TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. birželio 7 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyva 2001/42/EB – 2 straipsnio a punktas – Sąvoka „planai ir programos“ – 3 straipsnis – Tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai vertinimas – Regiono urbanizacijos reglamentas, susijęs su Europos institucijų kvartalu Briuselyje (Belgija)“
Byloje C‑671/16
dėl Conseil d'État (Valstybės Taryba, Belgija) 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. gruodžio 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Inter-Environnement Bruxelles ASBL,
Groupe d’animation du quartier européen de la ville de Bruxelles ASBL,
Association du quartier Léopold ASBL,
Brusselse Raad voor het Leefmilieu ASBL,
Pierre Picard,
David Weytsman
prieš
Région de Bruxelles-Capitale
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija)
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Rosas, C. Toader (pranešėjas), A. Prechal ir E. Jarašiūnas,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė V. Giacobbo-Peyronnel, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. lapkričio 30 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Inter-Environnement Bruxelles ASBL, Groupe d’animation du quartier européen de la ville de Bruxelles ASBL, Association du quartier Léopold ASBL, Brusselse Raad voor het Leefmilieu ASBL, P. Picard ir D. Weytsman, atstovaujamų advokato J. Sambon,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, L. Van den Broeck ir J. Van Holm, padedamų advokatų P. Coenraets ir L. Thommès,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir L. Dvořáková,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Nymann-Lindegren,
– Europos Komisijos, atstovaujamos F. Thiran ir C. Zadra,
susipažinęs su 2018 m. sausio 25 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (OL L 197, 2001, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 157; toliau – SPAV direktyva) 2 straipsnio a punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Inter-Environnement Bruxelles ASBL, Groupe d’animation du quartier européen de la ville de Bruxelles ASBL, Association du quartier Léopold ASBL, Brusselse Raad voor het Leefmilieu ASBL, susijungusios į „Coordination Bruxelles-Europe“, Pierre Picard ir David Weytsman ginčą su Région de Bruxelles-Capitale (Briuselio-sostinės regionas, Belgija) dėl 2013 m. gruodžio 12 d. šio regiono vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo patvirtintas regiono urbanizacijos reglamentas ir prie prašymo išduoti Rue de la Loi zonos bei jos apylinkių planavimo pažymą ir leidimą pridedami dokumentai (Moniteur belge, 2014 m. sausio 30 d., p. 8390; toliau – ginčijamas nutarimas).
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 SPAV direktyvos 4 konstatuojamoje dalyje nustatyta:
„Rengiant ir priimant tam tikrus planus bei programas, kurių pasekmės gali būti reikšmingos valstybių narių aplinkai, labai svarbus yra aplinkosauginis vertinimas, nes jis užtikrina, kad rengiant ir prieš priimant planus bei programas bus atsižvelgta į jų įgyvendinimo pasekmes.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslai“ numatyta:
„Šios direktyvos tikslas – sukurti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir padėti į rengiamus ir priimamus planus bei programas integruoti aplinkos apsaugos klausimus, kad būtų skatinama tvari plėtra, užtikrinant, kad laikantis šios direktyvos būtų atliekamas tam tikrų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos [poveikio aplinkai] vertin[i]mas.“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnis suformuluotas taip:
„Šioje direktyvoje:
a) „planai ir programos“ – tai planai ir programos, įskaitant tuos, prie kurių finansavimo prisideda Europos [Sąjunga], taip pat visi jų daliniai pakeitimai:
– kuriuos turi parengti ir (arba) priimti valdžios institucija nacionaliniu, regioniniu arba vietiniu lygiu arba kuriuos parengia valdžios institucija ir kuriuos vėliau priima Parlamentas arba Vyriausybė laikantis įstatymų leidimo procedūros, ir
– kurių reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas;
b) „aplinkosauginis vertinimas“ – tai aplinkos apsaugos [poveikio aplinkai] ataskaitos parengimas, konsultacijos, atsižvelgimas į aplinkos apsaugos ataskaitą ir konsultacijų rezultatus priimant sprendimus, su sprendimu susijusios informacijos teikimas pagal šios direktyvos 4–9 straipsnių nuostatas;
<...>“
6 SPAV direktyvos 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:
„1. 2–4 dalyse nurodytų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos vertinimas atliekamas pagal šios direktyvos 4–9 straipsnius.
2. Laikantis 3 dalies nuostatų, atliekamas toliau išvardytų planų ir programų aplinkos [poveikio aplinkai] vertinimas:
a) kurie rengiami žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei, energetikai, pramonei, transportui, atliekų tvarkymui, vandentvarkai, telekomunikacijoms, turizmui, miestų ir kaimų planavimui ar žemės naudojimui ir kurie nustato tolesnio projektų, išvardytų [2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, 2012, p. 1)] I ir II prieduose, vystymo pagrindus <...>
<...>“
7 SPAV direktyvos 5 straipsnio „Aplinkos apsaugos [poveikio aplinkai] ataskaita“ 3 dalyje patikslinta:
„Tam tikra turima informacija apie planų ir programų pasekmes aplinkai ir informacija, gauta kitais sprendimų priėmimo lygiais arba per kitus Bendrijos teisės aktus, gali būti naudojama teikiant I priede nurodytą informaciją.“
8 Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Konsultacijos“ numatyta:
„1. Plano ar programos projektas ir 5 straipsnyje nustatyta tvarka parengta aplinkos apsaugos ataskaita pateikiami 3 dalyje nurodytoms valdžios institucijoms ir visuomenei.
2. 3 dalyje nurodytoms valdžios institucijoms ir 4 dalyje apibrėžtai visuomenei turi būti suteikta galimybė prieš priimant planą ar programą arba prieš pateikiant juos svarstyti pagal įstatymų leidimo procedūrą kuo anksčiau ir veiksmingiau per pagrįstai nustatytą laikotarpį pareikšti savo nuomonę apie plano ar programos projektą ir pridedamą aplinkos apsaugos ataskaitą.
3. Valstybės narės paskiria valdžios institucijas, su kuriomis bus konsultuojamasi ir kurios dėl savo konkrečios su aplinkos apsauga susijusios atsakomybės gali domėtis planų ir programų įgyvendinimo pasekmėmis aplinkai.
4. Taikydamos 2 dalies nuostatas, valstybės narės apibrėžia tam tikrą visuomenės dalį, įskaitant tuos jos narius, kuriems pagal šią direktyvą priimami sprendimai turi arba gali turėti įtakos arba kurie gali jais domėtis, taip pat įskaitant atitinkamas nevyriausybines organizacijas, kurios rūpinasi aplinkos apsauga, ir kitas suinteresuotas organizacijas.
5. Valstybės narės nustato išsamią informacijos teikimo ir konsultacijų su valdžios institucijomis bei visuomene tvarką.“
9 SPAV direktyvos 11 straipsnio „Ryšys su kitais Bendrijos teisės aktais“ 1 dalyje skelbiama:
„Pagal šią direktyvą atliekamas aplinkosauginis vertinimas nepažeidžia Direktyvos [2011/92] ir kitų Bendrijos teisės aktų reikalavimų.“
10 Pagal Direktyvos 2011/92 (toliau – PAV direktyva) 4 straipsnio 2 dalį valstybės narės nusprendžia, ar šios direktyvos II priede nurodyti projektai turi būti vertinami pagal minėtos direktyvos 5–10 straipsnius. Tarp projektų, priskirtinų šio priedo 10 dalies „Infrastruktūros projektai“ b punktui, yra „urbanizavimo projektai, įskaitant prekybos centrų ir mašinų stovėjimo aikštelių statybą“.
Belgijos teisė
11 Iš 2004 m. balandžio 9 d. Code bruxellois de l’aménagement du territoire (Briuselio teritorijos planavimo kodeksas; Moniteur belge, 2004 m. gegužės 26 d., p. 40738; toliau – BTPK) 1 straipsnio antrosios pastraipos matyti, kad juo siekiama, be kita ko, į Belgijos teisę perkelti SPAV direktyvą.
