BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. liepos 12 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį – Rinkos pasidalijimas – Teisė į gynybą – Pažeidimo įrodymas – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Baudos – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Atgrasomasis poveikis – Bendradarbiavimas“
Byloje T‑112/07
Hitachi Ltd, įsteigta Tokijuje (Japonija),
Hitachi Europe Ltd, įsteigta Meidenhede (Jungtinė Karalystė),
Japan AE Power Systems Corp., įsteigta Tokijuje,
atstovaujamos solisitorių M. Reynolds, P. Mansfield ir B. Roy, advokato D. Arts, QC N. Green ir baristerio S. Singla,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault, paskui X. Lewis, vėliau P. Van Nuffel ir J. Bourke ir galiausiai P. Van Nuffel, N. Khan ir F. Ronkes Agerbeek, padedamų baristerio J. Holmes,
atsakovę,
visų pirma dėl prašymo panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB [81] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija), kiek jis susijęs su ieškovėmis, ir panaikinti joms skirtas baudas arba minėto sprendimo 2 straipsnį, kiek jis susijęs su ieškovėmis, arba panaikinti ar sumažinti ieškovėms paskirtas baudas,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso,
posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. gruodžio 8 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
A – Ieškovės
1 Hitachi Ltd ir jos dukterinė bendrovė Hitachi Europe Ltd (toliau kartu – įmonė Hitachi) yra bendrovės, veikiančios įvairiuose pramonės sektoriuose, įskaitant ir skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija (toliau – SĮDI) sektorių. Japan AE Power Systems Corp. (toliau – JAEPS) yra bendra Hitachi, Fuji Electric Systems Co. Ltd ir Meidensha Corp. bendrovė, 2002 m. spalio 1 d. perėmusi grupių, kurioms priklausė jos akcininkai, su SĮDI susijusią veiklą.
B – Atitinkami gaminiai
2 SĮDI skirti energijos srautui elektros energijos tinkluose reguliuoti. Tai sunki elektros įranga, naudojama kaip visiškai įrengtų elektros pastočių pagrindinė dalis. SĮDI parduodami visame pasaulyje kaip visiškai įrengtų elektros pastočių sudedamosios dalys arba kaip į tokias pastotes integruotinos atskiros dalys.
C – Administracinė procedūra
3 2004 m. kovo 3 d. ABB Ltd Europos Bendrijų Komisiją informavo apie antikonkurencinius veiksmus SĮDI sektoriuje ir žodžiu pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).
4 ABB pateiktą prašymą atleisti nuo baudų papildė žodinėmis pastabomis ir įrodymais raštu. 2004 m. balandžio 25 d. Komisija ABB pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų.
5 Remdamasi ABB pareiškimais Komisija pradėjo tyrimą ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. atliko patikrinimus kelių bendrovių, veikiančių SĮDI sektoriuje, patalpose.
6 2006 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kurį išsiuntė 20 bendrovių, tarp jų – ir ieškovėms. 2006 m. liepos 18–19 d. Komisija surengė posėdį kartu su bendrovėmis, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus.
D – Ginčijamas sprendimas
7 2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) (toliau – ginčijamas sprendimas).
8 Ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės pasauliniu mastu, išskyrus tam tikras rinkas, koordinavo SĮDI projektų skyrimą pagal sutartas taisykles būtent tam, kad išlaikytų kvotas, kurios aiškiai parodo istoriškai nusistovėjusias jų rinkos dalis. Komisija patikslino, kad SĮDI projektai buvo skiriami remiantis bendra „Japonijos“ kvota ir bendra „Europos“ kvota, kurias paskui turėjo pasidalyti atitinkamai Japonijos gamintojai ir Europos gamintojai. 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje pasirašytame susitarime (toliau – GQ susitarimas) buvo įtvirtintos taisyklės, pagal kurias leidžiama SĮDI projektus skirti arba Japonijos gamintojams, arba Europos gamintojams ir jų vertę priskirti atitinkamai kvotai. Be to, ginčijamo sprendimo 124–132 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės sudarė žodinį susitarimą (toliau – bendrasis susitarimas), pagal kurį SĮDI projektai Japonijoje ir Europos valstybėse narėse, dalyvaujančiose kartelyje, – kartu vadinamose SĮDI projektų „šalyse gamintojose“, – buvo iš anksto paskirti atitinkamai kartelio nariams Japonijoje ir Europoje. „Šalyse gamintojose“ tarp šių dviejų šalių grupių nebuvo keičiamasi informacija dėl SĮDI projektų ir jie nebuvo įtraukti į atitinkamas kvotas.
9 GQ susitarime buvo taisyklių, susijusių su keitimusi informacija, reikalinga karteliui tarp dviejų gamintojų grupių veikti, o šį keitimąsi užtikrino būtent dviejų grupių sekretorės, kad būtų galima manipuliuoti atitinkamais konkursais ir nustatyti SĮDI projektų, kurie neturėjo būti atrinkti, kainas. Pagal GQ susitarimo 2 priedą šis susitarimas taikomas visame pasaulyje, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Japoniją ir 17 Vakarų Europos šalių. Be to, pagal bendrąjį susitarimą SĮDI projektai kitose Europos šalyse nei „šalyse gamintojose“ taip pat iš anksto buvo priskirti Europos šalių grupei, o Japonijos gamintojai įsipareigojo neteikti pasiūlymų dėl SĮDI projektų Europoje.
10 Komisijos teigimu, SĮDI projektų pasidalijimą tarp Europos gamintojų reguliavo susitarimas, kuris taip pat pasirašytas 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje, – „E‑Group Operation Agreement for GQ‑Agreement“ („E grupės susitarimas dėl GQ susitarimo įgyvendinimo“, toliau – EQ susitarimas). Komisija pažymėjo, kad SĮDI projektų skyrimui Europoje taikytos tos pačios taisyklės bei procedūros kaip ir tos, kurios taikomos SĮDI projektų skyrimui kitose šalyse. Būtent apie SĮDI projektus Europoje taip pat turėjo būti pranešta, jie turėjo būti įtraukiami į sąrašą, paskiriami, valdomi arba jiems pasiūlyta minimali kaina.
11 Remdamasi ginčijamame sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktu teisiniu vertinimu, Komisija konstatavo, kad atitinkamos įmonės pažeidė EB 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnį, ir skyrė joms baudas, kurių dydį apskaičiavo taikydama metodą, išdėstytą Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėmis (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) ir 1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo.
12 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija konstatavo, pirma, kad Hitachi dalyvavo darant pažeidimą nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2002 m. liepos 2 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., antra, kad Hitachi Europe dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2002 m. liepos 2 d. iki rugsėjo 30 d., ir, trečia, kad JAEPS dalyvavo darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.
13 Už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Hitachi buvo skirta 50 400 000 EUR bauda, iš kurių solidariai su Hitachi Europe mokėtina 48 375 000 EUR bauda. JAEPS tame pačiame straipsnyje buvo skirta solidariai su Hitachi, Fuji Electric Holdings Co. Ltd ir Fuji Electric Systems (toliau kartu – Fuji) mokėtina 1 350 000 EUR bauda.
Procesas ir šalių reikalavimai
14 Ši byla buvo pradėta ieškiniais, kuriuos ieškovės pateikė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai 2007 m. balandžio 17 dieną. Atsiliepimas į ieškinį ir dublikas buvo pateikti atitinkamai 2007 m. rugpjūčio 13 d. ir lapkričio 21 dieną. Rašytinė proceso dalis buvo baigta 2008 m. sausio 10 d. pateikus tripliką.
15 Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Teismas (antroji kolegija) 2009 m. rugsėjo 22 d. nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, jis paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus, o šalių – pareikšti savo nuomonę dėl šių dokumentų reikšmės, kalbant apie ieškinio pagrindą, susijusį su teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimu. Teismas taip pat raštu pateikė Komisijai klausimą ir paprašė į jį atsakyti per posėdį.
16 Atsiliepdama į Teismo prašymus Komisija 2009 m. spalio 26 d. pateikė atitinkamus dokumentus. Ieškovės 2009 m. lapkričio 18 d. pateikė savo pastabas dėl šių dokumentų. Komisija į ieškovių pastabas atsakė 2009 m. gruodžio 3 d.
17 Šalių atsiliepimai ir jų atsakymai į Teismo žodžiu ir raštu pateiktus klausimus buvo išklausyti 2009 m. gruodžio 8 d. posėdyje.
18 2010 m. kovo 26 d. nutartimi Bendrasis Teismas nusprendė atnaujinti žodinę proceso dalį. 2010 m. kovo 29 d. Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus.
19 Kadangi Komisija nurodė, kad tam tikri prašomi dokumentai negali būti pateikti dėl jiems taikomos apsaugos pagal baudų neskyrimo ar sumažinimo programą, Teismas 2010 m. birželio 11 d. nutartimi nurodė Komisijai pateikti šiuos dokumentus, taikant Procedūros reglamento 65 straipsnyje numatytas tyrimo priemones, ir nustatė ieškovių susipažinimo su jais sąlygas. Komisija šią tyrimo priemonę įvykdė per nustatytą terminą.
20 Žodinė proceso dalis buvo baigta 2010 m. liepos 27 dieną.
21 Ieškovės Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs, ir dėl to panaikinti joms skirtas baudas,
– arba panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kiek jis su jomis susijęs,
– arba panaikinti ar sumažinti joms skirtas baudas,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
22 Komisija Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
23 Grįsdamos savo ieškinius ieškovės nurodo penkis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą. Antrasis susijęs su tuo, kad Komisija neįrodė bendro susitarimo ar jo nulemto pažeidimo buvimo. Trečiasis pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija neįrodė vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo. Ketvirtasis susijęs su tuo, kad Komisija padarė klaidų, kai apskaičiavo joms skirtas baudas. Penktasis pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija joms skirtinas baudas apskaičiavo remdamasi metodu, pažeidžiančiu vienodo požiūrio ir proporcingumo principus.
24 Komisija ginčija ieškovių nurodytų pagrindų pagrįstumą.
25 Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškovės nenurodė, kuriais pagrindais jos grindžia atskirus savo reikalavimus. Todėl pirmiausia reikia manyti, kad pirmuoju, antruoju ir trečiuoju nurodytais pagrindais ieškovės grindžia savo pagrindinį reikalavimą. Iš tikrųjų, jei bent vienas iš šių pagrindų būtų pripažintas pagrįstu, reikėtų panaikinti ir 1, ir 2 ginčijamo sprendimo straipsnius, kiek jie susiję su ieškovėmis. Antra, reikia manyti, kad ketvirtąjį ir penktąjį pagrindus ieškovės nurodė grįsdamos alternatyvų reikalavimą, nes jie susiję su ieškovėms skirtų baudų dydžio nustatymu. Galiausiai reikia pažymėti, kad ieškovės konkrečiai nenurodė nė vieno pagrindo trečiam alternatyviam reikalavimui pagrįsti.
A – Dėl pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ieškovėmis
1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė ieškovių teisę į gynybą
a) Šalių argumentai
26 Ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, nes nenurodė joms visų byloje esančių reikšmingų įrodymų.
27 Nurodydamos pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, susijusią su apkaltinamaisiais įrodymais, ieškovės tvirtina, kad Komisija joms nepateikė 2006 m. lapkričio 21 d. Fuji pastabų, tariamai patvirtinančių bendrojo susitarimo buvimą ir konkrečią ekonominę Fuji situaciją, kuri paaiškina, kodėl jos nebuvo Europos SĮDI projektų rinkoje. Tačiau atsižvelgiant į Komisijos Fuji pateiktiems įrodymams dėl bendrojo susitarimo buvimo suteiktą įrodomąją vertę, yra didelė tikimybė, kad administracinė procedūra būtų pasibaigusi kitaip, jei aptariamos pastabos būtų buvusios pateiktos ieškovėms.
28 Nurodydamos pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį ieškovės tvirtina, kad jų teisė į gynybą buvo pažeista, nes nebuvo pateikti šie kaltinimus paneigiantys įrodymai:
– Susitarimas „General Rules for GE Agreement“ (toliau – GE susitarimas) ir kitų kartelyje pagal šį susitarimą dalyvavusių įmonių pastabos; šie įrodymai yra reikšmingi, kalbant apie Europos kartelio SĮDI projektų sektoriuje buvimo iki ankstesnio GQ susitarimo įrodymą,
– kitų kartelyje dalyvavusių įmonių pastabos, susilpninančios H. parodymų patikimumą apie bendrojo susitarimo buvimą, kuriuos Komisijai pateikė Fuji, ir galinčios paneigti kitus Fuji pateiktus įrodymus dėl bendrojo susitarimo buvimo,
– kitų kartelyje dalyvavusių įmonių parodymai dėl bendrojo susitarimo nebuvimo ir ypač 2007 rugpjūčio 7 d. Siemens AG parodymai, kurie gali paneigti Komisijos argumentų dėl minėto susitarimo buvimo patikimumą,
– kitų Japonijos įmonių pastabos dėl jų tariamo dalyvavimo Europos projektuose, nurodytuose ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamojoje dalyje, kurios gali patvirtinti, jog Japonijos įmonės niekada nedalyvavo diskusijose dėl šių projektų,
– 2006 m. rugsėjo 15 d. S. pareiškimai, kurios pateikė Areva, dėl kartelio išsidėstymo 1999 m., iš kurių matyti, jog nuo 2002 m. nustatyta kartelio struktūra skyrėsi nuo ankstesnio kartelio struktūros.
29 Komisija ginčija ieškovių argumentus.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
30 Teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad atitinkamam asmeniui per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo, taip pat dėl Komisijos pateiktų dokumentų savo teiginiui dėl Sutarties pažeidimo buvimo pagrįsti (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 66 punktas).
31 Iš teisės į gynybą užtikrinimo principo kylanti teisė susipažinti su bylos dokumentais reiškia, kad Komisija turi sudaryti suinteresuotajai įmonei galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Šie dokumentai apima tiek kaltinamuosius, tiek kaltę paneigiančius dokumentus, išskyrus kitų įmonių komercines paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (30 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktas).
32 Šiuo klausimu primintina, kad tik administracinio ginčo stadijos pradžioje pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl kitų kartelyje dalyvavusių įmonių atsakymas į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys galėtų susipažinti (2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑161/05, Rink. p. II‑0000, 163 punktas).
33 Tačiau jei norėdama įrodyti pažeidimą Komisija taiko EB 81 straipsnio 1 dalies procedūrą ir ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis minėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra dalyvavusias darant pažeidimą įmones apkaltinantis įrodymas (žr. 32 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 164 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.
34 Pagal analogiją, jei atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtas dokumentas gali būti naudingas įmonės gynybai, nes jis leidžia jai pateikti įrodymus, kurie nepatvirtina šioje stadijoje Komisijos padarytų išvadų, tai yra kaltinimus paneigiantis įrodymas. Tokiu atveju atitinkamai įmonei turi būti sudaryta galimybė išnagrinėti minėtą ištrauką ar dokumentą ir pateikti dėl jų savo nuomonę.
35 Vis dėlto vien to, kad kitos įmonės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atitinkama įmonė ir kad jos savo gynybai panaudojo daugiau šaltinių, nepakanka, jog šiuos argumentus būtų galima laikyti kaltinimus paneigiančiais įrodymais (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 353 ir 355 punktus).
36 Kalbant apie susipažinimo su byla nesilaikant šių taisyklių pasekmes, pažymėtina, kad dokumento, kuriuo rėmėsi Komisija apkaltindama įmonę, nepateikimas yra teisės į gynybą pažeidimas tik jei atitinkama įmonė įrodo, jog Komisijos sprendimas būtų buvęs kitoks, jei nepateiktas dokumentas būtų pašalintas iš apkaltinamųjų įrodymų sąrašo (30 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71 ir 73 punktai).
37 Kalbant apie kaltinimus paneigiančio dokumento nepateikimą, reikia pažymėti, jog atitinkama įmonė turi įrodyti tik tai, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui jos nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad būtų galėjusi panaudoti tokį kaltinimus paneigiantį dokumentą gynybai taip, kad jeigu būtų galėjusi juo remtis per administracinę procedūrą, būtų nurodžiusi aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tuo etapu padarytomis išvadomis, ir todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo ji kaltinama, trukmės ir sunkumo ji būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui (30 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 74 ir 75 punktai).
38 Galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti įrodyta tik atlikus pirminį kai kurių įrodinėjimo priemonių vertinimą, kuris parodytų, kad neatskleisti dokumentai šių įrodymų atžvilgiu galėjo turėti reikšmės, į kurią buvo būtina atsižvelgti (30 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 76 punktas).
– Dėl pirmos dalies, susijusios su apkaltinamųjų įrodymų nepateikimu
39 Komisija pripažįsta negalėjusi remtis 2006 m. lapkričio 21 d. Fuji pastabomis ginčijamame sprendime, kai grindė kaltinimus ieškovėms, tačiau ginčija, kad jas iš tikrųjų nurodė kaip apkaltinamuosius įrodymus.
40 Vis dėlto reikia pažymėti, kad, kaip tvirtina ieškovės, Komisija ginčijamo sprendimo 125 ir 255 konstatuojamosiose dalyse rėmėsi 2006 m. lapkričio 21 d. Fuji pastabomis, kai grindė bendrojo susitarimo buvimą.
41 Tokiomis aplinkybėmis išvada dėl šios ieškinio pagrindo dalies priklauso nuo ieškovių nurodant antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį pateiktų argumentų dėl bendrojo susitarimo buvimo įrodymo tyrimo rezultato. Iš tikrųjų, jei būtų konstatuota, kad minėto susitarimo buvimas yra pakankamai įrodytas net neatsižvelgiant į 2006 m. lapkričio 21 d. Fuji pastabas kaip į apkaltinamąjį įrodymą, reikėtų šią ieškinio pagrindo dalį atmesti. Tačiau jei būtų konstatuota, kad minėtos pastabos yra neišvengiamas įrodymas grindžiant ginčijamame sprendime pateiktas išvadas dėl bendrojo susitarimo buvimo, ši ieškinio pagrindo dalis turėtų būti pripažinta kaip pagrįsta.
– Dėl antros dalies, susijusios su kaltinimus paneigiančių įrodymų nepateikimu
42 Pirma, šalys neginčija, kad GE susitarimas buvo pateiktas ieškovėms. Ieškovės tik nurodo, kad turėjo labai mažai laiko jį išnagrinėti, tačiau nepatikslina, kiek ši aplinkybė apsunkino jų gynybą. Be to, ieškovės savo 2009 m. lapkričio 18 d. pastabose pripažįsta, kad turėjo galimybę pateikti savo nuomonę dėl minėto susitarimo ir kad pasinaudojo šia galimybe. Todėl jų argumentas, susijęs su šiuo susitarimu, turi būti atmestas.
43 Antra, dėl kitų kartelyje dalyvavusių įmonių pastabų apie GE susitarimą ieškovės savo 2009 m. lapkričio 18 d. pastabose nurodo, kad Toshiba Corp. Ir Mitsubishi Electric System Corp. (toliau – Melco) taip pat pripažino minėtą susitarimą kaip kaltinimus paneigiantį įrodymą dėl tų pačių priežasčių, kurias Komisijai nurodė ieškovės. Ieškovės paprasčiausia tvirtina, kad Toshiba ir Melco pateikė tuos pačius argumentus kaip ir jos, todėl Toshiba ir Melco argumentai negali būti laikomi kaltinimus paneigiančiais įrodymais.
44 Trečia, ta pati išvada taikytina ir kitų kartelyje dalyvavusių įmonių pastaboms, paneigiančioms H. parodymus dėl bendrojo susitarimo buvimo. Iš tikrųjų savo 2009 m. lapkričio 18 d. pastabose ieškovės nurodo, kad Toshiba ir Melco taip pat ginčijo minėtų parodymų įrodomąją vertę dėl tų pačių priežasčių, kurias Komisijai nurodė [ieškovės].
45 Ketvirta, Melco ir Siemens pateiktose pastabose ir parodymuose, taip pat Fuji pateiktuose parodymuose minimos „didelės“ kliūtys norint patekti į Europos rinką ir kad ši rinka buvo „brandi“; tai reiškia, kad Japonijos gamintojų skverbimasis į šią rinką būtų buvęs sunkus ar net neįmanomas. Be to, Siemens ir Melco bei jų darbuotojai aiškiai neigė bendrojo susitarimo egzistavimą ar su tuo susijusias diskusijas, o Siemens pateiktuose T. parodymuose nurodoma, kad GQ susitarimu pagrįstas kartelis veikė Viduriniuosiuose rytose, o ne Europoje.
46 Tačiau, viena vertus, ieškovės neginčijo Komisijos tvirtinimo, kad Fuji darbuotojų parodymai joms buvo pateikti. Todėl šiuo atžvilgiu negali būti konstatuotas jų teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimas.
