BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) NUTARTIS
2012 m. birželio 4 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Aplinka – Direktyva 2003/87/EB – Nemokamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų suteikimas nuo 2013 m. – Komisijos sprendimas, kuriuo nustatyti produktų santykiniai taršos rodikliai, taikytini apskaičiuojant suteiktinų apyvartinių taršos leidimų kiekį – SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa – Konkrečios sąsajos nebuvimas – Norminis teisės aktas, dėl kurio reikia priimti įgyvendinamąsias priemones – Nepriimtinumas“
Byloje T‑381/11
Europäischer Wirtschaftsverband der Eisen- und Stahlindustrie (Eurofer) ASBL, įsteigta Liuksemburge (Liuksemburgas), atstovaujama advokatų S. Altenschmidt ir C. Dittrich,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą G. Wilms, K. Herrmann ir K. Mifsud-Bonnici,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimą 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės (OL L 130, p 1),
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich (pranešėjas), teisėjai I. Wiszniewska-Białecka ir M. Prek,
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Europäischer Wirtschaftsverband der Eisen- und Stahlindustrie (Eurofer) ASBL yra profesinė asociacija, kuri, remiantis jos įstatais, atstovauja Europos metalurgijos pramonės interesams. Eurofer nariai eksploatuoja aukštakrosnes ir plieno liejyklas, kuriose gaminamas ketus ir plienas. Dėl šios gamybos išmetamos degios dujų atliekos.
2 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Direktyvą 2003/87/EB, nustatančią šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631), paskutinį kartą iš dalies pakeistą 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB, siekiant patobulinti ir išplėsti Bendrijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (OL L 140, p. 63) (toliau – Direktyva 2003/87 ). Ši šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema buvo nustatyta siekiant sumažinti tokias emisijas Europos Sąjungoje. Pagal Direktyvos 2003/87/EB 2 straipsnio 1 dalį ir jos I bei II priedus Eurofer narių įrenginiai patenka į šios direktyvos taikymo sritį, todėl jie turi dalyvauti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje.
3 Pagal Direktyvos 2003/87 10 a straipsnį Europos Komisija priima visai Bendrijai taikomas ir visiškai suderintas įgyvendinimo priemones dėl apyvartinių taršos leidimų suderinto nemokamo paskirstymo. Šiuo tikslu Komisija, be kita ko, turi nustatyti kiekvieno sektoriaus santykinius taršos rodiklius ir kaip išeities tašką šiuo atveju imti 10 % veiksmingiausių sektoriaus arba jo pošakio įrenginių Sąjungoje vidutines eksploatavimo charakteristikas 2007–2008 m. Remiantis šiais santykiniais taršos rodikliais, apskaičiuojamas nuo 2013 m. kiekvienam atitinkamam įrenginiui nemokamai suteikiamų apyvartinių taršos leidimų kiekis.
4 Pagal Direktyvos 2003/87 10 a straipsnio 1 dalies penktą pastraipą ir 10 a straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą apibrėždama principus, pagal kuriuos nustatomi atskirų sektorių ir jų pošakių ex ante santykiniai taršos rodikliai, ir nustatydama išeities tašką apibrėžiant principus, pagal kuriuos nustatomi atskirų sektorių ar jų pošakių ex ante santykiniai taršos rodikliai, Komisija konsultuojasi su suinteresuotomis šalimis, įskaitant atitinkamus sektorius. Eurofer dalyvavo šiose konsultacijose.
5 2011 m. balandžio 27 d. Komisija priėmė sprendimą 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės (OL L 130, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas). Pagal jo 2 straipsnį ginčijamas sprendimas taikomas suteikiant nemokamus apyvartinius taršos leidimus pagal Direktyvos 2003/87/EB III skyrių (stacionariems įrenginiams) prekybos laikotarpiais nuo 2013 m., išskyrus pereinamuoju laikotarpiu suteikiamus nemokamus apyvartinius taršos leidimus elektros energijos gamybai modernizuoti pagal Direktyvos 2003/87/EB 10 c straipsnį. Remiantis ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamąja dalimi, siekiant, kad tinkamai veiktų rinka, suteikiamų apyvartinių taršos leidimų skaičių būtina nustatyti prieš prasidedant prekybos laikotarpiui. Ginčijamo sprendimo I priede Komisija nustatė produktų santykinius taršos rodiklius. Taigi Komisija nustatė produkto „išlydytas metalas“ santykinio taršos rodiklio vertę, lygią 1,328 apyvartinio taršos leidimo už toną.
