BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 12 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Priešpriešinis apeliacinis skundas – Psichologinis priekabiavimas – Nuostatų 12a straipsnis – Pranešimas dėl Komisijos politikos psichologinio priekabiavimo srityje – Administracijos pareiga suteikti pagalbą – Nuostatų 24 straipsnis – Apimtis – Prašymas suteikti pagalbą – Laikinosios atribojimo priemonės – Rūpinimosi pareiga – Atsakomybė – Prašymas atlyginti žalą – Neribota jurisdikcija – Įgyvendinimo sąlygos – Karjeros raidos vertinimo ataskaita – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį“

Byloje T‑80/09 P

dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl 2008 m. gruodžio 9 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo Q prieš Komisiją (F‑52/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000), panaikinimo

Europos Komisija, atstovaujama V. Joris, D. Martin ir B. Eggers,

ieškovė,

dalyvaujant kitai proceso šaliai

Q, buvusiai Europos Komisijos tarnautojai, gyvenančiai Domšėje (Švedija), atstovaujamai advokatų S. Rodrigues ir Y. Minatchy,

ieškovei pirmojoje instancijoje,

BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai I. Pelikánová (pranešėja) ir A. Dittrich,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. sausio 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu, pateiktu pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnį, Europos Komisija prašo panaikinti 2008 m. gruodžio 9 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimą Q prieš Komisiją (F‑52/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000), toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas panaikino Komisijos implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą, Q pateiktą 2004 m. gegužės 3 d. pagal Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį (toliau atitinkamai – prašymas suteikti pagalbą ir nuostatai), tiek, kiek šiuo sprendimu atsisakyta taikyti laikinąją atribojimo priemonę, ir priteisė iš Komisijos sumokėti Q 15 500 EUR neturtinei žalai, patirtai dėl šio sprendimo neteisėtumo ir dėl to, kad administracija neįvykdė rūpinimosi pareigos, atlyginti.

 Faktinės bylos aplinkybės

2        Faktinės bylos aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 18–101 punktuose.

 Procesas pirmojoje instancijoje ir skundžiamas sprendimas

3        2005 m. liepos 4 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (toliau – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateiktu pareiškimu Q pareiškė ieškinį iš esmės dėl, pirma, implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą panaikinimo, antra, jos karjeros raidos vertinimo ataskaitų už laikotarpius nuo 2003 m. sausio 1 d. iki spalio 31 d. ir nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 d. (toliau – 2003 m. TVVA) panaikinimo ir, trečia, jos patirtos žalos atlyginimo priteisimo iš Komisijos. Iš pradžių šis ieškinys buvo įregistruotas Bendrojo Teismo kanceliarijoje numeriu T‑252/05.

4        2005 m. gruodžio 15 d. nutartimi Bendrasis Teismas, remdamasis 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimo 2004/752/EB, Euratomas, įsteigiančio Europos Sąjungos tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7; klaidų ištaisymas OL L 103, 2007 4 20, p. 54), 3 straipsnio 3 dalimi, perdavė šią bylą Tarnautojų teismui. Šio teismo kanceliarijoje šis ieškinys buvo įregistruotas numeriu F‑52/05.

5        Skundžiamu sprendimu Tarnautojų teismas iš dalies patenkino ieškinį, panaikinęs implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą tiek, kiek juo atsisakoma taikyti laikinąją atribojimo priemonę, ir priteisdamas iš Komisijos sumokėti Q 18 000 EUR žalai atlyginti. Šis teismas atmetė likusią ieškinio dalį.

 Procesas Bendrajame Teisme ir šalių reikalavimai

6        2009 m. vasario 27 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė šį apeliacinį skundą.

7        2009 m. birželio 9 d. Q pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame pateikė ir priešpriešinį apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Be to, ji pateikė prašymą taikyti anonimiškumą, kurį kanceliarija iškart patenkino.

8        2009 m. birželio 24 d. laišku Komisija pateikė prašymą leisti pateikti trumpą dubliką.

9        2009 m. liepos 3 d. sprendimu apeliacinių skundų kolegijos pirmininkas šį prašymą patenkino.

10      2009 m. rugpjūčio 24 d. Komisija pateikė dubliką, kuriame pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 143 straipsnio 2 dalį atsakė ir į priešpriešinį apeliacinį skundą.

11      2009 m. rugsėjo 24 d. laišku Q pateikė prašymą pateikti papildomą pareiškimą prie priešpriešinio apeliacinio skundo.

12      2009 m. spalio 6 d. sprendimu apeliacinių skundų kolegijos pirmininkas šį prašymą patenkino.

13      2009 m. spalio 15 d. Q pateikė tripliką.

14      2009 m. lapkričio 13 d. Q pateikė papildomą pareiškimą prie priešpriešinio apeliacinio skundo.

15      2010 m. sausio 5 d. Komisija pateikė atsiliepimą į papildomą pareiškimą prie priešpriešinio apeliacinio skundo. Tą pačią dieną rašytinė proceso dalis buvo baigta.

16      2010 m. vasario 11 d. laišku Q pagal Procedūros reglamento 146 straipsnį pateikė motyvuotą prašymą ją išklausyti per žodinę proceso dalį.

17      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (apeliacinių skundų kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemonę pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, pateikti šalims klausimus raštu, į kuriuos turėjo būti atsakyta teismo posėdyje.

18      Šalių žodiniai pareiškimai ir atsakymai į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus buvo išklausyti per 2011 m. sausio 21 d. posėdį. Atsakymai į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus buvo įtraukti į posėdžio protokolą.

19      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo pritarta pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio antrajam pagrindui, susijusiam su implicitinio sprendimo atsisakyti taikyti laikinąją atribojimo priemonę neteisėtumu, ir patenkinti šiame ieškinyje pateikti reikalavimai atlyginti žalą, patirtą dėl minėto neteisėtumo ir dėl to, kad administracija neįvykdė rūpinimosi pareigos,

–        atmesti priešpriešinį apeliacinį skundą,

–        atmesti pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį arba subsidiariai – grąžinti bylą Tarnautojų teismui,

–        nuspręsti dėl bylinėjimosi Tarnautojų teisme išlaidų ir su pagrindiniu apeliaciniu skundu susijusių bylinėjimosi išlaidų arba subsidiariai – atidėti bylinėjimosi Tarnautojų teisme išlaidų ir su pagrindiniu apeliaciniu skundu susijusių bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą,

–        priteisti iš Q su priešpriešiniu apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas.

20      Q Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti pagrindinį apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ir bet kuriuo atveju – kaip nepagrįstą,

–        pripažinti priešpriešinį apeliacinį skundą priimtinu,

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        patenkinti pirmojoje instancijoje jos pareikštus reikalavimus dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo,

–        priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl pagrindinio apeliacinio skundo

21      Pagrindiniu apeliaciniu skundu, pateiktu pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnį, siekiama panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo panaikintas implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą, nes šiuo sprendimu atsisakyta taikyti laikinąją atribojimo priemonę ir priteista iš Komisijos sumokėti Q 15 500 EUR neturtinei žalai, patirtai dėl šio sprendimo neteisėtumo ir dėl to, kad administracija neįvykdė rūpinimosi pareigos, atlyginti.

 Dėl priimtinumo

22      Q teigia, kad pagrindinis apeliacinis skundas nepriimtinas, nes dviem pagrindais, nurodytais šiam skundui pagrįsti, Komisija prašo apeliacinį teismą iš naujo spręsti dėl faktinių aplinkybių, kurios buvo galutinai įvertintos per procesą pirmojoje instancijoje. Viena vertus, Komisija negali pagrindinio apeliacinio skundo pirmuoju pagrindu prašyti apeliacinio teismo patikrinti vertinimą, kuriuo Tarnautojų teismas nustatė, kad Q turi būti atlyginta už neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad Komisija, kaip matyti iš tam tikrų veiksmų, nurodytų prašyme suteikti pagalbą, neįvykdė rūpinimosi pareigos. Kita vertus, atsižvelgiant į bylos medžiagą, Komisija negali apeliaciniame teisme pagrindinio apeliacinio skundo antruoju pagrindu netiesiogiai ginčyti vertinimo, kuriuo pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad šios bylos aplinkybėmis dėl implicitinio Komisijos atsisakymo taikyti laikinąją atribojimo priemonę kyla deliktinė Bendrijos atsakomybė.

23      Komisija prašo atmesti Q pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo.

24      Pagal EB 225a straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas Bendrajam Teismui paduodamas tik teisės klausimais ir gali būti grindžiamas pagrindais, susijusiais su Tarnautojų teismo kompetencijos trūkumu, jo padarytu teismo proceso tvarkos pažeidimu, neigiamai paveikusiu atitinkamos šalies interesus, taip pat Tarnautojų teismo padarytu Bendrijos teisės pažeidimu. Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyti jo pagrindai ir teisiniai argumentai, kuriais remiamasi.

25      Iš minėtų nuostatų matyti, kad apeliacinis skundas gali būti grindžiamas tik pagrindais, susijusiais su teisės normų pažeidimu, o ne su faktinių aplinkybių vertinimu. Tik pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjantis teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo nustatytų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, vertinti šias aplinkybes. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas, jei pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjančiam teismui pateikti įrodymai nebuvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kuriam taikytina apeliacinio teismo kontrolė (žr. 2008 m. kovo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Rossi Ferreras prieš Komisiją, T‑107/07 P, Rink. p. II‑0000, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26      Šioje byloje Komisija nei pateikdama apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, kurį sudaro dvi dalys, nei antrąjį pagrindą neprašo apeliacinio teismo iš naujo nagrinėti aplinkybes, kurias jau nustatė ir įvertino pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjęs teismas.

27      Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija priekaištauja Tarnautojų teismui dėl to, kad jis skundžiamame sprendime pažeidė su neteisėtų veiksmų buvimu susijusią Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2000 m. liepos 4 d. Sprendime Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 43 ir 44 punktai) ir Bendrasis Teismas 2008 m. gruodžio 10 d. Sprendime Nardone prieš Komisiją (T‑57/99, Rink. p. II‑0000, 162–164 punktai).

28      Taigi pirmojo pagrindo pirmoje dalyje keliamas teisės klausimas, todėl ją reikia pripažinti priimtina.

29      Pirmojo pagrindo antroje dalyje iš esmės pateikiami trys pagrindiniai kaltinimai.

30      Pirmasis kaltinimas susijęs su tuo, kad skundžiamame sprendime Tarnautojų teismas pažeidė nuostatų 90 ir 91 straipsnius, kai nusprendė, kad Q turi būti atlyginta žala, remdamasis pagrindu, kuris nebuvo nurodytas nei prašyme pagal nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, nei skunde pagal nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, nei pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje. Teismo posėdyje Komisija paaiškino, kad tai tolygu kaltinimui, jog Tarnautojų teismas nusprendė ultra petita, pakeisdamas ginčo dalyką.

31      Antrasis kaltinimas susijęs su pareigos motyvuoti sprendimus pažeidimu, nes Tarnautojų teismas nepateikė motyvų, kuriais remdamasis nusprendė tam tikras prašyme suteikti pagalbą nurodytas faktines aplinkybes, vertinamas bendrai, teisiškai kvalifikuoti kaip tarnybinį pažeidimą, dėl kurio gali kilti Bendrijos atsakomybė.

32      Galiausiai trečiasis kaltinimas, kuris yra papildomas antrojo kaltinimo atžvilgiu, susijęs su tuo, kad Tarnautojų teismas padarė tam tikrų prašyme suteikti pagalbą nurodytų faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, kai nusprendė, kad jos, vertinamos kartu, yra tarnybinis pažeidimas, dėl kurio gali kilti Bendrijos atsakomybė.

33      Taigi pirmojo pagrindo antroje dalyje keliami teisės klausimai, todėl šią dalį reikia pripažinti priimtina.

34      Galiausiai antrajame pagrinde Komisija kaltina Tarnautojų teismą tuo, kad jis pažeidė Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą, susijusią su neteisėtų veiksmų buvimu, nuostatų 7 ir 24 straipsnius bei pareigą motyvuoti sprendimus, nes ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte iš dalies patenkino Q reikalavimą atlyginti žalą, patirtą dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą neteisėtumo, skundžiamo sprendimo 205, 251 ir 254 punktuose nustatęs, kad su neteisėtų veiksmų buvimu susijusi sąlyga yra įvykdyta, atsižvelgiant į Komisijos implicitinio sprendimo atsisakyti taikyti laikinąją atribojimo priemonę neteisėtumą, nustatytą skundžiamo sprendimo 209–214 punktuose, ir į delsimą pradėti administracinį tyrimą.

35      Taigi pagrindinio apeliacinio skundo antrajame pagrinde keliami teisės klausimai, todėl jį reikia pripažinti priimtinu.

36      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Q nurodytą nepriimtinumo pagrindą, susijusį su pagrindiniu apeliaciniu skundu ir jį grindžiančiais pagrindais ar jų dalimis, reikia atmesti.

 Dėl esmės

37      Iš šio sprendimo 27, 29–32 ir 34 punktų matyti, kad grįsdama pagrindinį apeliacinį skundą Komisija nurodo pirmąjį pagrindą, kurio pirma dalis paremta Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, pažeidimu, o antra dalis – nuostatų 90 ir 91 straipsnių, pareigos motyvuoti sprendimus ir Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, pažeidimu, taip pat antrąjį pagrindą, paremtą Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, nuostatų 7 ir 24 straipsnių bei pareigos motyvuoti sprendimus pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, paremtos Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, pažeidimu

–       Šalių argumentai

38      Komisija kaltina Tarnautojų teismą tuo, kad jis nusprendė, jog Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, susijusi su neteisėtų veiksmų buvimu, yra įvykdyta, pagal taikytiną teismo praktiką nenustatęs pakankamai akivaizdaus teisės normos, kuria suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimo (šio sprendimo 27 punkte minėtų sprendimų Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 43 ir 44 punktai ir Nardone prieš Komisiją 162–164 punktai)

39      Q prašo pirmojo pagrindo pirmą dalį atmesti, nes joje remiamasi šio sprendimo 27 punkte minėtame Sprendime Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją įtvirtinta teismo praktika, kuri netaikoma sprendžiant su viešąja tarnyba susijusius ginčus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

40      Pareigūno ir institucijos, kurioje šis dirba ar dirbo, ginčui dėl žalos atlyginimo, jeigu jis kilo dėl darbo santykių, kuriais suinteresuotasis asmuo yra ar buvo susijęs su institucija, taikomi EB 236 straipsnis bei Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai ir šis ginčas nepatenka, pirmiausia kiek tai susiję su jo priimtinumu, nei į EB 235 straipsnio ir 288 straipsnio antros pastraipos, nei į Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio taikymo sritį (žr. 2009 m. birželio 26 d. Bendrojo Teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑114/08 P, Rink. p. II‑0000, 12 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

41      Nuostatai patys yra savarankiška priemonė, kurios vienintelis tikslas – reglamentuoti teisinius santykius tarp institucijų ir pareigūnų nustatant abipuses jų teises ir pareigas (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 22 d. Bendrojo Teismo sprendimo Adam prieš Komisiją, T‑342/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑23 ir II‑A‑2‑107, 34 punktą). Taigi, kiek tai susiję su santykiais tarp institucijų ir pareigūnų, Pareigūnų tarnybos nuostatais yra sukurta abipusių teisių ir pareigų pusiausvyra, kurios nei institucijos, nei pareigūnai neturi pažeisti (šiuo klausimu žr. 1988 m. gegužės 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rousseau prieš Audito Rūmus, 167/86, Rink. p. 2705, 13 punktą ir 1996 m. balandžio 18 d. Bendrojo Teismo sprendimo Kyrpitsis prieš EESRK, T‑13/95, Rink. VT, p. I‑A‑167 ir II‑503, 52 punktą). Ši abipusių teisių ir pareigų pusiausvyra iš esmės skirta išsaugoti pasitikėjimo ryšį, kuris turi sieti institucijas ir pareigūnus siekiant, kad Europos piliečiams būtų užtikrinta, jog institucijos tinkamai vykdys joms patikėtas bendrojo intereso užduotis (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2001 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 44–47 punktus).

