Byla T‑388/03

Deutsche Post AG ir DHL International

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Sprendimas nereikšti prieštaravimų – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisė pareikšti ieškinį – Priimtinumas – Rimti sunkumai“

Sprendimo santrauka

1.      Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Komisijos sprendimas pripažinti valstybės pagalbą suderinama su bendrąja rinka nepradedant formalios tyrimo procedūros – Suinteresuotųjų asmenų ieškinys pagal EB 88 straipsnio 2 dalį

(EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys ir EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)

2.      Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Priimtinas ieškinys – Teisė remtis visais EB 230 straipsnio antrojoje pastraipoje išvardytais neteisėtumo pagrindais

(EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys ir EB 230 straipsnio antroji pastraipa)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Ketinimas suteikti pagalbą – Komisijos tyrimas – Pirminio tyrimo stadija ir ginčo stadija – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka

(EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys)

4.      Prejudiciniai klausimai – Aiškinimas – Aiškinamųjų sprendimų veikimas laiko atžvilgiu – Galiojimas atgaline data – Ribos – Teisinis saugumas

(EB 87 straipsnio 1 dalis ir EB 234 straipsnis)

1.      Kai nepradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyto formalaus tyrimo, Komisija šio straipsnio 3 dalies pagrindu priimtu sprendimu pripažįsta, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, šių procesinių garantijų turėtojai gali jomis pasinaudoti, tik jei turi teisę apskųsti šį sprendimą Bendrijos teisme.

Todėl suinteresuotojo asmens EB 88 straipsnio 2 dalies prasme pareikštas ieškinys dėl tokio sprendimo panaikinimo yra priimtinas, jei ieškovas pareikšdamas šį ieškinį bando apsaugoti pastarąja nuostata jam suteiktas procesines teises.

Tačiau jei ieškovas ginčija paties pagalbą įvertinančio sprendimo pagrįstumą, tik to fakto, kad jis gali būti laikomas suinteresuotuoju asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, nepakanka ieškiniui pripažinti priimtinu. Jis turi įrodyti, kad turi ypatingą statusą 1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, prasme. Taip, be kita ko, būtų, jei ieškovo padėtis rinkoje būtų smarkiai paveikta dėl pagalbos, kuri nagrinėjama tokiame sprendime.

Esmine įtaka nelaikytina vien ta aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas galėjo paveikti atitinkamoje rinkoje egzistuojančius konkurencijos santykius ir kad atitinkamos įmonės kažkokiu būdu konkuravo su ta įmone, kuriai šiuo sprendimu buvo suteikta pagalba.

(žr. 42, 44, 48 punktus)

2.      Kai ieškovas siekia apsaugoti iš EB 88 straipsnio 2 dalies kylančias procesines teises, jis gali nurodyti bet kurį iš EB 230 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodytų motyvų, jeigu jais siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą ir galiausiai to, kad Komisija pradėtų EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Tačiau Pirmosios instancijos teismui nepriklauso šioje Komisijos atliekamo tyrimo stadijoje spręsti, ar buvo valstybės pagalba, arba dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka.

Todėl kaip nepriimtini turi būti atmesti ieškinio pagrindai, kuriais siekiama, kad Pirmosios instancijos teismas nuspręstų dėl valstybės pagalbos buvimo ar jos suderinamumo su bendrąja rinka. Tačiau yra priimtini visi ieškinio pagrindai, kuriais siekiama įrodyti, kad Komisija turėjo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

(žr. 66–67 punktus)

3.      EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyta formali tyrimo procedūra yra privaloma, kai Komisija susiduria su rimtais sunkumais vertindama, ar pagalba yra suderinama su bendrąja rinka. Rimtų sunkumų sąvoka yra objektyvaus pobūdžio. Tokių sunkumų egzistavimas turi būti objektyviai nustatytas tiek iš ginčijamo akto priėmimo aplinkybių, tiek iš jo turinio, susiejant sprendimo motyvus su įrodymais, kuriuos Komisija turėjo tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka. Todėl iš gerokai ilgesnės nei reikia pirminiam patikrinimui pagal EB 88 straipsnio 3 dalį trukmės ir kitų aplinkybių galima spręsti, jog Komisija turėjo rimtų vertinimo sunkumų, dėl kurių privalėjo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Taip pat tai, jog išankstinės tyrimo procedūros metu Komisijos atliktas tyrimas buvo nepakankamas ar neišsamus, yra požymis, kad kilo rimtų sunkumų.

(žr. 88, 92, 94–95 punktus)

4.      Teisingumo Teismo atliekamas Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimas tiesiog paaiškina ir patikslina jos reikšmę bei taikymo sritį, nurodant, kaip ji turėjo būti suprantama nuo jos įsigaliojimo momento. Iš to reikia daryti išvadą, kad taip aiškinama nuostata gali ir turi būti taikoma net ir tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir susiformavo prieš priimant tokį teismo sprendimą, ir tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas, taikydamas bendrąjį Bendrijos teisės teisinio saugumo principą, gali būti priverstas apriboti visų suinteresuotųjų asmenų teisę remtis jo išaiškinta norma siekiant užginčyti sąžiningai susiklosčiusius teisinius santykius. Tačiau toks apribojimas gali būti nustatytas tik tame pačiame sprendime, kuriame sprendžiama dėl prašomo išaiškinimo. Šie teismo praktika grindžiami svarstymai, konkrečiai susiję su Bendrijos teisės taikymu nacionaliniuose teismuose, mutatis mutandis yra taikomi ir Bendrijos institucijoms, kai jos savo ruožtu turi įgyvendinti Bendrijos teisės nuostatas, kurias vėliau išaiškina Teisingumo Teismas.

Vadinasi, kadangi Teisingumo Teismas neapribojo 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Atmark, C‑280/00, taikymo laiko atžvilgiu, jame suformuluoti EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinimo kriterijai yra visi taikomi bylos faktinei bei teisinei situacijai, kuri buvo žinoma Komisijai jos sprendimo priėmimo metu, prieš priimant šį Teisingumo Teismo sprendimą.

Todėl Komisijos sprendimas nepradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros, neatlikus tyrimo, kuris būtų leidęs jai nuspręsti, ar valstybės įmonei mokama kompensacija buvo nustatyta atsižvelgiant į sąnaudų, kurių būtų patyrusi vidutinė, gerai valdoma ir su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams vykdyti reikalingomis priemonėmis pakankamai aprūpinta įmonė, kad galėtų vykdyti šiuos įsipareigojimus, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir į pagrįstą pelną iš šių įsipareigojimų vykdymo, analizę, turi būti atmestas.

(žr. 112–114, 119 punktus)