GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2018 m. liepos 4 d.(1)
Byla C‑308/17
Graikijos Respublika
prieš
Leo Kuhn
(Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose – Taikymo sritis – 1 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ – Valstybės narės išleistos obligacijos – Dalyvavimas restruktūrizuojant valstybės skolą – Vienašalis skolinimosi sąlygų pakeitimas atgaline data – Bendrų veiksmų sąlygos – Privačių skolininkų obligacijų turėtojų kaip fizinių asmenų ieškinys valstybei – Valstybės atsakomybė už acta jure imperii – Specialioji jurisdikcija – 7 straipsnio 1 punkto a papunktis – Jurisdikcija bylose, kylančiose iš sutarčių – Sąvoka „bylos, kylančios iš sutarčių“ – Sąvoka „laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kito asmens atžvilgiu“– Sąvoka „atitinkamos prievolės įvykdymo vieta“ – Valstybės skolinio įsipareigojimo pasirašymo sąlygos – Skolos perdavimas paeiliui – „Pagrindinės prievolės“ faktinė įvykdymo vieta – Palūkanų mokėjimas“
I. Įžanga
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(2) 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio išaiškinimu.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Graikijos Respublikos ir Leo Kuhn ginčą dėl prašymo įpareigoti įvykdyti skolinimosi sąlygas, susijusias su šios valstybės narės išleistomis ir minėtam asmeniui priklausiusiomis obligacijomis, arba atlyginti dėl šių sąlygų neįvykdymo patirtą žalą.
3. Siekiant išsamiai įvertinti šio prašymo prasmę ir apimtį, reikėtų plačiau apibūdinti jo aplinkybes.
4. Pirma, ši procedūra, susijusi su Graikijos valstybės skolos restruktūrizavimu, pradėtu 2012 m. kovo mėn. dalyvaujant privačiajam sektoriui(3), nėra vienintelė.
5. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktų klausimų, susijusių su jurisdikcija, svarba susijusi ne vien su jų techniniais aspektais, kurie tradiciškai laikomi sudėtingais, atsižvelgiant į tai, kokia nuostata aiškinama. Ji iš esmės susijusi su valstybės skolinimosi būdų pokyčiais, taip pat ekonominėmis ir politinėmis aplinkybėmis, dėl kurių valstybės skolos teisminis vertinimas laikomas labai jautria tema.
6. Iš tiesų, kai rinkoje priimamas sprendimas dėl finansavimo išleidžiant obligacijas(4), valstybės skolą tampa sudėtingiau valdyti, nes sutartiniai mechanizmai nebūna pritaikyti prie skirtingų kreditorių, kurie gali būti viešieji, privatieji, instituciniai arba fiziniai asmenys, visų pirma jeigu jie tarpusavyje nekoordinuoja savo veiksmų.
7. Be to, jeigu ištikus valstybės skolos krizei nėra valstybių nemokumo bendro ir organizuoto vertinimo procedūros, restruktūrizavimo procedūros likimą tenka spręsti teismui(5).
8. Taigi sudėtingų teisinių problemų, kylančių dėl atsiradusių procedūrų įvairovės ir tarptautinimo negalima atsieti nuo ekonominių aplinkybių, kuriomis jos turi būti sprendžiamos(6).
9. Kai 2012 m. buvo restruktūrizuojama Graikijos skola, kurios suma jau įėjo į istoriją(7), tradiciškai pasitaikančių sunkumų iškilo naujomis aplinkybėmis, nes vertybiniai popieriai buvo išleisti eurais ir dėl to kilo sisteminės krizės rizika(8). Tai suteikė pagrindą imtis tokių finansinių ir teisinių sprendimų, kurių išimtinis pobūdis paaiškina spręstinos problemos rimtumą.
10. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau turėjo progą nagrinėti keblų klausimą, susijusį su šio restruktūrizavimo padariniais Graikijos obligacijų turėtojų teisėms, atsižvelgiant į teisminių dokumentų įteikimą, t. y. vėlesniu teisminio ginčo etapu, dar prieš nagrinėjant bylos esmę, 2015 m. birželio 11 d. Sprendime Fahnenbrock ir kt. (C‑226/13, C‑245/13 ir C‑247/13, toliau – Sprendimas Fahnenbrock ir kt., EU:C:2015:383).
11. Po šio sprendimo kitus sprendimus priėmė Europos teismai, į kuriuos kreipėsi daugybė kitų Graikijos obligacijų turėtojų, siekiančių to paties tikslo – kad būtų paisoma sutartyje numatytų jų teisių ar kad jiems būtų atlyginta tariamai patirta žala.
12. Taigi 2015 m. spalio 7 d. Sprendimu Accorinti ir kt. / ECB(9) Europos Sąjungos Bendrasis Teismas atmetė 2013 m. vasario 11 d. pareikštą daugiau kaip 200 Graikijos privačių vertybinių popierių turėtojų, kurių dauguma buvo italai, ieškinį, kuriuo buvo siekiama atlyginti žalą, patirtą, be kita ko, po to, kai Europos Centrinis Bankas (toliau – ECB) 2012 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą dėl perleidžiamųjų skolos vertybinių popierių, kuriuos išleido arba už kuriuos visiškai garantavo Graikijos Respublika, tinkamumo, kai Graikijos Respublika pasiūlė obligacijų mainus(10), taip pat kitų ECB priemonių, susijusių su Graikijos valstybės skolos restruktūrizavimu. Vėliau 2017 m. sausio 24 d. Sprendime Nausicaa Anadyomène ir Banque d’escompte / ECB(11) Bendrasis Teismas atmetė 2015 m. gruodžio 21 d. komercinių bankų pateiktą prašymą atlyginti žalą, atmesdamas bet kokią ECB atsakomybę ir patvirtindamas savo ankstesnį sprendimą dėl fizinių asmenų, kuriems priklausė Graikijos skolos vertybiniai popieriai.
13. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) išnagrinėjo 2014 m. rugsėjo ir spalio mėn. 6 320 Graikijos piliečių, kuriems kaip fiziniams asmenims priklausė Graikijos valstybės obligacijos, pateiktus pareiškimus, kurių sumos buvo nuo 10 000 iki 1 510 000 EUR ir kurie buvo susiję su jų priverstiniu dalyvavimu mažinant Graikijos valstybės skolą, išmainant jų obligacijas į kitas mažesnės vertės obligacijas. 2016 m. liepos 21 d. sprendime(12) EŽTT vienbalsiai nusprendė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis(13) ir EŽTK 14 straipsnis, aiškinamas kartu su minėto protokolo 1 straipsniu(14), nebuvo pažeistas.
14. Dabar Teisingumo Teismo prašoma papildyti savo analizę, priimant sprendimą dėl taisyklių, taikytinų nustatant teismo, kuriame iškelta byla, jurisdikciją, atsižvelgiant į Sprendimą Fahnenbrock ir kt. ir 2015 m. sausio 28 d. Sprendimą Kolassa (C‑375/13, toliau – Sprendimas Kolassa, EU:C:2015:37), kiek tai susiję su esamų teisinių santykių tarp valstybės vertybinio popieriaus emitento ir šio vertybinio popieriaus įgijėjo pobūdžiu.
15. Atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, taip pat į šalių pastabas, Teisingumo Teismas pirmiausia turės patikrinti, ar pagrindinei bylai taikomas Reglamentas Nr. 1215/2012, kuris, kaip nurodyta jo 1 straipsnio 1 dalyje, taikytinas „civilinėse bylose“, išskyrus, be kita ko, valstybės atsakomybę už veiksmus, atliktus vykdant valstybės įgaliojimus (acta jure imperii). Jeigu ginčas patenka į šio reglamento taikymo sritį, reikės išsiaiškinti, ar jis gali būti laikomas ginču „bylose, kylančiose iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktį, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, kuriame numatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė, nukrypstanti nuo bendrosios jurisdikcijos taisyklės – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybės narės teismo jurisdikcijos taisyklės. Galiausiai, jeigu taip būtų, reikės nustatyti, kur yra „atitinkamos prievolės įvykdymo vieta“, kaip tai suprantama pagal minėtą 7 straipsnį.
16. Užbaigęs savo analizę, tik subsidiariai siūlysiu, kaip atsakyti į paskutinius du klausimus, susijusius su Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo sąlygomis.
17. Iš tiesų pirmiausia teigsiu, kad ginčas nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
18. Reglamento Nr. 1215/2012(15) 4, 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(4) tam tikri skirtumai tarp jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių trukdo patikimai veikti vidaus rinkai. Nuostatos dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, yra labai svarbios.
<…>
(15) jurisdikcijos taisyklės turėtų būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Todėl turėtų visada galioti ši jurisdikcijos nuostata, išskyrus keletą aiškiai nustatytų atvejų, kai ginčo objektas arba šalių autonomija pateisina kitą siejamąjį kriterijų. Juridinio asmens buveinės vieta turi būti apibrėžta autonomiškai, siekiant didesnio bendrų taisyklių skaidrumo ir norint išvengti jurisdikcijų kolizijos.
(16) jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Glaudaus ryšio reikalavimas turėtų užtikrinti teisinį tikrumą ir padėti išvengti galimybės pareikšti atsakovui ieškinį valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme. Tai ypač svarbu sprendžiant ginčus, susijusius su nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis iš privatumo ir asmeninių teisių, įskaitant šmeižtą, pažeidimų.“
19. Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii).“
20. Šio reglamento 4 straipsnio, kuris yra jo II skyriaus „Jurisdikcija“ 1 skirsnyje, kuriame pateikiamos „Bendrosios nuostatos“, 1 dalyje nurodyta:
„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“
21. Reglamento Nr. 1215/2012 to paties II skyriaus 2 skirsnyje „Specialioji jurisdikcija“ esančio 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatyta:
„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:
1) a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose“(16).
B. Graikijos teisė
22. Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(17), Graikijos Respublika Graikijoje išleido valstybės obligacijas kaip turtines teises (jos buvo įregistruotos valstybės skolos registre); joms buvo taikoma Graikijos teisė ir jomis buvo prekiaujama Atėnų biržoje. Šios turtinės teisės buvo užregistruotos(18) Graikijos centrinio banko apskaitos sistemoje, kurią sudaro šios sistemos dalyvių, gavusių centrinio banko vadovo leidimą dalyvauti šioje sistemoje, vardu tvarkomos sąskaitos(19).
23. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Graikijos centrinio banko einamųjų sąskaitų sistemos dalyviai gali investuotojams, kaip tretiesiems asmenims, suteikti su obligacija susijusias teises(20), tačiau šis teisinis sandoris sukelia pasekmių tik jame dalyvaujančioms šalims ir neturi jokio teigiamo ar neigiamo poveikio Graikijos Respublikai.
24. Įstatymo Nr. 2198/1994 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad obligacija perduodama užregistruojant dalyvio sąskaitoje.
25. Šio įstatymo 6 straipsnio 5–7 dalyse paaiškinama, ką reiškia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibūdinta „sistema“. Jose nurodyta:
„5. Dalyvių sąskaitos tvarkomos sistemoje. Investuotojų sąskaitas tvarko dalyviai.
6. Ir sistemoje, ir dalyvių tvarkomos sąskaitos administruojamos atskirai pagal bendrų požymių turinčių vertybinių popierių kategorijas.
7. Sistemoje kiekvienam dalyviui yra skirtos atskiros sąskaitos, pirma, jo paties portfelio vertybiniams popieriams ir, antra, jo klientų investuotojų portfelio vertybiniams popieriams. Kiekvieno dalyvio tvarkoma investuotojų portfelio sąskaita skirta visiems šio dalyvio investuotojams.“
26. Minėto įstatymo 8 straipsnyje „Investuotojų skoliniai reikalavimai“ numatyta:
<…>
„2. Investuotojas gali pareikšti turimu vertybiniu popieriumi grindžiamą skolinį reikalavimą tik jo sąskaitą tvarkančiam dalyviui. Jeigu valstybė neįvykdo šio straipsnio 6 dalyje numatytų įsipareigojimų, investuotojas gali pareikšti turimu vertybiniu popieriumi grindžiamą skolinį reikalavimą tik valstybei.
<…>
6. Kai valstybė Graikijos centriniam bankui sumoka pagrindinę sumą ir palūkanas, valstybės įsipareigojimai laikomi įvykdytais. Graikijos centrinis bankas kiekvienam dalyviui už vertybinius popierius išmoka pagrindinę sumą ir palūkanas, mokėtinas suėjus vertybinio popieriaus išpirkimo terminui. Sumokėjus šias sumas Graikijos centrinio banko įsipareigojimai laikomi įvykdytais.
<…>“
27. Be to, 2012 m. vasario 23 d. Nómos 4050/2012 – Kanónes tropopoiíseos títlon ekdóseos í engyíseos tou Ellinikoú Dimosíou me symfonía ton Omologioúchon (Įstatymas Nr. 4050/2012 dėl taisyklių, susijusių su vertybinių popierių, kuriuos išleido ar už kuriuos garantavo Graikijos valstybė, pakeitimu gavus obligacijų turėtojų sutikimą)(21) numatyta, kad kai kurių Graikijos valstybės obligacijų turėtojams pateikiamas „restruktūrizavimo“ pasiūlymas.
28. Ši sąvoka, kurią vartoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taip pat vartojama Sprendime Fahnenbrock ir kt. (8 punktas). Manau, kad reikia atskirti „valstybės skolos restruktūrizavimą“ ir pasiūlymą dalyvauti ją restruktūrizuojant, kai yra „keičiami reikalavimus atitinkantys vertybiniai popieriai“, kaip nurodyta Įstatymo Nr. 4050/2012 1 straipsnio 2 dalyje:
„Ministrų Taryba Ypourgoú Oikonomikón (finansų ministras, Graikija) siūlymu nusprendžia pradėti reikalavimus atitinkančių vertybinių popierių dalyvaujant obligacijų turėtojams pakeitimo procedūrą, apibrėžia reikalavimus atitinkančius vertybinius popierius ir jų pakeitimo atveju apibrėžia kapitalą arba nominalią jo sumą, palūkanų normą arba grąžą, išpirkimo terminą, teisę (Anglijos ar kt.), taikomą naujiems Graikijos valstybės išleistiems vertybiniams popieriams, ir įgalioja Organismós Diacheírisis Dimósiou Chréous (Valstybės skolos valdymo agentūra, Graikija) paskelbi vieną ar daugiau kvietimų Graikijos valstybės vardu.