42      Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką sprendžiant ginčus, susijusius su santykiais tarp institucijų ir pareigūnų, teisė į žalos atlyginimą pripažįstama, jeigu yra įvykdytos trys sąlygos: veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimas (1994 m. vasario 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑82/91, Rink. VT p. I‑A‑15 ir II‑61, 72 punktas; 2001 m. balandžio 24 d. Bendrojo Teismo nutarties Pierard prieš Komisiją, T‑172/00, Rink. VT p. I‑A‑91 ir II‑429, 34 punktas ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, Rink. p. II‑0000, 49 punktas).

43      Šios išvados nepaneigia šio sprendimo 27 punkte minėtas Sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, pagal kurį dėl su veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumu susijusios sąlygos ir siekiant suderinti įvairias atsakomybės sistemas reikalaujama, kad būtų nustatytas pakankamai akivaizdus teisės normos, kuria suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimas. Iš tikrųjų iš šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 39–43 punktų matyti, kad šis konkretus reikalavimas ir jį pateisinantis sistemų suderinimo siekis yra susiję tik su deliktine Bendrijos atsakomybe pagal EB 288 straipsnio antrą pastraipą ir valstybių narių atsakomybe už Bendrijos teisės pažeidimą.

44      Be to, skirtumas tarp, viena vertus, Bendrijos atsakomybės už esamiems ir buvusiems jos pareigūnams dėl nuostatų normų pažeidimo padarytą žalą atsiradimo sąlygų ir, kita vertus, Bendrijos atsakomybės trečiųjų asmenų atžvilgiu už kitų Bendrijos teisės normų pažeidimą atsiradimo sąlygų pateisinamas atsižvelgiant į institucijų ir pareigūnų atžvilgiu santykių atžvilgiu nuostatais specialiai sukurtą teisių ir pareigų pusiausvyrą siekiant, kad Europos piliečiams būtų užtikrinta, jog institucijos tinkamai vykdys joms patikėtas bendrojo intereso užduotis.

45      Nors šio sprendimo 27 punkte minėtame Sprendime Nardone prieš Komisiją (162–173 punktuose) Bendrijos teismas nagrinėjo, ar tariamas neteisėtumas reiškia pakankamai akivaizdų teisės normos, kuria suteikiamos teisės privatiems asmenims, pažeidimą, tai nebuvo būtina, nes sprendžiant ginčus, susijusius su santykiais tarp institucijų ir pareigūnų, atvirkščiai, pakanka vien konstatuoti neteisėtumą, kad būtų galima pripažinti, jog yra įvykdyta pirmoji iš minėtų trijų sąlygų, būtinų, kad atsirastų Bendrijos atsakomybė už esamiems ir buvusiems jos pareigūnams dėl Bendrijos viešosios tarnybos teisės pažeidimo padarytą žalą (žr. šio sprendimo 42 punktą).

46      Todėl pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, paremtos nuostatų 90 ir 91 straipsnių, pareigos motyvuoti sprendimus ir Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, pažeidimu

–       Šalių argumentai

47      Komisija kaltina Tarnautojų teismą tuo, kad jis skundžiamame sprendime pažeidė nuostatų 90 ir 91 straipsnius, pareigą motyvuoti sprendimus ir Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą, susijusią su neteisėtų veiksmų buvimu, nes nusprendė, kad Q turi būti atlyginta žala, patirta dėl rūpinimosi pareigos neįvykdymo, kurį įrodo tam tikri veiksmai, nurodyti prašyme suteikti pagalbą.

48      Pirma, Komisija teigia, kad Tarnautojų teismas pažeidė nuostatų 90 ir 91 straipsnius, nes skundžiamame sprendime nusprendė, jog Q turi būti atlyginta žala remdamasis tarnybiniu pažeidimu, kuris nebuvo nurodytas nei 2004 m. gegužės 3 d. pateiktame prašyme atlyginti žalą, pridėtame prie prašymo suteikti pagalbą (toliau – prašymas atlyginti žalą), nei 2004 m. lapkričio 26 d. skunde, nei ieškinyje, pareikštame pirmojoje instancijoje.

49      Antra, Komisija tvirtina, kad Tarnautojų teismas neįvykdė pareigos motyvuoti sprendimus, nes nepaaiškino, kodėl skundžiamo sprendimo 236 ir 237 punktuose nusprendė, kad tam tikrus veiksmus, nurodytus prašyme suteikti pagalbą, vertinamus kartu, galima teisiškai kvalifikuoti kaip tarnybinį pažeidimą, galintį suteikti pagrindą žalai atlyginti pagal jame pareikštą ieškinį. Iš tikrųjų konstatavimas, kad „tam tikra dalimi pažeista rūpinimosi pareiga“ netolygus konstatavimui, jog akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeista rūpinimosi pareiga. Be to, Tarnautojų teismas prieštaravo sau teigdamas, kad nė vienas iš prašyme suteikti pagalbą nurodytų veiksmų nepakenkė Q asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

50      Trečia, Komisija teigia, kad Tarnautojų teismas pažeidė Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą, susijusią su neteisėtų veiksmų buvimu, nes šioje byloje šiuo atveju nustatė, jog Bendrijai tenka atsakomybė, remdamasis vien rūpinimosi pareigos neįvykdymu.

51      Bet kuriuo atveju Komisija teigia, kad faktinės aplinkybės ar veiksmai, kuriuos, vertinamus kartu, Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 236 punkte pripažino kaip įrodančius, jog administracija tam tikra dalimi pažeidė rūpinimosi pareigą, negali būti laikomi tarnybiniu pažeidimu, dėl kurio gali kilti deliktinė Bendrijos atsakomybė.

52      Q prašo atmesti pirmojo pagrindo antrą dalį.

53      Pirmiausia Q prašo atmesti kaltinimą, susijusį su nuostatų 90 ir 91 straipsnių pažeidimu, nes prašyme atlyginti žalą, 2004 m. lapkričio 24 d. skunde ir aiškiai ieškinyje, pareikštame pirmojoje instancijoje, iš esmės grįsdama savo prašymą atlyginti žalą ji nurodė žalą, susijusią su sveikatos pablogėjimu dėl to, kad administracija neįvykdė rūpinimosi pareigos. Be to, pagal teismo praktiką reikalavimai gali būti išplėtoti Sąjungos teisme pateikiant pagrindus ir argumentus, kurie nebuvo nurodyti skunde, bet yra glaudžiai su juo susiję.

54      Be to, Q prašo atmesti kaltinimą, susijusį su pareiga motyvuoti sprendimus. Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 236 punkte paaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju neįvykdyta administracijai tenkanti rūpinimosi pareiga. Taip pirmosios instancijos teismas nustatė tarnybinį pažeidimą, dėl kurio gali kilti Bendrijos atsakomybė.

55      Galiausiai Q prašo atmesti kaltinimą, pagrįstą Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, susijusia su neteisėtų veiksmų buvimu. Pareigūnas gali remtis rūpinimosi pareigos neįvykdymu, nesvarbu, ar buvo pažeista konkreti nuostatų norma, bet kuriuo atveju, kai administracija priima sprendimą dėl jo padėties, nepaisydama jo teisių ir interesų.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

56      Pagal EB 236 straipsnį, siejamą su Teisingumo Teismo statuto 1 straipsnio ir nuostatų 91 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Tarnautojų teismo jurisdikcijai priklauso pirmąja instancija nagrinėti Bendrijų ir vieno iš asmenų, kuriems taikomi nuostatai, ginčus dėl šio asmens nenaudai priimto akto teisėtumo.

57      Pagal nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrą sakinį nagrinėdamas finansinio pobūdžio ginčus Tarnautojų teismas turi neribotą jurisdikciją. Remdamasis šia jurisdikcija Tarnautojų teismas gali visiškai išspręsti jam pateiktus nagrinėti ginčus (2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Weißenfels prieš Parlamentą, C‑135/06 P, Rink. p I‑12041, 67 punktas ir 2009 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo M prieš EMEA (peržiūra), C‑197/09 RX‑II, Rink. p. I‑0000, 56 punktas). Ja pirmiausia siekiama sudaryti Tarnautojų teismui galimybę užtikrinti praktinį sprendimų, kuriuos jis priima su viešąja tarnyba susijusiose bylose, veiksmingumą taip, kad šis teismas gali savo iniciatyva priteisti kompensaciją asmeniui, kuriam taikomi nuostatai, jei nusprendžia, kad šio asmens nenaudai priimto neteisėto akto panaikinimo nepakanka, kad jis galėtų veiksmingai pasinaudoti teisėmis ar apginti savo interesus arba kad šio akto panaikinimas būtų pernelyg didelė sankcija už padarytus neteisėtus veiksmus ir kad kompensacijos suinteresuotajam asmeniui skyrimas yra atlyginimo būdas, labiausiai atitinkantis ir šio asmens interesus, ir tarnybos poreikius (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oberthür prieš Komisiją, 24/79, Rink. p. 1743, 13 ir 14 punktus; 2010 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gogos prieš Komisiją, C‑583/08 P, Rink. p. I‑0000, 50 punktą; 2004 m. kovo 31 d. Bendrojo Teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, Rink. VT p. I‑A‑109 ir II‑483, 86, 87 ir 89 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką). Tokiu atveju Tarnautojų teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, turi ex aequo et bono įvertinti suinteresuotojo asmens patirtą žalą (minėto Sprendimo Oberthür prieš Komisiją 14 punktas ir minėto Sprendimo Gogos prieš Komisiją 44 punktas).

58      Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antras sakinys grindžiamas pirmuoju taip, kad pastaruoju teismui suteikiama neribota jurisdikcija tik tuo atveju, jei ginčas yra kilęs dėl asmens nenaudai priimto akto, kaip tai suprantama pagal nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, teisėtumo (žr. 1994 m. gruodžio 1 d. Bendrojo Teismo sprendimo Schneider prieš Komisiją, T‑54/92, Rink. VT p. I‑A‑281 ir II‑887, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; taip pat 1994 m. gruodžio 1 d. Bendrojo Teismo sprendimo Ditterich prieš Komisiją, T‑79/92, Rink. VT p. I‑A‑289 ir II‑907, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

59      Be to, pagal nuostatų 91 straipsnio 2 dalį ieškinys Tarnautojų teisme gali būti pareikštas tik tuo atveju, jei Paskyrimų tarnybai (toliau – PT) pirma buvo pateiktas skundas pagal nuostatų 90 straipsnio 2 dalį per joje nustatytą terminą ir jei šis skundas buvo atmestas implicitiniu ar eksplicitiniu sprendimu. Nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skundą dėl asmens, kuriam taikomi nuostatai, nenaudai priimto akto PT galima pateikti ir tuo atveju, jei ši priėmė sprendimą, ir tuo atveju, jeigu ji nesiėmė nuostatuose numatytos priemonės. Asmens nenaudai priimtą aktą pirmiausia gali reikšti implicitinis ar eksplicitinis prašymo, kurį suinteresuotasis asmuo pirma pateikė PT pagal nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, atmetimas.

60      Asmuo, kuriam taikomi nuostatai, norėdamas užginčyti jo nenaudai priimto akto teisėtumą, gali tiesiogiai PT pateikti skundą, o jeigu šis atmetamas, – pareikšti ieškinį Tarnautojų teisme. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką atmetus asmens, kuriam taikomi nuostatai, skundą dėl jo nenaudai priimto akto, šis asmuo gali pareikšti ieškinį su prašymu panaikinti jo nenaudai priimtą aktą, sumokėti kompensaciją arba abiejų šių dalykų kartu (žr. šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Schneider prieš Komisiją 52 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Ditterich prieš Komisiją 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

61      Tačiau jei asmens, kuriam taikomi nuostatai, nurodytas neteisėtumas yra ne jo nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal nuostatus, bet administracijos padarytas tarnybinis pažeidimas, minėtas asmuo gali pradėti procedūrą tik pateikęs PT prašymą pagal nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, kurio galimas atmetimas reikštų jo nenaudai priimtą sprendimą, dėl kurio jis galėtų pateikti skundą, o vėliau prireikus – pareikšti ieškinį (žr. šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Schneider prieš Komisiją 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Ditterich prieš Komisiją 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

62      Vadinasi, jei asmuo, kuriam taikomi nuostatai, prašo atlyginti žalą, kurią teigia patyręs nesant jo nenaudai priimto akto, jis iš esmės turi laikytis dviejų etapų ikiteisminės procedūros, t. y. pagal nuostatų 90 straipsnio 1 ir 2 dalis iš pradžių pateikti prašymą, paskui – skundą dėl sprendimo, kuriuo atmetamas jo prašymas atlyginti žalą.

63      Iš nuostatų 90 ir 91 straipsnių matyti, kad Tarnautojų teismas, kuriame asmuo, kuriam taikomi nuostatai, pareiškia ieškinį dėl jo nenaudai priimto akto teisėtumo, net savo iniciatyva ir naudodamasis neribota jurisdikcija, turima pagal nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, gali priteisti minėtam asmeniui kompensaciją tik tuo atveju, jeigu ja siekiama atlyginti žalą, šio asmens patirtą dėl jo nenaudai priimto akto, kuris yra ieškinio dalykas, neteisėtumo ar bent jau žalą dėl neteisėtumo, kuris yra glaudžiai su šiuo aktu susijęs (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nutarties Meister prieš VRDT, C‑12/05 P, Rink. p. I‑0000, 112–116 punktus ir šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Gogos prieš Komisiją 49–53 punktus).

