GENERALINĖS ADVOKATĖS
TAMARA ĆAPETA IŠVADA,
pateikta 2023 m. gegužės 25 d.(1)
Byla C‑175/22
BK,
dalyvaujant
Spetsializirana prokuratura
(Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2012/13/ES – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – 6 straipsnio 4 dalis – Teisė būti informuotam apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą nacionaliniame teisme – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Teismų nešališkumas“
I. Įžanga
1. Naujausiais duomenimis, kasmet Europos Sąjungoje daugiau kaip 9 milijonams asmenų iškeliamos baudžiamosios bylos(2). Šiuo tikslu Europos Sąjunga yra priėmusi teisės aktų, kuriuose nustatytos tam tikros bendros procesinės teisės, taikomos baudžiamajame procese.
2. Vienas iš šių teisės aktų yra Direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese(3), kurioje nustatytos taisyklės dėl asmenų teisės būti informuotiems apie jų procesines teises, įskaitant jiems pareikštus kaltinimus.
3. Ši byla grindžiama Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl minėtos direktyvos nuostatų ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.
4. Pagrindinis šioje byloje keliamas klausimas iš esmės yra tas, ar pagal Direktyvą 2012/13 draudžiamos nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias teismas gali pripažinti kaltinamąjį kaltu padarius nusikalstamą veiką, kurią šis teismas perkvalifikavo, nepranešęs šiam asmeniui apie tai prieš priimant nuosprendį. Šioje byloje taip pat keliami klausimai, ar aplinkybė, kad apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą informuoja teismas, gali pažeisti Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintas teismų nešališkumo garantijas.
II. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
5. Spetsializirana prokuratura (Specializuota prokuratūra, Bulgarija) pareiškė kaltinimus kaltinamajam BK ir perdavė bylą Spetsializiran Nakazatalen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje pateikusiam teismui.
6. Spetsializirana prokuratura (Specializuota prokuratūra) apkaltino BK padarius korupcinę nusikalstamą veiką jam būnant policijos tyrėju. Pagal Bulgarijos baudžiamąjį kodeksą(4) už šį nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki penkiolikos metų, 25 000 levų (BGN) (maždaug 12 500 EUR) bauda, pusės turto konfiskavimas ir teisių praradimas.
7. BK gynėjas nesutiko su tokiu teisiniu kvalifikavimu ir teigė, kad BK nebuvo atsakingas už ginčijamas veikas kaip policijos tyrėjas ir kad padaryta nusikalstama veika yra sukčiavimas. Pagal Bulgarijos baudžiamąjį kodeksą(5) už tokį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimo bausme iki penkerių metų.
8. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad jo sprendimas dėl bylos esmės iš principo turi būti grindžiamas prokuratūros suformuluotais kaltinimais. Jei teismas nuspręstų, kad nėra visų inkriminuojamos veikos sudėties požymių, jis turėtų priimti išteisinamąjį nuosprendį. Vis dėlto, jeigu teismas pripažintų, kad prokuratūros nurodytos faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, jis turėtų išnagrinėti, ar yra padaryta kitokia nusikalstama veika, už kurią skiriama tokia pati ar švelnesnė bausmė.
9. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, jog bylai reikšmingi Bulgarijos teisės aktai(6) jurisprudencijoje aiškinami taip, kad pagal juos teismui leidžiama ex officio pakeisti nusikalstamos veikos teisinį kvalifikavimą, iš anksto apie tai nepranešus kaltinamajam. Tai leidžiama tik tokiais atvejais, kai iš esmės nekeičiamos kaltinimo faktinės aplinkybės ir dėl naujo teisinio kvalifikavimo nebus paskirta griežtesnė bausmė(7). Praktiškai kaltinamasis apie naują teisinį kvalifikavimą sužino tik tada, kai priimamas teismo sprendimas.
10. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal nacionalinę teisę jis galėtų pakeisti nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas BK, teisinį kvalifikavimą, taigi ir konstatuoti sukčiavimą, kaip teigia BK gynėjas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo dar vieną galimą nusikalstamą veiką, t. y. neteisėto poveikio darymą, už kurį pagal Bulgarijos baudžiamąjį kodeksą(8) baudžiama laisvės atėmimu iki šešerių metų arba bauda iki 5 000 BGN (apie 2 500 EUR).
11. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl nacionalinės teisės aktų nuostatų, kaip jos yra išaiškintos jurisprudencijoje, atitikties Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 3 ir 4 dalims, nes kaltinamasis neturi jokios galimybės gintis nuo naujo teisinio kvalifikavimo ir sužinojo apie jį tik po nuteisimo. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tokie nacionalinės teisės aktai gali būti pateisinami tuo, kad dėl naujojo teisinio kvalifikavimo nebus paskirta griežtesnė bausmė.
12. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tokios nacionalinės teisės aktų nuostatos prieštarauja Direktyvai 2012/13, jis privalėtų informuoti BK apie galimybę priimti apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis kitokiu teisiniu kvalifikavimu nei tas, kurį pateikė prokuratūra, ir suteikti jam galimybę pasirengti gynybai. Tokiu atveju šis teismas baiminasi galintis prarasti savo neutralumą, jei nuspręstų, kad tam tikras teisinis kvalifikavimas yra įmanomas, ir tada, remdamasis šiuo kvalifikavimu, nuteistų kaltinamąjį, net prieš tai suteikęs šiam asmeniui galimybę tam pasirengti. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar tai, kad informaciją apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą pateikia teismas, o ne prokuratūra, gali kelti abejonių dėl šio teismo nešališkumo, užtikrinamo pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą.
13. Šiomis aplinkybėmis Spetsializiran Nakazatalen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„[1.] Ar pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 3 ir 4 dalis draudžiama nacionalinės teisės nuostatas – Nakazatelno protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas) 301 straipsnio 1 dalies 2 punktą, siejamą su 287 straipsnio 1 dalimi – jurisprudencijoje aiškinti taip, kad teismas savo nuosprendyje gali teisiškai kvalifikuoti veiką kitaip, nei nurodyta kaltinamajame akte, jeigu ji nėra kvalifikuojama kaip veika, už kurią nustatoma griežtesnė bausmė, nes prieš paskelbiant nuosprendį kaltinamasis nebuvo tinkamai informuotas apie naują, kitokį teisinį kvalifikavimą ir negalėjo nuo jo gintis?
[2.] Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pagal Chartijos 47 straipsnio 2 dalį draudžiama teismui informuoti kaltinamąjį apie tai, kad jis galėtų priimti sprendimą dėl esmės, remdamasis kitokiu teisiniu veikos kvalifikavimu, ir suteikti kaltinamajam galimybę pasirengti gynybai, nes šį kitokį teisinį kvalifikavimą inicijavo ne prokuratūra?“
14. 2022 m. rugpjūčio 5 d. rašte Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) pranešė Teisingumo Teismui, kad po 2022 m. liepos 27 d. įsigaliojusio teisės aktų pakeitimo Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) buvo panaikintas ir kad kai kurios jo nagrinėjamos baudžiamosios bylos, įskaitant šią bylą, nuo tos dienos buvo perduotos Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas).
15. Rašytines pastabas Teisingumo Teisme pateikė Čekijos Respublika ir Europos Komisija. 2023 m. kovo 2 d. buvo surengtas teismo posėdis, per jį šios šalys pateikė žodinius argumentus.
III. Analizė
16. Abu Teisingumo Teismui pateikti klausimai kyla dėl Bulgarijos baudžiamojo proceso teisės ypatumų, susijusių su teismo galimybe tam tikromis aplinkybėmis perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, apie tai neinformavus kaltinamojo. Praktiškai apie naują nusikalstamos veikos teisinį kvalifikavimą šis asmuo sužino tik teismo nuosprendžio paskelbimo momentu, todėl neturi galimybės gintis nuo naujo teisinio kvalifikavimo baudžiamojoje byloje. Vis dėlto toks perkvalifikavimas galimas tik tuo atveju, kai iš esmės nesikeičia kaltinimo aplinkybės ir dėl naujo teisinio kvalifikavimo nebus paskirta griežtesnė bausmė. Šie ypatumai susiję su jurisprudencijoje pateiktu bylai reikšmingų Bulgarijos teisės aktų aiškinimu.
17. Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštą susirūpinimą dėl tokių nacionalinės teisės aktų nuostatų atitikties Sąjungos teisei, reikia išaiškinti Direktyvos 2012/13 6 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnyje užtikrinamą pagrindinę teisę į nešališką teismą. Abu klausimus nagrinėsiu paeiliui.
A. Dėl pirmojo klausimo
18. Pirmasis klausimas susijęs su kaltinamojo teise būti informuotam apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą. Mano nuomone, norint atsakyti į šį klausimą, reikia išaiškinti Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime paminėjo ir šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį(9).
19. Taigi siūlau Teisingumo Teismui pirmąjį klausimą performuluoti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias teismas gali tik paskelbdamas nuosprendį informuoti kaltinamąjį, kad perkvalifikavo nusikalstamą veiką.
20. Šis klausimas reiškia, kad teismas gali savo iniciatyva pakeisti nusikalstamos veikos teisinį kvalifikavimą. Pirmiausia norėčiau patikslinti, kad šioje byloje Teisingumo Teismo neprašoma priimti sprendimo dėl tokių nacionalinio teismo įgaliojimų suderinamumo su Sąjungos teise(10). Pirmasis klausimas susijęs tik su tuo, kada kaltinamasis turi būti informuotas apie pakeitimus.
21. Kadangi atsakant į šį klausimą reikia išaiškinti Direktyvą 2012/13, pirmiausia tarsiu keletą žodžių dėl šios direktyvos ir jos 6 straipsnio.
1. Direktyva 2012/13 ir jos 6 straipsnis
22. Direktyva 2012/13 yra viena iš šešių „procesinių teisių“ arba „veiksmų gairių“ direktyvų, priimtų remiantis 2009 m. Tarybos rezoliucija dėl veiksmų plano, skirto įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti(11). Ji buvo patvirtinta Europos Vadovų Tarybos Stokholmo programoje dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės(12). Šios direktyvos grindžiamos Sąjungos kompetencija pagal SESV 82 straipsnio 2 dalies b punktą priimti minimalias taisykles dėl asmenų teisių baudžiamajame procese(13).
23. Pagrindinis šių bendrų taisyklių pateisinimas – palengvinti teismo sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimą(14). Tai labai aiškiai atspindėta Direktyvos 2012/13 preambulėje(15).
24. Direktyvoje 2012/13 nustatytos bendros minimalios taisyklės, susijusios su įtariamųjų ir kaltinamųjų teise į informaciją baudžiamajame procese(16). Teisė į informaciją baudžiamajame procese yra pagrindinis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektas(17), nes byla gali būti išnagrinėta teisingai, tik jeigu žmonėms yra žinomos jų teisės(18).
25. Šioje byloje svarbus Direktyvos 2012/13 6 straipsnis padeda užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą, nes jame nustatomos taisyklės, susijusios su vienu teisės būti informuotam aspektu(19). Jame reglamentuojama įtariamųjų ar kaltinamųjų teisė žinoti, kuo jie kaltinami. Šiame straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų pateikta informacija apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami arba kaltinami. Ta informacija suteikiama nedelsiant ir yra tiek išsami, kiek tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą ir veiksmingą naudojimąsi teise į gynybą.
2. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti, būtų informuoti apie jų suėmimo arba sulaikymo priežastis, įskaitant nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami ar jiems pareikšti kaltinimai dėl jos įvykdymo.
3. Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui būtų suteikta išsami informacija apie kaltinimą, įskaitant nusikalstamos veikos pobūdį ir teisinį kvalifikavimą bei kaltinamųjų dalyvavimo vykdant tą nusikalstamą veiką pobūdį.
4. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji būtų nedelsiant informuoti apie bet kokius informacijos, pateiktos pagal šį straipsnį, pasikeitimus, kai tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą.“
26. Direktyvos 2012/13 27 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad asmenims, kaltinamiems nusikalstamos veikos padarymu, turėtų būti suteikta visa reikiama informacija apie kaltinimus, kad jie galėtų pasirengti gynybai ir būtų užtikrintas teisingas teismo procesas.
27. Be to, Direktyvos 2012/13 29 konstatuojamojoje dalyje papildomai nurodyta, kad tais atvejais, kai vykstant baudžiamajam procesui kaltinimo aplinkybės pasikeičia taip, kad pradeda daryti reikšmingą įtaką įtariamojo arba kaltinamojo padėčiai, jis turėtų būti informuotas apie tuos pokyčius, kai tai būtina siekiant užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą, ir tai turi būti padaryta laiku, siekiant suteikti galimybę veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą.
2. Dėl pirmojo klausimo
28. Ar Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 daliai prieštarauja tai, kad kaltinamasis informuojamas apie jam pareikštų kaltinimų pakeitimą tik tada, kai paskelbiamas nuosprendis, kuriuo šis asmuo nuteisiamas pagal šiuos pakeistus kaltinimus?
29. Akivaizdu, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, nes kaltinamasis neturėjo galimybės gintis nuo kaltinimų, dėl kurių buvo nuteistas. Tačiau ar atsakymas būtų toks akivaizdus, jei naujų ir pradinių kaltinimų sudedamosios dalys yra tos pačios? Ar galima daryti prielaidą, kad esant tokiai situacijai kaltinamasis negalėjo gintis?
30. Čekijos Respublika mano, kad pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės aktų nuostatos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, jei naujas teisinis kvalifikavimas nėra nei griežtesnis, nei netikėtas. Savo argumentą ji grindžia tos nuostatos formuluote, pagal kurią įtariamieji ar kaltinamieji turi būti informuojami apie pokyčius tik tada, „kai tai būtina užtikrinti teisingą procesą“. Per teismo posėdį Čekijos Respublika pateikė pavyzdį dėl vagystės ir plėšimo. Kaip ji paaiškino, vagystė paprastai apibrėžiama kaip bet kurio kito asmens turto pasisavinimas, o plėšimas paprastai reiškia vagystę naudojant jėgą. Jei iš pradžių nusikalstama veika teisiškai kvalifikuojama kaip plėšimas, o vėliau šis kvalifikavimas pakeičiamas į vagystę, teismas neprivalo informuoti kaltinamojo, nes plėšimas apima visus vagystės sudėties požymius, todėl galimybė gintis jau buvo suteikta. Vis dėlto, jei iš pradžių nusikalstama veika teisiškai kvalifikuojama kaip vagystė, šis kvalifikavimas negali būti pakeistas į plėšimą, neinformavus kaltinamojo ir nesuteikus jam galimybės apsiginti, nes vagystė neapima visų plėšimo sudėties požymių.
31. Komisija teigia, kad tokios nacionalinės teisės aktų nuostatos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, prieštarauja Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 daliai. Vis dėlto Komisija mano, kad tuo atveju, jei iš pradžių kvalifikuota nusikalstama veika jau apėmė perkvalifikuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, kaltinamojo nebūtų būtina informuoti prieš priimant nuosprendį. Tokiu atveju kaltinamajam nereikėtų keisti savo gynybos strategijos. Komisijos nuomone, šioje byloje nagrinėjamu atveju taip nėra.
32. Čekijos Respublika ir Komisija remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. Jos patikslina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) pažeidimo konstatavimas priklauso nuo teisingo teismo proceso užtikrinimo, todėl reikia atsižvelgti į tai, ar vykstant procesui kaltinamasis žinojo apie naujo teisinio kvalifikavimo galimybę. Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies aiškinimas ir ypač jos formuluotė „kai tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą“ turėtų būti suprantamas panašiai.
33. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti bylai reikšmingą Teisingumo Teismo (a) ir EŽTT (b) jurisprudenciją.
a) Bylai reikšminga Teisingumo Teismo jurisprudencija
34. Sprendimas Kolev ir kt.(20) pirmiausia buvo susijęs su Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 3 dalies išaiškinimu. Teisingumo Teismo didžioji kolegija nusprendė, kad siekiant Direktyvos 2012/13 6 straipsnio tikslo leisti veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą ir užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą būtina, kad kaltinamasis gautų išsamią informaciją apie kaltinimą tokiu metu, kad galėtų veiksmingai pasirengti gynybai. Šiai bylai svarbu tai, kad Teisingumo Teismas dar konstatavo, kad toks reikalavimas neužkerta kelio galimybei vėliau keisti gynybos atstovams pateiktos informacijos apie kaltinimus, visų pirma susijusios su veikų, kuriomis kaltinama, teisiniu kvalifikavimu, kaip numatyta Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalyje. Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad apie tokius pakeitimus kaltinamajam ar jo advokatui turi būti pranešta tada, kai jie dar turi galimybę veiksmingai reaguoti, t. y. iki pasitarimų stadijos(21).
35. Sprendime Moro(22) Teisingumo Teismas pakartojo minėtas išvadas ir konstatavo, kad informacija apie bet kokį pakeitimą, turintį poveikį kaltinimui, susijusi ne tik su veikų, kuriomis kaltinamas asmuo, pasikeitimu, bet ir su šių veikų teisinio kvalifikavimo pakeitimu. Tai būtina pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį, kad kaltinamasis galėtų konkrečiai ir veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą(23).
36. Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, regis, aiškiai matyti, kad tuo atveju, kai nusikalstama veika perkvalifikuojama, pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad kaltinamasis būtų informuotas apie šį perkvalifikavimą tuo metu, kai jis turi galimybę reaguoti į šį naują kaltinimą, ir tai turi įvykti prieš teismo pasitarimų stadiją.
37. Taigi ši jurisprudencija patvirtina poziciją, kad šioje byloje aptariamos nacionalinės teisės aktų nuostatos neatitinka Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies. Vis dėlto nė vienoje iš šių ankstesnių bylų Teisingumo Teismo nebuvo klausiama, ar informacija apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą turi būti suteikta kaltinamajam, jeigu naujasis teisinis kvalifikavimas grindžiamas tais pačiais nusikaltimo sudėties požymiais kaip ir pirminis teisinis kvalifikavimas. Taigi negalima manyti, kad šios bylos tikslais ankstesnėje jurisprudencijoje yra pateiktas galutinis atsakymas.
b) Bylai reikšminga EŽTT jurisprudencija
38. Kaip paaiškinta pirma (žr. šios išvados 32 punktą), tiek Čekijos Respublika, tiek Komisija remiasi EŽTT jurisprudencija dėl EŽTK 6 straipsnio 3 dalies a punkto, kuriame numatyta, kad atitinkamas asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą.
39. Visų pirma EŽTT yra nusprendęs, kad EŽTK 6 straipsnio 3 dalies a punkte suinteresuotajam asmeniui suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą (t. y. apie veikas, kuriomis jis kaltinamas ir kuriomis grindžiamas kaltinimas), bet ir apie šių veikų teisinį kvalifikavimą. Manoma, kad tai svarbu siekiant užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą(24). Taigi EŽTK 6 straipsnio 3 dalies a punkto taikymo sritis vertinama atsižvelgiant į platesnę EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir į asmens teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai pagal EŽTK 6 straipsnio 3 dalies b punktą(25).
40. Dėl kaltinimų pakeitimo pažymėtina, kad kaltinamasis turi būti tinkamai ir išsamiai informuotas apie pakeitimus ir kad jam taip pat turi būti suteikta pakankamai laiko ir galimybių sureaguoti į kaltinimus ir pasirengti gynybai remiantis bet kokia nauja informacija ar kaltinimais(26). Pagal EŽTT suformuotą jurisprudenciją, jeigu teismai, kai tokia teisė pripažįstama pagal nacionalinę teisę, turi galimybę perkvalifikuoti faktines aplinkybes, dėl kurių į juos buvo tinkamai kreiptasi, jie turi įsitikinti, kad kaltinamasis turėjo galimybę konkrečiai ir veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą šiuo klausimu. Tai reiškia, kad šis asmuo turi būti laiku ir išsamiai informuojamas ne tik apie faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą(27).
41. Remdamasis tokiais argumentais EŽTT nustatė EŽTK 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktų kartu su jos 6 straipsnio 1 dalimi pažeidimą tais atvejais, kai teismas perkvalifikavo nusikalstamą veiką ir kai kaltinamajam nebuvo suteikta galimybės praktiškai, veiksmingai ir laiku apsiginti nuo naujojo teisinio kvalifikavimo(28). Konkrečiai EŽTT yra pažymėjęs, kad jei informacija pateikiama tada, kai asmuo nebeturi galimybės pasirengti gynybai nuo naujo kaltinimo, ir jeigu jis sužinojo apie perkvalifikavimą tik iš teismo sprendimo, tai reiškia, kad jau yra per vėlu(29).
42. Be to, EŽTT nelaikė reikšminga aplinkybe to, kad perkvalifikavimas buvo susijęs su švelnesnės bausmės taikymu(30).
43. Pavyzdžiui, byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją(31) EŽTT didžioji kolegija nusprendė, kad EŽTK buvo pažeista, kai teismas perkvalifikavo nusikalstamą bankrotą į bendrininkavimą organizuojant nusikalstamą bankrotą tokiomis aplinkybėmis, kai kaltinamieji nebuvo informuoti apie šį kaltinimą. Šiomis aplinkybėmis EŽTT nagrinėjo, ar šie asmenys turėjo žinoti, kad gali būti nuteisti pagal naują kaltinimą. Atsižvelgdamas į aplinkybių, kurias reikia įrodyti, skirtumus, EŽTT nusprendė, kad toks naujas kaltinimas bendrininkavimu nebuvo būdingas pradiniam kaltinimui, apie kurį jie žinojo nuo pat proceso pradžios. Nors EŽTT neturėjo vertinti, ar pagrįsti atsiliepimai į ieškinį, kuriuos šie asmenys būtų galėję pateikti, jei būtų turėję galimybę pateikti pastabas dėl naujo kaltinimo, jis vis dėlto pažymėjo, jog pagrįsta teigti, kad gynyba būtų buvusi kitokia. Taigi, pasinaudodamas nacionalinėje teisėje jam suteikta teise perkvalifikuoti kaltinimą, teismas turėjo suteikti kaltinamiesiems galimybę pasirengti gynybai nuo naujo kaltinimo. Sužinoti apie perkvalifikavimą tik iš nuosprendžio buvo per vėlu.
44. EŽTT taip pat nustatė EŽTK pažeidimą byloje Penev prieš Bulgariją(32). EŽTT pažymėjo, jog kaltinamasis negalėjo žinoti, kad teismas gali priimti nuosprendį remdamasis nauju teisiniu kvalifikavimu, kad senos ir naujos nusikalstamos veikos sudėties požymiai skyrėsi ir kad dėl naujos nusikalstamos veikos sudėties požymių niekada nebuvo diskutuojama vykstant procesui, nes apie naują teisinį kvalifikavimą asmuo sužinojo tik iš teismo sprendimo. EŽTT taip pat atmetė argumentus, kad nusikalstamos veikos teisinis kvalifikavimas yra nesvarbus, jeigu alternatyvus nuosprendis pagrįstas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, ir priminė, jog pagal EŽTK reikalaujama, kad kaltinamasis būtų išsamiai informuotas ne tik apie veikas, kuriomis jis kaltinamas, bet ir apie jų teisinį kvalifikavimą.
