GENERALINIO ADVOKATO
JAN MAZÁK IŠVADA,
pateikta 2008 m. balandžio 17 d.(1)
Sujungtos bylos C‑101/07 P ir C‑110/07 P
Coop de France Bétail et Viande, buvusi Fédération nationale de la coopération bétail et viande (FNCBV),
ir
Fédération nationale des syndicats d’exploitants agricoles (FNSEA) ir kiti
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – EB 81 straipsnio 1 dalis – Kartelis – Jautiena ir veršiena – Importo sustabdymas – Profesinių sąjungų kainų schemos nustatymas – Baudos – Didžiausios teisės aktų leidžiamos baudos nustatymas – Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis – Atsižvelgimas į asociacijai priklausančių įmonių apyvartą“
I – Įžanga
1. Šiose sujungtose apeliacinėse bylose Coop de France Bétail et Viande, buvusi Fédération Nationale de la Coopération Bétail et Viande (toliau ‑ FNCBV) (byla C‑101/07 P), ir Fédération Nationale des Syndicats d’Exploitants Agricoles (toliau ‑ FNSEA), Fédération Nationale Bovine (toliau ‑ FNB), Fédération Nationale des Producteurs de Lait (toliau ‑ FNPL) ir Jeunes Agriculteurs (toliau ‑ JA) (byla C‑110/07 P) (toliau – asociacijos apeliantės) skundžia 2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmosios kolegijos) sprendimą FNCBV ir FNSEA ir kt. prieš Komisiją(2) (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas didžiąja dalimi patvirtino 2003 m. balandžio 2 d. Komisijos sprendimą Nr. 2003/600/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo (byla COMP/C.38.279/F3 ‑ Prancūziška jautiena)(3) (toliau – ginčijamas sprendimas) ir kuriuo, inter alia, asociacijoms apeliantėms paskirtos baudos už tai, kad jos, pažeisdamos EB 81 straipsnio 1 dalį, sudarė susitarimus, kurių tikslas sustabdyti jautienos importą į Prancūziją ir nustatyti minimalias tam tikrų rūšių galvijų kainas.
II – Apeliacinių bylų pagrindas
A – Teisinis pagrindas
2. Reglamento Nr. 17(4) 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 (eurų) arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:
a) jos pažeidžia (EB 81) straipsnio 1 dalį arba (EB 82) straipsnį; <...>
Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę“.
3. Komisijos „Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės“(5) (toliau – gairės) įtvirtina metodą tokių baudų dydžiui nustatyti. Pagal šių gairių 5 punkto c papunktį „(s)u įmonių asociacijomis susijusiose bylose, esant galimybei, sprendimai turėtų būti adresuojami asociacijai priklausančioms įmonėms ir baudos turėtų būti skiriamos atskiriems nariams. Jei tai neįmanoma (pvz., jei yra keli tūkstančiai įmonių narių), <...> asociacijai skirtina bendra bauda, apskaičiuota pagal pirmiau minėtus principus ir atitinkanti visų pavienių baudų, kurios galėtų būti skiriamos kiekvienai asociacijos narei, sumą“.
B – Faktinės aplinkybės ir ginčo dalykas
4. Apeliantė byloje C‑101/07 P FNCBV Prancūzijoje jungia 300 galvijų, kiaulių ir avių auginimo sektoriaus kooperatyvų ir 30 skerdimo ir mėsos perdirbimo grupių arba įmonių. Apeliantės byloje C‑110/07 P, t. y. FNSEA, FNB, FNPL ir JA, yra pagal Prancūzijos teisę įsteigtos profesinės sąjungos. FNSEA yra pagrindinė Prancūzijos ūkininkų profesinė sąjunga. FNSEA taip pat jungia specializuotas asociacijas, kurios atstovauja kiekvieno gamybos sektoriaus interesams, tarp jų – FNB ir FNPL. JA atstovauja jaunesniems kaip 35 metų ūkininkams.
5. Konkurencijos byla, kuri buvo pagrindas pateikti nagrinėjamus apeliacinius skundus, atsirado kaip vadinamosios antrosios kempinligės krizės rezultatas. Nuo 2000 m. spalio mėn. keliose valstybėse narėse buvo nustatyti nauji galvijų spongiforminės encefalopatijos, visuotinai žinomos kaip kempinligė, atvejai. Tuo pačiu metu Jungtinėje Karalystėje kilo avių snukio ir nagų ligos protrūkis. Ši situacija turėjo įtakos mėsos vartojimui Europoje ir sukėlė krizę jautienos sektoriuje. Nepaisant to, kad Bendrijos institucijos priėmė nemažai priemonių, kad būtų kovojama su šia krize, Prancūzijos ūkininkai manė, kad jų nepakanka. 2001 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais Prancūzijoje ūkininkų ir skerdėjų santykiai tapo ypač įtempti. Ūkininkų grupės neteisėtai stabdė vilkikus, kad patikrintų vežamos mėsos kilmę, ir blokavo skerdyklas. Kartais dėl šių veiksmų būdavo sunaikinama įranga ir mėsa. Mainais už skerdyklų blokados nutraukimą protestuojantys ūkininkai iš skerdėjų reikalavo įsipareigoti sustabdyti importą ir taikyti vadinamąją „profesinių sąjungų“ kainų schemą.
6. 2001 m. spalio mėnesį įvyko keli galvijus auginantiems ūkininkams atstovaujančių asociacijų(6) ir skerdėjams atstovaujančių asociacijų(7) susitikimai. Po 2001 m. spalio 24 d. susitikimo, organizuoto Prancūzijos žemės ūkio ministro prašymu, šešios asociacijos, t. y. FNSEA, FNB, FNPL, JA, FNCBV ir FNICGV, sudarė susitarimą.
7. Šį susitarimą sudarė dvi dalys. Pirmoji – „įsipareigojimas laikinai sustabdyti (jautienos) importą“. Antrąją dalį sudarė „įsipareigojimas taikyti kainų schemą perkant karves skerdimui su pristatymu į skerdyklą“. Susitarime, inter alia, buvo pateiktas skerdienos kilogramo kainų sąrašas tam tikroms karvių kategorijoms. Susitarimas turėjo įsigalioti 2001 m. spalio 29 d. ir būti taikomas iki 2001 m. lapkričio mėnesio pabaigos.
8. 2001 m. spalio 30 d. Komisija išsiuntė Prancūzijos institucijoms laišką prašydama pateikti informaciją dėl 2001 m. spalio 24 d. susitarimo. 2001 m. lapkričio 9 d. Prancūzijos institucijos atsakė į 2001 m. spalio 30 d. Komisijos prašymą pateikti informaciją. 2001 m. lapkričio 9 d. Komisija nusiuntė FNSEA, FNB, FNPL, JA ir FNICGV prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį. 2001 m. lapkričio 15 ir 23 d. minėtos penkios asociacijos atsakė į šį prašymą. 2001 m. lapkričio 26 d. Komisija nusiuntė įspėjamąjį raštą FNSEA, FNB, FNPL, JA, FNCBV ir FNICGV, kuriame pažymėjo, kad jai žinomos faktinės aplinkybės rodo esant Bendrijos konkurencijos normų pažeidimą, ir paragino jas ne vėliau kaip iki 2001 m. lapkričio 30 d. pateikti savo pastabas bei pasiūlymus. 2001 m gruodžio 17 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 2 dalimi, atliko patikrinimus kelių asociacijų patalpose. 2002 m. birželio 24 d. Komisija priėmė FNSEA, FNB, FNPL, JA, FNCBV ir FNICGV skirtą pranešimą apie kaltinimus, dėl kurio jos savo rašytines pastabas pateikė 2002 m. rugsėjo 23 d. ir spalio 4 dieną. Asociacijos buvo išklausytos 2002 m. spalio 31 dieną.
C – Ginčijamas sprendimas
9. 2003 m. balandžio 2 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Šiame sprendime konstatuota, kad 2001 m. spalio 24 d. sudariusios rašytinį susitarimą, kuriuo siekė nustatyti minimalią tam tikrų kategorijų galvijų pirkimo kainą ir sustabdyti jautienos importą į Prancūziją, ir 2001 m. lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje sudariusios žodinį susitarimą, kuriuo siekiama tokio paties tikslo, taikomą pasibaigus minėtam rašytiniam susitarimui, asociacijos apeliantės ir FNICGV pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį.
10. Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir atitinkamos geografinės rinkos dydį, pažeidimas buvo kvalifikuotas kaip labai sunkus. Siekdama nustatyti kiekvienos iš asociacijų atsakomybės laipsnį, Komisija atsižvelgė į metinių įmokų, kurių gavo pagrindinė ūkininkų federacija, t. y. FNSEA, ir kiekviena kita asociacija, santykį. Tačiau pažeidimas truko neilgai, todėl Komisija nepadidino pagrindinio baudos dydžio už pažeidimo trukmę. Komisija taip pat atsižvelgė į kelias minėtų šešių asociacijų veiksmus sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir atitinkamai pakoregavo joms skirtinos pagrindinės baudos sumos dydį.
11. Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nustatyta:
„(FNSEA), (FNB), (FNPL), (JA), (FNICGV) ir (FNCBV) pažeidė (EB) 81 straipsnio 1 dalį, 2001 m. spalio 24 d. sudariusios susitarimą, kurio tikslas sustabdyti jautienos importą į Prancūziją ir nustatyti minimalią kainą tam tikroms galvijų kategorijoms, bei 2001 m. lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje sudariusios žodinį susitarimą dėl panašaus dalyko.
Pažeidimas buvo pradėtas 2001 m. spalio 24 d. ir turėjo poveikį mažiausiai iki 2002 m. sausio 11 dienos“.
12. Pagal ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsnį reikalaujama, kad 1 straipsnyje nurodytos asociacijos nedelsdamos nutrauktų minėtą pažeidimą. Pagal ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnį FNSEA, FNB, JA, FNPL, FNICGV ir FNCBV buvo paskirtos atitinkamai 12 milijonų eurų, 1,44 milijono eurų, 600 000 eurų, 1,44 milijono eurų, 720 000 eurų ir 480 000 eurų baudos.
D – Byla Pirmosios instancijos teisme
13. Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2003 m. birželio 19 d. gavo FNCBV ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir šis ieškinys buvo užregistruotas kaip Byla T‑217/03. Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2003 m. birželio 20 d. gavo FNSEA, FNB, FNPL ir JA ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir šis ieškinys buvo užregistruotas kaip Byla T‑245/03. Ieškovės bylose T‑217/03 ir T‑245/03 reikalavo panaikinti ginčijamą sprendimą, nepatenkinus šio reikalavimo, – panaikinti joms skirtas baudas arba, nepatenkinus ir šio reikalavimo, – jas sumažinti. Prancūzija pateikė prašymus įstoti į abi bylas palaikyti ieškovių reikalavimų bylose T‑217/03 ir T‑245/03. 2003 m. lapkričio 6 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininkas leido Prancūzijai įstoti į šias bylas. 2003 m. lapkričio 3 d. Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, nurodė sujungti bylas T‑217/03 ir T‑245/03.
14. 2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismas (pirmoji kolegija) priėmė sprendimą sujungtose bylose T‑217/03 ir T‑245/03. Pirmosios instancijos teismas atmetė visus ieškovių sujungtose bylose pateiktus ieškinio pagrindus, išskyrus du. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas visų pirma konstatavo, kad Komisija pažeidė jai nustatytą pareigą motyvuoti, nes ginčijamame sprendime nenurodė, kad tikrindama, ar baudos neviršija Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos 10 % viršutinės ribos, ji naudojo ieškovių bazinių narių apyvartą, ir nepaaiškino, kokios aplinkybės leido jai atsižvelgti į šiuos bendros apyvartos skaičius. Tačiau nusprendęs, jog Komisija tam, kad apskaičiuotų šią viršutinę ribą, turėjo teisę atsižvelgti į ieškovių bazinių narių apyvartą, jeigu šie nariai aktyviai veikė pažeidimų, už kuriuos buvo skirtos sankcijos ginčijamame sprendime, paveiktose rinkose, Pirmosios instancijos teismas pareiškė, kad šiomis aplinkybėmis minėta motyvavimo stoka neturi lemti nei ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes dėl to tik būtų priimtas naujas sprendimas, kurio turinys būtų identiškas panaikinto sprendimo turiniui, nei baudų dydžio pakeitimo. Antra, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, remiantis gairių 5 punkto b papunkčiu, ieškovėms paskirtos baudos turi būti sumažintos ne 60 %, kaip darė Komisija, o 70 %.
15. Taigi Pirmosios instancijos teismas FNCBV nustatė 360 000 eurų, FNSEA – 9 000 000 eurų, FNB – 1 080 000 eurų, FNPL – 1 080 000 eurų ir JA –450 000 eurų baudas ir atmetė likusius ieškinių reikalavimus.
III – Apeliacinė byla
16. 2007 m. vasario 19 d. FNSEA, FNB, FNPL ir JA pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Šis skundas buvo užregistruotas kaip Byla C‑110/07 P. 2007 m. vasario 20 d. FNCBV pareiškė apeliacinį skundą dėl to paties sprendimo. Skundas buvo užregistruotas kaip Byla C‑101/07 P. 2007 m. balandžio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs šalis, nurodė sujungti bylas C‑101/07 P ir C‑110/07 P.
17. Bylose C‑101/07 P ir C‑110/07 P asociacijos apeliantės Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– panaikinti joms skirtas baudas,
– nepatenkinus šių reikalavimų, sumažinti joms paskirtas baudas,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra ir su bylos nagrinėjimu iš esmės Pirmosios instancijos teisme bei Teisingumo Teisme.
18. Prancūzijos vyriausybė Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
19. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinius skundus abiejose bylose;
– priteisti iš asociacijų apeliančių bylinėjimosi išlaidas.
20. Kadangi nebuvo prašoma žodinės proceso dalies, ji nebuvo surengta.
IV – Pirminės pastabos
21. Apeliantė byloje C‑101/07 P, t. y. FNCBV, nurodo penkis skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindus ir dar vieną, šeštąjį, paskirtos baudos sumažinimo pagrindą. Pirmasis pagrindas pagrįstas teisės klaida, nes Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad Komisija savo pranešime apie kaltinimus pažeidė teisę į gynybą. Antrasis pagrindas pagrįstas tuo, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė tam tikrus įrodymus, t. y. FNB direktoriaus užrašus, susijusius su 2001 m. lapkričio 29 d. susitikimu (skundžiamo sprendimo 169–174 punktai), 2001 m. gruodžio 4 d. FNB pirmininko pavaduotojo pareiškimą Vendée agricole (skundžiamo sprendimo 176 punktas), 2001 m. gruodžio 5 d. Vandėjos augintojų federacijos raštą (skundžiamo sprendimo 175–177 punktai), informacinį FNPL raštą, 2001 m. gruodžio 10 d. išsiųstą faksu (skundžiamo sprendimo 179 punktas), ir FNB direktoriaus užrašus, susijusius su 2001 m. gruodžio 5 d. susitikimu (skundžiamo sprendimo 180 punktas). Trečiasis pagrindas pagrįstas tuo, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes savo išvadą, kad FNCBV dalyvavo 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusiame žodiniame susitarime, pagrindė prielaida. Ketvirtuoju pagrindu FNCBV alternatyviai teigia, kad jeigu Teisingumo Teismas nuspręs, kad ji dalyvavo 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusiame žodiniame susitarime, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes, pirma, kvalifikavo šį susitarimą kaip antikonkurencinį ir, antra, neišnagrinėjo šio susitarimo poveikio rinkai. Penktuoju pagrindu FNCBV teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, taikydamas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, nes, pirma, pažeidė pareigą motyvuoti, kiek tai susiję su FNCBV narių apyvarta, naudota tikrinant, ar nebuvo viršyta minėtoje nuostatoje įtvirtinta 10 % riba, ir, antra, naudojo prieštaringus motyvus, viena vertus, pabrėždamas aktyvų ir tiesioginį apeliančių vaidmenį tariamame kartelyje, o, kita vertus, konstatuodamas, kad apeliantės buvo tik priemonė jų narių veiksmams. Šeštuoju pagrindu, kuriuo siekia, kad būtų sumažinta jai paskirta bauda, FNCBV teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes, pažeisdamas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, paskyrė FNCBV baudą, viršijančią 10 % jos apyvartos.
22. Apeliantės byloje C‑110/07 P, t. y. FNSEA, FNB, FNPL ir JA, nurodo keturis skundžiamo sprendimo panaikinimo ir paskirtų baudų sumažinimo pagrindus. Pirmasis pagrindas pagrįstas įrodymų iškraipymu, nes Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į du esminius dokumentus, įrodančius, kad 2001 m. spalio 24 d. susitarimo galiojimas po 2001 m. lapkričio 30 d. nebuvo pratęstas. Antrasis pagrindas pagrįstas teisės į gynybą pažeidimu, nes Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisijos priimtas pranešimas apie kaltinimus yra pakankamai aiškus ir tikslus (skundžiamo sprendimo 210–225 punktai). Trečiasis pagrindas yra pagrįstas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes tikrindamas, ar baudos neviršija įtvirtintos ribos, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į asociacijų apeliančių narių bendrą apyvartą. Ketvirtasis pagrindas pagrįstas draudimo sudėti sankcijas ir sankcijų proporcingumo principo pažeidimu, nes Pirmosios instancijos teismas kiekvienai asociacijai apeliantei paskyrė atskirą baudą, atsižvelgdamas į bendrą daugiau nei vienos asociacijos narių apyvartą.