Procesas ir šalių reikalavimai
6 Eurofer pareiškė šį ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. liepos 21 d.
7 Atskiru tą pačią dieną Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Eurofer pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame Bendrojo Teismo pirmininko paprašė sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą.
8 Taip pat 2011 m. liepos 21 d. pateiktu atskiru dokumentu Eurofer, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 a straipsniu, paprašė spręsti šią bylą taikant pagreitintą procedūrą. 2011 m. rugpjūčio 8 d. Komisija pateikė savo pastabas dėl šio prašymo.
9 Atskiru 2011 m. liepos 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu, Komisija, remdamasi Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo.
10 Bendrasis Teismas (septintoji kolegija) 2011 m. rugsėjo 14 d. Nutartimi atmetė prašymą taikyti pagreitintą procedūrą.
11 2011 m. rugsėjo 15 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartimi Eurofer prieš Komisiją (T‑381/11 R, neskelbta Rinkinyje) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas ir klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimas atidėtas.
12 2011 m. rugsėjo 30 d. Eurofer pateikė savo pastabas dėl prieštaravimo, susijusio su priimtinumu.
13 Laišku, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. spalio 28 d., Euroalliages, Europos ferolydinių gamintojų asociacija, pateikė prašymą įstoti į bylą palaikyti Eurofer reikalavimus.
14 Ieškinyje Eurofer Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
15 Prieštaravime dėl priimtinumo Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priteisti iš Eurofer bylinėjimosi išlaidas.
16 Pastabose dėl prieštaravimo dėl priimtinumo Eurofer Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, priimti sprendimą dėl priimtinumo nagrinėjant bylą iš esmės.
Dėl teisės
17 Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 ir 4 dalis, jei šalis prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nenagrinėjęs bylos iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Bendrasis Teismas nusprendžia kitaip, likusi proceso dalis vyksta žodžiu. Bendrasis Teismas mano, kad šiuo atveju bylos dokumentuose yra pakankamai informacijos, todėl nereikia pradėti žodinės proceso dalies.
18 Kadangi Eurofer yra Europos metalurgijos pramonės interesams atstovaujanti asociacija, remiantis teismo praktika, ji iš esmės gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, tik jeigu jos atstovaujamos įmonės ar kai kurios iš jų turi teisę pareikšti ieškinį individualiai arba jeigu ji gali įrodyti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 ir C‑217/03, Rink. p. I‑5479, 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
19 Kalbant apie ieškinio priimtinumą dėl to, kad paveiktas pačios Eurofer suinteresuotumas, reikia pažymėti, jog ji teigia, kad dalyvavo Direktyvos 2003/87 10 a straipsnio 1 dalies penktoje pastraipoje ir 10 a straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytoje konsultacijų procedūroje.
20 Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2003/87 10 a straipsnio 1 dalies penktą pastraipą apibrėždama principus, pagal kuriuos nustatomi atskirų sektorių ir jų pošakių ex ante santykiniai taršos rodikliai, Komisija turėjo konsultuotis su suinteresuotomis šalimis, įskaitant atitinkamus sektorius ir jų pošakius. Be to, pagal šios direktyvos 10 a straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą Komisija turėjo konsultuotis su suinteresuotomis šalimis, įskaitant atitinkamus sektorius ir jų pošakius, kad nustatytų 10 % veiksmingiausių sektoriaus arba jo pošakio įrenginių Sąjungoje vidutines eksploatavimo charakteristikas 2007–2008 m., kaip išeities tašką apibrėžiant principus, pagal kuriuos nustatomi atskirų sektorių ar jų pošakių ex ante santykiniai taršos rodikliai. Iš to matyti, kad suinteresuotosios šalys, kaip jos suprantamos pagal šias nuostatas, buvo įrenginių operatoriai, kuriems buvo svarbus minėtų santykinių taršos rodiklių nustatymas, kaip antai Eurofer nariai. Kadangi ginčijamo sprendimo I priede Komisija nustatė produktų santykinius taršos rodiklius, prieš priimdama sprendimą dėl pirma nurodytų principų ji turėjo konsultuotis su Eurofer nariais. Todėl su Eurofer galėjo būti konsultuojamasi tik jai vykdant užduotį ginti savo narių interesus.
