BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. vasario 4 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės Sirijai – Lėšų įšaldymas – Reikalavimų patikslinimas – Terminas – Akivaizdi vertinimo klaida – Pareiga motyvuoti – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Teisė į gynybą“
Sujungtose bylose T‑174/12 ir T‑80/13
Syrian Lebanese Commercial Bank SAL, įsteigtas Beirute (Libanas), atstovaujamas advokatų P. Vanderveeren, L. Defalque ir T. Bontinck,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą G. Étienne ir S. Cook,
atsakovę,
dėl prašymo iš dalies panaikinti, pirma, 2012 m. sausio 23 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 55/2012, kuriuo įgyvendinama Reglamento (ES) Nr. 36/2012 dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į padėtį Sirijoje (OL L 19, p. 6), [32] straipsnio 1 dalis, antra, 2012 m. sausio 23 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2012/37/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Tarybos sprendimas 2011/782/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai (OL L 19, p. 33), trečia, 2012 m. lapkričio 29 d. Tarybos sprendimą 2012/739/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai ir kuriuo panaikinamas Sprendimas 2011/782 (OL L 330, p. 21), ketvirta, 2012 m. lapkričio 29 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1117/2012, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 1 dalis (OL L 330, p. 9), penkta, 2012 m. sausio 24 d. ir 2012 m. lapkričio 30 d. Tarybos „raštus sprendimus“, kuriais ieškovui pranešta apie jam taikytinas ribojamąsias priemones, šešta, 2013 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimą 2013/109/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2012/739 (OL L 58, p. 8), septinta, 2013 m. balandžio 22 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 363/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 36/2012 (OL L 111, p. 1), aštunta, 2013 m. gegužės 31 d. Tarybos sprendimą 2013/255/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai (OL L 147, p. 14), kiek šie aktai turi įtakos ieškovo padėčiai,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai G. Berardis (pranešėjas) ir C. Wetter,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. rugsėjo 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylų aplinkybės
1 Ieškovas Syrian Lebanese Commercial Bank SAL yra Libano bankas, kurio 84,2 % kapitalo priklauso Commercial Bank of Syria (toliau – CBS), priklausančiam Sirijos valstybei.
2 2011 m. gegužės 9 d. Europos Sąjungos Taryba, remdamasi ESS 29 straipsniu, priėmė Sprendimą 2011/273/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai (OL L 121, p. 11). Jo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įšaldomos visos priede išvardytiems asmenims, kurie yra atsakingi už civilių gyventojų Sirijoje smurtines represijas, ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims ir subjektams priklausančios, jų nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Šio įšaldymo sąlygos nustatytos kitose šio straipsnio dalyse. Pagal Sprendimo 2011/273 5 straipsnio 1 dalį Taryba sudaro šių asmenų sąrašą.
3 Be to, remdamasi SESV 215 straipsnio 2 dalimi ir Sprendimu 2011/273, Taryba priėmė 2011 m. gegužės 9 d. Reglamentą (ES) Nr. 442/2011 dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į padėtį Sirijoje (OL L 121, p. 1). Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta įšaldyti visas II priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančias, jų valdomas, turimas ar kontroliuojamas lėšas ir ekonominius išteklius.
4 2011 m. spalio 13 d. Tarybos sprendimu 2011/684/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/273 (OL L 269, p. 33), CBS įtrauktas į Sprendimo 2011/273 II priedą, nurodžius tokį motyvą:
„Valstybės valdomas bankas, teikiantis režimui finansinę paramą.“
5 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimu 2011/782/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai ir kuriuo panaikinamas Sprendimas 2011/273 (OL L 319, p. 56) su CBS susijusios ribojamosios priemonės taikomos ir toliau, jį nurodžius Sprendimo 2011/782 II priede.
6 2012 m. sausio 23 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2012/37/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/782 (OL L 19, p. 33), ieškovo pavadinimas įtrauktas į Sprendimo 2011/782 I priedą, nurodžius tokį motyvą:
„Į sąrašą jau įtraukto [CBS] filialas [dukterinė bendrovė]. Teikia režimui finansavimą.“
7 2011 m. spalio 13 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1011/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 442/2011 (OL L 269, p. 18), CBS įtrauktas į Reglamento Nr. 442/2011 IIa priedą, nurodžius tokį patį motyvą kaip ir Sprendime 2011/684.
8 2012 m. sausio 18 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 36/2012 dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į padėtį Sirijoje, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 442/2011 (OL L 16, p. 1), su CBS susijusios ribojamosios priemonės taikomos ir toliau, jo pavadinimą nurodžius Reglamento Nr. 36/2012 II priede.
9 2012 m. sausio 23 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 55/2012, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 36/2012 [32] straipsnio 1 dalis (OL L 19, p. 6), ieškovo pavadinimas įtrauktas į Reglamento Nr. 36/2012 II priedą, nurodžius tokį patį motyvą kaip ir Įgyvendinimo sprendime 2012/37.
10 2012 m. sausio 24 d. Taryba išsiuntė ieškovui raštą (toliau – 2012 m. sausio 24 d. raštas), kuriame nurodyta:
„Pranešame, jog Taryba <…> nusprendė, kad Jūsų bendrovė turi būti įtraukta į asmenų ir subjektų sąrašą, nurodytą Sprendimo [2011/782], įgyvendinamo Įgyvendinimo sprendimu [2012/37], I priede ir Reglamento [Nr. 36/2012], įgyvendinamo Įgyvendinimo reglamentu [Nr. 55/2012], II priede. Motyvai, pateisinantys Jūsų įtraukimą į šį sąrašą, nurodyti atitinkamuose aptariamų priedų įrašuose.
Pridedame Įgyvendinimo sprendimo ir Įgyvendinimo reglamento, kuriuose Jūsų bendrovė įtraukta į minėtą sąrašą, kopiją <…>“
11 Ieškovas patvirtino šio rašto gavimą 2012 m. vasario 8 d.
12 2012 m. sausio 24 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje taip pat paskelbė Pranešimą asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2011/782, kuris įgyvendinamas Įgyvendinimo sprendimu 2012/37, ir Reglamente Nr. 36/2012, kuris įgyvendinamas Įgyvendinimo reglamentu Nr. 55/2012 (OL C 19, p. 5).
13 Pagal aptariamą pranešimą atitinkami asmenys ir subjektai gali pateikti Tarybai prašymą persvarstyti sprendimą įtraukti juos į sąrašus, pridėtus prie šio sprendimo 12 punkte nurodytų aktų, prie jo pridedant patvirtinamuosius dokumentus.
14 2012 m. vasario 15 d. laišku ieškovas Tarybai pateikė prašymą persvarstyti, kuriuo, pirma, ginčijo, kad teikia finansavimą Sirijos režimui, ir, antra, prašė leisti susipažinti su Tarybos jo atžvilgiu turimais įrodymais ir jį išklausyti. Kadangi Taryba nepateikė atsakymo, 2012 m. balandžio 4 d. ieškovas pakartojo šį prašymą.
15 2012 m. liepos 3 d. raštu Taryba, pirma, ieškovui perdavė Tarybos generalinio sekretoriato valstybių narių delegacijoms Taryboje notos ištrauką su pridėtu dokumentu, kuriuo remiantis ieškovas įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus (toliau – 2012 m. liepos 3 d. perduoti dokumentai), ir, antra, atsisakė jį oficialiai išklausyti, nes galimybė pateikti pastabas raštu turi būti laikoma pakankama.
16 2012 m. lapkričio 7 d. laišku ieškovas paprašė iš naujo apsvarstyti jo padėtį.
17 2012 m. lapkričio 29 d. Tarybos sprendimu 2012/739/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai ir kuriuo panaikinamas Sprendimas 2011/782 (OL L 330, p. 21) ieškovui ir CBS taikomos ribojamosios priemonės paliktos galioti, šias dvi bendroves atitinkamai nurodžius Sprendimo 2012/739 I.B ir II prieduose.
18 Pagal Sprendimo 2012/739 31 straipsnį šis sprendimas taikomas iki 2013 m. kovo 1 d.
19 2012 m. lapkričio 29 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1117/2012, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 1 dalis (OL L 330, p. 9), į Reglamento Nr. 36/2012 II priedą įtraukti kitų asmenų pavadinimai ar pavardės, o vieno asmens pavardė iš jo išbraukta.