12 BTPK skiriamos, pirma, teritorijos plėtros ir planavimo priemonės ir, antra, urbanizacijos priemonės. Pirmosios priskiriamos šio kodekso II antraštinės dalies „Planavimas“ taikymo sričiai, o antrosios – minėto kodekso III antraštinės dalies „Urbanizacijos reglamentai“ taikymo sričiai.
13 Kalbant apie teritorijos plėtros ir planavimo priemones, BTPK 13 straipsnyje numatyta:
„Briuselio-sostinės regiono plėtra ir jo teritorijos planavimas nustatomi tokiais planais:
1) regioniniu plėtros planu;
2) regioniniu žemės naudojimo planu;
3) savivaldybių plėtros planais;
4) konkrečiu žemės naudojimo planu. <...>“
14 Dėl urbanizacijos priemonių šio kodekso 87 straipsnyje patikslinama:
„Briuselio-sostinės regiono urbanizacija nustatoma tokiais reglamentais:
1) regioniniais urbanizacijos reglamentais;
2) savivaldybių urbanizacijos reglamentais.“
15 BTPK 13 straipsnyje numatytų planų rengimo procedūra apima poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos pateikimą, kaip matyti atitinkamai iš šio kodekso 18 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio pirmosios pastraipos ir 43 straipsnio 1 dalies.
16 Vis dėlto BTPK 88 ir paskesniuose straipsniuose, kuriuose aprašoma šio kodekso 87 straipsnyje nurodytų reglamentų rengimo procedūra, nenumatyta procedūra, panaši į minėtiems reglamentams taikomą poveikio aplinkai vertinimo procedūrą.
17 Minėto kodekso 88 straipsnyje numatyta:
„Vyriausybė gali parengti regioninį (-ius) urbanizacijos planą (-us), kuriame (-iuose) būtų įtvirtintos nuostatos, be kita ko, užtikrinančios:
1) konstrukcijų, įrenginių ir aplinkos aplink juos sveikumą, ilgaamžiškumą, stabilumą, grožį ir saugumą, visų pirma, jų apsaugą nuo gaisro ir potvynių;
2) konstrukcijų termines ir akustines savybes, energijos ekonomiją ir energijos rekuperaciją;
3) kelių, prieigų prie jų ir jų aplinkos išsaugojimą, sveikumą, saugumą, gyvybingumą ir grožį;
4) pastatų aprūpinimą bendrojo intereso įrenginiais, susijusiais, be kita ko, su vandens, dujų, elektros energijos, šilumos, telekomunikacijų tiekimu ir nuotekų pašalinimu;
5) minimalius gyvenamųjų pastatų standartus;
6) gyvenimo kokybę ir lėtą eismą, be kita ko, užkertant kelią triukšmui, dulkėms ir su darbų vykdymu susijusiems nepatogumams bei jų draudimą tam tikromis valandomis ir dienomis;
7) riboto judumo asmenims prieigą prie viešojo naudojimo pastatų ar jų dalių, įrenginių ar kelių;
8) viešojo naudojimo pastatų saugų naudojimą.
Šie reglamentai gali būti susiję, be kita ko, su konstrukcijomis ir įrenginiais po žeme ir ant žemės, ženklais, reklamos ir skelbimų priemonėmis, antenomis, kanalizacija, tvoromis, sandėliais, žemės sklypais, kuriuose statyba negalima, augalais, žemės reljefo pakeitimais ir vietų, skirtų automobiliams judėti ar stovėti ne viešojo naudojimo keliuose, įrengimu.
Šiais urbanizacijos reglamentais negalima nukrypti nuo reikalavimų, taikomų intensyvaus naudojimo keliams.