Šiame kvietime reikalavimus atitinkančių vertybinių popierių turėtojai, nurodyti šiame įstatyme, kviečiami per nustatytą terminą nuspręsti, ar sutinka su Graikijos valstybės siūlomu reikalavimus atitinkančių vertybinių popierių pakeitimu taikant šiame straipsnyje numatytą procedūrą.“
29. Šiame Įstatyme Nr. 4050/2012 numatyta nustatyti „restruktūrizavimo“ sąlygą(22) arba „bendrų veiksmų sąlygą“ (toliau – BVS), leidžiančią pakeisti pradines skolinimosi sąlygas sprendimais, kuriuos priima kvalifikuotoji neišpirktų vertybinių popierių turėtojų dauguma ir kurie yra privalomi obligacijų turėtojų mažumai.
30. Sprendimo Fahnenbrock ir kt. 9 punkte patikslinta: „Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 4 dalį, norint pakeisti atitinkamų vertybinių popierių sąlygas, reikalingas kvorumas, kurį sudarytų 50 % visų likutinių obligacijų ir kvalifikuotosios daugumos, atstovaujančios bent dviem trečdaliams investuoto kapitalo, pritarimas“.
31. Siekiant papildyti minėto sprendimo 10 punkte apibendrintą informaciją, reikia perteikti Graikijos vyriausybės pateiktą minėto įstatymo 1 straipsnio 9 dalies citatą:
„Nuo Ministrų Tarybos nutarimo dėl patvirtinimo paskelbimo Graikijos Respublikos oficialiajame leidinyje dienos obligacijų turėtojų sprendimas, kurį patvirtina procedūros administratorius, sukelia pasekmių erga omnes, yra privalomas visiems obligacijų turėtojams ir investuotojams į reikalavimus atitinkančius vertybinius popierius ir yra viršesnis už visas jam prieštaraujančias bendrojo ar specialiojo įstatymo, administracinio sprendimo ar sutarties nuostatas. Jeigu reikalavimus atitinkantys vertybiniai popieriai pakeičiami sistemoje užregistruojant naujus vertybinius popierius, naujais vertybiniais popieriais pakeičiami reikalavimus atitinkantys vertybiniai popieriai automatiškai anuliuojami ir kartu išnyksta visos iš jų kylančios teisės ir pareigos, įskaitant visas iš jų kada nors kilusias teises ir pareigas.“
32. Įstatymo Nr. 4050/2012 1 straipsnio 11 dalyje, kuri taip pat cituojama Sprendime Mamatas (48 punktas), numatyta:
„Šio straipsnio nuostatomis siekiama apsaugoti viršesnį viešąjį interesą, jos yra privalomos ir taikomos tiesiogiai, yra viršesnės už jam prieštaraujančias kiekvieno bendrojo ar specialiojo įstatymo, administracinio akto ar sutarties nuostatas <…> ir jas taikant nesukuriamos ir nepradedamos taikyti jokios sutartyje ar teisės aktuose obligacijų turėtojo ar investuotojo naudai numatytos teisės ir neatsiranda jokios sutartyje ar teisės aktuose numatytos obligacijų emitentui ar garantui nenaudingos teisės <…>, išskyrus šio straipsnio nuostatose aiškiai numatytus atvejus.“
III. Ginčo faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
33. L. Kuhn, nuolat gyvenantis Vienoje (Austrija), per Austrijoje įsteigtą banką depozitarą, veikiantį kaip bankas komitentas(23), įsigijo 35 000 EUR nominaliosios vertės obligacijų(24), kurias išleido Graikijos valstybė ir kurioms taikoma Graikijos teisė. Šios valstybės obligacijos buvo užregistruotos L. Kuhn priklausiusioje vertybinių popierių sąskaitoje, kurią administravo bankas depozitaras(25). Tai yra pareikštiniai vertybiniai popieriai, kurie pagal skolinimosi sąlygas suėjus išpirkimo terminui suteikia teisę gauti pagrindinę sumą ir „punktualius mokėjimus“(26).
34. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Graikijos valstybė šias obligacijas, kurioms taikoma Graikijos teisė ir kuriomis prekiaujama Atėnų vertybinių popierių biržoje, išleido kaip „turtines teises“, t. y. valstybės skolos registre užregistruotus skolinius įsipareigojimus. Jie buvo užregistruoti Graikijos centrinio banko einamųjų sąskaitų sistemoje, kurioje šio centrinio banko vadovo patvirtinti šios sistemos dalyviai turi savo vardu atidarytą sąskaitą.
35. Kaip nurodo minėtas teismas, iš Įstatymo Nr. 2198/1994 nuostatų ir skolinimosi sąlygų, susijusių su nagrinėjamomis valstybės obligacijomis, matyti, kad pirmiausia šių obligacijų, perkeltų į sąskaitas, įrašant į kreditą, turėtojais ir kreditoriais tapo šios sistemos dalyviai, kol jie nėra suteikę su šiomis obligacijomis susijusių teisių tretiesiems asmenims investuotojams, ir kad toks teisinis veiksmas sukelia pasekmių tik dalyvaujantiems asmenims, išskyrus Graikijos Respubliką.
36. Priėmus Įstatymą Nr. 4050/2012 Graikijos Respublika konvertavo L. Kuhn įsigytas obligacijas, pakeisdama jas naujomis, mažesnės nominaliosios vertės valstybės obligacijomis.
37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, kaip teigia L. Kuhn, Graikijos Respublika iki šio konvertavimo dienos mokėjo palūkanas į jo vardu Austrijoje įsteigtame banke atidarytą sąskaitą. Jis patikslina, kad L. Kuhn pardavė konvertuotas obligacijas(27) už 7 831,58 EUR, todėl patyrė 28 673,42 EUR dydžio žalą, nes ši suma atitiko nominaliąją obligacijų vertę jų išpirkimo dieną – 2012 m. vasario 20 d.(28), pridėjus palūkanas ir išlaidas.
38. Šiomis aplinkybėmis L. Kuhn pareiškė ieškinį Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien (Vienos apygardos civilinių bylų teismas, Austrija)(29), prašydamas įpareigoti įvykdyti skolinimosi sąlygas, susijusias su nagrinėjamomis obligacijomis, arba atlyginti dėl šių sąlygų neįvykdymo patirtą žalą.
39. 2016 m. sausio 8 d. nutartimi minėtas teismas pripažino, kad neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti šį ieškinį.
40. Gavęs apeliacinį skundą dėl tokios nutarties, Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) 2016 m. vasario 25 d. nutartimi atmetė Austrijos teismų jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą, motyvuodamas tuo, kad L. Kuhn prašymas grindžiamas ne Graikijos teisės aktu, o pradinėmis skolinimosi sąlygomis, susijusiomis su nagrinėjamomis valstybės obligacijomis, ir kad kompetentingas teismas nustatomas pagal Graikijos teisę, taikytiną pagal šalis, šiuo atveju tai yra kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės), kur turėjo būti įvykdyta piniginė prievolė, teisė.
41. Graikijos Respublika padavė kasacinį skundą dėl šios nutarties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
42. Kaip nurodo minėtas teismas, kadangi L. Kuhn reikalauja, kad Graikijos Respublika įvykdytų nagrinėjamų valstybės obligacijų skolinimosi sąlygas, jis pagrįstai remiasi nurodomais teisiniais santykiais tarp jo, kaip valstybės obligacijų įgijėjo, ir Graikijos Respublikos, kaip šių obligacijų emitentės, todėl egzistuoja iš sutarties kylantis „antrinis“ reikalavimas(30) pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punktą.