20 2012 m. lapkričio 30 d. Taryba ieškovo atstovams išsiuntė raštą, kuriame nurodyta:
„Pranešame, jog Taryba <…> nusprendė, kad Jūsų klientas liks įtrauktas į asmenų ir subjektų sąrašą, nurodytą Sprendimo [2012/739] I ir II prieduose, ir Reglamento [Nr. 36/2012], įgyvendinamo Įgyvendinimo reglamentu [Nr. 1117/2012], II ir IIa prieduose. Motyvai, pateisinantys Jūsų kliento įtraukimą į šį sąrašą, nurodyti atitinkamuose aptariamų priedų įrašuose.
Pridedame Tarybos sprendimo dėl Jūsų kliento įtraukimo į minėtą sąrašą kopiją.
<…>
Galiausiai atkreipiame Jūsų dėmesį į galimybę ginčyti Tarybos sprendimą [Bendrajame Teisme].“
21 Ieškovas patvirtino šio rašto gavimą 2012 m. gruodžio 3 d.
22 2012 m. lapkričio 30 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje taip pat paskelbė Pranešimą asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2012/739 ir Reglamente Nr. 36/2012, įgyvendinamame Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1117/2012 (OL C 370, p. 6), kurio turinys iš esmės atitinka šio sprendimo 12 ir 13 punktuose nurodyto pranešimo turinį.
23 2012 m. gruodžio 14 d. Tarybai skirtu laišku ieškovas nesutiko su jo palikimu asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąraše šio sprendimo 17 ir 19 punktuose nurodytais aktais ir paprašė leisti susipažinti su Tarybos turimais su juo susijusiais įrodymais ir jį išklausyti.
24 2013 m. sausio 28 d. raštu Taryba atsakė į ieškovo 2012 m. lapkričio 7 d. prašymą; ji atmetė jo argumentus dėl tariamo nepriklausomumo nuo CBS ir patvirtino ryšio tarp ieškovo ir Sirijos režimo finansavimo egzistavimą.
25 2013 m. kovo 6 d. raštu Taryba atsakė į ieškovo 2012 m. gruodžio 14 d. prašymą. Ji ieškovui nurodė, pirma, kad jo palikimas asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašuose pagrįstas dokumentais, kurių kopiją jis jau gavo, ir, antra, kad nėra jokios pareigos jį pakviesti išklausyti.
Procesas ir šalių reikalavimai
26 Ieškovas pareiškė ieškinį; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. balandžio 17 d. ir jis užregistruotas suteikus bylos numerį T‑174/12; ieškovas juo prašo, be kita ko, panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 55/2012 ir Įgyvendinimo sprendimą 2012/37, kiek šie aktai su juo susiję.
27 Rašytinė proceso dalis užbaigta 2012 m. lapkričio 20 d.
28 Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 13 d., ieškovas pareiškė antrąjį ieškinį, jis užregistruotas suteikus bylos numerį T‑80/13; ieškovas juo prašo, be kita ko, panaikinti Sprendimą 2012/739 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1117/2012, kiek šie aktai su juo susiję.
29 Kartu su ieškiniu byloje T‑80/13 pateiktas prašymas priimti sprendimą dėl bylos taikant pagreitintą procedūrą, remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76a straipsniu (toliau – prašymas taikyti pagreitintą procedūrą).
30 Atsakydama į ieškovo prašymus, 2013 m. vasario 18 d. Taryba Bendrojo Teismo kanceliarijai kaip naują įrodymą byloje T‑174/12 pateikė 2012 m. spalio 2 d. laišką, kurį Banque du Liban (Libano bankas) valdytojas jai atsiuntė dėl šio banko ieškovui taikomų priemonių (toliau – valdytojo laiškas).
31 2013 m. vasario 22 d. Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininko sprendimu valdytojo laiškas įtrauktas į bylos T‑174/12 medžiagą ir nustatytas terminas, kad ieškovas galėtų pareikšti nuomonę šiuo klausimu.
32 Per nustatytą terminą ieškovas Bendrojo Teismo kanceliarijai nepateikė pastabų dėl valdytojo laiško.
33 2013 m. kovo 7 d. Taryba pateikė pastabas dėl prašymo taikyti pagreitintą procedūrą, jose prašė jį atmesti.
34 2013 m. kovo 13 d. sprendimu Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) atmetė prašymą taikyti pagreitintą procedūrą.
35 Rašytinė proceso dalis byloje T‑80/13 užbaigta 2013 m. birželio 18 d., pateikus atsiliepimą į ieškinį, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad antrą kartą keistis pareiškimais ir atsiliepimais, remiantis Procedūros reglamento 47 straipsnio 1 dalimi, nėra reikalinga.
36 Šiame atsiliepime į ieškinį Taryba iškėlė abejonių dėl ieškinio, kiek jis susijęs su Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1117/2012, priimtinumo.
37 Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. gegužės 14 d., ieškovas paprašė leisti patikslinti reikalavimus byloje T‑80/13, kad jo prašymas panaikinti taip pat apimtų 2013 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimą 2013/109/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2012/739 (OL L 58, p. 8), nes juo Sprendimo 2012/739 taikymas pratęstas iki 2013 m. birželio 1 d. (toliau – pirmasis prašymas leisti patikslinti reikalavimus).
38 Raštu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. birželio 18 d., Taryba pažymėjo, kad neturi pastabų dėl pirmojo prašymo leisti patikslinti reikalavimus.
39 Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. liepos 5 d., ieškovas vėl paprašė leisti patikslinti reikalavimus byloje T‑80/13, kad jo prašymas panaikinti taip pat apimtų 2013 m. balandžio 22 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 363/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 36/2012 (OL L 111, p. 1), ir 2013 m. gegužės 31 d. Tarybos sprendimą 2013/255/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai (OL L 147, p. 14), kiek šie aktai, prie kurių pridėti sąrašai su jo pavadinimu, turi įtakos jo padėčiai (toliau – antrasis prašymas leisti patikslinti reikalavimus).
40 Atsižvelgęs į teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį bylose T‑174/12 ir T‑80/13.
41 2013 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininko nutartimi, Tarybos prašymu ir išklausius ieškovą bylos T‑174/12 ir T‑80/13 sujungtos, kad pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.
42 Atsiliepimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. liepos 30 d., Taryba pažymėjo, kad antrojo prašymo leisti patikslinti reikalavimus dalis, susijusi su Įgyvendinimo reglamentu Nr. 363/2013, turi būti laikoma pateikta pavėluotai, todėl nepriimtina.
43 Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. rugpjūčio 22 d., ieškovas pateikė pastabas dėl Tarybos pareikšto nepriimtinumo pagrindo, kiek tai susiję su antruoju prašymu leisti patikslinti reikalavimus. Šios pastabos 2013 m. rugsėjo 5 d. Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininko sprendimu įtrauktos į bylos medžiagą.
44 Per 2013 m. rugsėjo 12 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimu.
45 Byloje T‑174/12 ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti Įgyvendinimo reglamento Nr. 55/2012 1 straipsnį ir šio reglamento priedo 27 punktą, kiek jo pavadinimas įtrauktas į Reglamento Nr. 36/2012 II priedą,
– panaikinti Įgyvendinimo sprendimo 2012/37 1 straipsnį ir šio sprendimo priedo 27 punktą, kiek jo pavadinimas įtrauktas į Sprendimo 2011/273 II priedą,
– prireikus panaikinti „2012 m. sausio 24 d. Tarybos raštą sprendimą“,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
46 Atsižvelgdamas į pirmąjį ir antrąjį prašymus leisti patikslinti reikalavimus, byloje T‑80/13 ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti Sprendimo 2012/739 25 straipsnį ir I.B priedą, kiek jo pavadinimas nurodytas šio priedo 34 punkte,
– panaikinti Įgyvendinimo reglamento Nr. 1117/2012 1 straipsnį, kiek dėl jo ieškovo pavadinimas paliktas Reglamento Nr. 36/2012 II priede pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 55/2012 1 straipsnį ir šio reglamento priedo 27 punktą,
– prireikus panaikinti „2012 m. lapkričio 30 d. Tarybos raštą sprendimą“,
– panaikinti Sprendimą 2013/109, kiek juo numatyta, kad Sprendimas 2012/739 taikomas iki 2013 m. birželio 1 d.,
– panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir Sprendimą 2013/255, kiek šie aktai turi įtakos jo padėčiai,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
47 Taryba abiejose bylose Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
48 Per posėdį atsakant į Bendrojo Teismo klausimus, pirma, ieškovas pripažino padaręs rašybos klaidą antrajame reikalavime byloje T‑174/12, jame klaidingai nurodęs Sprendimą 2011/273 vietoj Sprendimo 2011/782, antra, jis atsisakė šio reikalavimo, nes šis sprendimas buvo panaikintas, trečia, Taryba nurodė, kad atsisako kelti abejones (žr. šio sprendimo 36 punktą) dėl ieškovo antrojo reikalavimo byloje T‑80/13 priimtinumo, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1117/2012 pranešta ieškovui.
