Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. gegužės 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva (ES) 2019/1158 – Tėvų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra – Nepilna šeima – Vienodas požiūris kaip į šeimą, kurią sudaro abu tėvai – Motinystės atostogų pratęsimas – 5 straipsnis – Vaiko priežiūros atostogos – Prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumas“
Byloje C‑673/22
dėl Juzgado de lo Social n o 1 de Sevilla (Sevilijos darbo bylų teismas Nr. 1, Ispanija) 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. spalio 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
CCC
prieš
Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS),
Instituto Nacional de la Seguridad (INSS)
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, septintosios kolegijos teisėjos pareigas einanti antrosios kolegijos pirmininkė A. Prechal (pranešėja) ir teisėja M. L. Arastey Sahún,
generalinė advokatė L. Medina,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS) ir Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS), atstovaujamų letrados M. Sánchez Jiménez ir A. R. Trillo García,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos I. Herranz Elizalde,
– Europos Komisijos, atstovaujamos I. Galindo Martín ir E. Schmidt,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES (OL L 188, 2019, p. 79), 5 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant CCC ginčą su Tesorería General de la Seguridad Social (Bendrasis socialinio draudimo iždas, Ispanija; toliau – TGSS) ir Instituto Nacional de la Seguridad Social (Nacionalinis socialinio draudimo institutas, Ispanija; toliau – INSS) dėl jų atsisakymo šešiolikai savaičių pratęsti CCC, su savo vaiku sudariusios šeimą, kurioje yra tik vienas iš tėvų, motinystės atostogas.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 92/85/EEB
3 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110) 8 straipsnyje „Draudimas atleisti iš darbo“ nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad 2 straipsnyje nurodytos darbuotojos turėtų teisę į bent 14 savaičių nepertraukiamas motinystės atostogas prieš ir (arba) po gimdymo, remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika.
2. Į šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtas motinystės atostogas turi įeiti bent dviejų savaičių privalomos motinystės atostogos prieš ir (arba) po gimdymo, remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika.“
Direktyva 2019/1158
4 Direktyvos 2019/1158/EB 37 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„nepaisant reikalavimo įvertinti, ar vaiko priežiūros atostogų suteikimo sąlygos ir išsami tvarka turėtų būti pritaikytos prie konkrečių itin nepalankioje padėtyje esančių tėvų poreikių, valstybės narės raginamos įvertinti, ar, siekiant naudotis tėvystės atostogomis, prižiūrinčiojo asmens atostogomis ir susitarimais dėl lanksčių darbo sąlygų, suteikimo sąlygos ir išsami tvarka turėtų būti pritaikytos prie konkrečių poreikių, pavyzdžiui, vienišų tėvų, įtėvių, neįgalių tėvų, tėvų, turinčių neįgalių arba lėtine liga sergančių vaikų, arba tėvų, susidūrusių su ypatingomis aplinkybėmis, pvz., susijusiomis su keleto vaikų gimimu vienu metu ir priešlaikiniu gimdymu.“
5 Šios direktyvos 3 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nurodyta:
„1. Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
a) tėvystės atostogos – galimybė gimus vaikui priežiūros teikimo tikslais atleisti nuo darbo tėvą arba jeigu ir ta apimtimi, kuria tai pripažįstama pagal nacionalinę teisę, tėvui prilyginamą antrąjį partnerį;
b) vaiko priežiūros atostogos – galimybė atleisti tėvus nuo darbo gimus vaikui arba jį įsivaikinus, kad tėvai prižiūrėtų tą vaiką;
<...>“
6 Minėtos direktyvos 4 straipsnyje „Tėvystės atostogos“ nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad tėvai vyrai, arba, jeigu ir ta apimtimi, kuria tai pripažįstama pagal nacionalinę teisę, tėvui prilyginami antrieji partneriai turėtų teisę į 10 darbo dienų tėvystės atostogas, kurios turi būti paimtos, kai darbuotojui gimsta vaikas. Valstybės narės gali nustatyti, ar tėvystės atostogų dalį galima paimti prieš vaiko gimimą, ar tik po vaiko gimimo ir ar galima tokias atostogas imti lanksčiu būdu.
