Byla C‑212/18
Prato Nevoso Termo Energy Srl
prieš
Provincia di Cuneo
ir
ARPA Piemonte
(Tribunale Amministrativo Regionale per il Piemonte prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2019 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyva 2008/98/EB – Atliekos – Chemiškai apdorotos augalinio aliejaus atliekos – 6 straipsnio 1 ir 4 dalys – Atliekų statuso pabaiga – Direktyva 2009/28/EB – Skatinimas naudoti atsinaujinančių išteklių energiją – 13 straipsnis – Nacionalinės leidimų, sertifikavimo ir licencijavimo procedūros, taikomos elektros energijos, šildymo ir aušinimo gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių jėgainėms – Skystojo bioprodukto naudojimas kaip elektros energijos gamybos jėgainės kuro“
1. Aplinka – Atliekos – Direktyva 2008/98 – Atliekų statuso pabaiga – Konkretūs kriterijai – Nustatymo Sąjungos lygmeniu nebuvimas – Nustatymas nacionalinės teisės aktu – Leistinumas – Galimybė atliekų turėtojui reikalauti, kad kompetentinga institucija arba teismas konstatuotų atliekų statuso pabaigą – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98 6 straipsnis)
(žr. 32–38 punktus)
2. Aplinka – Skatinimas naudoti atsinaujinančių išteklių energiją – Direktyva 2009/28 – Nacionalinės leidimų, sertifikavimo ir licencijavimo procedūros, taikomos elektros energijos, šildymo ir aušinimo gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių jėgainėms – Sąvoka – Atliekų statuso pabaigos kriterijų, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/98, nustatymo procedūra – Netaikymas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Direktyvos 2009/28 13 straipsnio 1 dalis)
(Žr. 40 punktą)
3. Aplinka – Atliekos – Direktyva 2008/98 – Atliekų statuso pabaiga – Konkretūs kriterijai – Nustatymo Sąjungos lygmeniu nebuvimas – Nustatymas nacionalinės teisės aktu – Sąlygos – Perdirbta ar kitaip panaudota medžiaga ar objektas – Naudojimas, nedarantis bendro neigiamo poveikio aplinkai ar sveikatai – Valstybių narių diskrecija – Atsargumo principas
(SESV 191 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalis)
(žr. 41–59 punktus)
Santrauka
Italijos teisės aktai, susiję su leidimu skystuosius bioproduktus naudoti kaip energijos gamybos jėgainių kurą, atitinka Sąjungos teisę
2019 m. spalio 24 d. Sprendime Prato Nevoso Termo Energy (C‑212/18) Teisingumo Teismas patvirtino, kad Italijos teisės aktai, reglamentuojantys leidimą skystuosius bioproduktus, gautus apdorojus augalinio aliejaus atliekas, naudoti kaip energijos gamybos jėgainės kurą, iš principo neprieštarauja nei Direktyvai 2008/98(1) dėl atliekų, nei Direktyvai 2009/28(2) dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją.
Nagrinėjamu atveju Prato Nevoso Termo Energy Srl (toliau – bendrovė Prato Nevoso), kuri valdo šiluminės ir elektros energijos gamybos jėgainę, kreipėsi į Kuneo provinciją (Italija) su prašymu išduoti leidimą metaną, naudojamą kaip jos jėgainės kurą, pakeisti skystuoju bioproduktu, šiuo atveju – augaliniu aliejumi iš surinkto ir chemiškai apdoroto panaudoto kepamojo aliejaus. Kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, remdamasi taikytinais Italijos teisės aktais, ši prašymą atmetė, motyvuodama tuo, kad minėtas augalinis aliejus nebuvo nurodytas nacionaliniame sąraše, kuriame nurodytos iš biomasės pagaminto kuro kategorijos, leidžiamos naudoti įrenginiuose, kuriuose susidaro į atmosferą išmetami teršalai, nesant būtinybės laikytis taisyklių, reglamentuojančių energiją iš atliekų. Todėl Italijos teisės aktai lemia, kad skystąjį bioproduktą, gautą chemiškai apdorojus panaudotą kepamąjį aliejų, reikia laikyti atliekomis, o ne kuru. Gavęs bendrovės Prato Nevoso skundą dėl šio nepalankaus sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė prejudicinį klausimą, ar tokie nacionalinės teisės aktai neprieštarauja minėtų direktyvų nuostatoms.
Remdamasis visų pirma 2019 m. kovo 28 d. Sprendimu Tallinna Vesi(3) Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvą 2008/98 dėl atliekų valstybei narei iš principo nedraudžiama nacionalinės teisės nuostatų energijos iš atliekų srityje taikyti iš atliekų gautam skystajam bioproduktui, naudojamam kaip kuras, motyvuojant tuo, kad jis nepriskirtinas prie jokios kategorijos, įtrauktos į leidžiamo kuro įrenginyje, kuriame susidaro į atmosferą išmetami teršalai, sąrašą. Teisingumo Teismas konstatuoja, kad šio teiginio nepaneigia Direktyvoje 2009/28 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją įtvirtintos nuostatos, susijusios su nacionalinėmis leidimų procedūromis, nes jos netaikomas atliekų statuso pabaigos kriterijų nustatymo procedūroms.
Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju reikia išnagrinėti, ar nepadarydamos akivaizdžios vertinimo klaidos nacionalinės valdžios institucijos galėjo prieiti prie išvados, kad aptariamas skystasis bioproduktas turėjo būti laikomas atliekomis. Remdamasis Direktyvos 2008/98 tikslais ir savo teise prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti visas naudingas gaires, kad šis galėtų išspręsti nagrinėjamą ginčą, Teisingumo Teismas priminė, kad Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tam tikros atliekos nustoja būti tokios, kai su jomis atliekama naudojimo operacija, įskaitant perdirbimą, ir jos atitinka konkrečius kriterijus, kurie turi būti valstybių narių parengti laikantis kelių sąlygų, tarp kurių yra „bendro neigiamo poveikio aplinkai ar žmonių sveikatai nebuvimas“. Atsižvelgdamas į Italijos vyriausybės pateiktus argumentus Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tam tikro lygio mokslinis netikrumas dėl pavojaus aplinkai, susijusio su medžiagos, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamo skystojo bioprodukto, atliekų statuso pabaiga, gali lemti valstybės narės sprendimą neįtraukti šios medžiagos į įrenginiuose, kuriuose susidaro į atmosferą išmetami teršalai, leidžiamo kuro sąrašą. Iš tiesų reikia pažymėti, kad, remiantis SESV 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu atsargumo principu, jei išnagrinėjus geriausius turimus mokslo duomenis išlieka netikrumas, ar konkrečiomis aplinkybėmis medžiagos, gautos apdorojus atliekas, naudojimas nekelia jokio neigiamo pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai, valstybė narė turi susilaikyti nuo šios medžiagos atliekų statuso pabaigos kriterijų nustatymo arba galimybės priimti individualų sprendimą, kuriuo konstatuojama šio statuso pabaiga.