49 Šie šalių pareiškimai buvo fiksuoti teismo posėdžio protokole.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
Dėl pirmojo prašymo leisti patikslinti reikalavimus
50 Pirmuoju prašymu leisti patikslinti reikalavimus ieškovas siekia išplėsti savo ieškinio dėl panaikinimo apimtį, kad jis taip pat apimtų Sprendimą 2013/109, kuriuo Sprendimo 2012/739 taikymas pratęstas nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d.
51 Šiuo klausimu reikia priminti, kad jeigu vykstant procesui iš pradžių ginčijamas aktas pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, šis aktas turi būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui patikslinti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Iš tiesų negali būti leidžiama, kad Sąjungos institucija ar organas, atsikirsdamas į dėl vieno iš jo aktų pareikštame ieškinyje nurodytus kaltinimus, galėtų iš dalies pakeisti šį aktą ar pakeisti jį kitu ir remtis šiuo pakeitimu vykstant procesui taip, kad kitai šaliai būtų atimta galimybė išplėsti savo pirminius reikalavimus ir ieškinio pagrindus vėlesniam aktui arba dėl jo pateikti papildomus reikalavimus ir ieškinio pagrindus (1982 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alpha Steel prieš Komisiją, 14/81, Rink. p. 749, 8 punktas ir 2013 m. gegužės 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Al Matri prieš Tarybą, T‑200/11, 80 punktas).
52 Be to, kad būtų priimtinas, prašymas leisti patikslinti reikalavimus turi būti pateiktas per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą dviejų mėnesių terminą ieškiniui pareikšti, pratęstą 10 dienų terminu dėl nuotolių, numatytu Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje. Iš tiesų šis terminas ieškiniui pareikšti yra imperatyvus ir Sąjungos teismas jį turi taikyti taip, kad užtikrintų teisinį saugumą bei subjektų lygybę prieš įstatymą (2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 101 punktas). Todėl teismas, prireikus ex officio, turi patikrinti, ar šio termino laikytasi (2012 m. sausio 11 d. Bendrojo Teismo nutarties Ben Ali prieš Tarybą, T‑301/11, 16 punktas).
53 Nagrinėjamu atveju Sprendimu 2013/109, be kita ko, pakeista Sprendimo 2012/739 31 straipsnio formuluotė, siekiant numatyti, kad jis taikomas iki 2013 m. birželio 1 d., o ne tik iki 2013 m. kovo 1 d., kaip nustatyta iš pradžių. Nors Sprendimas 2013/109 nepakeitė Sprendimo 2012/739, reikia konstatuoti, kad tai yra jo „pakeitimas iš dalies“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 51 punkte nurodytą teismo praktiką, siekiant pakeisti taikymo sritį ratione temporis. Toks akto, dėl kurio kilo ginčas, pakeitimas iš dalies yra ieškovo pateiktų reikalavimų patikslinimo pagrindas (šiuo klausimu žr. 51 punkte minėto Sprendimo Al Matri prieš Tarybą 81 punktą).
54 Šiomis aplinkybėmis reikalavimus dėl Sprendimo 2013/109, kurie Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikti 2013 m. gegužės 14 d., t. y. per terminą ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti, reikia pripažinti priimtinais. Iš tiesų apie šį sprendimą, kuris priimtas 2013 m. vasario 28 d., o Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtas 2013 m. kovo 1 d., ieškovui nebuvo pranešta jo prašymo leisti patikslinti reikalavimus pateikimo dieną nei individualiai, nei paskelbiant pranešimą.
Dėl antrojo prašymo leisti patikslinti reikalavimus
55 Antruoju prašymu leisti patikslinti reikalavimus ieškovas siekia išplėsti savo ieškinio dėl panaikinimo apimtį, kad jis taip pat apimtų Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013 ir Sprendimą 2013/255.
56 Taryba nepateikia prieštaravimų dėl antrojo prašymo leisti patikslinti reikalavimus dalies, susijusios su Sprendimu 2013/255, nors ji nurodo šio prašymo dalies, susijusios su Įgyvendinimo reglamentu Nr. 363/2013, nepriimtinumą dėl to, kad ji pateikta pavėluotai. Šiuo klausimu Taryba primena, kad 2013 m. balandžio 23 d. ji Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė ne tik šį Įgyvendinimo reglamentą, tačiau taip pat Pranešimą asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2012/739, kuris įgyvendinamas Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2013/185/BUSP, ir Reglamente Nr. 36/2012, kuris įgyvendinamas Įgyvendinimo reglamentu Nr. 363/2013 (OL C 115, p. 5, toliau – balandžio 23 d. pranešimas). Nurodydama 2013 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimą Gbagbo ir kt. prieš Tarybą (C‑478/11 P–C‑482/11 P), Taryba tvirtina, kad terminas ieškovui patikslinti reikalavimus, į juos įtraukiant šį Įgyvendinimo reglamentą, prasidėjo paskelbus balandžio 23 d. pranešimą ir baigėsi 2013 m. liepos 3 d. Tarybos nuomone, nagrinėjamu atveju netaikoma Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, jeigu terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį dėl institucijos priimto akto, prasideda nuo to akto paskelbimo, jis skaičiuojamas pasibaigus keturioliktai dienai po akto paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
57 Ieškovas ginčija Tarybos nurodytą nepriimtinumo pagrindą.
58 Pirma, pagal šio sprendimo 51 punkte primintą teismo praktiką antrąjį prašymą leisti patikslinti reikalavimus, kiek jis susijęs su Sprendimu 2013/255, reikia pripažinti priimtinu. Iš tiesų šis sprendimas, pagal kurį ieškovui toliau taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, priimtas 2013 m. gegužės 31 d., o Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtas 2013 m. birželio 1 d. Todėl antrasis prašymas leisti patikslinti reikalavimus, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. liepos 5 d., pateiktas per terminą ieškiniui dėl aptariamo sprendimo pareikšti.
59 Antra, kalbant apie Tarybos pareikštą nepriimtinumo pagrindą dėl antrajame prašyme leisti patikslinti reikalavimus esančio prašymo panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013, reikia pažymėti, kad iš 56 punkte minėto Sprendimo Gbagbo ir kt. prieš Tarybą 61 ir 62 punktų matyti, kad pagal nuostatas, taikytinas byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, jeigu neįmanoma suinteresuotajam asmeniui apie aktą, kuriuo jo atžvilgiu nustatytos ar toliau taikomos ribojamosios priemonės, pranešti individualiai, terminas ieškiniui dėl šio akto pareikšti prasideda nuo pranešimo paskelbimo.
60 Dėl šių principų taikymo nagrinėjamu atveju, pirma, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 2 dalyje yra nuostata, kuri iš esmės atitinka nuostatą, Teisingumo Teismo aiškintą 56 punkte minėtame Sprendime Gbagbo ir kt. prieš Tarybą, iš kurios matyti, kad Taryba suinteresuotiesiems asmenims apie savo sprendimą jiems taikyti ribojamąsias priemones turi pranešti tiesiogiai, jei žinomas jų adresas, arba paskelbdama pranešimą.
61 Antra, reikia pažymėti, kaip tai padarė ieškovas, kad Taryba nepaaiškino, kodėl jai buvo neįmanoma individualiai pranešti ieškovui apie savo sprendimą priimti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013, nors ji tikrai žinojo jo adresą, nes jam anksčiau pranešė apie kitus aktus, ir buvo informuota apie ieškovo atstovų šiose bylose, kurios buvo nagrinėjamos, adresą.
62 Trečia, bet kuriuo atveju pažymėtina, kad 56 punkte minėto Sprendimo Gbagbo ir kt. prieš Tarybą 64 punkte Teisingumo Teismas galėjo tik konstatuoti, kad ieškinio pareiškimo pirmąja instancija dieną terminas prašyti panaikinti ginčijamus aktus šiuo ieškiniu buvo pasibaigęs ir nereikėjo priimti sprendimo dėl Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta 14 papildomų dienų ieškinio terminui apskaičiuoti. Iš tiesų šis ieškinys bet kuriuo atveju buvo pareikštas pavėluotai.
63 Tačiau šiose bylose klausimas, ar Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma, kai apie akto, susijusio su ribojamosiomis priemonėmis, priėmimą suinteresuotajam asmeniui pranešta paskelbiant pranešimą, yra lemiamas siekiant nustatyti, ar antrasis prašymas leisti patikslinti reikalavimus pateiktas prieš pasibaigiant terminui ieškiniui dėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 363/2013 pareikšti, apskaičiuotam nuo balandžio 23 d. pranešimo paskelbimo. Iš tiesų šis prašymas, pateiktas 2013 m. liepos 5 d., nebūtų pavėluotas, jeigu pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį terminas ieškiniui pareikšti baigtųsi 2013 m. liepos 17 d., o ne 2013 m. liepos 3 d., kaip teigia Taryba.