47 Kita vertus, atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ieškovės nurodė tuos pačius argumentus kaip išdėstyti šio sprendimo 45 punkte, o tai reiškia, kad Melco ir Siemens pastabos negali būti laikomos kaltinimus paneigiančiais įrodymais, kurių atskleidimas galėjo turėti reikšmės procedūrai ir ginčijamo sprendimo turiniui.
48 Tokia pati išvada taikytina ir Melco bei Siemens darbuotojų parodymams, nes bendrovės darbuotojų rašytiniai parodymai, parengti kontroliuojant šiai bendrovei ir jos pačios pateikti per Komisijos vykdomą administracinę procedūra ginantis nuo kaltinimų, iš principo negali būti laikomi skirtingais ir nepriklausomais nuo šios bendrovės pareiškimų. Iš tikrųjų paprastai bendrovės pozicija dėl Komisijos jai inkriminuojamų faktinių aplinkybių visų pirma yra pagrįsta jos darbuotojų ir vadovų žiniomis ir nuomonėmis.
49 Kalbant apie ieškovių tvirtinimą, kad Siemens darbuotojų parodymai paneigia Komisijos tvirtinimą, kad Europos gamintojai neginčijo bendrojo susitarimo buvimo, reikia pažymėti, jog neįrodyta, kad Komisija rėmėsi tokiu bendru tvirtinimu pranešime apie kaltinimus ar vėliau. Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamosios dalies matyti nebent tai, kad Komisija konstatavo, jog minėto susitarimo neginčijo nei Alstom, nei Areva, taip pat jo atvirai neginčijo ir VA TECH Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG (toliau – VA TECH) sudarančiai grupei priklausanti įmonė. Tačiau Komisija nepateikė informacijos apie Siemens ar bendrai visų Europos gamintojų poziciją šiuo klausimu. Taigi ieškovių argumentui trūksta faktinių aplinkybių. Be to, Europos gamintojų nuomonė dėl bendrojo susitarimo buvimo ir jos reikšmė bus nagrinėjama šio sprendimo 197–203 punktuose.
50 Penkta, atsakydama į Teismo prašymą, susijusį su kitų Japonijos įmonių pastabomis apie ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamojoje dalyje nurodomą jų dalyvavimą SĮDI projektuose Europos ekonominėje erdvėje (EEE), Komisija pateikė Melco atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauką, iš kurios matyti, kad Melco ginčija, jog dalyvavo tokių projektų dalybose.
51 Vis dėlto atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Melco laikėsi tokios pačios nuomonės kaip ir ieškovės, kurios tai pripažino savo 2009 m. lapkričio 18 d. pastabose. Todėl Melco atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka nėra kaltinimus paneigiantis įrodymas, kurio atskleidimas galėjo turėti reikšmės procedūrai ir ginčijamo sprendimo turiniui.
52 Šešta, iš 2006 m. rugsėjo 15 d. S. pareiškimų matyti, kad šis, viena vertus, manė, jog kartelio veikimo teritorija buvo perkelta dėl Siemens pasitraukimo iš jo 1999 m., ir, kita vertus, kad kartelis, pradėjęs veikti 2002 m., buvo visiškai kitoks nei tas, kuris veikė iki 1999 metų.
53 Savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovės, ginčydamos vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą, pateikė tuos pačius argumentus. Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta šio sprendimo 48 punkte dėl bendrovės darbuotojų parodymų vertinimo, reikia konstatuoti, kad S. pareiškimai taip pat nėra kaltinimus paneigiantis įrodymas, kurio atskleidimas galėjo turėti reikšmės procedūrai ir ginčijamo sprendimo turiniui.
54 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
2. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su aplinkybe, kad Komisija neįrodė bendrojo susitarimo ar jo nulemto pažeidimo buvimo
55 Nurodydamos antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį ieškovės tvirtina, kad Komisija pakankamai neįrodė bendrojo susitarimo buvimo, ir pažymi, kad ji nesistengė išsklaidyti abejones ir atlikti nepriklausomą tyrimą. Ieškovės mano, kad šiuo atveju Komisija turėjo priimti jų pateiktus alternatyvius faktinių aplinkybių paaiškinimus. Nurodydamos antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį ieškovės tvirtina, jog Komisija neįrodė, kad bendrasis susitarimas buvo [konkurenciją] ribojantis susitarimas ar suderinti veiksmai.
56 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su aplinkybe, kad Komisija neįrodė bendrojo susitarimo buvimo
57 Komisija turi pagrįsti nustatytus pažeidimus ir pateikti pakankamai įrodymų, teisiškai patvirtinančių pažeidimą sudarančias aplinkybes (žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
58 Teismui suabejojus, abejonės turėtų būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Todėl teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamai teisinių pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių, ypač nagrinėjant ieškinį dėl sprendimo, kuriuo skirta bauda, panaikinimo (57 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 60 punktas).
59 Iš tikrųjų tokioje situacijoje būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, išplaukiantį iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, vieną pagrindinių teisių, kurios sudaro bendruosius Bendrijos teisės principus. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos paskirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos (šiuo klausimu žr. 57 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
60 Taigi būtina, kad Komisija pateiktų tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma, vertinama bendrai (žr. 57 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 62 ir 63 punktus bei nurodytą teismų praktiką).
61 Be to, atsižvelgiant į akivaizdų antikonkurencinių susitarimų draudimo pobūdį, negalima reikalauti iš Komisijos pateikti dokumentų, aiškiai patvirtinančių atitinkamų ūkio subjektų tarpusavio ryšius. Bet kuriuo atveju Komisijos turimus ne visus ir atskirus įrodymus galėjo papildyti išvados, iš kurių būtų galima atkurti atitinkamas faktines aplinkybes. Todėl egzistuojanti antikonkurencinė praktika arba susitarimas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo (žr. 57 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 64 ir 65 punktus bei nurodytą teismų praktiką).
62 Vis dėlto jei Komisija spręsdama, kad padarytas pažeidimas, remiasi tik nagrinėjamų įmonių elgesiu rinkoje, šioms pakanka įrodyti, kad yra aplinkybių, leidžiančių kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus ir pateikti kitokį tikėtiną aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo Komisija pagrindė Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II-2501, 186 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
63 Priešingai nei tvirtina ieškovės, ši taisyklė nėra taikoma visais atvejais, kai pažeidimas yra nustatytas remiantis tik nerašytiniais įrodymais.
64 Iš tikrųjų, kalbant apie įrodinėjimo priemones, kuriomis galima remtis įrodant pažeidimą pagal EB 81 straipsnį, pagal Bendrijos teisę visų pirma reikia remtis laisvo įrodymų vertinimo principu (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 72 punktas). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikytina ir EEE susitarimo 53 straipsniui.
65 Todėl net jei rašytinių įrodymų nebuvimas gali būti reikšmingas bendrai vertinant visus Komisijos pateiktus įrodymus, vien jo nepakanka, kad atitinkama įmonė, pateikdama alternatyvų faktinių aplinkybių paaiškinimą, paneigtų Komisijos tvirtinimus. Taip bus tik tuomet, kai Komisijos pateikti įrodymai neleis nepalikdami abejonių ir be papildomo aiškinimo patvirtinti pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coats Holdings ir Coats prieš Komisiją, T‑36/05, Rink. p. II‑0000, 74 punktą).
66 Dėl tos pačios priežasties, net nesant rašytinių įrodymų, Komisija neprivalo atlikti papildomų tyrimų, kad patikrintų faktines aplinkybes.
67 Be to, jokia Bendrijos teisės norma ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai vienos įmonės atžvilgiu remtis kitos pažeidimo padarymu kaltinamos įmonės pareiškimais. Kitu atveju Komisijos pareiga pateikti EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimų įrodymus būtų neįvykdoma ir nesuderinama su EB sutartyje jai numatyta pareiga prižiūrėti tinkamą šių teisės normų taikymą (62 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 192 punktas). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikytina ir EEE susitarimo 53 straipsniui.
68 Vis dėlto dalyvavimu kartelyje, kurio buvimas ginčijamas daugelio kitų kaltinamų įmonių, kaltinamos įmonės pareiškimai negali būti laikomi pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nėra pagrįsti kitais įrodymais; žinoma, reikalaujamas patvirtinimo kitais įrodymais lygis gali būti nedidelis atsižvelgiant į atitinkamų pareiškimų patikimumą (62 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 219 ir 220 punktai).
69 Kalbant apie atskirų įrodymų įrodomąją galią, pažymėtina, kad vienintelis pateiktiems įrodymams vertinti svarbus kriterijus yra jų patikimumas (64 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 72 punktas).
70 Remiantis bendromis taisyklėmis įrodinėjimo srityje, dokumento patikimumas, taigi ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II-491, 1053 ir 1838 punktai).
71 Kalbant apie pareiškimus, pažymėtina, kad ypač didėlė įrodomoji galia gali būti suteikta tiems pareiškimams, kurie, pirma, yra patikimi, antra, padaryti įmonės vardu, trečia, pateikti asmens, kuris saistomas profesinės pareigos veikti šios įmonės vardu, ketvirta, prieštarauja pareiškėjo interesams, penkta, padaryti tiesioginio aplinkybių, apie kurias pranešama, liudininko ir, šešta, buvo pateikti raštu, apgalvotai ir po ilgų svarstymų (šiuo klausimu žr. 62 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 205–210 punktus).
72 Nors iš esmės gali būti tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškais pareiškimais, atsižvelgiant į tai, kad šie dalyviai gali stengtis sumažinti savo įtaką darant pažeidimą ir padidinti kitų, prašymas taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant, kad būtų sumažinta bauda, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitus inkriminuojamo kartelio dalyvius. Iš tikrųjų bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali turėti įtakos vertinant bendrovės nuoširdumą ir bendradarbiavimo besąlygiškumą, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos bendrovės galimybei visiškai pasinaudoti pranešimo dėl bendradarbiavimo nuolaidomis (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 70 punktą).
73 Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad neteisingos informacijos pateikimo galimos pasekmės yra dar sunkesnės, todėl ginčijamas įmonės pareiškimas turi būti patvirtintas kitais įrodymais, kaip tai matyti iš šio sprendimo 68 punkto. Ši aplinkybė didina tikimybę, kad neteisingi pareiškimai bus nustatyti arba Komisijos, arba kitų atitinkamų įmonių.
74 Kalbant apie šių taisyklių taikymą nagrinėjamoje byloje, pirmiausia reikia priminti, kad remiantis ginčijamame sprendime pateiktomis išvadomis bendrasis susitarimas buvo žodinis susitarimas, apimantis, pirma, Japonijos įmonių įsipareigojimą nesiskverbti į SĮDI projektų rinką EEE, antra, Europos įmonių įsipareigojimą nesiskverbti į SĮDI projektų rinką Japonijoje ir, trečia, Europos įmonių įsipareigojimą pranešti Japonijos įmonėms apie SĮDI projektus Europos valstybėse ne gamintojose ir įskaityti šiuos projektus į bendrą „Europos“ kvotą, numatytą GQ susitarime. Komisija mano, kad pranešimo ir įskaitymo mechanizmo tikslas buvo Europos įmonių kompensacijos Japonijos įmonėms, galimoms konkurentėms EEE rinkoje, išmokėjimas.
75 Atsižvelgiant į tai reikia atmesti ieškovių tvirtinimą, kad bendrojo susitarimo apibrėžimo turinys nėra vienodas visame ginčijamame sprendime. Nors ir galima konstatuoti nedidelius skirtumus tarp atskirų ginčijamame sprendime panaudotų formuluočių, šie skirtumai neturi reikšmės esminėms minėto apibrėžimo savybėms, nurodytoms šio sprendimo 74 punkte.
76 Iš visų šio sprendimo 74 punkte nurodytų bendrojo susitarimo sudėtinių dalių būtent tariamas Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į SĮDI projektų rinką EEE yra Komisijos ieškovėms pateikto kaltinimo pagrindas. Todėl būtent šis įsipareigojimas turi būti įrodytas. Tačiau kitos bendrojo susitarimo sudėtinės dalys, jei būtų įrodytos, galėtų taip pat būti reikšmingi netiesioginiai įrodymai, leidžiantys nuspręsti apie atitinkamą Japonijos įmonių įsipareigojimą.
77 Ieškovės ginčija bendrojo susitarimo buvimą ir nurodo, kad jų nebuvimas Europos SĮDI projektų rinkoje gali būti paaiškinamas tuo, jog Japonijos įmonės nebuvo laikomos tikėtinomis konkurentėmis Europos rinkoje dėl įvairių, visų pirma komercinių ir techninių, priežasčių. Jos ginčija įvairių Komisijos ginčijamame sprendime nurodytų įrodymų įrodomąją galią ir nurodo kitus įrodymus, kurie, jų nuomone, leidžia manyti, kad bendrojo susitarimo nebuvo. Be to, jos pateikia ataskaitą, parengtą konsultantų (toliau – išorinė ataskaita), kuria siekiama pagrįsti jų alternatyvų faktinių aplinkybių paaiškinimą.
78 Komisija tvirtina, kad bendrojo susitarimo buvimas ir, konkrečiai kalbant, Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į EEE rinką yra patvirtinti įrodymų visuma, apimančia rašytinius įrodymus, įmonių pareiškimus, liudytojų parodymus ir įrodymus, susijusius su realiu kartelio veikimu.
79 Taigi norint išsiaiškinti, ar, bendrai vertinant, Komisijos pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina bendrojo susitarimo buvimą, kurio negali paneigti ieškovių pateikti įrodymai, reikia įvertinti atitinkamų įrodymų patikimumą ir turinį.
Dėl GQ susitarimo ir EQ susitarimo
– Šalių argumentai
80 Viena vertus, ieškovės tvirtina, kad GQ susitarime ir EQ susitarime nėra jokių nuorodų į bendrąjį susitarimą, nepaisant to, kad minėtuose susitarimuose nustatytos detalios kartelio veikimo taisyklės. Šiuo klausimu GQ susitarimo 2 priede kalbama ne apie minėtą bendrąjį susitarimą, o apie tai, kad susitarimas netaikomas Vakarų Europos valstybėms.
81 Kita vertus, ieškovės ginčija glaudų ryšį tarp GQ susitarimo ir EQ susitarimo. Jos mano, kad, nepaisant jo detalumo, GQ susitarime nedaromos nuorodos į EQ susitarimą. Be to, Japonijos gamintojai nebuvo EQ susitarimo šalys ir nežinojo apie jo turinį.
82 Todėl ieškovės mano, kad GQ susitarimas ir EQ susitarimas nėra rašytiniai bendrojo susitarimo įrodymai. Kadangi minėtuose susitarimuose neminimas bendrasis susitarimas, nepaisant šio tariamos esminės svarbos pasauliniam karteliui, jų turinys netgi įrodo, kad minėto bendrojo susitarimo nebuvo.
83 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
84 Šalys neginčija, kad GQ susitarime numatytas kartelio, susijusio su SĮDI projektais, organizavimas pasauliniu lygiu. Vis dėlto, pirma, kaip nurodo ieškovės, šiame susitarime neminimas bendrasis susitarimas ir, antra, pagal šio susitarimo 2 priedą jis netaikomas Japonijoje, dvylikoje tuo metu Europos bendrijai priklausiusių valstybių ir penkiose kitose Vakarų Europos valstybėse.
85 Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad GQ susitarimas yra rašytinis bendrojo susitarimo įrodymas. Komisijos aiškinimas, pagal kurį GQ susitarimo netaikymas Europos valstybėse ir Japonijoje buvo nulemtas bendrojo susitarimo egzistavimo, a priori nėra labiau tikėtinas nei ieškovių siūlomas priešingas aiškinimas.
86 EQ susitarimas yra GQ susitarimo įgyvendinimo susitarimas, susijęs su bendros „Europos“ kvotos, numatytos GQ susitarime, paskirstymu. Todėl tam tikras ryšys tarp minėtų susitarimų buvo. Tačiau EQ susitarimas buvo sudarytas tik tarp Europos įmonių. Ieškovės jame nedalyvavo. Be to, šiame susitarime aiškiai neminimas bendrasis susitarimas.
87 Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad pagal EQ susitarimo 2 priedo „E (E-Members)“ dalies 4 punktą Europos gamintojai „nusprendžia pranešti apie Europos projektus [Japonijos gamintojų grupei]“. Iš 2 priedo konteksto matyti, kad informacija turėjo būti pateikta prieš paskiriant atitinkamą SĮDI projektą.
88 Šis elementas leidžia tam tikra dalimi atmesti ieškovių argumentus, nes padeda suprasti, jog Europos gamintojai manė, kad Japonijos gamintojams gali būti įdomu sužinoti bent jau apie tam tikrų SĮDI projektų paskirstymo procedūrą EEE ir kad jie buvo potencialūs konkurentai dėl šių projektų.
89 Vis dėlto nei EQ susitarimas, nei kiti Komisijos pateikti įrodymai nepatvirtina, kad aptariamas mechanizmas buvo nustatytas Europos gamintojų ar kad Japonijos gamintojai žinojo apie šį mechanizmą.
90 Todėl EQ susitarimas tėra rodiklis, leidžiantis manyti, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi realiais konkurentais dėl tam tikrų SĮDI projektų tiekimo EEE, kaip tvirtina Komisija.
91 Be to, reikia pažymėti, kad gamintojų grupės įsipareigojimas nesiskverbti į kitai grupei priskirtą rinką, kuriuo Komisija kaltina Japonijos gamintojus, yra pagrįstas paprasta koncepcija, kurią įgyvendinti labai paprasta. Šiam įgyvendinimui iš principo nereikia atitinkamų įmonių abipusių veiksmų. Tačiau toks įsipareigojimas gali egzistuoti kaip žodinis susitarimas, o tai mažina jo atskleidimo riziką. Šiuo klausimu Komisija ginčijamo sprendimo 170–176 konstatuojamosiose dalyse nurodė, kad nagrinėjamu atveju kartelio dalyviai ėmėsi organizacinių ir techninių atsargumo priemonių, kad išvengtų jo atskleidimo.
92 Nors Komisijos nurodytam po atitinkamų SĮDI projektų paskirstymo veikiančiam pranešimo ir apskaitos mechanizmui reikėjo tam tikrų įgyvendinimo priemonių, jos nebuvo labai sudėtingos, nes tai iš esmės buvo Europos grupės tam tikrų duomenų pranešimas Japonijos grupei, kuris vyko kartu su GQ susitarime numatytu pranešimu apie SĮDI projektus ne EEE. Todėl negalima teigti, kad tokioms priemonėms nustatyti būtinai reikėjo rašytinio susitarimo.
Dėl ABB pareiškimų
– Šalių argumentai
93 Pirmiausia ieškovės nurodo, kad ABB pateikiant prašymą atleisti nuo baudų nurodyti įrodymai ir ypač jų po to, kai Komisija ją sąlyginai atleido nuo baudų, padaryti pareiškimai turi būti vertinami atsižvelgiant į ABB spaudimą, nes ji norėjo būti atleista nuo baudų, tuo pačiu metu siekdama sumažinti savo pažeidimo sunkumą ir padidinti kitų atitinkamų įmonių pažeidimo sunkumą. Šiuo atveju minėtas spaudimas akivaizdžiai matyti iš ABB šališkų pareiškimų per apklausą Komisijoje ir per Čekijos konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų atliekamą paralelinę procedūrą.
94 Ieškovės priduria, kad ABB pareiškimai padaryti ne pažeidimo laikotarpiu, nėra pakankamai tikslūs, kalbant apie bendrąjį susitarimą, be to, jie laikui bėgant kito, o tai mažina jų įrodomąją galią.
95 2004 m. kovo 3 d. pateikdama pirmą savo prašymą atleisti nuo baudų ABB neminėjo bendrojo susitarimo egzistavimo ir tai nurodė tik savo 2004 m. kovo 11 d. pastabose.
96 Kalbant apie 2004 m. kovo 11 d. ABB pastabas, pažymėtina, jog ieškovės pirmiausia pažymi, kad ABB, nurodydama Japonijos įmonių dalyvavimą bendrajame susitarime, panašu, turi omenyje JAEPS ir TM T & D Corp., bendrą Toshiba ir Melco bendrovę, kontroliavusią šių dviejų įmonių veiklą SĮDI srityje nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2005 m. balandžio mėnesio. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija ABB pareiškimus interpretavo ne tik kaip apimančius visą pažeidimo laikotarpį nuo 1988 m., nors nei TM T & D, nei JAEPS tuo metu neegzistavo, bet ir kaip nurodančius, be minėtų dviejų bendrovių, dar Hitachi ir Hitachi Europe.
97 Antra, ieškovės tvirtina, kad savo 2004 m. kovo 11 d. pastabose kalbėdama apie kartelio trukmę ABB tik neaiškiai nurodė 1999–2002 m. laikotarpį.