23. Mano nuomone, tik FNCBV penktuoju ir šeštuoju ir FNSEA, FNB, FNPL ir JA trečiuoju pagrindais iškelti nauji teisės klausimai. Todėl apsiribosiu šių pagrindų išsamiu vertinimu, o dėl likusių apeliančių pagrindų pateiksiu tik trumpą vertinimą.
24. Nemažai asociacijų apeliančių pateiktų pagrindų nagrinėjamoje byloje sutampa, todėl juos nagrinėsiu kartu.
V – Teisės į gynybą pažeidimas
25. Savo atitinkamai pirmuoju ir antruoju pagrindais asociacijos apeliantės bylose C‑101/07 P ir C‑110/07 P tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nepripažino, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą. Asociacijų apeliančių teigimu, jų teisė į gynybą buvo pažeista, nes pranešime apie kaltinimus Komisija nenurodė, kad, skaičiuodama 10 % viršutinę ribą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, ketina atsižvelgti į šių asociacijų narių apyvartą. Asociacijos apeliantės mano, kad Komisijos pareiga nurodyti, kad ketina atsižvelgti į jų narių apyvartą, nagrinėjamu atveju buvo ypač svarbi, nes ginčijamame sprendime Komisija nesilaikė įprasto baudos apskaičiavimo metodo.
26. Komisija mano, kad pranešime apie kaltinimus ji privalo nurodyti, jog ketina atitinkamoms įmonėms arba įmonių asociacijoms skirti baudas ir pateikti pagrindinius faktinius ir teisinius kriterijus, dėl kurių gali būti paskirta bauda. Komisija teigia, kad ji neprivalo pranešime apie kaltinimus nurodyti baudos apskaičiavimo metodologijos, kurios ji toliau galbūt laikysis savo sprendime. Komisija taip pat pažymi, kad galimybė atsižvelgti į įmonių asociacijos narių apyvartą, skaičiuojant 10 % viršutinę ribą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, yra numatyta teismų praktikoje ir gairių 5 punkto c papunktyje.
A – Vertinimas
27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija nepažeidė asociacijų apeliančių teisės į gynybą, pranešime apie kaltinimus nenurodžiusi, jog siūlo atsižvelgti į jų narių apyvartą, kad apskaičiuotų pagrindinį baudos dydį ir patikrintų, ar nėra pažeidžiama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta 10 % viršutinė riba(8). Atsižvelgdamas į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pranešime apie kaltinimus pateikiant duomenis apie ketinamos skirti baudos dydį, įskaitant 10 % viršutinę ribą, kol įmonei nebuvo suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl jai inkriminuojamų kaltinimų, būtų netinkamai užbėgta už akių Komisijos sprendimui(9).
28. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisė į gynybą bus užtikrinta, jeigu Komisija savo pranešime apie kaltinimus nurodys, ar spręs baudų skyrimo klausimą, ir pateiks pagrindinius faktinius ir teisinius kriterijus, dėl kurių gali būti paskirta bauda, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir tai, ar pažeidimas buvo padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo. Tokios detalės yra pripažįstamos pakankamomis ir suteikiančiomis būtinus pagrindus įmonių arba įmonių asociacijų gynybai dėl paties pažeidimo nustatymo ir dėl baudos skyrimo(10).
29. Mano nuomone, pagrindinio baudos dydžio nustatymas, šio dydžio koregavimas, atsižvelgiant į visas sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, ir, galiausiai, patikrinimas, ar baudos neviršija Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos 10 % viršutinės ribos, yra būsimosios baudos apskaičiavimo, laikantis šios didžiausios teisės aktų nustatytos baudos ribos, procedūros dalis. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, akivaizdu, kad, siekdama suteikti įmonėms ar įmonių asociacijoms galimybę ginti savo interesus, pranešime apie kaltinimus Komisija neprivalo taip išsamiai apibūdinti faktinio baudų apskaičiavimo ir patikrinimo. Be to, baudų, skiriamų įmonių asociacijoms, atveju tiek Pirmosios instancijos, tiek Teisingumo Teismo praktika pripažįsta galimybę patikrinti, ar nėra pažeidžiama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta 10 % viršutinė riba, atsižvelgiant į šių asociacijų narių apyvartą(11). Taigi šios įmonių asociacijos galėjo numatyti, kad tikrindama, ar laikomasi didžiausios teisės aktų nustatytos asociacijoms apeliantėms skirtinos baudos ribos, Komisija remsis jų narių apyvarta.
30. Todėl aš manau, kad asociacijų apeliančių bylose C‑101/07 P ir C‑110/07 P atitinkamai pirmasis ir antrasis pagrindai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
VI – Pirmosios instancijos teismo padaryta teisės klaida taikant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį
A – Skundžiamas sprendimas
31. Pirmojoje instancijoje asociacijos apeliantės teigė, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, nes nustatė baudą, viršijančią 10 % jų apyvartos(12). Asociacijos apeliantės teigė, kad, remiantis teismo praktika, akivaizdu, jog, skaičiuojant viršutinę baudos ribą, į įmonių asociacijos narių apyvartą atsižvelgti galima tik tada, jeigu pagal savo vidaus taisykles atitinkama asociacija gali įpareigoti savo narius. Šiuo požiūriu apeliantės nurodė, kad jos negali įpareigoti savo narių.
32. Skundžiamo sprendimo 317–319 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo:
„317. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką 10 % apyvartos riba turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į kiekvienos susitarime arba suderintuosiuose veiksmuose dalyvavusios įmonės apyvartą arba į visų įmonių asociacijos narėmis esančių įmonių apyvartą bent tuo atveju, kai pagal savo vidaus taisykles asociacija gali įpareigoti savo narius. Ši galimybė atsižvelgti į visų įmonių asociacijos narių apyvartą pateisinama tuo, kad nustatant baudos dydį, be kita ko, galima atsižvelgti į įtaką, kurią įmonė gali daryti rinkai, pavyzdžiui, dėl savo dydžio arba ekonominio pajėgumo, kuriuos rodo įmonės apyvarta, taip pat į atgrasomąjį poveikį, kurį turi pasiekti baudos. Įtaka, kurią rinkai gali daryti įmonių asociacija, priklauso ne nuo jos pačios apyvartos, nerodančios nei jos dydžio, nei ekonominio pajėgumo, o nuo jos narių apyvartos, esančios jų dydžio ir ekonominio pajėgumo rodikliu <...>
318. Tačiau ši teismų praktika nereiškia, kad ypatingais atvejais į asociacijos narių apyvartą galima atsižvelgti ir tuomet, kai formaliai ši asociacija neturi įgaliojimų įpareigoti savo narių, nesant jai tokią galimybę suteikiančių vidaus taisyklių <...>
319. <...> Pirmosios instancijos teismas mano, kad kitos ypatingos aplinkybės, be vidaus taisyklių, leidžiančių asociacijai įpareigoti savo narius, gali pateisinti atsižvelgimą į bendrą atitinkamos asociacijos narių apyvartą. Visų pirma taip yra tuomet, kai asociacijos padarytą pažeidimą sudaro jos narių veiksmai arba nagrinėjami antikonkurenciniai veiksmai asociacijos vykdomi jų naudai ar bendradarbiaujant su jais, pačiai asociacijai neturint objektyvių interesų, nepriklausomų nuo jos narių interesų. Nors tam tikrais iš šių atvejų Komisija, nubaudusi atitinkamą asociacija, galėtų dar skirti ir atskiras baudas kiekvienai iš jos nariais esančių įmonių, tai būtų be galo sudėtinga ar net neįmanoma, jei šių įmonių yra labai daug.“
33. Toliau Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 320 ir 323 punktuose konstatavo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, siekiant apskaičiuoti 10 % viršutinę baudos ribą, numatytą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, buvo visiškai pateisinama atsižvelgti į asociacijų apeliančių bazinių narių apyvartą(13), nes, visų pirma, pagrindinė asociacijų apeliančių užduotis yra ginti savo bazinių narių, t. y. ūkininkų, kooperatyvų susivienijimų ir skerdimo įmonių, interesus ir jiems atstovauti(14). Antra, ginčijamas susitarimas buvo susijęs ne su pačių asociacijų apeliančių, o su jų bazinių narių veikla – juk asociacijos apeliantės jautienos nei parduoda, nei perka, nei importuoja(15). Trečia, ginčijamas susitarimas buvo sudarytas tiesiogiai asociacijų apeliančių bazinių narių naudai(16). Ketvirta, ginčijamas susitarimas buvo įgyvendintas sudarant vietos susitarimus tarp asociacijų apeliančių narių(17).
B – Argumentai
34. Savo atitinkamai penktuoju ir trečiuoju pagrindais apeliantės bylose C‑101/07 P ir C‑110/07 P teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes neteisingai taikė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį. FNCBV penktasis pagrindas sudarytas iš dviejų dalių.
