PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. birželio 18 d.(*)

„Konkurencija – Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai – Sorbatų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Baudų dydžio apskaičiavimas – Pareiga motyvuoti – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios aplinkybės –Non bis in idem principas – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Teisė susipažinti su bylos medžiaga – Procedūros trukmė“

Byloje T‑410/03

Hoechst GmbH, anksčiau Hoechst AG, įsteigta Frankfurte prie Maino (Vokietija), iš pradžių atstovaujama advokatų M. Klusmann ir V. Turner, vėliau – M. Klusmann, V. Turner ir M. Rüba, galiausiai – M. Klusmann ir V. Turner,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, iš pradžių atstovaujamą W. Mölls, O. Beynet ir K. Mojzesowicz, vėliau – W. Mölls ir K. Mojzesowicz, padedamų advokato A. Böhlke,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti, kiek tai susiję su ieškove, 2003 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimą 2005/493/EB dėl proceso pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Chisso Corporation, Daicel Chemical Industries Ltd, Hoechst AG, The Nippon Synthetic Chemical Industry Co. Ltd ir Ueno Fine Chemicals Industry Ltd (byla COMP/E‑1/37.370 – Sorbatai) (OL L 182, p. 20) arba, nepatenkinus šio reikalavimo, tinkamai sumažinti ieškovei skirtos baudos dydį,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai F. Dehousse ir D. Šváby,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. vasario 8 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        2003 m. spalio 1 d. sprendimu 2005/493/EB dėl proceso pagal EB sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Chisso Corporation, Daicel Chemical Industries Ltd, Hoechst AG, The Nippon Synthetic Chemical Industry Co. Ltd ir Ueno Fine Chemicals Industry Ltd (byla COMP/E‑1/37.370 – Sorbatai, toliau – sprendimas) Komisija konstatavo, kad keletas įmonių, dalyvaudamos kartelyje sorbatų rinkoje, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį.

2        Sprendimas yra skirtas įmonėms Chisso Corporation, Daicel Chemical Industries Ltd (toliau – Daicel), The Nippon Synthetic Chemical Industry Co Ltd (toliau – Nippon Synthetic), Ueno Fine Chemicals Industry Ltd (toliau – Ueno), kurios visos yra įsteigtos Japonijoje, ir ieškovei Hoechst AG, vėliau – Hoechst GmbH, kuri įsteigta Vokietijoje.

3        Konstatuotas pažeidimo trukmės laikotarpis – nuo 1978 m. gruodžio 31 d. iki 1996 m. spalio 31 d. (Chisso, Daicel, Ueno ir Hoechst atveju) ir nuo 1978 m. gruodžio 31 d. iki 1995 m. lapkričio 30 d. (Nippon Synthetic atveju).

4        Sprendime terminas „sorbatai“ – tai cheminiai konservantai (antimikrobiniai agentai), kurie gali sulėtinti arba sustabdyti mikroorganizmų, tokių kaip mielės, bakterijos, pelėsiai ir grybai, augimą. Jie daugiausia naudojami maisto produktuose ir gėrimuose. Kartais sorbatai taip pat padeda išsaugoti ir kitas maisto produktų savybes, tokias kaip skonis, spalva, tekstūra ir maistingumas. Be to, sorbatai padeda stabilizuoti ir kitų rūšių produktus, tokius kaip farmacijos ir kosmetikos produktus, taip pat naminių gyvūnų ėdalą ir gyvūnų pašarą (sprendimo 56 konstatuojamoji dalis).

5        Išskiriami trys sorbatų tipai. Pirma, sorbo rūgštis – pagrindinis produktas, iš kurio gaunami kiti sorbatai. Pagaminti šią medžiaga techniškai yra sudėtinga, o jos naudojimas ribotas, nes ji prastai tirpsta vandenyje. Antra, kalio sorbatas naudojamas, kai pageidautinas didelis tirpumas vandenyje. Trečia, kalcio sorbatas yra naudojamas Prancūzijoje ir Italijoje sūrių vyniojamajam popieriui padengti. Sorbo rūgštis sudaro beveik 30 % Vakarų Europoje parduodamų sorbatų, kalio sorbatas – 70 %, o kalcio sorbatas – likusią dalį (sprendimo 57‑61 konstatuojamosios dalys).

6        Faktinių aplinkybių metu pasaulyje buvo septyni dideli sorbatų tiekėjai: dvi Europos įmonės (Hoechst ir Cheminova A/S), viena − Jungtinių Valstijų (Monsanto, vėliau – Eastman Chemical Company), kitos keturios įmonės (Chisso, Daicel, Nippon Synthetic ir Ueno) buvo Japonijos (sprendimo 64 konstatuojamoji dalis).

7        Prieš 1997 m. rugsėjo mėn. perleisdama savo veiklos šaką sorbatų sektoriuje vienai iš savo 100 % dukterinių bendrovių (Nutrinova Nutrition Specialities & Food Ingredients GmbH, toliau – Nutrinova), Hoechst užėmė pirmaujančią padėtį pasaulinėje (1995 m. – daugiau nei 20 %) ir Europos rinkose (1995 m. – daugiau nei 45 %). Po Hoechst ėjo Chisso, Daicel, NipponSynthetic ir Ueno (tais pačiais metais kiekvienai iš šių įmonių priklausė 9,5–15 % pasaulinės rinkos ir 4–15 % Europos rinkos) (sprendimo 65 ir 70 konstatuojamosios dalys (I lentelė).

8        Pagal sprendimo 4 ir 5 konstatuojamąsias dalis 1998 m. rugsėjo 29 d. Chisso advokatai susitiko su Komisijos tarnybų atstovais, kad išreikštų Chisso norą bendradarbiauti pagal 1996 m. liepos 18 d. Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, p. 4, toliau – 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo), kalbant apie pasaulinį kartelį sorbo rūgšties rinkoje.

9        1998 m. spalio 27 d. Nutrinova advokatas taip pat susisiekė su Komisijos tarnybomis, kad išreikštų norą bendradarbiauti pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

10      Per 1998 m. spalio 29 d. Hoechst ir Nutrinova advokatų ir Komisijos tarnybų susitikimą buvo žodžiu apibūdinta atitinkama rinka, gamintojai, rinkos dalys, procedūra Jungtinėse Valstijose ir kartelio veikla.

11      1998 m. lapkričio 13 d. Chisso Komisijos tarnyboms žodžiu apibūdino kartelio veiklą ir pateikė dokumentinius įrodymus.

12      1998 m. gruodžio 9 d. Komisijos tarnybos gavo Chisso atstovo kartelyje žodinį liudijimą – jis pateikė komentarus ir paaiškinimus dėl 1998 m. lapkričio 13 d. pateiktų dokumentų.

13      1998 m. gruodžio 21 d. Nutrinova pateikė aiškinamąjį raštą dėl sorbatų rinkos.

14      1999 m. kovo 28 d. ir balandžio 19 d. Nutrinova pateikė aiškinamąjį raštą dėl antikonkurencinės veiklos sorbatų rinkoje ir dokumentinius įrodymus.

15      1999 m. balandžio 20 d. Chisso pateikė pareiškimą, patvirtinantį ir papildantį žodinį pareiškimą, padarytą per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą.

16      Šiuo pagrindu 1999 m. gegužės 26 d. ir birželio 17 d. Komisija Daicel, Nippon Synthetic ir Ueno išsiuntė prašymus pateikti informaciją pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB 81) ir (EB 82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 1), 11 straipsnį (sprendimo 6 konstatuojamoji dalis).

17      1999 m. liepos 15 d., 2001 m. spalio 24 d. ir 2002 m. vasario 21 d. atitinkamai Nippon Synthetic, Ueno ir Daicel pareiškė norą bendradarbiauti pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo. Jos atsakė į Komisijos prašymus pateikti informaciją (sprendimo 7, 10 ir 11 konstatuojamosios dalys).

18      Vėliau Komisija išsiuntė kitus prašymus pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį. Paskutinis prašymas buvo išsiųstas 2002 m. gruodžio 13 dieną (sprendimo 21 konstatuojamoji dalis).

19      1998–2001 m. Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje buvo iškeltos bylos dėl suderintų veiksmų nustatant kainas sorbatų sektoriuje. Daicel, Hoechst, Nippon Synthetic ir Ueno (procedūros Junginėse Valstijose atveju) bei Daicel, Hoechst ir Ueno (procedūros Kanadoje atveju) buvo skirtos baudos (sprendimo 30–32 konstatuojamosios dalys).

20      2002 m. gruodžio 20 d. Komisija pradėjo procesą pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį ir išsiuntė pranešimą apie kaltinimus įmonėms, kurioms buvo skirtas sprendimas (sprendimo 22 konstatuojamoji dalis).

21      2003 m. balandžio 24 d. įmonės, kurioms buvo skirtas sprendimas, dalyvavo posėdyje Komisijoje (sprendimo 29 konstatuojamoji dalis).

22      2003 m. spalio 1 d. administracinė procedūra buvo baigta Komisijos sprendimo priėmimu.

23      Pagal sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnį toliau nurodytais laikotarpiais būdamos kompleksiško, vieno ir tęstinio susitarimo bei suderintų veiksmų sorbatų sektoriuje dalyvės, susitarusios nustatyti siekiamas kainas ir pasiskirstyti kiekybines kvotas, nustatyti keitimosi informacija ir kontrolės sistemą ir netiekti technologijos naujiems potencialiems rinkos dalyviams, EB 81 straipsnio 1 dalį, o nuo 1994 m. sausio 1 d. – ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį pažeidė šios įmonės:

a)      Chisso, 1978 m. gruodžio 31 d.–1996 m. spalio 31 d.;

b)      Daicel, 1978 m. gruodžio 31 d.–1996 m. spalio 31 d.;

c)      Hoechst, 1978 m. gruodžio 31 d.–1996 m. spalio 31 d.;

d)      Nippon Synthetic, 1978 m. gruodžio 31 d.–1995 m. lapkričio 30 d.;

e)      Ueno, 1978 m. gruodžio 31 d.–1996 m. spalio 31 d.

24      Sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsnyje Komisija nurodė, kad 1 straipsnyje išvardytos įmonės turi nedelsdamos nutraukti tame pačiame straipsnyje nurodytus pažeidimus, jei jos to dar nepadarė, ir ateityje susilaikyti nuo bet kokių 1 straipsnyje apibūdintų veiksmų ar elgesio, taip pat nuo visų priemonių, turinčių tokį patį tikslą ar poveikį.

25      Remdamasi sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktu teisiniu vertinimu, Komisija nagrinėjamoms įmonėms skyrė baudas, kurių dydį apskaičiavo taikydama metodą, išdėstytą Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėmis (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) ir 1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo.

26      Sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnyje Komisija nustatė tokias baudas:

a)      Daicel: 16 600 000 EUR;

b)      Hoechst: 99 000 000 EUR;

c)      Nippon Synthetic: 10 500 000 EUR;

d)      Ueno: 12 300 000 EUR.

27      Nustatant Hoechst skiriamos baudos dydį atsižvelgiama, be kita ko, į kartelio organizatoriaus vaidmenį, kurį ji atliko kartu su Daicel, ir į tai, kad ji padarė pakartotinį pažeidimą (sprendimo 363–373 konstatuojamosios dalys). Tačiau Hoechst skirtos baudos dydis, atsižvelgus į jos bendradarbiavimą per administracinę procedūrą, buvo sumažintas 50 % (sprendimo 455–466 konstatuojamosios dalys).

28      Dėl Chisso Komisija nusprendė, kad ši įmonė atliekant tyrimą pirmoji pateikė lemiamus įrodymus. Dėl to ji buvo visiškai atleista nuo baudos (sprendimo 439–447 konstatuojamosios dalys).

29      Apie sprendimą Hoechst 2003 m. spalio 8 d. laišku buvo pranešta 2003 m. spalio 9 dieną.

 Procesas ir šalių reikalavimai

30      2003 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotu pareiškimu Hoechst pareiškė šį ieškinį.

31      2004 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismas atmetė Chisso prašymą įstoti į bylą (2004 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑4451).

32      2006 m. kovo 2 d. Komisijai buvo pasiūlyta atsakyti į Pirmosios instancijos teismo klausimą ir pateikti, pirma, tyrimo byloje esančių dokumentų versiją, su kuria susipažinti Hoechst turėjo galimybę, ir, antra, Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško bei jo priedų nekonfidencialią versiją arba nekonfidencialią santrauką, kuriomis būtų galima naudotis. Komisija šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą. Dėl Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų Komisija pažymėjo, jog Chisso sutinka, kad šių dokumentų originalai būtų naudojami tik procese Pirmosios instancijos teisme.

33      2006 m. balandžio 5 d. Komisijos atsakymas ir pateikti dokumentai buvo įteikti Hoechst.

34      2006 m. gegužės 18 d. Hoechst buvo pasiūlyta pateikti pastabas dėl Komisijos atsakymo. Konkrečiai Hoechst buvo pasiūlyta patikslinti, kaip tai, kad nebuvo atskleista Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų versija, kurią Komisija pateikė Pirmosios instancijos teismui, jai sutrukdė susipažinti su dokumentais, kurie galėjo būti naudingi jos gynybai, ir todėl buvo pažeista jos teisė į gynybą. 2006 m. birželio 16 d. laišku Hoechst į šį klausimą atsakė per nustatytą terminą.

35      2006 m. liepos 12 d. Komisijai buvo pasiūlyta pateikti pastabas dėl tam tikrų Hoechst atsakymo punktų. 2006 m. rugsėjo 5 d. laišku Komisija savo pastabas pateikė per nustatytą terminą.

36      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

37      2007 m. vasario 8 d. posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

38      Per posėdį, remdamasis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 65 straipsnio b punktu ir 67 straipsnio 3 dalies antrąja pastraipa, Pirmosios instancijos teismas nurodė Komisijai per tris savaites nuo posėdžio dienos pateikti 1998 m. rugsėjo mėn.–1999 m. balandžio mėn. tarp jos tarnybų ir Chisso vykusių pokalbių telefonų vidaus užrašus.

39      Pirmosios instancijos teismo nutartis, įrašyta į posėdžio protokolą, šalims buvo įteikta 2007 m. vasario 13 dieną.

40      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

41      Pagal Procedūros reglamento 67 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą Komisijos pateikti dokumentai nebuvo perduoti ieškovei Pirmosios instancijos teismui tiriant jų konfidencialumą ir svarbą bylos sprendimui.

42      2007 m. balandžio 30 d. baigėsi žodinė proceso dalis.

43      2007 m. gegužės 11 d. šalims buvo pranešta apie Pirmosios instancijos teismo sprendimą išimti iš bylos šio sprendimo 38 punkte minėtus vidaus užrašus ir grąžinti juos Komisijai.

44      Hoechst Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti sprendimą tiek, kiek jis yra su ja susijęs,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, tinkamai sumažinti sprendimu jai paskirtos baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

45      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Hoechst bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

46      Hoechst ieškinys grindžiamas trylika pagrindų.

47      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, priešingai nei teigia Komisija, skaitant pateiktus argumentus gali būti nustatyta ieškinio pagrindų, kuriuos Hoechst nurodo savo reikalavimams pagrįsti, taikymo sritis.

48      Pirmuoju ir ketvirtuoju ieškinio pagrindais siekiama, kad būtų panaikintas visas sprendimas tiek, kiek jis susijęs su Hoechst.

49      Tryliktuoju ieškinio pagrindu siekiama, kad būtų iš dalies panaikinta sprendimo rezoliucinė dalis, t. y. jos 2 straipsnis tiek, kiek jis susijęs su Hoechst.

50      Kitais nurodytais ieškinio pagrindais siekiama, kad būtų sumažinta bauda.

I –  Dėl ieškinio pagrindų, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas visas sprendimas tiek, kiek jis susijęs su Hoechst

51      Savo pirmuoju ieškinio pagrindu Hoechst ginčija Komisijos atsisakymą suteikti jai galimybę susipažinti su nekaltumą įrodančiais dokumentais. Nurodydama savo ketvirtąjį ieškinio pagrindą Hoechst ypač pažymi, kad bylą nagrinėjančio pareigūno byla yra neišsami.

A –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su atsisakymu suteikti galimybę susipažinti su nekaltumą įrodančiais dokumentais

1.     Administracinės procedūros ir sprendimo santrauka

52      Per 1998 m. lapkričio 13 d. Chisso ir Komisijos susitikimą vienas iš Komisijos pareigūnų, atsakingų už bylą, šią įmonę patikino, kad „(ji) bus sąžiningai perspėta, jei kita įmonė bandytų aplenkti Chisso pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo“.

53      1998 m. gruodžio 9 d. Komisijos tarnyboms buvo pateiktas Chisso atstovo kartelyje žodinis liudijimas.

54      1999 m. kovo 5 d. Nutrinova per pokalbį telefonu su Komisijos tarnybomis paprašė surengti susitikimą. Šis prašymas nebuvo patenkintas.

55      2002 m. gruodžio 20 d. Komisija pradėjo procesą pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį ir įmonėms, kurioms buvo skirtas sprendimas, išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. Tą pačią dieną šios įmonės turėjo galimybę susipažinti su byla, gavusios du pastoviosios atminties kompaktinius diskus, kuriuose buvo visų dokumentų kopijos, išskyrus verslo paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją (sprendimo 22 ir 23 konstatuojamosios dalys).

56      Prie bylos buvo pridėta Komisijos parengta 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimo ataskaita.

57      2003 m. sausio 22 d. laišku, išsiųstu bylą nagrinėjančiam pareigūnui, Hoechst kartu su Nutrinova, tarpininkaujant jų advokatams, paprašė suteikti galimybę susipažinti su vidaus dokumentais, susijusiais su Komisijos ir Chisso 1998 m. rugsėjo mėn.–1999 m. balandžio mėn. pabaigos pokalbiais telefonu. Jos taip pat paprašė suteikti galimybę susipažinti su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišku, kurio nekonfidenciali versija buvo byloje.

58      Dėl vidaus dokumentų, susijusių su Komisijos ir Chisso pokalbiais telefonu, Hoechst ir Nutrinova advokatai priminė 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimo protokole užfiksuotus žodžius ir pažymėjo štai ką:

„Mūsų klientams ypač svarbu žinoti, ar Komisijos pareigūnai provokavo teikti parodymus tuo metu, kai mūsų klientai bendradarbiavo su ja, ir kiek provokavo.“

59      Dėl Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško Hoechst ir Nutrinova advokatai konkrečiai pažymėjo, kad vienas šio laiško priedas, t. y. 1999 m. kovo 26 d. laiškas, buvo pavadintas „Komisijai dėl Chisso bendradarbiavimo su Konkurencijos generaliniu direktoratu“. Jie pridūrė štai ką:

„Visi argumentai, susiję su Chisso bendradarbiavimu, arba – dar svarbiau – visos nuorodos į ryšius, kuriuos tuo metu Chisso palaikė su Komisijos pareigūnais, gali būti ypač svarbūs mūsų klientų gynybai.“

60      2003 m. vasario 24 d. laišku bylą nagrinėjantis pareigūnas nepatenkino 2003 m. sausio 22 d. laiške suformuluotų prašymų.

61      Šiuo atžvilgiu bylą nagrinėjantis pareigūnas pažymėjo, kad užrašai, susiję su Chisso ir Komisijos pokalbiais telefonu, yra vidaus dokumentai ir todėl su jais susipažinti negalima. Nesant įrodymo, kad buvo priešingai, turi būti preziumuojama, jog Komisija objektyviai išnagrinėjo Hoechst naudingą informaciją. Be to, dėl Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško (ir šio laiško priede esančio 1999 m. kovo 26 d. laiško) bylą nagrinėjantis pareigūnas pažymėjo, kad Chisso paprašė šiuos dokumentus vertinti kaip konfidencialius.

62      2003 m. kovo 7 d. atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus, Hoechst kartu su Nutrinova, tarpininkaujant jų advokatams, pakartojo 2003 m. sausio 22 d. laiške pateiktus prašymus. Konkrečiai Hoechst kartu su Nutrinova ir toliau siekė, kad būtų suteikta galimybė susipažinti su byla, remdamosi argumentais, susijusiais su nevienodu vertinimu per procedūrą.

63      2003 m. rugsėjo 23 d. bylą nagrinėjantis pareigūnas pateikė savo galutinę ataskaitą šioje byloje (OL C 173, 2005, p. 5). Šioje ataskaitoje jis, be kita ko, pažymėjo:

„2003 m. vasario 24 d. <...> laiške visoms šalims pranešiau, kad šiuo procedūros etapu išsamiau susipažinti su byla nebus leidžiama. Paaiškinau, kad šalių ir Komisijos pareigūnų pokalbių telefonu įrašų tekstai yra Komisijos vidaus dokumentai, ir todėl galimybė su jais susipažinti iš esmės neužtikrinama. Šiuo konkrečiu atveju Komisija išimties tvarka sudarė galimybę susipažinti su kai kuriais įrašų tekstais ir juos nurodė pranešime apie kaltinimus, siekdama paaiškinti Komisijos rengtų susitikimų su įvairiomis įmonėmis, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus, faktus ir datas. Kalbant apie bendrovės Chisso laiškus, pažymėtina, kad bendrovė šiems laiškams prašė suteikti konfidencialumo statusą, ir šalims buvo leista susipažinti su šių laiškų nekonfidencialiomis santraukomis.“

64      Šioje pastraipoje esančioje išnašoje puslapio apačioje buvo pažymėta:

„Po posėdžio, atsakydamas į mano prašymą dar kartą apsvarstyti, ar 1999 m. kovo 26 d. Komisijai siųstas laiškas yra konfidencialaus pobūdžio, bendrovės Chisso [advokatas] patvirtino savo nuomonę, kad šiame dokumente yra verslo paslapčių, todėl laiškas yra konfidencialus.“

65      Toliau bylą nagrinėjantis pareigūnas savo galutinėje ataskaitoje pažymėjo:

„Dėl <...> reikalavimų, kuriuos pateikė bendrovės Hoechst ir Nutrinova, ypatingą dėmesį skyriau Komisijos išvadoms dėl dabartiniame sprendimo projekte iškelto atleidimo nuo baudų klausimo. Taip pat išnagrinėjau esamus Komisijos tarnybų vidaus įrašų tekstus. Hoechst ir Nutrinova išreikštas susirūpinimas tapo iš esmės neaktualus, atsižvelgiant į sprendimo projekte esančias išvadas dėl atleidimo nuo baudų. Be to, džiaugiuosi, kad Komisijos tarnybų veiksmai šalių atžvilgiu šiuo klausimu neturėjo poveikio bylos rezultatams. Taip pat tvirtinu, kad, bendrovei Hoechst siekiant pasinaudoti teise į gynybą, daugiau susipažinti su byla nereikia. Nei Komisijos vidaus dokumentuose, nei bendrovės Chisso pateiktuose dokumentuose nerasta papildomų kaltinančių ar teisinančių įrodymų, kuriais naudotis reikėtų suteikti galimybę bendrovei Hoechst.“

66      2003 m. spalio 1 d. Komisija priėmė sprendimą ir jo 26 bei 27 konstatuojamosiose dalyse taip atsakė į Hoechst prašymus:

„26. Dėl dokumentų ar dokumentų dalių, kuriuos pateikė Chisso ir kuriuos ji prašė apsaugoti kaip „verslo paslaptis“, – tai, kad jie nebuvo pateikti kitoms šalims, apsaugo teisėtus komercinius šios bendrovės interesus. Ši apsauga neleidžia kitoms šalims gauti strateginės informacijos apie Chisso komercinius interesus ir jos veiklos vykdymą bei plėtojimą, kaip numatyta Reglamento Nr. 17 20 straipsnyje ir Komisijos pranešime dėl vidaus darbo tvarkos taisyklių, taikomų svarstant prašymus suteikti teisę susipažinti su dokumentais bylose pagal EB sutarties 85 ir 86 straipsnius, EAPB sutarties 65 ir 66 straipsnius ir Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89.

27. Antra, dėl teisės susipažinti su Komisijos vidaus dokumentais, - pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, siekdama užtikrinti teisių į gynybą laikymąsi, neprivalo leisti susipažinti su savo vidaus dokumentais vykstant procedūrai. Be to, dėl ryšių su įmonėmis, joms bendradarbiaujant, Komisija mano, kad Hoechst samprotavimas yra grindžiamas iš esmės klaidingomis prielaidomis. Papildomas susipažinimas su Komisijos vidaus dokumentais niekaip nepalengvina įmonių teisės į gynybą ir neleidžia nustatyti, kuri įmonė pirmoji pateikė lemiamus įrodymus. Iš esmės tai vertinama remiantis išimtinai įmonių pateiktais dokumentais, su kuriais šalys turėjo teisę susipažinti.“

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

67      Hoechst nurodo, kad tik skaitydama pranešimą apie kaltinimus pastebėjo, jog procedūros pradžioje, daugiau ar mažiau lygiagrečiai su ja, Chisso bendradarbiavo su Komisija, remdamasi 1996 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo. Tuo pat metu dokumentai, su kuriais Hoechst susipažino, leido jai atskleisti administracinės procedūros pažeidimus. Šiuo atžvilgiu Hoechst pažymi, jog aštuntuoju ieškinio pagrindu ji ginčija tai, kad lemiamą reikšmę įrodant kartelio buvimą turinčią informaciją pirmoji 1998 m. lapkričio 13 d. pateikė Chisso.

68      Savo pirmuoju ieškinio pagrindu, pirma, Hoechst ginčija atsisakymą leisti susipažinti su Komisijos ir Chisso ryšiais susijusiais vidaus dokumentais. Antra, Hoechst ginčija atsisakymą leisti susipažinti su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišku ir jo priedais. Trečia, Hoechst ypač pažymi, kad Komisija nepatenkino jos prašymo atlikti naujus tyrimus. Be to, Hoechst prašo imtis proceso organizavimo priemonių.

 Dėl atsisakymo leisti susipažinti su Komisijos ir Chisso ryšiais susijusiais dokumentais

69      Komisija atsisakė leisti Hoechst susipažinti su tam tikrais dokumentais, kuriuos pateikė Chisso, taip pat su Komisijos parengtais užrašais, susijusiais su susitikimais ir pokalbiais telefonu su Chisso. Jei Hoechst būtų galėjusi su jais susipažinti, būtų galėjusi susidaryti visą vaizdą dėl Komisijos ir Chisso ryšių, ir todėl galėtų lengviau įrodyti, kad tai ji, o ne Chisso, laiko ir turinio atžvilgiu pirmoji pateikė lemiamus kartelio buvimo įrodymus, ir todėl bauda jai turėjo būti sumažinta. Hoechst taip pat būtų galėjusi geriau įrodyti, kad Chisso bendradarbiavimui turėjo įtakos Komisijos turima informacija.

70      Remdamasi 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ICI prieš Komisiją (T‑36/91, Rink. p. II‑1847, 69 punktas), 1999 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Endemol prieš Komisiją (T‑221/95, Rink. p. II‑1299, 65 punktas) ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją (T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 334 punktas), Hoechst pažymi, kad teisė susipažinti su byla yra viena iš Bendrijos teisės pagrindinių procesinių garantijų, numatytų įmonių, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, teisei į gynybą apsaugoti. Teisė susipažinti su byla pirmiausia turi užtikrinti veiksmingą teisės būti išklausytam įgyvendinimą, nes suteikia galimybę susipažinti su įrodymais, kuriais Komisija naudojosi pranešime apie kaltinimus, juos įvertinti ir, jei yra galimybė, paneigti atsakant į pranešimą apie kaltinimus. Iš esmės Komisijos pareiga – leisti susipažinti su visa byla. Išimtis daroma tik Komisijos vidaus dokumentams ir dokumentams, kuriuose yra trečiųjų asmenų verslo paslapčių.

71      Hoechst taip pat nurodo, jog procesinio lygiateisiškumo principas reiškia, kad Komisija viena negali spręsti, ar ji leis susipažinti su dokumentais, kuriais viena šalis galėtų pasinaudoti kaip nekaltumą patvirtinančiais įrodymais, ir kiek leis. Teisė į gynybą būtų pažeista, jei būtų galima įrodyti, kad administracinės procedūros baigtis galėjo būti kitokia, jei Hoechst būtų leista susipažinti su atitinkamais nekaltumą patvirtinančiais dokumentais. Dėl dokumentų, kurių nėra byloje, Hoechst turi aiškiai paprašyti leisti susipažinti su jais.

72      Šioje byloje Hoechst labai aiškiai pažymėjo, kad visi užrašai, susiję su pokalbiais telefonu, vykusiais 1998 m. rugsėjo mėn.–1999 m. balandžio mėn. tarp Komisijos atstovų ir Chisso, buvo svarbūs jos gynybai, nes jie galėjo būti nekaltumą įrodantys dokumentai, leidžiantys įrodyti, kad tuo metu vykusi procedūra nebuvo pakankamai nešališka.

73      Remiantis bylos medžiaga, su kuria Hoechst galėjo susipažinti, galima konstatuoti, kad buvo jai nepalankus nevienodas, palyginti su Chisso, vertinimas.

74      Pirma, 1998 m. rudenį Komisija Chisso atžvilgiu padarė tai, ką tada atsisakė padaryti Hoechst atžvilgiu, t. y. žodinius liudytojų parodymus pripažino bendradarbiavimu. Tuo pat metu Komisija aktyviai kvietė Chisso į susitikimus, nors atsisakydavo tokių pat susitikimų su Hoechst. Konkrečiai kalbant, 1998 m. lapkričio 9 d. Komisijos vidaus užrašuose nurodyta, kad „Chisso advokatai bent sutiko susitikti, kaip buvo sutarta po Konkurencijos generalinio direktorato skambučių“. Šie keli Komisijos skambučiai rodo jos šališkumą vykdant procedūrą.

75      Antra, taip pat yra nustatyta, kad šiame lemiamame procedūros etape, t. y. 1998 m. pabaigoje, Chisso neteisėtai gavo Komisijos pažadą „perspėti“, jei kitos įmonės ją lenks bendradarbiavimo srityje. Tokie šališki perspėjimai yra ne tik patys savaime neteisėti, bet ir svarbūs Hoechst gynybai. Iš tikrųjų ši gynyba iš esmės priklausytų nuo to, ar Komisija taip „perspėjo“ Chisso arba suteikė informacijos dėl Hoechst bendradarbiavimo, ir kiek tai darė. Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką gero administravimo principas apima kompetentingos institucijos pareigą rūpestingai ir nešališkai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 99 punktas). Net darant prielaidą, kad Komisija Chisso neperspėjo, tai neturėtų reikšmės kaltinimui, susijusiam su tuo, kad ji, kad ir kaip būtų, paskelbė esanti pasirengusi perspėti. Vien šio gero administravimo principo pažeidimo pakaktų galimybės išsamiau susipažinti su byla suteikimui Hoechst, kad būtų apsaugota jos teisė į gynybą, pateisinti.

76      Šiomis aplinkybėmis visi dokumentai, susiję su Chisso advokatų ir už šią bylą atsakingų Komisijos pareigūnų ryšiais, Hoechst gynybai yra svarbūs kaip nekaltumą įrodantys dokumentai. Hoechst kelis kartus išreiškė tokį požiūrį – tiek raštu (rašydama bylą nagrinėjančiam pareigūnui ir už bylą atsakingo Komisijos skyriaus vadovui), tiek per 2003 m. balandžio 24 d. posėdį.

77      Tačiau 2003 m. vasario 24 d. laišku, išsiųstu Hoechst ir Nutrinova advokatams, bylą nagrinėjantis pareigūnas šiuos prašymus atmetė ir pirmiausia pažymėjo:

„Nesant įrodymų, kurie iš esmės rodytų, jog buvo priešingai, turi būti daroma prielaida, kad Komisija objektyviai įvertino informaciją, kuri šiuo atžvilgiu yra naudinga jūsų klientams. Jūsų laiške nėra jokio įtikinamo įrodymo, kad buvo priešingai. Be to, priežastis (anksčiau minėta), dėl kurios buvo prašoma suteikti papildomą galimybę susipažinti su byla, nėra tinkama tam, kad būtų suteikta galimybė susipažinti su dokumentais; konkrečiai kalbant, ji nėra svarbi pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo šioje byloje klausimui.“

78      Šie argumentai rodo, kad bylą nagrinėjantis pareigūnas, už kurio veiksmus atsako Komisija, neįvykdė savo įgaliojimų ir pareigų prižiūrėdamas teisės į gynybą paisymą. Pagal teismų praktiką iš šalies, kuri prašo išsamiau susipažinti su byla, tegali būti reikalaujama pateikti tinkamus argumentus dėl to, kokie dokumentai ir kodėl gali būti reikalingi jos gynybai (šio sprendimo 70 punkte minėto sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 335 punktas). Tai, ar jie reikalingi gynybai, turi būti vertinama besiginančios šalies požiūriu, ir nei už bylą atsakingas Komisijos atstovas, nei bylą nagrinėjantis pareigūnas nėra kompetentingas spręsti, kokiais dokumentais gali būti pasinaudota gynybai kaip nekaltumą įrodančiais dokumentais.

79      Taip pat remdamasi 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Solvay prieš Komisiją (T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 81 ir 83 punktai), Hoechst pažymi, kad jei byloje reikia atlikti sudėtingus ir kompleksiškus ekonominius vertinimus, Komisija turi veikti taip, kad įmonės, kurioms yra skirtas sprendimas, galėtų susipažinti su faktinėmis aplinkybėmis tiek, kiek ir ji pati ar kitos susijusios šalys. Šis principas taip pat galioja ir kalbant apie su ryšiais su Chisso susijusius Komisijos vidaus dokumentus, su kuriais prašė leisti susipažinti Hoechst, siekdama apsaugoti savo teises. Remdamasi 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu HFB ir kt. prieš Komisiją (T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 40 punktas), Hoechst nurodo, kad Komisijos vidaus dokumentai turi būti pateikti susipažinti, jei yra pateikiamos svarios nuorodos, jog tai būtina dėl išimtinių bylos aplinkybių. Galimybė susipažinti su Komisijos vidaus dokumentais turi būti suteikta, jei jais galima pasinaudoti įrodant, kad Komisija pažeidė teisėtumo principą (1986 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo nutarties BAT ir Reynolds prieš Komisiją, 156/84, Rink. p. 1899, 11 punktas).

80      Dėl bylą nagrinėjančio pareigūno nuorodos į 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą šioje byloje Hoechst pažymi, kad bylą nagrinėjančiam pareigūnui negali priklausyti numatyti būsimus Komisijos sprendimo motyvus ir jais grįsti savo procedūrinius sprendimus. Jis negali nei žinoti, nei nuspręsti, kokiais motyvais remsis Komisijos kolegijos nariai, ir neturi nei įgaliojimų, nei teisės vienas spręsti, ar gynybai gali būti reikalingi potencialiai nekaltumą įrodantys dokumentai (šio sprendimo 70 punkte minėto sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 339 punktas).

81      Šiomis aplinkybėmis Hoechst prašo Pirmosios instancijos teismo imtis proceso organizavimo priemonių ir įpareigoti Komisiją sudaryti jai ir Pirmosios instancijos teismui galimybę susipažinti su visa visų byloje esančių ar kitaip Komisijos turimų dokumentų, leidžiančių sužinoti, koks buvo Chisso advokatų ir Komisijos atstovų ryšių 1998 m. rugsėjo mėn.–1999 m. balandžio mėn. turinys, versija. Be to, Hoechst prašo imtis tyrimo priemonių ir kaip liudytojus pakviesti abu Komisijos pareigūnus, kurie tuo metu buvo atsakingi už bylą.

 Dėl atsisakymo leisti susipažinti su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišku ir jo priedais

82      Hoechst nurodo, kad iki sprendimo priėmimo ji jau buvo pažymėjusi, jog Chisso advokatų 2002 m. gruodžio 17 d. laiškas, kuris buvo byloje, bet kurio turinys buvo beveik visiškai slaptas, byloje turėtų būti neslepiamas. Hoechst pažymėjo, kad jos gynybai būtų ypač reikalingi šio laiško priedai, tarp jų – 1999 m. kovo 26 d. laiškas, kuris, sprendžiant iš jo santraukos, susijęs su Chisso ir Komisijos bendradarbiavimu.

83      Kadangi šis dokumentas, kaip tai galima spręsti iš prieinamos bylos medžiagos, yra susijęs tik su Chisso bendradarbiavimo turiniu arba teisiniais klausimais ir jo vertinimu, Hoechst mano, kad nėra pateisinamo pagrindo trukdyti susipažinti su juo.

84      Hoechst priduria, kad Chisso laiške gali būti kaltinimo įrodymų (pavyzdžiui, jei Chisso ją apkaltino buvus kartelio organizatore), ir tada Komisija turėjo nedelsdama automatiškai leisti su juo susipažinti. Priešingai, jei jame yra diskriminavimo nuorodų, tokių kaip anksčiau nurodyti Komisijos procedūros pažeidimai, Chisso laiškas galėtų turėti poveikį kaip išteisinantis įrodymas. Šiuo atveju laiškas turėjo būti perduotas vėliausiai tada, kai Hoechst pateikė prašymą.

85      Šiomis aplinkybėmis nesvarbu, ar viena iš procedūros šalių paprašė nagrinėjamus dokumentus vertinti kaip konfidencialius. Komisija turi savo iniciatyva ir objektyviai išnagrinėti jos byloje esančių įrodymų konfidencialumą. Šiuo atžvilgiu Hoechst pažymi, jog Reglamento Nr. 17 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Komisija gali tenkinti tik pagrįstus prašymus saugoti verslo paslaptis.

86      Hoechst teigimu, tai, kad buvo nuslėptas Chisso laiškas, – ir tai tik iš dalies, – galėtų būti pateisinta tik jei jame buvo komercinių duomenų, pavyzdžiui, apie nesenų laikotarpių apyvartą arba rinkos dalis.

87      Remdamasi šio sprendimo 70 punkte minėtu sprendimu Endemol prieš Komisiją (65 punktas), Hoechst pažymi, kad konfidencialios informacijos apsauga turi būti suderinta su įmonių, kurioms yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, teise į gynybą. Įmonėms, kurioms yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, turi būti suteikta galimybė susipažinus su byla nustatyti, ar apibūdinti dokumentai gali būti svarbūs jų gynybai (šio sprendimo 70 punkte minėto sprendimo ICI prieš Komisiją 104 punktas). Šioje byloje Hoechst teigia, kad jos galimybė gintis buvo apribota, nes ji negalėjo išsiaiškinti tam tikrų lemiamų klausimų dėl procedūros ir faktinių aplinkybių.

88      Konkrečiai kalbant, Hoechst ginčija tai, kad Chisso pirmoji pateikė lemiamus įrodymus, todėl Chisso 1999 m. kovo 26 d. laiškas, kuris, kaip rodo jo santrauka, yra susijęs su Chisso ir Komisijos bendradarbiavimu, galėjo leisti padaryti išvadą dėl tokio bendradarbiavimo turinio ir dienos, ypač iki 1998 m. spalio 29 dienos.

89      Šiomis aplinkybėmis Hoechst prašo Pirmosios instancijos teismo imtis proceso organizavimo priemonių bei įpareigoti Komisiją Pirmosios instancijos teismui ir Hoechst pateikti visą Chisso advokatų 2002 m. gruodžio 17 d. laiško Komisijai ir jo priedų versiją. Be to, Hoechst prašo imtis tyrimo priemonių ir kaip liudytojus, tarpininkaujant Komisijai, pakviesti abu Komisijos pareigūnus, kuriems buvo paskirta byla.

90      2006 m. birželio 16 d. laiške, atsakydama į rašytinį Pirmosios instancijos teismo klausimą, kuriuo jos buvo paprašyta pateikti papildomas pastabas dėl anksčiau Komisijos perduotų dokumentų, pirmiausia Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų (žr. šio sprendimo 34 punktą), Hoechst pažymėjo, kad įrodymai buvo atmesti ir kad buvo administracinės procedūros pažeidimų.

91      Dėl įrodymų, kurie buvo atmesti, pirma, Hoechst mano, kad 1999 m. sausio 11 d. Chisso advokatų laiškas, su kuriuo pirmą kartą susipažinti galima dabar, yra nekaltumą įrodantis dokumentas.

