BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. lapkričio 12 d.(*)
„Valstybės pagalba – Bankų sektorius – HSH Nordbank restruktūrizacija – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su vidaus rinka su tam tikromis sąlygomis – Ieškinys dėl panaikinimo – Konkrečios sąsajos nebuvimas – Pagalbos gavėjo mažumos akcininkas – Skirtingo intereso sąvoka – Dalinis nepriimtinumas – Kapitalo dalies sumažėjimas“
Byloje T‑499/12
HSH Investment Holdings Coinvest‑C Sàrl, įsteigta Liuksemburge (Liuksemburgas),
HSH Investment Holdings FSO Sàrl, įsteigta Liuksemburge,
atstovaujamos advokatų H.‑J. Niemeyer, H. Ehlers ir C. Kovács,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą L. Flynn, T. Maxian Rusche ir R. Sauer,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. rugsėjo 20 d. Komisijos sprendimą 2012/477/ES dėl valstybės pagalbos Nr. SA.29338 (C 29/09 (ex N 264/09)), kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė bankui HSH Nordbank AG (OL L 225, 2012, p. 1),
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai M. Kancheva ir C. Wetter (pranešėjas),
posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. balandžio 22 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 HSH Nordbank AG įsteigtas 2003 m. birželio 2 d., kai buvo sujungti Hamburgische Landesbank ir Landesbank Schleswig-Holstein. Kartu su patronuojamosiomis bendrovėmis (toliau – HSH grupė) šis bankas yra penktas pagal dydį regioninis Vokietijos bankas.
2 Kaip ir daugelis kitų finansų institucijų, HSH Nordbank ir HSH grupė patyrė 2007 m. kilusios krizės (vadinamosios užstatu užtikrintų skolinių įsipareigojimų krizės), per kurią 2008 m. bankrutavo bankas Lehman Brothers, pasekmes, todėl HSH Nordbank paprašė Sonderfonds Finanzmarktstabilisierung (specialus Vokietijos finansų rinkos stabilizavimo fondas, toliau – specialusis fondas) suteikti likvidumo garantijų už 30 mlrd. eurų sumą.
3 Po to, kai Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht (Vokietijos federalinė finansinių paslaugų kontrolės institucija) pateikė nuomonę, kad suteikus tokią garantiją būtų sunku laikytis Vokietijos įstatymo dėl su nuosavomis lėšomis susijusių reikalavimų, Vokietijos Federacinė Respublika 2009 m. balandžio 30 d. pranešė Europos Bendrijų Komisijai apie dvi suteiktas pagalbos priemones, t. y. pirma, skiriama 3 mlrd. eurų kapitalui atkurti (toliau – kapitalo atkūrimas) išleidžiant HSH Nordbank akcijų emisiją, kurią visą įsigytų Länder de Hambourg ir Schleswig-Holstein įsteigta ir lygiomis dalimis jų valdoma pagal viešąją teisę reglamentuojama įstaiga HSH Finanzfonds, ir, antra, 10 mlrd. eurų dydžio vadinamoji „antrojo nuostolio“ garantija (toliau – apsauga nuo rizikos), skirta apsaugoti HSH Nordbank nuo nuostolių, galinčių turėti įtakos jo nuvertėjusio turto portfeliui, ir taip sustiprinti nuosavų banko išteklių kvotai. Už dalį, susijusią su „pirmuoju nuostoliu“, liktų atsakingas pats HSH Nordbank.
4 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu dėl valstybės pagalbos N 264/09 (OL C 179, p. 1) Komisija patvirtino kapitalo atkūrimo ir apsaugos nuo rizikos priemones šešių mėnesių laikotarpiui kaip pagal EB 87 straipsnio 3 dalies b punktą su vidaus rinka suderinamas HSH grupei suteiktas sanavimo priemones ir paragino Vokietiją per tris mėnesius pateikti restruktūrizavimo planą.
5 2009 m. gegužės ir birželio mėn. abu minėti Länder suteikė aptariamas pagalbos priemones bankui HSH Nordbank. Kapitalui atkurti iš specialiojo fondo HSH Nordbank skirta dalis jo prašytų 17 mlrd. eurų dydžio likvidumo garantijų (toliau – likvidumo garantija).
6 2009 m. rugsėjo 1 d. Vokietija Komisijai pateikė HSH grupės restruktūrizavimo planą.
7 2009 m. spalio 22 d. Komisija pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl kapitalo atkūrimo ir apsaugos nuo rizikos. Suinteresuotosios šalys paragintos pateikti pastabas per penkiolika dienų nuo Komisijos sprendimo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje 2009 m. lapkričio 21 d. (OL C 281, p. 42). Tokiomis aplinkybėmis JAV bendrovės J. C. Flowers & Co. LLC konsultuojami investiciniai fondai, tarp kurių taip pat yra ieškovės HSH Investment Holdings Coinvest-C Sàrl ir HSH Investment Holdings FSO Sàrl, 2009 m. gruodžio 3 d. paprašė papildomo termino pastaboms pateikti, jis buvo suteiktas. Šias pastabas Komisija gavo 2009 m. gruodžio 17 d. po to, kai 2009 m. gruodžio 2 d. įvyko jos ir visų suinteresuotųjų šalių, įskaitant JC Flowers & Co., kuri atstovavo būtent ieškovėms, susitikimas.
8 JC Flowers & Co. konsultuojami investiciniai fondai, kuriems kartu priklausė 25,67 % HSH Nordbank kapitalo iki kapitalo atkūrimo, jam įvykus teturėjo tik 9,19 %, nes jie savanoriškai nedalyvavo atkuriant kapitalą.
9 Kad būtų atsižvelgta į papildomą su šiuo atveju siekiama restruktūrizacija susijusią informaciją, pateiktą laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2011 m. birželio mėn., 2011 m. liepos 11 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė pataisytą restruktūrizavimo planą.
10 2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendime dėl valstybės pagalbos SA.29338 (C 29/09 (ex N 264/09)), kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė bankui HSH Nordbank AG (OL L 225, 2012, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija nusprendė, kad kapitalo atkūrimas, apsauga nuo rizikos ir likvidumo garantija yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, tačiau ji yra suderinama su vidaus rinka, jeigu Vokietijos Federacinė Respublika laikysis prisiimtų įsipareigojimų, išdėstytų ginčijamo sprendimo 1 ir III prieduose, ir šio sprendimo II priede Komisijos nustatytų sąlygų.
11 Ginčijamo sprendimo II priedo 1.11 punkte „Vienkartinė išmoka ir kapitalo padidinimas“ nustatyta, kad 2009 m. birželio 2 d. sudaryta HSH Finanzfonds ir HSH Nordbank sutartis dėl apsaugos nuo rizikos turi būti pakeista arba papildyta kitais dokumentais, „kad būtų pagrįsta HSH Finanzfonds <…> pretenzija į 500 mln. EUR nominaliosios vertės vienkartinę išmoką HSH [Nordbank] atžvilgiu“ (toliau – vienkartinė išmoka). Vienkartinę išmoką sudaro HSH Nordbank mokami 500 mln. eurų į HSH Finanzfonds, o ši suma paskui turi būti skirta, kaip nurodyta minėtame ginčijamo spendimo II priedo 1.11 punkte, HSH Nordbank „fiziniam kapitalo didinti“. To paties priedo 1.13 punkte nustatyta, kad įstatinis kapitalas didinamas minėta suma HSH Finanzfonds naudai „netaikant mažumos akcininkų pirmumo teisės“ arba, jeigu jis turėtų būti vykdomas pagal mišrią fizinio kapitalo ir kapitalo grynųjų pinigų įnašais didinimo procedūrą, taikant visų akcininkų pirmumo teisę, tačiau su sąlyga, kad HSH Finanzfonds nedalyvaus didinant kapitalą grynaisiais.
12 To paties priedo 3 punkte „Draudimas mokėti dividendus“ nustatyta, kad „HSH [Nordbank] iki 2012 m. ūkinių metų (įskaitant tuos ūkinius metus, kurie baigiasi 2014 m. gruodžio 31 d.) nemoka jokių dividendų“.
13 Be to, minėto priedo 4 punkte „Atsargų apsauga“ nustatyta, kad „per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. gali būti mokami ne didesni kaip 50 % atitinkamai praėjusių ūkinių metų grynojo pelno dydžio dividendai“ ir „jei dėl to nekyla grėsmė, kad vidutiniu laikotarpiu bus nesilaikoma susitarime „Bazelis III“ nustatytų kredito įstaigų kapitalo pakankamumo reikalavimų“.
Procesas ir šalių reikalavimai
14 Ieškovės pareiškė šį ieškinį, jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. lapkričio 13 dieną
15 2013 m. vasario 1 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.
16 Ieškovių dublikas Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas 2013 m. balandžio 15 d. Triplikas šioje kanceliarijoje gautas 2013 m. birželio 11 d.
17 Iš dalies atnaujinus Bendrojo Teismo sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į aštuntąją kolegiją; dėl to ši byla perskirta šiai kolegijai.
18 Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
19 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus šio prašymo, atmesti ieškinio 2 dalies B skirsnio I punkte išdėstytą penktąjį pagrindą ir ieškinio 2 dalies B skirsnio II punkte išdėstytus kaltinimus kaip nepriimtinus,
– nepatenkinus ir šio reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
20 Komisija atsiėmė kitus du reikalavimus, kuriuos pateikė tam atvejui, jeigu kiti jos reikalavimai nebūtų patenkinti, ir tai buvo užfiksuota 2015 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio protokole.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
21 Ieškovės teigia, kad turi teisę pareikšti šį ieškinį, nes ginčijamas sprendimas yra su jomis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nes jos yra HSH Nordbank akcininkės. Jos teigia, kad teismų praktikoje akcininkams (neatsižvelgiant į tai, ar jie yra vieninteliai akcininkai, ar ne) suteikiama teisė pareikšti ieškinį Europos Sąjungos teisme. Jos priduria, kad aktyviai dalyvavo per administracinę procedūrą, kuriai pasibaigus priimtas ginčijamas sprendimas.
22 Komisija ginčija ieškovių argumentus ir konkrečiai teigia, kad jų ieškinys nepriimtinas, nors oficialiai nepareiškė nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį.
23 Visų pirma reikia priminti, kad, kaip nustatyta teismų praktikoje, nesat suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nereikia nagrinėti, ar ieškovas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (2003 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Olivieri / Komisija ir EMEA, T‑326/99, Rink., EU:T:2003:351, 66 punktas ir 2013 m. gegužės 15 d. Nutarties Post Invest Europe / Komisija, T‑413/12, EU:T:2013:246, 17 punktas).
24 Iš tikrųjų suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra pagrindinė ir pirmoji kiekvieno ieškinio teisme sąlyga. Taigi fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo priimtinas tik tuo atveju, kai ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį reiškia, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas savaime gali turėti teisinių pasekmių, kad ieškinio rezultatas gali suteikti naudos jį iškėlusiai šaliai ir kad ši šalis turi atsiradusį ir aktualų suinteresuotumą panaikinti šį aktą (2009 m. birželio 19 d. Sprendimo Socratec / Komisija, T‑269/03, EU:T:2009:211, 36 punktas ir 23 punkte minėtos Nutarties Post Invest Europe / Komisija, EU:T:2013:246, 22 punktas).
25 Remiantis teismų praktika, būtent ieškovas turi įrodyti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį (1989 m. liepos 31 d. Nutarties S. / Komisija, C‑206/89 R, Rink., EU:C:1989:333, 8 punktas ir 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Sniace / Komisija, T‑141/03, Rink., EU:T:2005:129, 31 punktas). Konkrečiai kalbant, ieškovas privalo įrodyti, jog turi asmeninį interesą, kad ginčijamas teisės aktas būtų panaikintas. Šis interesas turi būti atsiradęs ir aktualus bei vertinamas tą dieną, kai pareikštas ieškinys (minėto Sprendimo Sniace / Komisija, EU:T:2005:129, 25 punktas ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Salvat père & fils ir kt. / Komisija, T‑136/05, Rink., EU:T:2007:295, 34 punktas).
26 Vis dėlto, jei ieškinį dėl panaikinimo pareiškia neprivilegijuotas ieškovas dėl jam neskirto akto, reikalavimas, kad ginčijamos priemonės privalomi teisiniai padariniai darytų įtaką ieškovo interesams, iš esmės pakeisdamos jo teisinę padėtį, sutampa su SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje įtvirtintomis sąlygomis (2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, Rink., EU:C:2011:656, 38 punktas ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Alro / Komisija, T‑517/12, Rink., EU:T:2014:890, 25 punktas).
27 Todėl, siekiant įvertinti, ar dėl ginčijamo sprendimo ieškovės gali pareikšti ieškinį, reikia išnagrinėti, ar tas sprendimas yra aktas, kuriuo joms sukeliami privalomi teisiniai padariniai (šiuo klausimu žr. 26 punkte minėtų sprendimų Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, EU:C:2011:656, 40 punktą ir Alro / Komisija, EU:T:2014:890, 26 punktą).
28 Taip pat reikia pažymėti, kad valstybės pagalbos kontrolės procedūra, atsižvelgiant į jos bendrą struktūrą, yra procedūra, kuri pradedama prieš valstybę narę, atsakingą už pagalbos suteikimą (2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, T‑443/08 ir T‑455/08, Rink., EU:T:2011:117, 50 punktas ir 2013 m. vasario 19 d. Nutarties Provincie Groningen ir kt. / Komisija, T‑15/12 ir T‑16/12, EU:T:2013:74, 41 punktas).
29 Todėl, kai ieškinį dėl sprendimo, kuriame konstatuojama suteikta valstybės pagalba, panaikinimo pareiškia ne suinteresuotoji valstybė narė, o fizinis arba juridinis asmuo, šis ieškinys yra priimtinas, kiek tai susiję su individualia pagalba, o ne su pagalbos schema, tik tuo atveju, jeigu tas asmuo yra konkrečiai ir tiesiogiai susijęs su ginčijamu teisės aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
30 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali remtis tuo, kad šis sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs, tik tuomet, jei šis sprendimas juos paveikia dėl ypatingų požymių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų, todėl individualizuoja kaip asmenis, kuriems šis sprendimas yra skirtas (1963 m. liepos 15 d. Sprendimas Plaumann / Komisija, 25/62, Rink., EU:C:1963:17, p. 197 ir 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija, T‑457/09, Rink., EU:T:2014:683, 80 punktas).
31 Galiausiai pats laikas priminti, kad jeigu asmuo negali pasiremti suinteresuotumu pareikšti ieškinį, kuris skirtųsi nuo įmonės, su kuria susijęs Sąjungos teisės aktas ir kurios kapitalo dalį jis turi, jis gali ginti savo interesus šio akto atžvilgiu tik įgyvendindamas savo, kaip šios įmonės, turinčios teisę pareikšti ieškinį, dalininko, teises (2000 m. birželio 20 d. Sprendimo Euromin / Taryba, T‑597/97, Rink., EU:T:2000:157, 50 punktas; 2012 m. kovo 27 d. Nutarties European Goldfields / Komisija, T‑261/11, EU:T:2012:157, 21 punktas; 23 punkte minėtos Nutarties Post Invest Europe / Komisija, EU:T:2013:246, 24 punktas ir 30 punkte minėto Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen und Giroverband / Komisija, EU:T:2014:683, 112 punktas).
32 Šiuo klausimu reikia priminti, jog vien aplinkybė, kad Komisija savo sprendime pagalbą pripažįsta suderinama su vidaus rinka ir dėl to šis sprendimas iš principo nėra nenaudingas pagalbos gavėjui (šiuo klausimu žr. 28 punkte minėto Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, EU:T:2011:117, 52 punktą), neatleidžia Sąjungos teismo nuo pareigos išnagrinėti, ar Komisijos vertinimas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios gali daryti poveikį pagalbos gavėjo interesams (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 30 d. Sprendimo Nuove Industrie Molisane / Komisija, T‑212/00, Rink., EU:T:2002:21, 38 punktą; 25 punkte minėto Sprendimo Salvat père & fils ir kt. / Komisija, EU:T:2007:295, 36 punktą ir 28 punkte minėtos Nutarties Provincie Groningen ir kt. / Komisija, EU:T:2013:74, 32 punktą).
33 Be to, toks ieškovas, remiantis teismų praktika, gali būti konkrečiai susijęs dėl to, jog aktyviai dalyvavo per procedūrą, kurios pabaigoje priimtas ginčijamas aktas, tik tuo atveju, kai nagrinėjamos konkrečios situacijos, kai jis atliko aiškiai apibrėžtą ir glaudžiai su ginčijamo sprendimo objektu susijusį derybininko vaidmenį, dėl kurio jo atžvilgiu susiklostė išskirtinė faktinė padėtis, palyginti su kitais asmenimis (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 9 d. Nutarties Banco Bilbao Vizcaya Argentaria / Komisija, T‑429/11, EU:T:2013:488, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
34 Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nustatyti, ar (ir, jei reikia, kiek) ieškinys yra priimtinas žinant, jog nekyla abejonių, kad ieškovės tiesiogiai susijusios su ginčijamu sprendimu, o dėl to, beje, šalys nesiginčija.
35 Šiuo atveju riekia priminti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje Komisija kapitalo atkūrimą, apsaugą nuo rizikos ir likvidumo garantiją pripažįsta valstybės pagalba, o 2 dalyje šias tris pagalbas pripažįsta suderinamomis su vidaus rinka. Minėto sprendimo 2 straipsnyje nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. pateiktą pradinį kapitalo atkūrimo planą, kuris Vokietijos Federacinės Respublikos pranešimu paskutinį kartą keistas 2011 m. liepos 11 d., įskaitant šio sprendimo II priede išdėstytas sąlygas, ši valstybė narė įvykdys laikydamasi iš anksto nustatyto tvarkaraščio. Šiame priede, kaip minėta šio sprendimo 11–13 punktuose, nustatytos tokios aptariamos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka sąlygos, kaip antai, pirma, vienkartinė išmoka ir, antra, draudimas, o vėliau – ribojimas, mokėti dividendus.
36 Ieškovės pateikia reikalavimus, kurie sudaryti iš dviejų dalių. Ieškinio antroje dalyje ieškovės prašo panaikinti visą ginčijamą sprendimą ir šiems reikalavimams pagrįsti pateikia penkis pagrindus. Ieškinio pirmoje dalyje jos prašo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo Komisija joms, kaip mažumos akcininkėms, nustatė įpareigojimus. Dėl šios aplinkybės jos pateikia aštuonis pagrindus.
37 Reikia išnagrinėti ieškinio priimtinumą tiek, kiek jame pateikti reikalavimai, kuriais siekiama panaikinti visą ginčijamą sprendimą.
38 Iš pradžių reikia pažymėti, kad, pirma, ieškinį pateikė ne pagalbos gavėjas, o du jo mažumos akcininkai. Antra, ginčijamame sprendime Komisija teigia, kad šios priemonės yra suderinamos su vidaus rinka, jei bus laikomasi tam tikrų sąlygų, pavyzdžiui, bus skirta vienkartinė išmoka ir draudžiamas, paskui ribojamas dividendų mokėjimas. Trečia, iš šių sąlygų kylančios pareigos tenka, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį ir jo II priedą, Vokietijos Federacinei Respublikai, kaip šio sprendimo adresatei, ir HSH Nordbank bei HSH Finanzfonds, kaip juridiniams asmenims, kuriems nustatytos minėtos sąlygos.
39 Taigi, pirma, reikia patikrinti, ar ieškovės, kaip mažumos akcininkės, gali, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo esmę, remtis skirtingu nuo paties HSH Nordbank suinteresuotumu pareikšti ieškinį, kaip nustatyta šio sprendimo 31 punkte nurodytoje teismų praktikoje.
40 Iš karto reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 1 straipsniu, kuriame nagrinėjamas pagalbos priemones Komisija pripažino suderinamomis su vidaus rinka, ieškovių interesai sutampa su HSH Nordbank interesais.
41 Iš tikrųjų pirmiausia reikia priminti, kad be sanavimo priemonių, kaip antai kapitalo atkūrimo, apsaugos nuo rizikos ir likvidumo garantijos, HSH Nordbank tikriausiai būtų bankrutavęs, o jo mažumos akcininkai, matydami, kaip jų akcijos krenta iki žemiausios, gal net simbolinės, kainos prasidėjus likvidavimo procedūrai, būtų netekę savo investicijų į HSH Nordbank kapitalą. Šiam teiginiui pagrįsti pakanka pažiūrėti į buhalterinius duomenis, pateiktus ginčijamo sprendimo 1 lentelėje, kuria remiantis teigtina, jog 2008 m. HSH Nordbank patyrė 3 mlrd. 195 mln. eurų nuostolių (likusios jo nuosavos lėšos, remiantis tų pačių metų veiklos ataskaita, buvo šiek tiek daugiau nei 2 mlrd. eurų), 2009 m. – 838 mln. eurų nuostolių. 2009 m. gruodžio 31 d. HSH Nordbank deficitas siekė 1 mlrd. 851 mln. eurų.
42 Kadangi ieškovės vėliau nedalyvavo atkuriant kapitalą, nors teisiškai galėjo tai padaryti (žr. ginčijamo sprendimo 255 ir 256 punktus), jos vis dėlto gavo naudos iš aptariamo sanavimo ir bent jau pradinėje stadijoje vienintelės jų patirtos pasekmės buvo kapitalo dalies sumažėjimas dėl minėto kapitalo atkūrimo. Taigi jų interesai šiuo atveju akivaizdžiai sutapo su bendrovės interesais gauti aptariamą valstybės pagalbą, kad būtų galima užtikrinti tolesnę šios bendrovės veiklą.
43 Galiausiai, jeigu aptariama pagalba būtų pripažinta nesuderinama su vidaus rinka, Vokietijos Federacinė Respublika būtų privalėjusi ją susigrąžinti iš HSH Nordbank, o tai būtų atsiliepę ieškovių finansinei padėčiai proporcingai jų turimai kapitalo daliai.
44 Todėl reikia nuspręsti, kad tiek, kiek ieškinys susijęs su ginčijamo sprendimo 1 straipsniu, ieškovės neįrodė, jog egzistuoja skirtingas, palyginti su HSH Nordbank, interesas pareikšti ieškinį, jeigu jis pats būtų turėjęs interesą ginčyti šią nuostatą. Todėl ieškovės, kiek tai susiję su šiuo aspektu, negali būti pripažintos konkrečiai susijusiomis, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastaipą.
45 Antra, reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia ieškovės, jos atitinka pastarąjį kriterijų dėl dalyvavimo per administracinę procedūrą. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad nors ieškovės, kaip ir visi JC Flowers & Co. konsultuojami investiciniai fondai, iš tikrųjų dalyvavo per administracinę procedūrą, jos buvo konsultuojamos ne kaip derybininkės, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 33 punkte nurodytą teismų praktiką, ir ne kaip tiesioginės pagalbos gavėjos, o kaip paprastos suinteresuotosios šalys. Todėl šiuo atveju ieškovių dalyvavimas per minėtą procedūrą yra nepakankamas, kad būtų galima jas laikyti konkrečiai susijusiomis, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
46 Taigi ieškovės neįrodė, kad turi interesą prašyti panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, todėl ieškinio antroji dalis, kurioje jos reikalauja panaikinti visą minėtą sprendimą, yra nepriimtina.
47 Be to, reikia išnagrinėti, ar priimtina ieškinio pirmoji dalis, kurioje išdėstyti reikalavimai iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame Komisija nustatė pareigas ieškovėms, kaip mažumos akcininkėms.
48 Kaip minėta šio sprendimo 38 punkte, ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotėje ir jo II priede ieškovės visiškai nenurodytos. Ten kaip juridiniai asmenys, be suinteresuotosios valstybės narės, yra įvardyti HSH Nordbank, aptariamos pagalbos gavėjas, ir HSH Finanzfonds, HSH Nordbank pagrindinė akcininkė. Ieškinio priimtinumas tiek, kiek juo prašoma panaikinti HSH Nordbank nustatytas pareigas, t. y. kaip nurodyta ieškovių, primo, vienkartinė išmoka, secundo, draudimas mokėti dividendus ir, tertio, jų mokėjimo ribojimas, leidžia daryti prielaidą, kad ieškovės remiasi skirtingu nei HSH Nordbank suinteresuotumu pareikšti ieškinį, o tai reiškia, kad šios sąlygos joms sukelia privalomų teisinių pasekmių.
49 Siekiant nustatyti galimą tokio suinteresuotumo egzistavimą, reikia taikyti 30 punkte minėtame Sprendime Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija (EU:T:2014:683) išdėstytus kriterijus.
50 Šiame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškovas, kuris yra su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą suderinama laikomą valstybės pagalbą gavusios bendrovės mažumos akcininkas, iš dalies gali ginčyti Komisijos sprendimą tiek, kiek Komisija pareikalavo akcininkų parduoti bendrovę trečiajam nepriklausomam asmeniui, o tai jiems reiškė, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, „per privalomus terminus atsisakyti savo nuosavybės teisės“ į šią bendrovę (30 punkte minėto Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija, EU:T:2014:683, 116 punktas).
51 Be to, jis pažymėjo, „kad Vokietijos akcinės bendrovės akcininko nepolitinės teisės apima tik, pirma, bendrovės pelno paskirstymą ir, antra, galimo pelno gavimą įmonės likvidavimo atveju“, nes turint akcininko statusą teisių „į įmonės turtą“ neįgyjama“ (30 punkte minėto Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija, EU:T:2014:683, 118 punktas).
52 Kadangi HSH Nordbank yra pagal Vokietijos teisę veikianti akcinė bendrovė, šio sprendimo 50 ir 51 punkte priminti Bendrojo Teismo nustatyti principai gali būti taikomi ir šioje byloje.
53 Visų pirma dėl vienkartinės išmokos reikia pažymėti, kad ji taikoma pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kuriame nustatyta, jog „Vokietija užtikrina, kad <…> pirminis restruktūrizavimo planas, <…> įskaitant I ir III prieduose pateiktą Įsipareigojimų sąrašą ir II priede nurodytus įpareigojimus, bus visiškai įgyvendintas laikantis Įsipareigojimų ir Įpareigojimų sąrašuose nustatytų terminų“.
54 Beje, remiantis kartu aiškinamomis ginčijamo sprendimo 1.11 ir 1.13 punktų nuostatomis, kurios pateiktos šio sprendimo 11 punkte, galima teigti, kad vienkartinė išmoka iš tikrųjų yra sudėtinga operacija, kuri neapsiriboja vieninteliu aspektu, susijusiu su mokėjimu stricto sensu. Šią operaciją sudaro trys skirtingi aspektai.
55 Pirma, HSH Nordbank atlieka 500 mln. eurų mokėjimą HSH Finanzfonds naudai, o tai reiškia pirmosios įstaigos turto sumažėjimą, o antrosios – padidėjimą. Antra, šią sumą HSH Finanzfonds tuo pačiu metu naudoja naujoms HSH Nordbank akcijoms įsigyti ir taip padidinti savo kapitalo dalį. Trečia, šis kapitalo padidinimas išimtinai HSH Finanzfonds naudai automatiškai sumažina kitų akcininkų, taip pat ieškovių, turimą dalį.
56 Dėl pirmojo aspekto reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 51 punkte, 30 punkte minėtame Sprendime Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija (EU:T:2014:683, 118 punktas) expressis verbis nustatyta, kad „pagal Vokietijos teisę turint akcininko statusą teisių į įmonės turtą neįgyjama“. Konkrečiau kalbant, klausimai dėl vieno balanso turto dalies straipsnio sumažinimo susiję su nagrinėjamos bendrovės komercine veikla ir su jos turto pardavimu arba likvidavimu. Taigi ši bendrovė puikiausiai gali pati pateikti visus argumentus, siekdama užginčyti šiuo tikslu Komisijos priimtas priemones (šiuo klausimu žr. 30 punkte minėto Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija, EU:T:2014:683, 117 punktą). Todėl sąlygos dėl pagal Vokietijos teisę veikiančios akcinės bendrovės turto balanso sumažinimo negali daryti poveikio jokiai šios bendrovės akcininkų teisei (šiuo klausimu žr. 30 punkte minėto Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen und Giroverband / Komisija, EU:T:2014:683, 118 punktą). Tuo remiantis darytina išvada, kad, kalbant apie mokėjimą stricto sensu, ieškovės negali remtis skirtingu interesu nei HSH Nordbank.
57 Dėl antrojo aspekto pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje numatyta galimybė, t. y. arba paprasčiausiai panaudoti 500 mln. eurų fiziniam HSH Nordbank kapitalui padidinti HSH Finanzfonds naudai, arba taikyti tokį kombinuotą panaudojimą kapitalui didinti grynaisiais pinigais iš akcininkų mažumos pusės. Vis dėlto, remiantis šio sprendimo II priedo 1.13 punktu, HSH Finanzfonds ir HSH Nordbank „paliekama teisė pasirinkti tą kapitalo didinimo formą, pagal kurią būtų sparčiau atliekama kapitalo didinimo procedūra ir Prekybos įmonių registre užregistruojamas padidintas kapitalas“. Remiantis kartu aiškinamomis šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad ginčijamu sprendimu Komisija leido bendrovei pagalbos gavėjai ir jos didžiajam akcininkui apriboti, jei reikia, mažumos akcininkų nuosavybės teisę jiems uždraudžiant įsigyti naujų akcijų, o tai prieštarauja įprastam akcinės bendrovės veikimui. Alternatyvus sprendimas, kuris priimtas praktikoje, yra pašalinti mažumos akcininkus, taip pat – ieškoves. Todėl reikia pripažinti, kad šis draudimas, net jei tik potencialus, pažeidžia ieškovių nuosavybės teisę (30 punkte minėto Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija, EU:T:2014:683, 116 punktas), nes gali būti, kad šiuo draudimu kliudoma naudotis minėta teise, kadangi mažumos akcininkai netenka galimybės išlaikyti jiems priklausančią HSH Nordbank kapitalo dalį. Šis draudimas taip pat atitinkamai apriboja su įstatiniu kapitalu susijusias akcininko teise, nes akcininko galimybė priimti sprendimus sumažėja ne dėl laisvo rinkos veikimo, o dėl ginčijamo sprendimo, kuris šiuo atveju sukelia teisinių pasekmių mažumos akcininkams, taip pat – ieškovėms, poveikio (šiuo klausimu žr. 26 punkte minėto Sprendimo Alro / Komisija, EU:T:2014:890, 26 punktą).
58 Dėl trečiojo aspekto reikia pažymėti, kad dalies HSH Nordbank turto skyrimas jo kapitalui atkurti išimtinei HSH Finanzfonds naudai pažeidžia ieškovių, kaip akcininkių, interesus ne tik dėl to, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 57 punkte, sumažėja jų reikšmė HSAH Nordbank sprendimus priimančiuose organuose, bet ir dėl to, kad, palyginti su apibrėžtu pinigų kiekiu (pelno dalis, kuri gali būti išmokėta kaip dividendai), jų atlygis bus mažesnis dėl sumažėjusios kiekvienos akcijos nominalios vertės.
59 Galiausiai reikia priimti sprendimą, kad ieškovės įrodė, jog turi asmeninį interesą pareikšti ieškinį, kuris skiriasi nuo HSH Nordbank intereso dėl šio sprendimo 57 ir 58 punktuose nurodytų antrojo ir trečiojo aspektų (šiuo klausimu žr. 30 punkte minėto Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija, EU:T:2014:683, 120 punktą), o vienkartinė išmoka bendrovei neturi jokios reikšmės, nes iš nuosavo turto išleisti 500 mln. eurų čia pat kompensuojami įstatinio kapitalo padidinimu 500 mln. eurų.
60 Todėl ieškinys priimtinas, nes ieškovės tiesiogiai ir konkrečiai yra susijusios su ginčijamu sprendimu tiek, kiek Komisija jame nustatė sąlygą, kad HSH Nordbank kapitalas turi būti padidintas išimtinai HSH Finanzfonds naudai.
61 Be to, dėl draudimo išmokėti dividendus iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir dėl galimo jų mokėjimo ribojimo šio sprendimo 13 punkte nurodytomis sąlygomis nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. reikia pažymėti, kad šios priemonės tikrai susijusios su bendrovės pelno paskirstymu, kaip nustatyta šio sprendimo 51 punkte nurodytoje teismų praktikoje. Vis dėlto ši būtina sąlyga yra nepakankama, nes reikia, kad ieškovių interesas būtų priskiriamas tik joms, t. y. kad šiuo atveju jos, kaip mažumos akcininkės, turėtų skirtingą interesą, nei HSH Nordbank.
62 Pirma, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad bendrovė gali būti suinteresuota išmokėti dividendus, kad atsidėkotų savo akcininkams ir jiems atsilygintų už investiciją, todėl jai gali daryti įtakos draudimas, o vėliau – ribojimas mokėti dividendus, taigi ji gali ginčyti tokią jai taikomą priemonę. Antra, dividendų nemokėjimas jai atneša naudos, nes taip ji sustiprina nuosavus išteklius, o tai ir buvo Komisijos siekiamas tikslas, kiek tai susiję su HSH Nordbank. Dėl akcininko intereso pažymėtina, kad jis ypač nereikšmingas. Pagal bendrąją taisyklę akcininko interesas trumpuoju laikotarpiu yra, kai tik įmanoma, gauti grąžą iš investicijos, taigi gauti dividendus. Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu akcininkas siekia bendrovės plėtros, pavyzdžiui, kad gautų pelną pardavęs savo akcijas, o krizės laikotarpiu, kai bendrovės tikslas plėstis tampa neįgyvendinamas, ją išsaugoti arba atgaivinti.
63 Šioje byloje didžiųjų ir mažumos akcininkų interesai ir bendrovės interesai sutampa. Remiantis bylos medžiaga iš tikrųjų galima teigti, jog tam, kad būtų galima išgelbėti HSH Nordbank, bendras jo ir visų akcininkų interesas buvo sustiprinti bendrovės nuosavų išteklių dalį, kad ji galėtų pagerinti įvertinimą ir pritraukti naujų investuotojų. Taigi reikia pripažinti, kad ieškovės neturi atskiro intereso, kiek tai susiję su dividendų mokėjimo draudimu, o vėliau – ribojimu. Todėl šiuo aspektu jos nėra konkrečiai susijusios su ginčijamu sprendimu.
64 Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, ieškovės nepateikia pagrįsto pagrindo ar tikslių argumentų savo reikalavimams dėl aptariamo draudimo ir ribojimo pagrįsti.
65 Tuo remiantis darytina išvada, kad ieškinys nepriimtinas, išskyrus aspektą, susijusį su prašymu panaikinti sąlygą dėl HSH Nordbank kapitalo padidinimo išimtinai HSH Finanzfonds naudai, dėl kurio ieškovės įrodė, jog yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį. Iš tiesų, pirma, ieškovės nėra konkrečiai susijusios su ginčijamu sprendimu, antra, be kita ko, kiek tai susiję su sąlyga dėl dividendų mokėjimo draudimo, o vėliau – ribojimo, ieškinyje nepateikta patikslinimų, kurių reikalaujama pateikti pagal 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą.
Dėl esmės
Dėl ieškinio pirmos dalies „bendrųjų“ pagrindų
66 Iš aštuonių ieškovių ieškinio pirmoje dalyje nurodytų pagrindų, kurie turėtų būti pripažinti priimtinais, visų pirma reikia išnagrinėti pagrindus, kuriuos galima laikyti „bendraisiais“, tačiau atsižvelgiant į šio sprendimo 65 punkte nurodytą išvadą, t. y. tik tiek, kiek jie susiję su vienkartine išmoka.
– Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo
67 Visų pirma reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą, kuriame ieškovės kaltina Komisiją, kad ši pažeidė SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintą pareigą motyvuoti, nes nepaaiškino, kaip ieškovės tariamai gavo netiesioginę valstybės pagalbą, ir nenurodė priežasčių, dėl kurių HSH Nordbank verslo vertė buvo nustatyta neteisingai.
68 Visų pirma reikia trumpai nurodyti, kodėl ieškovės gali būti pripažintos netiesioginėmis valstybės pagalbos gavėjomis. Šiuo atveju HSH Nordbank mažumos akcininkai per šį juridinį asmenį, kurio akcininkai jie yra, gavo naudos iš pagalbos priemonių, kuriomis šis asmuo pasinaudojo tiesiogiai ir savo vardu, konkrečiai – iš kapitalo atkūrimo, per kurį net nedalyvavo, priešingai nei pagrindiniai HSH Nordbank akcininkai. Komisija nusprendė (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 245 ir 275 konstatuojamąsias dalis), kad tokia pagalba būtų suteikta, jeigu nebūtų taikomos ginčijamo sprendimo II priede nustatytos sąlygos, skirtos tiesioginei pagalbai (kuri vienintelė buvo nagrinėjama per oficialią tyrimo procedūrą) suderinti su vidaus rinka.
69 Reikia pažymėti, kad šio pagrindo pirma dalis, kurioje Komisija kaltinama tuo, jog nepaaiškino, kodėl ieškovės turėtų būti laikomos netiesioginės valstybės pagalbos gavėjomis, nepagrįsta faktais. Priešingai, nei teigia ieškovės, ginčijamo sprendimo 247–262 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kodėl tokia netiesioginė pagalba būtų suteikta iš naujo neperdalijus naštos akcininkams, ir dėl kokių priežasčių ji nusprendė atmesti Vokietijos Federacinės Respublikos ir trečiųjų šalių prieštaravimus.
70 Taigi ginčijamo sprendimo 247 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „mažumos akcininkams netiesiogiai suteiktas pranašumas yra tai, kad viešieji savininkai atsisakė papildomų HSH [Nordbank] akcijų, kurias jie būtų gavę, jei naujų akcijų kaina būtų buvusi nustatyta teisingai“ ir kad „tarp pagalbos, suteiktos HSH [Nordbank] iš valstybinių išteklių, ir mažumos akcininkų pranašumo [buvo] priežastinis ryšys“. Ginčijamo sprendimo 248 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigia, kad, priešingai, nei nurodyta minėtuose prieštaravimuose, mažumos akcininkų gauta nauda įgyta tikrai iš valstybės, nes visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame buvo priimtas sprendimas dėl kapitalo atkūrimo ir akcijų skaičiaus bei jų kainos, „viešiesiems savininkams buvo atstovaujama kaip akcininkams ir jie veikė kaip viešosios institucijos“.
71 Ginčijamo sprendimo 249–253 konstatuojamosios dalys skirtos įrodyti faktui, kad pernelyg mažas kapitalo sumažinimas po kapitalo atkūrimo taptų pagalba, jei tam nebūtų užkirstas kelias.
72 Komisija taip pat nusprendė, kad palyginimas su vienu iš ankstesnių jos sprendimų dėl naštos tarp akcininkų pasiskirstymo yra nereikšmingas (ginčijamo sprendimo 254 konstatuojamoji dalis), ir nurodė, kad dėl to, jog mažumos akcininkai skyrė finansinius įnašus iki pagalbos priemonių suteikimo, konkrečiai – iki kapitalo atkūrimo, tie įnašai neturi jokios įtakos minėtų priemonių korekcijų teisėtumui (ginčijamo sprendimo 255 ir 256 konstatuojamosios dalys).
73 Taigi ginčijamo sprendimo 262 konstatuojamojoje dalyje ji padarė išvadą, jog egzistuoja „galimas pranašumas, kurį įgijo mažumos akcininkai“, ir dėl tos priežasties, „būtinybė tinkamai dalytis našta“. Tuo remiantis aiškiai galima teigti, kad pagrindo dėl nemotyvavimo pirma dalis yra nepagrįsta.
74 Be to, dėl antros dalies reikia pažymėti, kad išnagrinėjus ginčijamą sprendimą galima teigti, jog jai taip pat negalima pritarti. Kaip nurodyta šio sprendimo 71 punkte, klausimas dėl HSH Nordbank vertės, paskui dėl jo kapitalą sudarančių akcijų vieneto kainos nagrinėjamas to sprendimo 249–253 konstatuojamosiose dalyse. Jose pažymėta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos ir HSH Nordbank viešųjų akcininkų analizėje, grindžiamoje garsios audito bendrovės atlikto vertinimo ataskaita (toliau – vertinimo ataskaita), yra daug spragų (ginčijamo sprendimo 250 konstatuojamoji dalis), būtent tai, kad tas vertinimas buvo grindžiamas verslo planu, kuriame nebuvo atsižvelgta į būtinybę „atitikti kapitalui keliamus priežiūros teisės reikalavimus“ (ginčijamo sprendimo 251 konstatuojamoji dalis) ir dėl tos priežasties iš esmės restruktūrizuoti HSH Nordbank.
75 Komisija, be kita ko, pažymi, jog šiame verslo plane numatytos prielaidos, kad 2011 m. padėtis rinkose normalizuosis, „negalima laikyti nuosaikia“ (ta pati konstatuojamoji dalis). Ji taip pat pažymi (ginčijamo sprendimo 252 konstatuojamoji dalis), kad Vokietijos Federacinė Respublika ir HSH Nordbank viešieji akcininkai neatsižvelgė į pačių vertinimo ataskaitos autorių išlygas konkrečiai dėl to, kad HSH Nordbank reitingo sumažėjimas nuo A iki BBB+ su neigiama perspektyva „neatsispindėjo finansavimo plane, kuriuo remtasi atliekant vertinimą, todėl į jį nebuvo atsižvelgta apskaičiuojant šios bendrovės orientacinę vertę“. Beje, pasak Komisijos, reitingo A susigrąžinimas 2013 m. buvo grindžiamas klaidinga prielaida. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija priduria, kad šioje ataskaitoje pabrėžiama būtent būtinybė integruoti restruktūrizaciją, kuri netrukus bus paskirta, į valstybės pagalbos tyrimo procedūrą. Galiausiai Komisija daro išvadą, kad vertinimo ataskaitoje verslo vertė buvo apskaičiuota klaidingai, nes buvo laikoma savaime aišku, jog apsaugos nuo rizikos garantija bus suteikta (ginčijamo sprendimo 253 konstatuojamoji dalis), nors formalios tyrimo procedūros dalykas yra būtent nustatyti, ar nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba, ir, jeigu taip, ar jos suderinamos su vidaus rinka ir kokiomis sąlygomis.
76 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą, o dėl šios priežasties turi būti atmestas visas antrasis pagrindas.
77 Antra, Bendrasis Teismas mano, kad reikėtų išnagrinėti kitą pagrindą, susijusį su esminių procedūros reikalavimų pažeidimu, konkrečiai – pagrindą, susijusį su procedūros pažeidimais dėl netinkamo formalios tyrimo procedūros užbaigimo nesilaikant nustatytos tvarkos.
– Dėl Reglamento (EB) Nr. 659/1999 7 straipsnio 1 dalies ir teisinio saugumo principo pažeidimo užbaigus formalią tyrimo procedūrą nesilaikant nustatytos tvarkos
78 Ieškovės teigia, kad 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 7 straipsnio 1 dalies ir teisinio saugumo principo buvo nesilaikyta dėl to, kad formali tyrimo procedūra buvo baigta nesilaikant nustatytos tvarkos, nes Komisija nepriėmė jokio minėto 7 straipsnio 1 dalyje nurodyto sprendimo, užbaigiančio aptariamą procedūrą dėl galimos neteisėtos pagalbos, kuria tariamai pasinaudojo mažumos akcininkai. Ieškovės teigia, kad nors Komisija gali formalią tyrimo procedūrą palikti neužbaigtą, ši institucija vis dėlto privalo, remdamasi teisinio saugumo principu, nurodyti, dėl kurių priemonių užbaigia procedūrą, o tai nebuvo padaryta, kiek tai susiję su nagrinėjama netiesiogine pagalba.
79 Iš pradžių reikia priminti, kad Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į to paties reglamento 7 straipsnio 2–5 dalis, kuriose numatytos keturios sprendimų rūšys: sprendimas, kuriame konstatuojama, kad aptariama priemonė nėra pagalba (2 dalis), sprendimas, kuriuo pripažįstama, jei reikia – atitinkamai valstybei narei padarius pakeitimą, kad aptariama pagalba yra suderinama su vidaus rinka (3 dalyje apibrėžtas „teigiamas sprendimas“), sprendimas, kuriuo Komisija priimdama teigiamą sprendimą gali nustatyti sąlygas, kurių laikantis pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, ir įsipareigojimus, kuriuos įgyvendinus būtų kontroliuojama, kaip laikomasi jos sprendimo (4 dalyje numatytas „sąlyginis sprendimas“), galiausiai sprendimas, kuriuo Komisija pagalbą pripažįsta nesuderinama su vidaus rinka (5 dalyje numatytas „neigiamas sprendimas“). Ieškovės pagrįstai teigia, kad formali tyrimo procedūra turi baigtis vienu iš šių keturių sprendimų.
80 Vis dėlto jos klysta teigdamos, kad toks sprendimas nebuvo priimtas dėl netiesioginės pagalbos, kuri galbūt buvo suteikta mažumos akcininkams, ir dėl to, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje šiuo klausimu nieko nepasakyta. Iš tikrųjų neginčytina, kad pastarasis sprendimas yra sąlyginis sprendimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalį, nes HSH Nordbank suteikta valstybės pagalba laikoma suderinama su vidaus rinka tik su sąlyga, kad bus padaryti ištaisymai, kiek tai susiję su naštos tarp akcininkų paskirstymu siekiant padidinti mažumos akcininkų įnašą. Taigi Komisijai nereikėjo priimti sprendimo dėl mažumos akcininkams suteiktos netiesioginės pagalbos, nes sprendimas dėl vienkartinės išmokos buvo priimtas būtent todėl, kad ši pagalba nebūtų suteikta.
81 Taigi Komisija nepažeidė Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 1 dalies ir teisinio saugumo principo, kai ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepriėmė sprendimo dėl netiesioginės pagalbos mažumos akcininkams, taip pat ieškovėms, egzistavimo, nes būtent dėl to, kad tokios tikimybės būtų išvengta, buvo nustatytos šio sprendimo 11–13 dalyse išsamiai apibūdintos sąlygos. Šis argumentas visiškai neprieštarauja šio sprendimo 7 punkte minėto sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 73 konstatuojamajai daliai ir 5 punktui, nes per tą procedūrą siekta paprasčiausiai sudaryti galimybę Komisijai patikrinti, ar aptariama netiesioginė pagalba galėjo būti suteikta, o tai, pasak šios institucijos, būtų įvykę, jei nebūtų ginčijamame sprendime nustatytų sąlygų.
82 Tuo remiantis darytina išvada, kad šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
– Dėl pagrindų, susijusių, pirma, su atskiros pagalbos mažumos akcininkams nebuvimu, paskui – su faktinių aplinkybių vertinimo klaida nagrinėjant jiems suteiktą galimą pranašumą ir galiausiai – su neatsižvelgimu į anksčiau ieškovių įmokėtus įnašus paskirstant naštą
83 Pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus reikia nagrinėti kartu, nes visi trys pagrindai susiję su Komisijos įrodymo dėl netiesioginės pagalbos mažumos akcininkams, tarp jų – ieškovėms, galimo egzistavimo pagrįstumu. Kiek tai susiję su esme, šie pagrindai atitinka pagrindą dėl nemotyvavimo, kurį išnagrinėjus atsirado galimybė įrodyti, kad Komisija pateikė pakankamų motyvų, susijusių su visais šiais klausimais. Šiuo atveju kalbama būtent apie Komisijos pozicijos šiuo klausimu pagrįstumą.
84 Pirma, dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad įtariama netiesioginė pagalba nėra atskira pagalba, ieškovės remiasi teismų praktika, nustatyta 2002 m. birželio 13 d. Sprendime Nyderlandai / Komisija (C‑382/99, Rink., EU:C:2002:363, 62 ir paskesni punktai) ir 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendime GEMO (C‑126/01, Rink., EU:C:2003:622, 28 ir paskesni punktai), ir teigia, kad netiesioginė pagalba gali egzistuoti tik tuomet, kai finansinė nauda per pradinį gavėją (šiuo atveju – HSH Nordbank) perduodama kitiems gavėjams (šiuo konkrečiu atveju – mažumos akcininkams). Tačiau jos mano, kad ši teismų praktika netaikoma šioje byloje, nes finansinė nauda, kurią jos, kaip ir kiti mažumos akcininkai, tariamai gavo, yra „tik paprastas HSH Nordbank suteiktos finansinės paramos atspindys“.
85 Šis kaltinimas kertasi su dviem prieštaravimais, kuriais siekiama jį atmesti. Pirma, kaip nurodyta nagrinėjant pagrindą dėl nemotyvavimo, Komisija siekė įrodyti ne tai, kad savaime egzistuoja netiesioginė pagalba, o tai, kad ši galima pagalba būtų teikiama, jei nebūtų nustatytos HSH Nordbank skirtos pagalbos korekcinės priemonės. Taigi ieškovių argumentų pagrindinė mintis yra netiksli. Antra, jeigu Komisija ketino įrodyti, jog egzistuoja pagalba mažumos akcininkams, reikėtų atkreipti dėmesį, kad remiantis ieškovių nurodyta teismų praktika negalima atmesti prielaidos, jog pradiniam gavėjui suteikta nauda buvo iš dalies perleista.
86 Todėl pirmasis kaltinimas turi būti atmestas.
87 Antra dėl įtariamos vertinimo klaidos, susijusios su naudos suteikimu mažumos akcininkams, ieškovės teigia, jog vertinimo ataskaita, priešingai, nei teigia Komisija, buvo pagrįsta pripažintais metodais. Konkrečiai jos neigia, kad buvo būtina šioje byloje atlikti „nuosaikų“ vertinimą, ir mano, kad šioje principinėje Komisijos pozicijoje yra akivaizdi vertinimo klaida. Jos pabrėžia, kad net sudėtingų ekonominių vertinimų atveju Bendrasis Teismas privalo patikrinti pateiktus įrodymus, jų patikimumą ir nuoseklumą, taip pat klausimą, ar jais galima pagrįsti išvadas, kurias jais remdamasi daro Komisija. Ieškovės teigia, kad vertinimo ataskaitoje nurodyta objektyvi, todėl – neutrali, įmonės kaina; jos teigia, kad negalima atsižvelgti į būsimus abejotinus vertinimus taip, jog vienos šalies interesams būtų vienašališkai pakenkta, kaip nutiko nuosaikesnės prognozės atveju.
88 Kita vertus, jos teigia:
– vertinimo momentu buvo realistiška tikėtis, kad nuo 2011 m. bendra ekonominė padėtis normalizuosis,
– atsižvelgimas į kitas restruktūrizavimo priemones, nei jau buvo taikytos HSH Nordbank, nebuvo objektyviai pagrįstas ir neturėjo įtakos rezultatams dėl to, kad akcijos ir portfeliai, kuriais remiantis nustatoma verslo vertė, buvo įvertinti atsižvelgiant į jų rinkos vertę, ir dėl to, kad Komisijos nustatytas verslo vertės sumažėjimas atitiko realybę tik tuo atveju, jei ši įmonė būtų parduota už mažesnę nei rinkos vertę,
– taip pat buvo objektyviai pagrįsta neatsižvelgti į reitingų agentūros nustatytą HSH Nordbank reitingo sumažinimą, nes jis neturėjo įtakos nustatant įmonės vertę,
– atsižvelgimas į apsaugą nuo rizikos buvo objektyviai pagrįstas,
– paprastųjų akcijų emisijos kainos sumažinimas atkuriant kapitalą nebuvo objektyviai pagrįstas.
89 Šiuo momentu svarbu priminti, kokiomis aplinkybėmis ieškovės pateikia savo argumentus. Remiantis atsiliepimo į ieškinį 32 punktu, atkuriant kapitalą patvirtinta naujų akcijų emisijos kaina buvo 19 eurų už vienetą ir ji buvo nustatyta remiantis vertinimo ataskaita, pagal kurią verslo vertė svyravo nuo 2,01 iki 2,94 mlrd. eurų, taigi vienos akcijos kaina buvo nuo 19,1 iki 27,8 euro. Tad nustatyta kaina buvo tik šiek tiek mažesnė už mažiausią tikėtiną vertinimo ataskaitoje nustatytą kainą. Vis dėlto Komisija nusprendė, kad net 19 eurų už vieną akciją kaina yra „gerokai per didelė“ (ginčijamo sprendimo 253 konstatuojamoji dalis ir atsiliepimo į ieškinį 32 punktas).
90 Dėl šio sprendimo 87 ir 88 punktuose nurodytų priežasčių ieškovės mano, kad HSH Nordbank verslo vertės ir dėl tos priežasties – jo kapitalą sudarančių akcijų vieneto kainos vertinimas neprieštarauja teisės aktams.
91 Reikia aptarti kiekvieną šio sprendimo 88 punkte nurodytą argumentą, nepamirštant, jog faktinės aplinkybės yra neginčijamos.
92 Pirma, dėl tikimybės, kad nuo 2011 m. rinka normalizuosis, klaidingumo visų pirma reikia pažymėti, kad atsiliepimo į ieškinį 38 punkte Komisija pagrįstai primena, jog jos niekaip neįpareigoja audito bendrovių taikomos normos joms rengiant atskaitas. Kita vertus, priešingai, nei teigia ieškovės, šiomis normomis siekiama išvengti rizikos ir ją apriboti, t. y. veikti nuosaikiai, o apie tai Komisija teisingai priminė ginčijamame sprendime. Galiausiai ši tikimybė tikrai galėjo būti palaikyta nenuosaikia nustatant akcijų kainą, nes, pirma, remiantis vertinimo ataskaita galima teigti, jog 2009 ir 2010 m. laukiamas augimas kompensuos nuosmukį (2009 m.), paskui seks nedidelis augimas (2010 m.), tačiau tai neleido daryti išvados, kad 2011 m. bus grįžta prie įprasto ekonomikos augimo, ir, antra, pačioje ataskaitoje neteigiama ir nepateikiama jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti šią tikimybę, nes toje ataskaitoje paprasčiausiai nurodoma, kad verslo plane numatomas toks ekonomikos atsigavimas. Todėl pirmasis ieškovių argumentas turi būti atmestas.
93 Antra, dėl neatsižvelgimo į restruktūrizacijos ir kompensavimo priemones apskaičiuojant naujų akcijų emisijos kainą reikia pažymėti, kad Vokietijos valdžios institucijos, priimdamos tokią pagalbos priemonę, kokia yra kapitalo atkūrimas, privalo iš anksto numatyti Komisijos tyrimo pagal teisės aktus dėl valstybės pagalbos dalyko. Nors iš tikrųjų tam tikros restruktūrizavimo priemonės buvo pasiūlytos vertinimo ataskaitoje, tai buvo padaryta siekiant sudaryti sąlygas HSH Nordbank įvykdyti tik Vokietijos teisės aktų reikalavimus, ypač kiek tai susiję su laukiama specialiojo fondo intervencija. Beje, ginčijamo sprendimo 252 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai pažymėjo, kad pačioje vertinimo ataskaitoje buvo kalbama apie būtinybę tikėtis papildomų restruktūrizavimo ir kompensavimo priemonių, tačiau į tai neatsižvelgti nustatant HSH Nordbank akcijų vieneto kainą.
94 Todėl šios bendrovės mažumos akcininkai, taip pat – ieškovės, negali remtis šia ataskaita ir a fortiori teigti, kad jie negalėjo numatyti, jog bus taikomos jiems gerai žinomos teisės normos, į kurias privalo atsižvelgti rūpestingi ir nuovokūs ūkio subjektai, kokie jie turėjo būti, kai buvo kalbama apie jų interesams įtakos galinčias turėti priemones (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, C‑194/09 P, Rink., EU:C:2011:497, 71 punktą ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Eurallumina / Komisija, T‑308/11, EU:T:2014:894, 59 punktą).
95 Ieškovės taip pat klaidingai teigia, kad atsižvelgimas į restruktūrizavimą ir kompensavimą negalėjo daryti įtakos HSH Nordbank verslo vertės nustatymui jo neparduodant už mažesnę nei rinkos kainą. Iš tikrųjų, kaip teisingai pažymi Komisija, ieškinio A 3 priede pateiktas tyrimas, kuriuo remiasi ieškovės, grindžiamas teiginiu, jog pardavėjas išsaugo galimybę neparduoti, tačiau ši galimybė savaime netaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktame restruktūrizavimo plane, nes jame nustatyta pareiga per nustatytą terminą parduoti tam tikrus portfelius ir veiklos sritis. Taip pat negalima teigti, kad HSH Nordbank naujos veiklos sustabdymas neturėjo įtakos jo vertei, nes toks sustabdymas automatiškai lėmė nuolatinį atsargų mažėjimą atsižvelgiant į terminus, taikomus su šia veikla susijusius portfelius sudarančiam turtui. Ieškovių tvirtinimas, kad toks sustabdymas neturėjo įtakos, būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei šis turtas būtų pakankamai rentabilus jo paties finansavimo sąnaudoms padengti arba šią veiklą pakeisti kita naujesne ir pakankamai rentabilia veikla. Tačiau ieškovės visiškai neįrodė, kad tokios sąlygos buvo tenkinamos. Todėl antrąjį ieškovių argumentą taip pat reikia atmesti.
96 Trečia, dėl neatsižvelgimo į reitingų agentūros nustatytą HSH Nordbank reitingo sumažinimą pažymėtina, kad ieškovių teiginį, jog toks sumažinimas neturėjo įtakos HSH Nordbank verslo vertės sumažinimui, reikia atmesti kaip netikslų. Atvirkščiai, reikia priminti, kad reitingų nustatymo tikslas daugeliu atvejų yra kiek įmanoma tiksliai nustatyti verslo vertę ir šios vertės nuolatinę raidą.
97 Tokiomis aplinkybėmis neatsižvelgimas į reitingo sumažinimą gali būti finansiniu požiūriu objektyviai pagrįstas, jeigu suinteresuotoji įmonė turi duomenų, paneigiančių tokio sumažinimo motyvus, pavyzdžiui, jeigu yra priešingų kitų reitingų agentūrų vertinimų. Šioje byloje kaip tik kalbama apie tokį atvejį, nes ieškovės remiasi kitų dviejų agentūrų sprendimu palikti A reitingą. Remiantis ginčijamo sprendimo 31 konstatuojamojoje dalyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis galima teigti, kad pirmoji agentūra sumažino HSH Nordbank reitingą 2009 m. gegužę, o kitos dvi agentūros tą patį padarė tik po metų, t. y. 2010 m. gegužės ir liepos mėn. Taigi Komisija turėjo visus šiuos reitingus, nes kapitalo atkūrimas ir apsauga nuo rizikos buvo suteikti 2009 m. gegužės ir birželio mėn., o formali tyrimo procedūra pradėta 2009 m. spalio 22 d. Savo analizę Komisija grindžia aplinkybe, kad apskritai paprasto reitingo sumažinimo pakanka, kad būtų galima pabranginti suinteresuotos įmonės kreditų kainą. Per teismo posėdį Komisija pažymėjo, kad per užstatu užtikrintų skolinių įsipareigojimų krizę keli išlikę investuotojai labai jautriai reagavo į sumažėjusį reitingą – net ir tuo atveju, jei tik viena agentūra imtų skambinti pavojaus varpais. Jos teigimu, pirmasis sprendimas mažinti reitingą šiuo požiūriu yra labai svarbus.
98 Nemenkinant pastarojo argumento svarbos, jį vis dėlto reikia atmesti. Iš tikrųjų šiuo atveju santykinis rinkų pasitikėjimas įmonės tvarumu bent jau iki 2010 m. gegužės mėn. buvo pagrįstas kelių agentūrų (šiuo atveju – dviejų iš trijų „didžiųjų“ agentūrų) nepakeistu šios įmonės reitingu. Todėl Komisija klaidingai rėmėsi reitingo A sumažinimu iki reitingo BBB+ grįsdama savo argumentą, jog HSH Nordbank verslo vertė buvo pervertinta.
99 Prieš nustatant šios klaidingos analizės poveikį ginčijamo sprendimo teisėtumui reikia išnagrinėti kitus ieškovių argumentus.
100 Ketvirta, dėl aplinkybės, kad Komisija apsaugą nuo rizikos laikė gauta ir įvykdyta, nors turėjo priimti sprendimą, ar tai yra valstybės pagalba, ir, jei reikia, ar ta pagalba suderinama su vidaus rinka, reikia pažymėti, jog ieškovės neturėjo pagrindo teigti, kad buvo galima ex ante atsižvelgti į šią priemonę nustatant HSH Nordbank verslo ekonominę vertę, nors „apsaugos nuo rizikos duomenys, kaip antai sąnaudos, suma ir trukmė, jau buvo žinomi“. Iš tikrųjų aplinkybė, kad šių priemonių turinys buvo žinomas ir kad ši bendrovė jais pasidalijo su partneriais, kad juos užtikrintų dėl savo ekonominio gyvybingumo, visiškai neleidžia daryti išvados, kad Komisija tas priemones pripažins su vidaus rinka suderinama valstybės pagalba, jei, kaip ir nutiko šiuo atveju, bus laikomasi tam tikrų sąlygų. Kitaip tariant, nors ir buvo galima atsižvelgti į aptariamas priemones kaip į HSH Nordbank ekonominio gyvybingumo garantiją, tai nėra tinkamas teisinis pagrindas tas priemones įtraukti kaip vieną iš kriterijų nustatant verslo ekonominę vertę prieš pripažįstant šių priemonių teisėtumą Sąjungos teisės atžvilgiu. Jei būtų patvirtinta priešingai, valstybės pagalbos srityje taikoma procedūra netektų esmės ir prasmės.
101 Teiginį, kad Komisija negalėjo vienu metu atsisakyti atsižvelgti į apsaugą nuo rizikos ir reikalauti, kad būtų atsižvelgta į tikėtinas restruktūrizavimo ir kompensavimo priemones, taip pat reikia pripažinti nereikšmingu. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad pastarųjų priemonių, kaip antai portfelių ar veiklos šakų perleidimo, bet kuriuo atveju iš rinkų ir bankų vis tiek būtų pareikalauta siekiant padidinti šios įmonės rentabilumą, kai tik būtų patvirtintas jos išlikimo principas. Kaip teisingai triplike primena Komisija, vertinimo ataskaitos tikslas buvo nustatyti HSH Nordbank vertę be pagalbos, kad šiuo pagrindu būtų galima nustatyti būtent pagalbos priemonėms finansuoti skirtų akcijų emisijos kainą. Todėl nieko neįprasta, kad nustatydamas verslo vertę HSH Nordbank atsižvelgė į ribojimus, susijusius su procedūromis, kurias rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas turėtų numatyti. To paties negalima pasakyti apie ginčijamame sprendime aptariamas pagalbos priemones, kurios neatitinka įmonės vertės rinkoje sudedamųjų dalių, tačiau yra išimtinės priemonės, skirtos šios įmonės bankrotui išvengti ir sudaryti sąlygas ilgainiui jai atsigauti. Taigi remiantis teismų praktika galima teigti, kad pagal Komisijos komunikatą „Valstybės pagalbos taisyklių taikymas finansų įstaigoms skirtoms priemonėms dėl dabartinės pasaulinės finansų krizės“ (OL C 270, 2008, p. 8) valstybės garantijos suteikimas yra skubos priemonė, todėl bet kuriuo atveju laikina, o tokia garantija turi būti taikoma kartu su jos gavėjo restruktūrizavimo arba likvidavimo priemonėmis (2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português, C‑667/13, Rink., EU:C:2015:151, 70 punktas). Be to, niekas nesudaro prielaidos teigti, jog šias priemones Komisija pripažins teisėtomis, t. y. jų nepripažins valstybės pagalba arba pripažins su vidaus rinka suderinama valstybės pagalba. Be to, šios pagalbos suderinamumas buvo pripažintas tik su tam tikromis sąlygomis, o ieškovės, beje, ginčija pačias sąlygas. Todėl reikia dar kartą pažymėti, kad nors HSH Nordbank pasielgė logiškai ir naudingai, savo verslo partneriams ir bankams paaiškindamas, kokia bus finansinė padėtis suteikus apsaugą nuo rizikos, į pastarąją nebuvo galima atsižvelgti nustatant kapitalui atkurti skirtų naujų akcijų emisijos vertę automatiškai nepervertinant tų akcijų vertės.
102 Taigi ketvirtam ieškovių argumentui negalima pritarti.
103 Galiausiai, penkta, dėl naujų akcijų emisijos kainos sumažinimo nepagrįstumo ieškovės teigia, kad iš tikrųjų ši kaina buvo per maža, ir remiasi vertinimo ataskaitoje nustatyta vidutine 23,50 euro kaina už vieną akciją. Kadangi šį argumentą būtina nagrinėti kaip keturių ankstesnių argumentų išvadą, reikia nuspręsti, kad, atsižvelgiant į visus Komisijos nustatytus motyvus (išskyrus motyvą dėl vienos iš trijų didžiausių reitingų agentūrų priimtą sprendimą sumažinti reitingą), ši institucija atsižvelgė į visus reikšmingus duomenis ir nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad 19 eurų už akciją vertė buvo per didelė ir turėjo būti kompensuota iš naujo paskirsčius naštą tarp akcininkų.
104 Todėl reikia atmesti ir antrąjį ieškovių kaltinimą.
105 Trečia, dėl pagrindo, susijusio su neatsižvelgimu į ankstesnius ieškovių finansinius įnašus perdalijant naštą, pažymėtina, kad jį reikia atmesti kaip nereikšmingą. Iš tikrųjų šioje byloje nagrinėjamas tik ginčijamas sprendimas (todėl neatsižvelgiama į jokius HSH Nordbank akcininkų veiksmus iki šio banko sprendimo pasinaudoti Vokietijos valdžios institucijų intervencija taikant sanavimo priemones) ir ne dėl to, kad jame pripažįstama, jog nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba, o dėl to, kad tame sprendime HSH Nordbank mažumos akcininkams nustatytas tam tikras skaičius sąlygų dėl naujo naštos tarp akcininkų paskirstymo, kad aptariama pagalba būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka. Tai, kad ieškovės ėmėsi veiksmų, kaip, beje, ir kiti akcininkai, iki kapitalo atkūrimo, neturi jokios įtakos šių sąlygų teisėtumo vertinimui. Siekiant išsamumo reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad, kai 2008 m. buvo nuspręsta didinti kapitalą, HSH Nordbank akcininkai tikėjosi, kad jų investicijos atsipirks. Iš tikrųjų jie manė, kad HSH Nordbank ištvėrė finansų krizę mažiausiomis sąnaudomis, todėl nurodė Komisijai, kad veikė laikydamiesi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio investuotojo principu, o Komisija tam neprieštaravo (žr. ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamąją dalį). Todėl net jei šis pagrindas yra reikšmingas, jį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
– Dėl proporcingumo principo pažeidimo iš naujo perdalijant naštą
106 Ieškinio pirmos dalies septintajame pagrinde ieškovės tvirtina, kad Komisija nesilaikė proporcingumo principo, nes, pirma, nepatikrino, ar šio principo buvo laikomasi iš naujo perdalijant naštą priėmus ginčijamą sprendimą ir, antra, iš tikrųjų nesilaikė šio principo nustatydama reikalavimą dėl vienkartinės išmokos.
107 Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad šio pagrindo pirmoji dalis nepagrįsta faktinėmis aplinkybėmis.
108 Taigi prieš grįsdama mažumos akcininkams nustatytų sąlygų taikymą Komisija pažymi, kad „pakeistame restruktūrizavimo plane numatytos papildomos priemonės, kuriomis mažumos akcininkų įtraukimas į dalijimąsi našta gerokai pagerintas“ (ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamoji dalis), kad „įnašas į dalijimąsi našta visų pirma padidinamas papildomomis priemonėmis, susijusiomis su atlygiu už apsaugą nuo rizikos, kurių imtis įpareigojo Komisija“ (ginčijamo sprendimo 259 konstatuojamoji dalis), ir kad „mažumos akcininkų įtraukimas į dalijimąsi našta dar pagerės apribojus atlygį už kapitalo priemones“ (ginčijamo sprendimo 260 konstatuojamoji dalis). Paskui ji primena, kad vis dėlto, atsižvelgiant į tikslą „mažumos akcininkus įtraukti į dalijimąsi našta“ (ginčijamo sprendimo 261 konstatuojamoji dalis), aptariamos pagalbos priemonės turėtų būti pripažintos nesuderinamomis su vidaus rinka, jei nebūtų galima priimti naujų nuostatų, pagerinančių mažumos akcininkų dalyvavimą dalijantis naštą. Ginčijamo sprendimo 262 konstatuojamojoje dalyje ji aiškiai pažymi, kad, „siekiant išlaikyti proporcingumą, [draudimas mokėti dividendus] turėtų būti apribotas“. Ginčijamo sprendimo 263 konstatuojamojoje dalyje ji siekia, kaip pati teigia „tinkamo <…> įnašo ir tinkamo jų įtraukimo į dalijimąsi našta“, o tai netiesiogiai tačiau neišvengiamai reiškia, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija atsižvelgė į proporcingumo principą. Todėl netikslu teigti, kad ši institucija neišnagrinėjo, ar laikytasi šio principo.
109 Antroji pagrindo dalis taip pat turi būti atmesta dėl toliau nurodytų priežasčių.
110 Tiek bylos dokumentuose, tiek per teismo posėdį Komisija tvirtino, kad ieškovės neturi pagrindo ginčyti priemonių, dėl kurių iš esmės jos atsiduria palankesnėje padėtyje nei tuo atveju, jeigu nebūtų duotas leidimas teikti pagalbą. Vis dėlto, kadangi ieškovių suinteresuotumas pareikšti ieškinį buvo įrodytas šio sprendimo 56–60 punktuose išdėstytomis sąlygomis, Komisijos nustatytų reikalavimų teisėtumą ir, be kita ko, tai, ar šiais reikalavimais nepažeidžiamas proporcingumo principas, turi išnagrinėti Sąjungos teismas, atsižvelgdamas, pirma, į priimtinais bei reikšmingais pripažintus ieškovių nurodytus pagrindus ir, antra, į su viešąja tvarka susijusius pagrindus.
111 Dėl esmės pažymėtina, kad šioje byloje Komisija laikėsi aptariamo principo, priešingai, nei aptakiai teigia ieškovės. Komisija pateikė skaičius, rodančius, kokiu mastu mažumos akcininkai nepakankamai dalyvavo dalijantis naštą, ir nurodė akcininkų naštos sumą, susidarančią vienkartinės išmokos akcijomis atveju.
112 Šiuo atveju, kaip teisingai nurodyta atsilepime į ieškinį, reikia pažymėti, kad nepakankamo mažumos akcininkų dalyvavimo dalijantis naštą išraiška skaičiais aiškiai grindžiama iš kartu aiškinamų ginčijamo sprendimo 40 ir 253 konstatuojamųjų dalių, t. y. kad kalbama apie skirtumą tarp realiai šioje byloje nustatytos 19 eurų už vieną akciją kainos ir Komisijos pataisytos kainos (9,1 euro, t. y. 13,6 euro be gautos naudos iš apsaugos nuo rizikos ir atėmus 4,5 euro atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 40 konstatuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus dėl naujų akcijų emisijos kainos sumažinimo 2009–2012 m. laikotarpiu neišmokėtų dividendų dydžiu – 10 %). Reikiami paaiškinimai ieškovėms dėl vienkartinės išmokos akcijomis vertės pateikti ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamojoje dalyje.
113 Taigi nelieka jokių abejonių, kad Komisija tikrai laikėsi proporcingumo principo.
Dėl ieškinio pirmosios dalies „specialiųjų“ pagrindų
114 Dabar reikia išnagrinėti pagrindus, kuriuos galima laikyti „specialiaisiais“, bet vėl tik tiek, kiek jie gali būti susiję su vienkartine išmoka.
115 Šiuo atveju šeštasis pagrindas, susijęs su tuo, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalį ir savo Komunikatą dėl sumažėjusios vertės turto tvarkymo Bendrijos bankų sektoriuje (OL C 72, 2009, p. 1), ginčijamą sprendimą papildydama sąlygomis ir įpareigojimais, kurie nesusiję su HSH Nordbank restruktūrizacija, o sudaro paslėptą sąlyginį netiesioginės pagalbos leidimą, iš tikrųjų išimtinai nukreiptas prieš vienkartinę išmoką. Dėl šio aspekto svarbu priminti tam tikrus argumentus.
116 Apie vienkartinę išmoką kalbama ginčijamo sprendimo 245–259 konstatuojamosiose dalyse, kurios išdėstytos skirsnyje „Mažumos akcininkų įtraukimas į dalijimąsi našta“. Komisija jose iš naujo išdėsto duomenis, kurie buvo pateikti sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą (ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamoji dalis), paskui atmeta Vokietijos Federacinės Respublikos ir kitų suinteresuotųjų šalių, taip pat mažumos akcininkių (Šlėzvigo-Holšteino taupomųjų bankų ir JC Flowers & Co. konsultuotų bendrovių, tarp kurių yra ieškovės) argumentus.
117 Pasak Komisijos, mažumos akcininkų valdomų akcijų, kurie nedalyvavo atkuriant kapitalą, dalis buvo nepakankamai sumažėjusi, kitaip tariant, jų vieneto kaina buvo per didelė, nes nebuvo tinkamai pasidalyta našta sanuojant HSH Nordbank, o tai būtų leidę pagalbos priemones pripažinti suderinamomis su vidaus rinka. Komisija taip pat nusprendė, kad mažumos akcininkų gauta netiesioginė nauda dėl ginčijamame sprendime nustatytų sąlygų nebuvimo pati galėjo būti laikoma valstybės pagalba, nes, jeigu akcijų kaina būtų nustatyta teisingai, viešieji akcininkai (t. y. Hamburgo ir Šlėzvigo-Holšteino žemės) būtų gavę papildomų HSH Nordbank kapitalo akcijų, kurių mažumos akcininkai atsisakė (ginčijamo sprendimo 247 ir 248 konstatuojamosios dalys).
118 Komisija taip pat atmeta Vokietijos Federacinės Respublikos ir mažumos akcininkų argumentus dėl kainos ir akcijų skaičiaus pradinio vertinimo. Pasak šių šalių, aptariami kriterijai, nustatyti remiantis vertinimo ataskaita, buvo reikšmingi, o Komisija mano, kad neatsižvelgimas į tam tikrus aspektus šioje ataskaitoje lėmė tai, jog atkuriant kapitalą akcijos kaina buvo pervertinta (ginčijamo sprendimo 249–250 konstatuojamosios dalys). Konkrečiai Komisija nesutinka su dviem vertinimo ataskaitoje nustatytomis prielaidomis nustatant akcijos vieneto kainą (ginčijamo sprendimo 251 ir 252 konstatuojamosios dalys), t. y. su prielaida, kad 2011 m. padėtis rinkose normalizuosis, ir su prielaida, kad bus atgautas reitingų agentūrų nustatomas A reitingas (2009 m. HSH Nordbank reitingas sumažėjo iki BBB+ su neigiama perspektyva), kurias laiko nepamatuotai optimistinėmis.
119 Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad reikia atlikti koregavimą ir taikyti vienkartinę išmoką, kad mažumos akcininkų valdoma HSH Nordbank kapitalo dalis sumažėtų iki norimo lygio (ginčijamo sprendimo 259 konstatuojamoji dalis).
120 Dėstydamos šeštąjį pagrindą ieškovės teigia, kad vienkartinė išmoka, kiek ji daro įtakos mažumos akcininkams, prie kurių jos priskiriamos, nėra HSH Nordbank įnašas į pagalbos dalies, kuri ginčijamo sprendimo 209 konstatuojamojoje dalyje pripažinta, jei nebus pakeista, nesuderinama su vidaus rinka, grąžinimą. Jos teigia, kad priimtose priemonėse nėra grįžtamojo mokėjimo pagalbos davėjui srauto.
121 Komisija teisingai primena, kad HSH Finanzfonds „atlieka dvigubą vaidmenį: HSH Nordbank akcininko ir pagalbos davėjo“. Tokiomis aplinkybėmis taikant vienkartinę išmoką HSH Nordbank sumokėjo 500 mln. eurų HSH Finanzfonds, o ši suma iš karto buvo atskaityta iš HSH Nordbank turto. Ši suma buvo pervesta akcijų forma, o kapitalas padidintas atitinkama dalimi. Tai reiškia, kad dėl šio sandorio HSH Finanzfonds turtas padidėjo 500 mln. eurų ir kad dėl to, jog HSH Nordbank turtas sumažėjo tokia pačia suma (prieš jį reintegruojant į jo įstatinį kapitalą), visų akcininkų valdomų minėto kapitalo akcijų vertė sumažėjo.
122 Nors Komisija taip pasiekė, kad mažumos akcininkų, taip pat ieškovių, investuotas kapitalas patirtų dalį nuostolių, kad būtų galima iš naujo padalyti naštą tarp mažumos akcininkų ir pagrindinio akcininko HSH Finanzfonds, ieškovės neturi pagrindo teigti, kad toks perskirstymas buvo nepagrįstas, kaip nuspręsta šio sprendimo 113 punkte. Be to, priešingai, nei teigia ieškovės, vienkartinė išmoka daro poveikį visiems akcininkams, o ne tik konkrečiai akcininkų kategorijai, net jeigu aplinkybė, kad pagrindinis akcininkas, kuris, kaip toks, taip pat prisideda prie 500 mln. eurų sumos perskirstymo per jo jau valdomų akcijų vertę, taip pat yra naujos akcijų emisijos gavėjas, gali sudaryti įspūdį dėl požiūrio skirtumo. Vis dėlto šiuo atveju kalbama tik apie iškreiptą vienkartinės išmokos suvokimą, nes tik naujas akcijas HSH Finanzfonds gavo ne kaip akcininkas, o kaip pagalbos davėjas, kuriam kliūčių kelia verslo vertės pervertinimas. Kaip teisingai pažymi Komisija, siekiant atkurti pusiausvyrą buvo galima pasitelkti naują viešosios teisės instituciją, kuri būtų ne akcininkė, o tik lėšų gavėja, o tokiu atveju ji vis tiek būtų dalyvavusi perskirstant naštą tarp akcininkų pagalbos davėjo, kuriam atstovautų ši institucija, naudai.
123 Todėl reikia nuspręsti, kad vienkartinė išmoka, nors jos ekonominė pasekmė yra mažumos akcininkų valdomų HSH Nordbank kapitalo dalių vertės sumažėjimas, vis dėlto yra teisiškai pagrįsta, nes tuos akcininkus įpareigoja dėti proporcingas pastangas, palyginti su viešųjų akcininkų pastangomis atkuriant kapitalą, kad mažieji akcininkai negalėtų netiesiogiai gauti naudos iš pagalbos ir kad aptariamos priemonės galėtų būti pripažintos suderinamomis su vidaus rinka.
124 Taigi ieškinio pirmos dalies šeštasis pagrindas turi būti atmestas.
125 Ieškinio pirmos dalies aštuntajame pagrinde ieškovės remiasi trimis Komisijos sprendimais.
126 Dėl šio aspekto reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ankstesni Komisijos sprendimai negali daryti įtakos vėlesnio sprendimo galiojimui, kuris gali būti vertinamas atsižvelgiant tik į objektyvias Sutarties normas (2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Todaro Nunziatina & C., C‑138/09, Rink., EU:C:2010:291, 21 punktas ir 94 punkte minėto Sprendimo Eurallumina / Komisija, EU:T:2014:894, 80 punktas).
127 Siekiant išsamumo reikia paminėti toliau išdėstytas aplinkybes.
128 Dėl palyginimo su 2009 m. gegužės 7 d. Komisijos sprendimu ieškovės remiasi aplinkybe, kad Generali grupė, kuri nedalyvavo didinant kapitalą, taip pat nebuvo įpareigota prisidėti prie naštos, „išskyrus galimų dividendų nemokėjimą dvejus finansinius metus“. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad pirmasis palyginimas iš tikrųjų susijęs tik su vienkartinės išmokos pagrįstumu. Kadangi šis pagrįstumas buvo įrodytas nagrinėjant šeštąjį pagrindą, toks palyginimas yra netinkamas.
129 Antrasis palyginimas daromas remiantis tokiu pačiu implicitiniu konstatavimu, o ieškovės teigia, kad šioje byloje, kurioje tam tikri akcininkai nedalyvavo didinant kapitalą, Komisijos pranešime spaudai „nebuvo nurodyta, ar tie akcininkai dalyvavo perskirstant naštą paprasčiausiai uždraudžiant mokėti dividendus arba nustatant papildomą naštą“.
130 Trečiajame palyginime ieškovės primena, kad Komisija laikėsi nuomonės, jog byloje, kurioje priimtas 2011 m. gruodžio 9 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos SA.31883 (ex N 516/10), „Bavarijos taupomiesiems bankams teko papildoma našta, nes jie nebegavo metinio atlygio už akcijas be balsavimo teisės ir turėjo atsisakyti dividendų mokėjimo dėl to, kad juos mokėti buvo uždrausta“, ir teigia, kad ši našta „neprilygsta HSH Nordbank mažumos akcininkams tenkančiai naštai dėl vienkartinės išmokos ir dividendų apribojimo“.
131 Šiuo atveju ginčijamas ne pats dividendų mokėjimo draudimo, o vėliau ribojimo, teisėtumas, nes šis ginčijimas bet kuriuo atveju šioje byloje yra nepriimtinas, kaip nuspręsta šio sprendimo 65 punkte, o vienkartinės išmokos sukeliamos naštos papildymo šiuo draudimu ir ribojimu teisėtumas. Tad dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos kalbant apie pirmąjį palyginimą, antrajam ir trečiajam palyginimui negalima pritarti. Bet kuriuo atveju ieškovės neįrodė, kad šiame papildyme yra kokia nors akivaizdi vertinimo klaida, ar kad tuo papildymu pažeidžiamas proporcingumo principas, nes šioje byloje to principo laikytasi, kaip nustatyta šio sprendimo 113 punkte padarytoje išvadoje.
132 Todėl ieškinio pirmos dalies aštuntasis pagrindas turi būti atmestas.
133 Galiausiai ieškovės neįrodė, kad vienkartinė išmoka, kurios vienintelis tikslas, kaip teisingai nurodo Komisija, buvo pasiekti, kad valstybės pagalba būtų suderinama su vidaus rinka, yra neproporcinga arba vienodo požiūrio principui prieštaraujanti sąlyga.
134 Todėl ieškinį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
135 Kadangi Komisija prašė priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas, o šios pralaimėjo bylą, pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį ieškovės turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. HSH Investment Holdings Coinvest-C Sàrl ir HSH Investment Holdings FSO Sàrl padengia bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2015 m. lapkričio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.