2. Teisė į tėvystės atostogas suteikiama netaikant reikalavimo turėti ankstesnio darbo ar tarnybos stažo.
3. Teisė į tėvystės atostogas suteikiama neatsižvelgiant į darbuotojo santuokinę ar šeiminę padėtį, kaip ji apibrėžta nacionaline teise.“
7 Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje „Vaiko priežiūros atostogos“ nurodyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų individualią teisę į keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogas, kurios turi būti paimtos iki vaikas sulauks nustatyto amžiaus (iki aštuonerių metų amžiaus), kuris turi būti apibrėžtas kiekvienos valstybės narės arba kolektyvinėmis sutartimis. Tas amžius nustatomas tam, kad būtų užtikrinta, jog kiekvienas iš tėvų galėtų veiksmingai ir lygiomis teisėmis pasinaudoti savo teise į vaiko priežiūros atostogas.
2. Valstybės narės užtikrina, kad nebūtų galima perduoti dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogų.
<...>
8. Valstybės narės įvertina būtinybę galimybių naudotis vaiko priežiūros atostogomis sąlygas ir išsamią tokių atostogų prašymo pateikimo tvarką pritaikyti prie įtėvių, neįgalių tėvų ir tėvų, turinčių neįgalių ar lėtine liga sergančių vaikų, poreikių.“
8 Direktyvos 2019/1158 20 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtina nuostatas, būtinas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. <...>“
Ispanijos teisė
Darbuotojų statutas
9 Estatuto de los Trabajadores (Darbuotojų statutas) kodifikuotos redakcijos, patvirtintos 2015 m. spalio 23 d. Real Decreto legislativo 2/2015, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 2/2015, kuriuo patvirtinama Įstatymo dėl darbuotojų statuto nauja redakcija; BOE, Nr. 255, 2015 m. spalio 24 d., p. 100224; toliau – Darbuotojų statutas), 48 straipsnio 4 dalyje numatyta:
„Dėl vaiko gimimo, apimančio gimdymą ir iki 12 mėnesių vaiko priežiūros laikotarpį, biologinės motinos darbo sutartis sustabdoma 16 savaičių, iš kurių pirmosios šešios savaitės iš karto po gimdymo turi būti paimtos visai darbo dienai, kad būtų užtikrinta motinos sveikatos apsauga.
Dėl gimimo kito iš tėvų, kuris nėra vaiko biologinė motina, darbo sutartis sustabdoma 16 savaičių, iš kurių pirmosios šešios savaitės iš karto po gimdymo turi būti paimtos visai darbo dienai, kad būtų įvykdytos Civilinio kodekso 68 straipsnyje numatytos priežiūros pareigos.
<...>
Pasibaigus pirmosioms šešioms iš karto po gimdymo einančioms savaitėms, dėl vaiko priežiūros kiekvieno iš tėvų sutartis gali būti sustabdyta pagal jų pageidavimą paskirstant savaitinius atostogų laikotarpius, kurie gali būti imamai iš eilės arba su pertraukomis; tai gali būti daroma pasibaigus privalomam atostogų po gimdymo laikotarpiui iki tol, kol vaikui sukanka 12 mėnesių. Vis dėlto biologinė motina gali pasinaudoti galimybe sustabdyti sutartį anksčiau – likus ne daugiau kaip keturioms savaitėms iki numatytos gimdymo dienos. <...>
<...>“
Bendrasis socialinės apsaugos įstatymas
10 Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos kodifikuotos Ley General de la Seguridad Social (Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo nauja redakcija) redakcijos, patvirtintos 2015 m. spalio 30 d. Real Decreto Legislativo 8/2015 (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 8/2015; BOE, Nr. 261, 2015 m. spalio 31 d., p. 103291) (toliau – Bendrasis socialinės apsaugos įstatymas) 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Skiriant šiame skirsnyje numatytą išmoką gimus vaikui, siekiant juo rūpintis, saugomomis situacijomis laikoma: gimimas, įvaikinimas, globa siekiant įvaikinti ir įkurdinimas globėjų šeimoje pagal šį įkurdinimą reglamentuojančius autonominių sričių civilinį kodeksą arba civilinius įstatymus (su sąlyga, kad pastaruoju atveju jo trukmė yra ne trumpesnė kaip vieni metai) tokiais atvejais suteiktų atostogų laikotarpiu pagal [Darbuotojų statuto] 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalis ir [texto refundido de la Ley del Estatuto Básico del Empleado Público (Įstatymo dėl valstybės tarnautojų pagrindinio statuto nauja redakcija)] 49 straipsnio a, b ir c punktus.“
11 Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo 178 straipsnyje „Paramos gavėjai“ numatyta:
„1. Asmenys, nepriklausomai nuo jų lyties, kuriems taikoma ši bendroji tvarka ir kurie naudojasi pirmesniame straipsnyje nurodytomis atostogomis, turi teisę į išmoką gimus vaikui, kad juo rūpintųsi, jeigu atitinka 165 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąją sąlygą ir kitas teisės aktuose nustatytas sąlygas, taip pat gali įrodyti šiuos minimalius įmokų mokėjimo laikotarpius:
a) jei darbuotojas ar darbuotoja yra jaunesni nei 21 metų vaiko gimimo dieną arba administracinio sprendimo dėl įkurdinimo globėjų šeimoje ar dėl globos siekiant įvaikinti priėmimo dieną arba teismo sprendimo dėl įvaikinimo priėmimo dieną, nereikalaujama minimalaus įmokų mokėjimo laikotarpio;
b) jei darbuotojas ar darbuotoja yra sulaukę 21 metų, bet jaunesni nei 26 metų amžiaus vaiko gimimo dieną arba administracinio sprendimo dėl įkurdinimo globėjų šeimoje ar dėl globos siekiant įvaikinti priėmimo dieną arba teismo sprendimo dėl įvaikinimo priėmimo dieną, minimalus reikalaujamas įmokų laikotarpis yra 90 dienų per septynerius metus iki atostogų pradžios. Ši sąlyga laikoma įvykdyta, jei alternatyviai suinteresuotasis asmuo gali įrodyti 180 dienų įmokų mokėjimo per savo profesinės veiklos laikotarpį iki šios datos;
c) jei darbuotojas ar darbuotoja yra sulaukę 26 metų amžiaus vaiko gimimo dieną arba administracinio sprendimo dėl įkurdinimo globėjų šeimoje ar dėl globos siekiant įvaikinti priėmimo dieną arba teismo sprendimo dėl įvaikinimo priėmimo dieną, minimalus reikalaujamas įmokų laikotarpis yra 180 dienų per septynerius metus iki atostogų pradžios. Ši sąlyga laikoma įvykdyta, jei alternatyviai suinteresuotasis asmuo gali įrodyti 360 dienų įmokų mokėjimo per savo profesinės veiklos laikotarpį iki šios datos.
2. Gimimo atveju ankstesniame punkte nurodytas amžius yra suinteresuotojo asmens amžius prasidedant atostogoms, o gimdymo data laikoma atskaitos tašku tikrinant įrodymus apie minimalų įmokų laikotarpį, kurio gali būti reikalaujama.
<...>“
12 Šio įstatymo 179 straipsnyje numatytos taisyklės, taikytinos siekiant nustatyti mokėtiną piniginę išmoką.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 2021 m. lapkričio 5 d. ieškovė pagrindinėje byloje pagimdė vaiką. Ji ir jos vaikas sudaro nepilną šeimą. Kaip samdoma darbuotoja, apdrausta pagal bendrąją Ispanijos socialinės draudimo sistemą, ji kreipėsi į INSS dėl motinystės išmokų.
14 2021 m. gruodžio 10 ir 14 d. sprendimais INSS jai skyrė pagal šią sistemą numatytą išmoką už motinystės atostogų laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 5 d. iki 2022 m. vasario 24 d.
15 2022 m. vasario 22 d. ieškovė pagrindinėje byloje pateikė INSS prašymą pratęsti šias atostogas šešiolika savaičių dėl jos, kaip vienišos motinos, šeiminės padėties. Grįsdama šį prašymą ji nurodė, kad pagal Ispanijos teisės aktus, kuriais reglamentuojamos vaiko priežiūros atostogos, diskriminuojami vaikai, gimę nepilnose šeimose, palyginti su vaikais, gimusiais šeimose, kurias sudaro abu tėvai, nes pirmųjų atveju skirtingai nei antrųjų, nesuteikiama šešiolikos savaičių laikotarpio, per kurį šeimose, kurias sudaro abu tėvai, kitas iš tėvų nei vaiko biologinė motina rūpinasi vaiku.
16 INSS ir TGSS atmetė šį prašymą, motyvuodami tuo, kad pagal Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo 177 straipsnį vaiko priežiūros atostogos suteikiamos individualiai ir atsižvelgiant į tai, ar įvykdytos nagrinėjamų išmokų skyrimo sąlygos. Taigi šeimose, kurias sudaro abu tėvai, teisės į vaiko priežiūros atostogas pripažinimas nėra automatiškas, nes kiekvienas iš tėvų turi individualiai tenkinti teisės aktuose nustatytas minėtų išmokų pripažinimo sąlygas. Todėl nepilnoje šeimoje gimusio vaiko biologinei motinai automatiškai suteikiant visas vaiko priežiūros atostogas, kuriomis gali pasinaudoti šeima, kurią sudaro abu tėvai (t. y. šešiolika savaičių jos pačios atostogų ir šešiolika savaičių, suteiktų kitam iš tėvų nei vaiko biologinė motina), tokios šeimos būtų diskriminuojamos, nes jų atveju kiekvienam iš tėvų automatiškai nesuteikiama teisės į 16 savaičių vaiko priežiūros atostogas.
17 Kai ieškovės prašymas pagrindinėje byloje buvo atmestas, ji kreipėsi į Juzgado de lo Social n o 1 de Sevilla (Sevilijos darbo teismas Nr. 1, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, su ieškiniu prieš INSS ir TGSS, prašydama pratęsti jos motinystės atostogas su išmokomis, kad šios apimtų 32 savaičių laikotarpių.
18 Šiam teismui kyla klausimas dėl Ispanijos teisės aktų, reglamentuojančių vaiko priežiūros atostogas, atitikties Direktyvai 2019/1158 dėl to, kad juose neatsižvelgiama į konkrečią nepilnų šeimų tėvų padėtį, kurie, palyginti su šeimomis, kurias sudaro abu tėvai, atsiduria nepalankesnėje padėtyje, kiek tai susiję su profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimu bei vaiko priežiūrai skiriamu laiku.
19 Konkrečiai jis abejoja, ar šie teisės aktai atitinka minėtą direktyvą atsižvelgiant į tai, kad juose nenumatyta jokios galimybės motinai pratęsti vaiko priežiūros atostogas, kai ji su savo vaiku sudaro nepilną šeimą, ir taip atsiranda nevienodas požiūris į ją ir šeimas, kurias sudaro abu tėvai, nes jie bent jau turi bent galimybę pasinaudoti ne ilgesnėmis kaip 32 savaičių trukmės vaiko priežiūros atostogomis, iš kurių dešimt savaičių skirtos išimtinai abiejų tėvų pareigai rūpintis vaiku vykdyti. Tai, kad Ispanijos teisės aktuose nėra nuostatų, numatančių lanksčias priemones ar sąlygas nepilnoms šeimoms, reiškia, kad šioms šeimoms sutrumpinamas laikas rūpintis vaiku, palyginti su laiku, kuris rūpintis vaikus suteikiamas šeimoms, kurias sudaro abu tėvai, jei šie atitinka šiuo atžvilgiu nustatytas sąlygas.
20 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar nepilnoms šeimoms gali būti taikoma Direktyvos 2019/1158 5 straipsnio 8 dalis, siejama su šios direktyvos 37 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią vaiko priežiūros atostogų suteikimo sąlygos gali būti pritaikytos prie įtėvių, neįgalių tėvų ir tėvų, turinčių neįgalių ar ilgalaike liga sergančių vaikų, poreikių. Jam taip pat kyla klausimas, ar valstybėms narėms privalomos minimalios Sąjungos taisyklės apima pareigą numatyti teisinį pagrindą, pritaikytą konkretiems nepilnų šeimų poreikiams, kiek tai susiję su profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimu.
21 Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Social n o 1 de Sevilla (Sevilijos darbo bylų teismas Nr. 1) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar tai, kad Ispanijos teisės aktų leidėjas [Darbuotojų statuto] 48 straipsnio 4 dalyje ir [Bendrojo socialinio draudimo įstatymo] 177, 178 ir 179 straipsniuose nenumatė nuostatos, pagal kurią reikėtų vertinti konkrečius nepilnų šeimų poreikius, susijusius su profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimu, ir tai turėtų poveikį naujagimio priežiūros laikotarpiui, palyginti su laikotarpiu, suteikiamu vaikui gimus šeimoje, kurioje yra abu tėvai, – jie abu gali pasinaudoti teise į mokamas atostogas, jeigu abu atitinka sąlygas socialinio draudimo išmokai gauti, – atitinka direktyvą, kurioje, be kita ko, reikalaujama atlikti konkretų vertinimą, visų pirma tuo atveju, kai vaikas gimsta nepilnoje šeimoje, siekiant nustatyti vaiko priežiūros atostogų suteikimo sąlygas ir išsamią tvarką?
2. Ar teisės į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ir teisės į piniginę socialinio draudimo išmoką suteikimo sąlygos bei vaiko priežiūros atostogų suteikimo tvarka, visų pirma galimas vaiko priežiūros atostogų trukmės pratęsimas dėl to, kad nėra kito iš tėvų – tik vaiką prižiūrinti biologinė motina, turi būti aiškinamos lanksčiai pagal Sąjungos teisę, atsižvelgiant į tai, kad Ispanijos teisės aktų leidėjas nėra priėmęs konkrečios teisės nuostatos?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
22 Šiuo klausimu reikia priminti, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, taip pat klausimų, kuriuos jis teikia Teisingumo Teismui, svarbą. Todėl iš esmės Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu. Su Sąjungos teise susijusiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumal, C‑882/19, EU:C:2021:800, 27 ir 28 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
23 Vis dėlto, kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio teksto, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Prokurator Generalny (Aukščiausiojo teismo drausmės bylų kolegija – Skyrimas), C‑508/19, EU:C:2022:201, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
24 Vadinasi, būtina, kad nacionalinis teismas šiame prašyme aiškiai nurodytų pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes ir minimaliai paaiškintų prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežastis ir ryšį, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų. Šie kumuliaciniai reikalavimai, taikomi prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui, aiškiai nurodyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo C.F (Mokestinis patikrinimas), C‑430/19, EU:C:2020:429, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
25 Be to, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jei akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktą klausimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumal, C‑882/19, EU:C:2021:800 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
26 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti vaiko priežiūros atostogas reglamentuojančias Sąjungos teisės taisykles, kurios konkrečiai numatytos Direktyvoje 2019/1158, visų pirma šios direktyvos 5 straipsnio 8 dalyje, siejant jas su jos 37 konstatuojamąja dalimi.
27 Vis dėlto, pirma, dėl Direktyvos 2019/1158 5 straipsnio, susijusio su vaiko priežiūros atostogomis, taikymo ratione materiae reikia pažymėti, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su prašymu 16 savaičių pratęsti motinystės atostogas dėl to, kad ieškovė pagrindinėje byloje yra motina, viena auginanti vaiką. Be to, Darbuotojų statuto 48 straipsnio 4 dalis ir Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo 177–179 straipsniai, dėl kurių atitikties šiame 5 straipsnyje įtvirtintai teisei į vaiko priežiūros atostogas abejoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, reglamentuoja motinystės ar tėvystės atostogas.
28 Sąvokos „vaiko priežiūros atostogos“, „tėvystės atostogos“ ir „motinystės atostogos“ Sąjungos teisėje turi tikslią ir skirtingą reikšmę. Iš tiesų vaiko priežiūros atostogos Direktyvos 2019/1158 5 straipsnyje, siejamame su jos 3 straipsnio 1 dalies b punktu, apibrėžtos kaip keturių mėnesių atostogos nuo darbo tėvams gimus vaikui ar jį įsivaikinus, kad jį prižiūrėtų, kurios turi būti paimtos, kol vaikas sulauks nustatyto amžiaus, kuris gali būti iki aštuonerių metų. Tėvystės atostogos pagal šios direktyvos 4 straipsnį, siejamą su jos 3 straipsnio 1 dalies a punktu, yra 10 darbo dienų atostogos nuo darbo tėvams vyrams arba prireikus asmenims, kurie pagal nacionalinę teisę pripažįstami tėvui prilyginamiems antriesiems partneriams, kurias galima paimti gimus vaikui, siekiant jį prižiūrėti. Galiausiai, kaip numatyta Direktyvos 92/85 8 straipsnyje, motinystės atostogos yra nėščioms ar neseniai pagimdžiusioms darbuotojoms skirtos bent 14 savaičių nepertraukiamos atostogos prieš ir (arba) po gimdymo.
29 Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad vaiko priežiūros ir motinystės atostogomis siekiama skirtingų tikslų. Taigi, vaiko priežiūros atostogos suteikiamos tėvams, kad prižiūrėtų savo vaiką, ir jos suteikiamos iki nustatyto vaiko amžiaus, kuris gali būti iki aštuonerių metų; motinystės atostogomis siekiama apsaugoti moters būklę ir ypatingus jos ir vaiko santykius per laikotarpį po nėštumo ir gimdymo, siekiant išvengti to, kad šiems santykiams trukdytų susikaupę įsipareigojimai, kylantys dėl tuo pačiu metu vykdomos profesinės veiklos (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Rodríguez Sánchez, C‑351/14, EU:C:2016:447 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
30 Taigi, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamą ginčą, susijusį su prašymu pratęsti motinystės atostogas, reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina, kodėl prašo išaiškinti Direktyvos 2019/1158 5 straipsnį, susijusį su vaiko priežiūros atostogomis, ir ryšį, egzistuojantį tarp šios nuostatos ir nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis jis remiasi, reglamentuojančių motinystės ar tėvystės atostogas.
31 2023 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo pirmininkas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui adresavo prašymą pateikti informacijos; jis prašė patikslinti, ar ieškovės prašymas pagrindinėje byloje buvo susijęs su motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogomis. Tuo atveju, jei šis prašymas susijęs su vaiko priežiūros atostogomis, nacionalinio teismo buvo prašoma patikslinti INSS nagrinėjant tokį prašymą vaidmenį ir pobūdį. Jeigu šis prašymas susijęs su motinystės arba tėvystės atostogomis, nacionalinio teismo buvo prašoma patikslinti, kodėl Direktyvos 2019/1158 5 straipsnio dėl tėvystės atostogų išaiškinimas buvo būtinas ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.
32 Atsakydamas į šį prašymą pateikti informacijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Direktyvos 2019/1158 5 straipsnyje numatytų vaiko priežiūros atostogų pobūdis ir Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo 177 ir paskesniuose straipsniuose reglamentuojamų mokamų motinystės atostogų pobūdis yra akivaizdžiai panašūs ir kad motinystės atostogos suteikia privilegijuotą teisinę motinystės apsaugą. Be to, jis patikslino, kad jo prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama nustatyti, ar Ispanijos socialinės apsaugos teisės aktai atitinka Direktyvą 2019/1158, nes šiais teisės aktais konkrečiai nereglamentuojama ir juose nenumatyta nepilnų šeimų situacija, nepriklausomai nuo klausimo dėl nagrinėjamų atostogų atlyginimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat teigia, kad atsakymas į jo klausimus yra būtinas siekiant išvengti sistemingo atsisakymo suteikti teisę į prašomą atostogų pratęsimą griežtai taikant Ispanijos teisės aktus, dėl kurio gali būti pažeistos vaikų, gimusių nepilnose šeimose, teisės, palyginti su vaikais, gimusiais šeimose, kurias sudaro abu tėvai, pagal Ispanijos teisę turintys galimybę pasinaudoti 32 savaičių vaiko priežiūros atostogomis.
33 Vis dėlto šis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymas nepaaiškina ryšio tarp, pirma, ginčo pagrindinėje byloje, susijusio su prašymu pratęsti motinystės atostogas, reglamentuojamo Darbuotojų statuto 48 straipsnio 4 dalyje ir Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo 177–179 straipsniuose, ir, antra, Direktyvos 2019/1158 5 straipsnio, pagal kurį kiekvienam iš tėvų suteikiama individuali teisė į vaiko priežiūros atostogas ir patikslinama jos suteikimo tvarka, išaiškinimo. Šios direktyvos 5 straipsnis nesusijęs su motinystės atostogomis, todėl jame nereglamentuojamas šių atostogų pratęsimo klausimas tuo pagrindu, kad motina ir jos vaikas sudaro nepilną šeimą, o to negali paneigti tariami vaiko priežiūros atostogų ir motinystės atostogų panašumai ir rizika, kad bus griežtai taikomi Ispanijos teisės aktai, kuriuose neatsižvelgiama į konkrečią vienišų tėvų šeimų padėtį.
34 Taigi neįrodyta, kad Direktyvos 2019/1158 5 straipsnis ratione materiae taikomas ginčui pagrindinėje byloje. Vadinasi, šios nuostatos išaiškinimas nėra būtinas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje.
35 Antra, dėl Direktyvos 2019/1158 taikymo ratione temporis reikia pažymėti, kad pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo ją perkelti į nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2022 m. rugpjūčio 2 d. Nagrinėjamu atveju 2022 m. vasario 22 d. ieškovė pagrindinėje byloje paprašė pratęsti motinystės atostogas nuo 2022 m. vasario 24 d. 16 savaičių.
36 Taigi tiek šio prašymo pateikimo data, tiek galimas pagrindinėje byloje nagrinėjamo motinystės atostogų pratęsimo laikotarpis yra ankstesni už Direktyvoje 2019/1158 numatytą jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos datą. Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad Darbuotojų statuto 48 straipsnio 4 dalis ir Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo 177–179 straipsniai buvo priimti siekiant įvykdyti pareigą perkelti šios direktyvos nuostatas, susijusias su vaiko priežiūros atostogomis.
37 Taigi, kadangi klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms Direktyvos 2019/1158 perkėlimo terminas dar nebuvo pasibaigęs ir ši direktyva nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, nereikia pateikti jos nuostatų aiškinimo pagrindinėje byloje (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 15 d. Sprendimo Mazzoleni ir ISA, C‑165/98 EU:C:2001:162, 17 punktą).
38 Taigi reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, netaikomos nei ratione materiae, nei ratione temporis pagrindinės bylos aplinkybėms, todėl šioje byloje pateikti klausimai yra hipotetiniai.
39 Tuo remiantis darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
Juzgado de lo Social no 1 de Seville (Sevilijos darbo bylų teismas Nr. 1, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
Parašai.