21 Antra, reikia nurodyti, kad Eurofer patvirtino, jog dalyvavo minėtoje procedūroje gindama savo narių interesus kaip metalurgijos įmonių interesams atstovaujanti šalis. Vykstant šiai konsultacijų procedūrai ji pateikė jų pozicijas ir nuomones, nes, pasak jos, nustačius produkto santykinį taršos rodiklį išlydyto metalo atveju, minėti nariai buvo rimtai paveikti. Taigi, kadangi Eurofer nurodo savo dalyvavimą konsultacijų procedūroje, ji iš esmės įrodo ne savo pačios suinteresuotumą, bet savo narių interesus.
22 Trečia, reikia konstatuoti, kad šis atvejis skiriasi nuo tų, kai Sąjungos teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, pripažino, jog buvo paveiktas pačios asociacijos, atstovaujančios įmonėms ar organizacijoms, suinteresuotumas. Iš tikrųjų, skirtingai nei bylose, kuriose buvo priimtas 1988 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją (67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 20–24 punktai) ir 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas CIRFS ir kt. prieš Komisiją (C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 29 ir 30 punktai), Eurofer neįrodo, kad nagrinėjamu atveju ji aktyviai vedė derybas su Komisija vykstant procedūrai, kurios pabaigoje buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Be to, skirtingai nei byloje, kurioje buvo priimta 2009 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo nutartis WWF-UK prieš Tarybą (C‑355/08 P, neskelbta Rinkinyje), šioje byloje Eurofer nebuvo konkrečiai įvardyta šios nutarties 19 punkte nurodytose nuostatose.
23 Todėl, darydama nuorodą į šios nutarties 19 punkte minėtas nuostatas, Eurofer gali įrodyti ne savo pačios suinteresuotumą, o tik jos narių interesus, kuriuos ji, be kita ko, nurodė vykstant konsultacijų procedūrai.
24 Iš to matyti, jog pačios Eurofer suinteresuotumas nebuvo paveiktas, todėl ji gali pareikšti šį ieškinį, tik jeigu jos nariai ar kai kurie iš jų gali pareikšti individualų ieškinį.
25 Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.
26 Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad ginčijamas sprendimas buvo skirtas valstybėms narėms, kaip numatyta jo 25 straipsnyje. Taigi šis aktas neskirtas Eurofer ar jos narėms. Tokiomis aplinkybėmis pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą Eurofer gali pateikti ieškinį dėl šio akto panaikinimo, tik jeigu jis yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su jos narėmis arba jeigu jis yra reglamentuojamojo pobūdžio aktas, tiesiogiai su jomis susijęs, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių.
27 Grįsdama savo reikalavimus Komisija nurodo tris nepriimtinumo pagrindus, susijusius su tuo, pirma, kad Eurofer neturėjo teisės pareikšti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo tiesioginės ir konkrečios sąsajos su jos narėmis nebuvimo, antra, kad ginčijamas sprendimas nėra tiesiogiai su Eurofer narėmis susijęs reglamentuojamojo pobūdžio aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ir, trečia, kad Eurofer neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes ginčijamo sprendimo panaikinimas negalėtų jai suteikti naudos.
Dėl pirmojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su teisės pareikšti ieškinį neturėjimu dėl tiesioginės ir konkrečios sąsajos su „Eurofer“ narėmis nebuvimo
28 Komisija iš esmės tvirtina, kad Eurofer neturi teisės pareikšti ieškinio, nes ginčijamas sprendimas su jos narėmis nesusijęs nei tiesiogiai, nei konkrečiai.