64      Šioje byloje iš skundžiamo sprendimo 232–242 punktų matyti, kad pagal „reikalavimus atlyginti žalą, atsiradusią dėl tariamo psichologinio priekabiavimo“, Tarnautojų teismas priteisė Q 500 EUR kaip atlygį už „neturtinę žalą“, patirtą dėl Komisijos padaryto tarnybinio pažeidimo, kuris „leido izoliuoti [Q] skyriaus viduje“. Aptariamas tarnybinis pažeidimas yra „tai, kad Komisija nevykdė savo rūpinimosi pareigos“, arba, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 236 punkte, tai, kad „Komisija tam tikra dalimi pažeidė rūpinimosi pareigą [iš dalies neįvykdė rūpinimosi pareigos]“ ir šį pažeidimą įrodo „tam tikri [Q] grindžiant prašymą atlyginti žalą nurodyti faktai, vertinami kartu“. Šis pareigos pažeidimas paaiškintas skundžiamo sprendimo 156–160, 164, 171 ir 180 punktuose ir pasireiškė tuo, kad Komisija, pirma, kiek tai susiję su Q bandomojo laikotarpio pratęsimu, prieš tai nepareiškė jokių įspėjimų, todėl buvo prarasta galimybė ir ją pačią, ir asmenis, kurių apklausos ji pageidavo, išklausyti Ataskaitų komitete, antra, iki 2004 m. vasaros skyrė Q atskirtus darbo kabinetus, trečia, nuo 2003 m. sausio iki birželio mėn. neskyrė Q jokių užduočių ir, ketvirta, delsė patenkinti Q prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio 27 d., o galiausiai atskaičiavo šiame prašyme nurodytas dienas iš jos kasmetinių atostogų likučio, nors Q dar 2004 m. liepos 5 d. pateikė medicinos pažymą už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 17 d. iki rugpjūčio 27 d. ir administracija šios pažymos neginčijo.

65      Iš skundžiamo sprendimo 112, 115 ir 232 punktuose išdėstytų Tarnautojų teismo teiginių, kurių Komisija šiame apeliaciniame skunde neginčijo, matyti, kad savo prašymu atlyginti žalą Q siekė, kad būtų atlyginta turtinė žala, kurios esmė – labai pablogėjusi sveikata (tai patvirtina įvairios medicinos pažymos ir gydytojų išvados) ir negalėjimas skyriuje normaliai atlikti savo darbo dėl psichologinio persekiojimo, kaip tai suprantama pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, nurodyto jos prašyme suteikti pagalbą, ir kad Komisija per keturis mėnesius neatsakė į šį prašymą, todėl pagal nuostatų 90 straipsnio 1 dalį šis neatsakymas laikytinas sprendimu minėtą prašymą atmesti. Be to, iš minėtų Tarnautojų teismo teiginių, taip pat iš teiginių, išdėstytų skundžiamo sprendimo 117 punkte, matyti, kad pirmojoje instancijoje pareikštu ieškiniu iš esmės buvo siekiama, kad būtų panaikintas implicitinis sprendimas atmesti prašymus suteikti pagalbą ir atlyginti žalą pagal nuostatų 24 straipsnį ir dėl šio panaikinimo priteisti iš Komisijos sumokėti Q prašytą atlyginimą kompensuojant „žalą, atsiradusią dėl tariamo psichologinio priekabiavimo“.

66      Šiuo atžvilgiu primintina, kad nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta pareiga suteikti pagalbą siekiama, kad institucija apsaugotų pareigūnus nuo trečiųjų asmenų veiksmų, o ne nuo pačios institucijos veiksmų, kurių kontrolę reglamentuoja kitos nuostatų normos (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bellardi-Ricci ir kt. prieš Komisiją, 178/80, Rink. p. 3187, 23 punktą ir 1982 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Munk prieš Komisiją, 98/81, Rink. p. 1155, 21 punktą). Nors nuostatų 24 straipsnio pirma pastraipa visų pirma siekiama apsaugoti pareigūnus nuo trečiųjų asmenų puolimų ir netinkamo elgesio, ja administracijai nustatoma ir pareiga suteikti pagalbą tuo atveju, jei šioje nuostatoje minimus veiksmus atlieka kitas pareigūnas (šiuo klausimu žr. 1979 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo V. prieš Komisiją, 18/78, Rink. p. 2093, 15 punktą ir 2005 m. kovo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo L prieš Komisiją, T‑254/02, Rink. VT p. I‑A‑63 ir II‑277, 85 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

67      Nuostatų 24 straipsnio antros pastraipos tikslas – žalos, padarytos pareigūnui trečiųjų asmenų ar kitų pareigūnų, minimų šio straipsnio pirmoje pastraipoje, veiksmais, atlyginimas, jeigu pareigūnas negalėjo gauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schmidt-Brown prieš Komisiją, C‑365/05 P, Rink. p. I‑0000, 78 punktą). Taigi ieškinio dėl žalos atlyginimo, kurį pateikia pareigūnas pagal nuostatų 24 straipsnio antrą pastraipą, priimtinumui taikoma visų nacionalinės teisės gynimo priemonių išnaudojimo sąlyga, jeigu jos veiksmingai užtikrina suinteresuotųjų asmenų apsaugą ir leidžia pasiekti, kad būtų atlyginta nurodyta žala (žr. šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo L prieš Komisiją 148 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

68      Speciali atsakomybės sistema, nustatyta nuostatų 24 straipsnio antroje pastraipoje, yra pagrįsta administracijos pareiga apsaugoti pareigūnų ir kitų tarnautojų sveikatą nuo trečiųjų asmenų ar kitų pareigūnų puolimų arba netinkamo elgesio, kurį jie gali patirti eidami savo pareigas, pirmiausia psichologinio priekabiavimo, kaip tai suprantama pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, forma. Tai atsakomybės be kaltės sistema, kuri skiriasi nuo bendrosios Bendrijos atsakomybės viešosios tarnybos srityje sistemos, minimos skundžiamo sprendimo 234 punkte ir šio sprendimo 42 punkte, ir pagal kurią reikalaujama, kad pareigūnas, siekiantis, kad Bendrija atlygintų žalą, turi įrodyti, jog patyrė ją dėl neteisėtų institucijos veiksmų (šiuo klausimu žr. 1993 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo sprendimo Caronna prieš Komisiją, T‑59/92, Rink. p. II‑1129, 25 ir 68 punktus ir šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo L prieš Komisiją 143–146 ir 147–153 punktus). Be to, šią specialią atsakomybės be kaltės sistemą reikia skirti nuo sistemos, pagal kurią remiantis nuostatų 73 straipsniu pareigūnams atlyginama žala, einant pareigas jų patirta dėl ligų ar nelaimingų atsitikimų arba dėl šių ligų paūmėjimo, ir nuo bendrųjų taisyklių, susijusių su pareigūnų draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, priimtų pagal minėtą straipsnį. Iš tikrųjų teisės aktuose, susijusiuose su draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, šiuo klausimu nesant jokios aiškios nuostatos, negalima manyti, kad pagal šiuos aktus pareigūnas ir jo teisių perėmėjai neturi teisės prašyti papildomos kompensacijos, jeigu institucija turi atlyginti žalą arba pagal bendrąją teisę, kai ji yra atsakinga už nelaimingą atsitikimą ar atitinkamo pareigūno ligą, arba pagal nuostatų 24 straipsnio 2 dalį, kai šis nelaimingas atsitikimas arba ši liga yra trečiųjų asmenų ar kitų pareigūnų puolimų, susijusių su tuo, kad minėtas pareigūnas eina pareigas Bendrijų tarnyboje, padarinys ir jei nuostatuose numatytų išmokų nepakanka visiškai atlyginti patirtą žalą (šiuo klausimu žr. 1986 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Leussink prieš Komisiją, 169/83 ir 136/84, Rink. p. 2801, 11ir12 punktus).

69      Iš paties Tarnautojų teismo teiginių skundžiamame sprendime, primintų šio sprendimo 64 ir 65 punktuose, matyti, kad prašymas atlyginti žalą buvo pagrįstas tik siekiu atlyginti turtinę žalą, kurią Q teigė patyrusi dėl prašyme suteikti pagalbą nurodyto psichologinio persekiojimo, kurį vykdė įvairūs Komisijos Personalo ir administracijos generalinio direktorato (toliau – Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD) vadovai, t. y. dėl kitiems pareigūnams asmeniškai priskirtinų veiksmų, o ne dėl Komisijos tarnybinio pažeidimo, kurio kontrolę pagal šio sprendimo 42 ir 66 punktuose minėtą teismo praktiką reglamentuoja kitos nuostatų normos.

70      Vadinasi, pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio, kiek tai susiję su reikalavimu atlyginti žalą, kurią teigia patyrusi Q, dalykas buvo toks pats kaip ir prašymo atlyginti žalą, pateikto pagal nuostatų 24 straipsnio antrą pastraipą, ir juo, be to, buvo siekiama, kad dėl šio prašymo atmetimo iš Komisijos būtų priteista jai sumokėti 100 000 EUR kompensaciją už žalą, patirtą dėl šio sprendimo neteisėtumo. Tačiau iš šių reikalavimų negalima daryti išvados, kad savo prašymu atlyginti žalą Q prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl Komisijos tarnybinio pažeidimo, padaryto neįvykdžius rūpinimosi pareigos, kurį įrodo tam tikros faktinės aplinkybės, nurodytos prašyme suteikti pagalbą.

71      Be to, negalima manyti, kad šiuo atveju Komisijai priskiriamas tarnybinis pažeidimas, kaip antai aprašytasis šio sprendimo 64 punkte, yra glaudžiai susijęs su implicitiniu sprendimu atmesti prašymą atlyginti žalą, kuriuo pagal nuostatų 24 straipsnio antrą pastraipą buvo siekiama, kad Q būtų atlyginta turtinė žala, jos patirta dėl prašyme suteikti pagalbą nurodyto psichologinio priekabiavimo. Iš tikrųjų faktinės aplinkybės, nurodytos prašyme suteikti pagalbą kaip reiškiančios psichologinį priekabiavimą pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, vertintinos kaip veiksmai, priskirtini juos atlikusiems asmenims, t. y. Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD vadovams, kurie nurodyti pavardėmis, tačiau taip nėra implicitinio sprendimo atmesti prašymus suteikti pagalbą ir atlyginti žalą atveju, nes tai Komisijai priskirtinas veiksmas. Bet kuriuo atveju veiksmai, į kuriuos Tarnautojų teismas atsižvelgė nustatydamas Komisijos tarnybinį pažeidimą (žr. šio sprendimo 64 punktą), atlikti anksčiau, nei priimtas implicitinis sprendimas atmesti prašymus suteikti pagalbą ir atlyginti žalą, t. y. 2004 m. rugsėjo 3 dieną. Minėtas pažeidimas, kuris, vadinasi, buvo padarytas prieš priimant implicitinį sprendimą dėl atmetimo, negali būti laikomas glaudžiai susijusiu su pastaruoju, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 63 punkte minėtą teismo praktiką.

72      Taigi, nors Tarnautojų teisme teisėtai pagal nuostatų 90 ir 91 straipsnius buvo pareikštas ieškinys dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą atlyginti žalą teisėtumo atsižvelgiant į nuostatų 24 straipsnio antrą dalį, minėtas teismas negalėjo nepažeisdamas šių straipsnių spręsti, ar tam tikros faktinės aplinkybės, nurodytos prašyme suteikti pagalbą, vertinamos kartu, gali būti laikomos Komisijos padarytu tarnybiniu pažeidimu, lėmusiu Q patirtą neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

73      Vadinasi, Tarnautojų teismas pažeidė nuostatų 90 ir 91 straipsnius ir nusprendė ultra petita, pakeisdamas ginčo dalyką tiek, kiek, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies 242 punkto ir rezoliucinės dalies 2 punkto, priteisė iš Komisijos atlyginti neturtinę žalą, kurią lėmė tarnybinis pažeidimas, leidęs izoliuoti Q skyriaus viduje, padarytas Komisijai neįvykdžius rūpinimosi pareigos, kurį įrodo tam tikri veiksmai, nurodyti prašymą suteikti pagalbą.

74      Todėl netgi nesant būtinybės nagrinėti kitus kaltinimus ar argumentus, pateiktus grindžiant pirmojo pagrindo antrą dalį, ją reikia priimti ir panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą tiek, kiek juo priteisiama iš Komisijos sumokėti Q 500 EUR kompensaciją.

 Dėl antrojo pagrindo, paremto Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, nuostatų 7 ir 24 straipsnių bei pareigos motyvuoti sprendimus pažeidimu

 Šalių argumentai

75      Komisija kaltina Tarnautojų teismą tuo, kad jis pažeidė Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą, susijusią su neteisėtų veiksmų buvimu, nuostatų 7 ir 24 straipsnius bei pareigą motyvuoti sprendimus, nes ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte iš dalies patenkino Q reikalavimą atlyginti žalą, patirtą dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą neteisėtumo, skundžiamo sprendimo 250, 251 ir 254 straipsniuose nustatęs, kad šiuo atveju su neteisėtų veiksmų buvimu susijusi sąlyga yra įvykdyta atsižvelgiant į implicitinio sprendimo atsisakyti taikyti laikinąją atribojimo priemonę neteisėtumą, nustatytą skundžiamo sprendimo 209–212 punktuose, ir delsimą pradėti administracinį tyrimą.

76      Pirma, Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 209–212, 250, 251 ir 254 punktuose Tarnautojų teismas pažeidė Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą, susijusią su neteisėtų veiksmų buvimu, nuostatų 7 ir 24 straipsnius bei pareigą motyvuoti sprendimus, nes pagal teismo praktiką nenustatęs, kad Komisija šiuo atveju akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo diskrecijos ribas (šio sprendimo 27 punkte minėtas Sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją), nusprendė, jog Bendrijai tenka deliktinė atsakomybė, nes ji atsisakė taikyti laikinąją atribojimo priemonę. Dėl pareigūno, kuris tariamai patyrė psichologinį priekabiavimą, laikinojo atribojimo institucijos pagal nuostatų 7 straipsnį turi didelę diskreciją, pripažįstamą pagal teismo praktiką (2000 m. gruodžio 5 d. Bendrojo Teismo sprendimo Campogrande prieš Komisiją, T‑136/98, Rink. VT p. I‑A‑267 ir II‑1225, 42 punktas) ir 2003 m. spalio 22 d. Pranešimą dėl Komisijos politikos psichologinio priekabiavimo srityje (C (2003) 3644) (toliau – pranešimas dėl psichologinio priekabiavimo). Taigi nėra jokios bendros ir absoliučios administracijai tenkančios pareigos esant menkiausiam įtarimui dėl psichologinio priekabiavimo automatiškai taikyti prevencinę priemonę, kaip antai paskyrimas į kitas pareigas ar perkėlimas. Bet kuriuo atveju toks automatiškas paskyrimas į kitas pareigas ar perkėlimas prieštarautų nuostatų 7 straipsniui, pagal kurį į bet kurias pareigas turi būti skiriama vadovaujantis tarnybos interesais.

77      Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 250, 251 ir 254 punktai yra nepakankamai pagrįsti, nes Tarnautojų teismas pagal teismo praktiką nenustatė, ar Komisija šiuo atveju akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo diskrecijos ribas (šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 43 ir 44 punktai).

78      Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad atsižvelgiant į prašyme suteikti pagalbą nurodytus veiksmus, Q nebuvimą darbe didžiąją 2004 m. dalį dėl su sveikata susijusių ar kitų priežasčių, nuolatinį ir nekonkretų spręstinų problemų pobūdį, Q atsisakymą priimti tam tikrus paskyrimo į kitas pareigas pasiūlymus ir pokalbius siekiant rasti jai tinkamas pareigas viename iš jos pasirinktų GD, sprendimas ne priverstinai perkelti Q į kitas pareigas, o įtraukti ją į konstruktyvaus sprendimo paieškas buvo tinkamas, siekiant tiek sudaryti Q palankias sąlygas tęsti karjerą, tiek atsižvelgti į tarnybos interesus. Nuo pat bandomojo laikotarpio Q jos pačios prašymu jau buvo kelis kartus „atribota“ ir administracija šiuo atveju veikė nedelsdama, pasiūliusi perkelti Q į kitas pareigas viename iš jos pasirinktų GD.

79      Antra, Komisija iš esmės teigia, kad Tarnautojų teismas pažeidė ir Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą, susijusią su neteisėtų veiksmų buvimu, nes skundžiamo sprendimo 251 punkte nustatė, jog administracija delsė pradėti administracinį tyrimą dėl prašyme suteikti pagalbą nurodytų veiksmų. Viena vertus, Tarnautojų teismas neatsižvelgė į tiesioginį ryšį tarp išvados dėl reikalavimo panaikinti ir išvados dėl reikalavimo atlyginti žalą. Skundžiamo sprendimo 200 punkte atmetęs kaip nepriimtiną reikalavimą panaikinti implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą tiek, kiek jis susijęs su atsisakymu pradėti administracinį tyrimą, Tarnautojų teismas turėjo atmesti kaip nepriimtiną ir reikalavimą atlyginti žalą, kuris glaudžiai susijęs su reikalavimu panaikinti. Kita vertus, pagal teismo praktiką galimas tam tikras delsimas pradėti administracinį tyrimą, jei tai pateisinama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Campogrande prieš Komisiją 54 punktas). Nagrinėjamu atveju delsimas maždaug keturis mėnesius pradėti administracinį tyrimą pateisinamas tuo, kad atlikti šį tyrimą turėjo būti patikėta Tyrimų ir drausmės tarnybai (toliau – TDT), kuri pavaldi Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generaliniam direktoriui, nepriklausančiam inspektoriui.

80      Q prašo, pirma, atmesti kaltinimą, paremtą Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, nuostatų 7 ir 24 straipsnių bei pareigos motyvuoti sprendimus pažeidimu. Sprendime Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (minėtame šio sprendimo 27 punkte) įtvirtinta teismo praktika netaikoma sprendžiant su viešąja tarnyba susijusius ginčus. Pranešime dėl psichologinio priekabiavimo Komisija įsipareigojo „uždrausti personalo nario, pasiskundusio, jog patyrė priekabiavimą, baudimą“ ir šiuo pagrindu, taip pat „atsižvelgiant į konkrečias situacijas“, imtis laikinųjų atribojimo priemonių, kuriomis „siekiama išskirti šalis“ ir „sudaryti sąlygas tariamai aukai atgauti jėgas, padedant jai atsiriboti nuo susiklosčiusios situacijos“. Šiuo atveju Komisija turėjo atsižvelgti ne tik į nuolatinį ir kartotinį prašyme suteikti pagalbą nurodytų veiksmų pobūdį, bet ir į išvadas, pateiktas kelių gydytojų ir ekspertų, kurie visi rekomendavo atriboti Q nuo Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD. Be to, laikinoji tariamos psichologinio priekabiavimo aukos atribojimo priemonė gali būti laikoma paskyrimu į pareigas vadovaujantis tarnybos interesais, kaip tai suprantama pagal nuostatų 7 straipsnį. 2006 m. balandžio 26 d. Komisijos sprendime C (2006) 1264/3 dėl politikos asmens orumo apsaugos ir kovos su psichologiniu bei seksualiniu priekabiavimu srityse, kuriuo buvo panaikintas ir pakeistas pranešimas dėl psichologinio priekabiavimo, patvirtinama, kad „atribojimo priemonė <...> įgyja paskyrimo į kitas pareigas vadovaujantis tarnybos interesais formą“. Atsižvelgiant į šio sprendimo 76 punkte minėtame Sprendime Campogrande prieš Komisiją nustatytus kriterijus Tarnautojų teismas skundžiamame sprendime nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Komisija, energingai, kaip derėjo, neįsikišusi ir skubiai bei rūpestingai, kaip to reikalavo susiklosčiusi padėtis, neatsakiusi į prašymą suteikti pagalbą, padarė tarnybinį pažeidimą.

81      Antra, Q prašo atmesti kaltinimą, susijusį su teisės klaidomis, padarytomis Tarnautojų teismo vertinime, pagal kurį Komisijai galima priekaištauti dėl delsimo pradėti administracinį tyrimą, susijusį su prašyme suteikti pagalbą nurodytais veiksmais. Šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Campogrande prieš Komisiją 54 punktas neleidžia Komisijai manyti, kad tam tikras delsimas pradėti administracinį tyrimą gali būti pateisinamas. Tame sprendime kaip tik veikiau pabrėžiami rūpinimosi, skubos ir rūpestingumo reikalavimai, neatsiejami nuo pareigos suteikti pagalbą pagal nuostatų 24 straipsnį.

 Bendrojo Teismo vertinimas

82      Pirma, reikia išnagrinėti Komisijos kaltinimus dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, ir nuostatų 7 ir 24 straipsnių pažeidimo, nes Tarnautojų teismas nusprendė, jog Bendrijai tenka deliktinė atsakomybė todėl, kad implicitiniu sprendimu atmesti prašymą suteikti pagalbą PT atsisakė taikyti atribojimo priemonę, nors, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 209 punkte, „[Q] prašyme suteikti pagalbą nurodytų faktų svarba ir rimtumas <...> „kelia įtarimą, kad toks psichologinis priekabiavimas buvo daromas“ <...> kaip tai suprantama pagal pranešimą dėl psichologinio priekabiavimo“.

83      Visų pirma pabrėžtina, kad nuostatų 24 straipsnis, kuriuo Bendrijai nustatyta pareiga suteikti pagalbą savo pareigūnams, yra II antraštinėje dalyje „Pareigūnų teisės ir pareigos“. Todėl kiekvienu atveju, kai įvykdomos būtinos faktinės sąlygos, ši pareiga suteikti pagalbą atitinka nuostatuose įtvirtintą atitinkamo pareigūno teisę (šio sprendimo 68 punkte minėto Sprendimo Caronna prieš Komisiją 58 punktas).

84      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką atsižvelgiant į pareigą padėti pagal nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą administracija, kilus incidentui, kuris nedera su tarnybine tvarka ir ramia jos eiga, privalo energingai įsikišti ir taip skubiai bei rūpestingai, kaip reikalauja aplinkybės, imtis veiksmų, kad būtų nustatyti faktai ir, susipažinus su jais, padarytos tinkamos išvados. Tam pakanka, kad pareigūnas, prašantis savo institucijos apsaugos, pateiktų pirminių įrodymų apie puolimų, kurie tariamai vykdomi jo atžvilgiu, tikrumą. Gavusi tokių įrodymų institucija turi imtis atitinkamų priemonių, pirmiausia – pradėti administracinį tyrimą, kad bendradarbiaujant su skundo pareiškėju būtų nustatyti skunde nurodyti faktai (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87, Rink. p. 99, 15 ir 16 punktus ir šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo L prieš Komisiją 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), antraip ji negali priimti galutinės pozicijos pirmiausia dėl to, ar skundo nagrinėjimas turi būti nutrauktas, ar būtina pradėti drausminę procedūrą ir prireikus – ar skirtinos drausminės nuobaudos (šiuo klausimu žr. 1974 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Guillot prieš Komisiją, 53/72, Rink. p. 791, 3, 12 ir 21 punktus ir 1989 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Katsoufros prieš Teisingumo Teismą, 55/88, Rink. p. 3579, 16 punktą).

85      Be to, gavusi pareigūno prašymą suteikti pagalbą, pateiktą pagal nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą, administracija taip pat privalo vykdydama pagal šį straipsnį jai tenkančią apsaugos pareigą (šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo V. prieš Komisiją 16 punktas) imtis atitinkamų prevencinių priemonių, kaip antai laikinas nukentėjusiojo paskyrimas ar perkėlimas į kitas pareigas, kad pareigūnas būtų apsaugotas nuo nurodytų veiksmų pasikartojimo per visą laikotarpį, reikalingą administraciniam tyrimui atlikti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Campogrande prieš Komisiją 55 punktą).

86      Administracija turi didelę diskreciją, kurios įgyvendinimą kontroliuoja Sąjungos teismas, pasirinkti priemones – tiek laikinąsias, tiek galutines, – kurių reikia imtis pagal nuostatų 24 straipsnį. Sąjungos teismo kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar atitinkama institucija neperžengė protingai nustatomų ribų ir savo diskrecija nepasinaudojo akivaizdžiai klaidingai (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją, T‑154/05, Rink. p. II‑0000, 137 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

87      Tačiau taip pat reikia pabrėžti, kad priimant implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą, pateiktą 2004 m. gegužės 3 d., pranešimas dėl psichologinio priekabiavimo jau buvo priimtas ir kad tiek savo formuluote ir forma, tiek turiniu šis pranešimas turi vidaus nuostatų galią ir yra privalomas Komisijai, nes ji aiškiai nepareiškė savo ketinimo nuo jo atsiriboti priimdama motyvuotą ir išsamų sprendimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1974 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Louwage prieš Komisiją, 148/73, Rink. p. 81, 12 punktą ir 2007 m. vasario 6 d. Bendrojo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, T‑246/04 ir T‑71/05, Rink. p. II‑0000, 127 punktą).

88      Pagal pranešimo dėl psichologinio priekabiavimo 4.1.1 punktą, skirtą „priemonėms, taikytinoms nustačius priekabiavimą“, kovos su psichologiniu priekabiavimu politika turi būti nauja institucijoje dirbančių asmenų apsaugos priemonė ir užtikrinti tariamoms aukoms ir galimiems liudininkams institucijos apsaugą. Būtent šiuo apsaugos tikslu pranešimo dėl psichologinio priekabiavimo 4.1.1 punkto i papunktyje dėl „skubos priemonių“ nustatyta, kad „esant menkiausiam įtarimui, jog asmuo patyrė psichologinį priekabiavimą, gali būti imamasi atribojimo priemonių“, kad „šios priemonės skirtos išskirti konflikto šalis ir neturi būti painiojamos su judumo politika“, kad „jas PT raštu gali pasiūlyti patikėtiniai arba ombudsmenas“ ir kad „taikant laikinąsias priemones šis atribojimas neturi priklausyti nuo to, ar yra laisva darbo vieta“. Be to, šioje nuostatoje numatyta, kad „šių atribojimo priemonių, kuriomis turi būti atsižvelgiama į susiklosčiusias konkrečias aplinkybes, gali būti imamasi nedelsiant ir prireikus jos gali būti galutinės“ ir kad „jomis siekiama sudaryti sąlygas tariamai aukai atgauti jėgas, padedant jai atsiriboti nuo susiklosčiusios situacijos“.

89      Iš šių nuostatų matyti, kad pranešimas dėl psichologinio priekabiavimo, vėliau panaikintas ir pakeistas Sprendimu C (2006) 1264/3, buvo pagrįstas mintimi, kad administracija neturi laukti, kol konfliktinė situacija užsitęs, bet, priešingai, privalo energingai įsikišti ir skubiai bei rūpestingai imti valdyti susiklosčiusią padėtį, prevenciniais tikslais taikydama bet kurias būtinas atskyrimo priemones. Šiuo atžvilgiu Komisija negali pagrįstai remtis pranešime dėl psichologinio priekabiavimo pavartotu veiksmažodžiu „galėti“, kad tvirtintų, jog ji bet kuriuo atveju turi diskreciją vertinti, ar atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes reikia taikyti laikinąją atribojimo priemonę. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į visą šį pranešimą, veiksmažodį „galėti“ reikia suprasti taip, kad administracija turi teisę prevenciniais tikslais taikyti atribojimo priemonę visu laikotarpiu, kuris reikalingas atlikti administraciniam tyrimui, turinčiam leisti jai nustatyti faktines aplinkybes ir priimti galutinę poziciją jų atžvilgiu. Tokia formuluotė, priešingai, neprieštarauja tam, kad atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti apsaugos pareigos veiksmingumą, kylančią pagal nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą, administracija gali būti įpareigota, jei įvykdomos tam tikros faktinės sąlygos, padėti pareigūnui prevenciniais tikslais taikydama atribojimo priemonę.

90      Taigi atsižvelgiant į nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą ir pranešimą dėl psichologinio priekabiavimo reikia konstatuoti, kad implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą priėmimo dieną administracija privalėjo padėti bet kuriam pareigūnui, prašančiam jos pagalbos pagal nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą, prevenciniais tikslais taikydama laikinąją atribojimo priemonę, jei, viena vertus, ji turėjo informacijos, dėl kurios kilo ar logiškai turėjo kilti įtarimas, kad šio pareigūno atžvilgiu buvo atliekami veiksmai, patenkantys į nuostatų 24 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį, kaip antai psichologinis priekabiavimas pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 86 punkte minėto Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją 153 punktą), ir, kita vertus, buvo aišku, kad tokia priemonė būtina siekiant apsaugoti atitinkamo asmens sveikatą ir užtikrinti saugumą, pirmiausia atsižvelgiant į veiksmų, dėl kurių kilo įtarimas, pasikartojimo riziką (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Campogrande prieš Komisiją 55 punktą; šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2004 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, T‑48/01, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑197, 92 ir 93 punktus).

91      Šiuo atveju, net jei dėl šio sprendimo 40–45 punktuose nurodytų priežasčių Komisija klysta teigdama, kad Tarnautojų teismas turėjo nustatyti, ar ji akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo diskrecijos ribas, vis dėlto savo kaltinimais ji iš esmės priekaištauja Tarnautojų teismui dėl to, kad jis, panaikinęs implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą, tiek, kiek juo atsisakoma taikyti laikinąją atribojimo priemonę, ir neatsižvelgęs į Komisijos turimą diskreciją taikyti tokią priemonę, padarė teisės klaidą ir neįvykdė pareigos motyvuoti sprendimus.

92      Pirmiausia reikia pažymėti, kad laikinosiomis atribojimo priemonėmis, priimamomis pagal nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą, prevenciniais tikslais siekiama apsaugoti pareigūno, tariamai nukentėjusio dėl kurio nors iš šioje nuostatoje išvardytų veiksmų, sveikatą ir užtikrinti saugumą. Kaip teisingai paaiškinta pranešime dėl psichologinio priekabiavimo, vadovaujantis šių priemonių apsaugos tikslu, jos negali priklausyti nuo to, ar tarnybose yra laisva darbo vieta. Taigi šios pagalbos priemonės neturi būti painiojamos su sprendimais paskirti į kitas pareigas vadovaujantis tarnybos interesais, priimamais pagal nuostatų 7 straipsnio 1 dalį. Šie sprendimai skirti užtikrinti sklandžią tarnybos veiklą, net jeigu jie pateisinami sunkumais, susijusiais su tarnybos darbuotojų tarpusavio santykiais, todėl jie priklauso didelei institucijų diskrecijai organizuoti savo tarnybų darbą atsižvelgdiant į joms patikėtas užduotis ir, siekiant jas įvykdyti, paskirti į pareigas turimus darbuotojus, su sąlyga, kad šis paskyrimas būtų vykdomas paisant atitikties tarp pareigybės ir jos lygio (žr. 1996 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ojha prieš Komisiją, C‑294/95 P, Rink. p. I‑5863, 40 ir 41 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

93      Taigi pagal šio sprendimo 86 punkte nurodytą teismo praktiką lieka išnagrinėti klausimą, ar Tarnautojų teismas patikrino, ar netaikiusi laikinosios atribojimo priemonės Komisija neperžengė protingai nustatomų ribų ir savo diskrecija nepasinaudojo akivaizdžiai klaidingai, jei įvykdytos faktinės sąlygos, kaip antai išvardytos šio sprendimo 90 punkte, pagal kurias Komisija privalo taikyti tokią priemonę.

94      Skundžiamo sprendimo 208 punkte apibendrinęs prašyme suteikti pagalbą nurodytas faktines aplinkybes ir nurodęs, kad „tarp daugelio ieškovės prie prašymo suteikti pagalbą pateiktų dokumentų buvo nurodytas asmenų, kurie, suinteresuotosios pareigūnės manymu, galėtų patvirtinti tariamą psichologinį priekabiavimą, sąrašas“, Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 209 punkte nusprendė, jog „[šių] faktų svarba ir rimtumas atskleidžia jei ne psichologinį priekabiavimą, tai bent jau „kelia įtarimą, kad toks psichologinis priekabiavimas buvo daromas“ <...> kaip jis suprantamas pagal pranešimą dėl psichologinio priekabiavimo, ir įpareigoja Komisiją dar prieš pradedant tyrimą ir atliekant suinteresuotosios pareigūnės nurodytų faktų patikrinimą pradėti taikyti „atribojimo priemones“. Todėl Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 214 punkte nusprendė, kad implicitinis sprendimas, kuriuo Komisija atsisakė taikyti atribojimo priemonę, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Tai patvirtina skundžiamo sprendimo 196 punkte pateiktą vertinimą, iš kurio matyti, kad „Komisija <...> net prieš priimdama galutinį sprendimą dėl prašymo [suteikti pagalbą] bent jau prevenciniais tikslais privalėjo imtis tam tikrų priemonių“. Skundžiamo sprendimo 250 ir 253 punktuose Tarnautojų teismas nusprendė, jog atsirado Bendrijos deliktinė atsakomybė, – pirmiausia dėl „Komisijos atsisakymo nustatyti laikinąsias priemones ir jos vėlavimo pradėti administracinį tyrimą“ – veiksmų, lėmusių „neturtinę žalą“, pasireiškusią tuo, kad „[Q] patyrė netikrumo ir nerimo būseną, nes bijojo, kad Komisija neatsižvelgs į jos prašymą suteikti pagalbą, o neteisėti institucijos veiksmai, kuriuos ji iki tol patyrė, tęsis toliau“. Skundžiamo sprendimo 254 punkte Tarnautojų teismas susiejo šią neturtinę žalą su ta, kuri, jo manymu, būtų tinkamai atlyginta „priteisiant iš Komisijos [Q] sumokėti 15 000 EUR sumą“.

95      Iš skundžiamo sprendimo 250 punkto aiškiai matyti, kad vienintelė priežastis, kurią nurodė Tarnautojų teismas darydamas išvadą, jog nagrinėjamu atveju Komisija turėjo taikyti laikinąją atribojimo priemonę, – ta, kad buvo galima įtarti psichologinį priekabiavimą, kaip tai suprantama pagal pranešimą dėl psichologinio priekabiavimo.

96      Tačiau iš skundžiamo sprendimo 207–214 ir 250 punktų nematyti, kad Tarnautojų teismas būtų nagrinėjęs – nors turėjo tokią teisinę pareigą pagal šio sprendimo 98 punkte nurodytą taisyklę, – ar laikinoji atribojimo priemonė buvo būtina siekiant apsaugoti Q sveikatą ir užtikrinti saugumą per visą administracinio tyrimą.

97      Šiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 209 ir 211 punktuose nusprendė, kad Komisija turėjo taikyti laikinąją atribojimo priemonę, nenustatęs, ar konkrečiomis aplinkybėmis ši priemonė buvo būtina siekiant apsaugoti Q sveikatą ir užtikrinti saugumą per visą administracinį tyrimą.

98      Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjusio teismo padaryta teisės klaida negali lemti jo priimto sprendimo negaliojimo, jei šio sprendimo rezoliucinė dalis pagrįsta kitais teisiniais motyvais (žr. 2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Camar ir Tico, C‑312/00 P, Rink. p. I‑11355, 57 punktą ir 2003 m. rugsėjo 30 d., Teisingumo Teismo sprendimo Biret International prieš Tarybą, C‑93/02 P, Rink. p. I‑10497, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tokio motyvų pakeitimo atveju apeliacinis teismas gali atsižvelgti į pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjusio teismo nustatytas faktines aplinkybes (minėto Sprendimo Biret International prieš Tarybą 60–66 punktai).

99      Šiuo klausimu visų pirma iš skundžiamo sprendimo 41 punkto matyti, kad institucijos gydytojas patarėjas, atlikęs Q sveikatos patikrinimą, 2004 m. gegužės 7 d. išvadoje nurodė, kad ji „nuo 2004 m. [gegužės] 10 d. buvo 100 % darbinga“, bet „vadovaujantis [Q] sveikatos sumetimais rekomenduojama pakeisti tarnybos vietą“. Toliau iš skundžiamo sprendimo 54 punkto matyti, kad „2004 m. gegužės 18 d. gydytojas psichiatras, kuriam medicinos tarnyba patikėjo atlikti [Q] psichiatrinę ekspertizę, joje pažymėjo, jog „problema buvo socialinio pobūdžio (konfliktas institucijos, kurioje ji dirbo, viduje), todėl ir sprendimas turi būti socialinis (perkėlimas į kitą generalinį direktoratą)“. Be to, skundžiamo sprendimo 69 punkte nurodyta, kad „2004 m. rugsėjo 6 d. [Q], atliekant medicinos patikrinimą, pateikė pažymą, susijusią su laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 28 d. iki rugsėjo 25 d., kurioje buvo nustatyta, kad suinteresuotoji pareigūnė „šią dieną buvo 100 % darbinga“, tačiau pakartotinai atkreipė dėmesį į 2004 m. gegužės 18 d. gydytojo psichiatro, kuris tuomet tyrė [Q], padarytą pastabą, kad „vadovaujantis [jos] sveikatos sumetimais rekomenduojama pakeisti tarnybos vietą <…>“. Galiausiai iš skundžiamo sprendimo 73 punkto matyti, kad „baigdamas savo 2004 m. spalio 6 d. psichologinio tyrimo ataskaitą pagal [Q] prašymą perduoti šį klausimą spręsti pasirinktam nepriklausomam gydytojui <...>, šis gydytojas konstatavo, kad „[ji] buvo tinkama iš naujo pradėti dirbti, tačiau kitame [GD]“, ir nurodė, kad jos „grąžinimas į ankstesnę tarnybos vietą tik atnaujintų išgyvenimus, susijusius su psichologiniu priekabiavimu, ir ją destabilizuotų“. Taigi iš faktinių aplinkybių, nustatytų skundžiamame sprendime, matyti, kad įvairiose medicinos pažymose ir gydytojų išvadose buvo nurodyta, jog atribojimo priemonė yra būtina siekiant apsaugoti Q sveikatą dar prieš administracijai pradedant administracinį tyrimą, turėjusį leisti nustatyti, ar tikrai būta psichologinio priekabiavimo, kurį teigė patyrusi Q, ir kai buvo galima numatyti galutines priemones, siekiant nubausti minėtą priekabiavimą vykdžiusius asmenis ir subsidiariai atlyginti jų veiksmais padarytą žalą.

100    Atsižvelgiant į įvairių asmenų, kompetentingų savo medicininio pobūdžio vertinimais apriboti Komisijos įgaliojimus priimti sprendimus, padarytas išvadas ir išduotas pažymas, manytina, kad bent jau nuo 2004 m. spalio 6 d. reikėjo taikyti laikinąją atribojimo priemonę, siekiant nedelsiant apsaugoti Q sveikatą. Taigi šios bylos aplinkybėmis buvo įvykdytos faktinės sąlygos, leidžiančios manyti, kad implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą priėmimo dieną administracija privalėjo prevenciniais tikslais taikyti laikinąją atribojimo priemonę, kaip antai minėta šio sprendimo 98 punkte. Todėl laikinai neatribojusi Q nuo Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD ar nuo šio GD D 2 skyriaus, į kurį ji buvo paskirta, nors buvo nustatyta, kad tokia priemonė būtina siekiant apsaugoti jos sveikatą, Komisija peržengė protingai nustatomas ribas ir savo diskrecija pasinaudojo akivaizdžiai klaidingai.

101    Remiantis tuo, darytina išvada, kad, nepaisant teisės klaidos, kuri šiuo atžvilgiu padaryta skundžiamame sprendime, Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktuose teisingai nusprendė, kad implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą reikia panaikinti tiek, kiek juo atsisakyta taikyti laikinąją atribojimo priemonę, ir kad Komisija turi atlyginti Q dėl šio atsisakymo padarytą žalą.

102    Todėl kaltinimus, pateiktus grindžiant antrąjį pagrindą, dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu bei nuostatų 7 ir 24 straipsnių pažeidimu, reikia atmesti kaip nereikšmingus.

103    Antra, reikia išnagrinėti kaltinimus, pateiktus grindžiant antrąjį pagrindą, susijusius su tuo, kad Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 251 punkte pažeidė Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą, susijusią su neteisėtų veiksmų buvimu, kai nusprendė, kad delsdama pradėti administracinį tyrimą administracija elgėsi neteisėtai, neatsižvelgęs į tai, kad delsimas pradėti minėtą tyrimą buvo pateisinamas būtinybe užtikrinti jo nešališkumą.

104    Skundžiamo sprendimo 251 punkte Tarnautojų teismas pažymėjo, kad „tą dieną, kai buvo priimtas implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą, administracinis tyrimas dar nebuvo pradėtas, nes tik 2004 m. rugsėjo 8 d. Komisijos generalinis sekretorius suteikė įgaliojimus inspektoriui pradėti tokį tyrimą, o pirmąsias apklausas šis atliko tik 2004 m. spalį“. Skundžiamo sprendimo 253 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad neturtinė žala, kurią lėmė šis delsimas, turi būti atlyginta, – minėta žala buvo įskaičiuota į neturtinę žalą, kuri, Tarnautojų teismo teigimu, būtų tinkamai atlyginta „priteisiant iš Komisijos [Q] sumokėti 15 000 EUR sumą“.

105    Vykdydama pareigą padėti, nustatytą nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje, administracija turi taip skubiai, kaip reikalauja aplinkybės, reaguoti į susiklosčiusią padėtį, pirmiausia pradėdama administracinį tyrimą, kad bendradarbiaujant su skundo pareiškėju būtų nustatyti skunde nurodyti faktai (šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Campogrande prieš Komisiją 42 ir 53 punktai). Tačiau pagal šią teismo praktiką neatmetama, kad dėl objektyvių priežasčių, kurios pirmiausia gali būti susijusios su tyrimo organizavimo reikmėmis, gali būti pateisinamas delsimas pradėti minėtą tyrimą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Campogrande prieš Komisiją 56 punktą).

106    Šioje byloje, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 40 punkto, prašyme suteikti pagalbą Q prašė pradėti administracinį tyrimą, kurį atliktų „neutrali instancija“, nepriklausanti Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD, taigi nepavaldi TDT. Be to, iš skundžiamo sprendimo 59 punkto matyti, kad 2004 m. birželio 11 d. laišku TDT direktorius nurodė Komisijos generaliniam sekretoriui, jog „atsižvelgiant į tai, kad ieškovė kaltino visus Personalo ir administracijos generalinio direktorato [dabar – Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD] viršininkus, įskaitant generalinį direktorių, atrodė tinkama, jog Komisijos generalinis sekretorius vykdytų PT funkcijas atlikdamas administracinį tyrimą ir kad „inspektoriumi“, vadovaujančiu šiam tyrimui, būtų paskirtas asmuo, nedirbantis Personalo ir administracijos generaliniame direktorate“. Toliau iš skundžiamo sprendimo 64 punkto matyti, kad „2004 m. liepos 1 d. Komisijos generalinis sekretorius informavo TDT direktorių, kad sutinka vykdyti PT pareigas atliekant numatytą administracinį tyrimą, ir nurodė jo pasirinkto vadovauti tyrimui inspektoriaus pavardę“. Galiausiai iš skundžiamo sprendimo 71 punkto matyti, kad „atlikdamas administracinį tyrimą, dėl kurio ieškovė buvo pateikusi prašymą, Komisijos generalinio sekretoriaus inspektorius 2004 m. rugsėjį 8 d. raštu gavo jos įgaliojimą „nustatyti pateiktų tariamų kaltinimų tikrumą“, kiek tai visa pirma susiję su pareigūno ar pareigūnų elgesiu, kurių pavardės minimos bylos medžiagoje, ir įvertinti padėties tikrumą ir išvadas, kurias šiuo atveju reikėtų padaryti“ [„2004 m. rugsėjo 8 d. raštu Komisijos generalinis sekretorius įgaliojo inspektorių, kurį paskyrė ieškovės prašomam administraciniam tyrimui atlikti, „išsiaiškinti, ar teisingi pateikti kaltinimai, pirmiausia susiję su bylos medžiagoje minimo pareigūno ar minimų pareigūnų veiksmais, kad būtų galima nustatyti, kokia yra tikroji padėtis ir prireikus įvertinti galimas pasekmes“]“.

107    Tačiau šiuo atveju Tarnautojų teismas nepatikrino, ar poreikiu organizuoti administracinį tyrimą, kurį pagal Q pageidavimą, pareikštą prašyme suteikti pagalbą, atliktų „neutrali instancija“, ir patikėti atlikti šį tyrimą ne TDT, kaip tai numatyta, o išimties tvarka paskirtam Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD nepriklausančiam inspektoriui, pateisinamas minėtas delsimas.

108    Neatlikęs visų patikrinimų, kuriuos turėjo teisinę pareigą atlikti, Tarnautojų teismas skundžiamam sprendimui nesuteikė teisinio pagrindo, kai priteisė iš Komisijos atlyginti Q patirtą žalą, susijusią su maždaug keturių mėnesių laikotarpiu, praėjusiu iki administracinio tyrimo pradžios.

109    Taigi antrąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir panaikinti skundžiamo sprendimo 2 punktą tiek, kiek juo priteisiama iš Komisijos atlyginti žalą, Q patirtą dėl delsimo pradėti administracinį tyrimą. Kadangi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 250–254 punktų, Tarnautojų teismas neatskyrė šiuo pagrindu Q priklausančio žalos atlyginimo nuo jai priklausančiojo dėl to, kad Komisija atsisakė taikyti laikinąją atribojimo priemonę, reikia panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą tiek, kiek juo priteisiama iš Komisijos sumokėti Q 15 000 EUR, nes šia suma siekiama atitaisyti neturtinę žalą, Q patirtą dėl tariamo delsimo pradėti administracinį tyrimą.

110    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindinį apeliacinį skundą reikia pripažinti iš dalies priimtinu, o likusią jo dalį atmesti.

 Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo

111    Priešpriešiniu apeliaciniu skundu, pateiktu pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 2 dalį, siekiama, kad būtų panaikintas skundžiamas sprendimas tiek, kiek juo atmetami bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjusiame teisme pareikštu ieškiniu pateikti reikalavimai atmesti 2003 m. TVVA ir atlyginti papildomą žalą, patirtą dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą priimti atitinkamas galutines priemones siekiant nubausti tariamą psichologinį priekabiavimą vykdžiusius asmenis, ir papildomai – atlyginti jų veiksmais padarytą žalą.

112    Grįsdama priešpriešinį apeliacinį skundą Q nurodo devynis pagrindus. Pirmieji aštuoni priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindai pateikti dėl skundžiamo sprendimo, nes juo atmetami bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjusiame teisme pareikštu ieškiniu pateikti reikalavimai atlyginti papildomą žalą, patirtą dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą priimti atitinkamas galutines priemones siekiant nubausti tariamą psichologinį priekabiavimą vykdžiusius asmenis, ir papildomai – atlyginti jų veiksmais padarytą žalą. Pirmasis pagrindas susijęs su nuostatų 12a straipsnio 3 dalies pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su faktinių aplinkybių, nurodytų prašyme suteikti pagalbą, teisinio vertinimo klaida atsižvelgiant į nuostatų 12a straipsnio 3 dalį. Trečiasis pagrindas susijęs su faktinių aplinkybių netikslumu, lėmusiu teisės klaidą apibrėžiant ginčo dalyką. Ketvirtasis pagrindas susijęs su kai kurių įrodymų, pateiktų pirmojoje instancijoje, iškraipymu. Penktasis pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija pažeidė pranešimą dėl psichologinio priekabiavimo. Šeštasis pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti sprendimus pažeidimu. Septintasis pagrindas susijęs su draudimo spręsti ultra petita pažeidimu, taigi ir Tarnautojų teismo kompetencijai nustatytų ribų peržengimu. Aštuntasis pagrindas susijęs su klaidingu dviejų administracinių raštų aiškinimu. Devintasis pagrindas susijęs su skundžiamu sprendimu tiek, kiek juo atmetami pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje pateikti reikalavimai dėl 2003 m. TVVA panaikinimo. Šis pagrindas grindžiamas teisės klaida, susijusia su suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl 2003 m. TVVA panaikinimo buvimu.

113    Komisija pažymi, kad norėdama atsakyti į priešpriešinį apeliacinį skundą ji turi priimti poziciją dėl psichologinio priekabiavimo sąvokos pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį aiškinimo, kurį Tarnautojų teismas pateikė skundžiamame sprendime. Komisija teigia, kad šiame aiškinime yra įvairių teisės klaidų. Q atmeta šiuo atžvilgiu pateiktas Komisijos pastabas.

114    Gero teisingumo administravimo sumetimais reikia išnagrinėti, pirma, penktąjį pagrindą, antra, – aštuntąjį pagrindą, trečia, – kartu pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ir šeštąjį pagrindus, taip pat Komisijos ir Q pastabas, susijusias su psichologinio priekabiavimo sąvoka pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, ketvirta, – septintąjį pagrindą ir galiausiai, penkta, – devintąjį pagrindą.

 Dėl penktojo priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė pranešimą dėl psichologinio priekabiavimo

 Šalių argumentai

115    Q tvirtina, kad Komisija pažeidė pranešimo dėl psichologinio priekabiavimo 2.2 ir 4.1 punktus, nes nė vienas iš jos viršininkų nesiėmė veiksmų, kad būtų užkirstas kelias psichologiniam priekabiavimui, minimam jos prašyme suteikti pagalbą.

116    Komisija prašo atmesti penktąjį pagrindą kaip akivaizdžiai nepriimtiną. Q tiksliai nenurodė jokios teisės klaidos, kurią skundžiamame sprendime būtų padaręs Tarnautojų teismas, o tik pakartojo argumentus, kuriuos jau buvo išdėsčiusi grįsdama savo ieškinį, pareikštą pirmojoje instancijoje. Bet kuriuo atveju skundžiamame sprendime Tarnautojų teismo pateiktas psichologinio priekabiavimo aiškinimas buvo palankus Q.

117    Q prašo atmesti nepriimtinumo pagrindą, Komisijos pateiktą dėl penktojo pagrindo, nes skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida pakankamai tiksliai nurodyta priešpriešiniame apeliaciniame skunde.

 Bendrojo Teismo vertinimas

118    Iš šio sprendimo 24 punkte minėtų nuostatų matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos kritikuojamos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą (žr. 2008 m. kovo 10 d. Bendrojo Teismo nutarties Lebedef-Caponi prieš Komisiją, T‑233/07 P, Rink. p. I‑0000, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

119    Apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami ar pažodžiui atpasakojami pirmosios instancijos teisme pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai, įskaitant paremtuosius faktinėmis aplinkybėmis, į kurias pirmosios instancijos teismas aiškiai neatsižvelgė, neatitinka šio reikalavimo. Iš tikrųjų toks apeliacinis skundas faktiškai yra prašymas, kuriuo tiesiog siekiama, kad būtų peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme nagrinėtas ieškinys, o tai nepriskiriama apeliacinio teismo kompetencijai (žr. šio sprendimo 118 punkte minėto Sprendimo Lebedef-Caponi prieš Komisiją 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

120    Pateikdama penktąjį pagrindą Q nurodo Komisijos, o ne Tarnautojų teismo padarytą teisės klaidą, nes pažymi, kad „Komisija pažeidė pranešimo dėl psichologinio priekabiavimo 2.2 punktą“ arba kad „Komisija taip pat pažeidė [šio pranešimo 4.1 punktą]“.

121    Todėl reikia pritarti Komisijos nurodytam nepriimtinumo pagrindui ir atmesti penktąjį pagrindą kaip nepriimtiną.

 Dėl aštuntojo priešpriešinio skundo pagrindo, susijusio su klaidingu dviejų administracinių raštų išaiškinimu

 Šalių argumentai

122    Q teigia, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nes klaidingai išaiškino du į bylos medžiagą įtrauktus administracinius raštus. Viena vertus, skundžiamo sprendimo 64 punkte Tarnautojų teismas klaidingai išaiškino 2004 m. liepos 1 d. Komisijos generalinio sekretoriaus raštą TDT direktoriui, nustatęs, kad šiame rašte sekretorius pranešė direktoriui, jog sutinka atlikti PT funkcijas vykdant administracinį tyrimą. O iš tikrųjų generalinis sekretorius šiame rašte nurodė, kad sutinka atlikti PT funkcijas, kiek tai susiję su institucijos atsakymu į prašymą suteikti pagalbą, kad būtų išvengta bet kokių priekaištų dėl Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD šališkumo. Kita vertus, skundžiamo sprendimo 86 punkte Tarnautojų teismas klaidingai išaiškino 2005 m. rugsėjo 16 d. raštą, Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinio direktoriaus skirtą Q, nurodęs, kad šiame rašte buvo pateiktas aiškus PT sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą. Tačiau šis raštas buvo ne Komisijos generalinio sekretoriaus, kuris tik vykdė PT funkcijas, ir joks jo sprendimas prie rašto nebuvo pridėtas, taigi joks aiškus PT sprendimas dėl prašymo suteikti pagalbą nebuvo priimtas.

123    Komisija prieštarauja, kad aštuntajame pagrinde ginčijami skundžiamo sprendimo punktai yra faktinių aplinkybių dėstymo dalis, taigi neįeina į šio sprendimo dalį „Dėl teisės“. Kiti šiame pagrinde nurodyti kaltinimai nepriimtini, nes nėra tiksliai nurodyta teisės klaida, kurią tariamai padarė Tarnautojų teismas.

124    Q prašo atmesti dėl aštuntojo pagrindo Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą, nes teisės klaida, kuria remiamasi, pakankamai tiksliai nurodyta priešpriešiniame apeliaciniame skunde.

 Bendrojo Teismo vertinimas

125    Kaip minėta šio sprendimo 118 punkte, apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos kritikuojamos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą.

126    Šiuo atveju Q savo rašytiniuose dokumentuose tiksliai nenurodė skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytos teisės klaidos, kurią būtų lėmęs klaidingas dviejų minėtų administracinių raštų turinio išaiškinimas skundžiamo sprendimo 64 ir 86 punktuose, susijusiuose su „faktinių bylos aplinkybių“ santrauka pagal Procedūros reglamento 81 straipsnio antrą įtrauką.

127    Todėl reikia pritarti Komisijos nurodytam nepriimtinumo pagrindui ir atmesti aštuntąjį pagrindą kaip nepriimtiną.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su nuostatų 12a straipsnio 3 dalies pažeidimu, antrojo pagrindo, susijusio su faktinių aplinkybių, nurodytų prašyme suteikti pagalbą, teisinio vertinimo klaida atsižvelgiant į nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, trečiojo pagrindo, susijusio su faktinių aplinkybių netikslumu, lėmusiu teisės klaidą apibrėžiant ginčo dalyką, ketvirtojo pagrindo, susijusio su kai kurių įrodymų, pateiktų pirmojoje instancijoje, iškraipymu, ir šeštojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti sprendimus pažeidimu

128    Pirmasis, antrasis, trečiasis, ketvirtasis ir šeštasis pagrindai, taip pat Komisijos ir Q pastabos dėl psichologinio priekabiavimo sąvokos pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį yra susiję su skundžiamo sprendimo motyvais, pirmiausia jo 189 ir 236 punktais, kuriuose Tarnautojų teismas nagrinėjo, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 147 punkte, „[Q] nurodytą kaltinimą dėl psichologinio priekabiavimo“ ir skundžiamo sprendimo 189 punkte nusprendė, kad Q „negali pagrįstai teigti, jog patyrė psichologinį priekabiavimą“, taigi negali tokiu pagrindu gauti žalos atlyginimo. Tai neturi reikšmės aplinkybei, kad skundžiamo sprendimo 236 ir 238–242 punktuose Tarnautojų teismas nusprendė, jog tam tikri Q grindžiant prašymą suteikti pagalbą nurodyti faktai, vertinami kartu, įrodo Komisijos tarnybinį pažeidimą, padarytą tam tikra dalimi neįvykdžius rūpinimosi pareigos, ir priteisė Q kompensaciją už neturtinę žalą, patirtą dėl minėto pažeidimo, leidusio izoliuoti Q skyriaus viduje, bet ne už turtinę žalą, atitinkančią profesinę ligą, kurią lėmė šis pažeidimas, nes toks žalos atlyginimas būtų buvęs priešlaikinis, kadangi pripažinimo, kad liga, kuria susirgo suinteresuotoji pareigūnė, yra profesinės veiklos pasekmė, procedūra dar tebevyko ir nebuvo galima nustatyti, ar visa Q patirta turtinė žala gali būti atlyginta pagal nuostatuose nustatytą draudimo nuo profesinių ligų rizikos sistemą.

129    Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį Bendrasis Teismas bet kuriuo metu savo iniciatyva gali išnagrinėti su viešąja tvarka susijusius nepriimtinumo pagrindus.

130    Kadangi ieškinio priimtinumo sąlygos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius yra grindžiamos viešąja tvarka, Sąjungos teismas prireikus gali jas išnagrinėti savo iniciatyva, (žr. 2009 m. birželio 8 d. Bendrojo Teismo sprendimo Krcova prieš Teisingumo Teismą, T‑498/07 P, 52 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), tačiau prieš tai paprašęs šalių pateikti pastabas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo M prieš EMEA (peržiūra) 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

131    Asmens nenaudai priimto akto, kaip tai suprantama pagal nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnio 1 dalį, buvimas yra būtina bet kurio ieškinio, pareigūno pareiškiamo prieš instituciją, kurioje jis dirba, priimtinumo sąlyga (žr. 1993 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Moat prieš Komisiją, T‑20/92, Rink. p. II‑799, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2003 m. kovo 25 d. Bendrojo Teismo nutarties J prieš Komisiją, T‑243/02, Rink. VT p. I‑A‑99 ir II‑523, 30 punktą).

132    Kad nuspręstų dėl psichologinio priekabiavimo, minimo prašyme suteikti pagalbą, buvimo Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 118 ir 119 punktuose netiesiogiai, bet tikrai teigė, kad į jį buvo kreiptasi prašant nuspręsti dėl asmens nenaudai priimto teisės akto, atitinkančio PT sprendimą, kuriuo, nors ir netiesiogiai, buvo atmestas prašymas suteikti pagalbą, nes PT atsisakė pripažinti tariamo psichologinio priekabiavimo buvimą.

133    Tačiau teiginys, kuriuo tikrai rėmėsi Tarnautojų teismas, kad nuspręstų dėl tariamo psichologinio priekabiavimo, yra klaidingas, kaip matyti iš toliau skundžiamame sprendime jo paties padarytų išvadų.

134    Iš tikrųjų Tarnautojų teismas pirmiausia skundžiamo sprendimo 117 straipsnyje nustatė, kad pirmosios instancijos teisme pareikštas ieškinys turi būti pripažintas pareikštu dėl „implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą panaikinimo“, „2003 m. TVVA panaikinimo“ ir „nuostolių atlyginimo priteisimo iš Komisijos [nurodymo Komisijai atlyginti [Q] patirtus nuostolius]“.

135    Pirmiausia iš skundžiamo sprendimo 196 punkto matyti, kad šiame sprendime Tarnautojų teismas tik laikė implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą Q nenaudai priimtu aktu tiek, kiek juo buvo atsisakyta „bent jau prevenciniais tikslais <...> imtis tam tikrų priemonių [laikotarpiu, reikalingu administraciniam tyrimui atlikti]“. Taigi Tarnautojų teismas nenustatė, kad yra asmens nenaudai priimtas aktas, kuriuo atsisakoma pripažinti psichologinio priekabiavimo, minimo prašyme suteikti pagalbą, buvimą ir kurį esant jis netiesiogiai, bet tikrai teigė skundžiamo sprendimo 118 ir 119 punktuose, kad nuspręstų dėl „[Q] nurodyto kaltinimo dėl psichologinio priekabiavimo“.

136    Bet kuriuo atveju šioje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad prašyme suteikti pagalbą Q pati prašė pradėti administracinį tyrimą siekiant nustatyti psichologinio priekabiavimo, minimo jos prašyme suteikti pagalbą, tikrumą, pageidaudama, kad Komisija šį tyrimą patikėtų atlikti „neutraliai instancijai“, kitai nei TDT, t. y. institucijai, kuri paprastai įgaliojama atlikti tokį tyrimą. Iš skundžiamo sprendimo 198, 199 ir 251 punktų matyti, kad prieš pareiškiant ieškinį 2005 m. liepos 4 d. administracija patenkino šį prašymą, nes 2004 m. rugsėjo 8 d. buvo pradėtas administracinis tyrimas, kuris pagal administracinius tyrimus reglamentuojančias taisykles, išdėstytas nuostatų IX priede ir priimtas pagal jų 86 straipsnio 3 dalį, vyko nuo 2004 m. spalio iki 2005 m. kovo 21 dienos.

137    Tyrimas, atliekamas pagal nuostatų 86 straipsnio 3 dalį siekiant nuspręsti dėl pareigūno pagal šių nuostatų 24 straipsnį pateikto prašymo suteikti pagalbą, užbaigiamas galutiniu PT sprendimu, priimamu remiantis tyrimo ataskaita, kaip skundžiamo sprendimo 196 punkte pažymėjo pats Tarnautojų teismas ir kaip matyti iš nuostatų IX priedo 3 straipsnio (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 84 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Guillot prieš Komisiją 21, 22 ir 36 punktus ir 1983 m. birželio 1 d. Sprendimo Seton prieš Komisiją, 36/81, 37/81 ir 218/81, Rink. p. 1789, 29–31 punktus). Būtent priimant šį sprendimą paveikiama teisinė pareigūno padėtis (šiuo klausimu dėl procedūros, vykdomos remiantis nuostatų 73 straipsniu, pagal analogiją taip pat žr. šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo L prieš Komisiją 123 punktą).

138    Kadangi galutiniame PT sprendime remiamasi administracinio tyrimo ataskaitoje, kuri buvo parengta po implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą priėmimo ir kurią rengiant, remiantis dokumentais ir liudininkų parodymais, pateiktais ar surinktais tyrimo metu, buvo išsamiai išnagrinėti suinteresuotosios pareigūnės teiginiai, susiję su psichologinio priekabiavimo buvimu, pateikiamomis išvadomis, šis galutinis sprendimas laikytinas ne implicitinį sprendimą vien patvirtinančiu, bet jį pakeičiančiu sprendimu, priimtu administracijai iš naujo išnagrinėjus padėtį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 86 punkte minėto Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją 47 ir 48 punktus).

139    Šioje byloje iš skundžiamo sprendimo 86 punkto matyti, kad „2005 m. rugsėjo 16 d. [Q] skirtu raštu [PT aiškiai atmetė jos prašymą suteikti pagalbą, nes remdamasi administracinio tyrimo išvadomis buvo tos nuomonės, kad] kaltinimai dėl psichologinio priekabiavimo nebuvo pagrįsti arba negalėjo būti įrodyti“. Pagal šio sprendimo 138 punkte nurodytą teismo praktiką aiškus PT sprendimas, kuriuo galutinai atmetamas prašymas suteikti pagalbą ir apie kurio turinį buvo pranešta Q 2005 m. rugsėjo 16 d. raštu, vykstant procesui pirmosios instancijos teisme – po to, kai pagal nuostatų IX priedo 3 straipsnį PN remdamasi administracinio tyrimo išvadomis iš naujo išnagrinėjo padėtį – pakeitė implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą.

140    Tačiau iš skundžiamo sprendimo 117, 196 ir 197 punktų nematyti, kad Tarnautojų teisme, kaip pirmojoje instancijoje, būtų buvęs pareikštas ieškinys dėl aiškaus PT sprendimo galutinai atmesti prašymą suteikti pagalbą. Iš skundžiamo sprendimo taip pat nematyti, kad Tarnautojų teismas būtų patikrinęs minėto PT sprendimo ar bent jį pagrindžiančių motyvų teisėtumą.

141    Teismo posėdyje dėl šios aplinkybės pateikus klausimą Q ši patvirtino, kad ieškinio, kurį ji pareiškė Tarnautojų teisme, dalykas pirmiausia buvo implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą, o ne aiškaus PT sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą, apie kurio turinį jai buvo pranešta 2005 m. rugsėjo 16 d. raštu, teisėtumo kontrolė. Ji nenurodė, kad vykstant procesui pirmosios instancijos teisme būtų pateikusi prašymą dėl galimybės atitinkamai pakoreguoti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus po to, kai pirmasis iš minėtų sprendimų buvo pakeistas antruoju (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo sprendimo Brendel prieš Komisiją, T‑55/03, Rink. VT p. I‑A‑311 ir II‑1437, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2001 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo nutarties Tsarnavas prieš Komisiją, T‑161/00, Rink. VT, p. I‑A‑155 ir II‑721, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Komisija savo ruožtu teigia, kad tik aiškus PT sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą yra Q nenaudai priimtas aktas, nes šiame sprendime, remiantis administracinio tyrimo išvadomis, nepripažinta, kad būta prašyme suteikti pagalbą nurodyto psichologinio priekabiavimo. Be to, Komisija tvirtina, kad skundžiamame sprendime Tarnautojų teismas priėmė su PT sprendimu nesusijusį sprendimą dėl minėto psichologinio priekabiavimo buvimo.

142    Iš to, kas išdėstyta, matyti: kadangi Tarnautojų teisme nebuvo pareikštas ieškinys dėl aiškaus PT sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą, apie kurio turinį Q buvo pranešta 2005 m. rugsėjo 16 d. raštu, teisėtumo įvertinimo, Tarnautojų teismas pažeidė nuostatų 90 ir 91 straipsnius ir viršijo teisminės kontrolės įgaliojimus, faktiškai prisiėmęs administracijos vaidmenį, kai skundžiamo sprendimo 147 ir 189 punktuose sprendė dėl „[Q] nurodyto kaltinimo dėl psichologinio priekabiavimo“ (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Samper, C‑277/01 P, Rink. p. I‑3019, 44 ir 50 punktus) ir skundžiamo sprendimo 189 punkte nusprendė, kad Q negali pagrįstai teigti, jog patyrė psichologinį priekabiavimą, kaip tai suprantama pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Magone prieš Komisiją, T‑73/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑107 ir II‑A‑2‑485, 14–16 punktus ir šio sprendimo 86 punkte minėto Bendrojo Teismo sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją 54–56 punktus).

143    Todėl, net nesant būtinybės nuspręsti dėl pirmojo, antrojo, trečiojo, ketvirtojo ir šeštojo pagrindų, reikia panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jame spręsta dėl „[Q] nurodyto kaltinimo dėl psichologinio priekabiavimo“ ir nuspręsta, kad ji negali pagrįstai teigti, jog patyrė psichologinį priekabiavimą, kaip tai suprantama pagal nuostatų 12a straipsnio 3 dalį.

 Dėl septintojo pagrindo, susijusio su draudimo spręsti „ultra petita“ pažeidimu, taigi ir Tarnautojų teismo kompetencijai nustatytų ribų peržengimu

 Šalių argumentai

144    Q kaltina Tarnautojų teismą nusprendus ultra petita, taigi peržengus jo kompetencijai nustatytas ribas, kai jis skundžiamo sprendimo 241 punkte atmetė jos prašymą dėl turtinės žalos – atitinkančios dėl jos išleidimo į pensiją dėl invalidumo, kuris buvo prašyme suteikti pagalbą nurodyto psichologinio priekabiavimo pasekmė, prarastą darbo užmokestį – atlyginimo. Iš tikrųjų Tarnautojų teismas minėtą atmetimą grindė raštu, kuriuo ji 2005 m. spalio 17 d. pateikė prašymą pagal nuostatų 73 straipsnį, „nerimo ir depresijos sindromą“, kuriuo ji teigė susirgusi, pripažinti profesine liga, nors bylos šalys aiškiai nebuvo šio rašto pateikusios Tarnautojų teismui vertinti ir jis nebuvo ginčo dalykas.

145    Komisija prašo atmesti septintąjį pagrindą kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

146    Nagrinėjamu atveju Q neteigia, kad Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 241 punkte iškraipė pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagoje esančių dokumentų turinį.

147    Ji tik teigia, kad nors iš pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagoje esančių dokumentų matyti, kad ji prašė pradėti procedūrą dėl pripažinimo, jog jos liga yra profesinė, Tarnautojų teismas negalėjo remtis šia aplinkybe, kad atmestų kaip nepriimtiną jos prašymą atlyginti žalą tiek, kiek jis susijęs su neturtine žala, atitinkančia dėl jos išleidimo į pensiją dėl invalidumo prarastą darbo užmokestį, nes bylos šalys konkrečiai nenurodė šios faktinės aplinkybės ir su ja susijusių pasekmių prašymo atlyginti žalą priimtinumui ir minėtame teisme dėl to nepareiškė nuomonių.

148    Iš skundžiamo sprendimo 232 ir 233 punktų matyti, kad klausimo dėl ginčijamo prašymo atlyginti žalą priešlaikinumo, taigi ir nepriimtinumo Komisija nekėlė ir pirmojoje instancijoje šalys šiuo klausimu nepareiškė nuomonių.

149    Tačiau primintina, kad pagal šio sprendimo 130 punkte nurodytą teismo praktiką, kadangi ieškinio priimtinumo sąlygos pagal nuostatų 90 ir 91 straipsnius yra susijusios su viešąja tvarka, Sąjungos teismas prireikus gali jas išnagrinėti savo iniciatyva.

150    Be to, Tarnautojų teismui negalima priekaištauti dėl to, kad savo iniciatyva nagrinėdamas prašymo atlyginti žalą, jam pateikto tokiu ieškiniu, priimtinumo sąlygas, jis konstatavo faktines aplinkybes, jeigu jos matyti iš bylos medžiagos, kurią jam pateikė šalys, kad dėl jų prašymo būtų priimtas sprendimas.

151    Todėl Q negali pagrįstai kaltinti Tarnautojų teismo tuo, kad jis nusprendė ultra petita ir peržengė jo kompetencijai nustatytas ribas, kai, remdamasis bylos medžiaga nustatęs tam tikras faktines aplinkybes, skundžiamo sprendimo 241 punkte savo iniciatyva pripažino, kad ginčijamas prašymas atlyginti žalą yra nepriimtinas.

152    Dėl šių priežasčių septintąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl devintojo pagrindo, grindžiamo teisės klaida, susijusia su suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl 2003 m. TVVA panaikinimo buvimu

 Šalių argumentai

153    Q mano, kad skundžiamo sprendimo 227 punkte atmetęs jos reikalavimus, susijusius su 2003 m. TVVA panaikinimu, Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į pastarojo laiko Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią pareigūnas, kuriam pripažintas visiškas nuolatinis invalidumas, vis dėlto tebėra suinteresuotas ginčyti tarnybinės veiklos ataskaitas. Taigi reikėtų skirti, kaip daro Teisingumo Teismas, pareigūno, išleisto į pensiją pagal nuostatų 53 ir 78 straipsnius, padėtį nuo pareigūno, kuris, sulaukęs pensinio amžiaus, atsistatydino ar buvo atleistas iš tarnybos, padėties. Be to, nuostatų 53 straipsnį reikia sieti su nuostatų VIII priedo 13 ir 15 straipsniais, kuriuose nustatyta, kad invalidu pripažinto pareigūno tarnyba tėra sustabdoma ir kad jo invalidumas gali būti periodiškai tikrinamas, kol pareigūnas nėra sulaukęs 63 metų. Be to, Q mano, kad ji tebėra tikrai ir labai suinteresuota, kad būtų panaikintos 2003 m. TVVA, nes jose pateikiami neigiami įvertinimai jos atžvilgiu.

154    Papildomame pareiškime prie priešpriešinio apeliacinio skundo Q remiasi dokumentu, apie kurio buvimą teigia nežinojusi priešpriešinio apeliacinio skundo pateikimo metu, t. y. 2005 m. liepos 26 d. Komisijos gydytojo patarėjo, dr. D, kaip Invalidumo komisijos nario, pasirašytu dokumentu, kuriame šis teigė, kad nesutinka su jos pripažinimu invalide ir su sprendimu, kurį balsų dauguma priėmė kiti komisijos nariai – dr. R ir dr. S. Pagal atskirąją šio gydytojo patarėjo nuomonę Invalidumo komisijos išvados ir sprendimas, kuriuo Q pripažįstamas invalidumas, yra taip akivaizdžiai neteisėti, kad tai suteikia jai teisę reikalauti šių aktų pripažinimo neegzistuojančiais. Atskiroji nuomonė patvirtina, kad jos sveikata gali pagerėti ir kad, vadinasi, neatmestina jos grįžimo į tarnybą Komisijoje galimybė. Q taip pat galėtų prašyti būti sugrąžinta į tarnybą, jei manytų, kad nebeatitinka reikalavimų invalidumo pašalpai gauti. Todėl Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ji nebėra suinteresuota pareikšti ieškinio dėl 2003 m. TVVA ir kad nereikia priimti sprendimo dėl jos prašymo jas panaikinti.

155    Komisija prašo atmesti devintąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

156    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad asmens, patenkančio į Pareigūnų tarnybos nuostatų taikymo sritį, ieškinys, pareikštame pagal šių nuostatų 90 ir 91 straipsnį, pateiktas prašymas panaikinti jo nenaudai priimtą teisės aktą, kaip tai suprantama pagal nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, būtų priimtinas, šis asmuo ieškinio pareiškimo momentu turi turėti atsiradusį ir tebesantį pakankamai akivaizdų suinteresuotumą, kad minėtas aktas būtų panaikintas; toks interesas reiškia, kad prašymo panaikinti rezultatas gali būti naudingas šiam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 29 d. Bendrojo Teismo sprendimo Agne-Dapper ir kt. prieš Komisiją ir kt., T‑35/05, T‑61/05, T‑107/05, T‑108/05 ir T‑139/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑291 ir II‑A‑2‑1497, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Kaip priimtinumo sąlyga ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti vertinamas jo pareiškimo metu (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Bendrojo Teismo nutarties Ross prieš Komisiją, T‑147/04, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑771, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad asmuo, kuriam taikomi nuostatai, galėtų tęsti procesą dėl Paskyrimo tarnybos sprendimo panaikinimo, jis turi tebebūti asmeniškai suinteresuotas šio sprendimo panaikinimu (žr. 2001 m. balandžio 24 d. Bendrojo Teismo sprendimo Torre ir kt. prieš Komisiją, T‑159/98, Rink. VT p. I‑A‑83 ir II‑395, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šiuo atžvilgiu, jei nebėra suinteresuotumo pareikšti ieškinį, dėl jo nebereikia priimti sprendimo (žr. minėto Sprendimo Torre ir kt. prieš Komisiją 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

157    Dėl pareigūno ar buvusio pareigūno suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl jo karjeros raidos vertinimo ataskaitos panaikinimo, pirma, pažymėtina, kad ši ataskaita yra pareigūno viršininkų atliekamas jam patikėtų užduočių ir elgesio tarnyboje atitinkamu laikotarpiu vertinimas ir kad, neatsižvelgiant į šios ataskaitos naudą ateityje, ji yra raštiškas ir oficialus pareigūno atlikto darbo kokybės įrodymas. Vertinant nėra vien aprašomos atitinkamu laikotarpiu įvykdytos užduotys, bet vertinamos ir žmogiškosios savybės, kurios atsiskleidė vertinamajam pareigūnui vykdant savo profesinę veiklą. Taigi kiekvienas pareigūnas turi teisę į tai, kad jo darbas būtų įvertintas teisingai ir nešališkai. Todėl, vadovaujantis teise į veiksmingą teisminę gynybą, bet kuriuo atveju turi būti pripažįstama pareigūno teisė ginčyti jo karjeros raidos vertinimo ataskaitą dėl jos turinio ar dėl to, kad ji buvo parengta nesilaikant Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų taisyklių (2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gordon prieš Komisiją, C‑198/07 P, Rink. p. I‑10701, 43–45 punktai).

158    Antra, nors tiesa, kad pareigūnas, kuriam Invalidumo komisija pripažino visišką nuolatinį invalidumą, išleidžiamas į pensiją pagal nuostatų 53 ir 78 straipsnius, tokio pareigūno padėtis skiriasi nuo pareigūno, kuris sulaukė pensinio amžiaus, atsistatydino arba buvo atleistas iš tarnybos, padėties, nes šiuo atveju padėtis gali pasikeisti (šio sprendimo 157 punkte minėto Sprendimo Gordon prieš Komisiją 46 punktas). Iš tikrųjų tokiu invalidu tapęs pareigūnas kada nors gali būti vėl įdarbintas Sąjungos institucijoje. Šiuo atžvilgiu nuostatų 53 straipsnis, kuris yra bendroji nuostata, turi būti skaitomas kartu su specialiosiomis nuostatų VIII priedo 13–15 straipsnių nuostatomis. Invalidu pripažinto pareigūno tarnyba tėra sustabdoma ir jo padėties pasikeitimas institucijose priklauso nuo to, ar jis vis dar atitinka reikalavimus, pagal kuriuos buvo pripažintas šis invalidumas, kuris gali būti periodiškai tikrinamas (šio sprendimo 157 punkte minėto Sprendimo Gordon prieš Komisiją 47 punktas). Be to, kadangi pareigūnas, kuriam pripažintas visiškas nuolatinis invalidumas, gali būti vėl įdarbintas institucijoje, jis išlieka suinteresuotas – kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 156 punkte nurodytą teismo praktiką, – kad jo karjeros raidos vertinimo ataskaita būtų parengta teisingai, objektyviai ir laikantis įprastos vertinimo tvarkos. Pareigūną vėl įdarbinus minėta ataskaita būtų naudinga jo karjeros raidai jo tarnyboje ar Sąjungos institucijose (šio sprendimo 157 punkte minėto Sprendimo Gordon prieš Komisiją 46–51 punktai).

159    Kitaip gali būti tik tam tikrais ypatingais atvejais, kai išnagrinėjus konkrečią invalidu pripažinto pareigūno padėtį paaiškėja, kad jis nebegalės kada nors būti vėl priimtas į tarnybą institucijoje, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į Invalidumo komisijos, įgaliotos atlikti jo invalidumo būklės tyrimą, išvadas, iš kurių matyti, kad invalidumą lėmusi liga yra lėtinė ir kad pakartotinio medicinos patikrinimo atlikti nereikia (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 156 punkte minėtos Nutarties Ross prieš Komisiją 9 ir 32 punktus), arba į suinteresuotojo pareigūno pareiškimus, iš kurių matyti, kad bet kuriuo atveju jis nebegrįš į tarnybą institucijoje (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Combescot prieš Komisiją 27 ir 29 punktus).

160    Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 117 punkte Tarnautojų teismas nusprendė – ir Q savo priešpriešiniame apeliaciniame skunde to neginčijo, – kad Q ieškiniu, pareikštu pagal nuostatų 90 ir 91 straipsnius, pirmiausia buvo siekiama 2003 m. TVVA panaikinimo. Skundžiamo sprendimo 218–224 punktuose Tarnautojų teismas išdėstė motyvus, kuriais remdamasis nusprendė, kad reikalavimai dėl 2003 m. TVVA panaikinimo ieškinį pareiškiant pirmosios instancijos teisme buvo priimtini. Tačiau skundžiamo sprendimo 225–230 punktuose jis nusprendė, kad nebėra pagrindo spręsti dėl minėtų reikalavimų, nes Q nebėra suinteresuota pareikšti ieškinį dėl 2003 m. TVVA panaikinimo. Siekdamas pagrįsti, kad šiuo atveju Q visiškai nebėra suinteresuota pareikšti ieškinį, Tarnautojų teismas pažymėjo, kad ji „buvo išleista į pensiją ir jai 2005 m. rugpjūčio 26 d. PT sprendimu, įsigaliojusiu 2005 m. rugpjūčio 31 d., skirta invalidumo išmoka“, kad „be to, Invalidumo komitetas [komisija] nusprendė, jog „atsižvelgiant į invalidumą sukėlusios patologijos nuolatinį pobūdį, joks pakartotinis medicinos patikrinimas nėra būtinas“, kad, 2003 m. TVVA negali daryti jokio poveikio [Q] karjerai“ ir kad „be to, [Q] nei įrodė, nei rėmėsi išimtine aplinkybe, pateisinančia asmeninį ir esamą suinteresuotumą [neįrodė ir net nenurodė, kad yra ypatinga aplinkybė, patvirtinanti, jog tebesama asmeninio suinteresuotumo] pareikšti ieškinį dėl [2003 m. TVVA] panaikinimo“.

161    Vertindamas Q suinteresuotumą pareikšti ieškinį Tarnautojų teismas teisingai galėjo remtis Invalidumo komisijos išvadomis, iš kurių, jos pačios teigimu, matyti, kad galima pripažinti, jog yra visiškai įvykdytos visos sąlygos, būtinos pateisinti Q išleidimą į pensiją dėl visiško nuolatinio invalidumo pagal nuostatų VIII priedo 13 straipsnį, nes, viena vertus, tik minėta komisija pagal nuostatų 53 ir 78 straipsnius yra kompetentinga priimti sprendimą dėl Q invalidumo būklės ir, kita vertus, šios komisijos išvados nebuvo neteisėtos vien dėl to, kad, kaip matyti iš Komisijos pateikto dokumento, buvo priimtos tik šios komisijos narių balsų dauguma, vienam iš jos narių pareiškus kitokią nuomonę. Iš tikrųjų Invalidumo komisijos sprendimai yra kolegialūs, priimami jos narių balsų dauguma.

162    Tačiau Tarnautojų teismas neatsižvelgė – nors turėjo teisinę pareigą atsižvelgti – į tai, kad Q bet kuriuo atveju galėjo išlikti suinteresuota ginčyti 2003 m. TVVA dėl jų turinio, pirmiausia dėl to, kad, kaip konstatuota skundžiamo sprendimo 273 punkte, jose „nėra [yra] aiškiai neigiamai įvertinti [Q] gebėjimai“, pagal pareigūno ar buvusio pareigūno suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl jo karjeros raidos vertinimo ataskaitos panaikinimo sąvokos aiškinimą, Teisingumo Teismo pateiktą šio sprendimo 157 punkte minėtame Sprendime Gordon prieš Komisiją (43–45 punktai).

163    Tiesa, šio sprendimo 157 punkte minėtas Sprendimas Gordon prieš Komisiją priimtas keliomis dienomis vėliau nei skundžiamas sprendimas. Tačiau tai nesuteikia pagrindo Tarnautojų teismui tikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą atsižvelgiant į suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl karjeros raidos vertinimo ataskaitos panaikinimo sąvoką, bet neatsižvelgiant į šio sprendimo 157 punkte minėtame Sprendime Gordon prieš Komisiją Teisingumo Teismo pateiktą šios sąvokos aiškinimą.

164    Iš tikrųjų Teisingumo Teismas, aiškindamas Sąjungos teisės normą, prireikus paaiškina ir patikslina jos reikšmę ir taikymo sritį, nurodydamas, kaip ji turi ar turėjo būti suprantama bei taikoma nuo įsigaliojimo dienos. Remiantis tuo darytina išvada, kad taip aiškinama nuostata gali ir turi būti taikoma net tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir susiklostė prieš priimant Teisingumo Teismo sprendimą, jeigu, maža to, įvykdytos sąlygos, pagal kurias leidžiama kompetentingame teisme pareikšti ieškinį dėl minėtos normos taikymo (šiuo klausimu pagal analogiją dėl Teisingumo Teismo išaiškinimų, pateiktų įgyvendinant kompetenciją, kurią jam suteikia EB 234 straipsnis, poveikio laiko atžvilgiu žr. 1980 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Denkavit italiana, 61/79, Rink. p. 1205, 16 punktą ir 1995 m. rugpjūčio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roders ir kt., C‑367/93–C‑377/93, Rink. p. I‑2229, 42 punktą). Atsižvelgiant į šiuos principus Teisingumo Teismo pateikto išaiškinimo poveikio apribojimas galimas tik išimtiniais atvejais (minėto Sprendimo Denkavit italiana 17 punktas ir minėto Sprendimo Roders ir kt. 43 punktas).

165    Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 157 punkte minėto Sprendimo Gordon prieš Komisiją nematyti, kad būtų nustatytos aplinkybės, pateisinančios nukrypimą nuo suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl karjeros raidos vertinimo ataskaitos panaikinimo sąvokos išaiškinimo, Teisingumo Teismo pateikto šiame sprendime, taikymo atgaline data principo.

166    Todėl reikia priimti devintąjį pagrindą ir panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jame nurodyta, kad nereikia nuspręsti dėl reikalavimų panaikinti 2003 m. TVVA.

167    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, priešpriešinį apeliacinį skundą reikia pripažinti iš dalies priimtinu, o likusią jo dalį atmesti.

 Dėl bylos grąžinimo Tarnautojų teismui

168    Pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 13 straipsnio 1 dalį, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Bendrasis Teismas Tarnautojų teismo sprendimą panaikina ir pats sprendžia bylą. Tuo atveju, jei sprendimas negali būti priimtas toje stadijoje, jis grąžina bylą Tarnautojų teismui, kad šis priimtų sprendimą.

169    Šioje byloje, kadangi Tarnautojų teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 230 punkto, nenusprendė dėl reikalavimų panaikinti 2003 m. TVVA, šiuo atžvilgiu sprendimas šioje stadijoje negali būti priimtas, todėl bylą reikia grąžinti Tarnautojų teismui, kad jis nuspręstų dėl minėtų reikalavimų.

170    Be to, kadangi Tarnautojų teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto, siejamo jį su šio sprendimo 250–254 punktais, nenusprendė dėl sumos, kurią Komisija turi sumokėti Q vien už neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Komisija netaikė laikinosios atribojimo priemonės, šiuo atžvilgiu sprendimas šioje stadijoje negali būti priimtas, todėl bylą reikia grąžinti Tarnautojų teismui, kad jis nuspręstų dėl minėtos sumos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

171    Kadangi byla grąžinama Tarnautojų teismui, reikia atidėti su šiuo apeliaciniu procesų susijusių išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2008 m. gruodžio 9 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimą Q prieš Komisiją (F‑52/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000) tiek, kiek šio sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte priteista iš Europos Bendrijų Komisijos sumokėti Q 500 EUR kompensaciją ir 15 000 EUR sumą tiek, kiek ji skirta neturtinei žalai, kurią Q patyrė dėl tariamo delsimo pradėti administracinį tyrimą, atlyginti, taip pat tiek, kiek siekdamas minėto sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkte atmesti likusią pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio dalį Tarnautojų teismas motyvuojamosios dalies 147–189 punktuose sprendė dėl „[Q] nurodyto kaltinimo dėl psichologinio priekabiavimo“ ir motyvuojamosios dalies 230 punkte nusprendė, kad nereikia priimti sprendimo dėl reikalavimų panaikinti jos karjeros raidos vertinimo ataskaitas už laikotarpius nuo 2003 m. sausio 1 d. iki spalio 31 d. ir nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 dienos.

2.      Atmesti likusias pagrindinio ir priešpriešinio apeliacinių skundų dalis.

3.      Grąžinti bylą Tarnautojų teismui, kad jis nuspręstų dėl reikalavimų panaikinti minėtas karjeros raidos vertinimo ataskaitas ir dėl sumos, kurią Komisija turi sumokėti Q vien už neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Komisija netaikė laikinosios atribojimo priemonės.

4.      Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Jaeger Pelikánová Dittrich

Paskelbta 2011 m. liepos 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų.