TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. spalio 24 d.(*)
„Motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 72/166/EEB – 3 straipsnio 1 dalis – Direktyva 90/232/EEB – 1 straipsnis – Eismo įvykis – Prašymą pateikusio nepilnamečio tėvų mirtis – Vaiko teisė į žalos atlyginimą – Nematerialinė žala – Atlyginimas – Privalomojo draudimo suteikiama apsauga“
Byloje C‑277/12
dėl Augstākās tiesas Senāts (Latvija) 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. birželio 1 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Vitālijs Drozdovs,
prieš
Baltikums AAS
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai J. L. da Cruz Vilaça, G. Arestis, J.‑C. Bonichot ir A. Arabadjiev (pranešėjas)
generalinis advokatas N. Jääskinen,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. kovo 20 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– V. Drozdovs, atstovaujamo advokāte N. Frīdmane,
– Baltikums AAS, atstovaujamos advokāte G. Radiloveca,
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos A. Nikolajeva ir I. Kalniņš,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos F. Wannek ir T. Henze,
– Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Janeckaitės, A. Svinkūnaitės ir D. Kriaučiūno,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Sauka ir K.‑P. Wojcik,
susipažinęs su 2013 m. liepos 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (OL L 103, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10; toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalies ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 8, 1984, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3; toliau – Antroji direktyva) 1 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp V. Drozdovs, atstovaujamo V. Balakireva, ir draudimo bendrovės Baltikums AAS (toliau – Baltikums) dėl to, ar ši, remiantis motorinių transporto priemonių valdytojų civiline atsakomybe, turi atlyginti neturtinę žalą, V. Drozdovs patirtą dėl jo tėvų žūties per eismo įvykį.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pirmosios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
2. Nukentėjusioji šalis – tai bet kuris asmuo, turintis teisę gauti transporto priemone padaryto bet kokio nuostolio arba žalos atlyginimą.
<...>“
4 Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kiekviena valstybė narė <...> imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“
5 Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas privalomai apima draudiminę apsaugą ir turtui padarytos žalos, ir žalos asmeniui atveju.
2. Nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip:
– žalos asmeniui atveju – 350 000 [EUR], kai yra tiktai vienas nukentėjusysis; jeigu vienas žalos atlyginimo reikalavimas yra susijęs su daugiau negu vienu nukentėjusiuoju, ši suma yra dauginama iš nukentėjusiųjų skaičiaus,
– turtui padarytos žalos atveju – 1 00 000 [EUR] vienam žalos atlyginimo reikalavimui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus.
Valstybės narės gali vietoje nurodytų minimalių sumų numatyti minimalią 500 000 [EUR] sumą žalos asmeniui atveju, jei vienas žalos atlyginimo reikalavimas yra susijęs su daugiau negu vienu nukentėjusiuoju, o žalos asmeniui ir turtui padarytos žalos atveju – minimalią bendrą 600 000 [EUR] sumą vienam žalos atlyginimo reikalavimui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus ir žalos pobūdžio.“
6 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 129, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249; toliau – Trečioji direktyva) 1 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad „[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo“.
Latvijos teisė
7 Sausumos transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (Sauszemes transportlīdzekļu īpašnieku civiltiesiskās atbildības obligātās apdrošināšanas likums, Latvijas Vēstnesis, Nr. 65 (3013), 2004, toliau – Įstatymas OCTA) redakcijos, galiojusios susiklostant pagrindinės bylos aplinkybėms, 15 straipsnyje „Civilinė draudiko atsakomybė“ nustatyta:
„1. Nelaimingo atsitikimo atveju draudikas, apdraudęs transporto priemonės, kurią naudojant buvo sukeltas eismo įvykis, savininko civilinę atsakomybę, arba transporto priemonių draudikų biuras (jeigu kompensaciją turi išmokėti garantijų fondas) turi atlyginti žalą laikantis tokių draudiko atsakomybės ribų:
1) žalos asmeniui atveju – iki 250 000 [Latvijos] latų [LVL] kiekvienam nukentėjusiajam;
2) neturtinės žalos atveju – iki 70 000 [LVL], neatsižvelgiant į nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų skaičių.
2. Tretieji asmenys gali pagal bendrąją teisę reikalauti atlyginti žalą, kuri neatlyginama pagal šį įstatymą arba viršija draudiko atsakomybės ribas.“
8 Įstatymo OCTA 19 straipsnyje „Asmenims padaryta žala“ nurodyta:
„1. Per eismo įvykius nukentėjusiems asmenims padaryta turtinė žala – tai:
1) gydymo išlaidos;
2) laikinas nedarbingumas;
3) visiškas darbingumo praradimas;
4) mirtis.
2. Neturtinė žala – tai žala, susijusi su skausmu ir dvasiniais išgyvenimais, t. y.:
1) nukentėjusiojo patirta fizinė trauma;
2) nukentėjusiojo suluošinimas arba invalidumas;
3) maitintojo, išlaikytinio ar sutuoktinio mirtis;
4) maitintojo, išlaikytinio ar sutuoktinio 1 grupės invalidumas.
3. Asmenims padarytos turtinės ir neturtinės žalos draudimo kompensacijos dydį ir apskaičiavimo tvarką nustato Ministrų kabinetas.“
9 Įstatymo OCTA 23 straipsnyje „Žala, susijusi su nukentėjusiojo mirtimi“ numatyta:
1. Maitintojo mirties atveju teisę į draudimo kompensaciją turi:
1) vaikai, netgi įvaikintieji:
a) iki jų pilnametystės;
<...>“
10 Civilinio kodekso (Civillikums, Latvijas Republikas Saeimas un Ministru Kabineta Ziņotājs, 1993, Nr. 1) redakcijos, galiojusios susiklostant pagrindinės bylos aplinkybėms (toliau – Civilinis kodeksas), 5 straipsnyje buvo nustatyta:
„Kai byla nagrinėjama remiantis ex aequo et bono principu arba griežtai laikantis teisės, teismas priima sprendimą pagal bendruosius teisės principus.“
11 Civilinio kodekso 1635 straipsnyje nustatyta:
„Dėl neteisėtai padarytos žalos, t. y. dėl neteisėtų veiksmų, nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens, jeigu šis atsakingas už šiuos veiksmus.“
12 Civilinio kodekso 2347 straipsnyje numatyta:
„Jei asmuo savo neteisėtais veiksmais padaro žalos kito asmens sveikatai, jis turi šiam kitam asmeniui atlyginti medicinines išlaidas ir, jei nuspręstų, negautas pajamas.
Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transportas, pramonė, statybos, pavojingos medžiagos ir t. t.), privalo atlyginti dėl šio pavojaus atsiradusią žalą, jei negali įrodyti, kad žala atsirado dėl force majeure, nukentėjusiojo kaltės ar didelio neatsargumo. Jeigu savininkas, valdytojas ar naudotojas nesuvaldo pavojaus šaltinio ne dėl savo kaltės, o dėl kito asmens neteisėtų veiksmų, už žalą atsako šis kitas asmuo. Jeigu valdytojas (savininkas, turėtojas, naudotojas) taip pat veikė neteisėtai, už padarytą žalą gali būti atsakingas tiek daiktą, kuris yra didesnio pavojaus šaltinis, naudojantis asmuo, tiek jo valdytojas, atsižvelgiant į kiekvieno jų kaltę.“
13 Remiantis Baudžiamojo proceso kodekso (Kriminālprocesa likums, Latvijas Vēstnesis, Nr. 74 (3232), 2005) 22 straipsniu „Teisė į patirtos žalos atlyginimą“:
„Dėl neteisėtų veiksmų žalos patyręs asmuo turi teisę teisme reikalauti neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, įskaitant kompensaciją už moralinę žalą, fizinius sužeidimus ir daiktų sugadinimą.“
14 2005 m. gegužės 17 d. Ministrų kabineto nutarimo Nr. 331 dėl draudimo išmokų už asmenims padarytą neturtinę žalą dydžio ir jų apskaičiavimo tvarkos (Noteikumi par apdrošināšanas atlīdzības apmēru un aprēķināšanas kārtību par personai nodarītajiem nemateriālajiem zaudējumiem; Latvijas Vēstnesis, Nr. 80 (3238), 2005, toliau – nutarimas) 7 ir 10 straipsniuose, kuriais įgyvendinama Įstatymo OCTA 19 straipsnio 3 dalis, nustatyta:
„7 straipsnis
Draudimo išmokų už skausmą ir dvasinius išgyvenimus, patirtus dėl maitintojo, išlaikytinio ar sutuoktinio mirties, dydis yra 100 [LVL] kiekvienam prašančiam asmeniui, kaip tai suprantama pagal Sausumos transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį.