29 Kalbant apie tai, ar ginčijamas sprendimas konkrečiai susijęs su Eurofer narėmis, reikia priminti, kad šis sprendimas yra visuotinai taikomas aktas, nes jis taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms. Iš tikrųjų pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnį jis taikomas suteikiant nemokamus apyvartinius taršos leidimus Direktyvos 2003/87 III skyriuje nurodytiems stacionariems įrenginiams prekybos laikotarpiais nuo 2013 m., išskyrus pereinamuoju laikotarpiu suteikiamus nemokamus apyvartinius taršos leidimus elektros energijos gamybai modernizuoti pagal šios direktyvos 10 c straipsnį. Taigi ginčijamas sprendimas skirtas visiems minėtų įrenginių operatoriams, kurie, kaip ir Eurofer narės, privalo dalyvauti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje pagal Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalį ir I bei II priedus bendrai ir abstrakčiai, kaip to reikalaujama ginčijamame sprendime ir minėtoje direktyvoje įtvirtintomis taisyklėmis.
30 Tačiau negalima atmesti galimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis visuotinai taikomo akto nuostatos gali būti konkrečiai susijusios su tam tikrais fiziniais ar juridiniais asmenimis ir taip jų atžvilgiu yra kaip sprendimas. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kitas fizinis ar juridinis asmuo nei tas, kuriam skirtas aktas, gali tvirtinti, jog šis aktas yra su juo konkrečiai susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, tik tokiu atveju, jeigu šis aktas turi jam įtakos dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš visų kitų asmenų, ir todėl jį individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 36 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C‑263/02 P, Rink. p. I‑3425, 45 punktas).
31 Tai, kad Eurofer narės yra Direktyvos 2003/87 III skyriuje nurodytų stacionarių įrenginių operatorės, jų neindividualizuoja, nes, atsižvelgiant į šios nutarties 29 punkte nurodytas ginčijamo sprendimo nuostatas, šis sprendimas su jomis susijęs tik dėl jų, kaip minėtų įrenginių operatorių, objektyvios savybės taip pat kaip ir su bet kuriuo kitu ūkio subjektu, kurio padėtis dabar yra arba gali būti identiška.
32 Eurofer tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su jos narėmis dėl Direktyvos 2003/87 10 a straipsnio 1 dalies penktoje pastraipoje ir 10 a straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų procedūrinių garantijų. Remiantis šiomis nuostatomis, Komisija yra įpareigota konsultuotis su suinteresuotosiomis šalimis apibrėždama principus, pagal kuriuos nustatomi atskirų sektorių ir jų pošakių ex ante santykiniai taršos rodikliai. Be šios konsultacijos Komisija nebūtų turėjusi reikiamų duomenų ir nebūtų užtikrintas proporcingumo principo paisymas. Pagal minėtas nuostatas Komisija turi susipažinti su išklausytų suinteresuotųjų šalių pozicijomis ir jas įvertinti. Bet kuriuo atveju Eurofer narės dėl šios konsultacijos taikymo išskiriamos iš visų kitų asmenų.
33 Todėl reikia išnagrinėti, ar pagal šios nutarties 32 punkte nurodytas procedūrines nuostatas ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su Eurofer narėmis.
34 Pagal teismo praktiką tai, jog asmuo dalyvauja Sąjungos akto priėmimo procedūroje, jį gali individualizuoti tokio akto atžvilgiu tik tuomet, jei šio asmens naudai Sąjungos teisės aktuose buvo numatytos procedūrinės garantijos. Taigi, jei Sąjungos teisės nuostata įpareigoja priimant sprendimą laikytis procedūros, kuriai vykstant fizinis ar juridinis asmuo gali reikalauti tam tikrų teisių, įskaitant teisę būti išklausytam, dėl jo ypatingo teisinio statuso jis individualizuojamas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (žr. 2005 m. rugsėjo 16 d. Teisingumo Teismo nutarties Schmoldt ir kt. prieš Komisiją, C‑342/04 P, neskelbtos Rinkinyje, 39 ir 40 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
35 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad asmeniui ar organizacijai, kurie turi tokią procedūrinę teisę, iš esmės negalima pripažinti, kai egzistuoja bet kokia procedūrinė garantija, teisės pareikšti ieškinį dėl Sąjungos teisės akto siekiant ginčyti jo teisėtumą iš esmės. Iš tikrųjų asmens teisės pareikšti ieškinį dėl Sąjungos akto tiksli apimtis priklauso nuo teisinio statuso, kuris jo naudai numatomas Sąjungos teisėje siekiant apsaugoti taip pripažįstamus teisėtus interesus (žr. 22 punkte minėtos Nutarties WWF-UK prieš Tarybą 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
36 Kaip buvo konstatuota šios nutarties 20 punkte, iš Direktyvos 2003/87 10 a straipsnio 1 dalies penktos pastraipos ir 10 a straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos matyti, kad Eurofer narės, t. y. suinteresuotosios šalys, kaip jos suprantamos pagal šias nuostatas, turėjo teisę, kad Komisija jas išklausytų ir kad dėl to Komisija turėjo su jomis konsultuotis prieš priimdama ginčijamą sprendimą dėl tose nuostatose nurodytų principų.
