Byla C‑417/18
AW ir kt.
prieš
Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, Bendrojo pagalbos centro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2019 m. rugsėjo 5 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2002/22/EB – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės, susijusios su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis – 26 straipsnio 5 dalis – Bendrasis Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeris – Informacijos apie skambinančiojo vietą pateikimas“
1. Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sektorius – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22 – Atitinkamų ūkio subjektų pareiga sudaryti galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius numeriu 112 tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis – Apimtis – Skambučiai iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22 26 straipsnio 5 dalis)
(žr. 22–24 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sektorius – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22 – Informacijos apie skambinančiojo bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu 112 vietą tikslumo ir patikimumo kriterijų nustatymas – Valstybių narių diskrecija – Ribos – Pareiga užtikrinti pakankamai patikimą ir tikslų buvimo vietos nustatymą tam, kad pagalbos tarnybos galėtų atvykti – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22 26 straipsnio 5 dalis)
(žr. 29–34 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. Europos Sąjungos teisė – Privatiems asmenims suteiktos teisės – Valstybės narės padarytas pažeidimas – Pareiga atlyginti privatiems asmenims padarytą žalą – Sąlygos – Vidaus teisė, pagal kurią netiesioginio priežastinio ryšio tarp nacionalinės teisės pažeidimo ir patirtos žalos buvimas laikomas pakankamu valstybės atsakomybei kilti – Tokio netiesioginio priežastinio ryšio tarp valstybei narei priskirtino Sąjungos teisės pažeidimo ir privačių asmenų patirtos žalos pakankamumas šios valstybės narės atsakomybei kilti
(žr. 38–41 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)
Santrauka
Telekomunikacijų įmonės privalo skubios pagalbos iškvietimo skambučius numeriu 112 tvarkančiai institucijai nemokamai perduoti duomenis, leidžiančius nustatyti skambinančiojo buvimo vietą
Sprendime AW ir kt. (Skambučiai numeriu 112) (C‑417/18), paskelbtame 2019 m. rugsėjo 5 d., Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės turi pareigą užtikrinti (su sąlyga, kad tai techniškai įmanoma), jog telekomunikacijų įmonės sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius numeriu 112 tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis, įskaitant atvejus, kai skambinama iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės. Be to, šie duomenys turi būti pakankamai patikimi ir tikslūs, kad pagalbos tarnybos galėtų atvykti. Galiausiai Teisingumo Teismas paaiškino sąlygas, kurioms esant Sąjungos teisės pažeidimo atveju kyla valstybės atsakomybė.
17 metų amžiaus mergina buvo pagrobta Panevėžio (Lietuva) priemiestyje, vėliau išžaginta ir gyva sudeginta automobilio bagažinėje. Būdama uždaryta bagažinėje, ji mobiliojo ryšio telefonu apie dešimt kartų, prašydama pagalbos, skambino Lietuvos Bendrajam pagalbos centrui bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu 112. Tačiau Bendrojo pagalbos centro įranga nerodė mobiliojo ryšio telefono, kuris buvo naudojamas, numerio, o tai sutrukdė šio centro darbuotojams nustatyti nukentėjusiosios buvimo vietą. Nebuvo galima nustatyti, ar aukos naudotame mobiliojo ryšio telefone buvo SIM kortelė ir kodėl Bendrasis pagalbos centras nematė jos numerio.
Aukos artimieji pateikė skundą, jame prašė įpareigoti Lietuvos valstybę atlyginti jų neturtinę žalą. Jie kaltina Lietuvos Respubliką tuo, kad ši praktikoje tinkamai neįgyvendino Direktyvos 2002/22(1) 26 straipsnio 5 dalies, pagal kurią valstybės narės turi užtikrinti, kad atitinkami ūkio subjektai sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis, kai tik ta institucija gauna tokį skambutį.
Nagrinėdamas bylą Vilniaus apygardos administracinis teismas (Lietuva) kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl pareigos leisti naudotis skambinančiojo numeriu 112 vietos nustatymo duomenimis apimties.
Visų pirma Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2002/22 26 straipsnio 5 dalyje numatyta pareiga taikoma valstybėms narėms (su sąlyga, kad tai techniškai įmanoma), įskaitant atvejus, kai skambinama iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės.
Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2002/22 26 straipsnio 5 dalies paskutinį sakinį valstybėms narėms suteikiama tam tikra diskrecija nustatyti kriterijus, susijusius su duomenų apie skambinančiojo numeriu 112 buvimo vietą tikslumu ir patikimumu. Tačiau kriterijai, kuriuos jos apibrėžia, turi užtikrinti (kiek tai techniškai įmanoma) tokį informacijos apie skambinančiojo buvimo vietą patikimumą ir tikslumą, kuris būtinas tam, kad pagalbos tarnybos galėtų naudingai atvykti jam į pagalbą. Kadangi toks vertinimas yra labai techninio pobūdžio ir glaudžiai susijęs su nacionalinio judriojo ryšio tinklo ypatumais, jį turi atlikti nacionalinis teismas.
Galiausiai dėl sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, kad kiltų valstybės atsakomybė už žalą, padarytą dėl Sąjungos teisės pažeidimo, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad viena iš sąlygų yra tiesioginio priežastinio ryšio tarp šios teisės pažeidimo ir šių asmenų patirtos žalos buvimas. Vis dėlto valstybė turi ištaisyti padarytos žalos pasekmes remdamasi būtent nacionalinės teisės normomis dėl atsakomybės, o nacionalinės teisės aktuose dėl žalos atlyginimo nustatytos sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais vidaus skundais. Tuo remiantis darytina išvada, kad tuo atveju, kai pagal valstybės narės vidaus teisę netiesioginio priežastinio ryšio tarp nacionalinių valdžios institucijų padaryto pažeidimo ir asmens patirtos žalos buvimas laikomas pakankamu valstybės atsakomybei kilti, pagal lygiavertiškumo principą toks netiesioginis priežastinis ryšys tarp šiai valstybei narei priskiriamo Sąjungos teisės pažeidimo ir asmens patirtos žalos taip pat turi būti pripažintas pakankamu kilti tos valstybės narės atsakomybei už šį Sąjungos teisės pažeidimą.