Byla C‑133/06

Europos Parlamentas

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Ieškinys dėl panaikinimo – Bendra prieglobsčio politika – Direktyva 2005/85/EB – Pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarka valstybėse narėse – Saugios kilmės šalys – Saugios Europos trečiosios šalys – Minimalūs bendri sąrašai – Minimalių bendrų sąrašų priėmimo ir keitimo tvarka – EB 67 straipsnio 1 dalis ir 5 dalies pirma įtrauka – Kompetencijos neturėjimas“

Sprendimo santrauka

1.        Vizos, prieglobstis, imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarka valstybėse narėse

(EB 202 straipsnis; Tarybos direktyvos 2005/85 19 ir 24 konstatuojamosios dalys)

2.        Institucijų aktai – Parengimo procedūra – Sutarties taisyklės – Imperatyvus pobūdis

(EB 67 straipsnio 2 dalies antra įtrauka)

3.        Vizos, prieglobstis, imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarka valstybėse narėse

(EB 63 straipsnio pirmosios pastraipos 1 punktas ir 2 punkto a papunktis, EB 67 straipsnio 1 ir 5 dalys bei EB 202 straipsnis; Tarybos direktyva 2005/85)

1.        Remiantis EB 202 straipsniu, kai reikia priimti pagrindinio akto įgyvendinimo priemonę Bendrijos lygiu, tokiais įgaliojimais paprastai naudojasi Komisija. Taryba, atsižvelgdama į įgyvendintino pagrindinio akto pobūdį ir turinį, privalo tinkamai pagrįsti minėtos taisyklės išimtį.

Šiuo atžvilgiu Direktyvos 2005/85, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, 19 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nurodytais motyvais atitinkamai dėl šalių priskyrimo saugioms kilmės šalims politinės reikšmės ir dėl padarinių, kurių gali turėti prieglobsčio prašytojams saugių trečiųjų šalių sąvoka, siekiama ne pakankamai motyvuoti Tarybos specifinio pobūdžio įgyvendinimo teisę, bet pagrįsti konsultavimąsi su Parlamentu sudarant saugių šalių sąrašus ir juos keičiant.

(žr. 47–49 punktus)

2.        Taisyklės, susijusios su Bendrijos institucijų pozicijos formavimu, yra įtvirtintos Sutartimi, ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos. Tokiais ypatingais atvejais, koks numatytas EB 67 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, tik Sutartimi gali būti suteikti įgaliojimai institucijai pakeisti ja įtvirtintą sprendimų priėmimo procedūrą.

Jei institucijai būtų pripažinta galimybė nustatyti antrinius teisinius pagrindus, kurie apsunkintų ar supaprastintų akto priėmimo tvarką, tai reikštų, kad jai būtų suteikti teisės aktų leidybos įgaliojimai, kurie viršija numatytuosius Sutartimi. Tai taip pat reikštų, kad jai leidžiama pažeisti institucinės pusiausvyros principą, pagal kurį kiekviena institucija vykdo savo įgaliojimus nepažeisdama kitų institucijų įgaliojimų.

Be to, tai, kad egzistuoja ankstesnė antrinių teisinių pagrindų nustatymo praktika, nereiškia, jog galima nukrypti nuo Sutarties normų, todėl ji negali sukurti institucijas įpareigojančio precedento.

(žr. 54–57, 60 punktus)

3.        Norint nustatyti, ar saugių šalių sąrašų priėmimas ir jų keitimas teisės aktų leidybos keliu arba galimas sprendimas taikyti EB 202 straipsnio trečią įtrauką, skiriant ar vykdant įgyvendinimo įgaliojimus, patenka į EB 67 straipsnio 1 arba 5 dalis, reikia įvertinti, ar priėmusi Direktyvą 2005/85, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, Taryba priėmė Bendrijos teisės aktą, apibrėžiantį bendrąsias taisykles ir pagrindinius principus, reglamentuojančius EB 63 straipsnio pirmosios pastraipos 1 punkte ir 2 punkto a papunktyje nurodytus klausimus.

Kadangi Direktyva 2005/85 įtvirtina išsamius kriterijus, leidžiančius vėliau sudaryti saugių šalių sąrašus, Taryba priėmė „Bendrijos teisės aktus, apibrėžiančius bendrąsias taisykles ir pagrindinius principus“ EB 67 straipsnio 5 dalies pirmos įtraukos prasme, taigi šiuo atveju taikoma bendro sprendimų priėmimo procedūra.

(žr. 63, 65–66 punktus)