35. FNSEA, FNB, FNPL, JA (trečiuoju pagrindu), Prancūzijos vyriausybė ir FNCBV (penktojo pagrindo pirmąja dalimi) iš esmės teigia, kad pagal Pirmosios instancijos teismo praktiką(18), kurią Teisingumo Teismas patvirtino sprendime Finnboard prieš Komisiją, C‑298/98 P(19), apskaičiuojant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 10 % viršutinę ribą, į asociacijos narių apyvartą galima atsižvelgti, tik jei ši asociacija remdamasi savo vidaus taisyklėmis gali įpareigoti savo narius. Šiuo aspektu asociacijos apeliantės mano, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas pakeitė nusistovėjusią teismų praktiką šiuo klausimu, nes 10 % viršutinę ribą apskaičiavo, atsižvelgdamas į asociacijų apeliančių narių apyvartą, nepaisydamas to, kad šios asociacijos negali įpareigoti savo narių. Dublike FNSEA, FNB, FNPL ir JA teigia, kad nors kai kurie ankstesni sprendimai(20) galėjo būti šiek tiek dviprasmiški, nes juose nurodyta, jog 10 % viršutinė riba gali būti apskaičiuota, atsižvelgiant į asociacijos narių apyvartą, „bent jau kai“ ši asociacija remdamasi savo vidaus taisyklėmis gali įpareigoti savo narius, Teisingumo Teismas pašalino šią dviprasmybę savo sprendime Finnboard prieš Komisiją. Asociacijos galimybės įpareigoti savo narius yra būtina sąlyga, kad, skaičiuojant 10 % viršutinę ribą, būtų galima atsižvelgti į šių narių apyvartą, o tai yra akivaizdu iš šio sprendimo 66 punkto formuluotės, nustatančios, jog „(nėra) būtina, kad asociacijos nariai būtų faktiškai dalyvavę darant pažeidimą; vis dėlto asociacija remdamasi savo vidaus taisyklėmis turi turėti galimybę įpareigoti savo narius“. FNCBV taip pat mano, kad Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų, kodėl pakeitė ankstesnę teismų praktiką, ir kad toks nukrypimas prieštarauja teisinio tikrumo principui.
36. FNSEA, FNB, FNPL ir JA teigia, kad pirmosios trys iš keturių „ypatingų“ aplinkybių, kurias Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo sprendimo 320–323 punktuose, asociacijoms yra ne ypatingos, o vykdomos „natūraliai“, nes visų asociacijų pagrindinė užduotis yra ginti savo narių interesus ir jiems atstovauti. Be to, kiek tai susiję su ketvirtąja aplinkybe dėl asociacijos narių dalyvavimo darant pažeidimą, FNSEA, FNB, FNPL ir JA teigia, kad asociacijų apeliančių kai kurių narių tariamas dalyvavimas įgyvendinant ginčijamo susitarimo sąlygas dar nerodo, jog visi asociacijų nariai netiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą.
37. Prancūzijos vyriausybė taip pat pažymi, kad dvi Pirmosios instancijos teismo reikalaujamos sąlygos, norint Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 10 % viršutinę ribą grįsti asociacijos narių apyvarta, bus įvykdytos beveik visais atvejais, todėl, nustatant atitinkamą viršutinę ribą, sistemiškai bus remiamasi asociacijų narių apyvarta. Prancūzijos vyriausybės teigimu, tos dvi sąlygos, kurios bus įvykdytos beveik visada, yra, visų pirma, sąlyga, kad asociacijos padarytas pažeidimas turi būti susijęs su jos narių veikla, ir, antra, sąlyga, kad asociacija nagrinėjamą antikonkurencinę veiklą vykdytų tiesiogiai savo narių naudai ir su jais bendradarbiaudama.
38. FNCBV taip pat mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes savo naująją koncepciją dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies neteisingai pritaikė konkrečioje nagrinėjamoje byloje. FNCBV teigia, kad šioje byloje nebuvo dviejų iš keturių kumuliacinių ypatingų aplinkybių, kurias šis teismas nurodė skundžiamo sprendimo 320–323 punktuose. Visų pirma, 2001 m. spalio 24 d. susitarimas neatitiko FNCBV narių interesų, nes jame buvo nustatyta mažiausia galvijų pirkimo kaina. Be to, šis susitarimas nepanaikino skerdyklų blokados. Antra, FNCBV interesų savarankiškumą nuo jos narių interesų rodo ne tik tai, kad ji negali įpareigoti savo narių, bet ir tai, kad po 2001 m. spalio 24 d. susitarimo buvo sudaryta tik labai nedidelis skaičius vietinių susitarimų. FNCBV taip pat teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes neįrodė, jog buvo neįmanoma ginčijamą sprendimą adresuoti FNCBV nariams ir skirti jiems individualias baudas. FNCBV teigimu, pagal Komisijos gairių 5 punkto c papunktį Komisija gali skirti baudą įmonių asociacijai, atitinkančią visų pavienių baudų, kurios galėtų būti skiriamos asociacijos nariams, sumą, tik jeigu ji įrodo, kad yra neįmanoma skirti baudas atskiriems asociacijoms nariams.
39. Penktojo pagrindo antrąja dalimi FNCBV pareiškė, kad skundžiamo sprendimo 320 ir paskesniuose punktuose pabrėžiama, jog 2001 m. spalio 24 d. susitarimas nebuvo susijęs su asociacijų veikla, o skundžiamo sprendimo 341 punkte akcentuojama, kad asociacijos šį susitarimą pasirašė, jame dalyvavo, buvo už jį atsakingos, atliko jame individualų vaidmenį ir netgi vykdė šį susitarimą. Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime naudojo vienas kitam prieštaraujančius argumentus. Faktiškai skundžiamo sprendimo 341 punkte konstatuodamas, kad asociacijos apeliantės dalyvavo susitarime, Pirmosios instancijos teismas netiesiogiai pripažino, kad nebuvo pateisinama remtis asociacijų narių apyvarta pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį. Todėl asociacijos apeliantės reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą.
40. Komisija teigia, kad pagal Pirmosios instancijos teismo praktiką „10 % viršutinė apyvartos riba turi būti apskaičiuojama, atsižvelgiant į kiekvienos įmonės, kuri yra atitinkamų susitarimų ar suderintų veiksmų šalis, apyvartą arba į visų įmonių asociacijos narių apyvartą, bent jau kai šios asociacijos vidaus taisyklės leidžia jai įpareigoti savo narius“(21). Vis dėlto Komisija mano, kad net jeigu įmonių asociacija ir negali įpareigoti savo narių, tai dar nereiškia, kad, nustatant viršutinę asociacijai skirtinos baudos ribą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, negalima atsižvelgti į jos narių apyvartą.
41. Norėdamas užtikrinti baudų, skiriamų įmonių asociacijoms, vienijančioms labai daug nedidelės apyvartos įmonių, veiksmingumą, Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime laikėsi nuomonės, kad, skaičiuojant atitinkamos baudos viršutinę ribą, į asociacijos narių apyvartą galima atsižvelgti, jeigu įvykdytos keturios specialios sąlygos. Todėl Komisija mano, kad reikia atmesti asociacijų apeliančių teiginius, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesilaikė ankstesnės teismų praktikos šiuo klausimu arba ją pakeitė, nes reikia turėti omenyje, kad šia ankstesne teismų praktika taip pat siekta užtikrinti baudų veiksmingumą. Komisija pažymi, kad netgi jeigu Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paaiškina arba išplečia galiojančią teismų praktiką, toks paaiškinimas arba išplėtimas taip pat nebūtų teisės klaida, jeigu priimtas sprendimas būtų motyvuotas ir pagrįstas. Iš tiesų ankstesnė teismų praktika šiuo klausimu neatmeta galimybės atsižvelgti į asociacijos narių apyvartą, jeigu ši asociacija remdamasi savo vidaus taisyklėmis negali įpareigoti savo narių. Tą rodo teismų praktikoje vartojama formuluotė „bent jau kai“(22), kuri leidžia manyti, kad galimybė įpareigoti narius yra tik vienas iš pavyzdžių, kai, nustatant baudos viršutinę ribą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, galima atsižvelgti į asociacijos narių apyvartą. Atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija teigia, kad sprendime Finnboard prieš Komisiją(23) Teisingumo Teismas manė esant nebūtina įrodyti asociacijos narių dalyvavimą darant pažeidimą, norint atsižvelgti į jų apyvartą, jeigu ši asociacija gali įpareigoti savo narius. Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas šios teismų praktikos, galėjo konstatuoti, kad jeigu asociacijos nariai aktyviai dalyvavo darant pažeidimą, tai, skaičiuojant 10 % viršutinę ribą, gali būti atsižvelgta į jų apyvartą.