98 Trečia, ieškovės tvirtina, kad 2004 m. kovo 11 d. ABB pastabų neaiškumas ir prieštaringumas leidžia manyti, jog tai šios įmonės darbuotojų prielaidos dėl rinkos sąlygų, o ne aiškaus bendrą valią išreiškiančio susitarimo įrodymas.
99 Ketvirta, ieškovės mano, kad savo 2004 m. kovo 11 d. pastabose ABB, be kita ko, patvirtino, jog atitinkamos įmonės manė, kad dėl teisinių, techninių ir komercinių kliūčių patekti į Europos rinką buvo sunku ar net visai neįmanoma. Jos tvirtina, kad tokiomis aplinkybėmis bet koks aiškus susitarimas dėl įsipareigojimo nesiskverbti į atitinkamą rinką, nebūtų turėjęs prasmės.
100 Galiausiai ieškovės tvirtina, kad savo 2005 m. spalio 4 d. pastabose, išdėstytose po jų ir kitų Japonijos gamintojų pateiktų pastabų apie minėtas kliūtis, ABB pakeitė savo ankstesnius pareiškimus dėl bendrojo susitarimo, nes ji, be kita ko, pažymėjo, kad patekimo į Europos rinką kliūtys galėjo būti įveikiamos, todėl Japonijos gamintojų patekimas į šią rinką buvo ekonominiu požiūriu įmanomas. Taigi tokio vėlyvo pareiškimo, kuris iš esmės keičia ankstesnius pareiškimus, įrodomoji galia, ieškovių nuomone, yra abejotina.
101 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
102 Kalbant apie ABB pareiškimų, pateiktų kartu su prašymu atleisti nuo baudų, patikimumą, pažymėtina, jog šio sprendimo 72 ir 73 punktuose buvo nurodyta, kad paprasčiausias prašymas taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant, kad būtų sumažinta ar panaikinta bauda, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitus inkriminuojamo kartelio dalyvius.
103 Specialios aplinkybės, tariamai rodančios ABB spaudimą, negali paneigti šios išvados. Iš tikrųjų per apklausą Komisijoje ABB tik išdėstė kartelio faktines aplinkybes bei nurodė, kad jos Komisijai pateiktos faktinės aplinkybės leidžia jai neskirti baudos ar ją sumažinti. Čekijos konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų vykdomoje procedūroje pateiktuose ABB pareiškimuose, be šių dviejų dalių, buvo dar dalis, skirta teisiniam aplinkybių vertinimu, ir pastabos dėl pranešimo apie kaltinimus. Tačiau nepanašu, kad abiem šiais atvejais ABB būtų peržengusi ribas to, ko galima tikėtis iš įmonės, prašančios ją atleisti nuo baudų, ir kuri visiškai bendradarbiaudama su atitinkamomis valdžios institucijomis siekia išsaugoti laikinai jai suteiktą atleidimą nuo baudos. Todėl negalime teigti, kad ABB pareiškimų patikimumas yra abejotinas dėl to, kad ši įmonė pateikė prašymą netaikyti baudų.
104 Ieškovių argumentas, susijęs su tuo, kad ABB pareiškimai padaryti ne aptariamu laikotarpiu, taip pat turi būti atmestas. Viena vertus, Komisijai įmonės kartu su prašymu atleisti nuo baudų pateikti pareiškimai iš esmės negali būti padaryti viso tariamo pažeidimo laikotarpiu, nes ši aplinkybė panaikintų jų įrodomąją galią. Kita vertus, šioje byloje ABB nuo 2004 m. kovo 11 d., t. y. dar nepasibaigus ginčijamame sprendime aptariamam pažeidimui, tvirtino esant bendrąjį susitarimą.
105 Kalbant apie atskirų ABB pareiškimų turinį, pirma, negalima suteikti išskirtinės svarbos aplinkybei, kad bendrasis susitarimas nebuvo paminėtas pirmame prašyme, t. y. 2004 m. kovo 3 d. prašyme atleisti nuo baudų. Iš tikrųjų normalu, kad įmonė, pirmą kartą susisiekusi su Komisija dėl prašymo netaikyti baudų, nepateikia detalaus visų pažeidimo, kurį ji nori atskleisti, aspektų aprašymo.
106 Be to, nors pirmame savo prašyme ABB aiškiai nenurodo bendrojo susitarimo, vis dėlto ji pažymi, kad JAEPS ir TM T & D yra kartelio dalyvės ir kad minėtas kartelis veikė visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Taigi šis tvirtinimas reiškia, kad, ABB nuomone, minėtos dvi bendrovės dalyvavo bendrajame susitarime.
107 Antra, 2004 m. kovo 11 d. pastabose, t. y. prieš suteikiant jai laikiną atleidimą nuo baudos, ABB aiškiai patvirtino bendrojo susitarimo, pagal kurį dvi Japonijos bendrovės neteikdavo pasiūlymų dėl Europos projektų, o Europos bendrovės neteikdavo pasiūlymų dėl Japonijos projektų, buvimą.
108 Šiuo atveju natūralu, kad ABB nurodė dvi Japonijos bendroves JAEPS ir TM T & D, nes pateikiant pareiškimus būtent šiose bendrose bendrovėse buvo sutelkta įmonės Hitachi, Fuji, Toshiba ir Melco veikla SĮDI srityje. Todėl Komisija šį pareiškimą galėjo aiškinti kaip rodantį, jog minėtos įmonės pačios dalyvavo sudarant bendrąjį susitarimą. Jau pirmame prašyme ABB nurodė, kad, jos žiniomis, kartelis veikė jau dešimt metų, o tai reiškia, kad jis pradėjo veikti gerokai anksčiau, nei buvo sukurtos JAEPS ir TM T & D.
109 Be to, 2004 m. kovo 11 d. ABB pastabos, skaitomos kartu su jos pirminiu prašymu, leidžia atmesti ieškovių argumentą, pagal kurį ABB tiksliai nenurodė kartelio trukmės. Iš tikrųjų savo pirminiame prašyme ABB nurodė, kad kartelis veikė bent nuo 1994 m., o savo 2004 m. kovo 11 d. pastabose šio pareiškimo neneigė.
110 Taip pat ABB iš tikrųjų nurodė, jog bendrasis susitarimas buvo pagrįstas aplinkybe, kad Japonijos gamintojai nebuvo gerai vertinami Europos klientų ir susidūrė su tam tikromis kliūtimis Europos rinkoje. Tačiau iš jos 2004 m. kovo 11 d. pastabų aiškiai matyti, kad ji manė, jog atitinkamos Japonijos įmonės nesiaiškino šių kliūčių kilmės, o savo Europos partneriams įsipareigojo nesiskverbti į EEE rinką. Taigi šios patekimo į minėtą rinką kliūtys reiškė ne tai, kad bendrasis susitarimas neturi prasmes, veikiau priešingai, jos skatino sudaryti bendrąjį susitarimą. Taip pat reikia pažymėti, kad tokia išvada nėra paradoksali, nes paprastai gamintojas pasidalijant rinkas, pavyzdžiui, tokias, kaip antai Komisijos šioje byloje nurodyta rinka, palieka konkurentams tas rinkas, kuriose jo pozicija yra silpna.
111 Trečia, reikia atmesti ieškovių tvirtinimą, kad 2005 m. spalio 4 d. ABB pastabos paneigia jos ankstesnes pastabas. Iš tikrųjų minėtose pastabose ABB patvirtino bendrojo susitarimo buvimą. Nors jose ji pabrėžė kliūčių, su kuriomis susidūrė Japonijos gamintojai, įveikiamumą, jei tik jie būtų norėję skverbtis į EEE rinką, šis tvirtinimas neprieštarauja 2004 m. kovo 11 d. pastaboms, kuriose nurodoma, kad skverbimasis į minėtą rinką nebuvo neįmanomas, tik paprasčiausia sudėtingas.
112 Todėl, priešingai nei tvirtina ieškovės, 2005 m. spalio 4 d. ABB pastabos yra nuoseklus jos ankstesnių pastabų paaiškinimas.
113 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ABB pareiškimai yra įrodymas, patvirtinantis bendrojo susitarimo buvimą, nes minėtas susitarimas buvo nurodytas, šio susitarimo esminis turinys aprašytas ir pateikta informacijos apie jo trukmę ir dalyvius.
114 Be to, ABB pareiškimai yra koherentiški, jie pateikti įmonės vardu ir iš jų turinio matyti, kad jie grindžiami vidiniais tyrimais ir pokalbiais su šios įmonės darbuotojais. Todėl jiems reikia suteikti tam tikrą įrodomąją galią. Tačiau remiantis šio sprendimo 68 punkte nurodyta teismų praktika jų turinys turi būti patvirtintas kitais įrodymais.
Dėl ABB buvusio darbuotojo ir esamų darbuotojų parodymų
– Šalių argumentai
115 Pirmiausia ieškovės pateikia savo argumentą, pagal kurį ABB pateiktų įrodymų įrodomoji vertė yra nedidelė, nes ši įmonė pateikė prašymą atleisti ją nuo baudų.
116 Ieškovės šiuo klausimu patikslina, kad dabartinių ir vieno buvusio ABB darbuotojų parodymai buvo duoti per pokalbį 2005 m. rugsėjo mėn., t. y. 18 mėn. po to, kai buvo pateiktas pirmasis prašymas atleisti nuo baudos, Komisijos prašymu ir dalyvaujant jos darbuotojams bei ABB teisininkui, kuris pats aktyviai dalyvavo pokalbyje su M.
117 Tam tikros per šiuos pokalbius pateiktos pastabos, ieškovių nuomone, atskleidžia, kad parengiamieji susitikimai vykdavo anksčiau ir kad raštu buvo parengta bent viena ataskaita. Konkrečiai kalbant, M. pareiškimai, atrodo, buvo išprovokuoti parengiamojo pokalbio su ABB samdytu advokatu, vykusio tą pačią dieną kaip ir apklausa. Nepaisant šios aplinkybės, tarp atskirų parodymų yra nesutapimų.
118 Be to, liudininkai buvo įspėti apie pokalbių svarbą ABB pateikto prašymo atleisti nuo baudų baigčiai. Todėl, kaip mano ieškovės, šie liudininkai buvo asmeniškai suinteresuoti Komisijai pateikti įrodymus, pagrindžiančius bendrojo susitarimo buvimą. Konkrečiai kalbant, vienintelis M. motyvas dalyvauti procedūroje buvo jam ABB senatvėje mokėtinų išmokų išsaugojimas.
119 Todėl ieškovės mano, kad parodymai negalėjo padaryti žalos ABB, nes nagrinėjant prašymą atleisti nuo baudų jie turėjo būti vertinami teigiamai.
120 Be to, liudininkų pareiškimai nebuvo pateikti raštu ir nebuvo jų pačių peržiūrėti tikrinant tikslumą. Taigi jie buvo pateikti per daug neapmąstyti. Liudininkai pareiškė savo, kaip darbuotojų ar buvusių darbuotojų, nuomonę, o ne kaip oficialaus ABB atstovo nuomonę.
121 Ieškovės priduria, kad daugeliu atvejų apklausti asmenys nebuvo tiesioginiai jų nurodytų įvykių liudininkai. Konkrečiai M. nebuvo tiesioginis bendrojo susitarimo rengimo, nei jo tariamo sudarymo 1988 m. balandžio 15 d. liudininkas, nes jis nurodė, kad susitarimas buvo, nors tikriausiai [tuo metu] jis dar net nebuvo gimęs.
122 Be to, daugeliu atveju 2005 m. rugsėjo mėn. M. parodymai prieštarauja ankstesnėms ABB pastaboms, pagrįstoms jo ankstesniais pareiškimais, o jo vartotos sąvokos yra netikslios ir pasiūlytos Komisijos ar ABB samdyto advokato. Be to, tai, kad jis neatsiminė apie GE susitarimo buvimą iki 2006 m. lapkričio mėn., kelia daugiau abejonių dėl jo parodymų patikimumo.
123 Komisija pati pripažino nedidelę M. parodymų įrodomąją vertę, nes panaudojo ne visus įrodymus.
124 Kalbant apie parodymų turinį, reikia pažymėti, jog nė vienas iš liudininkų negalėjo patvirtinti bendrojo susitarimo trukmės, nes M. tvirtino, kad GQ susitarimo mechanizmas ir netiesiogiai – pats susitarimas nutrūko 2002 m., o kiti liudininkai tvirtino, kad susitarimas galiojo tam tikrais laikotarpiais nuo 2002 m. iki 2004 metų. Taip pat nė vienas liudininkas nevartojo „bendrojo susitarimo“ sąvokos, o aliuzija į kartelį buvo išgauta Komisijos, o ne nurodyta savarankiškai.
125 Ieškovės šiuo klausimu nurodo, kad nors Komisija per pokalbį su Wi. išdėstė bendrojo susitarimo koncepciją, minėtas asmuo galėjo pateikti pastabų tik apie laikotarpį nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2004 m. sausio mėnesio. P. pastabos apie bendrąjį susitarimą taip pat buvo netikslios, o tai paskatino Komisiją pasistengti jį įtikinti pakeisti netikslias formuluotes aiškesnėmis ir patvirtinančiomis šios institucijos nuomonę. V.-A. per pokalbį nurodė Komisijai, kad kartelis neapėmė nei Europos, nei Šiaurės Amerikos. Kaip ir P. atveju, Komisija vėliau per pokalbį išdėstė bendrojo susitarimo koncepciją. Taigi trys aptariami liudininkų parodymai yra netikslūs, nenuoseklūs ir neišsamiai apmastyti.
126 Dėl M. parodymų ieškovės tvirtina, kad šio asmens pirminis pareiškimas dėl abipusės namų rinkų apsaugos susijęs su šalių gamintojų koncepcija, o ne su Komisijos apibrėžtu bendruoju susitarimu. Be to, jo pareiškimai apie bendrąjį susitarimą yra netikslūs.
127 Ieškovės taip pat pažymi, kad M. nepatvirtino, jog Japonijos gamintojai galėjo parduoti SĮDI gaminius Europos rinkoje. Net po to, kai įsikišo ABB samdomas advokatas, bandydamas paveikti liudininką, šis nepakeitė nuomonės dėl to, kad Japonijos gamintojų dalyvavimas Europos rinkoje buvo labai retas.
128 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
129 Pirmiausia reikia pažymėti, kad ABB esamų darbuotojų ir buvusio darbuotojo parodymai nėra atskiri ir nepriklausomi nuo minėtos įmonės pareiškimų įrodymai, nes liudininkai Komisijai davė parodymus ABB iniciatyva ir vykdant šios įsipareigojimą bendradarbiauti pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir dalyvaujant ABB samdytam advokatui. Todėl šie parodymai negali pagrįsti ABB pareiškimų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 68 punkte nurodytą teismų praktiką. Jie daugiau yra minėtų pareiškimų papildymas, kuriuo gali būti tikslinamas ir konkretinamas turinys. Taigi jie turi būti patvirtinti kitais įrodymais.
130 Kalbant apie ieškovių keliamą klausimą dėl prašymą atleisti nuo baudų pateikusios įmonės darbuotojų ir buvusio darbuotojo parodymų patikimumo, pažymėtina, jog iš šio sprendimo 72 ir 73 punktų matyti, kad tokių įrodymų negalima automatiškai vertinti įtariai. Kalbant apie individualius liudininkų motyvus, akivaizdu, kad tokios įmonės darbuotojai, kurie turi paisyti jos interesų, gali norėti pateikti daugiau apkaltinančių įrodymų, nes jų bendradarbiavimas vykstant procedūrai gali turėti teigiamos reikšmės jų profesinei ateičiai. Tačiau tokiu atveju šie darbuotojai taip pat supranta ir galimas neigiamas klaidingų įrodymų pateikimo pasekmes, kurios dar skaudesnės atsižvelgiant į reikalavimą patvirtinti.
131 Kalbant apie buvusį ABB darbuotoją M., reikia pažymėti, kad jis iš principo nebeprivalo paisyti savo buvusio darbdavio interesų savanoriško bendradarbiavimo per administracinę procedūrą atveju. Tačiau ši aplinkybė taip pat reiškia, kad jis iš principo nesuinteresuotas nurodyti klaidingus įrodymus. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad duodamas parodymus M. jau buvo pensijoje. Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad bendradarbiavimo trūkumas per administracinę procedūrą būtų turėjęs jam neigiamų pasekmių, konkrečiai kalbant apie išmokas, kurias jam tariamai mokėjo ABB.
132 Tai, kad nuo prašymo atleisti nuo baudų iki pokalbių su liudininkais praėjo tam tikras laikas, nesumažina pačios parodymų įrodomosios vertės. Iš tikrųjų Komisija pagrįstai gali rinkti papildomus įrodymus atlikdama tyrimą, kad turėtų visus vertinimui dėl pažeidimo buvimo reikšmingus įrodymus, ypač atitinkamų įmonių pastabas.
133 Tačiau laikas tarp parodymų davimo ir juose minimų faktinių aplinkybių gali būti reikšmingas vertinant šių parodymų patikimumą, nes liudininkai paprastai duoda išsamesnius ir patikimesnius parodymus apie nesenus įvykius. Šioje byloje laikas tarp parodymų davimo 2005 m. rugsėjo mėn. ir atskirų liudininkų dalyvavimo su karteliu susijusiuose veiksmuose pabaigos, t. y. 2004 m. gegužės mėn. V.-A., W. ir P. atveju bei 2002 m. birželio mėn. M. atveju, nėra pakankamai ilgas, kad turėtų įtakos jų patikimumui.
134 Parodymų patikimumo iš esmės negali paveikti ir ABB samdyto advokato dalyvavimas pokalbiuose, nes parodymai buvo duoti bendradarbiaujant ABB pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, o liudininkai pokalbių pradžioje aiškiai nurodė norintys, kad pokalbyje dalyvautų minėtas advokatas.
135 Iš tikrųjų ABB samdytas advokatas tam tikru momentu įsiterpė į pokalbį su M., kad pasakytų šiam, jog Japonijos gamintojams gali būti naudinga skverbtis į Europos rinką, tačiau tai, panašu, M. neįtikino. Todėl reikia konstatuoti, kad M. suabejojo tokio elgesio komercine nauda, ir atsižvelgti į šią aplinkybę vertinant jo parodymų turinį. Be to, ieškovės nepaaiškina, kaip šis ABB samdyto advokato įsiterpimas paveikė M. parodymų patikimumą kitais klausimais.
136 Kalbant apie preliminarios ataskaitos rengimą ir parengiamuosius pokalbius, nieko keista, kad įmonė, prašanti atleisti ją nuo baudų, iš anksto parinktų faktinių aplinkybių įrodymus, reikšmingus jos prašymui, ir liudininkus, galinčius pateikti informacijos šiuo klausimu, ir aptartų su šiais liudininkais jų žinias.
137 Be to, negalima tvirtinti, kad aptariami parodymai negalėjo pakenkti ABB. Iš tikrųjų, kadangi pokalbiai vyko prieš išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus, nei ABB, nei jos dabartiniai darbuotojai ir buvęs darbuotojas negalėjo tiksliai žinoti būsimos ABB kaltinimų apimties ir turinio.
138 Tačiau ieškovės teisingai tvirtina, kad panašu, jog aptariami parodymai nebuvo iš anksto gerai apmąstyti ir kad jie po apmąstymų ir papildomo patikrinimo nebuvo peržiūrėti. Parodymai buvo duoti žodžiu ir nėra aišku, kokius klausimus prieš tai raštu uždavė Komisija liudininkams, nei tai, ar pareiškimai apie bendrąjį susitarimą ir patekimo į EEE rinką kliūtis buvo juos pateikusių asmenų vėliau patikrinti ir pakeisti.
139 Taip pat negalima teigti, kad liudininkai kalbėjo kaip oficialūs ABB atstovai. Pirma, šį vaidmenį iš esmės atliko ABB samdytas advokatas, pateikęs šio sprendimo 102–114 punktuose nagrinėtus pareiškimus. Antra, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 131 punkte, duodamas savo parodymus M. a priori nebeturėjo pareigos atstovauti savo buvusio darbdavio interesams, be to, nėra įrodymų, kurie leistų manyti, kad jis ar kitas liudininkas rengdamasis pokalbiams būtų nuolat konsultavęsis su kitais ABB darbuotojais ar tikrinęs šios įmonės dokumentus. Trečia, Komisijos per pokalbius pateikti klausimai buvo susiję ne su oficialia ABB pozicija aptariamu klausimu, o su atskirų liudininkų asmeninėmis žiniomis.