92      Šis laiškas rodo, kad 1998 m. lapkričio 3 d., t. y. praėjus keletui dienų po Hoechst paraiškos atleisti nuo baudos, Chisso siekė gauti patvirtinimą, kad jokia kita įmonė nepasisiūlė bendradarbiauti anksčiau nei ji.

93      Tai įrodo, kad šią dieną Chisso nebuvo pateikusi Komisijai paraiškos atleisti nuo baudos. Paraišką atleisti nuo baudos, kaip matyti iš pačių laiško žodžių, Chisso pateikė tik 1999 m. sausio 11 dieną. Taigi negalima paneigti, kad nebuvo pateikta paraiška atleisti nuo baudos. Ši aplinkybė neatsispindėjo sprendime ir ji patvirtina, kad Hoechst buvo pirmoji su Komisija bendradarbiavusi įmonė.

94      Antra, Hoechst mano, kad Chisso 1999 m. kovo 26 d. laiškas Komisijai taip pat yra nekaltumą įrodantis dokumentas.

95      Hoechst teigimu, šis laiškas rodo, kad tada, kai jis išsiųstas, rašytiniai pareiškimai, kurių Komisija paprašė iš Chisso, vis dar nebuvo pateikti.

96      Visų pirma Hoechst dėl to pažymi, kad Chisso neoficialiai buvo nustatyti papildomi terminai, o tai nėra numatyta 1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo.

97      Toliau, jei 1999 m. kovo 26 d. dokumentai dar nebuvo pateikti, negali būti manoma, priešingai nei nurodyta sprendimo 458 punkte, kad Komisija turėjo kartelio egzistavimo įrodymą, gautą dėl Chisso bendradarbiavimo. Taigi Komisija prisiėmė neteisėtus įsipareigojimus Chisso atžvilgiu ir juos įvykdė, vėliau atleisdama ją nuo baudos.

98      Hoechst taip pat primena, kad 1999 m. kovo 19 d. ji pateikė Komisijai dokumentinius įrodymus, nors jos darbuotojams dar grėsė baudžiamasis persekiojimas Jungtinėse Valstijose, o pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo tereikėjo įrodyti kartelio egzistavimą – Hoechst tai buvo padariusi 1998 m. spalio 29 dieną.

99      Dėl administracinės procedūros pažeidimų Hoechst pažymi, jog Komisija sprendimo 461 punkte atsisakė pripažinti ją bendradarbiavus pirmąją, remdamasi tuo, kad Hoechst turėjo dokumentų, bet jų nepateikė, nors buvo sutarta, kad, atsižvelgiant į Jungtinėse Valstijose vykstančią procedūrą, Hoechst šiuos dokumentus galės pateikti vėliau.

100    Tuo pat metu, kaip matyti iš 1999 m. kovo 26 d. laiško, Komisija aiškiai suteikė Chisso „papildomus terminus“ dokumentams pateikti. Be to, 1999 m. balandžio mėn. Chisso pateikti dokumentai galėjo būti pateikti anksčiau. Todėl Chisso bendradarbiavimas turėjo būti nepripažintas dėl tų pačių priežasčių, kaip ir Hoechst atžvilgiu.

101    Tačiau Chisso visiškai nebuvo kaltinama dėl nepakankamo bendradarbiavimo esant panašiai situacijai. Tai yra Hoechst nepalankus nevienodas vertinimas.

 Dėl prašymo atlikti naujus tyrimus

102    Hoechst pažymi, kad bylą nagrinėjančiam pareigūnui išsiųstame 2003 m. sausio 22 d. laiške ji paprašė atlikti papildomus tyrimus Komisijos patalpose – apklausti liudytojus. Šis prašymas, nors nei bylą nagrinėjantis pareigūnas, nei Komisija neatsisakė jo tenkinti, nebuvo patenkintas, nes prašomas tyrimas, atrodo, nebuvo atliktas. Kadangi šis tyrimas turėjo lemiamą reikšmę sprendimo turiniui dėl šiame ieškinio pagrinde nurodytų priežasčių, Komisija pažeidė gero administravimo principą.

b)     Komisijos argumentai

 Dėl atsisakymo leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais

103    Komisija pažymi, jog Hoechst neneigia, kad iš esmės gali būti atsisakyta leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, jei tai yra vidaus dokumentai arba juose yra verslo paslapčių.

104    Šiomis aplinkybėmis, pirma, Komisija pažymi, kad bylą nagrinėjantis pareigūnas „ypatingą dėmesį“ skyrė jos išvadoms sprendimo projekte, susijusioms su palankaus vertinimo skiriant baudą klausimu. „Be to“ jis išnagrinėjo Komisijos vidaus užrašus, prieš paskelbdamas esąs įsitikinęs, „kad Komisijos tarnybų veiksmai šalių atžvilgiu šiuo klausimu neturėjo poveikio bylos rezultatams“.

105    Antra, Komisija nurodo, kad informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą, pirmoji pateikė Chisso per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą. Nustatant, kuri įmonė pirmoji pateikė Komisijai lemiamus įrodymus, atsižvelgiama išimtinai į įmonių pateiktus dokumentus, su kuriais susipažinti šalims buvo leista. Todėl perspėjimas, kurį buvo pažadėta padaryti Chisso per šį 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą, logiškai negali turėti įtakos nustatant, kuri įmonė bendradarbiavo pirmoji. Kartu darytina išvada, kad kritika, susijusi su procedūros eiga po šios dienos, negali turėti nė mažiausios reikšmės šiuo atžvilgiu. Taip pat yra ir kaltinimų, susijusių su atsisakymu leisti susipažinti su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišku ir jo priedais, atveju.

106    Trečia, Hoechst taip pat nepavyko sukelti rimtų abejonių dėl Komisijos vykdomos procedūros objektyvumo, dėl kurių būtų pateisinamas leidimas išsamiau susipažinti su jos vidaus dokumentais.

107    Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, jog 1998 m. gruodžio 9 d. Chisso galimybė žodžiu pateikti pastabas buvo suteikta išimtinai dėl to, kad būtų paaiškinti 1998 m. lapkričio 13 d. pateikti rašytiniai įrodymai. Priešingai, 1999 m. kovo 5 d. Hoechst telefonu pateiktu pasiūlymu susitikti buvo siekiama esamus rašytinius įrodymus pakeisti žodiniu liudijimu.

108    Dėl „atsisakymo“ sutikti su Hoechst pasiūlymu susitikti Komisija nurodo daugiau kalbėjusi apie bendrą 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sąlygų priminimą, o ne apie galutinį atsisakymą nuo bet kokių naujų ryšių su Hoechst. Komisija taip pat patikslina, kad jos pozicija buvo grindžiama išankstiniu, pirma, Hoechst, kuri nebuvo pasirengusi visiškai bendradarbiauti, kol pasibaigs Jungtinėse Valstijose vykstančios baudžiamosios ir civilinės procedūros, noro bendradarbiauti ir, antra, iki šios dienos Hoechst Komisijai suteiktos informacijos įrodomosios galios vertinimu. Kadangi Hoechst nepaskelbė, jog per prašomą susitikimą ji yra pasirengusi visiškai bendradarbiauti su Komisija ir pateikti kitokio pobūdžio informacijos, nei jau buvo pateikusi, nei Komisijai, nei Hoechst nebuvo jokios prasmės organizuoti naują susitikimą.

109    Dėl to, kad Komisija aktyviai kvietė Chisso į susitikimus ir juos organizavo, Komisija pažymi, kad savo telefono skambučiu ji tik reagavo į Chisso iniciatyvą. Per 1998 m. rugsėjo 29 d. susitikimą buvo sutarta, kad advokatai imsis iniciatyvos per dvi savaites surengti naują susitikimą su Komisija. Kadangi per sutartą terminą jie su Komisija nesusisiekė, Komisija atnaujino ryšį, kad patikrintų, ar advokatai vis dar nori su ja susitikti.

110    Komisija priduria, kad atitinkamos institucijos geras veikimas konkurencijos srityje priklauso pirmiausia nuo pranešimo dėl bendradarbiavimo veiksmingumo ir atitinkamai bendradarbiaujančių įmonių pasitikėjimo dėl šiuo atžvilgiu jų užmegztų ryšių konfidencialumo. Taigi turi būti atmestas Hoechst tvirtinimas, kad jos suinteresuotumas nustatyti galimus procedūros pažeidimus yra svarbesnis nei geras institucijos veikimas. Šiomis aplinkybėmis šio sprendimo 79 punkte minėtas sprendimas Solvay prieš Komisiją visiškai negali būti naudingas Hoechst, nes šiuo atveju nėra išimtinių bylos aplinkybių. Byla, kurioje buvo priimtas sprendimas Solvay prieš Komisiją, buvo susijusi ne su Komisijos vidaus užrašais, bet tik su vienos iš šalių konfidencialiais dokumentais. Be to, šiame sprendime nagrinėtos faktinės aplinkybės labai skyrėsi nuo faktinių aplinkybių dabar nagrinėjamoje byloje, kuri nėra susijusi su sudėtingais ir kompleksiškais ekonominiais vertinimais.

111    Galiausiai, remdamasi šio sprendimo 70 punkte minėtu sprendimu Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją (340 punktas), Komisija pažymi, kad jei dokumentai, kuriuose galėjo būti išteisinančių įrodymų, nebuvo pateikti vienai iš šalių, teisės į gynybą pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tuomet, jei būtų įrodyta, kad administracinė procedūra galbūt būtų pasibaigusi kitaip, jei ši šalis per šią procedūrą būtų turėjusi galimybę susipažinti su minėtais dokumentais. Tačiau šioje byloje tokia galimybė turi būti visiškai atmesta, kiek tai susiję su aplinkybe, kad Chisso buvo pirmoji bendradarbiavusi įmonė, pateikusi parodymus 1998 m. lapkričio 13 dieną.

112    2006 m. rugsėjo 5 d. atsakyme į rašytinį Pirmosios instancijos teismo klausimą Komisija pateikė šiuos komentarus dėl 2006 m. birželio 16 d. pateiktų papildomų Hoechst pastabų (žr. šio sprendimo 34 ir 90–101 punktus).

113    Pirma, dėl Chisso 1999 m. sausio 11 d. laiško Komisija nurodo, kad per administracinę procedūrą jau buvo galima susipažinti su šiuo dokumentu, todėl, kad ir kaip būtų, jis negali būti vertinamas kaip įrodymas, su kuriuo susipažinti ji neleido.

114    Bet kuriuo atveju Komisija pažymi, jog 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo E skyriaus 1 dalyje įmonės yra įpareigojamos „susisiekti“ su Komisijos Konkurencijos generaliniu direktoratu. Nors šios nuostatos versijoje vokiečių kalba šiuo atveju yra vartojamas terminas „pareiškėjas“ (Antragsteller), oficialios paraiškos pateikti nebūtina. Be to, pati Hoechst savo 1998 m. spalio 27 d. laiške nepateikė „paraiškos“.

115    Dėl klausimo, kuri įmonė bendradarbiavo pirmoji 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus prasme, Komisija mano, kad lemiamą reikšmę turi ne „paraiškos“ diena. Svarbiausia yra žinoti, kuri įmonė „pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą“. Be to, iš 1999 m. sausio 11 d. laiške vartojamų žodžių matyti, jog Chisso akivaizdžiai preziumavo, kad jos bendradarbiavimas jau prasidėjo.

116    Antra, dėl Chisso 1999 m. kovo 26 d. laiško Komisija pažymi, kad šis dokumentas yra susijęs tik su klausimais dėl terminų, kurie buvo nustatyti Chisso, o ne Hoechst, kitiems dokumentams pateikti, Chisso jau įvykdžius 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto taikymo sąlygas, kai ji 1998 m. lapkričio 13 d. pateikė parodymus. Taigi Hoechst klysta teigdama, kad tai yra jos nekaltumą įrodantis dokumentas. Jis toks būti negali, nes nėra susijęs nė su viena iš priežasčių, dėl kurių Hoechst negali pasinaudoti 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriumi, – jos yra nurodytos sprendimo 455–464 konstatuojamosiose dalyse, ir Komisija jas primena.

117    Tai, kad Chisso vertinama kaip pirmoji bendradarbiavusi įmonė, grindžiama ne jos 1999 m. balandžio 20 d. pateiktomis pastabomis, bet 1998 m. lapkričio 13 d. pateiktais dokumentais. Todėl dėl termino pratęsimo Chisso atgaline data netapo pirmąja bendradarbiavusia įmone.

118    Jei Hoechst ketina tvirtinti, jog iš šio dokumento matyti, kad Chisso taip pat neįvykdė 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus d punkto taikymo sąlygų, Komisija mano, kad jos argumentas negali būti priimtas, nes niekas negali savo naudai remtis kitam asmeniui naudos suteikusiu neteisėtumu (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, Rink. p. I‑0000, 373 punktas). Tuo labiau kad, jei iš Chisso iš tikrųjų turi būti atimta galimybė pasinaudoti 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriumi, tai neturi jokių pasekmių Hoechst.

119    Komisija priduria, kad, norint taikyti 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktą, reikalinga informacija, turinti lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą. Priešingai nei mano Hoechst, informacija, kuri tik suteikia Komisijai galimybę imtis tyrimo, nėra pakankama.

120    Tiesa, kad a priori neatmetama galimybė pateikti informaciją žodžiu. Tačiau, taikant 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktą, pati savaime ji neturi reikšmės, ir reikšmę įgyja tik užfiksavus ją atitinkamose laikmenose (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 505 punktas).

121    Komisijos turėjo būti specialiai prašoma rašyti protokolą (šio sprendimo 120 punkte minėto sprendimo BASF prieš Komisiją 502 punktas), kad ir kaip būtų, tol, kol Komisija to nepasiūlė savo administracinėje praktikoje. Be to, protokolas gali padėti įrodyti kartelio egzistavimą tik tada, jei Komisija galėjo patikrinti pareiškimo tikrumą.

122    Trečia, kalbėdama apie administracinės procedūros pažeidimus, Hoechst iš 1999 m. kovo 26 d. laiško daro išvadą, kad Chisso taip pat neįvykdė 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus d punkto taikymo sąlygų. Šis argumentas turi būti atmestas, nes niekas negali savo naudai remtis kitam asmeniui naudos suteikusiu neteisėtumu.

123    Be to, klausimas, ar buvo įvykdytos 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus d punkto taikymo sąlygos, Komisijos teigimu, turi būti sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju. Vienas iš svarbių veiksnių šiomis aplinkybėmis – ar dėl atitinkamos įmonės elgesio procedūra vėlavo tiek, kad į tai tikrai reikia atsižvelgti. Vertinant visą procedūrą akivaizdu, kad šioje byloje taip nėra. Komisija taip pat pažymi, kad Hoechst antrąją savo pastabų dalį pateikė tik 1999 m. balandžio mėn., praėjus kelioms dienoms po to, kai savo pareiškimus pateikė Chisso (juos Hoechst laiko pavėluotais).

124    Galiausiai Komisija ginčija tam tikrus su faktinėmis aplinkybėmis susijusius tvirtinimus, esančius Hoechst pastabose.

 Dėl prašymo atlikti naujus tyrimus

125    Komisija pažymi, kad tyrimas iš tikrųjų buvo atliktas, bet nebuvo gauta Hoechst palankių rezultatų. Be kita ko, pareigūnas, tuo metu paskirtas bylai, buvo apklaustas ir patvirtino, jog Chisso negavo perspėjimo, kad bendradarbiavimo srityje ji gali būti aplenkta. Taigi Chisso šiuo atžvilgiu nebuvo perspėta. In fine dėl šio klausimo Komisija daro nuorodą į sprendimo 458 konstatuojamąją dalį.

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

126    Pirmiausia pažymėtina, kad Hoechst, pagrįsdama teisės susipažinti su byla pažeidimą, savo pirmajame ieškinio pagrinde kelis kartus nurodo gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimą. Be to, šie argumentai yra iš naujo plėtojami aštuntajame ir devintajame ieškinio pagrinduose, kuriais siekiama, kad bauda būtų sumažinta.

127    Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad prieš konkrečiai nagrinėjant teisės susipažinti su byla pažeidimą, kurį nurodo Hoechst, pirma reikia išnagrinėti šiuos argumentus.

a)     Dėl gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo

128    Primintina, kad per administracinę procedūrą Komisijoje ši turi paisyti Bendrijos teisėje numatytų procesinių garantijų (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enso Española prieš Komisiją, T‑348/94, Rink. p. II‑1875, 56 punktas).

129    Viena iš Bendrijos teisės sistemos per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra gero administravimo principas, su kuriuo siejasi kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes (1992 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo La Cinq prieš Komisiją, T‑44/90, Rink. p. II‑1, 86 punktas ir šio sprendimo 75 punkte minėto sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 99 punktas).

130    Dėl vienodo požiūrio principo – vertindama įmonių bendradarbiavimą Komisija negali pažeisti šio principo, kuris yra Bendrijos teisės bendrasis principas ir kuris pagal nusistovėjusią teismų praktiką yra pažeidžiamas, jei panašios situacijos yra vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos yra vertinamos vienodai, nebent tai būtų objektyviai pagrįsta (2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir AcciaispecialiTernipriešKomisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 237 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 453 punktas).

131    Šioje byloje, pirma, dėl Hoechst tvirtinimo, kad 1998 m. rudenį Komisija Chisso atžvilgiu padarė tai, ką tuo pačiu metu atsisakė padaryti Hoechst atžvilgiu, t. y. žodinius parodymus pripažino bendradarbiavimu, atsižvelgiant į šio sprendimo 572–578 punktuose nurodytas priežastis, turi būti nuspręsta, viena vertus, kad sprendime Komisija galiausiai pripažino Hoechst žodinius parodymus bendradarbiavimu, ir, kita vertus, bet kuriuo atveju, kad Komisija ketino neatsižvelgti į tam tikrus žodinius parodymus, nes procedūros pradžioje nebuvo tikra, ar Hoechst iš tikrųjų bendradarbiaus. Taigi Hoechst argumentai šiuo atžvilgiu turi būti atmesti.

132    Antra, dėl 1998 m. lapkričio 9 d. Komisijos vidaus užrašų, susijusių pirmiausia su 1998 m. spalio 29 d. susitikimu, kuriuose pažymima, kad „<...> advokatai bent sutiko susitikti, kaip buvo sutarta po [Konkurencijos generalinio direktorato] skambučių“, turi būti nuspręsta, kad pokalbiai telefonu, įvykę Komisijos tarnybų iniciatyva, yra susiję su tuo, kad 1998 m. rugsėjo 29 d. jos tarnybos jau susitiko su Chisso advokatais, ir nėra reikalo nustatyti, ar Chisso tapatybė buvo oficialiai atskleista. Kaip savo 1998 m. spalio 1 d. užrašuose pažymi Komisija, buvo sutarta, kad advokatai per dvi savaites vėl susisieks su Komisija. Tai, kad tokiomis aplinkybėmis Komisijos tarnybos atnaujino ryšį su jais, negali sukelti abejonių dėl procedūros teisėtumo šiuo atžvilgiu.

133    Trečia, dėl to, kad nebuvo patenkinti Hoechst prašymai atlikti papildomus tyrimus, konstatuotina, jog Hoechst bylą nagrinėjančiam pareigūnui išsiųstame 2003 m. sausio 22 d. laiške išdėstytas prašymas buvo pateiktas atsižvelgiant į prašymą leisti susipažinti su vidaus dokumentais, susijusiais su Komisijos ir Chisso pokalbiais telefonu 1998 m. rugsėjo–1999 m. balandžio mėnesiais. Konkrečiai kalbant, Hoechst pasiūlė bylą nagrinėjančiam pareigūnui atlikti šių pokalbių telefonu tyrimą. Tačiau iš bylą nagrinėjančio pareigūno galutinės ataskaitos matyti, kad „dėl <...> reikalavimų, kuriuos pateikė bendrovės Hoechst ir Nutrinova“, jis „išnagrinėjo esamus Komisijos tarnybų vidaus užrašų tekstus“. Taigi Hoechst tvirtinimas, kad jos prašymas nebuvo patenkintas, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.

134    Ketvirta, dėl tvirtinimo, kad taikant 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo būta šališko elgesio arba nevienodo vertinimo, pažymėtina, jog 1998 m. lapkričio 9 d. vidaus užrašuose, kuriuose buvo daroma nuoroda į pirmuosius susitikimus su Chisso ir Hoechst, Komisija nurodė štai ką:

„Aišku, mes jiems (t. y. Chisso advokatams) nepranešėme, kad kitos įmonės taip pat teikė informaciją, ir toms kitoms įmonėms nepranešėme, kad <...> Chisso pateikė paraišką atleisti nuo baudos.“

135    Tačiau iš 1998 m. lapkričio 13 d. Chisso ir Komisijos susitikimo ataskaitos matyti, jog vienas iš pareigūnų, kuriems paskirta byla, pareiškė, kad „[ji] bus sąžiningai perspėta, jei kita įmonė bandytų aplenkti Chisso pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo“.

136    Darytina išvada, kad, viena vertus, 1998 m. lapkričio 9 d. Komisija aiškiai parodė savo ketinimą bendradarbiaujančioms įmonėms, konkrečiai Hoechst, neatskleisti, jog kitos įmonės į jos tarnybas kreipėsi, kad būtų atleistos nuo baudos, nors, kita vertus, 1998 m. lapkričio 13 d., t. y. praėjus kelioms dienoms, ji Chisso užtikrino, kad ši bus perspėta, jei kitos įmonės bandytų ją aplenkti bendradarbiavimo srityje.

137    Dėl tokių aplinkybių Pirmosios instancijos teismas mano, kad šioje byloje Komisija pažeidė gero administravimo ir vienodo požiūrio principus. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas nori pažymėti, kad net jei atitinkamo pareigūno pareiškimas per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą neįrodo, jog Chisso duotas pažadas iš tikrųjų buvo įvykdytas vėliau, vis dėlto tai yra dviejų minėtų principų pažeidimas.

138    Šiame etape reikia pažymėti, kad Hoechst neprašo panaikinti sprendimo, nes Komisija pažeidė gero administravimo ir vienodo požiūrio principus. Tačiau, kadangi šių principų pažeidimas buvo nurodytas pagrindžiant teisės susipažinti su byla pažeidimą, kuris bus nagrinėjamas toliau, ir kadangi Hoechst argumentai yra iš naujo plėtojami su 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu susijusiuose aštuntajame ir devintajame ieškinio pagrinduose, reikia iškelti klausimą dėl šio sprendimo 137 punkte konstatuoto pažeidimo įtakos sprendimo turiniui.

139    Šiuo atžvilgiu, pirma, pažymėtina, jog šio sprendimo 137 punkte konstatuotas neteisėtumas nėra tokio pobūdžio, kad būtų užginčytas Komisijos sprendime konstatuotas pažeidimas, kuris galiausiai yra grindžiamas dokumentiniais įrodymais. Be to, Hoechst šiuo klausimu nepateikia jokio argumento.

140    Antra, dėl įmonių bendradarbiavimo iš sprendimo 440 konstatuojamosios dalies kyla tai:

„Per 1998 m. lapkričio 13 d. įvykusį susitikimą Chisso žodžiu apibūdino kartelio veiklą ir pateikė rašytinius įrodymus <...>. Komisija mano, kad, atsižvelgiant į tai, Chisso buvo pirmoji įmonė, kuri pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant šiame sprendime konstatuojamo kartelinio susitarimo egzistavimą.“

141    Darytina išvada, kad nuspręsdama, jog Chisso buvo pirmoji įmonė, kuri pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą, Komisija rėmėsi tik per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą, o ne vėliau pateiktu žodiniu kartelio veiklos apibūdinimu ir perduotais rašytiniais įrodymais.

142    Šiomis aplinkybėmis, net darant prielaidą, kad po 1998 m. lapkričio 13 d. Chisso ir toliau turėjo bendradarbiauti su Komisija, Komisija sprendime nebūtų galėjusi padaryti kitokios išvados dėl 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo, kol kas nenagrinėjant Hoechst pateiktų aštuntojo ir devintojo ieškinio pagrindų, kuriais siekiama įrodyti, kad 1998 m. lapkričio 13 d. Chisso pateikta informacija iš esmės nebuvo lemiama. Taip pat būtų buvę ir jei Hoechst būtų turėjusi toliau bendradarbiauti po 1998 m. lapkričio 13 d., jau žinodama apie Chisso bendradarbiavimą.

143    Todėl reikia traktuoti, kad šio sprendimo 137 punkte konstatuotas neteisėtumas nėra tokio pobūdžio, kad turėtų įtakos sprendimo galiojimui kalbant, pirma, apie pažeidimo konstatavimą ir, antra, apie tai, kad Chisso bendradarbiavo pirmoji.

144    Nepriklausomai nuo klausimo, ar šio sprendimo 137 punkte konstatuotas neteisėtumas turėjo įtakos teisei susipažinti su byla, kuri bus nagrinėjama toliau, ir atitinkamai į klausimą, ar jis turi įtakos viso sprendimo galiojimui, kadangi Hoechst nurodyti argumentai yra iš naujo plėtojami aštuntajame ir devintajame ieškinio pagrinduose, kuriais siekiama, kad nagrinėjama bauda būtų sumažinta, šiame etape Pirmosios instancijos teismas nesprendžia galimo šios baudos pakeitimo klausimo.

b)     Dėl teisės susipažinti su byla pažeidimo

145    Pirmiausia reikia priminti, kad teisė susipažinti su byla, neatsiejama nuo teisės į gynybą principo paisymo, reiškia, kad Komisija atitinkamai įmonei suteikia galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Tai yra tiek kaltę įrodantys dokumentai, tiek nekaltumą įrodantys dokumentai, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 68 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką).

146    Kalbant apie kaltę įrodančius dokumentus, atitinkama įmonė turi įrodyti, kad išvada, kurią Komisija padarė savo sprendime, būtų buvusi kitokia, jei nepateiktas dokumentas, kuriuo Komisija parėmė savo kaltinimus šiai įmonei, nebūtų buvęs naudojamas kaip kaltę įrodantis dokumentas. Kalbant apie nekaltumą įrodančius dokumentus, atitinkama įmonė turi įrodyti, kad jų neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui šios įmonės nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad ji būtų galėjusi šiuos nekaltumą įrodančius dokumentus panaudoti gynybai taip, kad jeigu būtų galėjusi jais remtis per administracinę procedūrą, būtų galėjusi nurodyti aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tame etape padarytomis išvadomis, ir todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo ji kaltinama, trukmės ir sunkumo būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui. Galimybė, kad neatskleistas dokumentas būtų turėjęs įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti įrodyta tik atlikus išankstinį kai kurių įrodinėjimo priemonių vertinimą, kuris parodytų, kad neatskleisti dokumentai šių įrodymų atžvilgiu galėjo turėti reikšmės, į kurią buvo būtina atsižvelgti (žr. šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 73–76 punktus ir ten nurodytą teismų praktiką).

147    Be to, reikia pažymėti, kad Komisija, kuri praneša apie kaltinimus ir priima sprendimą, kuriuo yra skiriama bausmė, viena negali nustatyti dokumentų, naudingų atitinkamos įmonės gynybai. Tačiau jai yra leidžiama pašalinti iš administracinės procedūros įrodymus, kurie visiškai nėra susiję su faktiniais arba teisiniais tvirtinimais, esančiais pranešime apie kaltinimus, ir kurie dėl to visiškai nėra svarbūs tyrimui. Ieškovas negali kaip panaikinimo pagrindu sėkmingai remtis tuo, kad nebuvo pateikti nesusiję dokumentai (žr. šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 126 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką).

148    Galiausiai reikia priminti, kad teisės leisti susipažinti su bylos medžiaga gali lemti viso ar dalies Komisijos sprendimo panaikinimą tik tada, jei netinkamai suteikta galimybė susipažinti su tyrimo byla per administracinę procedūrą sutrukdė atitinkamai įmonei arba atitinkamoms įmonėms susipažinti su dokumentais, kurie galėjo būti naudingi jų gynybai, ir todėl buvo pažeista jų teisė į gynybą. Taip būtų buvę, jei atskleidus dokumentą būtų galimybė, tegul ir nedidelė, kad administracinė procedūra pasibaigtų kitaip, jei atitinkama įmonė būtų galėjusi per šią procedūrą juo remtis (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 101 ir 131 punktus).

149    Būtent šių samprotavimų kontekste reikia įvertinti, ar Hoechst teisė susipažinti su byla buvo pažeista šioje byloje, pirma, Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų ir, antra, vidaus dokumentų, susijusių su Komisijos ir Chisso pokalbiais telefonu 1998 m. rugsėjo–1999 m. balandžio mėn., atžvilgiu.

 Dėl Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų

150    Pirma, pažymėtina, kad Komisija nusprendė Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų nekonfidencialią versiją įtraukti į tyrimo bylą, su kuria turėjo galimybę susipažinti procedūroje dalyvaujančios įmonės. Taigi Komisija neišvengiamai turėjo nuspręsti, kad šie dokumentai buvo svarbūs tyrimui.

151    Antra, Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų Komisija sprendime nenaudojo, kad įrodytų, jog atitinkamos įmonės padarė pažeidimą. Taigi tai nėra kaltę rodantys įrodymai.

152    Trečia, konstatuotina, kad Hoechst iš tikrųjų turėjo galimybę susipažinti su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų nekonfidencialia versija. Tačiau šių dokumentų versiją, su kuria galimybę susipažinti Hoechst turėjo per administracinę procedūrą, sudarė 101 puslapis, kurie beveik visi tušti ir su užrašu „Verslo paslaptys“. Jokia labiau suprantama nekonfidenciali versija arba net šių dokumentų turinio santrauka per administracinę procedūrą nebuvo pateikta. Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiške buvo paminėtas tik sąrašas, kuriame buvo nurodyta nagrinėjamų dokumentų data, siuntėjas, gavėjas ir atitinkamais atvejais – dalykas. Šiomis aplinkybėmis Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų nekonfidenciali versija – tokia, su kuria galimybę susipažinti Hoechst turėjo per administracinę procedūrą, – iš tikrųjų prilygintina nagrinėjamų dokumentų, kurie buvo svarbūs tyrimui, nes buvo byloje, neatskleidimui.

153    Ketvirta, pažymėtina, kad per administracinę procedūrą Hoechst kelis kartus prašė leisti geriau susipažinti su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišku ir jo priedais. Kaip pažymėta sprendimo 26 konstatuojamojoje dalyje, buvo atsisakyta suteikti šią galimybę, nes Chisso paprašė juos vertinti kaip konfidencialius. Tačiau Komisija, pagrįsdama visišką atsisakymą atskleisti savo bylos dokumentus, negali apskritai remtis konfidencialumu (1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 1017 punktas). Iš esmės įmonių ir įmonių asociacijų teisė į jų verslo paslapčių apsaugą turi būti suderinama su garantuojama teise susipažinti su visa byla (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, vadinamojo „Ciment“, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 147 punktas).

154    Bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant į specialų Hoechst prašymą šiuo atžvilgiu, Komisija galėjo parengti arba nurodyti parengti nekonfidencialią nagrinėjamų dokumentų versiją arba, jei paaiškėja, kad tai sudėtinga, parengti šių dokumentų sąrašą ir pakankamai tikslią nekonfidencialią jų turinio santrauką.

155    Dėl visų šių priežasčių reikia traktuoti, kad Komisija tinkamai nesuteikė Hoechst galimybės susipažinti su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišku ir jo priedais.

156    Tačiau primintina, kad Komisijos sprendimas gali būti visiškai arba iš dalies panaikintas dėl teisės susipažinti su byla pažeidimo tik tada, jei netinkamai suteikta galimybė susipažinti su tyrimo byla per administracinę procedūrą sutrukdė atitinkamai įmonei arba atitinkamoms įmonėms susipažinti su dokumentais, kurie galėjo būti naudingi jų gynybai, ir todėl buvo pažeista jų teisė į gynybą.

157    Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas ėmėsi šio sprendimo 32–35 punktuose išvardytų proceso organizavimo priemonių, ir Hoechst galėjo pateikti papildomas pastabas dėl tokiu būdu jai pateiktų susipažinti nesutrumpintų dokumentų.

158    Pirmiausia šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tam tikri tyrimo byloje esantys dokumentai, konkrečiai Chisso 1999 m. sausio 11 d. laiškas, buvo pateikti Pirmosios instancijos teismo prašymu, nes sprendime į juos buvo daroma nuoroda konstatuojant, kad per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą Chisso žodžiu apibūdino kartelio veiklą ir pateikė įrodymus. Be to, yra aišku, kad šie dokumentai buvo tyrimo byloje, su kuria susipažinti procedūros šalys turėjo galimybę, Komisija tai patvirtina savo pastabose šiuo klausimu, ir Hoechst to visiškai neginčija. Šiomis aplinkybėmis Hoechst nepagrįstai teigia, kad šiuo atžvilgiu buvo teisės susipažinti su byla pažeidimas.

159    Kalbant apie Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišką ir jo priedus, papildomos Hoechst pastabos yra konkrečiai susijusios su vienu iš jo priedų, t. y. Chisso 1999 m. kovo 26 d. laišku.

160    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad šioje byloje Komisija sprendimo priėmimo momentu galutinai nusprendė, kuri įmonė pirmoji pateikė lemiamus įrodymus. Jokiame procedūros etape Komisija įmonėms nepranešė, ar jos bus atleistos nuo baudos. Šiomis aplinkybėmis Chisso 1999 m. kovo 26 d. laiško neatskleidimas negalėjo turėti įtakos Hoechst teisei į gynybą per administracinę procedūrą.

161    Bet kuriuo atveju reikia patikslinti, kad Chisso 1999 m. kovo 26 d. laiškas negalėtų pakeisti Komisijos išvados, kad Chisso buvo pirmoji įmonė, kuri pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą, neatsižvelgiant į klausimą, ar ši išvada buvo pagrįsta. Iš esmės Chisso 1999 m. kovo 26 d. laišku siekiama paaiškinti šios įmonės vėlavimą pateikti „faktinių aplinkybių išdėstymą“. Tai negalėtų sumenkinti aplinkybės, kad, Komisijos teigimu, per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą Chisso žodžiu apibūdino kartelio veiklą ir pateikė rašytinius įrodymus. Taip pat tai, kad Komisija po 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimo galėjo suteikti Chisso papildomus terminus papildomiems faktinių aplinkybių įrodymams pateikti, negali turėti įtakos tam, kad ji bendradarbiavo pirmoji, jei ši išvada grindžiama tik per minėtą susitikimą pateiktais įrodymais.

162    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti Hoechst nurodytą ieškinio pagrindą, kiek jis yra susijęs su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišku ir jo priedais.

 Dėl vidaus dokumentų, susijusių su Komisijos ir Chisso pokalbiais telefonu 1998 m. rugsėjo–1999 m. balandžio mėn.

163    Iš pradžių reikia pažymėti, kad per administracinę procedūrą Hoechst paprašė leisti susipažinti tik su vidaus dokumentais, susijusiais su Komisijos ir Chisso pokalbiais telefonu, įvykusiais 1998 m. rugsėjo–1999 m. balandžio mėnesiais. Konkrečiai tai matyti iš Hoechst 2003 m. sausio 22 d. laiško, išsiųsto bylą nagrinėjančiam pareigūnui, ir tai buvo patvirtinta per posėdį.

164    Toliau primintina, jog teisė susipažinti su byla reiškia, kad Komisija atitinkamai įmonei suteikia galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai, išskyrus pirmiausia Komisijos vidaus dokumentus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktą).

165    Galimybės susipažinti su tokiais dokumentais ribojimas yra pateisinamas būtinybe užtikrinti gerą Komisijos veikimą baudžiant už Sutarties konkurencijos normų pažeidimus. Komisijos vidaus dokumentai gali būti pateikiami susipažinti tik tada, jei tai būtina dėl ypatingų bylos aplinkybių, remiantis svariomis nuorodomis, kurias turi pateikti suinteresuotoji šalis (žr. šio sprendimo 153 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ciment 420 punktą, ten nurodytą teismų praktiką ir 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 40 punktą).

166    Šioje byloje dėl šio sprendimo 128–144 punktuose nurodytų priežasčių Hoechst pateikti argumentai dėl gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo buvo atmesti tiek, kiek jie nėra susiję su tuo, kad per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą Chisso buvo užtikrinta, jog ji bus perspėta, jei kita įmonė bandytų ją aplenkti pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

167    Tačiau, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 143 punkte, šiuo atžvilgiu konstatuotas neteisėtumas nėra tokio pobūdžio, kad turėtų įtakos sprendimo galiojimui kalbant, pirma, apie pažeidimo konstatavimą ir, antra, apie pirmosios bendradarbiavusios įmonės nustatymą ir atitinkamai atleidimą nuo baudos.

168    Todėl turi būti nuspręsta, kad nėra jokios svarios nuorodos minėtos teismų praktikos prasme, kuri pateisintų leidimą Hoechst susipažinti su nagrinėjamais vidaus dokumentais. Dėl šios priežasties Hoechst ieškinio pagrindas tiek, kiek jis yra susijęs su teisės susipažinti su vidaus dokumentais, susijusiais su Komisijos ir Chisso pokalbiais telefonu, vykusiais 1998 m. rugsėjo–1999 m. balandžio mėn., pažeidimu, turi būti atmestas.

169    Be to, siekiant išsiaiškinti tiesą atsižvelgiant į prieš tai nurodytą gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimą, Komisija buvo įpareigota, remiantis Procedūros reglamento 65 straipsnio b punktu ir 67 straipsnio 3 dalies antrąja pastraipa, pateikti nagrinėjamus vidaus dokumentus, kad juos ištirtų Pirmosios instancijos teismas. Pagal Procedūros reglamento 67 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą Komisijos pateikti dokumentai nebuvo perduoti ieškovei Pirmosios instancijos teismui tiriant jų konfidencialumą ir svarbą bylos sprendimui.

170    Atlikdamas šį tyrimą Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamuose vidaus dokumentuose akivaizdžiai nėra įrodymų, svarbių bylos sprendimui. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad paprastai tokios rūšies dokumentai laikomi konfidencialiais, Pirmosios instancijos teismas nusprendė juos išimti iš bylos ir grąžinti Komisijai (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Laval prieš Komisiją, T‑5/02, Rink. p. II‑4381, 78 punktą ir pagal analogiją – 1997 m. gruodžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NMH Stahlwerke ir kt. prieš Komisiją, T‑134/94, T‑136/94–T‑138/94, T‑141/94, T‑145/94, T‑147/94, T‑148/94, T‑151/94, T‑156/94 ir T‑157/94, Rink. p. II‑2293, 40, 44 ir 45 punktus).

171    Dėl visų šių priežasčių, nesant reikalo imtis papildomų proceso organizavimo arba tyrimo priemonių, kurių prašė Hoechst, kadangi Pirmosios instancijos teismas mano, jog išsiaiškinti jam pakako bylos dokumentų, pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

B –  Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad bylą nagrinėjančio pareigūno galutinė ataskaita neišsami

1.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

172    Hoechst primena, jog ji bylą nagrinėjančiam pareigūnui kelis kartus kritikavo administracinės procedūros eigą ir pirmiausia tai, kad, pirma, jai nebuvo leista bendradarbiauti pateikiant žodinius liudijimus, nors toks bendradarbiavimo būdas Chisso atžvilgiu buvo pripažintas, antra, buvo atsisakyta surengti naujus susitikimus su Komisijos atstovais, nors tokie susitikimai buvo pasiūlyti Chisso, ir, trečia, kad Chisso buvo neteisėtai pažadėta ją perspėti, jei kitos šalys bandytų ją „aplenkti“ bendradarbiaudamos.

173    Kadangi bylą nagrinėjantis pareigūnas galutinėje ataskaitoje nepaminėjo šios kritikos, sprendimą priėmusi Komisijos narių kolegija nebuvo tinkamai informuota apie Hoechst teisės į gynybą pažeidimą.

174    Hoechst teigimu, bylą nagrinėjantis pareigūnas neteisėtai – ir atskirai nemotyvuodamas – nusprendė, kad neturi reikšmės tai, ar ta ankstesnė kritika buvo pagrįsta. Remdamasi šio sprendimo 75 punkte minėtu sprendimu ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją (104 punktas), Hoechst pažymi, jog yra įmanoma, kad objektyvumo stoka vykstant procedūrai neturėtų pastebimos ir teisei į gynybą prieštaraujančios įtakos sprendimo teisėtumui, jei ši objektyvumo stoka atsiranda tik dėl Komisijos atstovo „mąstymo šališkumo“. Priešingai, Hoechst mano, kad tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, atsiranda pasekmių procedūros veiksmams ir vienašališkai palankiau yra vertinama viena iš šalių, teisinis vertinimas turėtų būti kitoks.