42. Komisija mano, kad asociacijų apeliančių argumentų patvirtinimas paskatintų visas kartelį norinčias sudaryti įmones tai daryti per asociaciją, formaliai negalinčią įpareigoti savo narių. Priešingai nei teigia FNCBV, Komisija taip pat nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, jog keturios specialios sąlygos, kurių jis laikėsi skaičiuodamas 10 % viršutinę ribą, atsižvelgiant į asociacijos narių apyvartą, yra kumuliacinės. Vietoj to Pirmosios instancijos teismas tik išvardijo aplinkybes, nagrinėjamoje byloje pagrindžiančias tokį požiūrį. Be to, FNCBV neteisingai teigia, kad ginčijamas susitarimas buvo nenaudingas jos nariams. Mainais už skerdyklų blokados nutraukimą buvo susitarta dėl kainų nustatymo ir importo sustabdymo. Be to, šiai išvadai neprieštarauja ir tai, kad kai kur blokada buvo tęsiama. Komisija pažymi, kad FNCBV negali įrodyti, jog šie interesai skiriasi nuo jos narių interesų. Be to, FNCBV neapibrėžė savo savarankiškų interesų ir nepaaiškino, kodėl skerdėjų asociacija pasirašė susitarimą dėl kainų ir importo, nors nevykdo tokios veiklos. Iš tiesų, kaip Pirmosios instancijos teismas pakartojo skundžiamo sprendimo 321 punkte, ginčijamas susitarimas buvo susijęs ne su FNCBV, o su jos narių veikla. Komisija taip pat teigia, kad, turint omenyje būtinybę užtikrinti, jog visos baudos būtų pakankamai atgrasančios, FNSEA, FNB, FNPL ir JA nurodyta aplinkybė, kad visos asociacijos natūraliai atitinka tris iš keturių Pirmosios instancijos teismo išskirtų sąlygų, dar nereiškia, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą.
43. Atsakydama į FNCBV pareiškimą, kad Komisija ir Pirmosios instancijos teismas nepateikė tinkamų motyvų, kodėl nukrypo nuo gairių 5 punkto c papunkčio sąlygų, Komisija teigia, kad skundžiamame sprendime šis teismas nesirėmė šia nuostata, nors, turint omenyje labai didelį apeliančių narių skaičių, nesunkiai galėjo tą padaryti.
44. Komisija taip pat mano, kad FNCBV argumentas, jog Pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl pakeitė savo ankstesnę praktiką, susijusią su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, yra nepagrįstas. Skundžiamo sprendimo 312–334 punktuose pateiktas Pirmosios instancijos teismo detalus vertinimas šiuo klausimu. Be to, Komisija laikosi nuomonės, kad skundžiamo sprendimo 320 ir paskesni punktai ir 341 punktas vieni kitiems neprieštarauja. Tai, kad asociacijos apeliantės padarė pažeidimą, neprieštarauja aplinkybei, kad jos jį padarė savo narių naudai.
45. Komisija pažymi, jog apeliantės neginčijo Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamo sprendimo 325 ir 327–333 punktuose, kad jų bazinių narių apyvartos 10 % riba nebuvo viršyta.
C – Vertinimas
46. Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį Komisija gali skirti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas, ne didesnes kaip, inter alia, 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos. Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje toliau numatyta, kad, nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.
47. Pirmosios instancijos teismas ne vieną kartą yra konstatavęs, kad, skaičiuojant įmonių asociacijai skirtinos baudos viršutinę ribą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, galima remtis ne pačios šios asociacijos, o jos narių apyvarta, jeigu asociacija gali įpareigoti savo narius(24).
48. Taigi pagal nusistovėjusią Pirmosios instancijos teismo praktiką, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „pažeidimas“ Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nedarant jokio skirtumo apima įmonių asociacijų susitarimus, suderintus veiksmus ir sprendimus, „10 % viršutinė apyvartos riba turi būti apskaičiuojama, atsižvelgiant į kiekvienos įmonės, kuri yra šių susitarimų ar suderintų veiksmų šalis, apyvartą arba į visų įmonių asociacijos narių apyvartą, bent jau kai ši asociacija remdamasi savo vidaus taisyklėmis gali įpareigoti savo narius“(25).
49. Pirmosios instancijos teismas šį požiūrį grindžia tuo, kad „įtaka, kurią įmonių asociacija gali turėti rinkai, priklauso ne nuo jos pačios „apyvartos“, kuri neparodo nei jos dydžio, nei ekonominės galios, o nuo jos narių apyvartos, kuri yra jos dydžio ir ekonominės galios rodiklis“(26).
50. Be to, Teisingumo Teismas sprendimo Finnboard prieš Komisiją, C‑298/98 P, 66 punkte pateikė nuomonę, kad „jeigu bauda yra skiriama įmonių asociacijai, kurios apyvarta dažniausiai neatspindi nei jos dydžio, nei ekonominės galios rinkoje, baudą, turinčią atgrasomąjį poveikį, galima nustatyti tik atsižvelgus į įmonių, jos narių, apyvartą (žr. šiuo požiūriu 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion Française ir kiti prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 120 ir 121 punktus). Nėra būtina, kad asociacijos nariai būtų faktiškai dalyvavę darant pažeidimą; vis dėlto asociacija remdamasi savo vidaus taisyklėmis turi turėti galimybę įpareigoti savo narius“.
51. Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo praktika rodo, kad įmonių asociacijos teisinių galimybių įpareigoti savo narius pakanka, kad, tikrinant, ar neviršyta didžiausia teisės aktų nustatyta šiai asociacijai skirtinos baudos riba, būtų atsižvelgta į šios asociacijos narių apyvartą.
52. Vis dėlto kyla klausimas, ar šios galimybės yra absoliučiai būtinos, kad, skaičiuojant didžiausią teisės aktų nustatytą įmonių asociacijai skirtinos baudos ribą, numatytą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, būtų galima atsižvelgti į šios asociacijos narių apyvartą. Šiuo požiūriu apeliantės ir Prancūzijos vyriausybė iš esmės mano, kad žodžiais „turi turėti“ Teisingumo Teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją 66 punkte akcentuojama, kad įmonių asociacijos privalomai turi turėti galimybių įpareigoti savo narius. Mano nuomone, asociacijų apeliančių ir Prancūzijos vyriausybės argumentai šiuo klausimu turi būti atmesti.
53. Iš anksto reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas sprendime Finnboard prieš Komisiją laikėsi nuomonės, jog daugeliu atvejų įmonių asociacijos apyvarta neatspindi jos dydžio ir galios rinkoje. Be to, manau, jog iš sprendimo Finnboard prieš Komisiją 66 punkto formuluočių matyti, kad jeigu asociacijos nariai nedalyvavo darant pažeidimą, tai, kad būtų galima atsižvelgti į jos narių apyvartą, ši asociacija turi turėti galimybę įpareigoti savo narius. Taigi, mano nuomone, Teisingumo Teismo reikalavimas, kad asociacija turėtų galimybę įpareigoti savo narius, paremtas prielaida, jog šie nariai nedalyvavo darant pažeidimą.
54. Todėl manau, jog, remiantis Teisingumo Teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją logika, yra akivaizdu, kad jeigu asociacijos nariai faktiškai dalyvavo darant pažeidimą, negalima atmesti, kad didžiausia teisės aktų nustatyta įmonių asociacijai skirtina bauda gali būti grindžiama jos narių apyvarta, nepaisant to, kad ši asociacija negali įpareigoti savo narių.
55. Mano nuomone, teisingas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies taikymas įmonių asociacijoms turėtų užtikrinti, kad asociacijai skiriamos baudos lygis būtų proporcingas tai ekonominei įtakai, kurią ji turi rinkoje, ir taip garantuoti baudos, t. y. priemonės, skirtos neteisėtiems veiksmams sustabdyti ir neleisti jiems pasikartoti, veiksmingumą.
56. Iš tiesų visai neseniai priimtame sprendime konkurencijos srityje, susijusiame su baudos lygiu, Teisingumo Teismas pabrėžė poreikį įvertinti įmonės padėtį lemiančią ekonominę realybę, vadinasi, ir tikrąją šios įmonės įtaką rinkai. Taigi sprendime Britannia Alloysprieš Komisiją(27) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje siekiama išvengti, kad Komisijos skiriamos baudos būtų neproporcingos atitinkamos įmonės dydžiui(28). Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies tikslas – suteikti Komisijai teisę skirti baudas, kad galėtų įgyvendinti savo priežiūros funkciją, kurią jai suteikia Bendrijos teisė. Ši funkcija apima pareigą sustabdyti neteisėtus veiksmus ir neleisti jiems pasikartoti. Todėl šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei atitinkama įmonė neturėjo pajamų verslo metais, ėjusiais prieš Komisijai priimant sprendimą, pastaroji turi teisę atsižvelgti į kitus verslo metus, kad galėtų teisingai įvertinti šios įmonės finansinius resursus ir užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį.
57. Visai neseniai sprendime ETI ir kiti(29) Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė už EB konkurencijos normų pažeidimus skiriamų baudų atgrasomąjį tikslą ir poreikį užtikrinti, kad šiam tikslui nebūtų pakenkta ar kad jo nepaverstų niekais įmonių restruktūrizacija.
58. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad jeigu asociacijos padarytas pažeidimas yra susijęs su jos narių veikla, o nagrinėjamų antikonkurencinių veiksmų asociacija ėmėsi tiesiogiai savo narių naudai ir su jais bendradarbiaudama, pačiai asociacijai neturint jokių objektyvių interesų, nepriklausomų nuo jos narių interesų, tai, taikant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, galima atsižvelgti į asociacijos narių apyvartą(30).
59. Mano nuomone, esant Pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms arba kriterijams galima teigti, kad įmonių asociacijos padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas yra neatsiejamai susijęs su jos narių veikla ir interesais, taip pat kad šios asociacijos nariai pritaria šiam pažeidimui. Todėl manau, kad Pirmosios instancijos teismo atrinkti kriterijai yra tinkami nustatant tikrąją įmonių asociacijų ekonominę galią ir jų įtaką rinkai. Mano įsitikinimu, Pirmosios instancijos teismo požiūris užtikrina, kad būtų išlaikytas įmonių asociacijoms už EB konkurencijos teisės pažeidimus skiriamų sankcijų veiksmingumas, kai šių asociacijų apyvarta neatspindi tos ekonominės įtakos, kurią jos turi rinkoje. Vadinasi, įmonių asociacijos dažniausiai negalės išvengti šių sankcijų vien dėl to, kad formaliai jos negali įpareigoti savo narių, nors faktiškai, norėdamos pažeisti EB konkurencijos teisę, jos, esant reikalui, gali pasinaudoti šių narių ekonomine įtaka rinkoje.
60. Šios išvados nekeičia FNSEA, FNB, FNPL, JA ir Prancūzijos vyriausybės argumentai(31), kad Pirmosios instancijos teismo nustatyti „ypatingi“ kriterijai bus įvykdyti daugeliu atvejų, susijusių su įmonių asociacijomis. Mano nuomone, Pirmosios instancijos teismo atrinkti kriterijai yra teisingi ir nuoseklūs, nes jais yra siekiama nustatyti tikrąją įmonių asociacijos įtaką rinkoje. Tai, kad turbūt kai kuriais ar netgi didžiąja dalimi atvejų įmonių asociacijos apyvarta neatspindi jos įtakos rinkoje, nesilpnina Pirmosios instancijos teismo nustatytų kriterijų galiojimo.
61. Be to, mano nuomone, FNCBV iškeltas argumentas, kad faktiškai susitarimas jos nariams nebuvo naudingas, yra fakto klausimas, kurio negalima ginčyti apeliacinėje byloje. Bet kuriuo atveju, remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga ir kaip nurodo Komisija, FNCBV sutiko nustatyti kainas ir sustabdyti importą mainais už jos narių skerdyklų blokados nutraukimą. Aš taip pat, be kita ko, norėčiau pažymėti, kad šios išvados negali pakeisti tai, kad „paprastai“ tokie susitarimai nėra naudingi skerdykloms, nes reikia turėti omenyje tą specifinį kontekstą, kuriame atsirado nagrinėjami pažeidimai. Be to, FNCBV nurodyta aplinkybė, kad susitarimas nenutraukė skerdyklų blokados, atsižvelgiant į šį kontekstą, yra visiškai nesvarbi.
62. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas susitarimas buvo susijęs ne su pačių asociacijų apeliančių, o su jų bazinių narių veikla, nes asociacijos jautienos nei parduoda, nei perka, nei importuoja(32), taip pat yra fakto klausimas, kurio negalima ginčyti apeliacinėje byloje. Bet kuriuo atveju FNCBV nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų šią išvadą.
63. Dėl FNSEA, FNB, FNPL ir JA teiginio, kad nebuvo įvykdyta viena iš Pirmosios instancijos teismo nustatytų ypatingų sąlygų, nes nebuvo įrodyta, jog visi asociacijų apeliančių nariai bendradarbiavo darant pažeidimą(33), manau, kad tokio reikalavimo negalima pripažinti(34). Kiek tai susiję su šiuo kriterijumi, tam, kad būtų galima Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą asociacijoms skirtinos baudos 10 % viršutinę ribą grįsti jų narių apyvarta, pakanka įrodyti, kad įmonių asociacijos nariai bendradarbiavo darant konkurencijos teisės pažeidimą(35). Iš skundžiamo sprendimo akivaizdu, jog asociacijos apeliantės galėjo remtis savo nariais, kad įgyvendintų susitarimą(36).
64. Dėl FNCBV tvirtinimo, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė gairių 5 punkto c papunktį(37), manau, jog ši nuostata nagrinėjamoje byloje nėra svarbi, nes iš ginčijamo sprendimo akivaizdu, kad būtent pačios asociacijos apeliantės, o ne jų atskiri nariai buvo pripažintos pažeidusiomis EB 81 straipsnio 1 dalį. Be to, nemanau, kad Pirmosios instancijos teismo argumentai skundžiamo sprendimo 320 ir paskesniuose punktuose bei 341 punkte prieštarautų vieni kitiems, nes faktiškai Pirmosios instancijos teismas šiuose punktuose konstatavo, kad apeliantės asociacijos susitarimą sudarė savo narių naudai, o jį įgyvendino asociacijų nariai vietiniu lygiu.
65. FNCBV taip pat teigė, kad Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl pakeitė ankstesnę teismų praktiką dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir įmonių asociacijų(38). Mano nuomone, FNCBV procesiniuose dokumentuose iš esmės išreikšta abejonė ne tiek dėl netinkamo motyvavimo, kiek dėl Pirmosios instancijos teismo išvados dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies taikymo teisingumo. Bet kuriuo atveju turiu pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė išsamius motyvus, kodėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą 10 % viršutinę ribą grindė asociacijų apeliančių bazinių narių apyvarta. Be to, mano nuomone, negalima pritarti FNCBV argumentams, kad pakeisdamas ankstesnę teismų praktiką Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinio tikrumo principą. Manau, kad Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamame sprendime visiškai atitinka ankstesnę šio teismo ir Teisingumo Teismo praktiką(39). Verta pabrėžti, kad Teisingumo Teismas sprendimo Finnboard prieš Komisiją 66 punkte nurodė, kad daugeliu atvejų asociacijos apyvarta neatspindi nei jos dydžio, nei galios rinkoje.
66. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti asociacijų apeliančių bylose C‑101/07 P ir C‑110/07 P atitinkamai penktąjį ir trečiąjį pagrindus kaip nepagrįstus.
VII – Draudimo sudėti sankcijas nesilaikymas ir sankcijų proporcingumo principo pažeidimas
67. Ketvirtuoju pagrindu apeliantės byloje C‑110/07 P, palaikomos Prancūzijos vyriausybės, teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes, nesilaikydamas draudimo sudėti sankcijas ir pažeisdamas sankcijų proporcingumo principą, kiekvienai iš šių asociacijų paskyrė atskirą baudą, nors, tikrindamas šioms asociacijoms skirtinos baudos lygį pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, kartu atsižvelgė į bendrą šių asociacijų bendrų narių apyvartą. Šiuo klausimu apeliantės byloje C‑110/07 P pažymi, kad FBN, FNPL ir JA yra FNSEA narės, taigi sutampa ir šių asociacijų nariai.
68. Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime paskirtos baudos nebuvo grindžiamos asociacijų apeliančių narių bendra apyvarta. Bauda buvo apskaičiuota, viena vertus, remiantis pažeidimo sunkumu, kuris savo ruožtu buvo vertinamas pagal pažeidimo pobūdį, jo geografinę apimtį ir apčiuopiamą poveikį rinkai, ir, kita vertus, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę. Į asociacijų narių apyvartą buvo atsižvelgta tik tikrinant, ar nebuvo viršyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta viršutinė riba.
A – Vertinimas
69. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas konstatavo:
„340. Iš teismų praktikos matyti, kad principas non bis in idem yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina teismai. Bendrijos konkurencijos teisės srityje šis principas draudžia Komisijai dar kartą bausti arba persekioti įmonę už antikonkurencinius veiksmus, už kuriuos ji buvo nubausta arba dėl kurių buvo pripažinta neatsakinga ankstesniu neskundžiamu Komisijos sprendimu <...> Principo non bis in idem taikymui būtinos trys sąlygos: tos pačios faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas. Taigi šis principas draudžia, siekiant apsaugoti tą patį teisinį gėrį, tą patį asmenį už tą patį neteisėtą elgesį bausti daugiau kaip vieną kartą <...>.
341. <...> Komisija galėjo teisėtai nubausti kiekvieną (asociaciją), kurį dalyvavo ginčijamame susitarime, atsižvelgdama į individualų vaidmenį, kurį kiekviena suvaidino pasirašant ir taikant šį susitarimą, ir kiekvienos iš jų atveju nustatytas sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.