64 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad jeigu Taryba, negalėdama pranešti individualiai, praneša paskelbdama pranešimą, šis pranešimas išlieka aktas, apie kurį suinteresuotieji asmenys gali sužinoti tik skaitydami Europos Sąjungos oficialųjį leidinį. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje numatytu keturiolikos dienų terminu siekiama užtikrinti suinteresuotiesiems asmenims pakankamai laiko pareikšti ieškinį dėl paskelbtų aktų, taigi ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą, šiuo metu įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, paisymą.
65 Kadangi Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje numatytas papildomas 14 dienų terminas ieškiniui dėl Oficialiajame leidinyje paskelbtų aktų pareikšti, reikia daryti išvadą, kad ši nuostata pagal analogiją taip pat turi būti taikoma, kai įvykis, nuo kurio prasideda terminas ieškiniui pareikšti, yra pranešimas dėl šių aktų, kuris taip pat paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Iš tiesų tos pačios priežastys, kurios pateisino papildomo 14 dienų termino suteikimą paskelbtų aktų atžvilgiu, galioja kalbant apie paskelbtus pranešimus, priešingai nei individualių pranešimų atveju.
66 Be to, jeigu būtų manoma, kad šis Procedūros reglamento straipsnis netaikytinas šios bylos aplinkybėmis, teisės subjektų situacija būtų mažiau palanki nei situacija, kuri būtų nesant pareigos pranešti individualiai. Iš tiesų šiuo atveju vien aktų dėl ribojamųjų priemonių paskelbimo turėtų pakakti, kad prasidėtų terminas ieškiniui pareikšti, kuris apimtų 14 papildomų dienų, numatytų Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje.
67 Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas 56 punkte minėto Sprendimo Gbagbo ir kt. prieš Tarybą 58 punkte atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga pranešti individualiai siekiama labiau apsaugoti teisės subjektus. Todėl šiuo sprendimu negali būti remiamasi siekiant mažiau palankiai vertinti teisės subjektus, nei jie būtų vertinami vien paskelbus aktus, kuriuose numatytos jiems taikytinos ribojamosios priemonės.
68 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti Tarybos pareikštą nepriimtinumo pagrindą, taigi ir nuspręsti, kad antrasis prašymas leisti patikslinti reikalavimus yra priimtinas visas, įskaitant, kiek jis susijęs su Įgyvendinimo reglamentu Nr. 363/2013.
Dėl esmės
69 Grįsdamas ieškinį byloje T‑174/12 ieškovas iš esmės nurodo keturis ieškinio pagrindus, atitinkamai susijusius su:
– akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie tai, kad jis teikia finansavimą Sirijos režimui,
– teisės į gynybą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu,
– nepakankamu ir nekonkrečiu motyvavimu,
– trūkumais priimant būtent Reglamentą Nr. 36/2012 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 55/2012.
70 Grįsdamas ieškinį byloje T‑80/13 ieškovas iš esmės remiasi trimis pirmaisiais ieškinio pagrindais, nurodytais šio sprendimo 69 punkte, ir ieškinio pagrindu, susijusiu su nepakankamu šio atvejo aplinkybių išnagrinėjimu.
71 Atsižvelgiant į akivaizdžius šių dviejų ieškinių panašumus, reikia sujungti kiekvienos iš dviejų sujungtų bylų ieškinio pagrindus, susijusius su tais pačiais klausimais, ir juos nagrinėti kartu.
Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su netiksliu ir nepakankamu motyvavimu
72 Ieškovas tvirtina, kad nusprendusi jį įtraukti į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus ir jį juose palikti Taryba pažeidė jai priklausančią pareigą motyvuoti. Nors ieškovas neginčija, kad Taryba pakankamai paaiškino priežastis, dėl kurių reikėjo nustatyti ribojamąsias priemones Sirijai, jis pažymi, kad konkretus su juo susijęs motyvas suformuluotas dviprasmiškai ir tik konstatuojama, kad jis yra CBS dukterinė bendrovė, nenurodžius, kaip ši aplinkybė leidžia manyti, kad jis teikia finansavimą Sirijos režimui. Tai yra nepriimtina prielaida, atsižvelgiant į kvazibaudžiamąjį nagrinėjamų priemonių pobūdį ir 2012 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Tay Za prieš Tarybą (C‑376/10 P). Be to, taikant šią prielaidą neatsižvelgiama į tariamą bet kokio ieškovo priklausomumo nuo CBS ryšio nebuvimą.
73 Be to, ieškovo nuomone, motyvų dėl jo įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašus trūkumo neištaiso 2012 m. liepos 3 d. perduoti dokumentai (žr. šio sprendimo 15 punktą) atsakant į jo prašymą persvarstyti, juo labiau kad jis tuo metu perdavė Tarybai tam tikrų duomenų, patvirtinančių jo nepriklausomumą nuo CBS.
74 Taryba nesutinka su ieškovo argumentais.
75 Pirma, reikia priminti, kad SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje numatyta pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, ar turi trūkumų, leidžiančių ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, antra, leisti šiam teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų. Todėl iš esmės apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešta kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo apie akto motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Bamba, C‑417/11 P, 49 punktą ir 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą, T‑390/08, Rink. p. II‑3967, toliau – Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bank Melli, 80 punktą).
76 Todėl Taryba privalo supažindinti asmenį ar subjektą, kuriam skirtos ribojamosios priemonės, su specifinėmis ir konkrečiomis priežastimis, dėl kurių mano, kad šių priemonių reikėjo imtis, išskyrus atvejus, kai tam tikrų duomenų perdavimui prieštarauja imperatyvūs reikalavimai, susiję su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu ar jų tarptautiniais santykiais. Taigi ji turi nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso atitinkamų priemonių teisinis pagrindimas, ir argumentus, kuriais remdamasi nustatė šias priemones (šiuo klausimu žr. 75 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bank Melli 81 punktą).
77 Be to, motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį bei į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti jo atžvilgiu nustatytos priemonės reikšmę (75 punkte minėto Sprendimo Taryba prieš Bamba 53 ir 54 punktai bei 75 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bank Melli 82 punktas).
78 Nagrinėjamu atveju Tarybos pateikti motyvai nuo ieškovo įtraukimo į ribojamųjų priemonių Sirijai sąrašą iš esmės visą laiką buvo tokie:
„Į sąrašą jau įtraukto [CBS] filialas [dukterinė bendrovė]. Teikia režimui finansavimą.“
79 2012 m. liepos 3 d. perduotuose dokumentuose iš esmės pakartojami šio sprendimo 78 punkte nurodyti motyvai ir patikslinama, kad ieškovas „leidžia [CBS] įgyvendinti Europos sankcijų išvengimo strategijas“.
80 Dėl šiame papildyme pateikto patikslinimo reikia pažymėti, pirma, kad tai yra informacija, kuri perduota ieškovui tik pareiškus ieškinį byloje T‑174/12, ir, antra, kad jame nėra jokios informacijos apie konkrečias priemones, kuriomis ieškovas leidžia CBS „išvengti Europos sankcijų“.
81 Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad vienintelis Tarybos tinkamai pateiktas motyvas siekiant pateisinti ieškovo įtraukimą į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus ir palikimą juose yra motyvas, nurodytas šio sprendimo 78 punkte.
82 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pakanka skaityti pirmąjį aktų, kuriais ieškovas įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašą ir jame paliktas, motyvų sakinį, kad ieškovas galėtų suprasti, jog nagrinėjamos ribojamosios priemonės jam taikomos dėl to, kad jis yra CBS dukterinė bendrovė.
83 Tai įrodo aplinkybė, kad ieškovas ieškinyje byloje T‑174/12 ginčijo Tarybos nurodyto kapitalo kriterijaus reikšmingumą ir pateikė duomenų, kuriais siekia įrodyti tariamą savo nepriklausomumą nuo CBS.
84 Nors, kaip tvirtina ieškovas, antrajame nagrinėjamų motyvų sakinyje nepatikslinama, ar tai CBS, ar ieškovas teikia finansavimą Sirijos režimui, reikia pažymėti, kad šie du atvejai nėra tarpusavyje nesuderinami. Iš tikrųjų šis sakinys reiškia, kad ieškovas, kaip banko, kuris finansuoja Sirijos režimą, dukterinė bendrovė, bent jau netiesiogiai pats taip pat prisideda prie šio finansavimo.
85 Bet kuriuo atveju, darant prielaidą, kad antrasis Tarybos pateikto motyvo sakinys dėl tikslumo trūkumo neatitinka SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje, išaiškintoje teismo praktikoje, reikalaujamų sąlygų, ši aplinkybė neturi įtakos sprendimui dėl šio ieškinio pagrindo. Iš tiesų vien šio motyvo pirmojo sakinio pakanka, kad būtų galima teigti, jog Taryba įvykdė pareigą paaiškinti priežastį, dėl kurios ieškovas įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus ir juose paliktas, t. y. kad jis yra CBS dukterinė bendrovė.
86 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti aktą yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Iš tiesų akto motyvavimas oficialiai atskleidžia motyvus, kuriais pagrįstas šis aktas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia šio akto neteisėtumą iš esmės, bet ne jo motyvavimo, kuris gali būti pakankamas net pateikiant klaidingus motyvus (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951, 181 punktą ir 75 punkte minėto Sprendimo Taryba prieš Bamba 60 punktą).
87 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio pagrindus, susijusius su pareigos motyvuoti pažeidimu, nes Tarybos ieškovo atžvilgiu pateiktų motyvų pagrįstumą reikia vertinti nagrinėjant ieškinio pagrindus, susijusius su tariama šios institucijos padaryta akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie ieškovo teikiamą finansavimą Sirijos režimui.
Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie ieškovo teikiamą finansavimą Sirijos režimui
88 Ieškovas tvirtina, jog Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad jis teikia finansavimą Sirijos režimui, tačiau šiuo klausimu nepateikė savo tvirtinimų įrodymų. Šiuo atžvilgiu jis nurodo, kad Taryba negalėjo remtis tik tvirtinimais ar vien kapitalo ryšiu tarp jo ir CBS, tačiau turi pateikti įrodymų.
89 Ieškovo nuomone, Tarybos vertinimo klaida yra juo labiau akivaizdi, kad jo pateiktų dokumentų analizė įrodo, jog jis negali finansuoti Sirijos režimo.
90 Taigi, pirma, ieškovo įstatai (toliau – SLBC įstatai), kuriais jo valdymas pavestas tik valdybai, įrodo visišką jo nepriklausomumą nuo CBS, kuris neteikia nurodymų ar gairių, susijusių su savo dukterine bendrove.
91 Šiuo klausimu ieškovas pažymi, kad jo valdyba 2012 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą neturėti jokių ryšių su juridiniais asmenimis, įtrauktais į fizinių ir juridinių asmenų, kuriems taikomos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų nustatytos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus, ir su tokiais asmenimis susijusiais asmenimis.
92 Antra, ieškovas tvirtina, kad nuo 2005 m. jis neskolina lėšų CBS ir kad bet kuriuo atveju visiems jo atliekamiems sandoriams taikomi Libano bankininkystės teisės aktai ir juos tikrina Banque du Liban, kuris netgi paskyrė nuolatinį ieškovo kontrolierių.
93 Be to, ieškovas pažymi, jog nepriklausomi auditoriai patvirtino, kad jis neatliko įtartinų banko operacijų.
94 Taryba ginčija ieškovo argumentus.
95 Reikia priminti, kad pagal Sprendimo 2011/782 19 straipsnio 1 dalį, Sprendimo 2012/739 25 straipsnio 1 dalį ir Sprendimo 2013/255 28 straipsnio 1 dalį:
„Įšaldomos visos I ir II prieduose išvardytiems asmenims, kurie yra atsakingi už smurtines represijas prieš civilius gyventojus Sirijoje, taip pat iš režimo naudos gaunantiems arba jį remiantiems asmenims bei subjektams ir su jais susijusiems asmenims ir subjektams priklausančios arba jų nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.“
96 Reglamento Nr. 36/2012 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta šio sprendimo 95 punkte priminta nuostata siekiant nustatyti asmenų, kuriems taikomos šiame reglamente numatytos ribojamosios priemonės, sąrašą.
97 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovui ribojamosios priemonės Sirijai taikomos dėl to, kad jis yra CBS dukterinė bendrovė, ir, kaip toks, gali prisidėti finansuojant Sirijos režimą.
98 Taigi atrodo, kad Taryba mano, jog ieškovas priklauso asmenims, kurie „yra susiję“ su asmenimis, teikiančiais paramą Sirijos režimui, šiuo atveju CBS, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 95 punkte primintą nuostatą.
99 Šiai Tarybos pozicijai reikia pritarti.
100 Iš tiesų neginčytos aplinkybės, kad 84,2 % ieškovo kapitalo priklauso CBS ir kad pastarasis, priklausantis Sirijos valstybei, teikia paramą šios šalies režimui, yra ryšio su asmenimis, remiančiais šį režimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, įrodymas.
101 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad jeigu įšaldomos subjekto, pripažinto remiančiu Sirijos režimą, kaip antai CBS, lėšos, išlieka nemaža rizika, kad jis darys spaudimą jam nuosavybės teise priklausantiems ar jo kontroliuojamiems arba jam priklausantiems subjektams tam, kad apeitų jam taikomų priemonių poveikį. Todėl šių subjektų lėšų įšaldymas, privalomas Tarybai pagal šio sprendimo 95 punkte primintą nuostatą ir nuorodą į ją Reglamento Nr. 36/2012 15 straipsnio 1 dalyje, yra reikalingas ir tinkamas siekiant užtikrinti nustatytų priemonių veiksmingumą ir tai, kad šios priemonės nebus apeinamos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Melli Bank prieš Tarybą, C‑380/09 P, toliau – Teisingumo Teismo sprendimas Melli Bank, 39 ir 58 punktus).
102 Iš teismo praktikos matyti, kad kai juridinis asmuo 100 % priklauso kitam asmeniui, kuriam neabejotinai turi būti taikomos ribojamosios priemonės, šiam juridiniam asmeniui jos taip pat turi būti taikomos vien dėl šio kapitalo ryšio, jeigu aktuose, kuriais nustatytos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, numatyta jas taikyti juridiniams asmenims, priklausantiems asmenims, kuriems jos jau taikomos, ar jų kontroliuojamiems (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 101 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Melli Bank 79 punktą ir 2013 m. vasario 20 d. Bendrojo Teismo sprendimo Melli Bank prieš Tarybą, T‑492/10, toliau – Bendrojo Teismo sprendimas Melli Bank, 56 punktą).
103 Šios išvados nepaneigia 72 punkte minėtas Sprendimas Tay Za prieš Tarybą, kuriuo remiasi ieškovas. Iš tiesų, nors šio sprendimo 66 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad ribojamosios priemonės negali būti taikomos fiziniams asmenims vien dėl jų šeiminio ryšio su asmenimis, susijusiais su trečiosios šalies, kurios atžvilgiu nustatytos šios priemonės, vadovais, šis sprendimas visiškai negali būti aiškinamas taip, kad 101 punkte minėtame Teisingumo Teismo sprendime Melli Bank patvirtintas kapitalo ryšio kriterijus pripažintas negaliojančiu.
104 Nagrinėjamu atveju, žinoma, tiesa, kad CBS priklauso 84,2 % ieškovo kapitalo, o ne 100 %, kaip buvo šio sprendimo 102 punkte nurodytose bylose.
105 Taip pat tiesa, kad, kaip per posėdį pažymėjo ieškovas, 2013 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo sprendime Persia International Bank prieš Tarybą (T‑493/10, 119 punktas) nuspręsta, kad vien 60 % Persia International Bank plc kapitalo priklausymas Bank Mellat, kuriam jau taikomos ribojamosios priemonės, nepagrindžia taip pat Persia International Bank taikytinų ribojamųjų priemonių nustatymo ir tolesnio taikymo.
106 Tačiau primintina, kad 105 punkte minėtame Sprendime Persia International Bank prieš Tarybą Bendrasis Teismas konstatavo, kad nors Bank Mellat turėjo daugumą visuotiniame Persia International Bank akcininkų susirinkime, dėl jo akcininkų susitarimo nebuvo leista Bank Mellat paskirti daugumos Persia International Bank direktorių, vykdančių vykdomąsias funkcijas. Todėl Bendrasis Teismas galėjo daryti išvadą, kad šio sprendimo 101 punkte nurodyta rizika neegzistuoja (šiuo klausimu žr. 105 punkte minėto Sprendimo Persia International Bank prieš Tarybą 106–113 punktus).
107 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, skirtingai nuo atvejo byloje, kurioje priimtas 105 punkte minėtas Sprendimas Persia International Bank prieš Tarybą, ieškovas nepateikė jokio įrodymo, leidžiančio manyti, kad visuotiniame jo akcininkų susirinkime CBS turimos didžiosios daugumos nepakanka, kad jis galėtų paskirti daugumą valdybos narių.
108 Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad 84,2 % kapitalo turėjimas leidžia CBS kontroliuoti visuotinį ieškovo akcininkų susirinkimą.
109 Iš tiesų reikia konstatuoti, kad pagal SLBC įstatų 54 straipsnį visuotiniame akcininkų susirinkime kiekvienas akcininkas turi balsų skaičių, lygų turimų akcijų skaičiui. Todėl turėdamas 84,2 % kapitalo CBS turi pakankamai akcijų, kad įgytų reikalaujamą kvorumą ir daugumą trijų formų visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. steigiamajame, eiliniame ir neeiliniame, kaip matyti iš SLBC įstatų 57, 58, 63, 64, 69 ir 70 straipsnių.
110 Antra, kiek tai susiję su visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliojimais, pakanka pažymėti, kad pagal SLBC įstatų 65 straipsnio c punktą per eilinį visuotinį susirinkimą nustatomi dividendai, kurie turi būti paskirstyti. Taigi aplinkybė, kad ieškovas nuo 2005 m. nemokėjo dividendų CBS, pastarajam, turinčiam didžiąją daugumą šiame visuotiniame susirinkime, nekliudo dėl to nuspręsti kitaip ateityje, kaip pažymi Taryba.
111 Trečia, pažymėtina, kad nors pagal SLBC įstatų 30 straipsnį ieškovo valdymas priklauso valdybai, pagal šį straipsnį jos nariai išrenkami visuotiniame akcininkų susirinkime. Žinoma, valdyba turi didelius įgaliojimus, tačiau pagal SLBC įstatų 36 straipsnį jie įgyvendinami siekiant įvykdyti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus.
112 Ketvirta, reikia atmesti ieškovo argumentą, jog Taryba turėjo atsižvelgti į tai, kad Libano komercinio kodekso 144 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad iš esmės dauguma Libano akcinės bendrovės valdybos narių turi turėti šios šalies pilietybę.
113 Iš tiesų reikia pažymėti, kad daugumos ieškovo valdybos narių Libano pilietybė nėra veiksnys, leidžiantis atmesti galimybę, kad pagal visuotinio akcininkų susirinkimo, kontroliuojamo CBS, sprendimus ši valdyba nuspręs perduoti lėšų Sirijos režimui.
114 Išdėstytos pastabos leidžia teigti, kad ieškovas yra su CBS susijęs juridinis asmuo, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja šio sprendimo 101 punkte nurodyta rizika, skirtingai nuo bylos, kurioje priimtas 105 punkte minėtas Sprendimas Persia International Bank prieš Tarybą, atvejo. Todėl Taryba, vadovaudamasi šio sprendimo 95 punkte priminta nuostata, turėjo taikyti ieškovui ribojamąsias priemones Sirijai.
115 Kadangi sąlyga dėl to, kad ieškovas yra „asmuo, susijęs“ su asmeniu, remiančiu Sirijos režimą, yra įvykdyta, nereikia atlikti papildomo patikrinimo (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 101 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Melli Bank 78 ir 79 punktus), jeigu duomenys, kuriais remiasi ieškovas, negali paneigti kapitalo ryšio, kuriuo rėmėsi Taryba.
116 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog šio ryšio nepaneigia tai, kad ieškovo veiklai taikoma Banque du Liban kontrolė.
117 Žinoma, pirmiausia reikia pažymėti, kad Banque du Liban, kaip matyti visų pirma iš valdytojo laiško, ieškovo atžvilgiu, kaip bet kurio kito Libane veikiančio banko atžvilgiu, prižiūri, ar laikomasi šioje šalyje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų, be kita ko, susijusių su kova su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu. Savo laiške valdytojas taip pat nurodė, kad nuolatinis ieškovo kontrolierius paskirtas siekiant sustiprinti šią kovą, užtikrinant kompetentingų tarptautinių institucijų nustatytų apribojimų laikymąsi.
118 Be to, valdytojo laiške nurodyta, kad Banque du Liban išleido aplinkraštį, pagal kurį šioje šalyje veikiantys bankai turi žinoti įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius jų korespondentus užsienyje, ir elgtis su jais atsižvelgiant į, be kita ko, sankcijas ir apribojimus, nustatytus šių korespondentų atitinkamų šalių kompetentingų institucijų. Be to, Banque du Liban uždarė jame ieškovo turėtas sąskaitas užsienio valiuta.
119 Vis dėlto Banque du Liban kontrolės veikla ir nustatytos priemonės yra susijusios su ieškovo šioje šalyje turimomis lėšomis. Tačiau Tarybos nustatytos priemonės susijusios tik su lėšomis, kurias ieškovas turi ar galėtų turėti Sąjungoje, ir operacijomis, kurias jis norėtų atlikti su šiomis lėšomis.
120 Taigi reikia pažymėti, kad Banque du Liban taikomų priemonių tikslai nesutampa, ar bent jau ne visiškai, su Tarybos nustatytų ribojamųjų priemonių Sirijai tikslais.
121 Be to, ypač ieškovas negali paneigti jo įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos Tarybos nustatytos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus ir palikimo juose tinkamumo dėl to, kad jo veiklą, įskaitant susijusią su Sąjunga, prižiūri trečiosios valstybės nacionalinė institucija. Iš tiesų tokiu atveju Taryba nebeturėtų jokios šios priežiūros veiksmingumo kontrolės, o tai galėtų pakenkti šių priemonių tikslams.
122 Pažymėtina, kad ši aplinkybė yra elementas, taip pat leidžiantis atskirti ieškovo situaciją nuo situacijos byloje, kurioje priimtas 105 punkte minėtas Sprendimas Persia International Bank prieš Tarybą. Iš tiesų, nors to sprendimo 117 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo Financial Services Authority (Jungtinės Karalystės finansinių paslaugų institucija) kontrolės vaidmenį apribojant įtaką, kurią galėjo daryti atitinkamo banko daugumą akcijų turintis akcininkas, tai yra valstybės narės institucija, privalanti laikytis Tarybos aktų, o ne trečiosios valstybės institucija, kaip yra nagrinėjamu atveju.
123 Galiausiai, kadangi Taryba veikė pagal teismo praktiką, ieškovas klaidingai teigia, kad jo įtraukimas į asmenų, kuriems taikomos Sirijai taikytinos ribojamosios priemonės, sąrašus ir palikimas šiuose sąrašuose dėl jo daugumą akcijų turinčio akcininko tapatybės prieštarauja bendriesiems teisės principams, pagal kuriuos sankcijos gali būti taikomos tik subjektui, atsakingam už baustinus veiksmus. Iš tiesų Taryba ieškovą įtraukė į šiuos sąrašus ir juose paliko ne dėl ieškovo savarankiškų veiksmų, prieštaraujančių aktų, kuriuose numatytos ribojamosios priemonės Sirijai, nuostatoms, o dėl akcininkų sudėties, taigi ir jo glaudaus ryšio su patronuojančiąja bendrove (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 101 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Melli Bank 81 punktą), kurios priklausymas Sirijos valstybei neginčytas (žr. šio sprendimo 1 ir 100 punktus).
124 Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti šiuos ieškinio pagrindus.
Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su teisės į gynybą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu
125 Ieškovas tvirtina, kad, nepaisant to, kad jis pateikė daug prašymų, Taryba jam niekada nepateikė tikslių ir individualizuotų duomenų, kuriais remiantis jis įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos Sirijai taikytinos ribojamosios priemonės, sąrašus ir juose paliktas. Be to, ieškovas pažymi, kad ieškinio byloje T‑174/12 pareiškimo metu Taryba dar nebuvo atsakiusi į jo 2012 m. vasario 15 d. ir balandžio 4 d. prašymus (žr. šio sprendimo 14 punktą).
126 Be to, Taryba niekada nepaaiškino, kokiais duomenimis ji rėmėsi palikdama ieškovą šiuose sąrašuose, nepaisant tariamų jo pateiktų įrodymų, kad Tarybos vertinimas yra klaidingas dėl to, jog vien aplinkybė, kad ieškovas yra CBS dukterinė bendrovė, nereiškia, kad jis finansavo Sirijos režimą.
127 Be to, ieškovas skundžiasi tuo, kad Taryba nepatenkino jo prašymų būti išklausytam. Tarybos nurodyta teismo praktika siekiant pagrįsti, kad išklausymas nėra teisė, turima asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, nėra reikšminga.
128 Taryba ginčija ieškovo argumentus.
129 Primintina, kad pagrindinė teisė į teisės į gynybą paisymą per procedūrą prieš nustatant ribojamąją priemonę yra aiškiai įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos, kuriai ESS 6 straipsnio 1 dalyje suteikta tokia pati teisinė galia kaip ir Sutartims, 41 straipsnio 2 dalies a punkte (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, Rink. p. I‑13427, 66 punktą).
130 Taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose; be to, šis principas dar kartą patvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 37 punktas ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, toliau – Sprendimas Kadi, 335 punktas).
131 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisminės kontrolės, kuri turi būti vykdoma, be kita ko, dėl motyvų, kuriais Sąjungos institucija rėmėsi įtraukdama asmens pavardę ar subjekto pavadinimą į asmenų, kuriems taikomos šios institucijos nustatytos ribojamosios priemonės, sąrašus, teisėtumo, veiksmingumas reiškia, kad ši institucija, kiek įmanoma, turi pranešti atitinkamam asmeniui ar subjektui šiuos motyvus tuo metu, kai nusprendžia įtraukti jį į sąrašą, arba bent jau kuo greičiau po to, kai tai padaryta, kad šis asmuo ar subjektas per nustatytą terminą galėtų pasinaudoti teise pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 130 punkte minėto Sprendimo Kadi 336 punktą).
132 Šios pareigos pranešti motyvus laikymasis iš tiesų būtinas tiek tam, kad asmenys, kuriems ribojančios priemonės taikomos, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į Sąjungos teismą (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heylens ir kt., 222/86, Rink. p. 4097, 15 punktą), tiek tam, kad šis teismas galėtų visiškai vykdyti atitinkamo Sąjungos akto teisėtumo kontrolę, o tai jis privalo daryti pagal Sutartį (130 punkte minėto Sprendimo Kadi 337 punktas).
133 Taigi pagal šioje teismo praktikoje įtvirtintus reikalavimus Sprendimo 2011/782 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Sprendimo 2012/739 27 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Sprendimo 2013/255 30 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad Taryba suinteresuotajam asmeniui apie savo sprendimą, įskaitant jo įtraukimo į sąrašą motyvus, praneša arba tiesiogiai, jei žinomas jo adresas, arba paskelbdama pranešimą, ir taip jam suteikia galimybę pateikti pastabas. Jeigu pateikiama pastabų arba naujų esminių įrodymų, Taryba persvarsto savo sprendimą ir apie tai informuoja atitinkamą fizinį ar juridinį asmenį, subjektą ar organizaciją.
134 Reglamento Nr. 36/2012 32 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad prie šio akto pridėti sąrašai nagrinėjami reguliariai ir ne rečiau kaip kas 12 mėnesių.
135 Nagrinėjamu atveju 2012 m. sausio 24 d. raštu pranešta apie aktus, kuriais Taryba nusprendė įtraukti ieškovą į asmenų, kuriems taikomos Sirijai taikytinos ribojamosios priemonės, sąrašus. Šiame rašte nurodytas Įgyvendinimo sprendimas 2012/37 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 55/2012; jie buvo pridėti kartu su juose nurodytais ieškovo įtraukimo į šiuos sąrašus motyvais.
136 Aplinkybė, kad pranešta buvo po pirmojo ieškovo įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą, savaime negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu.
137 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam dėl ribojamųjų priemonių, paisymu nereikalaujama, kad Sąjungos institucijos prieš pirmą kartą įtraukdamos asmenį ar subjektą į sąrašą, kuriame nustatytos ribojamosios priemonės, praneštų tam asmeniui ar subjektui apie įtraukimo motyvus (šiuo klausimu žr. 130 punkte minėto Sprendimo Kadi 338 punktą).
138 Iš tiesų toks išankstinis pranešimas galėtų pakenkti šių institucijų nustatytų lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonių veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 130 punkte minėto Sprendimo Kadi 339 punktą).
139 Siekiant įgyvendinti jų tikslus tokios priemonės pagal savo pobūdį turi būti netikėtos ir taikomos nedelsiant (šiuo klausimu žr. 130 punkte minėto Sprendimo Kadi 340 punktą).
140 Taigi Taryba neprivalėjo išklausyti ieškovo prieš pirmą kartą įtraukdama jį į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus, nes galimybė ieškovui kreiptis į Tarybą gavus 2012 m. sausio 24 d. raštą yra pakankama siekiant užtikrinti jo teisės į gynybą paisymą.
141 Iš tiesų skaitydamas įtraukimo motyvus, kaip antai nurodytus prie 2012 m. sausio 24 d. rašto pridėtuose dokumentuose, ieškovas nusprendė pateikti Tarybai prašymą leisti susipažinti su įrodymais, patvirtinančiais jo paramą Sirijos režimui. Laukdamas Tarybos atsakymo ieškovas pareiškė ieškinį byloje T‑174/12.
142 Taryba atsakė į šį prašymą tik pareiškus minėtą ieškinį, t. y. 2012 m. liepos 3 d.
143 Vis dėlto šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad 2012 m. liepos 3 d. perduotų dokumentų turinys iš esmės sutampa su motyvais, apie kuriuos ieškovas jau buvo sužinojęs skaitydamas 2012 m. sausio 24 d. raštą ir prie jo pridėtus aktus, t. y. Įgyvendinimo sprendimą 2012/37 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 55/2012. Iš tiesų, kaip ir šiuose aktuose, aptariamame dokumente konstatuojama, kad ieškovas yra CBS dukterinė bendrovė.
144 Kadangi, pirma, akivaizdu, kad ieškovas žinojo savo pagrindinio akcininko tapatybę, antra, kaip matyti nagrinėjant ieškinio pagrindus, susijusius su akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie ieškovo dalyvavimą finansuojant Sirijos režimą, vien aplinkybė, kad 84,2 % ieškovo kapitalo priklauso CBS, leidžia pateisinti jam taikytinų ribojamųjų priemonių nustatymą ir, trečia, ieškovui buvo nedelsiant pranešta apie tai, kad šios ribojamosios priemonės taikytinos kaip tik dėl to, kad jis yra CBS dukterinė bendrovė, nesvarbu, kad aptariamame dokumente yra papildomų motyvų.
145 Tačiau svarbu tai, kad nuo įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus ieškovas galėjo įgyvendinti savo teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nurodydamas Tarybai ir Bendrajam Teismui priežastis, dėl kurių manė, kad tai, jog jis yra CBS dukterinė bendrovė, nepateisina įtraukimo į sąrašus.
146 Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad Taryba turėjo pateikti ieškovui dokumentus, perduotus 2012 m. liepos 3 d., prieš pareiškiant ieškinį dėl ginčijamų aktų byloje T‑174/12, reikia pažymėti, kad tai būtų pažeidimas be pasekmių, nes jeigu šio pažeidimo nebūtų, ieškovas nebūtų galėjęs geriau užtikrinti savo gynybos (pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, 78 punktą ir 2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo Alliance One International prieš Komisiją, T‑25/06, Rink. p. II‑5741, 183 punktą).
147 Kalbant apie kaltinimą, susijusį su tuo, kad Taryba ieškovo neišklausė, reikia konstatuoti, kad nei nagrinėjamais teisės aktais, nei bendruoju teisės į gynybą paisymo principu suinteresuotiesiems asmenims nesuteikiama teisė į tokį išklausymą (pagal analogiją žr. 2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą, T‑256/07, Rink. p. II‑3019, 93 punktą ir 2013 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo sprendimo Europäisch-Iranische Handelsbank prieš Tarybą, T‑434/11, 64 punktą).
148 Dėl ieškovo teisės į gynybą paisymo priimant Sprendimą 2012/739, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1117/2012, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 363/2013, Sprendimą 2013/109 ir Sprendimą 2013/255, kurie yra vėlesni aktai, kuriais jo pavadinimas paliktas sąrašuose, apimančiuose asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, pavadinimus ir pavardes, reikia konstatuoti, kad šių priemonių netikėtumo poveikio argumentu iš esmės negali būti teisėtai remiamasi (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 129 punkte minėto Sprendimo Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran 62 punktą).
149 Tačiau iš teismo praktikos matyti, kad teisė būti išklausytam prieš priimant aktus, kuriais asmenims ir toliau taikomos ribojamosios priemonės, leidžia teigti, kad Taryba turi naujų įrodymų šių asmenų atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 129 punkte minėto Sprendimo Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran 63 punktą ir 102 punkte minėto Bendrojo Teismo sprendimo Melli Bank 72 punktą).
150 Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad palikusi ieškovo pavadinimą asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašuose Taryba nepateikė jokių naujų įrodymų, apie kuriuos ieškovui nebuvo pranešta pirmą kartą jį įtraukus į šį sąrašą.
151 Šiuo klausimu primintina, kad pagal šio sprendimo 133 punkte nurodytas nuostatas ieškovas turėjo galimybę savo iniciatyva būti Tarybos išklausytas, ir nereikia pateikti naujo aiškaus prašymo prieš priimant kiekvieną vėlesnį aktą, nesant naujų įrodymų jo atžvilgiu.
152 Ieškovas pasinaudojo šia galimybe, visų pirma laišku, kurį jis išsiuntė Tarybai 2012 m. gruodžio 14 d.; ši į jį atsakė 2013 m. kovo 6 d. (žr. šio sprendimo 23 ir 25 punktus).
153 Nors šis atsakymas pateiktas pareiškus ieškinį dėl Sprendimo 2012/739, reikia konstatuoti, kad jame, kaip, be to, Įgyvendinimo reglamente Nr. 1117/2012, Įgyvendinimo reglamente Nr. 363/2013 ir Sprendime 2013/255, ieškovui taikomų ribojamųjų priemonių motyvai nepakeisti ir nesiremta jokiais naujais duomenimis, o tik kapitalo ryšiu tarp CBS ir ieškovo, dėl kurio ieškovas kelis kartus pareiškė savo nuomonę Tarybai ir Bendrajam Teismui.
154 Dėl tos pačios priežasties, darant prielaidą, kad Taryba turėjo išklausyti ieškovą prieš priimdama šio sprendimo 153 punkte nurodytus aktus, reikia konstatuoti, kad pagal šio sprendimo 146 punkte primintą teismo praktiką toks pažeidimas neturėtų pasekmių.
155 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuos ieškinio pagrindus reikia atmesti.
Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su trūkumais priimant Reglamentą Nr. 36/2012 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 55/2012
156 Ieškovas kaltina Tarybą tuo, kad Reglamente Nr. 36/2012, skirtingai nei Reglamente Nr. 442/2011, kuris juo panaikintas, nenurodytas reikalavimas užtikrinti asmenų, kuriems taikomos šiame reglamente nustatytos priemonės, pagrindinių teisių paisymą.
157 Be to, ieškovas teigia, jog nors Reglamento Nr. 36/2012 turinys ir tikslai pateisina tai, kad Taryba jį priėmė remdamasi SESV 215 straipsniu, vis dėlto ji privalėjo atsižvelgti į tai, kad šis reglamentas susijęs su klausimais, priskirtinais prie pagrindinių teisių, todėl jis turėjo būti priimtas remiantis SESV 75 straipsniu. Iš tiesų šiame straipsnyje numatyta priimti aktus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nurodytą SESV 294 straipsnyje, per kurią Europos Parlamentui suteikiamas svarbesnis vaidmuo nei vien pranešimas apie nustatytas ribojamąsias priemones, numatytas SESV 215 straipsnyje.
158 Taryba nesutinka su ieškovo argumentais.
159 Pirma, kalbant apie pagrindinių teisių nenurodymą, reikia pažymėti, kad ši aplinkybė neturi įtakos ginčijamų aktų teisėtumui, nes ieškovas neįrodė, kad jo pagrindinės teisės buvo pažeistos. Taigi ši šio ieškinio pagrindo dalis yra nereikšminga.
160 Antra, kalbant apie Reglamento Nr. 36/2012 teisinio pagrindo klausimą, ieškovas, atsakydamas į per posėdį Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, pripažino, kad Taryba galėjo teisėtai remtis SESV 215 straipsniu priimdama šį reglamentą. Šis pareiškimas buvo fiksuotas teismo posėdžio protokole.
161 Kalbant apie ieškovo teiginį dublike, jog „ginčytina, kad jo nenaudai priimtų aktų teisinis pagrindas leidžia Tarybai priimti aktus, kuriuose numatytos priemonės, ypatingai [ypač] kenkiančios jų adresatų pagrindinėms teisėms, ir tai daryti be Parlamento įsikišimo“, bet kuriuo atveju reikia priminti, kad nors Parlamento dalyvavimas teisėkūros procese Sąjungoje atspindi pagrindinį demokratijos principą, pagal kurį jis tautos valdymo funkciją atlieka per tarpininką – atstovaujamąją asamblėją, SESV 75 straipsnio ir SESV 215 straipsnio skirtumus dėl Parlamento dalyvavimo lemia Lisabonos sutarties rengėjų sprendimas apriboti Parlamento vaidmenį, kiek tai susiję su Sąjungos bendrosios užsienio ir saugumo politikos veiksmais (2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑130/10, 81 ir 82 punktai).
162 Šiuo klausimu, net darant prielaidą, kad ieškovas turi teisę pateikti ieškinio pagrindą dėl iš esmės Parlamento prerogatyvų pažeidimo, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką Sąjungos teisė nepažeidžiama priimant priemones, turinčias tiesioginės įtakos fizinių ar juridinių asmenų pagrindinėms teisėms, taikant procedūrą, kuriai vykstant Parlamentas nedalyvauja, nes pagal Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį pareiga užtikrinti pagrindines teises taikoma visoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams. Be to, pagal SESV 215 straipsnio 3 dalį šiame straipsnyje nurodyti aktai apima reikalingas nuostatas dėl teisinių apsaugos priemonių. Todėl aktas, kaip antai Reglamentas Nr. 36/2012, gali būti priimtas remiantis SESV 215 straipsnio 2 dalimi, jeigu jame yra apsaugos priemonių dėl atitinkamų asmenų pagrindinių teisių užtikrinimo (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 161 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 83 ir 84 punktus; dėl juridinio asmens galimybės remtis pagrindinių teisių pažeidimu žr. 102 punkte minėto Bendrojo Teismo sprendimo Melli Bank 41 punktą).
163 Nagrinėjamu atveju Reglamente Nr. 36/2012 yra reikalingos nuostatos siekiant užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą, nes jame, būtent 32 straipsnio 2–4 dalyse, numatytos pareigos Tarybai motyvuoti bet kurio fizinio ar juridinio asmens įtraukimą į asmenų, kuriems taikomos šiame reglamente numatytos ribojamosios priemonės, sąrašą, šiems asmenims tiesiogiai pranešant arba paskelbiant pranešimą, kad jie įtraukti į sąrašą, taip suteikiant jiems galimybę pateikti pastabas, ir persvarstyti savo sprendimą ne tik tada, kai pateikiama naujų esminių įrodymų ar pastabų, bet ir reguliariai, ne rečiau kaip kas 12 mėnesių.
164 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuos ieškinio pagrindus reikia atmesti.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su nepakankamu šio atvejo aplinkybių išnagrinėjimu
165 Ieškovas tvirtina, kad Taryba neatliko tikro šio atvejo aplinkybių tyrimo, o tik patvirtino valstybių narių pateiktus pasiūlymus, nepatikrinusi duomenų ir įrodymų, galinčių pateisinti jam taikytinų ribojamųjų priemonių nustatymą ir tolesnį taikymą, pagrįstumo ir reikšmingumo.
166 Taryba ginčija ieškovo argumentus.
167 Nagrinėjamu atveju Taryba įtraukė ieškovą į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės Sirijai, sąrašus ir juose paliko dėl to, kad 84,2 % jo kapitalo priklausė CBS.
168 Ši aplinkybė yra tiksli ir ieškovas niekada jos neginčijo. Tačiau jis siekė įrodyti, kad, nepaisant šio kapitalo ryšio, jis išlieka nepriklausomas nuo CBS.
169 Taigi, kaip matyti iš ieškinio pagrindų, susijusių su akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie ieškovo dalyvavimą finansuojant Sirijos režimą, analizės, šiuo atveju Taryba galėjo teisingai naudoti šį kapitalo ryšį įtraukdama ieškovą į nagrinėjamus sąrašus ir jį juose palikdama.
170 Kadangi Taryba rėmėsi šiuo ryšiu, kurio pagrįstumą reikia patvirtinti, darytina išvada, kad ji pakankamai išnagrinėjo šio atvejo aplinkybes.
171 Todėl šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
172 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, matyti, kad nė vienas iš ieškovo ieškinio pagrindų nėra pagrįstas, todėl ieškinius reikia visiškai atmesti ir nereikia priimti sprendimo dėl ieškovo reikalavimų, kuriais siekiama prireikus panaikinti 2012 m. sausio 24 d. ir 2012 m. lapkričio 30 d. „Tarybos raštus sprendimus“, priimtinumo, kurį ginčija Taryba.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
173 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas bylą pralaimėjo, reikia jam nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Taryba.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Syrian Lebanese Commercial Bank SAL padengia bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. vasario 4 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.