37 Tačiau ši teisė būti išklausytoms nesukuria Komisijai pareigos įgyvendinti pastabose, kurias savo narių vardu perdavė Eurofer, esančių pasiūlymų. Iš tikrųjų pareiga konsultuotis su Eurofer narėmis negali būti prilyginta pareigai paisyti jų pateiktų pastabų. Be to, iš atitinkamų teisės aktų nuostatų nematyti, kad galimybė ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą iš esmės galėtų būti pripažinta Eurofer narėms (šiuo klausimu žr. 22 punkte minėtos Nutarties WWF-UK prieš Tarybą 45 ir 46 punktus).
38 Taigi, vien dėl to, kad Sąjungos teisme remiamasi procedūrinės garantijos buvimu, nereiškia, kad ieškinys yra priimtinas, kai jis grindžiamas pagrindais, susijusiais su materialinės teisės normų pažeidimu (šiuo klausimu žr. 22 punkte minėtos Nutarties WWF-UK prieš Tarybą 47 punktą; pagal analogiją žr. 2012 m. sausio 11 d. Bendrojo Teismo nutarties Phoenix‑Reisen ir DRV prieš Komisiją, T‑58/10, neskelbtos Rinkinyje, 33 punktą). Iš tikrųjų Eurofer nurodyti pagrindai grindžiant prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą nesusiję su tariamu pareigos konsultuotis pažeidimu. Tačiau šie pagrindai susiję su Direktyvos 2003/0087 10 a straipsnio pažeidimu, nes Komisija neteisingai nustatė produkto santykinį taršos rodiklį išlydyto metalo atveju, pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą pažeidimu ir proporcingumo principo pažeidimu. Be to, Eurofer neginčija, kad Komisija įvykdė savo pareigą konsultuotis. Iš tiesų ji nurodo, kad, kaip konsultacijų procedūroje dalyvavusi savo narių interesams atstovaujanti šalis, ji perdavė pastarųjų pozicijas ir nuomones vykstant tai procedūrai.
39 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ir kadangi Eurofer šiuo atveju siekia ne apsaugoti procedūrines savo narių teises, bet ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą iš esmės, šis sprendimas nėra konkrečiai susijęs su Eurofer narėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (šiuo klausimu žr. 22 punkte minėtos Nutarties WWF-UK prieš Tarybą 48 ir 49 punktus).
40 Kadangi sąlyga dėl Eurofer narių konkrečios sąsajos neįvykdyta ir dėl to nereikia nagrinėti, ar ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai su jomis susijęs, reikia konstatuoti, kad Eurofer neturi teisės pareikšti ieškinio remdamasi tuo, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su jos narėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su teisės pareikšti ieškinį neturėjimu, nes ginčijamas sprendimas nėra tiesiogiai su „Eurofer“ narėmis susijęs reglamentuojamojo pobūdžio aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių
41 Komisija iš esmės tvirtina, kad Eurofer neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nes ginčijamas sprendimas nėra tiesiogiai su Eurofer narėmis susijęs reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.
42 Visų pirma dėl klausimo, ar ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, reikia priminti, kad reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto sąvoka pagal tą nuostatą turi būti aiškinama kaip apimanti bet kurį visuotinio taikymo teisės aktą, išskyrus įstatymo galią turinčius teisės aktus.
43 Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas aktas, nes jis taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms (žr. šios nutarties 29 punktą).
44 Be to, ginčijamas sprendimas nėra įstatymo galią turintis teisės aktas, nes jis nebuvo priimtas pagal įprastą teisėkūros procedūrą ar specialią teisėkūros procedūrą, kaip ji suprantama pagal SESV 289 straipsnio 1–3 dalis. Iš tikrųjų ginčijamas sprendimas yra Komisijos teisės aktas, priimtas remiantis Direktyvos 2003/87 10 a straipsniu.
45 Todėl ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
46 Antra, dėl klausimo, ar dėl ginčijamo sprendimo reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 1 straipsnį juo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Direktyvą 2003/87 nuo 2013 m. pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės.
47 Prieš nagrinėjant šį klausimą reikia visų pirma nurodyti atitinkamą Komisijos ir valstybių narių vaidmenį ir galias Direktyvos 2003/87 ir ginčijamo sprendimo dėl nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo prekybos laikotarpiais nuo 2013 m nustatytoje sistemoje.
48 Pirmiausia reikia priminti, jog iš Direktyvos 2003/87 1 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad jos pagrindinis tikslas yra nustatyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą Bendrijoje siekiant, kad būtų skatinamas taupus ir ekonomiškai efektyvus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimas. Pagal to paties straipsnio antrą pastraipą šioje direktyvoje taip pat numatoma mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, kad jos sumažėtų iki tokio lygio, kuriam esant moksliniu požiūriu būtų galima išvengti pavojingos klimato kaitos.
49 Šiuo tikslu Direktyvos 2003/87 9 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad nuo 2013 m. kasmet išduodamas visas Bendrijos apyvartinių taršos leidimų kiekis turi mažėti tolygiai, pradedant skaičiuoti nuo 2008–2012 m. laikotarpio vidurio. Pagal to paties straipsnio antrą pastraipą iki 2010 m. birželio 30 d. Komisija paskelbia visą 2013 m. Bendrijos apyvartinių taršos leidimų kiekį. Šis bendras kiekis yra paskirstomas pagal Direktyvos 10, 10 a ir 10 c straipsniuose įtvirtintas taisykles. Taigi, viena dalis apyvartinių taršos leidimų yra suteikiama nemokamai remiantis šios direktyvos 10 a straipsniu ir ginčijamu sprendimu. Kita dalis apyvartinių taršos leidimų nemokamai suteikiama elektros energijos gamybai modernizuoti pagal šios direktyvos 10 c straipsnį. Visus apyvartinius taršos leidimus, kurie nemokamai nesuteikti pagal minėtus 10 a ir 10 c straipsnius, nuo 2013 m. valstybės narės parduoda aukcionuose, kaip numatyta šios direktyvos 10 straipsnyje.
50 Kalbant konkrečiau apie nemokamo suteikimo procedūrą pagal Direktyvos 2003/87 10 a straipsnį ir ginčijamą sprendimą, reikia pažymėti, kad, remiantis ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 1 dalimi, kiekviena valstybė narė nustato savo teritorijoje esančius įrenginius, kurie atitinka nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal šios direktyvos 10 a straipsnį reikalavimus. Pagal ginčijamo sprendimo 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės kiekvieną įrenginį, atitinkantį minėtus reikalavimus, prireikus padalija į vieną ar daugiau šioje nuostatoje išvardytų įrenginio technologinio proceso dalių. Viena iš joje minėtų įrenginio technologinio proceso dalių kategorijų yra dalis, susijusi su produkto santykiniu taršos rodikliu. Apie kiekvieną iš šių įrenginių valstybės narės iš veiklos vykdytojų surenka bazinius duomenis, kaip numatyta ginčijamo sprendimo 7 straipsnyje. Pagal ginčijamo sprendimo 9 straipsnio 1 dalį valstybės narės, remdamosi pagal 7 straipsnį surinktais duomenimis, nustato kiekvieno esamo įrenginio veiklos lygį baziniu laikotarpiu, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., arba, jeigu jis didesnis, 2009 m. sausio 1 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Ginčijamo sprendimo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad su kiekvieno produkto, kurio santykinis taršos rodiklis nustatytas I priede, gamyba susijęs ankstesnio laikotarpio veiklos lygis yra kasmet baziniu laikotarpiu atitinkamame įrenginyje pagaminto to produkto kiekio mediana.
51 Pagal ginčijamo sprendimo 10 straipsnį, remdamosi pagal šio sprendimo 7 straipsnį surinktais duomenimis, valstybės narės pagal šio 10 straipsnio 2–8 dalis apskaičiuoja, kokį apyvartinių taršos leidimų skaičių jos kiekvienais metais nuo 2013 m. nemokamai suteiks kiekvienam esamam įrenginiui savo teritorijoje. Ginčijamo sprendimo 10 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, jog tam, kad galėtų apskaičiuoti šį skaičių, pirmiausia valstybės narės nustato preliminarų metinį kiekvienai įrenginio technologinio proceso daliai, susijusiai su konkretaus produkto santykiniu taršos rodikliu, atskirai suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių, kuris atitinka to produkto santykinio taršos rodiklio vertę, nurodytą I priede, padaugintą iš ankstesnio laikotarpio su tuo produktu susijusio veiklos lygio vertės.
52 Remiantis Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 1 dalimi ir ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės iki 2011 m. rugsėjo 30 d. turi pateikti Komisijai savo teritorijoje esančių įrenginių, kuriems taikoma ši direktyva, įskaitant pagal ginčijamo sprendimo 5 straipsnį nustatytus įrenginius, sąrašą. Ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 2 dalies e punkte šiuo klausimu pabrėžiama, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nurodomas kiekvienos įrenginio technologinio proceso dalies preliminarus metinis 2013–2020 m. laikotarpiu suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičius, nustatytas pagal ginčijamo sprendimo 10 straipsnio 2 dalį. Pagal šio sprendimo 15 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą Komisija įvertina kiekvieno įrenginio įtraukimą į tą sąrašą ir su kiekvienu įrenginiu susijusius preliminarius bendrus metinius nemokamų apyvartinių taršos leidimų kiekius.
53 Pagal ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą Komisija nustato bendrą visiems sektoriams pataisos koeficientą, kuris prireikus taikomas, jeigu pagal Direktyvos 2003/87 10 straipsnio 5 dalį didžiausias metinis nemokamai suteiktinų apyvartinių taršos leidimų skaičius yra ribotas.
54 Pagal ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 4 dalį, jei Komisija neprieštarauja dėl įrenginio, įskaitant preliminarų jam suteiktiną bendrą metinį nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių, įrašymo į tą sąrašą, atitinkama valstybė narė nustato galutinį metinį 2013–2020 m. laikotarpiu suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių pagal ginčijamo sprendimo 10 straipsnio 9 dalį. Remiantis tos nuostatos pirma pastraipa, galutinis bendras metinis kiekvienam esamam įrenginiui suteikiamų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičius yra preliminarus bendras metinis kiekvienam įrenginiui suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičius, padaugintas iš visus sektorius apimančio pataisos koeficiento.
55 Pagaliau ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, nustačiusios galutinį metinį apyvartinių taršos leidimų skaičių kiekvienam esamam įrenginiui savo teritorijoje, valstybės narės Komisijai pateikia galutinių metinių nemokamų apyvartinių taršos leidimų, kurie bus suteikiami 2013–2020 m. laikotarpiu, kiekių, nustatytų pagal 10 straipsnio 9 dalį, sąrašą.
56 Atsižvelgiant į atitinkamą Komisijos ir valstybių narių vaidmenį ir galias ir į skirtingus sprendimo priėmimo proceso etapus Direktyva 2003/87 ir ginčijamu sprendimu nustatytoje sistemoje, kaip antai nurodyti šios nutarties 47–55 punktuose, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas yra aktas, dėl kurio reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
57 Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 15 straipsnyje numatytos įgyvendinamosios priemonės, kurias turi patvirtinti valstybės narės ir Komisija, remdamosi šiuo sprendimu. Taigi, pirma, valstybės narės turi pagal Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 1 dalį ir ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 1 dalį pateikti Komisijai jos teritorijoje esančių įrenginių, kuriems taikoma ši direktyva, sąrašą, kuriame, remiantis šio sprendimo 15 straipsnio 2 dalies e punktu, turi būti nurodytas preliminarus metinis 2013–2020 m. laikotarpiu suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičius, nustatytas pagal ginčijamo sprendimo 10 straipsnio 2 dalį. Antra, pagal šio sprendimo 15 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą Komisija turi nustatyti bendrą visiems sektoriams taikomą pataisos koeficientą. Trečia, ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Komisija turi teisę prieštarauti dėl įrenginio, įskaitant preliminarų jam suteiktiną bendrą metinį nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių, įrašymo į tą sąrašą. Ketvirta, valstybės narės turi nustatyti galutinį bendrą metinį suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių kiekvieniems metams 2013–2020 m. laikotarpiu, kaip numatyta ginčijamo sprendimo 10 straipsnio 9 dalyje.
58 Iš to išplaukia, kad ginčijamame sprendime numatyta, jog valstybės narės ir Komisija turi patvirtinti tam tikrą skaičių įgyvendinamųjų priemonių, kurių pagrindu valstybės narės nustato galutinį bendrą metinį suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių kiekvienam atitinkamam įrenginiui, dėl kurio įrašymo į minėtą sąrašą Komisija neprieštaravo. Todėl ginčijamas sprendimas nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kai tai numatyta SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje.
59 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad klausimas, ar ginčijamu sprendimu už įgyvendinamąsias priemones atsakingoms institucijoms paliekama diskrecija, netinkamas. Tiesa, kad diskrecijos neturėjimas yra kriterijus, kuris turi būti išnagrinėtas siekiant nustatyti, ar ieškovo tiesioginės sąsajos sąlyga yra įvykdyta (žr. 2008 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Lafarge Cement prieš Komisiją, T‑195/07, neskelbtos Rinkinyje, 22 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tačiau SESV 263 straipsnio 4 pastraipoje numatytas akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, reikalavimas yra sąlyga, kuri skiriasi nuo tos, kai reikalaujama tiesioginės sąsajos. Todėl reikia atmesti Eurofer argumentus, kad dėl ginčijamo sprendimo nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, nes tariamai neturėta diskrecijos.
60 Priešingai nei teigia Eurofer, išvados, kad ginčijamas sprendimas nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nepaneigia šia nuostata siekiamas tikslas. Iš tiesų šis tikslas yra sudaryti fiziniam ar juridiniam asmeniui sąlygas pateikti ieškinį dėl visuotinai taikomų, bet įstatymo galios neturinčių teisės aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, siekiant taip išvengti atvejų, kai toks asmuo turėtų pažeisti teisę, kad galėtų kreiptis į teismą. Tačiau Eurofer narių padėtis nėra ta, kuri įvardijama nurodant minėtą tikslą. Nagrinėjamu atveju Eurofer narės iš esmės gali ginčyti nacionalines ginčijamą sprendimą įgyvendinančias priemones, net jei šio ginčijamo sprendimo jos nepažeidė, ir tokiomis aplinkybėmis nurodyti jo neteisėtumą nacionaliniuose teismuose, kurie prieš priimdami sprendimą gali remtis SESV 267 straipsnio nuostatomis.
61 Galiausiai, kalbant apie Eurofer argumentus, kad galimybė pareikšti ieškinį tik dėl valstybių narių visiems atitinkamiems įrenginiams nustatyto galutinio bendro metinio suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičiaus galėtų sukelti neaiškius padarinius dėl šiuo momentu jau išnaudoto bendro metinio suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų kiekio, todėl būtų pažeistas veiksmingos teisminės apsaugos principas, reikia pažymėti, pirma, kad toks išnaudojimas neįrodytas ir, antra, šios aplinkybės negali pakeisti Sutartyje dėl ESV nustatytų ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygų (šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo nutarties Galileo Lebensmittel prieš Komisiją, C‑483/07 P, Rink. p. I‑959, 59 punktą).
62 Todėl, kadangi ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio aktas, dėl kurio reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, nebūtina nagrinėti, ar šis sprendimas tiesiogiai susijęs su Eurofer narėmis.
63 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Eurofer neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Todėl ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas ir nebūtina nagrinėti trečiojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su Eurofer suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu, pagrįstumo.
64 Šiomis aplinkybėmis nereikia priimti sprendimo dėl Euroalliages prašymo įstoti į bylą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
65 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Eurofer pralaimėjo bylą, ji turi pagal Komisijos pateiktus reikalavimus padengti išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Nereikia priimti sprendimo dėl Euroalliages prašymo įstoti į bylą.
3. Priteisti iš Europäischer Wirtschaftsverband der Eisen- und Stahlindustrie (Eurofer) ASBL bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
Priimta 2012 m. birželio 4 d. Liuksemburge.