<...>
10 straipsnis
Bendras draudimo išmokų dydis neturi viršyti 1 000 (LVL) kiekvienam per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui, kai atlyginama visa 3, 6, 7 ir 8 punktuose nurodyta žala.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
15 2006 m. vasario 14 d. V. Drozdovs tėvai žuvo per Rygoje (Latvija) įvykusį eismo įvykį. Todėl 1995 m. rugpjūčio 25 d. gimusiam V. Drozdovs buvo nustatyta globa, o globėja paskirta jo močiutė V. Balakireva (toliau – globėja).
16 Šį eismo įvykį sukėlė Baltikums apdrausto automobilio vairuotojas. Šio įvykio kaltininkas, apsvaigęs nuo alkoholio, per greitai važiavo techniškai netvarkingu automobiliu ir eismo įvykio metu atliko pavojingą lenkimą; jis buvo nuteistas, baudžiamuoju sprendimu skirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė ir penkeriems metams atimta teisė vairuoti transporto priemonę.
17 2006 m. gruodžio 13 d. globėja informavo Baltikums apie eismo įvykį ir paprašė, kad ši sumokėtų numatytas išmokas, įskaitant kompensaciją už neturtinę žalą, kuri buvo įvertinta 200 000 LVL. 2007 m. sausio 29 d. Baltikums, remdamasi nutarimo 7 straipsniu, išmokėjo 200 LVL kompensaciją už V. Drozdovs patirtus dvasinius išgyvenimus ir 4 497,47 LVL sumą turtinei žalai atlyginti, dėl kurios nesiginčijama.
18 2007 m. rugsėjo 13 d. globėja pareiškė Baltikums ieškinį reikalaudama išmokėti 200 000 LVL V. Drozdovs patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šis ieškinys, kuriame buvo remiamasi tuo, kad mirus tėvams V. Drozdovs dėl savo jauno amžiaus patyrė dvasinių išgyvenimų, buvo grindžiamas Įstatymo OCTA 15 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, 19 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa ir 39 straipsnio 1 ir 6 dalimis, taip pat Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi.
19 Kadangi šis ieškinys ir globėjos pateiktas apeliacinis skundas buvo atmesti remiantis, be kita ko, nutarimo 7 straipsniu, globėja pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; ji prašė panaikinti apeliacinio teismo priimtą sprendimą ir grąžinti bylą tam teismui nagrinėti iš naujo.
20 Kasaciniame skunde globėja, be kita ko, teigia, kad apeliacinis teismas klaidingai taikė Įstatymo OCTA 15 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, nes ši nuostata turi būti aiškinama remiantis visų pirma Pirmąja ir Antrąja direktyvomis. Iš šių Sąjungos teisės aktų matyti, kad valstybė narė negali nustatyti mažesnių kompensacijų, nei Antrosios direktyvos 1 straipsnyje numatytos minimalios sumos. Tai reiškia, kad nutarimo 7 straipsnyje nepaisoma kompensacijų ribų, nustatytų Įstatymo OCTA 15 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje ir minėtose direktyvose.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Antrosios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta privaloma garantuojama suma už žalą sveikatai ir žalą turtui, tačiau šiame straipsnyje asmenims padaryta neturtinė žala tiesiogiai neminima. Be to, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad Pirmąja ir Antrąja direktyvomis nesiekiama suderinti valstybių narių civilinės atsakomybės sistemų, todėl jos turi laisvę nustatyti eismo įvykiams taikytiną sistemą. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad minėtos direktyvos nesusijusios su kompensacijos už asmenims padarytą neturtinę žalą dydžiu.
22 Vis dėlto pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad taip pat galima daryti išvadą, jog pagal minėtas direktyvas draudžiami valstybių narių teisės aktai, kuriuose nustatoma maksimali riba, taikoma civilinės atsakomybės, atsiradusios dėl motorinių transporto priemonių eismo, draudimo sistemoje. Šio draudimo tikslas yra nukentėjusiesiems per eismo įvykius bent iš dalies atlyginti žalą, kurią galima objektyviai įvertinti, visų pirma žalą turtui ir asmenims, įskaitant neturtinę žalą.
