Byla T‑469/07

Philips Lighting Poland S.A.
ir
Philips Lighting BV

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Dempingas – Kinijos, Vietnamo, Pakistano ir Filipinų kilmės integruotų elektroninių kompaktinių fluorescencinių lempų (CFL‑i) importas – Antidempingo priemonių galiojimo pabaiga – Peržiūrėjimas – Reglamento (EB) Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 4 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis (dabar – Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 4 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis) – Bendrijos pramonės sąvoka – Žalos nustatymas – Pareiga motyvuoti“

Santrauka – 2013 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1.      Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Ieškinio atmetimas iš esmės nepriėmus sprendimo dėl jo priimtinumo – Sąjungos teismo diskrecija vertinti

2.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Peržiūros procedūra – Peržiūros tyrimas – Sprendimas baigti procedūrą – Komisijos pareiga baigti procedūrą, jei pritariančių skundui Bendrijos gamintojų gamybos apimtis tapo mažesnė nei 50 % visos Bendrijos gamybos apimties – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 5 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 5 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 5 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 5 dalis)

3.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Bendrijos pramonės sąvoka – Komisijos diskrecija vertinti – Bendrijos pramonės, vykstant peržiūros procedūrai pritariančios skundui ar prašymui, apibrėžimas – Bendra gamintojų, pagaminančių didžiąją dalį produktų, produkcija – Nukreipimas į minimalią 25 % dydžio ribą – Leistinumas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 4 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 4 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis)

4.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Antidempingo muitus nustatantys reglamentai

(SESV 296 straipsnis)

1.      Sąjungos teismas turi teisę, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, įvertinti, ar gero teisingumo vykdymo sumetimai gali pateisinti ieškinio atmetimą dėl su esme susijusių priežasčių prieš tai neišnagrinėjus jo priimtinumo klausimo.

(žr. 61 punktą)

2.      Antidempingo reglamento Nr. 384/96 5 straipsnio 4 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 5 straipsnio 4 dalis) neįtvirtinta jokia Komisijos pareiga nutraukti vykdomą antidempingo procedūrą, jei pritariančių skundui Bendrijos gamintojų gamybos apimtis tapo mažesnė nei 25 % visos Bendrijos gamybos apimties. Ši nuostata susijusi tik su Komisijos tyrimui pradėti būtinu pritarimo skundui lygiu. Be to, pagal šio reglamento 9 straipsnio 1 dalimi (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 3 straipsnio 1 dalis), Komisijai nenustatyta pareiga nutraukti procedūrą, kai skundas atsiimamas. Taip a fortiori turėtų būti ir paprasto pritarimo jam lygio sumažėjimo atveju. Kadangi pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis peržiūros procedūroms taikomos pagal šio reglamento 11 straipsnio 5 dalį (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 11 straipsnio 5 dalis), minėti principai galioja ir tuo atveju, kai vykdant peržiūros tyrimą prašymui peržiūrėti pritariančių gamintojų gamybos apimtys tapo mažesnės nei 50 % Bendrijos gamybos apimties. Darytina išvada, kad institucijos turėjo teisę tęsti peržiūros procedūrą nepaisydamos to, jog Pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje minima 50 % riba galbūt nebebuvo siekiama.

Be to, Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje institucijoms aiškiai suformuluotas įpareigojimas atsižvelgti į Bendrijos interesus iš tiesų numatytas tik tuo atveju, kai dėl atsiimto skundo jos ketina nutraukti procedūrą.

(žr. 84–87 punktus)

3.      Antidempingo reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 4 straipsnio 1 dalis) Bendrijos pramonė apibrėžiama arba kaip „panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų visuma“, arba kaip „tie iš jų, kurių bendra tokių produktų produkcija sudaro didžiąją dalį visos Bendrijos [panašių produktų] produkcijos, kaip numatyta [šio reglamento] 5 straipsnio 4 dalyje [dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 5 straipsnio 4 dalis]“, taigi abiem atvejais prie Bendrijos produkcijos galima nepriskirti gamintojų, kurių padėtis atitinka apibūdintąją to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkte, produkcijos. Institucijos turi plačią diskreciją pasirinkti vieną iš šių dviejų alternatyvų.

Be to, tokią Bendrijos pramonę, kokia apibrėžta su žalos nustatymu susijusiais tikslais, nebūtinai turi sudaryti tie patys Bendrijos gamintojai, kaip ir tie, kurie sudaro tą Bendrijos pramonę, į kurią atsižvelgta nustatant, ar pritarimo pradiniam skundui arba prašymui peržiūrėti lygis pakankamas vadovaujantis Pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalimi. Viena vertus, antruoju atveju Bendrijos pramonė iš tiesų gali apimti tik tuos Bendrijos gamintojus, kurie pritaria skundui ar prašymui, o pirmuoju atveju ji gali apimti visus Bendrijos gamintojus nepriklausomai nuo to, ar jie pritaria atitinkamam skundui ar prašymui. Kita vertus, žalai nustatyti skirtas Bendrijos pramonės apibrėžimas yra veiksmas, kurį institucijos atlieka pradėjusios procedūrą.

Tačiau jei vykstant procedūrai Bendrijos gamintojas, kuris iš pradžių pritarė skundui ar prašymui peržiūrėti, jam nebepritaria arba nebendradarbiauja su Komisija, nustatant žalą toks gamintojas nebūtų priskirtas prie Bendrijos pramonės, jei institucijos nuspręstų šią pramonę apibrėžti pagal antrąją iš Pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų alternatyvų.

Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 9 straipsnio 1 dalis) eksplicitiškai arba implicitiškai nurodytos hipotezės ex definitio reiškia tuos atvejus, kai nebesiekiama šio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta 50 % riba. Taigi, kai institucijos, pasinaudojusios turima didele diskrecija, nusprendžia apibrėžti Bendrijos pramonę pagal antrąją iš Pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvų, šioje nuostatoje įtvirtintą su formuluote „didžioji dalis visos Bendrijos produkcijos“ siejamą bendrąjį nukreipimą į šio reglamento 5 straipsnio 4 dalį reikia suprasti tik kaip nukreipimą į minimalią 25 %, o ne į 50 % ribą. Toks aiškinimas juo labiau išplaukia iš to, kad reikalavimu, pagal kurį Bendrijos pramonė turi sudaryti didžiąją dalį visos Bendrijos produkcijos, siekiama užtikrinti, kad bendra produkcijos dalis, tenkanti prie šios pramonės priskirtiems gamintojams, būtų pakankamai reprezentatyvi.

(žr. 92–95 punktus)

4.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 105–107, 109, 111–113 punktus)