140 Ieškovių tvirtinimas, kad apklausti asmenys ne visada buvo tiesioginiai atitinkamų įvykių liudininkai, turi būti atmestas. Iš parodymų matyti, kad keturi liudininkai asmeniškai dalyvavo su karteliu susijusiuose įvykiuose. Pavyzdžiui, M. buvo vienas iš ABB atstovų kartelyje nuo 1988 m. iki 2002 m., t. y. beveik visą kartelio veikimo laiką, o pati ABB buvo viena iš pagrindinių kartelio dalyvių. Taigi M. buvo tiesioginis ir privilegijuotas jo nurodytų aplinkybių liudininkas.
141 Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad savo parodymuose M. patvirtino, jog nedalyvavo sudarant bendrąjį susitarimą, nes tai, jo nuomone, įvyko dar prieš GQ ir EG susitarimų pasirašymą. Be to, klausiamas, ar bendrojo susitarimo tema buvo aptariama susitikimuose, kuriuose jis dalyvavo, M. atsakė, kad tai nebuvo būtina, kadangi bendrasis susitarimas veikė savo ruožtu. Tačiau ši aplinkybė nesumenkina M. parodymų įrodomosios galios. Pirma, liudininkas laisvai gali pateikti tęstinio reiškinio įrodymų, net jei nedalyvavo nuo pat pradžių. Antra, nors M. nurodė, kad bendrojo susitarimo klausimas nebuvo tiesiogiai aptarinėjamas per susitikimus, kuriuose jis dalyvavo, iš parodymų matyti, kad, jo nuomone, taip buvo todėl, jog minėto susitarimo turinys kartelio dalyviams buvo žinomas, pripažintas ir jų įgyvendinamas be tiesioginių diskusijų. Kadangi Komisijos nurodomas Japonijos įmonių įsipareigojimas reiškė paprasčiausią atsisakymą imtis veiksmų, o ne realius veiksmus, toks paaiškinimas yra tikėtinas.
142 Ieškovės detaliai neapibūdina tariamo atskirų parodymų nenuoseklumo. Be to, parodymų palyginimas tiek tarpusavyje, tiek su kitais ABB pateiktais įrodymais neatskleidžia nenuoseklumo, kuris galėtų turėti reikšmės pareiškimų apie bendrojo susitarimo buvimą patikimumui. Vienintelis nesutampantis, kokios nors reikšmės turintis dalykas yra susijęs su Japonijos įmonių ekonominiu interesu skverbtis į Europos rinką. Tačiau, kaip bus nurodyta šio sprendimo 156– 158 punktuose, tam tikrų liudininkų nuomonė šiuo klausimu neturi reikšmės jų pareiškimams dėl bendrojo susitarimo buvimo.
143 Dėl tariamai neišsamių M. parodymų reikia pažymėti, jog nieko keista, kad liudininkas apklausiamas negali atsiminti visų su karteliu susijusių rašytinių įrodymų. Be to, nors M. apklausiamas tiesiogiai nenurodė GE susitarimo, jis nurodė SĮDI projektų paskyrimą EEE remiantis ankstesniais nei GQ susitarimais, tarp kurių, be kita ko, buvo ir GE susitarimas.
144 Aplinkybė, jog Komisija nepanaudojo visų parodymuose esančių įrodymų, nereiškia, kad minėti parodymai neturi didelės įrodomosios vertės. Normalu, kad tam tikri įrodymai yra nereikšmingi ar tam tikros aplinkybės labiau pagrįstos kitais įrodymais.
145 Kalbant apie parodymų turinį, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovės, pareiškimai apie kartelio trukmę yra koherentiški tiek tarpusavyje, tiek su Komisijos pareiškimais.
146 Iš tikrųjų M. aiškiai nurodė, kad abipusio Europos ir Japonijos gamintojų grupių namų rinkų paisymo taisyklė buvo taikoma nuo seniai, t. y. anksčiau, nei buvo sudarytas GQ susitarimas.
147 M. pareiškimas, kad GQ susitarimo mechanizmas nustojo veikti 2002 m., dar nereiškia, kad bendrasis susitarimas taip pat nutrūko. Pirma, šiuo laikotarpiu kartelio veikimo metodai truputį pasikeitė dėl to, jog Siemens ir įmonė Hitachi vėl prisijungė prie kartelio, todėl M. galėjo manyti, kad GQ susitarimas, pasirašytas 1988 m., vėliau iš dalies pakeistas, nebebuvo vykdomas. Ši aplinkybė neturi reikšmės, nes nuo 2002 m. liepos nustatyti [kartelio] įgyvendinimo metodai taip pat galėjo būti pagrįsti bendruoju ar analogišku susitarimu. Kiti ABB liudininkai (ne M.) aiškiai patvirtino, kad taip buvo šiuo atveju, nes iš jų pareiškimų matyti, jog bendrasis susitarimas tarp Europos ir Japonijos gamintojų, susijęs su namų rinkų gerbimu, buvo taikomas visą jų dalyvavimo su karteliu susijusiuose veiksmuose laikotarpį, t. y. nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2004 metų.
148 Antra, 2002 m. birželio mėn. M. išėjo į priešlaikinę pensiją po to, kai jo naujas vadovas sužinojo apie slaptą veiklą. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl M. išsamiai nežinojo apie nuo 2002 m. liepos mėn. nustatytus kartelio veikimo metodus.
149 Be to, negalima tvirtinti, kad liudininkų nuorodos į bendrąjį susitarimą yra neaiškios ir nespontaniškos. Iš tikrųjų visi liudininkai savais žodžiais apibrėžė ypatingą situaciją dėl Europos ir Japonijos rinkų, ir tai atitinka Komisijos nurodytą bendrąjį susitarimą.
150 Priešingai nei tvirtina ieškovės, Wi. nurodė, kad Japonijos įmonių atsitraukimas nuo Europos rinkos buvo Japonijos ir Europos rinkų apsaugos sistemos rezultatas, pagrįstas tuo, jog nė viena gamintojų grupė nenori, kad kita grupė veiktų jos namų rinkoje. Nors vėliau per pokalbį Komisijos atstovas grįžo prie šio klausimo, iš tikrųjų panaudodamas bendrojo susitarimo sąvoką, jis vis dėlto tik pasitikslino dėl spontaniško Wi. pareiškimo.
151 P. spontaniškai nurodė bendrąjį susitarimą su Japonijos įmonėmis, pagal kurį šios įsipareigojo nedalyvauti Europos rinkoje, o Europos įmonės įsipareigojo nedalyvauti Japonijos rinkoje. Šiuo atveju Komisijos atstovas taip pat vėliau grįžo prie šio klausimo, tačiau jis tik pasitikslino, ar teisingai suprato ankstesnius spontaniškus pareiškimus.
152 V.-A. atveju Komisija nevartojo bendrojo susitarimo sąvokos, o paprasčiausia liudininko paklausė, ar šis žinantis apie kokį nors susitarimą tarp Europos ir Japonijos gamintojų. Atsakydamas į šį klausimą V.-A. nurodė, kad egzistuoja susitarimas tarp Japonijos ir Europos gamintojų, pagal kurį Europos įmonės „nepuola“ Japonijos įmonių Japonijos rinkoje, ir atvirkščiai. Be to, V.-A. prisipažino dalyvavęs pokalbyje tarp Europos įmonių ir vienos Japonijos įmonės atstovo dėl šio susitarimo laikymosi, inicijuotame dėl Japonijos įmonių bandymų skverbtis į Europos rinką.
153 Kalbėdamas apie tariamą pasaulinio kartelinio susitarimo netaikymą tam tikrose teritorijose V.-A. pirmiausia nurodė, kad susitarimas nebuvo taikomas Šiaurės Amerikai dėl konkrečios priežasties, t. y. dėl sankcijų, jei kartelis būtų atskleistas. Antra, jis paaiškino, kad kartelinio susitarimo netaikymas Vakarų Europos valstybėse reiškė, kad atitinkami SĮDI projektai nebuvo aptariami Europos gamintojų papildomuose susitikimuose, kuriuose jis dalyvavo, t. y. pasaulinio kartelio, anksčiau reglamentuoto GQ ir EQ susitarimais, susitikimuose, tačiau kitais klausimais. Šie pareiškimai visiškai neprieštarauja nei minėtiems susitarimams, nei Komisijos pareiškimams.
154 Galiausiai, kalbant apie M. parodymus, šis pareiškė, kad tarp Japonijos ir Europos gamintojų buvo susitarimas dėl abipusės namų rinkų apsaugos, sudarytas dar prieš GQ susitarimą, kad minėtas pirmasis susitarimas buvo būtina sąlyga, norint sudaryti susitarimus dėl kitų regionų, ir kad pagal šį susitarimą Japonijos gamintojai įsipareigojo nesiskverbti į Europos gamintojų namų rinką, net jei techniniu požiūriu tai galėjo daryti. M. šiuo klausimu taip pat paaiškino pranešimo ir apskaitos mechanizmą ir tai, kad SĮDI projektai gamintojų valstybėse nebuvo aptariami tarp dviejų gamintojų grupių ir neįskaičiuojami į GQ susitarime numatytas kvotas.
155 Taigi M. pareiškimai patvirtina Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo buvimą ir jie negali būti laikomi netiksliais, nes M. pateikė tikslios informacijos apie minėto susitarimo trukmę, jo turinį ir dalyvius. Tikslumo apie šio susitarimo įgyvendinimą trūkumas nestebina, nes esminis šalių įsipareigojimas buvo nesiskverbti į tam tikras rinkas. Be to, M. apibūdino bendrojo susitarimo dalį, kuriai buvo reikalingos įgyvendinimo priemonės, t. y. pranešimo ir apskaitos mechanizmą.
156 Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 135 punkte, M. nebuvo tikras dėl Japonijos įmonių komercinio suinteresuotumo skverbtis į Europos rinką. Šios nuomonės laikėsi ir P., kuris manė, kad Japonijos gamintojai tikriausiai galvojo, jog tokia operacija nepasiteisins komerciniu požiūriu. Kitų dviejų liudininkų, t. y. Wi. ir V.-A., nuomone, toks elgesys komerciniu požiūriu būtų buvęs naudingas.
157 Tačiau M. ir P. nuomonės neturi reikšmės, nes visi keturi liudininkai pripažino, kad Japonijos įmonės įsipareigojo nesiskverbti į EEE rinką, net jei techniniu požiūriu galėtų tai daryti, nepaisant to, kad galbūt nebuvo tokio įsipareigojimo tiesioginio komercinio paaiškinimo.
158 Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovės, galimas komercinio suinteresuotumo Japonijos gamintojams skverbtis į EEE rinką tam tikru metu nebuvimas dar nereiškia, kad toks susitarimas, pavyzdžiui, bendrasis susitarimas, neturi prasmės. Iš tikrųjų toks susitarimas gali, pirma, panaikinti esamą skverbimosi į atitinkamas rinkas ateityje pasikeitus komercinei situacijai riziką ir taip užtikrinti ilgalaikį dviejų gamintojų grupių saugumą, stabilizuojant jų atitinkamas privilegijuotas pozicijas. Antra, toks susitarimas yra abipusio pasitikėjimo tarp dviejų grupių pagrindas. Remiantis M. pareiškimais, toks pasitikėjimas buvo būtinas norint įgyvendinti pasaulinį kartelį.
159 Taigi pirmiausia reikia pažymėti, kad keturių atitinkamų liudininkų pareiškimai, ypač M. pareiškimai, yra patikimi, nes juos pateikė tiesioginiai juose nurodytų aplinkybių liudininkai, ir iš šios bylos aplinkybių negalima daryti išvados, kad minėti liudininkai buvo suinteresuoti pateikti klaidinančius įrodymus.
160 Antra, keturių liudininkų parodymai yra koherentiški tarpusavyje ir su kitais ABB pateiktais įrodymais dėl bendrojo susitarimo buvimo ir jo pagrindinio turinio. Liudininkai patvirtino susitarimą, pagal kurį Japonijos įmonės įsipareigojo nesiskverbti į Europos SĮDI projektų rinką, o Europos įmonės įsipareigojo nesiskverbti į tokių pačių projektų Japonijos rinką. Visi keturi liudininkai taip pat nurodė, kad skverbimasis į Europos rinką buvo techniniu požiūriu įmanomas, nepaisant tam tikrų patekimo į rinką kliūčių. Nors jų požiūris dėl Japonijos įmonių skverbimosi į Europos rinką komercinės naudos skyrėsi, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi reikšmės atsižvelgiant į pareiškimus dėl bendrojo susitarimo buvimo, kaip tai buvo nurodyta šio sprendimo 156–158 punktuose.
161 Galiausiai keturi liudininkai pateikia tikslų ir išsamų bendrojo susitarimo vaizdą, atsižvelgiant į skirtingas atskirų liudininkų žinias. Ypač M. savo parodymuose detaliai išdėstė minėto susitarimo turinį, jo atsiradimo priežastis bei veikimą.
162 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad esamų ir buvusio ABB darbuotojų parodymai yra bendrojo susitarimo įrodymai, turintys didelę įrodomąją vertę.
Dėl Fuji pateiktų įrodymų
– Šalių argumentai
163 Ieškovės tvirtina, kad Fuji atsakymas į pranešimą apie kaltinimus nėra pakankamai tikslus įrodymas, galintis patvirtinti ABB pateiktus įrodymus, taigi ir Komisijos tvirtinimą dėl bendrojo susitarimo buvimo.
164 Pirma, Fuji nepatikslino, kaip sužinojo apie bendrąjį susitarimą, nei kada jis buvo sudarytas, kokia forma, tarp ko ir ar jis buvo vykdomas.
165 Antra, Fuji nepatvirtino bendrojo susitarimo abipusio įsipareigojimo ir nurodė patekimo į Europos SĮDI projektų rinką kliūtis, su kuriomis susidūrė, taip paneigdama minėto susitarimo naudingumą. Šiuo klausimu ieškovės mano, jog bendrojo susitarimo abipusiškumas negali būti preziumuojamas dėl to, kad Japonijos gamintojai neturi jokio intereso pripažinti vienašalio susitarimo. Jos tvirtina: kadangi Europos gamintojai negalėjo patekti į Japonijos rinką, Japonijos gamintojai nebuvo suinteresuoti sudaryti kokį nors susitarimą.
166 Trečia, nesutapimai tarp H. ir kitų Fuji esamų bei buvusių darbuotojų parodymų dėl bendrojo susitarimo buvimo ir techninių bei komercinių kliūčių skverbtis į EEE rinką iš esmės silpnina Fuji pateiktų įrodymų įrodomąją galią.
167 Ketvirta, Fuji atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esantys tvirtinimai nesutampa su jos vėlesniame prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikta informacija.
168 Penkta, ieškovės pažymi, kad Komisija nesumažino Fuji baudos pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, o tai reiškia, kad Fuji pateikti įrodymai nepatvirtina bendrojo susitarimo buvimo.
169 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
170 Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Fuji nurodė žinanti apie bendrąjį susitarimą, pagal kurį Japonijos gamintojai įsipareigojo nebandyti skverbtis į Europos rinką, ir patikslino, kad pagrindinė Fuji neveikimo EEE rinkoje priežastis buvo ta, kad ji nebuvo rimta ir patikima SĮDI tiekėja Europoje.
171 Pirma, reikia pripažinti, kad šis pareiškimas yra santykinai netikslus, nes Fuji tik nurodė Japonijos gamintojų įsipareigojimą nesiskverbti į Europos rinką. Tačiau taip Fuji patvirtino esminį iš ABB pateiktų įrodymų išplaukiantį faktą, kuriuo Komisija kaltina Japonijos gamintojus. Taigi aptariamas pareiškimas nėra bereikšmis šioje byloje. Juo labiau kad Fuji žinių ribotumas gali būti paaiškinamas jos antraeiliu vaidmeniu kartelyje ir ypač aplinkybe, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamosios dalies, Fuji buvo vienintelė Japonijos įmonė, kuri nepriklausė Japonijos gamintojų grupės, atsakingos, be kita ko, už veiksmų tarp dviejų gamintojų grupių suderinimą pagal GQ susitarimą, komitetui.
172 Antra, tai, kad Fuji nepatvirtino bendrojo susitarimo abipusiškumo, neturi reikšmės šioje byloje. Iš tikrųjų, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 76 punkte, nors Europos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į SĮDI projektų rinką Japonijoje gali būti pripažintas netiesioginiu Japonijos įmonių dalyvavimo darant EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą įrodymu, tai nėra būtinas įrodymas šioje situacijoje.
173 Be to, Fuji savo pareiškime iš tikrųjų nurodė technines ir komercines skverbimosi į EEE kliūtis. Vis dėlto šios kliūtys buvo nurodytos ne kaip vienintelė priežastis, dėl kurios Fuji neveikė minėtoje rinkoje, o kaip pagrindinė priežastis. Be to, nurodydama atitinkamas kliūtis Fuji pažymėjo savo nedidelę pasaulinės rinkos dalį, dėl kurios ji buvo blogesnėje padėtyje nei didesni Europos ir Japonijos konkurentai. Todėl panašu, kad jos argumentų šiuo klausimu negalima prilyginti kitų Japonijos gamintojų argumentams.
174 Taip pat reikia priminti tai, kas buvo nuspręsta šio sprendimo 110 ir 158 punktuose, t. y. kad patekimo į EEE rinką kliūtys ir galima šios aplinkybės pasekmė, t. y. galimas komercinio suinteresuotumo Japonijos gamintojams skverbtis į EEE rinką nebuvimas, dar nereiškia, kad toks susitarimas, pavyzdžiui, bendrasis susitarimas, neturi prasmės.
175 Trečia, neginčijama, kad paštu pateikti H. parodymai po pranešimo apie kaltinimus nebuvo minimi tarp Komisijos įrodymų, kuriais ji ketino remtis. Todėl šie parodymai negali būti vertinami kaip apkaltinamasis įrodymas.
176 Kalbant apie H. parodymų kaip kaltinimus paneigiančio įrodymo įrodomąją galią, reikia pažymėti, kad nebuvo nustatyta jokių esminių skirtumų tarp šių parodymų ir kitų esamų bei buvusių Fuji darbuotojų parodymų. Konkrečiai kalbant, nei kiti Fuji darbuotojai, nei jos buvę darbuotojai neginčijo bendrojo susitarimo paprasčiausiai nutylėdami šiuo klausimu. Be to, H. neginčijo techninių ir komercinių patekimo į EEE rinką kliūčių Japonijos įmonėms.
177 Ketvirta, ieškovės nenurodo, kokie yra tariami skirtumai tarp Fuji pareiškimų atsakant į pranešimą apie kaltinimus ir jos prašymo atleisti nuo baudų ar jas sumažinti. Todėl jų argumentas turi būti atmestas.
178 Reikia pažymėti, jog tam, kad Komisija sumažintų baudą pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą, atitinkami įrodymai turi turėti didelę įrodomąją vertę, palyginti su Komisijos jau turimais įrodymais.
179 Todėl pateikdama pašymą sumažinti baudas jau po atsakymo į pranešimą apie kaltinimus išsiuntimo šį prašymą pateikianti įmonė gali atkreipti didesnį dėmesį į įrodymus, kurie, jos nuomone, iki šiol nebuvo pakankamai patvirtinti, kad suteiktų jiems didesnę įrodomąją vertę. Ši aplinkybė gali paaiškinti, kodėl atitinkama įmonė nepamini įrodymų, kurie, jos nuomone, buvo patvirtinti kitais anksčiau pateiktais įrodymais.
180 Penkta, atsižvelgiant į pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkto tekstą, negalima atmesti galimybės, kad pateikus tam tikrą įrodomąją vertę turinčių įrodymų, susijusių su anksčiau jau kitais įrodymais įrodytomis aplinkybėmis, bauda nebus sumažinta.
181 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Fuji atsakyme į pranešimą apie kaltinimus padarytas pareiškimas pagrindžia ABB pareiškimus ir pastarosios įmonės esamų bei buvusio darbuotojo parodymus dėl bendrojo susitarimo buvimo. Vis dėlto dėl netikslumų jo įrodomoji vertė yra nedidelė.
Dėl 2002 m. liepos 10 d. pateikto Alstom pasiūlymo
– Šalių argumentai
182 Ieškovės ginčija Komisijos išaiškinimą dėl Alstom per kartelio narių 2002 m. liepos 10 d. susitikimą pateikto pasiūlymo, kurį įmonės Hitachi atstovas atmetė paskesniame 2002 m. liepos 15 d. susitikime. Ieškovės nurodo, kad aptariamas pasiūlymas nebuvo susijęs su bendrojo susitarimo atnaujinimu, įtraukiant Centrinės ir Rytų Europos valstybes rengiantis jų galimam įstojimui į Europos Sąjungą, kaip tai ginčijamo sprendimo 127 ir 128 konstatuojamosiose dalyse tvirtina Komisija. Tai buvo Alstom ketinimas keičiant kartelio veikimo metodus įtvirtinti anksčiau neegzistavusį susitarimą, įpareigojantį abi gamintojų grupes gerbti viena kitos tradicines rinkas. Tačiau šis susitarimas buvo atmestas Japonijos įmonių ir šio klausimo Europos gamintojai daugiau nekėlė.