23 Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad minėtose direktyvose draudžiama tiek atsisakyti atlyginti nukentėjusiųjų per eismo įvykius patirtą žalą ar neproporcingai apriboti tokią kompensaciją, tiek numatyti maksimalias garantuojamas sumas, kurios būtų mažesnės, nei nustatytosios Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad veiksmingoje civilinės atsakomybės draudimo sistemoje turi būti suderinti įvairūs nukentėjusiųjų per eismo įvykius, motorinių transporto priemonių savininkų ir jų draudikų interesai. Aiškios kompensacijų ribos nukentėjusiesiems garantuotų už patirtą žalą numatytas kompensacijas, apribotų draudimo įmokas taip, kad jos neviršytų pagrįstų sumų ir leistų draudikams gauti pajamų.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas apribojo kompensacijas pagal civilinės atsakomybės, atsiradusios dėl eismo įvykių, privalomąjį draudimą, nustatęs maksimalias ribas, ir pavedė vyriausybei nustatyti taisykles, susijusias su asmenims padarytos neturtinės žalos draudimo išmokos dydžiu ir jos apskaičiavimo tvarka. Jo manymu, šiose taisyklėse neproporcingai apribojama teisė į pagal minėtą draudimą mokamą kompensaciją visų pirma dėl to, kad numatyta „juokingai menka“ 100 LVL kompensacija už dvasinius išgyvenimus, patirtus dėl atitinkamo asmens maitintojo mirties.
26 Šiomis aplinkybėmis Augstākās tiesas Senāts nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnyje ir [Antrosios direktyvos] [1 straipsnio 2 dalyje] nustatytas privalomas žalos sveikatai atlyginimas apima ir neturtinės žalos atlyginimą?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnį ir [Antrosios direktyvos] [1 straipsnio 2 dalį] reikia aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis valstybei narei draudžiama apriboti maksimalią kompensaciją už neturtinę (moralinę) žalą, nustatant ribą, kuri yra daug mažesnė, nei direktyvose ir nacionalinės teisės aktuose nustatyta draudiko atsakomybės riba?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pateikdamas pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio antrą dalį reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą.
28 Reikia priminti, jog iš Pirmosios ir Antrosios direktyvų preambulių matyti, kad jomis siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą, ir, antra, garantuoti, kad per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius nukentėję asmenys būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis (2012 m. spalio 23 d. Sprendimo C‑300/10 Marques Almeida, C‑300/10, 26 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
29 Taigi Pirmąja direktyva, patikslinta ir papildyta Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad draudimo apsauga apimtų transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę, be kita ko, patikslinamos žalos rūšys bei tretieji žalą patyrę asmenys, kuriuos šio draudimo apsauga turėtų apimti (minėto Sprendimo Marques Almeida 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
30 Tačiau reikia priminti, jog pareiga, kad civilinės atsakomybės draudimas apimtų tretiesiems asmenims motorinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, nėra tas pats, kas šios žalos atlyginimo remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe mastas. Pirmąją apibrėžia ir garantuoja Sąjungos teisės aktai, o antrąjį iš esmės reglamentuoja nacionalinė teisė (minėto Sprendimo Marques Almeida 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
31 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog iš Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų tikslo ir jų teksto matyti, kad jomis nesiekiama suderinti civilinės atsakomybės sistemų valstybėse narėse ir kad dabar galiojančioje Sąjungos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą (minėto Sprendimo Marques Almeida 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
32 Todėl, atsižvelgiant, be kita ko, į Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 2 punktą, pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės iš principo turi laisvę savo civilinės atsakomybės sistemose nustatyti visų pirma transporto priemonėmis padarytą žalą, kuri turi būti atlyginta, šios žalos atlyginimo mastą ir asmenis, turinčius teisę į tokį atlyginimą.