45. Regis, byla D.M.T. ir D.K.I. prieš Bulgariją(33) turi daugiausia panašumų su nagrinėjama byla, nes buvo susijusi su nusikalstamos veiklos perkvalifikavimu iš korupcijos į sukčiavimą. EŽTT nustatė EŽTK pažeidimą, nes kaltinamasis nė karto vykstant procesui nebuvo informuotas apie kvalifikavimo pakeitimą; kaltinamasis sužinojo apie jam pateiktus naujus kaltinimus tik iš teismo sprendimo. EŽTT teigimu, kaltinamasis negalėjo numatyti tokio perkvalifikavimo, nes skyrėsi abiejų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, todėl tikėtina, kad gynyba būtų buvusi kitokia.
46. Manau, svarbu pažymėti, kad tose bylose skyrėsi pradinio ir perkvalifikuoto nusikaltimo sudėties požymiai, kuriuos reikėjo įrodyti.
47. Vis dėlto EŽTT nekonstatavo jokio EŽTK pažeidimo tais atvejais, kai kaltinamajam buvo suteikta galimybė reaguoti į naują nusikalstamos veikos teisinį kvalifikavimą(34). Pavyzdžiui, taip yra tuo atveju, kai kaltinamasis buvo informuotas apie kaltinimų pakeitimo galimybę jurisdikciją turinčiam teismui nagrinėjant bylą ir turėjo galimybę pateikti argumentus dėl naujų kaltinimų prieš priimant nuosprendį(35). Vis dėlto ši situacija skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamos situacijos, kai kaltinamasis apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą sužino tik priėmus nuosprendį.
48. Kai kuriais atvejais EŽTT nenustatė EŽTK pažeidimo, kai buvo laikoma, kad kaltinamasis žinojo apie naujo teisinio kvalifikavimo aplinkybes ir galėjo gintis nuo nusikalstamos veikos vykstant procesui.
49. Byloje Salvador Torres prieš Ispaniją(36) EŽTT nenustatė kaltinamojo teisės pažeidimo pagal EŽTK 6 straipsnio 3 dalies a punktą, kai nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš paprasto turto iššvaistymo į paprastą turto iššvaistymą esant sunkinančiai aplinkybei, kad kaltinamasis pasinaudojo viešu savo pareigų pobūdžiu. Kaltinamojo pareigų viešas pobūdis buvo neatsiejamas nuo pirminio kaltinimo, taigi jam žinomas nuo pat proceso pradžios. Vadinasi, kaltinamasis turėjo galimybę imtis šio klausimo vykstant procesui.
50. Be to, byloje Marilena-Carmen Popa prieš Rumuniją(37) EŽTT nenustatė jokio EŽTK pažeidimo, kai tęstinį dokumentų klastojimą teismas perkvalifikavo į vieną klastojimo veiksmą. EŽTT nusprendė, kad vienintelis klastojimo veiksmas, už kurį asmuo buvo nuteistas, yra neatsiejamas nuo pirminio kaltinimo tęstiniais klastojimo veiksmais. Taigi kaltinamajai tai buvo žinoma nuo pat baudžiamojo proceso pradžios ir per visą šį procesą ji galėjo pareikšti savo nuomonę ir pateikti pastabas bei įrodymus, gindamasi nuo jai pareikštų kaltinimų kiekvienu klastojimo veiksmu. Tokiomis aplinkybėmis EŽTT nusprendė, jog pareiškėja turėjo puikiai suprasti, kad nacionaliniai teismai gali pripažinti ją kalta dėl perkvalifikuotos nusikalstamos veikos.
51. Galiausiai, pavyzdžiui, byloje Gea Catalán prieš Ispaniją(38), EŽTT nenustatė EŽTK pažeidimo, kai neatitiktis, dėl kurios buvo skundžiamasi, atsirado dėl prokuroro padarytos kanceliarinės klaidos, tačiau kaltinamasis bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamai informuotas apie visus kaltinimo sudėties požymius.
52. Taigi minėtą EŽTT jurisprudenciją galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Pirmosios grupės bylose skyrėsi pradinio ir perkvalifikuoto nusikaltimo sudėties požymiai. Tokiais atvejais EŽTT nusprendė, kad kaltinamasis neturėjo galimybės gintis prieš paskelbiant apkaltinamąjį nuosprendį už perkvalifikuotą nusikalstamą veiką. Atrodo, kad nagrinėjama byla susijusi su tokia situacija, tačiau tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Antrosios grupės bylose pradinio nusikaltimo sudėties požymiai apima visus perkvalifikuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius (kaip šios išvados 30 punkte nurodytas Čekijos Respublikos pateiktas vagystės ir plėšimo pavyzdys). Regis, iš EŽTT jurisprudencijos galima spręsti, kad tokiais atvejais kaltinamasis jau turėjo galimybę gintis ir kad jo gynybos strategija nebūtų kitokia. Taigi kaltinamojo informavimas tik priimant nuosprendį nėra EŽTK pažeidimas.
c) Kaip Teisingumo Teismas turėtų aiškinti Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį?
53. Čekijos Respublika ir Komisija pabrėžė, kad aiškindamas Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį Teisingumo Teismas turėtų laikytis panašios pozicijos kaip ir EŽTT savo jurisprudencijoje, kai vertino įtariamus EŽTK 6 straipsnio 3 dalies a punkto pažeidimus.
54. Ar tikrai taip yra?
55. Neginčijama, kad Sąjungos antrinė teisė, įskaitant Direktyvą 2012/13, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Sąjungą saistančias pagrindines teises(39). Remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, šios teisės taip pat yra tos, kurios užtikrinamos pagal EŽTK ir atitinkamą EŽTT jurisprudenciją, kai tik Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka EŽTK įtvirtintas teises. Šiuo klausimu Direktyvos 2012/13 41 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šia direktyva paisoma Chartijoje pripažįstamų pagrindinių teisių ir principų, visų pirma siekiama puoselėti teisę į laisvę, teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į gynybą. Be to, jos 42 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad Direktyvos 2012/13 nuostatos, atitinkančios EŽTK garantuojamas teises, turėtų būti aiškinamos ir įgyvendinamos nuosekliai su tomis teisėmis, atsižvelgiant į tai, kaip jos išaiškintos EŽTT jurisprudencijoje(40).
56. Vis dėlto pareiga Direktyvą 2012/13 aiškinti taip, kad ji atitiktų pagrindines teises, reiškia, kad šioje direktyvoje įtvirtintos teisės negali suteikti mažesnės apsaugos nei ta, kuri garantuojama pagal Chartiją ir EŽTK. Tai nereiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas negali suteikti kaltinamiesiems platesnių teisių. Be to, jeigu Sąjungos antrinėje teisėje numatytos tokios platesnės teisės, tai savaime nereiškia, kad Chartijos standartas yra aukštesnis už nustatytąjį EŽTK. Tai tiesiog reiškia, kad teisėkūros sprendimas yra dar palankesnis, nei reikalaujama pagal pagrindinių teisių standartą Sąjungoje, ir Sąjungos teisės aktų leidėjas negali šio standarto sumažinti, bet gali nustatyti palankesnę tvarką.
57. Taigi, net jei EŽTT jurisprudenciją reikia aiškinti taip, kad pagal ją tam tikromis aplinkybėmis leidžiama perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, nesuteikiant kaltinamajam galimybės reaguoti į tokį pakeitimą, tai nebūtinai reiškia, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis turėtų būti aiškinama būtent taip.
58. Aiškindamas Sąjungos antrinę teisę Teisingumo Teismas turi atsižvelgti ne tik į pagrindinių teisių apsaugą kaip į minimalią ribą, bet ir į aiškintino teisės akto tikslą.
59. Kaip nurodyta Direktyvos 2012/13 preambulėje(41), šia direktyva siekiama suderinti nacionalinės teisės aktus, siekiant sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą ir taip sudaryti sąlygas tarpusavio pripažinimui teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje.
60. Šis svarbus tikslas, kuriuo grindžiama Direktyva 2012/13, neišvengiamai turi įtakos jos aiškinimo metodui, kaip ir kitų direktyvų, priimtų remiantis SESV 82 straipsnio 2 dalimi, aiškinimui. Byloje Covaci, pirmojoje byloje, kurioje Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti Direktyvą 2012/13, generalinis advokatas Y. Bot siūlė nuspręsti, kad „remiantis SESV 82 straipsnio 2 dalimi nustatytas taisykles reikia aiškinti taip, kad būtų galima užtikrinti visišką jų veiksmingumą, nes pagal tokį aiškinimą, kuriuo sustiprinama teisių apsauga, kartu sustiprinamas tarpusavio pasitikėjimas, taigi palengvinamas ir tarpusavio pripažinimas“(42). Jis dar nurodė, kad „šių taisyklių taikymo srities apribojimas pažodžiui aiškinant tekstus gali trikdyti tarpusavio pripažinimo veikimą, taigi ir kurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę“(43).
61. Sutinku su tokia generalinio advokato Y. Bot pozicija. Direktyvoje 2012/13 nustatytos bendros taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad būtų galima geriausiai pasiekti tikslą stiprinti tarpusavio pasitikėjimą. Toks tikslas skatina paprastus sprendimus. Vis dėlto Teisingumo Teismas privalo laikytis leistino aiškinimo ribų, kurias lemia Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies formuluotė.
62. Atsižvelgiant į tai, reikia apsvarstyti, kaip galima aiškinti Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies žodžius „būtina užtikrinti teisingą procesą“. Jeigu yra daugiau negu viena šios frazės aiškinimo alternatyva (o manau, kad taip ir yra), Teisingumo Teismas turėtų pasirinkti tokią, kuria būtų geriausiai pasiektas tikslas didinti tarpusavio pasitikėjimą.
63. Mano nuomone, Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies formuluotę galima aiškinti (bent) dviem būdais.
64. Pagal pirmąjį aiškinimo variantą teisingas bylos nagrinėjimas užtikrinamas tais atvejais, kai sutampa pradinės ir perkvalifikuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, net jei kaltinamasis iki nuosprendžio paskelbimo neinformuojamas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą. Šis aiškinimo variantas atspindi EŽTT jurisprudenciją. Jis grindžiamas prielaida, kad tokiais atvejais teismas gali būti įsitikinęs, kad kaltinamasis jau turėjo galimybę apsiginti ir jo gynybos strategija nebūtų kitokia.
65. Suprantama, kad toks kiekvieno konkretaus atvejo analize grindžiamas požiūris gali atrodyti priimtinas EŽTT jurisprudencijoje. EŽTT patikėta užduotis a posteriori įvertinti, ar nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą buvo pažeistos EŽTK grindžiamos teisės. Taigi EŽTT, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, gali atgaline data įvertinti, ar teismas, kuris nesuteikė kaltinamajam galimybės gintis nuo perkvalifikuotų kaltinimų, pažeidė EŽTK.
66. Vis dėlto, jei Direktyva 2012/13 siekiama sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą, toks aiškinimo variantas turi trūkumų. Toks kiekvieno konkretaus atvejo analize grindžiamas požiūris paremtas (subjektyviu) teismo vertinimu, kad kaltinamasis (ir jo advokatas) negalėjo remtis kitokia gynybos strategija. Mano nuomone, toks teismui nustatytas reikalavimas įvertinti galimas gynybos strategijas konkrečiais atvejais kelia problemų ir netgi galėtų kirstis su teismų nešališkumo reikalavimu labiau, nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuogąstavo antrajame prejudiciniame klausime (žr. šios išvados 77–84 punktus).
67. Šios bylos aplinkybėmis atrodo, kad pradinės ir perkvalifikuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai skiriasi, todėl nacionalinės teisės aktas, pagal kurį teismui leidžiama informuoti kaltinamąjį apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą tik nuosprendžio priėmimo momentu, neatitiktų Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies, net pasitelkus pirmąjį aiškinimo variantą. Vis dėlto, jei abiejų nusikalstamų veikų sudėties požymiai sutaptų, pagal pirmąją aiškinimo alternatyvą nacionalinės teisės aktas, pagal kurį kaltinamąjį apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą leidžiama informuoti tik nuosprendžio priėmimo momentu, nebūtų draudžiamas. Tai reiškia, kad pagal Čekijos pateiktą vagystės ir plėšimo pavyzdį (žr. šios išvados 30 punktą) teismas turėtų padaryti išvadą, kad gynybos strategija nebūtų kitokia. Vis dėlto galima būtų įsivaizduoti situaciją, kad plėšimu kaltinamas asmuo savo gynybą sutelkė į jėgos panaudojimo paneigimą, nes, nesant šio sudėties požymio, jis būtų išteisintas dėl plėšimo. Šis asmuo galėjo ir nesutelkti dėmesio į kito asmens turto pasisavinimo elementą. Jei kaltinamasis žinojo, kad nusikalstama veika yra vagystė, jis būtų galėjęs skirti daugiau dėmesio šios kaltinimo dalies paneigimui. Ar teismas galėtų užtikrintai konstatuoti, kad kaltinamajam nebūtų galėjusi būti naudinga kita gynybos strategija? Atsižvelgiant į neaiškumą, susijusį su šiuo aiškinimo variantu, jis naudingai nepadės didinti vienos valstybės narės teismų pasitikėjimo kitų valstybių narių teismų praktika.
68. Netgi galima būtų teigti, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis yra perteklinė, jeigu joje tik pakartojama iš Chartijos ir EŽTK kylanti teisė. Pirmojo aiškinimo varianto taisyklės jau yra privalomos valstybėms narėms ir jų teismams. Pripažįstu, jog negalima paneigti, kad kartais vien taisyklių, kurias teismai nustatė aiškindami pagrindines teises, išreiškimas Sąjungos antrinėje teisėje gali prisidėti prie šių taisyklių matomumo(44). Vis dėlto pasitelkus antrąjį aiškinimo variantą taisyklė tampa dar aiškesnė, todėl juo būtų veiksmingiau sustiprintas tarpusavio pasitikėjimas.
69. Pagal antrąjį aiškinimo variantą yra taip, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies tikslais laiku informuoti kaltinamąjį apie tai, kad nusikalstama veika buvo (arba gali būti) perkvalifikuota, o tai leistų sureaguoti į naują nusikalstamą veiką, visada „būtina [siekiant] užtikrinti teisingą procesą“. Taip yra, nepaisant to, kad kaltinamasis galėjo žinoti apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę(45) ir kad visi naujosios nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra priskiriami pradinei nusikalstamai veikai.
70. Jei būtų pritarta tokiam aiškinimui, tai reikštų, kad teismas, kuris mano, kad nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota, turi suteikti kaltinamajam galimybę pateikti naujų gynybos argumentų. Toks proceso pratęsimas neturėtų būti pagrindas atmesti siūlomą aiškinimą, ypač atsižvelgiant į garantiją, kad bylos nagrinėjimas turi būti teisingas.
71. Toks Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies aiškinimas, net jei dėl jo bylos nagrinėjimas užsitęstų, būtų daug paprastesnis, nes teismui nereikėtų atlikti subjektyvių vertinimų. Atvirkščiai, juo nustatoma aiški taisyklė: jei teismas mano, kad būtina perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, jis turi informuoti kaltinamąjį apie naują kaltinimą ir suteikti jam galimybę reaguoti į perkvalifikuotą kaltinimą, pateikiant naujus gynybos argumentus.
72. Randu tik vieną argumentą prieš antrąjį aiškinimo variantą. Šis argumentas grindžiamas Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies teisėkūros istorija(46). Viename iš Europos Sąjungos Tarybos institucinių dokumentų(47), regis, teigiama, kad Taryba siekė vadovautis EŽTT jurisprudencijoje įtvirtintu požiūriu. Taigi ji pasiūlė konstatuojamąją dalį, kuri dabar yra 29 konstatuojamoji dalis ir kurioje vartojami žodžiai „reikšmingą įtaką“ ir „būtina siekiant užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą“, paimti tiesiai iš EŽTT jurisprudencijos formuluočių.
73. Vis dėlto, kadangi nėra aišku, ar Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalies formuluotė „būtina užtikrinti teisingą procesą“ buvo palikta šios direktyvos galutiniame tekste siekiant atspindėti Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą tik dar kartą priminti teisę į informaciją apie kaltinimus, išplėtotą EŽTT jurisprudencijoje, man atrodo, kad šiam argumentui nėra reikalo teikti daugiau reikšmės nei argumentui, grindžiamam Direktyvos 2012/13 tikslu stiprinti tarpusavio pasitikėjimą.
74. Galiausiai nemanau, kad apie ketinimą tik dar kartą priminti EŽTK užtikrinamą apsaugos lygį galima spręsti iš Direktyvos 2012/13 40 konstatuojamosios dalies, kurioje paaiškinama, kad šioje direktyvoje nustatytos tik minimalios taisyklės. Verta pacituoti visą šią konstatuojamąją dalį:
„Šia direktyva nustatomi minimalūs reikalavimai. Valstybės narės gali suteikti daugiau teisių, nei nustatyta šioje direktyvoje, siekdamos užtikrinti aukštesnio lygio apsaugą taip pat tais atvejais, kurie nėra konkrečiai numatyti šioje direktyvoje. Apsaugos lygis niekada neturėtų būti žemesnis nei numatyta pagal EŽTK nustatytus standartus, kurie yra išaiškinti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.“
75. Kaip yra aišku iš minėtos konstatuojamosios dalies, frazė „minimalūs reikalavimai“ reiškia, kad valstybės narės gali nustatyti aukštesnį apsaugos lygį nei nustatytasis Direktyvoje 2012/13. Tai nereiškia, kad šioje direktyvoje nustatytos taisyklės turi būti žemiausias įmanomas standartas. Jos trečiajame sakinyje aiškiai paaiškinta, kad EŽTK, kaip ją yra išaiškinęs EŽTT, nustatoma žemiausia riba, įskaitant situacijas, kurioms Direktyva 2012/13 netaikoma. Toje konstatuojamojoje dalyje nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad Direktyvoje 2012/13 užtikrinamos teisės negalėtų būti platesnės už tas, kurios užtikrinamos pagal EŽTK.
76. Remdamasi pirma nurodytomis priežastimis siūlau Teisingumo Teismui aiškinant Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį rinktis antrąjį aiškinimo variantą. Taigi ši nuostata turėtų būti aiškinama kaip draudžianti tokias nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagal kurias kaltinamajam nesuteikiama galimybės pateikti gynybos argumentų dėl perkvalifikuotos nusikalstamos veikos po to, kai jam pranešama apie perkvalifikavimą. Tai, kad dėl naujojo teisinio kvalifikavimo nebus paskirta griežtesnė bausmė, neturi poveikio šiam aiškinimui.
B. Dėl antrojo klausimo
77. Jeigu, kaip siūlau, Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai, antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismui leidžiama informuoti kaltinamąjį apie galimą nusikalstamos veikos perkvalifikavimą, jeigu tokio perkvalifikavimo neinicijuoja prokuroras, neatitinka Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintų teismo nešališkumo garantijų.
78. Kaip jau paaiškinau (žr. šios išvados 20 punktą), ši byla nesusijusi su teismų (bet ne prokurorų) galimybe perkvalifikuoti nusikalstamą veiką baudžiamajame procese. Priešingai, kaip paaiškino vienas autorius, „visai įmanoma, kad pagal nacionalinę teisę prokuroro pateiktas inkriminuojamo elgesio teisinis kvalifikavimas nėra privalomas teismui, tačiau dėl to, jeigu toks pakeitimas numatomas, pareiga informuoti kaltinamąjį tiesiog tenka nebe prokurorui, o teismui, ir tada teismas turi pranešti apie tai gynėjui ir atidėti teismo posėdį, kad gynėjas galėtų pritaikyti gynybos argumentus prie naujo kaltinimo“(48).
79. Taigi antrąjį klausimą reikėtų suprasti taip, kad juo siekiama išsiaiškinti, ar nacionaliniam teismui nustatyta pareiga informuoti kaltinamąjį apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą neatitinka teismo nešališkumo reikalavimo.
80. Teismo nešališkumo reikalavimas, kurį apima teismų nepriklausomumo reikalavimas(49), turi du aspektus. Pirma, teismo nariai turi būti subjektyviai nešališki, t. y. joks teismo narys negali reikšti šališkumo ar asmeninio išankstinio nusistatymo – kol neįrodyta priešingai, asmeninis nešališkumas preziumuojamas. Antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. jis turi suteikti pakankamas garantijas, kad šiuo klausimu nekiltų jokių pagrįstų abejonių(50).
81. Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui susirūpinimą kelia abu nešališkumo aspektai.
82. Mano nuomone, tai, kad teismas informuoja kaltinamąjį apie savo sprendimą ar ketinimą perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, netrukdo jo nešališkumui. Taip visų pirma yra tuo atveju, kai teismas, paskelbęs apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą (ar galimybę ją perkvalifikuoti), leidžia kaltinamajam pateikti naujus gynybos argumentus.
83. Aiškinimą, jog vien tai, kad teismas informuoja kaltinamąjį apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą, neturi įtakos teismo nešališkumui, galima pagrįsti EŽTT sprendimu Bäckström ir Andersson prieš Švediją(51). Jame EŽTT konstatavo, kad teismo veiksmai siekiant informuoti šalis apie galimybę pakeisti nusikalstamos veikos teisinį kvalifikavimą neleido suabejoti teismo nešališkumu, kiek tai susiję su EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise į teisingą bylos nagrinėjimą.
84. Nematau būtinybės toliau plėtoti šio klausimo, todėl manau, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos teismo nešališkumo garantijos nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos teismui leidžiama informuoti kaltinamąjį apie galimą nusikalstamos veikos perkvalifikavimą, įskaitant atvejus, kai tokį perkvalifikavimą inicijuoja ne prokuroras, o teismas.
IV. Išvada
85. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. Pagal 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 6 straipsnio 4 dalį draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kaltinamajam nesudaroma galimybių pateikti gynybos argumentų dėl perkvalifikuotos nusikalstamos veikos po to, kai jis informuojamas apie perkvalifikavimą. Šiam aiškinimui neturi įtakos tai, kad dėl naujojo teisinio kvalifikavimo nebus paskirta griežtesnė bausmė.
2. Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismui leidžiama informuoti kaltinamąjį apie galimą nusikalstamos veikos perkvalifikavimą, įskaitant atvejus, kai tokį perkvalifikavimą inicijuoja ne prokuroras, o teismas.