342. <...> (Šios) išvados negali paneigti ta aplinkybė, kad FNB , FNPL ir JA yra FNSEA nariai. Šios (asociacijos) yra nepriklausomi teisės subjektai, turintys atskirus biudžetus ir ne visuomet sutampančius tikslus. Pavyzdžiui, kiekviena iš jų organizuoja atitinkamas profesinių sąjungų akcijas, siekdama ginti savo konkrečius interesus <...> Tai, kad šiuo atveju (asociacijos), siekdamos bendrų tikslų, dideliu mastu derino savo ir kiekvienos iš savo narių akcijas, negali panaikinti kiekvienos iš (šių asociacijų) atsakomybės darant pažeidimą.
343. Be to, priešingai nei veikiausiai mano ieškovės, ginčijamu sprendimu nebuvo skirtos sankcijos jų tiesioginiams ar netiesioginiams baziniams nariams. Tai, kad nustatant 10 % ribą buvo atsižvelgta į įmonių asociacijų narių apyvartą, nereiškia, kad jiems buvo skirta bauda <...>.
344. Darytina išvada, kad šiuo atveju pažeidėjai nesutampa, nes ginčijamu sprendimu tie patys ūkio subjektai arba ūkininkai nėra kelis kartus baudžiami už tas pačias faktines aplinkybes. Todėl darytina išvada, kad principas non bis in idem nebuvo pažeistas. Taip pat, kadangi ieškovių tiesioginiams arba netiesioginiams nariams nebuvo skirta dviguba bauda už tą patį pažeidimą, priešingai nei teigia Prancūzijos Respublika, šiuo atveju nebuvo pažeistas ir proporcingumo principas“(40).
70. Mano nuomone, iš šių skundžiamo sprendimo ištraukų yra akivaizdu, kad baudos ginčijamame sprendime kiekvienai iš asociacijų apeliančių buvo paskirtos už jų atskirai padarytus EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus(41). Asociacijų apeliančių nariai nebuvo pripažinti pažeidusiais EB 81 straipsnio 1 dalį ir jiems nebuvo paskirtos jokios baudos. Todėl yra akivaizdu, kad sankcijos asociacijoms FNSEA, FNB, FNPL ir JA nebuvo sudėtos.
71. Manau, kad negalima sutikti su teiginiu, jog FNSEA, FNB, FNPL ir JA paskirtos baudos yra neproporcingos, nes, tikrinant šioms asociacijoms skirtinos baudos lygį pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, buvo atsižvelgta į šių asociacijų bendrų narių apyvartą.
72. Neginčytina, kad FNSEA, FNB, FNPL ir JA turi bendrų narių.
73. Vis dėlto, mano nuomone, Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pabrėžė tą aplinkybę, kad asociacijos apeliantės yra nepriklausomi teisės subjektai, turintys atskirus biudžetus ir ne visuomet sutampančius tikslus. Tai, kad asociacijos apeliantės nusprendė suderinti savo elgesį rinkoje, jokiu būdu nerodo, kad jos siekia tų pačių interesų. Be to, mano nuomone, nors aptariamos asociacijos ir turi bendrų narių, tai nebūtinai menkina tą ekonominę įtaką, kurią kiekvieną asociacija gali turėti rinkoje. Bet kuriuo atveju panašu, kad apeliantės byloje C‑110/07 P neginčija Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamo sprendimo 331 punkte, kad, siekiant patikrinti, ar laikomasi 10 % apyvartos ribos, bendras baudų, skirtų minėtoms keturioms apeliantėms, dydis turi neviršyti 10 % augintojų, kurie yra federacijos FNSEA, jungiančios asociacijas FNB, FNPL ir JA, baziniai nariai, apyvartos. Todėl manau, kad apeliantės byloje C‑110/07 P neįrodė, kad joms paskirtos baudos buvo neproporcingos.
74. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliančių byloje C‑110/07 P ketvirtąjį pagrindą kaip nepagrįstą.
VIII – Baudos sumažinimas
75. Savo atitinkamai šeštuoju ir trečiuoju pagrindais asociacijos apeliantės bylose C‑101/07 P ir C‑110/07 P tvirtina, kad net jeigu Teisingumo Teismas nepanaikintų skundžiamo sprendimo, jis vis tiek turėtų konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, ir todėl sumažinti joms paskirtas baudas. FNCBV pažymi, kad jai paskirta bauda prilygsta beveik 20 % jos apyvartos (skaičiuojant pagal pajamas). Todėl Teisingumo Teismas turėtų sumažinti FNCBV paskirtą baudą iki sumos, neviršijančios 360 000 eurų, kuri atitinka 10 % jos apyvartos.
76. Komisija laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į jos pastabas, išdėstytas šios išvados 40–45 punktuose, šis pagrindas turėtų būti atmestas. Komisija taip pat teigia, kad jeigu Teisingumo Teismas sutiktų su asociacijų apeliančių argumentais dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimo, tai skirtina bauda turėtų būti grindžiama asociacijos pajamomis, o ne narių mokesčiais.
A – Vertinimas
77. Atsižvelgdamas į savo išvadas 46–66 punktuose, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, taikydamas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, siūlau atmesti asociacijų apeliančių bylose C‑101/07 P ir C‑110/07 P šeštąjį ir trečiąjį pagrindus, kuriais siekiama paskirtų baudų sumažinimo dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė šią nuostatą.
IX – Pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų, susijusių su 2001 m. spalio 24 d. susitarimo galiojimo pratęsimu po 2001 m. lapkričio 30 d., iškraipymas
78. Antruoju pagrindu byloje C‑101/07 P ir pirmuoju pagrindu byloje C‑110/07 P asociacijos apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus.
79. Byloje C‑101/07 P FNCBV nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė tam tikrus įrodymus, t. y. FNB direktoriaus užrašus, susijusius su 2001 m. lapkričio 29 d. susitikimu (skundžiamo sprendimo 169–174 punktai), 2001 m. gruodžio 4 d. FNB pirmininko pavaduotojo pareiškimą Vendée agricole (skundžiamo sprendimo 176 punktas), 2001 m. gruodžio 5 d. Vandėjos augintojų federacijos raštą (skundžiamo sprendimo 175–177 punktai), informacinį FNPL raštą, 2001 m. gruodžio 10 d. išsiųstą faksu (skundžiamo sprendimo 179 punktas), ir FNB direktoriaus užrašus, susijusius su 2001 m. gruodžio 5 d. susitikimu (skundžiamo sprendimo 180 punktas). FNCBV iš esmės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pakeitė pirmiau minėtų dokumentų arba įrodymų prasmę ir kad dėl šios priežasties šio teismo atliktas teisinis įrodymų vertinimas buvo neteisingas.
80. Byloje C‑110/07 P FNSEA, FNB, FNPL ir JA nurodo įrodymų iškraipymą, nes Pirmosios instancijos teismas neįvertino dviejų esminių įrodymų, rodančių, kad 2001 m. spalio 24 d. susitarimo galiojimas po 2001 m. lapkričio 30 d. nebuvo pratęstas. Pirmasis įrodymas susijęs su 2001 m. gruodžio 11 d. faksu, kurį FNB direktorius išsiuntė regioninei asociacijai, o antrasis – su 2001 m. gruodžio 12 d. Fédération Régionale des Syndicats d'Exploitants Agricoles (toliau – FRSEA) pranešimu.
81. Pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmąją pastraipą apeliacinis skundas turi apsiriboti teisės klausimais. Faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus galimą faktų ir įrodymų iškraipymo atvejį, nėra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė(42). Reikia priminti, kad aiški įrodymų prasmė yra iškraipoma tuomet, kai nesiremiant naujais įrodymais egzistuojančių įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas(43).
82. Atsižvelgdamas į šį kriterijų ir išnagrinėjęs pirmiau nurodytus įrodymus(44), dėl bylos C‑101/07 P esu įsitikinęs, kad Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų neiškraipė.
83. Byloje C‑110/07 P FNSEA, FNB, FNPL ir JA teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo dviejų įrodymų, nors šis teismas specialiai atnaujino žodinę proceso dalį sujungtose bylose T‑217/03 ir T‑245/03 būtent tam, kad galėtų pridėti šiuos įrodymus prie bylos medžiagos(45). Šis teiginys iš esmės grindžiamas tuo, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šių įrodymų nepaminėjo, taip pat tuo, kad 187 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2001 m. spalio 24 d. susitarimo pratęsimas negali būti paneigtas remiantis tik FNICGV raštu.
84. Atsižvelgdamas į specialias aplinkybes, kuriomis 2001 m. gruodžio 11 d. FNB direktoriaus išsiųstas faksas ir 2001 m. gruodžio 12 d. FRSEA pranešimas buvo pridėti prie Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos bylos T‑217/03 ir T‑245/03 medžiagos, manau, kad vien to, jog Pirmosios instancijos teismas šiais įrodymais konkrečiai nesirėmė skundžiamame sprendime, nepakanka, ir todėl apeliantės byloje C‑110/07 P neįrodė, kad šis teismas neišnagrinėjo aptariamų įrodymų.