33 Vis dėlto Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės narės savo kompetenciją šioje srityje turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto priemonių eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, negali panaikinti Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų veiksmingumo (minėto Sprendimo Marques Almeida 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
34 Dėl to, ar privalomojo draudimo apsauga turi apimti transporto priemonėmis padarytą žalą, atlygintiną pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, kaip pažymėjo Vokietijos vyriausybė, valstybėms narėms palikta užduotis nustatyti žalą, kurią apima apsauga, ir privalomojo draudimo sąlygas (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 28 d. Sprendimo Ruiz Bernáldez, C‑129/94, Rink. p. I‑1829, 15 punktą).
35 Vis dėlto, siekiant sumažinti valstybių narių teisės aktų skirtumus dėl privalomojo draudimo apimties, Antrosios direktyvos 1 straipsnyje reikalaujama, kad civilinės atsakomybės srityje privalomojo draudimo apsauga apimtų nustatyto dydžio turtinę žalą ir žalą sveikatai. Trečiosios direktyvos 1 straipsnyje ši pareiga išplėsta numatant šios apsaugos taikymą ir kitiems nei vairuotojas keleiviams padarytai žalai sveikatai (minėto Sprendimo Ruiz Bernáldez 16 punktas).
36 Taigi valstybės narės privalo užtikrinti, kad pagal jų nacionalinę teisę taikytina motorinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta laikantis Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų nuostatų (minėto Sprendimo Marques Almeida 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
37 Tai reiškia, kad valstybių narių turima laisvė nustatyti žalą, kurią apima draudimo apsauga, ir privalomojo draudimo sąlygas yra apribota Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, nes pagal jas draudimo apsauga privalo apimti nustatyto minimalaus dydžio tam tikros žalos atlyginimą. Šiai žalai, kurią privalo apimti draudimo apsauga, priskirtina, be kita ko, žala sveikatai, kaip tai nurodyta Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje.
38 Kaip savo išvados 68–73 punktuose pažymėjo generalinis advokatas ir kaip nusprendė Europos laisvosios prekybos asociacijos teismas (ELPA) 2008 m. birželio 20 d. Sprendime Celina Nguyen prieš The Norwegian State (E‑8/07, EFTA Court Report, p. 224, 26 ir 27 punktai), atsižvelgiant į įvairias Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmos pastraipos kalbines versijas ir apsaugos tikslą, kurio siekiama trimis minėtomis direktyvomis, reikia daryti išvadą, kad žalos sveikatai sąvoka apima bet kokią žalą, padarytą asmeniui, t. y. apimančią tiek fizines, tiek psichologines kančias, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal byloje taikytiną nacionalinę teisę.
39 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Sąjungos kalbomis parengtas versijas. Esant įvairių kalbinių Sąjungos teisės teksto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (žr., be kita ko, 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Jyske Finans, C‑280/04, Rink. p. I‑10683, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
40 Kadangi Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies įvairiose kalbinėse versijose iš esmės vartojama tiek sąvoka „žala sveikatai“, tiek sąvoka „žala asmeniui“, reikia išnagrinėti šių nuostatų ir direktyvos struktūrą ir tikslą. Šiuo atžvilgiu reikia, pirma, pažymėti, kad šios sąvokos papildo sąvoką „turtinė žala“, antra, priminti, kad šiomis nuostatomis ir direktyva siekiama visų pirma sustiprinti nukentėjusiųjų apsaugą. Tokiomis aplinkybėmis minėtas sąvokas reikia aiškinti plačiai, kaip tai daroma šio sprendimo 38 punkte.
41 Todėl prie žalos, kuri turi būti atlyginta pagal Pirmąją, Antrąją ir Trečiąją direktyvas, priskirtina ir nematerialinė žala, kurios atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal byloje taikytiną nacionalinę teisę.
42 Kalbant apie tai, kokie asmenys gali reikalauti, kad ši nematerialinė žala būtų atlyginta, pirma, pažymėtina, jog kartu aiškinant Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 2 punktą ir 3 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį galima daryti išvadą, kad draudimo apsauga, kuri turi būti užtikrinta pagal šią direktyvą, apima visus asmenis, kurie pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančius nacionalinės tesės aktus turi teisę į transporto priemonėmis padarytos žalos atlyginimą.
43 Antra, reikia pažymėti, kad, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 78 punkte ir, priešingai, nei teigia Vokietijos vyriausybė, Trečiąja direktyva nebuvo apribotas apsaugotų asmenų ratas, bet, atvirkščiai, buvo nustatyta pareiga draudimo apsaugą taikyti žalos, patirtos tam tikrų asmenų, kurie laikomi ypač pažeidžiamais, atžvilgiu.
44 Be to, kadangi Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 2 punkte vartojama žalos sąvoka detaliau neapibrėžta, nėra pagrindo sutikti su Latvijos ir Lietuvos vyriausybėmis, kurios teigia, kad ši sąvoka neturėtų apimti tam tikros žalos, kaip antai nematerialinės, jeigu ji turi būti atlyginta pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę.
45 Jokia Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų nuostata neleidžia daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo apriboti šiomis direktyvomis draudėjui suteiktą apsaugą taip, kad ji apimtų tik tiesiogiai su žalą sukėlusiu įvykiu susijusius asmenis.
46 Todėl valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal jų nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos.
47 Nagrinėjamu atveju tai užtikrinta, nes remiantis informacija, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, asmenys, kurių situacija tokia, kaip V. Drozdovs, pagal Latvijos teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, turi teisę į nematerialinės žalos, patirtos žuvus jo tėvams, atlyginimą.
48 Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 bei 2 dalis reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal pagrindinėje byloje taikytiną nacionalinę teisę.
Dėl antrojo klausimo
49 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje.
50 Šio sprendimo 46 punkte buvo konstatuota, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal jų nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė, kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos.
51 Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog pagal Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytos maksimalios garantuojamos sumos yra mažesnės už minimalias šiame straipsnyje nustatytas garantuojamas sumas (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C‑348/98, Rink. p. I‑6711, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2003 m. liepos 24 d. Nutarties Messejana Viegas, C‑166/02, Rink. p. I‑7871, 20 punktą).
52 Baltikums teigia, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas, kiek tai susiję su specifinėmis žalos kategorijomis, gali numatyti maksimalias garantuojamas sumas, kurios mažesnės už minėtame straipsnyje nustatytas minimalias garantuojamas sumas, jei užtikrina, kad visos žalos atveju pasiekiamos tame straipsnyje nustatytos minimalios garantuojamos sumos, todėl, pirma, reikia pažymėti, kad Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje, kalbant apie žalą, kuriai taikoma apsauga, daromas skirtumas ir leidžiama jį daryti tik tarp žalos sveikatai ir turtinės žalos.
53 Antra, reikia priminti, jog šio sprendimo 33 punkte pažymėta, kad valstybės narės savo kompetenciją šioje srityje turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto priemonių eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, negali panaikinti trijų minėtų direktyvų veiksmingumo.
54 Jei nacionalinės teisės aktų leidėjai dėl kiekvienos nurodytos žalos specifinės kategorijos atitinkamais atvejais nacionalinėje teisėje galėtų numatyti maksimalias garantuojamas sumas, kurios būtų mažesnės už minimalias garantuojamas sumas, nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje, šios minimalios garantuojamos sumos, taigi ir šis straipsnis, netektų veiksmingumo.
55 Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, skirtingai nei aplinkybių, kuriomis buvo priimtas minėtas Sprendimas Marques Almeida, atveju, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis nenustatoma nukentėjusiojo teisė į žalos atlyginimą remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe ar galima tokios teisės apimtis, tačiau ribojama draudėjo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apsauga.
56 Šiuo klausimu globėja teigė ir per posėdį Teisingumo Teisme Latvijos vyriausybė patvirtino, kad pagal Latvijos teisės aktus draudėjo civilinė atsakomybė dėl, be kita ko, nematerialinės žalos, kurią asmenys patyrė dėl eismo įvykio, gali viršyti sumas, kurias pagal ginčijamas nacionalinės teisės normas apima privalomasis draudimas.
57 Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės normos turi įtakos Sąjungos teisėje numatytai garantijai, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, apibrėžta pagal taikytiną nacionalinę teisę, būtų apdrausta laikantis Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų nuostatų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Marques Almeida 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
58 Tai reiškia, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalį ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio 1 bei 2 dalis reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal pagrindinėje byloje taikytiną nacionalinę teisę.
2. Direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 84/8 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 84/5 1 straipsnio 2 dalyje.
Parašai.