Jie taikomi visoje regiono teritorijoje arba šios teritorijos dalyje, kurių ribos juose nustatytos.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
18 2008 m. balandžio 24 d. Briuselio-sostinės regiono vyriausybė galutinai patvirtino pagrindinį planą Europos institucijų kvartalui Briuselio mieste (toliau – Europos institucijų kvartalas) tam, kad jį būtų galima pertvarkyti į tankų ir mišrų kvartalą, kurį sudarytų tarptautinių institucijų zona, gyvenamųjų pastatų zona ir visiems prieinama kultūros ir rekreacijos zona.
19 2010 m. gruodžio 16 d. ši vyriausybė patvirtino „Miesto projekto „Loi“ gaires, kurios yra planas-gairės, neturinčios teisės akto galios, taip pat nutarimą dėl Europos institucijų kvartale esančios gatvės Rue de la Loi ir jos apylinkių planavimo projekto įgyvendinimo nustatant konkretų žemės naudojimo planą, kurį turi patvirtinti Briuselio miesto savivaldybės taryba.
20 2011 m. gruodžio 15 d. Briuselio-sostinės regiono vyriausybė patvirtino pirmąjį regiono urbanizacijos zonos projektą (toliau – RUZP), susijusį su ankstesniame punkte minėta teritorija. Atlikus viešąją apklausą 2012 m. kovo 19 d.–balandžio 18 d. laikotarpiu, buvo gauta skundų ir pastabų iš, bet kita ko, Coordination Bruxelles-Europe, kuri, be kitų kaltinimų, nurodė poveikio aplinkai vertinimo nebuvimą. 2012 m. liepos 19 d. ši vyriausybė parengė pranešimą apie šio pirmojo RUZP projekto poveikio tyrimo pradėjimą.
21 Po šio tyrimo minėta vyriausybė 2013 m. vasario 28 d. patvirtino antrąjį RUZP projektą, dėl kurio taip pat buvo konsultuotasi ir taip pat buvo gauta skundų bei pastabų, tarp jų – iš Coordination Bruxelles-Europe.
22 2013 m. gruodžio 12 d. ginčijamu nutarimu Briuselio-sostinės regiono vyriausybė patvirtino nagrinėjamą RUZP.
23 2014 m. kovo 31 d. ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį Conseil d’État (Belgija) dėl šio nutarimo panaikinimo. Jie, be kita ko, kaltina minėtą vyriausybė tuo, kad ji, neatlikusi SPAV direktyvą atitinkančio poveikio aplinkai vertinimo, pažeidė joje numatytas procedūras. Konkrečiai kalbant, poveikio tyrimu nesilaikyta minėtoje direktyvoje įtvirtintų reikalavimų.
24 Ieškovai pagrindinėje byloje savo ieškinyje iš esmės nurodo, kad Belgijos teisėje daromas skirtumas tarp priemonių, priskirtinų prie teritorijos planavimo, ir priemonių, priskirtinų prie urbanizacijos, tik dėl pirmųjų numatant pareigą atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Tačiau SPAV direktyvoje numatyti „planai ir programos“, nedarant tokio skirtumo.
25 Briuselio-sostinės regiono vyriausybė gindamasi teigia, kad ginčijamas nutarimas nėra nei planas, nei programa, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą, todėl joje skelbiamos procedūrinės pareigos netaikytinos priimant tokį nutarimą.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jo gauto ieškinio galimas pagrįstumas priklauso nuo to, ar minėtas nutarimas priskirtinas sąvokai „planai ir programos“, kaip ji suprantama pagal SPAV direktyvą.
27 Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [SPAV direktyvos] 2 straipsnio a [punktą] reikia aiškinti taip, kad sąvoka „planai ir programos“ apima regiono valdžios institucijos priimtą miestų planavimo reglamentą:
– kuriame pateikiamas jo taikymo teritorijos žemėlapis, apimantis tik vieną kvartalą, ir šioje teritorijoje apibrėžiamos įvairios zonos, kurioms taikomos skirtingos taisyklės, susijusios su statinių statyba ir aukščiu; ir
– kuriame numatytos specialiosios planavimo nuostatos, taikomos šalia pastatų esančioms zonoms, taip pat konkreti informacija dėl kai kurių jame nustatytų taisyklių taikymo teritorijoms, atsižvelgiant į gatves, statmenai šioms gatvėms nubrėžtas ištisines linijas ir atstumus šių gatvių išdėstymo atžvilgiu; ir
– kuriuo siekiama tikslo pertvarkyti konkretų kvartalą; ir
– kuriuo nustatomos prie prašymų išduoti teritorijų planavimo leidimą pridedamų dokumentų, kuriems turi būti taikomas poveikio šio kvartalo aplinkai vertinimas, pateikimo taisyklės?“
Dėl prejudicinio klausimo
28 Visų pirma reikia pažymėti, kad nors prejudicinis klausimas susijęs tik su SPAV direktyvos 2 straipsniu, kaip tvirtina keli proceso Teisingumo Teisme dalyviai, prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama nustatyti ir tai, ar RUZP, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, priskirtinas sąvokai „planai ir programos“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, tik jei toks reglamentas yra vienas iš tų, dėl kurių turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnį.
29 Tai, kad nacionalinis teismas formaliai pateikė prejudicinį klausimą, nurodydamas tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui išsamaus išaiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką (2017 m. birželio 22 d. Sprendimo E.ON Biofor Sverige, C‑549/15, EU:C:2017:490, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
30 Šiuo klausimu iš SPAV direktyvos 3 straipsnio matyti, kad ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad pareiga dėl konkretaus plano ar programos atlikti poveikio aplinkai vertinimą siejama su sąlyga, kad šioje nuostatoje numatytas planas ar programa turi daryti reikšmingą poveikį aplinkai.
31 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama sužinoti, ar SPAV direktyvos 2 straipsnio a punktą ir 3 straipsnį reikia aiškinti taip, kad RUZP, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame nustatyti tam tikri nekilnojamojo turto projektų įgyvendinimo reikalavimai, priskirtinas sąvokai „planai ir programos“, galintys daryti reikšmingą poveikį aplinkai, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, ir dėl jo turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas.
32 Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip matyti iš SPAV direktyvos 4 konstatuojamosios dalies, rengiant ir priimant tam tikrus planus ir programas, labai svarbus yra aplinkosaugos vertinimas.
33 Be to, pagal jos 1 straipsnį šios direktyvos tikslas – sukurti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir padėti į rengiamus ir priimamus planus bei programas integruoti aplinkos apsaugos klausimus, kad būtų skatinama tvari plėtra, užtikrinant, kad laikantis šios direktyvos būtų atliekamas tam tikrų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkosaugos vertinimas (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Associazione Italia Nostra Onlus, C‑444/15, EU:C:2016:978, 47 punktas).
34 Galiausiai, atsižvelgiant į tos pačios direktyvos tikslą sukurti aukštą aplinkos apsaugos lygį, nuostatas, kuriomis apribojama šios direktyvos taikymo sritis ir, be kita ko, apibrėžiami aktai, kuriems ji skirta, turi būti aiškinamos plačiai (2016 m. spalio 27 d. Sprendimo D’Oultremont ir kt., C‑290/15, EU:C:2016:816, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
35 Į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti vadovaujantis būtent šiomis pastabomis.
Dėl SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto
36 SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte numatytos sąvokos „planai ir programos“ apibrėžtyje įtvirtintos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, kad juos rengtų ir (arba) priimtų valdžios institucija nacionaliniu, regioniniu arba vietiniu lygiu arba rengtų valdžios institucija, o priimtų parlamentas arba vyriausybė, laikydamiesi teisėkūros procedūros, ir, antra, kad jų reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas.
37 Teisingumo Teismas šią nuostatą aiškino taip, kad planais ir programomis, „kurių reikia“, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvą ir ją taikant, ir kurių pasekmės aplinkai dėl to turi būti įvertintos joje nustatytomis sąlygomis, turi būti laikomi tokie planai ir programos, kurių priėmimas reglamentuojamas nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kur nustatomos priimti šiuos planus ir programas kompetentingos institucijos ir jų parengimo procedūra (2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt., C‑567/10, EU:C:2012:159, 31 punktas).
38 Iš tiesų SPAV direktyvos taikymo sričiai nepriskiriant planų ir programų, kurių priėmimas nėra privalomas, būtų pakenkta minėtos direktyvos veiksmingumui, atsižvelgiant į jos tikslą sukurti aukštą aplinkos apsaugos lygį (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt., C‑567/10, EU:C:2012:159, 28 ir 30 punktus).
39 Šiuo atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatavimų darytina išvada, kad ginčijamą nutarimą regiono valdžios institucija priėmė remdamasi BTPK 88 ir paskesniais straipsniais.
40 Iš to darytina išvada, kad šio sprendimo 36 punkte išvardytos sąlygos yra įvykdytos.
Dėl SPAV direktyvos 3 straipsnio
41 Reikia pabrėžti, kad pagal SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą turi būti sistemiškai vertinami planai ir programos, kurie rengiami tam tikriems sektoriams ir nustato tolesnio projektų, išvardytų PAV direktyvos I ir II prieduose, vystymo pagrindus (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Terre wallonne ir Inter-Environnement Wallonie, C‑105/09 ir C‑110/09, EU:C:2010:355, 43 punktą).
42 Dėl pirmos iš šių sąlygų reikia pažymėti, kad iš SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės matyti, jog ši nuostata skirta, be kita ko, „miestų ir kaimų planavimo ar žemės naudojimo“ sektoriui.
43 Europos Komisija tvirtina, kad aplinkybė, jog šioje nuostatoje daroma nuoroda tiek į „teritorijų planavimą“, tiek į „žemės naudojimą“, aiškiai parodo, kad nurodytas sektorius neapsiriboja žemės naudojimu, suprantamu siaurai, t. y. teritorijos suskirstymu į zonas ir veiklos, leistinos šiose zonose, nustatymu; šis sektorius neišvengiamai apima platesnę sritį.
44 Iš BTPK 88 straipsnio matyti, kad regiono urbanizacijos reglamentas visų pirma susijęs su statiniais ir jų aplinka, be kita ko, su keliais, ilgaamžiškumu, saugumu, energija, triukšmu, atliekų valdymu ir estetika.
45 Taigi toks aktas priskirtinas prie „miestų ir kaimų planavimo ar žemės naudojimo“ sektoriaus, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą.
46 Dėl antrosios sąlygos pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar regiono urbanizacijos reglamentas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, apibrėžia tolesnio projektų, išvardytų PAV direktyvos I ir II prieduose, vystymo pagrindus, reikia išnagrinėti šio reglamento turinį ir tikslą, atsižvelgiant į tokią projektų aplinkosaugos vertinimo apimtį, kokia numatyta minėtoje direktyvoje (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Terre wallonne ir Inter-Environnement Wallonie, C‑105/09 ir C‑110/09, EU:C:2010:355, 45 punktą).
47 Pirma, dėl PAV direktyvos I ir II prieduose išvardytų projektų reikia priminti, kad pastarojo priedo 10 dalyje nurodyti infrastruktūros projektai, kurie pagal šios dalies b punktą apima urbanizacijos projektus.
48 Reikia pažymėti, kad ginčijamame nutarime yra taisyklių, taikytinų visiems statiniams, t. y. pastatams, nepaisant jų pobūdžio, ir visai jų aplinkai, įskaitant „atvirąsias erdves“ ir „patekimo į jas zonas“, nepaisant to, ar jos privačios, ar viešojo naudojimo.
49 Šiuo aspektu šiame akte yra žemėlapis, kuriame neapsiribojama vien jo taikymo ribomis; jame apibrėžiamos įvairios zonos, kurioms taikomos skirtingos taisyklės, kiek tai susiję su statinių vieta ir aukščiu.
50 Konkrečiau kalbant, minėtame akte yra nuostatų, susijusių, be kita ko, su pastatų skaičiumi, vieta ir dydžiu, taip pat jų plotu; laisvomis zonomis, įskaitant augalus šiose zonose; lietaus vandens surinkimu, įskaitant vandens baseinų ir rekuperacijos cisternų statybą, pastatų planavimą atsižvelgiant į jų galimą poveikį, ilgaamžiškumą ir išmontavimą; biotopo koeficientu, t. y. santykiu su ekologiškai apstatytu plotu ir žemės plotu; stogų planavimu, be kita ko, atsižvelgiant į integraciją į peizažą ir augaliją.
51 Ginčijamu aktu siekiama pertvarkyti kvartalą į „tankų ir mišrų miesto“ kvartalą ir „viso Europos institucijų kvartalo pertvarkymo“. Konkrečiau kalbant, minėtame akte yra skyrius „Nuostatos, dėl bylos rengimo ir urbanizacijos leidimo prašymo“, jame numatytos ne tik esminės taisyklės, kurios turi būti taikomos išduodant leidimą, bet ir procedūros taisyklės, susijusios su prašymais dėl urbanizacijos leidimų ir sertifikatų turiniu.
52 Iš to darytina išvada, kad nutarimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, savo turiniu ir tikslu prisideda prie minėtame priede išvardytų projektų įgyvendinimo.
53 Antra, dėl klausimo ar ginčijamame akte apibrėžiama tvarka, kurią taikant leidimai tokiems projektams gali būti išduoti ateityje, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog sąvoka „planai ir programos“ susijusi su bet kuriuo aktu, apibrėžiant atitinkamame sektoriuje taikomas taisykles ir kontrolės procedūras nustatančiame visumą kriterijų ir taisyklių, kurių reikia laikytis išduodant leidimą dėl vieno ar kelių projektų, galinčių turėti reikšmingą poveikį aplinkai, ir juos vystant (2016 m. spalio 27 d. Sprendimo D’Oultremont ir kt., C‑290/15, EU:C:2016:816, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
54 Tokiu sąvokos „planai ir programos“ aiškinimu, kaip savo išvados 23 punkte nurodė generalinė advokatė, siekiama užtikrinti reikalavimų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimą.
55 Taigi, kaip savo išvados 25 ir 26 punktuose nurodė generalinė advokatė, sąvoka „visuma kriterijų ir taisyklių“ turi būti suprantama kokybiškai, bet ne kiekybiškai. Iš tiesų reikia vengti galimų SPAV direktyvoje nustatytų įpareigojimų apėjimo strategijų, kurios gali lemti priemonių suskaidymą į dalis, šitaip mažinant šios direktyvos veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo D’Oultremont ir kt., C‑290/15, EU:C:2016:816, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
56 Iš ginčijamo akto matyti, kad jame yra, be kita ko, reikalavimų, susijusių su zonų, esančių šalia pastatų ir kitų laisvų erdvių, privažiavimo zonų, kiemų ir sodų zonų, uždarų erdvių, pastatų sujungimo su tinklais ir kanalizacija, lietaus vandens surinkimo ir įvairių pastatų savybių, be kita ko, jų pertvarkymu ir ilgaamžiškumu, tam tikrų jų išorės aspektų ar automobilių prieigos prie jų planavimu.
57 Atsižvelgiant į tai, kaip jie apibrėžti, tokiame akte įtvirtinti kriterijai ir tvarka gali, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 30 punkte, daryti reikšmingą poveikį miesto aplinkai.
58 Iš tiesų tokie kriterijai ir tvarka, kaip pažymėjo Komisija, gali daryti poveikį apšvietimui, vėjui, miesto peizažui, oro kokybei, biologinei įvairovei, vandens valdymui, pastatų ilgaamžiškumui ir, bendresne prasme, emisijai nagrinėjamoje zonoje. Konkrečiau kalbant, kaip nurodyta ginčijamo akto preambulėje, aukštų pastatų gabaritai ir išdėstymas gali sukelti nepageidaujamą poveikį dėl šešėlio ir vėjo.
59 Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kurių realumą ir apimtį nagrinėjamo akto atžvilgiu vis dėlto turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikytina, kad aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, priskirtinas sąvokai „planai ir programos“, kaip ji suprantama pagal SPAV direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, ir dėl jo reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą.
60 Tokio samprotavimo negali paneigti Belgijos vyriausybės pateiktas prieštaravimas, susijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų bendru aspektu. Be to, kad iš pačios SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto pirmosios įtraukos formuluotės matyti, kad sąvoka „planai ir programos“ gali apimti norminius aktus, priimtus pagal teisėkūros ar kitų teisės aktų priėmimo procedūrą, šioje direktyvoje nėra konkrečių nuostatų dėl bendros politikos ar teisės aktų, kuriuos reikėtų skirti nuo planų ir programų, kaip jie suprantami pagal minėtą direktyvą. Be to, tai, kad RUZP, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra tam tikro abstraktumo bendrų taisyklių rinkinys ir juo siekiama kvartalo pertvarkymo tikslo, atspindi jo programinį ar planavimo aspektą ir netrukdo jo įtraukti į sąvoką „planai ir programos“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo D’Oultremont ir kt., C‑290/15, EU:C:2016:816, 52 ir 53 punktus).
Dėl galimo poveikio aplinkai vertinimo pasikartojimo
61 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad vėlesniems urbanizacijos leidimo prašymams, kurių pateikimo taisyklės ir bylų turinys nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamame RUZP, bus taikomas poveikio aplinkai vertinimas.
62 Reikia priminti, kad pagrindinis SPAV direktyvos tikslas – užtikrinti, kad rengiant ir prieš priimant „planus ir programas“, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, būtų atliekamas poveikio aplinkai vertinimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 28 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Terre wallonne, C‑41/11, EU:C:2012:103, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
63 Šiuo klausimu iš direktyvos 6 straipsnio 2 dalies matyti, kad poveikio aplinkai vertinimas turėtų būti atliktas kuo greičiau, kad jo išvados dar galėtų padaryti įtaką galimiems sprendimams. Būtent šiame etape gali būti analizuojamos skirtingos alternatyvos ir strategiškai pasirinkta.
64 Be to, nors SPAV direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė naudoti informaciją, gautą kitais sprendimų priėmimo lygiais arba per kitus Sąjungos teisės aktus, šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje patikslinta, kad pagal ją atliekamas aplinkosaugos vertinimas nepažeidžia PAV direktyvos reikalavimų.
65 Taip pat pagal PAV direktyvą atliktas poveikio aplinkai vertinimas neturėtų lemti pareigos atlikti aplinkosaugos vertinimą, kurio reikalaujama pagal SPAV direktyvą tam, kad būtų tenkinami jai būdingi aplinkosaugos aspektai, netaikymą.
66 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad vėlesniems urbanizacijos leidimų prašymams bus taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra, kaip tai suprantama pagal PAV direktyvą, negali paneigti būtinybės atlikti plano ar programos, priskirtinų SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sričiai, kur apibrėžiama tvarka, kaip vėliau bus išduodami leidimai šiems urbanizacijos projektams, poveikio aplinkai vertinimą, nebent šio plano ar programos poveikio aplinkai vertinimas jau buvo atliktas, kaip tai suprantama pagal 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. (C‑567/10, EU:C:2012:159) 42 punktą.
67 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SPAV direktyvos 2 straipsnio a punktas, 3 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 2 dalies a punktas aiškintini taip, kad regiono urbanizacijos reglamentas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame nustatyti tam tikri nekilnojamojo turto projektų įgyvendinimo reikalavimai, priskirtinas sąvokai „planai ir programos“, galintys daryti reikšmingą poveikį aplinkai, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, todėl dėl jo turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo 2 straipsnio a punktą, 3 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad regiono urbanizacijos reglamentas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame nustatyti tam tikri nekilnojamojo turto projektų įgyvendinimo reikalavimai, priskirtinas sąvokai „planai ir programos“, galintys daryti reikšmingą poveikį aplinkai, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, todėl dėl jo turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas.
Parašai.