Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 11 d.(1)
Byla C‑187/23 [Albausy](i)
E. V. G.‑T.,
dalyvaujant:
P. T.,
F. T.,
G. T.
(Amtsgericht Lörrach (Leracho apylinkės teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 – Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimas – Išdavimo procese pareikštas prieštaravimas“
1. Reglamentu (ES) Nr. 650/2012(2) siekiama pašalinti kliūtis, trukdančias laisvam asmenų, norinčių pasinaudoti teisėmis tarpvalstybinio paveldėjimo srityje, judėjimui.
2. Šiuo tikslu Reglamentu Nr. 650/2012 sukurtas Europos paveldėjimo pažymėjimas(3), skirtas vidaus rinkai, ir išsamiai reglamentuojama jo išdavimo tvarka bei pasekmės. Pateikę šį pažymėjimą įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, testamento vykdytojai ar palikimo administratoriai bet kurioje valstybėje narėje gali lengvai įrodyti savo, kaip tokių subjektų, statusą, teises ar įgaliojimus.
3. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl to, kad mirusiojo sutuoktinė, kuri save laiko vienintele testamentinio palikimo gavėja, kreipėsi į kompetentingą nacionalinę instituciją su prašymu išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą. Toje pačioje institucijoje mirusiojo sūnus ir vaikaičiai šioje byloje užginčijo pateikto testamento galiojimą. Diskutuojama, kokią įtaką šis užginčijimas turi pažymėjimo išdavimui.
4. Teisingumo Teismas jau yra atsakęs į kitus prejudicinius klausimus dėl tokių pažymėjimų(4), tačiau nė viename iš jų nebuvo išreikšta abejonių, kurių kilo nagrinėjamu atveju; Teisingumo Teismas šias abejones turės nagrinėti tik tuo atveju, jeigu pripažins, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
I. Teisinis pagrindas. Sąjungos teisė
A. Reglamentas Nr. 650/2012
5. 62 straipsnio („Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimas“) 1 dalyje nurodyta:
„1. Šiuo reglamentu sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas (toliau – pažymėjimas), kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes.“
6. 63 straipsnyje („Pažymėjimo paskirtis“) numatyta:
„1. Pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, turintys tiesioginių teisių į palikimą, ir testamento vykdytojai ar palikimo administratoriai, kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba atitinkamai kaip įpėdinių ar testamentinės išskirtinės gavėjų teisėmis ir (arba) savo kaip testamento vykdytojų ar palikimo administratorių įgaliojimais.
2. Pažymėjimas visų pirma gali būti naudojamas siekiant įrodyti vieną ar daugiau iš toliau išvardytų faktų:
a) kiekvieno pažymėjime nurodyto įpėdinio arba atitinkamai testamentinės išskirtinės gavėjo statusą ir (arba) teises ir jiems tenkančias atitinkamas palikimo dalis;
b) nustatyto turto ar konkrečių turto dalių, sudarančių palikimą, priskyrim[ą] pažymėjime nurodytam (‑iems) įpėdiniui (‑iams) arba, atitinkamais atvejais, testamentinės išskirtinės gavėjui (‑ams);
c) pažymėjime nurodyto asmens įgaliojimus vykdyti testamentą arba administruoti palikimą.“
7. 64 straipsnyje („Kompetencija išduoti pažymėjimą“) nustatyta:
„Pažymėjimas išduodamas valstybėje narėje, kurios teismai turi jurisdikciją pagal 4, 7, 10 arba 11 straipsnį. Išduodančioji institucija yra:
a) 3 straipsnio 2 dalyje apibrėžtas teismas; arba
b) kita institucija, kuri pagal nacionalinę teisę yra kompetentinga spręsti paveldėjimo klausimus.“
8. 65 straipsnio („Paraiška išduoti pažymėjimą“) 3 dalies l punkte nurodyta:
„Paraiškoje pateikiama toliau išvardyta informacija, kiek ji yra žinoma pareiškėjui ir kiek ji būtina tam, kad išduodančioji institucija galėtų patvirtinti tuos faktus, kuriuos patvirtinti pageidauja pareiškėjas; kartu su paraiška pateikiami visų atitinkamų dokumentų originalai arba kopijos, atitinkantys jų autentiškumui patvirtinti būtinas sąlygas, nedarant poveikio 66 straipsnio 2 dalies taikymui:
<...>
l) pareiškimas, kuriame teigiama, kad, kiek pareiškėjui žinoma, nėra neišspręstų ginčų, susijusių su patvirtintinais faktais[.]“
9. 66 straipsnyje („Paraiškos nagrinėjimas“) numatyta:
„1. Gavusi paraišką, išduodančioji institucija patikrina pareiškėjo pateiktą informaciją, pareiškimus, dokumentus ir kitus įrodymus. Ji atlieka tyrimus, kurių reikia tokiam patikrinimui atlikti, savo iniciatyva, jei tai yra numatyta arba leidžiama pagal jos nacionalinę teisę, arba prašo pareiškėjo pateikti papildomų įrodymų, kuriuos ji laiko būtinais.
<…>
4. Išduodančioji institucija imasi visų būtinų priemonių, kad paveldėtojai būtų informuoti apie paraišką gauti pažymėjimą. Jei tai būtina siekiant nustatyti patvirtintinus faktus, ji išklauso susijusius asmenis ir vykdytojus ar administratorius ir viešai skelbia pranešimus, kuriais siekiama kitiems galimiems paveldėtojams suteikti galimybę pasinaudoti savo teisėmis.
<...>“
10. 67 straipsnyje („Pažymėjimo išdavimas“) nustatyta:
„1. Išduodančioji institucija nedelsdama išduoda pažymėjimą šiame skyriuje nustatyta tvarka, kai patvirtintini faktai yra nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba kitą konkretiems faktams taikomą teisę. Ji naudoja formą, nustatytą laikantis 81 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.
Išduodančioji institucija neišduoda pažymėjimo visų pirma šiais atvejais:
a) jei ginčijami patvirtintini faktai; arba
b) jei pažymėjimas neatitiktų tiems patiems faktams taikomo teismo sprendimo.
<...>“
11. 69 straipsnyje („Pažymėjimo sukeliamos pasekmės“) nurodyta:
„1. Pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų.
2. Preziumuojama, kad pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, testamentinės išskirtinės gavėjas, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius, turi pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) pažymėjime nurodytas teises arba įgaliojimus ir kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta pažymėjime.
3. Laikoma, kad bet kuris asmuo, kuris, remdamasis pažymėjime patvirtinta informacija, atlieka mokėjimus arba perduoda turtą asmeniui, pažymėjime nurodytam kaip turinčiam teisę priimti mokėjimą ar turtą, sudarė sandorį su asmeniu, turinčiu teisę priimti mokėjimą ar turtą, nebent jis žino, kad pažymėjimo turinys yra netikslus, arba apie tokį netikslumą nežino dėl didelio aplaidumo.
4. Jeigu asmuo, pažymėjime nurodytas kaip turintis teisę disponuoti paveldimu turtu, perleidžia tokį turtą kitam asmeniui, laikoma, kad tas kitas asmuo, jeigu jis veikia remdamasis pažymėjime patvirtinta informacija, sudarė sandorį su teisę disponuoti atitinkamu turtu turinčiu asmeniu, nebent jis žino, kad pažymėjimo turinys yra netikslus, arba apie tokį netikslumą nežino dėl didelio aplaidumo.
5. Pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui.“
B. Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1329/2014(5)
12. 1 straipsnio 5 dalyje numatyta:
„Reglamento (ES) Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalyje nurodyto Europos paveldėjimo pažymėjimo forma nustatoma 5 priede (V forma).“
13. 5 priedo V formos baigiamojoje dalyje nurodyta, kad institucija patvirtina, jog „pažymėjimo išdavimo dieną nė vienas iš jame patvirtinamų elementų nebuvo palikimo gavėjų ginčijamas“.
II. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
14. Prancūzijos pilietis P. T., kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, mirė 2021 m. rugsėjo 15 d.
15. 2021 m. lapkričio 23 d. E. V. G.‑T., kuri P. T. mirties metu buvo jo žmona, pateikė Amtsgericht Lörrach (Leracho apylinkės teismas, Vokietija) paraišką išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame ji būtų nurodyta kaip vienintelė įpėdinė(6).
16. Šiuo tikslu ji pateikė abiejų sutuoktinių ranka pasirašytą testamentą, jo turinys buvo toks:
„Bendrasis testamentas
Mes, sutuoktiniai E. G.‑T., gimusi <...>, ir P. T., gimęs <...>, abu gyvenantys <...>, pareiškiame:
1. Nesame saistomi ankstesnių paskutinės valios pareiškimų dėl turto palikimo ir nesame pareiškę paskutinės valios dėl turto palikimo. Atsargumo sumetimais atšaukiame visus ankstesnius savo vienašališkus ar bendrus paskutinės valios pareiškimus.
2. Skiriame vienas kitą savo vieninteliu įpėdiniu. Šis įpėdinio paskyrimas yra abipusis ir turi saistomąjį poveikį. Be to, pergyvenusysis sutuoktinis šios nuostatos nebus ribojamas. Jis galės pats laisvai tvarkyti savo palikimą, taip pat dar prieš pirmiau mirsiančiojo mirtį, tačiau tik tuo atveju, jeigu jis bus pergyvenusysis.
3. Mes abu gyvename Vokietijoje ir norime, kad būtų taikoma Vokietijos paveldėjimo teisė; ją mes, pasinaudodami taikytinos teisės pasirinkimo galimybe, kiek tai yra leidžiama, nurodome kaip taikytiną teisę. Ši nuostata taikoma abipusiškai.
R., 2020 m. liepos 23 d. E. G.‑T. Tokia yra ir mano valia. P. T.“
17. Neginčijama, kad buvo senesnis testatoriaus ranka parašytas ir pasirašytas testamentas, kuriame nustatyta:
„Aš, P. M. J. T., gimęs <...> A., gyvenantis <...> Ispanijoje, atšaukiu visus ankstesnius paskutinės valios pareiškimus dėl turto palikimo. Disponuotiną savo palikimo dalį palieku abiem anūkams, P. sūnums, N. A. J. T., gimusiam <...>, ir J. N. J. T., gimusiam <...>. Jie ją pasidalys po lygiai. Skiriu savo sūnų P., ir tik jį, organizuoti mano gedulo ceremoniją su grigališkosiomis mišiomis ir mano laidotuves <...>, Ispanijoje. A., 2001 m. gegužės 31 d. Tai yra mano testamentas. P. T.“
18. E. V. G.‑T., remdamasi 2020 m. liepos 23 d. testamentu, laiko save vienintele įpėdine. Priešingai, P. T. sūnus ir vaikaičiai šį testamentą laiko negaliojančiu, nes jį surašant testatorius buvo neveiksnus jį sudaryti ir parašas yra ne jo.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad testatorius dar buvo veiksnus sudaryti testamentą(7) ir parašas testamente yra jo(8).
20. Šiomis aplinkybėmis Amtsgericht Lörrach (Leracho apylinkės teismas) mano, kad pažymėjimo išdavimas priklauso nuo Reglamento Nr. 650/2012 aiškinimo, todėl sustabdė bylos nagrinėjimą(9) ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame turimi omenyje ir prieštaravimai, kurie buvo pareikšti pačiame Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimo procese ir kurių teismas negali nagrinėti, taigi – ne tik prieštaravimai, kurie buvo pareikšti kitame procese?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktas turi būti aiškinamas taip, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas negali būti išduotas net ir tuomet, kai Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimo procese buvo pareikšta prieštaravimų, bet jie jau išnagrinėti paveldėjimo pažymėjimo išdavimo procese pagal Vokietijos teisę?
3. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame turimi omenyje bet kokie pareikšti prieštaravimai, net jeigu jie buvo nepagrįsti ir dėl šio fakto neturėjo būti renkami oficialūs įrodymai?
4. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, kokia forma teismas turi nurodyti motyvus, kuriais remdamasis jis atmetė prieštaravimus ir išdavė Europos paveldėjimo pažymėjimą?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2023 m. kovo 23 d.
22. Rašytines pastabas pateikė Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Jos visos, taip pat E. V. G.‑T., dalyvavo 2024 m. sausio 31 d. surengtame teismo posėdyje.
IV. Analizė
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė abejonių dėl Europos paveldėjimo pažymėjimus išduodančios institucijos vaidmens ir šios institucijos įgaliojimų apimties pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnį.
A. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas
24. Ispanijos vyriausybė teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimas nesusijęs su teisminės funkcijos vykdymu, o taip turi būti pagal SESV 267 straipsnį(10).
25. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas priklauso nuo to, ar šį prašymą pateikė savo teismines funkcijas vykdantis „teismas“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį(11).
26. Siekdamas nustatyti, ar konkreti institucija atitinka šią dvejopą sąlygą, Teisingumo Teismas, be kitų veiksnių, nagrinėja, „kokio pobūdžio yra konkrečios jos teisminės arba administracinės funkcijos, vykdomos konkrečiomis teisinėmis aplinkybėmis, kuriomis ji turi kreiptis į Teisingumo Teismą, kad būtų patikrinta, ar ginčas nagrinėjamas tokioje institucijoje[,] ir būtent ji turi priimti sprendimą per procesą, kuris privalo baigtis teisminio pobūdžio sprendimu“(12).
27. Jeigu šios sąlygos neįvykdytos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali būti laikomas atliekančiu teisminę funkciją, net jeigu atitinka kitas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytas sąlygas(13).
28. Nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas galėtų būti pateisinamas atsižvelgiant į Reglamente Nr. 650/2012 pateiktas nuostatas dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo ir su jo išdavimu susijusios veiklos. Iš šių nuostatų matyti, kad dėl toliau nurodytų priežasčių institucija, išduodanti pažymėjimą pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnį, net jeigu ji yra teismas, nepriima sprendimo pasibaigus procesui, kuris baigiamas teismo sprendimu.
1. Europos paveldėjimo pažymėjimo paskirtis ir pasekmės
29. Reglamentu Nr. 650/2012 sukurtas Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriam taikoma vienoda ir atskira sistema, palyginti su panašiais nacionaliniais pažymėjimais. Ši sistema taip pat skiriasi nuo pačiame reglamente nustatytos teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų pripažinimo sistemos(14).
30. Europos paveldėjimo pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi subjektai, kurie, kaip įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, testamento vykdytojai ar palikimo administratoriai, kitoje valstybėje narėje turi nurodyti savo statusą arba iš šio statuso kylančias teises ar įgaliojimus arba jais pasinaudoti(15). Vis dėlto pažymėjimo naudojimas yra neprivalomas(16).
31. Siekiant patenkinti tokį poreikį, pažymėjimas sukelia toliau nurodytas pasekmes, kurios yra vienodos visoje Sąjungoje(17):
– pažymėjimas naudojamas siekiant įrodyti(18) jame nustatytus faktus(19). Pateikęs pažymėjimą, jo turėtojas gali naudotis savo teisėmis ar įgaliojimais bet kurioje valstybėje narėje ir iš jo nereikalaujama pateikti papildomų įrodymų. Preziumuojama, kad pažymėjime minimas statusas ir nurodytos turimos teisės ar įgaliojimai yra tokie, kaip numatyta pažymėjime(20),
– pažymėjimas apsaugo trečiąsias šalis, kurios bendrauja su jame nurodytais asmenimis ir, remdamosi pažymėjime pateikta informacija, atlieka mokėjimus, perduoda turtą, įgyja ar gauna paveldimą turtą, „nebent [jos] žino, kad pažymėjimo turinys yra netikslus, arba apie tokį netikslumą nežino dėl didelio aplaidumo“(21),
– jis yra galiojantis dokumentas, pagal kurį paveldimas turtas įregistruojamas atitinkamame registre, laikantis pačiame Reglamente Nr. 650/2012 nurodytų ir Teisingumo Teismo išaiškintų apribojimų(22).
32. Pažymėjimas pats savaime nesukelia jokių kitų pasekmių: visų pirma jis neturi privalomos teisinės galios, būdingos teismo sprendimui(23). Be to, Reglamento Nr. 650/2012 71 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad jis nėra vykdomasis dokumentas.
33. Tai, kad pažymėjimas neturi privalomos teisinės galios, taip pat nurodyta taisyklėse dėl pažymėjimo judėjimo valstybėse narėse, išskyrus išduodančiąją valstybę narę. Reglamento Nr. 650/2012 VI skyriuje nenumatyta, kad pažymėjimas gali ar turi būti „pripažintas“(24). Pagal 69 straipsnio 1 dalį jis „sukelia pasekmes“ be jokio proceso(25). Atsižvelgiant į teisės normų tekstą, nėra jokio pagrindo prieštarauti tokiam judėjimui(26).
2. Pažymėjimą išduodančios institucijos veikla pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnį
34. Pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą institucija pažymėjimą išduoda nedelsdama, „kai patvirtintini faktai yra nustatyti <...>“. Pažymėjimas išduodamas išnagrinėjus (paraišką), kaip nurodyta paties reglamento 66 straipsnyje.
35. Pagal šią nuostatą institucija turi patikrinti pareiškėjo, kuris pateikė paraišką išduoti pažymėjimą, informaciją, pareiškimus, dokumentus ir kitus įrodymus(27).
36. Šiuo tikslu tame pačiame 66 straipsnyje: i) yra nurodyti institucijos turimi įgaliojimai, suteikti jos nacionalinėje teisėje(28); ii) šiai institucijai suteikti kiti įgaliojimai(29); iii) jai tiesiogiai nustatyta pareiga imtis priemonių, pagal kurias (tik konkretūs adresatai) būtų informuojami apie paraišką gauti pažymėjimą(30).
37. Vykdydama šią pareigą, institucija „išklauso susijusius asmenis ir vykdytojus ar administratorius ir viešai skelbia pranešimus, kuriais siekiama kitiems galimiems paveldėtojams suteikti galimybę pasinaudoti savo teisėmis“, jeigu mano, kad tai būtina prašomiems patvirtinti aspektams nustatyti(31).
38. Jeigu išnagrinėjusi visus šiuos aspektus institucija konstatuoja, kad pažymėjime minimi faktai įrodyti, ji „nedelsdama“ išduoda pažymėjimą pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalį.
39. Priešingai, jeigu išduodančiajai institucijai kyla abejonių dėl šių faktų, ji privalo neišduoti pažymėjimo. Neįrodžius pažymėjimo turinio, negali kilti reglamento 69 straipsnyje numatytų pasekmių. Pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktą pažymėjimas taip pat neišduodamas, jeigu ginčijami patvirtintini faktai(32).
40. Išduodančiosios institucijos vaidmuo nėra vien pasyvus: tai nėra tik pareiškimų dėl faktinių aplinkybių ar valios išraiškos gavimas, siekiant mechaniškai perkelti šiuos duomenis į ad hoc formą. Institucija privalo patvirtinti pareiškėjo teiginių tikrumą, atsižvelgdama į jo pateiktus įrodymus ir prireikus į kitą informaciją, kurią surenka pati arba kurią jai pateikia kiti palikimu suinteresuoti asmenys(33).
41. Vis dėlto institucija, kurios prašoma išduoti pažymėjimą, neturi suteikti ar nustatyti teisių ir įgaliojimų asmenims, siekiantiems palikimo ar juo suinteresuotiems, spręsdama galimus jų ginčus dėl esminių aspektų.
42. Taip yra todėl, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 VI skyriaus („Europos paveldėjimo pažymėjimas“) nuostatas pažymėjimą išduodančios nacionalinės institucijos tokios kompetencijos(34) neturi. Negalima manyti, kad pagal jo 67 straipsnį nacionalinėje teisėje šioms institucijoms gali būti suteikta ginčų sprendimo funkcija, papildant tą reglamentą. Toks suteikimas, nesant procesinių taisyklių, neatitiktų siekio sukurti atskirą ir vienodą pažymėjimo išdavimo sistemą(35).
43. Jeigu išduodančioji institucija turėtų tokią kompetenciją (spręsti ginčus), vykdant jos veiklą būtų priimamas „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punktą ir IV skyrių. Vis dėlto pažymėjimas neturi privalomų teisinių pasekmių, kurios būdingos teismo sprendimui, nes taip norėjo Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas.
3. Palyginimas su pažymėjimais, numatytais kituose teismų bendradarbiavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose
44. Europos paveldėjimo pažymėjimo negalima palyginti su kituose teismų bendradarbiavimą civilinėse ar komercinėse bylose reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytais pažymėjimais, dėl kurių Teisingumo Teisme buvo pateikta kitų prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir nuspręsta dėl šių prašymų, išsklaidžius abejones dėl jų priimtinumo.
45. Teisingumo Teismas dėl Europos vykdomojo rašto(36) yra nurodęs, kad „teismo sprendimo pripažinimo Europos vykdomuoju raštu procedūra <...> yra greičiau ne atskira nuo pirmesnio teismo proceso procedūra, bet galutinis šio proceso etapas, būtinas siekiant užtikrinti jo visišką veiksmingumą ir suteikti kreditoriui galimybę išieškoti atitinkamą mokėtiną sumą“(37).
46. Taigi teismo sprendimo pripažinimas Europos vykdomuoju raštu yra teismo aktas, ir jį priimti turintis nacionalinis teismas „gali pateikti Teisingumo Teismo prejudicinį klausimą“(38).
47. Tą patį galima pasakyti ir apie Reglamento (ES) Nr. 1215/2012(39) 53 straipsnyje numatytą pažymą, kuria užtikrinamas vienos valstybės narės teismo sprendimo judėjimas kitose valstybėse narėse. Išdavęs šią pažymą teismas „pratęsia pirmesnį teismo procesą etapu, kuriuo užtikrinamas visiškas teismo proceso veiksmingumas, nes be pažymos sprendimas nėra tinkamas laisvai judėti Europos teisingumo erdvėje“(40).
48. Pažymos išdavimo procedūra pagal Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį yra teisminio pobūdžio, ir nacionalinis teismas, į kurį kreipiamasi, vykstant tokiai procedūrai turi teisę pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą(41).
49. Priešingai, išduodant Europos paveldėjimo pažymėjimą, kaip paaiškinau, nevykdomi teisminiai įgaliojimai ir nepriimamas teisminio pobūdžio sprendimas, turintis privalomą teisinę galią.
50. Situacija tokia pati yra ir tada, kai pažymėjimo punktuose pakartojamas (ankstesnio) teismo sprendimo dėl paveldėjimo esmės turinys. Net ir tuo atveju pažymėjimas nereiškia papildomo teismo proceso, kuriame priimtas sprendimas dėl esmės, etapo.
51. Galiausiai Europos paveldėjimo pažymėjimas nėra dokumentas, kuriuo perduodamas valstybės narės teismų sprendimas, t. y. jis nėra leidimas sprendimui judėti kitose valstybėse narėse, siekiant pripažinti ir prireikus vykdyti tą sprendimą. Šiuo tikslu Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas jau yra numatęs, kad Reglamento Nr. 650/2012 46 straipsnio 3 dalies b punkte nurodytas liudijimas pateikiamas naudojant ad hoc formą (I forma, nustatyta Įgyvendinimo reglamento Nr. 1329/2014 1 priede)(42).
52. Taigi pažymėjimas galioja valstybėse narėse, kitose nei išduodančioji valstybė, ir tam nereikia vykdyti jokios procedūros, taip pat negalima pateikti prieštaravimo ar vykdyti kontrolės. Jeigu pažymėjime būtų pateiktas byloje priimtas sprendimas, šiam sprendimui dėl pažymėjimo būtų taikoma pripažinimo tvarka, kuri ne tik skirtųsi nuo numatytosios IV skyriuje, bet ir būtų privilegijuota, ir kurios lygiagretus egzistavimas niekur nenumatytas ir yra nepagrįstas(43).
4. Europos paveldėjimo pažymėjimo ypatumų poveikis prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui
53. Pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnį pažymėjimą išduodanti institucija, baigusi tyrimą, kurį ji privalo atlikti pagal to paties teisės akto 66 straipsnį, pažymėjime įrašo tam tikrus su paveldėjimu susijusius faktus.
54. Pažymėjimą išduodanti institucija turi įsitikinti pareiškėjo pateiktos informacijos tikrumu ir tuo, ar ta informacija atitinka paveldėjimui taikomus teisės aktus. Vis dėlto, kaip minėjau, tokiu atveju šiai institucijai nesuteikti įgaliojimai spręsti ginčus, kylančius dėl paveldėjimo esmės(44).
55. Jeigu pažymėjimą išduodanti institucija negali suteikti teisių ar įgaliojimų per procesą, kurį baigus priimamas privalomą teisinę galią turintis sprendimas, ji šiuo klausimu nevykdo teisminių funkcijų(45).
56. Šiai išvadai neturi įtakos tai, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 650/2012 64 straipsnyje, pažymėjimą išduodanti institucija gali būti „teismas“, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnio 2 dalį, taip pat kita institucija, kuri pagal nacionalinę teisę yra kompetentinga spręsti paveldėjimo klausimus(46).
57. Tai, kad Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija gali būti teismas, nereiškia, jog išduodamas pažymėjimą šis teismas atlieka teismines funkcijas. Valstybės narės teismas, be vien teisminių funkcijų, gali atlikti ir kitas, neteisminio pobūdžio funkcijas. Vykdydamas šias funkcijas jis neturi teisės pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą(47).
58. Manau, kad iš nuorodos į „kitą“ instituciją matyti, jog Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimas (taikant Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnį) nėra susijęs su teisminių įgaliojimų vykdymu. Priešingu atveju atskira nuoroda į tokią instituciją būtų nereikalinga, nes pagal minėto reglamento 3 straipsnio 2 dalį teismais jau laikomos teismines funkcijas vykdančios institucijos, kurios oficialiai nėra teisminės institucijos(48).
59. Neturi kilti painiavos dėl to, kad Reglamento Nr. 650/2012 64 straipsnyje („Kompetencija išduoti pažymėjimą“) daroma nuoroda į to paties reglamento 4, 7, 10 ir 11 straipsnius. Iš nuorodos į kompetenciją nematyti, kokio pobūdžio yra išduodančiosios institucijos veiksmai (teisminiai ar ne)(49): ja tik paaiškinama, kur ir ko turi būti prašoma išduoti pažymėjimą(50).
60. Galiausiai šią nuomonę galima pagrįsti 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimu(51), kuriame Teisingumo Teismas atmetė argumentą, kad Ispanijos notarai vykdo viešosios valdžios prerogatyvas kaip teismai, nes išduoda Europos paveldėjimo pažymėjimus(52).
61. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti nepriimtinu. Vis dėlto tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų šiai nuomonei, pasiūlysiu atsakymą į jam pateiktus klausimus.
B. Pirmasis prejudicinis klausimas
62. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktą, kad iš esmės būtų nustatyta, ar šiame punkte turimi omenyje prieštaravimai, pareikšti kitame procese nei pažymėjimo išdavimo procesas, ar tas punktas taip pat apima prieštaravimus, kuriuos, pateikus pačią paraišką išduoti pažymėjimą, pareiškia paveldėjimu suinteresuoti asmenys. Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar tuos prieštaravimus turi nagrinėti išduodančioji institucija.
63. Prejudicinis klausimas pateiktas byloje, kurioje, kaip minėta, testatoriaus sūnus ir vaikaičiai prieštarauja pagrindiniam paveldėjimo elementui (paties testamento galiojimui). Mano nuomone, šis prieštaravimas lemia tai, kad taikomas Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktas, ir pažymėjimas negali būti išduotas.
64. Tokios galimybės nebuvimą patvirtina aplinkybė, kad pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1329/2014 išduodančioji institucija formoje, kuri turi būti naudojama Europos paveldėjimo pažymėjimui išduoti, privalo nurodyti, jog nė vienas joje nustatytas faktas nebuvo užginčytas.
65. Pripažįstu, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą negalima vienareikšmiškai atsakyti remiantis vien teksto turiniu, nes jame nenurodyta institucija, kuriai teikiamas prieštaravimas dėl patvirtintinų aspektų(53), o pagal kalbines versijas tekstas gali būti suprantamas skirtingai:
– iš vienų versijų matyti, kad prieštaravimas (užginčijimas) pateikiamas prašant išduoti pažymėjimą, o tai reiškia, kad jis pareiškiamas kitame procese(54),
– remiantis kitomis versijomis galima manyti, kad prieštaravimas toje pačioje vietoje pareiškiamas pateikus paraišką išduoti pažymėjimą(55).
66. Atlikus sisteminę analizę tampa akivaizdūs tam tikri papildomi aspektai. Kartu aiškinant Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktą ir 65 straipsnio 3 dalies l punktą galima teigti, kad į pirmosios nuostatos taikymo sritį nuo pat pradžių patenka 65 straipsnyje nurodyti ginčai, t. y. kitoje vietoje nagrinėjami ginčai(56).
67. Tai taip pat matyti iš 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkto, kuriame nurodyti teismo sprendimai, nesusiję su pažymėjimo išdavimo procesu. Pagrįstai galima manyti, kad šie teismo sprendimai gali apimti ir tuos sprendimus, kurie susiję su vėlesniame paveldėjimo pažymėjime nurodytais faktais.
68. Atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą esu linkęs manyti, kad šios dalies antros pastraipos a punktas taip pat turi apimti išduodančiajai institucijai pateiktus prieštaravimus, nes priešingu atveju ši institucija galėtų išduoti pažymėjimą, kuriame būtų nurodyti „nenustatyti“ faktai, o tai prieštarautų šios nuostatos reikalavimams(57).
69. Manau, kad šiuo klausimu galima pateikti papildomą argumentą, palyginus Reglamento Nr. 650/2012 65 straipsnio 3 dalies l punkto turinį (jame nurodyta, kad nėra „neišspręstų ginčų, susijusių su patvirtintinais faktais“) su 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkto turiniu (šiame punkte apskritai vartojama platesnė faktų sąvoka)(58).
70. Be to, aiškinti 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktą taip, kad šis punktas apima ir prieštaravimus, pareikštus vykstant pažymėjimo išdavimo procesui, galima remiantis Reglamento Nr. 650/2012 tikslu ir būtent Europos paveldėjimo pažymėjimo tikslu.
71. Pažymėjimas sukurtas siekiant skatinti užtikrinti, kad „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimai <...> būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai“(59). Taip jis padeda pašalinti „kliūtis laisvam asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimui“(60).
72. Tam, kad būtų pasiekti šie tikslai, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė pirma aprašytas pažymėjimo teisines pasekmes, kurios kitose valstybėse narėse nei išduodančioji valstybė taikomos be jokio proceso ar kontrolės.
73. Manau, kad atsižvelgiant į tai, kokios svarbios yra šios pasekmės, susijusios ne tik su veiksmų tarpvalstybinio paveldėjimo srityje palengvinimu tiesiogiai palikimu suinteresuotiems asmenims, bet ir su trečiųjų asmenų apsauga ir teisinių santykių saugumu visoje Sąjungoje, Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkto negalima aiškinti taip, kad jis taikomas tik ginčams, nagrinėjamiems nepradėjus pažymėjimo išdavimo proceso.
74. Taigi problema kyla ne dėl to, kad institucija, turinti taikyti Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnį, gali nagrinėti kitų galimų paveldėtojų pateiktus prieštaravimus(61), o dėl to, kaip ji turi elgtis, kai šie prieštaravimai yra tokio pobūdžio, kad dėl jų faktiškai kyla abejonių dėl esminių paveldėjimo elementų (kaip šiuo atveju, kai kiti galimi įpėdiniai ginčija ranka surašyto testamento, kuriuo pagrįsta paraiška išduoti pažymėjimą, galiojimą).
75. Minėjau, kad tokiu atveju nacionalinė institucija paprasčiausiai negali išduoti pažymėjimo(62). Kartoju, tokią pačią išvadą galima padaryti remiantis Įgyvendinimo reglamento Nr. 1329/2014 5 priede numatytos V formos turiniu: šioje formoje išduodančioji institucija turi nurodyti, kad nė vienas pažymėjime minimas faktas nebuvo užginčytas.
76. Reglamento Nr. 650/2012 66 straipsnyje numatyta, kad, vykdydama prieš išduodant pažymėjimą atliekamus patikrinimus, paraišką išduoti šį pažymėjimą gavusi institucija informuoja tam tikrus asmenis apie tą paraišką, jeigu mano, kad tai būtina siekiant nustatyti patvirtintinus faktus.
77. Jeigu pasinaudojus galimybe išklausyti suinteresuotuosius asmenis paaiškėja, kad jie neigia pažymėjime nurodyto pagrindinio fakto teisėtumą (kaip nagrinėjamoje byloje), išduodančioji institucija negali išduoti pažymėjimo. Žinoma, kaip pažymėsiu analizuodamas trečiąjį prejudicinį klausimą, šis neigimas turi turėti tam tikrą pagrindą, kad dėl jo nebūtų išduotas pažymėjimas, kaip numatyta Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkte(63).
C. Antrasis prejudicinis klausimas
78. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar išduodančioji institucija gali išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą „net ir tuomet, kai Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimo procese buvo pareikšta prieštaravimų, bet jie jau išnagrinėti paveldėjimo pažymėjimo išdavimo procese pagal Vokietijos teisę“.
79. Manau, kad atsakymą galima pateikti remiantis Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktu, pagal kurį draudžiama išduoti pažymėjimą, jeigu jis „neatitiktų tiems patiems [patvirtintiniems] faktams taikomo teismo sprendimo“.
80. Pagal šią nuostatą kompetentinga institucija atmeta paraišką išduoti pažymėjimą, jeigu pažymėjime turi būti pateikta teiginių, neatitinkančių ankstesnio teismo sprendimo nuostatų. A contrario, jeigu tokios neatitikties nėra, ankstesnis teismo sprendimas netrukdo išduoti pažymėjimo(64).
81. Atsižvelgiant į aiškų taisyklės turinį ir jos sisteminę vietą matyti, kad Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkte nurodytas „teismo sprendimas“ yra teisės aktas, kurio turinys šiai institucijai privalomas(65). Kitaip tariant, išduodančioji institucija negali prieštarauti su pažymėjimo turiniu susijusiems faktams, dėl kurių jau buvo nuspręsta ankstesniame teismo sprendime, priimtame dėl tų pačių faktų.
82. Taigi toje nuostatoje minimas teismo sprendimas turi viršenybę prieš išduodančiosios institucijos sprendimą, kiek tai susiję su aspektais, kurie turi būti nurodyti pažymėjime.
83. Rašytinėse pastabose Teisingumo Teismui Vokietijos vyriausybė ir Komisija pabrėžė, kad Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkte numatytas teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę turi būti galutinis(66).
84. Minėtoje nuostatoje nėra aiškiai nurodyta, kad teismo sprendimas turi būti galutinis. Vis dėlto manau, kad tokią išvadą galima padaryti remiantis kita informacija, pateikta:
– to paties straipsnio a punkte, pagal kurį draudžiama išduoti pažymėjimą dėl ginčijamų faktų, ir
– 65 straipsnio 3 dalies l punkte, kuriame nustatytas reikalavimas kartu su paraiška išduoti pažymėjimą pateikti pareiškimą, kad nėra neišspręstų ginčų, susijusių su patvirtintinais faktais.
85. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar nagrinėjamu atveju pasibaigus nacionalinio paveldėjimo pažymėjimo išdavimo procesui gali būti priimtas „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktą(67).
D. Trečiasis prejudicinis klausimas
86. Jeigu į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar atsisakymą išduoti pažymėjimą pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktą galima pateisinti bet kokiu pareikštu prieštaravimu, net jeigu jis nepagrįstas.
87. Toje nuostatoje šių prieštaravimų esmė nėra reglamentuojama. Taigi galima teigti, kad išduodančioji institucija iš esmės turi įvertinti bet kokį suinteresuotųjų asmenų arba paveldėtojų prieštaravimą dėl pažymėjime nurodytų faktų.
88. Vis dėlto, jeigu prieštaravimas nėra pagrįstas jokiais rimtais motyvais, todėl pagal taikytiną teisę neturi jokios įtikinamos galios, jis vargu ar gali sutrukdyti išduodančiajai institucijai laikyti patvirtintinus faktus nustatytais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalį.
89. Atsisakius dokumentą išduoti dėl to, kad esminis pažymėjimo elementas ginčijamas nepateikus būtiniausių argumentų, gali būti be jokios realios priežasties sužlugdytas procesas ir iš įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, testamento vykdytojų ar palikimo administratorių nepagrįstai atimta veiksminga tarpvalstybinio paveldėjimo tvarkymo priemonė.
90. Vis dėlto prieštaravimas gali padėti šiai institucijai suprasti, kad būtina atlikti tolesnius tyrimus pagal to paties reglamento 66 straipsnio 1 dalį, siekiant patvirtinti pareiškėjo informaciją ir pareiškimus. Ar taip yra, galima atsakyti tik atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes.
E. Ketvirtasis prejudicinis klausimas
91. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtąjį prejudicinį klausimą pateikė tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai. Jeigu Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į mano pasiūlymą, į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai, jam nereikėtų priimti sprendimo dėl ketvirtojo klausimo. Bet kuriuo atveju pateiksiu šio klausimo analizę.
92. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, kokia forma jis turi nurodyti motyvus, kuriais remdamasis atmetė prieštaravimus ir išdavė Europos paveldėjimo pažymėjimą.
93. Primenu, kad išduodančioji institucija privalo naudoti Įgyvendinimo reglamento Nr. 1329/2014 5 priede numatytą V formą(68). Naudojant šią formą, vienoje valstybėje narėje sukurtą Europos paveldėjimo pažymėjimą galima iš karto atpažinti bet kurioje kitoje valstybėje narėje.
94. Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnyje yra numatyta informacija, kuri turi būti pateikta pačiame pažymėjime, perkėlus ją į atitinkamus formos punktus. Pažymėjimo turinys gali skirtis priklausomai nuo to, kokiu tikslu jis išduodamas(69).
95. V formoje nenumatyta, kad turi būti nurodyti argumentai, kuriais remdamasi išduodančioji institucija pažymėjime patvirtintus faktus laiko nustatytais. Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas nemanė, kad norint pasiekti šį tikslą pažymėjime būtina nurodyti argumentus(70).
96. Įpėdinis, testamentinės išskirtinės gavėjas, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius, kurie naudojasi pažymėjimu, neturi (ir iš tiesų negali)(71) prie formos pridėti jokių kitų dokumentų(72).
97. Ši tvarka atitinka veiklą, vykdytą prieš išduodant pažymėjimą, ir pažymėjimo sukeliamas pasekmes valdant tarpvalstybinį paveldėjimą. Pagal Reglamento Nr. 650/2012 66 ir 67 straipsnius išduodančioji institucija nesprendžia dėl paveldėjimo esmės; ji priima motyvuotą sprendimą, kurį pateikia kaip Europos paveldėjimo pažymėjimo dalį, kad tas sprendimas būtų pripažintas kitose valstybėse narėse(73).
V. Išvada
98. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui Amtsgericht Lörrach (Leracho apylinkės teismas, Vokietija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pripažinti nepriimtinu.
Jeigu jis būtų pripažintas priimtinu, siūlau pateikti šiam teismui tokį atsakymą:
2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 67 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktas
turi būti aiškinamas taip:
Institucija, kurios prašoma išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, turi įvertinti palikimu suinteresuotų asmenų prieštaravimus, pareikštus per išdavimo procesą, kad būtų nustatyti patvirtintini faktai.
Europos paveldėjimo pažymėjimas negali būti išduotas, jeigu jame nurodyti faktai, kurie neatitinka ankstesnio galutinio teismo sprendimo.
Europos paveldėjimo pažymėjimas negali būti išduotas, kai jo išdavimo procese buvo užginčytas pagrindinis paties paveldėjimo elementas, pavyzdžiui, testamento galiojimas, jeigu pagal taikytiną teisę yra pateiktas būtiniausias to užginčijimo pagrindimas.
Išduodančioji institucija Europos paveldėjimo pažymėjime neprivalo nurodyti jo išdavimo priežasčių.