175    Hoechst daro išvadą, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas turėjo patikrinti šias aplinkybes ir jas išdėstyti savo galutinėje ataskaitoje, kad už sprendimo priėmimą atsakingiems Komisijos nariams pateiktų teisingą procedūros eigos vaizdą.

b)     Komisijos argumentai

176    Bylą nagrinėjančio pareigūno galutinė ataskaita yra skirta Komisijos nariams pateikiamam sprendimo projektui papildyti.

177    Remdamasi 2001 m. gegužės 23 d. Komisijos sprendimo 2001/462/EB, EAPB dėl bylas nagrinėjančių pareigūnų įgaliojimų tam tikrose konkurencijos bylose (OL L 162, p. 21, toliau – įgaliojimai) 15 straipsnio pirmąja pastraipa Komisija mano, kad šioje byloje bylą nagrinėjančio pareigūno ataskaita visiškai atitinka jos paskirtį. Ji rodo, kad jokiu aspektu nebuvo pažeista šalių teisė būti išklausytoms. Be to, remdamasi šio sprendimo 165 punkte minėtu 2004 m. balandžio 29 d. sprendimu Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (53 punktas), Komisija mano, kad galutinėje ataskaitoje bylą nagrinėjantis pareigūnas neprivalo kalbėti apie procedūrinio pobūdžio kaltinimų detales.

178    Galutinėje ataskaitoje bylą nagrinėjantis pareigūnas padarė net daugiau nei yra griežtai būtina – paminėjo šiuos kaltinimus ir nurodė, kodėl jie nėra lemiami. Ataskaitoje minima, kad buvo nurodyti „procedūros pažeidimai“, pirmiausia – „diskriminacija, palyginti su Chisso, dėl daugelio su bendradarbiavimu susijusių aspektų“. Be to, bylą nagrinėjantis pareigūnas pažymėjo, kad, pasinaudodamas šia kritika, jis „ypatingą dėmesį“ skyrė Komisijos išvadoms sprendimo projekte šiuo klausimu. Daugiau patikslinimų galutinėje ataskaitoje nereikėjo pateikti, tuo labiau kad pačiame sprendime taip pat yra nagrinėjama ši kritika (453 ir 458 konstatuojamosios dalys).

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

179    Pagal įgaliojimų 1 straipsnį Komisija skiria vieną ar daugiau bylas nagrinėjančių pareigūnų, „kurie užtikrina teisės būti išklausytam Komisijai nagrinėjant konkurencijos bylas įgyvendinimą <...>“.

180    Įgaliojimų 13 straipsnio 1 dalyje pažymima:

„Bylas nagrinėjantis pareigūnas Komisijos nariui, atsakingam už konkurenciją, pateikia bylos nagrinėjimo ataskaitą ir jos pagrindu padarytas išvadas, atsižvelgiant į teisę būti išklausytam. Ataskaitoje pateiktos pastabos susijusios su procedūriniais klausimais, įskaitant dokumentų paskelbimą ir galimybę susipažinti su byla, skirtą laiką atsakyti į pranešimą apie kaltinimus ir tinkamą vadovavimą posėdžiui.“

181    Pagal įgaliojimų 15 straipsnio pirmąją pastraipą:

„Remdamasis aptariamos bylos sprendimo projektu, kuris bus pateiktas Konsultaciniam komitetui, bylas nagrinėjantis pareigūnas parengia galutinę raštišką ataskaitą apie teisės būti išklausytam įgyvendinimą, kaip tai numatyta 13 straipsnio 1 dalyje. Šioje ataskaitoje taip pat bus atsižvelgiama, ar sprendimo projekte nagrinėjami tik kaltinimai, dėl kurių šalims buvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę <...>.“

182    Pagal įgaliojimų 16 straipsnio 1 dalį „galutinė bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaita pridedama prie Komisijai pateikiamo sprendimo projekto, siekiant užtikrinti, kad atskiros bylos atžvilgiu priimant sprendimą Komisijai bus pranešta visa svarbi informacija dėl bylos nagrinėjimo eigos ir teisės būti išklausytam įgyvendinimo“.

183    Šioje byloje pakanka konstatuoti, kad argumentai, kuriuos Hoechst nurodo pagrįsdama savo ieškinio pagrindą ir kuriais pakartojami argumentai, nurodyti pagrindžiant pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teise susipažinti su byla, neleidžia nuspręsti, kad nebuvo paisoma Hoechst teisė būti išklausytai Komisijai vykdant administracinę procedūrą.

184    Dėl gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo, kuris buvo konstatuotas šio sprendimo 137 punkte, pažymėtina, kad šis pažeidimas nėra susijęs su Hoechst teise būti išklausytai, kaip numatyta įgaliojimuose.

185    Savo galutinėje ataskaitoje bylą nagrinėjantis pareigūnas taip pat pažymi, kad „Komisijos tarnybų veiksmai šalių atžvilgiu <...> neturėjo poveikio bylos rezultatams [atleidimo nuo baudos klausimu]“. Tai patvirtina Pirmosios instancijos teismo išvadą, padarytą nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, kad šio sprendimo 137 punkte konstatuotas pažeidimas nėra tokio pobūdžio, kad turėtų įtakos sprendimo galiojimui, pirmiausia nustatant įmonę, kuri bendradarbiavo pirmoji.

186    Be to, pažymėtina, kad sprendimo 453 konstatuojamojoje dalyje Komisija pakartoja Hoechst kaltinimus, susijusius su procedūra, ir į juos atsako konkrečiai 458 konstatuojamojoje dalyje. Šiomis aplinkybėmis negali būti teigiama, kaip tai daro Hoechst, kad Komisijos narių kolegija nebuvo pakankamai informuota.

187    Dėl visų šių priežasčių ketvirtasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

II –  Dėl tryliktojo ieškinio pagrindo, kuriuo siekiama panaikinti sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jis yra susijęs su Hoechst

A –  Šalių argumentai

1.     Hoechst argumentai

188    Hoechst teigia, jog dėl to, ką Komisija konstatavo sprendimo 298 konstatuojamojoje dalyje, t. y. kad kartelis buvo nutrauktas vėliausiai 1996 m. lapkričio mėn., nelieka sprendimo 2 straipsnyje esančio įpareigojimo faktinio pagrindimo.

189    Jei praėjus septyneriems metams po kartelio nutraukimo Komisija vis dar norėjo nutarti įpareigoti nutraukti pažeidimą, reikėjo pakankamų įrodymų, kad pažeidimas buvo tęsiamas. Priešingu atveju tai yra vien įtarimu grindžiama priemonė, prieštaraujanti Reglamento Nr. 17 3 straipsniui. Be žalos, ja daromos įmonės, kuriai yra skirtas sprendimas, reputacijai, ji šiai įmonei gali sukelti sunkumų, susijusių su civiliniais ieškiniais, kuriuos tretieji asmenys gali jai pareikšti.

190    Be to, sprendimo 2 straipsnio neteisėtumas yra akivaizdus, nes 1996 m. Hoechst atskyrė savo veiklos šaką sorbatų sektoriuje ir 1997 m. visą šią veiklos šaką perleido trečiajai visiškai su jos grupe nesusijusiai bendrovei Celanese AG.

191    Hoechst daro išvadą, kad sprendimo 2 straipsnis turi būti panaikintas tiek, kiek jis su ja susijęs.

2.     Komisijos argumentai

192    Komisija nurodo, kad, kaip ir byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 153 punkte minėtas sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, Komisijos sprendimo 2 straipsnyje yra aiški išlyga – „jei jos to dar nepadarė“. Ji primena, kad Pirmosios instancijos teismas šioje byloje konstatavo, jog „dėl Hoechst iškelto ieškinio pagrindo <...> pakanka pažymėti, kad sprendimo 2 straipsnis [buvo] aiškiai skirtas įmonėms „dar veikiančioms PVC sektoriuje“, ir kad „todėl argumentai šiam reikalavimui pagrįsti [buvo] akivaizdžiai visiškai nepagrįsti“ (1247 punktas).

193    Šioje byloje Komisija teigia neprivalėjusi galutinai nustatyti, ar pažeidimas, kuris buvo daromas tam tikru metu, sprendimo priėmimo metu dar buvo tęsiamas, ar jau nutrauktas. Be to, Komisija pažymi, kad šalys beveik du dešimtmečius sugebėjo veikti kuo slapčiausiai (sprendimo 306 konstatuojamoji dalis) ir kad sprendimo 2 straipsnis buvo prevencinio pobūdžio įpareigojimas nutraukti pažeidimą (sprendimo 307 konstatuojamoji dalis). Tai, kad Hoechst perleido savo veiklos šaką sorbatų sektoriuje, netrukdė Komisijai pateikti nurodymo, pagal kurį įpareigojimas nutraukti pažeidimus įmonei buvo skirtas tik „jei ji to dar nepadarė“.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

194    Pirmiausia pažymėtina, jog iš ieškinio aiškiai matyti, kad savo tryliktuoju ieškinio pagrindu Hoechst prašo sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsnį panaikinti tiek, kiek jis su ja susijęs.

195    Dėl esmės konstatuotina, kad sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsnyje iš tikrųjų yra du įpareigojimai.

196    Pirma, šia nuostata reikalaujama, kad atitinkamos įmonės nedelsdamos nutrauktų sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus, jei jos to dar nepadarė. Šiuo atžvilgiu, kadangi sprendimo priėmimo momentu Hoechst nebevykdė veiklos sorbatų sektoriuje, šią nuostatą ginčijant pateikti argumentai akivaizdžiai yra visiškai nepagrįsti, nes iš esmės šis įpareigojimas nebuvo skirtas Hoechst, nors ji ir yra tarp įmonių, išvardytų sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 153 punkte minėto sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 1247 punktą). Dėl šios aplinkybės taip pat nenagrinėtini Hoechst pateikti argumentai, susiję su žala jos reputacijai arba galimybe tretiesiems asmenims pareikšti jai civilinius ieškinius.

197    Antra, sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsnyje yra reikalaujama, kad išvardytos įmonės ateityje susilaikytų nuo bet kokių 1 straipsnyje apibūdintų veiksmų ar elgesio, taip pat nuo visų priemonių, turinčių tokį pat tikslą ar poveikį.

198    Šiuo atžvilgiu primintina, kad Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalies taikymas gali būti susijęs ne tik su draudimu tęsti tam tikrą veiklą, veiksmus arba išlaikyti padėtį, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas, bet ir su draudimu panašiai elgtis ateityje. Tačiau tokie įpareigojimai įmonėms neturi viršyti to, kas yra tinkama ir būtina siekiamam tikslui pasiekti (žr. šio sprendimo 153 punkte minėto sprendimo Ciment, 4704 ir 4705 punktus ir ten nurodytą teismų praktiką). Be to, Komisijos įgaliojimai teikti nurodymus turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį (1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 45 punktas, 1999 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Irish Sugar prieš Komisiją, T‑228/97, Rink. p. II‑2969, 298 punktas ir 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aéroports de Paris prieš Komisiją, T‑128/98, Rink. p. II‑3929, 82 punktas).

199    Šioje byloje sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje Komisija konstatavo, kad Hoechst ir kitos įmonės, būdamos – be to, labai ilgą laikotarpį – kompleksiško, vieno ir tęstinio susitarimo bei suderintų veiksmų sorbatų sektoriuje dalyvės, susitarusios nustatyti siekiamas kainas ir pasiskirstyti kiekybines kvotas, nustatyti keitimosi informacija ir kontrolės sistemą ir netiekti technologijos naujiems potencialiems rinkos dalyviams, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, o nuo 1994 m. sausio 1 d. – ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį. Hoechst neginčija sprendimo šiuo atžvilgiu. Šiomis aplinkybėmis, įpareigodama atitinkamas įmones ateityje sorbatų rinkoje susilaikyti nuo visų priemonių, galinčių turėti tokį pat tikslą ar poveikį, Komisija neviršijo įgaliojimų, jai suteiktų pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalį.

200    Tai, kad sprendimo priėmimo dieną Hoechst nebevykdė veiklos sorbatų sektoriuje ir kad Komisija sprendimo 298 konstatuojamojoje dalyje pažymi, jog kartelis buvo nutrauktas vėliausiai 1996 m. lapkričio mėn., negali užginčyti šios išvados. Iš esmės toks įpareigojimas, kaip šioje byloje, savo pobūdžiu yra prevencinis ir nepriklauso nuo atitinkamų įmonių padėties sprendimo priėmimo momentu.

201    Dėl visų šių priežasčių tryliktasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

III –  Dėl ieškinio pagrindų, kuriais siekiama, kad būtų sumažinta Hoechst skirta bauda

202    Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškinio pagrindus, kuriais siekiama, kad būtų sumažinta Hoechst skirta bauda, reikia nagrinėti kita tvarka, nei jie yra pateikiami ieškinyje. Taip pat tam tikri ieškinio pagrindai buvo sujungti nagrinėjimo tikslais, nes iš esmės jie susiję su tomis pačiomis problemomis.

A –  Dėl dvyliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su pernelyg ilga procedūros trukme

1.     Administracinės procedūros santrauka

203    Iš sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių, kurių Hoechst neginčija, matyti, kad pirmąjį prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį Komisija 1999 m. gegužės 26 d. išsiuntė Daicel, Nippon Synthetic ir Ueno (sprendimo 6 konstatuojamoji dalis).

204    Kiti prašymai pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį buvo išsiųsti vėliau, būtent 2002 m. gegužės–lapkričio mėnesiais (sprendimo 12–18 konstatuojamosios dalys).

205    2002 m. gruodžio 20 d. Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus įmonėms, kurioms buvo skirtas sprendimas (sprendimo 22 konstatuojamoji dalis).

206    2003 m. balandžio 24 d. įmonės, kurioms buvo skirtas sprendimas, dalyvavo posėdyje Komisijoje (sprendimo 29 konstatuojamoji dalis).

207    2003 m. spalio 1 d. Komisija priėmė sprendimą.

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

208    Hoechst kaltina Komisiją pažeidus protingo procedūros termino paisymo principą. Remdamasi 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 170 punktas), Hoechst pažymi, kad šis principas yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų ir kyla (per ES 6 straipsnio 2 dalį) iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies.

209    Šioje byloje Hoechst pažymi, kad laikotarpis tarp pirmojo prašymo pateikti informaciją, 1999 m. gegužės 26 d. išsiųsto Daicel, Nippon Synthetic ir Ueno, ir 2002 m. gruodžio 20 d. Pranešimo apie kaltinimus yra ilgesnis nei 42 mėnesiai. Šiuo laikotarpiu, beveik 31 mėnesį, t. y. nuo 1999 m. spalio 25 d. prašymo pateikti informaciją ir iki 2002 m. gegužės 14 d. prašymo pateikti informaciją, arba, bet kuriuo atveju, iki susitikimo su Daicel 2002 m. vasario 21 d., Komisija visiškai nieko nedarė.

210    Atsižvelgiant į baudžiamąjį baudos pobūdį, tokia tyrimo ir svarstymo trukmė gali būti priimtina tik esant išimtinėms aplinkybėms. Tačiau Hoechst mano, kad tokių aplinkybių šioje byloje nėra.

211    Hoechst daro išvadą, kad administracinės procedūros trukmė viršijo protingas ribas. Šiomis aplinkybėmis, remdamasi 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimu Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 48 ir kt. punktai), Hoechst mano, kad procedūros ekonomiškumo labui būtina kaltinimo, susijusio su pernelyg ilga procedūros trukme, atžvilgiu sprendimą panaikinti tiek, kiek jame nustatytas baudos dydis.

212    Hoechst priduria, kad 1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų (OL L 319, p. 1) numatytas senaties režimas neprieštarauja kaltinimui, susijusiam su pernelyg ilga procedūros trukme. Šiuo atžvilgiu Hoechst pažymi, kad senaties taisyklės neapsaugo įmonės nuo pernelyg ilgos procedūros, nes pradėjus tyrimą yra nutraukiamas senaties termino skaičiavimas (Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsnis).

b)     Komisijos argumentai

213    Visų pirma Komisija pareiškia, kad Hoechst nurodytu ieškinio pagrindu tikslas nebus pasiektas vien dėl to, kad juo ginčijamas baudos dydis, o ne visas sprendimas. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad lemiamą reikšmę turi tik Reglamento Nr. 2988/74 senaties termino skaičiavimo taisyklė.

214    Protingo termino viršijimas, ypač kai dėl jo yra pažeidžiama suinteresuotųjų įmonių teisė į gynybą, pateisintų sprendimo, kuriuo yra konstatuojamas konkurencijos normų pažeidimas, panaikinimą, bet yra kitaip, jei yra ginčijamas Komisijos šiuo sprendimu skirtų baudų dydis, nes Komisijos įgaliojimai skirti baudas yra reglamentuojami Reglamentu Nr. 2988/74, kuriame šiuo atžvilgiu yra nustatytas senaties terminas.

215    Remdamasi 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimu ICI prieš Komisiją (48/69, Rink. p. 619, 46–49 punktai), 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimu Geigy prieš Komisiją (52/69, Rink. p. 787, 20–22 punktas) ir 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimu Falckir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją (C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 139–141 punktai), Komisija pažymi, jog dėl to, kad yra priimtas Reglamentas Nr. 2988/74, bet koks argumentas, susijęs su Komisijos pareiga įgyvendinti savo įgaliojimus skirti baudas per protingą terminą, turi būti atmestas.

216    Toliau Komisija, siekdama išsamumo, nurodo, jog protingo termino viršijimas, darant prielaidą, kad jis yra įrodytas, gali pateisinti sprendimo panaikinimą tik tada, jei dėl šio principo pažeidimo buvo pažeista atitinkamų įmonių teisė į gynybą (2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją, T‑5/00 ir T‑6/00, Rink. p. II‑5761, 74 punktas). Tačiau šioje byloje Hoechst nepaaiškino, kaip jos gynybai buvo trukdoma dėl to, kad Komisija tariamai lėtai nagrinėjo bylą.

217    Be to, vien pernelyg ilga šio administracinės procedūros etapo trukmė nėra tokio pobūdžio, kad pažeistų teisę į gynybą, nes iki pranešimo apie kaltinimus gavimo suinteresuotosioms įmonėms nėra pareiškiamas joks oficialus kaltinimas dėl konkurencijos normų pažeidimo, todėl joms nereikia ir gintis (šio sprendimo 216 punkte minėto sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją 78 punktas).

218    Galiausiai Komisija mano, kad „visa“ procedūros trukmė neviršijo protingos trukmės (2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, T‑67/01, Rink. p. II‑49, 43 punktas).

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

219    Visų pirma pažymėtina, kaip tai daro Komisija, kad šiuo ieškinio pagrindu, remiantis pačiais ieškinio pareiškimo žodžiais, siekiama, kad „sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek jame yra nustatytas baudos dydis“. Taigi šiuo ieškinio pagrindu iš esmės siekiama, kad būtų panaikinta arba bent jau sumažinta Hoechst skirta bauda.

220    Tačiau nors protingo termino viršijimas tam tikromis sąlygomis gali pateisinti sprendimo, kuriuo yra konstatuojamas konkurencijos normų pažeidimas, panaikinimą, kitaip yra, jei yra ginčijamas šiuo sprendimu skirtų baudų dydis, nes Komisijos įgaliojimai skirti baudas yra reglamentuojami Reglamentu Nr. 2988/74, kuriame šiuo atžvilgiu yra įtvirtintas senaties terminas (2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 321 punktas).

221    Iš esmės iš Reglamento Nr. 2988/74 antrosios konstatuojamosios dalies matyti, kad senaties principas buvo įtvirtintas siekiant užtikrinti teisinį saugumą. Pagal tą pačią konstatuojamąją dalį „tam, kad šis klausimas būtų visapusiškai išspręstas, būtina, kad senaties terminai būtų taikomi ne tik teisei skirti vienkartines baudas ar nuobaudas, bet taip pat sprendimų vykdymo užtikrinimo, skiriant vienkartines baudas, nuobaudas ir reguliariai mokamas baudas, teisei; <...> tokios nuostatos turėtų apibrėžti termino trukmę, dieną, nuo kurios pradedamas skaičiuoti senaties terminas, bei veiksmus, dėl kurių senaties terminas nutraukiamas arba sustabdomas ribotam laikotarpiui; [ir] dėl to, viena vertus, reikėtų atsižvelgti į įmonių bei jų asociacijų interesus, ir, kita vertus, į administracinės praktikos nustatomus reikalavimus“. Dėl Komisijos įgaliojimų skirti baudas Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 1 dalies b punkte yra numatyta, kad jei yra pažeidžiamos Bendrijos konkurencijos normos, Komisijos įgaliojimams skirti baudas yra taikomas penkerių metų senaties terminas (šio sprendimo 220 punkte minėto sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 322 ir 323 punktai).

222    Pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalį senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo pažeidimo įvykdymo dienos arba, jei pažeidimas tęsiamas arba pakartojamas, – nuo pažeidimo nutraukimo dienos. Tačiau senaties termino skaičiavimas gali būti nutrauktas arba sustabdytas atitinkamai pagal Reglamento Nr. 2988/74 2 ir 3 straipsnius. Pagal Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsnio 1 dalį senaties termino skaičiavimas pirmiausia nutraukiamas, kai gaunami Komisijos raštiški prašymai pateikti informaciją, Komisija pradeda procedūrą ir gaunamas pranešimas apie kaltinimus. Senaties termino skaičiavimas nutraukiamas nuo pranešimo apie tokius veiksmus bent vienai įmonei arba įmonių asociacijai, kuri dalyvavo darant pažeidimą, dienos. Pagal Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsnio 3 dalį po kiekvieno nutraukimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo, tačiau senaties terminas sueina vėliausiai tą dieną, kai baigiasi laikas, prilygstantis dviem senaties terminams, ir Komisija nepaskyrė baudos arba nuobaudos. Patraukimo atsakomybėn senaties termino skaičiavimas sustabdomas tol, kol Komisijos sprendimas yra nagrinėjamas Europos Bendrijų Teisingumo Teisme.

223    Darytina išvada, kad Reglamente Nr. 2988/74 yra įtvirtintos visos nuostatos, išsamiai reglamentuojančios terminus, per kuriuos Komisija turi teisę, nepažeisdama pagrindinio teisinio saugumo reikalavimo, skirti baudas įmonėms, kurių atžvilgiu yra vykdomos Bendrijos konkurencijos normų taikymo procedūros. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, kalbant apie baudas, skiriamas taikant Bendrijos konkurencijos normas, iš Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsnio 3 dalies matyti, jog senaties terminas, jei jis nebuvo sustabdytas, kad ir kaip būtų, sueina praėjus dešimčiai metų, jei senaties termino skaičiavimas buvo nutrauktas pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį, t. y. Komisija negali neribotai atidėlioti savo sprendimo dėl baudų priėmimo, nes gali sueiti senaties terminas (šio sprendimo 220 punkte minėto sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 324 punktas).

224    Atsižvelgiant į tai, kad yra priimtos šios nuostatos, kiekvienas argumentas, susijęs su Komisijos pareiga įgyvendinti savo įgaliojimus skirti baudas per protingą terminą, turi būti atmestas (šio sprendimo 220 punkte minėto sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 324 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 215 punkte minėto 1972 m. liepos 14 d. Sprendimo ICI prieš Komisiją 46–49 punktus ir minėto 1972 m. liepos 14 d. Sprendimo Geigy prieš Komisiją 20–22 punktus).

225    Šioje byloje yra aišku, kad nagrinėjami pažeidimai buvo tęstiniai. Taip pat Komisija nusprendė, o to neginčija Hoechst, kad konstatuoti pažeidimai buvo nutraukti vėliausiai 1996 m. spalio mėnesį. Todėl, atsižvelgiant į vėlesnius, senaties termino skaičiavimą nutraukiančius, veiksmus, pirmiausia pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį pateiktus prašymus pateikti informaciją ir pranešimą apie kaltinimus, ir į tai, kad visas laikotarpis nuo 1996 m. spalio mėn. pabaigos iki sprendimo priėmimo 2003 m. spalio 1 d. neviršijo dešimties metų, senaties terminas, kai Komisija priėmė sprendimą, nebuvo suėjęs – šios aplinkybės Hoechst šio proceso metu visiškai neginčijo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 216 punkte minėto sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją 90 punktą).

226    Dėl šių priežasčių šis Hoechst nurodytas ieškinio pagrindas, kiek juo siekiama, kad „sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek jame yra nustatytas baudos dydis“, turi būti atmestas.

227    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad protingo termino viršijimas, darant prielaidą, jog jis yra įrodytas, nebūtinai yra pagrindas panaikinti sprendimą. Iš esmės, kalbant apie konkurencijos normų taikymą, protingo termino viršijimas gali būti pagrindas panaikinti tik sprendimą, kuriuo konstatuojami pažeidimai, jei yra įrodyta, kad dėl šio principo pažeidimo buvo pažeista atitinkamų įmonių teisė į gynybą. Išskyrus šį ypatingą atvejį, pareigos priimti sprendimą per protingą terminą nepaisymas neturi įtakos administracinės procedūros galiojimui pagal Reglamentą Nr. 17 (šio sprendimo 153 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 122 punktas, 2001 m. vasario 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SodimapriešKomisiją, T‑62/99, Rink. p. II‑655, 94 punktas ir šio sprendimo 216 punkte minėto sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją 74 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 42–44 punktus).

228    Tačiau Hoechst neteigė, kad dėl galimo protingo termino viršijimo šioje byloje buvo pažeista jos teisė į gynybą. Be to, darant prielaidą, kad Hoechst ieškinys galėtų būti taip aiškinamas, šiuo atžvilgiu plėtojami argumentai laikytini bendrais, ir jie nėra tokio pobūdžio, kad iš tikrųjų būtų įrodytas teisės į gynybą pažeidimas, kuris turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į ypatingas kiekvienos bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 227 punkte minėto sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją 59 punktą).

229    Dėl visų šių priežasčių dvyliktasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

B –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad buvo neteisėtai paslėpti tam tikri sprendimo motyvai

1.     Sprendimo santrauka

230    Sprendimo 37 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi:

„<…> Bendra Chisso apyvarta pasaulyje 2002 m. buvo 117,711 mlrd. [Japonijos jenų] (973,4 mln. EUR).“

231    Sprendimo 42 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo:

„<…> Bendra Daicel apyvarta pasaulyje 2002 m. buvo 271,341 mlrd. [Japonijos jenų] (2 243,9 mlrd. EUR).“

232    Sprendimo 50 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi:

„<…> Bendra Nippon [Synthetic] apyvarta pasaulyje 2002 m. buvo 38,872 mlrd. [Japonijos jenų] (321,5 mln. EUR).“

233    Sprendimo 55 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo:

„<…> Bendra Ueno apyvarta pasaulyje 2002 m. buvo 25,034 mlrd. [Japonijos jenų] (199,5 mln. EUR).“

234    Sprendimo I lentelė atrodo taip:

Dydis ir santykinė svarba sorbatų rinkoje

Įmonė	Apyvarta (mln. EUR) ir apskaičiuotos sorbatų rinkos dalys pasaulyje 1995 m.	Apyvarta (mln. EUR) ir apskaičiuotos sorbatų rinkos dalys EEE 1995 m.
Chisso	<…> (daugiau nei 9,5 % ir mažiau nei 15 %)	<…> (daugiau nei 4 % ir mažiau nei 15 %)
Daicel	<…> (daugiau nei 9,5 % ir mažiau nei 15 %)	<…> (daugiau nei 4 % ir mažiau nei 15 %)
Hoechst	42,4 (23,6 %)	21,6 (48 %)
Nippon Synthetic	<…> (daugiau nei 9,5 % ir mažiau nei 15 %)	<…> (daugiau nei 4 % ir mažiau nei 15 %)
Ueno	<…> (daugiau nei 9,5 % ir mažiau nei 15 %)	<…> (daugiau nei 4 % ir mažiau nei 15 %)
Cheminova, Eastman Chemical ir kitos	<…> (mažiau nei 30 %)	<…> (mažiau nei 16 %)
Iš viso	180 (100 %)	45 (100 %)

235    Galiausiai sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje yra parašyta:

„[Sprendimo] I lentelė rodo, kad 1995 m. Hoechst buvo smarkiai kitas aplenkusi didžiausia sorbatų gamintoja pasaulinėje rinkoje, jos užimama rinkos dalis buvo 23,6 % (48 % EEE lygmeniu). Todėl ši įmonė buvo priskirta pirmajai grupei. Daicel, Chisso, Nippon [Synthetic] ir Ueno – kiekvienos užimama rinkos dalis buvo 9,5–15 % (4–15 % EEE lygmeniu). Taigi jos buvo priskirtos antrajai grupei.“

236    Sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamosiose dalyse ir I lentelėje ženklu „<…>“ žymimos vietos, kurias Komisija konfidencialumo sumetimais paslėpė, kaip yra paaiškinta sprendime.

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

237    Hoechst teigia, kad galutiniame sprendime, kuriame skiriama bauda, vėliausiai – jo įteiktoje versijoje, nebeturi būti paslėptų vietų su įrodymais arba faktiniais ar teisiniais vertinimais. Priešingu atveju yra pažeidžiama teisė į gynybą. Hoechst pažymi, kad pareiga nurodyti sprendimo motyvus galioja įmonei, kuriai skirtas šis sprendimas. Tai yra visiškai kitokia situacija nei bendrojo intereso apsaugoti informacijos konfidencialumą, kurį gali turėti procedūros šalys trečiųjų asmenų atžvilgiu, atveju.

238    Šioje byloje, sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamosiose dalyse, yra paslėptų vietų. Pirmiausia sprendimo I lentelėje rinkos dalys lemiamais metais (1995) yra paslėptos taip, kad Hoechst gali atgaminti tik savo rinkos dalį, o ne rinkos sąlygas, kuriomis buvo kitos susijusios įmonės. Kadangi sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje pradinis baudos dydis nustatomas būtent pagal sprendimo I lentelėje apibrėžtus įmonės dydį ir rinkos sąlygas, Hoechst ir Pirmosios instancijos teismui neįmanoma pakankamai suprasti esminio sprendimo punkto. Be to, duomenys, susiję su 1995 m., yra seni, ir nebegali būti konfidencialūs net viešoje sprendimo versijoje, kuri skelbiama Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Tai, kad per administracinę procedūrą buvo prašyta suteikti konfidencialumą ir jis buvo suteiktas, neturi įtakos klausimui, ar priėmus ir įteikus sprendimą šios paslėptos vietos dar yra pateisinamos, kaip, atrodo, mano Komisija savo 2003 m. spalio 30 d. laiške. Hoechst kelia klausimą, ar pateisinama išsaugoti tokių duomenų konfidencialumą, konkrečiai jos atžvilgiu, jei ji jau seniai perleido savo veiklos šaką sorbatų rinkoje ir pasitraukė iš nagrinėjamos rinkos.

239    Net jei Komisija neprivalo atlikti aritmetinio baudų dydžio skaičiavimo, tai nereiškia, kad ji neturi teisės to daryti. Priešingai, jei Komisija imasi tokių skaičiavimų, ji privalo juos pateikti įmonėms, kurioms yra skirtas sprendimas.

240    Be to, remdamasi konkrečiai šio sprendimo 165 punkte minėtu 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimu Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (219, 227 ir kt. punktai), Hoechst mano, kad visos įmonės, kurioms yra skirtas baudą skiriantis sprendimas, turi teisę į nediskriminacinį požiūrį paisant vienodo požiūrio principo, kai baudų skaičiavimas grindžiamas skirstymu į kategorijas pagal užimamas rinkos dalis. Akivaizdu, kad per šį procesą padarytos klaidos domina ne tik antrosios kategorijos įmones, kurioms buvo priteista sumokėti pernelyg dideles baudas, bet ir pirmosios kategorijos įmones, kurioms galbūt buvo skirtos pernelyg didelės baudos. Neproporcingas skaičiavimo pagrindas įmonių, kurios buvo priskirtos pirmajai baudų kategorijai, atžvilgiu gali būti tiesioginė pasekmė to, kad antrojoje kategorijoje buvo naudojamas palyginti mažas skaičiavimo pagrindas, ir atvirkščiai.

241    Be to, Hoechst pažymi, kad jokia iš paslėptų vietų nebuvo pakeista santraukomis arba pakankamai tiksliais apibūdinimais, kurie jai leistų teisingai suprasti sprendimo motyvus.

242    Hoechst taip pat nurodo, kad bylą nagrinėjančiam pareigūnui ir Komisijai išsiųstame 2003 m. spalio 10 d. laiške ji ginčijo tai, kad buvo neteisėtai nuslėptos minėtos sprendimo vietos. Komisija, reaguodama į šį prašymą, atsisakė jį tenkinti laišku, kurį Hoechst gavo 2003 m. lapkričio 10 dieną. Hoechst atsakė 2003 m. lapkričio 11 d. laišku, o Komisija 2003 m. lapkričio 17 d. laišku Hoechst nurodė, kad įteiktas sprendimas yra išsamus. Jei Komisija teigtų, kad ji priėmė sprendimą, skirtą tik Hoechst, reikėtų prašyti pateikti Komisijos 2003 m. spalio 1 d. posėdžio protokolą, kad būtų galima sužinoti šią dieną šioje byloje priimtų sprendimų skaičių ir formą. Pirmiausia tai reikėtų padaryti dėl to, kad Komisija būtų nukrypusi nuo savo įprastinių veiksmų panašiose procedūrose, o tai turi įtakos sprendimo formos teisėtumui. Tačiau net ir šiuo atveju anksčiau minėtų konstatuojamųjų dalių slėpimas buvo nepateisinamas.

243    Hoechst daro išvadą, kad sprendimo motyvavimas yra visiškai nepakankamas, ir tai, skaičiuojant jai skirtą baudą, taip pat pažeidžia teisę į gynybą, nes negalima atkurti faktinių prielaidų, kuriomis remiasi Komisija. Todėl Hoechst pažymi, kad šio sprendimo 165 punkte minėtame 2004 m. balandžio 29 d. Sprendime Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas kruopščiai patikrino Komisijos atliktą skirstymą į kategorijas ir ištaisė daug skaičiavimo klaidų. Tai darydamas Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad 2 % užimamų rinkos dalių skirtumas yra pakankamas pagrindas panaikinti pradinius Komisijos sprendimus, susijusius su skirstymu į kategorijas ir pradiniu baudų dydžiu. Taigi Komisija turi griežtai laikytis baudų dydžio nustatymo kriterijų, kurie buvo nurodyti per administracinę procedūrą ir kurių nediskriminacinį taikymą konkrečiu atveju visiškai prižiūri teismas.

b)     Komisijos argumentai

244    Komisijos teigimu, į teisėtus atitinkamų įmonių interesus, kad būtų apsaugotos jų verslo paslaptys, turi būti atsižvelgiama ne tik per administracinę procedūrą ir paskelbiant sprendimą, remiantis Reglamento Nr. 17 21 straipsnio 2 dalimi, bet ir apie jį pranešant. Sprendimo pranešimas negali būti išimtis.

245    Vietose, nuslėptose sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamosiose dalyse ir I lentelėje, yra informacija, susijusi su procedūroje dalyvavusiomis įmonėmis, paprašiusiomis suteikti konfidencialumą, ir Komisija sutiko jį suteikti per administracinę procedūrą. Dėl to, kad sprendimas yra skirtas Hoechst, kitos įmonės, kurioms yra skirtas sprendimas, nepraranda savo teisėto intereso išsaugoti konfidencialumą. Komisija pažymi, kad pati Hoechst 2003 m. gruodžio 16 d. laišku paprašė skelbti skirtoje sprendimo versijoje paslėpti su ja susijusią apyvartą ir užimamą rinkos dalį ir prireikus jas pakeisti gana plačiomis apyvartos ribomis.

246    Nesvarbu, ar rengdamasi priimti sprendimą Komisija galėjo persvarstyti šią poziciją tuo pagrindu, kad nagrinėjama informacija nebesudaro verslo paslapčių. Komisijos teigimu, toks sprendimas, kuris buvo priimtas ir apie kurį buvo pranešta Hoechst, atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus dėl motyvavimo.

247    Visų pirma, remdamasi šio sprendimo 208 punkte minėtu 2002 m. spalio 15 d. Sprendimu Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (463 ir 464 punktai) ir šio sprendimo 70 punkte minėtu sprendimu Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją (1558 punktas), Komisija pažymi, kad pareigos motyvuoti sprendimą, kuriuo skiriama bauda, yra laikomasi, jei Komisija nurodo vertinimo kriterijus, jai leidusius nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę. Sprendime net nėra būtina pateikti skaičiavimų, kurie galėjo būti atlikti taikant šiuos vertinimo kriterijus.

248    Bet kuriuo atveju, net jei reikėjo pateikti tokio pobūdžio patikslinimus, Komisija visiškai įvykdė šį reikalavimą. Šioje byloje Komisija pradžioje apskritai konstatavo pažeidimo sunkumą ir apibūdino kartelio ypatumus, iš kurių matyti, kad tai yra labai sunkus pažeidimas (sprendimo 344 konstatuojamoji dalis), už kurį galima bauda yra mažiausiai 20 mln. EUR (sprendimo 354 konstatuojamoji dalis). Toliau, pažymėjusi, jog įmonių padėtis rinkoje labai skyrėsi, Komisija paaiškino, kad reikėjo pritaikyti šį dydį atsižvelgiant į santykinę suinteresuotųjų įmonių svarbą atitinkamoje rinkoje ir atitinkamai į jų galimybę padaryti pastebimos žalos konkurencijai (sprendimo 345 ir 346 punktai). Kriterijai, į kuriuos ji atsižvelgė, kad atliktų šį patikslinimą, pirmiausia, kad suskirstytų įmones į dvi grupes, yra nurodyti sprendimo 349–353 konstatuojamosiose dalyse.

249    Atsižvelgiant į sprendimo I lentelėje esančius duomenis darytina išvada, kad Hoechst užimama rinkos dalis buvo gerokai didesnė nei kitų procedūros šalių. Dėl šio skirtumo Hoechst buvo priskirta pirmajai grupei. Šiuo atžvilgiu iš sprendimo 352 ir kitų punktų matyti, kad dėl Hoechst padėties rinkoje Komisija, apskaičiuodama pradinį baudos dydį kiekvienai įmonei, pradėjo nuo jos. Po to buvo nustatytas pradinis baudos dydis kitoms įmonėms. Jis buvo mažesnis, nes šių įmonių padėtis rinkoje buvo silpnesnė nei Hoechst. Hoechst neginčija, kad buvo smarkiai kitas aplenkusi svarbiausia įmonė rinkoje, todėl tikslūs duomenys dėl kitų įmonių užimamų rinkos dalių nepadėtų pateisinti pradinio Hoechst skirtos baudos dydžio. Jos galėtų turėti reikšmės nebent kitų įmonių požiūriu, nes leistų tiksliai sužinoti jų padėtį, palyginti su Hoechst.

250    Be to, atsižvelgdama į tai, kas pateikta sprendimo I lentelėje, Hoechst kuo puikiausiai gali pati nustatyti savo ir antrosios grupės įmonių padėties skirtumą. Tikslios antrosios grupės įmonių užimamos rinkos dalys domintų nebent papildomo skirstymo antrojoje kategorijoje požiūriu, tačiau jo buvo atsisakyta, kaip paaiškinta sprendimo 353 konstatuojamojoje dalyje. Komisija nurodo, kad ši aplinkybė neturi neigiamos įtakos Hoechst.

251    Dėl nuorodos į šio sprendimo 165 punkte minėtą 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją Komisija mano, jog Hoechst iš galimos antrajai kategorijai priskirtų įmonių vertinimo klaidos siekia padaryti išvadą, kad ji pati buvo diskriminuojama. Dėl to Komisija pažymi, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas yra nusprendęs, jog viena iš įmonių turėjo būti priskirta kitai kategorijai, ir apsiribojo tik tuo, kad priskyrė ją kitai kategorijai, palikęs Komisijos sprendime nustatytas kategorijas. Taigi klaida – įmonės priskyrimas tam tikrai kategorijai, reiškia tik tai, kad ši įmonė bus priskirta kitai kategorijai, o ne tai, kad bus panaikintas visas įmonių skirstymas į kategorijas.

252    Komisija teigia, kad galimas diskriminavimas antrojoje kategorijoje negali būti Hoechst, kaip pirmosios kategorijos įmonės, diskriminavimas.

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

253    Pirmiausia, atsižvelgiant į žodžius, kuriuos savo raštuose vartoja Hoechst, reikia manyti, kad šiuo ieškinio pagrindu iš esmės siekiama, kad būtų konstatuota, jog sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamosios dalys ir I lentelė yra nepakankamai motyvuotos. Todėl Hoechst pažymi, kad tam tikrų sprendimo vietų nuslėpimas – tai Komisijos pareigos suprantamai motyvuoti savo sprendimus pažeidimas. Dėl to Hoechst ir Pirmosios instancijos teismui neįmanoma tinkamai suprasti esminio sprendimo punkto. Šis nepakankamas motyvavimas, Hoechst teigimu, turi būti nagrinėjamas kartu su sprendimo 352 konstatuojamąja dalimi, kuri yra susijusi su atitinkamų įmonių skirstymu į skirtingas kategorijas siekiant nustatyti pradinį baudos dydį. Todėl Hoechst teigia, kad dėl anksčiau nurodyto nepakankamo motyvavimo buvo pažeista teisė į gynybą.

254    Be to, pažymėtina, jog dėl to, kad Hoechst nurodytas nepakankamas motyvavimas yra susijęs su kriterijais, leidusiais Komisijai įvertinti pažeidimo sunkumą, šiuo ieškinio pagrindu iš esmės siekiama, kad būtų sumažintas skirtos baudos dydis.

255    Visų pirma pažymėtina, kad Reglamento Nr. 17 21 straipsnyje, kuriame numatyta skelbti tam tikrus sprendimus, Komisijai nustatoma pareiga atsižvelgti į teisėtus įmonių interesus, kad nebūtų atskleistos jų verslo paslaptys.

256    Toliau reikia priminti, kad individualaus sprendimo motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, jog suinteresuotosios įmonės galėtų žinoti jį priimti paskatinusias priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę. Motyvavimo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Nėra reikalaujama motyvuojant nurodyti visų svarbių teisinių ir faktinių aplinkybių, nes klausimas, ar tenkinami EB sutarties 253 straipsnio reikalavimai, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į atitinkamo akto tekstą, bet ir į jo priėmimo aplinkybes (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas).

257    Esminis procedūros reikalavimas, kurį sudaro ši pareiga motyvuoti, įvykdomas, jei Komisija savo sprendime pateikia vertinimo kriterijus, leidusius jai nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 73 punktas ir šio sprendimo 208 punkte minėto 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 463 punktas).

258    Šioje byloje, nesant reikalo nustatyti, ar nuslėptos vietos buvo susijusios su verslo paslaptimis, pažymėtina, kad sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamosiose dalyse ir I lentelėje, aiškinamose atsižvelgiant į jo 352 konstatuojamąją dalį, yra įvykdyta Komisijos pareiga motyvuoti.

259    Pirma, pažymėtina, kad sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje yra vertinimo kriterijai, leidę Komisijai, nustatant pradinį baudų dydį už pažeidimo sunkumą, suskirstyti atitinkamas įmones į dvi kategorijas.

260    Pavyzdžiui, sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad Hoechst buvo smarkiai kitas aplenkusi didžiausia sorbatų gamintoja pasaulinėje rinkoje. Taip pat ji nurodo Hoechst vietą EEE sorbatų rinkoje. Todėl Komisija nusprendė, kad Hoechst turi būti priskirta pirmajai įmonių kategorijai.

261    Kad padarytų šią išvadą, Komisija rėmėsi sprendimo I lentelėje nurodytomis 1995 m. užimtomis pasaulinės rinkos dalimis, – šios rinkos dalys buvo nustatytos remiantis su atitinkamu produktu susijusios apyvartos pasaulyje duomenimis (sprendimo 351 konstatuojamoji dalis).

262    Būtent nuslėptas vietas sprendimo I lentelėje ginčija Hoechst.

263    Tačiau sprendimo I lentelėje yra gana suprantamai nurodyti vertinimo kriterijai, kurie leido Komisijai pagrįsti sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje padarytą išvadą.

264    Reikia priminti, kad sprendimo 352 konstatuojamosios dalies išvada, kaip jau buvo nurodyta, yra grindžiama su nagrinėjamu produktu susijusios pasaulinės rinkos dalimis, kurios buvo užimamos 1995 metais.

265    Šiuo atžvilgiu sprendimo I lentelėje yra nurodytos 1995 m. užimamos rinkos dalies ribos, leidusios Komisijai išskirti dvi įmonių kategorijas: pirma, Japonijos įmones, kurių užimamos rinkos dalys 1995 m. buvo 9,5–15 %, ir, antra, Hoechst, kurios užimama rinkos dalis viršijo 20 %. Šie vertinimo kriterijai, aiškinami atsižvelgiant į Komisijos išvadą sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje, yra pakankamai suprantami.

266    Be to, net jei atitinkamų įmonių apyvartos sprendimo I lentelėje buvo nuslėptos, jų dydį įmanoma nustatyti pagal šioje lentelėje nurodytas apyvartos ribas. Iš esmės sprendimo I lentelėje yra eilutė, pavadinta „Iš viso“, kurioje nurodytos sudėtos atitinkamų įmonių apyvartos ir užimamos rinkos dalys. Šiuo pagrindu gali būti apskaičiuotos kiekvienos atitinkamos įmonės apyvartos ribos.

267    Dėl šių priežasčių, nesprendžiant klausimo, ar Komisija šiuo atžvilgiu padarė klaidą, – jis bus nagrinėjamas atsižvelgiant į penktojo ieškinio pagrindą, – reikia konstatuoti, kad sprendimo I lentelėje ir 352 konstatuojamojoje dalyje yra nurodyti vertinimo kriterijai, leidę Komisijai įvertinti pažeidimo sunkumą.

268    Kalbant apie sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamąsias dalis pažymėtina, kad sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje jos neminimos, – tai vienintelė konstatuojamoji dalis, kurią Hoechst nurodo kaip susijusią su pažeidimo sunkumu ir atitinkamų įmonių skirstymu į kelias kategorijas.

269    Be to, Hoechst nenurodė, kur šiose konstatuojamosiose dalyse yra vertinimo kriterijai, kuriuos Komisija naudojo pažeidimo sunkumui arba net trukmei įvertinti. Hoechst tik nurodo, kad sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamosiose dalyse yra paslėptų vietų.

270    Šiomis aplinkybėmis niekas neleidžia manyti, jog dėl sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamosiose dalyse ištrintos informacijos turi būti nuspręsta, kad šioje byloje Komisija pažeidė pareigą motyvuoti, kurią ji turi pagal anksčiau minėtą teismų praktiką.

271    Bet kuriuo atveju sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamųjų dalių paslėptose vietose iš dalies yra tie patys duomenys, kaip ir sprendimo I lentelėje. Iš esmės sprendimo 37, 42, 50 ir 55 konstatuojamosiose dalyse yra duomenys, susiję atitinkamai su Chisso, Daicel, Nippon Synthetic ir Ueno ir atitinkantys sprendimo 46 konstatuojamąją dalį, susijusią su Hoechst. Pagal versiją, apie kurią buvo pranešta Hoechst ir dėl kurios yra pareikštas šis ieškinys, sprendimo 46 konstatuojamojoje dalyje, kalbant apie Hoechst, pirmiausia yra nurodyti duomenys, susiję su 1995 m. pasauline apyvarta ir apyvarta EEE lygmeniu sorbatų rinkoje. Šie duomenys atitinka duomenis, esančius sprendimo I lentelėje. Taigi dėl šio sprendimo 263–267 punktuose nurodytų priežasčių šiuo atžvilgiu negali būti konstatuotas nepakankamas motyvavimas.

272    Be to, pažymėtina, jog motyvuojant Hoechst priskyrimą pirmajai kategorijai nėra padaryta jokių pažeidimų, kadangi Hoechst neginčija, kad 1995 m. jos užimama pasaulinės rinkos dalis buvo didesnė nei kitų susijusių įmonių. Todėl nereikšminga yra klaida, kuri galėjo būti padaryta priskiriant kitas įmones antrajai kategorijai.

273    Atsižvelgiant į šias aplinkybes turi būti atmestas Hoechst nurodytas nepakankamas motyvavimas. Taip pat darytina išvada, kad negali būti konstatuotas teisės į gynybą pažeidimas, kylantis iš šio tariamo nepakankamo motyvavimo.

274    Galiausiai dėl Hoechst tvirtinimų, kad Komisija atitinkamoms įmonėms pranešė apie sprendimą, kuris savo forma skyrėsi, pakanka pažymėti, kad tie formos skirtumai yra susiję su atitinkamų įmonių verslo paslapčių apsauga. Tai, kad konfidencialumo sumetimais tam tikra informacija sprendime galėjo būti paslėpta atitinkamoms įmonėms pranešant jo galutinę versiją, neleidžia manyti, kad jo priėmimas šiuo atžvilgiu buvo dėl ko nors neteisėtas. Bet kuriuo atveju Hoechst nepateikia jokio išsamaus paaiškinimo, leidžiančio manyti, kad tokiame sprendime, apie kurį buvo pranešta atitinkamoms įmonėms, buvo, be kita ko, motyvavimo skirtumų. Šiomis aplinkybėmis nereikia patenkinti Hoechst prašymo, kuriuo siekiama, kad būtų pateiktas Komisijos kolegijos narių 2003 m. spalio 1 d. posėdžio protokolas.

275    Dėl visų šių priežasčių trečiasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

C –  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida nustatant pagrindinę baudą

1.     Sprendimo santrauka

276    Sprendimo 321 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja, kad pagrindinė bauda yra nustatoma pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę.

277    Pirma, kad nustatytų pažeidimo sunkumą, Komisija atsižvelgia į pažeidimo pobūdį (sprendimo 323–326 konstatuojamosios dalys), realią pažeidimo įtaką EEE sorbatų rinkai (sprendimo 327–342 konstatuojamosios dalys) ir į atitinkamos geografinės rinkos dydį (sprendimo 343 konstatuojamoji dalis).

278    Dėl pažeidimo pobūdžio Komisija konstatuoja, kad nagrinėjamą pažeidimą iš esmės sudarė kainų nustatymo ir rinkos pasidalijimo veiksmai. Be to, Komisija pažymi, kad didžioji slaptųjų susitarimų dalis atitinkamų įmonių buvo sumanyta, reguliuojama ir skatinama labai aukštu lygiu, ir įgyvendinta siekiant naudos tik dalyvaujantiems gamintojams, nukenčiant jų klientams ir galiausiai visai visuomenei (sprendimo 323 konstatuojamoji dalis).

279    Dėl realios pažeidimo įtakos sorbatų rinkai Komisija pirmiausia nurodo, kad nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad jo tikslas – konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. Tačiau Komisija pažymi, kad šioje byloje pažeidimas turėjo realios įtakos EEE sorbatų rinkai (sprendimo 327 konstatuojamoji dalis).

280    Komisija daro išvadą, kad šioje byloje pažeidimas gali būti vertinamas kaip labai sunkus (sprendimo 344 konstatuojamoji dalis).

281    Toliau Komisija nustato skirtingą įmonių vertinimą pagal jų padėtį sorbatų rinkoje 1995 m. (sprendimo 345–355 konstatuojamosios dalys). Komisija pažymi, kad 1995 m. Hoechst buvo smarkiai kitas aplenkusi didžiausia sorbatų gamintoja pasaulinėje rinkoje, jos užimama rinkos dalis viršijo 20 % (EEE lygmeniu – daugiau nei 45 %). Todėl Hoechst buvo priskirta pirmajai grupei. Daicel, Chisso, Nippon [Synthetic] ir Ueno, – kiekvienos atskirai, – užimama rinkos dalis buvo 9,5–15 % (EEE lygmeniu – 4–15 %). Jos buvo priskirtos antrajai grupei (sprendimo 352 konstatuojamoji dalis).

282    Sprendimo 354 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad bauda, kuri gali būti skirta už labai sunkius pažeidimus, viršija 20 mln. EUR.

283    Šiomis aplinkybėmis sprendimo 355 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustato pradinį baudos dydį – 20 mln. EUR pirmosios grupės įmonėms (Hoechst) ir 6,66 mln. EUR antrosios grupės įmonėms (Daicel, Chisso, Nippon Synthetic ir Ueno).

284    Galiausiai, kad bauda turėtų pakankamą atgrasantį poveikį didelėms įmonėms ir būtų atsižvelgta į tai, kad jos turi teisinių ir ekonominių žinių ir išteklių, leidžiančių joms lengviau pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę, Komisija papildomai patikslino pradinį dydį, nustatytą Hoechst. Sprendimo 357 konstatuojamojoje dalyje Komisija šiuo atžvilgiu pažymi, jog reikia padidinti pradinį baudos dydį, apskaičiuotą remiantis santykinės svarbos atitinkamoje rinkoje kriterijumi, kad būtų atsižvelgta į „įmonės dydį ir bendruosius išteklius“. Šiomis aplinkybėmis pradinis baudos dydis, nustatytas Hoechst, buvo padidintas 100 % ir buvo 40 mln. EUR.

285    Antra, dėl pažeidimo trukmės Komisija pažymi, kad Chisso, Daicel, Hoechst ir Ueno EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį pažeidė nuo 1978 m. gruodžio 31 d. iki 1996 m. spalio 31 d. Taigi šios įmonės padarė ilgos trukmės, – 17 metų ir 10 mėnesių, – pažeidimą. Komisija padarė išvadą, kad pradinis dydis turi būti padidintas 175 % (sprendimo 359 konstatuojamoji dalis).

286    Atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, pagrindinė bauda, nustatyta Hoechst, buvo 110 mln. EUR (sprendimo 361 konstatuojamoji dalis).

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

287    Savo penktuoju ieškinio pagrindu Hoechst ginčija Komisijos konstatuoto pažeidimo nustatant baudos dydį pobūdį ir trukmę.

288    Pirmiausia Hoechst nurodo, kad baudos dydis, apskaičiuotas iki atsižvelgiant į jos bendradarbiavimą, t. y. 198 mln. EUR, yra beveik penkis kartus didesnis nei bendras EEE rinkos dydis 1995 m., konstatuotas sprendimo I lentelėje, t. y. 44,6 mln. EUR. Tokia bauda yra visiškai neproporcinga.

289    Be to, Hoechst pažymi, kad pagal Reglamentą Nr. 17 Komisija naudojasi diskrecija nustatydama baudos dydį, bet šios diskrecijos įgyvendinimas nėra visiškai laisvas dėl bendrųjų Bendrijos teisės principų ir gairių, kurių Komisija turi laikytis apskaičiuodama baudas (konkrečiai Hoechst remiasi 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daesang ir Sewon Europe prieš Komisiją, T‑230/00, Rink. p. II‑2733, 38 punktu).

 Dėl pažeidimo pobūdžio

290    Pirmiausia, remdamasi konkrečiai gairių 1 A punktu ir šio sprendimo 289 punkte minėtu sprendimu Daesang ir Sewon Europe prieš Komisiją (38 punktas), Hoechst pažymi, kad pagrindinė bauda yra nustatoma atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Pažeidimo sunkumas yra nustatomas pagal daugelį kriterijų, nurodytų gairėse. Tarp šių kriterijų yra pažeidimo pobūdis, konkreti jo įtaka rinkai ir geografinis rinkos dydis, taip pat faktinė ekonominė įmonių galimybė padaryti pastebimos žalos konkurentams ir vartotojams.

291    Dėl esmės Hoechst pateikia keturis kaltinimus dėl sprendime konstatuoto labai sunkaus pažeidimo pobūdžio. Pirma, Hoechst mano, kad vertinant pažeidimo sunkumą jam yra neteisėtai priskiriamas žalingas poveikis. Antra, ji mano, kad nė vienas iš jos aukščiausio lygio vadovų nedalyvavo darant pažeidimą. Trečia, Hoechst teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, suskirstydama įmones į skirtingas kategorijas. Ketvirta, ji ginčija padidinimo koeficientą, kurį Komisija panaudojo siekdama atgrasančio poveikio.

–       Dėl pažeidimo poveikio

292    Hoechst nurodo, jog Komisija daro prielaidą, kad nagrinėjamas kartelis padarė žalos vartotojams. Ši prielaida buvo pagrindinis motyvas, dėl kurio atitinkamoms įmonėms buvo skirta griežta bausmė. Šiuo atžvilgiu Hoechst remiasi 333–336 bei 340–341 konstatuojamosiomis dalimis ir 2003 m. spalio 1 d. Komisijos pranešimu spaudai.

293    Konkrečiai kalbant, Hoechst mano, kad tariamai žalingas nagrinėjamo kartelio poveikis buvo konstatuotas kaip vienas iš trijų kriterijų (pažeidimo pobūdis, poveikis ir tai, kad kartelis apėmė visą EEE), leidusių nustatyti pažeidimo sunkumą (sprendimo 344 konstatuojamoji dalis). Kadangi sprendime nėra įvertinta kiekvieno iš šių kriterijų svarba, Hoechst daro išvadą, kad vienas trečdalis bendro baudos dydžio buvo nustatytas pagal tariamai žalingą nagrinėjamo kartelio poveikį. Tačiau šioje byloje Komisijai nepavyko pateikti neigiamo pažeidimo poveikio įrodymo.

294    Sprendimo 105, 109, 333–337 ir 342 konstatuojamosiose dalyse nėra jokio neigiamo pažeidimo poveikio įrodymo.

295    Dėl sprendimo 105 konstatuojamosios dalies Hoechst mano, jog tai, kad ilgą laikotarpį nurodytos kainos nebuvo pasiektos, turėtų būti veikiau laikoma nuoroda arba įrodymu, kad susitarimai dėl kainų neveikė. Konkrečiai tai matyti iš sprendimo 163–188 konstatuojamųjų dalių. Be to, Hoechst remiasi sprendimo 210, 217, 224 ir 228 konstatuojamosiose dalyse esančia informacija ir pažymi, kad penkerius metus iš eilės nebuvo pasiektas joks nurodytų kainų padidinimas.

296    Dėl sprendimo 109 konstatuojamosios dalies – ji grindžiama vien Chisso prielaidomis.

297    Dėl sprendimo 333 ir 334 konstatuojamųjų dalių Hoechst pažymi, kad Komisija pripažįsta, jog šioje byloje kartelio poveikis nagrinėjamai rinkai negali būti tiksliai įvertintas. Tačiau Komisija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamas susitarimas, be jokios abejonės, turėjo konkrečių pasekmių EEE sorbatų rinkai. Komisijos paaiškinimai šiuo atžvilgiu toli gražu neturi įrodomosios galios. Konkrečiai kalbant, Hoechst nemato, kaip Komisijos nurodytas suderintas kainų sumažinimas galėjo turėti žalingą poveikį konkurencijai, tuo labiau kaip jis galėtų būti tretiesiems asmenims padarytos žalos įrodymas. Be to, Hoechst pažymi, kad faktinė įtaka gali būti konstatuojama tik tada, jei, pirma, yra nustatyta, kad nurodytos kainos buvo didesnės nei hipotetinės rinkos kainos, ir, antra, jei šios kainos bent iš dalies buvo pasiektos. Tačiau šioje byloje taip nebuvo.

298    Dėl sprendimo 335 konstatuojamosios dalies Hoechst teigia, jog tai, kad į sprendimo 112 konstatuojamosios dalies lentelę (II lentelė) įrašyti pardavimų kiekiai atitinka sutartas kvotas, galėtų būti nuoroda į tai, kad susitarimai gerai veikė, jei nebūtų buvę „pilkųjų kiekių“, t. y. kiekių, kurie buvo parduoti, bet apie kuriuos kartelio dalyviams nepranešta. Tačiau šioje byloje tokių „pilkųjų kiekių“ buvo, pirmiausia jų turėjo Hoechst. Be to, Hoechst mano, jog Komisija taip pat turėjo įrodyti, kad dėl šių sutartų kiekių dirbtinai buvo sumažinta paklausa ir atitinkamai pirkėjų atžvilgiu buvo piktnaudžiauta kainomis.

299    Dėl sprendimo 336 konstatuojamosios dalies – yra klaidinga preziumuoti, kad sorbatų gamintojai galėjo kontroliuoti ne tik sorbatų rinką, bet ir didelę konservantų rinkos dalį. Šiuo atžvilgiu Hoechst nurodo, kad jokiu būdu nėra vienos konservantų rinkos.

300    Galiausiai dėl sprendimo 337 ir 342 konstatuojamųjų dalių – yra prieštaringa tvirtinti, viena vertus, kad nagrinėjami susitarimai buvo įgyvendinti pažeidimo laikotarpiu, ir, kita vertus, kad dėl išorinių veiksnių, kurie taip pat gali turėti įtakos produkto kainų pasikeitimui, sunku daryti išvadą, kokia buvo visų įmanomų priežasčių santykinė svarba. Šiomis sąlygomis yra klaidinga sprendimo 341 konstatuojamojoje dalyje nurodyta išvada, kad tyčinis susitarimo įgyvendinimas turėjo konkrečios įtakos sorbatų rinkai.

–       Dėl aukšto lygio vadovų dalyvavimo antikonkurencinuose susitarimuose

301    Komisija mano, kad antikonkurenciniai susitarimai atitinkamų įmonių buvo sumanyti, reguliuojami ir skatinami aukščiausiu lygiu (sprendimo 323 konstatuojamoji dalis).

302    Hoechst teigimu, šis tvirtinimas prieštarauja Komisijos pareigai motyvuoti, kuri jai nustatyta EB 253 straipsnyje. Konkrečiai kalbant, Komisija turėjo įrodyti, kokiais veiksniais buvo grindžiama ši išvada (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BruggRohrsystemepriešKomisiją, T‑15/99, Rink. p. II‑1613, 210 punktas).

303    Taip pat netikslu, kad kartelyje dalyvavę asmenys buvo aukščiausio lygio vadovai, bent jau Hoechst atveju. Remdamasi šio sprendimo 75 punkte minėto sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją motyvais (33–38 punktai), Hoechst pažymi, kad sprendimo 96 konstatuojamojoje dalyje nurodyti du jos aukščiausio lygio darbuotojai ėjo pardavimų direktorių pareigas vienoje iš aštuonių–dvylikos Hoechst komercinių sričių. Kiekvienas iš jų buvo pavaldus sektoriaus direktoriui ir atitinkamo komercinio sektoriaus pardavimų direktoriui, kurie priklausė žemesniam direkcijos lygiui. Kiti sprendime nurodyti asmenys buvo žemesnio lygio darbuotojai arba neatliko jokių vadovavimo užduočių.

304    Galiausiai net jei kitų susijusių įmonių atstovai turi būti laikomi aukščiausio lygio vadovais, dėl to negali būti padidinta Hoechst nustatyta pagrindinė bauda. Iš esmės Hoechst pažeidimo sunkumas negali priklausyti nuo kitų darant pažeidimą dalyvavusių įmonių darbuotojų padėties.

–       Dėl įmonių skirstymo į kategorijas

305    Pirmiausia Hoechst nurodo, jog tai, kad buvo nustatyti skirtingi pradiniai dydžiai, – 20 mln. EUR Hoechst ir 6,6 mln. EUR kitoms susijusioms įmonėms, – nepriimtina atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, kuris visoms įmonėms yra vienodas.

306    Be to, remdamasi šio sprendimo 220 punkte minėtu sprendimu CMA CGM ir kt. prieš Komisiją (405 ir kiti punktai), Hoechst pažymi, kad skirstant įmones į kategorijas, siekiant apskaičiuoti pradinį dydį, visų pirma turi būti laikomasi vienodo požiūrio principo.

307    Šioje byloje Komisija pradinius dydžius įmonėms diferencijavo pagal numanomą jų galimybę pažeisti konkurenciją ir pagal jų prisidėjimą prie konkurencijai tariamai padarytos žalos (sprendimo 349 konstatuojamoji dalis). Kaip vertinimo kriterijų ji pasirinko kiekvienos įmonės užimamą rinkos dalį pasaulinėje sorbatų rinkoje (sprendimo 350 konstatuojamoji dalis).

308    Šiuo atžvilgiu, pirma, Hoechst pažymi, kad kiekvieno iš keturių Japonijos gamintojų užimama rinkos dalis buvo iki 15 %, o tai, jas sudėjus, galėtų sudaryti pasaulinės rinkos dalį, daugiau nei du kartus didesnę nei ta, kurią užėmė Hoechst. Atsižvelgiant į Japonijos gamintojų kartelio tvirtumą eksporto atžvilgiu ir į jų visiškai suderintą elgesį visuose kartelio susitikimuose, Hoechst svarba pasaulinės rinkos pasikeitimui buvo antrinė. Pagrindu imdama Japonijos gamintojų užimamų rinkos dalių ribas, Hoechst mano, kad šiems gamintojams nustatyta pagrindinė bauda turėjo būti 1,61–2,54 karto didesnė nei jos. Taigi, darant prielaidą dėl tinkamos baudos Japonijos gamintojams (ir įskaičiuojant Chisso), pagrindinė bauda būtų 10,4–16,65 mln. EUR ir, – nekeičiant kitų veiksnių, – Hoechst atveju bauda sumažėtų 16,58–47,52 mln. EUR.

309    Antra, bet kuriuo atveju, net ir atskirai vertinant kiekvieno Japonijos gamintojo užimamą rinkos dalį, skaičiuojant baudą už 1 % sudarančią rinkos dalį, pradinis dydis būtų 0,44–0,7 mln. EUR. Hoechst buvo vertinama nepalankiai, nes jei Komisija jai būtų taikiusi tuos pačius kriterijus, jai nustatytas pradinis dydis turėjo būti 10,38–16,52 mln. EUR. Kadangi kiti veiksniai yra tokie patys, bauda yra 17,3–47,62 mln. EUR didesnė nei turėtų būti.

310    Trečia, palyginus su kitais Komisijos neseniai priimtais sprendimais, matyti, kad šioje byloje Komisija nukrypo nuo savo principų, susijusių su baudų nustatymu pagal kategorijas. Šiuo atžvilgiu Hoechst remiasi 2002 m. gruodžio 17 d. Komisijos sprendimu 2006/460/EB dėl tyrimo pagal EB sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš SGL Carbon AG, Le Carbone-Lorraine S.A., Ibiden Co., Ltd., Tokai Carbon Co., Ltd., Toyo Tanso Co., Ltd., GrafTech International, Ltd., NSCC Techno Carbon Co., Ltd., Nippon Steel Chemical Co., Ltd., Intech EDM B.V. ir Intech EDM AG (byla Nr. C.37.667 – Specialiosios paskirties grafitas), dėl kurio buvo priimtas šio sprendimo 118 punkte minėtas 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03. Šiame sprendime Komisija pirmiausia nustatė baudas, kurių pradinis dydis buvo 20 mln. EUR įmonei, kurios užimama rinkos dalis buvo 30–40 %, ir 14 mln. EUR – įmonei, kurios užimama rinkos dalis buvo 21–27 %. Be to, tame pačiame sprendime dėl kito kartelio, susijusio su ekstruziniu specialiosios paskirties grafitu, abiem nubaustoms įmonėms, kurių užimama rinkos dalis buvo 25–35 %, skirtų baudų pradinis dydis buvo 15 mln. EUR kiekvienai įmonei. Kaip įrodymą Hoechst pateikia nekonfidencialią šio sprendimo versiją (po paskelbimo) ir vieno iš Komisijos pareigūnų liudijimą. Atsižvelgdama į šiuos principus, Hoechst mano, kad pagrindinė bauda, kuri buvo jai nustatyta šioje byloje, turėjo būti gerokai mažesnė (24,75 arba 29,7 mln. EUR atsižvelgiant į tai, ar pradinis dydis, nekeičiant kitų veiksnių, būtų 14 arba 15 mln. EUR).

–       Dėl padidinimo koeficiento siekiant atsižvelgti į Hoechst dydį ir bendruosius išteklius

311    Hoechst nevienodą vertinimą dar kartą patyrė, kai Komisija iš koeficiento 2 padaugino jai nustatytą pradinį 20 mln. EUR dydį. Kitos įmonės, kurioms buvo skirtas sprendimas, buvo ir vis dar yra didelės įmonės, veikiančios tarptautiniu mastu. Be to, didžiausias baudos padidinimas tampa nebepagrįstas, nes per tą laiką smarkiai sumažėjo Hoechst dydis ir dėl to jos grupės apyvarta sumažėjo iki 9 mlrd. EUR referenciniais 2002 metais, taip pat ji apsiribojo holdingo veikla ir pardavė tretiesiems asmenims savo veiklos šaką sorbatų srityje. Bet kuriuo atveju, Hoechst teigimu, turėjo būti imamas kitoks padidinimo koeficientas, ne koeficientas 2.

 Dėl pažeidimo trukmės

312    Hoechst mano, kad 175 % padidinti baudą už pažeidimo trukmę, kaip nusprendė Komisija, yra nepamatuota ir neproporcinga.

313    Pirma, 100 % viršijantys baudų padidinimai už pažeidimo trukmę iš esmės prieštarauja baudų skaičiavimo metodui, kurį Komisija nustatė gairėse. Hoechst pažymi, kad su pažeidimo sunkumu susiję veiksniai leidžia nustatyti pagrindinę baudą, kuri antrajame etape yra pritaikoma pagal pažeidimo trukmę. Dėl šio aspekto pažymėtina, kad gairių 1 B punkte vis dėlto yra numatyta tik „daug didesnė bauda“, palyginti su pagrindine bauda, o ne iš esmės naujas dydis, visiškai kitokio lygmens nei pagrindinė bauda.

314    Antra, padidinant baudą už pažeidimo trukmę antrą kartą atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą. Šiuo atžvilgiu Hoechst pažymi, kad kainų ir kiekių karteliai yra tipiniai ilgos trukmės pažeidimai. Todėl jei Komisija priskiria šiuos kartelius aukščiausiajai „labai sunkių pažeidimų“ kategorijai, ji negali antrą kartą atsižvelgti į šį sunkų pažeidimo pobūdį, vertindama pažeidimo trukmę.

315    Trečia, Hoechst iš esmės abejoja, ar tiesiogiai proporcingas baudos padidinimas, kuris yra fiksuoti 10 % už metus, gali būti taikomas ilgam laikotarpiui baudžiant už kartelį. Šiuo atžvilgiu Hoechst pažymi, kad kalbant apie ilgos trukmės pažeidimus, vertinamus kaip vienas pažeidimas, visose bausmių sistemose yra numatytas bausmės padidinimo koeficientas, kurio lygis proporcingai mažėja ilgėjant pažeidimo trukmei. Be to, laikantis tokio požiūrio yra paisoma proporcingumo principo. Iš esmės, jei seniai įvykusioms pažeidimo aplinkybėms tam tikru momentu sueina senaties terminas, tai ir nustatant bausmės dydį šis principas negali būti ignoruojamas. Hoechst priduria, kad net jei Bendrijos teisėje dar yra taikomas Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas „tęstinumo principas“, dėl jo negali būti labai didinamos skirtos baudos.

316    Galiausiai taikytas baudos padidinimas yra neproporcingas, palyginti su ankstesne Komisijos praktika.

317    Pirmiausia Hoechst remiasi 1998 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimu 98/273/EB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/35.733 – VW) (OL L 124, p. 60), kuriame Komisija nusprendė, kad baudos padidinimas 10 % už kiekvienerius pažeidimo metus yra tinkamas tik tada, jei pažeidimo sunkumas per visą pažeidimo trukmę išlieka nepakitęs. Šioje byloje nebuvo jokio konstatavimo, įrodančio arba atskleidžiančio tokią aplinkybę, o tai prieštarauja Komisijos pareigai motyvuoti.

318    Toliau Hoechst remiasi keliais Komisijos sprendimais, kuriuose Komisija pagrindinę baudą padidino tik nuo antrųjų metų, nes gairėse yra numatytas baudos padidinimas tik už pažeidimo laikotarpį, kuris viršija „vidutine“ laikomą trukmę. Konkrečiai kalbant, Hoechst remiasi baudos padidinimu, atliktu 1998 m. spalio 21 d. Komisijos sprendime 1999/60/EB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/35.691/E-4 – Neizoliuoti vamzdžiai) (OL L 24, 1999, p. 1), ir taip pat remiasi 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Cheil Jedang Corporation prieš Komisiją (T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 137 punktas). Hoechst iš to daro išvadą, kad šioje byloje galimas baudos padidinimas – tik 165 %.

b)     Komisijos argumentai

319    Pirmiausia, atsakydama į Hoechst argumentus, pateiktus penktojo ieškinio pagrindo pradžioje, Komisija pažymi, kad baudos ir bendros apyvartos EEE sorbatų rinkoje 1995 m. palyginimas negalioja. Iš esmės apyvarta, realizuota tam tikrais metais rinkoje, nėra negatyvių pasekmių, kurių galėjo atsirasti dėl daugiau nei 17 metų trukusio kartelio, rodiklis. Be to, šioje byloje baudos dydis iki atsižvelgiant į Hoechst bendradarbiavimą yra paaiškinamas daugybe veiksnių. O 20 mln. EUR – tai minimalus pradinis dydis, numatytas gairėse už labai sunkius pažeidimus. Ši suma taip pat atitinka Komisijos sprendimų praktiką. Galiausiai Komisija pažymi, kad konkretus pradinis dydis – tai tik tarpinis dydis, kuris vėliau, taikant gairėse nustatytą metodą, yra pritaikomas pagal pažeidimo trukmę ir konstatuotas sunkinančias arba lengvinančias aplinkybes (šio sprendimo 318 punkte minėto sprendimo Cheil Jedang Corporation prieš Komisiją 95 punktas).

 Dėl pažeidimo poveikio

320    Komisijos teigimu, ji galėjo laikyti neginčytinu faktu tai, kad kartelio primestos kainos, kad ir kaip būtų – Hoechst atveju, iš esmės buvo bent jau didesnės nei rinkos kainos. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad turėjo galimybę pakomentuoti sprendimo 105, 109 ir 288 konstatuojamosiose dalyse esančias išvadas, kurios atitinka pranešimo apie kaltinimus 78, 82 ir 265 punktus. Šiame pranešime apie kaltinimus Komisija taip pat nurodė, kad atsižvelgs į „pasekmes rinkai“, kaip numatyta gairėse (291 ir 295 punktai). Atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Hoechst, kalbėdama apie šias pasekmes, tik pareiškė, kad įrodant kartelio egzistavimą jos neturi reikšmės. Taip pat Hoechst savo atsakyme aiškiai pareiškė, kad neginčija sorbatų kartelio esminių faktinių aplinkybių, apibūdintų Komisijos pranešime apie kaltinimus (sprendimo 29 ir 451 konstatuojamosios dalys).

321    Toliau Komisija pažymi, kad šioje byloje atitinkamos įmonės nustatė siekiamas kainas, kurias klientai būtų galėję mokėti (sprendimo 102 konstatuojamoji dalis). Šios kainos nebuvo nustatytos kartelio dalyvių laisvu apsisprendimu. Be to, Hoechst rimtai ir neneigia, kad sukurti kontrolės mechanizmai iš tikrųjų leido bendrai pasiekti siekiamas kainas arba bent kad šalys aktyviai stengėsi jas pasiekti (sprendimo 331 ir 334 konstatuojamosios dalys). Komisijos teigimu, siekiamos kainos turėjo būti nuolat imamos derybų pagrindu (sprendimo 104 konstatuojamoji dalis). Kartais dalyviai aiškiai konstatuodavo, kad buvo laikomasi siekiamų kainų (sprendimo 205 konstatuojamoji dalis).

322    Tačiau Komisija neišsprendė klausimo dėl skirtumo tarp kartelio nustatytų kainų ir kainų, kurių buvo galima tikėtis normalios konkurencijos sąlygomis (sprendimo 333 ir 340–342 konstatuojamosios dalys). Sprendime buvo nurodyta ne tai, kad kainos nuolat kilo, bet kad buvo nustatytos tokios kainos, kad būtų pasiektos didesnės nei rinkos kainos. Komisijos teigimu, tai galėjo apimti ir kainų sumažinimą, tačiau jo poveikis tebuvo rinkos kainų sumažėjimo pasekmių sušvelninimas kartelio dalyviams (sprendimo 224 konstatuojamoji dalis).

323    Dėl kartelio pasekmių pardavimų kiekiams, Hoechst konkrečiai neginčija sprendimo II lentelėje esančių skaičių. Hoechst tvirtinimas (prieštaraujantis sprendimo 419 konstatuojamajai daliai), kad kiti gamintojai buvo pardavę daugiau „pilkųjų kiekių“ nei Ueno, pirmiausia pati Hoechst, yra visiškai netikslus. Be to, pilkųjų kiekių problema paaiškėjo tik 1992 m. pabaigoje, t. y. artėjant kartelio pabaigai (sprendimo 112 ir 193 konstatuojamosios dalys). Komisija taip pat primena, kad šioje byloje pasiūla buvo pritaikyta paklausai, ir daro nuorodą į sprendimo 108 ir 109 konstatuojamąsias dalis.

324    Dėl Hoechst pastabų, susijusių su nagrinėjamomis rinkomis, Komisija pažymi, kad sprendimo 336 konstatuojamojoje dalyje ji tik priminė, kad sorbatai – tai dažniausiai naudojami konservantai, ir joks kitas konservantas negali visiškai jų pakeisti. Taigi buvo teisėta daryti išvadą, kad sorbatų gamintojai taip pat galėjo „nemažai“ kontroliuoti konservantų sektorių. Komisija priduria, kad ji galutinai nenustatė, ar buvo atskira sorbatų rinka. Net jei taip būtų, Komisijos konstatavimas išlieka galiojantis.

325    Galiausiai, kalbant apie žalingų pažeidimo pasekmių svarbą nustatant baudos dydį, Hoechst prielaida, kad šios pasekmės sudarė lygiai vieną trečdalį, visiškai nėra pagrįsta. Komisijos pranešime spaudai, kurį nurodo Hoechst, yra tik sutrumpintai pateikiamas sprendimas, ir jis neturi būti suprantamas taip, kad nagrinėjamos pasekmės buvo lemiamos apskaičiuojant baudas. Pranešimo dalyje „Baudų apskaičiavimas“ šis aspektas net neminimas. Be to, svarbesniais reikia laikyti kriterijus, susijusius su elgesio tikslu, o ne tuos, kurie susiję su jo poveikiu, ypač kalbant apie pažeidimus, kurie savo esme yra sunkūs, pavyzdžiui, kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ThyssenStahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 636 punktas).

 Dėl aukšto lygio vadovų dalyvavimo antikonkurenciniuose susitarimuose

326    Dėl sprendimo motyvų Komisija pažymi, kad Hoechst aiškiai suprato, ką reiškė žodžiai „aukščiausiu lygiu“, ir kad pranešime apie kaltinimus, be to, buvo nurodyta, jog susitarimai atitinkamų įmonių buvo sumanyti, reguliuojami ir skatinami aukščiausiu lygiu. Hoechst šio konstatavimo neginčijo ir nėra būtinybės išsamiau nagrinėti šį aspektą.

327    Dėl esmės – iš šio sprendimo 75 punkte minėto sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją negali būti kildinamas sąvokos „aukščiausio lygio“ apibrėžimas, kuris būtų taikytinas visoms situacijoms ir kuris neapimtų jokių asmenų, einančių ne tokias aukštas pareigas, kokios buvo nagrinėjamos šiame sprendime. Sprendimo 323 konstatuojamojoje dalyje Komisija norėjo parodyti, kad kartelis buvo organizuotas ne žemo lygio pareigas einančių darbuotojų, o tokio lygio asmenų, kuris leidžia suteikti karteliui autoritetą ir stabilumą. Atitinkamo Hoechst padalinio pardavimų direktoriai atitinka šias sąlygas.

 Dėl įmonių skirstymo į kategorijas

328    Hoechst nepripažįsta to, kad gairės yra grindžiamos kiekvienos įmonės specifiniu dydžiu (1 A punkto ketvirtoji, šeštoji ir septintoji pastraipos). Dėl to, kad Japonijos gamintojai reguliariai susitikdavo prieš bendrus susitikimus ir paprastai dar ir po šių susitikimų, jie savaime netampa viena įmone.

329    Be to, Komisija primena, kad skirstydama įmones į kategorijas ji pradėjo nuo Hoechst, kuriai skyrė gairėse už labai sunkius pažeidimus rekomenduojamą minimalią baudą. Hoechst argumentas, kuriuo siekiama pažymėti, kad pradinis baudos dydis antrosios kategorijos įmonėms, kuris yra vieno trečdalio jos baudos pradinio dydžio, yra pernelyg mažas, negali būti priimtas, nes niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, suteikusiu naudos kitam asmeniui (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lögstör Rör prieš Komisiją, T‑16/99, Rink. p. II‑1633, 350 punktas). Be to, nustatydama kiekvienos baudos dydį Komisija turi tam tikrą diskreciją ir tai darydama neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės (šio sprendimo 220 punkte minėto sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 252 ir 383 punktai). Todėl neturi reikšmės tai, kad pradinis baudos dydis antrosios kategorijos įmonėms nebuvo tiksliai proporcingai pritaikytas rinkos dalims, kurias užėmė atitinkamos įmonės.

330    Dėl Hoechst nurodytos Komisijos sprendimų praktikos Komisija teigia, kad ši praktika savaime nėra teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, nes jis yra nustatytas tik Reglamente Nr. 17, ir kad palyginimas gali būti tik nurodomojo pobūdžio, jei atitinkamos konkurencijos bylų aplinkybės, pavyzdžiui, rinkos, produktai, valstybės, įmonės ir susiję laikotarpiai, nėra tapačios. Šiais klausimais Komisija remiasi šio sprendimo 218 punkte minėtu sprendimu JCB Service prieš Komisiją (187 ir 188 punktai). Todėl Hoechst atliktas palyginimas neturi reikšmės.

 Dėl padidinimo koeficiento siekiant atsižvelgti į Hoechst dydį ir bendruosius išteklius

331    Komisija teigia, kad koeficiento nustatymas siekiant atgrasyti atitinka teismų praktiką ir jos sprendimų praktiką. Konkrečiai Komisija remiasi šio sprendimo 75 punkte minėtu sprendimu ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją (162 punktas ir kt.).

332    Šiuo koeficientu atsižvelgiama į atitinkamos įmonės dydį ir išteklius, kurie yra neatsiejami nuo jos svarbos. 2002 m. Hoechst buvo mažiausiai keturis kartus didesnė nei Daicel – įmonė, pagal apyvartą einanti iš karto po jos. Hoechst veiklos pobūdis priimant sprendimą, priešingai, neturi reikšmės. Į tai, kad Hoechst savo veiklos šaką sorbatų srityje perleido tretiesiems asmenims, jau buvo atsižvelgta atitinkamai lyginant nagrinėjamų įmonių dydį.

 Dėl pažeidimo trukmės

333    Dėl Hoechst argumentų, susijusių su gairėse numatytu metodu, Komisija nurodo, jog baudos padidinimas 10 % už metus gairių 1 B punkte yra numatytas tam, kad iš tikrųjų būtų nubausta už konkurencijos apribojimus, kurie turėjo ilgalaikę neigiamą įtaką. Dar neseniai Teisingumo Teismas turėjo progą pažymėti, kad bendrąjį interesą atitinka antikonkurencinių veiksmų ir susitarimų vengimas, jų atskleidimas ir nubaudimas už juos (šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 54 punktas).

334    Be to, Komisija pažymi, kad už pažeidimo trukmę numatytam baudos padidinimui nėra nustatyta jokios absoliučios ribos (kaip Hoechst nurodytieji 100 %), ir šiuo klausimu nurodo savo sprendimų praktiką keliose bylose.

335    Be to, pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijai nepriklauso vienas nuo kito. Kartu jie leidžia nustatyti pagrindinę baudą. Jei baudos padidinimas už pažeidimo trukmę būtų nustatomas pagal sunkumo kriterijų, tai prieštarautų abiejų kriterijų nepriklausomumui, ir todėl yra netinkamas.

336    Be to, priešingai nei mano Hoechst, labai sunkių pažeidimų kategorijai priskiriami ne vien horizontalūs ilgos trukmės konkurencijos pažeidimai. Todėl turi būti visiškai atsižvelgiama į tikrą pažeidimo trukmę.

337    Nėra reikšmingesni ir argumentai, susiję su senaties terminu. Ilgalaikių arba tęstinių pažeidimų atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik tą dieną, kurią pažeidimas nutraukiamas.

338    Į argumentą, esą, kad ir kaip būtų, buvo galima padidinti baudą tik 165 %, nes pirmieji pažeidimo metai neįskaičiuojami, Komisija atsako, kad baudos padidinimas 10 % už metus visiškai atitinka gairėse įtvirtintus principus. Šiuo atžvilgiu yra numatyta tik tai, kad už trumpos trukmės pažeidimus, paprastai trunkančius trumpiau nei vienerius metus, bauda nedidinama (šio sprendimo 318 punkte minėto sprendimo Cheil Jedang Corporation prieš Komisiją 133 punktas). Palyginus gairių 1 B punkto antrosios ir trečiosios įtraukos žodžius matyti, kad jei pažeidimas trunka ilgiau nei vienerius metus, bauda gali būti didinama „už kiekvienerius metus“, t. y. įskaitant ir pirmuosius metus.

339    Galiausiai dėl Hoechst nurodytos Komisijos sprendimų praktikos, kuria remiantis turėjo būti nustatytas baudos padidinimas, kuris yra mažesnis nei 10 % už metus, Komisija pažymi, jog bylos, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 318 punkte minėtas sprendimas Cheil Jedang Corporation prieš Komisiją, ypatumas tas, kad bauda už pažeidimo sunkumą tam tikroms įmonėms buvo padidinima 10 %, o kitoms įmonėms – mažiau 10 %, todėl Komisijos sprendimas buvo prieštaringas (sprendimo 139 punktas). Komisija priduria, jog tai, kad praeityje ji taikė tam tikro lygio baudos dydžio padidinimą už pažeidimo trukmę, negali iš jos atimti galimybės pakelti šį lygį laikantis Reglamente Nr. 17 ir gairėse nurodytų ribų, jei tai yra būtina Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071, 277 punktas).

340    Be to, paskutiniuose sprendimuose, kuriuos mini Hoechst, Komisija už pažeidimo trukmę neabejotinai padidino baudą 10 % už metus. Šiuo atžvilgiu reikia atmesti Hoechst tvirtinimą, kad baudos padidinimas 10 % už metus bet kuriuo atveju yra netinkamas, jei skyrėsi kartelio intensyvumas. Pirma, sprendimo vieta, kurią Hoechst cituoja, norėdama parodyti šį pažeidimo intensyvumo pasikeitimą, neleidžia daryti jokios išvados šiuo klausimu. Antra, baudos padidinimas 10 % už metus išlieka pateisinamas, net jei pažeidimo intensyvumas atitinkamu laikotarpiu keitėsi, jei buvo tęsiamas labai sunkaus pobūdžio pažeidimas (šio sprendimo 339 punkte minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 278 punktas).

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

341    Pirmiausia konstatuotina, kad Hoechst nurodytą penktąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis pavadinta „Pažeidimo pobūdis“. Antroji dalis pavadinta „Pažeidimo trukmė“. Tačiau pirmoji dalis iš esmės yra skirta pažeidimo „sunkumą“ sudarančioms aplinkybėms, prie kurių priskiriamas pažeidimo pobūdis. Taigi turi būti suprantama, kad Hoechst pirmąja dalimi iš esmės ginčija aplinkybes, kurias Komisija konstatavo vertindama pažeidimo sunkumą.

342    Toliau reikia atmesti bendrą Hoechst argumentą, kad jos baudos dydis, apskaičiuotas iki 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo, yra neproporcingas, nes jis beveik penkis kartus didesnis nei bendras EEE rinkos dydis 1995 m., konstatuotas sprendimo I lentelėje. Šiuo atžvilgiu primintina, kad nustatydama kiekvienos baudos dydį Komisija naudojasi tam tikra diskrecija (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, C‑283/98 P, Rink. p. I‑9855, 47 punktas ir 2006 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T‑303/02, Rink. p. II‑4567, 151 punktas). Be to, pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Taip pat minėtas dydis yra Komisijos skaičiavimų, atliktų remiantis gairėmis, rezultatas. Pirmiausia šio dydžio nustatymas priklauso nuo įvairių aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamos įmonės elgesiu, pavyzdžiui, sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių (2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 82 ir 85 punktai). Iš šio teisinio pagrindo negali būti daroma išvada, kad Komisija turi užtikrinti tam tikrą proporcingumą tarp taip apskaičiuoto baudos dydžio ir bendro atitinkamo produkto EEE rinkos dydžio konkrečiais pažeidimo metais (šioje byloje – 1995 m.), net jei atitinkamas pažeidimas truko daugiau nei 17 metų ir baudos dydis priklauso taip pat ir nuo kitų aplinkybių, susijusių su individualiu įmonės elgesiu. Darytina išvada, kad bendras Hoechst argumentas šiuo atžvilgiu turi būti atmestas.

a)     Dėl pažeidimo sunkumo

343    Primintina, kad gairėse, be kita ko, yra nustatyta, jog vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, konkrečią įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Taigi pažeidimai yra skirstomi į tris kategorijas: lengvus pažeidimus, sunkius pažeidimus ir labai sunkius pažeidimus (1 A punkto pirmoji ir antroji pastraipos).

344    Taip pat reikia priminti, kad pažeidimo sunkumas turi būti nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasančiu poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (šio sprendimo 208 punkte minėto 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 465 punktas ir 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 241 punktas).

 Dėl kartelio poveikio EEE sorbatų rinkai

345    Pirmiausia pažymėtina, kad šio sprendimo 343 punkte minėtų trijų pažeidimo sunkumo vertinimo aspektų svarba atliekant bendrą tyrimą yra nevienoda. Svarbiausias yra pažeidimo pobūdis, ypač apibūdinant pažeidimus, kurie vertinami kaip „labai sunkūs“. Šiuo atžvilgiu iš labai sunkių pažeidimų apibūdinimo gairėse matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurių tikslas, kaip šioje byloje, yra nustatyti siekiamas kainas ir pasiskirstyti kiekybines pardavimų kvotas, vien dėl savo pobūdžio gali būti vertinami kaip „labai sunkūs“, ir nėra būtina apibūdinti konkrečios tokio elgesio įtakos (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑3033, 178 punktą).

346    Šioje byloje primiausiai reikia pažymėti, kad Hoechst neginčija neteisėto kartelio tikslo nustatyti siekiamas kainas, pasiskirstyti kiekybines pardavimų kvotas, nustatyti keitimosi informacija ir kontrolės sistemą ir netiekti technologijos naujiems potencialiems rinkos dalyviams.

347    Antra, konstatuotina, kad sprendime Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, atsižvelgė į konkrečią kartelio įtaką rinkai. Iš esmės, nors sprendimo 327 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtina, kad nebūtina atsižvelgti į konkretų poveikį, jei yra nustatytas antikonkurencinis kartelio tikslas, vis dėlto sprendimo 333–336 konstatuojamosiose dalyse ji konstatuoja, kad šioje byloje toks poveikis yra, net jei 333 konstatuojamojoje dalyje ji tvirtina, kad neįmanoma jo tiksliai nustatyti. Konkrečiai šis poveikis kyla iš nagrinėjamų susitarimų įgyvendinimo. Šiuo atžvilgiu sprendimo 330–332 konstatuojamosiose dalyse, darydama nuorodą į sprendimo I dalį, Komisija primena, kad nagrinėjami susitarimai buvo kruopščiai įgyvendinti. 334 ir 336 konstatuojamosiose dalyse, kurios susijusios su konkrečiu kartelio poveikiu rinkai, taip pat remiamasi nagrinėjamų susitarimų įgyvendinimu. Sprendimo 337 konstatuojamojoje dalyje, kurioje yra apibendrinami samprotavimai, susiję su konkrečia kartelio įtaka rinkai, Komisija nurodo, kad šis „nuolatinis įgyvendinimas turėjo poveikio sorbatų rinkai“.

348    Pirmosios instancijos teisme Hoechst neginčija Komisijos išvados, kad kartelis buvo įgyvendintas. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, kalbant, be kita ko, apie kainų kartelį, Komisija gali teisėtai daryti išvadą, jog kartelis padarė poveikį, jei kartelio dalyviai ėmėsi priemonių sutartoms kainoms taikyti. Priešingai, negali būti reikalaujama, kad Komisija, jei yra nustatyta, jog kartelis buvo įgyvendintas, kiekvieną kartą įrodinėtų, kad susitarimai iš tikrųjų leido atitinkamoms įmonėms pasiekti pardavimų kainų lygį, aukštesnį nei tas, kuris būtų nusistovėjęs, jei nebūtų kartelio (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 153 punkte minėto sprendimo LimburgseVinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 743–745 punktus). Todėl Hoechst argumentai negali užginčyti Komisijos išvados dėl kartelio poveikio, kylančio iš nagrinėjamų susitarimų įgyvendinimo.

349    Papildomai pažymėtina, kad kartelio tikslas, be kita ko, buvo nustatyti siekiamas kainas. Šiuo atžvilgiu primintina, kad kainos, net jei tik nurodomojo pobūdžio, nustatymas paveikia konkurenciją, nes leidžia visiems kartelio dalyviams gana tiksliai numatyti, kokia bus jų konkurentų vykdoma kainų politika. Apskritai kalbant, tokie karteliai tiesiogiai veikia konkurencijos atitinkamoje rinkoje esminius principus. Iš tikrųjų išreikšdami bendrą norą taikyti tam tikrą kainų lygį savo produktams, atitinkami gamintojai daugiau savarankiškai nenustato savo politikos rinkoje, taip pažeisdami konkurenciją reglamentuojančių Sutarties nuostatų pamatinę koncepciją (2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Heubach prieš Komisiją, T‑64/02, Rink. p. II‑5137, 81 punktas). Darytina išvada, kad būtent nustatant siekiamas kainas nagrinėjamu karteliu buvo neišvengiamai paveikta konkurencija.

350    Be to, sprendimo II lentelė rodo, kad kartelio šalių sutartos pardavimų kvotos buvo įgyvendintos, kaip pažymi Komisija sprendimo 335 konstatuojamojoje dalyje. Šioje lentelėje nurodytų skaičių Hoechst neginčija, o tik pažymi, kad „pilkieji kiekiai“, t. y. kiekiai, kurie buvo parduoti, bet apie kuriuos kartelio dalyviams nebuvo pranešta, verčia abejoti geru nagrinėjamų susitarimų veikimu. Tačiau iš sprendimo 112 ir 193 konstatuojamųjų dalių matyti, kad kartelio dalyvių ginčai dėl galimų „pilkųjų kiekių“ buvo susiję su Japonijos gamintojų pardavimų kiekiais, kurie neatsispindėjo „oficialiuose statistiniuose duomenyse“, t. y. paskelbtuose šių gamintojų eksporto duomenyse. Konkrečiai kalbant, sprendimo 335 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad tokius „pilkuosius kiekius“ galima priskirti Ueno. Todėl darant prielaidą, kad tokie „pilkieji kiekiai“ turėjo įtakos Ueno arba kitų Japonijos gamintojų, nurodytų sprendimo II lentelėje, pardavimų apyvartai, tie patys kiekiai neturi įtakos Hoechst pardavimų apyvartai. Šiomis aplinkybėmis mažiausias kartelio poveikis buvo EEE rinkoje veikiančio konkurento pardavimų rinkos ribojimas arba kontrolė. Šiuo atžvilgiu dėl Hoechst tvirtinimų, kad ji taip pat pardavė atitinkamo produkto „pilkuosius kiekius“, pakanka pažymėti, kad jie nėra pagrįsti jokiu objektyviu įrodymu, kuris galiausiai Komisijai nebuvo laiku pateiktas.

351    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti Hoechst argumentus, susijusius su kartelio poveikiu EEE sorbatų rinkai.

 Dėl Hoechst aukšto lygio vadovų dalyvavimo kartelyje

352    Pirmiausia pažymėtina, jog Komisijos konstatavimas, kad didžioji nagrinėjamų slaptųjų susitarimų dalis atitinkamų įmonių buvo sumanyta, reguliuojama ir skatinama labai aukštu lygiu, yra nurodytas vertinant nagrinėjamų pažeidimų pobūdį.

353    Tačiau niekas neleidžia manyti, kad jei paaiškėtų, jog šis konstatavimas Hoechst atžvilgiu yra klaidingas, vien dėl to galėtų būti užginčyta Komisijos išvada, kad nagrinėjami pažeidimai, kuriems pirmiausia būdinga siekiamų kainų nustatymas ir kiekybinių pardavimų kvotų pasiskirstymas, dėl savo pobūdžio buvo labai sunkūs.

354    Bet kuriuo atveju pakanka pažymėti, kad Komisijos konstatavimas aiškiai grindžiamas susitikimuose dalyvavusių atitinkamų įmonių darbuotojų sąrašais, kurie nurodyti sprendimo 88, 91 ir 96–98 konstatuojamosiose dalyse. Dėl Hoechst sprendimo 96 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad bendruose susitikimuose Hoechst atstovavo pirmiausia pardavimų direktoriai arba asmenys, atsakingi už atitinkamo produkto pardavimus. Taigi šiuo atžvilgiu Hoechst nurodytas nepakankamas motyvavimas turi būti atmestas.

355    Taip pat pažymėtina, kad sprendimo 96 konstatuojamojoje dalyje nurodytas Hoechst darbuotojų sąrašas jau buvo pateiktas pranešimo apie kaltinimus 62 punkte. Be to, pranešimo apie kaltinimus 295 punkte Komisija aiškiai pažymėjo, kad atsižvelgs į tai, jog slaptieji susitarimai atitinkamų įmonių buvo sumanyti, reguliuojami ir skatinami labai aukštu lygiu.

356    Per administracinę procedūrą Hoechst neginčijo šių faktinių aplinkybių.

357    Taigi niekas neleidžia manyti, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, kad „pardavimų direktoriai“ atitinkamų įmonių struktūroje priklausė „labai aukštam lygiui“. Konkrečiai kalbant, Hoechst ginčija šią išvadą tik nurodydama, kad patys pardavimų direktoriai yra pavaldūs kitiems direktoriams, ir nepagrindžia šio tvirtinimo konkrečiais įrodymais, kurie, bet kuriuo atveju, nebuvo laiku pateikti Komisijai. Galiausiai tai, kad patys pardavimų direktoriai yra pavaldūs kitiems direktoriams, savaime nebūtinai reiškia, kad jie nebuvo „labai aukšto lygio“ vadovai.

358    Galiausiai dėl Hoechst nuorodos į šio sprendimo 75 punkte minėtą sprendimą ABB AseaBrown Boveri prieš Komisiją (33–38 punktai) pakanka konstatuoti, kad byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, skirtingai nei dabar nagrinėjamoje byloje, Komisija kalbėjo apie vaidmenį, kurį atliko atitinkamos įmonės „grupės direkcija“.

359    Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia atmesti Hoechst argumentus, susijusius su jos aukšto lygio vadovų dalyvavimu kartelyje.

 Dėl atitinkamų įmonių skirstymo į kategorijas

360    Iš pradžių reikia priminti, kad kartelyje sorbatų rinkoje dalyvavusių įmonių skirstymu remiantis gairių 1 A punkto trečiąja, ketvirtąja ir šeštąja pastraipomis buvo siekta nustatyti, kiek kiekviena įmonė individualiai, atsižvelgiant į jos faktines ekonomines galimybes, prisidėjo prie kartelio sėkmės, ir priskirti ją atitinkamai kategorijai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 118 punkte minėto 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 225 punktą).

361    Šiuo atžvilgiu sprendimo 349 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad pasirinktas metodas leidžia įvertinti kiekvienos įmonės santykines galimybes, jos prisidėjimą prie bendros žalos, padarytos konkurencijai EEE, ir jos prisidėjimą prie viso kartelio veiksmingumo.

362    Šioje byloje Komisija kiekvienos atitinkamos įmonės prisidėjimą įvertino remdamasi tuo, kokią nagrinėjamo produkto rinkos dalį pasaulyje kiekviena jų užėmė 1995 metais.

363    Hoechst neginčija nei to, kad Komisija suskirstė atitinkamas įmones į kategorijas, nei tam pasirinkto metodo. Hoechst daugiausia nurodo nevienodą vertinimą, palyginti su Japonijos įmonėmis, kalbant apie pradinius dydžius, nustatytus pagal kategorijas.

364    Šiuo atžvilgiu primintina, kad skirstydama į kategorijas Komisija turi laikytis vienodo požiūrio principo, pagal kurį draudžiama panašias situacijos vertinti skirtingai ar skirtingos situacijas vertinti vienodai, nebent tai būtų objektyviai pagrįsta (šio sprendimo 220 punkte minėto sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 406 punktas ir šio sprendimo 165 punkte minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbonir kt. prieš Komisiją 219 punktas).

365    Pirma, iš sprendimo aiškiai matyti, jog, padariusi išvadą, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo „labai sunkus“ (sprendimo 344 konstatuojamoji dalis), Komisija nusprendė, kad 1995 m. Hoechst buvo didžiausia sorbatų gamintoja pasaulinėje rinkoje ir ją priskyrė pirmosios kategorijos įmonėms (sprendimo 352 konstatuojamoji dalis). Hoechst neginčija konstatavimo, kad ji buvo didžiausia sorbatų gamintoja 1995 m., be to, tai patvirtina duomenys, esantys sprendimo I lentelėje. Dėl Hoechst argumento, kad reikėjo ją lyginti su kartu paimtais keturiais Japonijos gamintojais, primintina, kad sprendimas, nors yra parengtas kaip vienas dokumentas, turi būti nagrinėjamas kaip atskiri individualūs sprendimai, nustatantys įmonėms, kurioms jie yra skirti, priskiriamus pažeidimus ir prireikus joms paskiriantys baudas. Tai patvirtina ir jo rezoliucinės dalies, ypač 1 ir 3 straipsnių, tekstas (šio sprendimo 31 punkte minėtos nutarties Hoechst prieš Komisiją 16 punktas). Šiomis aplinkybėmis Komisija negali būti kaltinama, kad atskirai nagrinėjo atitinkamų Japonijos įmonių padėtį.

366    Antra, sprendimo 354 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad baudos, kuri gali būti skiriama už labai sunkius pažeidimus, dydis viršija 20 mln. EUR.

367    Trečia, sprendimo 355 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustato pradinį baudos dydį: 20 mln. EUR pirmosios grupės įmonėms (Hoechst) ir 6,66 mln. EUR antrosios grupės įmonėms (Daicel, Chisso, Nippon Synthetic ir Ueno).

368    Darytina išvada, kad, siekdama atitinkamoms įmonėms taikyti skirtingą vertinimą, Komisija iš pradžių pirmosios kategorijos įmonėms (t. y. Hoechst, kuri pagal sprendimą buvo didžiausia sorbatų gamintoja 1995 m.) nustatė gairėse numatytą 20 mln. EUR dydį. Paskui Komisija šiuo pagrindu nustatė antrosios kategorijos įmonėms skirtą dydį.

369    Niekas sprendime neleidžia daryti išvados, kad pirmosios kategorijos įmonėms skirtas dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į antrosios kategorijos įmonėms skirtą dydį. Taip pat niekas sprendime neleidžia manyti, kad pirmosios kategorijos įmonėms nustatytas 20 mln. EUR dydis buvo gautas taikant matematinę formulę, pagal kurią baudos dydis nustatomas už apyvartos vienetą, priešingai nei, atrodo, mano Hoechst.

370    Šiomis aplinkybėmis, net darant prielaidą, kad antrosios kategorijos įmonėms nustatytas 6,66 mln. EUR dydis yra pernelyg mažas ar kad tam tikros įmonės, priskirtos šiai antrajai kategorijai, turėjo būti priskirtos pirmajai kategorijai, tai būtų neteisėta ir padaryta antrosios kategorijos įmonių naudai.

371    Tačiau pažymėtina, kad vienodo požiūrio principo paisymas turi būti suderinamas su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, suteikusiu naudos kitam asmeniui (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 160 punktas ir šio sprendimo 329 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lögstör Rör prieš Komisiją 350 punktas).

372    Galiausiai dėl Hoechst nurodytos Komisijos sprendimų praktikos primintina, kad ji pati savaime nėra baudų konkurencijos srityje teisinis pagrindas, atsižvelgiant į tai, kad šis yra nustatytas tik Reglamente Nr. 17 bei gairėse (žr. šio sprendimo 339 punkte minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 292 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką) ir kad, be to, ūkio subjektai teisėtų lūkesčių negali grįsti tuo, kad nepasikeis susiklosčiusi padėtis, kuri Komisijai naudojantis savo diskrecija gali būti keičiama (žr. 1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją, C‑350/88, Rink. p. I‑395, 33 punktą, nurodytą teismų praktiką ir šio sprendimo 344 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 171 punktą).

373    Šiomis aplinkybėmis nėra reikalo tenkinti Hoechst prašymo, kuriuo siekiama, kad būtų apklausti liudytojai, nes Pirmosios instancijos teismas mano, jog jam išsiaiškinti pakako bylos dokumentų, ir reikia atmesti Hoechst argumentus, susijusius su atitinkamų įmonių skirstymu į kategorijas.

 Dėl padidinimo koeficiento siekiant atsižvelgti į Hoechst dydį ir bendruosius išteklius

374    Siekiant atsižvelgti į „įmonės dydį ir bendruosius išteklius“ pradinis baudos dydis Hoechst buvo padidintas 100 % – iki 40 mln. EUR (sprendimo 357 konstatuojamoji dalis).

375    Pagal sprendimo 356 konstatuojamąją dalį šiuo baudos padidinimu siekiama, kad būtų pakankamas atgrasantis poveikis didelėms įmonėms ir būtų atsižvelgta į tai, kad jos turi teisinių ir ekonominių žinių ir išteklių, leidžiančių joms lengviau pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę.

376    Šiuo atžvilgiu gairėse yra numatyta, kad, be pažeidimo pobūdžio, jo konkrečios įtakos rinkai ir šios rinkos geografinio dydžio, būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį (1 A punkto ketvirtoji pastraipa).

377    Taip pat gali būti atsižvelgta į tai, kad didelės įmonės turi geresnes galimybes pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę (1 A punkto penktoji pastraipa).

378    Šioje byloje, nors sprendimo 356 ir 357 konstatuojamosios dalys yra dalyje „Pakankamas atgrasantis poveikis“, iš sprendimo 356 konstatuojamosios dalies matyti, kad 100 % padidindama pradinį baudos dydį Komisija atsižvelgė, pirma, į būtinybę užtikrinti pakankamą atgrasantį baudos poveikį, kaip numatyta gairių 1 A punkto ketvirtojoje pastraipoje, ir, antra, į tai, kad didelės įmonės, tokios kaip Hoechst, gali lengviau pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę, kaip numatyta gairių 1 A punkto penktojoje pastraipoje.

379    Dėl pirmojo veiksnio, t. y. būtinybės užtikrinti pakankamą atgrasantį baudos poveikį, būtina, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai jis yra nustatytas, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, priešingai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama, pirma, dėl būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą, ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Šio sprendimo 165 punkte minėtame 2004 m. balandžio 29 d. Sprendime Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas jau yra pažymėjęs, kad viena iš su šia byla susijusių įmonių dėl savo didžiulės palyginti su kitais kartelio dalyviais apyvartos gali lengviau surasti lėšų baudai sumokėti, o tai, turint omenyje pakankamą atgrasantį baudos poveikį, pateisina padidinimo koeficiento taikymą (241 punktas). Todėl įmonės finansiniai ištekliai, siekiant tinkamai pasiekti atgrasymo tikslą ir laikantis proporcingumo principo, turi būti įvertinti baudos skyrimo metu. Dėl tų pačių priežasčių šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, maksimali baudos riba, – 10 % nuo atitinkamos įmonės apyvartos, – yra nustatoma atsižvelgiant į apyvartą verslo metais, kurie buvo prieš priimant sprendimą (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 85 punktas).

380    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad sprendime Komisija nepatikslina, kokiais duomenimis ji naudojosi savo išvadai dėl būtinybės užtikrinti pakankamai atgrasantį Hoechst baudos poveikį pagrįsti.

381    Tačiau sprendime Komisija nurodo kiekvienos atitinkamos įmonės bendrą apyvartą 2002 m. (37, 42, 46, 50 ir 55 konstatuojamosios dalys) – šie metai atitinka paskutinius verslo metus, buvusius prieš priimant sprendimą. Savo raštuose Pirmosios instancijos teisme Komisija taip pat nurodo 2002 metus. Šiais metais Hoechst bendra apyvarta buvo 9,2 mlrd. EUR, Daicel – 2,243 mlrd. EUR, Chisso – 973,4 mln. EUR, Nippon Synthetic – 321,5 mln. EUR ir Ueno – 199,5 mln. EUR. Taigi 2002 m. Hoechst iš tikrųjų buvo smarkiai kitas aplenkusi didžiausia įmonė iš tų, kurioms buvo skirtas sprendimas. Konkrečiai kalbant, jos bendra apyvarta buvo mažiausiai keturis kartus didesnė nei antrosios pagal dydį susijusios įmonės Daicel. Šiomis aplinkybėmis Komisija galėjo pagrįstai siekti užtikrinti atgrasantį baudos Hoechst poveikį.

382    Dėl antrojo veiksnio, į kurį Komisija atsižvelgė padidindama pradinį baudos dydį, t. y. į įmonių turimas teisines ir ekonomines žinias bei išteklius, leidžiančius joms lengviau pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, pažymėtina, kad, priešingai nei anksčiau nurodytuoju, juo siekiama labiau nubausti dideles įmones, dėl kurių preziumuojama, jog jos turi pakankamai žinių ir struktūrinių išteklių, kad suvoktų, jog jų veiksmai sudaro pažeidimą ir įvertintų galimą jo naudą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju Komisija nagrinėjamų įmonių dydį ir atitinkamai jų galimybę nustatyti savo veiksmų pobūdį ir pasekmes nustato pagal darant pažeidimą buvusią apyvartą.

383    Šioje byloje Komisija nepatikslina, kokiais duomenimis buvo remtasi, kad būtų pagrįsta jos išvada, jog Hoechst galėjo lengviau pastebėti, kad jos veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę.

384    Tačiau yra aišku, kad Hoechst pasaulinė apyvarta 1995 m., t. y. paskutiniais pilnais metais, buvusiais prieš nutraukiant pažeidimą, buvo 28,181 mlrd. EUR (sprendimo 46 konstatuojamoji dalis). Taigi negali būti teigiama, kad turėdama tokią apyvartą Hoechst neturėjo teisinių ir ekonominių išteklių, kurių turi didelės įmonės, o to, beje, neteigia Hoechst. Tai, kad kitos susijusios įmonės 1995 m. taip pat galėjo būti didelės įmonės, negali turėti įtakos Komisijos vertinimui šiuo atžvilgiu.

385    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje nuspręsdama taikyti padidinimo koeficientą Komisija nepadarė klaidos.

386    Kitais Hoechst nurodytais argumentais ši išvada negali būti užginčyta. Konkrečiai kalbant, tai, kad Hoechst dydis smarkiai sumažėjo ir dėl to jos apyvarta 2002 m. sumažėjo iki 9 mlrd. EUR, arba tai, kad Hoechst savo veiklos šaką sorbatų sektoriuje perleido iki sprendimo priėmimo, negali turėti įtakos padidinimo koeficiento taikymo teisėtumui šioje byloje. Iš esmės, pirma, Hoechst dydžio sumažėjimas nepaneigia to, kad jos pasaulinė apyvarta 1995 m., t. y. paskutiniais pilnais pažeidimo metais, buvo 28,181 mlrd. EUR. Antra, veiklos šakos sorbatų sektoriuje perleidimas nepaneigia to, kad 2002 m., t. y. paskutiniais verslo metais, buvusiais prieš priimant sprendimą, Hoechst buvo didžiausia iš susijusių įmonių.

387    Dėl Hoechst tvirtinimo, kad šioje byloje turėjo būti taikomas kitoks koeficientas nei 100 %, – jis nepagrįstas jokiu išsamiu paaiškinimu. Bet kuriuo atveju, pirma, niekas neleidžia manyti, kad padidindama baudą Komisija viršijo Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir gairėse įtvirtintas ribas. Antra, primintina, kad 2002 m. Hoechst bendra apyvarta buvo mažiausiai keturis kartus didesnė nei antrosios pagal dydį susijusios įmonės Daicel. Komisijos pasirinktas koeficientas šiuo atžvilgiu atspindi Hoechst ir kitų susijusių įmonių bendros apyvartos skirtumą 2002 metais. Be to, dėl to, kad 1995 m. Hoechst turėjo teisinių ir ekonominių žinių ir išteklių, leidžiančių jai lengviau pastebėti, kad jos veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę, ir darant prielaidą, kad 1995 m. kitos įmonės taip pat buvo didelės įmonės, – šiuo atžvilgiu nereikia skirtingai vertinti dviejų įmonių, kurių apyvarta, bet kuriuo atveju, pagrindžia tai, kad jos yra vertinamos kaip didelės įmonės, turinčios tokių išteklių. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad Komisijos pritaikytas koeficientas – 100 % – šioje byloje negali būti vertinamas kaip neproporcingas.

388    Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia atmesti Hoechst argumentus, kuriais ginčijamas padidinimo koeficientas 100 %, siekiant atsižvelgti į įmonės dydį ir bendruosius išteklius.

389    Todėl reikia atmesti penktojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį.

b)     Dėl pažeidimo trukmės

390    Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį pažeidimo trukmė yra vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant įmonėms, kaltoms dėl konkurencijos normų pažeidimo, skirtinos baudos dydį.

391    Kalbant apie su pažeidimo trukme susijusį koeficientą, gairėse yra išskiriami trumpos trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys trumpiau nei vienerius metus), už kuriuos pradinis dydis, nustatytas už pažeidimo sunkumą, neturi būti didinamas, vidutinės trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys nuo vienerių iki penkerių metų), už kuriuos šis dydis gali būti padidintas 50 %, ir ilgos trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys ilgiau nei penkerius metus), už kuriuos šis dydis gali būti padidintas 10 % už kiekvienus metus (1 B punkto pirmosios pastraipos pirmoji–trečioji įtraukos).

392    Šioje byloje, sprendimo 359 konstatuojamojoje dalyje, Komisija pažymi, kad Chisso, Daicel, Hoechst ir Ueno EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį pažeidinė nuo 1978 m. gruodžio 31 d. iki 1996 m. spalio 31 dienos. Hoechst neginčija nei šios aplinkybės, nei to, kad Komisija nagrinėjamą pažeidimą įvertino kaip „ilgos trukmės“ pažeidimą.

393    Darytina išvada, kad, kaip teisingai sprendime pažymi Komisija, nagrinėjamas pažeidimas truko 17 metų ir 10 mėnesių.

394    Todėl baudos padidinimas 175 %, atliktas Hoechst atžvilgiu, pats savaime neprieštarauja gairėms (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 318 punkte minėto sprendimo Cheil Jedang Corporation prieš Komisiją 137 punktą).

395    Dėl Hoechst argumento, kad gairėse yra numatyta tik „daug didesnė bauda“, o ne visiškai naujo dydžio nustatymas, niekas neleidžia manyti, kad padidindama baudą Komisija viršijo Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir gairėse įtvirtintas ribas. Žodžių „daug didesnė bauda“ vartojimas neleidžia daryti išvados, kaip teigia Hoechst, kad baudos padidinimai, viršijantys 100 %, prieštarauja gairėse numatytam skaičiavimo metodui. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad įgaliojimų, kuriuos Komisijai suteikė Reglamentas Nr. 17, tikslas yra leisti jai įgyvendinti savo užduotį, kurią nustatė EB 81 straipsnis, – prižiūrėti konkurencijos normų laikymąsi bendrojoje rinkoje. Iš tikrųjų bendrąjį interesą atitinka antikonkurencinių veiksmų ir susitarimų vengimas, jų atskleidimas ir nubaudimas už juos (šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 54 punktas).

396    Taip pat pažymėtina, kad net jei gairių 1 B punkto trečiojoje įtraukoje nėra numatytas automatiškas baudos padidinimas 10 % už metus ilgos trukmės pažeidimų atveju, šiuo atžvilgiu diskrecija paliekama Komisijai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 318 punkte minėto sprendimo Cheil Jedang Corporation prieš Komisiją 134 punktą). Tačiau argumentais, kuriuos Hoechst pateikė savo ieškinio pagrindui pagrįsti, nesiekiama įrodyti, kad Komisija šiuo atžvilgiu padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Be to, pažymėtina, jog dėl to, kad gairėse yra numatyta, kad pažeidimai, trunkantys ilgiau nei penkerius metus, laikytini ilgos trukmės pažeidimais, ir kad už tokius pažeidimus pateisinama taikyti baudos padidinimą, kuris už kiekvienus metus gali būti 10 % už pažeidimo sunkumą nustatyto dydžio, anaiptol negalima pažymėti, kad nustatant pažeidimo, kurį darant dalyvavo Hoechst, trukmę buvo pažeistas proporcingumo principas (šiuo klausimu žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Strintzis Lines Shipping prieš Komisiją, T‑65/99, Rink. p. II‑5433, 194 punktą).

397    Dėl Hoechst nurodytos aplinkybės, jog kainų ir kiekių karteliai yra tipiniai ilgos trukmės pažeidimai, ir todėl, padidinant baudą už pažeidimo trukmę, antrą kartą atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą, primintina, kad net darant prielaidą, jog tam tikri kartelių tipai iš esmės turi būti tęstiniai, svarbu, kad kiekvieną kartą taikant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį būtų daromas skirtumas tarp jų faktinio veikimo trukmės ir ir jų pobūdžio nulemto sunkumo (šio sprendimo 118 punkte minėto 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 275 punktas). Todėl padidinant baudą už pažeidimo trukmę nėra antrą kartą atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą.

398    Dėl to, kad buvo nurodyta, jog seniai susiklosčiusioms aplinkybėms tam tikru metu sueina senaties terminas ir todėl baudos padidinimo lygis turėtų proporcingai mažėti ilgėjant trukmei, primintina, kad padidindama baudą Komisija neviršijo Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir gairėse įtvirtintų ribų, ir kad Komisijos veiksmams šioje byloje nesuėjo senaties terminas pagal Reglamentą Nr. 2988/74 (žr. šio sprendimo 225 punktą).

399    Galiausiai dėl ankstesnės Komisijos praktikos ir pirmiausia dėl to, kad tam tikrais atvejais ji padidindavo pradinį baudos dydį tik už antrus pažeidimo metus, primintina, jog ši praktika pati savaime nėra baudų konkurencijos srityje teisinis pagrindas, atsižvelgiant į tai, kad jis yra nustatytas tik Reglamente Nr. 17 bei gairėse (žr. šio sprendimo 339 punkte minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 292 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką) ir kad, be to, ūkio subjektai negali teisėtų lūkesčių grįsti tuo, kad nepasikeis susiklosčiusi padėtis, kuri, Komisijai naudojantis savo diskrecija, gali būti keičiama (žr. šio sprendimo 372 punkte minėto sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją 33 punktą, nurodytą teismų praktiką ir šio sprendimo 344 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 171 punktą). Be to, gairėse yra numatyta, kad tik už trumpos trukmės pažeidimus (paprastai trunkančius trumpiau nei vienerius metus) joks baudos padidinimas nėra taikomas. Priešingai, už ilgos trukmės pažeidimus gairėse leidžiama padidinti baudą 10 % „už metus“. Atsižvelgiant į šiuo atžvilgiu gairėse vartojamus žodžius, nėra jokios priežasties manyti, kad pirmieji pažeidimo metai kiekvieną kartą turi būti pašalinami iš Komisijos atliekamų skaičiavimų (šiuo klausimu, dėl vidutinės trukmės pažeidimų, žr. šio sprendimo 318 punkte minėto sprendimo Cheil Jedang Corporation prieš Komisiją 133 punktą).

400    Dėl visų šių priežasčių penktojo ieškinio pagrindo antroji dalis turi būti atmesta ir atitinkamai turi būti atmestas visas penktasis ieškinio pagrindas.

D –  Dėl antrojo ir šeštojo ieškinio pagrindų, susijusių su kaltinimu dėl organizatoriaus vaidmens, kuris sprendime buvo pripažintas sunkinančia aplinkybe

401    Savo antruoju ieškinio pagrindu Hoechst nurodo, kad kaltinimo dėl organizatoriaus vaidmens, kuris sprendime buvo pripažintas sunkinančia aplinkybe, atveju buvo pažeista teisė būti išklausytai. Nurodydama šeštąjį ieškinio pagrindą Hoechst mano, kad organizatoriaus vaidmeniu grindžiamas baudos padidinimas yra nepateisinamas.

402    Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą.

1.     Sprendimo santrauka

403    Sprendimo 363–367 konstatuojamosiose dalyse, aiškinamose atsižvelgiant į 92–95 konstatuojamąsias dalis, Komisija pažymi, kad Hoechst atveju pažeidimas tampa dar sunkesnis dėl šios įmonės atlikto kartelio organizatoriaus vaidmens.

404    Konkrečiai sprendime Komisija pažymi, kad Hoechst kartu su Daicel buvo svarbi varomoji jėga ir viena aktyviausių kartelio dalyvių, atsižvelgiant pirmiausia į jos padėtį rinkoje. Taip Hoechst pavyko gauti daugiausia naudos iš kartelio ir primesti savo pasiūlymus Japonijos gamintojams, pavyzdžiui, 1992 m., kai ji pasiūlė nustatyti skirtingas sorbo rūgšties ir kalio sorbato kainas, Japonijos gamintojai 1994 m. laikėsi šio pasiūlymo.

405    Be to, sprendime Komisija nurodo, kad Hoechst kartu su Daicel buvo įpareigota suplanuoti bendrus susitikimus ir jiems vadovauti. Ji buvo Europoje vykusių susitikimų, kuriuos pati organizavo ir finansavo, šeimininkė. Hoechst taip pat organizavo tam tikrus susitikimus už Bendrijos ribų. Ji palaikė reguliarius ryšius su Daicel, kad apsikeistų informacija. Be to, Hoechst ne kartą ėmėsi iniciatyvos, norėdama užtikrinti veiksmingą kiekybinių kvotų laikymosi kontrolę (pavyzdžiui, pasiūlydama įsteigti Šveicarijoje neutralią organizaciją, kuri būtų įpareigota rinkti duomenis apie Japonijos gamintojų pardavimų apyvartą, arba 1995 m. vienašališkai pridėdama prie savo kvotos 600 tonų dėl to, kad buvo „pilkieji kiekiai“). Be to, būdama Chemical Industrial Products Export Co-operative (CIPEC) nare, Hoechst turėjo galimybę susipažinti su Japonijos eksporto statistiniais duomenimis.

406    Remiantis sprendimu, Hoechst taip pat pavyko užtikrinti kartelio Europos šakos kontrolę, pirmiausia palaikant reguliarius ir išimtinius ryšius su kita likusia vienintele šiame sektoriuje Europos įmone.

407    Galiausiai sprendime Komisija pažymi, kad 1996 m. lapkričio mėn., kai įvyko paskutinis bendras susitikimas, Hoechst kartu su Daicel pamėgino įtikinti kitus dalyvius tęsti susitikimus ir susitarimus.

408    Dėl šių aplinkybių, kad būtų atsižvelgta į Hoechst atliktą organizatoriaus vaidmenį, Komisija pagrindinę baudą dėl sunkinančių aplinkybių padidino 30 %.

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

409    Hoechst pažymi, jog Komisija, siekdama nustatyti jos baudos dydį atsižvelgė į tariamą jos „bendro organizatoriaus“ vaidmenį.

410    Hoechst Komisiją kaltina, kad ši jos neiškausė dėl teisinio vertinimo, kuris turėjo būti atliktas jos, kaip tariamos organizatorės, elgesio atžvilgiu. Konkrečiai Hoechst pažymi, kad Komisija jai neišsiuntė pranešimo apie kaltinimus šiuo atžvilgiu.

411    Prieš priimdama sprendimą, kuriuo skiriama bauda, Komisija turi suteikti įmonėms tinkamą galimybę apsiginti nuo joms pareikštų kaltinimų. Tai reiškia, kad faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių Komisija ketina apkaltinti įmones, kurioms bus skirtas sprendimas, turi būti joms nurodytos pranešime apie kaltinimus (šiuo atžvilgiu Hoechst remiasi šio sprendimo 70 punkte minėto sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 193 ir 194 punktais).

412    Šioje byloje Hoechst skirtame pranešime apie kaltinimus nebuvo nieko, kas rodytų, jog Komisija konstatuos sunkinančią aplinkybę – organizatoriaus vaidmenį. Taip pat Komisija po pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo nepranešė, kad ketina išplėsti savo kaltinimus Hoechst – priskirti jai organizatoriaus vaidmenį. Be to, Hoechst buvo pažymėjusi, kad, nesant kaltinimo šiuo atžvilgiu, ji nemato būtinybės kelti organizatoriaus vaidmens priskyrimo klausimo (Hoechst nurodo savo atsakymą į pranešimą apie kaltinimus). Hoechst tas pačias pastabas pateikė per 2003 m. balandžio 24 d. posėdį.

413    Šis slaptas Komisijos žingsnis tuo labiau nesuprantamas, kadangi šiuo atžvilgiu sprendime nurodyti argumentai galėjo būti pateikti pranešant apie kaltinimus, nes jie nėra grindžiami aplinkybėmis, kurios Komisijai tapo žinomos tik vėliau. Taigi ji pažeidė ne tik Hoechst teisę į gynybą, bet ir jos teisę į teisingą procesą. Procesinių priemonių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad esminiai būsimo sprendimo elementai būtų pateikti tuo pačiu metu, kaip ir pranešimas apie kaltinimus, kalbant ne tik apie faktines aplinkybes ir įrodymus, kuriais bus remiamasi, bet ir apie jų teisinį vertinimą.

414    Akivaizdu, kad jei Hoechst būtų sužinojusi apie tokį kaltinimą savo atžvilgiu, ji nebūtų laukusi teismo proceso, bet būtų apsigynusi administracinės procedūros etape. Be to, absurdiška, kad atitinkamos šalys prevenciškai, pro domo, teiktų pastabas dėl to, kad nėra reikalingų faktinių aplinkybių.

415    Hoechst daro išvadą, kad negalima pritarti Komisijos sprendime atliktam organizatoriaus vaidmens kvalifikavimui. Taigi baudos padidinimas remiantis šiuo vertinimu yra neteisėtas. Taip pat yra ir kalbant apie argumentus, kurie buvo pateikti sprendimo konstatuojamosiose dalyse ir pagal kuriuos dėl šio „organizatoriaus“ vaidmens 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus taikyti teisiškai buvo neįmanoma.

b)     Komisijos argumentai

416    Komisija pažymi, kad teisės į gynybą yra paisoma, jei sprendime Komisija suinteresuotųjų įmonių nekaltina dėl kitokių pažeidimų, nei tie, kurie buvo nurodyti pateikiant kaltinimus, ir remiasi tik tomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotosios įmonės turėjo galimybę pasiaiškinti. Pranešimas apie kaltinimus atitinka šį reikalavimą, jei jame yra nurodomos, kad ir apibendrintai, bet aiškiai, esminės faktinės aplinkybės, kuriomis remiasi Komisija (Komisija remiasi 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 26 ir 94 punktais ir šio sprendimo 70 punkte minėto sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 138, 191 ir kitais punktais).

417    Komisijos teigimu, šioje byloje pranešime apie kaltinimus jau buvo aprašytos teisinės ir faktinės aplinkybės, į kurias sprendime buvo atsižvelgta apskaičiuojant baudą. Pavyzdžiui, pranešimo apie kaltinimus 296 punkte Komisija nurodė, kad ji atsižvelgs, be kita ko, į „kiekvieno dalyvio vaidmenį, ypač į tam tikrų įmonių organizatoriaus vaidmenį“. Pranešimo apie kaltinimus 60 punkte Hoechst aiškiai kaltinama dėl to, kad kartu su Daicel bendruose susitikimuose atliko „organizatoriaus vaidmenį“ (Komisija taip pat nurodo pranešimo apie kaltinimus 64 punktą). Pranešimo apie kaltinimus 282 punkte Hoechst apibūdinama kaip viena „pagrindinių [kartelio] dalyvių“.

418    Be to, Hoechst buvo iš anksto, pateikus pranešimą apie kaltinimus, pranešta apie visas aplinkybes, pagrindžiančias organizatoriaus vaidmens priskyrimą jai (be kita ko pranešimo apie kaltinimus 60, 77, 79, 94, 166, 178, 179, 210 ir 282 punktuose). Komisija taip pat nurodo sprendimo 347–367 konstatuojamąsias dalis su nuoroda į sprendimo 92–95 konstatuojamąsias dalis.

419    Komisija iš to daro išvadą, kad Hoechst turėjo galimybę iki sprendimo priėmimo pareikšti nuomonę dėl kaltinimo, susijusio su jos, kaip organizatoriaus, vaidmeniu, be to, ji tai padarė tiek atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, tiek per posėdį. Tai, kad Hoechst nesutiko su šiuo kaltinimu ir atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pamėgino jį atmesti, visiškai nekeičia tos aplinkybės, kad šis kaltinimas buvo jai pareikštas.

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

420    Primintina, kad teisės į gynybą paisymas visose procedūrose, kuriose gali būti skirtos bausmės, pirmiausia baudos arba reguliariai mokamos baudos, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-Laroche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 9 punktas ir 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Arbed prieš Komisiją, C‑176/99 P, Rink. p. I‑10687, 19 punktas; šio sprendimo 216 punkte minėto sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją 32 punktas).

421    Pirmiausia šis principas reikalauja, kad pranešime apie kaltinimus, Komisijos siunčiamame įmonei, kuriai ji numato skirti bausmę už konkurencijos normų pažeidimą, būtų nurodytos pagrindinės dėl jos konstatuotos aplinkybės, – pavyzdžiui, faktinės aplinkybės, dėl kurių ji yra kaltinama, jų vertinimas ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, – kad ši įmonė galėtų sėkmingai pateikti savo argumentus vykstant administracinei procedūrai dėl jos (žr. šio sprendimo 420 punkte minėto sprendimo Arbed prieš Komisiją 20 punktą ir cituotą teismų praktiką).

422    Kalbant konkrečiai apie baudų apskaičiavimą, Komisija įvykdo savo pareigą paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jei savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad ji spręs klausimą, ar atitinkamoms įmonėms reikės skirti baudas, ir nurodo pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių gali būti skiriama bauda, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir tai, ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia, ar dėl neatsargumo“. Taip Komisija įmonėms pateikia informaciją, būtiną jų gynybai ne tik dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo (šio sprendimo 344 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 428 punktas; žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 199 punktą, ten nurodytą teismų praktiką ir šio sprendimo 118 punkte minėto 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon prieš Komisiją 139 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 21 punktą).

423    Taip pat primintina, kad apskaičiuojant baudos dydį turi būti atsižvelgiama į vienos ar kelių įmonių „organizatoriaus“ vaidmenį kartelyje, nes tokį vaidmenį vaidinusios įmonės dėl to turi turėti išskirtinę atsakomybę, palyginti su kitomis įmonėmis (šio sprendimo 165 punkte minėto 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 301 punktas ir šio sprendimo 120 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją 281 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr‑Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 291 punktą). Laikantis šių principų, gairių 2 punkte „Sunkinančios aplinkybės“ yra pateiktas nebaigtinis sąrašas aplinkybių, galinčių pateisinti pagrindinės baudos padidinimą, kuriame, be kita ko, yra „pažeidimo organizatoriaus arba kurstytojo vaidmuo“ (trečioji įtrauka). Šiomis aplinkybėmis, kad nagrinėjamai įmonei būtų priskirtas organizatoriaus vaidmuo, ji turi būti pastebima varomoji kartelio jėga (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 120 punkte minėto sprendimo BASF prieš Komisiją 374 punktą).

424    Šioje byloje, pirma, pažymėtina, kad net jei visos faktinės aplinkybės, kurias Komisija konstatavo sprendime, kad pagrįstų išvadą dėl organizatoriaus vaidmens, jau buvo nurodytos pranešime apie kaltinimus, šios aplinkybės buvo nurodytos skirtinguose šio pranešimo apie kaltinimus punktuose ir jos nebuvo nei tarpusavyje susietos, nei kaip nors įvertintos Komisijos. Tik priimant sprendimą šios aplinkybės buvo sujungtos vienoje dalyje ir atsirado aiškus kaltinimas Hoechst dėl organizatoriaus vaidmens.

425    Konkrečiai, tik pranešimo apie kaltinimus 60 punkte – vieninteliame iš visų punktų, kuriuos Komisija nurodė savo gynybai pagrįsti, Hoechst atžvilgiu yra vartojamas terminas „organizatorė“ (šio pranešimo apie kaltinimus versijoje anglų kalba – „leader“ ir versijoje vokiečių kalba – „führende Rolle“). Tačiau visas sakinys skamba taip: „Hoechst kartu su Daicel buvo bendrų susitikimų, vykusių su keturiais Japonijos gamintojais, organizatorė.“ Pranešimo apie kaltinimus 64 punkte yra panašus sakinys apie Daicel („[Daicel] <…> kartu su Hoechst buvo bendrų susitikimų organizatorė“). Tačiau minėtas sakinys, esantis pranešimo apie kaltinimus 60 punkte, gali reikšti, kad Hoechst atliko ypatingą vaidmenį vadovaujant bendriems susitikimams, – galiausiai tai rodo kitos aplinkybės, nurodytos tame pačiame punkte ir susijusios su šių susitikimų materialiosios bazės organizavimu, – tačiau neleidžia aiškiai suprasti, kad Hoechst buvo „pažeidimo organizatorė“ pagal gaires. Šį aiškinimą, be to, patvirtina tai, kad sprendime Komisija pakeitė vartojamus terminus. Pavyzdžiui, sprendimo 92 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja: „Daicel kartu su Hoechst buvo įpareigota paskirti bendrus susitikimus ir jiems vadovauti.“ Toks pat pakeitimas buvo atliktas dėl Daicel – Komisija sprendime nurodė: „Daicel kartu su Hoechst buvo įpareigota paskirti bendrus susitikimus ir jiems vadovauti“ (89 konstatuojamoji dalis). Be to, sprendime Komisija pažymi, kad Hoechst kartu su Daicel buvo įpareigota „paskirti“ bendrus susitikimus, tačiau pranešime apie kaltinimus ši užduotis, atrodo, buvo skirta vien Daicel, kaip matyti iš šio pranešimo 64 punkto, kuris skamba taip: „[Daicel] organizavo parengiamuosius susitikimus, buvo įpareigota paskirti bendrus susitikimus ir kartu su Hoechst buvo bendrų susitikimų organizatorė“.

426    Antra, dėl pranešimo apie kaltinimus 77 punkte pažymėtos aplinkybės, kad Hoechst „paprastai“ pirmoji paskelbdavo naują kainą Europoje, kurios laikėsi Japonijos gamintojai, pažymėtina, jog vien tai, kad kartelio dalyvis pirmasis paskelbė apie naują kainą arba kainos padidinimą, negali būti laikoma nuoroda į jo, kaip kartelio organizatoriaus, vaidmenį, jei bylos aplinkybės rodo, kad nagrinėjama kaina arba jos padidinimas buvo iš anksto nustatyti bendrai susitarus su kitais kartelio dalyviais ir kad šie nusprendė, kuris iš jų pirmasis paskelbs apie kainų padidinimą; tai rodo, jog pirmasis paskelbimas apie kainą arba jos padidinimą yra tik griežtas bendru susitarimu nustatytos schemos laikymasis, o ne spontaniška iniciatyva, suteikianti impulsą karteliui (šio sprendimo 120 punkte minėto sprendimo BASF prieš Komisiją 427 punktas). Šioje byloje, kaip matyti iš pranešimo apie kaltinimus 150, 158 ir 190 punktų, kartelio nariai tam tikrais atvejais suplanuodavo kainos paskelbimus ir numatydavo, kuri įmonė prireikus pirmoji paskelbs ją. Taigi minėtas pranešimo apie kaltinimus 77 punktas neleidžia aiškiai daryti išvados, atsižvelgiant į kitas šiame pranešime nurodytas aplinkybes, kad Hoechst atlikti kainos paskelbimai buvo spontaniška iniciatyva, suteikianti impulsą karteliui.

427    Trečia, dėl pranešimo apie kaltinimus 94 punkte pažymėtos aplinkybės, kad Daicel ir Hoechst susitardavo dėl bendrų susitikimų tvarkaraščio, konstatuotina, kaip matyti iš pranešimo apie kaltinimus 207 punkto, kad bendrų susitikimų tvarkaraščiai iš pradžių buvo Japonijos gamintojų parengiami per parengiamuosius susitikimus ir po to siūlomi Hoechst. Šie parengiamieji susitikimai taip pat suteikdavo galimybę Japonijos gamintojams, kaip matyti iš pranešimo apie kaltinimus 204 punkto, susitarti dėl siekiamų kainų ir kiekybinių kvotų, kurios vėliau buvo siūlomos Hoechst.

428    Ketvirta, dėl pranešimo apie kaltinimus 166 punkte konstatuotos aplinkybės, kad Hoechst, kaip CIPEC narė, turėjo galimybę susipažinti su Japonijos eksporto statistiniais duomenimis, o Japonijos gamintojai negalėjo susipažinti su oficialiais Vokietijos statistiniais duomenimis, – pati savaime ji negali būti aiškinama taip, kad Hoechst buvo varomoji kartelio jėga.

429    Penkta, dėl Hoechst dvišalių ryšių su Japonijos gamintojais, kurie yra nurodyti pranešimo apie kaltinimus 210 ir 211 punktuose, pažymėtina, kad nors šie ryšiai daugiausia buvo užmegzti su Daicel, Hoechst taip pat palaikė santykius su Ueno ir Nippon Synthetic, kaip pažymėta pranešimo apie kaltinimus 211 punkte. Dėl kitų pranešimo apie kaltinimus 212 ir kituose punktuose nurodytų dvišalių ryšių konstatuotina, kaip pirmiausia matyti iš šio pranešimo 219 ir 220 punktų, kad kai kurie iš šių ryšių buvo palaikomi visų kartelio dalyvių arba net vien Japonijos gamintojų noru.

430    Šešta, dėl pranešimo apie kaltinimus 282 punkte esančio sakinio, kurį ypač pažymi Komisija ir pagal kurį Hoechst buvo viena pagrindinių kartelio veikėjų, – jis turi būti įvertintas pagal jo kontekstą. Iš tikrųjų pranešimo apie kaltinimus 281 ir kituose punktuose aiškiai buvo siekiama patikslinti, viena vertus, Hoechst atsakomybės ir, kita vertus, Nutrinova atsakomybės dydį, nes Nutrinova nuo 1997 m. rugsėjo mėn. perėmė Hoechst veiklos šaką sorbatų sektoriuje. Bet kuriuo atveju, šis sakinys negali būti pakankamai tiksliai suprantamas taip, kad juo yra apibrėžiamas koks nors organizatoriaus vaidmuo, kurį atliko Hoechst.

431    Tiesa, tam tikros pranešime apie kaltinimus pažymėtos faktinės aplinkybės, pirmiausia 79 punkte (pasiūlymas nustatyti skirtingas sorbo rūgšties ir kalio sorbato kainas), 178 punkte (pasiūlymas padidinti Hoechst kiekybinę kvotą) ir 179 punkte (pasiūlymas patikėti rinkti duomenis apie Japonijos gamintojų pardavimus neutraliai organizacijai), rodo, kad Hoechst kartais imdavosi iniciatyvos. Tačiau visos aplinkybės, kurias Komisija paminėjo savo pranešime apie kaltinimus ir kurios pagindžia išvadą, jos padarytą sprendime dėl Hoechst atlikto organizatoriaus vaidmens, jų taikymo srities ir vertinimo atžvilgiu buvo nepakankamai tikslios.

432    Be to, net jei Komisija pranešimo apie kaltinimus 295 punkte galėjo leisti suprasti, kad ketina atsižvelgti į organizatoriaus vaidmenį, kurį atliko „tam tikros įmonės“, ši nuoroda nebuvo pakankama, turint omenyje likusios pranešimo apie kaltinimus dalies netikslumą, kad leistų Hoechst nustatyti, ar jai gali būti priskirtas organizatoriaus vaidmuo.

433    Dėl visų šių priežasčių turi būti nuspręsta, kad net jei aplinkybės, dėl kurių buvo kaltinama Hoechst, pranešime apie kaltinimus buvo paminėtos, Komisija jų pakankamai tiksliai neįvertino, kad ieškovė galėtų sėkmingai gintis.

434    Taip pat šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Hoechst pažymėjo:

„Hoechst/Nutrinova neatliko lemiamo vaidmens kartelyje. Terminas „organizatorė“, pavartotas pranešimo apie kaltinimus 60 punkte, šiuo atžvilgiu nėra tikslus <...>. Nuoroda į „organizatorę“ pranešimo apie kaltinimus 60 punkte yra susijusi išimtinai su Hoechst/Nutrinova kaip bendrų susitikimų, kurie vyko Europoje, šeimininkės ir organizatorės vaidmeniu.“

435    Taip pat per posėdį, kuris įvyko 2003 m. balandžio 24 d., Hoechst ir Nutrinova advokatai pareiškė, jog ši įmonė tenkina visas sąlygas, kad būtų atleista nuo baudos, ir pažymėjo štai ką:

„Dėl Hoechst ir Nutrinova kaip bendrų susitikimų Europoje šeimininkių vaidmens turi būti pažymėta, jog dėl to, kad mano klientės buvo vienintelė Europos įmonė, dalyvavusi bendruose susitikimuose, visiškai suprantama, kad jos buvo atsakingos už susitikimų Europoje organizavimą. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jos atliko kartelio organizatoriaus vaidmenį.“

436    Darytina išvada, kad dėl pranešimo apie kaltinimus netikslumo, susijusio su organizatoriaus vaidmens priskyrimu Hoechst, ši įmonė pagrindinį dėmesį skyrė bendrų susitikimų organizavimui – vieninteliam aspektui, kurį iš pradžių Komisija paminėjo pranešimo apie kaltinimus 60 punkte. Nesant daugiau tikslumo ir atsižvelgiant į kitų faktinių aplinkybių išsklaidymą pranešime apie kaltinimus, Hoechst neturėjo galimybės sėkmingai gintis šiuo klausimu.

437    Be to, primintina, jog Komisija suvokė, kad pranešimo apie kaltinimus 60 punkte vartojamas terminas „organizatorė“ yra netikslus. Konkrečiai tai matyti iš to, kad sprendime ji pakeitė vartojamus terminus.

438    Dėl visų šių priežasčių antrasis ieškinio pagrindas turi būti priimtas. Todėl nėra reikalo nagrinėti šeštojo ieškinio pagrindo ir reikia pakeisti sprendimą tiek, kiek juo Hoechst atžvilgiu yra konstatuojama sunkinanti aplinkybė – organizatoriaus vaidmuo.

439    Konkrečios šio pakeitimo pasekmės bus nustatytos vėliau.

E –  Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad buvo nepagrįstai padidinta bauda už pakartotinį pažeidimą

1.     Sprendimo santrauka

440    Sprendimo 363 konstatuojamojoje dalyje yra parašyta:

„Hoechst atveju pažeidimas tampa dar sunkesnis dėl šių aplinkybių:

a)      Hoechst atliko kartelio organizatoriaus vaidmenį (92–95 konstatuojamosios dalys);

b)      Hoechst buvo skirti ankstesni sprendimai, konstatuojantys to paties pobūdžio pažeidimą.“

441    Puslapio apačioje 211 išnašoje, esančioje sprendimo 363 konstatuojamojoje dalyje, yra parašyta:

„Žr. Komisijos sprendimus 94/599/EB (PVC II) (OL L 239, 1994 9 14, p. 14), 89/191/EEB (PVC I) (OL L 74, 1989 3 17, p. 21), 86/398/EEB (Polipropilenas) (OL L 230, 1986 8 18, p. 1) ir 69/243/EEB (Dažikliai) (OL L 195, 1969 8 7, p. 11).“

442    Sprendimo 368 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo:

„Būtina užtikrinti, kad baudos dydis turėtų pakankamą atgrasantį poveikį. Komisija pažymi, kad ankstesniuose sprendimuose, kurie buvo skirti Hoechst, jai buvo nurodyta nutraukti savo antikonkurencinį elgesį ir susilaikyti nuo jo kartojimo (žr. 363 konstatuojamąją dalį). Dėl to ji turėjo skirti ypatingą dėmesį Bendrijos konkurencijos teisės paisymui ir susilaikyti nuo bet kokio tyčinio pažeidimo. Tai, kad ji vėl taip pat elgėsi, rodo, jog ankstesnės baudos neturėjo jai pakankamo atgrasančio poveikio, kad ji pakeistų savo elgesį.“

443    Atsakydama į Hoechst pateiktus argumentus, sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi:

„Dėl to, kad Hoechst pažeidimą kartojo, Komisija pažymi, jog paskutinis sprendimas, kuriame šiai įmonei buvo nurodyta nutraukti savo antikonkurencinį elgesį ir susilaikyti nuo jo kartojimo, buvo priimtas 1994 m. liepos mėn. Po šio sprendimo Hoechst pažeidimą, kuriam skirta dabartinė procedūra, toliau darė daugiau nei dvejus metus. Tai aiškiai rodo, kad ankstesnis sprendimas jos neatgrasė nuo tolesnio dalyvavimo panašiame kartelyje.“

444    Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir į tai, kad Hoechst pažeidimą kartojo, Komisija pagrindinę baudą dėl sunkinančių aplinkybių padidina 50 % (sprendimo 373 konstatuojamoji dalis).

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

445    Hoechst nurodo, kad Komisija jos pagrindinę baudą – 110 mln. EUR – už pakartotinį pažeidimą padidino 50 %. Hoechst mano, kad šis baudos padidinimas yra neproporcingas, ir nemato priežasties, dėl kurios jai gali būti taikomas su buvusiais pažeidimais susijęs baudos padidinimas už pakartotinį pažeidimą.

446    Pirma, Hoechst pažymi, kad sprendimo 363 konstatuojamojoje dalyje nurodytos ankstesnės procedūros (t. y. tos, kuriose buvo priimti atitinkamai 1994 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimas 94/599/EB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/31.865 – PVC) (OL L 239, p. 14, toliau – sprendimas PVC II), 1988 m. gruodžio 21 d. Komisijos sprendimas 89/191/EEB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/31.866 – PEBD) (OL L 74, 1989, p. 21, toliau – sprendimas PVC I), 1986 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendimas 86/398/EEB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/31.149 – Polipropilenas) (OL L 230, p. 1) ir 1969 m. liepos 24 d. Komisijos sprendimas 69/243/EEB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/26.267 – Dažikliai) (OL L 195, p. 11) neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Konkrečiai kalbant, dėl sprendimo PVC IIHoechst mano, kad šiuo sprendimu tik pakartojamas sprendimas PVC I, kurį Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančių, o Teisingumo Teismas vėliau panaikino. Be to, sprendimai PVC I ir PVC II buvo susiję su seniai buvusiomis faktinėmis aplinkybėmis, nes jos pasibaigė 1984 metais. Todėl Komisija neteisėtai sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje norėjo nustatyti ryšį tarp sprendimo PVC II ir šios bylos. Dar reikia pridurti, kad ankstesnė Hoechst veikla maisto papildų sektoriuje neturėjo nieko bendro su veikla PVC sektoriuje. Hoechst taip pat pažymi, kad Komisija neseniai įtvirtino kolektyvinę grupės atsakomybę – padidino baudą 10 % už metus laikotarpiu nuo sprendimo, kuriuo buvo skirta bauda, priėmimo vienoje byloje iki pažeidimo, kuris buvo kitos bylos dalykas, pabaigos. Šiuo atžvilgiu Hoechst remiasi 2002 m. lapkričio 27 d. Komisijos sprendimu 2005/471/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūros prieš BPB PLC, Gebrüder Knauf Westdeutsche Gipswerke KG, Société Lafarge SA ir Gyproc Benelux NV (byla COMP/E‑1/37.152 – Gipso plokštės) (OL L 166, 2005, p. 8). Ši praktika yra nustatyta naujiems pažeidimams, kuriuos ta pati grupės direkcija padarė sąmoningai, nepaisydama bausmės už lygiagrečius veiksmus. Tačiau sprendimas PVC II ir šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas laiko atžvilgiu sutampa dėl to, kad Komisija sugebėjo sprendimą PVC II priimti tik praėjus vienuolikai metų nuo pažeidimo nutraukimo šioje paskutinėje byloje.

447    Antra, sprendimo 363 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodytos bylos buvo susijusios su veiksmais, nutrauktais vėliausiai 1984 metais. Taigi tai yra faktinės aplinkybės, kurioms suėjo senaties terminas. Hoechst pažymi, kad sprendimas Dažikliai tapo galutinis daugiau nei prieš 30 metų Teisingumo Teismui priėmus sprendimą. Taigi jis yra pernelyg senas, kad būtų galima daryti išvadą, jog buvo pakartotinis pažeidimas. Hoechst priduria, kad galutinis sprendimas dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas sprendimas Polipropilenas, buvo priimtas tik 1999 m. liepos mėn., o dėl tų, dėl kurių buvo priimti sprendimai PVC I ir PVC II, – tik 2002 m. spalio mėn., t. y. praėjus daug laiko po to, kai pasibaigė šioje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės.

448    Trečia, net jei galiausiai turi būti konstatuota, kad įmonių grupėje padaryti skirtingi, vienas nuo kito nepriklausantys, pažeidimai, nesant subjektyvaus jų ryšio, yra sunkinanti aplinkybė, bauda yra padidinta neproporcingai. Konkrečiai kalbant, Komisija jau du kartus atsižvelgė į tai, kad Hoechst priklauso įmonių grupei: pirmą kartą – nustačiusi 20 mln. EUR pradinį baudos dydį ir antrą kartą – dėl Hoechst grupės dydžio jį padidinusi 100 %. Nėra teisinga dar didinti baudą. Palyginus matyti, jog Hoechst dėl to, kad priklauso grupei, nustatyta pagrindinė bauda buvo beveik keturiolika kartų didesnė nei Daicel, nors jos apyvarta didesnė tik keturis kartus. Hoechst taip pat pažymi, kad per procedūrą priimant sprendimą Gipsoplokštės bauda buvo padidinta 10 % už metus laikotarpiui nuo ankstesnio sprendimo, kuriuo buvo skirta bauda, priėmimo iki pažeidimo, susijusio su atitinkamu produktu, nutraukimo. Tačiau šioje byloje bauda buvo padidinta 22 % už metus.

449    Papildomai Hoechst teigia, kad baudos padidinimas už pakartotinį pažeidimą nėra teisingas, jei per administracinę procedūrą įmonė visiškai bendradarbiauja. Bausmės tikslas negali pateisinti šio baudos padidinimo.

b)     Komisijos argumentai

450    Nurodydama šio sprendimo 325 punkte minėtą sprendimą Thyssen Stahl prieš Komisiją (617 punktas) ir šio sprendimo 339 punkte minėtą sprendimą Michelin prieš Komisiją (284 punktas) Komisija pažymi, kad pakartotinio pažeidimo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus.

451    Šioje byloje visos sprendime nurodytos procedūros, per kurias buvo priimti sprendimai PVC I, PVC II ir Dažikliai, buvo susijusios su kainų ir kvotų karteliais. Taigi tai yra panašaus pobūdžio pažeidimai kaip ir šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas.

452    Šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės tai, kad tam tikri pažeidimai (pavyzdžiui, tas, dėl kurio buvo priimtas sprendimas Dažikliai) yra padaryti seniai. Baudos padidinimas už pakartotinį pažeidimą reikalingas ne a posteriori ankstesnėms bausmėms pasunkinti, o veiksmingai nubausti už pakartotinius pažeidimus. Komisija ypač pažymi, kad ji turi rūpintis savo veiksmų atgrasomumu (šio sprendimo 198 punkte minėto sprendimo Irish Sugar prieš Komisiją 245 punktas), o pakartotinis pažeidimas yra vienas iš svarbių kriterijų nustatant baudą (šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 91 punktas). Komisija priduria, kad šioje byloje nėra jokios abejonės, jog sprendimo 363 konstatuojamojoje dalyje nurodyti sprendimai buvo skirti tai pačiai įmonei.

453    Be to, priešingai nei teigia Hoechst, Komisija mano, kad bauda už pakartotinį pažeidimą gali būti padidinta, jei nagrinėjamas pažeidimas buvo padarytas, net jei sprendimas, kuriuo buvo nubausta už ankstesnį pažeidimą, dar neįgijo teisinės galios. Įspėjimas yra padaromas pranešant apie Komisijos sprendimą, o ne tik tada, kai sprendimas įgyja teisinę galią. Taip pat ir pradinio dydžio padidinimas atsižvelgiant į Hoechst grupės dydį neprieštarauja pagrindinės baudos padidinimui už pakartotinį pažeidimą. Baudos padidinimas atsižvegiant į grupės dydį neturi jokio ryšio su nubaudimu už ankstesnius pažeidimus. Todėl tai, kad atsižvelgiama į ankstesnius pažeidimus, nėra „dviguba bausmė“.

454    Taip pat neturi reikšmės tai, kad Hoechst po pažeidimo nutraukimo nebevykdė savo pačios komercinės veiklos nagrinėjamojoje rinkoje, nes ji joje veikė visą laikotarpį, per kurį buvo daromas pažeidimas.

455    Galiausiai neturi įtakos tai, kad ankstesni pažeidimai buvo susiję su kitais nei sorbatų sektoriais. Bausmė už slaptą veiklą, susijusią su tam tikru produktu, yra skirta tam, kad įmonės būtų atgrasytos nuo šio draudimo pažeidimo, nepaisant nagrinėjamo produkto.

456    Dėl baudos padidinimo už pakartotinį pažeidimą dydžio Komisija primena, kad nustatydama baudos dydį ji turi tam tikrą diskreciją (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas) ir tai darydama neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės. Šiuo atžvilgiu Komisija remiasi keliais sprendimais kitose bylose, susijusiose su EB 81 spraipsnio taikymu, ir šio sprendimo 339 punkte minėtu sprendimu Michelin prieš Komisiją (292 punktas), pagal kuriuos bauda buvo padidinta 50 % arba buvo leista ją tiek padidinti.

457    Šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas sprendimas Gipso plokštės, palyginimas neturi reikšmės, nes 1969–1994 m. Hoechst ne kartą buvo „įspėta“ ir nepadarė reikiamų išvadų. Todėl pagrindinės baudos padidinimas 50 % nėra pernelyg didelis.

458    Galiausiai nuoroda į 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo nepaneigia to, kad Hoechst pakartotinis pažeidimas yra sunkinanti aplinkybė. Komisijos teigimu, 1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo nustatomos sąlygos, kuriomis su Komisija bendradarbiavusioms įmonėms gali būti sumažinta bauda. Tačiau šis pranešimas negali pateisinti bausmės neskyrimo pakartotinio pažeidimo atveju.

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

459    Gairių 2 punkte kaip sunkinančios aplinkybės pavyzdys yra nurodyti „pakartotiniai to paties pobūdžio tos pačios įmonės <...> pažeidimai“.

460    Pakartotinio pažeidimo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus (šio sprendimo 325 punkte minėto sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 617 punktas ir šio sprendimo 339 punkte minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 284 punktas).

461    Galimas pakartotinis pažeidimas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą (šio sprendimo 145 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 91 punktas ir 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danoneprieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑0000, 26 punktas).

462    Komisija turi tam tikrą diskreciją rinkdamasi veiksnius, į kuriuos atsižvelgs nustatydama baudų dydį, pavyzdžiui, specifines bylos aplinkybes, jos kontekstą ir baudų atgrasantį poveikį, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra. Pakartotinio pažeidimo konstatavimas ir specifinių ypatybių vertinimas priklauso minėtai Komisijos diskrecijai ir ji nėra saistoma galimu tokiam konstatavimui taikomu senaties terminu (šio sprendimo 461 punkte minėto 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 37 ir 38 punktai).

463    Šioje byloje pažymėtina, kad Hoechst neginčija, jog keturi ankstesni sprendimai, kuriuos Komisija nurodė sprendime, kad pagrįstų pakartotinio pažeidimo konstatavimą, buvo skirti jai ir buvo susiję su to paties pobūdžio pažeidimu, kaip ir šioje byloje.

464    Dėl sprendimų Dažikliai (priimtas 1969 m. liepos 24 d.) ir Polipropilenas (priimtas 1986 m. balandžio 23 d.) pažymėtina, kad sprendime konstatuotas pažeidimas pradėtas praėjus dešimčiai metų po sprendimo Dažikliai priėmimo, o sprendimas Polipropilenas buvo priimtas tuo metu, kai minėtas pažeidimas buvo daromas. Be to, nors Hoechst buvo nubausta 1986 m. priėmus sprendimą Polipropilenas, ji tęsė savo nusikalstamą elgesį sorbatų rinkoje ir tai darė dešimt metų. Hoechst nusikalstamo elgesio kartojimas rodo jos polinkį nedaryti tinkamų išvadų iš to, kad jos atžvilgiu buvo konstatuotas konkurencijos normų pažeidimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 130 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 355 punktą). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Hoechst galėjo numatyti, kad Komisija atsižvelgs į minėtus ankstesnius sprendimus ir šioje byloje galės konstatuoti pakartotinį pažeidimą. Todėl niekas neprieštarauja, kad Komisija sprendimais Dažikliai ir Polipropilenas remtųsi šioje byloje pakartotiniam Hoechst pažeidimui konstatuoti.

465    Dėl sprendimo PVC I (priimtas 1988 m. gruodžio 21 d.) pažymėtina, kad šis sprendimas Pirmosios instancijos teismo buvo paskelbtas negaliojančiu (1992 m. vasario 27 d. Sprendimas BASF ir kt. prieš Komisiją, T‑79/89, T‑84/89–T‑86/89, T‑89/89, T‑91/89, T‑92/89, T‑94/89, T‑96/89, T‑98/89, T‑102/89 ir T‑104/89, Rink. p. II‑315) ir galiausiai Teisingumo Teismo panaikintas (1994 m. birželio 15 d. Sprendimas Komisija prieš BASFir kt., C‑137/92 P, Rink. p. I‑2555) iki Komisijos sprendimo priėmimo šioje byloje. Šiuo atžvilgiu dėl Teisingumo Teismo paskelbto panaikinimo pažymėtina, kad EB 231 straipsnyje yra numatyta, kad jei ieškinys yra pagrįstas, Teisingumo Teismas atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu. Be to, net jei sprendime PVC II, kurį Komisija priėmė po to, kai buvo panaikintas sprendimas PVC I, daugiausia pakartojamos šio sprendimo faktinės aplinkybės, sprendimas PVC II skiriasi nuo sprendimo PVC I pirmiausia tuo, kad jame konstatuojama, jog nagrinėjamas susitarimas arba suderinti veiksmai buvo pradėti apie 1980 m. rugpjūčio mėn., o sprendime PVC I buvo pažymėta, kad nagrinėjamas susitarimas arba suderinti veiksmai buvo pradėti apie 1976 m. rugsėjo mėn. Taip pat yra ir Hoechst nustatytų baudų dydžio atžvilgiu (1 mln. ECU sprendime PVC I ir 1,5 mln. EUR sprendime PVC II). Darytina išvada, kad abu sprendimai negali būti vertinami kaip tapatūs. Šiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, jog Komisija sprendime remdamasi sprendimu PVC I, kad konstatuotų Hoechst pakartotinį pažeidimą, padarė klaidą.

466    Kalbant apie sprendimą PVC II, tiesa, kad jis buvo priimtas 1994 m. liepos 27 d., t. y. tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, bet dėl jo vyko teismo procesai, baigęsi po to, kai buvo nutrauktas šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas, priėmus šio sprendimo 208 punkte minėtą 2002 m. spalio 15 d. Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją ir šio sprendimo 153 punkte minėtą 1999 m. balandžio 20 d. Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją. Tačiau pabrėžtina, kad Bendrijos lygmeniu pagal EB 256 straipsnio pirmąją pastraipą sprendimas PVC II, kadangi juo piniginė prievolė buvo skirta kitiems asmenims nei valstybės narės, buvo vykdytinas privaloma tvarka, nepaisant to, kad dėl šio sprendimo buvo pareikštas ieškinys dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį. Iš esmės pagal EB 242 straipsnį ieškinys Bendrijos teisme nesustabdo ginčijamo akto galiojimo (1995 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CBpriešKomisiją, T‑275/94, Rink. p. II‑2169, 50 ir 51 punktai; šiuo klausimu taip pat žr. 2005 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, T‑28/03, Rink. p. II‑1357, 121 punktą). Be to, yra nustatyta, kad Hoechst neprašė sustabdyti sprendimo PVC II taikymo pagal EB 242 straipsnio antrąjį sakinį. Galiausiai pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo sprendimai, be to, patvirtinantys Komisijos sprendimą, buvo priimti iki sprendimo priėmimo. Darytina išvada, jog Komisija galėjo remtis sprendimu PVC II, kad konstatuotų Hoechst pakartotinį pažeidimą.

467    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog tam, kad galėtų konstatuoti Hoechst pakartotinį pažeidimą, Komisija galėjo remtis sprendimais Dažikliai, Polipropilenas ir PVC II, bet ne sprendimu PVC I.

468    Tačiau Komisijos sprendimo PVC I atžvilgiu padaryta klaida nėra tokio pobūdžio, kad užginčytų šioje byloje pakartotinio pažeidimo konstatavimą ar patį baudos padidinimo lygį.

469    Dėl pakartotinio pažeidimo konstatavimo – jam pakankamą pagrindą suteikia sprendimai Dažikliai, Polipropilenas ir PVC II.

470    Kalbant apie šioje byloje pritaikytą baudos padidinimo lygį, sprendime niekas nerodo, kad Komisija, konstatuodama, kad pakartotinis pažeidimas kyla iš kelių precedentų, baudos dydį už sunkinančią aplinkybę padidino daugiau, nei būtų padidinta, jei būtų nustatytas tik vienas precedentas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 130 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Danone prieš Komisiją 366 punktą).

471    Be to, dėl Hoechst argumento, kad bauda padidinta neproporcingai, taip pat ir palyginti su kitomis įmonėmis, kurioms buvo skirtas sprendimas, pakanka priminti, kad nustatydama baudos dydį Komisija turi tam tikrą diskreciją ir tai darydama neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės. Be to, nustatydama baudos dydį Komisija turi užtikrinti savo veiksmų atgrasomumą. Pakartotinis pažeidimas – tai aplinkybė, kuri pateisina didelį pagrindinės baudos padidinimą. Iš esmės pakartotinis pažeidimas – tai įrodymas, kad anksčiau skirta bausmė nebuvo pakankamai atgrasanti. Šioje byloje niekas neleidžia manyti, kad pagrindinės baudos padidinimas 50 %, siekiant pakreipti Hoechst elgesį taip, kad ji laikytųsi Sutarties konkurencijos normų, yra neproporcingas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 339 punkte minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 293 punktą).

472    Todėl turi būti nuspręsta, kad šioje byloje pakartotinio pažeidimo konstatavimas ir pritaikytas baudos padidinimo lygis yra pagrįsti.

473    Kiti Hoechst pateikti argumentai negali užginčyti šios išvados.

474    Dėl to, kad ankstesnė Hoechst veikla maisto papildų sektoriuje neturėjo nieko bendro su jos veikla PVC sektoriuje, pažymėtina, kad gairėse yra numatytas pakartotinis tos pačios įmonės „to paties pobūdžio pažeidimas“. Šiomis aplinkybėmis, jei įmonė padaro to paties pobūdžio pažeidimą, net jei skiriasi atitinkamas ekonomikos sektorius, Komisija gali konstatuoti sunkinančią aplinkybę. Todėl šiuo atžvilgiu Hoechst argumentas negali būti priimtas.

475    Dėl to, kad Komisija kitoje byloje iki sprendimo priėmimo įtvirtino kolektyvinę grupės atsakomybę, padidindama baudą 10 % už metus laikotarpiui nuo sprendimo, kuriuo buvo skirta bauda, priėmimo vienoje byloje iki pažeidimo kitoje byloje pabaigos, primintina, kad ankstesnė Komisijos sprendimų praktika pati savaime nėra baudų konkurencijos srityje teisinis pagrindas, atsižvelgiant į tai, kad šis yra nustatytas tik Reglamente Nr. 17 bei gairėse (žr. šio sprendimo 339 punkte minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 292 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką) ir kad, be to, ūkio subjektai negali grįsti teisėtų lūkesčių tuo, kad nepasikeis susiklosčiusi padėtis, kuri, Komisijai naudojantis savo diskrecija, gali būti keičiama (žr. šio sprendimo 372 punkte minėto sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją 33 punktą, nurodytą teismų praktiką ir šio sprendimo 344 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 171 punktą).

476    Galiausiai, kaip pažymi Komisija, nuoroda į 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo nepaneigia to, kad Hoechst pakartotinis pažeidimas yra sunkinanti aplinkybė. Todėl Hoechst pateiktas argumentas, kad baudos padidinimas už pakartotinį pažeidimą nėra teisingas, jei atitinkama įmonė per administracinę procedūrą visiškai bendradarbiauja, nenagrinėtinas.

477    Dėl visų šių priežasčių septintasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

F –  Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu pagal analogiją, remiantis „palankiausios nuostatos principu“

1.     Sprendimo santrauka

478    Sprendimo 12.2.3 punkte, susijusiame su 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu, Komisija pažymi, kad Hoechst mano, jog šoje byloje taikytinas 2002 m. Komisijos pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, p. 3, toliau – 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo).

479    Pirmiausia Komisija atmeta Hoechst argumentus, pateiktus pažymint, kad 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 28 punkte yra numatyta, jog šis pranešimas nuo 2002 m. vasario 14 d. taikomas visais atvejais, kai nė viena įmonė nesikreipė, siekdama pasinaudoti 1996 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nurodytu palankiu režimu. Tačiau šioje byloje kelios įmonės, tarp jų ir Hoechst, kreipėsi į Komisiją remdamosi 1996 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo. Taigi 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo netaikytinas (sprendimo 431 ir 432 konstatuojamosios dalys).

480    Toliau dėl Hoechst nurodyto „palankiausios nuostatos principo“ Komisija konstatuoja, pirma, kad pranešimai dėl bendradarbiavimo negali pažeisti teisinio pagrindo, kuris yra įtvirtintas Reglamento Nr. 17 15 straipsniu. Kadangi „palankiausios nuostatos principas“ reikalauja pakeisti baudos dydį nustatantį teisinį pagrindą, šis principas šioje byloje netaikytinas (sprendimo 434 konstatuojamoji dalis). Be to, atitinkamos įmonės, pasisiūliusios bendradarbiauti su Komisija, teisėtai tikėjosi, kad šis bendradarbiavimas bus grindžiamas išimtinai 1996 m. Pranešimu, kuris vienintelis tuo metu buvo taikytinas (sprendimo 435 konstatuojamoji dalis).

481    Antra, Komisija pažymi, kad požiūris, kurio buvo laikomasi 1998 m. spalio 14 d. Komisijos sprendime 1999/210/EB dėl EB 85 straipsnio taikymo procedūros (byla IV/F‑3/33.708 – Bristish Sugar plc, byla IV/F-3/33.709 – Tate & Lyle plc, byla IV/F-3/33.710 – Napier Brown & Company Ltd, byla IV/F-3/33.711 – James Budgett Sugars Ltd) (OL L 76, 1999, p. 1), šioje byloje negali būti taikomas, nes situacijos yra skirtingos. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad British Sugar/Tate & Lyle atveju Komisijai nusprendus pagal analogiją taikyti 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatas dar nebuvo atleidimo nuo baudos režimo (sprendimo 436 konstatuojamoji dalis).

482    Trečia, negalima daryti išvados, kad 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo apskritai yra palankesnis nei 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo. Tai, ar padarytas pakeitimas suteikia naudos tam tikrai įmonei, daugiausia priklauso nuo jos konkrečios situacijos (sprendimo 437 konstatuojamoji dalis).

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

483    Hoechst tvirtina, kad pagal analogiją taikant 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo ji turėjo būti atleista nuo baudos. Hoechst pažymi, kad ji šiuos argumentus jau išdėstė atsakydama į pranešimą apie kaltinimus.

484    Hoechst nurodo, kad 1998 m. rudenį, tada, kai buvo priimtas tik 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo, ji jau buvo pradėjusi bendradarbiauti. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad pagal bendruosius baudžiamosios teisės principus turėtų būti taikomi palankiausi teisės aktai. Jei 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo yra palankesnis nei 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo, turėtų būti taikomas pirmasis.

485    Pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo bet kuri kartelyje dalyvavusi įmonė, taigi net ir „organizatorė“, gali pateikti paraišką atleisti nuo baudos. Hoechst pažymi, kad 2002 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo nėra perimama 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus nuostata, pagal kurią organizatorių atžvilgiu negali būti labai didelio baudos sumažinimo. Be to, 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo yra palankesnis pirmajai bendradarbiavusiai įmonei, nes iš jos reikalaujama tik pateikti įrodymus, kurie leistų Komisijai priimti sprendimą pavesti atlikti tyrimą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį. Kad būtų patenkinta paraiška atleisti nuo baudos, net nėra būtina pateikti visų įmonei prieinamų įrodymų. Be to, tokie įrodymai pagal nusistovėjusią Komisijos praktiką gali būti pateikti ir žodžiu, jei įmonė nurodo, kad yra dokumentų pateikimo Jungtinėse Valstijose rizika.

486    Šioje byloje informacijos, kurią Hoechst pateikė 1998 m. spalio 29 d., pakaktų jai atleisti nuo baudos pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo. Hoechst pirmoji pateikė oficialią paraišką atleisti nuo baudos ir taip pat pirmoji pateikė Komisijai būtinus žodinius pareiškimus. Jei būtų taikytas 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo, šiomis aplinkybėmis 1999 m. pradžioje Komisija būtų išsiuntusi Hoechst laišką, jai suteikiantį preliminarų atleidimą nuo baudos. Taigi jos paraiška atleisti nuo baudos būtų patenkinta remiantis 2002 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo, priešingai nei teigia Komisija sprendimo 437 punkte.

487    Toliau Hoechst nurodo, kad „palankiausios nuostatos principas“, kaip bendrasis teisės principas, taikytinas tiek baudžiamojo pobūdžio, tiek administracinėse procedūrose. Hoechst konkrečiai remiasi 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk, 1 t., p. 340), kuriame numatyta, kad „administracinių nuobaudų skirti negalima, jeigu jos nėra numatytos Bendrijos teisės akte, priimtame iki tol, kol buvo padarytas pažeidimas“, ir kad „jeigu Bendrijos taisyklių nuostatos, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos, buvo vėliau pakeistos, atgaline data taikomos mažiau griežtos nuostatos“.

488    Hoechst priduria, kad „palankiausios nuostatos principas“ Teisingumo Teismo buvo taikytas 1997 m. liepos 17 d. Sprendime Farmers’ Union ir kt. (C‑354/95, Rink. p. I‑4559, 40 ir 41 punktai) ir kad jis yra valstybių narių bendros teisinės tradicijos dalis. Hoechst šiuo atžvilgiu pateikia lyginamąjį tyrimą, kuris buvo atliktas per administracinę procedūrą.

489    Hoechst, be to, teigia, kad Komisija šį principą pripažino, šio sprendimo 481 punkte minėtame sprendime British Sugar/Tate & Lyle pažymėdama, kad „[1996 m.] pranešimas [dėl bendradarbiavimo] yra tiesiogiai taikomas tik bendradarbiavimui, buvusiam po pranešimo paskelbimo 1996 m. liepos 18 d. Oficialiajame leidinyje“, ir kad „visais kitais bendradarbiavimo atvejais pranešimas bus taikomas plečiamuoju būdu, t. y. bet koks palankus vertinimas [1996 m.] pranešimo [dėl bendradarbiavimo] prasme priklausys nuo to, kiek bus įvykdytos bendradarbiavimo sąlygos, apibrėžtos tame pranešime“.

490    Pirmosios instancijos teismas šiuos principus patvirtino 2001 m. liepos 12 d. Sprendime Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją (T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 157 ir kt. punktai).

491    Hoechst taip pat nurodo, kad 2003 m. gruodžio 16 d. Komisija sprendime 2004/421/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros prieš Wieland Werke AG, Outokumpu Copper Products OY, Outokumpu Oyj, KM Europa Metal AG, Tréfimétaux SA ir Europa Metalli SpA (byla COMP/E‑1/38.240 – Pramoniniai vamzdžiai) (santrauka OL 2004, L 125, p. 50, toliau – sprendimas Pramoniniai variniai vamzdžiai) pažymėjo, jog, „priešingai nei 2002 m. Pranešimo [dėl bendradarbiavimo] 23 punkte, 1996 m. Pranešime [dėl bendradarbiavimo] nėra numatyta ypatingo atlygio įmonei, kuri prašė atleisti nuo baudos ir kuri atskleidė Komisijai iki tol nežinotas aplinkybes, susijusias su kartelio sunkumu arba trukme“, ir kad „dėl to tokį bendradarbiavimą reikia vertinti kaip vieną iš lengvinančių veiksnių“ (sprendimo Pramoniniai variniai vamzdžiai 384 konstatuojamoji dalis). Todėl Komisija pagrindinę baudą vienai įmonei (Outokumpu) sumažino nuo 38,98 iki 22,22 mln. EUR „už veiksmingą bendradarbiavimą, nepatenkantį į 1996 m. Pranešimo [dėl bendradarbiavimo] taikymo sritį“ (sprendimo Pramoniniai variniai vamzdžiai 387 konstatuojamoji dalis). Šiuo atžvilgiu Komisija nurodė, kad „Outokumpu neturi būti baudžiama už jos bendradarbiavimą skiriant jai didesnę baudą nei ta, kurią ji būtų turėjusi sumokėti nebendradarbiaudama“, ir kad „dėl šios priežasties Outokumpu pagrindinė bauda buvo sumažinta iš anksto nustatyta 22,22 mln. EUR suma taip, kad jis atitiktų hipotetinį baudos dydį, kuris būtų skirtas Outokumpu už ketverių metų trukmės pažeidimą“ (sprendimo Pramoniniai variniai vamzdžiai 386 konstatuojamoji dalis).

492    Hoechst priduria, kad net jei būtų remiamasi principu, kad 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo sukūrė trečiųjų asmenų teisėtus lūkesčius, kuriuos reikia apsaugoti, šis klausimas byloje neturi jokios reikšmės. Iš tikrųjų tik Chisso galėtų pretenduoti būti trečiuoju asmeniu, kurį reikia apsaugoti. Tačiau Chisso nekaltinta buvus organizatore ir nebuvo atsisakyta Chisso žodinių parodymų pripažinti bendradarbiavimu. Priešingai, Chisso turėjo galimybę ir jai buvo pripažinta teisė tikėtis, kad į žodinius ir rašytinius parodymus, kuriuos ji savo noru teikė per tyrimą, bus atsižvelgta kaip į lengvinančias aplinkybes. Chisso teisėti lūkesčiai taip pat nebūtų buvę nuvilti ir tuomet, jei Komisija būtų taikiusi šiuos principus Hoechst ir dėl to ji būtų buvusi atleista nuo baudos taikant vieną ar kitą pranešimą dėl bendradarbiavimo (arba taikant abu). Abiem atvejais Hoechst dėl jos bendradarbiavimo turėjo būti atleista nuo baudos, o Chisso dėl jos bendradarbiavimo, kuris buvo vėlesnis, turėjo būti sumažinta bauda.

493    Hoechst daro išvadą, kad jei Komisija neprivalėjo atleisti nuo baudos pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo, ji turėjo tai padaryti pagal analogiją taikydama 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

494    Hoechst priduria, kad, priešingai nei Komisija atsakė į Pirmosios instancijos teismo klausimą, taikant 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo būtų galima atleisti ją nuo baudos.

495    Pirma, Hoechst teigimu, Chisso 1998 m. spalio–lapkričio mėn. nepateikė visų dokumentų, kurie galėjo būti pateikti. Taigi šį kaltinimą reikėjo skirti ne tik Hoechst. Be to, Hoechst nurodo, kad už bylą atsakingi Komisijos pareigūnai nedelsiant nepareikalavo pateikti dokumentus, kurie buvo nurodyti ir perduoti vėliau. Taip pat tada jie nepareikalavo parengti dokumentų, kurie buvo pateikti vėliau, sąrašo.

496    Antra, absurdiška manyti, jog Hoechst 1998 m. spalio 29 d. pateiktų įrodymų nepakako, kad būtų priimtas sprendimas pavesti atlikti tyrimą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį. Šiuo atžvilgiu Hoechst pažymi, kad Komisija kartelio buvimą galėjo įrodyti ir nepavesdama atlikti tyrimą. Dėl to, kad Komisija neturėjo atitinkamas įmones apibūdinančios informacijos (visų pirma biurų adreso), Hoechst pažymi, jog Komisija išsiuntė šioms įmonėms prašymus pateikti informaciją. Taigi tuo metu ir dėl Hoechst bendradarbiavimo ji jau žinojo, kam skirti tokius prašymus pateikti informaciją.

b)     Komisijos argumentai

497    Komisija teigia, kad „palankiausios nuostatos principo“ taikymas suponuoja teisinio pagrindo, kuriuo nustatomas baudos skyrimas, pakeitimą. Tačiau joks tokio pobūdžio pakeitimas nebuvo padarytas. Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis 2002 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo nebuvo pakeista. Juo tik nustatomi kriterijai, pagal kuriuos tam tikros įmonės, norinčios bendradarbiauti su Komisija, yra vertinamos palankiau, tačiau teisinis pagrindas, kuriuo remiantis nustatomos skirtinos baudos, nekeičiamas. Šiuo atžvilgiu Komisija pagal analogiją remiasi šio sprendimo 422 punkte minėtu sprendimu LR AF 1998 prieš Komisiją (233 punktas).

498    Komisija taip pat pažymi, kad net jei, įgyvendindama savo diskreciją, ji yra saistoma galiojančio pranešimo dėl bendradarbiavimo, taip yra tik tol, kol jo normos yra taikytinos. Čia Komisija pažymi, kad šios normos atitinkamoms įmonėms sukuria teisėtus lūkesčius. Šioje byloje teisėti įmonių lūkesčiai dėl palankaus vertinimo mainais už bendradarbiavimą buvo grindžiami išimtinai tada galiojusiu pranešimu dėl bendradarbiavimo, t. y. 1996 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo. Kadangi 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo sukūrė teisėtus lūkesčius ne tik Hoechst, nėra galimybės remtis 2002 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo.

499    Be to, šioje byloje kalbama ne apie materialiąsias baudžiamąsias nuostatas, bet apie nuostatas, kurios gali pateisinti bausmės panaikinimą. „Palankiausios nuostatos principas“ negali būti taikomas pranešimui dėl bendradarbiavimo. Tiek senos, tiek naujos nuostatos grindžiamos principu, kad nuo baudos galima atleisti tik vieną įmonę. „Palankiausios nuostatos principo“ taikymo pasekmė būtų tai, kad tuo atveju, kai dvi įmonės sudarė neteisėtus susitarimus ir paprašė atleisti nuo baudos, jei viena bendradarbiavo pirmoji pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo, o kita – pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo, neišvengiamai reikėtų nuo baudos atleisti abi įmones. Taip abiem kartelio šalims nebūtų skirta jokios bausmės, o tai jokiu būdu nėra pranešimo dėl bendradarbiavimo tikslas.

500    Be to, ši byla skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas 1999/210 (minėtas šio sprendimo 481 punkte). Tuo metu Komisija 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo pagal analogiją taikė jau prasidėjusiose procedūrose, per kurias buvo bendradarbiaujama iki šio pranešimo paskelbimo. Šioje byloje, Komisijos teigimu, nereikėjo laikytis tokio požiūrio, nes paties 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 28 punkte yra aiškios gairės, susijusios su pereinamojo laikotarpio atvejų vertinimu. Šios gairės užtikrina vienodą požiūrį į visas suinteresuotąsias įmones.

501    Dėl sprendimo Pramoniniai variniai vamzdžiai, kuris yra nurodytas šio sprendimo 491 punkte ir kuriuo remiasi Hoechst, Komisija pažymi, kad 2002 m. Pranešimui dėl bendradarbiavimo ji nėra taikiusi „palankiausios nuostatos principo“. Ji tik yra nusprendusi, kaip numatyta gairių 3 punkto šeštojoje įtraukoje, kad pagal naująjį režimą ypatingą atlygį pateisinanti aplinkybė – veiksmingas įmonės bendradarbiavimas per procedūrą, nepatenkantis į 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį.

502    Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą Komisija priduria, kad net darant prielaidą, jog šioje byloje taikytinas 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo, Hoechst negalėjo būti atleista nuo bausmės ir bauda jai net negalėjo būti labiau sumažinta.

503    Dėl atleidimo nuo baudos, pirma, Komisija pažymi, kad 1998 m. spalio–lapkričio mėn. Hoechst nepateikė visų turimų įrodymų, priešingai nei numatyta 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 13 punkto a papunktyje. Dėl tų pačių priežasčių negalėjo būtų taikomas šio pranešimo 13 punkto b papunktis, nes Komisija negavo aprašomojo sąrašo, tiksliai atspindinčio atitinkamų įrodymų pobūdį. Be to, Hoechst turėjo įsipareigoti pateikti šiuos įrodymus „vėliau, sutartu metu“. Todėl, Komisijos teigimu, 1998 m. rudenį Hoechst neįvykdė 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 13 punkte numatytų sąlygų. Remiantis konstatavimu, kad 1999 m. kovo ir balandžio mėn. Hoechst pateikė visus turimus įrodymus, tik šiuo metu ji galėjo tenkinti 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 13 punkte numatytas sąlygas. Tačiau Komisija jau turėjo pakankamai įrodymų, kad konstatuotų EB 81 straipsnio pažeidimą, dėl to Hoechst prarado galimybę, atsižvelgiant į 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 10 punktą, pasinaudoti atleidimu nuo baudos.

504    Antra, neturėdama išsamios informacijos apie asmenis, atstovavusius kartelyje dalyvavusioms įmonėms, ir apie biurų vietą, Komisija negalėjo pagal 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 punkto a papunktį priimti sprendimo pavesti atlikti tyrimą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį. Tuo labiau kad kitos susijusios įmonės buvo Japonijos įmonės ir Hoechst, be to, pareiškė, kad niekas nerodė, jog kartelyje dalyvavo kita likusi vienintelė Europos įmonė.

505    Trečia, kaip ir sprendimo 456 punkte, Komisija mano, kad per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą Hoechst pateikė netikslią faktinių aplinkybių versiją ir klaidindama teigė, jog kartelis buvo kuklaus pobūdžio. Šis apibūdinimas negalėjo būti vertinamas kaip „įrodymas“, leidžiantis Komisijai konstatuoti EB 81 straipsnio pažeidimą 2002 m. Pranešimo apie kaltinimus 8 punkto b papunkčio prasme.

506    Dėl baudos sumažinimo Komisija pažymi, kad pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo jis negali viršyti 50 % arba gali būti net ir mažesnis. Mažinant baudą atsižvelgiama į nagrinėjamų įrodymų pateikimo laiką ir papildomą vertę. Tuo remdamasi Komisija mano, kad klaidinantis Hoechst pareiškimas, esą kartelis buvo kuklaus pobūdžio, būtų panaudotas prieš ją ir bauda jai būtų sumažinta mažiau nei 50 %.

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

507    Pirmiausia reikia atmesti 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą „pagal analogiją“, kadangi Hoechst bendradarbiavimui per procedūrą buvo taikomas 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo. Šiuo atžvilgiu ši situacija skiriasi nuo Hoechst nurodytų atvejų, kuriais 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo galėjo būti pagal analogiją taikomas situacijoms, kurios atsirado iki šio pranešimo priėmimo, bet kurioms nebuvo taikomos jokios kitos teisės normos.

508    Kadangi Hoechst ieškinio pagrindas gali būti suprastas taip, kad juo iš esmės nurodoma įstatymų kolizija laiko atžvilgiu, pakanka konstatuoti, kad tokios kolizijos negali būti. Iš tikrųjų 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 28 punkte aiškiai numatyta, kad šis pranešimas taikomas nuo 2002 m. vasario 14 d. visais atvejais, kai nė viena įmonė nesikreipė „siekdama pasinaudoti [1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo] nurodytu palankiu režimu“. Tačiau šioje byloje atitinkamos įmonės, tarp jų ir Hoechst, kreipėsi siekdamos pasinaudoti 1996 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo.

509    Taip pat pažymėtina, kad atitinkamų įmonių bendradarbiavimas prasidėjo 1998 m. pabaigoje, t. y. tada, kai buvo taikomas tik 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo, bet buvo tęsiamas po 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo paskelbimo – paskutinis Komisijos prašymas pateikti informaciją buvo išsiųstas 2002 m. gruodžio 13 dieną. Be to, pažymėtina, kad tik priimdama sprendimą Komisija galutinai nusprendė dėl atitinkamų įmonių bendradarbiavimo ir pirmiausia dėl to, kuri įmonė prireikus gali būti atleista nuo baudos. Todėl atitinkamų įmonių bendradarbiavimas pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo buvo įvertintas po 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo priėmimo. Tačiau, kalbant apie teisines situacijas, kurios dar nesukėlė pasekmių, naujoji norma taikoma situacijos, susiklosčiusios galiojant ankstesnei normai, būsimiems padariniams, „jei nėra pereinamojo laikotarpio nuostatų“ (2003 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑512/99, Rink. p. I‑845, 46 punktas). Kadangi šiuo atveju yra pereinamojo laikotarpio nuostatos, reikia jų laikytis ir nuspręsti, kad buvo taikytinas 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo.

510    Be to, ši išvada atitinka teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principus. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo atsiranda teisėtų lūkesčių, kad bus galimybė baudą sumažinti keliais procentais (šio sprendimo 344 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 188 punktas). Be to, atsižvelgiant į 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto formuluotę, labai didelis baudos sumažinimas gali būti taikomas tik vienai įmonei, kuri iš tikrųjų „pirmoji“ pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės (žr. šio sprendimo 120 punkte minėto sprendimo BASF prieš Komisiją 550 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką).

511    Nesant reikalo nustatyti, ar Hoechst nurodytas principas gali būti taikomas Komisijos pranešimams dėl bendradarbiavimo, pakanka papildomai konstatuoti, kad 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo yra kompleksiškas, nes jis pakeičia 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo daugeliu punktų tiek materialiųjų, tiek procesinių normų lygmeniu. Tam tikri pakeitimai atitinkamoms įmonėms yra palankesni. Kiti pakeitimai, priešingai, nėra palankūs. Be to, 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymas priklauso nuo atvejo. Taigi 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo negali būti vertinamas kaip apskritai palankesnis nei 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo.

512    Be to, tiksliau sakant, 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymas šioje byloje nebūtinai reikštų palankesnį rezultatą Hoechst.

513    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog tam, kad būtų atleista nuo baudos pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo, įmonė turi „nedelsdama“ pateikti Komisijai visus įtariamo pažeidimo įrodymus, kuriuos ji turi tuo metu, „arba“ iš pradžių pateikti šiuos įrodymus be faktų, šiuo atveju įmonė privalo pateikti aprašomojo pobūdžio įrodymų, kuriuos ji ketina perduoti vėliau, sutartu metu, sąrašą. Šis sąrašas turi tiksliai atspindėti įrodymų pobūdį ir turinį (2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 13 punkto a ir b papunkčiai).

514    Šioje byloje dėl šio sprendimo 574–578 punktuose nurodytų priežasčių konstatuotina, kad Hoechst nedelsdama nepateikė savo turimų įrodymų. Iš bylos dokumentų taip pat nematyti, kad Hoechst pateikė Komisijai informacijos, kuri leistų Komisijai sužinoti įrodymų, kuriuos ji turėjo ir kurie galėjo būti atskleisti vėliau, pobūdį ir turinį.

515    Todėl šioje byloje taikant 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimą Hoechst nebūtinai būtų atleista nuo baudos.

516    Be to, kadangi 2002 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo, be atleidimo nuo baudos, yra numatyta, jog bauda gali būti sumažinama daugiausia 50 %, jį taikant Hoechst skirta bauda nebūtinai būtų sumažinta daugiau, nei tai buvo padaryta.

517    Dėl visų šių priežasčių dešimtasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

G –  Dėl aštuntojo ir devintojo ieškinio pagrindų, susijusių su pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu

518    Savo aštuntuoju pagrindu Hoechst mano, kad Komisijos vertinimas nustatant įmonę, kuri šioje byloje bendradarbiavo pirmoji, buvo klaidingas. Nurodydama devintąjį ieškino pagrindą Hoechst mano, kad Komisija klaidingai įvertino jos bendradarbiavimo turinį.

519    Pirmiausia reikia išnagrinėti aštuntąjį ieškinio pagrindą.

1.     Sprendimo santrauka

520    Sprendimo 12.2.3 punkte, susijusiame su 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu, yra nurodyta (sprendimo 440 konstatuojamoji dalis):

„Per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą Chisso žodžiu apibūdino kartelio veiklą ir pateikė rašytinius įrodymus <...>. Komisija mano, kad dėl to Chisso buvo pirmoji įmonė, pateikusi informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo, kuris buvo konstatuotas šiuo sprendimu, egzistavimą. 1998 m. lapkričio 13 d. Komisijai pateiktus įrodymus visų pirma sudarė ranka rašyti užrašai, susiję su tam tikrais kartelio susitikimais. Žodinis kartelio veiklos apibūdinimas leido Komisijai nustatyti tikrąjį dokumentų kontekstą. Chisso pateikta informacija leido Komisijai nustatyti daugelio kartelio susitikimų egzistavimą bei jų turinį ir nustatyti dalyvius, kaip yra paaiškinama I dalyje.“

521    Dėl Hoechst sprendimo 451 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad, „nebūdama pirmoji įmonė, pateikusi Komisijai informacijos, turinčios lemiamos reikšmės, Hoechst ankstyvajame etape padėjo nustatyti svarbius pažeidimo aspektus, o gavusi pranešimą apie kaltinimus neginčijo faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindė savo kaltinimus“.

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

522    Net darant prielaidą, kad 1996 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo yra taikytinas, Hoechst teigia, kad ji turėjo būti vertinama kaip pirmoji su Komisija bendradarbiavusi ir esminius kartelio įrodymus pateikusi įmonė.

523    Chronologiškai nagrinėdama faktines aplinkybes Hoechst pažymi, kad Chisso advokatai susitiko su Komisija 1998 m. rugsėjo 29 d., nagrinėdami kitą bylą. Iš šio susitikimo protokolo matyti, jog Chisso advokatai papildomai nurodė, kad jie atstovauja dar ir kitai įmonei, kuri išreiškė savo norą bendradarbiauti su Komisija dėl su sorbo rūgštimi susijusio kartelio.

524    Tačiau Chisso advokatai šią dieną nenorėjo ir nebuvo įgalioti atskleisti šios įmonės tapatybės. Konkrečiai tai matyti iš dviejų, 1998 m. spalio 1 ir 2 d. Komisijos vidaus užrašų. Tai, kad vidaus užrašų autorius atėjo į susitikimą šiam jau prasidėjus, neleidžia daryti išvados, kad Chisso tapatybė buvo atskleista prieš tai, ypač kad ji buvo atskleista Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus pavaduotojui, ėjusiam pareigas faktinių aplinkybių metu. Be to, nuoroda į kitą įmonę 1998 m. spalio 2 d. vidaus užrašuose nėra Komisijos klaida ir iš tikrųjų nėra susijusi su Chisso.

525    Hoechst taip pat mano, kad šią dieną nebuvo pareikšta jokios paraiškos, atitinkančios 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo E skyriaus 1 dalies reikalavimus, ir kad per šį susitikimą nebuvo pasiūlyti ir nebuvo pateikti jokie įrodymai. Be to, nebuvo apibūdintas joks pažeidimo aspektas ir net nebuvo nurodyti dalyvavusių įmonių pavadinimai.

526    1998 m. spalio 23 d. Hoechst ir Nutrinova advokatai telefonu susisiekė su Komisija ir paprašė susitikti.

527    1998 m. spalio 29 d. per susitikimą su Komisija Hoechst ir Nutrinova advokatai oficialiai paprašė, kad įmonės, kurioms jie atstovauja, būtų vertinamos kaip pagrindiniai bendradarbiaujantys liudytojai. Šiomis aplinkybėmis buvo apibūdinti esminiai sorbatų kartelio aspektai: susiję produktai, dalyvavusios įmonės, antikonkurenciniai veiksmai ir susijęs laikotarpis. Šis žodinis esminių faktinių aplinkybių apibūdinimas Komisijos buvo pripažintas bendradarbiavimu. Palyginus su tuo, kas vėliau buvo konstatuota sprendime, matyti, kad šią dieną Hoechst pateikta informacija yra be išlygų naudojama sprendime. Konkrečiai kalbant, Komisija sprendime nepadarė išvadų dėl kartelio struktūros, kurios iš esmės skirtųsi nuo 1998 m. spalio 29 d. Hoechst pateiktos informacijos.

528    1998 m. lapkričio 13 d. Chisso advokatai pirmą kartą padarė žodinį pareiškimą dėl sorbatų kartelio. Tik šią dieną buvo atskleista Chisso tapatybė.

529    Vėliau Hoechst pateikė Komisijai kelis rašytinius pareiškimus – 1998 m. gruodžio mėn., 1999 m. kovo ir balandžio mėn., taip pat ir ne kartą vėliau. 1999 m. kovo 19 d. Hoechst parodymai buvo pirmieji rašytiniai parodymai, „bendrovės pareiškimo“ forma patvirtinantys esmines kartelio aplinkybes.

530    Pirmasis bendrovės pareiškimas Chisso vardu buvo padarytas tik 1999 m. balandžio 20 d. Jokia iš kitų įmonių, dalyvavusių darant pažeidimą, šiame pirmajame procedūros etape nesusisiekė su Komisija.

531    Šios aplinkybės rodo, kad Hoechst pirmoji pateikė Komisijai „lemiamus įrodymus“ 1996 m. Pranešimo dėl bendradrabiavimo prasme, ir tai ji padarė žodžiu.

532    Hoechst priduria, jog Komisijos praktiką atitinka tai, kad įmonė laikoma bendradarbiavusi pirmoji, net jei iš pradžių ji pateikia žodinius įrodymus, o šie atitinka „informacijos, turinčios lemiamos reikšmės“, kriterijų ir vėliau yra patvirtinami raštu bei papildomi. Šie žodiniai įrodymai jau leidžia Komisijai pradėti tyrimą ir atlikti patikrinimus arba išsiųsti prašymus pateikti informaciją. Nei 1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo, nei 2002 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo nereikalaujama rašytinės bendradarbiavimo formos.

533    Šiuo atžvilgiu Hoechst pažymi, kad Komisijos elgesiu buvo sudaromos kliūtys, nes ji, pirma, pažadėjo perspėti Chisso, jei kitos įmonės ją lenktų, ir, antra, staiga atsisakė pripažinti žodinius parodymus bendradarbiavimu ir grįžo prie savo ankstesnio požiūrio. Dėl šio antrojo aspekto Hoechst nurodo Komisijos 1999 m. sausio 19 d. laišką, kuriame ši nusprendė, kad Hoechst nutraukė bendradarbiavimą, Hoechst išsiųstą 1999 m. sausio 28 d. laišką, kuriame buvo išreikštas jos nusistebimas dėl to, pokalbį telefonu, kuris įvyko 1999 m. kovo 5 d. ir per kurį Komisija nurodė, kad „begalinių“ susitikimų laikas baigėsi, taip pat Komisijos 1999 m. kovo 29 d. laišką, kuriame ji atsisakė priimti žodinius Hoechst liudijimus. Taip elgiantis pažeidžiama teisė į teisingą procesą ir gero administravimo principas. Hoechst taip pat pažymi, kad nuo to laiko Komisijos praktikoje yra priimami žodžiu pateikti įmonių prašymai ir pripažįstamas žodinis bendradarbiavimas. Komisijos elgesys taip pat sudaro šališkumo įspūdį, nes Chisso žodiniai liudijimai a contrario buvo priimti.

534    Bet kuriuo atveju, net jei Komisija, priešingai savo tuometinei ir vėlesnei praktikai, turėjo vertinti tik raštu pateiktą informaciją, rašytinis Hoechst 1999 m. kovo 19 d. pareiškimas buvo pirmasis įmonės vardu pateiktas rašytinis įrodymas, patvirtinantis žodžiu pateiktą informaciją.

535    1998 m. lapkričio 13 d. Chisso pateiktos pokalbių ataskaitos negali būti vertinamos kaip pirmasis rašytinis bendradarbiavimas, nes šie dokumentai buvo nesuprantami ir prasmę įgijo tik išdėsčius faktines aplinkybes, – tai 1998 m. spalio 29 d. pirmoji padarė Hoechst. Tai, kad Chisso pateiktiems dokumentams trūksta įrodomosios galios, matyti taip pat iš to, kad 1998 m. gruodžio 9 d. Komisija nusprendė, jog reikia iš naujo apklausti Chisso darbuotojus. Be to, Chisso pateiktos ataskaitos yra susijusios tik su keliais susitikimais 1995 ir 1996 m. 1998 m. lapkričio 13 d. Chisso nepateikė jokio rašytinio dokumento dėl gerokai ilgesnio 1978–1994 m. laikotarpio. Be to, šie „įrodymai“ sprendime nebuvo naudojami kartelio veiklai įrodyti. Taigi jie nėra „lemiami“.

536    Šiuo atžvilgiu Hoechst pažymi, kad Komisijos 1998 m. lapkričio 9 d. vidaus užrašuose, kurie buvo pateikti suteikiant galimybę susipažinti su byla, buvo nurodyta, jog Chisso advokatai „pirmieji pasiūlė savo bendradarbiavimą ir vėliau buvo aplenkti, kai kitos įmonės pateikė naudingą informaciją anksčiau už juos“.

537    Hoechst priduria, jog Komisija negali jos kaltinti dėl to, kad paaiškinimai dėl susitarimų tam tikrais punktais neatitinka sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, ir kartu sutikti su tuo, kad Chisso pateikta informacija, dėl kurios ši buvo atleista nuo baudos, neapima nei visos pažeidimo trukmės, nei visų kartelio detalių.

b)     Komisijos argumentai

538    Pirmiausia dėl Komisijos 1998 m. lapkričio 9 d. vidaus užrašų, kuriuos nurodo Hoechst, Komisija pažymi, kad neoficialus Komisijos pareigūnų vertinimas ankstyvajame pocedūros etape negali nulemti pačios Komisijos sprendimo.

539    Dėl kitko Komisija nori pataisyti tai, kaip Hoechst apibūdina faktinių aplinkybių chronologiją šioje byloje.

540    Pirma, dėl 1998 m. rugsėjo 29 d. susitikimo, kuris buvo susijęs su dviem bylomis, tarp jų ir su sorbatų byla, ir kuris vyko nuo 16 val. 30 min. iki 18 val. 30 min., Komisija teigia, kad advokatai, kaip matyti iš sprendimo 4 konstatuojamosios dalies, veikė Chisso vardu.

541    Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad yra dveji vidaus užrašai, susiję su šiuo susitikimu.

542    Dėl 1998 m. spalio 2 d. vidaus užrašų, susijusių su susitikimu dėl sorbo rūgšties, Komisoja nurodo, kad Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus pavaduotojas, ėjęs pareigas faktinių aplinkybių metu, su Chisso advokatais susitiko tarp 16 val. 30 min. ir 17 val. 30 min. Komisija taip pat pažymi, kad šiuose vidaus užrašuose minima „bendrovė Chisso“. Tai įrodo, kad Chisso advokatai atskleidė savo klientės pavadinimą. Jei jie nebūtų to padarę, užrašų autorius nebūtų informuotas apie šios įmonės tapatybę. Tai, kad 1998 m. spalio 2 d. vidaus užrašuose minima „nežinoma įmonė“, tam neprieštarauja. Tai tik leidžia suprasti, kokiu pagrindu buvo sutarta dėl susitikimo su advokatais. Be to, tai, kad šiuose užrašuose minima kita įmonė, susijusi su kita procedūra, yra paprasta klaida. Iš tikrųjų įmonė, apie kurią buvo kalbama, buvo Chisso.

543    Dėl 1998 m. spalio 1 d. vidaus užrašų (kurie apima abi bylas, iš jų viena – dėl sorbo rūgšties) Komisija pažymi, kad du pareigūnai atėjo į susitikimą 17 val. 30 min. Tai, kad šiuose užrašuose minima, jog nebuvo žinoma įmonės, norinčios pateikti informacijos dėl kartelio sorbatų srityje, tapatybė, paaiškinama tuo, kad Chisso pavadinimas nebuvo nurodytas esant šiems dviem pareigūnams, iš kurių vienas yra vidaus užrašų autorius.

544    Antra, būtų klaidinga teigti, kad Hoechst apibūdino pagrindinius sorbatų kartelio aspektus per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą. Be to, pati Hoechst 1998 m. spalio 27 d. laiške pažymi, kad tai buvo „pirmasis pokalbis siekiant išsiaiškinti kitas detales“. Pagal Komisijos 1998 m. lapkričio 6 d. vidaus užrašus Hoechst susitikimo pradžioje pažymėjo, jog jai reikia daugiau laiko, kad pakankamai išsamiai išsiaiškintų ir pateiktų visą informaciją.

545    Hoechst per šį 1998 m. spalio 29 d. susitikimą pateikta informacija buvo labai bendra, ir faktinės aplinkybės buvo apibūdintos netiksliai. Be to, Hoechst paminėjo semestro susitikimus, per kuriuos joks specialus susitarimas nebuvo sudarytas. Taip pat ji nurodė, kad susitikimai buvo neoficialaus ir neįpareigojančio pobūdžio (sprendimo 456 konstatuojamoji dalis).

546    Atitinkamoje sprendimo dalyje, kurioje dėstomos faktinės aplinkybės (79–251 konstatuojamosios dalys), Komisija nė karto nesirėmė Hoechst 1998 m. spalio 29 d. padarytais pareiškimais. Be to, Hoechst pastabos dėl susitarimų akivaizdžiai skyrėsi nuo sprendime nurodytų faktinių aplinkybių.

547    Trečia, Komisija pažymi, kad iki 1999 m. kovo 19 d. Hoechst nenorėjo visiškai bendradarbiauti. Tai aiškiai matyti iš 1998 m. gruodžio 21 d. ir 1999 m. sausio 28 d. laiškų, kuriuose Hoechst Komisijai pranešė, kad dėl Jungtinėse Valstijose vykstančių baudžiamųjų ir civilinių procesų ji nusprendė šiuo metu nepateikti visos naudingos informacijos, taip pat ir jos turimų dokumentų bei kartelio įrodymų. Tačiau 1999 m. sausio 19 d. laiške Komisija pažymėjo, kad šis elgesys – tai atsisakymas bendradarbiauti 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo prasme. Taip elgdamasi Hoechst rizikavo, kad jai bus skirta bauda.

548    Priešingai nei, atrodo, teigia Hoechst, Komisija pažymi, jog tai, kad nebuvo atsižvelgta į žodinius parodymus, neprieštarauja praktikai, kurios buvo laikomasi tuo metu. Ši praktika pasikeitė tik po 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo priėmimo.

549    Be to, dėl kaltinimo, susijusio su kliūčių sudarymu per procedūrą, Komisija pažymi, jog savo 1999 m. kovo 29 d. laiške, kurį nurodo Hoechst, ji pažymėjo, kad ši, jei nori pasinaudoti 1996 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo, turėtų bent pateikti informaciją, dokumentus ar kitus įrodymus, padedančius patvirtinti kartelio egzistavimą. Taip yra parašyta 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies pirmojoje įtraukoje. Taigi 1999 m. kovo 29 d. laiškas rodo, kad iki to laiko Hoechst neįvykdė, Komisijos pareigūnų nuomone, šios pirmosios įtraukos sąlygų. Nieko kito nematyti iš ataskaitos, kurią Hoechst advokatai parengė dėl tam tikrų 1999 m. kovo 5 d. pokalbio telefonu su Komisijos pareigūnu, atsakingu už bylą, dalių. Taigi tai yra ne kliūčių sudarymas, o tinkamas situacijos dėstymas pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

550    Ketvirta, Komisija pažymi, jog netikslu tvirtinti, kad Chisso per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą pateikė kelis tam tikrus dokumentus. 1998 m. lapkričio 19 d. vidaus užrašuose Komisija nurodo daugelį su konkurentų ryšiais 1995 ir 1996 m. susijusių dokumentų. Šie dokumentai – tai susitikimų darbotvarkės ir asmeniniai užrašai. Be to, Chisso pateikė lenteles su visai kartelio trukmei sutartomis siekiamomis kainomis. Šie rašytiniai įrodymai, kurie taip pat buvo paaiškinti žodžiu, turėjo lemiamos reikšmės Komisijai priimant sprendimą (sprendimo 440 konstatuojamoji dalis), nes jie pirmą kartą per administracinę procedūrą leido įrodyti padarytą pažeidimą, net jei šie įrodymai neapėmė nei visos konstatuotos kartelio trukmės, nei jo detalių. Perspėjimas, pažadėtas Chisso per šį susitikimą, neleidžia daryti išvados, kad tuo metu ši įmonė dar netenkino sąlygų, kuriomis galėjo būti atleista nuo baudos. Daugiausia gali būti daroma išvada, kad nebuvo tikrai aišku, ar Chisso bus atleista nuo baudos, remiantis jos bendradarbiavimu tuo metu.

551    Be to, tik 1999 m. kovo 19 d. Hoechst pateikė Komisijai informaciją, kuri gali būti vertinama kaip veiksmingo bendradarbiavimo pradžia. Tačiau 1999 m. kovo 19 d. rašytiniame pareiškime nebuvo išsamaus kartelio susitikimų ir veiksmų apibūdinimo. Šias detales Hoechst pateikė tik 1999 m. balandžio 28 d. atsakydama į tikslius Komisijos klausimus.

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

552    Primintina, kad 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriuje, be kitų sąlygų, yra numatyta, jog įmonei, kuri „pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą“ (1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktas), bauda, kuri būtų skirta, jei įmonė nebūtų bendradarbiavusi, sumažinama mažiausiai 75 % arba gali būti visai neskiriama.

553    Iš paties 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto teksto matyti, kad „pirmoji“ įmonė neturi pateikti visos informacijos, įrodančios visas kartelio veikimo detales, bet pakanka pateikti „informacijos“, turinčios lemiamos reikmės. Šiame tekste nereikalaujama, kad pateikta informacija būtų pati savaime „pakankama“ pranešimui apie kaltinimus parengti arba net galutiniam sprendimui, kuriame konstatuojamas pažeidimo buvimas, priimti (šio sprendimo 118 punkte minėto 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo TokaiCarbon prieš Komisiją 362 punktas). Tačiau, nors 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkte minima informacija nebūtinai turi būti pati savaime pakankama kartelio egzistavimui įrodyti, šiuo požiūriu ji turi turėti lemiamos reikšmės. Taigi tai turi būti ne tik orientacinė bazė tyrimams, kuriuos privalo atlikti Komisija, bet ir įrodymai, kuriuos galima tiesiogiai naudoti kaip pagrindinę įrodomąją bazę pažeidimą konstatuojančiam sprendimui (šio sprendimo 120 punkte minėto sprendimo BASF prieš Komisiją 493 punktas).

554    Taip pat pažymėtina, kad informacija, turinti lemiamos reikšmės 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto prasme, gali būti pateikta ir žodžiu (šio sprendimo 120 punkte minėto sprendimo BASF prieš Komisiją 506 punktas).

555    Galiausiai primintina, kad Komisija turi didelę diskreciją, vertindama, ar nagrinėjamas bendradarbiavimas buvo „lemiamas“ palengvinant jos užduotį konstatuoti pažeidimo buvimą ir jį nutraukti, ir gali būti smerkiamas tik akivaizdus piktnaudžiavimas tokia diskrecija (šio sprendimo 118 punkte minėto 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Tokai Carbon prieš Komisiją 362 punktas).

556    Būtent atsižvelgiant į prieš tai išdėstytus samprotavimus reikia išnagrinėti, ar šioje byloje Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nuspręsdama, kad Chisso buvo pirmoji įmonė, kuri pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą.

557    Šiuo atžvilgiu, pirma, primintina, jog sprendimo 440 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja, kad „per 1998 m. lapkričio 13 d. įvykusį susitikimą Chisso žodžiu apibūdino kartelio veiklą ir pateikė rašytinius įrodymus“ ir kad ji „mano, kad, atsižvelgiant į tai, Chisso buvo pirmoji įmonė, kuri pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant šiame sprendime konstatuojamo kartelinio susitarimo egzistavimą“. Darytina išvada, kad Komisija rėmėsi išimtinai per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą, o ne vėliau, pateiktais žodiniu kartelio veiklos apibūdinimu ir rašytiniais įrodymais, kad padarytų išvadą, jog Chisso buvo pirmoji įmonė, kuri pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą.

558    Antra, pažymėtina, kad per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą Chisso išsamiai žodžiu apibūdino kartelio veiklą. Iš šio susitikimo ataskaitos, kurią parengė Komisija, matyti, kad Chisso nurodė, kas buvo kartelio dalyviai, jo trukmę, 19 susitikimų datas ir geografines vietas, kartelio tikslą ir veikimą. Dėl pastarųjų dviejų aspektų Chisso pirmiausia pažymėjo, kad atitinkamos įmonės sudarė susitarimus dėl kainų bei sorbatų kiekių ir kad kartelio veikimo metu jos suvokė savo veiklos neteisėtumą. Chisso taip pat patikslino kvotų nustatymo metodą ir iškilusias problemas, susitikimų ir parengiamųjų Japonijos gamintojų susitikimų eigą, Chisso darbuotojų, dalyvavusių susitikimuose, vardus ir tam tikrų kitų susijusių įmonių darbuotojų vardus, Hoechst ir Daicel ryšių turinį, susitikimų kontrolės sistemą ir siekiamų kainų nustatymo metodą.

559    Trečia, pažymėtina, kad, be išsamaus žodinio kartelio veiklos apibūdinimo, Chisso per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą taip pat pateikė dokumentinius įrodymus, esančius tyrimo byloje (iš viso 156 puslapiai). Konkrečiai kalbant, Chisso pateikė išsamius užrašus (ranka darytus užrašus japonų kalba ir jų vertimą į anglų kalbą), kurie buvo daromi per pavasario ir rudens kartelio susitikimus 1995 ir 1996 m. (jie atspindi siekiamų kainų, kurias nustatė kartelio dalyviai, lygį), šių susitikimų tvarkaraštį, susitikimuose dalyvavusių asmenų vizitines korteles ir pardavimų kvotų dydį, sutartą 1992–1995 metams.

560    Priešingai nei teigia Hoechst, Komisija šiuos dokumentus panaudojo, nes sprendime yra nurodyti keli puslapiai, pirmiausia kalbant apie bendrų susitikimų eigą ir konkrečius rezultatus (žr., be kita ko, sprendimo 82, 140, 141, 144 ir 150 išnašas puslapių apačioje). Todėl šie dokumentai turėjo reikšmės įrodant „kartelinio susitarimo egzistavimą“ 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo prasme.

561    Be to, priešingai nei teigia Hoechst, šie dokumentai buvo gana aiškūs, nepaisant to, kad vienas Chisso darbuotojas, dalyvavęs bendruose susitikimuose, atvyko, kad pateiktų patikslinimus per 1998 m. gruodžio 9 d. susitikimą su Komisijos tarnybomis. Iš esmės, kaip matyti iš šio susitikimo ataskaitos, kurią parengė Komisija, dėl šių dokumentų pateikti patikslinimai buvo susiję ne su jų bendru supratimu, bet su tam tikromis detalėmis, susijusiomis pirmiausia su santrumpų vartojimu.

562    Ketvirta, pažymėtina, jog Hoechst susitiko su Komisijos tarnybomis 1998 m. spalio 29 d., t. y. prieš Chisso, kad žodžiu apibūdintų nagrinėjamus susitikimus. Konkrečiai Hoechst nurodė susitikimų dalyvius, apytikslę šių susitikimų trukmę (nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos–devintojo dešimtmečio pradžios iki 1995–1996 m.), susitikimų dažnumą ir jų tikslą.

563    Tačiau pažymėtina, kad Hoechst nepateikė jokio rašytinio dokumento, patvirtinančio jos pareiškimus. Šiuo atžvilgiu Hoechst atstovas paminėjo, kaip teigiama Komisijos parengtoje ataskaitoje, kurios Hoechst neginčija, „didelius sunkumus, kurių turėjo Nutrinova, kad nustatytų visas svarbias šių susitikimų detales“.

564    Be to, toje pačioje ataskaitoje yra nurodyta, kad „šių susitikimų tikslas nebuvo pasidalyti klientus arba nustatyti kainas tikrąja šio žodžio prasme“ ir kad „nebuvo jokios kontrolės sistemos“ arba dar, kad Hoechst advokatas „kategoriškai teigė, jog susitarimų lygis per šiuos susitikimus buvo kuklus ir nebūdingas karteliui, susijusiam su kainų nustatymu ir klientų pasidalijimu“.

565    Taip pat 1998 m. spalio 29 d. susitikimo ataskaitoje, kurią parengė Hoechst, pažymima, kad „pokalbiai tarp Hoechst/Nutrinova ir japonų nebuvo susiję su klientų pasidalijimu, karteliais dėl kvietimų teikti pasiūlymus arba kainų nustatymu tikrąja to žodžio prasme“.

566    Per šį 1998 m. spalio 29 d. susitikimą Hoechst jokiu momentu nepažymėjo nei kad bendrų susitikimų tikslas buvo paskirstyti atitinkamoms įmonėms kiekybines pardavimų kvotas Europoje, nei kad buvo sukurta susitikimų kontrolės sistema, nors taip buvo nuspręsta sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje remiantis pranešimu apie kaltinimus, ir Hoechst šių aplinkybių neginčija. Dėl pardavimų kvotų Hoechst minėtoje ataskaitoje, kalbant apie „augimo lygį“, tik paminėjo, kad „konkurentai diskutavo, kaip, jų nuomone, vystysis rinka ir kas galės patenkinti paklausos didėjimą“.

567    Galiausiai 1998 m. spalio 29 d. susitikimo ataskaitoje Hoechst pažymėjo, kad „susitikimai nebuvo organizuojami sistemingai ir [kad] darbotvarkės buvo labai panašios“.

568    Iš visų šių aplinkybių matyti, pirma, kad Chisso per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą pateikė išsamų kartelio veiklos ir veikimo apibūdinimą. Antra, Chisso apibūdinimas buvo grindžiamas dokumentiniais įrodymais, kurie turėjo reikšmės įrodant kartelio egzistavimą. Trečia, iš 1998 m. spalio 29 d. susitikimo matyti, kad nors Hoechst apibūdino nagrinėjamus susitikimus, šis apibūdinimas, pirma, buvo mažiau išsamus nei Chisso apibūdinimas ir, antra, jis tinkamai neatspindėjo nagrinėjamo kartelio tikslo bei veikimo ir galiausiai nebuvo pagrįstas jokiu dokumentiniu įrodymu.

569    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nuspręsdama, jog Chisso buvo pirmoji įmonė, kuri pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą.

570    Nė vienas iš Hoechst pateiktų argumentų negali užginčyti šios išvados.

571    Dėl to, kad per 1998 m. lapkričio 13 d. susitikimą Komisija pažadėjo Chisso ją perspėti, jei kitos įmonės ją lenktų, kaip jau buvo nurodyta nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, ši aplinkybė negali paneigti konstatavimo, kad Chisso buvo pirmoji įmonė, kuri per šį susitikimą pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą.

572    Dėl to, kad Komisija staiga atsisakė pripažinti žodinius Hoechst parodymus, konkrečiai – per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą Hoechst pateiktą informaciją, bendradarbiavimu, pažymėtina, jog sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai konstatuoja, kad 1998 m. spalio 29 d. per Hoechst ir Nutrinova advokatų ir Komisijos tarnybų susitikimą buvo žodžiu apibūdinta atitinkama rinka, gamintojai, rinkos dalys, procedūra Jungtinėse Valstijose ir kartelio veikla. Niekur sprendime nebuvo pažymėta, kad nebuvo atsižvelgta į Hoechst žodinius parodymus per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą. Tai, kad Komisija tam tikrame procedūros etape galėjo nuspręsti, jog Hoechst bendradarbiavimas netenkino 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo sąlygų, nekeičia išvados, kad į Hoechst žodinius parodymus per 1999 m. spalio 29 d. susitikimą galiausiai buvo atsižvelgta priimant sprendimą.

573    Bet kuriuo atveju pažymėtina, jog savo raštuose Hoechst remiasi Komisijos 1999 m. sausio 19 d. laišku, kuriame ji pažymėjo štai ką:

„Komisijos tarnybos gali tik konstatuoti, kad pasikeitė jūsų pozicija ir kad Nutrinova nebeketina bendradarbiauti pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo <...>. Informacija apie sorbatus, kurią iki šiol yra pateikusi Nutrinova, negali būti laikoma informacija, pateikta pagal šį pranešimą.“

574    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą su Komisijos tarnybomis Hoechst tikėjosi, jog galės rašytinius parodymus pateikti 1998 m. pabaigoje. Tačiau 1998 m. gruodžio 21 d. laiške, į kurį Komisija ir atsako 1999 m. sausio 19 d. laišku, Hoechst nurodė ne tik tai, kad teikiant žodinius liudijimus negalimas bendradarbiavimas, bet ir štai ką:

„Deja, mes negalime įvykdyti savo pažado iki metų pabaigos jums pateikti išsamų pareiškimą dėl faktinių aplinkybių <...>. Tebevykstant procedūrai Jungtinėse Valstijose, mums ten atstovaujantis advokatas nurodė, kad visko atskleidimas Komisijai, kaip iš pradžių buvo numatyta per mūsų susitikimus spalio mėn., smarkiai pažeistų Nutrinova (taip pat ir tam tikrų jos narių) interesus Jungtinėse Valstijose.“

575    Iš to matyti, kad Hoechst aiškiai nurodė, jog šiame procedūros etape nebegali bendradarbiauti su Komisija, – ar tai būtų bendradarbiavimas raštu, ar teikiant žodinius liudijimus. Šiomis aplinkybėmis Komisija negali būti kaltinama, kad šiame procedūros etape ji galėjo nuspręsti, jog Hoechst ne visiškai bendradarbiauja ir kad šiomis aplinkybėmis ankstesnis bendradarbiavimas atitinkamu atveju galėjo būti pripažintas nepakankamu, atsižvelgiant į 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

576    Hoechst pozicija buvo patvirtinta 1999 m. sausio 28 d. laiške, kuriame ji pažymėjo:

„Nutrinova, nors ir tebenori nedelsdama ir visiškai bendradarbiauti su Komisija, negali dabar to daryti nesukėlusi rimtos ir nepakeliamos rizikos sau pačiai ir savo dabartiniams ir (arba) buvusiems darbuotojams Jungtintių Valstijų teisės atžvilgiu.“

577    Komisija per 1999 m. kovo 5 d. pokalbį telefonu arba 1999 m. kovo 29 d. laiške nurodė, kad naujų žodinių parodymų nepakaks, nes nebuvo tikra dėl Hoechst bendradarbiavimo šiame procedūros etape ir norėjo atkreipti Hoechst dėmesį į tai, kad, norėdama pasinaudoti 1996 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo, ji turi pateikti daugiau informacijos, įrodančios kartelio egzistavimą.

578    Iš šių samprotavimų matyti, kad Komisija galiausiai pripažįsta Hoechst žodinius parodymus bendradarbiavimu ir kad, bet kuriuo atveju, Komisijos poziciją per administracinę procedūrą nulėmė netikrumas dėl Hoechst veiksmingo bendradarbiavimo procedūros pradžioje, be to, iš pradžių pati Hoechst pabrėžė, kad jos darbuotojų liudijimai Komisijoje negalimi.

579    Dėl visų šių priežasčių turi būti atmesti aštuntąjį ieškinio pagrindą pagrindžiant pateikti argumentai.

580    Šiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti Hoechst pateikto devintojo ieškinio pagrindo, nes, nebūdama pirmąja įmone, kuri pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą, Hoechst negalėjo tikėtis, kad bauda jai būtų sumažinta daugiau nei buvo sumažinta pagal 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrių, t. y. 50 % nuo baudos, kuri jai būtų skirta, jei ji nebūtų bendradarbiavusi, dydžio.

581    Tačiau pažymėtina, kad tam tikri procedūros pažeidimai kartais gali pateisinti baudos sumažinimą, net jei dėl jų negali būti panaikintas ginčijamas sprendimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 211 punkte minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 26–48 punktus ir šio sprendimo 216 punkte minėto sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją 436–438 punktus).

582    Šioje byloje reikia atsižvelgti į šio sprendimo 137 punkte konstatuotą gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimą taikant 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo – šį pažeidimą Hoechst taip pat nurodo iškeldama savo aštuntąjį ir devintąjį ieškinio pagrindus. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad svarbu, jog Komisija paisytų šių principų administracinėse procedūrose, ir įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, Pirmosios instancijos teismas nusprendžia 10 % sumažinti Hoechst skirtą baudą.

583    Konkrečios šio pakeitimo pasekmės bus nustatytos toliau.

H –  Dėl vienoliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su principo non bis in idem pažeidimu

1.     Sprendimo santrauka

584    Sprendimo 314–316 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės pažymi, kad Jungtinių Valstijų (arba bet kurios trečiosios šalies) jurisdikcijos įgyvendinimas kartelio atžvilgiu niekaip negali apriboti arba panaikinti Komisijos kompetencijos Bendrijos konkurencijos teisės srityje. Tuo labiau kad Komisija neketina, bet kuriuo atveju, bausti atitinkamų įmonių už tas pačias faktines aplinkybes, kaip Jungtinių Valstijų ir Kanados valdžios institucijos. Be to, viena vertus, Komisijos ir, kita vertus, Jungtinių Valstijų ir Kanados valdžios institucijų vykdomomis procedūromis ir skiriamomis bausmėmis akivaizdžiai siekiama skirtingų tikslų.

2.     Šalių argumentai

a)     Hoechst argumentai

585    Hoechst mano, kad Komisija pažeidė principą non bis in idem, sprendimo 315 konstatuojamojoje dalyje nuspręsdama, jog nereikia įskaičiuoti Jungtinėse Valstijose toje pačioje byloje skirtos baudžiamosios bausmės. Komisija išreiškė nuomonę, kad principas non bis in idem bet kokiu atveju negali būti taikomas santykiui tarp Bendrijos teisės ir Jungtinių Valstijų kartelių teisės. Tačiau, Hoechst teigimu, jokiame sprendime iki šiol nėra pažymėta, kad principas non bis in idem jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas šiuo atveju.

586    Konkrečiai kalbant, iš 1972 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Boehringer Mannheim prieš Komisiją (7/72, Rink. p. 1281) motyvų Hoechst daro išvadą, kad principas non bis in idem taikytinas santykiui tarp Bendrijos teisės ir Jungtinių Valstijų kartelių teisės. Be to, Teisingumo Teismo sprendimo santraukos antrajame sakinyje pažymima, kad „galimybė, jog Komisija atsižvelgs į trečiosios valstybės valdžios institucijų skirtą bausmę, reiškia, kad faktinės aplinkybės, kurias dėl kaltinamos įmonės konstatavo, viena vertus, Komisija ir, kita vertus, atitinkamos trečiosios valstybės valdžios institucijos, yra tapačios“.

587    Šioje byloje Komisija neginčija, kad Jungtinėse Valstijose Hoechst buvo nubausta už faktinę situaciją, tapačią situacijai, kurios pagrindu yra priimtas sprendimas. Šiuo atžvilgiu sprendime Komisija nutyli bendrų susitikimų ir susitarimų aplinkybes, susijusias su kita nei Europos rinka. Tačiau sprendimo 4, 65–72, 81, 90, 92, 100, 107, 120, 121, 138, 217, 232, 246, 349, 352, 397 ir 450 konstatuojamosiose dalyse Komisija daro aiškias nuorodas į tai, kad pažeidimas buvo vienas.

588    Jei Komisija ginčytų, kad šioje byloje „buvo idem“, Hoechst kaip įrodymą pateikia susitarimą, 1999 m. gegužės 3 d. sudarytą su Jungtinių Valstijų teisingumo ministerija, ir siūlo pakviesti liudyti prokurorą, atsakingą už bylą Jungtinėse Valstijoje, ir dar vieną asmenį, kurį galima iškviesti tarpininkaujant Hoechst.

589    Bet kuriuo atveju Hoechst mano, jog teisingumo labui būtina įskaičiuoti Jungtinėse Valstijose skirtą bausmę, taikant „prigimtinio teisingumo“ principą, kuris taikytinas po sprendimo Walt Wilhelm (1969 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Walt Wilhelm ir kt., 14/68, Rink. p. 1) priėmimo.

b)     Komisijos argumentai

590    Pirmiausia Komisija pažymi, kad Hoechst, atrodo, nori atkreipti dėmesį ne į bausmę, kuri buvo skirta Kanadoje, o tik į tą, kuri buvo skirta Jungtinėse Valstijose.

591    Toliau, remdamasi pirmiausia šio sprendimo 145 punkte minėtu sprendimu Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (338 punktas), Komisija nurodo, kad principo non bis in idem taikymui yra nustatytos trys sąlygos: faktinių aplinkybių, pažeidėjo ir saugomo teisinio gėrio tapatumas. Taigi šis principas draudžia, siekiant apsaugoti tą patį teisinį gėrį, tą patį asmenį už tą patį neteisėtą elgesį bausti daugiau kaip vieną kartą.

592    Šioje byloje nei faktinės aplinkybės, nei saugomas teisinis gėris nėra tapatūs.

593    Dėl faktinių aplinkybių, susitarimo, kuris buvo sudarytas 1999 m. gegužės 3 d. su Jungtinių Valstijų teisingumo ministerija, 4 punkto d papunktyje yra aiškiai konstatuojama, kad sorbatai, kuriems buvo skirtas šis kartelis, buvo Hoechst arba jos dukterinių bendrovių ir kitų kartelio dalyvių parduodami Šiaurės Kalifornijoje. Iš to matyti, kad veiksmas, už kurį buvo baudžiama susitarimu dėl savo kaltės pripažinimo (angl. plea agreement) buvo ne pats slaptasis susitarimas, bet jo įgyvendinimas Jungtinėse Valstijose. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad teritorijos principas taikomas tiek Jungtinių Valstijų, tiek Europos kartelių teisėje. Iš susitarimo dėl savo kaltės pripažinimo, kurį sudarė Hoechst ir Jungtinės Valstijos, nematyti, kad jis apėmė slaptojo susitarimo įgyvendinimo priemones ir poveikį už šalies ribų, pirmiausia EEE. Taigi sprendimo 315 konstatuojamojoje dalyje padarytas konstatavimas yra tinkamas. Be to, šio sprendimo 586 punkte minėtame sprendime Boehringer Mannheim prieš Komisiją taip pat buvo nuspręsta, jog nėra jokio principo non bis in idem pažeidimo, nes tokiu pat atveju nebuvo faktinių aplinkybių tapatumo.

594    Dėl saugomo teisinio gėrio, remdamasi 316 konstatuojamąja dalimi ir 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597 (90 punktas), Komisija pažymi, kad Bendrijos institucijų ir Jungtinių Valstijų valdžios institucijų procedūrų ir bausmių tikslai skiriasi. Pirmuoju atveju siekiama apsaugoti neiškreiptą konkurenciją Europos Sąjungos arba EEE teritorijoje, antruoju atveju siekiama apsauga yra susijusi su Jungtinių Valstijų rinka.

595    Be to, Komisija pažymi, kad šio sprendimo 165 punkte minėtame 2004 m. balandžio 29 d. Sprendime Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (130–148 punktai) Pirmosios instancijos teismas aiškiai pareiškė, jog Komisija gali skirti baudą laikydamasi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ribų ir, nustatydama šias ribas, neprivalo atsižvelgti į atitinkamas Jungtinėse Valstijose skirtas bausmes. Tai yra taikytina šioje byloje.

596    Siekdama išsamumo Komisija priduria, kad teisingumas visiškai nereikalauja, kad būtų įskaičiuota Jungtinėse Valstijose skirta bausmė. Kalbant apie Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų santykius, situacija yra kitokia, nei ta, kuriai esant šio sprendimo 589 punkte minėtame sprendime Walt Wilhelm ir kt. (11 punktas) Teisingumo Teismas Bendrijos teisės kontekste atsižvelgė į pirmiau skirtas bausmes, remdamasis EAPB 90 straipsnio 2 dalimi ir įvertindamas tai, kad valstybių narių nacionalinės rinkos ir Bendrijos rinka tarpusavyje yra labai susijusios (šiuo atžvilgiu Komisija remiasi šio sprendimo 594 punkte minėto sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland 99 punktu).

3.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

597    Pirmiausia pažymėtina, jog šis ieškinio pagrindas yra nurodytas ginčijant tik tai, kad Jungtinėse Valstijose skirta bauda nebuvo įskaičiuota į Bendrijos lygmeniu skirtą baudą. Taigi šis ieškinio pagrindas laikytinas nesusijusiu su Kanadoje skirta bauda.

598    Principas non bis in idem, taip pat numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kurio laikymąsi užtikrina teismas (2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 26 punktas).

599    Be to, visiškai nespręsdamas klausimo, ar Komisija privalo įskaičiuoti trečiosios valstybės valdžios institucijų paskirtą bausmę, jei šios institucijos ir minėtų valdžios institucijų nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių įmonė kaltinama, yra tapačios, Teisingumo Teismas Komisijos ir trečiosios valstybės inkriminuojamų faktinių aplinkybių tapatumą pripažino išankstine tokio nagrinėjimo sąlyga (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 48 ir 49 punktus ir šio sprendimo 598 punkte minėto sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 27 punktą).

600    Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas priminė, kad principo non bis in idem taikymui yra nustatytos trys sąlygos: faktinių aplinkybių, pažeidėjo ir saugomo teisinio gėrio tapatumas. Taigi šis principas draudžia, siekiant apsaugoti tą patį teisinį gėrį, tą patį asmenį už tą patį neteisėtą elgesį bausti daugiau kaip vieną kartą (šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 338 punktas).

601    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad principas non bis in idem netaikomas tokiose situacijose, kai taikomos trečiųjų valstybių teisinės sistemos ir kai, remdamosi savo kompetencija, veikia šių valstybių konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 598 punkte minėto sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 32 punktą).

602    Šioje byloje, net jei tam tikrose sprendimo konstatuojamosiose dalyse, kurias pažymi Hoechst, Komisija nurodo, kad nagrinėjamos faktinės aplinkybės yra susijusios su tais pačiais susitarimais ir sorbatų rinka gali būti vertinama pasauliniu lygmeniu, pirma, pažymėtina, kad Bendrijos kartelių teisės taikymui būtina, kad būtų susitarimas, sprendimas arba suderinti veiksmai, „kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą“, arba pagal EEE susitarimą – „susitariančiųjų valstybių“, ir kad būtų „konkurencijos trukdymas, ribojimas, iškraipymas bendrojoje rinkoje“ arba „teritorijoje“, kurioje taikomas EEE susitarimas (EB 81 straipsnio 1 dalis ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis). Taigi Komisijos veiksmais siekiama apsaugoti laisvą konkurenciją Bendrijos vidaus rinkoje, o tai pagal EB sutarties 3 straipsnio 1 dalies g punktą yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 598 punkte minėto sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 31 punktą). Šiuo atžvilgiu Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamo antikonkurencinio elgesio tikslas ir poveikis buvo konkurencijos ribojimas Bendrijoje ir EEE (sprendimo 280–288 konstatuojamosios dalys) ir kad, be to, sorbatų gamintojų tęstinis susitarimas turėjo pastebimą poveikį prekybai tarp valstybių narių ir tarp EEE susitarimo valstybių (sprendimo 289–294 konstatuojamosios dalys). Šiuo pagrindu sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje Komisija konstatuoja, kad atitinkamos įmonės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, o nuo 1994 m. sausio 1 d. – ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.

603    Kita vertus, nors iš 1999 m. gegužės 3 d. susitarimo, sudaryto tarp Hoechst ir Jungtinių Valstijų teisingumo ministerijos, matyti, kad inkriminuojamos faktinės aplinkybės buvo susijusios su karteliu dėl sorbatų, parduotų „Jungtinėse Valstijose ir kitur“, pažymėtina, pirma, kad minėtame susitarime taip pat patikslinama, jog šie sorbatai buvo Hoechst arba jos dukterinių bendrovių parduodami Šiaurės Kalifornijoje esantiems vartotojams ir, antra, kad visiškai nėra nustatyta, jog Jungtinėse Valstijose vykdyta procedūra buvo skirta kartelio taikymui arba poveikiui už Junginių Valstijų ribų, konkrečiai – EEE, galiausiai tokiu atveju būtų akivaizdžiai kėsinamasi į Komisijos teritorinę kompetenciją (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 594 punkte minėto 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 103 punktą ir šio sprendimo 165 punkte minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 143 punktą).

604    Todėl šioje byloje skiriasi Jungtinių Valstijų ir Bendrijos valdžios institucijų sprendimais saugomas teisinis interesas.

605    Šiomis aplinkybėmis principas non bis in idem negali būti taikomas. Dėl tų pačių priežasčių turi būti atmesti argumentai, kurie yra susiję su teisingumu ir kurie, Hoechst teigimu, pateisintų tai, kad, Komisijai skiriant baudą, būtų atsižvelgta į Jungtinėse Valstijose skirtą baudą. Be to, Pirmosios instancijos teismas mano, jog jam išsiaiškinti pakako bylos dokumentų, todėl nereikia tenkinti Hoechst prašymo pakviesti liudytojus.

606    Dėl visų šių priežasčių vienuoliktasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

IV –  Dėl galutinio Hoechst skirtos baudos dydžio

607    Kaip matyti iš šio sprendimo 420–439 punktų, reikia pakeisti sprendimą tiek, kiek juo Hoechst atžvilgiu yra konstatuojama sunkinanti aplinkybė – organizatoriaus vaidmuo.

608    Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 582 punkto, kad būtų atsižvelgta į šio sprendimo 137 punkte paaiškėjusį gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimą taikant 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo, Hoechst skirta bauda turi būti sumažinta 10 %.

609    Dėl viso kito Komisijos samprotavimai sprendime ir Komisijos taikytas skaičiavimo metodas lieka nepakitę.

610    Taigi galutinis ieškovei skirtos baudos dydis yra apskaičiuojamas taip: prie pradinio baudos dydžio (20 mln. EUR) yra pridedami 100 % atsižvelgiant į Hoechst dydį ir bendruosius išteklius 1995 ir 2002 m., iš viso gaunama 40 mln. EUR. Kad būtų atsižvelgta į pažeidimo trukmę, šis dydis padidinamas 175 %. Taigi pagrindinė bauda – 110 mln. EUR. Šią pagrindinę baudą padidinus 50 % už pakartotinį Hoechst padarytą pažeidimą, gaunamas bendras dydis – 165 mln. EUR. Šis dydis pagal 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo sumažinamas 50 %, arba 82,5 mln. EUR, ir po to dar sumažinamas 10 %, kad būtų atsižvelgta į šio sprendimo 137 punkte paaiškėjusį gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimą taikant 1996 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir gaunamas galutinis baudos dydis – 74,25 mln. EUR.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

611    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas arba nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, jei dalis jos reikalavimų yra atmetama. Šios bylos aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Nustatyti Hoechst GmbH skiriamos baudos dydį – 74,25 mln. EUR.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Vilaras Dehousse Šváby

Paskelbta 2008 m. birželio 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

E. Coulon        M. Vilaras

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

I –  Dėl ieškinio pagrindų, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas visas sprendimas tiek, kiek jis susijęs su Hoechst

A –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su atsisakymu suteikti galimybę susipažinti su nekaltumą įrodančiais dokumentais

1.  Administracinės procedūros ir sprendimo santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

Dėl atsisakymo leisti susipažinti su Komisijos ir Chisso ryšiais susijusiais dokumentais

Dėl atsisakymo leisti susipažinti su Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laišku ir jo priedais

Dėl prašymo atlikti naujus tyrimus

b)  Komisijos argumentai

Dėl atsisakymo leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais

Dėl prašymo atlikti naujus tyrimus

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

a)  Dėl gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo

b)  Dėl teisės susipažinti su byla pažeidimo

Dėl Chisso 2002 m. gruodžio 17 d. laiško ir jo priedų

Dėl vidaus dokumentų, susijusių su Komisijos ir Chisso pokalbiais telefonu 1998 m. rugsėjo–1999 m. balandžio mėn.

B –  Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad bylą nagrinėjančio pareigūno galutinė ataskaita neišsami

1.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

b)  Komisijos argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

II –  Dėl tryliktojo ieškinio pagrindo, kuriuo siekiama panaikinti sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jis yra susijęs su Hoechst

A –  Šalių argumentai

1.  Hoechst argumentai

2.  Komisijos argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

III –  Dėl ieškinio pagrindų, kuriais siekiama, kad būtų sumažinta Hoechst skirta bauda

A –  Dėl dvyliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su pernelyg ilga procedūros trukme

1.  Administracinės procedūros santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

b)  Komisijos argumentai

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad buvo neteisėtai paslėpti tam tikri sprendimo motyvai

1.  Sprendimo santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

b)  Komisijos argumentai

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C –  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida nustatant pagrindinę baudą

1.  Sprendimo santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

Dėl pažeidimo pobūdžio

–  Dėl pažeidimo poveikio

–  Dėl aukšto lygio vadovų dalyvavimo antikonkurencinuose susitarimuose

–  Dėl įmonių skirstymo į kategorijas

–  Dėl padidinimo koeficiento siekiant atsižvelgti į Hoechst dydį ir bendruosius išteklius

Dėl pažeidimo trukmės

b)  Komisijos argumentai

Dėl pažeidimo poveikio

Dėl aukšto lygio vadovų dalyvavimo antikonkurenciniuose susitarimuose

Dėl įmonių skirstymo į kategorijas

Dėl padidinimo koeficiento siekiant atsižvelgti į Hoechst dydį ir bendruosius išteklius

Dėl pažeidimo trukmės

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

a)  Dėl pažeidimo sunkumo

Dėl kartelio poveikio EEE sorbatų rinkai

Dėl Hoechst aukšto lygio vadovų dalyvavimo kartelyje

Dėl atitinkamų įmonių skirstymo į kategorijas

Dėl padidinimo koeficiento siekiant atsižvelgti į Hoechst dydį ir bendruosius išteklius

b)  Dėl pažeidimo trukmės

D –  Dėl antrojo ir šeštojo ieškinio pagrindų, susijusių su kaltinimu dėl organizatoriaus vaidmens, kuris sprendime buvo pripažintas sunkinančia aplinkybe

1.  Sprendimo santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

b)  Komisijos argumentai

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

E –  Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad buvo nepagrįstai padidinta bauda už pakartotinį pažeidimą

1.  Sprendimo santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

b)  Komisijos argumentai

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

F –  Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu pagal analogiją, remiantis „palankiausios nuostatos principu“

1.  Sprendimo santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

b)  Komisijos argumentai

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

G –  Dėl aštuntojo ir devintojo ieškinio pagrindų, susijusių su pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu

1.  Sprendimo santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

b)  Komisijos argumentai

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

H –  Dėl vienoliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su principo non bis in idem pažeidimu

1.  Sprendimo santrauka

2.  Šalių argumentai

a)  Hoechst argumentai

b)  Komisijos argumentai

3.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

IV –  Dėl galutinio Hoechst skirtos baudos dydžio

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: vokiečių.