85. Bet kuriuo atveju, išnagrinėjęs aptariamus įrodymus, manau, kad apeliantės byloje C‑110/07 P neįrodė, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus arba nepaisė ar nepastebėjo esminių įrodymų dėl 2001 m. spalio 24 d. susitarimo galiojimo pratęsimo ar nepratęsimo po 2001 m. lapkričio 30 dienos.
86. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrąjį pagrindą byloje C‑101/07 P ir pirmąjį pagrindą byloje C‑110/07 P kaip nepagrįstus.
X – Pirmosios instancijos teismo klaida nusprendžiant, kad FNCBV prisijungė prie 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusio žodinio susitarimo
87. Trečiuoju pagrindu, kuris yra padalytas į dvi dalis, FNCBV visų pirma teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, vertindamas tam tikrus įrodymus ir skundžiamo sprendimo 185 punkte konstatuodamas, kad ginčijamame sprendime Komisija pateikė pakankamai teisinių įrodymų, jog FNCBV žodžiu ir slaptai pratęsė 2001 m. spalio 24 d. susitarimo taikymą po 2001 m. lapkričio mėn. pabaigos. Antra, FNCBV teigia, kad skundžiamas sprendimas yra prieštaringas, nes jame pripažįstamas vienpusiškas spaudimas, kurį ūkininkai darė skerdėjams, siekdami užtikrinti mažiausios jautienos kainos taikymą ir importo sustabdymą, ir tuo pačiu metu konstatuojama, kad FNCBV prisijungė prie 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusio žodinio susitarimo.
88. Pirmąja šio pagrindo dalimi FNCBV iš esmės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo FNB direktoriaus užrašus, susijusius su 2001 m. lapkričio 29 d. susitikimu (skundžiamo sprendimo 172 punktas), Bretanės FRSEA atstovo 2001 m. gruodžio 6 d. elektroninį laišką savo regiono FDSEA vadovams (skundžiamo sprendimo 178 punktas), informacinį FNPL raštą, 2001 m. gruodžio 10 d. išsiųstą faksu (skundžiamo sprendimo 179 punktas), FNB direktoriaus užrašus (skundžiamo sprendimo 180 punktas), Vandėjos FDSEA 2001 m. gruodžio 18 d. raštą (skundžiamo sprendimo 182 punktas)(46) ir rašytinius dokumentus, susijusius su veiksmais vietos lygiu (skundžiamo sprendimo 183 ir 184 punktai).
89. Mano nuomone, Pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos, vertindamas pirmiau minėtus dokumentus ir konstatuodamas, kad šie dokumentai ir kiti skundžiamo sprendimo 164–184 punktuose minėti įrodymai rodo, jog FNCBV prisijungė prie 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusio žodinio susitarimo.
90. Šio pagrindo antrąja dalimi FNCBV teigia, kad Pirmosios instancijos teismas negali pats sau neprieštaraudamas, viena vertus, laikytis nuomonės, kad FNCBV prisijungė prie 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusio žodinio susitarimo, ir, kita vertus, pripažinti prievartinių veiksmų prieš skerdyklas. Šiuo požiūriu FNCBV akcentuoja tai, kad, Pirmosios instancijos teismo manymu, Komisija turėjo teisę dėl FNSEA, FNB ir JA atsižvelgti į sunkinančią aplinkybę dėl prievartos panaudojimo ir 30 % padidinti joms skirtas baudas(47). Be to, Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Komisija, atsižvelgdama į tokias lengvinančias aplinkybes, kaip antai neteisėtas FNCBV narių gamyklų blokavimas, 60 % sumažino FNCBV baudą(48). FNCBV mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo įrodyti aiškiai pareikštą FNCBV valią prisijungti prie ūkininkų pasiūlyto susitarimo pratęsimo.
91. Iš esmės FNCBV siekia įrodyti, kad ji neprisijungė prie 2001 m. spalio 24 d. rašytinį susitarimą pratęsusio žodinio susitarimo ir kad, 2001 m. lapkričio 30 d. formaliai pasibaigus šio susitarimo galiojimui, ūkininkų grupių veiksmai buvo vienašaliai.
92. Akivaizdu, kad 2001 m. spalio 24 d. rašytinis susitarimas buvo sudarytas itin įtemptu laikotarpiu Prancūzijos jautienos rinkoje, kuris susiklostė dėl antrosios kempinligės krizės, ir kad ūkininkai skerdėjams darė didžiulį spaudimą blokuodami skerdyklas. Vis dėlto, nepaisant 2001 m. spalio 24 d. susitarimo sudarymo aplinkybių, FNCBV neginčija šio susitarimo teisinio kvalifikavimo kaip susitarimo pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Be to, kaip jau esu nurodęs anksčiau(49), manau, kad Pirmosios instancijos teismo išvados, jog FNCBV prisijungė prie 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusio žodinio susitarimo, savaime dar nepaneigia, kad „paprastai“ skerdėjams negali būti naudinga sudaryti susitarimus, kuriais nustatomos kainos ir sustabdomas importas, ar pratęsti tokių susitarimų galiojimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis manau, kad tam tikro masto spaudimas arba prievarta nepaneigia, kad FNCBV iš tiesų prisijungė prie aptariamo susitarimo pratęsimo.
93. Kaip jau nurodyta(50), manau, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 164–184 punktuose pateikė pakankamai įrodymų, kad FNCBV prisijungė prie 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusio žodinio susitarimo. Be to, Pirmosios instancijos teismo išvados, kad FNCBV iš tiesų prisidėjo prie nagrinėjamo pratęsimo, nepaneigia tai, jog, šio teismo nuomone, nustatydama skirtinų baudų lygį, Komisija visiškai teisingai atsižvelgė į ekonomines ir faktines aplinkybes, kuriomis buvo sudarytas 2001 m. spalio 24 d. susitarimas, o vėliau pratęstas jo galiojimas.
94. Mano nuomone, FNCBV neįrodė, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą konstatuodamas, kad FNCBV prisijungė prie 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusio žodinio susitarimo.
95. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti trečiąjį pagrindą byloje C‑101/07 P kaip nepagrįstą.
XI – Pirmosios instancijos teismo padaryta teisės klaida, kvalifikuojant 2001 m. spalio 24 d. susitarimą kaip antikonkurencinį ir nevertinant šio susitarimo poveikio rinkai
96. Ketvirtuoju pagrindu, kuris yra išskirtas į dvi dalis, FNCBV teigia, kad jeigu Teisingumo Teismas nuspręs, kad ji dalyvavo 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pratęsusiame žodiniame susitarime, tai šis teismas neturėtų aptariamo susitarimo pripažinti antikonkurenciniu, o tai reikštų, kad Pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti atlikti šio susitarimo poveikio tyrimo.
97. Šio pagrindo pirmąja dalimi FNCBV iš esmės teigia, kad 2001 m. spalio 24 d. susitarimo ir jo konkretaus teisinio ir ekonominio konteksto vertinimas būtų leidęs Pirmosios instancijos teismui suprasti, kad konkurenciją ribojančio šio susitarimo pobūdžio negalima išskaityti vien iš jo formuluočių. Nagrinėjamas susitarimas buvo sudarytas, siekiant kompensuoti Bendrijos institucijų neveikimą. FNCBV taip pat pažymi, kad 2001 m. spalio 24 d. susitarimas buvo naudingas vartotojams.
98. Šio pagrindo antrąja dalimi FNCBV teigia, kad susitarimas neturėjo jokio didesnio poveikio nei importui, nei vartotojams taikomoms kainoms ar ūkininkų ir skerdėjų tarpusavio santykiams.
99. Mano nuomone, 2001 m. spalio 24 d. susitarimo ir jį pratęsiančio žodinio susitarimo tikslas sustabdyti jautienos importą į Prancūziją ir nustatyti minimalias tam tikrų galvijų kainas. Nepaisydamas susitarimo sudarymo konteksto, kurį išnagrinėjo Pirmosios instancijos teismas, manau, kad šis teismas nepadarė teisės klaidos 2001 m. spalio 24 d. susitarimą kvalifikuodamas kaip antikonkurencinį.
100. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti ketvirtąjį papildomą pagrindą byloje C‑101/07 P kaip nepagrįstą.
101. Išnagrinėjęs keturis FNSEA, FNB, FNPL ir JA bei šešis FNCBV pateiktus pagrindus, manau, kad nė vienas iš jų nėra pagrįstas ir kad apeliaciniai skundai bylose C‑101/07 P ir C‑110/07 P turėtų būti atmesti.
102. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąją pastraipą, kai apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš asociacijų apeliančių, o šios pralaimėjo bylą, tai, mano nuomone, asociacijos apeliantės turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Manau, kad pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį Prancūzijos Respublika turi pati padengti savo išlaidas.
XII – Išvada
103. Taigi Teisingumo Teismui siūlau:
1) atmesti apeliacinius skundus;
2) priteisti iš FNCBV bylinėjimosi išlaidas byloje C‑101/07 P ir iš FNSEA, FNB, FNPL ir JA byloje C‑110/07 P;
3) nurodyti Prancūzijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.