Bylos T‑211/04 ir T‑215/04

Government of Gibraltar ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Pagalbos schema, apie kurią pranešė Jungtinė Karalystė, susijusi su Gibraltaro vyriausybės pelno mokesčio reforma – Sprendimas, kuriuo pagalbos schema pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Regioninė atranka – Materialinė atranka“

Sprendimo santrauka

1.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės selektyvumas – Infravalstybinio subjekto priimta mokestinė priemonė

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės selektyvumas – Nukrypimas nuo bendro ar „įprasto“ mokesčių režimo

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

1.      EB 87 straipsnio 1 dalis reikalauja nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionalinė priemonė gali labiau palaikyti „tam tikras įmones ar prekes“ nei kitas, kurios pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje. Tokios analizės taip pat reikalaujama priemonės, priimtos ne nacionalinio teisės aktų leidėjo, o infravalstybinės institucijos, atveju, nes teritorinės, o ne centrinės institucijos priimta priemonė gali būti valstybės pagalba, jei tenkinamos šioje nuostatoje nustatytos sąlygos. Referencinio pagrindo nustatymas yra ypač svarbus mokesčių priemonių atveju, nes pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu. Įprastas apmokestinimo tarifas yra geografinėje teritorijoje, kurios pagrindu vertinama, galiojantis tarifas.

Todėl vertinant infravalstybinio subjekto priimtos priemonės, kuria siekiama tik vienoje valstybės narės teritorijos dalyje nustatyti mažesnį nei likusioje šios valstybės narės dalyje galiojantį mokesčio tarifą, selektyvumą reikia išnagrinėti: i) ar šią priemonę parengė regioninė, ar vietos valdžios institucija, konstituciniu požiūriu turinti skirtingą nuo centrinės vyriausybės politinį ir administracinį statusą; ii) ar ji parengta taip, kad centrinė vyriausybė negalėjo tiesiogiai daryti įtakos jos turiniui; ir iii) ar infravalstybiniam subjektui šios priemonės priėmimo sukeltų finansinių pasekmių negali kompensuoti tos valstybės narės kitų regionų ar centrinės vyriausybės parama arba subsidijos.

(žr. 78–80, 86 punktus)

2.      EB 87 straipsnio 1 dalis reikalauja nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionalinė priemonė gali labiau palaikyti „tam tikras įmones ar prekes“ nei kitas, kurios pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje. Norėdama kvalifikuoti mokestinę priemonę kaip selektyvią, Komisija visų pirma turi iš anksto nustatyti ir išnagrinėti mokesčių sistemos, taikytinos toje geografinėje teritorijoje, kuri yra tinkamas referencinis pagrindas, bendrą arba „įprastą“ režimą. Tuomet, atsižvelgdama į šį bendrą arba „įprastą“ mokesčių režimą, Komisija privalo įvertinti ir nustatyti, ar nagrinėjama mokestine priemone suteikiamas pranašumas gali būti selektyvus, įrodžiusi, kad šia priemone nukrypstama nuo tokio bendro režimo tiek, kad pagal jį diferencijuojami ūkio subjektai, kurie, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės mokesčių sistemos tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.

Jei Komisija per šiuos pirmus du etapus įrodė, kad yra nukrypimų nuo bendro arba „įprasto“ mokesčių režimo, dėl kurių įmonės diferencijuojamos, vis dėlto tokia diferenciacija nėra selektyvi, jeigu ji atsiranda dėl mokesčių sistemos, kurios dalis tokia diferenciacija yra, pobūdžio ar bendros schemos. Tokioje situacijoje Komisija trečiajame vertinimo etape privalo patikrinti, ar nagrinėjama valstybės priemonė nėra selektyvi, nors ja ir suteikiamas pranašumas šia priemone galinčioms pasinaudoti įmonėms. Atsižvelgiant į tai, kad diferenciacija bendro arba „įprasto“ mokesčių režimo atžvilgiu reiškia nukrypimą nuo šio režimo ir yra a priori selektyvi, valstybė narė turi įrodyti, kad tokią diferenciaciją galima pateisinti jos mokesčių sistemos pobūdžiu arba bendrąja schema, nes ši diferenciacija atsiranda tiesiogiai iš jos mokesčių sistemos pagrindinių ir svarbiausių principų. Šiuo klausimu turi būti nustatytas skirtumas tarp konkrečios mokesčių sistemos tikslų, kurie jai nebūdingi, ir pačiai mokesčių sistemai būdingų mechanizmų, kurie yra būtini siekiant šių tikslų.

Neatlikusi pirmųjų dviejų priemonės selektyvumo vertinimo etapų, Komisija negali pereiti prie trečiojo ir galutinio vertinimo etapo, nes antraip viršytų šio vertinimo ribas. Jei Komisija taip elgtųsi, ji galėtų prisiimti valstybės narės vaidmenį nustatyti šios valstybės mokesčių sistemą ir bendrą arba „įprastą“ jos režimą, įskaitant šios sistemos tikslus, jai būdingus mechanizmus, naudojamus šiems tikslams pasiekti, ir apmokestinimo bazę, ir, antra, taip neleisti valstybei narei pateisinti nagrinėjamos diferenciacijos remiantis mokesčių sistemos, apie kurią pranešta, pobūdžiu ar bendra schema, nes Komisija prieš tai nebūtų nustačiusi nei šios sistemos bendro ar „įprasto“ režimo, nei to, kad minėta diferenciacija nukrypstama nuo šio režimo.

(žr. 141, 143–145 punktus)