183 Ieškovės šiuo klausimu taip pat nurodo, jog Komisijos tvirtinimai prieštarauja jos argumentui, kad apie bendrojo susitarimo buvimą galima spręsti iš GQ susitarimo 2 priedo, ir M. parodymams, kuriuose nurodoma, kad „GQ susitarimo sistema“ nustojo veikti 2002 m. birželio mėnesį.
184 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
185 Iš ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamosios dalies matyti, kad 2002 m. liepos 10 d. susitikime, kuriame buvo aptariamas kartelio veikimo metodų keitimas po to, kai Siemens ir įmonė Hitachi vėl prisijungė prie kartelio, Alstom pateikė pasiūlymą, pagal kurį Europos gamintojai turėjo likti Europoje, o Japonijos gamintojai – Japonijoje ir nemėginti skverbtis į Europos rinką. Be to, minėtoje konstatuojamojoje dalyje nurodoma, jog vėlesniame 2002 m. liepos 15 d. susitikime įmonės Hitachi atstovas pareiškė, kad ši įmonė atmeta minėtą pasiūlymą, kad Europos gamintojai reagavo pažymėdami, jog Europa, įskaitant Centrinę ir Rytų Europą, yra jų rinka, ir kad jie ketina išlaikyti Vakarų Europoje taikomas kainas, ir taip pat pabrėžė, kad šis klausimas dar bus aptartas vėliau, nors tai ir neįvyko.
186 Reikia pripažinti, kad iš pirmo žvilgsnio šis 2002 m. liepos 10 d. ir 15 d. susitikimų apibendrinimas, pagrįstas ieškovių pateiktais įrodymais, leidžia manyti, jog Alstom iš tikrųjų pateikė pasiūlymą sudaryti naują susitarimą, kurį atmetė įmonė Hitachi, ir šis pasiūlymas nebuvo vėliau aptariamas, o tai reikštų, kad nuo 2002 m. liepos mėn. nebuvo jokio susitarimo dėl Japonijos gamintojų elgesio EEE rinkoje.
187 Vis dėlto 2002 m. liepos 15 d. susitikimo apibendrinimas rodo, pirma, kad įmonė Hitachi atmetė ne pačią rinkų pasidalijimo idėją, o konkretų Alstom pasiūlymą. Antra, šiame apibendrinime nurodyta, kad įmonė Hitachi pažymėjo, jog Europos gamintojų reikalavimai apima Centrinę Europą ir Rytų Europą, o tai reiškia, kad jos prieštaravimas buvo susijęs būtent su šiuo aspektu, o ne su situacija Vakarų Europoje.
188 Taip pat reikia pastebėti, kad ieškovių aiškinimas nesuderinamas su jų pačių argumentais dėl konkurencinės situacijos EEE rinkoje. Manant, kad Japonijos gamintojai, kaip tvirtina ieškovė, nebuvo vertinami kaip realūs konkurentai EEE rinkoje dėl neįveikiamų patekimo į rinką kliūčių, susitarimas dėl šios rinkos iš tikrųjų būtų buvęs nereikalingas. Tokiu atveju Europos gamintojai, žinodami apie šią jų privilegijuotą padėtį Europos rinkoje, nebūtų turėję jokio intereso pasiūlyti tokį susitarimą. Tačiau iš ieškovių pateikto apibendrinimo matyti, kad Alstom pasiūlymas apėmė tiek EEE rinką, tiek Centrinės ir Rytų Europos rinkas.
189 Tokiomis aplinkybėmis reikia pasirinkti ne ieškovių siūlomą, o ginčijamo sprendimo 127 ir 128 konstatuojamosiose dalyse pateiktą aiškinimą, pagal kurį Alstom pasiūlė išplėsti bendrąjį susitarimą, apimant Centrinės ir Rytų Europos valstybes.
190 Kiti ieškovių argumentai neturi reikšmės šiai išvadai. Pirma, Alstom pasiūlymas buvo pateiktas tada, kai dėl Siemens ir įmonės Hitachi prisijungimo prie kartelio jo veikimo metodai pasikeitė. Komisijos aiškinimas, kad šis pasikeitimas turėjo apimti bendrąjį susitarimą, peržengdamas anksčiau GQ susitarimu nustatytas ribas, nėra prieštaringas.
191 Antra, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 147 punkte, M. pareiškimas, kad „GQ susitarimo sistema“ nebuvo taikoma nuo 2002 m. birželio mėn., nereiškia, kad bendrasis susitarimas taip pat nebuvo taikomas ar kad šio susitarimo apimtis negalėjo būti išplėsta apimant Centrinę ir Rytų Europą. Be to, M. nebedalyvavo kartelio veikloje nuo 2002 m. birželio mėn., taigi jis iš principo negalėjo tiesiogiai žinoti apie vėlesnį jo veikimą.
192 Taigi reikia konstatuoti, kad per 2002 m. liepos 10 d. susitikimą Alstom pasiūlė išplėsti Komisijos nurodytą bendrąjį susitarimą, apimant Centrinės ir Rytų Europos valstybes. Ši aplinkybė įrodo, kad minėtas susitarimas per susitikimą jau egzistavo.
193 Be to, atsižvelgiant į tokį Alstom pasiūlymo aiškinimą, tai, kad įmonė Hitachi jį atmetė, reiškia ne paties bendrojo susitarimo atmetimą, o tik šio susitarimo išplėtimo atmetimą. Todėl ši aplinkybė nėra įrodymas, kad bendrasis susitarimas nutrūko nuo 2002 m. liepos mėnesio.
Dėl kitų pranešimo apie kaltinimus adresatų pozicijos
– Šalių argumentai
194 Pirmiausia ieškovės pažymi, kad bendrąjį susitarimą ginčijo penkios Japonijos bendrovės, t. y. Hitachi, JAEPS, Toshiba, Melco ir TM T & D.
195 Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisija neteisingai interpretavo VA TECH poziciją nurodžiusi, kad ši bendrovė neginčijo buvus bendrąjį susitarimą. Be to, bendrojo susitarimo buvimą ginčijo Siemens, kuri taip pat pateikė T., vieno iš savo darbuotojų, glaudžiai susijusio su kartelio veikimu, parodymus. Tačiau Komisija neatsižvelgė į šiuos įrodymus, nors dažnai rėmėsi ABB esamų darbuotojų ir buvusio darbuotojo parodymais. Be to, Siemens pateiktų įrodymų įrodomoji vertė yra juo labiau didesnė, nes jos prašymas sumažinti baudas buvo atmestas dėl Komisijos nurodytų aplinkybių ginčijimo.
196 Ieškovės taip pat mano, kad Europos įmonės iš esmės nebuvo suinteresuotos ginčyti pareiškimų, susijusių su bendruoju susitarimu, nes jis nebuvo reikšmingas kaltinimams, kuriuos joms pateikė Komisija. Atvirkščiai, šios įmonės, panašu, pasinaudojo tuo, jog Komisija konstatavo buvus bendrąjį susitarimą, nes ši aplinkybė tam tikra prasme sumažino jų pačių antikonkurencinio elgesio sunkumą. Be to, kaip rodo Siemens atvejis, Komisijos nurodytų aplinkybių neginčijimas buvo reikšmingas Europos įmonių prašymams atleisti nuo baudų ar jas sumažinti.
– Bendrojo Teismo vertinimas
197 Pirmiausia iš bylos medžiagos matyti, kad, kaip nurodo ieškovės, VA TECH aiškiai ginčijo buvus bendrąjį susitarimą.
198 Tačiau Komisija nepadarė klaidos nusprendusi, kad ABB pareiškimai ir parodymai, Fuji pareiškimai dėl bendrojo susitarimo ir ieškovių pareiškimai dėl pranešimo ir apskaitos sistemos turi būti vertinami kaip turintys didesnę įrodomąją vertę nei Hitachi, JAEPS, Toshiba, Melco, TM T & D, Siemens ir VA TECH bendrojo susitarimo buvimo ginčijimas.
199 Priešingai nei pirma grupė įrodymų, aptariamo bendrojo susitarimo buvimo ginčijimas neprieštarauja atitinkamų įmonių interesams, nes juo siekiama paneigti bet kokio EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto pažeidimo buvimą. Ši išvada taikytina ir T. parodymams, kuriuose minėtas asmuo išdėstė GQ susitarimo raidą, ginčijo bendrojo susitarimo buvimą ir nurodė patekimo į EEE rinką ir Japonijos rinką kliūtis. Konkrečiai kalbant apie bendrąjį susitarimą, pažymėtina, kad T. parodymuose nėra naujų įrodymų, kurių anksčiau nebūtų pateikę paranešimo apie kaltinimus adresatai.
200 Be to, negalima tvirtinti, kad Europos įmonės, įskaitant Siemens, nebuvo suinteresuotos ginčyti buvus bendrąjį susitarimą, nes šis susitarimas pranešime apie kaltinimus Komisijos buvo vertinamas kaip slaptas susitarimas tarp Europos ir Japonijos gamintojų dėl EEE rinkos, todėl juo buvo pažeistas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis. Taigi tokia išvada Europos gamintojams bent jau potencialiai būtų buvusi nenaudinga tuo atveju, jei kiti Komisijos kaltinimai nebūtų buvę pakankamai įrodyti.
201 Taip pat Komisija tvirtina, kad darydama išvadą dėl bendrojo susitarimo buvimo nesirėmė Europos gamintojų pozicija, ji paprasčiausiai tai konstatavo. Nors šį vertinimą patvirtina ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamoji dalis, kurioje nepripažįstama Alstom, Areva ir VA TECH pozicijas patvirtinanti reikšmė, priešingai Fuji pareiškimams, patvirtinantiems bendrojo susitarimo buvimą, jį paneigia minėto sprendimo 255 konstatuojamoji dalis, kurioje Komisija nurodo, kad tam tikri Europos gamintojai netiesiogiai pripažino bendrąjį susitarimą.
202 Bet kuriuo atveju neutrali Alstom ir Areva pozicija negali būti vertinama kaip bendrojo susitarimo buvimo įrodymas. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į Komisijai tenkančią įrodinėjimo pareigą procedūroje dėl EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo, įmonės faktinių aplinkybių neginčijimas neįrodo šių aplinkybių.
203 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės pateikti įrodymai neleidžia daryti išvadų dėl bendrojo susitarimo buvimo.
Dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo
– Šalių argumentai
204 Pirmiausia ieškovės tvirtina, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmo tikslas buvo dirbtinai sumažinti Europos gamintojų kvotą, kalbant apie SĮDI projektus ne EEE, dėl palyginti stiprios Japonijos gamintojų konkurencinės padėties Azijos ir Viduriniųjų Rytų rinkose, kurias apėmė pasaulinis kartelis. Iš tikrųjų apskaita buvo alternatyvus Europos gamintojų pasiūlytas sprendimas vietoj jų bendros kvotos sumažinimo konkrečiu dydžiu.
205 Ieškovės taip patvirtina, kad nėra įrodymų, leidžiančių manyti, jog pranešimai buvo privalomi, nuolatiniai ir reguliarūs, kad buvo pranešama dar prie atitinkamo SĮDI projekto paskyrimą ir kad ši sistema veikė ir po 1999 m.
206 Ieškovės nurodo, kad apskaitos mechanizmas, pagrįstas savanorišku, o ne nuolatiniu ir privalomu pranešimu, negalėjo suteikti saugumo ar kompensacijos Japonijos gamintojams. Todėl Komisijos ginama bendrojo susitarimo teorija yra nesuderinama šioje byloje su faktinėmis aplinkybėmis.
207 Kalbant apie Komisijos pateiktus atskirus įrodymus, reikia pažymėti, kad EQ susitarime esanti užuomina dėl informacijos apie SĮDI projektus EEE pateikimo Japonijos gamintojams yra nereikšminga. Be to, pagal EQ susitarimą informacija apie SĮDI projektus EEE buvo teikiama neprivalomai ir po šių projektų paskyrimo.
208 Taip pat ieškovės tvirtina, kad jų prašyme sumažinti baudas išdėstytas pareiškimas, jog Siemens reguliariai platindavo lenteles, rodančias dalies SĮDI projektų paskyrimą atskiriems kartelio nariams, aiškiai susijęs tik su SĮDI projektais ne EEE.
209 Be to, ieškovės tvirtina, kad jų atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esantis pareiškimas, pagrįstas Wa. parodymais, pagal kurį Europos tiekėjai pranešdavo Japonijos tiekėjams apie SĮDI projektus dėl EEE apskaitos, patvirtina, jog pranešimai per visą kartelio veikimo laikotarpį buvo pavieniai, o ne privalomi ir reguliarūs. Ieškovės priduria, kad neturėjo tikslios informacijos apie paskirstymą ir žinojo tik apie paskyrimo rezultatus ir kad pateikiami duomenys buvo apibendrinti ir nekonfidencialūs, o tai reiškia, kad pranešimas negalėjo pakenkti galimai konkurencijai tarp Europos ir Japonijos gamintojų. Be to, bet kuriuo atveju keitimasis informacija baigėsi 1999 m.
210 Komisija taip pat klaidingai suprato Fuji pareiškimus dėl informacijos apie SĮDI projektus EEE teikimo. Iš tikrųjų Fuji aiškiai ginčijo pranešimų reguliarumą ir nurodė nežinojusi apie minėtų projektų paskirstymo sistemą.
211 Galiausiai savo 2005 m. vasario 3 d. pareiškime dėl pranešimo ABB nenurodė, ar aptariamas mechanizmas buvo privalomas bei reguliarus, ir nepatikslino nei jo trukmės, nei galimo poveikio bendrosios rinkos viduje. Tačiau ABB patvirtino, kad Japonijos gamintojams buvo pranešama tik apie Europos projektų paskyrimo rezultatą.
212 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
213 Pirmiausia reikia atmesti ieškovių pasiūlytą alternatyvų pranešimo ir apskaitos mechanizmo paaiškinimą. Ieškovės nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų teiginius, kad, pirma, Japonijos gamintojai prašė pakeisti GQ susitarimu numatytas kvotas, antra, kad tokį pasiūlymą atmetė Europos gamintojai, ir, trečia, kad pranešimo apie tam tikrus SĮDI projektus EEE ir jų apskaitos procesas buvo pasiūlytas ir patvirtintas kaip patikima alternatyva. Bet kuriuo atveju ieškovių nurodytas pasirinktino pranešimo ir kompensavimo mechanizmas yra kur kas sudėtingesnis nei paprasčiausias kvotų pakeitimas, nesuteikiantis didesnės naudos nei pastarasis sprendimas.
214 Kalbant apie atskirus su pranešimu ir apskaita susijusius įrodymus, pažymėtina, jog iš EQ susitarimo 2 priedo „E (E-Members)“ dalies 4 punkto matyti, kad „Europos gamintojai nusprendė pranešti apie Europos projektus Japonijos gamintojų grupei“.
215 Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 87 punkte, ši sąlyga buvo susijusi su informacijos pateikimu dar prieš SĮDI projektų paskirstymą. Ji negaliojo jau paskirtiems projektams. Todėl nors šios sąlygos turinys leidžia manyti, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi tikėtinais konkurentais tiekiant tam tikrus SĮDI projektus EEE, joje numatytos priemonės nepriskirtinos Komisijos nurodytam pranešimo ir apskaitos mechanizmui. Todėl EQ susitarimo 2 priedas neturi reikšmės įrodinėjant šį mechanizmą.
216 Kalbant apie ABB pateiktus įrodymus, reikia pažymėti, kad duodamas parodymus M. aiškiai patvirtino pranešimo ir apskaitos mechanizmo egzistavimą. Jis taip pat nurodė, kad šis mechanizmas nebuvo taikomas SĮDI projektams šalyse gamintojose, t. y. Japonijoje ir tam tikrose Europos valstybėse.
217 Mechanizmo, pagal kurį SĮDI projektams EEE buvo suteikiama vertė GQ susitarime numatytos pasaulinės kvotos atžvilgiu, buvimas taip pat buvo patvirtintas 2005 m. vasario 3 d. ABB atsakymuose į Komisijos pateiktus klausimus. Iš tikrųjų ABB nurodė, kad paskiriant projektą ne Sąjungoje buvo atsižvelgiama į projektų paskirstymo rezultatus Sąjungos viduje.
218 Dėl ieškovių įrodymų reikia pažymėti, kad ieškovių prašymo atleisti nuo baudų ar jas sumažinti 2.10 punkte esantis pareiškimas, kad Siemens nuolat platindavo lenteles, rodančias dalies SĮDI projektų paskyrimą atskiriems kartelio nariams, skaitomas atsižvelgiant į prieš pat jį esančius sakinius, yra susijęs su SĮDI projektais ne EEE. Todėl šis pareiškimas nereikšmingas vertinant Komisijos nurodyto pranešimo ir apskaitos mechanizmo, susijusio SĮDI projektais EEE, buvimą.
219 Tačiau atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ieškovės pareiškė, kad prieš įmonei Hitachi pasitraukiant 1999 m. iš kartelio Europos gamintojai pateikdavo Japonijos gamintojams informaciją apie Europoje tieksimus SĮDI projektus, kad būtų atsižvelgta į šiuos projektus nustatant abiem gamintojų grupėms pagal GQ susitarimą skirtinų SĮDI projektų ne EEE kvotas.
220 Šis pareiškimas aiškiai patvirtina Komisijos nurodyto pranešimo ir apskaitos mechanizmo buvimą iki 1999 metų. Be to, jo įrodomoji vertė yra didelė dėl dviejų priežasčių. Pirma, minėtas pareiškimas prieštarauja ieškovių interesams, nes jis patvirtina ryšį tarp slaptos veiklos EEE ir Japonijos gamintojų, todėl yra apkaltinamasis įrodymas. Antra, iš atitinkamos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištraukos matyti, kad ieškovės nesuprato, kokią išvadą galima buvo daryti iš minėto pareiškimo.
221 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės Komisijai pateikė papildomą atsakymą į pranešimą apie kaltinimus. Vis dėlto šiame dokumente jos tik ginčija Komisijos pateiktą jų pirmame atsakyme nurodytų pareiškimų dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo aiškinimą, ypač minėtų pareiškimų kaip bendrojo susitarimo ir vieno pažeidimo, apimančio šį susitarimą ir GQ susitarimą, įrodymo vertę. Tačiau ieškovės nepateikė savo vertinimo dėl paties aptariamų pareiškimų turinio.
222 Fuji atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nurodė, kad informacija apie SĮDI projektų pasidalijimą Europos valstybėse, kuriose nebuvo taikomas GQ susitarimas, Japonijos gamintojams nebuvo reguliariai teikiama, todėl Fuji nežinojo apie EQ susitarimo veikimą.
223 Tačiau antraeilis Fuji vaidmuo kartelyje, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 171 punkte, gali paaiškinti kodėl Fuji nebuvo teikiama visa Europos gamintojų informacija. Ši aplinkybė taip pat sumenkina Fuji pareiškimų šiuo klausimu patikimumą, palyginti su ABB ir Hitachi, kurios buvo atitinkamų grupių komitetų narės, todėl glaudžiau susijusios su aptariamo kartelio veikimu, pateiktais įrodymais.
224 Priešingai nei tvirtina ieškovės, iš bendrai išnagrinėtų įrodymų negalima daryti išvados, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmas veikė nereguliariai ir savanoriškai. Nors ABB pareiškimuose, ieškovių pareiškimuose ir M. parodymuose aiškiai neminimas šis klausimas, iš minėtuose dokumentuose vartojamų formuluočių aiškiai matyti, kad pranešama buvo reguliariai apie visus dalyvius ir projektus. Kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 223 punkte, Fuji pareiškimai šiuo klausimu yra mažiau patikimi nei ABB ir ieškovių pateikti įrodymai. Be to, šio sprendimo 215 punkte buvo nurodyta, kad EQ susitarimo 2 priedas nebuvo susijęs su Komisijos nurodytu pranešimo ir apskaitos mechanizmu, todėl jis nereikšmingas šiuo klausimu.
225 Kalbant apie pranešimo ir apskaitos mechanizmo veikimo laikotarpį, pažymėtina, kad 2005 m. vasario 3 d. ABB pareiškimai nėra susiję su konkrečiu laikotarpiu, taigi a priori gali būti vertinami kaip apimantys visą pažeidimo laikotarpį. M. pareiškimai apima laikotarpį, per kurį jis dalyvavo su karteliu susijusioje veikloje, t. y. nuo 1988 m iki 2002 m. birželio mėnesio. Vis dėlto, kadangi šio sprendimo 68 ir 129 punktuose buvo nurodyta, kad ABB pateikti įrodymai turi būti patvirtinti kitais įrodymais ir kad tokiu patvirtinimu negalima laikyti M. parodymų, reikia pažymėti, kad ieškovių atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esantys pareiškimai apima laikotarpį iki įmonės Hitachi laikino pasitraukimo iš kartelio 1999 metais. Todėl reikia konstatuoti, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmo veikimas įrodytas iki minėtos datos.
226 Kalbant apie pranešimo ir apskaitos mechanizmo reikšmę įrodinėjant bendrąjį susitarimą, reikia konstatuoti, kad tai yra svarus įrodymas to, jog Japonijos gamintojai Europos gamintojų buvo vertinami kaip galimi ir tikėtini konkurentai EEE rinkoje. Jei Europos rinka iš tikrųjų būtų buvusi uždaryta Japonijos gamintojams dėl patekimo į rinką kliūčių, Europos gamintojai nebūtų informavę apie tam tikrų SĮDI projektų EEE paskyrimo rezultatus ir a fortiori apskaitę šių projektų bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime, nes šis apskaitymas reiškė dalies SĮDI projektų praradimą regionuose, kuriuose buvo taikomas GQ susitarimas. Taigi tokio pranešimo ir apskaitos mechanizmo buvimas reiškia, kad Japonijos įmonės galėjo skverbtis į Europos rinką. Jos to nedarė todėl, kad buvo įsipareigojusios nesiskverbti ir už tai gauti didesnę SĮDI projektų ne EEE dalį. Todėl aptariamas mechanizmas reiškia ryšį tarp slaptos veiklos EEE ir Japonijos gamintojų, taigi tai yra netiesioginis bendrojo susitarimo įrodymas.
227 Klausimas, ar pranešimo ir apskaitos mechanizmas turėjo poveikį EEE rinkai, šioje byloje neturi reikšmės. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 76 punkte, Komisijos ginčijamame sprendime ieškovėms pateikto kaltinimo pagrindas yra Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į EEE rinką, kurį netiesiogiai įrodo pranešimo ir apskaitos mechanizmo buvimas. Tačiau iš ginčijamo sprendimo negalima daryti išvados, kad minėtas mechanizmas, Komisijos nuomone, yra atskiras EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytas pažeidimas.
228 Be to, remiantis šio sprendimo 226 punkte pateiktu vertinimu, nebūtina įrodyti, pirma, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmas nebuvo susijęs su SĮDI projektais Europos valstybėse gamintojose, ir, antra, kad Japonija buvo valstybė gamintoja, tam, kad minėtas mechanizmas būtų laikomas reikšmingu bendrojo susitarimo įrodymu. Todėl galimas M. parodymų nepatvirtinimas šiuo klausimu neturi reikšmės.
229 Taip pat kadangi Komisijos argumentai dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo nėra pagrįsti nei pateiktais konfidencialiais duomenimis, nei aplinkybe, kad pranešama buvo jau po SĮDI projekto paskyrimo, šios aplinkybės nagrinėjamu atveju taip pat neturi reikšmės.
230 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad reguliarūs pranešimai Japonijos gamintojams apie tam tikrus SĮDI projektus EEE po jų paskyrimo ir šių projektų apskaita bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime, kalbant apie laikotarpį nuo 1988 m. iki įmonės Hitachi laikino pasitraukimo iš kartelio 1999 m., buvo įrodyti ABB pareiškimais, ieškovių pareiškimais ir M. parodymais. Be to, aptariamas mechanizmas yra netiesioginis Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo buvimo įrodymas.
Dėl SĮDI projektų EEE paskyrimo
– Šalių argumentai
231 Ieškovės nurodo, kad SĮDI projektai EEE buvo paskirstomi Europos kartelio nariams per atskirus susitikimus pagal GQ susitarimą, juose nedalyvaujant Japonijos įmonėms.
232 Šioje situacijoje ABB pateiktas projektų sąrašas nėra patikimas įrodymas to, kad Japonijos gamintojams buvo teikiama informacija apie atitinkamus SĮDI projektus ir kartu su jais ši informacija buvo nagrinėjama dar prieš minėtų projektų paskyrimą.
233 Ieškovių nuomone, ta pati išvada taikytina ir kalbant apie tvirtinimą, kad Japonijos įmonės planavo teiki pasiūlymus dėl SĮDI projektų EEE, taip sukeldamos įtampą kartelio viduje. Iš tikrųjų ABB liudininkų pareiškimai šiuo klausimu yra netikslūs arba nereikšmingi šioje byloje.
234 Be to, neatsižvelgiant į Melco suinteresuotumą SĮDI projektu Ispanijoje, tik Europos gamintojai aptarė vienuolika ginčijamame sprendime nurodytų SĮDI projektų EEE. Tačiau yra tikimybė, kad Melco gavo informacijos apie atitinkamus projektus ne iš projektų sąrašų ar Europos tiekėjų, o iš kitų šaltinių.
235 Taip pat nebuvo įrodyta, kad Japonijos įmonės dalyvavo nustatant SĮDI projektų EEE, kurie negalėjo būti paskirti atitinkamam tiekėjui, kainas, įgyvendinant GQ susitarimo sąlygą dėl su trečiaisiais asmenimis pasirašytų licencijos suteikimo EEE teritorijoje sutarčių nutraukimo arba dėl keitimosi svarbia informacija apie Europos SĮDI projektų rinką.
236 Be to, ankstesni Europos tiekėjų susitarimai dėl SĮDI projektų EEE paskirstymo ir ypač GE susitarimas yra įrodymai, paneigiantys bendrojo susitarimo buvimą. Ieškovės nurodo, kad GE susitarimas įrodo sudėtingą kartelį tarp Europos gamintojų, veikusį iki GQ susitarimo pasirašymo ir nepriklausomą nuo pastarojo susitarimo. Taigi šis kartelis veikė be apsaugos, kuri tariamai buvo nustatyta bendruoju susitarimu. Ši aplinkybė paneigia Komisijos argumentus, susijusius su bendrojo susitarimo svarba Europos gamintojų slaptai veiklai EEE.
– Bendrojo Teismo vertinimas
237 Byloje nėra įrodymų, kurie leistų manyti, jog SĮDI projektai EEE buvo aptariami per susitikimus pagal GQ susitarimą, kuriuose dalyvaudavo ir kartelio nariai iš Japonijos.
238 Taip pat iš ABB pateikto projektų sąrašo negalima spręsti, kad SĮDI projektai EEE buvo aptariami su Japonijos gamintojais, išskyrus projektą „MSP via GC“ Ispanijoje, kuriuo tariamai buvo suinteresuota Melco. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad Melco nurodytas suinteresuotumas minėtu projektu yra klaida, atsižvelgiant į atitinkamų projektų sąrašo ilgį ir į tai, kad Komisija nenustatė kitų atvejų, kuomet Japonijos gamintojas būtų išreiškęs savo suinteresuotumą SĮDI projektu EEE. Bet kuriuo atveju atitinkamų projektų sąrašo turinys, kalbant apie „MSP via GC“ projektą, nėra patvirtintas kitais įrodymais, todėl į jį šiuo atveju nereikia atsižvelgti.
239 Be to, Komisija, ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje nurodydama, kad Japonijos gamintojai kartais planuodavo dalyvauti Europos pasiūlymuose teikti paraiškas, tačiau paprastai atsisakydavo tokių paraiškų ir pranešdavo apie atitinkamus projektus Europos gamintojams, rėmėsi tik ABB pareiškimais ir šios darbuotojų parodymais. Todėl į šį tvirtinimą, nepagrįstą kitais įrodymais, negali būti atsižvelgta.
240 Be to, Komisija nekaltina ieškovių, kad dalyvavo nustatant minimalias SĮDI projektų EEE kainas ar nutraukė licencijų suteikimo EEE sutartis su trečiosiomis įmonėmis. Todėl ieškovių argumentai šiuo klausimu yra nereikšmingi šioje byloje.
241 Kalbant apie keitimąsi svarbia informacija apie SĮDI projektus EEE, pažymėtina, kad šioje byloje nustatyta pranešimo sistema peržengia normalaus konkurencinio elgesio ribas tiek kalbant apie naudojimosi ja intensyvumą, tiek apie perduotų duomenų pobūdį. Vis dėlto neįrodyta, kad pranešimo tikslas buvo paskirti SĮDI projektus EEE Japonijos gamintojams ar kad realiai perduota informacija buvo naudojama šiuo tikslu.
242 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, jog nebuvo įrodyta, kad Japonijos įmonės dalyvavo SĮDI projektų EEE dalybose.
243 Kalbant apie iki GQ susitarimo buvusius Europos susitarimus, reikia pažymėti, kad, išskyrus informaciją apie GE susitarimą, ieškovių tvirtinimai nėra pakankamai tikslūs ir pagrįsti. Todėl jie turi būti atmesti.
244 Dėl GE susitarimo pažymėtina, jog neginčijama, kad jis buvo pasirašytas prieš GQ susitarimą ir EQ susitarimą. Vis dėlto ši aplinkybė, priešingai nei tvirtina ieškovės, nereiškia, kad minėtas susitarimas buvo nepriklausomas nuo GQ susitarimo ar bendrojo susitarimo.
245 Iš tikrųjų pagal GE susitarimo 15 straipsnį šis susitarimas iš pradžių turėjo būti tarpinis sprendimas, galiojantis iki GQ susitarimo įsigaliojimo, o šiam neįsigaliojus, turėjo būti peržiūrėtas po 1988 m. gruodžio 31 d. Taigi, panašu, kad sudarant GE susitarimą jo šalys jau planavo pasaulinio kartelio sukūrimą ir jo įvairias priemones, įskaitant, kaip tvirtina Komisija, ir bendrąjį susitarimą. Tokį aiškinimą patvirtina M. parodymai, pagal kuriuos pasaulinis kartelis buvo detaliai aptariamas keletą metų iki GQ susitarimo pasirašymo.
246 Be to, M. nurodė, kad abipusis dviejų gamintojų grupių įsipareigojimas nesiskverbti į viena kitos namų rinkas, kuris yra Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo pagrindas, buvo pasiektas prieš GQ susitarimo sudarymą. Todėl į šį įsipareigojimą Europos gamintojai galėjo atsižvelgti pasirašydami GE susitarimą.
247 Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad GE susitarimas paneigia Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo egzistavimą.
Bendras vertinimas
– Šalių argumentai
248 Ieškovės mano, kad Komisijos pateikti įrodymai, susiję su tariamu bendrojo susitarimo buvimu, yra atrankiniai, neturi jokios įrodomosios galios, nepagrįsti ir neatitinka realybės, nes Komisija išdėstė savo teoriją prieš nagrinėjant faktines aplinkybes.
249 Ieškovės šiuo klausimu tvirtina, kad ABB pateikti įrodymai pakankamai neįrodo bendrojo susitarimo buvimo, konkrečiai kalbant, aplinkybės, kad Japonijos gamintojai nesipriešino SĮDI projektų EEE paskirstymui tarp Europos gamintojų, bendrojo susitarimo svarbos atsižvelgiant į tariamą pasaulinę apimtį, privalomo ir reguliaraus pranešimo mechanizmo buvimo ar aplinkybės, kad Japonijos įmonės dalyvavo Europos gamintojų slaptoje veikloje EEE. Be to, Komisija įrodymams taikė atranką, nes ginčijamame sprendime ji nenurodė ABB pateiktų įrodymų, kurie prieštaravo jos teorijai, konkrečiai kalbant, GE susitarimui.
250 Ieškovės mano: kadangi ABB pateikti įrodymai yra nedidelės įrodomosios vertės ir juos ginčija ieškovės, Toshiba, Melco, TM T & D, o tam tikrais aspektais ir Fuji, jie turėjo būti patvirtinti kitais įrodymais, nes reikalaujamas „patvirtinimo lygis“ yra aukštas. Tačiau tai nebuvo padaryta. Konkrečiai kalbant, dėl GQ susitarimo ir EQ susitarimo Komisija pateikė tvirtinimus, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, ir klaidingai aiškino ieškovių bei Fuji pareiškimus dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo.
251 Ieškovės šiuo atžvilgiu tvirtina, kad Japonijos gamintojai negalėjo skverbtis į Europos SĮDI projektų rinką, nes egzistavo neįveikiamos patekimo į rinką kliūtys, dėl kurių jų veikla Europoje buvo nereikalinga, todėl nebuvo reikalingas ir bendrasis susitarimas. Jos priduria, kad šio alternatyvaus paaiškinimo patikimumas buvo patvirtintas kitų atitinkamų įmonių ir išplaukia iš įvairių byloje esančių įrodymų, pavyzdžiui, GE susitarimo, sudaryto tarp Europos gamintojų, nesitariant su Japonijos gamintojais ir šių neinformuojant.
252 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
253 Iš šio sprendimo 84–230 punktuose pateikto tyrimo matyti, pirma, kad ABB pareiškimai ir jos esamų darbuotojų bei buvusio darbuotojo parodymai įrodo susitarimo, pagal kurį Europos gamintojai ir Japonijos gamintojai įsipareigojo nesiskverbti į vieni kitų namų rinkas. Minėti įrodymai taip pat leidžia nustatyti susitarimo šalis ir konstatuoti, kad nors šis susitarimas tikriausiai buvo pasiektas prieš GQ susitarimą, jis buvo sudarytas vėliausiai pastarąjį pasirašant.
254 Antra, minėto abipusio susitarimo buvimą patvirtina Alstom per 2002 m. liepos 10 d. susitikimą pateiktas pasiūlymas. Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į Europos rinką buvo taip pat patvirtintas Fuji pareiškimais.
255 Trečia, iš ABB pareiškimų ir parodymų, patvirtintų ieškovių pareiškimais, matyti, kad Japonijos gamintojai bent jau nuo 1988 m. iki 1999 m. sutiko su reguliariu pranešimu apie tam tikrų SĮDI projektų EEE paskirstymo rezultatus ir jų įskaitymu į bendrą „Europos“ kvotą, numatytą GQ susitarime. Be to, pagal EQ susitarimo 2 priedo „E (E-Members)“ dalies 4 punktą Europos gamintojai numatė galimybę pateikti Japonijos gamintojams detalią informaciją apie tam tikrus SĮDI projektus EEE dar prieš jų paskyrimą. Šios dvi aplinkybės leidžia manyti, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi tikėtinais konkurentais tiekiant tam tikrus SĮDI projektus EEE, tačiau jie įsipareigojo nesiskverbti į Europos rinką ir už tai gauti didesnę SĮDI projektų dalį kituose regionuose. Taigi tai yra netiesioginiai abipusio susitarimo tarp Europos ir Japonijos gamintojų buvimo įrodymai.
256 Todėl Komisijos pateikti įrodymai patvirtina jos teiginius dėl bendrojo susitarimo, apibendrintus šio sprendimo 74 punkte. O ieškovių pateikti įrodymai negali paneigti minėtų tvirtinimų.
257 Pirma, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 244–247 punktuose, GE susitarimas nėra Europos kartelio, veikusio be bendrojo susitarimo, įrodymas.
258 Antra, nors nebuvo įrodyta, kad Japonijos įmonės kartu su Europos gamintojais dalyvavo paskirstant SĮDI projektus EEE, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į jų nurodytą įsipareigojimą pagal bendrąjį susitarimą, jų dalyvavimas šiame procese nebuvo reikalingas. Iš tikrųjų Japonijos gamintojai visiškai nebuvo suinteresuoti kištis į patį SĮDI projektų EEE, kurių jie įsipareigojo atsisakyti, paskirstymą. Jų vienintelis interesas buvo žinoti atitinkamų projektų vertę ir kam jie buvo paskirti, kad galėtų apskaityti juos bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime. O bent jau nuo 1988 m. iki 1999 m. ši informacija Japonijos gamintojams buvo teikiama naudojantis pranešimo mechanizmu.
259 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad bendrojo susitarimo, apibrėžto šio sprendimo 74 punkte, buvimas buvo įrodytas.
260 Šiomis aplinkybėmis, priešingai nei teigia ieškovės, Komisija neprivalėjo įrodyti atitinkamų įmonių komercinio suinteresuotumo sudaryti bendrąjį susitarimą. Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 110 ir 158 punktuose, bendrojo susitarimo sudarymas galėjo suteikti tam tikros naudos minėtoms įmonėms, taigi jis nebuvo betikslis, nepaisant patekimo į EEE rinką kliūčių ir galimo tiesioginio komercinio suinteresuotumo skverbtis į šią rinką nebuvimo.
261 Be to, kadangi Komisija konstatuodama pažeidimą rėmėsi ne tik atitinkamų įmonių elgesiu rinkoje, nepakanka, kad ieškovės pateiktų kitą tikėtiną faktinių aplinkybių paaiškinimą, besiskiriantį nuo Komisijos pateikto paaiškinimo. Todėl ieškovių siūlomas alternatyvus paaiškinimas yra nereikšmingas, kalbant apie minėto pažeidimo buvimą. Bet kuriuo atveju įrodymai, kuriais grindžiamas šis paaiškinimas, ieškovių buvo pateikti ir grindžiant trečiojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, todėl jie bus nagrinėjami šio sprendimo 317–332 punktuose.
262 Taigi reikia atmesti antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.
263 Be to, remiantis tuo, kas buvo išdėstyta šio sprendimo 41 punkte, kadangi bendrojo susitarimo buvimas galėjo būti įrodytas neatsižvelgiant į 2006 m. lapkričio 21 d. Fuji pastabas kaip į apkaltinamąjį įrodymą, reikia galutinai atmesti pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, susijusią su tuo, kad ieškovės negalėjo susipažinti su tam tikrais apkaltinamaisiais įrodymais. Todėl turi būti atmestas visas pirmasis ieškinio pagrindas.
b) Dėl antros dalies, susijusios su tuo, kad Komisija tariamai neįrodė, jog bendrasis susitarimas buvo ribojantis susitarimas ar suderinti veiksmai
Šalių argumentai
264 Ieškovės tvirtina, jog net pripažinus, kad Komisija įrodė bendrojo susitarimo buvimą, ji nepateikė tikslių ir patikimų įrodymų, kad šis susitarimas prilygintinas bendrai valiai, išreikštai ribojančiu susitarimu ar suderintais veiksmais. Jos nurodo, kad Komisijos byloje nebent atskleidžiamas ūkio subjektų lygiagretus elgesys, pasitaikantis normaliomis rinkos sąlygomis. Šią aplinkybę patvirtina M. parodymai, kuriuose nurodyta, kad per susitikimus, kuriuose jis dalyvavo, nereikėjo kelti klausimo dėl bendrojo susitarimo, nes tai buvo akivaizdu.
Bendrojo Teismo vertinimas
265 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija turi pateikti pakankamai tikslius ir neprieštaringus įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytą pažeidimą sudaro susitarimas ar suderinti veiksmai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį (1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, T‑185/96, T‑189/96 ir T‑190/96, Rink. p. II‑93, 47 punktas). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.
266 Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nenurodė, ar Japonijos įmonėms inkriminuojamas elgesys yra susitarimas arba suderinti veiksmai. Ginčijamo sprendimo 248 konstatuojamojoje dalyje ji tik nurodė, kad pažeidimą sudarė keletas veikų, kurios gali būti kvalifikuojamos kaip susitarimai ar suderinti veiksmai.
267 Todėl visų pirma reikia patikrinti, ar bendrasis susitarimas yra susitarimas tarp įmonių, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.
268 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad susitarimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, laikomas sudarytu jau tuomet, kai atitinkamos įmonės išreiškė savo bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu (pagal analogiją žr. 70 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 958 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Atsižvelgimas į konkretų susitarimo poveikį yra nereikalingas, jei paaiškėja, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas (žr. 70 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 837 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
269 Šioje byloje iš įvairių Komisijos pateiktų įrodymų, visų pirma iš ABB bei Fuji pareiškimų ir M. bei V.-A. parodymų, išplaukia, kad Europos ir Japonijos gamintojai tarpusavyje įsipareigojo nesiskverbti vieni į kitų namų rinkas. Abipusio įsipareigojimo buvimas neišvengiamai reiškia, kad buvo bendra valia, net ir nesant įrodymų, leidžiančių tiksliai nustatyti, kada ši valia buvo išreikšta, ar apibrėžiančių minėtos valios išraišką. Be to, iš šio sprendimo 141 punkto matyti, kad M. manė, jog pokalbiuose, kuriuose jis dalyvavo, nereikėjo kalbėti apie bendrąjį susitarimą, nes minėto susitarimo turinys buvo aiškus, jam buvo pritarta ir visi kartelio dalyviai jo laikėsi tiesiogiai apie tai nediskutuodami. Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 152 punkte, V.-A. pripažino dalyvavęs tiesioginėse diskusijose tarp Europos įmonių ir Japonijos įmonės atstovo dėl bendrojo susitarimo laikymosi.
270 Taip pat iš ABB pareiškimų ir parodymų bei ieškovių pareiškimų išplaukianti aplinkybė, kad Japonijos gamintojai daug metų neprieštaravo tam tikrų SĮDI projektų EEE paskirstymo rezultatų pranešimui ir apskaitydavo šiuos projektus bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime, yra nesuderinama su paprasčiausiu konkurentų lygiagrečiu elgesiu be jokio valios sutapimo.
271 Be to, bendrojo susitarimo tikslas buvo nustatyti Japonijos įmonių elgesį EEE rinkoje, nes šios įmonės įsipareigojo nesiskverbti į minėtą rinką. Taigi iš tikrųjų pagal šį susitarimą EEE rinka buvo rezervuota tik Europos gamintojams.
272 Todėl Komisija teisingai konstatavo, kad Bendrasis susitarimas yra susitarimas tarp įmonių, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.
273 Tokiomis aplinkybėmis nebereikia nagrinėti, ar bendrasis susitarimas buvo suderinti veiksmai minėtų nuostatų prasme.
274 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį, todėl ir visą antrąjį pagrindą reikia atmesti.
3. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neįrodė, jog tai buvo vienas ir tęstinis pažeidimas
275 Grįsdamos trečiojo ieškinio pagrindo pirmą dalį ieškovės, kiek tai su jomis susiję, nurodo kad Komisija neįrodė pagrindinių kartelio įgyvendinimo priemonių, nustatytų jo dalyvių, aspektų nei aplinkybės, kad šių priemonių tikslas buvo vienas ir tas pats. Nurodydamos antrą dalį jos ginčija kartelio tęstinumą ir ypač jo tikslo tęstinumą.
276 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad Komisija neįrodė, jog tai buvo vienas pažeidimas, apimantis bendrąjį susitarimą, pasaulinį kartelį, sukurtą GQ susitarimu, ir Europos gamintojų slaptą veiklą EEE
Šalių argumentai
277 Ieškovės tvirtina, kad nagrinėjamu atveju produktai, geografinės rinkos ir atitinkamos įmonės kartelio, sukurto GQ susitarimu, atveju ir kartelio, sukurto susitarimais dėl SĮDI projektų EEE, atveju skyrėsi, o tai, jų nuomone, reiškia, kad GQ susitarimas nesusijęs su Europos susitarimais ir kad negalima tvirtinti, jog kartelio už EEE ribų veikla ir Europos įmonių veikla EEE yra vienas ir tas pats pažeidimas.
278 Ieškovės priduria, kad ginčijamame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės neįrodo be jokių abejonių, kad tai buvo vienas pažeidimas.
279 Ieškovės mano, kad bendrasis susitarimas nebuvo įrodytas, nes ABB pateikti įrodymai neturi įrodomosios galios ir nėra patvirtinti kitais įrodymais.
280 Be to, Komisija tariamai neįrodė bendrojo susitarimo svarbos pasauliniam karteliui, nes iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad toks susitarimas buvo būtinas sutvirtinti abipusį pasitikinėjimą ar paskatinti kartelio Europos grupės veiklą, apimančią EEE teritoriją. Be to, Komisija nepateikė įrodymų, kad Japonijos gamintojai žinojo ir pritarė šalių gamintojų abipusio nesikišimo koncepcijai. Iš tikrųjų šalių gamintojų sąvoka buvo naudojama tik susitarimuose tarp Europos gamintojų, taigi nežinoma Japonijos įmonėms.
281 Ieškovės nurodo, jog tai, kad Japonijos įmonių dalyvavimas GQ susitarime nepriklauso nuo Europos įmonių slapto elgesio EEE, išplaukia iš aplinkybės, jog Japonijos gamintojai negalėjo skverbtis į Europos SĮDI projektų rinką dėl neįveikiamų patekimo į rinką kliūčių.
282 Be to, dviejų kartelių buvimą patvirtina daugelis byloje esančių įrodymų. Ieškovės šiuo klausimu nurodo GE susitarimą ir kitus ankstesnius susitarimus tarp Europos tiekėjų, bendrojo susitarimo nepaminėjimą raštu sudarytuose susitarimuose, jokios nuorodos į Europos gamintojų elgesį EEE GQ susitarime nebuvimą ir susitarimą dėl informacijos neskleidimo, sudarytą tarp ABB, Areva, Siemens ir VA TECH, skirtą palengvinti keitimąsi svarbia informacija tarp kontrahentų be kitų kartelyje dalyvavusių įmonių žinios.
283 Tačiau nėra įrodymų, leidžiančių manyti, kad Japonijos įmonės būtų dalyvavusios paskirstant SĮDI projektus EEE ar slaptoje veikloje EEE kartu su Europos gamintojais ar kad būtų apie tai žinojusios.
284 Kalbėdamos apie pranešimo ir apskaitos mechanizmą ieškovės pirmiausia daro nuorodą į šio sprendimo 204 punkte pateiktą alternatyvų faktinių aplinkybių paaiškinimą. Be to, jos nurodo, kad pranešimai buvo nereguliarūs, buvo pranešama po atitinkamo projekto paskyrimo, kad nuo 1999 m. pranešimo mechanizmas neveikė ir kad buvo pateikiami tik nekonfidencialūs duomenys.
285 Ypač ieškovės ginčija, kad paprasčiausias žinojimas apie susitarimus tarp kitų įmonių ir keitimasis istorine apibendrinta informacija yra pažeidimas, numatytas EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje.
286 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
Bendrojo Teismo vertinimas
287 EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyti susitarimai ir suderinti veiksmai būtinai atsiranda bendradarbiaujant kelioms įmonėms, kurios visos yra pažeidimo bendravykdytojos, tačiau jų dalyvavimas gali būti įvairių formų, atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamos rinkos ypatybes ir kiekvienos įmonės padėtį toje rinkoje, siekiamus tikslus bei pasirinktas ar numatytas įgyvendinimo priemones. Tačiau vien to, kad kiekviena įmonė dalyvauja darant pažeidimą pasirinkusi sau priimtinus būdus, nepakanka, kad būtų pašalinta jos atsakomybė už visą pažeidimą, įskaitant kitų dalyvaujančių įmonių praktiškai įgyvendintus veiksmus, kuriais siekiama to paties antikonkurencinio tikslo ar poveikio (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 79 ir 80 punktai). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikytina ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.
288 Įmonė, dalyvavusi darant tokį pažeidimą, savo pačios elgesiu, atitinkančiu susitarimo ar suderintų veiksmų, kurių tikslas yra antikonkurencinis, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, apibrėžtį, siekusi prisidėti prie pažeidimo, kaip visumos, įgyvendinimo, taip pat yra atsakinga savo dalyvavimo darant tą pažeidimą laikotarpiu už kitų įmonių elgesį darant pažeidimą, kai įrodoma, kad nagrinėjama įmonė žinojo apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (287 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 83 punktas). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikytina ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.
289 Nagrinėjamu atveju pirmiausia iš antrojo ieškinio pagrindo tyrimo matyti, kad Japonijos įmonės kartu su Europos įmonėmis buvo sudariusios bendrąjį susitarimą, kuris buvo susitarimas tarp įmonių, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, susijęs su SĮDI projektų Europos rinka. Dalyvavimas bendrajame susitarime reiškia, kad Japonijos įmonės žinojo apie tai, jog SĮDI projektai EEE buvo atiduoti Europos gamintojams.
290 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad ieškovės nedalyvavo nustatant specialias slaptas priemones EEE, yra nereikšminga. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 258 punkte, atsižvelgiant į Japonijos įmonių įsipareigojimą pagal bendrąjį susitarimą, jų dalyvavimas SĮDI projektų EEE paskirstymo procese nebuvo reikalingas. Japonijos gamintojų pasyvumas buvo susijęs ne su jų savanorišku pasirinkimu, o su jų dalyvavimu susitarime dėl EEE rinkos. Tačiau šis dalyvavimas buvo pirminė sąlyga, kad SĮDI projektai EEE galėtų būti paskirstyti tarp Europos gamintojų remiantis šalių gamintojų apsaugos principu arba GE susitarimu.
291 Antra, ABB pareiškimai ir M. parodymai leidžia manyti, kad nors bendrasis susitarimas nebuvo aiškiai paminėtas GQ susitarime, jis buvo pastarojo susitarimo veikimo pagrindas, nes leido įtvirtinti pasitikėjimą, reikalingą kad veiktų pasaulinis kartelis. Ryšį tarp bendrojo susitarimo ir GQ susitarimo savo parodymuose patvirtino V.-A., kuris nurodė, jog per susitikimą pagal GQ susitarimą Europos įmonės ir Japonijos įmonių atstovas diskutavo apie būtinybę laikytis bendrojo susitarimo.
292 Trečia, pranešimo ir apskaitos mechanizmas yra ryšys tarp Europos įmonių slaptos veiklos EEE ir GQ susitarimu sukurto pasaulinio kartelio. Iš tikrųjų dėl šio mechanizmo buvo galima atsižvelgti į tam tikrų SĮDI projektų EEE paskyrimo rezultatus skiriant SĮDI projektus kituose regionuose pagal GQ susitarimą. Aptariamo mechanizmo buvimas buvo įrodytas ABB pareiškimais ir parodymais bei pačių ieškovių pareiškimais, nepaisant to, kad jis nebuvo aiškiai paminėtas GQ susitarime.
293 Atsižvelgiant į tai, ieškovių pasiūlytas alternatyvus pranešimo ir apskaitos mechanizmo paaiškinimas buvo atmestas šio sprendimo 213 punkte. Be to, iš šio sprendimo 243–247 punktų matyti, pirma, kad į ieškovių argumentus dėl kitų nei GE Europos susitarimų Bendrasis Teismas negali atsižvelgti, ir, antra, kad GE susitarimas nėra įrodymas to, kad Europos gamintojų slapta veikla EEE nepriklausė nuo pasaulinio kartelio, sukurto GQ susitarimu. Be to, iš ieškovių pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, nei kad susitarimas dėl informacijos neskleidimo tarp Europos gamintojų buvo iš tikrųjų sudarytas, nei a fortiori kad ši aplinkybė turėjo įtakos keitimuisi informacija tarp dviejų gamintojų grupių.
294 Ketvirta, reikia pažymėti, kad dėl reguliaraus informacijos apie konkursų, susijusių su tam tikrais SĮDI projektais EEE, rezultatus teikimo bent nuo 1988 m. iki 1999 m. Japonijos įmonės galėjo pagrįstai numanyti, jog SĮDI projektų EEE paskirstymas tarp Europos gamintojų buvo susijęs su slapta veikla. Aplinkybė, kad gamintojų grupė reguliariai keletą metų be jokio teisinio pagrindo gauna informaciją apie konkursų, kuriuose dalyvavo to paties pramonės sektoriaus kitos gamintojų grupės nariai, rezultatus, peržengia įprasto konkurencinio elgesio ribas. Pranešimas turėjo sukelti abejones dėl atitinkamų SĮDI projektų paskyrimo sąlygų. Juo labiau kad konkursų rezultatai nebūtinai būna vieši, ypač kai konkursus skelbia privačios įmonės, ir kalbant apie atrinkto pasiūlymo detales.
295 Šiuo klausimu Komisija ginčijamo sprendimo 277 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodė, kad Japonijos įmonių žinojimas apie neteisėtą SĮDI projektų EEE paskyrimą, įgytas dėl pranešimo mechanizmo nuo 1988 m. iki 1999 m., negalėjo pasikeisti dėl galimo vėlesnio pranešimų neteikimo. Tas pats pasakytina ir apie JAEPS, nepaisant to, kad ji buvo įsteigta 2001 metais. Iš tikrųjų JAEPS perėmė savo akcininkų Hitachi ir Fuji veiklą SĮDI srityje. Tokiomis aplinkybėmis galima teigti, kad apie SĮDI projektų EEE paskyrimą ji žinojo tiek pat, kiek jos akcininkės.
296 Penkta, bendrasis susitarimas, pasaulinis kartelis, sukurtas GQ susitarimu, ir slapta Europos gamintojų veikla EEE vyko tuo pačiu metu, buvo susiję su tais pačiais produktais ir apėmė tuos pačius Europos gamintojus, o kalbant apie bendrąjį susitarimą ir GQ susitarimą, – tuos pačius Japonijos gamintojus. Be to, skirtingomis priemonėmis buvo siekiama to paties bendro tikslo, t. y. sukurti pasaulinės SĮDI projektų rinkos pasidalijimo ir šių projektų paskirstymo tarp atskirų kartelio dalyvių sistemą.
297 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, darytina išvada, jog Komisija nepadarė klaidos, kai konstatavo, kad bendrasis susitarimas, pasaulinis kartelis, sukurtas GQ susitarimu, ir slapta Europos gamintojų veikla EEE sudarė vieną ir tą patį pažeidimą siekiant vieno tikslo. Todėl trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.
b) Dėl antros dalies, susijusios su aplinkybe, kad Komisija neįrodė kartelio tęstinumo
Šalių argumentai
298 Ieškovės tvirtina, kad po 2002 m. liepos 10 d. susitikimo kartelio ekonominis tikslas pasikeitė, nes naujasis kartelis nuo minėto susitikimo buvo orientuotas į Viduriniuosius Rytus ir Pietryčių Aziją, o jo naujasis tikslas buvo neleisti mažėti kainoms šiuose regionuose.
299 Be to, ieškovės nurodo, kad Komisija turėjo atsižvelgti į kartelio struktūrinius bei veiklos pasikeitimus po minėto susitikimo, apėmusius darbo metodų supaprastinimą, tiesiogiai paskiriamų projektų grupių sistemą ir kartelio dalyvius identifikuojančių kodų pasikeitimą.
300 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
Bendrojo Teismo vertinimas
301 Iš bylos medžiagos neišplaukia, kad 2002 m. liepos 10 d. susitikime buvo pakeistas pasaulinio kartelio ekonominis tikslas. Tiek iki šio susitikimo, tiek po jo pagrindinis šio kartelio tikslas buvo pasidalyti SĮDI projektų rinkas ir koordinuoti šių projektų paskirstymą tarp pasauliniame kartelyje dalyvaujančių įmonių. Todėl panašu, kad atitinkamų įmonių noras neleisti kristi kainoms Viduriniuosiuose Rytuose ir Pietryčių Azijoje buvo ne pagrindinio tikslo pakeitimas, o greičiau konkurencinės situacijos minėtose rinkose pasikeitimo rezultatas.
302 Ieškovių nurodytas struktūros ir veiklos pasikeitimas – tai tik tam tikri pasikeitimai, apsiribojantys tam tikrais kartelio veikimo aspektais, neturintys poveikio jo pagrindiniam tikslui. Kaip nurodo Komisija, atskiri pakeitimai buvo susiję su kartelio dalyvių skaičiaus išaugimu ir su technologiniais laimėjimais. Be to, ieškovės nepagrindžia savo prieštaravimo dėl Komisijos ginčijamo sprendimo 280 konstatuojamojoje dalyje pateiktos išvados, kad pasikeitimai buvo progresiniai.
303 Iš to matyti, kad ieškovių tvirtinimai dėl kartelio ir jo tikslo tęstinumo nesutampa su faktinėmis aplinkybėmis. Todėl reikia daryti išvadą, kad Komisija nepadarė klaidos konstatavusi, kad tęstinis pažeidimas, turintis tą patį ekonominį tikslą, tęsėsi nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.
304 Todėl reikia atmesti trečiojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą trečiąjį pagrindą.
305 Kadangi visi pagrindai, kuriais grindžiamas pagrindinis reikalavimas, buvo atmesti, reikia atmesti ir šį reikalavimą.
B – Dėl pirmo papildomo reikalavimo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kiek jis susijęs su ieškovėmis
1. Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaida, padaryta apskaičiuojant ieškovėms skirtinas baudas
306 Ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė klaidų, kai apskaičiavo joms skirtas baudas. Išdėstydamos šio ieškinio pagrindo pirmą dalį jos priekaištauja Komisijai, kad nesilaikė pareigos įvertinti atskirai kiekvienos įmonės svarbą darant pažeidimą. Nurodydamos antrą dalį jos tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą, kai taikė pranešimą dėl bendradarbiavimo. Trečioje dalyje jos tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą, kai vertino veiksnius, susijusius su kartelio trukme.
307 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su klaida vertinant atskirai kiekvienos įmonės svarbą darant pažeidimą
Šalių argumentai
308 Ieškovės tvirtina, kad Komisija turėjo atsižvelgti į jų antraeilį vaidmenį kartelyje tiek kalbant apie jų elgesio sunkumą, tiek apie šio elgesio poveikį EEE rinkoje.
309 Pirma, ieškovės tvirtina, kad nedalyvavo kartelyje EEE ir susitikimuose, organizuotuose pagal EQ susitarimą, ir vykdė tik GQ susitarimą. Todėl jų galimas dalyvavimas Europos kartelyje buvo tik pasyvus, o jų elgesys neturėjo neigiamos įtakos prekybai tarp valstybių narių, nes taip pat veikė ankstesnis Europos kartelis, sukurtas GE susitarimu.
310 Antra, ieškovės tvirtina, kad jų tariamas dalyvavimas bendrajame susitarime nebūtų turėjęs poveikio EEE rinkai ir nebūtų galėjęs paveikti konkurencijos minėtoje rinkoje. Šiuo klausimu ieškovės daro nuorodą į jų Komisijai pateiktus įrodymus, ypač į išorinę ataskaitą, kitų kartelio dalyvių pareiškimus ir aplinkybę, kad jos nepardavė SĮDI projektų Europoje nei 2000–2002 m., t. y. laikotarpiu, per kurį jos nedalyvavo kartelyje, nei karteliui iširus. Ieškovės priduria, jog į aplinkybę, kad jos negalėjo daryti neigiamos įtakos konkurencijai EEE, turėjo būti atsižvelgta kaip į lengvinančią.
311 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
Bendrojo Teismo vertinimas
312 Pagal teismų praktiką, kai pažeidimą padaro keletas įmonių, reikia išnagrinėti kiekvienos iš jų dalyvavimo intensyvumą (287 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktas ir jame minima teismų praktika). Taigi į tai, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose veiksmuose ar kad jos, kaip dalyvės, atliekamas vaidmuo buvo nesvarbus, turi būti atsižvelgta nustatant baudą (287 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 90 punktas).
313 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime nebaudžiamas šio sprendimo adresatų dalyvavimas GQ susitarime, kuris nebuvo susijęs su EEE teritorija. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje aiškiai nurodoma, kad EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas susijęs su SĮDI projektų sektoriumi EEE.
314 Iš antrojo ieškinio pagrindo nagrinėjimo matyti, kad Japonijos gamintojų ir Europos gamintojų dalyvavimas atitinkamuose veiksmuose EEE nebuvo vienodas. Japonijos įmonės pagal bendrąjį susitarimą įsipareigojo nesiskverbti į EEE rinką, taigi jos tiesiog susilaikė nuo veiksmų. Europos įmonės pasidalijo atskirus SĮDI projektus minėtoje rinkoje slaptais veiksmais.
315 Vis dėlto nėra esminio skirtumo, kalbant apie šio skirtingo elgesio sunkumą. Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 258 ir 290 punktuose, atsižvelgiant į ieškovių įsipareigojimo pagal bendrąjį susitarimą pobūdį, aplinkybė, kad jos nedalyvavo paskirstant SĮDI projektus EEE, neturi reikšmės, nes jų įsikišimas nebuvo reikalingas. Taigi ieškovių nurodyta aplinkybė buvo ne jų pasirinkimo rezultatas, o paprasčiausia dalyvavimo susitarime dėl EEE pasekmė. Šis dalyvavimas buvo pirminė sąlyga, kad SĮDI projektai EEE būtų paskirstyti tarp Europos gamintojų pagal tam nustatytas taisykles.
316 Todėl reikia konstatuoti, kad Japonijos įmonių elgesio sunkumas yra panašus į Europos įmonių elgesio sunkumą.
317 Dėl tariamo ieškovių negalėjimo padaryti žalos konkurencijai EEE pažymėtina, jog iš gairių 1 punkto A dalies matyti, kad nustatant baudą reikia atsižvelgti į pažeidėjų efektyvų ekonominį pajėgumą padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir ypač vartotojams.
318 Šiuo klausimu ieškovės tvirtina, pirma, kad Japonijos gamintojas, jei norėtų skverbtis į SĮDI projektų EEE rinką, susidurtų su „didelėmis“ techninio, komercinio, kultūrinio ir ekonominio pobūdžio patekimo į rinką kliūtimis. Antra, ši rinka yra „brandi“ rinka, o tai reiškia, kad pažeidimo laikotarpiu ji augo labai lėtai ir buvo adekvačiai aptarnaujama Europos gamintojų.