43. Jis taip pat nurodo, pirma, kad L. Kuhn remiasi teise į skolinimosi sąlygų įvykdymą, grindžiamą Graikijos Respublikos, kaip obligacijos skolininkės, prisiimtu įsipareigojimu sumokėti, ir, antra, kad obligacijų emisija (pareikštinės obligacijos formos skolos vertybiniai popieriai)(31) negali būti prilyginama acta juri imperii. Iš to jis daro išvadą, kad ginčas priskiriamas civilinėms ir komercinėms byloms.
44. Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„Ar [Reglamento Nr. 1215/2012] 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad:
– prievolės įvykdymo vieta, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, tuomet, kai – kaip šiuo atveju – reikalavimas kelis kartus pagal sutartį perduodamas, nustatoma pagal pirmą kartą sudarytą sutartį,
– faktinė prievolės įvykdymo vieta tuomet, kai pareiškiamas reikalavimas laikytis valstybės obligacijos, konkrečiai šiuo atveju išleistos Graikijos Respublikos, sąlygų arba reikalaujama atlyginti žalą dėl šio reikalavimo nevykdymo, jau pagrįsta šios valstybės obligacijos palūkanų mokėjimu į nacionalinės vertybinių popierių sąskaitos turėtojo sąskaitą [(32)],
– aplinkybė, jog pirmą kartą sudaryta sutartimi buvo pagrįsta teisinė prievolės įvykdymo vieta, kaip ji suprantama pagal [minėtą nuostatą], prieštarauja prezumpcijai, kad vėlesnis faktinis sutarties įvykdymas pagrindžia – kitą – prievolės įvykdymo vietą, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą?“
IV. Analizė
45. Savo trimis prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai asmuo per banką depozitarą įsigyja valstybės narės išleistų obligacijų ir pateikia šiai valstybei narei skolinį reikalavimą, remdamasis obligacijos skolinimosi sąlygomis, Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad „atitinkamos prievolės įvykdymo vieta“ nustatoma pagal skolinimosi sąlygas šių obligacijų išleidimo metu, neatsižvelgiant į tai, kad vėliau jos keletą kartų perleidžiamos, ar ji nustatoma pagal faktinę skolinimosi sąlygų įvykdymo, kaip antai palūkanų mokėjimo, vietą.
46. Reikia patikslinti, jog Graikijos Respublika, Graikijos vyriausybė ir Italijos vyriausybė teigia, kad pagrindinės bylos ginčas nepatenka į Reglamento Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį, nes jis iš esmės grindžiamas suverenia valstybės narės teise priimti teisės aktus siekiant restruktūrizuoti valstybės skolą ir nėra priskiriamas „byloms, kylančioms iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktį, nes tarp valstybės narės ir valstybės vertybinių popierių turėtojo nėra sutartinių santykių. Todėl Teisingumo Teismas pirmiausia turi nustatyti, ar šis ieškinys gali būti laikomas pareikštu „civilinėse ir komercinėse bylose“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį(33). Tik teigiamai atsakius į šį klausimą, Teisingumo Teismas turės priimti sprendimą dėl pirmiau išdėstyto antrojo klausimo.
A. Ar ginčas patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį?
47. Svarstydamas, ar nagrinėjamas ginčas priskiriamas civilinėms ir komercinėms byloms, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi Sprendimu Fahnenbrock ir kt., teigdamas, kad ieškovas prašo įvykdyti skolinimosi sąlygas arba atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad valstybė atsakovė, išleidusi valstybės obligacijas, jų neįvykdė, remdamasi jos, kaip obligacijų skolininkės, prisiimtu įsipareigojimu sumokėti(34). Nors šis prilyginimas gali turėti tam tikrą reikšmę, laikausi iš esmės kitokios nuomonės dėl iš to kylančių pasekmių, nes jurisdikcijos analizė turi būti grindžiama kitokiais pagrindais, kuriuos toliau nagrinėsiu.
1. Dėl Sprendimo „Fahnenbrock ir kt.“ taikymo srities
48. Kalbant apie pirmąjį sąlyčio tašką, galima pažymėti, kad ginčo dalykas, kurio faktinės aplinkybės yra beveik analogiškos(35), yra panašus, nes vienoje iš bylų (Kickler ir kt., C‑578/13), kuria remdamasis Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Fahnenbrock ir kt., Graikijos obligacijų turėtojai reikalavo iš Graikijos Respublikos ne tik atlyginti patirtą žalą, bet ir įvykdyti pagal sutartį kylančius pirminius įsipareigojimus, kurių įvykdymo terminas jau suėjo. Visais atvejais reikalavimo pagrindas yra iš sutarties kylančių teisių ir pareigų pažeidimas(36).
49. Šiomis aplinkybėmis antrasis sąlyčio taškas yra labai svarbus, nes Teisingumo Teismas yra priėmęs sprendimą dėl Reglamento (EB) Nr. 1393/2007(37) 1 straipsnio, kuris suformuluotas taip pat kaip Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnis, išaiškinimo. Jie taikomi tik „civilinėse ir komercinėse bylose“ ir netaikomi, be kita ko, „valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii)(38).
50. Sprendime Fahnenbrock ir kt. Teisingumo Teismas konstatavo, kad „Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad teisminiai ieškiniai dėl žalos, padarytos pažeidus nuosavybės teises, atlyginimo, dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo arba dėl delspinigių sumokėjimo, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuos valstybei emitentei pateikė privatūs asmenys, valstybės obligacijų turėtojai, patenka į minėto reglamento taikymo sritį, jei nėra akivaizdu, kad jie aiškiai nepriskirtini prie civilinių arba komercinių bylų(39).
51. Vis dėlto, mano nuomone, Sprendimo Fahnenbrock ir kt. taikymo sritis nėra tokia, kurią jai priskiria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų ypatingą dėmesį reikėtų skirti Teisingumo Teismo nustatytoms aiškinimo riboms.
52. Šiuo klausimu pirmiausia labai svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas atitolo nuo ankstesnių sprendimų, kuriais buvo siekiama suderinti tos pačios sąvokos aiškinimą, atsižvelgiant į konkrečius siektinus tikslus(40). Taigi iš minėto sprendimo metodologinių motyvų matyti(41), kad Teisingumo Teismas aiškiai teikė pirmenybę Reglamentu Nr. 1393/2007 nustatytam mechanizmui, kad užtikrintų visišką jo veiksmingumą, siekdamas garantuoti galimybę greitai kreiptis į bylos esmę nagrinėsiantį teismą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą(42).
53. Teisingumo Teismas vėliau pažymėjo ypatingą patikros, kurią teismas atlieka įteikimo metu, pobūdį, konstatuodamas, kad teismas, kuriame iškelta byla, per paskesnę rungimosi procedūrą turi nagrinėti ginčą dėl jurisdikcijos(43).
54. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad atvejis, kai gaunantysis subjektas grąžina prašymą įteikti dokumentą, turi būti priskiriamas ginčams, kurie aiškiai nelaikomi civilinėmis ir komercinėmis bylomis(44).
55. Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė du aspektus, naudingus atliekant prima facie nagrinėjimą arba, kitaip tariant, tikrinant intensyvumą, atitinkantį siekiamą skubumo tikslą, kai konkrečiais atvejais a priori gali kilti abejonių dėl to, ar ieškinys yra civilinis, nes jis pareikštas valstybei ir susijęs su jos obligacijų išleidimu.
56. Pirma, Teisingumo Teismas patikslino, kad „obligacijos emisija nebūtinai reiškia, kad buvo panaudotos viešosios valdžios galios, kiek tai susiję su teisės taisyklėmis, taikytinomis privačių asmenų santykiams“(45). Antra, jis nurodė kai kuriuos aspektus, kurie suteikia pagrindą išsamiai išnagrinėti valstybės santykių su obligacijų turėtoju pobūdį. Tai buvo nagrinėjamų vertybinių popierių finansinės sąlygos, kurios galėjo būti nustatytos „atsižvelg[iant] į rinkos sąlygas, kurios reguliuoja šių finansinių priemonių mainus ir pelną“(46), ir šių finansinių sąlygų pakeitimai, kuriais „buvo siekiama suteikti galią obligacijų turėtojų daugumai priimti sprendimą“ remiantis į emisijos sutartis įtraukta sutarties sąlyga(47).
57. Teisingumo Teismas, kuris anksčiau yra pažymėjęs, kad klausimai, turintys poveikį valstybės imunitetui, yra sudėtingi(48), konstatavo, jog „negalima daryti išvados, kad pagrindinės bylos akivaizdžiai nėra civilinės arba komercinės, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1393/2007, todėl šis reglamentas taikomas šioms byloms(49).
58. Taigi, kadangi teismas, kuriame iškelta byla, turi patikrinti savo jurisdikciją, kaip yra priminęs Teisingumo Teismas(50), reikia ir vėl išanalizuoti ginčo kvalifikavimą, nukreipiant diskusiją į tuos aspektus, kuriuos Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Fahnenbrock ir kt., siekdamas pateisinti savo išlygas, susijusias su akivaizdžiu valstybės įgaliojimų vykdymu.
2. Ginčo kvalifikavimas
59. Pirmiausia man atrodo naudinga priminti, kad anksčiau jurisdikciją reglamentavusių teisės aktų aiškinimo metodai, kurie naudojami iki šiol(51), taip pat taikytini aiškinant Reglamentą Nr. 1215/2012(52).
60. Taigi pagal suformuotą jurisprudenciją, savarankiškai aiškinant sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“, jurisdikciją reglamentuojančių teisės aktų taikymo sritį reikia nustatyti „remiantis teisinius santykius tarp ginčo šalių ar jo objektą apibūdinančiomis aplinkybėmis(53). Taigi reikia išsiaiškinti bylos šalis siejančius teisinius santykius ir išnagrinėti pateikto reikalavimo pagrindą ir jo pateikimo sąlygas(54).
61. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti, ar privataus asmens ieškinio valstybei, skolos vertybinio popieriaus emitentei, dėl žalos atlyginimo pagrindas yra valstybės valdžios aktas arba, tiksliau kalbant, ar Graikijos valstybę ir L. Kuhn siejančiuose teisiniuose santykiuose, kylančiuose iš skolinimosi sąlygų, pasireiškė valstybės, kaip skolininkės, viešoji valdžia, nes taip buvo įgyvendinti įgaliojimai, viršijantys suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas(55).
62. Mano nuomone, šioje ir ankstesnėse bylose, susijusiose su Graikijos skolos restruktūrizavimu, tokį viešosios valdžios pasireiškimą lemia Graikijos valstybės ir vertybinių popierių turėtojų sutartinių santykių pobūdis ir jų pakeitimo taisyklės, taip pat šių pakeitimų kontekstas.
63. Iš tiesų bendrai vartojamos sąvokos vertybinių popierių „pakeitimas“ arba „konvertavimas“ labai supaprastina tikrąsias vykusių vertybinių popierių mainų aplinkybes(56): pirminiai vertybiniai popieriai buvo anuliuoti ir pakeisti naujais mažesnės nominaliosios vertės vertybiniais popieriais, todėl buvo prarasta 53,5 % ar net daugiau kapitalo, jeigu būtų atsižvelgta į ankstesnių vertybinių popierių išpirkimo datos pakeitimą(57), dalies jų išpirkimo terminas turėjo sueiti 2023–2042 m. Buvo pakeisti metiniai dividendų dydžiai. Galiausiai vertybiniams popieriams pradėta taikyti nebe Graikijos, o Anglijos teisė(58).
64. Šis vertybinių popierių pakeitimas dėl savo esminio pobūdžio negali būti prilyginamas pakeitimams, kurie bendrai laikomi šio pobūdžio investicijoms būdinga rizika, kurią visiškai kontroliuoja valstybė narė vertybinių popierių emitentė(59) ir kurios gali tikėtis įprastai informuotas obligacijų įgijėjas(60).
65. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į šio pakeitimo taisykles, nes jų reglamentuojamų vertybinių popierių išleidimo metu jos nebuvo numatytos nei skolinimosi sąlygose, nei Graikijos teisėje. Graikijos teisės aktų leidėjas jas įtvirtino Įstatymu Nr. 4050/2012, nustatydamas BVS atgaline data.
66. Nustačius šias sąlygas, kai valstybės ir obligacijų turėtojų sudarytame susitarime kvalifikuota dauguma buvo nuspręsta pritarti Graikijos valstybės pasiūlytiems sutarties pakeitimams, šiuos pakeitimus buvo galima primesti obligacijų turėtojų mažumai, įskaitant ir tuos, kurie būtų norėję su jais nesutikti.
67. Kadangi buvo pasitelktas toks mechanizmas, neabejotina, kad skolinimosi sąlygų pakeitimai pradėti iš karto ir tiesiogiai taikyti(61) obligacijų turėtojų mažumai, juo labiau kad Įstatymu Nr. 4050/2012 buvo siekiama būtent šio rezultato, siekiant neleisti Graikijos valstybei neįvykdyti savo įsipareigojimų(62). Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas BVS mechanizmą, nusprendė, kad „taisyklės, pagal kurias vyko mainai, aiškiai rodo nesavanorišką [pareiškėjų] dalyvavimą skolos vertės sumažinimo procese“(63).
68. Siekiant išnagrinėti šioje byloje iškilusį Reglamento Nr. 1215/2012 taikytinumo klausimą, taip pat negalima remtis tuo, kad pagal BVS buvo gautas iš sutarties kylantis obligacijų turėtojų sutikimas(64). Iš tiesų jo negalima atsieti nuo aplinkybių, kuriomis buvo pritarta šių sąlygų įtraukimui į skolinimosi sąlygas atgaline data.
69. Nors Įstatymu Nr. 4050/2012 įgyvendinamas susitarimas, sudarytas po derybų tarp Graikijos Respublikos ir privačiųjų investuotojų (PSI), kurių dalyvavimas buvo „gyvybiškai svarbus užtikrinant [Graikijos Respublikos] skolos tvarumą“(65), neginčijama, kad fiziniai asmenys, kurių, kaip Graikijos valstybės obligacijų turėtojų, buvo mažuma ir kurių obligacijos sudarė apie 1 % visos Graikijos valstybės skolos, nedalyvavo šiose derybose su instituciniais investuotojais, t. y. be kita ko, bankais ir kredito įstaigomis(66).
