BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. birželio 16 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo pripažįstamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Baudos – Senatis – Skirtingas požiūris – Pažeidimo trukmė – Lengvinančios aplinkybės“
Byloje T‑192/06
Caffaro Srl, įsteigta Milane (Italija), atstovaujama advokatų A. Santa Maria ir C. Biscaretti di Ruffia,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą V. Di Bucci ir F. Amato, vėliau Di Bucci ir V. Bottka,
atsakovę,
pirma, dėl prašymo iš dalies panaikinti 2006 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimą C(2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.620 – vandenilio peroksidas ir perboratas), kiek juo Komisija skyrė solidarią baudą ieškovei ir SNIA SpA, antra, dėl prašymo sumažinti minėtą baudą,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro teisėjai V. Vadapalas (pranešėjas), einantis pirmininko pareigas, A. Dittrich ir L. Truchot,
posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 4 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Ieškovė Caffaro Srl, buvusi Industrie Chimiche Caffaro SpA, vėliau pakeitusi pavadinimą į Caffaro SpA, yra pagal Italijos teisę įsteigta bendrovė, kuri iki 1999 m. prekiavo natrio perboratu (toliau – NPB). Faktinių aplinkybių metu ji buvo Caffaro SpA 100 % priklausanti dukterinė įmonė, kuri 2000 m. tapo SNIA SpA.
2 2002 m. lapkričio mėn. Degussa AG pranešė Europos Bendrijų Komisijai, kad vandenilio peroksido (toliau – VP) ir NPB rinkose egzistuoja kartelis, ir paprašė taikyti Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155).
3 Degussa pateikė Komisijai įrodymų, kuriais remdamasi ši galėjo 2003 m. kovo 25 ir 26 d. atlikti patikrinimą trijų įmonių patalpose.
4 2005 m. sausio 26 d. Komisija išsiuntė ieškovei ir kitoms atitinkamoms įmonėms pranešimą apie kaltinimus.
5 2005 m. birželio 28 ir 29 d. išklausiusi atitinkamas įmones, Komisija priėmė 2006 m. gegužės 3 d. Sprendimą C(2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB, EKA Chemicals, Degussa, Edison, FMC Corp., FMC Foret SA, Kemira Oyj, Air liquide SA, Chemoxal SA, SNIA, ieškovę, Solvay SA, Solvay Solexis SpA, Total SA, Elf Aquitaine SA ir Arkema (byla COMP/F/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2006 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 353, p. 54). Apie jį ieškovei pranešta 2006 m. gegužės 8 d. raštu.
Ginčijamas sprendimas
6 Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad jo adresatės dalyvavo darant vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, susijusį su VP ir jo tolesnės gamybos etapo produktu NPB (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).
7 Konstatuotas pažeidimas nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo daugiausia susijęs su komerciškai svarbios ir konfidencialios su rinkomis ir įmonėmis susijusios informacijos pasikeitimu tarp konkurentų, gamybos bei galimų ir realių gamybinių pajėgumų ribojimu bei reguliavimu, rinkos dalių ir pirkėjų pasiskirstymu bei tikslinių kainų nustatymu ir kontrole.
8 Ieškovė buvo pripažinta atsakinga už pažeidimą „solidariai“ su SNIA (ginčijamo sprendimo 407–412 konstatuojamosios dalys).
9 Kad apskaičiuotų baudų dydį, Komisija taikė Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir [AP] 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse (OL C 9, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) nustatytą metodą.
10 Komisija nustatė pagrindines baudas atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę (ginčijamo sprendimo 452 konstatuojamoji dalis), o tas pažeidimas pripažintas labai sunkiu (ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamoji dalis).
11 Pritaikius diferencijuotą požiūrį ieškovė buvo priskirta ketvirtajai ir paskutinei kategorijai, už kurią skiriama pradinė 1,875 mln. EUR bauda. Nustatydama šią sumą Komisija, atsižvelgusi į aplinkybę, jog neįrodyta, kad ieškovė žinojo arba būtinai turėjo žinoti apie bendrą antikonkurencinių susitarimų planą, sumažino baudą 25 % (ginčijamo sprendimo 460–462 konstatuojamosios dalys).
12 Kadangi ieškovė dalyvavo darant pažeidimą, pasak Komisijos, nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d., t. y. metus ir septynis mėnesius, jai skirta pradinė bauda padidinta 15 % (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis).
13 Komisija konstatavo, kad ieškovės vaidmuo darant pažeidimą buvo pasyvus ir nesvarbus, ir atsižvelgusi į šią lengvinančią aplinkybę sumažino baudą 50 % (ginčijamo sprendimo 476 ir 477 konstatuojamosios dalys).
14 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio l punkte nustatyta, kad ieškovė pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kai 1997 m. gegužės 29 d. – 1998 m. gruodžio 31 d. dalyvavo darant atitinkamą pažeidimą.
15 Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio g punkte Komisija skyrė ieškovei „solidariai“ su SNIA 1,078 mln. EUR baudą.
Procesas ir šalių reikalavimai
16 Ši byla buvo pradėta ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2006 m. liepos 18 dieną.
17 Kadangi Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas buvo priskirtas šeštajai kolegijai, o išklausius šalis ši byla buvo priskirta šeštajai išplėstinei kolegijai.
18 2009 m. gruodžio 22 d. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, raštu pateikė ieškovei klausimą, į kurį ji atsakė per nustatytą terminą.
19 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (buvęs Pirmosios instancijos teismas) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2010 m. kovo 4 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
20 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 32 straipsnį, kadangi du kolegijos nariai negalėjo dalyvauti pasitarimuose, Bendrojo Teismo pasitarimuose toliau dalyvavo trys šį sprendimą pasirašę teisėjai.
21 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo Komisija skyrė jai solidariai su SNIA baudą,
– nepatenkinus pirmojo prašymo, sumažinti baudą iki simbolinio dydžio,
– nepatenkinus nurodytų prašymų, atsižvelgti į tai, kad ji trumpai dalyvavo darant pažeidimą, taip pat į lengvinančias aplinkybes ir „iš esmės sumažinti“ šią baudą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
22 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
23 Grįsdama ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kiek Komisija skyrė juo ieškovei baudą solidariai su SNIA, arba baudos sumažinimo, ieškovė nurodo penkis pagrindus, susijusius su teisės ir faktinių aplinkybių, pirma, aplinkybės, kad ji yra „auka, o ne kartelio dėl [VP] dalyvė“, antra, taikant diferencijuotą požiūrį tariamai klaidingai pasirinktų referencinių metų, trečia, jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmės vertinimo, ketvirta, 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB 81] ir [82] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 25 straipsnio 2 dalyje nustatyto senaties termino taikymo, penkta, lengvinančių aplinkybių vertinimo, vertinimo klaidomis.
Dėl ieškovės nurodyto tariamo „aukos, o ne kartelio dėl VP dalyvės“ statuso
Šalių argumentai
24 Ieškovė teigia, kad ji yra „kartelio auka“, nes 1999 m. pasišalino iš (NPB) rinkos būtent dėl VP rinkoje sudarytų neteisėtų susitarimų. Iš tiesų ji buvo priversta pirkti VP, t. y. vienintelę žaliavą, reikalingą gaminant NPB, iš kartelyje dalyvavusių gamintojų, jos tiesioginių konkurentų NPB rinkoje.
25 Ekonomiškai ieškovė buvo visiškai priklausoma nuo VP gamintojų, nes negalėjo vykdyti savo prekybos politikos NPB rinkoje, atsižvelgdama į numanomą kainų padidėjimą VP rinkoje. Pati Komisija tvirtino, jog „neįrodyta, kad [ieškovė] žinojo arba būtinai [turėjo] žinoti apie bendrą antikonkurencinių susitarimų planą“ (ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamoji dalis).
26 Ieškovė nurodo, kad keliuose ankstesniuose sprendimuose Komisija nusprendė neskirti baudos šių neteisėtų susitarimų dalyvėms, jeigu jos buvo nesuinteresuotos taip elgtis arba buvo ekonomiškai priklausomos nuo kitų minėtame susitarime dalyvavusių įmonių. Kitais panašiais atvejais Komisija skyrė tik simbolinę baudą. Be to, Komisijos galimybė skirti simbolinę baudą aiškiai numatyta gairių 5 punkto d papunktyje.
27 Komisija turi atsižvelgti į savo ankstesnius sprendimus, nes tokių yra daug ir juose nagrinėjamos bylos yra panašios į šią. Jų bendras požymis yra tas, kad, kaip teigia ieškovė, atitinkamos įmonės dalyvavo būdamos nesuinteresuotos sudarytuose susitarimuose arba, bet kuriuo atveju, buvo priklausomos nuo kitų susitarimo dalyvių. Ieškovės padėtis gali būti lyginama su platintojo padėtimi vertikalaus susitarimo, sudaryto su gamintoju, atveju, nes abiem atvejais kalbama apie ekonomiškai priklausomas įmones.
28 Konkrečiai kalbant, ieškovės padėtis turi daug bendro su Compagnie maritime maïroise (CMZ) padėtimi, aptarta 1992 m. gruodžio 23 d. Sprendime 93/82/EEB dėl [EB 81] (IV/32.448 ir IV/32.450 – Cewal, Cowac, Ukwal) ir [EB 82] straipsnių taikymo procedūros (IV/32.448 ir IV/32.450 – Cewal) (OL L 34, 1993, p. 20), t. y. bendrovės, kuriai Komisija nusprendė neskirti baudos dėl to, kad ši iš nustatyto pažeidimo negavo jokios naudos.
29 Neatsižvelgusi į tas pačias aplinkybes, kiek tai susiję su ieškove, Komisija pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalis, gaires ir pareigą motyvuoti. Atliekant nagrinėjamą vertinimą buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir piktnaudžiauta įgaliojimais. Be to, Komisija nepagrįstai supainiojo ieškovės ir Atochem SA, Kemira ir Chemoxal, t. y. VP gamintojų statusą (ginčijamo sprendimo 332 konstatuojamosios dalies b punktas).
30 Komisija neatsižvelgė į tai, kad VP gamintojai nustatė tvarką, pagal kurią kainos mažiausiai pusantrų metų buvo dvigubai didesnės, jog ieškovė negamino VP ir buvo visiškai priklausoma nuo šių įmonių, kad ji nežinojo apie bendrą kartelio planą, kad turėjo ištverti esminį VP kainų padidėjimą, o tai buvo pagrindinis veiksnys, dėl kurio ji esant karteliui pasišalino iš NPB rinkos, kad net pakeitusi tiekėją ji negavo jokios naudos, nes kainas suvienodino visi VP gamintojai, ir kad negalėjo vykdyti savo prekybos politikos NPB rinkoje, nes niekada nedalyvavo susitikimuose dėl VP. Dėl to, kad į šias aplinkybes neatsižvelgta ir toks pasirinkimas nemotyvuotas, bauda ieškovei skirta neteisėtai.
31 Galiausiai, ieškovei skirta bauda nėra veiksminga kalbant tiek apie tikslą nubausti, tiek apie tikslą atgrasyti, nes ieškovė jau pasišalino iš atitinkamos rinkos, būtent dėl VP rinkoje sudarytų neteisėtų susitarimų, ir todėl jau yra nubausta ir negali padaryti naujo pažeidimo.
32 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
33 Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš ieškinyje pateiktų argumentų, ieškovė, darydama nuorodą į „aukos, o ne [VP] kartelio dalyvės“ statusą, iš tikrųjų neginčija nei savo dalyvavimo darant nagrinėjamą pažeidimą, nei aplinkybės, kad tai buvo vienas pažeidimas.
34 Ieškovė neginčija savo dalyvavimo kartelio susitikimuose, kurie vyko 1997 m. gegužės 28 ir 29 d. Sevilijoje ir 1998 m. gegužės 14 d. Evian le Bene, taip pat neginčija šių susitikimų neteisėto turinio, kaip tai, be kita ko, ginčijamo sprendimo 162–164 ir 226–229 konstatuojamosiose dalyse konstatavo Komisija, o ginčija tik savo dalyvavimo darant aptariamą pažeidimą trukmę, nurodydama trečiąjį pagrindą, kuris bus išnagrinėtas vėliau.
35 Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamą pagrindą, susijusį su aplinkybe, kad ieškovė yra „auka, o ne kartelio dėl [VP] dalyvė“, reikia suprasti kaip pagrindą, kuriuo iš tikrųjų siekiama užginčyti baudos teisėtumą ir dydį atsižvelgiant į ypatingą ieškovės padėtį kartelyje.
36 Iš tiesų ieškovė tik nurodo tam tikras aplinkybes, dėl kurių, jos nuomone, bauda neturėtų būti skirta arba bent jau turėtų būti skirta simbolinė iki 1 000 EUR bauda, numatyta gairių 5 punkto d papunktyje. Visų pirma ji remiasi savo ypatinga NPB, tolesnės VP gamybos etapo produkto, gamintojos padėtimi ir teigia, kad buvo ekonomiškai priklausoma nuo kitų susitarimo šalių, VP arba abiejų nagrinėjamų produktų gamintojų, taip pat nurodo aplinkybę, kad dalyvavo slaptuose susitarimuose būdama nesuinteresuota ir negavo iš jų jokios naudos, nes buvo priversta pasišalinti iš NPB rinkos 1999 m. viduryje.
37 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisijos diskrecija taikyti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, leidžiančių įgyvendinti jai Bendrijos teisėje pavestą priežiūros funkciją. Ši funkcija apima ne tik užduotį nustatyti atskirus pažeidimus ir skirti už juos sankcijas, bet ir pareigą vykdyti bendrą politiką, siekiant taikyti konkurencijos teisei Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 105 punktas).
38 Nustatydama baudas Komisija turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių. Tai, kad praeityje Komisija tam tikros rūšies pažeidimams taikė tam tikro dydžio baudas, neatima iš jos galimybės bet kada padidinti šį dydį, siekiant užtikrinti Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimą (37 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas).
39 Dar didesnė diskrecijos išraiška yra Komisijos gairių 5 punkto d papunktyje nustatyta teisė kai kuriais atvejais skirti „simbolinę“ baudą arba visai jos neskirti.
40 Siekdama šioje byloje užginčyti jai skirtos baudos teisėtumą, pirma, ieškovė atkreipia dėmesį į savo padėtį, t. y. priklausomybę nuo kitų kartelio dalyvių.
41 Pažymėtina, jog faktas, kad ji vykdė veiklą būdama ekonomiškai priklausoma, savaime nėra aplinkybė, kuria remiantis galima panaikinti kartelio dalyvės atsakomybę. Juo labiau į tokią aplinkybę nebūtina atsižvelgti nustatant baudos dydį.
42 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką įmonė, dalyvaujanti antikonkurencinį tikslą turinčiuose susitikimuose, tegul ir dėl kitų ekonomiškai pajėgesnių dalyvių spaudimo, visada turi galimybę pateikti skundą Komisijai, kad atskleistų antikonkurencinius veiksmus, užuot toliau dalyvavusi šiuose susitikimuose (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 178 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 423 punktas). Iš tiesų, net darant prielaidą, kad įmonei buvo daromas spaudimas, kad ji prisijungtų prie kartelio, ji galėjo bet kada apie tai pranešti kompetentingoms institucijoms, užuot prisijungusi prie kartelio (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 344 punktą).
43 Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, nei tariama ieškovės priklausomybė nuo kitos kartelio dalyvės, nei tariamai šios užimama grasinanti pozicija neleidžia apibūdinti padėties kaip tokios, kurią Komisija galėtų laikyti lengvinančia aplinkybe (42 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 424 punktas).
44 Todėl Komisija negali, a fortiori, būti įpareigota atsižvelgti į šias aplinkybes, kad nuspręstų neskirti baudos arba skirti tik simbolinę baudą.
45 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima pritarti ieškovės argumentui dėl neatsižvelgimo į jos ekonominę priklausomybę nuo kitų kartelio dalyvių.
46 Dėl ieškovės nuorodos į ankstesnius Komisijos sprendimus, kuriuose ši neskyrė baudos arba skyrė tik simbolinę baudą, primintina, kad Komisijos sprendimų priėmimo praktika negali būti teisiniu pagrindu skiriant baudas konkurencijos srityje, ir sprendimai, susiję su kitomis bylomis, yra tik papildomas rodiklis, kad gali būti pažeistas vienodo požiūrio principas, mat mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės, kaip antai rinkos, prekės, įmonės ir aptariami laikotarpiai, bus tapačios (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 201 ir 205 punktai ir 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 60 punktas).
47 Visgi esant ir tokioms aplinkybėms Komisija privalo laikytis vienodo požiūrio principo ir negali panašių situacijų vertinti skirtingai arba skirtingas situacijas vertinti vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas.
48 Pažymėtina, kad aptariamos situacijos bylose, kuriose buvo priimti ieškovės nurodyti ankstesni Komisijos sprendimai, iš esmės skiriasi nuo situacijos šioje byloje.
49 Pirma, ieškovė nurodo daug sprendimų dėl gamintojo ir platintojų susitarimų ir suderintų veiksmų, apimančių lygiagrečiam importui arba eksportui kliudančias priemones.
50 Iš šių sprendimų matyti, kad kai kuriose bylose dėl vertikalių apribojimų Komisija atsižvelgė į aplinkybę, jog platintojai, kurie yra ekonomiškai daug silpnesnės įmonės, vykdė veiklą gamintojui darant spaudimą ir nepaisė savo ekonominių interesų, nes bijojo, kad iš jų bus atimta išimtinė platinimo teisė. Be to, Komisija kiekvienu konkrečiu atveju nusprendė nepripažinti platintojų atsakingais, neskirti jiems baudos arba skirti tik labai nedidelę baudą.
51 Tačiau reikia pažymėti, kad tokių samprotavimų negalima tiesiogiai pritaikyti horizontalių apribojimų atvejais, kaip antai šioje byloje nagrinėjamas kartelis dėl kainų ir rinkų pasidalijimo, kurie pagal savo pobūdį yra labai sunkūs pažeidimai ir kuriuos paprastai nustato panašų ekonominį vaidmenį vaidinančios įmonės, nes visos jos gamina aptariamą prekę arba prekes.
52 Iš tikrųjų šiuo atveju ieškovė dalyvavo viename pažeidime, susijusiame su VP ir NPB rinkomis. Aplinkybė, kad ji gamino tik NPB, kad privalėjo pirkti VP iš kitų kartelio dalyvių ir todėl tarifais VP pirkimo rinkoje jai buvo daromas spaudimas, neįrodo, kad ji buvo verčiama neteisėtai elgtis NPB rinkoje. Kad ir kaip būtų, ieškovė nepateikia jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad kitos kartelio dalyvės darė jai spaudimą, pavyzdžiui, grasindamos nutraukti VP tiekimą, jei bus pažeista NPB rinkoje nustatyta slapta tvarka.
53 Antra, dėl horizontalių apribojimų ieškovė daro nuorodą į 1994 m. kovo 29 d. Komisijos sprendimą 94/210/EB dėl [EB 81] ir [82] straipsnių taikymo procedūros (byla 33.941 – HOV‑SVZ/MCN) (OL L 104, p. 34) ir 2004 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimą C(2004) 4030 dėl [EB] 81 straipsnio 1 dalies taikymo procedūros (byla 38.238 – Žaliavinis tabakas – Ispanija), kurio santrauka paskelbta 2007 m. balandžio 19 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 102, p. 14).
54 Pastebėtina, kad Sprendimas 94/210 susijęs su geležinkelio įmonėmis, dalyvavusiomis „gynybiniame kartelyje“, skirtame kovoti su dominuojančios įmonės kainų politikos pasekmėmis, tame pačiame sprendime išnagrinėtomis atsižvelgiant į EB 82 straipsnį. Minėto sprendimo 109–112 konstatuojamosiose dalyse Komisija, be kita ko, pažymėjo, kad „paprastai <...> dėl gynybinio pobūdžio kartelio baudos įmonėms negali būti neskirtos“, o po to nusprendė, kad „atsižvelgiant į <...> nagrinėjamo atvejo ypatumą <...> ne[reikėjo] skirti baudos už [EB 81] straipsnio pažeidimą“.
55 Kalbėdama apie Sprendimą C(2004) 4030, susijusį su dviem karteliais, atitinkamai, tarp tabako perdirbimo įmonių ir tarp gamintojų atstovų, Komisija dėl antrojo kartelio priėjo prie išvados, kad kiekvienam gamintojų atstovui reikia skirti tik simbolinę 1 000 EUR baudą, nes dėl nacionalinės teisės aktų kilo nemažai abejonių dėl jų elgesio teisėtumo. Iš tiesų Komisija konstatavo, kad Ispanijos valdžios institucijos mažų mažiausia paskatino gamintojų atstovus toliau derėtis dėl kainų, o Žemės ūkio ministerija net pritarė suderintų kainų lentelėms, kurios buvo pridėtos prie Ispanijos Oficialiajame leidinyje paskelbtos tipinės sutarties (Sprendimo C(2004) 4030 425–431 konstatuojamosios dalys).
56 Iš šių samprotavimų aišku, kad abu ieškovės nurodyti sprendimai yra atskirai paimti sprendimai, pagrįsti specifinėmis aplinkybėmis, kurios visai nepanašios į ieškovės šioje byloje nurodytas aplinkybes.
57 Todėl kalbant apie atsižvelgimą į ekonominę priklausomybę nuo kitų kartelio dalyvių negalima pritarti ieškovės argumentui dėl tariamos „diskriminacijos“ Komisijos priimtų sprendimų atžvilgiu.
58 Antra, ieškovė nurodo, kad negavo iš kartelio jokios naudos ar net patyrė žalą.
59 Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aplinkybė, jog įmonė iš pažeidimo negavo jokios naudos, negali būti kliūtis skiriant jai baudą, kitaip bauda prarastų savo atgrasantį pobūdį. Tai reiškia, kad Komisija, nustatydama baudas, neprivalo nei įrodyti, kad pažeidimas suteikė atitinkamoms įmonėms neteisėtų privalumų, nei, prireikus, atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas pažeidimas nesuteikė jokios naudos (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 4881 punktas ir 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02 ir T‑126/02, T‑128/02 ir T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 671 punktas).
60 Tokios naudos nebuvimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe, į kurią gali būti atsižvelgta nustatant baudos dydį (2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SNCZ prieš Komisiją, T‑52/02, Rink. p. II‑5005, 91 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 442 punktas), ir todėl negali būti laikomas simbolinės baudos skyrimą pateisinančiu motyvu.
61 Iš principo tas pats pasakytina apie tariamą aplinkybę, kad ieškovė dalyvavo slaptame susitarime su konkurentais pati būdama tuo ekonomiškai nesiinteresuota ir kad dėl šio slapto susitarimo jai buvo padarytas neigiamas poveikis. Tokia aplinkybė, net padarius prielaidą, kad yra įrodyta, nėra veiksnys, į kurį būtinai reikia atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę ir, a fortiori, kaip į simbolinės baudos skyrimą pateisinančią aplinkybę.
62 Pagal teismo praktiką įmonė, kuri toliau derasi su konkurentais dėl kainų, neatsižvelgiant į tai, kad ji patiria žalą, negali būti laikoma padariusi lengvesnį pažeidimą nei kitos slaptame susitarime taip pat dalyvaujančios įmonės (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Europa Carton prieš Komisiją, T‑304/94, Rink. p. II‑869, 141 punktą).
63 Šiomis aplinkybėmis, dėl ieškovės argumento, susijusio su Sprendime 93/82 nustatyta CMZ padėtimi, pastebėtina, kad iš šio sprendimo 111 ir 112 konstatuojamųjų dalių, pavadintų „Dalyvavimo laipsnis“, matyti, jog Komisija nusprendė neskirti CMZ baudos iš esmės dėl priežasčių, susijusių su jos dalyvavimu darant pažeidimą ir ypač pasyvumu atitinkamoje rinkoje, o dėl pažeidimo gautos naudos nebuvimas buvo paminėtas tik dėl išsamumo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Teismas patvirtino, jog Komisija turėjo teisę neskirti baudos atitinkamai įmonei, motyvuodama tuo, kad ši buvo visiškai kitokioje finansinėje ir komercinėje padėtyje nei kitos tuo metu darant pažeidimą dalyvavusios įmonės (2008 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Compagnie maritime belge prieš Komisiją, T‑276/04, Rink. p. II‑1277, 96 punktas).
64 Todėl atskirai paimtas sprendimas, priimtas byloje, kuri, beje, nepanaši į nagrinėjamą atvejį, negali patvirtinti ieškovės argumento, susijusio su būtinybe atsižvelgti į tai, kad iš pažeidimo nebuvo gauta naudos.
65 Dėl šios priežasties ieškovė negali pagrįstai teigti, jog Komisija privalėjo neskirti jai baudos arba skirti tik simbolinę baudą ir atsižvelgti į tai, kad ji negavo jokios naudos iš kartelio ar net patyrė neigiamų pasekmių.
66 Galiausiai, trečia, dėl ieškovės argumento, kad bauda neveiksminga kalbant tiek apie tikslą nubausti, tiek apie tikslą atgrasyti, primintina, kad atgrasymo faktorius vertinamas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, o ne tik į išskirtinę atitinkamos įmonės padėtį (2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 23 punktas ir 2009 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nintendo ir Nintendo of Europe prieš Komisiją, T‑13/03, Rink. p. II‑947, 71 punktas).
67 Be to, vertinant neprivaloma nustatyti, kokia yra tikimybė, kad nagrinėjama įmonė kartos pažeidimą. Iš tiesų atgrasyti siekiama ne tik konkrečiai sprendime, kuriuo skiriamos baudos, nurodytas įmones, nes panašaus dydžio ir tokius pačius išteklius turinčias įmones taip pat reikia skatinti susilaikyti nuo panašių konkurencijos normų pažeidimo (šiuo klausimu žr. 66 punkte minėto Sprendimo Nintendo ir Nintendo of Europe prieš Komisiją 72 ir 73 punktus).
68 Bet kuriuo atveju, kadangi ieškovė nenutraukė visos ekonominės veiklos, aplinkybė, kad ji nebevykdo veiklos atitinkamoje rinkoje, nepaneigia būtinybės užtikrinti jai skirtos baudos atgrasomąjį pobūdį.
69 Dėl tikslo nubausti pakanka pažymėti, kad komercinės veiklos atitinkamoje rinkoje nutraukimas, dėl kurio aptariamai įmonei neskiriama bauda už padarytą pažeidimą, prieštarauja šiam tikslui.
70 Todėl ieškovei skirta bauda negali būti laikoma neveiksminga.
71 Galiausiai, pažymėtina, kad iš nurodytų aplinkybių, vertinant jas kaip visumą, nematyti, jog Komisija būtų peržengusi diskreciją, kurią ji turi įgyvendinama įgaliojimus skirti ieškovei sankcijas.
72 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Komisija atsižvelgė į veiksnius, parodančius ieškovės dalyvavimą darant pažeidimą, ir sumažino jos pradinę baudą 25 %, motyvuodama tuo, jog neįrodyta, kad ieškovė žinojo apie bendrą antikonkurencinių susitarimų planą (ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamoji dalis), taip pat sumažino baudą 50 % dėl lengvinančios aplinkybės, susijusios su tuo, kad jos vaidmuo buvo pasyvus ir nesvarbus, o jos dalyvavimo kartelyje negalima lyginti su kitų aktyvių narių dalyvavimu (ginčijamo sprendimo 476 ir 477 konstatuojamosios dalys).
73 Be to, argumentu, kad Komisija tariamai lygino jos padėtį su VP gamintojų padėtimi, ieškovė tik daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 332 konstatuojamosios dalies b punktą, pagal kurį aplinkybė, jog kai kurios įmonės gamino tik vieną ar kitą aptariamą produktą, nepaneigia išvados, kad tai yra vienas pažeidimas. Kadangi ieškovė neginčija, jog nagrinėjamas pažeidimas yra vienas, jos argumentas yra netinkamas.
74 Atsižvelgiant į tai, reikia atmesti ieškovės argumentą dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 66–70 punktų, jai paskirta bauda atitinka ja siekiamą tikslą, tiek kalbant apie tikslą nubausti, tiek apie tikslą atgrasyti.
75 Beje, reikia atmesti ieškovės kaltinimą, susijusį su tariamu pareigos motyvuoti pažeidimu, nurodytą vien tik šio ieškinio pagrindo pavadinime, tačiau neišvystytą nei per posėdį pateiktose rašytinėse, nei žodinėse pastabose.
76 Iš tiesų, net darant prielaidą, kad šiuo kaltinimu ieškovė kaltina Komisiją nepateikus nuomonės dėl jos ypatingos padėties kartelyje, pastebėtina, kad, pirma, ginčijamo sprendimo 461 ir 474–477 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė argumentus, pateisinančius baudos sumažinimą dėl ypatingos ieškovės padėties, antra, ji neprivalėjo išreikšti nuomonės dėl galimo simbolinės baudos skyrimo, nes gairių 5 punkto d papunktyje ši galimybė numatyta tik išimtiniais atvejais.
77 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis pagrindas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl referencinių metų, į kuriuos atsižvelgta taikant diferencijuotą vertinimą
Šalių argumentai
78 Ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidą, kai taikydama diferencijuotą vertinimą rėmėsi jos rinkos dalimi 1998 m., nors visų kitų ginčijamo sprendimo adresačių atveju atsižvelgė į 1999 m., paskutiniais ištisais pažeidimo metais, turimas rinkos dalis. Komisija taip pat pažeidė vienodo požiūrio principą, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį ir gaires.
79 Komisija privalėjo pasirinkti referenciniais metais paskutinius ištisus metus, kuriais buvo konstatuotas pažeidimas. Be to, iš 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją (C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 129 punktas) matyti, kad tik rėmimasis vienais referenciniais metais visų darant tą patį pažeidimą dalyvavusių įmonių atžvilgiu garantuoja vienodą požiūrį. Ankstesniuose sprendimuose Komisija rėmėsi tais pačiais referenciniais metais, nors įvairios įmonės dalyvavo darant pažeidimą skirtingais laikotarpiais.
80 Pasirinkusi ieškovės atveju 1998 m. referenciniais metais, Komisija siekė padidinti baudos dydį. 1999 m. ieškovės apyvarta, taip pat atitinkama rinkos dalis, buvo iš esmės mažesnės nei 1998 m., nes pasaulio mastu jos apyvarta iš NPB sumažėjo nuo 12,9 mln. EUR 1998 m. iki 9,1 mln. EUR 1999 m.
81 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
82 Gairių 1 punkto A dalies šeštoje pastraipoje numatyta, kad jei pažeidimą padaro kelios įmonės, tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į konkretų kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir pritaikyti pradinį baudos dydį atsižvelgiant į kiekvienos įmonės konkrečius požymius.
83 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, atliekant tokį kartelio dalyvių skirstymą į kategorijas, siekiant taikyti diferencijuotą vertinimą pradinių baudų nustatymo stadijoje, turi būti laikomasi vienodo požiūrio principo, pagal kurį draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai arba skirtingas situacijas vertinti vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas. Be to, baudų dydis turi bent jau būti proporcingas duomenų, į kuriuos atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, atžvilgiu (žr. 42 punkte minėto Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 219 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką)
84 Vertindamas, ar kartelio dalyvių suskirstymas į kategorijas yra suderinamas su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, ir tikrindamas Komisijos naudojimosi šioje srityje turima diskrecija teisėtumą, Bendrasis Teismas vis dėlto turi apsiriboti patikrinimu, ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas (2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 416 punktas ir 42 punkte minėto Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 220 punktas).
85 Šiuo atveju siekdama nustatyti asmeninę kiekvienos dalyvės, išskyrus ieškovę, vaidmenį, Komisija atsižvelgė į rinkos dalis, užimamas pagal abiejų nagrinėjamų produktų bendrus pardavimus pasaulinėje rinkoje 1999 m., paskutiniais ištisais metais, kai pažeidimas buvo konstatuotas abiejų šių produktų atžvilgiu. Ieškovės atveju Komisija atsižvelgė į jos rinkos dalį 1998 m., paskutiniais jos dalyvavimo darant pažeidimą metais (ginčijamo sprendimo 460 konstatuojamoji dalis).
86 Be to, Komisija, atsižvelgusi į aplinkybę, jog neįrodyta, kad ieškovė žinojo arba būtinai turėjo žinoti apie bendrą antikonkurencinių susitarimų planą, sumažino pradinę ieškovei skirtą baudą 25 % (ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamoji dalis).
87 Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog taikant diferencijuotą vertinimą vieno kartelio nario atžvilgiu remiamasi kitais referenciniais metais, savaime nelemia vienodo požiūrio principo pažeidimo.
88 Aišku, Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad rėmimasis visų tame pačiame pažeidime dalyvavusių įmonių atžvilgiu tais pačiais referenciniais metais garantuoja, jog kiekviena įmonė bus vertinama lygiai taip pat kaip kitos, nes sankcijos bus nustatytos vienodai, antra, kad pasirinkti referenciniai metai, kurie yra pažeidimo laikotarpio dalis, leidžia įvertinti padaryto pažeidimo mastą atsižvelgiant į tikrąją ekonominę padėtį, tokią, kokia ji buvo per šį laikotarpį (79 punkte minėto Sprendimo Aristrain prieš Komisiją 129 punktas).
89 Tačiau, priešingai nei teigia ieškovė, tai nereiškia, kad bendrų metų pasirinkimas yra vienintelis būdas nustatyti sankcijas nepažeidžiant vienodo požiūrio principo.
90 Konkrečiai kalbant, Komisija taip pat gali atsižvelgti į tai, kad konkrečios įmonės atveju bendri referenciniai metai nepatenka į laikotarpį, kuris buvo nurodytas kaip laikotarpis, kada ji dalyvavo darant pažeidimą, ir todėl tinkamai neparodo jos vaidmens pažeidime, ir remdamasi šia aplinkybe gali atsižvelgti į jos apyvartą kitais nei bendri referenciniai metai metais su sąlyga, kad kartelio dalyvių suskirstymas į kategorijas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas.
91 Iš tikrųjų, remiantis analogiškais samprotavimais, kiek tai susiję su įmone, kuri nebevykdo veiklos rinkoje kitų kartelio dalyvių atveju paimtais verslo metais, neparodančiais dėl šios priežasties jos tikrosios ekonominės padėties, reikia pasirinkti kitus referencinius verslo metus, taikant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 10 % apyvartos ribą (šiuo klausimu žr. 46 punkte minėto 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 28–30 ir 43 punktus ir 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, T‑33/02, Rink. p. II‑4973, 74 punktą).
92 Todėl šioje byloje konstatavusi, jog ieškovės bendrais referenciniais metais, kuriais remiamasi kitų kartelyje dalyvavusių įmonių atžvilgiu, pasiekti pardavimai nėra patikimas jos tikrosios ekonominės padėties per pažeidimo laikotarpį rodiklis, visų pirma todėl, kad ji jau nustojo dalyvauti darant pažeidimą, Komisija galėjo teisėtai remtis pardavimais 1998 m., t. y. paskutiniais jos dalyvavimo kartelyje metais.
93 Beje, pažymėtina, kad šis kriterijus buvo objektyviai taikomas visoms kartelio dalyvėms, t. y. visoms aptariamoms įmonėms, išskyrus ieškovę, dalyvavusioms kartelyje 1999 m., t. y. paskutiniais jų dalyvavimo darant pažeidimą, susijusį su abiem minėtais produktais, metais.
94 Be to, ieškovė neįrodė, kad dėl to, jog jos atžvilgiu buvo pasirinkti kiti referenciniai metai, priskyrimas kategorijoms vyko nenuosekliai.
95 Iš tikrųjų pastebėtina, kad ieškovė yra vienintelė įmonė, priskirta ketvirtai ir paskutinei kategorijai, už kurią skiriama pradinė 1,875 mln. EUR bauda (arba 2,5 mln. EUR iki ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamojoje dalyje pritaikyto sumažinimo), kuri atitinkamai yra daug mažesnė nei bauda, skiriama už trečią kategoriją, būtent, 20 mln. EUR. Beje, ieškovės 1998 m. ir 1999 m. turimų rinkos dalių skirtumas yra santykinai nedidelis, ypač lyginant su skirtumu tarp įvairių trečiai kategorijai priskirtų įmonių turimų rinkos dalių, nes šis skirtumas puikiai paaiškinamas sumų, į kurias atsižvelgiama, suvienodinimu.
96 Šiuo klausimu primintina, kad aplinkybės, jog kiekvienai kategorijai nustatytos pradinės baudos nėra visiškai proporcingos atitinkamų įmonių turimoms rinkos dalims, negalima ginčyti, nes tai yra tik baudų suvienodinimo rezultatas (84 punkte minėto Sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 411 punktas).
97 Tačiau ieškovės nurodytas skirtumas tarp rinkos dalių 1998 m. ir 1999m. nėra toks didelis, kad dėl Komisijos pritaikyto metodo būtų pateiktas per daug iškreiptas nagrinėjamų rinkų vaizdas (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 159 punktą ir 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, T‑68/04, Rink. p. II‑2511, 70 punktą).
98 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia atmesti šį pagrindą kaip nepriimtiną.
Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmės nustatymo
Šalių argumentai
99 Ieškovė ginčija dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, kurią Komisija jos atžvilgiu konstatavo apskaičiuodama baudos dydį. Šiuo klausimu ji pažymi, kad faktai yra iškreipti, piktnaudžiauta įgaliojimais, pažeista teisė į gynybą, motyvai yra nepakankami, o, be to, pažeistos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalys ir gairės.
100 Iš esmės ji ginčija savo dalyvavimą Europos chemijos pramonės tarybos (CEFIC) posėdyje 1998 m. lapkričio 26 d. Briuselyje (ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamoji dalis) ir tvirtina, kad per minėtą posėdį jos atstovas dalyvavo tik teisėtuose pokalbiuose. Darydama išvadą apie jos dalyvavimą per posėdžio pertraukas vykusiuose pokalbiuose, Komisija rėmėsi Degussa pareiškimu, kuriame buvo tik išvardyti visi CEFIC posėdžio dalyviai. Remdamasi šiuo pareiškimu Komisija negalėjo teigti, kad visi „be išimčių“ CEFIC posėdyje dalyvavę asmenys taip pat dalyvavo neteisėtuose pokalbiuose. Aplinkybė, kad atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Degussa „nesugrįžo“ prie šių pareiškimų ir juo labiau jų nepakeitė (ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamoji dalis), nieko neįrodo, nes jau pradinis Degussa pareiškimas buvo nepakankamai išsamus.
101 Beje, ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamojoje dalyje Komisija, siekdama pagrįsti kaltinimą dėl ieškovės dalyvavimo posėdyje Briuselyje, pasinaudojo įrodymais, paimtais iš Degussa atsakymo į pranešimą apie kaltinimus, su kuriuo ieškovė neturėjo galimybės susipažinti. Tai pažeidžia jos teisę į gynybą.
102 Kad ir kaip būtų, Degussa pareiškimas negali būti laikomas kaltinamuoju įrodymu, nes ieškovė jį ginčija, be to, jo nepatvirtina kiti įrodymai. Beje, Komisija netiesiogiai pripažino, kad ieškovė nedalyvavo posėdyje Briuselyje, nes tvirtino, kad ieškovės dalyvavimas darant pažeidimą apsiribojo dviem susitikimais (ginčijamo sprendimo 476 konstatuojamoji dalis), t. y. tik Sevilijoje ir Evian le Bene.
103 Anot ieškovės, kadangi neįrodyta, kad ji dalyvavo posėdyje Briuselyje, galutine jos dalyvavimo darant pažeidimą data Komisija turėtų laikyti 1998 m. gegužės 14 d., t. y. susitikimą Evian le Bene. Iš tiesų ieškovė netaikė susitarimų dėl NPB kainų, nustatytų per susitikimą Evian le Bene. Tai patvirtinama jos nedalyvavimu kituose penkiuose 1998 m. susitikimuose, per kuriuos buvo kalbama apie Evian le Bene sudaryto susitarimo vykdymą, ir jos sprendimu pasitraukti iš NPB rinkos, priimtu paskutiniais 1998 m. mėnesiais.
104 Taigi Komisija klaidingai nustatė, kad ieškovės dalyvavo darant pažeidimą vienus metus ir septinis mėnesius, o ne vienus metus, būtent, nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1998 m. gegužės 14 d., ir nepagrįstai padidino baudą dėl šios trukmės.
105 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
106 Iš bylos medžiagos matyti, kad pranešime apie kaltinimus Komisija kaltino ieškovę tuo, jog nuo 1996 m. gegužės 24 d. iki 1999 m. birželio 30 d. ši dalyvavo darant neteisėtus veiksmus. Šis pažeidimo laikotarpis buvo iš esmės sutrumpintas ginčijamame sprendime, kuriame Komisija konstatavo, kad ieškovė dalyvavo darant pažeidimą nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio l punktas).
107 Nagrinėjant šį pagrindą ieškovė ginčija, jog dalyvavo darant pažeidimą tam tikru laikotarpiu, t. y. nuo 1998 m. gegužės 14 d. iki gruodžio 31 d., nes atsižvelgus į šį laikotarpį buvo padidinta jai skirta bauda.
108 Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad, kaip pažymi Komisija, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ieškovė teigė, jog palaikydavo neteisėtus kontaktus, bent jau nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d.
109 Tiesa, šiuo klausimu Teismas nusprendė, kad jei atitinkama įmonė tiesiogiai, aiškiai ir tiksliai pripažino faktų, kuriais pranešime apie kaltinimus ją kaltina Komisija, tikrumą, šiuos faktus reikia pripažinti įrodytais, ir įmonė iš esmės nebeturi galimybės jų ginčyti Bendrajame Teisme (žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff‑Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
110 Vis dėlto šioje byloje, nors ieškovė, ginčydama Komisijos nurodytus kaltinimus dėl laikotarpio nuo 1999 m. gegužės 24 d. iki birželio 30 d., iš tikrųjų pažymėjo, kad „pažeidimo trukmė, kuria ji kaltinama, apima daugiausia laikotarpį [nuo] 1997 m. gegužės 29 d. [iki] 1998 m. gruodžio 31 d.“, tame pačiame atsakyme ji ginčijo savo dalyvavimą per šį laikotarpį vykusiuose neteisėtuose kontaktuose, būtent, 1998 m. rugsėjo 16 d. ir lapkričio 26 d. susitikimuose.
111 Todėl atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ši informacija buvo pateikta, neturi būti laikoma, kad ieškovė tiesiogiai, aiškiai ir tiksliai pripažino savo dalyvavimą darant pažeidimą ginčijamu laikotarpiu.
112 Todėl šis pagrindas yra priimtinas.
113 Dėl šio pagrindo pagrįstumo pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė neginčija nei to, kad 1998 m. gegužės 14 d. Evian le Bene dalyvavo susitikime dėl NPB, nei per šį susitikimą vykusių diskusijų, aprašytų ginčijamo sprendimo 226–230 konstatuojamosiose dalyse, turinio neteisėtumo.
114 Taip pat nustatyta, kad ieškovė nedalyvavo kituose keturiuose kartelio susitikimuose dėl NPB, kurie vyko tarp CEFIC posėdžių 1998 m. gegužės ir lapkričio mėn., būtent, dviejuose trišaliuose susitikimuose dėl Atochem svetainės uždarymo (ginčijamo sprendimo 233 ir 243 konstatuojamosios dalys), „aukšto lygio“ daugiašaliame susitikime ir dvišaliame Solvay ir Degussa susitikime (ginčijamo sprendimo 237 ir 239 konstatuojamosios dalys).
115 Vis dėlto ieškovė ginčija, jog turėjo neteisėtų kontaktų per 1998 m. lapkričio 26 d. CEFIC posėdį Briuselyje, ir tvirtina, kad jos dalyvavimas kartelyje baigėsi 1998 m. gegužės 14 d., t. y. kai įvyko susitikimas Evian le Bene. Ji teigia, kad konstatuodama šiuos kontaktus Komisija nepagrįstai rėmėsi vien Degussa pareiškimu, kuris yra netikslus ir nepatvirtintas kitais įrodymais.
116 Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką kaltinamos įmonės parodymai, kurių tikslumą ginčija kitos įmonės, negali būti laikomi pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nepagrįsti kitais įrodymais (žr. 42 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 285 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
117 Dėl ieškovės dalyvavimo neteisėtuose kontaktuose 1998 m. lapkričio 26 d. iš ginčijamo sprendimo 257 konstatuojamosios dalies matyti, kad „NPB gamintojos (anot Degussa, dalyvavo Ausimont, [ieškovės], Degussa, Atochem, FMC Foret ir Solvay atstovai) per CEFIC posėdžio pertrauką dalyvavo dvišaliuose ir daugiašaliuose pokalbiuose, siekdamos pasikeisti nuomonėmis dėl per Eviane gegužės mėn. vykusį susitikimą nuspręsto NPB kainų didinimo“.
118 Be to, Komisija atmetė ieškovės prieštaravimus dėl šių kontaktų ir nurodė (ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamoji dalis):
„Degussa aiškiai pasakė, kad kai kurie atstovai dalyvavo oficialiame susitikime dėl NPB ir kad per šį susitikimą minėti asmenys turėjo neteisėtų kontaktų (visi be išimties; atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Degussa nesugrįžo prie šių pareiškimų ir juo labiau jų nepakeitė). Prieš tai Atofina taip pat aprašė šias aplinkybes, nežinodama apie Degussa pareiškimus, todėl Komisija mano, kad šios diskusijos tikrai vyko ir kad Degussa išvardyti asmenys tikrai jose dalyvavo.“
119 Remiantis tuo, darytina išvada, kad konstatuodama ieškovės dalyvavimą aptariamuose neteisėtuose kontaktuose Komisija rėmėsi tik Degussa pareiškime, padarytame bendradarbiaujant su Komisija, pateikta informacija.
120 Iš tiesų, nors Komisija taip pat pažymėjo, kad Degussa „nesugrįžo“ prie savo pareiškimų ir kad jos parodymai sutampa su tam tikra Atofina pateikta informacija, šie įrodymai niekaip papildomai nepatvirtina ieškovės dalyvavimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Atofina tik nurodė, kad 1998 m. lapkričio 25 d. vyko susitikimas dėl VP, tačiau neužsiminė apie ieškovę.
121 Taip pat pažymėtina, kad Degussa pareiškime aiškiai nekalbama apie ieškovės dalyvavimą slaptuose kontaktuose, o tik pateikiamas oficialaus CEFIC posėdžio dalyvių, įskaitant vieną ieškovės atstovą, sąrašas bei bendrai tvirtinama, kad per oficialius susitikimus vyko neteisėti dvišaliai kontaktai.
122 Todėl darytina išvada, kad Degussa pareiškime pateikta informacija vienareikšmiškai nepatvirtina ieškovės dalyvavimo neteisėtuose kontaktuose Briuselyje, ir kadangi tai neįrodyta, nėra pakankamas ieškovės dalyvavimo šiuose kontaktuose įrodymas.
123 Taigi Komisija nepagrįstai konstatavo, kad 1998 m. lapkričio 26 d. ieškovė turėjo neteisėtų kontaktų.
124 Dėl šios klaidos primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu tam tikri sprendimo motyvai teisės požiūriu yra pakankami jį pagrįsti, galimos kitų motyvų klaidos, kad ir kaip būtų, neturi įtakos jo rezoliucinei daliai (2005 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EDP prieš Komisiją, T‑87/05, Rink. p. II‑3745, 144 punktas ir 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, Rink. p. II‑5575, 42 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija ir Prancūzija prieš TF1, C‑302/99 P ir C‑308/99 P, Rink. p. I‑5603, 26–29 punktus).
125 Šiuo atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 362 konstatuojamosios dalies, aplinkybės, kad ieškovė dalyvavo darant pažeidimą iki 1998 m. gruodžio 31 d., konstatavimas grindžiamas ne vien tuo, jog ji turėjo neteisėtų kontaktų 1998 m. lapkričio 26 d., bet ir argumentu, kad ieškovė „laikėsi slaptų susitarimų bent jau iki 1998 m. gruodžio 31 d.“, t. y. datos, iki kurios galiojo slapti susitarimai, priimti per 1998 m. gegužės 14 d. susitikimą Evian le Bene.
126 Kadangi ieškovė neginčija nei savo dalyvavimo susitikime Evian le Bene, nei per šį susitikimą sudarytų susitarimų turinio (ginčijamo sprendimo 226–230 konstatuojamosios dalys), konstatavimo, jog ji dalyvavo Evian le Bene sudarytuose ir iki 1998 m. gruodžio 31 d. galiojančiuose susitarimuose, negali paneigti jos argumentas dėl tariamo nagrinėjamų susitarimų netaikymo, kurį tariamai patvirtina jos nedalyvavimas kituose 1998 m. slaptuose susitikimuose, taip pat jos sprendimas pasitraukti iš NPB rinkos, priimtas 1998 m. pabaigoje.
127 Iš tiesų, pirma, aplinkybė, kad įmonė neįgyvendina antikonkurencinį tikslą turėjusio susitikimo sprendimų, negali pašalinti jos atsakomybės už dalyvavimą kartelyje, jei ji viešai neatsiribojo nuo diskusijų turinio (žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 85 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
128 Antra, gali būti pagrįstai laikoma, jog kartelio pasekmės tęsėsi iki slaptuose susitarimuose aiškiai numatytos datos, nesvarbu koks jų konkretus poveikis rinkai (šiuo klausimu žr. 59 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 186 punktą).
129 Be to, kadangi šiuo atveju nustatyta, kad ieškovė prisijungė prie Evian le Bene sudarytų susitarimų, įskaitant nuo antro 1998 m. pusmečio taikomą NPB kainų didinimą (ginčijamo sprendimo 229 ir 362 konstatuojamosios dalys), vien tas faktas, jog ji nusprendė jo netaikyti, net darant prielaidą, kad jis įrodytas, negali turėti įtakos jos atsakomybei už dalyvavimą kartelyje atitinkamu laikotarpiu.
130 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ieškovės argumentas dėl nedalyvavimo susitikimuose 1998 m. antrąjį pusmetį neįrodo, jog ji viešai atsiribojo nuo 1998 m. gegužės 14 d. Evian le Bene sudarytų neteisėtų susitarimų turinio. Be to, nustatyta, kad ieškovė toliau vykdė veiklą NPB rinkoje iki 1999 m. vidurio.
131 Todėl darytina išvada, kad Komisijos konstatavimas, jog ieškovė iki 1998 m. gruodžio 31 d. dalyvavo darant pažeidimą, teisiškai pakankamai pagrįstas aplinkybe, kad ieškovė prisijungė prie slaptų susitarimų, kurie buvo sudaryti per 1998 m. gegužės 14 d. susitikimą Evian le Bene ir turėjo būti vykdomi 1998 m. antrąjį pusmetį.
132 Taigi, aplinkybė, kad Komisija neįrodė ieškovės dalyvavimo 1998 m. lapkričio 26 d. neteisėtuose pokalbiuose, neturi įtakos jos atžvilgiu nustatytai pažeidimo trukmei.
133 Dėl tariamo pareigos motyvuoti pažeidimo pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 125 ir 129 punktų, Komisija ginčijamo sprendimo 226–230 ir 362 konstatuojamosiose dalyse nurodė tiek teisinius argumentus, tiek faktines aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi darydama išvadą apie ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą pabaigos datą.
134 Iš tiesų ginčijamo sprendimo 226–230 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė priežastis, dėl kurių konstatavo, kad ieškovė prisijungė prie per 1998 m. gegužės 14 d. susitikimą Evian le Bene sudarytų slaptų susitarimų. Be to, ginčijamo sprendimo 362 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad „[Evian le Bene] sutartos kainos buvo taikomos iki 1998 m. gruodžio 31 d.“, o „kadangi [ieškovė] bent jau iki 1998 m. gruodžio 31 d. laikėsi slaptų susitarimų, Komisija laiko [šią datą] galutine data, į kurią reikia atsižvelgti nustatant pažeidimo trukmę [jos] atveju“.
135 Galiausiai, kadangi Komisijos išvada dėl ieškovės dalyvavimo 1998 m. lapkričio 26 d. palaikant neteisėtus kontaktus paneigta, nebūtina priimti sprendimą dėl su šia išvada susijusio ieškovės argumento dėl tariamo teisės į gynybą pažeidimo, išplaukiančio iš aplinkybės, kad Komisija, siekdama įrodyti jos dalyvavimą posėdyje Briuselyje, rėmėsi neatskleista informacija, paimta iš Degussa atsakymo į pranešimą apie kaltinimus.
136 Bet kuriuo atveju, šiuo argumentu ieškovė tik tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog „atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Degussa nesugrįžo prie šių pareiškimų [apie neteisėtus kontaktus 1998 m. lapkričio 26 d. Briuselyje] ir juo labiau jų nepakeitė“. Tačiau iš šios nuorodos jokiu būdu neišplaukia, kad Komisija panaudojo papildomą ieškovei nepateiktą įrodymą, dėl kurio gali būti pažeista ieškovės teisė į gynybą.
137 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl penkerių metų senaties termino
Šalių argumentai
138 Ieškovė teigia, kad atsisakiusi konstatuoti, jog suėjo jos dalyvavimui darant pažeidimą taikomas senaties terminas, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalį, jos teisę į gynybą ir pareigą motyvuoti.
139 Ji nurodo, kad nuo to laiko, kai ji nutraukė pažeidimą, būtent, 1998 m. gruodžio 31 d., ir prašymo pateikti informacijos, kuris buvo jai išsiųstas 2004 m. kovo 18 d., praėjo penkeri metai.
140 Ieškovė pripažįsta, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalį senaties terminas nutraukiamas tą dieną, kurią apie tokį veiksmą pranešama bent vienai pažeidime dalyvavusiai įmonei. Tačiau ji pažymi, kad šiuo atveju ji „dėl Komisijos neapdairumo patyrė neigiamų pasekmių“. Iš tikrųjų iki 2004 m. kovo mėn. ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti apie vykstantį tyrimą, nes prieš penkerius metus buvo priversta pasitraukti iš rinkos.
141 Anot ieškovės, nurodančios šio sprendimo 84 punkte minėtą Sprendimą GMA CGM ir kt. prieš Komisiją (484 punktas), senaties termino nutraukimą, kuris yra penkerių metų senaties termino principo išimtis, reikia aiškinti labai siaurai. Šiuo atveju Komisija tik „formaliai išaiškino“ Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį ir nepaaiškino priežasčių, dėl kurių prasidėjus tyrimui neišsiuntė ieškovei prašymo pateikti informacijos. Komisija taip pat neatsižvelgė į senaties termino nutraukimo pagrindą, būtent, administracinio veiksmo veiksmingumą, ir veikė nesilaikydama procedūros skubos reikalavimų ir nepaisydama ieškovės interesų.
142 Taigi ginčijamas sprendimas neteisėtas tiek, kiek Komisija juo skyrė ieškovei baudą, nors ši pasitraukė iš kartelio daugiau kaip prieš penkerius metus iki jos atžvilgiu pradėto tyrimo pradžios. Tokį teiginį patvirtina Komisijos požiūris, taikomas šioje byloje Chemoxal ir Air Liquide atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 448 konstatuojamoji dalis) bei ankstesniuose sprendimuose, kuriuose Komisija neskyrė baudų gamintojams, pasitraukusiems iš kartelio daugiau kaip prieš penkerius metus iki tyrimo pradžios [2004 m. gruodžio 9 d. Komisijos sprendimas 2005/566/EB dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla C.37.533 – Cholino chloridas) (OL L 190, p. 22)].
143 Komisijos elgesys yra neteisėtas, nes remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsniu ji daugiau kaip metus nepranešė ieškovei apie vykstantį tyrimą ir nenurodė nepranešimo priežasčių. Atlikdama tyrimą Komisija „viršijo įgaliojimus“, būtent, iškraipė šios nuostatos tikslą ir nenurodė motyvų. Dėl šio procedūros trūkumo ginčijamas sprendimas yra neteisėtas tiek, kiek juo Komisija skyrė ieškovei baudą.
144 Dėl institucijos nerūpestingumui prilyginamo Komisijos neveiklumo ieškovės atžvilgiu, būtent, pavėluoto prašymo pateikti informacijos išsiuntimo, ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes juo pažeisti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.
145 Komisija nesilaikė pareigos motyvuoti, kai nenurodė motyvų, dėl kurių prašymas ieškovei buvo išsiųstas pavėluotai. Be to, dėl to, kad Komisija atliko veiksmą pavėluotai, buvo neteisėtai apribota ieškovės teisė į gynybą, nes ji turėjo mažiau laiko pasiruošti gynybai ir susipažinti su ginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis.
146 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
147 Pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punktą minėto reglamento 23 ir 24 straipsniuose Komisijai suteiktiems įgaliojimams skirti sankcijas taikomas penkerių metų senaties terminas.
148 Pagal to paties reglamento 25 straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo dienos, kurią padarytas pažeidimas arba, tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais, nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi.
149 Pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalį bet koks Komisijos veiksmas, atliktas pažeidimo tyrimo ar bylos tikslams, nutraukia senaties terminą. Senaties terminas nutraukiamas tą dieną, kurią apie tokį veiksmą pranešama bent vienai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei ar įmonių asociacijai, o pagal to paties reglamento 25 straipsnio 2 dalį jis taikomas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms ar įmonių asociacijoms.
150 Tos pačios taisyklės nustatytos 1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų (OL L 319, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 61) 1 ir 2 straipsniuose.
151 Šioje byloje, kaip matyti iš trečiojo pagrindo analizės (žr. šio sprendimo 131 punktą), Komisija teisingai konstatavo, kad ieškovė dalyvavo darant pažeidimą iki 1998 m. gruodžio 31 d.
152 Nustatyta, kad pirmoji priemonė, kurios Komisija ėmėsi tirdama nagrinėjamą pažeidimą, buvo patikrinimai tam tikrų įmonių patalpose, atlikti 2003 m. kovo 25 ir 26 d. (žr. šio sprendimo 3 punktą), t. y. iki penkerių metų senaties termino ieškovės atžvilgiu pabaigos, todėl priimant ginčijamą sprendimą senaties terminas dar nebuvo suėjęs.
153 Iš to darytina išvada, kad nuobaudų už pažeidimą skyrimo senaties terminas nesuėjo.
154 Ieškovės argumentas, kad tarp pažeidimo nutraukimo ir Komisijos jai išsiųsto prašymo pateikti informacijos praėjo penkeri metai, grindžiamas klaidingu Reglamento Nr. 25 straipsnio 3 ir 4 dalių ir Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsnio 1 ir 2 dalių iš kurių aiškiai matyti, kad senaties terminas nutraukiamas tą dieną, kurią apie tokį veiksmą pranešama bent vienai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei ir jis taikomas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, aiškinimu.
155 Beje, tokių iš minėtų nuostatų aiškiai išplaukiančių teiginių negali paneigti ieškovės argumentai, susiję su būtinybe siaurai aiškinti senaties termino nutraukimo taisykles ir „įgaliojimų viršijimu“, būtent, šios nuostatos tikslo iškraipymu ir motyvų stoka.
156 Be to, ieškovė taip pat nepagrįstai nurodo tariamą „diskriminaciją“, motyvuodama tuo, kad ankstesniuose sprendimuose įmonės nebuvo nubaustos, nes minėtos įmonės buvo akivaizdžiai kitokioje padėtyje nei ji ir Komisijai atliekant pirmuosius pažeidimo tyrimo veiksmus penkerių metų senaties terminas jau buvo suėjęs (ginčijamo sprendimo 448 konstatuojamoji dalis ir Sprendimo 2005/566 184 konstatuojamoji dalis).
157 Dėl ieškovės argumento, grindžiamo teismo praktika, pagal kurią tam, kad penkerių metų senaties terminas būtų teisingai nutrauktas, reikia manyti, jog prašymas pateikti informacijos susijęs su numanomu pažeidimu (84 punkte minėto Sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 484–488 punktai), pakanka pastebėti, kad ieškovė nepateikė jokių argumentų, kuriais būtų siekiama įrodyti, jog aptariami senaties terminą nutraukiantys veiksmai, būtent, 2003 m. kovo 25 ir 26 d. patikrinimai (žr. šio sprendimo 3 punktą), nebuvo pateisinami tyrimo tikslų atžvilgiu arba kad vienintelis jų tikslas buvo dirbtinai pailginti senaties terminą.
158 Taigi ieškovės argumentai dėl tariamai klaidingo senaties taisyklių taikymo nepagrįsti.
159 Nagrinėjant šį pagrindą ieškovė taip pat teigia, kad dėl tariamo Komisijos, kuri išsiuntė ieškovei prašymą pateikti informacijos praėjus beveik metams po tyrimo pradžios, nerūpestingumo pažeisti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai, taip pat jos teisė į gynybą. Be kita ko, ieškovė nurodo, kad tuo metu nežinojo apie tyrimą ir negalėjo apie jį žinoti, nes buvo pasitraukiusi iš aptariamos rinkos.
160 Dėl tariamo teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo tiek, kiek ieškovė remiasi teismo praktika, pagal kurią, jei senaties terminas nenustatytas, esminis teisinio saugumo reikalavimas neleidžia Komisijai nuolat atidėlioti savo teisių įgyvendinimą (2005 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 87–89 punktai), pakanka pažymėti, kad šioje teismo praktikoje nurodytas atvejis neturi reikšmės šioje byloje, nes Komisijos teisei skirti sankcijas, kurią ji įgyvendino ieškovės atžvilgiu, taikomas Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas senaties terminas.
161 Kadangi šioje byloje šio senaties termino buvo laikomasi, skyrus ieškovei baudą negali būti pažeisti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.
162 Dėl tariamo teisės į gynybą pažeidimo tariamai pavėluotai informavus apie vykstantį tyrimą primintina, kad nors Komisija per išankstinio tyrimo stadiją privalo atitinkamai įmonei pateikti tam tikros informacijos, ši prievolė apima informaciją, pateikiamą atitinkamai įmonei tuomet, kai jos atžvilgiu taikoma pirmoji priemonė (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją, T‑99/04, Rink. p. II‑1501, 52–56 punktus).
163 Tačiau šioje byloje ieškovė neginčija, kad buvo tinkamai informuota apie vykstantį tyrimą, kai jos atžvilgiu buvo taikoma pirmoji priemonė, t. y. kai buvo išsiųstas 2004 m. kovo 18 d. prašymas pateikti informacijos.
164 Be to, net darant prielaidą, kad į pačią aplinkybę, jog atliekant pirmuosius pažeidimo tyrimo veiksmus ieškovei nebuvo pranešta apie tyrimą, nebuvo atsižvelgta nagrinėjant tariamai neigiamą poveikį jos teisei į gynybą, pažymėtina, kad, bet kuriuo atveju, ieškovė nenurodė jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių jos teiginį, kad tariamai pavėluotas šios informacijos pateikimas neigiamai paveikė jos gynybos veiksmingumą.
165 Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl lengvinančių aplinkybių vertinimo
Šalių argumentai
166 Ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai pritaikė gaires, iškraipė faktines aplinkybes ir pažeidė pareigą motyvuoti, kai atsisakė pripažinti jos atžvilgiu lengvinančias aplinkybes, būtent, susitarimų nevykdymą ir ekonominės arba finansinės naudos iš pažeidimo nebuvimą.
167 Pirma, ieškovė tvirtina, kad nevykdė susitarimų, sudarytų per susitikimus, kuriuose ji pagal ginčijamą sprendimą tariamai dalyvavo. Kadangi per 1997 m. gegužės mėn. susitikimus Sevilijoje nė vienas susitarimas nebuvo sudarytas (ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis), galima kalbėti tik apie susitarimų dėl NPB, sudarytų per 1998 m. gegužės mėn. susitikimus Evian le Bene, kuriuose buvo numatyta didinti kainas 1998 m. antrąjį pusmetį, vykdymą (ginčijamo sprendimo 229 ir 230 konstatuojamosios dalys).
168 Tačiau nagrinėjamu laikotarpiu ieškovė paprastai mažino NPB pardavimo kainas, išskyrus nedidelį kainos didinimą 1998 m. rugpjūčio mėn., kurį lėmė pagrindinės žaliavos, t. y. VP, kainos padidėjimas. Iki 1999 m. kovo mėn. šios NPB kainos buvo daug mažesnės nei 1998 m. gegužės mėn. Taigi akivaizdu, kad ieškovė nedidino kainų, kaip buvo numatyta Evian le Bene.
169 Atsižvelgiant į ieškovės taikomų ir sutartų kainų skirtumą, taip pat į 1998 m. rudenį priimtą sprendimą pasitraukti iš NPB rinkos, reikia atmesti galimybę, kad ieškovė, kaip teigia Komisija, siekė gauti iš kartelio naudos.
170 Antra, ieškovė nurodo, kad iš tariamo dalyvavimo kartelyje neturėjo jokios ekonominės arba finansinės naudos, atvirkščiai, dėl jo ji pasitraukė iš NPB rinkos. Komisija turėjo atsižvelgti į šį veiksnį, kaip į lengvinančią aplinkybę.
171 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
172 Primintina, kad įvertinusi ginčijamame sprendime lengvinančias aplinkybes Komisija sumažino ieškovei skirtą baudą 50 % už tai, kad jos vaidmuo darant pažeidimą buvo pasyvus ir nesvarbus. Ji konstatavo, kad ieškovės vaidmens kartelyje negalima lyginti su kitų aktyvių dalyvių vaidmeniu, kad ji daug rečiau dalyvavo slaptuose susitikimuose, iš esmės tik dviejuose susitikimuose dėl NPB, o tai parodo jos ribotą dalyvavimą neteisėtuose susitarimuose (ginčijamo sprendimo 476 ir 477 konstatuojamosios dalys).
173 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog gairėse nenumatyta, kad Komisija visais atvejais privalo atskirai atsižvelgti į kiekvieną jų 3 punkte nurodytą lengvinančią aplinkybę. Nors minėtame punkte išvardytos aplinkybės neabejotinai yra tarp tų, į kurias Komisija turi atsižvelgti konkrečioje byloje, pagal šią nuostatą ji neprivalo automatiškai mažinti baudos, kai įmonė pateikia įrodymų, galinčių patvirtinti, jog tokios aplinkybės egzistuoja.
174 Taigi nesant imperatyvios nuostatos dėl lengvinančių aplinkybių, į kurias galima atsižvelgti, Komisija turi tam tikrą diskreciją atlikdama aplinkybių visumos vertinimą ir nustatydama baudos sumažinimo dydį dėl lengvinančių aplinkybių (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 274 ir 275 punktai ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 325 ir 326 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, neskelbiamas Rinkinyje, 204 punktą).
175 Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad bauda ginčijamame sprendime buvo iš esmės sumažinta, dėl ieškovės argumento, jog yra kitų lengvinančių aplinkybių, kurių Komisija nepripažino, net tuo atveju, jei jis pagrįstas, negali būti pripažinta, kad įvertinusi lengvinančias aplinkybes Komisija netinkamai sumažino baudą.
176 Be to, atkreiptinas dėmesys, jog, kad ir kaip būtų, iš ieškovės pateiktų argumentų nematyti, kad be Komisijos nurodytų lengvinančių aplinkybių yra ir kitų.
177 Pirma, dėl tariamo naudos iš pažeidimo nebuvimo primintina, kad Komisija, nustatydama baudas, neprivalo nei įrodyti, kad pažeidimas suteikė atitinkamoms įmonėms neteisėtų privalumų, nei prireikus atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas pažeidimas nesuteikė jokios naudos (žr. 59 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 671 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Konkrečiai kalbant, finansinės naudos dėl pažeidimo nebuvimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe (žr. 60 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 442 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
178 Antra, kalbant apie tai, kad susitarimai faktiškai nebuvo vykdomi, t. y. apie aplinkybę, numatytą gairių 3 punkto antroje įtraukoje, reikia patikrinti, ar ieškovė pateikė argumentų, galinčių patvirtinti, jog neteisėtų susitarimų galiojimo laikotarpiu ieškovė iš tikrųjų jų netaikė konkuruodama rinkoje, arba bent tai, ar ji taip aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelinį susitarimą įgyvendinančius įsipareigojimus, kad sutrukdė paties kartelio veikimui (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 113 punktas ir 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 196 punktas).
179 Šiuo klausimu primintina, kad ieškovė kaltinama pažeidimu dėl savo dalyvavimo, pirma, 1997 m. gegužės 29 d. neteisėtuose susitikimuose Sevilijoje, kurie baigėsi nesudarius slapto susitarimo (ginčijamo sprendimo 162–164 konstatuojamosios dalys), antra, 1998 m. gegužės 14 d. susitikime Evian le Bene, per kurį buvo sudaryti neteisėti susitarimai dėl rinkos dalių ir NPB kainų, taikomų 1998 m. antrąjį pusmetį (ginčijamo sprendimo 226–230 konstatuojamoji dalis).
180 Ieškovė iš esmės teigia, kad nagrinėjamu laikotarpiu taikomos kainos nebuvo didinamos, kaip numatyta 1998 m. gegužės 14 d. Evian le Bene sudarytuose neteisėtuose susitarimuose. Šiuo klausimu ji remiasi informacija, pateikta kartu su atsakymu į pranešimą apie kaltinimus ir pridėta prie ieškinio, taip pat dubliko pateikimo stadijoje nurodyta papildoma informacija.
181 Tačiau, pirma, pažymėtina, kad aptariama informacija negali būti laikoma patikimu ieškovės elgesio rinkoje įrodymu. Iš tiesų tai yra lentelės ir grafikai, kuriuos ieškovė sudarė 2005 m., tačiau nepaaiškino, kokiais duomenimis remiantis jie sudaryti, ir nepateikė patvirtinančių įrodymų. Beje, nors ieškovė prie dubliko pridėjo tam tikras atitinkamų produktų pardavimo 1998 m. sąskaitas, šiuos pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktus įrodymus reikia atmesti (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją, T‑330/01, Rink. p. II‑3389, 89 punktą).
182 Antra, pažymėtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 226–230 konstatuojamųjų dalių, Evian le Bene sudaryti neteisėti susitarimai buvo susiję ne tik su kainomis, bet taip pat su rinkos padalijimu, o ieškovė, pateikdama šią informaciją, dalyvavo nustatant rinkos dalių kontrolės modelį.
183 Šiomis aplinkybėmis ieškovės pateiktų argumentų ir informacijos nepakanka siekiant įrodyti, kad ji nevykdė visų šių slaptų susitarimų konkuruodama rinkoje, arba bent tai, kad ji taip aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelinį susitarimą įgyvendinančius įsipareigojimus, kad sutrukdė paties kartelio veikimui.
184 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
185 Todėl reikia atmesti visą šį ieškinį ir nereikia priimti sprendimo dėl Komisijos nurodytų nepriimtinumo pagrindų, susijusių su ieškovės reikalavimu panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija juo skyrė baudą jos patronuojančiai bendrovei SNIA, nepriimtinumu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
186 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Caffaro Srl padengia bylinėjimosi išlaidas.
Vadapalas | Dittrich | Truchot |
Paskelbta 2011 m. birželio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Faktinės bylos aplinkybėsII – 2
Ginčijamas sprendimasII – 2
Procesas ir šalių reikalavimaiII – 3
Dėl teisėsII – 4
Dėl ieškovės nurodyto tariamo „aukos, o ne kartelio dėl VP dalyvės“ statusoII – 5
Šalių argumentaiII – 5
Bendrojo Teismo vertinimasII – 6
Dėl referencinių metų, į kuriuos atsižvelgta taikant diferencijuotą vertinimąII – 12
Šalių argumentaiII – 12
Bendrojo Teismo vertinimasII – 12
Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmės nustatymoII – 15
Šalių argumentaiII – 15
Bendrojo Teismo vertinimasII – 16
Dėl penkerių metų senaties terminoII – 20
Šalių argumentaiII – 20
Bendrojo Teismo vertinimasII – 21
Dėl lengvinančių aplinkybių vertinimoII – 23
Šalių argumentaiII – 23
Bendrojo Teismo vertinimasII – 24
Dėl bylinėjimosi išlaidųII – 26