BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. liepos 14 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris – Gero administravimo principas – Baudos – Pranešimas apie bendradarbiavimą“
Byloje T‑189/06
Arkema France SA, įsteigta Kolombe (Prancūzija), iš pradžių atstovaujama advokatų A. Winckler, S. Sorinas Jimeno ir P. Geffriaud, vėliau S. Sorinas Jimeno ir E. Jégou,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault ir O. Beynet, vėliau V. Bottka, P. J. Van Nuffel ir B. Gencarelli,
atsakovę,
dėl pagrindinio prašymo iš dalies panaikinti 2006 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimą C (2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.620 – vandenilio peroksidas ir perboratas) tiek, kiek jis taikomas ieškovei, ir, nepatenkinus šio prašymo, prašymas panaikinti arba sumažinti ieškovei skirtą baudą,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro teisėjai V. Vadapalas (pranešėjas), einantis pirmininko pareigas, M. Prek, A. Dittrich, L. Truchot ir K. O’Higgins,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. rugsėjo 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Ieškovė Arkema France SA (buvusi – Atofina SA) yra pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė, kuri faktinių aplinkybių metu prekiavo, be kita ko, vandenilio peroksidu (toliau – VP) ir natrio perboratu (toliau – NPB).
2 Nuo pažeidimo pradžios iki 2000 m. balandžio mėn. pagrindinė jos akcininkė buvo Elf Aquitaine S.A., kuriai priklausė 97,5 % akcijų. Nuo 2000 m. balandžio mėn. 96,48 % ieškovės akcijų priklausė Elf Aquitaine, o 99,43 % jos pačios akcijų priklausė Total S.A.
3 2002 m. lapkričio mėn. Degussa AG pranešė Europos Bendrijų Komisijai, kad VP ir NPB rinkose egzistuoja kartelis, ir paprašė taikyti Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).
4 Degussa pateikė Komisijai faktinių įrodymų, kuriais remdamasi ši galėjo 2003 m. kovo 25 ir 26 d. atlikti patikrinimą trijų įmonių, įskaitant ieškovę, patalpose.
5 Po šio patikrinimo kelios įmonės, įskaitant EKA Chemicals AB, Arkema ir Solvay SA, paprašė taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo ir pateikė Komisijai įrodymų, susijusių su nagrinėjamu karteliu.
6 2005 m. sausio 26 d. Komisija išsiuntė ieškovėms ir kitoms atitinkamoms įmonėms pranešimą apie kaltinimus.
7 2005 m. birželio 28 ir 29 d. išklausiusi atitinkamas įmones, Komisija priėmė 2006 m. gegužės 3 d. Sprendimą C (2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB, EKA Chemicals, Degussa, Edison SpA, FMC Corp., FMC Foret SA, Kemira Oyj, Air liquide SA, Chemoxal SA, SNIA SpA, Caffaro Srl, Solvay SA, Solvay Solexis SpA, Total, Elf Aquitaine ir ieškovę (byla COMP/F/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2006 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 353, p. 54). Apie jį ieškovei pranešta 2006 m. gegužės 8 d. raštu.
Ginčijamas sprendimas
8 Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad jo adresatės dalyvavo darant vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, susijusį su VP ir jo tolesnės gamybos etapo produktu NPB (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).
9 Konstatuotas pažeidimas buvo daugiausia susijęs su komerciškai svarbios ir konfidencialios su rinkomis ir įmonėmis susijusios informacijos pasikeitimu tarp konkurentų, gamybos bei galimų ir realių gamybinių pajėgumų ribojimu bei reguliavimu, rinkos dalių ir pirkėjų pasiskirstymu bei tikslinių kainų nustatymu ir kontrole.
10 Ieškovė, Total ir Elf Aquitaine pripažintos „solidariai“ atsakingomis už pažeidimą (ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamoji dalis).
11 Kad apskaičiuotų baudų dydį, Komisija taikė Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir AP sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) nustatytą metodą.
12 Komisija nustatė pagrindines baudas atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę (ginčijamo sprendimo 452 konstatuojamoji dalis), o tas pažeidimas pripažintas labai sunkiu (ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamoji dalis).
13 Pritaikius diferencijuotą požiūrį ieškovė, Total ir Elf Aquitaine buvo priskirtos trečiajai kategorijai, kuriai priskirtoms įmonėms skiriama pradinė 20 mln. EUR bauda (ginčijamo sprendimo 460–462 konstatuojamosios dalys).
14 Siekiant užtikrinti pakankamą atgrasantį poveikį ir atsižvelgus į didelę grupės vadovaujančių bendrovių, t. y. Elf Aquitaine ir Total apyvartą, šiai pradinei baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 3 (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis).
15 Kadangi ieškovė dalyvavo darant pažeidimą, pasak Komisijos, nuo 1995 m. gegužės 12 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. penkerius metus ir septynis mėnesius, jai skirta bauda buvo padidinta 55 % dėl trukmės (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis). Total, pripažintai atsakinga už minėtą pažeidimą už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 30 d. iki gruodžio 31 d., tenkanti baudos dalis nebuvo padidinta (ginčijamo sprendimo 468 konstatuojamoji dalis).
16 Komisija, atsižvelgusi į tai, kad kartojasi 1984 m. lapkričio 23 d. Sprendime 85/74/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį (byla IV/30.907 – Peroksidacijos produktai) (OL L 35, p. 1) ir 1994 m. liepos 27 d. Sprendime 94/599/EEB dėl procedūros pagal EB sutarties 85 straipsnį (byla IV/31.865 – PVC) (OL L 239, p. 14) konstatuoti pažeidimai, ieškovės atveju nustatė sunkinančią aplinkybę. Dėl šios priežasties ji padidino ieškovei tenkančią pagrindinės baudos dalį 50 % pagrindinės baudos dydžio, kuris jai būtų skirtas, jei grupės vadovaujančios bendrovės nebūtų buvusios ginčijamo sprendimo adresatės (ginčijamo sprendimo 469–471 konstatuojamosios dalys ir 409 išnaša).
17 Komisija nusprendė, kad ieškovė yra antroji įmonė, įvykdžiusi pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytus reikalavimus ir dėl šios priežasties sumažino jai baudą 30 %, pritaikiusi šį sumažinimą visai ieškovei, Total ir Elf Aquitaine skirtos baudos sumai (ginčijamo sprendimo 509–514 ir 529 konstatuojamosios dalys).
18 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio o–q punktuose nurodyta, kad visos trys bendrovės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes dalyvavo darant aptariamą pažeidimą, būtent, Total – nuo 2000 m. balandžio 30 d. iki gruodžio 31 d., o ieškovė ir Elf Aquitaine – nuo 1995 m. gegužės 12 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.
19 Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio i punktą ieškovei skirta 78,663 mln. EUR bauda, iš kurių „solidariai“ su Total ir Elf Aquitaine – atitinkamai 42 mln. EUR ir 65,1 mln. EUR.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 2006 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
21 Kadangi Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas priskirtas šeštajai kolegijai ir, išklausius šalis, ši byla buvo priskirta šeštajai išplėstinei kolegijai.
22 Kadangi du kolegijos nariai negalėjo vykdyti savo pareigų, Bendrojo Teismo (buvęs Pirmosios instancijos teismas) pirmininkas pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį paskyrė į kolegiją kitus trūkstamus teisėjus.
23 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2010 m. rugsėjo 3 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
24 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su ja,
– nepatenkinus šio prašymo, panaikinti ar sumažinti jai skirtą bausmę,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
25 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
26 Ieškiniui pagrįsti ieškovė iš esmės nurodo šešis pagrindus, iš kurių pirmasis susijęs su dukterinės įmonės padaryto pažeidimo inkriminavimo patronuojančiajai bendrovei taisyklių ir vienodo požiūrio principo pažeidimu, antrasis – su faktinių aplinkybių klaidomis, susijusiomis su pažeidimo inkriminavimu Total ir Elf Aquitaine, trečiasis – su pareigos motyvuoti ir gero administravimo principo pažeidimu, ketvirtasis – su teisės ir faktinių aplinkybių klaidomis, susijusiomis su baudos dydžio padidinimu dėl atgrasomojo poveikio, penktasis – su teisės ir faktinių aplinkybių klaidomis, susijusiomis su baudos dydžio padidinimu dėl recidyvo, ir šeštasis – su teisės ir faktinių aplinkybių klaidomis, susijusiomis su baudos dydžio sumažinimu taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su dukterinės įmonės padaryto pažeidimo inkriminavimo patronuojančiajai bendrovei taisyklių ir vienodo požiūrio principo pažeidimu
Pirminės pastabos
27 Primintina, kad Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai ir sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
28 Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sąvoka „įmonė“ šiame kontekste turi būti suprantama kaip reiškianti ūkio subjektą, net jei teisiniu požiūriu šį ūkio subjektą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (žr. 27 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 55 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
29 Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą (žr. 27 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
30 Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiškai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos, o pranešimas apie kaltinimus turi būti adresuotas šiam asmeniui. Taip pat svarbu, kad pranešime apie kaltinimus būtų nurodyta, kokiu statusu juridinis asmuo kaltinamas dėl tariamų faktinių aplinkybių (žr. 27 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
31 Iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr. 27 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
32 Iš tikrųjų taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė įmonė yra to paties ekonominio vieneto nariai ir todėl sudaro vieną įmonę minėta prasme. Todėl aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė įmonė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiajai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą (27 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktas).
33 Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės įmonės akcijų, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės įmonės elgesiui, ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės įmonės elgesiui (žr. 27 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
34 Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės įmonės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei įmonei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių parodyti, kad jos dukterinė įmonė rinkoje veikia savarankiškai (žr. 27 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
35 Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 370–379 konstatuojamosiose dalyse Komisija, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika, trumpai nurodė principus, kuriuos ketino taikyti nustatydama ginčijamo sprendimo adresates.
36 Ji priminė, kad patronuojančiąją bendrovę galima laikyti atsakinga už dukterinės įmonės neteisėtus veiksmus, jei ši apibrėžia savo elgesį rinkoje ne savarankiškai, o vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus. Ji patikslino, jog iš esmės gali preziumuoti, kad dukterinė įmonė, kurios 100 % kapitalo kontroliuoja patronuojančioji bendrovė, iš esmės vykdo šios bendrovės nurodymus ir kad patronuojančioji bendrovė gali nuginčyti šią prezumpciją pateikdama paneigiančių įrodymų (ginčijamo sprendimo 374 konstatuojamoji dalis).
37 Dėl Elf Aquitaine atsakomybės Komisija pažymėjo, jog šiai priklausė 98 % ieškovės kapitalo ir kad ji nuolat skirdavo šios įmonės valdybos narius. Todėl Komisija padarė prielaidą, kad Elf Aquitaine darė lemiamą įtaką ieškovės elgesiui (ginčijamo sprendimo 427 konstatuojamoji dalis).
38 Dėl Total Komisija pažymėjo, kad 2000 m. balandžio mėn. ši perėmė 99,43 % Elf Aquitaine kapitalo kontrolės, kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo grupės bendrovės, tiesiogiai dalyvavusios vykdant neteisėtus veiksmus, kapitalą ir kad atsižvelgdama į šias aplinkybes ji padarė prielaidą, jog Total darė lemiamą įtaką savo dukterinių įmonių Elf Aquitaine ir ieškovės elgesiui (ginčijamo sprendimo 428 ir 429 konstatuojamosios dalys).
39 Ginčijamo sprendimo 430–432 konstatuojamosiose dalyse Komisija išdėstė ieškovės ir Total bei Elf Aquitaine pateiktus argumentus dėl pažeidimo inkriminavimo joms ir išnagrinėjo juos to sprendimo 433–440 konstatuojamosiose dalyse.
40 Ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamojoje dalyje ji patvirtino savo išvadą, kad ieškovė ir Total bei Elf Aquitaine yra viena įmonė, ir pripažino jas atsakingomis už nagrinėjamą pažeidimą bei patikslino, kad Total atsakinga už pažeidimą tik nuo tos dienos, kai perėmė Elf Aquitaine kapitalo kontrolę, būtent, už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 30 d. iki gruodžio 31 d.
41 Ginčydama šį vertinimą ieškovė iš esmės nurodo du kaltinimus, susijusius, pirma, su taisyklių dėl inkriminavimo pažeidimu, ir, antra, su vienodo požiūrio principo pažeidimu.
Dėl taisyklių, reglamentuojančių dukterinės įmonės padaryto pažeidimo inkriminavimą patronuojančiajai bendrovei, tariamo pažeidimo
42 Per teismo posėdį ieškovė pažymėjo, kad ji neginčija aptariamo pažeidimo konstatavimo, tačiau nesutinka, kad jis būtų inkriminuojamas Total ir Elf Aquitaine, nes toks inkriminavimas turi įtakos jai skirtos baudos dydžiui.
43 Iš esmės ji teigia, kad remiantis vien tik viso ir, a fortiori, beveik viso dukterinės įmonės kapitalo valdymu negalima automatiškai daryti išvados, kad patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinei įmonei ir tai bendrovei priskirti atsakomybę už pastarosios padarytą pažeidimą. Komisija padarė teisės klaidą, nes atsakomybę už pažeidimą priskyrė ieškovės patronuojančiosioms bendrovėms remdamasi vien tik prielaida, susijusia su tuo, kad jos valdo beveik visą ieškovės kapitalą.
44 Dėl šio aspekto reikia konstatuoti, kad metodas, kurį Komisija taikė ginčijamą pažeidimą inkriminuodama Total ir Elf Aquitaine, tiek, kiek jis grindžiamas aptariama prezumpcija, atitinka 27–34 punktuose minėtą teismo praktiką.
45 Pirma, priešingai nei teigia ieškovė, pažeidimas inkriminuotas remiantis ne tik kapitalo valdymo struktūra, bet ir konstatavimu, kad lemiamos įtakos darymo prezumpcija nebuvo paneigta (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 437 ir 441 konstatuojamąsias dalis).
46 Antra, iš šios teismų praktikos (žr., be kita ko, šio sprendimo 33 ir 34 punktus) matyti, jog dukterinės įmonės kapitalo valdymo struktūra yra pakankamas kriterijus, kad kiltų minėta prezumpcija, ir Komisija neprivalo pateikti papildomų patronuojančiosios bendrovės lemiamos įtakos darymo įrodymų, kaip to reikalauja ieškovė.
47 Šios išvados negalima paneigti remiantis aplinkybe, kad tokių papildomų įrodymų buvo galima pateikti byloje, kurioje buvo priimtas 2007 m. gruodžio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimas Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 13 ir 54 punktai). Be jokių abejonių, tiek iš minėto 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (61 ir 62 punktai), tiek iš 27 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (61 ir 62 punktai) matyti, kad aptariamos prezumpcijos taikymas nepriklauso nuo to, ar tokie įrodymai egzistuoja. Be to, nereikalaujama, kad Komisija šiam tikslui nustatytų, jog faktinių aplinkybių metu patronuojančioji bendrovė žinojo apie dukterinės bendrovės elgesį.
48 Taip pat pažymėtina, kad minėta teismo praktika susijusi konkrečiai su atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės įmonės kapitalas (27 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktas). Tačiau šiuo atveju Total ir Elf Aquitaine nepriklausė visas atitinkamos dukterinės bendrovės kapitalas (žr. šio sprendimo 2 punktą).
49 Vis dėlto reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikia jokio argumento, susijusio su tuo, kad Total ir Elf Aquitaine dalyvavimas nesiekė 100 %. Atvirkščiai, per teismo posėdį ji pažymėjo, kad neneigia, jog minėta aplinkybė „iš esmės keičia reikalą, kiek tai susiję su dukterinės įmonės teisine kontrole“, ir taip patvirtino, jog neprieštarauja, kad viso arba beveik viso kapitalo valdymo atvejais būtų taikomos tos pačios įrodinėjimo taisyklės.
50 Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.
Dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo
51 Ieškovė teigia, kad remdamasi tik aptariama prezumpcija prieš patronuojančiąsias bendroves, Komisija „nepagrįstai diskriminavo“ administruodama įrodymus. Iš tiesų ieškovė buvo vienintelė dukterinė įmonė, dėl kurios Komisija tik nurodė prezumpciją, nors, kiek tai susiję su kitomis nagrinėjamomis įmonėmis, ji pateikė papildomos informacijos, susijusios su patronuojančiųjų bendrovių daroma lemiama įtaka.
52 Šiuo atžvilgiu pastebėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 370–379 konstatuojamųjų dalių matyti, jog visoms adresatėms Komisija pritaikė tą pačią taisyklę, pagal kurią viso arba beveik viso dukterinės įmonės kapitalo kontrolės pakanka tam, kad atsirastų nuginčijama prezumpcija, kuria remiantis patronuojančiajai bendrovei galima priskirti atsakomybę. Aptariama prezumpcija iš tikrųjų buvo pritaikyta tiek Total grupei, tiek kitoms ginčijamame sprendime nurodytoms bendrovių grupėms.
53 Aplinkybė, kad kai kurių adresačių, būtent Akzo Nobel, FMC, Air liquide, SNIA ir Edison, atžvilgiu Komisija, be prezumpcijos, papildomai pateikė tam tikrų patronuojančiųjų bendrovių daromos lemiamos įtakos įrodymų, negali reikšti, jog ne visoms adresatėms buvo taikomi tie patys principai.
54 Iš tikrųjų dėl Akzo Nobel iš ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamosios dalies matyti, kad „kadangi [ji] visiškai kontroliuoja EKA [Chemicals], Komisija mano, jog [ji] daro lemiamą įtaką EKA [Chemicals], nes nepateiktas joks šią prezumpciją paneigiantis įrodymas“. Šiam konstatavimui neprieštarauja aplinkybė, kad to paties sprendimo 385 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi tam tikrais papildomais jį patvirtinančiais įrodymais.
55 Dėl FMC Komisija pažymėjo, kad padarė išvadą dėl šios įmonės atsakomybės remdamasi „aplinkybe, jog FMC Foret [buvo] [FMC] [netiesiogiai] 100 % kontroliuojama dukterinė įmonė“ (ginčijamo sprendimo 390 konstatuojamoji dalis). Šiam argumentui neturi reikšmės tai, kad ginčijamo sprendimo 391 konstatuojamojoje dalyje Komisija pateikė papildomą FMC lemiamos įtakos savo dukterinei įmonei įrodymą.
56 Dėl Air liquide Komisija ginčijamo sprendimo 403 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad „[ji] preziumavo, jog [ši bendrovė] darė lemiamą įtaką dukterinės įmonės elgesiui, nes tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, [šiai] priklausė visas Chemoxal kapitalas ir ji turėjo teisę skirti Chemoxal valdybos narius“. Komisija patikslino šį argumentą ir ginčijamo sprendimo 405 konstatuojamojoje dalyje pabrėžė, jog „viso kapitalo turėjimas leido padaryti prezumpciją, kurią [galima] buvo nuginčyti įrodžius, kad <...> dukterinė įmonė <...> savarankiška“.
57 Dėl SNIA iš ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji yra atsakinga dėl to, jog susijungė su bendrove, kuri buvo patronuojančioji bendrovė, kontroliavusi visą tiesiogiai pažeidimą padariusio subjekto kapitalą, taigi jos atvejis nėra panašus į ieškovės atvejį.
58 Galiausiai dėl Edison Komisija ginčijamo sprendimo 418 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad, „nesant prezumpciją nuginčijančių argumentų, viso kapitalo turėjimas [pagal teismų praktiką] yra pakankamas įrodymas“. Be to, ginčijamo sprendimo 419–421 konstatuojamosiose dalyse Komisija atkreipė dėmesį į tam tikrą papildomą informaciją ir pažymėjo, jog ji prieštarauja Edison argumentui dėl jos dukterinės įmonės savarankiškumo.
59 Taigi iš ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių matyti, kad visų ginčijamo sprendimo adresačių atžvilgiu Komisija nusprendė, jog viso arba beveik viso dukterinės bendrovės kapitalo kontrolės buvimo, nesant iš jos kylančią prezumpciją nuginčijančių argumentų, pakanka tam, kad atsakomybė būtų priskirta patronuojančiajai bendrovei, nes papildomi tam tikrų atitinkamų patronuojančiųjų bendrovių įtakos dukterinėms įmonėms įrodymai buvo pateikti, kai tai buvo įmanoma padaryti, siekiant patvirtinti išvadą, jau pagrįstai padarytą remiantis visiška dukterinės įmonės kapitalo kontrole, arba siekiant atsakyti į atitinkamų bendrovių argumentus.
60 Beje, kiek tai susiję su grupe, kuriai priklausė ieškovė, Komisija paminėjo ne tik kapitalo ryšį, bet taip pat aplinkybę, kad ieškovės valdybos narius skirdavo Elf Aquitaine (ginčijamo sprendimo 427 konstatuojamoji dalis), ir nesiejo visiškai arba beveik visiškai kontroliuojamos dukterinės įmonės neteisėto elgesio inkriminavimo patronuojančiajai bendrovei su papildomų įrodymų buvimu.
61 Todėl reikia atmesti šį kaltinimą kaip nepagrįsta ir, dėl to, visą ieškinio pirmąjį pagrindą.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su faktinių aplinkybių klaidomis dėl pažeidimo inkriminavimo Total ir Elf Aquitaine
62 Ieškovė teigia, kad net jei metodas, pagal kurį remiamasi aptariama prezumpcija, yra tinkamas, Komisija iš tikrųjų neturėjo pagrindo pažeidimą inkriminuoti Total ir Elf Aquitaine.
63 Pirma, ji teigia, kad užginčijo šį inkriminavimą ir įrodė, kad Elf Aquitaine ir Total vadovai visiškai nesusiję su aptariamais neteisėtais veiksmais.
64 Dėl šio aspekto reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamą sprendimą inkriminavo Total ir Elf Aquitaine dėl to, kad faktinių aplinkybių metu jos sudarė vieną įmonę su ieškove. Darydama tokią išvadą Komisija rėmėsi prezumpcija, kad jos valdė beveik visą ieškovės kapitalą, ir nustatė, kad ta prezumpcija nebuvo paneigta per administracinę procedūrą.
65 Kadangi šis vertinimas nepagrįstas ieškovės patronuojančiųjų bendrovių dalyvavimu vykdant neteisėtus veiksmus, ieškovės argumentai, susiję su šių bendrovių vadovų tiesioginiu nedalyvavimu ir jų nežinojimu apie inkriminuojamas faktines aplinkybes, negali jo paneigti.
66 Antra, ieškovė teigia, kad paneigė aptariamą prezumpciją ir per administracinę procedūrą įrodė, kad nustatydama prekybos politiką veikė nepriklausomai.
67 Remiantis šio sprendimo 34 punkte nurodyta teismo praktika, siekdama nuginčyti aptariamą prezumpciją, patronuojančioji bendrovė turi pateikti pakankamų įrodymų, galinčių parodyti, kad jos dukterinė įmonė rinkoje veikia savarankiškai.
68 Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į visą svarbią informaciją apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja šią dukterinę įmonę su patronuojančiąja bendrove ir kurie kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtis (27 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 ir 74 punktai).
69 Visų pirma reikia vertinti ne tik argumentus, susijusius su dukterinės įmonės prekybos politika stricto sensu, pavyzdžiui, su platinimo arba kainų strategija. Nagrinėjamos prezumpcijos negalima paneigti vien parodant, kad šiuos specifinius prekybos politikos aspektus kontroliuoja dukterinė įmonė, šiuo atžvilgiu negaudama nurodymų (šiuo klausimu žr. 27 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 65 ir 75 punktus).
70 Šiuo atveju remiantis bylos medžiaga galima daryti išvadą, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovė iš esmės teigė, jog, atsižvelgiant, be kita ko, į grupės sandarą ir į nedidelę su pažeidimu susijusios veiklos dalį, palyginti su jos bendra apyvarta, jos patronuojančiosios bendrovės niekada nenustatinėjo jos prekybos politikos.
71 Iš karto reikia pažymėti, kad šie argumentai grindžiami tik paprasčiausiais teiginiais, nes ieškovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų pagrįsti teiginiui dėl jos savarankiškumo rinkoje. Konkrečiai, atitinkamoje atsakymo į pranešimą apie kaltinimus dalyje nepateikiama nuoroda į jokį dokumentą, kuriuo būtų galima pagrįsti tame atsakyme išdėstytus teiginius.
72 Taigi atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovės nurodyti argumentai akivaizdžiai negali būti laikomi įrodymų visetu, kurio pakaktų paneigti aptariamą prezumpciją.
73 Be to, reikia pažymėti, kad nagrinėjami argumentai ne tik nebuvo pagrįsti tinkamais įrodymais, bet ir jais negalima remtis įrodinėjant ieškovės savarankiškumą.
74 Pirma, dėl ieškovės teiginio, kad Total ir Elf Aquitaine buvo paprasčiausi gamybinės ūkinės veiklos nevykdantys holdingai, pastebėtina, kad vien šios aplinkybės nepakanka atmesti prielaidą, jog pastarosios darė lemiamą įtaką ieškovei ir, be kita ko, koordinavo finansines investicijas grupėje. Bendrovių grupės atveju holdingas yra bendrovė, kurios paskirtis – sujungti įvairių bendrovių akcijas ir užtikrinti jų valdymo vieningumą (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff‑Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 63 punktą).
75 Tačiau pati ieškovė tvirtina, kad Elf Aquitaine dalyvavo priimant svarbiausius sprendimus, galėjusius daryti poveikį visai grupei, ir nustatydavo labai bendrą įvairių padalinių tarpusavio suderintos veiklos, veiklos keitimo ir veiklos geografinio paskirstymo pasaulyje politiką. Šiais teiginiais tvirtinama, kad Elf Aquitaine paskirtis buvo užtikrinti valdymo vieningumą ir koordinavimą, kurie galėjo daryti poveikį ieškovės elgesiui rinkoje.
76 Antra, kadangi ieškovė teigia, kad Total ir Elf Aquitaine niekada nedalyvavo nustatant su VP ir NPB susijusią prekybos politiką, reikia konstatuoti, kad funkcijų pasiskirstymas bendrovių grupėje yra įprastas reiškinys, kurio nepakanka tam, kad būtų nuginčyta prezumpcija, jog ieškovė, Total ir Elf Aquitaine buvo viena įmonė, kaip taip suprantama pagal EB 81 straipsnį.
77 Taip pat jokios išvados negalima daryti iš aplinkybės, kad patronuojančiosios bendrovės kartu su ieškove niekada neturėjo bendrų klientų, kad jos nevykdė veiklos rinkose, kuriose pastaroji investuodavo, bei susijusiose rinkose, ir kad su atitinkamais produktais susijusi veikla sudarė tik nedidelę grupės bendros apyvartos dalį.
78 Trečia, dėl ieškovės argumento, jog ji su patronuojančiosiomis bendrovėmis tarpusavyje nesikeičia jokia informacija ir neteikia ataskaitų, išskyrus pagal teisės aktus ir finansines normas teikiamą buhalterinę informaciją, pažymėtina, kad aplinkybės, jog dukterinė įmonė atitinkamoje rinkoje niekada nevykdė specialios patronuojančiosios bendrovės informavimo politikos, nepakanka siekiant įrodyti jos savarankiškumą, nes dukterinės įmonės savarankiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į įmonės veiklos valdymo aspektus.
79 Ketvirta, dėl Bendrajame Teisme ieškovės pirmą kartą nurodyto argumento, jog 2006 m. gegužės 18 d. jos kapitalas buvo atskirtas nuo Total grupės kapitalo, pažymėtina, kad šis atskyrimas, įvykęs padarius pažeidimą ir priėmus ginčijamą sprendimą, negali būti svarbus įrodymas vertinant atitinkamų bendrovių ryšius pažeidimo laikotarpiu.
80 Penkta, dėl ieškovės argumento, kad ginčijamame sprendime Komisijos priimta pozicija skiriasi nuo pozicijos, kurią ji priėmė 2003 m. gruodžio 10 d. Sprendime dėl proceso pagal EB Sutarties 81 straipsnį ir EEE Sutarties 53 straipsnį (Byla COMP/E-2/37.857 – Organiniai peroksidai), reikia pažymėti, kad remiantis to sprendimo 373–391 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad Komisija visai neišnagrinėjo ieškovės patronuojančiosios bendrovės atsakomybės problematikos ir, svarbiausia, nepateikė nuomonės dėl jos savarankiškumo patronuojančiosios bendrovės atžvilgiu.
81 Dėl šio aspekto reikia priminti, kad Komisija neprivalo nuolat tikrinti, ar dukterinės bendrovės neteisėti veiksmai gali būti inkriminuoti patronuojančiajai (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 330 ir 331 punktai). Todėl vien faktas, kad Komisija nenumatė galimybės adresuoti Sprendimą C (2003) 4570 ieškovės patronuojančiajai bendrovei, neprieštarauja tam, kad ji tai padarytų šioje byloje, laikydamasi teismo praktikoje dėl inkriminavimo nustatytų principų.
82 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija teisingai nusprendė, jog ieškovių pateiktos informacijos, net vertinant ją kaip visumą, nepakanka siekiant nuginčyti aptariamą prezumpciją.
83 Dėl ieškinio priede ieškovės pateikto dokumento „Vidaus resursai ir finansiniai įsipareigojimai“, kuriuo siekiama pagrįsti argumentą, kad Total tik patvirtindavo svarbiausias dukterinių bendrovių vykdomas investicijas, reikia pažymėti, kad šio dokumento atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovė nepaminėjo, todėl juo negalima remtis siekiant paneigti ginčijamame sprendime Komisijos pateiktą vertinimą.
84 Bet kokiu atveju reikia pažymėti, kad tas dokumentas nėra įrodymas, kuriuo galima patvirtinti ieškovės savarankiškumą, nes, pirma, kaip matyti iš jos atsakymo į per administracinę procedūrą Komisijos pateiktą prašymą suteikti informacijos, jame išdėstytos „nuo 2001 m.“ taikomos taisyklės, nustatančios teisę kreiptis į grupę, kurios dėl tos priežasties nesusijusios su aptariamu pažeidimo darymo laikotarpiu, ir, antra, argumento, kad grupės vadovaujanti bendrovė dalyvauja dukterinės įmonės prekybos politikoje tik tiek, kiek tai susiję su tam tikro lygio investicijomis, nepakanka įrodyti pastarosios savarankiškumo.
85 Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia pripažinti, kad Komisija teisingai nusprendė, kad ieškovės atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateikta informacija nebuvo pakankama aptariamai prezumpcijai paneigti.
86 Todėl ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti ir gero administravimo principo pažeidimu
87 Ieškovė teigia, kad neatsakiusi į pateiktus argumentus jos savarankiškumui įrodyti, Komisija pažeidė pareigą motyvuoti ir gero administravimo principą.
88 Pirma, dėl pareigos motyvuoti ji teigia, kad Komisija neišreiškė nuomonės dėl ginčijamo sprendimo 431 konstatuojamojoje dalyje glaustai išdėstytų argumentų, kad tai, jog jos valdybos narius skiria Elf Aquitaine, savaime neįrodo, jog ji realiai buvo kontroliuojama, ir kad ieškovė buvo visiškai savarankiška, kiek tai susiję su jos prekybos politikos nustatymu. Be to, Komisija nenurodė tam tikrų ieškovės pateiktų argumentų, susijusių su tuo, kad bendrovių Total ir Elf Aquitaine vadovai niekada nebuvo susiję su ginčijamame sprendime nagrinėjamais veiksmais ir kad patronuojančiųjų bendrovių vykdyta kontrolė buvo susijusi tik su leidimu įgyvendinti pačias svarbiausias investicijas.
89 Kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias normas (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
90 Jeigu, kaip yra nagrinėjamoje byloje, taikant EB 81 straipsnį priimtas sprendimas susijęs su keliais adresatais ir kelia pažeidimo inkriminavimo problemų, jis turi būti pakankamai pagrįstas kiekvieno adresato atžvilgiu, visų pirma tų, kurie, remiantis šiuo sprendimu, turi atsakyti už šį pažeidimą. Taigi, solidariai atsakinga už pažeidimą pripažintos patronuojančiosios bendrovės atžvilgiu tokio sprendimo motyvai turi būti išsamūs, kad pagrįstų pažeidimo inkriminavimą šiai bendrovei (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 78–80 punktus).
91 Iš to darytina išvada, kad kai Komisija remiasi prezumpcija, kaip antai šioje byloje, kad patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės įmonės elgesiui ir kad suinteresuotosios bendrovės per administracinę procedūrą pateikė informacijos, kuria siekiama nuginčyti šią prezumpciją, sprendime turi būti pakankamai motyvų, kuriais būtų galima pagrįsti Komisijos požiūrį, jog šios informacijos nepakanka, kad minėta prezumpcija būtų paneigta.
92 Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 430–441 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija priėmė motyvuotą poziciją dėl ieškovės ir jos patronuojančiųjų bendrovių per administracinę procedūrą pateiktų įrodymų.
93 Ginčijamo sprendimo 430–432 konstatuojamosiose dalyse aprašiusi nagrinėjamų įmonių atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus išdėstytus argumentus, Komisija atsakė į išdėstytus argumentus, susijusius iš esmės su elgesio inkriminavimo remiantis prezumpcija neteisėtumu, atsižvelgiant, be kita ko, į teisės subjekto, bausmių individualizavimo, asmeninės atsakomybės, nekaltumo prezumpcijos ir procesinių teisių lygybės principus.
94 Be to, ginčijamo sprendimo 433–441 konstatuojamosiose dalyse ji konstatavo, kad prezumpcija, susijusi su tuo, jog Elf Aquitaine ir Total priklauso beveik visas ieškovės kapitalas, nenuginčyta ir kad šia prezumpcija grindžiama išvada dėl jų atsakomybės už nagrinėjamą pažeidimą turi likti galioti.
95 Darytina išvada, kad šiais motyvais Komisija taip pat atsakė į pagrindinius ieškovių argumentų aspektus.
96 Be to, kadangi Komisija neprivalo išreikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją, T‑349/03, Rink. p. II‑2197, 64 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 89 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 64 punktą), negalima jos kaltinti neatsakius konkrečiai į kiekvieną ieškovių pateiktą argumentą. Galiausiai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali užtekti bendro pobūdžio atsakymo, koks buvo pateiktas šioje byloje, kad įmonė galėtų veiksmingai ginti savo teises, o Bendrasis Teismas vykdyti kontrolę.
97 Beje, ginčijamo sprendimo motyvų lakoniškumas šiuo klausimu pateisinamas tuo, jog ieškovės nurodyti argumentai iš esmės yra paprasčiausi teiginiai ir nėra patvirtinti jokiais konkrečiais įrodymais, susijusiais su tariamu jos savarankiškumu rinkoje.
98 Konkrečiai kalbant apie ieškovės argumentą, kad ginčijamo sprendimo 430–432 konstatuojamosiose dalyse Komisija neišdėstė jos teiginio, jog patronuojančiosios bendrovės ją kontroliavo tik tiek, kiek tai buvo susiję su svarbiausiomis investicijomis, reikia pažymėti, kad šis teiginys yra įtrauktas į kitą teiginį, kuriame sakoma, kad „[ieškovė] buvo visiškai savarankiška, kiek tai susiję su jos prekybos politika ir veiksmais rinkoje“, ir kuris išdėstytas ginčijamo sprendimo 431 konstatuojamosios dalies ketvirtoje įtraukoje bei atmestas kaip nepakankamas atsižvelgiant į bendro pobūdžio atsakymą, pateiktą į to sprendimo 437 konstatuojamojoje dalyje pateiktus priešingus įrodymus, patvirtinančius, kad „[aptariama] prezumpcija nebuvo nuginčyta“.
99 Be to, reikia priminti, kad šio atsakymo lakoniškumas pagrįstas aplinkybe, kad aptariami teiginiai nebuvo pagrįsti jokiu konkrečiu įrodymu.
100 Dėl argumento, kad Total ir Elf Aquitaine vadovai niekada nebuvo susiję su inkriminuojama veikla, remiantis šio sprendimo 64 ir 65 punktais darytina išvada, kad Komisija šiuo argumentu nesirėmė ginčijamą sprendimą inkriminuodama ieškovės patronuojančiosioms bendrovėms, todėl aiškios nuomonės dėl aptariamo argumento nepateikimas negali būti laikomas pareigos motyvuoti pažeidimu.
101 Kalbant apie faktinę aplinkybę, kad Komisija tiesiogiai neatsakė į ginčijamo sprendimo 431 konstatuojamojoje dalyje pateiktą argumentą, jog tai, kad Elf Aquitaine skyrė ieškovės valdybos narius, neįrodo realios kontrolės vykdymo, reikia pažymėti, kad remiantis ginčijamo sprendimo 427–429 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, jog šis įrodymas buvo pateiktas kaip aptariamos prezumpcijos papildymas ir juo nebuvo remiamasi ginčijamą sprendimą inkriminuojant ieškovės patronuojančiosioms bendrovėms. Todėl tiesioginio atsakymo į šį argumentą nebuvimas nesutrukdė ieškovei suprasti šio inkriminavimo pagrindų ir juos užginčyti Bendrajame Teisme.
102 Galiausiai dėl ieškovės argumento, kad aptariama pareiga motyvuoti šioje byloje yra dar svarbesnė, nes ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas novatorišku požiūriu, pažymėtina, kad 2005 m. sausio 19 d. Sprendime C (2004) 4876 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Nederland BV, Akzo Nobel Chemicals BV, Akzo Nobel Functional Chemicals BV, Akzo Nobel Base Chemicals AB, Eka Chemicals, Akzo Nobel AB, Atofina, ELF Aquitaine, Hoechst AG, Clariant GmbH, Clariant AG (byla E‑1/37.773 – AMCA), kuriame ieškovės padarytas pažeidimas buvo inkriminuotas Elf Aquitaine, Komisija jau taikė tik kapitalo ryšiais pagrįstą prezumpciją, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinei įmonei. Taigi ieškovė negali teigti, kad Komisija šioje byloje jos patronuojančiosioms bendrovėms pritaikė visiškai naują požiūrį.
103 Bet kuriuo atveju ginčijamame sprendime Komisija ne tik pateikė glaustus motyvus, bet ir, padariusi nuorodas į Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką, aiškiai nurodė principus, kuriuos ketino taikyti, kad nustatytų jo adresates (ginčijamo sprendimo 370–379 konstatuojamosios dalys), ir paaiškino šių principų taikymą Total grupei (427–441 konstatuojamosios dalys).
104 Todėl kaltinimas, susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, yra nepagrįstas.
105 Antra, ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą, nes rėmėsi paprasčiausia prezumpcija, kad buvo daroma lemiama įtaka, tačiau atidžiai neišnagrinėjo šiai prezumpcijai paneigti pateiktų įrodymų, ypač įrodymų, kad yra nereikšminga, jog ieškovės valdybos narius paskyrė Elf Aquitaine, ir įrodymų, susijusių su ieškovės savarankiškumu nustatant jos prekybos politiką.
106 Tačiau kaip minėta šio sprendimo 98–101 punktuose, ginčijamame sprendime pateiktas lakoniškas atsakymas į šiuos argumentus yra pagrįstas, kiek tai susiję su teiginiu dėl ieškovės savarankiškumo, aplinkybe, kad tas teiginys nebuvo pagrįstas jokiu konkrečiu įrodymu, o kalbant apie argumentą, kuriuo ginčijamas valdybos narių paskyrimo reikšmingumas, jis pagrįstas tuo, kad ši aplinkybė yra perteklinė ir ji nelėmė aptariamo inkriminavimo. Todėl remiantis šio atsakymo lakoniškumu taip pat negalima konstatuoti, kad buvo pažeista pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti su administracine procedūra susijusias aplinkybes.
107 Be to, perskaičius ginčijamo sprendimo 434–441 konstatuojamąsias dalis galima konstatuoti, kad Komisija išnagrinėjo ieškovės ir jos patronuojančiųjų bendrovių argumentus, kurių santrauka pateikta 431 konstatuojamojoje dalyje ir kuriais jos siekė užginčyti aptariamo pažeidimo inkriminavimą. Išanalizavus atsakymą į pranešimą apie kaltinimus neaišku, kokie yra kiti svarbūs argumentai, į kuriuos Komisija neatsižvelgė.
108 Darytina išvada, kad kaltinimas, susijęs su gero administravimo principo pažeidimu, yra nepagrįstas.
109 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio trečiasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo dėl teisės ir faktinių aplinkybių klaidų, susijusių su baudos dydžio padidinimu dėl atgrasomojo poveikio
110 Pirma, ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes pritaikė aptariamą padidinimą remdamasi argumentu, susijusiu su Elf Aquitaine ir Total pasiekta apyvarta, nors pažeidimas negalėjo būti joms inkriminuotas.
111 Reikia pažymėti, kad šis kaltinimas grindžiamas vien tik prielaida, kad ginčijamas pažeidimas negalėjo būti inkriminuotas ieškovės patronuojančiosioms bendrovėms, tačiau ta prielaida buvo atmesta nagrinėjant ieškinio pirmąjį ir antrąjį pagrindus. Todėl reikia iš karto jį atmesti.
112 Antra, ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus, nes taikydama aptariamą padidinimą ji atsižvelgė į grupės dydį ir apyvartą neįrodžiusi, kad patronuojančiųjų bendrovių vadovai dalyvavo darant pažeidimą arba kad dukterinė įmonė naudojosi grupės ištekliais.
113 Primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, nustatydama baudos dydį Komisija turi atsižvelgti į jos atgrasantį poveikį, o tam ji gali, be kita ko, atsižvelgti į aptariamos įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 106 ir 120 punktai ir 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 243 punktas).
114 Reikia priminti, jog būtinybė užtikrinti pakankamą atgrasantį baudos poveikį, reikalauja, kad baudos dydis būtų koreguojamas, kad bauda nebūtų nereikšminga arba, priešingai, pernelyg didelė, atsižvelgiant į aptariamos įmonės finansines galimybes, laikantis reikalavimų, susijusių, pirma, su būtinybe užtikrinti baudos veiksmingumą ir, antra, proporcingumo principo laikymąsi (2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 283 punktas ir 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 379 punktas).
115 Dauginimo koeficiento taikymą galima pagrįsti, siekiant užtikrinti pakankamą baudos atgrasantį poveikį, būtent galimybe aptariamai įmonei lengviau rasti reikiamų lėšų tai baudai sumokėti (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimą Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 18 punktą; 114 punkte minėtų sprendimų Degussa prieš Komisiją 284 punktą ir Hoechst prieš Komisiją 379 punktą).
116 Šioje byloje Komisija galėjo teisėtai padidinti aptariamos baudos pradinį dydį atsižvelgdama į įmonės, kurią sudarė ieškovė, Total ir Elf Aquitaine, bendrą dydį.
117 Be to, kalbant apie argumentą, kuris, be kita ko, grindžiamas galimybe aptariamai įmonei lengviau rasti reikiamų lėšų baudai sumokėti, Komisija neprivalėjo, priešingai nei teigia ieškovė, nustatyti ryšį tarp aptariamos įmonės išteklių naudojimo ir nagrinėjamo pažeidimo, tačiau galėjo teisėtai atsižvelgti į įmonės bendrą dydį.
118 Kadangi aptariamas padidinimas teisėtai grindžiamas nagrinėjamos įmonės dydžiu, nes darant pažeidimą naudojami ištekliai nėra reikšmingas kriterijus, to padidinimo taikymu negali būti pažeistas vienodo požiūrio principas vien todėl, kad jį taikant nedaromas skirtumas tarp pažeidimą dariusių įmonių.
119 Dėl ieškovės teiginio, susijusio su aptariamu tariamai neproporcingu padidinimu, visų pirma reikia pažymėti, kad dėl to, jog pažeidimą, už kurį skirta bauda, sudaro veiksmai, kurių neteisėtumą Komisija ne kartą patvirtino nuo pat tyrimo pradžios ir kuriais galima visiškai pagrįsti pakankamai atgrasančią baudą (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 46 ir 47 punktus).
120 Taip pat reikia pažymėti, jog Komisija turi diskreciją nustatyti baudų dydį, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių. Šiuo atveju, atsižvelgiant į aptariamos įmonės dydį, kuris patvirtintas ypač didele paskutinių finansinių metų iki ginčijamo sprendimo priėmimo Total ir Elf Aquitaine apyvarta pasaulio mastu (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis), minėtas padidinimas dėl dauginimo koeficiento 3 taikymo negali būti laikomas neproporcingu atsižvelgiant į tikslą atgrasyti.
121 Todėl ieškinio ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl ieškinio penktojo pagrindo, susijusio su teisės ir faktinių aplinkybių klaidomis, susijusiomis su baudos dydžio padidinimu dėl recidyvo
122 Šis pagrindas sudarytas iš dviejų dalių.
Dėl pirmos dalies, susijusios su pažeidimų ir bausmių teisėtumo bei teisinio saugumo principų pažeidimu
123 Ieškinyje ieškovė nurodo, kad remdamasi ankstesniais nuosprendžiais, susijusiais su daugiau kaip prieš 20 metų iki ginčijamo sprendimo priėmimo įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis, Komisija pažeidė pažeidimų ir bausmių teisėtumo bei teisinio saugumo principus.
124 Per teismo posėdį ji patvirtino, kad susipažinusi su 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimu Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331) ir 2010 m. birželio 17 d. Sprendimu Lafarge prieš Komisiją (C‑413/08 P, Rink. p. I‑0000), ji atsisako šios šeštojo pagrindo dalies, tačiau palieka šio pagrindo antroje dalyje išdėstytus argumentus, susijusius su non bis in idem ir proporcingumo principų pažeidimu, ir tai buvo užfiksuota teismo posėdžio protokole.
125 Todėl šio pagrindo pirmosios dalies nagrinėti nereikia.
Dėl antros dalies, susijusios su non bis in idem ir proporcingumo principų pažeidimu
126 Visų pirma ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė non bis in idem principą, nes į tuos pačius ankstesnius nuosprendžius, kurie nurodyti ginčijamame sprendime, dėl recidyvo jos atveju jau buvo atsižvelgta dviejuose ankstesniuose sprendimuose C (2003) 4570 ir C (2004) 4876.
127 Reikia priminti, kad norint taikyti non bis in idem principą turi būti įvykdytos trys sąlygos: faktinių aplinkybių, pažeidėjo ir saugomo teisinio intereso tapatumas. Remiantis šiuo principu draudžiama tą patį asmenį bausti daugiau kaip vieną kartą už tą patį neteisėtą elgesį, kad būtų apsaugota ta pati teisinė vertybė (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 338 punktas).
128 Pirma, reikia pažymėti, kad dėl to, jog ginčijamame sprendime Komisija atsižvelgė į ankstesnius pažeidimus ne tam, kad dar kartą nubaustų už minėtus pažeidimus, o tam, kad, atsižvelgdama į ieškovės recidyvą, ją nubaustų už jos dalyvavimą ginčijamame sprendime nagrinėjamame kartelyje, aplinkybė, kad Komisija į tuos pačius pažeidimus jau atsižvelgė dviejuose ankstesniuose minėtuose sprendimuose, nereiškia, kad buvo pažeistas non bis in idem principas.
129 Antra, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad kumuliacinės non bis in idem principo taikymo sąlygos, nurodytos šio sprendimo 127 punkte, neįvykdytos, nes nėra aplinkybių tapatumo sąlygos. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime Komisija nubaudė ieškovę už jos dalyvavimą kartelyje, dėl kurio ji nebuvo nei anksčiau pradėjusi tyrimo, nei skyrusi baudų, o to neginčija ir ieškovė.
130 Taigi Komisija nepažeidė non bis in idem principo atsižvelgdama į savo sprendimus 85/74 ir 94/599, kad ginčijamame sprendime konstatuotų, jog ieškovės elgesys yra recidyvinis, nors į tą pačią sunkinančią aplinkybę ji atsižvelgė sprendimuose C (2003) 4570 ir C (2004) 4876.
131 Todėl šį ieškovės kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
132 Antra, kalbant apie ieškovės tvirtinimą, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą ginčijamame sprendime taikydama pagrindinės baudos padidinimą dėl recidyvo, pirmiausia šiuo klausimu reikia atmesti kaip nepagrįstą jos argumentą, kad sprendimuose C (2003) 4570 ir C (2004) 4876 atsižvelgus į tą pačią sunkinančią aplinkybę atgrasymo tikslas jau buvo pasiektas.
133 Iš tiesų, aplinkybė, kad Komisija jau atsižvelgė į sprendimus 85/74 ir 94/599, kad konstatuotų recidyvą dėl kitų pažeidimų, jai neužkerta kelio ginčijamame sprendime vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą atsižvelgti į šiuos du sprendimus, kad atgrasytų ieškovę nuo pažeidimo pakartojimo ateityje.
134 Kiekvienas iš šių pažeidimu nepriklausomai vienas nuo kito sudaro konkurencijos taisyklių pažeidimo pakartojimą, kuris buvo konstatuotas sprendimuose 85/74 ir 94/599, o tai įrodo ieškovės polinkį nedaryti tinkamų išvadų dėl skirtų baudų (šiuo klausimu žr. 124 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 40 punktą).
135 Antra, reikia atmesti kaip nereikšmingą ieškovės argumentą, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą iš naujo padidindama jai baudą dėl recidyvo, nors sprendimuose C (2003) 4570 ir C (2004) 4876 į šią aplinkybę buvo atsižvelgta, ir kad dėl to ji neturėjo jokios galimybės pakeisti savo elgesio. Šiuo atveju neturi reikšmės, kad tie sprendimai buvo priimti pabaigus daryti pažeidimą, už kurį skirta bauda ginčijamame sprendime, nes Komisija tais sprendimais nesirėmė, kad įrodytų ieškovės recidyvą.
136 Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia atmesti ieškovės kaltinimą, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, todėl antra dalis ir visas šis ieškinio pagrindas yra atmestini.
Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, susijusio su teisės ir faktinių aplinkybių klaidomis, susijusiomis su baudos dydžio sumažinimu taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo
137 Pranešimo dėl bendradarbiavimo 21–23 punktuose nurodyta:
„21. Kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymus, kurie turėtų ženklią papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu.
22. Sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti minėtus faktus. Šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės raštiškiems įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau susiformavusiems įrodymams. Lygiai taip pat tiesiogiai su minėtais faktais susiję įrodymai paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai.
23. Administracinių procedūrų pabaigoje, priimdama galutinį sprendimą, Komisija nustato:
a) ar įmonės pateikti įrodymai turi ženklią papildomąją vertę Komisijos tuo metu jau turimų įrodymų atžvilgiu;
b) toliau pateiktą baudos, kuri kitaip būtų paskirta įmonei, sumažinimo dydį:
– pirmai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 30–50 % sumažinimas;
– antrai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 20–30 % sumažinimas;
– paskesnėms įmonėms, kurios atitinka 21 dalies sąlygas: iki 20 % sumažinimas.
Siekdama nustatyti sumažinimo dydį šiuose diapazonuose, Komisija atsižvelgia į laiką, kuomet buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 21 dalies sąlygas, ir į jų papildomąją vertę. Ji taip pat gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų.
Be to, jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus.“
138 Šioje byloje Komisija konstatavo, jog Degussa atitinka sąlygas, kad galėtų pasinaudoti visišku atleidimu nuo baudos. Kadangi EKA Chemicals, ieškovė ir Solvay laikytos atitinkamai pirmąja ir antrąja įmonėmis, įvykdžiusiomis minėto pranešimo 21 punkte nurodytą sąlygą, joms bauda sumažinta atitinkamai 40 % ir 30 %, ir 10 %. (ginčijamo sprendimo 501–524 konstatuojamosios dalys).
139 Šiame ieškinio pagrinde ieškovė iš esmės teigia, kad ginčijamame sprendime yra faktinių aplinkybių ir teisės klaidų ir kad Bendrasis Teismas turėjo jai taikyti papildomą baudos dydžio sumažinimą atsižvelgiant į jos bendradarbiavimo per administracinę procedūrą apimtį ir svarbą.
140 Šis ieškinio pagrandas sudarytas iš keturių dalių.
Dėl pirmos dalies, susijusios su teisės klaida dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo aiškinimo
141 Ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisė klaidą ginčijamo sprendimo 512 konstatuojamojoje dalyje, nes pranešimą dėl bendradarbiavimo aiškino „grynai chronologiškai“ ir informacijos pateikimo datą nustatydama kaip pagrindinį kriterijų jo taikymui. Konkrečiai ji teigia, kad jos pateikta informacija buvo pati svarbiausia nustatant pažeidimą, o dėl jos pateiktos informacijos didelės pridėtinės vertės yra pateisinama, kad ji būtų laikoma „pirmąja įmone“ pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punktą.
142 Reikia pažymėti, kad remiantis neužginčytomis ginčijamame sprendime nustatytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad EKA Chemicals pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti 2003 m. kovo 29 d., pateikė parodymus žodžiu 2003 m. kovo 31 d. ir tą pačią savaitę pateikė įrodymus apie pažeidimą (ginčijamo sprendimo 67, 503 ir 505 konstatuojamosios dalys).
143 Taip pat nustatyta, kad būtent po šių įvykių, t. y. 2003 m. balandžio 3 d. 15 val. 50 min. faksimile ieškovė pateikė Komisijai prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ir pridėjo trylika priedų su nuoroda, kad juose yra informacijos apie aptariamą kartelį. 2003 m. gegužės 26 d. ji pateikė Komisijai naujos medžiagos, susijusios su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, kurioje buvo pateikti 2003 m. balandžio 3 d. pateiktų dokumentų paaiškinimai (ginčijamo sprendimo 69, 510 ir 516 konstatuojamosios dalys).
144 Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad EKA Chemicals pirmoji įvykdė pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytus reikalavimus, nes 2003 m. kovo 29 ir 31 d. pateikė įrodymus, turinčius didelę pridėtinę vertę, palyginti su jų pateikimo metu Komisijos jau turėtais įrodymais (ginčijamo sprendimo 503 konstatuojamoji dalis), ir kad ieškovė buvo antroji įmonė, įvykdžiusi šiuos reikalavimus, kai 2003 m. balandžio 3 d. pateikė informaciją (ginčijamo sprendimo 509 konstatuojamoji dalis).
145 Ginčijamo sprendimo 512 konstatuojamojoje dalyje, kurią ieškovė kritikuoja, Komisija pažymėjo:
„<…> remiantis pranešimo [dėl bendradarbiavimo] 23 punktu darytina išvada, kad kiekvieno pranešimo, kuriuo viršijama riba, nuo kurios įrodymai laikomi turinčiais didelę pridėtinę vertę, data yra labai svarbi apskaičiuojant sumažinimo diapazoną. Įrodymai lyginami su tą dieną, kai jie buvo pateikti, Komisijos jau turėtais įrodymais. Todėl siekiant nustatyti, ar aptariamas informacijos pateikimas atneša didelės pridedamosios vertės, atsižvelgiama tik į Komisijos bylą jau įtrauktus duomenis ir aptariamos įmonės pateiktus įrodymus. Todėl [Komisija <…>] mano, kad 2003 m. kovo 29 d. EKA [Chemicals] pranešimas kartu su 2003 m. kovo 31 d. jos duotais parodymais viršija minėtą ribą, kaip nustatyta pranešimo [dėl bendradarbiavimo] 21 punkte. Darytina išvada, kad EKA [Chemicals] galima taikyti sumažinimą pagal pranešimo [dėl bendradarbiavimo] 23 punkte nustatytą diapazoną. Tai reiškia, kad [ieškovės] pranešimų vertė gali būti reikšminga tik nustatant galimą sumažinimą pagal antrąjį diapazoną.“
146 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 ir 23 punktais darytina išvada, jog tam, kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji turi pateikti Komisijai įrodymus, turinčius didelę pridėtinę vertę, palyginti su jos jau turėtais įrodymais.
147 Be to, taikydama minėto pranešimo 23 punkto b papunktyje nurodytą baudos sumažinimo diapazoną, Komisija turi nustatyti, kuriuo momentu įmonė įvykdė tą sąlygą.
148 Šis aiškinimas grindžiamas aptariamame pranešime nustatyta sistema, pagal kurią numatyti trys skirtingi diapazonai „pirmajai“, „antrajai“ ir „kitoms“ aptariamus reikalavimus įvykdžiusioms įmonėms, todėl Komisija turi nustatyti tikslų momentą, kuriuo aptariama įmonė įvykdė baudos dydžio sumažinimo sąlygas, ir palyginti jos pateiktus įrodymus su jau turėtais prašymo pateikimo momentu.
149 Remiantis šiais argumentais, ginčijamo sprendimo 503 ir 509 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisingai nustatė pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkte nustatytus diapazonus ir atsižvelgė momentą, kuriuo atitinkamai EKA Chemicals ir ieškovė įvykdė pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytus reikalavimus.
150 Šių teiginių nepaneigia ieškovės argumentai, kuriais dėl įvairių priežasčių ginčijamas šis požiūris.
151 Pirma, ieškovės pateikiamas aiškinimas, kad pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkte esanti nuoroda į „pirmąją“ įmonę turi būti suprantama kaip reiškianti įmonę, kurios pateikta informacija turi didžiausią pridėtinę vertę, niekaip negali būti pagrįstas tuo punktu, kuriame konkrečiai nurodyta „pirmoji įmonė, kuri atitinka 21 punkto sąlygas“, t. y. reikalavimą pateikti didelę pridėtinę vertę turinčių įrodymų, palyginti su prašymo pateikimo dieną Komisijos jau turėtais įrodymais.
152 Antra, ieškovė klaidingai kaltina Komisija, kad ji rėmėsi „grynai chronologiniu“ metodu, kuris reiškia, kad turi būti atsilyginta pirmajai pradėjusiai bendradarbiauti įmonei, ir kad dėl to rėmėsi „vieninteliu laiko kriterijumi, neatsižvelgdama į jos pateiktos informacijos pridėtinę vertę“.
153 Remiantis ginčijamo sprendimo 503, 509 ir 515 konstatuojamosiomis dalimis, Komisija, skirstydama prašymą atleisti baudos ar ją sumažinti pateikusias įmones pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkte nustatytus diapazonus, rėmėsi ne vien tik tvarka, kuria įmonės pateikė prašymus, bet taip pat atsižvelgė į jų pateiktos informacijos vertę pagal minėto pranešimo 21 punktą išnagrinėdama, ar pateikti įrodymai turi didelę pridėtinę vertę, palyginti su jos turėtais įrodymais kiekvieno atitinkamo prašymo pateikimo momentu.
154 Priešingai nei teigia ieškovė, šis metodas, pagal kurį atsižvelgiama tiek į laiko, tiek į kokybinį pateiktos informacijos aspektą ir pagal kurį atsilyginama pirmajai reikalavimus dėl sumažinimo įvykdžiusiai įmonei, atitinka pranešime dėl bendradarbiavimo nustatytus tikslus, nes juo bendradarbiauti pageidaujančios įmonės skatinamos kaip įmanoma anksčiau pradėti dalyvauti tyrime ir pirmame pateiktame prašyme išdėstyti visus jų turimus įrodymus. Konkrečiai sukurdama paskatą jau pirmame prašyme pasiekti didelės pridėtinės vertės įrodymų ribą, ji neleidžia prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažini pateikusiai įmonei dėti pastangas visos procedūros metu skaidyti bendradarbiavimą į kelias dalis.
155 Trečia, kadangi pranešimas dėl bendradarbiavimo pagrįstas metodu, pagal kurį reikalaujama nustatyti tikslią prašymų pateikimo chronologinę tvarką ir kuris atitinka skaidrumo ir teisinio saugumo tikslus, jo taikymas negali skirtis pagal tai, ar laiko tarpas tarp prašymų buvo ilgas ar trumpas. Todėl ieškovė negali pagrįstai remtis aplinkybe, kad šiuo atveju EKA Chemicals ir jos prašymai pateikti kelių dienų skirtumu ir net gi kelių valandų skirtumu, jei kalbėtume apie jos ir Solvay prašymus.
156 Ketvirta, ieškovė negali argumentuotai remtis 2009 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Wieland‑Werke prieš Komisiją (T‑116/04, Rink. p. II‑1087, 127 punktas), kuriame nustatyta, kad vertinant dviejų įmonių bendradarbiavimo laipsnį negali būti atsižvelgta į chronologinį veiksnį tada, kai atitinkamos šalys informaciją pateikė panašiu metu ir visiškai tame pačiame administracinės procedūros etape.
157 Pakanka priminti, kad ieškovės nurodytame sprendime kalbama apie Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4) D punktą, kuriame visiškai nekalbama apie įmonės bendradarbiavimo pirmumo, palyginti su kita įmone, kriterijų ir, be kita ko, pažymėti, kad nurodytame sprendime Pirmosios instancijos teismas atmetė argumentą susijusį su šioje byloje taikomo pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto taikymu pagal analogiją (156 punkte minėto Sprendimo Wieland‑Werke prieš Komisiją 126 ir 129 punktai).
158 Penkta, kadangi ieškovė remiasi tam tikrose valstybėse narėse taikomomis taisyklėmis, pakanka konstatuoti, kad dėl to, jog Komisijos priimta atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programa yra autonomiška, valstybių narių už konkurenciją atsakingų valdžios institucijų taikomos programos negali paneigti remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 ir 23 punktų nuostatomis pateikto aiškinimo.
159 Šešta, dėl 2006 m. rugsėjo mėn. Europos konkurencijos tinklo parengto atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos modelio reikia pažymėti, kad šis modelis, skirtas, be kita ko, raginti savanoriškai suderinti tinklo narių taikomas atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programas, buvo priimtas vėliau už pranešimą dėl bendradarbiavimo, todėl juo negalima veiksmingai remtis aiškinant tą pranešimą.
160 Bet kokiu atveju, šio modelio 11 punkte, kuriuo remiasi ieškovė ir kuriame pasakyta, kad „nustatydama tinkamą baudos sumažinimo dydį, už konkurenciją atsakinga valdžios institucija atsižvelgia į datą, kurią buvo pateikti įrodymai (ir taip pat į įmonių pateiktų prašymų gavimo eiliškumą), ir į tų įrodymų bendrą pridėtinę vertę“, niekaip nepaneigiamas šioje byloje Komisijos taikomas požiūris, kuris grindžiamas būtent šiai veiksniais. Kalbant apie tikslų laiko ir kokybinių veiksnių derinį, to modelio 24 punkte numatyta galimybė „derinti šiuos parametrus įvairiais būdais, kad prašymą pateikusiam subjektui būtų atlyginta už jo įnašą“, ir pabrėžiama, jog labai svarbu „aiškiai atskirti atleidimą nuo baudos ir jos dydžio sumažinimą, kad būtų didesnis suinteresuotumas pateikti prašymą atleisti nuo baudos“, tačiau šioje byloje tai netaikoma.
161 Galiausiai, kadangi ieškovė ieškinyje nurodo, kad „ragina Bendrąjį Teismą savo iniciatyva išnagrinėti galimą aptariamų minėto pranešimo nuostatų neteisėtumą atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, ypač vienodo požiūrio, proporcingumo ir nešališkumo principus“, pakanka pažymėti, kad šis prašymas negrindžiamas jokiu argumentu, kuris skirtųsi nuo pirmiau nagrinėtų ir atmestų argumentų, todėl jis negali būti priimtas.
162 Todėl ieškinio pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti.
Dėl antros dalies, susijusios su ieškovės pateiktų įrodymų didesne pridėtine verte už EKA Chemicals pateiktų įrodymų pridėtinę vertę
163 Ieškovė teigia, kad jei Komisija būtų teisingai aiškinusi pranešimą dėl bendradarbiavimo, ji tikrai būtų padariusi išvadą, jog ji buvo pirmoji įmonė, įvykdžiusi reikalavimus dėl baudos sumažinimo taikymo. Ieškovės pateikti įrodymai buvo labai naudingi Komisijai nustatant pažeidimą ir, be kita ko, jų pridėtinė vertė yra daug didesnė už EKA Chemicals pateiktų įrodymų pridėtinę vertę.
164 Remiantis šio pagrindo pirmos dalies nagrinėjimu galima daryti išvadą, kad Komisija teisingai nustatė, kokia eilės tvarka įmonės įvykdė reikalavimus dėl baudos sumažinimo, ir išnagrinėjo, ar aptariama įmonė pateikė didelės pridėtinės vertės įrodymų, kaip tai suprantama pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą, anksčiau, nei kita įmonė įvykdys tą reikalavimą.
165 Kadangi Komisija konstatavo, kad 2003 m. kovo 29–31 d. EKA Chemicals pateikti įrodymai atitiko šiuos reikalavimus, o ieškovė to neneigia šioje ieškinio pagrindo dalyje, ji teisingai ją pripažino pirmąja įmone, kaip tai suprantama pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunktį, neatsižvelgiant į vėliau pateiktų įrodymų, tarp jų ir ieškovės, vertę.
166 Todėl ieškinio pagrindo antrai daliai pritarti negalima.
Dėl papildomai pateiktos trečios dalies, susijusios su EKA Chemicals pateiktų įrodymų didelės pridėtinės vertės nebuvimu
167 Ieškovė teigia, kad Komisija padarė faktinių aplinkybių vertinimo klaidą nuspręsdama, kad 2003 m. kovo 29–31 d. EKA Chemicals pateikti įrodymai turėjo „didelę pridėtinę vertę“, kaip tai suprantama pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21–23 punktus. Pasak ieškovės, šiais įrodymais tik papildomi Degussa pateikti įrodymai ir jie iš esmės susiję su Skandinavijos rinka bei dvišaliais susitikimais pažeidimo darymo pradžioje, kol dar nebuvo nustatytos nagrinėjamo daugiašalio kartelio „žaidimo taisyklės“.
168 Dėl šio aspekto reikia priminti, kad nors Komisija, vertindama kartelio narių bendradarbiavimą, negali neatsižvelgti į vienodo požiūrio principą, ji turi didelę diskreciją vertinti konkrečios įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudingumą. Todėl vienintelė akivaizdi Komisijos atlikto vertinimo klaida gali būti kritikuojama (žr. 156 punkte minėto Sprendimo Wieland‑Werke prieš Komisiją 124 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
169 Šioje byloje Komisija nustatė, kad EKA Chemicals pateikė didelės pridėtinės vertės įrodymų, palyginti su jų pateikimo dieną jos jau turėtais įrodymais (ginčijamo sprendimo 503 konstatuojamoji dalis).
170 Šiuo atveju visų pirma reikia pažymėti, kad remiantis ginčijamo sprendimo 506 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, jog EKA Chemicals pateikė to laikmečio dokumentus apie tam tikrus susirinkimus ir kitus slaptus kontaktus, kuriuose nurodytos Komisijai anksčiau nežinomos faktinės aplinkybės ir kurie turėjo tiesioginį poveikį nustatant kartelio trukmę, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. spalio 14 d., ir įrodymų, kurie papildo ir patvirtina su laikotarpiu nuo 1997 m. spalio 14 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. susijusius Degussa pateiktus įrodymus.
171 Kalbant apie teiginį, kad vienintelis pažeidimas buvo vykdomas EEE mastu ir kurio ieškovė neneigia, EKA Chemicals pateiktos informacijos vertinimas negali būti paneigtas aplinkybe, kad ta informacija iš esmės susijusi su Skandinavijos rinka. Be to, reikia priminti, kad EKA Chemicals pateikė informacijos apie kontaktus su gamintojais „iš žemyno“ ir kad, be to, tam tikri su pažeidimu susiję veiksmai buvo vykdomi be išimties Skandinavijos ir „kontinentinėje“ rinkoje (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 106 ir 144 konstatuojamąsias dalis).
172 Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad EKA Chemicals pateikti duomenys daugiausia susiję su kartelio pradiniu laikotarpiu, nepaneigia tų duomenų didelės pridėtinės vertės. Reikia atkreipti dėmesį, kad remdamasi EKA Chemicals pateiktais duomenimis Komisija galėjo nustatyti, jog kartelis prasidėjo 1994 m. sausio 31 d., ir įrodyti faktines aplinkybes, susijusias su kartelio pradiniu laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1997 m. spalio 14 d. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, šiais įrodymais ne tik patvirtinama informacija, kurią Komisija jau turėjo aptariamo prašymo pateikimo metu. Be to, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 506 konstatuojamojoje dalyje, EKA Chemicals pateiktuose duomenyse buvo įrodymų, patvirtinančių ir papildančių Degussa parodymus, susijusius su vėlesniu laikotarpiu nuo 1994 m. spalio 14 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d.
173 Kadangi šiam vertinimui neturėjo įtakos ieškovės pateiktų duomenų vertė, ieškovė negali jo pagrįstai ginčyti remdamasi tuo, kad jos pateikti duomenys apie tikslų aptariamo kartelio veikimo mechanizmą aptariamais laikotarpiais buvo dar išsamesni.
174 Galiausiai EKA Chemicals pateiktų įrodymų didelė pridėtinė vertė taip pat negali būti paneigta ieškovės argumentu, susijusiu su tariamai per mažu ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, kuriuose kalbama apie šiuos įrodymus, skaičiumi.
175 Atsižvelgiant į šiuos teiginius reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti argumentai neįrodo, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą nuspręsdama, kad EKA Chemicals pateikė didelės pridėtinės vertės įrodymus, kaip tai suprantama pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą, prieš tai, kai ieškovė pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.
176 Todėl ieškinio pagrindo trečią dalį reikia atmesti.
Dėl taip pat papildomai pateiktos ketvirtos dalies, susijusios su papildomu baudos dydžio sumažinimu, nepatenkančiu į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį
177 Ieškovė teigia, kad Komisija turėjo jai pritaikyti papildomą į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį nepatenkantį baudos sumažinimą už veiksmingą jos bendradarbiavimą remdamasi gairėmis, kad būtų atspindėta jos įnašo „teisinga vertė“ atsižvelgiant į akivaizdžiai nepakankamą jai taikytą sumažinimą pagal minėtą pranešimą.
178 Dėl šio aspekto reikia priminti, kad, kalbant apie pažeidimus, kurie patenka į pranešimo apie bendradarbiavimą taikymo sritį, suinteresuotasis asmuo iš esmės negali pagrįstai kaltinti Komisijos, kad neatsižvelgė į jo bendradarbiavimo, nepatenkančio į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį, intensyvumą kaip į lengvinančią aplinkybę (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 586 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
179 Šioje byloje toks argumentas yra dar tvirtesnis, nes Komisija atsižvelgė į ieškovės bendradarbiavimą ir sumažino baudą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai kaltinti Komisijos, kad netaikė papildomo ieškovei skirtos baudos sumažinimo ne pagal minėtą pranešimą.
180 Be to, kadangi ieškovė nurodo, jog yra tariamų aplinkybių, pagrindžiančių išimtį iš šių argumentų, ir teigia, kad į jos įnašo vertę taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo buvo atsižvelgta tik iš dalies, reikia priminti, kad Komisija ieškovei pritaikė maksimalų 30 % sumažinimą pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkte nustatytą jai taikomą diapazoną neatsižvelgdama į tai, kad ieškovė papildomą informaciją pateikė tik 2003 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus kelioms savaitėms nuo jos pirminio prašymo, kuriame buvo tik pateikta trylika priedų ir nurodyta, kad juose yra dokumentų, susijusių su aptariamu karteliu (ginčijamo sprendimo 510 ir 513 konstatuojamosios dalys).
181 Todėl, kadangi už ieškovės bendradarbiavimą buvo atlyginta maksimaliu baudos sumažinimu pagal taikomą pranešime dėl bendradarbiavimo nustatytą diapazoną, ieškovė bet kokiu atveju negali pagrįstai reikalauti pagal gaires taikyti papildomą sumažinimą tuo pačiu pagrindu.
182 Todėl ieškinio šeštąjį pagrindą taip pat reikia atmesti.
183 Galiausiai, kalbant apie papildomai pateiktą prašymą pakeisti ieškovei skirtos baudos dydį, Bendrasis Teismas mano, kad dėl to, jog nė vienu šioje byloje pateiktu įrodymu negali būti pagrįstas baudos dydžio sumažinimas, nėra reikalo, įgyvendinant neribotą jurisdikciją, tenkinti šio prašymo.
184 Remiantis tuo, kas išdėstyta, visas ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
185 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Arkema France SA bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2011 m. liepos 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys