BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. liepos 15 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Žodinio Bendrijos prekių ženklo GOOD LIFE paraiška – Ankstesnis žodinis nacionalinis prekių ženklas GOOD LIFE – Ankstesnio prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų – Rūpestingumo pareiga – Reglamento (EB) Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalis (dabar – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalis)“
Byloje T‑108/08
Zino Davidoff SA, įsteigta Fribūre (Šveicarija), atstovaujama advokatų H. Kunz‑Hallstein ir R. Kunz‑Hallstein,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą R. Pethke ir J. Lapota Insa,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Teisme,
I. Kleinakis kai SIA OE, įsteigta Atėnuose (Graikija), atstovaujama advokato K. Siotou,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2007 m. lapkričio 30 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 298/2007‑2), susijusio su protesto procedūra tarp I. Kleinakis kai SIA OE ir Zino Davidoff SA,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Azizi (pranešėjas), teisėjai E. Cremona ir S. Frimodt Nielsen,
posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Teismo kanceliarijai 2008 m. vasario 27 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Teismo kanceliarijai 2008 m. birželio 10 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Teismo kanceliarijai 2008 m. gegužės 30 d.,
susipažinęs su dubliku, pateiktu Teismo kanceliarijai 2008 m. lapkričio 12 d.,
susipažinęs su VRDT tripliku, pateiktu Teismo kanceliarijai 2009 m. sausio 15 d.,
įvykus 2011 m. kovo 2 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2000 m. birželio 14 d. ieškovė Zino Davidoff SA pagal iš dalies pakeistą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), kuris pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį prašoma įregistruoti, yra žodinis žymuo GOOD LIFE.
3 Prekės, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 3 klasei.
4 Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2001 m. kovo 26 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 27/2001.
5 2001 m. birželio 15 d. į bylą įstojusi šalis I. Kleinakis kai SIA OE, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis), pateikė protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos ir nurodė galimybę supainioti prekių ženklus, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą (dabar Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas).
6 Protestas buvo grindžiamas ankstesniu žodiniu Graikijos prekių ženklu GOOD LIFE, įregistruotu numeriu 102 703 3 ir 5 klasių prekėms žymėti, ir atitiko tokį aprašymą: „Parfumerija, kosmetika, t. y. parfumerijos produktai ir oro gaivikliai“.
7 2005 m. birželio 3 d. ieškovė paprašė pateikti įrodymą, kad ankstesnis prekių ženklas Graikijoje buvo naudojamas iš tikrųjų.
8 2005 m. spalio 3 d. siekdama įrodyti, kad ankstesnis prekių ženklas Graikijoje buvo naudojamas iš tikrųjų, įstojusi į bylą šalis pateikė šiuos dokumentus:
– ieškovės prašymą pripažinti ankstesnio prekių ženklo registracijos negaliojimą, pagrįstą šio prekių ženklo nenaudojimu, ir 2002 m. balandžio 8 d. Graikijos prekių ženklų administracinio komiteto sprendimą Nr. 2910/2002 (toliau – Graikijos sprendimas), kuriuo atmestas prašymas dėl registracijos pripažinimo negaliojančia,
– dešimt sąskaitų, išrašytų laikotarpiu nuo 2000 m. gegužės 17 d. iki 2005 m. rugsėjo 27 d.,
– 17 nuotraukų kopijų, kuriose matyti tariamų į bylą įstojusios šalies klientų mažmeninio pardavimo vietų vidus ir išorė,
– trijų produktų, ant kurių yra prekių ženklas GOOD LIFE, skenuotas nuotraukas.
9 2006 m. gruodžio 20 d. Protestų skyrius atmetė visą protestą, nes nebuvo įrodyta, kad prekių ženklas naudotas iš tikrųjų. Dokumentai, kuriais paremtas Graikijos sprendimas, esą nebuvo konkrečiai nurodyti ir pateikti. Be to, tik du dokumentai, pateikti kaip naudojimo iš tikrųjų įrodymas, yra atitinkamo laikotarpio, o pardavimo apyvarta nepakankama, kad būtų galima teigti, jog prekių ženklas naudotas iš tikrųjų.
10 2007 m. vasario 16 d. įstojusi į bylą šalis, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsniais (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniai), pateikė VRDT apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
11 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT antroji apeliacinė taryba patenkino apeliaciją, panaikino Protestų skyriaus sprendimą ir grąžino jam bylą nagrinėti iš naujo. Pasak Apeliacinės tarybos, Graikijos sprendimas, kuriame pripažįstama, kad ankstesnis prekių ženklas Graikijoje naudojamas iš tikrųjų, yra „labai svarbus šioje byloje“ (ginčijamo sprendimo 19 ir 20 punktai). Be to, dvi sąskaitos ir pardavimo vietos nuotraukos kopija buvo pateiktos grindžiant naudojimo iš tikrųjų įrodymą. Iš 2000 m. gegužės 17 d. ir 2001 m. sausio 8 d. sąskaitų matyti, kad buvo parduotos atitinkamai 19 287 ir 782 prekės, pažymėtos ankstesniu prekių ženklu (ginčijamo sprendimo 22 punktas). Nors įrodymų nėra daug, jų pakanka įrodyti, kad ankstesnis prekių ženklas Graikijoje buvo naudojamas iš tikrųjų (ginčijamo sprendimo 24 punktas). Apeliacinė taryba pažymėjo, kad nors nė vieno atskiro įrodymo nepakanka įrodyti šio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų, į bylą įstojusios šalies visų pateiktų įrodymų, ypač atsižvelgiant į Graikijos teismo sprendimą, pakanka įrodyti, kad ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 3 dalį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 3 dalis), prekėms, kurioms jis buvo įregistruotas (ginčijamo sprendimo 26 punktas).
Šalių reikalavimai
12 Ieškovė Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT arba į bylą įstojusios šalies bylinėjimosi išlaidas.
13 VRDT Teismo prašo:
– antrąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus pripažinti nepriimtinais,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
14 Įstojusi į bylą šalis Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
15 Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia penkis ieškinio pagrindus: pirma, pagrindą, susijusį su teisėtumo principo pažeidimu, atsižvelgus į Graikijos sprendimą, antra, pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 dalies (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalis) pažeidimu ir klaidingu faktų konstatavimu, trečia, pagrindą, susijusį su 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 22 taisyklės 2 ir 3 dalių pažeidimu, ketvirta, pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalies (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalis) pažeidimu bei klaidingu faktų konstatavimu, ir, penkta, pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnio antro sakinio (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antras sakinys) pažeidimu.
16 Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba nusprendė, kad ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, remdamasi Graikijos sprendimu bei 2000 m. gegužės 17 d. ir 2001 m. sausio 8 d. sąskaitomis.
17 Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba pažeidė teisėtumo principą, Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 dalį, 73 ir 74 straipsnius ir Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 ir 3 dalis.
18 VRDT ir į bylą įstojusi šalis teigia, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų. Pateiktų įrodymų esą pakanka nuspręsti, kad ankstesnis prekių ženklas Graikijoje atitinkamu laikotarpiu buvo naudojamas iš tikrųjų. 2000 m. gegužės 17 d. sąskaitoje nurodytos 19 287 prekės, o 2001 m. sausio 8 d. sąskaitoje – 782. Tačiau triplike VRDT sutinka, kad Apeliacinė taryba blogai išvertė ir todėl klaidingai išaiškino šias sąskaitas, kuriose nurodytas mažesnis parduotų prekių skaičius nei iš pradžių nustatytas Protestų skyriaus ir pakartotas Apeliacinės tarybos. Pasak VRDT, šios sąskaitos visgi yra nereikšmingos bendrai vertinant naudojimo iš tikrųjų įrodymus, iš kurių pagrindinis yra Graikijos sprendimas, leidęs Apeliacinei tarybai manyti, kad prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų.
19 Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad „Tarnyba faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju Tarnyba nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą“. Šia nuostata išreiškiama rūpestingumo pareiga, pagal kurią kompetentinga institucija privalo atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias faktines ir teisines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktą ir 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑405/07 P, Rink. p. I‑8301, 56 punktą; 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T‑167/94, Rink. p. II‑2589, 73 punktą ir 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, T‑369/03, Rink. p. II‑5839, 85 punktą).
20 Svarstydamos klausimą, ar pateiktas ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymas, VRDT ir jos apeliacinės tarybos taip pat turi atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visus bylos šalių pateiktus įrodymus.
21 Šiuo atveju Apeliacinė taryba ginčijamą sprendimą grindė Graikijos sprendimu, nes jis esą yra „svarbus šioje byloje“, ir 2000 m. gegužės 17 d. ir 2001 m. sausio 8 d. sąskaitomis. Apeliacinė taryba nusprendė, kad nors nė vieno atskiro įrodymo nepakanka įrodyti šio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų, visų pateiktų įrodymų šiuo atžvilgiu pakanka (ginčijamo sprendimo 26 punktas).
22 Pirma, šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba apsiriboja teiginiu, jog, jos nuomone, „[Graikijos] sprendimas iš tikrųjų yra svarbus šioje byloje“, ir pažymėjo, kad šiame sprendime nėra jokių nuorodų dėl per administracinę procedūrą, vykusią prieš priimant šį sprendimą, pateiktų įrodymų pobūdžio.
23 Tuo atveju, jei VRDT, įskaitant jos apeliacines tarybas, nusprendžia remtis nacionaliniu sprendimu kaip įrodymu, ką ji iš principo turi teisę daryti (šiuo klausimu žr. 2000 m. vasario 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT (Muilo forma), T‑122/99, Rink. p. II‑265, 61 punktą ir 2001 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Henkel prieš VRDT (Raudona ir balta apvali tabletė), T‑337/99, Rink. p. II‑2597, 58 punktą), remiantis šio sprendimo 19 ir 20 punktuose minėtais principais, ji turi labai atidžiai ir kruopščiai išnagrinėti, ar tai yra įrodymas, kad prekių ženklas buvo naudotas iš tikrųjų.
24 Šiuo atveju kruopščiai išnagrinėjus Graikijos sprendimą nuspręsta, kad jame trumpai minimi šalių per procedūrą, per kurią jis buvo priimtas, pateikti dokumentai ir iškelti argumentai. Be to, šie dokumentai nebuvo pridėti prie VRDT bylos ir jų neturėjo Apeliacinė taryba. Iš tikrųjų tarp į bylą įstojusios šalies per procedūrą VRDT pateiktų įrodymų nebuvo jokio dokumento, paimto iš bylos, nagrinėtos per procedūrą Graikijos valdžios institucijoje. Tokiomis aplinkybėmis Apeliacinė taryba negalėjo nei suprasti motyvų, įskaitant įrodymų vertinimą, nei identifikuoti įrodymų, kuriais buvo grįstas Graikijos sprendimas, kuriame nuspręsta, jog ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų.
25 Taigi Apeliacinė taryba negalėjo priimti Graikijos valdžios institucijų išvados kaip prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo, nenagrinėdama, ar Graikijos sprendimas paremtas įtikinamais įrodymais, nes tokius įrodymus turėjo pateikti į bylą įstojusi šalis. Taip Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalį ir rūpestingumo pareigą tiek, kiek įrodinėdama ankstesnio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų, nepaisydama šių įrodymų nebuvimo, ji pripažino Graikijos sprendimo įrodomąją vertę.
26 Antra, reikia išnagrinėti, ar Apeliacinė taryba vis dėlto galėjo teisėtai nuspręsti, kad egzistuoja ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymas, remdamasi, pavyzdžiui, 2000 m. gegužės 17 d. ir 2001 m. sausio 8 d. sąskaitomis. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad dėl klaidingo vertimo ir aiškinimo Apeliacinė taryba padarė klaidingą išvadą, jog jos įrodo, kad buvo parduotos 19 287 ir 782 prekės. Kaip per procesą pažymėjo ieškovė ir pripažino VRDT, skiltis, išversta kaip „kiekis“, iš tikrųjų atitinka „kainą už vienetą“ Graikijos drachmomis. Kaip pripažino VRDT, dėl nepakankamai kruopščiai atlikto vertimo Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime rėmėsi klaidingais skaičiais.
27 Teisingai išvertus 2000 m. gegužės 17 d. sąskaitą matyti, kad buvo parduota ne 19 287 vienetai eterinių aliejų, kremų ir kvapiųjų muilų, o 30 eterinių aliejų vienetų, vienas kremas ir devyni muilai, taigi iš viso 40 prekių. Teisingai išvertus 2001 m. sausio 8 d. sąskaitą matyti, kad buvo parduoti tik 45 ankstesniu prekių ženklu pažymėti muilai. Tačiau, kaip per procesą pripažino VRDT, ant šioje sąskaitoje minimų 1 500 kvapiųjų maišelių nėra ankstesnio prekių ženklo, todėl jie negali būti jo naudojimo iš tikrųjų įrodymas. Taigi parduotų prekių kiekis yra daug mažesnis už tą, kurį ginčijamame sprendime nurodė Apeliacinė taryba. Todėl vertindama 2000 m. gegužės 17 d. ir 2001 m. sausio 8 d. sąskaitas Apeliacinė taryba padarė reikšmingą klaidą.
28 Kadangi Graikijos sprendimo įrodomoji vertė tikrai nedidelė, sprendžiant, ar ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, buvo labai svarbu teisingai įvertinti sąskaitoje nurodytus duomenis. Tačiau kadangi šių dviejų sąskaitų vertinimas grindžiamas klaidingu vertimu, vadinasi, dėl rūpestingumo stokos visas ginčijamas sprendimas yra paveiktas faktų vertinimo klaidos. Todėl per administracinę procedūrą, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, atidžiai ir nešališkai neišnagrinėjusi visų svarbių bylos aplinkybių Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalį ir rūpestingumo pareigą. Neatmestina, kad jei šie įrodymai būtų buvę teisingai išnagrinėti, Apeliacinė taryba galbūt būtų kitaip įvertinusi ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymą.
29 Todėl ši procesinė klaida gali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą. Ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio pažeidimu, reikia patenkinti.
30 Todėl ginčijamą sprendimą reikia panaikinti, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi VRDT bylą pralaimėjo, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti ieškovės išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
32 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą įstojusi į bylą šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2007 m. lapkričio 30 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) antrosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 298/2007-2).
2. VRDT padengia savo ir Zino Davidoff SA bylinėjimosi išlaidas.
3. I. Kleinakis kai SIA OE padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Azizi | Cremona | Frimodt Nielsen |
Paskelbta 2011 m. liepos 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.