Byla C‑57/15
United Video Properties Inc.
prieš
Telenet NV
(Hof van beroep te Antwerpen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinės nuosavybės teisės –Direktyva 2004/48/EB –14 straipsnis – Teismo išlaidos – Advokato išlaidos – Fiksuoto dydžio atlyginimas – Maksimali suma – Techninio konsultanto išlaidos – Atlyginimas – Sąlyga dėl bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio“
Santrauka – 2016 m. liepos 28 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
1. Teisės aktų derinimas – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas – Direktyva 2004/48 – Teismo išlaidos – Nacionalinės teisės normos, kuriose įtvirtinta fiksuotų tarifų sistema, taikoma atlyginant advokato išlaidas – Leistinumas – Sąlyga – Pagrįstos išlaidos – Nacionalinio teismo vertinimas – Neužtikrinimas, kad bylą pralaimėjusi šalis padengtų pakankamai didelę ir tinkamą šių išlaidų dalį – Neleistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48 17 konstatuojamoji dalis, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 14 straipsnis)
2. Teisės aktų derinimas – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas – Direktyva 2004/48 – Teismo išlaidos – Nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad išlaidos techniniam konsultantui atlyginamos tik bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio atveju – Neleistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48 26 konstatuojamoji dalis, 13 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnis)
1. Direktyvos 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 14 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad iš bylą pralaimėjusios šalies priteisiamos laimėjusios šalies patirtos teismo išlaidos, bylą nagrinėjančiam teismui suteikiama galimybė priteisiant išlaidas atsižvelgti į konkrečius bylos ypatumus ir išlaidoms advokato pagalbai atlyginti numatyta fiksuotų tarifų sistema, su sąlyga, jog šiais tarifais užtikrinama, kad išlaidos, kurias turi padengti bylą pralaimėjusi šalis, būtų pagrįstos, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Remiantis šios direktyvos 17 konstatuojamąja dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi ir 14 straipsniu, tokios teisės normos, be kita ko, gali būti pateisinamos jeigu jomis siekiama neleisti atlyginti pernelyg didelių išlaidų, patirtų dėl neįprastai didelio honoraro, dėl kurio susitarė bylą laimėjusi šalis ir jos advokatas, arba dėl to, kad advokato paslaugos nebuvo būtinos siekiant užtikrinti atitinkamos intelektinės nuosavybės teisės paisymą. Vis dėlto reikalavimu, kad bylą pralaimėjusi šalis atlygintų pagrįstas teismo išlaidas, negalima pateisinti teisės normų, kuriose nustatyti fiksuoti tarifai yra gerokai mažesni už vidutinius toje valstybėje narėje faktiškai taikomus advokato paslaugų tarifus. Iš tiesų tokios teisės normos būtų nesuderinamos su Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad šioje direktyvoje numatytos procedūros ir gynybos būdai turi būti atgrasantys, ir pažeistų pagrindinį pagal Direktyvą 2004/48 siekiamą tikslą – vidaus rinkoje užtikrinti aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį.
Vis dėlto pagal šios direktyvos 14 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės normos, numatančios fiksuotus tarifus, kuriais dėl to, kad nurodytos maksimalios sumos yra pernelyg mažos, neužtikrinama, kad bylą pralaimėjusi šalis padengtų bent pakankamai didelę ir tinkamą laimėjusiosios šalies faktiškai patirtų pagrįstų išlaidų dalį. Tai negali būti vertinama neatsižvelgiant į bylą laimėjusios šalies faktiškai patirtas išlaidas advokato pagalbai, jeigu jos yra pagrįstos. Nors proporcingumo reikalavimas nereiškia, kad bylą pralaimėjusi šalis būtinai turi padengti visas kitos šalies patirtas išlaidas, vis dėlto pagal jį bylą laimėjusi šalis turi turėti teisę į tai, kad jai būtų atlyginta bent pakankamai didelė ir tinkama jos faktiškai patirtų pagrįstų išlaidų dalis.
(žr. 25–27, 29, 32 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Direktyvos 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 14 straipsnis aiškintinas taip, jog pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad išlaidos techniniam konsultantui atlyginamos tik bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio atveju, jeigu šios išlaidos tiesiogiai ir glaudžiai susijusios su teisme pareikštu ieškiniu dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo.
Pirma, kadangi intelektinės nuosavybės teisių turėtojo patirtos identifikavimo ir tyrimų išlaidos, dažnai apimančios išlaidas už techninio konsultanto paslaugas, be kita ko, susijusios su žalos atlyginimu, mokėtinu pažeidėjo neteisėto elgesio atveju, o žalos atlyginimas reglamentuojamas šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje, šios sąnaudos, dažnai patiriamos prieš pradedant teismo procesą, nebūtinai patenka į šios direktyvos 14 straipsnio taikymo sritį.
Antra, jeigu Direktyvos 2004/48 14 straipsnis būtų aiškinamas plačiai, t. y. taip, jog jame numatyta, kad bylą pralaimėjusi šalis paprastai turi atlyginti laimėjusiosios šalies patirtas kitas išlaidas, nepatikslinant šių išlaidų pobūdžio, kiltų grėsmė, kad šio straipsnio taikymo sritis bus pernelyg išplėsta ir dėl to šios direktyvos 13 straipsnis bus neveiksmingas. Taigi šią sąvoką reikia aiškinti siaurai, t. y. taip, kad kitos išlaidos, kaip jos suprantamos pagal 14 straipsnį, apima tik išlaidas, tiesiogiai ir glaudžiai susijusias su atitinkamu teismo procesu.
Trečia, Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje nenurodyta nieko, kas leistų manyti, kad valstybės narės gali susieti kitų išlaidų ar apskritai teismo išlaidų, patirtų per procesą dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo, atlyginimą su bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio kriterijumi.
Tokiomis aplinkybėmis išlaidos už techninio konsultanto pagalbą turi tokią tiesioginę ir glaudžią sąsają ir laikomos kitomis išlaidomis, kurias pagal Direktyvos 2004/48 14 straipsnį turi padengti bylą pralaimėjusi šalis, jeigu techninio konsultanto paslaugos yra būtinos norint konkrečiu atveju veiksmingai pareikšti ieškinį teisme dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo.
(žr. 35–37, 39, 40 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)