70. Be to, reikėtų atsižvelgti ir į kitus išimtinių aplinkybių, kuriomis buvo priimtas Įstatymas Nr. 4050/2012, aspektus.
71. Pirma, šiame įstatyme nustatyta privaloma procedūra siekiama „išimtinio ir unikalaus“(67) sprendimo dėl Graikijos Respublikos padėties. Ji yra glaudžiai susijusi su Sąjungos pinigų politika, nes ja siekiama užtikrinti, kad būtų išsaugota valstybės narės finansinė santvarka ir apskritai išlaikytas visos euro zonos finansinis stabilumas(68).
72. Antra, BVS įtraukimu atgaline data, kuris iki tol nebuvo taikomas(69), buvo siekiama užkirsti kelią skolos restruktūrizavimo plano žlugimo rizikai(70), kuri būtų kilusi, be kita ko, jeigu Graikijos Respublikai vykdant vertybinių popierių emisiją nacionalinėje rinkoje nebūtų nustatytos BVS(71). Kadangi Graikijos valdžios institucijos siekė užtikrinti visų privačių kreditorių dalyvavimą, jos, pasinaudodamos tuo, kad daugiau kaip 90 % įsiskolinimų pagal obligacijas buvo taikoma Graikijos teisė, atliko pakeitimus, nustatydamos šias privalomąsias sąlygas(72).
73. Trečia, kai valstybė, kartu veikdama ir kaip kontrahentė, ir kaip teisės aktų leidėja, įgyvendina tokią procedūrą, jos įgyvendinimas yra apibrėžtas laiko atžvilgiu(73). Iš tiesų, pirma, po konvertavimo išleistiems vertybiniams popieriams pradedama taikyti Anglijos teisė, kurioje numatytos BVS(74). Antra, po 2010 m. lapkričio mėn. priimto euro zonos finansų ministrų sprendimo, patvirtinto 2011 m. kovo 24 ir 25 d. Europos Vadovų Tarybos išvadomis(75), dėl BVS mechanizmo privalomo taikymo pagal 2012 m. vasario 2 d. Briuselyje sudarytos Europos stabilumo mechanizmo (ESM) steigimo sutarties(76) 12 straipsnio 3 dalį BVS nuo 2013 m. sausio 1 d. įtraukiamos į visus ilgesnio nei vienų metų termino vertybinius popierius, susijusius su euro zonos valstybių narių valstybės skola(77). Nuo šiol šios sąlygos yra viena iš priemonių, leidžiančių užtikrinti euro zonos finansinį stabilumą ir padedančių siekti tikslo „užtikrinti valstybių patiriamų mokumo krizių valdymą“(78) ir nuraminti investuotojus.
74. Visos šios aplinkybės rodo, kad buvo siekiama visuotinai svarbaus tikslo, kuris susijęs ne tik su Graikija, bet su visa euro zona. Manau, tokiomis aplinkybėmis pripažinimas, kad ginčas negali būti vertinamas griežtai tik kaip kylantis iš sutarties(79), nepalengvina besiskolinančių valstybių galimybės pasitelkiant įstatymą „suteikti imunitetą“(80) sutartims dėl valstybės skolos, pakeičiant skolinimosi sąlygas, be kita ko, atgaline data.
75. Darau išvadą, kad pagrindinės bylos ginčas kilo iš valstybės valdžios akto, kuriuo išimtinėmis sąlygomis ir aplinkybėmis atgaline data buvo privalomai konvertuoti vertybiniai popieriai ir pakeistos pradinės skolinimosi sąlygos, kad Graikijos valstybė nebankrutuotų ir būtų užtikrintas euro zonos stabilumas.
76. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus atsakyti taip, kad fizinio asmens, įsigijusio valstybės narės išleistų obligacijų, pareikštas ieškinys šiai valstybei narei, kuriuo jis siekia, kad būtų įvykdytos pradinės skolinimosi sąlygos arba atlyginta dėl jų nevykdymo patirta žala, nes šios obligacijos buvo išmainytos į mažesnės vertės obligacijas ir šis įpareigojimas šiam fiziniam asmeniui buvo nustatytas įstatymu, kurį nacionalinės teisės aktų leidėjas priėmė išimtinėmis aplinkybėmis ir kuriuo vienašališkai ir atgaline data buvo pakeistos obligacijoms taikomos sąlygos, įtraukiant į jas BVS, pagal kurias obligacijų turėtojų daugumai buvo leista įpareigoti obligacijų turėtojų mažumą sutikti su tokiais mainais, nepriskiriamas „civilinėms ar komercinėms byloms“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį.
77. Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad nagrinėjamą ieškinį turi tiesiog „patikrinti teismas pagal privatinės teisės reglamentuojamus santykius“(81) tarp valstybės obligacijos įgijėjo ir valstybės, atlikusios acta jure gestionis, reikėtų nustatyti, ar ginčas priskiriamas „bylai, kylančiai iš sutarties“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktį.
B. Ar ginčas priskiriamas „byloms, kylančioms iš sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį?
78. Pagrindęs savo argumentus ir patikslinęs, kodėl negali būti remiamasi Sprendimu Kolassa, pateiksiu savo nuomonę dėl pagrindinės bylos ginčo kvalifikavimo.
1. Aiškinimo principų apžvalga
79. Pirmiausia priminsiu pagrindinius argumentus, kuriais grindžiamas bet koks sąvokos „bylos, kylančios iš sutarčių“ aiškinimas.
80. Kaip ir aiškinant Reglamento Nr. 1215/2012(82) 1 straipsnį, reikėtų remtis Teisingumo Teismo pateikiamu aiškinimu, susijusiu su Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalimi, nes jis taikomas ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiui, kuriuo minėta nuostata buvo pakeista(83).
81. Iš to darytina išvada, pirma, kad minėtas 7 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai, nes juo pareiškėjui siūloma jurisdikcijos alternatyva, taigi ir teisė padaryti bendra tvarka taikomos atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) jurisdikcijos išimtį. Taigi pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją specialios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos siaurai ir negalima jų aiškinti plačiau, nei minėtame reglamente aiškiai įtvirtinti atvejai(84).
82. Antra, galimus sprendimus reikėtų apibrėžti laikantis bendro tikslo, kuris įtvirtintas Reglamento Nr. 1215/2012 16 konstatuojamojoje dalyje. Šis tikslas yra palengvinti gerą teisingumo vykdymą, jeigu „tarp ginčo ir teismo, kuris turi jį išnagrinėti, yra glaudus ryšys“(85). Sutartyje numatytos prievolės įvykdymo vietos, kuri yra pagrindas pareikšti ieškinį, teismas paprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo(86). Taip pat galima atsižvelgti į sprendimo greito įvykdymo garantiją(87).
83. Trečia, ir vėl pagal suformuotą jurisprudenciją, susijusią su savarankiška sąvoka „bylos, kylančios iš sutarčių“(88), taigi ir su „nuorodos į vienos ar kitos valstybės vidaus teisę“ atmetimu(89), taikant Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje šioje srityje numatytą specialiosios jurisdikcijos taisyklę, reikia nustatyti teisinę prievolę, su kuria vienas asmuo laisva valia sutiko kito asmens atžvilgiu ir kuria yra grindžiamas ieškinys, nesvarbu tai, ar yra sudaryta sutartis(90), ar tai, kad sutarčiai taikomos privalomosios normos(91).
84. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad ieškinys dėl atsakomybės gali būti priskiriamas „byloms, kylančioms iš sutarčių“, „kai elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, gali būti pripažintas sutartinių įsipareigojimų, kuriuos galima nustatyti atsižvelgiant į sutarties dalyką, neįvykdymu“ ir kai „tokia situacija a priori būtų konstatuota, jeigu, siekiant nustatyti elgesio, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, teisėtumą ar, priešingai, neteisėtumą, neišvengiamai reikia išaiškinti juos siejančią sutartį(92). Sąvoka „bylos dėl delikto“ taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškinys nėra glaudžiai susijęs su sutartimi(93).
85. Kalbant apie tokį ieškinį kaip pagrindinėje byloje, kaip teigia Graikijos Respublika, pakanka pritaikyti Sprendime Kolassa suformuotą jurisprudenciją. Dėl toliau nurodytų priežasčių nepritariu šiai nuomonei.
2. Sprendimo „Kolassa“ taikymo sritis
86. Iš tiesų šiame sprendime, susijusiame su vertybinių popierių įsigijimu antrinėje rinkoje per kelis tarpininkus, kaip ir pagrindinės bylos aplinkybėmis, Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad ieškovas, nusipirkęs pareikštinę obligaciją iš trečiojo asmens, tačiau pats emitentas jo atžvilgiu laisvai prievolės neprisiėmė – o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – šiam emitentui pareikšdamas skolinimosi sąlygomis grindžiamą ieškinį dėl informavimo ir kontrolės pareigų pažeidimo ir su prospektu susijusios atsakomybės negali remtis jurisdikcija pagal šią nuostatą(94).
87. Teisingumo Teismas konstatavo, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto glausto faktų apibendrinimo matyti, kad bankas emitentas nebuvo laisvai prisiėmęs teisinės pareigos ieškovui, kuris iš trečiojo asmens įsigijo pareikštinę obligaciją(95).
88. Manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo tame sprendime nagrinėtos situacijos dėl kelių priežasčių. Pirma, įsipareigojimai, kuriais rėmėsi investuotojas, buvo ikisutartinio pobūdžio. Investuotojas rėmėsi vertybinių popierių, kuriuos jis įsigijo pagal prospektą, emitento atsakomybe ir kitų šiam emitentui teisės aktuose nustatytų informavimo įpareigojimų pažeidimu, siekdamas įrodyti, kad jis nebūtų atlikęs šios investicijos, jeigu būtų buvęs geriau informuotas.
89. Antra, valstybės obligacijų išleidimui, kurį aprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atitinkančiam įprastą finansinį tarpininkavimą, susijusį su valstybės skola, taikomos sąlygos, kurios iš esmės skiriasi nuo sąlygų, taikomų tokiems sertifikatams, į kuriuos investavo Harald Kolassa. Ginčijamus sertifikatus buvo išleidęs privatus bankas, jie buvo išleisti kaip pareikštinės obligacijos, kurių vertė turėjo būti nustatoma pagal indeksą, sudarytą iš portfelio, kurio valdymas buvo patikėtas tam tikrai bendrovei(96).
90. Trečia, Teisingumo Teismas pripažino, kad ieškovas nebuvo šių obligacijų turėtojas(97), konstatavęs, kad jas iš patronuojančiosios bendrovės užsisakė ir įsigijo bankas, su kuriuo ieškovas palaikė tiesioginius santykius, kad šios bendrovės vykdė užsakymą jo vardu ir kad šias obligacijas kaip rizikos draudimo fondas ieškovo vardu ir sąskaita saugojo tarpinis bankas(98).
91. Pagrindinėje byloje yra kitaip. Iš tiesų, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ieškovui priklauso vertybiniai popieriai, kuriuos jo vardu įsigijo bankas depozitaras, ir jis veikė kaip komitentas.
92. Todėl kyla konkretaus šių ryšių kvalifikavimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „bylos, kylančios iš sutarčių“ yra savarankiška(99), šiuo klausimu sprendimą turi priimti Teisingumo Teismas.
3. Konkretus kvalifikavimas valstybės vertybinių popierių išleidimo srityje
93. Valstybės vertybinių popierių išleidimo srityje šis kvalifikavimo klausimas yra naujas ir sudėtingas dėl savo dvejopo dalyko, t. y. ypatingo valstybės obligacijos pobūdžio ir su ja susijusių teisių perdavimo arba su ja susijusios skolos perleidimo.
94. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad „vertybinių popierių suteikiamos teisės dabar daugiausia turimos, perduodamos arba įkeičiamos užregistruojant vertybinių popierių sąskaitose“(100).
95. Nors vieni autoriai teigia, kad emitento ir investuotojo antrinėje rinkoje nesieja jokie sutartiniai santykiai, kiti mano, kad šis požiūris gali turėti tam tikrų niuansų(101). Kaip ir pastarieji autoriai, manau, kad nors šioje srityje galima pripažinti, kad tiesioginių sutartinių santykių nebelieka, kadangi nebėra emitento ir jo turėtojo pasirašyto vertybinio popieriaus(102), „negalima bendrai teigti, kad teisiniai santykiai tarp finansinio vertybinio popieriaus emitento ir šias priemones įsigyjančio investuotojo (nesvarbu, ar jie būtų įsigyjami antrinėje rinkoje) nėra sutartinio pobūdžio. Toks klausimas turi būti analizuojamas tik atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį pagal tikslų finansinių priemonių, juos reglamentuojančių dokumentų ir iš jų kylančių emitento ir investuotojo teisių bei pareigų pobūdį“(103).
96. Man atrodo, kad skatinimą vadovautis šiuo požiūriu galima išskaityti iš Sprendimo Kolassa 41 punkto, kuriame neatmetama, kad ginčas gali būti priskiriamas bylai, kylančiai iš sutarties.
97. Todėl manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytos sąlygos, kuriomis valstybė siūlė pasirašyti obligacijas, negali būti laikomos „sutarčių grandine“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(104).
98. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos medžiagos, visų pirma iš subscription agreement (pasirašymo sutarties), Graikijos valstybė sudarė sutartį su managers arba pirminės rinkos sistemos dalyviais, kurie, kaip pirmieji vertybinių popierių turėtojai, gali juos realizuoti antrinėje rinkoje. Kitaip tariant, jie gali būti laikomi atliekančiais platintojų, platinančių obligacijas antrinėje rinkoje, kurioje sudaromi su šiomis obligacijomis susiję sandoriai, vaidmenį.
99. Be to, Graikijos valstybė, kaip bet kuri vertybinius popierius išleidžianti valstybė, parengė dokumentą (offering circular (emisijos prospektas), kuriame išdėstytos pagrindinės skolinimosi sąlygos ir kuris teisiškai laikomas su jos kreditoriais sudaryta sutartimi(105). Taigi, esant tokiems teisiniams santykiams, valstybė įsipareigoja mokėti dividendus ir suėjus terminui grąžinti įsiskolinimą kiekvienam vertybinių popierių turėtojui, žinoma, ne tiesiogiai, o per tarpininkus, įsigijusius šiuos vertybinius popierius šio turėtojo vardu. Esant tokiems santykiams taip pat galima teigti, kad „perduodant vertybinį popierių jo turėtojui perleidžiamos su šiuo vertybiniu popieriumi siejamos teisės: juos pasirašęs asmuo ab initio įsipareigoja kiekvieno vertybinių popierių turėtojo atžvilgiu, o vertybinių popierių turėtojas įgyja teisę emitento atžvilgiu“(106). 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB(107) 91 punkte pateikta analizė tai patvirtina. Jame patikslinta, kad „pagal taikomą privatinę teisę nusipirkę valstybės skolos priemonių minėti centriniai bankai, kaip ir privatūs investuotojai, įgijo tokias priemones išleidusios valstybės skolininkės kreditorių statusą“(108).
100. Remiantis tuo, kad valstybė, kaip teisės aktų leidėja, imasi veiksmų siekdama pakeisti valstybės kontrahentės skolinimosi sąlygas, galima pateikti du papildomus argumentus. Pirma, nagrinėjamu įstatymu buvo siekiama padaryti tiesioginį ir nedelsiamą poveikį privatiems instituciniams investuotojams arba fiziniams asmenims priklausantiems vertybiniams popieriams, neatsižvelgiant į finansų įstaigų tarpininkavimą.
101. Antra, ši teisėkūros iniciatyva atskleidžia, kad valstybei buvo puikiai žinoma jos, kaip valstybės kontrahentės, įsipareigojimų apimtis(109) vertybinių popierių turėtojų atžvilgiu(110), nes ji pakeitė šių įsipareigojimų turinį dar prieš netekdama galimybės įvykdyti savo įsipareigojimus, taigi prieš gaudama jai tiesiogiai skirtus reikalavimus grąžinti skolą.
102. Iš visų šių aplinkybių darau išvadą, kad ieškinys, kuriame valstybėje narėje išleistų obligacijų turėtojas ketina prieš šią valstybę remtis iš šių vertybinių popierių kylančiomis teisėmis, be kita ko, po to, kai ši valstybė vienašališkai ir atgaline data pakeičia skolinimosi sąlygas, patenka į sąvoką „bylos, kylančios iš sutarčių“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį.
103. Todėl reikia patikslinti atsakymo, kuris gali būti pateiktas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, aspektus, siekiant nustatyti šios prievolės įvykdymo vietą.
C. Dėl prievolės įvykdymo vietos nustatymo
104. Reikia nustatyti, ar tokiu atveju kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje „atitinkamos prievolės įvykdymo vietą“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį, lemia skolinimosi sąlygos, susijusios su atitinkamomis obligacijomis, gal ši vieta gali pasikeisti dėl su šiomis obligacijomis susijusių skolinių reikalavimų perleidimo, o gal tai gali būti ta vieta, kurioje kreditorius gauna palūkanas.
105. Pagal suformuotą jurisprudenciją(111), jeigu šalys nėra nustačiusios ginčijamos prievolės įvykdymo vietos, ji turi būti nustatoma pagal teisę, taikytiną šiai prievolei pagal teismo, kuriame iškelta byla, vietos kolizines normas.
106. Kaip jau minėjau, obligacijų išleidimą, kuriam taikoma Graikijos teisė, apibrėžia offering circular (emisijos prospekto) nuostatos. Šiame dokumente Graikijos centrinis bankas pagal Įstatymo Nr. 2198/1994, taikytino valstybės skolų srityje, 8 straipsnio 6 dalį paskiriamas „paying agent“, pasirinkta taikytina teisė yra Graikijos teisė, o „bond holders“ yra „relevant participants of the Bank of Greece Book entry system“. Iš to darau išvadą, kad pagal šį Įstatymą Nr. 2198/1994 prievolės įvykdymo vieta, dividendų mokėjimo ir kapitalo grąžinimo vieta yra Graikijoje. Be to, Graikijos teisės reglamentuojamų vertybinių popierių konvertavimo operacija pagal Įstatymą Nr. 4050/2012 taip pat įrodo, kad tai yra sprendimų dėl investicijų tvarkos ir jų vykdymo priėmimo vieta.
107. Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į savo analizę, susijusią su vertybinio popieriaus perdavimo jo turėtojui kvalifikavimu, perleidžiant su šiuo vertybiniu popieriumi siejamas teises, t. y. perleidžiant skolinį reikalavimą, manau, kad ankstesni perleidimai negali pakeisti prievolės įvykdymo vietos, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį, nustatymo(112).
108. Šis aiškinimas atitinka nuspėjamumo ir teisinio saugumo reikalavimą, kylantį iš Reglamento Nr. 1215/2012 15 konstatuojamosios dalies(113), nes juo atmetama galimybė paduoti atsakovą į valstybės narės teismą, ko jis negalėtų pagrįstai numatyti, jei prievolės įvykdymo vietos nustatymas priklausytų nuo vertybinio popieriaus deponavimo vietos pasirinkimo, ir prisidedama prie šio reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje numatyto gero teisingumo vykdymo.
109. Šie tikslai taip pat negalėtų būti pasiekti, jeigu prievolės įvykdymo vieta turėtų būti nustatoma pagal valstybės obligacijos turėtojui mokėtinų palūkanų mokėjimo vietą(114).
110. Todėl siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės prievolės įvykdymo vieta nustatoma pagal skolinimosi sąlygas obligacijos išleidimo metu, neatsižvelgiant į vėlesnius šios obligacijos perleidimus arba į tai, kad skolinimosi sąlygos, susijusios su palūkanų mokėjimu ar kapitalo grąžinimu, faktiškai įvykdomos kitoje vietoje.
V. Išvada
111. Atsižvelgdamas į pateiktus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Pirmiausia:
– fizinio asmens, įsigijusio valstybės narės išleistų obligacijų, pareikštas ieškinys šiai valstybei narei, kuriuo jis siekia, kad būtų įvykdytos pradinės skolinimosi sąlygos arba atlyginta dėl jų nevykdymo patirta žala, nes šios obligacijos buvo išmainytos į mažesnės vertės obligacijas ir šis įpareigojimas šiam fiziniam asmeniui buvo nustatytas įstatymu, kurį nacionalinės teisės aktų leidėjas priėmė išimtinėmis aplinkybėmis ir kuriuo vienašališkai ir atgaline data buvo pakeistos obligacijoms taikomos sąlygos įtraukiant bendrų veiksmų sąlygą, pagal kurią obligacijų turėtojų daugumai buvo leista įpareigoti obligacijų turėtojų mažumą sutikti su tokiais mainais, nepriskiriamas „civilinėms ar komercinėms byloms“, kaip tai suprantama pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalį.
Subsidiariai, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad ginčas priskiriamas „byloms, kylančioms iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį:
– ieškinys, kuriuo valstybėje narėje išleistų obligacijų turėtojas ketina prieš šią valstybę remtis iš šių vertybinių popierių kylančiomis teisėmis, be kita ko, po to, kai ši valstybė vienašališkai ir atgaline data pakeičia skolinimosi sąlygas, patenka į sąvoką „bylos, kylančios iš sutarčių“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį,
– Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės prievolės įvykdymo vieta nustatoma pagal skolinimosi sąlygas obligacijos išleidimo metu, neatsižvelgiant į vėlesnius šios obligacijos perleidimus arba į tai, kad skolinimosi sąlygos, susijusios su palūkanų mokėjimu ar kapitalo grąžinimu, faktiškai įvykdomos kitoje vietoje.