319 Reikia pastebėti, kad, pirma, bendrojo susitarimo buvimas ir ypač pranešimo ir apskaitos mechanizmas reiškia, kad Europos gamintojai Japonijos gamintojus laikė potencialiais tikėtinais konkurentais, nepaisant tam tikrų patekimo į rinką objektyvių kliūčių, kurių, be kita ko, Komisija neginčijo. Jei taip nebūtų buvę, Europos gamintojai nebūtų nei sudarę bendrojo susitarimo, nei jo laikęsi, nes dėl šio susitarimo jie prarasdavo dalį SĮDI projektų ne EEE. Kadangi Europos gamintojai buvo ypač palankioje padėtyje, kad įvertintų situaciją EEE dėl jų privilegijuotos padėties, jų sutikimas sudaryti bendrąjį susitarimą yra argumentas, gerokai susilpninantis ieškovių teiginio patikimumą.
320 Antra, reikia pažymėti, kad ieškovių pateikta išorinė ataskaita buvo parengta ex post, konkrečiai kalbant, dėl šalių gynybos vykstant procedūrai, kurioje buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Kaip tvirtina Komisija, ataskaita parengta labai bendrai ir joje nenurodoma, kad ieškovės aptarė skverbimosi į EEE rinką galimybę ar komercinę naudą. Be to, dėl techninių kliūčių išorinėje ataskaitoje iš esmės remiamasi JAEPS ir kitų ginčijamo sprendimo adresatų pareiškimais, o tai reiškia, kad ji nėra nepriklausomas šaltinis.
321 Kalbant apie technines kliūtis, taip pat galima pažymėti, kad panašu, jog Japonijos gamintojas, norėdamas skverbtis į EEE rinką, privalo adaptuoti atitinkamą produktą pagal galiojančias normas, išplaukiančias iš Tarptautinės elektrotechnikos komisijos nustatytų standartų, atlikti tam tikrą kiekį atitikties testų ir gauti atitinkamus sertifikatus. Tačiau ieškovės neginčija, kad Japonijos gamintojai kartais parduodavo SĮDI produktus EEE ir gana dažnai kitose teritorijose, kur Tarptautinės elektrotechnikos komisijos nustatyti standartai taip pat taikomi.
322 Be to, ieškovės nurodo papildomus techninius reikalavimus ir panaudojimą, taikomus tam tikrose Vakarų Europos valstybėse. Taigi bent jau kalbant ne apie šalis gamintojas, tokie reikalavimai taikomi visiems galimiems Europos ar Japonijos tiekėjams.
323 Tas pats pasakytina ir dėl tariamo nacionalinių gamintojų palaikymo, nes iš ginčijamo sprendimo matyti, kad EEE šalys, kurios nėra gamintojos, būtent ir buvo tos šalys, kuriose nebuvo tikėtinų nacionalinių tiekėjų. Toks aiškinimas a fortiori taikytinas nurodytam jau įrengtų įrenginių tiekėjo palaikymui. Iš tikrųjų ankstesni tenkinantys ryšiai su tiekėju yra kliūtis visiems kitiems tiekėjams, nepaisant to, ar jie Europos, ar Japonijos.
324 Ieškovės taip pat nurodo, kad 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, p. 84; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 194) nustatyta, jog vykdant viešuosius pirkimus turi būti palaikomi Europos tiekėjai. Tačiau, kaip pripažįsta pačios ieškovės, pirma, ši taisyklė nebuvo taikoma Japonijos gamintojams nuo 1996 m. sausio 1 dienos. Antra, palaikymo taisyklė nebuvo absoliuti, nes pagal minėtos direktyvos 36 straipsnio 3 dalį ji buvo taikoma tik tada, kai atitinkami pasiūlymai buvo ekvivalentiški atsižvelgiant į atrankos kriterijus, o tai reiškia, – kai kainų skirtumas nebūdavo didesnis nei 3 %.
325 Ieškovių argumentai, susiję, pirma, su poreikiu įsteigti padalinį Europoje, kad būtų užtikrintas pardavimas, paslaugos ir aptarnavimo infrastruktūra, ir, antra, su atstumo tarp Japonijos ir Europos poveikiu transportavimo bei draudimo išlaidoms ir pristatymo terminams, turi būti atmesti atsižvelgiant į Japonijos gamintojų SĮDI pardavimą EEE, kitose Europos šalyse ir Viduržemio jūros regione arba kitose geografiškai nuo Japonijos nutolusiose teritorijose.
326 Dėl tariamų su muitais susijusių kliūčių reikia pažymėti, kad ieškovės nepateikė detalių apie muito dydį, taikomą SĮDI importui į EEE iš Japonijos. Todėl šis argumentas turi būti atmestas.
327 Galiausiai reikia pastebėti, kad bendrojo susitarimo ilgas galiojimas, o todėl Japonijos gamintojų pasitraukimas iš EEE rinkos galėjo dirbtinai padidinti tam tikras ieškovių nurodytas patekimo į rinką kliūtis, ypač susijusias su Europos klientų požiūriu į Japonijos gamintojus. Taigi negalima leisti ieškovėms remtis pažeidimo, kurį darant jos dalyvavo, veikimo pasekmėmis, reikalaujant sumažinti joms už šį pažeidimą skirtą baudą. Be to, minėtas bendrojo susitarimo ilgo galiojimo poveikis gali paaiškinti tai, kodėl ieškovės nepardavė SĮDI EEE nuo 1999 m. iki 2002 m. ir nuo 2004 m. iki 2006 m., t. y. per sąlyginai trumpus laikotarpius, palyginti su pažeidimo laikotarpiu.
328 Trečia, reikia pastebėti, kad kitų dalyvių pareiškimuose nekalbama apie kitas patekimo į rinką kliūtis nei tos, kurias nurodė ieškovės. Todėl šio sprendimo 321–327 punktuose išdėstyti argumentai taikytini ir joms.
329 Ketvirta, reikia pažymėti, kad išorinėje ataskaitoje pateikti įrodymai, susiję su EEE rinkos būkle, nėra pakankamai detalūs, nes apima tik tam tikras pažeidimo laikotarpio dalis. Be to, dalis įrodymų susiję su EEE rinkos augimo tempu, tačiau nerodo tikslaus rinkos dydžio. Bendrai kalbant, į didelę rinką gali būti naudinga patekti, net jeigu ji nėra sparčiai auganti.
330 Be to, kitų konkurentų buvimas yra neišvengiamas veiksnys vykdant ūkinę veiklą rinkos ekonomikoje, ir tai nėra ypatinga aplinkybė, į kurią turėjo būti atsižvelgta. Dėl ieškovių argumento, susijusio su tariamai privilegijuotais santykiais tarp Europos klientų ir Europos gamintojų, reikia daryti nuorodą į šio sprendimo 323 ir 327 punktus.
331 Be to, Japonijos gamintojų galimybių skverbtis į EEE rinką analizės tikslas yra nustatyti ne tai, ar patekimas į šią rinką buvo pats geriausias pasirinkimas Japonijos gamintojams, bet tai, ar toks skverbimasis buvo realus ir, nesant bendrojo susitarimo, galėjo daryti spaudimą EEE rinkoje jau veikiantiems gamintojams. Todėl pati aplinkybė, kad Japonijos gamintojai tariamai gavo naudos kitose rinkose, nėra reikšminga.
332 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškovės nepagrindė savo tvirtinimo, jog EEE rinkos ypatybės lėmė tai, kad Japonijos gamintojų, t. y. bendrojo susitarimo šalių, elgesys nagrinėjamu atveju negalėjo padaryti žalos minėtai rinkai. Tokiomis aplinkybėmis negalima priekaištauti Komisijai, kad neatsižvelgė į minėtą tvirtinimą, kai vertino tiek ieškovių padaryto pažeidimo sunkumą, tiek lengvinančias aplinkybes.
333 Taigi reikia atmesti ketvirtojo pagrindo pirmą dalį.
b) Dėl antros dalies, susijusios su klaida taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo
Šalių argumentai
334 Ieškovės tvirtina, kad konstatuodama jų dalyvavimą bendrajame susitarime ir apskritai darant vieną ir tęstinį pažeidimą Komisija rėmėsi dviem jų pateiktais įrodymais, t. y. pareiškimais dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo egzistavimo ir informacija apie tai, kad buvo atmestas 2002 m. liepos 10 d. Alstom pasiūlymas, susijęs su bendruoju susitarimu dėl Europos rinkos. Šių įrodymų Komisija tuo metu neturėjo, o jie turėjo tiesioginę įtaką įrodant vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą.
335 Ieškovės mano, kad todėl Komisija, konstatuodama, kad minėti įrodymai neturėjo papildomosios vertės, kuri leistų sumažinti baudą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, padarė klaidą. Remdamosi minėto pranešimo 23 punktu jos taip pat tvirtina, kad joms visai neturėjo būti skirta bauda.
336 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
Bendrojo Teismo vertinimas
337 Pranešimo dėl bendradarbiavimo 4, 20, 21 ir 23 punktuose numatyta:
„4. Komisija apsvarstė, kad Bendrijai naudinga palankiai elgtis su įmonėmis, kurios su ja bendradarbiauja. Vartotojų ir piliečių interesai aptikti slaptus kartelius ir juos nubausti yra svarbesni už siekimą nubausti tas įmones, kurios įgalina Komisiją aptikti tokią praktiką ir užkirsti jai kelią.
<...>
20. Įmonėms, kurios neatitinka A skirsnyje numatytų sąlygų, gali būti sumažinta bauda, kuri kitaip joms būtų paskirta.
21. Kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymus, kurie turėtų ženklią papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu.
<...>
23. <...> Be to, jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus.“
338 Atsižvelgiant į šiuos kriterijus ieškovių argumentai turi būti atmesti.
339 Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 192 ir 230 punktuose, pareiškimai apie pranešimo ir apskaitos mechanizmą bei 2002 m. liepos mėn. Alstom pasiūlymą yra reikšmingi įrodymai patvirtinant bendrojo susitarimo buvimą. Vis dėlto per administracinę procedūrą ieškovės tvirtino, pirma, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmas nereikšmingas įrodinėjant bendrojo susitarimo buvimą, ir, antra, kad Alstom pasiūlymas ir jų reakcija į šį pasiūlymą paneigia šio susitarimo buvimą. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės negali teigti, kad jos šiuo klausimu bendradarbiavo su Komisija pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 4 punktą. Todėl atsisakiusi taikyti ieškovėms minėto pranešimo 20 ir 21 punktus Komisija nepadarė klaidos.
340 Dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto taikymo reikia pažymėti, kad 2004 m. rugsėjo 9 d., t. y. ieškovėms pateikiant prašymą atleisti nuo baudų ar jas sumažinti, prie kurio buvo pridėtas 2002 m. liepos 10 d. Alstom pasiūlymas, Komisija jau žinojo apie bendrojo susitarimo buvimą ir jo pobūdį, taip pat apie tai, kad šis susitarimas konkrečiai apėmė laikotarpį nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2004 metų. Šios faktinės aplinkybės buvo atskleistos 2004 m. kovo 11 d. ABB pareiškimuose. Be to, išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus, t. y. prieš ieškovėms pateikiant savo pareiškimą dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo, Komisija žinojo, kad šis mechanizmas tarp kartelio dalyvių veikė nuo 1988 m. iki 2002 m., nes tai buvo nurodyta tiek ABB pareiškimuose, tiek M. parodymuose. Todėl negalima teigti, kad atitinkami ieškovių pareiškimai buvo susiję su Komisijai iki tol nežinomais faktais ar a fortiori kad jie galėjo būti susiję su pažeidimo sunkumu arba trukme. Todėl Komisija nepadarė klaidos atsisakiusi taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punktą.
341 Todėl reikia atmesti ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą dalį.
c) Dėl trečios dalies, susijusios su klaida vertinant su trukme susijusius veiksnius
Šalių argumentai
342 Pirma, ieškovės dar kartą patvirtina savo poziciją, kad Komisija neįrodė pažeidimo tikslo tęstinumo nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. Antra, jos tvirtina, kad išvadą dėl jų dalyvavimo darant pažeidimą po 2002 m. liepos mėn. paneigia tuo metu padaryti struktūros ir susitarimų pobūdžio pakeitimai, ypač jų atsisakymas priimti 2002 m. liepos 10 d. Alstom pasiūlymą sudaryti susitarimą dėl Europos rinkos.
343 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
Bendrojo Teismo vertinimas
344 Grindžiant šią dalį ieškovių nurodyti argumentai yra tie patys kaip aptartieji nagrinėjant antrąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus. Argumentai, susiję su kartelio tikslo tęstinumu ir pasikeitimais kartelyje, buvo nagrinėti šio sprendimo 301–303 punktuose. Be to, aplinkybės, kad įmonė Hitachi atmetė 2002 m. liepos 10 d. Alstom pasiūlymą, reikšmė buvo išnagrinėta šio sprendimo 185–193 punktuose.
345 Iš minėtų punktų matyti, kad ieškovių pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog Komisija padarė klaidą, pirma, kai konstatavo tęstinį ir tą patį ekonominį tikslą turintį pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., ir antra, kai nusprendė, kad bendrasis susitarimas, taigi ir ieškovių dalyvavimas darant pažeidimą, tęsėsi ir po 2002 m. liepos mėnesio.
346 Tokiomis aplinkybėmis ketvirtojo ieškinio pagrindo trečią dalį, taigi ir visą ketvirtąjį pagrindą, reikia atmesti.
2. Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su aplinkybe, kad Komisija apskaičiavo ieškovėms baudas remdamasi metodu, kuriuo pažeidžiami vienodo požiūrio ir proporcingumo principai
a) Šalių argumentai
347 Ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, nes įmonei Hitachi taikė 2,5 atgrasymo koeficientą, nors ABB taikė mažesnį koeficientą, t. y. 1,25. Jos nurodo, kad įmonė Hitachi yra mažas ūkio subjektas SĮDI projektų sektoriuje ir kad jos elgesys negalėjo padaryti didelės žalos konkurencijai bendrojoje rinkoje, o ABB yra pati didžiausia tiekėja minėtame sektoriuje pasauliniu lygiu bei įsteigta Europoje. Be to, skirtingai nei ABB, įmonės Hitachi atveju nebuvo recidyvo. Kadangi ši aplinkybė yra reikšminga atsižvelgiant į būsimo antikonkurencinio elgesio prevenciją, į ją turėjo būti atsižvelgta nustatant taikytinus atgrasymo koeficientus. Be to, atgrasymo koeficientų taikymas gerokai viršijo atsižvelgimo į nedidelę ieškovių rinkos dalį poveikį.
348 Komisija ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
349 Iš ginčijamo sprendimo 491 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija manė, jog reikia taikyti atgrasymo koeficientą įmonėms, kurių bendra apyvarta yra labai didelė. Remdamasi atitinkamų įmonių pasauline apyvarta Komisija pritaikė 1,25 atgrasymo koeficientą ABB ir 2,5 atgrasymo koeficientą įmonei Hitachi.
350 Ieškovės skundžiasi, kad toks apskaičiavimas neatspindi nei ABB galios pasaulinėje ir Europos SĮDI projektų rinkose, nei aplinkybės, kad ABB anksčiau jau buvo bausta už EB 81 straipsnyje numatytą pažeidimą. Iš ginčijamo sprendimo 491 konstatuojamosios dalies matyti, kad atgrasymo koeficiento taikymo tikslas buvo susijęs ne su šių dviejų veiksnių įvertinimu, o su skirtumo tarp atskirų kartelyje dalyvavusių įmonių dydžio įvertinimu. Atsižvelgimas į pastarąjį veiksnį nepažeidžia baudų apskaičiavimo metodo gairių 1 punkto A dalies ir atitinka teismų praktiką, pagal kurią apskaičiuodama baudą Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamos įmonės dydį bei ekonominę galią (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 119–121 punktai).
351 ABB ir įmonei Hitachi pritaikytų atgrasymo koeficientų proporcingumas šių įmonių dydžiui lengvai gali būti patikrintas sudarant visų taikytų atgrasymo koeficientų ir atitinkamų įmonių apyvartos grafiką. Šiame grafike visų atitinkamų įmonių, išskyrus Siemens, koeficientai yra dešinėje. Tai reiškia, kad įmonei Hitachi pritaikytas atgrasymo koeficientas yra proporcingas ABB pritaikytam koeficientui ir kad todėl įmonė Hitachi nebuvo vertinama skirtingai nei ABB.
352 Be to, kalbant apie kitus ieškovių nurodytus veiksnius, reikia pažymėti, kad ABB galia SĮDI projektų rinkoje iš tikrųjų yra reikšmingas veiksnys, nes jis tiesiogiai rodo šios įmonės galimybes daryti žalą konkurencijai. Tačiau šioje byloje į šį veiksnį buvo atsižvelgta nustatant pradinę baudą, nes ABB kartu su Siemens buvo priskirta pirmai grupei atsižvelgiant į jų bendrus pasaulinius pardavimo sandorius. Todėl pradinė ABB bauda buvo penkis kartus didesnė nei įmonei Hitachi ir JAEPS nustatyta pradinė bauda.
353 Kalbant apie recidyvą, reikia priminti, kad atgrasymas yra baudos tikslas ir kad būtinybė užtikrinti tokį poveikį yra bendras reikalavimas, kuriuo Komisija turi vadovautis per visą baudos apskaičiavimo procedūrą, ir jis nereiškia, kad šis skaičiavimas būtinai turi būti būdingas konkrečiam etapui, per kurį bendrai vertinamos visos aplinkybės, susijusios su šio tikslo įgyvendinimu (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 226 punktas). Todėl Komisija, nepadarydama klaidos, galėjo į šį veiksnį atsižvelgti ne nustatydama atgrasymo koeficientus, bet vertindama sunkinančias aplinkybes. Ginčijamo sprendimo 510 konstatuojamojoje dalyje Komisija ABB baudą padidino 50 % pagal baudų apskaičiavimo metodo gairių 2 punktą, nors nė vienai ieškovei bauda nebuvo padidinta dėl šios priežasties.
354 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, penktasis ieškinio pagrindas, kaip ir pirmas papildomas ieškovių reikalavimas panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kiek jis su jomis susijęs, turi būti atmesti.
355 Kadangi nebuvo nurodyta jokio pagrindo, kuriuo būtų grindžiamas antras papildomas ieškovių reikalavimas panaikinti ar sumažinti joms skirtas baudas, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
356 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Jürimäe | Soldevila Fragoso |
Paskelbta 2001 m. liepos 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Ginčo aplinkybės
A – Ieškovės
B – Atitinkami gaminiai
C – Administracinė procedūra
D – Ginčijamas sprendimas
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
A – Dėl pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ieškovėmis
1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė ieškovių teisę į gynybą
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
– Dėl pirmos dalies, susijusios su apkaltinamųjų įrodymų nepateikimu
– Dėl antros dalies, susijusios su kaltinimus paneigiančių įrodymų nepateikimu
2. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su aplinkybe, kad Komisija neįrodė bendrojo susitarimo ar jo nulemto pa˛eidimo buvimo
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su aplinkybe, kad Komisija neįrodė bendrojo susitarimo buvimo
Dėl GQ susitarimo ir EQ susitarimo
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl ABB pareiškimų
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl ABB buvusio darbuotojo ir esamų darbuotojų parodymų
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl Fuji pateiktų įrodymų
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl 2002 m. liepos 10 d. pateikto Alstom pasiūlymo
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl kitų pranešimo apie kaltinimus adresatų pozicijos
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl SĮDI projektų EEE paskyrimo
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Bendras vertinimas
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
b) Dėl antros dalies, susijusios su tuo, kad Komisija tariamai neįrodė, jog bendrasis susitarimas buvo ribojantis susitarimas ar suderinti veiksmai
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
3. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neįrodė, jog tai buvo vienas ir tęstinis pažeidimas
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad Komisija neįrodė, jog tai buvo vienas pažeidimas, apimantis bendrąjį susitarimą, pasaulinį kartelį, sukurtą GQ susitarimu, ir Europos gamintojų slaptą veiklą EEE
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
b) Dėl antros dalies, susijusios su aplinkybe, kad Komisija neįrodė kartelio tęstinumo
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
B – Dėl pirmo papildomo reikalavimo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kiek jis susijęs su ieškovėmis
1. Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaida, padaryta apskaičiuojant ieškovėms skirtinas baudas
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su klaida vertinant atskirai kiekvienos įmonės svarbą darant pažeidimą
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
b) Dėl antros dalies, susijusios su klaida taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
c) Dėl trečios dalies, susijusios su klaida vertinant su trukme susijusius veiksnius
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
2. Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su aplinkybe, kad Komisija apskaičiavo ieškovėms baudas remdamasi metodu, kuriuo pažeidžiami vienodo požiūrio ir proporcingumo principai
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų