BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. birželio 16 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Pažeidimo trukmė – Nekaltumo prezumpcija – Teisė į gynybą – Baudos – Lengvinančios aplinkybės“

Byloje T‑191/06

FMC Foret, SA, įsteigta Barselonoje (Ispanija), atstovaujama advokato M. Seimetz, ir QC C. Stanbrook,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault, vėliau V. Di Bucci ir V. Bottka, padedamų baristerės M. Gray,

atsakovę,

dėl pagrindinio prašymo iš dalies panaikinti 2006 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimą C(2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.620 – vandenilio peroksidas ir perboratas) ir, nepatenkinus šio prašymo, sumažinti ieškovei skirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro teisėjai V. Vadapalas (pranešėjas), einantis pirmininko pareigas, A. Dittrich ir L. Truchot,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 4 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        Ieškovė FMC Foret SA yra pagal Ispanijos teisę įsteigta bendrovė, kuri susiklostant faktinėms aplinkybėms, be kita ko, prekiavo vandenilio peroksidu (toliau – VP) ir natrio perboratu (toliau – NPB).

2        Ji yra visiškai FMC Chemicals Netherlands BV priklausanti dukterinė įmonė ir priklauso grupei, kurią kontroliuoja JAV įmonė FMC Corp.

3        2002 m. lapkričio mėn. Degussa AG pranešė Europos Bendrijų Komisijai, kad VP ir NPB rinkose egzistuoja kartelis, ir paprašė taikyti Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 45, 2002, p. 3: 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

4        Degussa pateikė Komisijai įrodymų, kuriais remdamasi ši galėjo 2003 m. kovo 25 ir 26 d. atlikti patikrinimą trijų įmonių patalpose.

5        Po šio patikrinimo kelios įmonės, įskaitant EKA Chemicals AB, Atofina SA (dabar – Arkema SA) ir Solvay SA, paprašė taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo ir pateikė Komisijai įrodymų, susijusių su karteliu.

6        2005 m. sausio 26 d. Komisija išsiuntė ieškovei ir kitoms suinteresuotoms įmonėms pranešimą apie kaltinimus.

7        2005 m. birželio 28 ir 29 d. išklausiusi suinteresuotas įmones, Komisija priėmė 2006 m. gegužės 3 d. Sprendimą C (2006) 1766 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB, EKA Chemicals, Degussa, Edison, FMC, ieškovę, Kemira Oyj, Air liquide SA, Chemoxal SA, SNIA SpA, Caffaro Srl, Solvay, Solvay Solexis SpA, Total SA, Elf Aquitaine SA ir Arkema (byla COMP/F/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2006 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 353, p. 54). Apie jį ieškovei pranešta 2006 m. gegužės 8 d. raštu.

 Ginčijamas sprendimas

8        Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad jo adresatės dalyvavo darant vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, susijusį su VP ir tolesnio gamybos etapo produktu NPB (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).

9        Pažeidimo, kuris konstatuotas dėl laikotarpio nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., esmę sudarė konkurentų pasikeitimas komerciškai svarbia ir konfidencialia informacija apie rinkas ir įmones, gamybos bei galimų ir realių gamybinių pajėgumų ribojimas bei kontrolė, rinkos dalių ir pirkėjų pasiskirstymas bei tikslinių kainų nustatymas ir kontrolė.

10      Ieškovė pripažinta atsakinga už pažeidimą „solidariai“ su FMC (ginčijamo sprendimo 389–395 konstatuojamosios dalys).

11      Kad apskaičiuotų baudų dydį, Komisija taikė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) nustatytą metodą.

12      Komisija nustatė pagrindines baudas atsižvelgusi į pažeidimo sunkumą ir trukmę (ginčijamo sprendimo 452 konstatuojamoji dalis), o tas pažeidimas kvalifikuotas kaip labai sunkus (ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamoji dalis).

13      Pritaikius diferenciaciją, ieškovė buvo priskirta prie trečiosios (priešpaskutinės) kategorijos ir jai skirta pradinė 20 mln. eurų bauda (ginčijamo sprendimo 460–462 konstatuojamosios dalys).

14      Kadangi, pasak Komisijos, ieškovė dalyvavo darant pažeidimą nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1999 m. gruodžio 13 d., t. y. dvejus metus ir septynis mėnesius, jai skirta pradinė bauda buvo padidinta 25 % (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis).

15      Ieškovės atveju nebuvo nustatyta jokių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

16      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punkte nustatyta, kad ieškovė pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes dalyvavo darant aptariamą pažeidimą nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1999 m. gruodžio 13 d.

17      Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkte Komisija ieškovei solidariai su FMC skyrė 25 mln. eurų baudą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

18      2006 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

19      Pakeitus Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo priskirtas šeštajai kolegijai ir, išklausius šalis, ši byla priskirta šeštajai išplėstinei kolegijai.

20      2010 m. sausio 6 d. Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, šalims raštu pateikė klausimus, į kuriuos jos atsakė 2010 m. sausio 29 d. raštais.

21      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2010 m. kovo 4 d. posėdį buvo išklausytos kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

22      Kadangi du kolegijos nariai negalėjo dalyvauti pasitarimuose, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 32 straipsnį Bendrojo Teismo pasitarimuose toliau dalyvavo trys šį sprendimą pasirašę teisėjai.

23      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo Komisija skyrė jai baudą,

–        nepatenkinus šio prašymo, sumažinti baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

24      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

25      Dublike ir per teismo posėdį ieškovė patikslino, kad pirmasis ieškinyje nurodytas reikalavimas turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis su ja susijęs, o tai apima ir išvadą, kad ji dalyvavo darant aptariamą pažeidimą.

 Dėl teisės

26      Ieškiniui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo arba, nepatenkinus šio reikalavimo, dėl baudos sumažinimo pagrįsti ieškovė pateikia tris pagrindus, susijusius su, pirma, klaidingu jos dalyvavimo darant pažeidimą įrodymų vertinimu, antra, su teisės į gynybą pažeidimu dėl leidimo susipažinti su dokumentais ir, trečia, su pernelyg didelės baudos skyrimu.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tariamai klaidingu ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą įrodymų vertinimu

 Šalių argumentai

27      Ieškovė teigia, kad Komisija nepateikė pakankamai tikslių ir nuoseklių jos dalyvavimo kartelyje įrodymų.

28      Pirma, Komisija plačiai rėmėsi netiksliais ir nepatvirtintais parodymais, pateiktais paskubomis surašytuose, neargumentuotuose, todėl menką įrodomąją vertę turinčiuose prašymuose neskirti baudos arba ją sumažinti. Antra, ji neatsižvelgė į ieškovės pateiktą priešingą įrodymą, būtent į jos darbuotojų, tariamai dalyvavusių darant pažeidimą, liudijimus.

29      Komisija nepaneigė atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktų ieškovės įrodymų, o per apklausą Komisijoje – jos darbuotojų liudijimų. Be to, ji neatsižvelgė į ieškovės pateiktą informaciją apie savo konkurencinį elgesį rinkoje.

30      Anot ieškovės, per apklausą bylą nagrinėjantis pareigūnas pripažino, kad pateiktų įrodymų apie ieškovę nepakanka. Jis pasiūlė šalims susitikti ir laikantis rungtyniškumo ištirti ieškovės pateiktą naują paneigiantį įrodymą. Komisija į šį pasiūlymą neatsižvelgė.

31      Pranešime apie kaltinimus Komisija apkaltino ieškovę, kad ji dalyvavo darant pažeidimą nuo 1994 m. sausio mėn. iki 2001 m. birželio mėn., tačiau vėliau gerokai sumažino šio kaltinimo apimtį. Ginčijamame sprendime ji nurodė tik laikotarpį nuo 1997 m. gegužės 29 d., kai vyko kas pusę metų rengiama Europos chemijos pramonės tarybos (CEFIC) asamblėja, kurios šeimininkė Sevilijoje buvo ieškovė, iki 1999 m. gruodžio 13 d., kai vyko susitikimas Fribūre, kuriame dalyvavo ieškovės darbuotojas.

32      Įrodinėdama pažeidimo esmę sudariusius faktus Komisija rėmėsi nepatvirtinta informacija, kurią pateikė vienintelis šaltinis, atitinkamai Degussa, Solvay arba Atofina, ir neatsižvelgė į teismų praktiką, kurioje nustatyta, kad vienos įmonės pateiktas parodymas nėra pakankamas pažeidimo įrodymas (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enso‑Gutzeit prieš Komisiją, T‑337/94, Rink. p. II‑1571, 91 punktas).

33      Kalbėdama apie Degussa pateiktą informaciją, Komisija klaidingai nurodė, kad ją patvirtino įrodymai, pateikti kitų kartelio šalių. Remiantis ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamąja dalimi, darytina išvada, kad iš tikrųjų Komisija nusprendė, jog dėl to, kad tam tikros įmonės pripažino Degussa teiginius jų atžvilgiu, jos teiginiai dėl ieškovės nereikalauja patvirtinimo. Taigi Komisija nebandė patvirtinti su ieškove susijusių Degussa teiginių.

34      Kalbėdama apie kitus vienintelės įmonės pateiktus įrodymus, Komisija nustatė, kad juos pateikė tiesioginiai neteisėtų kontaktų liudininkai, kad jie jai buvo perduoti „po rimtų apmąstymų“ ir kad atsižvelgiant į visus nuoseklius įrodymus jie yra patikimi (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis).

35      Tačiau ne visi šie parodymai yra teisingi. Solvay pateikta informacija yra netiksli ir joje, pavyzdžiui, sakoma, kad neįvardytas Solvay šaltinis teigė, jog neįvardytas Solvay darbuotojas keturis konkrečiai neapibrėžtus kartus kontaktavo su ieškovės darbuotojais. Tas pats pasakytina ir apie Solvay teiginį, kad ieškovė atsilygino Atofina už tai, kad ši uždarė vieną gamyklą. Be to, Komisija nesugretino šios informacijos su ieškovės darbuotojų pateiktais priešingais liudijimais.

36      Kalbant apie vieno Atofina darbuotojo pateiktą informaciją, t. y. užrašus iš kartelio susitikimų, ieškovė pažymi, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog tie patys užrašai buvo pateikti siekiant įrodyti daug susitikimų. Be to, kiek tai susiję su ieškove, šiuose užrašuose dažnai yra daug klaustukų.

37      Taigi Komisija nepagrįstai taikė ieškovės atžvilgiu nepatvirtintus vienintelės įmonės pateiktus įrodymus, kuriuos paneigė ieškovės darbuotojų liudijimai.

38      Toliau ieškovė ginčija Komisijos teiginius apie konkrečius susitikimus.

–       Dėl ieškovės gautų telefoninių skambučių

39      Ieškovė teigia, kad Komisija nepagrįstai pasirėmė Solvay ir Atofina informacija, kai konstatavo, jog apie tam tikrus kartelio susitikimų rezultatus ji buvo informuojama telefonu.

40      Solvay patekta informacija susijusi su keturiais „aukšto lygio“ Degussa, Solvay ir Kemira susitikimais (ginčijamo sprendimo 171–174, 211, 215–217 ir 239–242 konstatuojamosios dalys). Kalbėdama apie šiuos susitikimus Komisija rėmėsi Solvay parodymu, kad „kiti rinkos subjektai buvo informuoti apie šių susitikimų rezultatus“, „pavyzdžiui, Solvay informavo Foret (Ispanijoje) ir Ausimont (Italijoje) apie konkrečius šių diskusijų rezultatus“. Pasak Komisijos, šį parodymą patvirtino Atofina (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis).

41      Ieškovė teigia, kad šis Solvay parodymas neleidžia pagrįsti išvados, kad Solvay tvirtino „išsamiai <…> dažniausiai telefonu“ informavusi ieškovę (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis). Jame nesakoma, nei „kas kam skambino“, nei kas buvo pasakyta. Jame nepatikslinama, apie kokius susitikimus kalbama, išskyrus 1997 m. rugpjūčio mėn. susitikimą. Šią detalę pateikė pati Komisija. Solvay parodymo Atofina negalėjo patvirtinti, nes susitikimuose nedalyvavo. Ieškovės teigimu, Atofina kalbėjo apie Solvay skambučius dėl įvairių, t. y. „B grupės“, susitikimų, kurie vyko nuo 1995 m. pabaigos iki 1997 m. pradžios. Taigi Solvay ir Atofina informacija viena kitos nepatvirtina.

42      Be to, pati Solvay neigė, kad dalyvavo viename iš keturių aptariamų susitikimų, konkrečiai kalbant, 1998 m. balandžio mėn. Frankfurte prie Maino vykusiame susitikime (ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamoji dalis). Kalbėdama apie 1998 m. rugsėjo mėn. Briuselyje vykusį susitikimą, Solvay nenurodė, kad bendravo su ieškove.

43      Per apklausą Komisija nesėkmingai bandė gauti iš Solvay tikslesnės informacijos. Nesant tikslesnės informacijos, Solvay parodymai apie skambučius telefonu netenka įrodomosios vertės. Bet kuriuo atveju ją paneigia ieškovės darbuotojų, kurie neigia sulaukę skambučių iš Solvay, liudijimai.

44      Kalbėdama apie Atofina pateiktą informaciją ieškovė pažymėjo, kad Komisija nepagrįstai pasirėmė vieno Atofina darbuotojo tvirtinimu, jog ieškovė keturis kartus dalyvavo susitikimuose telefonu (ginčijamo sprendimo 180–192 ir 247–253 konstatuojamosios dalys). Šio teiginio nepatvirtino joks kitas aptariamų susitikimų dalyvis.

45      Kiti bylos duomenys kelia abejonių dėl aptariamo Atofina darbuotojo pateiktos informacijos patikimumo. Konkrečiai kalbant, pranešime apie kaltinimus Komisija rėmėsi jo parodymu, kad ieškovės atstovas dalyvavo 1996 m. vasario 12 d. Paryžiuje vykusiame susitikime (pranešimo apie kaltinimus 137 ir 138 punktai). Ieškovė įrodė, kad šis parodymas neteisingas, nes tariamo posėdžio dalyvio paso duomenys patvirtina, jog aptariamą savaitę jis buvo Jungtinėse Valstijose. Ginčijamame sprendime Komisija visiškai nemini šios klaidos. Be to, Atofina liudytojas kelis kartus pateikė tą patį savo užrašų puslapį kaip atskirų susitikimų įrodymą. Aptariamuose užrašuose dažnai yra klaustukų dėl su ieškove susijusios informacijos ir jos dalyvavimo susitikimuose. Vertindama Atofina pateiktų įrodymų patikimumą, Komisija neatsižvelgė į šią informaciją.

46      Dėl pirmojo aptariamo susitikimo Paryžiuje 1997 m. rugsėjo mėn. ieškovė pažymi, kad, remiantis pradine Atofina informacija, neįmanoma nustatyti ieškovės darbuotojo, su kuriuo tariamai bendrauta telefonu. Vėliau Atofina parengtoje lentelėje nurodytas ieškovės darbuotojas duotuose parodymuose prisiekus paneigė, kad sulaukė tokio skambučio. Į šį paneigimą Komisija neatsižvelgė.

47      Atsižvelgdama į ankstesnius kontaktus ir ieškovės dalyvavimą telefonu dviejuose vėlesniuose susitikimuose, Komisija nusprendė, jog tikėtina, kad su ieškove buvo susisiekta (ginčijamo sprendimo 186 konstatuojamoji dalis). Dėl tariamų ankstesnių kontaktų ginčijamame sprendime nurodytas tik vienas skambutis telefonu prieš mėnesį (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis), kaip galima spręsti remiantis nepatvirtinta Solvay informacija. Tariamas ieškovės dalyvavimas telefonu dviejuose vėlesniuose susitikimuose pagrįstas ta pačia nepatvirtinta Atofina informacija.

48      Kalbėdamas apie antrą aptariamą susitikimą, kuris 1997 m. lapkričio 17 d. įvyko Frankfurte prie Maino (ginčijamo sprendimo 188–192 konstatuojamosios dalys), Atofina darbuotojas pats sau prieštaraudamas nurodė vieną, o vėliau du ieškovės darbuotojus, su kuriais tariamai bendravo. Šio prieštaravimo Komisija nepaminėjo ir pati padarė klaidą, kai nurodė jo pavardę (ginčijamo sprendimo 204 išnaša). Aptariama informacija yra nepatvirtinta ir ją neigia nurodyti ieškovės darbuotojai.

49      Priešingai, nei teigia Komisija, Atofina informacija nepatvirtinta dokumentiniais įrodymais. Aptariamus įrodymus pateikė tas pats Atofina darbuotojas, todėl jie negali patvirtinti jo paties teiginių. Be to, tai yra per aptariamą susitikimą parengta lentelė, kurioje pateiktos kainos pagal klientą ir pagal gamintoją (ginčijamo sprendimo 192 konstatuojamoji dalis) ir kurioje yra, kiek tai susiję su ieškove, keturi klaustukai. Šią informaciją nebūtinai pateikė ieškovė, ji galėjo būti gauta iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, iš ieškovės klientų.

50      Atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Degussa taip pat nepatvirtino ieškovės darbuotojo tariamai sulaukto skambučio. Iš tikrųjų Degussa tik reziumavo pranešimo apie kaltinimus turinį ir įtraukė Atofina teiginį, kad tam tikros kitos įmonės, įskaitant ieškovę, buvo informuotos apie šį susitikimą, o vėliau patvirtino pati dalyvavusi tame susitikime. Degussa prisipažinimas yra tik įrodymas prieš ją pačią ir jis niekaip nesusijęs su ieškove.

51      Dėl trečio aptariamo susitikimo, vykusio 1997 m. lapkričio 21 d. Paryžiuje (ginčijamo sprendimo 193–197 konstatuojamosios dalys), ieškovė teigė, jog nė vienas kartelio narys, išskyrus Atofina, nepaminėjo, kad jame dalyvavo ieškovė. Komisija nepagrįstai pasirėmė Atofina teiginiu, kuris nepatvirtintas ir kurį paneigia aptariamo ieškovės darbuotojo liudijimas.

52      Be to, Komisija nepagrįstai rėmėsi tuo, kad ieškovės taikytos kainos buvo nurodytos per aptariamą susitikimą darytuose užrašuose (ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamoji dalis). Didžiojoje dalyje lentelės pažymėtos paprasčiausios žvaigždutės. Kelios nurodytos kainos yra Atofina darbuotojo spėjamos tikslinės kainos, o ne nurodytosios ieškovės. Toje pačioje lentelėje taip pat pateikta informacija apie du kitus gamintojus, tačiau dėl jų Komisija minėtu susitikimu nesirėmė. Komisija pati pripažino, kad tikslinės kainos galėjo būti įrašytos prie gamintojo jam nežinant. Taigi aptariama lentelė nepatvirtina Atofina informacijos.

53      Kalbėdama apie ketvirtą aptariamą susitikimą, vykusį 1998 m. spalio 12 d. Diuseldorfe, ieškovė pažymėjo, kad Atofina darbuotojo užrašuose nenurodyti dalyvavę asmenys, o vėlesniuose to darbuotojo pateiktuose užrašų paaiškinimuose nurodyta: „FMC nedalyvauja“. Vienintelėje prašyme neskirti baudos arba ją sumažinti pateiktoje lentelėje nurodyta, kad ieškovė „nedalyvavo, tačiau su ja buvo susisiekta telefonu ir jai atstovavo Solvay“. Nė vienas kitas dalyvis, įskaitant Solvay, nepatvirtino, kad ieškovė dalyvavo tame susitikime. Priešingai, Degussa, gavusi tokį klausimą, nurodė, kad „(jos) žiniomis <…>, ketvirta įmonė nedalyvavo“. Šiuo atveju Komisija nepagrįstai apsiribojo nuoroda, kad „trys kitos įmonės patvirtino, jog toks susirinkimas buvo“ (ginčijamo sprendimo 253 konstatuojamoji dalis), neatsižvelgdama į tai, kad nė viena šių įmonių nepatvirtino su ieškove susijusios Atofina informacijos. Be to, pažymėdama, kad Atofina parodymai yra „patikimi, palyginti su jos turimais įrodymais“ (ginčijamo sprendimo 253 konstatuojamoji dalis), Komisija paprasčiausia padarė nuorodą į kitus du nepatvirtintus Atofina teiginius. Taigi jos argumentavimas cikliškas.

54      Galiausiai ieškovė tvirtina, jog Atofina darbuotojo teiginys, kad jis bendravo telefonu su ieškovės darbuotojais, yra nepatvirtintas. Savo ruožtu ieškovės darbuotojų liudijimai, kad jie nesulaukė skambučių, pagrįsti tiek kitų kartelio narių informacijos tuo klausimu nebuvimu, tiek Atofina pateiktuose susirinkimo užrašuose esančiais klaustukais. Šiuose užrašuose esančią informaciją apie ieškovės kainas galėjo pateikti kiti šaltiniai. Remiantis šių argumentų visuma, darytina išvada, kad aptariamuose susitikimuose ieškovė nedalyvavo.

–       Dėl bendravimo pasibaigus CECIF asamblėjų posėdžiams

55      Ieškovė teigia, jog Komisija nepagrįstai nusprendė, kad ji dalyvavo šešiuose kartelio susitikimuose, vykusiuose laikotarpiu nuo 1997 m. gegužės mėn. iki 1999 m. lapkričio mėn., pasibaigus CECIF asamblėjų posėdžiams. Ji teigia, kad jos darbuotojai dalyvavo aptariamose CECIF asamblėjose. Tačiau kiekvienas tų darbuotojų patvirtino, kad nedalyvavo kartelio veikloje pasibaigus šių asamblėjų posėdžiams. Tačiau Komisija nemotyvavusi atmetė ieškovės darbuotojų liudijimus.

56      Paprasčiausias dalyvavimas kartelio susitikime neįrodo dalyvavimo kartelyje. Taigi įmonė gali teigti, kad ji nedalyvavo kartelio veikloje, įrodžiusi, kad savo konkurentams nurodė, jog susitikime dalyvaus dėl kitų tikslų nei jie.

57      Šiuo klausimu, kalbėdamas apie susitikimus Sevilijoje 1997 m. gegužės mėn., juose dalyvavęs ieškovės darbuotojas Komisijai nurodė aiškiai pareiškęs, kad, pirma, jo įmonė „plečiasi Vokietijoje“ ir yra „nesuinteresuota“ kokiu nors kainų ribojimu, ir, antra, kad ji atsisakė dėl jų derėtis. Šį liudijimą patvirtina tai, kad išgirdęs tokį pareiškimą Degussa atstovas per vieną susitikimą paliko posėdžių salę trenkęs durimis (ginčijamo sprendimo 162 konstatuojamoji dalis). Todėl ieškovės atstovas nebuvo pakviestas kitą dieną vakarienės į restoraną (ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamoji dalis).

58      Remiantis to paties ieškovės darbuotojo liudijimais, 1998 m. gegužės mėn. Evian le Bene vykusi CECIF asamblėja baigėsi tokiu pačiu rezultatu. Mažieji gamintojai, įskaitant ieškovę, atsisakė prisijungti prie antikonkurencinių susitarimų, nes jie norėjo toliau veikti konkurencijos sąlygomis.

59      Ieškovės darbuotojai taip pat nedalyvavo kartelio diskusijose per keturis kitus susitikimus, vykusius po CECIF asamblėjos posėdžių (ginčijamo sprendimo 198–207, 254–258, 264 ir 265, 273–275 konstatuojamosios dalys). Tie susitikimai vyko restoranuose, baruose ar viešbučio koridoriuose. Sunku įsivaizduoti daugiašales kartelio diskusijas šiose viešose vietose. Taigi vykę pokalbiai turėjo būti dvišaliai arba jie vyko po to, kai ieškovės darbuotojai buvo išėję iš restorano.

60      Komisija nenagrinėjo fakto, kad ieškovė neigė, jog dalyvavo šiose diskusijose. Ji nurodė, jog ieškovė neįrodė, kad jos darbuotojai atsiribojo nuo diskusijų konkurencijos ribojimo tema (ginčijamos sprendimo 207 straipsnis), nors dėl vieno susitikimo ir pripažino, jog „nėra neįmanoma, kad <…> įvairios diskusijos veikiau vyko dvišaliu pagrindu“ (ginčijamo sprendimo 167 konstatuojamoji dalis). Pasak ieškovės, kadangi pokalbiai buvo dvišaliai, jos darbuotojai apie juos nežinojo ir negalėjo atsiriboti.

61      Kalbėdama apie vakarienę, vykusią 1997 m. lapkričio 26 d. Briuselyje po CECIF asamblėjos posėdžio, ieškovė pažymi, kad, remiantis ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamąja dalimi, „Degussa, EKA, Solvay ir Atofina nurodė, kad (ieškovė ir Kemira) tikrai joje buvo, kad jos puikiai žinojo, jog aprašytos diskusijos buvo neteisėtos, ir kad jos jose dalyvavo“. Tačiau EKA Chemical visiškai nemini ieškovės. Solvay sudarė dalyvių sąrašą, kuriame ieškovės darbuotojų nebuvo, ir pažymėjo, kad „tikriausiai [buvo] visi kiti dalyvavusieji“ asamblėjoje.

62      Atofina ir Degussa pateiktoje informacijoje tik nurodyti asmenys, dalyvavę vakarienėje, įskaitant ieškovės atstovus, tačiau nieko nepasakyta apie jų dalyvavimą diskusijose konkurencijos ribojimo klausimais.

63      Dėl susitikimo, vykusio po 1999 m. lapkričio mėn. CECIF asamblėjos posėdžio (ginčijamo sprendimo 273–275 konstatuojamosios dalys), ieškovė pažymi, kad Komisija nepaminėjo, jog tas susitikimas vyko viešoje vietoje, t. y. viešbučio koridoriuje per oficialią vakarienę. Diskusijos turėjo būti dvišalės, ir nėra pakankamai tikslaus ir nuoseklaus įrodymo, kad ieškovė šiose diskusijose dalyvavo.

–       Dėl susitikimo, vykusio 1998 m. liepos 13 d. Kėnigsvinteryje

64      Ieškovė teigia, kad Komisija nepagrįstai nurodė, jog ieškovės generalinis direktorius dalyvavo 1998 m. liepos mėn. Kėnigsvinteryje vykusiame susitikime su Solvay ir Degussa dėl Atochem gamyklos uždarymo (ginčijamo sprendimo 233 konstatuojamoji dalis). Atitinkamas darbuotojas paneigė, jog dalyvavo tame susitikime, ir pateikė taksi sąskaitą su savo pavarde kaip įrodymą, kad tą dieną buvo Barselonoje.

65      Komisija nepaneigė šio įrodymo ir tik padarė prielaidą, kad ieškovės darbuotojas galėjo dalyvauti susitikime Kėnigsvinteryje ir vėliau tą pačią dieną Barselonoje naudotis taksi paslaugomis. Dėl kitų susitikimų Degussa pateikė restorano sąskaitas su dalyvių sąrašu. Tačiau dėl aptariamo susitikimo Komisija negavo daugiau informacijos iš Degussa ar Solvay. Solvay nepatvirtino, kad ieškovė dalyvavo tame susitikime.

66      Tai, kad ieškovė nedalyvavo diskusijose dėl Atochem gamyklos uždarymo, patvirtina jos nedalyvavimas kituose susitikimuose dėl šio klausimo. Ieškovės nuomone, Komisija klaidingai konstatavo, kad Solvay patvirtino ieškovės dalyvavimą susitarime su Atochem (ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamoji dalis). Solvay nepatikslino šio tariamo dalyvavimo detalių, o Degussa apie tai niekur neužsiminė. Gali būti, kad Solvay suklydusi paminėjo teisėtą tiekimo sutartį, kurią tuo metu buvo sudariusi ieškovė ir Atochem.

67      Ginčijamo sprendimo 234 konstatuojamojoje dalyje Komisija nenurodė, kad ieškovė sutiko atsilyginti Atochem. Solvay parodymų pagrįstumo stoką šiuo klausimu parodo vėlesni įvykiai, be kita ko, ieškovės nedalyvavimas vėlesniame Solvay, Degussa ir Atofina susitikime, vykusiame 1998 m. spalio mėn. Iš ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamosios dalies matyti, kad per šį susitikimą Degussa ir Solvay įtikino Atochem uždaryti gamyklą už Degussa ir Solvay pasiūlytą atlygį.

–       Dėl 1998 m. rugsėjo 28 d. Briuselyje vykusio susitikimo su Degussa

68      Ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai įvertino Degussa informaciją dėl 1998 m. rugsėjo mėn. įvykusio dvišalio susitikimo. Ginčijamo sprendimo 241 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šio susitikimo tikslas buvo informuoti ieškovę apie tą patį rytą vykusio susitikimo rezultatus. Iš tikrųjų Degussa tik nurodė, kad „per susitikimą vyko įprasta diskusija apie Europos VP rinkos raidą, konkrečiai atsižvelgiant į pasiektą aukštą kainų lygį ir galimybę tokį lygį išlaikyti“. Degussa visiškai neminėjo jokio susitarimo dėl kainų ar dėl rinkos dalių, o pažymėjo, kad tai buvo „įprasta“ diskusija.

–       Dėl susitikimų dėl NPB

69      Ieškovė teigia, kad jos darbuotojas prisimena dalyvavęs dviejuose iš keturių ginčijamame sprendime nurodytų susitikimų dėl NPB (ginčijamo sprendimo 237 ir 238, 259–263, 267–270 ir 276–279 konstatuojamosios dalys), konkrečiai kalbant, 1999 m. pradžioje Milane ir 1999 m. gruodžio mėn. Fribūre vykusiuose susitikimuose.

70      Šiuose dviejuose susitikimuose buvo diskutuojama apie priemones, kurių pramonė gali imtis nerimui dėl NPB sudedamųjų dalių poveikio sveikatai numalšinti. Atsižvelgdama į šį nerimą, ieškovė jau buvo pradėjusi svarstyti galimybę kurti „alternatyvų produktą“, t. y. natrio perkarbonatą (toliau – NPK). Ieškovė apgailestauja, kad per aptariamus susitikimus kiti gamintojai įsivėlė į neteisėtas diskusijas. Jos ieškovės nedomino, nes ji jau buvo priėmusi sprendimą laipsniškai pereiti nuo NPB prie NPK. Taigi jos atstovas nedalyvavo neteisėtose diskusijose. Tokį paaiškinimą, anot ieškovės, patvirtino Degussa, kuri teigė, kad aptariami susitikimai vyko „atsitiktinai“ ir tuo metu, kai vyko teisėtos diskusijos.

71      Kalbant apie kitus susitikimus dėl NPB, atitinkamai apie 1998 m. rugsėjo mėn. vykusį susitikimą Lione ir 1999 m. vasarą – Bazelyje, tariamas ieškovės dalyvavimas juose paminėtas tik nepatvirtintoje Solvay informacijoje. Komisija neatsižvelgė į aptariamo ieškovės darbuotojo, kuris neprisimena dalyvavęs tuose susitikimuose, liudijimus.

–       Dublike išdėstyti argumentai

72      Dublike ieškovė teigia, kad Komisija neatsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos principą, nes ji neturėjo tikslių ir nuoseklių įrodymų, kad ieškovė dalyvavo kartelio veikloje.

73      Visų pirma, Komisija neatsižvelgė į įrodymus, pagrindžiančius ieškovės teiginį, o kitus įrodymus iškraipė, kad pagrįstų savo išvadas. Pasak ieškovės, Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad geriausi įrodymai yra jos darbuotojų tiesioginiai liudijimai, rėmėsi nepagrįstomis prielaidomis jos nenaudai, pakeitė jai palankius įrodymus, prilygino jos dalyvavimą CECIF asamblėjose, kurios yra teisėtos, su karteliu susijusiai veiklai ir „pagražino“ įrodymus jos nenaudai.

74      Komisija neatsižvelgė į įrodymus objektyviai ir globaliai. Ji nepaisė įrodymų, liudijančių, kad ieškovė agresyviai vykdė rinkos padalijimą, kad konkurentai praradinėjo rinkos dalis ieškovės naudai ir tuo skundėsi ir kad buvo sustabdyti du bandymai surengti kartelio susitikimus, kai ieškovė atsisakė juose dalyvauti. Komisija nesiėmė veiksmų, kad gautų papildomų įrodymų, susijusių su nepatvirtintais teiginiais prieš ieškovę.

75      Antra, ieškovė kaltina Komisiją, kad ji neatliko kryžminės apklausos, kad patikrintų jos darbuotojų liudijimų patikimumą. Ieškovė buvo vienintelė įmonė, kurios darbuotojai liudijo Komisijos surengtoje apklausoje. Nė vienos iš trijų prieš ieškovę liudijusių įmonių darbuotojai apklausoje nedalyvavo. Didžiosios dalies Degussa ir Solvay pateiktų įrodymų šaltiniai buvo nežinomi. Komisija neatsižvelgė į ieškovės darbuotojų parodymus, nes jie buvo pateikti nedavus priesaikos.

76      Trečia, ieškovė teigia, kad Komisija netiksliai pristatė per apklausą gautą informaciją.

77      Per apklausą bylas nagrinėjantis pareigūnas pareiškė, kad tam tikri įrodymai, kuriais remiasi Komisija, visų pirma Solvay pateikti nežinomų šaltinių teiginiai dėl skambučių telefonu ieškovei, yra nepatikimi. Tačiau po apklausos Komisija papildomų įrodymų negavo.

78      Konkrečiai dėl susitikimų, vykusių 1997 m. gegužės mėn. Sevilijoje, Komisija atsiliepime į ieškinį nepagrįstai nurodė, kad po apklausos gavo iš kitų įmonių tam tikrų faktinių aplinkybių aspektų patvirtinimą ir suteikė ieškovei galimybę pateikti savo nuomonę. Po apklausos nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų dėl šių susitikimų.

79      Priešingai, nei teigia Komisija, ieškovei pateikta papildoma informacija niekaip nesusijusi su tariamais Solvay skambučiais telefonu. Po apklausos pateiktoje medžiagoje Solvay ir Degussa paprasčiausia aprašė pranešimo apie kaltinimus turinį dėl tam tikrų konkrečių aspektų (Degussa atveju – 1997 m. lapkričio mėn. Frankfurte prie Maino vykusį susitikimą, o Solvay atveju – 1998 m. liepos mėn. Kėnigsvinteryje vykusį susitikimą) ir patvirtino, kad dalyvavo jų darbuotojai. Nė viena iš šių bendrovių iš pradžių nebuvo nurodžiusios, kad šiuose susitikimuose dalyvavo ir ieškovė. Komisija pati pripažino, kad Solvay atsakymas yra „netiesioginis“ ir kad Degussa „tiesiogiai“ ieškovės nepaminėjo.

80      Ketvirta, Komisija pateikė prieštaringus teiginius. Dėl Kemira ji nusprendė, kad nėra nepagrįsta daryti prielaidą, jog įvairios diskusijos po CECIF asamblėjos posėdžių veikiausiai vyko dvišaliu pagrindu (ginčijamo sprendimo 167 konstatuojamoji dalis). Tačiau kalbėdama apie ieškovę Komisija nepagrįstai teigė, jog yra neįmanoma, kad jos ieškovai tuose pačiuose susitikimuose dalyvavo nežinodami apie slaptus susitarimus.

81      Penkta, Komisija iškraipė tam tikrus kaltę paneigiančius įrodymus. Visų pirma dėl parodymų, kad ieškovė priklausė „blogiukų“ grupei, nes norėjo padidinti bendrus pajėgumus Europoje, nepaisydama to, kad kainos dėl šito nukris. Komisija nepagrįstai atmetė šį įrodymą atsiliepime į ieškinį paprasčiausiai tvirtindama, kad jis liudija ieškovės bandymą karteliu pasinaudoti savo naudai.

82      Be to, dėl susitikimų Sevilijoje, kurie vyko po CECIF asamblėjos posėdžių, ieškovės darbuotojas nurodė, kad atsisako dalyvauti bet kokiose kartelio diskusijose ir kad dėl to Solvay ir Degussa atstovai paliko posėdžių salę. Atsisakydama priimti šį liudijimą, Komisija rėmėsi nepagrįstu savo atliktu priežasčių, dėl kurių Solvay ir Degussa paliko posėdžių salę, aiškinimu, t. y. kad mažieji gamintojai, įskaitant ieškovę, buvo nepatenkinti pasiūlymais tikriausiai dėl jiems skirtos rinkos dalies. Nėra jokio šį Komisijos teiginį pagrindžiančio įrodymo. Priešingai, pasak ieškovės, ankstyva susitikimų Sevilijoje pabaiga, susijusi su tuo, kad konkurentai skundėsi jų kainų sumažėjimu ir jos dalies rinkoje padidėjimu, įrodo, kad ji konkurentams pareiškė, jog šiuose susitikimuose dalyvaus dėl kitų tikslų nei jie.

83      Šešta, Komisija iškraipė tam tikrus dokumentinius įrodymus.

84      Dėl ieškovės darbuotojo pase esančio spaudo, rodančio, kad 1996 m. vasario 10 d. jis atvyko į Jungtines Valstijas, Komisija nepagristai teigė, jog tas spaudas nebūtinai įrodo, kad aptariamas darbuotojas negalėjo po dviejų dienų būti Paryžiuje. Tačiau, pasak ieškovės, neįmanoma, kad aptariamas darbuotojas vasario 10 d. išskrido į Jungtines Valstijas, ten praleido 24 val., grįžo naktiniu transatlantiniu skrydžiu, vasario 12 d. atvyko tiesiai į kartelio susitikimą, paskui vėl grįžo į Jungtines Valstijas. Pasak ieškovės, tokiu atveju jo pase būtų dar vienas spaudas. Taigi Atofina darbuotojas neteisingai teigė, kad ieškovės atstovas 1996 m. vasario 12 d. buvo Paryžiuje. Prisiminus aplinkybę, kad daugeliu atvejų Atofina buvo vienintelė, kuri teigė, kad ieškovė dalyvavo kartelio susitikimuose ir kad tam tikroje informacijos dalyje buvo klaustukų, tai dar labiau paskatintų abejoti Atofina parodymų patikimumu.

85      Dėl 1998 m. liepos 13 d. Barselonoje išduotos taksi sąskaitos ieškovės darbuotojo, tariamai dalyvavusio tą pačią dieną Kėnigsvinteryje vykusiame susitikime, vardu ieškovė pažymi, kad Komisija be jokio pagrindo abejoja šiuo dokumentu, kai nurodo, kad ta sąskaita galėjo būti išduota kitu tos pačios dienos metu (ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamoji dalis). Nekaltumo prezumpcija turėtų būti viršesnė už šį teorinį samprotavimą.

86      Atofina pateikti susitikimų užrašai su klaustukais prie stulpelio, kuriame nurodytos ieškovės kainos, liudija tai, kad Atofina neturėjo jokios informacijos apie ieškovės kainas, nes pastaroji susitikime nedalyvavo. Tačiau atsiliepime į ieškinį Komisija nepagrįstai daro prielaidą, kad tie klaustukai reiškia Atofina darbuotojo pastebėtą „atsargumą“. Komisija neapsvarstė ieškovės pateikto kitokio paaiškinimo, kad aptariama informacija „galėjo atsirasti iš bet kur“. Taigi, kalbėdama apie šį susitikimą, Komisija iškraipė aiškų ieškovės darbuotojų liudijimą, paremtą dokumentiniais įrodymais.

87      Komisija taip pat nurodė, kad Atofina darbuotojo užrašuose apie 1998 m. spalio mėn. Diuseldorfe vykusį susitikimą ieškovė minima kelis kartus. Pasak ieškovės, aptariami užrašai neaiškūs, tačiau remiantis paskesniais Atofina paaiškinimais darytina išvada, kad ji kalbėjo apie kitą, lapkričio 9 d. turėjusį įvykti susitikimą, kuriame turėjo būti priimtas „galutinis modelis“, ir kad ji minėjo „komentarą, kaip priversti (ieškovę) sutikti su jai skirta rinkos dalimi Solvay darant spaudimą“. 1998 m. spalio mėn. ieškovė dar kartą atsisakė dalyvauti kartelio veikloje. Tačiau neišnagrinėjusi užrašų turinio Komisija nepagrįstai pasirėmė paprasčiausiu faktu, kad juose nurodytas ieškovės pavadinimas.

88      Septinta, Komisija „pagražino“ įrodymus papildžiusi juos nesančiomis detalėmis arba pervertinusi nustatytas faktines aplinkybes.

89      Dėl 1998 m. rugsėjo mėn. Briuselyje įvykusio dvišalio susitikimo su Degussa, kurį ieškovė ginčija, Komisija nurodė, kad jame buvo „reziumuojami“ rytinio susitikimo rezultatai (ginčijamo sprendimo 241 konstatuojamoji dalis). Tačiau Degussa pateiktoje informacijoje nieko neužsimenama apie tokį „reziumavimą“ ir nekalbama apie jokias diskusijas dėl NPB arba dėl VP rinkos dalių įšaldymo. Kalbėdama apie VP, Degussa aiškiai nurodė, kad diskusijos buvo „bendro pobūdžio“. Komisijos išvados yra nepagrįstos.

90      Kalbant apie susitikimus Sevilijoje, pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia Komisija, ieškovė tikrai atsiribojo nuo antikonkurencinių diskusijų, atsisakiusi dalyvauti kartelio veikloje, o tai lėmė Degussa ir Solvay atstovų „netikėtą išvykimą“ ir šios susitikimų serijos pabaigą. Atofina pareiškė, kad tie susitikimai baigėsi išvykus Degussa ir Solvay atstovams. Šiuo aspektu Komisija iškraipė bylos medžiagą.

91      Kalbėdama apie Komisijos teiginį, kad Atofina patvirtino Solvay parodymus dėl skambučių telefonu, ieškovė pažymi, kad Solvay ir Atofina pateikta informacija aiškiai susijusi su skirtingais susitikimais. Todėl, kalbant apie šių susitikimų dalyvius ar laikotarpius, jų pateiktos informacijos negalima suderinti.

92      Aštunta, ieškovė pažymi, kad Solvay ir Atofina, prašymus neskirti baudos arba ją sumažinti pateikusios vienu metu, „lenktyniavo“, kuri greičiau suteiks didelę papildomąją Komisijos jau turimų įrodymų vertę, todėl jų parodymų patikimumas kelia abejonių.

93      Prašymus neskirti baudos ar ją sumažinti pateikusios įmonės negalėjo patvirtinti savo darbuotojų prisiminimų arba pateikti aiškių ir tikslių įrodymų. Pavyzdžiui, Komisija daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamąją dalį, kurioje nustatyta, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Solvay „savanoriškai patvirtino“, jog 1998 m. liepos mėn. tikrai įvyko susitikimas Kėnigsvinteryje, nors atsiliepime į ieškinį skliausteliuose ji nurodė: „reikia patikrinti, ar tai tikrai buvo savanoriškai arba Komisijos prašymu pateikta informacija“. Kalbant apie 1998 m. spalio mėn. Diuseldorfe įvykusį susitikimą, taip pat pažymėtina, kad Komisijos prašymu Degussa „toliau apklausė“ savo darbuotojus dėl dalyvių.

94      Galiausiai iškovė nurodė, kad niekada nebuvo pripažinta kalta dėl antikonkurencinės veiklos. Jos darbuotojai liudijo per apklausą ir pateikė pareiškimus, paneigiančius pranešime apie kaltinimus išdėstytus teiginius. Būtent pakartotinius pažeidimus darančios įmonės, siekdamos, kad joms nebūtų skirta bauda arba ji būtų sumažinta, ir dėl to „lenktyniaudamos“, savo advokatų raštuose ar mįslinguose „klaustukais išmargintuose“ užrašuose pateikė neaiškius, nepatvirtintus ir dažnai nežinomų šaltinių teiginius. Komisija nepaaiškino, kuo šie įrodymai yra geresni, palyginti su ieškovės pateiktais aiškiais ir nedviprasmiškais parodymais.

95      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

96      EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje.

97      Tam, kad būtų susitarimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, pakanka, kad aptariamos įmonės išreikštų bendrą siekį elgtis rinkoje tam tikru nustatytu būdu (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 256 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 199 punktas).

98      Susitarimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį gali būti laikomas sudarytu, jei yra suderinti ketinimai dėl paties konkurencijos ribojimo principo, net jei dar vyksta derybos dėl konkrečių numatomo ribojimo detalių (šiuo klausimu žr. 97 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 151–157 ir 206 punktus).

99      Suderintų veiksmų sąvoka reiškia įmonių derinimosi formą, kai jos, nesudariusios susitarimo tiesiogine to žodžio prasme, sąmoningai pakeičia konkurencijos keliamą riziką praktiniu tarpusavio bendradarbiavimu (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimų Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 115 punktas ir Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 158 punktas).

100    Taigi EB 81 straipsnio 1 dalimi ūkio subjektams draudžiama palaikyti bet kokius tiesioginius ar netiesioginius kontaktus, kuriais būtų galima arba daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento veiksmams rinkoje, arba atskleisti tokiam konkurentui, kokių veiksmų nuspręsta ar numatoma imtis rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra konkurencijos ribojimas (šiuo klausimu žr. 99 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 116 ir 117 punktus).

101    Informacijos atskleidimo savo konkurentams, siekiant pasirengti antikonkurenciniam susitarimui, pakanka įrodyti suderintus veiksmus, kaip jie suprantami pagal EB 81 straipsnį (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją, T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 82 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 178 punktas).

102    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką „susitarimo“ ir „suderintų veiksmų“ sąvokos pagal EB 81 straipsnio 1 dalį reiškia tokio paties pobūdžio sandėrius, kurie skiriasi tik intensyvumu ir pasireiškimo formomis (99 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 131 ir 132 punktai ir 97 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 190 punktas).

103    Esant kompleksiškam pažeidimui, kurį kelerių metų laikotarpiu, siekdami bendro rinkos reguliavimo tikslo, daro keli gamintojai, negalima reikalauti iš Komisijos, kad ji tiksliai kvalifikuotų pažeidimą kaip susitarimą arba kaip suderintus veiksmus, nes bet kuriuo atveju kiekviena iš šių pažeidimo formų yra nurodyta EB 81 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 99 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 111–114 punktus ir 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 696 punktą).

104    Dvigubas pažeidimo kvalifikavimas kaip susitarimo „ir (arba)“ suderintų veiksmų turi būti suprantamas kaip reiškiantis sudėtinį faktinių aplinkybių derinį, kurių vienos kvalifikuojamos kaip susitarimas, o kitos – kaip suderinti veiksmai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, kurioje nenumatytas konkretus tokio kompleksiško pažeidimo rūšies kvalifikavimas (97 punkte minėtų sprendimų Hercules Chemicals prieš Komisiją 264 punktas ir HFB ir kt. prieš Komisiją 187 punktas).

105    Kalbant apie pažeidimo įrodymą, reikia priminti, kad Komisija turi nustatyti įrodymus, kurių teisiniu požiūriu pakanka konstatuoti, jog yra faktinių aplinkybių, sudarančių EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo sudėtį (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktas).

106    Dėl to ji turi pateikti tikslių ir nuoseklių įrodymų (žr. 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

107    Vis dėlto ne kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas būtinai turi atitikti šiuos kriterijus, kiek tai susiję su kiekviena pažeidimo sudedamąja dalimi. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų bendrai vertinamas institucijos panaudotų įkalčių visetas (žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 180 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

108    Sprendime Komisijos panaudoti įkalčiai įmonės padarytam EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimui įrodyti turi būti vertinami ne kiekvienas atskirai, o kaip visuma (žr. 101 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 185 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

109    Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad antikonkurencinė veikla vykdoma slaptai, todėl daugeliu atveju išvadą apie antikonkurencinius veiksmus ar susitarimą reikia daryti remiantis tam tikru kiekiu sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu, ir, nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 55–57 punktai).

110    Kalbant apie teisminės kontrolės apimtį, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrasis Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl sprendimo taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį panaikinimo, paprastai turi atlikti išsamų patikrinimą, ar buvo tenkinamos visos EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (žr. 2000 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, T‑41/96, Rink. p. II‑3383, 62 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

111    Teismui kylanti abejonė turi būti aiškinama įmonės, kuriai skirtas sprendimas dėl pažeidimo, naudai pagal nekaltumo prezumpcijos principą, kuris, kaip bendras Sąjungos teisės principas, be kita ko, taikomas procedūrose dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimo, kurios gali pasibaigti baudų arba periodinių baudų paskyrimu (99 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 149 ir 150 punktai).

112    Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus, reikia išnagrinėti, ar šioje byloje Komisija teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, kad ieškovė dalyvavo darant aptariamą pažeidimą.

–       Pirminės pastabos

113    Ieškovė apskritai kritikuoja įrodymų vertinimą šioje byloje, kai daro nuorodą, pirma, į nedidelę prašymus neskirti baudos ar ją sumažinti pateikusių įmonių įrodymų įrodomąją vertę, antra, į iš vieno šaltinio gautos nepatvirtintos informacijos panaudojimą, trečia, į jos darbuotojų pateiktų priešingų liudijimų nepaneigimą ir, ketvirta, į bylas nagrinėjančio pareigūno per apklausą pateiktų pasiūlymų nepaisymą.

114    Nors ši kritika didele dalimi painiojama su kaltinimais dėl ginčijamame sprendime Komisijos panaudotų faktinių aplinkybių, jie vis dėlto reikalauja tam tikrų pirminių pastabų.

115    Pirma, kalbant apie ieškovės argumentus dėl prašymuose neskirti baudos arba ją sumažinti pateiktų įrodymų vertės, reikia priminti, jog informacijos įrodomosios vertės nesumažina vien tai, kad ją pateikė prašymą neskirti baudos arba ją sumažinti pateikusi įmonė.

116    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, jokia Sąjungos teisės nuostata ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai vienos įmonės atžvilgiu remtis kitos kaltinamos įmonės parodymais (103 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 512 punktas). Pagal panešimą dėl bendradarbiavimo padaryti pareiškimai negali būti laikomi neturinčiais įrodomosios vertės vien dėl šio fakto (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, Rink. p. II‑0000, 57 ir 58 punktai).

117    Tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškai pateikta informacija suprantamas, nes šie dalyviai gali sumenkinti savo ir padidinti kitų indėlį darant pažeidimą. Vis dėlto, atsižvelgiant į vidinę pranešime dėl bendradarbiavimo numatytos procedūros logiką, tai, jog prašoma leisti juo pasinaudoti, kad būtų sumažinta bauda, nebūtinai sukuria paskatą pateikti iškreiptus parodymus apie kitus inkriminuojamo kartelio dalyvius. Bet koks bandymas suklaidinti Komisiją gali sukelti abejonių dėl įmonės nuoširdumo ir bendradarbiavimo išsamumo, dėl ko ji gali netekti galimybės visiškai pasinaudoti pranešimu dėl bendradarbiavimo (2006 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 70 punktas ir 116 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 58 punktas).

118    Visų pirma reikia manyti, jog tai, kad asmuo prisipažino padaręs pažeidimą ir taip pripažino kitas faktines aplinkybes nei tos, apie kurias buvo galima spręsti tiesiogiai remiantis nagrinėjamais dokumentais, a priori suponuoja, kad jei nėra konkrečių tam prieštaraujančių aplinkybių, tas asmuo yra apsisprendęs sakyti tiesą. Taigi pateikiančiojo interesams nenaudingi pareiškimai iš esmės turi būti laikomi ypač patikimais (107 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 211 ir 212 punktai; 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02 ir T‑126/02, T‑128/02 ir T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 166 punktas ir 116 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 59 punktas).

119    Kaltinamų įmonių parodymai, pateikti prašymuose neskirti baudos arba ją sumažinti, vis dėlto turi būti vertinami atsargiai ir apskritai jais negalima remtis neturint patvirtinimo.

120    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką dalyvavimu kartelyje kaltinamos įmonės parodymai, kurių tikslumą ginčija kelios kitos kaltinamos įmonės, negali būti laikomi pakankamu pastarųjų padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nepagrįsti kitais įrodymais (107 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 219 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 285 punktas; 118 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 167 punktas ir 116 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 293 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Enso‑Gutzeit prieš Komisiją 91 punktą).

121    Kad patikrintų prašymą neskirti baudos arba ją sumažinti pateikusių įmonių pareiškimų įrodomąją vertę, Bendrasis Teismas visų pirma atsižvelgia į nuoseklių įkalčių, pagrindžiančių šių pareiškimų reikšmingumą, svarbą ir, antra, į tai, ar nėra požymių, jog tais pareiškimais siekiama sumenkinti savo ir padidinti kitų įnašą darant pažeidimą (šiuo klausimu žr. 117 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 70 punktą ir 116 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 62 ir 295 punktus).

122    Antra, kalbant apie ieškovės kaltinimą, susijusį su tuo, kad dėl tam tikrų faktinių aplinkybių Komisija rėmėsi vieninteliu įrodymu, reikia priminti, kad joks Sąjungos teisės principas nedraudžia Komisijai sprendžiant apie pažeidimo padarymą remtis vieninteliu dokumentiniu įrodymu, jei to įrodymo įrodomoji vertė nekelia abejonių ir jei šis vienintelis įrodymas savaime aiškiai liudija apie aptariamo pažeidimo padarymą (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1838 punktas).

123    Atsižvelgiant į šio sprendimo 120 punkte nurodytą teismų praktiką, ši prielaida iš tiesų paprastai netaikoma paprasčiausiems kaltinamos įmonės pareiškimams, kurie, jeigu yra ginčijami kitos suinteresuotos įmonės, turi būti patvirtinti papildomais ir nepriklausomais įrodymais.

124    Tačiau šį argumentą galima sušvelninti tuo atveju, kai bendradarbiaujančios įmonės pareiškimai ypač patikimi, nes tokiomis aplinkybėmis reikalaujamas patvirtinimo laipsnis yra mažesnis ir tikslumo, ir intensyvumo prasme.

125    Jeigu sutampančių įkalčių visetas leidžia patvirtinti tam tikrus konkrečius sandėrio, kuris paminėtas bendradarbiaujant padarytuose pareiškimuose, aspektus, vien šių pareiškimų gali pakakti kitiems ginčijamo sprendimo aspektams patvirtinti (šiuo klausimu žr. 107 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 220 ir 334 punktus). Tokiomis aplinkybėmis Komisija gali remtis išimtinai tais pareiškimais, jeigu jie nekelia jokių abejonių ir jei parodymai nėra migloti.

126    Be to, net jei įmonės pareiškimai nepatvirtinti, kiek tai susiję su konkrečiomis jame nurodytomis aplinkybėmis, jie gali turėti tam tikrą įrodomąją vertę patvirtinant pažeidimo egzistavimą, žvelgiant į Komisijos panaudotų įkalčių visetą. Jei dokumente išdėstyta konkreti informacija atitinka pateiktąją kituose dokumentuose, manytina, kad šie duomenys gali vieni kitus sustiprinti (šiuo klausimu žr. 107 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 275 punktą).

127    Remdamasi laikotarpiais, dėl kurių yra santykinai daug įrodymų, Komisija taip pat turi galėti padaryti išvadą dėl kitų laikotarpių, kurių atveju nesutapimai tarp kiekvieno įrodymo gali būti didesni. Taigi reikės tikrai tvirtų paaiškinimų, siekiant įtikinti teismą, kad tam tikru konkrečios susitikimų grupės etapu vyko visiškai skirtingi dalykai nei ankstesniuose ar vėlesniuose susitikimuose, nors juose dalyvavo tos pačios šalys, jie vyko tokiomis pačiomis aplinkybėmis ir jų tikslas neginčijamai buvo toks pats (teisėjo B. Vesterdorf, ėjusio generalinio advokato pareigas, išvados 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimui Rhône‑Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, II‑885, bendra išvada vadinamiesiems „polipropileno“ sprendimams, Rink. p. II‑954).

128    Trečia, ieškovė teigia, kad vertindama įrodymus Komisija neišklausė jos darbuotojų ir neatsižvelgė į jų liudijimus.

129    Ieškovė pažymi, kad pažeidimo įrodymas didžiąja dalimi grindžiamas Solvay ir Atofina darbuotojo pareiškimais, kuriuose teigiama, kad kai kurie jos darbuotojai, nors ir nedalyvavo tam tikruose susitikimuose, buvo informuoti telefonu arba su jais buvo susisiekta. Ieškovė nurodo, kad šiuose pareiškimuose nurodyti jos darbuotojai pateikė Komisijai priešingus pareiškimus, į kuriuos nebuvo atsižvelgta.

130    Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog neginčijama, kad Komisija turėjo ieškovės darbuotojų rašytinius pareiškimus ir kad jie dalyvavo apklausoje.

131    Tokiomis aplinkybėmis klausimas, ar ginčijamame sprendime buvo tinkamai atsižvelgta į minėtus pareiškimais, painiojamas su ieškovės kaltinimų dėl aptariamų konkrečių faktinių aplinkybių vertinimu.

132    Vis dėlto šioje vietoje reikia pažymėti, jog ieškovė nepagrįstai teigia, kad parodymų įrodomoji vertė yra didelė, nes jie buvo pateikti prisiekus, ir kad šiuo atveju Komisija privalėjo įrodyti, kad jos liudytojai priesaiką sulaužė.

133    Nors prisiekus pateikti liudijimai teisme arba prokuroro atliekamame tyrime gali turėti didesnę įrodomąją vertę dėl neigiamų baudžiamojo pobūdžio pasekmių, kurios gali kilti liudytojui dėl melagingų parodymų tyrimo metu, ir dėl to tokie liudijimai yra patikimesni už paprastus pareiškimus (šiuo klausimu žr. 107 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 312 punktą), šie argumentai netaikomi šioje byloje, nes kalbama apie per administracinę procedūrą Komisijai pateiktus rašytinius ieškovės darbuotojų pareiškimus ir jų liudijimus per apklausą Komisijoje.

134    Be to, ieškovė klaidingai teigia, kad Komisija privalėjo sugretinti Atofina ir Solvay pateiktus ją kaltinančius liudijimus su priešingais jos darbuotojų liudijimais ir surengti per apklausą kryžminę apklausą.

135    Šiuo aspektu reikia priminti, kad per administracinę procedūrą Komisija neturi galimybės surengi privalomos asmenų apklausos kaip priesaiką davusių liudytojų.

136    Remiantis 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 19 straipsnio 1 dalimi, Komisija gali apklausti bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, kuris sutinka būti apklaustas, ir surinkti su tiriamuoju objektu susijusią informaciją. Be to, remiantis 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) trečia konstatuojamąja dalimi, prieš priimdama žodinius fizinių ar juridinių asmenų, kurie sutinka būti apklausti, pareiškimus, Komisija turėtų informuoti šiuos asmenis apie teisinį apklausos pagrindą ir jos savanorišką pobūdį.

137    Be to, Komisija privalo išklausyti pakankamą interesą įrodžiusius fizinius ar juridinius asmenis tik tuo atveju, jei tie asmenys tikrai prašo būti išklausyti. Taigi ji turi protingumo ribojamą diskreciją nuspręsti, ar reikia išklausyti asmenis, kurių liudijimai gali turėti reikšmės bylos tyrimui. Teisės į gynybą garantija nereiškia, kad Komisija turi išklausyti suinteresuotų asmenų nurodytus liudytojus, jeigu ji mano, kad bylos tyrimas buvo pakankamai išsamus (šiuo klausimu žr. 97 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 382 ir 383 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

138    1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nustatyta, kad „kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: <…> pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams“. Be to, net jei Komisija nėra teismas, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, ir nors Komisijos skiriamos baudos nėra baudžiamojo pobūdžio, tai nereiškia, kad per administracinę procedūra Komisija neprivalo laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų.

139    Vis dėlto, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, tai, kad Sąjungos konkurencijos teisės nuostatose Komisijai nenustatyta pareiga kviesti gynybos liudytojus, kurių liudijimo prašoma, neprieštarauja tiems principams. Reikia atkreipti dėmesį, kad nors Komisija gali apklausti fizinius ar juridinius asmenis, kai mano tai esant būtina, ji neturi teisės kviesti kaltinimo liudytojus negavusi jų sutikimo (97 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 389–392 punktai ir 118 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 86 ir 87 punktai). Kadangi procedūra Komisijoje yra tik administracinė, ji neprivalo suinteresuotai įmonei suteikti galimybės apklausti konkretų liudytoją ir nagrinėti jo parodymus bylos tyrimo stadijoje (109 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 200 punktas). Pakanka, kad Komisijos naudojami pareiškimai būtų pateikti ieškovei perduotuose bylos dokumentuose, kuriuos ji galėtų užginčyti Sąjungos teisme (116 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 147–149 punktai).

140    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, ieškovė negali remtis teisės apklausti kaltinimo liudytojus arba reikalauti, kad jie būtų apklausti, pažeidimu.

141    Bet kuriuo atveju niekas nedraudė ieškovei prašyti į Bendrąjį Teismą pakviesti ir apklausti kaltinimo liudytojus, pateikus dėl šio klausimo prašymą taikyti tyrimo priemones. Tačiau tokio prašymo ieškovė nepateikė. Be to, Bendrojo Teismo nuomone, aptariamus liudytojus reikėtų pakviesti tik tuo atveju, jei užbaigus toliau atliksimą tyrimą paaiškėtų, kad bylos dokumentuose esantys įrodymai ir per žodinę proceso dalį pateikti paaiškinimai yra nepakankami, kad būtų galima priimti sprendimą šioje byloje.

142    Galiausiai, ketvirta, ieškovė teigia, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas per apklausą pripažino, jog dėl jos pateiktų įrodymų nepakanka, ir pasiūlė laikantis rungtyniškumo ištirti ieškovės pateiktą naują priešingą įrodymą, tai yra jos darbuotojų parodymus, tačiau Komisija šiuo pasiūlymu nepasinaudojo.

143    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaita yra tik Komisijos vidaus dokumentas, kuris nėra skirtas papildyti ar pataisyti įmonių argumentus, ir todėl neturi sprendimo požymių, į kuriuos Sąjungos teismas turėtų atsižvelgti vykdydamas priežiūrą (žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, Rink. p. II‑3555, 176 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

144    Šie argumentai tuo labiau taikomi bylas nagrinėjančio pareigūno per apklausą išdėstytiems komentarams, kuriuos nurodė ieškovė. Bet kuriuo atveju prie atsiliepimo į ieškinį pridėtoje galutinėje 2006 m. balandžio 20 d. ataskaitoje bylas nagrinėjantis pareigūnas patvirtino, kad per aptariamą administracinę procedūrą buvo laikytasi su teise į nešališką procesą ir su teise į gynybą susijusių taisyklių.

145    Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, ieškovės pateikti kaltinimai dėl Komisijos atlikto įrodymų vertinimo ir dėl apklausos eigos yra iš dalies nepagrįsti, o iš dalies sumaišomi su kaltinimais dėl toliau nagrinėsimų pažeidimo faktinių aplinkybių.

–       Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą įrodymų

146    Kalbant apie pagrindinius pažeidimo požymius, pažymėtina, kad Komisija konstatavo, jog nuo 1994 m. sausio 31 d. konkurentai keitėsi ir aptarinėjo konfidencialią informaciją apie gamybos apimtis ir galimą jų sumažinimą, taip siekdami užkirsti kelią naujų pajėgumų atsiradimui rinkoje. Jie taip pat diskutavo apie klientų ir rinkos dalių pasidalijimą bei apie pardavimo kainas. Jie sukūrė priežiūros sistemą, per kurią nuolat keitėsi konfidencialia informacija apie rinką, bendroves, pardavimo apimtis ir pardavimo kainas. Be to, konkurentai įsipareigojo mažinti pajėgumus ir nuolat analizavo rinkos dalių pokyčius per daugiašalius susitikimus (ginčijamo sprendimo 100, 351–354 konstatuojamosios dalys).

147    Didžioji dalis daugiašalių susitikimų vyko pasibaigus CECIF, kuri yra teisėta šios pramonės šakos atstovų asociacija, posėdžiams.

148    1997 m. rugpjūčio mėn. Briuselyje, kaip ir per kitus tris vėlesnius susitikimus 1998 m. vasario, balandžio ir rugsėjo mėn., susitikimo dalyviai susitarė koordinuotai kelti VP kainas (ginčijamo sprendimo 171 ir 172 konstatuojamosios dalys). Kalbant apie NPB, pažymėtina, kad per pirmąsias diskusijas šiuo klausimu buvo pasikeista svarbia informacija apie rinką, siekiant sudaryti antikonkurencinį susitarimą, o oficialiam susitarimui „dirva buvo parengta“ ne vėliau kaip nuo 1998 m. gegužės 15 d. (ginčijamo sprendimo 100, 214 ir 229 konstatuojamosios dalys). Paskutinis daugiašalis susitarimas dėl šio sandėrio įvyko 2000 m. gegužės 18 d., tačiau susitarimas dėl VP kainų lygio išlaikymo galiojo iki 2000 m. pabaigos (ginčijamo sprendimo 281 ir 282, 355–360 konstatuojamosios dalys).

149    Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą Komisija konstatavo, kad ji priklausė kartelio dalyvių „branduoliui“ (ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamoji dalis). Komisija pažymėjo esant nuorodų apie slaptus kontaktus dalyvaujant ieškovei nuo 1991 m. (ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamoji dalis). Konkrečiai kalbant, remiantis Atofina informacija, šios pateiktuose 1995 m. liepos, spalio ir lapkričio mėn. susitikimų užrašuose yra duomenų apie ieškovę ir juose kalbama apie ieškovės pozicijos pristatymą (ginčijamo sprendimo 120, 127, 128, 129, 133 ir 136 konstatuojamosios dalys). Be to, remiantis Degussa informacija, per dvišalį susitikimą, kuris įvyko 1996 m. antrąjį pusmetį arba 1997 m. pirmąjį pusmetį, ieškovė „pritarė pagrindinei idėjai, kad reikia koordinuotai kelti kainas“ (ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamoji dalis).

150    Kaip matyti iš bylos medžiagos, šią informaciją, kuri susijusi su pradiniu kartelio laikotarpiu, ieškovė ginčijo ir, nesant tos informacijos patvirtinimo, ja nesiremiama, kiek tai susiję su ieškove.

151    Todėl ginčijamame sprendime Komisija gerokai sumažino ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, palyginti su pranešime apie kaltinimus nurodyta trukme. Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą pradžios Komisija nusprendė turinti įrodymų, liudijančių apie ieškovės dalyvavimą 1997 m. gegužės 29 d. kartelio susitikime, ir kad į šią datą turi būti atsižvelgta nustatant ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę (ginčijamo sprendimo 352 konstatuojamoji dalis). Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą pabaigos Komisija nurodė, kad yra tvirtai įsitikinusi, jog ieškovė dalyvavo darant pažeidimą iki 1999 m. gruodžio 13 d., nes ta dieną vyko paskutinis kartelio susitikimas, dėl kurio Komisija turėjo įrodymų apie ieškovės darbuotojų dalyvavimą (ginčijamo sprendimo 365 konstatuojamoji dalis).

152    Ginčijamame sprendime nurodyti šie neteisėti susitikimai, kuriuose dalyvavo ieškovė:

–        trys daugiašaliai susitikimai, kurie įvyko 1997 m. gegužės 28 arba 29 d. Sevilijoje po CECIF asamblėjos susitikimų (ginčijamo sprendimo 156–167 konstatuojamosios dalys) ir iš kurių dviejuose ieškovė pripažįsta dalyvavusi, tačiau teigia, kad nesutiko su neteisėtomis diskusijomis,

–        keturi daugiašaliai susitikimai, kurie įvyko atitinkamai 1997 m. rugpjūčio mėn. Briuselyje, 1997 m. rugsėjo 18 d. Paryžiuje, 1997 m. lapkričio 17 d. Frankfurte prie Maino ir 1997 m. lapkričio 21 d. Paryžiuje, kuriuose ieškovė tiesiogiai nedalyvavo, tačiau apie juos ją telefonu informavo Atochem (ginčijamo sprendimo 171–197 konstatuojamoji dalis), nors ieškovė tai ginčija,

–        1997 m. lapkričio 26 ir 27 d. Briuselyje vykę daugiašaliai susitikimai po CECIF asamblėjos posėdžių (ginčijamo sprendimo 198–209 konstatuojamosios dalys); ieškovė teigia, kad dalyvavo šioje asamblėjoje, tačiau tvirtina, kad nieko nežinojo apie neteisėtas diskusijas,

–        dvišaliai Degussa, Kemira ir Solvay susitikimai, vykę 1997 m. pabaigoje ir 1998 m. pradžioje, apie kurių rezultatus ieškovę telefonu informavo Solvay (ginčijamo sprendimo 210 konstatuojamoji dalis), nors ieškovė tai ginčija,

–        1998 m. gegužės 14 d. Evian le Bene po CECIF asamblėjos posėdžių vykę daugiašaliai susitikimai (ginčijamo sprendimo 221–232 konstatuojamosios dalys); ieškovė pripažįsta, kad dalyvavo CECIF asamblėjoje, tačiau teigia, kad nieko nežinojo apie neteisėtas diskusijas,

–        1998 m. liepos 13 d. Kėnigsvinteryje vykęs Degussa, Solvay ir ieškovės susitikimas dėl Atochem priklausančios NPB gamyklos uždarymo (ginčijamo sprendimo 233–236 konstatuojamosios dalys), nors ieškovė neigia, kad jame dalyvavo,

–        1998 m. rugsėjo 28 d. Briuselyje įvykęs „aukšto lygio“ Degussa ir Solvay susitikimas dėl VP ir NPB, po kurio Degussa susitiko su ieškove ir informavo apie jo rezultatą (ginčijamo sprendimo 239–242 konstatuojamosios dalys); ieškovė neginčija, kad susitiko su Degussa, tačiau teigia, kad to susitikimo turinys buvo teisėtas,

–        1998 m. spalio 12 d. Diuseldorfe vykęs daugiašalis susitikimas dėl VP, kuriame ieškovė nedalyvavo, tačiau, pasak Atofina, apie jį su ieškove buvo kalbėta telefonu (ginčijamo sprendimo 247–253 konstatuojamosios dalys), nors ieškovė tai ginčija,

–        daugiašaliai susitikimai ir dvišaliai kontaktai po 1998 m. lapkričio 25 ir 26 d. Briuselyje (ginčijamo sprendimo 254–258 konstatuojamosios dalys), 1999 m. lapkričio 30 d. Estorilyje (Portugalija) (ginčijamo sprendimo 254–265 konstatuojamosios dalys) ir 1999 m. lapkričio 16 d. Briuselyje (ginčijamo sprendimo 273–275 konstatuojamosios dalys) vykusių CECIF asamblėjų posėdžių; ieškovė pripažįsta, kad dalyvavo minėtose CECIF asamblėjose, tačiau teigia, kad nieko nežinojo apie neteisėtas diskusijas,

–        keturi daugiašaliai susitikimai išskirtinai dėl NPB, vykę atitinkamai 1998 m. rugsėjo 16 d. Lione (ginčijamo sprendimo 237 ir 238 konstatuojamosios dalys), 1999 m. pradžioje Milane (ginčijamo sprendimo 259–263 konstatuojamosios dalys), 1999 m. vasarą Bazelyje (ginčijamo sprendimo 267–270 konstatuojamosios dalys) ir 1999 m. gruodžio 13 d. Fribūre (ginčijamo sprendimo 276–279 konstatuojamosios dalys); ieškovė neigia, kad dalyvavo susitikimuose Lione ir Bazelyje, tačiau pripažįsta, kad dalyvavo kituose dviejuose susitikimuose, ir nurodo, kad jų tikslas buvo visiškai teisėtas, t. y. diskutuota dėl pozicijos, kurią reikia priimti atsakant į judėjimą „prieš borą“, tačiau pamačiusi kad diskusijos „krypsta“ „netinkama“ linkme, ji į tai kreipė „mažai dėmesio“, nes dėl su aplinkosauga susijusių priežasčių jau buvo nusprendusi pereiti nuo NPB prie NPK.

153    Remiantis šiomis aplinkybėmis, matyti, kad neskaitant dviejų susitikimų dėl NPB, vykusių 1999 m. pradžioje Milane ir 1999 m. gruodžio 13 d. Fribūre, ieškovė neigia, kad turėjo slaptų kontaktų, kiek tai susiję su likusiomis ginčijamame sprendime išdėstytomis aplinkybėmis.

–       Dėl 1997 m. gegužės 28 ar 29 d. Sevilijoje vykusių daugiašalių susitikimų

154    Dėl visų trijų Sevilijoje vykusių susitikimų šalys sutaria, jog dviejuose pirmuose susitikimuose dėl atitinkamai VP (pirmajame susitikime dalyvavo Atochem, Degussa, Solvay, Kemira ir ieškovė) ir NPB (antrajame susitikime dalyvavo Caffaro ir visi kiti pirmame susitikime dalyvavę dalyviai) ieškovei buvo atstovaujama. Tačiau ieškovė nedalyvavo kitos dienos vakarienėje restorane (ginčijamo sprendimo 156, 162 ir 163 konstatuojamosios dalys).

155    Kalbėdama apie du pirmuosius susitikimus, kuriuose dalyvavo, ieškovė neginčija vykusių diskusijų, per kurias, pirma, buvo pasikeista informacija apie rinkos raidą ir, antra, buvo kalbama apie pasiūlymus dėl bendro kainų padidinimo ir dėl susitarimo pasidalyti VP rinką (ginčijamo sprendimo 157–161 konstatuojamosios dalys) bei apie tokius pačius su NPB susijusius ketinimus (ginčijamo sprendimo 162 konstatuojamoji dalis), turinio.

156    Komisija konstatavo, o ieškovė to neginčijo, kad „dėl pasitikėjimo stokos ir dėl kelių mažųjų Europos gamintojų išreikšto pasipriešinimo tą dieną nebuvo pasiektas joks galutinis susitarimas“ (ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis). Konkrečiai kalbant, bandymai diskutuoti apie NPB baigėsi, remiantis Atofina parodymais, „siaubingu Degussa atsakingojo asmens įniršiu, kuris dėl mažųjų gamintojų, atsisakiusių pritarti Solvay ir Degussa požiūriams, pasipriešinimo paliko posėdžių salę trenkęs durimis“ (ginčijamo sprendimo 162 konstatuojamoji dalis).

157    Kalbėdama apie šiuos faktus, ieškovė vis dėlto teigia, kad, kaip mažoji gamintoja, ji iš tikrųjų priešinosi neteisėtiems veiksmams, o tai įrodo jos nedalyvavimas kitą dieną vykusioje vakarienėje restorane.

158    Ieškovė, be kita ko, remiasi prie ieškinio pridėtais tuometinio jos generalinio direktoriaus pavaduotojo parodymais, kuriais remiantis, jos nuomone, galima daryti išvadą, kad susitikime dėl VP jos atstovas Degussa ir Solvay nurodė, jog ji „plečiasi į Vokietiją“ ir „nesuinteresuota“ kaip nors riboti kainas. Taigi ji atsisakė apie jas diskutuoti, todėl Degussa atsakingasis asmuo išvyko anksčiau.

159    Šiuo aspektu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, jeigu įmonė dalyvavo, nors ir neatlikdama aktyvaus vaidmens, susitikime, kuriame buvo kalbama apie neteisėtą susitarimą, ji laikoma dalyvavusia tokiame susitarime, nebent įrodytų, kad atvirai nuo jo atsiribojo arba kad informavo kitus dalyvius, jog ketina dalyvauti aptariamame susitikime dėl kitų tikslų nei jie (žr. 122 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 3199 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

160    Kadangi ieškovė pripažino, jog dalyvavo aptariamose neteisėtose diskusijose, ji turi įrodyti, kad jos dalyvavimas nesusijęs su jokiais antikonkurenciniais ketinimais.

161    Reikia pažymėti, kad ieškovės pasipriešinimo Degussa pateiktiems konkretiems pasiūlymams, net jeigu jis būtų laikomas įrodytu, šios bylos aplinkybėmis nepakanka įrodyti, kad ji konkurentams pranešė, jog dalyvauja aptariamuose susitikimuose dėl kitų tikslų nei jie.

162    Kalbėdama konkrečiai apie ieškovės argumentus, susijusius su ginčijamo sprendimo 156–162 konstatuojamosiose dalyse nurodytais susitikimais, Komisija pažymėjo, kad „Solvay ir Degussa išėjo iš posėdžių salės ne dėl to, jog mažieji gamintojai atsisakė tartis dėl paties kainų didinimo, o veikiau dėl to, jog pasiūlymas jų tikriausiai netenkino veikiausiai dėl jiems skirtos rinkos dalies“, kad „nėra jokių įrodymų, jog [ieškovė] tikrai atmetė pačią susitarimo su konkurentais mintį ar atsiribojo nuo paties siūlomo susitarimo“, ir galiausiai, kad per aptariamą susitikimą buvo keičiamasi konfidencialia informacija (ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamoji dalis).

163    Pirma, reikia atkreipti dėmesį, kad šis Komisijos teiginys atitinka kartelio eigą, iš kurios matyti, jog nuo susitikimų Sevilijoje kartelio šalys „nusprendė skirti mažiau dėmesio rinkos dalims – pagrindinei iki šiol vykusių diskusijų temai, ir skirti daugiau dėmesio bendram kainų didinimui“ (ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamoji dalis), ir kad kitame susitikime, įvykusiame 1997 m. rugpjūčio mėn. Briuselyje, buvo nuspręsta koordinuotai didinti kainas (ginčijamo sprendimo 171 ir 172 konstatuojamosios dalys).

164    Antra, ieškovės argumentų dėl jos tariamo pasipriešinimo neteisėtoms diskusijoms nepatvirtina kitų įmonių pateikta informacija, kurioje tik teigiama, kad kartelio šalys stokojo tarpusavio pasitikėjimo ir kad skyrėsi didžiųjų ir mažųjų gamintojų požiūriai (ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis).

165    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad ieškovės dalyvavimo kartelyje įrodymas grindžiamas ne tik susitikimais Sevilijoje, kurie sudaro dalį visų toliau nagrinėsimų slaptų kontaktų.

166    Be to, aptariamuose susitikimuose ieškovės išdėstyta pozicija dviprasmiška. Nors ji teigia, kad nepritarė antikonkurencinėms diskusijoms per susitikimą dėl VP, kuriame buvo kalbama apie tikslų rinkos pasidalijimo modelį ir kainas, akivaizdu, kad jos atstovas neišvyko iš susitikimo vietos ir kad jis dalyvavo kitame susitikime dėl NPB. Jo nedalyvavimas kitą dieną vykusioje vakarienėje restorane taip pat neįrodo jo nepritarimo slaptoms diskusijoms, nes kitos aptariamos šalys, būtent Solvay ir Ausimont, taip pat joje nedalyvavo.

167    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, ieškovės pateiktos informacijos nepakanka įrodyti, kad aptariamuose susitikimuose, per kuriuos sudarytas neteisėtas susitarimas, ji dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų.

–       Dėl ieškovės gautų skambučių telefonu

168    Kalbėdama apie daugiašalius susitikimus, vykusius po susitikimų Sevilijoje, Komisija konstatavo, kad ieškovė juose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau telefonu buvo informuota apie jų rezultatus. Kalbama, pirma, apie keturis „aukšto lygio“ susitikimus, dėl kurių Komisija remėsi Solvay informacija, ir, antra, apie Atofina nurodytus kelis susitikimus.

169    Pirma, dėl „aukšto lygio“ susitikimų, kuriuose dalyvavo Degussa, Solvay ir Kemira (1997 m. rugpjūčio mėn. ir 1998 m. vasario mėn. susitikimai Briuselyje, 1998 m. balandžio mėn. susitikimai Frankfurte prie Maino ir 1998 m. spalio mėn. susitikimai Briuselyje), Komisija nurodė, kad „nors [juose] dalyvavo tik trys įmonės, diskusijoms pritarė visas sektorius“, ir kad „[ieškovė] ir Ausimont visą laiką buvo išsamiai informuojamos [dažniausiai telefonu] apie diskusijų rezultatus“ (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis).

170    Remiantis ginčijamu sprendimu, darytina išvada, kad šis teiginys grindžiamas, pirma, Solvay pareiškimu, jog „kiti rinkos dalyviai buvo informuoti apie Degussa, Solvay ir Kemira susitikimų rezultatus“, o Komisija nurodo, kad „pavyzdžiui, Solvay informavo [ieškovę] ir Ausimont <…> apie konkrečius diskusijų rezultatus“, ir, antra, Atofina pareiškimu, kad „FMC dėl bendrovės politikos priežasčių (JAV bendrovė) tiesiogiai nedalyvavo visuose susitikimuose, tačiau per Solvay gaudavo informaciją ir tikrai dalyvavo visuose susitarimuose bei [visose] derybose“ (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis bei 175 ir 176 išnašos).

171    Komisija taip pat atsižvelgė į Solvay pareiškimą, kiek tai susiję su 1997 m. pabaigoje ir 1998 m. pradžioje vykusiais dvišaliais Degussa ir Kemira susitikimais, kuriuose Solvay „dalyvaudavo kartais“. Pasak Komisijos, Degussa ir Solvay nurodė, kad ieškovė juose nedalyvavo, nes įmonė įgyvendino suderinamumo programą, tačiau Solvay telefonu ją informuodavo apie tų susitikimų rezultatus (ginčijamo sprendimo 210 konstatuojamoji dalis, kurioje daroma nuoroda į minėtus Solvay parodymus).

172    Ieškovė neigia, kad Solvay su ja buvo susisiekusi. Ji pažymi, kad Solvay pareiškimas neteisingas, ir pabrėžia, kad Atofina teiginiai nesusiję su „aukšto lygio“ susitikimais, todėl jais negalima patvirtinti Solvay pareiškimo. Be to, ji teigia, kad Komisija iškraipė Solvay teiginius, kai konstatavo, kad tam tikros įmonės buvo informuotos „išsamiai“ ir „dažniausiai telefonu“ (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis).

173    Dėl Solvay pareiškimo įrodomosios vertės reikia pažymėti, kad tą informaciją prašyme neskirti baudos ar ją sumažinti pateikė kaltinama įmonė. Aptariamas pareiškimas apie visus „aukšto lygio“ susitikimus suformuluotas labai apibendrintai ir juo remiantis negalima nustatyti juose dalyvavusių fizinių asmenų, todėl jų neįmanoma patikrinti remiantis liudytojų parodymais. Aptariamoje Solvay pareiškimo ištraukoje, kuri cituojama ginčijamo sprendimo 175 išnašoje, nenurodyta, kad informacija buvo pateikta „telefonu“ ir „išsamiai“. Be to, šios bylos aplinkybėmis, kalbant apie didžiausio rinkoje ūkio subjekto pateiktą informaciją, kad įvairios šio sektoriaus įmonės buvo informuojamos apie neteisėtas diskusijas, negalima atmesti tikimybės, kad tas ūkio subjektas siekė sumažinti savo vaidmenį kartelyje.

174    Dėl Solvay pareiškimo patvirtinimo reikia pažymėti, kad jis, susijęs su ieškovei suteikta informacija, nėra patvirtintas kitais įrodymais apie nurodytus susitikimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamo sprendimo 176 išnašoje Komisijos nurodytame Atofina pareiškime iš tikrųjų kalbama ne apie „aukšto lygio“, o tik apie „B grupės“ susitikimus, vykusius nuo 1995 m. pabaigos iki 1997 m. pradžios, kurie bent jau didžiąja dalimi vyko iki pažeidimo, kuriuo kaltinama ieškovė, pradžios. Taigi akivaizdu, kad Atofina nedalyvavo Solvay pareiškime nurodytame susitikime.

175    Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia konstatuoti, jog tikroji Solvay pareiškimo įrodomoji vertė yra labai menka, kad ja remiantis būtų galima įrodyti, jog ieškovė buvo informuota apie „aukšto lygio“ susitikimų rezultatus, ir kad tas pareiškimas nėra tiesiogiai patvirtintas kitais įrodymais. Todėl vien šiuo pareiškimu negalima įrodyti, kad ieškovė dalyvavo slaptuose susitikimuose nuo 1997 m. rugsėjo mėn. iki 1998 m. rugsėjo mėn., ir jį galima laikyti nebent papildoma informacija, sudarančia dalį šiuo klausimu surinktų įrodymų.

176    Antra, kalbant apie penkis Atofina nurodytus susitikimus (1997 m. rugsėjo mėn. 18 d. susitikimai Paryžiuje, 1997 m. lapkričio 17 d. – Frankfurte prie Maino, 1997 m. lapkričio 21 d. – Paryžiuje ir 1998 m. spalio mėn. – Diuseldorfe; ginčijamo sprendimo 180, 188, 193 ir 247 konstatuojamosios dalys) pažymėtina, jog ieškovė išreiškia abejones dėl Atofina pareiškimo, kad ji buvo informuota telefonu, patikimumo, ir teigia, kad šis pareiškimas nėra patvirtintas kitais įrodymais. Ji pateikia Atofina pareiškime nurodytų savo darbuotojų, kurie neigia, kad su jais buvo susisiekta, padarytus pareiškimus.

177    Dėl Atofina pareiškimo įrodomosios vertės reikia pažymėti, jog tai, kad jis buvo padarytas prašyme neskirti baudos ar ją sumažinti, savaime nekelia abejonių dėl jo patikimumo. Jokios aplinkybės neleidžia manyti, kad Atofina bandė sumenkinti savo dalyvavimą kartelyje, nurodžiusi, jog bendravo su ieškove tam tikruose susirinkimuose. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad duomenys apie bendravimą su ieškove suformuluoti visiškai nemiglotai, bet priešingai, jie yra labai išsamūs ir jais remiantis galima nustatyti, su kuriais ieškovės darbuotojais buvo bendrauta. Informaciją pateikė tiesioginis liudytojas, t. y. Atofina darbuotojas, dalyvavęs ginčijamuose susitikimuose. Reikia priminti, kad jis pareiškimą padarė 2003 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus kelioms savaitėms nuo pirmųjų įrodymų pateikimo 2003 m. balandžio 3 d. (ginčijamo sprendimo 513 konstatuojamoji dalis). Remiantis bendradarbiavimo aplinkybėmis ir tiksliu pareiškimo turiniu, darytina išvada, kad jis padarytas sąmoningai ir po brandžių apmąstymų.

178    Visos šios aplinkybės byloja, kad aptariamo Atofina pareiškimo įrodomoji vertė yra didelė.

179    Kalbant apie Atofina pareiškimo patvirtinimą, kiek tai susiję su 1997 m. rugsėjo 18 d. susitikimu Paryžiuje, pažymėtina, kad, be Atofina darbuotojo pareiškimo, jog su ieškove buvo „susisiekta telefonu ir jai perduota informacija apie diskusijas“, to paties darbuotojo susitikimo užrašuose pažymėta didžioji raidė „E“, reiškianti ieškovę, ir juose nurodyta, kad ji „nedalyvavo, tačiau su ja susisiekta telefonu (ginčijamo sprendimo 180 ir 181 konstatuojamosios dalys ir to sprendimo 188 išnašoje nurodytos administracinės bylos ištraukos).

180    Dėl 1997 m. lapkričio 17 d. susitikimo Frankfurte prie Maino pažymėtina, kad tame pačiame pareiškime nurodyta, jog vykstant susitikimui telefonu buvo susisiekta su vienu ar dviem ieškovės darbuotojais, o Atofina atstovas jiems pateikė ataskaitą (ginčijamo sprendimo 188 konstatuojamoji dalis). Šiuos parodymus taip pat patvirtina Atofina pateikti susitikimo užrašai, kuriuose nurodyta: „FMC = nedalyvauja, tačiau aš susisiekiau telefonu (pavardė <…>), kitas vietos atstovas (pavardė <…>) labai aktyvus“ (ginčijamo sprendimo 200 išnaša). Be to, ieškovė nurodyta kaip pirmoji įmonė, turinti paskelbti kainų padidinimą, ir jos informacija pateikta susitikimo lentelėje, kurioje nurodytos mažiausios kainos pagal klientą ir pagal gamintoją (ginčijamo sprendimo 192 konstatuojamoji dalis). Taip pat atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Degussa patvirtino, kad Atofina ieškovas per šį susitikimą skambino atsakovės atstovui (ginčijamo sprendimo 192 konstatuojamoji dalis ir 206 išnaša).

181    Apie 1997 m. lapkričio 21 d. susitikimą Paryžiuje tame pačiame Atofina pareiškime sakoma, kad su ieškove buvo susisiekta telefonu, siekiant gauti jos sutikimą dėl koordinuoto kainų didinimo (ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamoji dalis), o to susitikimo užrašuose nurodytos ieškovės kainos (ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamoji dalis ir 216 išnašoje nurodyti administracinės bylos dokumentai).

182    Dėl 1998 m. spalio mėn. susitikimo Diuseldorfe, be parodymų, jog ieškovės atstovas „sekė susitikimo eigą telefonu“, to susitikimo ataskaitoje nurodyta esama ir siūloma ieškovės rinkos dalis (ginčijamo sprendimo 247–249 konstatuojamosios dalys ir 282 išnašoje nurodyti administracinės bylos dokumentai).

183    Remiantis šiais faktais, darytina išvada, kad Atofina pareiškimas turi ne tik didelę įrodomąją vertę, bet ir dėl kiekvieno atskiro susitikimo yra patvirtintas Atofina pateiktais to laikmečio dokumentiniais įrodymais, o vieno susitikimo atveju – patvirtinti Degussa pareiškimu, padarytu jos atsakyme į pranešimą apie kaltinimus.

184    Be to, atsižvelgiant į didelę Atofina pareiškimo įrodomąją vertę ir į pateiktų dokumentinių įrodymų išsamumą, dėl jų patikimumo negali kilti abejonių dėl to, jog dokumentinius įrodymus pateikė šio pareiškimo autorius.

185    Ieškovė neginčija nei Atofina pateiktų dokumentinių įrodymų autentiškumo, nei jos pateiktų paaiškinimų dėl jų turinio. Ji kelia klausimą tik dėl šių dokumentų, kaip jos dalyvavimo kartelyje įrodymo, patikimumo.

186    Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tuos dokumentus parengė tiesioginis to laikmečio įvykių liudytojas ir kad jų turinys yra tikslus bei išsamus, reikia pripažinti, kad tie dokumentai tikrai turi įrodomąją vertę.

187    Ieškovės argumentais dėl šių dokumentų turinio ir jų tikslumo nekeliamas klausimas dėl patikimumo.

188    Pirma, tai, kad prie tam tikros informacijos pažymėtos žvaigždutės ir klaustukai, kartais su nuoroda „patikrinti“, nekelia abejonių dėl visos tuose dokumentuose pateiktos informacijos patikimumo.

189    Antra, ieškovės argumentas, kad informacija apie jos kainas galėjo būti gauta iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, iš klientų, nėra įtikinamas, nes lentelėse yra kitų duomenų, tiesiogiai susijusių su ieškove, t. y. užrašų, kad su ja buvo susisiekta, kad ji turi būti pirmoji, kuri praneš apie kainų didinimą, taip pat nurodyta, kokia rinkos dalis jai būtų suteikta (ginčijamo sprendimo 188, 192 ir 282 konstatuojamosios dalys).

190    Trečia, reikia pažymėti, kad pateikdama argumentą, susijusį su tariamu iš Autofina pareiškimo gautų įrodymų panaudojimu du kartus, kalbant apie įvairius susitikimus, ieškovė apsiriboja nuoroda į bylos dokumentus, kuriais ginčijamame sprendime nebuvo pasinaudota jos atžvilgiu.

191    Remiantis jos argumentais, darytina išvada, kad kalbama arba apie susitikimus iki jos atžvilgiu nustatytos pažeidimo darymo pradžios (t. y. 1995 m. lapkričio 23 d., 1996 m. vasario 12 d., 1996 m. gegužės 22 ir 23 d., 1996 m. lapkričio 27 d. ir 1996 m. vykusius „kitus bendro pobūdžio susitikimus“), arba apie susitikimus, kuriuose ji pripažino, kad dalyvavo, ir patvirtino diskusijų turinį (1997 m. gegužės 28 ir 29 d. susitikimai), arba apie susitikimus, kurie, nors ir nurodyti pranešime apie kaltinimus, galiausiai nebuvo paminėti ginčijamame sprendime (1999 m. Ruasi ir Frankfurte prie Maino vykę susitikimai). Kalbėdama apie užrašus, kurie tariamai buvo panaudoti dėl 1997 m. lapkričio 26 d. susitikimo Briuselyje ir dėl kito susitikimo, įvykusiu „laikotarpiu nuo 1997 m. birželio mėn. iki rugsėjo mėn.“, ieškovė nenurodo su tuo susijusių ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių.

192    2010 m. sausio 6 d. taikant proceso organizavimo priemones ieškovei buvo pateiktas klausimas dėl šio aspekto, tačiau ji negalėjo nurodyti ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, kuriose tam tikri įrodymai buvo naudojami du kartus.

193    Taigi, net jei tam tikri Atofina pateikti užrašai su nenurodyta data negalėjo būti susieti su konkrečiais susitikimais, toks argumentas yra nereikšmingas, nes nesusijęs su įrodymais, kuriais ginčijamame sprendime naudojamasi prieš ieškovę.

194    Be to, reikia pažymėti, kad net jei tariamas Atofina pateiktų įrodymų netikslumas būtų įrodytas, jį galima paaiškinti tuo, kad nuo ginčijamų faktinių aplinkybių atsiradimo iki momento, kai parodymus duodantis asmuo turėjo jas prisiminti, prabėgo daug laiko. Kadangi šie netikslumai susiję su įrodymais, kuriais nesiremiama prieš atsakovę, jie negali kelti abejonių dėl įrodymų, susijusių su bendravimu su ieškove ir jos informacijos naudojimu, patikimumo, nes pastarieji aspektai patvirtinti aiškiai ir tiksliai.

195    Ketvirta, ieškovė nurodo, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus išreiškė abejonių dėl aptariamo Atofina darbuotojo pateiktos informacijos, susijusios su tariamu vieno jos darbuotojų dalyvavimu 1996 m. vasario 12 d. Paryžiuje vykusiame susitikime. Neigdama šią informaciją, ieškovė teigia pateikusi priešingus savo darbuotojo parodymus ir jo paso kopiją, kurioje yra spaudas, liudijantis, kad 1996 m. vasario 10 d. tas darbuotojas atvyko į Jungtines Valstijas.

196    Reikia pažymėti, kad ieškovės pateikti parodymai kelia abejonių dėl konkrečios Atofina darbuotojo suteiktos informacijos. Atsižvelgiant į ieškovės pateiktą įrodymą, mažai tikėtina, kad jos atstovas, vasario 10 d. atvykęs į Jungtines Valstijas, galėjo po dviejų dienų vykti į Paryžių. Reikia pabrėžti, kad Komisija atsižvelgė į šį argumentą, ir kadangi Atofina informacija nebuvo patvirtinta, nepripažino, kad ieškovė dalyvavo aptariamame susitikime.

197    Vis dėlto tai, kad ieškovė išreiškė abejonę dėl Atofina pateikto įrodymo, kuriuo nebuvo pasinaudota prie ieškovę, negali daryti įtakos viso aptariamo pareiškimo patikimumui.

198    Galiausiai dėl ieškovės teiginio, kad Komisija neatsižvelgė į jos darbuotojų parodymus, kuriuose jie neigia, jog bendravo su Atofina darbuotoju, reikia pažymėti, kad, kaip, be kita ko, nurodyta ginčijamo sprendimo 186, 191, 192 ir 253 konstatuojamosiose dalyse, Komisija teisingai atsižvelgė į ieškovės darbuotojų paneigimą ir jį įvertino remdamasi kitais turimais įrodymais.

199    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia daryti išvadą, kad įkalčių viseto, pagrįsto, pirma, Atofina informacija apie pokalbius telefonu su ieškove dėl nuo 1997 m. rugsėjo mėn. iki 1998 m. spalio mėn. vykusių susitikimų ir, antra, jos pavadinimo ir su ja susijusių duomenų paminėjimu su tais susitikimais susijusiuose dokumentiniuose įrodymuose, visiškai pakanka įrodyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu ieškovė dalyvavo vykdant neteisėtus veiksmus.

200    Taip pat reikia pažymėti, kad šią informaciją dėl vieno susitikimo patvirtino Degussa, be to, ji sutampa su Solvay parodymais dėl ieškovei suteiktos informacijos apie kitus tuo pačiu laikotarpiu vykusius susitikimus.

201    Todėl ieškovės argumentams dėl aptariamų įrodymų negali būti pritarta.

–       Dėl kontaktų po CECIF asamblėjos posėdžių

202    Komisija nustatė, kad ieškovė dalyvavo slaptuose susitikimuose po penkių kas pusę metų organizuojamų CECIF asamblėjų posėdžių, vykusių po asamblėjos Sevilijoje (t. y. po 1997 m. lapkričio mėn., 1998 m. gegužės ir lapkričio mėn. ir 1999 m. balandžio ir lapkričio mėn. asamblėjų; ginčijamo sprendimo 198–207, 221–232, 254–258, 264 ir 265, 273–275 konstatuojamosios dalys).

203    Ieškovė pripažįsta, kad dalyvavo CECIF asamblėjose, tačiau neigia, kad dalyvavo neteisėtuose susitikimuose, ir teigia, jog nėra pakankamai tikslių ir nuoseklių įrodymų šiuo klausimu. Ji nurodo, kad aptariami susitikimai vyko viešose vietose, t. y. restoranuose, baruose ar viešbučio koridoriuose. Todėl, pasak ieškovės, neteisėtos diskusijos galėjo vykti tik dvišaliu principu arba vyko jau išvažiavus jos atstovams.

204    Reikia priminti, kad, remiantis šio sprendimo 159 punkte nurodyta nusistovėjusia teismų praktika, kai Komisija įrodo, jog suinteresuota įmonė dalyvavo neteisėtuose susitikimuose, ta įmonė turi pateikti duomenų, galinčių įrodyti, kad ji minėtuose sutikimuose dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų.

205    Taigi reikia išnagrinėti, visų pirma, ar ieškovės dalyvavimas neteisėtose diskusijose, kiek tai susiję su slaptais susitikimais po aptariamų penkių CECIF asamblėjų posėdžių, buvo įrodytas, ir prireikus, ar ieškovė pateikė duomenų, galinčių įrodyti, kad ji juose vis dėlto dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų.

206    Pirma, kalbant apie bendravimą, vykusį per vakarienę restorane 1997 m. lapkričio 26 ir 27 d. Briuselyje vykusios CECIF asamblėjos išvakarėse, pažymėtina, kad Komisija konstatavo, jog Degussa, EKA Chemicals, Solvay ir Atofina nurodė, jog ieškovė ir Kemira „tikrai atvyko, kad jos puikiai žinojo, jog diskusijos yra neteisėtos <…> ir kad jos jose dalyvavo“ (ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamoji dalis).

207    Ieškovė teigia, kad EKA Chemical apie ją nė neužsiminė, kad Solvay tik sudarė dalyvių sąrašą, kuriame jos darbuotojai nenurodyti, ir nurodo, kad „tikriausiai visiems kitiems dalyvavusiems“ asamblėjoje taip pat buvo atstovaujama ir kad Atofina ir Degussa pateiktoje informacijoje tik nurodyti vakarienėje dalyvavę asmenys, taip kurių ir jos atstovai. Ji teigia, kad vienas jos atstovų padarė pareiškimą, kuriame neigia, jog dalyvavo neteisėtose diskusijose.

208    Reikia pažymėti, kad, remiantis ginčijamo sprendimo 218 išnašoje nurodyta informacija, kurią Komisija pateikė pritaikius 2010 m. sausio 6 d. proceso organizavimo priemones, teiginys, jog ieškovės darbuotojas dalyvavo vakarienėje, per kurią dalyviai diskutavo neteisėtomis temomis, grindžiamas Atofina ir Degussa pareiškimais, kurie šiuo klausimu yra teisingi.

209    Kadangi apie ieškovės dalyvavimą šiose neteisėtose diskusijose galima spręsti iš nuoseklių požymių viseto, jo negalima paneigti minėto darbuotojo parodymais, kuriuose jis akivaizdžiai neneigia, jog dalyvavo vakarienėje, tačiau teigia, kad nedalyvavo slaptose diskusijose.

210    Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovės dalyvavimas aptariamose neteisėtose diskusijose matyti iš kitų ginčijamame sprendime išdėstytų duomenų, kuriais remiantis darytina išvada, jog, pirma, dalijantis kompetencijas pagal regionus buvo nuspręsta, kad ieškovė bus atsakinga už Ispaniją ir Portugaliją, ir, antra, jog ieškovė dalyvavo susitikime dėl NPB, kuris vyko pasibaigus tos pačios asamblėjos posėdžiams, ir viename vėliau vykusių vietinių susitikimų (ginčijamo sprendimo 201 ir 208 konstatuojamoji dalis).

211    Antra, dėl kontaktų, užmegztų po 1998 m. gegužės mėn. Evian le Bene vykusios kitos asamblėjos posėdžių, t. y. per du susitikimus dėl VP ir NPB, pažymėtina, kad, remiantis ginčijamo sprendimo 222 ir 226 konstatuojamosiose dalyse nurodytais Komisijos pateiktais duomenimis, pritaikius 2010 m. sausio 6 d. proceso organizavimo priemones, matyti, jog Degussa ir Solvay patvirtino ieškovės dalyvavimą. Kalbant apie susitikimą dėl NPB, pažymėtina, kad Atofina pateikė susitikimo lentelę, kurioje nurodyti NPB pardavimo kiekiai, tarp kurių yra ir ieškovės duomenys (ginčijamo sprendimo 228 konstatuojamoji dalis).

212    Prie ieškinio pridėtame ieškovės pareiškime jos aptariamas darbuotojas pripažino, kad po šios asamblėjos posėdžių vyko neteisėtos diskusijos apie NPB:

„Aš taip pat dalyvavau 1998 m. gegužės mėn. Evian le Bene vykusioje CECIF asamblėjoje. Per šį susitikimą pokalbis dar sykį pakrypo apie rinkos dalis, kaip nurodyta [pranešime apie kaltinimus]. Mažieji gamintojai, kaip antai [ieškovė], atsisakė sutikti įšaldyti rinkos dalis, nes mes norėjome toliau veikti konkurencijos sąlygomis.“

213    Trečia, dėl kontaktų, užmegztų po 1998 m. lapkričio 25 ir 26 d. Briuselyje vykusios asamblėjos posėdžių, t. y. dėl lapkričio 25 d. restorane vykusio susitikimo dėl NPB ir dėl kitos dienos susitikimo dėl NPB, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 255 ir 257 konstatuojamosiose dalyse, nurodytose taikant 2010 m. sausio 6 d. proceso organizavimo priemones, Komisijos pateiktų duomenų matyti, kad Degussa pareiškė, jog ieškovės atstovas dalyvavo šiuose neteisėtuose susitikimuose. Kalbant apie susitikimą dėl VP, šį pareiškimą patvirtino Kemira (ginčijamo sprendimo 255 konstatuojamoji dalis).

214    Ketvirta, dėl kontaktų, užmegztų po 1999 m. balandžio mėn. Estorilyje vykusios asamblėjos posėdžių, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 256 konstatuojamosios dalies matyti, jog, pasak Degussa, pokalbiai apie VP vyko vakare viešbučio bare.

215    Penkta, iš ginčijamo sprendimo 273 konstatuojamosios dalies matyti, kad, pasak Degussa, ieškovė dalyvavo susitikime dėl VP 1999 m. lapkričio 16 d. Briuselyje vykusios CECIF asamblėjos išvakarėse. Tai, kad šis neteisėtas susitikimas įvyko, pripažino Solvay, Atofina, Kemira ir Ausimont.

216    Reikia pažymėti, kad nors teiginys dėl ieškovės dalyvavimo neteisėtuose pokalbiuose, užmegztuose per minėtus susitikimus, grindžiamas tik Degussa pareiškimu, jis gali būti laikomas įrodytu, atsižvelgiant, kaip ginčijamo sprendimo 275 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, į visus požymius, liudijančius ieškovės dalyvavimą atliekant slaptus veiksmus per įvairius susitikimus, kurie buvo organizuoti tuo pačiu principu. Be to, aptariami susitikimai patenka į tą patį laikotarpį kaip ir kiti du susitikimai, kurių atveju ieškovė prisipažino, kad dalyvavo neteisėtose diskusijose (žr. šio sprendimo 235–242 punktus).

217    Šiais nuosekliais įrodymais pagrįstas konstatavimas negali būti paneigtas ieškovės darbuotojo parodymais, kuriuose jis, akivaizdžiai neneigdamas, kad dalyvavo po aptariamų asamblėjų posėdžių vykusiuose susitikimuose, tik teigia, kad nedalyvavo neteisėtuose susirinkimuose.

218    Atsižvelgiant į šiuos įrodymus reikia konstatuoti, kad Komisija surinko pakankamai įrodymų, įtikinamai pagrindžiančių jos išvadą dėl ieškovės dalyvavimo neteisėtuose susitikimuose, vykusiuose po aptariamų CECIF asamblėjų posėdžių.

219    Šios išvados negali paneigti ieškovės argumentas, kad aptariami neteisėti kontaktai galėjo būti palaikomi dvišaliu pagrindu arba kad buvo kalbama ieškovės darbuotojams nesuprantamomis kalbomis, todėl jie neatkreipė į juos dėmesio. Šie argumentai nelogiški atsižvelgiant, pirma, į diskusijų sudėtingumą, kurių turinys išdėstytas, be kita ko, ginčijamo sprendimo 200–205, 223–229, 256, 257 ir 274 konstatuojamosiose dalyse, ir, antra, į tai, kad ieškovės pavadinimas ir su ja susijusi informacija nurodyta su tuo pačiu laikotarpiu vykusiais slaptais pokalbiais glaudžiai susijusiuose dokumentuose (žr. šio sprendimo 179–182 punktus).

220    Atsižvelgiant į visus įrodymus, patvirtinančius ieškovės dalyvavimą aptariamuose slaptuose pokalbiuose, pažymėtina, kad ji negali pagrįstai remtis antraeilės reikšmės Komisijos pastaba dėl vieno aptariamo susitikimo, kurioje sakoma, jog „nėra neįmanoma, kad <…> įvairios diskusijos veikiau vyko dvišaliu pagrindu“ (ginčijamo sprendimo 167 konstatuojamoji dalis).

221    Taigi, kadangi ieškovė nepateikė jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti, kad aptariamuose susitikimuose ji dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų, Komisija teisingai nusprendė, kad ji dalyvavo neteisėtuose susitarimuose, užmegztuose po aptariamų CECIF asamblėjos posėdžių.

–       Dėl 1998 m. liepos 13 d. Kėnigsvinteryje vykusio susitikimo

222    Ginčijamo sprendimo 233–236 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad vienas Degussa, Solvay ir ieškovės susitikimas įvyko 1998 m. liepos 13 d. Kėnigsvinteryje ir jį organizavo Degussa, norėdama „įsitikinti, kad visos trys bendrovės nusprendė įtikinti Atochem nutraukti NPB gamybą, kad būtų sumažinti pajėgumai šiame sektoriuje“.

223    Remiantis ginčijamo sprendimo 234 ir 235 konstatuojamosiomis dalimis, darytina išvada, kad apie ieškovės dalyvavimą šiame susitikime sprendžiama iš Degussa pareiškimo, kurį patvirtina Solvay atsakymas į pranešimą apie kaltinimus.

224    Ieškovė neigia, kad dalyvavo susitikime Kėnigsvinteryje, ir tai grindžia savo darbuotojo parodymais ir taksi sąskaita, kurioje nurodyta jo pavardė ir kuri išduota Barselonoje susitikimo dieną. Be to, ji teigia, kad Solvay iš tikrųjų nepatvirtino jos dalyvavimo susitikime. Ji ginčija Solvay pareiškimą, kuriame kalbama, kad ji „dalyvavo susitarime su Atochem, mainais suteikdama kompensaciją Ispanijoje“ (ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamoji dalis).

225    Reikia pažymėti, kad Degussa ir, priešingai, nei teigia ieškovė, Solvay pareiškimai surašyti aiškiai ir juose nedviprasmiškai patvirtinta, kad ieškovė buvo Kėnigsvinteryje. Nors Solvay paminėjo aptariamą susitikimą ne prašyme neskirti baudos arba ją sumažinti, o tik atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, dar prašyme neskirti baudos arba ją sumažinti ji užsiminė, kad Atochem prašė kompensacijos už NPB gamyklos uždarymą, ir nurodė, kad šiuo klausimu Degussa susisiekė su ja ir ieškove (ginčijamo sprendimo 271 išnašoje iš dalies paminėtas bylos dokumentas).

226    Atsižvelgiant į šiuos įrodymus ir į tai, kad susitikimo dieną Barselonoje išduota taksi sąskaita nėra įrodymas, jog ieškovės atstovas tą dieną nebuvo atvykęs į Kėnigsvinterį, Komisija visiškai teisingai nusprendė, kad ji dalyvavo aptariamame susitikime (ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamoji dalis).

227    Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nors ieškovė nedalyvavo vėlesniame 1998 m. spalio 1 d. susitikime tuo pačiu klausimu, su tuo susitikimu susiję įrodymai patvirtina, kad ji dalyvavo diskusijose dėl Atochem priklausančios NPB gamyklos uždarymo.

228    Pirma, remiantis ginčijamo sprendimo 243 ir 244 konstatuojamosiomis dalimis, ir Degusia, ir Solvay nurodė, kad 1998 m. spalio 1 d. Paryžiuje vykusio susitikimo tikslas buvo Atochem pristatyti pasiūlymą, kurį per susitikimą Kėnigsvinteryje suformulavo Degussa, Solvay ir ieškovė. Antra, iš ginčijamo sprendimo 277 konstatuojamosios dalies matyti, kad, uždarius Atochem ir Caffaro gamyklas, šių dviejų bendrovių NPB rinkos dalys iš esmės turėjo atitekti Solvay, Degussa ir ieškovei.

229    Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, negalima pritarti ieškovės argumentams, pateiktiems siekiant paneigti dalyvavimą Kėnigsvinterio susitikime.

–       Dėl 1998 m. rugsėjo 28 d. Briuselyje vykusio susitikimo su Degussa

230    Ginčijamo sprendimo 239–242 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad 1998 m. rugsėjo 28 d. Briuselyje įvyko „aukšto lygio“ Degussa ir Solvay susitikimas. Ji konstatavo, kad „vėliau (po pietų) taip pat Briuselyje įvyko dvišalis aukšto Degussa atstovo ir aukšto (ieškovės) atstovo susitikimas, kad Degussa galėtų pateikti tą patį rytą vykusio susitikimo rezultatus“. Šis teiginys grindžiamas Degussa informacija ir Degussa darbuotojo įrašu darbotvarkėje (ginčijamo sprendimo 241 konstatuojamoji dalis ir 267 išnaša).

231    Ieškovė neneigia, kad toks susitikimas įvyko, tačiau ginčija jo tikslą nurodydama, kad Degussa prašyme neskirti baudos ar ją sumažinti niekuo neužsiminė apie šį susitikimą ir kad vėliau pateiktoje informacijoje tik pažymėjo, kad „susitikime bendrai diskutuota apie Europos VP rinkos raidą, ypač atsižvelgiant į pasiektą aukštą kainų lygį ir galimybes jį išlaikyti“.

232    Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog tai, kad aptariamas susitikimas nepaminėtas Degussa prašyme neskirti baudos ar ją sumažinti, neturi reikšmės, nes ieškovė neginčija, kad toks susitikimas buvo. Dėl slaptų neteisėtų šio susitikimo tikslų reikia pažymėti, jog, kaip nurodė Komisija, juos patvirtina faktas, kad susitikimas su ieškove įvyko po susitikimo su Solvay, kurio neteisėtas tikslas neneigiamas, kad Degussa darbuotojo darbotvarkėje jis pažymėtas kaip „kitas susitikimas“ (nächstes meeting) ir kad Degussa pateiktoje informacijoje jis nurodytas slaptų susitikimų sąraše (ginčijamo sprendimo 267 išnaša).

233    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovės pateiktais argumentais negalima paneigti Komisijos teiginių dėl aptariamo susitikimo.

–       Dėl susitikimų dėl NPB

234    Ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi tokiais Degussa, Solvay, Ausimont ir ieškovės susitikimais dėl NPB:

–        susitikimas Lione 1998 m. rugsėjo 16 d. (ginčijamo sprendimo 237 ir 238 konstatuojamosios dalys),

–        susitikimas Milane 1999 m. pradžioje (ginčijamo sprendimo 259–263 konstatuojamosios dalys),

–        susitikimas Bazelyje 1999 m. vasarą (ginčijamo sprendimo 267–270 konstatuojamosios dalys),

–        susitikimas Fribūre 1999 m. gruodžio 13 d. (ginčijamo sprendimo 276–279 konstatuojamosios dalys).

235    Reikia pažymėti, kad ieškovė pripažįsta, jog dalyvavo susitikimuose Milane bei Fribūre, ir tai, kad diskusijos „pakrypo“ „netinkamų“ temų link, tačiau teigia, kad jos atstovas kreipė „mažai dėmesio“ į tas diskusijas.

236    Kadangi ieškovės dalyvavimas ir neteisėtas diskusijų turinys įrodytas, ieškovė turėjo pateikti duomenis, kuriais remdamasi galėtų įrodyti, kad minėtuose susitikimuose ji dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų ir kad savo konkurentams ji nurodė, jog tuose susitikimuose dalyvavo turėdama kitokių tikslų (žr. šio sprendimo 159 punkte nurodytą teismų praktiką).

237    Šiuo klausimu ieškovė, remdamasi šiuose dviejuose susitikimuose dalyvavusio jos darbuotojo pareiškimu, pažymi, kad tų susitikimų tikslas buvo aptarti priemones, kurių gali imtis pramonė, siekdama numalšinti judėjimo „prieš borą“ sukeltą nerimą, ir kad atsižvelgdama į tą nerimą ji jau pradėjo kurti „alternatyvų produktą“ NPK. Taigi pripažinusi, kad per aptariamus susitikimus kiti gamintojai įsivėlė į neteisėtas diskusijas, ieškovė teigia, kad tos kalbos jos atstovo nesudomino ir kad jis nedalyvavo neteisėtose diskusijose, nors ir nepasišalino iš susitikimo vietos. Pasak ieškovės, šį paaiškinimą patvirtina Degussa, kuri tvirtina, kad aptariami susitikimai vyko per teisėtas diskusijas.

238    Reikia pažymėti, kad aptariami susitikimai vyko tuo laiku, kai kartelis buvo gerai išplėtotas, ir kad prieš juos įvyko keli slapti neteisėti susitikimai, kuriuose dalyvavo ieškovė. Ieškovė pati pripažįsta, kad diskusijų turinys buvo neteisėtas, tačiau nenurodo, jog tam būtų atvirai priešinusis ar paaiškinusi konkurentams, jog tuose susitikimuose dalyvavo turėdama kitų tikslų nei jie.

239    Taip pat mažai tikėtina, kad ieškovės visiškai nedomino neteisėtos diskusijos dėl NPB kainų, nes ji ir toliau jį gamino 1999 ir 2000 m. ir buvo viena iš keturių didžiausių NPB gamintojų, dalyvavusių tuose pačiuose susitikimuose, o NPK pradėjo pardavinėti tik 2002 m. (ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamoji dalis).

240    Be to, su aptariamais susitikimais suijusiuose įrodymuose yra lentelės, kuriose nurodytos dalyvių rinkos dalys (ginčijamo sprendimo 261 konstatuojamoji dalis) ir minimos diskusijos apie uždarius Atochem ir Caffaro gamyklas atlaisvintų rinkos dalių, kurios „iš esmės turėjo atitekti Solvay, Degussa ir (ieškovei), atsižvelgiant į jų turėtą realią rinkos dalį, pasiskirstymą“ (ginčijamo sprendimo 277 konstatuojamoji dalis).

241    Beje, priešingai, nei teigia ieškovė, Degussa teiginys, kad aptariami susitikimai buvo organizuojami teisėtų susitikimų „proga“, nereiškia, kad neteisėtos diskusijos vyko „atsitiktinai“ ar kad jos nebuvo numatytos.

242    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovės argumentų nepakanka įrodyti, kad diskusijose ji dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių tikslų.

243    Dėl susitikimų Lione ir Bazelyje reikia pažymėti, kad nors apie ieškovės dalyvavimą juose galima spręsti remiantis atitinkamai Degussa ir Solvay pateikta informacija, kuri nėra patvirtinta kitais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kas dalyvavo tuose susitikimuose ir neilgus laikotarpius tarp jų, Komisija teisingai pripažino, kad ieškovė dalyvavo visuose šios serijos susirinkimuose.

244    Taigi ieškovės argumentams apie susitikimus dėl NPB, vykusius nuo 1998 m. rugsėjo iki 1999 m. gruodžio mėn., negalima pritarti.

–       Išvada

245    Reikia priminti, jog ginčijamame sprendime pateikti Komisijos įrodymai, kad įmonė pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, turi būti vertinami ne kiekvienas atskirai, o visi kartu (žr. šio sprendimo 108 punkte nurodytą teismų praktiką).

246    Atlikus šio sprendimo 113–244 punktuose išdėstytą tyrimą, reikia konstatuoti, jog visi analizuoti įrodymai sudaro požymių visetą, kuris teisiniu požiūriu pakankamai įrodo ieškovės dalyvavimą darant pažeidimą.

247    Kiekvienai pažeidimą sudarančiai faktinei aplinkybei Komisija pateikė patikimą įrodymą ir daugeliu atvejų tas įrodymas patvirtintais kitais įrodymais. Apie ieškovės dalyvavimą kartelyje galima daryti išvadą remiantis, pirma, jos dalyvavimu įvairiuose susitikimuose ir slaptuose neteisėtuose pasitarimuose, ir, antra, jos vardo ir su ja susijusios informacijos paminėjimu įvairiuose dokumentuose, tiesiogiai susijusiuose su tais susitikimais. Ieškovės argumentai, kad įrodymai tariamai iškraipyti ar „pagražinti“, atsižvelgiant į atliktą analizę, yra nepagrįsti.

248    Kiek dėl tam tikrų su pažeidimu susijusių faktinių aplinkybių Komisija rėmėsi atskirais įrodymais, kurie negalėjo būti tiesiogiai patvirtinti kitais duomenimis, reikia priminti, jog tuo atveju, kai yra nuoseklių požymių visetas, įrodantis dalyvavimą kartelyje, reikia turėti tikrai tvirtų paaiškinimų siekiant įtikinti, kad per tam tikrus susitikimus buvo kalbama ir diskutuojama apie visiškai kitus reikalus nei per ankstesnius ar vėlesnius susitikimus (žr. šio sprendimo 127 punktą).

249    Atsižvelgiant į pateiktą analizę reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė tvirtų argumentų, kuriais galėtų paneigti Komisijos įrodymus prieš ją, kiek tai susiję būtent su tam tikrais susitikimais, vykusiais po CECIF asamblėjų posėdžių, apie kuriuos kalbėdama Komisija rėmėsi vienintelio informacijos šaltinio pateiktais įrodymais (žr. šio sprendimo 216 ir 243 punktus).

250    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, ieškovės pastabas, kuriose reikalaujama abejones keliančius klausimus spręsti jos naudai remiantis in dubio pro reo principu, reikia atmesti. Atlikus bendrą vertinimą, ši pastaba ir konkretūs ieškovės kaltinimai negali kelti abejonių dėl ginčijamame sprendime išdėstytų tikslių ir nuoseklių požymių viseto.

251    Galiausiai teiginio, kad ieškovė dalyvavo darant aptariamą pažeidimą, teisėtumo negalima paneigti jos argumentu, kuriuo ji siekia įrodyti, kad rinkoje elgėsi „agresyviai“, pateikdama istorinį rinkos raidos aprašymą ir, be kita ko, remdamasi dideliu jos rinkos dalies EEE augimu 1993–2001 m.

252    Pirma, nereikia nagrinėti susitarimo ar suderintų veiksmų poveikio, jei įrodytas jų antikonkurencinis tikslas (2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 140 punktas ir 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 28–30 punktai).

253    Antra, konkrečios įmonės atsakomybė už pažeidimą yra tinkamai įrodyta, jeigu ji dalyvavo susitikimuose žinodama apie jų antikonkurencinius tikslus, net jei vėliau neįgyvendino vienos ar kitos per tuos susitikimus sutartos priemonės (2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 508 ir 509 punktai).

254    Remiantis visais išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad pirmasis ieškinio pagrindas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu dėl leidimo susipažinti su bylos medžiaga

 Šalių argumentai

255    Ieškovė teigia, kad Komisija rėmėsi tam tikrais kaltinamaisiais įrodymais, pateiktais Solvay ir Degussa atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus, tačiau jai nesuteikė galimybės dėl jų pateikti pastabas.

256    Pirma, kalbant apie Solvay informaciją dėl skambučių telefonu, pažymėtina, kad Komisija nenurodė datų, kada buvo susisiekta su ieškove. Komisija padarė išvadą, kad buvo kalbama apie susitikimus, nurodytus ginčijamo sprendimo 171–174, 211, 215–217 ir 239–242 konstatuojamosiose dalyse (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis). Tačiau paaiškėjo, kad pranešime apie kaltinimus Solvay paneigė, jog dalyvavo ginčijamo sprendimo 215–217 konstatuojamosiose dalyse nurodytame susitikime. Ši informacija yra labai svarbi atsižvelgiant į tai, jog Komisija rėmėsi tariamais Solvay skambučiais telefonu, kad vėliau pagrįstų tariamus Atofina skambučius. Tačiau ieškovė negalėjo susipažinti su Solvay atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, kad sužinotų, ką ji nurodė dėl to susitikimo.

257    Antra, ieškovė teigia, kad Komisija rėmėsi Degussa ir Solvay atsakymais į pranešimą apie kaltinimus dėl 1998 m. Briuselyje įvykusio susitikimo (ginčijamo sprendimo 239–242 konstatuojamoji dalis). Tačiau ieškovė negalėjo susipažinti su atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, gali būti, pateiktais Solvay parodymais apie skambutį telefonu jai dėl šio susitikimo.

258    Trečia, ieškovė pažymi, kad Komisija rėmėsi Solvay atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, kad patvirtintų Degussa teiginį, jog ieškovė dalyvavo 1999 m. lapkričio mėn. Briuselyje įvykusiame susitikime (ginčijamo sprendimo 273–275 konstatuojamosios dalys). Nežinodama, ką pasakė Solvay, ieškovė negalėjo atsakyti į šį kaltinimą.

259    Be to, ieškovei nebuvo suteikta galimybė pasirengti gynybai, nes jai nebuvo leista susipažinti su aptariamais atsakymais, kuriuose taip pat galėjo būti jos kaltę paneigiančių įrodymų.

260    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

261    Remiantis Reglamento Nr. 2003/1 27 straipsnio 2 dalimi, per procesą turi būti užtikrinta šalių teisė į gynybą. Jos turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis.

262    Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, teisės į gynybą principu grindžiama teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija turi suteikti suinteresuotai įmonei galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs gynybai (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, C‑199/99 P, Rink. p. I‑11177, 125–128 punktus ir 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 81 punktą).

263    Šie dokumentai apima tiek kaltinamuosius, tiek kaltę paneigiančius dokumentus, išskyrus kitų įmonių komercines paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (109 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktas).

264    Dėl kaltę patvirtinančių dokumentų pažymėtina, kad, neperdavus dokumento, teisė į gynybą pažeidžiama, tik jeigu suinteresuotoji įmonė įrodo, jog, pirma, Komisija šiuo dokumentu grindė kaltinimą, susijusį su pažeidimo buvimu, ir, antra, šį kaltinimą buvo galima įrodyti tik remiantis minėtu dokumentu. Taigi suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, kad rezultatas, prie kurio sprendime Komisija priėjo, būtų buvęs kitoks, jei nepateiktas dokumentas nebūtų pripažintas įrodymu (109 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71–73 punktai).

265    Savo ruožtu, kalbant apie kaltinimus paneigiančio dokumento nepateikimą, reikia pažymėti, jog aptariama įmonė turi įrodyti tik tai, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui jos nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad ji būtų galėjusi panaudoti tokį kaltinimus paneigiantį dokumentą gynybai (253 punkte minėto 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 318 punktas ir 97 punkte minėto Sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją 81 punktas); ji visų pirma turi įrodyti, kad būtų galėjusi nurodyti aplinkybes, nesutampančias su Komisijos padarytomis išvadomis pranešimo apie kaltinimus stadijoje, ir todėl būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką sprendime pateiktiems vertinimams (109 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 75 punktas).

266    Dėl galimybės susipažinti su kitų suinteresuotų įmonių pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus reikia priminti, kad tie atsakymai nėra tyrimo bylos tikrąja to žodžio prasme dalis (122 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 380 punktas).

267    Taigi, kalbant apie dokumentus, kurie nėra bylos medžiagos, surinktos pranešimo apie kaltinimus pateikimo stadijoje, sudedamoji dalis, reikia pažymėti, kad Komisija privalo atskleisti minėtus atsakymus kitoms suinteresuotosioms įmonėms tik tuo atveju, jei nustatoma, kad juose yra naujų kaltinamųjų ar kaltę paneigiančių įrodymų.

268    Šiuo atveju, pirma, ieškovė ieškinyje teigia, kad Komisija pažeidė jos teisę į gynybą dėl to, kad ginčijamame sprendime naudojosi kaltinamaisiais įrodymais, gautais iš Solvay ir Degussa atsakymų į pranešimą apie kaltinimus, dėl kurių ji negalėjo pateikti pastabų. Antra, ji teigia neturėjusi galimybės pasirengti gynybai, nes nebuvo susipažinusi su aptariamais atsakymais, kuriuose taip pat galėjo būti jos kaltę paneigiančių įrodymų.

269    Be to, per teismo posėdį ji pateikė naują argumentą, kad negalėjo susipažinti su Solvay dokumentu, kurį Komisija pateikė, kai 2010 m. sausio 6 d. Bendrasis Teismas nurodė taikyti proceso organizavimo priemones (žr. šio sprendimo 300 punktą).

–       Dėl tariamų kaltinamųjų įrodymų, esančių Solvay ir Degussa atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus

270    Nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, kad jei Komisija ketina įrodinėdama pažeidimą remtis atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktu įrodymu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti nuomonę dėl to naujo įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis aptariamas įrodymas yra kaltinamasis įrodymas įvairių tariamai pažeidime dalyvavusių įmonių atžvilgiu (122 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 386 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 50 punktas).

271    Dokumentą galima laikyti kaltinamuoju dokumentu tik tada, jeigu Komisija jį panaudoja, kad pagrįstų išvadą, jog įmonė padarė pažeidimą. Norint įrodyti teisės į gynybą pažeidimą, aptariamai įmonei nepakanka įrodyti, kad per administracinę procedūrą ji negalėjo pareikšti savo nuomonės dėl kurioje nors ginčijamo sprendimo dalyje panaudoto dokumento. Ji privalo įrodyti, jog ginčijamame sprendime Komisija panaudojo šį dokumentą kaip papildomą įrodymą, kad nustatytų pažeidimą, kurį darant ta įmonė dalyvavo (2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją, T‑5/00 ir T‑6/00, Rink. p. II‑5761, 35 punktas).

272    Šiuo atveju yra aišku, kad 2006 m. vasario 24 d. Komisija ieškovei pateikė tam tikras Solvay ir Degussa atsakymų į pranešimą apie kaltinimus ištraukas su nauja informacija, kurią ketino panaudoti prieš ieškovę. Konkrečiai kalbama apie Solvay atsakymo 249–254 punktus, susijusius su 1998 m. liepos 13 d. Kėnigsvinteryje įvykusiu susitikimu dėl Atochem priklausančios NPB gamyklos uždarymo, ir apie Degussa atsakymo 26–28 punktus dėl skambučio telefonu ieškovei dėl 1997 m. lapkričio mėn. vykusių susitikimų. Savo komentarus ieškovė pateikė 2006 m. kovo 15 d.

273    Tačiau ieškovė teigia, kad Komisija prieš ją naudojosi kitais įrodymais, gautais iš tų pačių atsakymų, kurie jai nebuvo atskleisti.

274    Pirma, ieškovė teigia, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Solvay paneigė, kad dalyvavo 1998 m. balandžio mėn. vykusiame susitikime Frankfurte prie Maino, kuris minimas ginčijamo sprendimo 215–217 konstatuojamosiose dalyse. Pasak ieškovės, ši informacija yra svarbi, nes Komisija rėmėsi aplinkybe, kad Solvay informavo ieškovę telefonu, be kita ko, apie šio susitikimo baigtį (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis).

275    Reikia pažymėti, kad šiuo argumentu ieškovė iš tiesų kalba apie tariamo kaltę paneigiančio įrodymo neatskleidimą.

276    Remiantis ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamąja dalimi, darytina išvada, kad Solvay ginčijo ne dalyvavimą aptariamame susitikime, o tik įrodymo, t. y. vieno iš jos generalinių direktorių, atsakingo už chemijos sektorių, užrašų knygelės, panaudojimą, kiek tai susiję su 1998 m. įvykusiu susitikimu, nes, pasak Solvay, ta užrašų knygelė priklausė 2000 m. paskirtam direktoriui.

277    Tačiau vien šiuo patikslinimu negalima paneigti Solvay parodymų, susijusių su ieškovei suteikta informacija apie aptariamus susitikimus, todėl to patikslinimo negalima laikyti kaltę paneigiančiu įrodymu.

278    Antra, ieškovė teigia, kad Komisija rėmėsi Degussa ir Solvay pateiktais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus, kai siekė įrodyti faktines aplinkybes, susijusias su 1998 m. rugsėjo 28 d. Briuselyje įvykusiu susitikimu (ginčijamo sprendimo 239–242 konstatuojamosios dalys).

279    Reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 239–241 konstatuojamosiose dalyse Komisija, remdamasi Degussa prašyme neskirti baudos arba ją sumažinti pateikta informacija, aprašė „aukšto lygio“ Degussa ir Solvay susitikimą, kuriame kalbėta apie VP ir NPB, ir nurodė, jog tą pačią dieną Degussa susitiko su ieškove, kad informuotų ją apie šio susitikimo rezultatus.

280    Be to, remiantis ginčijamo sprendimo 242 konstatuojamąja dalimi ir Komisijos pateikta informacija taikant 2010 m. sausio 6 d. proceso organizavimo priemones, darytina išvada, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Solvay, patvirtinusi, kad toks susitikimas įvyko, teigė, kad klausimu apie NPB dar nebuvo diskutuota, tačiau Degussa atsakyme į pranešimą apie kaltinimus aiškiai patvirtino, jog apie NPB taip pat diskutuota, o tos diskusijos buvo susijusios su bendru planu uždaryti Atochem priklausančią NPB gamyklą. Todėl Komisija nusprendė, kad susitikime kalbėta apie abu produktus.

281    Reikia pažymėti, kad duomenys, pateikti minėtuose atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus, daugiausia susiję su Degussa ir Solvay, o ne su Degussa ir ieškovės susitikimo turiniu. Jie susiję vien su klausimu, ar tame susitikime kalbėta apie abu produktus, ar vis dėlto tik apie VP. Komisija tik nurodė, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Degussa aiškiai patvirtino anksčiau pateiktą informaciją.

282    Tokiomis aplinkybėmis Solvay ir Degussa atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus pateikti aptariami patikslinimai negali būti laikomi nauju kaltinamuoju įrodymu prieš ieškovę.

283    Kalbėdama apie tą patį susitikimą, ieškovė teigia, kad negalėjo susipažinti su galimais Solvay pateiktais duomenimis dėl ieškovės iš jos tariamai sulaukto skambučio telefonu.

284    Reikia atkreipti dėmesį, kad nors Solvay pareiškime dėl ieškovei suteiktos informacijos (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis) daroma nuoroda ir į aptariamą susitikimą, ginčijamo sprendimo 239–242 konstatuojamosiose dalyse išdėstytuose duomenyse, kuriuos Komisija pateikė pritaikius 2010 m. sausio 6 d. proceso organizavimo priemones, visiškai nekalbama apie Solvay ir ieškovės pokalbį telefonu. Taigi ieškovės argumentas, susijęs su Solvay pateiktame atsakyme į pranešimą apie kaltinimus išdėstyto naujo kaltę patvirtinančio įrodymo dėl aptariamo susitikimo tariamu panaudojimu, yra nepagrįstas.

285    Trečia, ieškovė teigia, jog Komisija rėmėsi Solvay atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, kad patvirtintų Degussa parodymą, jog ji dalyvavo 1999 m. lapkričio mėn. Briuselyje vykusiame susitikime (ginčijamo sprendimo 273–275 konstatuojamosios dalys).

286    Remiantis ginčijamo sprendimo 275 konstatuojamąja dalimi ir Komisijos pateikta informacija pritaikius 2010 m. sausio 6 d. proceso organizavimo priemones, darytina išvada, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Solvay tik nurodė, jog neturi informacijos apie šį susirinkimą, tačiau patvirtina, kad jame dalyvavo. Be to, neneigdama neteisėto diskusijų turinio, ji nurodė, kad tuo metu rinkose buvo susidariusi padėtis, kai gamintojai pradėjo savo nuožiūra taikyti kainas, siekdami pasididinti rinkos dalis.

287    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad toje pačioje konstatuojamojoje dalyje, – „kadangi Solvay patvirtino Degussa parodymus ir kadangi Atofina, Kemira ir Solexis neginčijo to susitikimo turinio, koks nurodytas pranešime apie kaltinimus“, – Komisija nebegrįžo prie su tuo susitikimu susijusios išvados, nusprendusi, jog tikėtina, kad tas susitikimas vyko „tokiomis pačiomis aplinkybėmis ir tokiu pačiu principu kaip ir kiti kartelio susitikimai, vykę tuo pačiu laikotarpiu“, ir jame dalyvavo ieškovė.

288    Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad Solvay atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateikta nuoroda yra geriausiu atveju tik antraeilis įrodymas dėl aptariamo susitikimo Komisijos nustatytų įrodymų visete. Atsižvelgiant į, be kita ko, jo turinį, Solvay parodymas, kad ji patvirtino, jog dalyvavo aptariamame susitikime, negali būti laikomas papildomu įrodymu, kiek tai susiję su ieškovės dalyvavimu darant pažeidimą.

289    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad Komisija rėmėsi naujais kaltinimą patvirtinančiais įrodymais, išdėstytais neatskleistose atsakymų į pranešimą apie kaltinimus dalyse, todėl ji negali remtis tos informacijos neatskleidimu.

–       Dėl tariamų kaltę paneigiančių įrodymų, išdėstytų Solvay ir Degussa atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus

290    Reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija neprivalo savo iniciatyva leisti susipažinti su dokumentais, kurių nėra tyrimo byloje ir kurių ji neketina panaudoti prieš suinteresuotas šalis galutiniame sprendime (122 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 383 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 340 punktas).

291    Šiuo atveju iš bylos dokumentų matyti, kad per administracinę procedūrą ieškovė neprašė leisti susipažinti su Degussa ir Solvay atsakymais į pranešimą apie kaltinimus, o tokį prašymą pateikė tik 2006 m. gegužės 18 d., kai jai buvo pranešta apie ginčijamą sprendimą. 2006 m. birželio 2 d. Komisija atmetė tą prašymą.

292    Reikia pažymėti, kad, kalbant apie dokumentus, kurių Komisija pagal bendrąją taisyklę neprivalo atskleisti savo iniciatyva, ieškovė iš esmės negali pagrįstai remtis tariamų jos kaltę paneigiančių įrodymų, esančių aptariamuose atsakymuose, neatskleidimu, nes ji neprašė leidimo susipažinti su tais atsakymais per administracinę procedūrą (šiuo klausimu žr. 122 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 383 punktą).

293    Šio argumento nepaneigia aplinkybe, kad Komisija ieškovei atskleidė tam tikras aptariamų atsakymų ištraukas (žr. šios sprendimo 272 punktą).

294    Jei Komisija ketina remtis atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka, ta ištrauka yra kaltę patvirtinantis įrodymas prieš įvairias darant pažeidimą dalyvavusias įmones (šiuo klausimu žr. 122 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 386 punktą ir 270 punkte minėto Sprendimo Avebe prieš Komisiją 50 punktą).

295    Taigi, nors Komisija privalo aptariamoms įmonėms atskleisti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištraukas, kuriose yra kokios nors reikšmingos informacijos dėl minėto kaltę patvirtinančio įrodymo, ji neprivalo taip pat atskleisti kitų aptariamo atsakymo ištraukų, kurios nesusijusios su panaudotu įrodymu.

296    Be to, jei ieškovės argumentas būtų suprantamas taip, kad juo siekiama įrodyti, jog Komisija turėjo nustatyti aptariamuose atsakymuose esant kaltę paneigiančių įrodymų ir todėl juos atskleisti ieškovei savo iniciatyva, reikia pažymėti, kad, remiantis tokiais argumentais, visų pirma ieškovė turi pateikti pirmą atitinkamų atsakymų naudingumo jos gynybai įrodymą.

297    Be kita ko, ji turi nurodyti galimus kaltę paneigiančius įrodymus ar pateikti jų egzistavimą pagrindžiančių netiesioginių įrodymų, taigi ir jų naudą teismo procese (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 351–359 punktus).

298    Šioje byloje, išskyrus šio sprendimo 276 ir 277 punktuose analizuotus ir atmestus argumentus, ieškovė ieškinyje nepateikė jokių konkrečių argumentų, susijusių su galimais kaltę paneigiančiais įrodymais, išdėstytais neatskleistose atsakymų į pranešimą apie kaltinimus dalyse.

299    Todėl ieškovės kaltinimui, susijusiam su tariamais kaltę paneigiančiais įrodymais, esančiais neatskleistose Solvay ir Degussa atsakymų į pranešimą apie kaltinimus dalyse, negali būti pritarta.

–       Dėl Solvay dokumento

300    Per teismo posėdį ieškovė iškėlė naujų argumentų dėl Solvay dokumento, kurį pateikė Komisija pritaikius 2010 m. sausio 6 d. proceso organizavimo priemones. Pasak ieškovės, šiuo dokumentu, kuris nebuvo atskleistas per administracinę procedūrą, ne tik buvo pasiremta kaip kaltę patvirtinančiu įrodymu; anot jos, jame taip pat yra kaltę paneigiančių įrodymų, susijusių su aptariamo susitikimo turiniu.

301    Kalbant apie Komisijos pateiktą dokumentą, pasibaigus rašytinei proceso daliai pažymėtina, kad aptariami argumentai, atsižvelgiant į Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus, pripažintini priimtinais.

302    Dėl jų esmės, kalbant apie ieškovės teiginius, susijusius su tariamu kaltę patvirtinančiu įrodymu, pažymėtina, kad aptariamo dokumento, nors Komisija jį pateikė kartu su bylos medžiaga, skirta teiginiams dėl 1997 m. lapkričio 26 d. Briuselyje įvykusio susitikimo pagrįsti (ginčijamo sprendimo 198 ir 199 konstatuojamosios dalys), iš tikrųjų nėra tarp minėtose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse išvardytų bylos dokumentų.

303    Iš tiesų, kaip per teismo posėdį nurodė Komisija, o ieškovė jai neprieštaravo, minėtas dokumentas yra Solvay parodymų, kuriuos ji davė žodžiu ir kurie vėliau buvo patvirtinti raštu, nuorašas. Į bylos medžiagą buvo įtraukta ir ginčijamame sprendime nurodyta tik versija raštu, kuri yra glaustesnė (ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamoji dalis ir 217 išnaša).

304    Komisija pažymi, kad leidus ieškovei susipažinti su bylos medžiaga, buvo aiškiai nurodyta, jog aptariamas dokumentas yra Komisijos vidaus dokumentas ir juo nebuvo naudotasi ginčijamame sprendime.

305    Taigi, nesant faktinių požymių, kad Komisija iš tikrųjų atsižvelgė į aptariamą dokumentą, jis negali būti laikomas neatskleistu nauju kaltę patvirtinančiu įrodymu.

306    Kalbant apie tariamus kaltę paneigiančius įrodymus, reikia pažymėti, jog tam, kad būtų užtikrinta teisė į gynybą, Komisijos surinktoje bylos medžiagoje turi būti visi per tyrimą gauti reikšmingi dokumentai. Konkrečiai kalbant, nors iš tiesų galima iš administracinės procedūros pašalinti duomenis, kurie visiškai nesusiję su pranešime apie kaltinimus išdėstytais faktiniais ar teisiniais teiginiais ir kurie dėl to visiškai nesvarbūs tyrimui, tai, kokie dokumentai naudingi suinteresuotosios įmonės gynybai, turėtų spręsti ne vien Komisija (109 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 126 punktas).

307    Šiuo aspektu pasakytina, kad šioje byloje Komisija nesilaikė šių reikalavimų, nes pašalino iš bylos medžiagos aptariamą dokumentą, kuriame buvo surašyti žodiniai Solvay parodymai dėl vieno iš ginčijamame sprendime nurodytų susirikimų, nors tos pačios įmonės rašytinis pareiškimas dėl to susirinkimo buvo priskirtas prie tyrimui svarbių įrodymų.

308    Vis dėlto reikia priminti, kad toks pažeidimas gali daryti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui tik tuo atveju, jeigu jis galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir ginčijamo sprendimo turiniui ieškovės nenaudai, kuri turi įrodyti, kad būtų galėjusi pasinaudoti neatskleistu kaltę paneigiančiu gynybos dokumentu ir, be kita ko, nurodyti aplinkybes, nesutampančias su Komisijos padarytomis išvadomis pranešimo apie kaltinimus stadijoje, todėl būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką dėl sprendime pateiktų vertinimų (žr. šio sprendimo 265 punktą).

309    Šiuo aspektu ieškovė nurodo, kad neatskleistoje Solvay parodymų versijoje yra duomenų apie gamintojų tarpusavio pasitikėjimo stoką, galinčių daryti įtakos teiginiui dėl 1997 m. lapkričio 27 d. susitikimo neteisėto turinio.

310    Reikia pažymėti, kad neatskleistoje parodymų versijoje yra tam tikrų ieškovės nurodytų Solvay atstovo pareiškimų, apibūdinančių susidariusią „karo padėtį“ tarp diskusijų dalyvių, kurie laikomi ne „konkurentais, bet priešais“, nors „reikėjo draugiškesnės aplinkos, kad žmonės pradėtų kalbėtis <…> ir vieni kitus įtikintų, kad padidinus kainas kiti tuo nepasinaudos ir nepervilios kliento“.

311    Reikia atkreipti dėmesį, kad nors tam tikros Solvay žodinių parodymų dalys, ypač tos, kurios buvo minėtos, neįtrauktos į tų pačių parodymų versiją raštu, kuri yra trumpesnė ir kuri vienintelė įtraukta į bylos medžiagą, šių dviejų versijų turinys reikšmingai nesiskiria.

312    Ieškovės nurodytos ištraukos, kuriose kalbama apie tuo metu buvusį gamintojų tarpusavio nepasitikėjimą, kurį, be kita ko, Komisija konstatavo, kai kalbėjo apie kitą tuo pačiu laikotarpiu vykusį susitikimą (ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis), negali daryti įtakos vertinimui, kad tas susitikimas buvo neteisėtas, nes tai patvirtinta ginčijamo sprendimo 198–205 konstatuojamosiose dalyse išdėstytų įrodymų visetu. Konkrečiai kalbant, tuose pačiuose parodymuose Solvay aiškiai patvirtino, kad diskusijos buvo neteisėtos, ir pažymėjo, kad „per (aptariamą) vakarienę buvo sutarta bandyti didinti kainas iki <…> nuo 1998 m. sausio 1 d.“ (ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamoji dalis).

313    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia konstatuoti, kad nors aptariamų žodinių parodymų įrašo neįtraukimas į bylos medžiagą ir buvo pažeidimas, tai negalėjo padaryti įtakos ginčijame sprendime išdėstytiems aptariamo susitikimo vertinimams.

314    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visas su teisės į gynybą pažeidimu susijęs ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su baudos dydžio nustatymu

 Šalių argumentai

315    Ieškovė pažymi, pirma, kad jai skirtos baudos dydis viršija 10 % jos 2005 m. apyvartos ir tai prieštarauja Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 daliai.

316    Be to, jai skirtos baudos dydis neproporcingas, atsižvelgiant į nereikšmingą ieškovės dalyvavimą kartelio veikloje. Daugių daugiausia Komisija galėjo konstatuoti, kad ieškovė padarė EB 81 straipsnio „techninį pažeidimą“, nes jos darbuotojai girdėjo diskusijas, kurios per 1999 m. pradžioje vykusį susitikimą Milane ir 1999 m. gruodžio mėn. – Fribūre nuo teisėtų temų „pakrypo“ „netinkamų“ link.

317    Taigi, pirma, ieškovės dalyvavimas darant pažeidimą turėtų būti sumažintas iki vienų metų, taip pat sumažinta jai skirta bauda. Antra, bauda turi būti sumažinta, kad būtų atsižvelgta į ieškovės pasyvų ar prisitaikėlišką prie lyderio vaidmenį darant pažeidimą, nes ji paprasčiausia dalyvavo aptariamuose susitikimuose, bet aktyviai nedalyvavo diskusijose.

318    Be to, visos kitos įmonės, išskyrus Caffaro, kuriai bauda buvo sumažinta už pasyvų vaidmenį, iš tikrųjų dalyvavo organizuojant kartelio susitikimus. Tačiau ieškovė nei organizavo, nei pas save priėmė kartelio susitikimus. Ji buvo viena tų „blogiukių“, nes iš Kemira, Degussa ir Solvay atėmė rinkos dalis, o EKA Chemical nurodė toliau prekiausianti Skandinavijoje „pagal vadovybės nurodymus“. Ji prisidėjo prie kartelio susitikimų Sevilijoje žlugimo, nes atsisakė „dalyvauti žaidime“, todėl nebuvo pakviesta į rytojaus dieną vykusį susitikimą.

319    Galiausiai pritaikius diferencijuotą požiūrį ieškovė buvo priskirta prie tos pačios kategorijos kaip ir kitos įmonės, 1999 m. turėjusios 9–11 % dydžio rinkos dalis. 1994 m., kai kartelis buvo tariamai pradėtas įgyvendinti, ieškovei priklausė 5 % dydžio rinkos dalis ir jai pavyko padvigubinti savo rinkos dalį kartelio laikotarpiu veikiant pagal konkurencijos taisykles. Būtų nelogiška, jeigu jai skirta bauda prilygtų skirtajai aktyviems kartelio nariams.

320    Dublike ieškovė dar sykį tvirtina, kad atliko pasyvų vaidmenį darant pažeidimą, o tai patvirtina dažni kitų kartelio dalyvių nusiskundimai dėl jos konkurencinės veiklos, lėmusios jos rinkos dalies padvigubėjimą, ir „techninis“ jos tariamo dalyvavimo darant pažeidimą pobūdis, nes ieškovė, nors ir pasiliko dviejuose susitikimuose, per kuriuos vyko „netinkamos“ diskusijos, aktyviai jose nedalyvavo. Be to, Komisija klaidingai bando dalyvavimą CECIF, kuri yra prekybinė organizacija, asamblėjos posėdžiuose prilyginti dalyvavimui kartelio veikloje.

321    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

322    Šiame pagrinde, pateiktame reikalavimams dėl baudos sumažinimo pagrįsti, ieškovė pateikia tris kaltinimus.

323    Pirma, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pažeidimu, ieškovė teigia, kad Komisija privalėjo taikyti tą nuostatą atsižvelgusi tik į jos apyvartą atskirai, o ne į bendrą jos ir pagrindinės bendrovės apyvartą.

324    Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta 10 % riba nuo apyvartos turi būti skaičiuojama remiantis bendra visų už pažeidimą, dėl kurio skiriama bauda, atsakingų bendrovių, sudarančių vieną ekonominį vienetą, apyvarta (97 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 528 punktas). Tačiau jei per tą laiką šis ekonominis vienetas iširo, kiekvienas sprendimo adresatas turi teisę į tai, kad minėta riba jam būtų taikoma individualiai (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbiamo Rinkinyje, 390 punktas).

325    Atsižvelgiant į tai, šiam kaltinimui negalima pritarti. Ieškovė neginčija Komisijos konstatavimo, kad FMC ir ji sudarė vieną ekonominį vienetą, atsakingą už pažeidimą, todėl buvo pripažintos solidariai atsakingos už aptariamą pažeidimą. Ji taip pat neteigia, kad šis vienetas iširo prieš priimant ginčijamą sprendimą.

326    Antra, ieškovė teigia, kad jos dalyvavimas darant pažeidimą turėtų būti sutrumpintas iki vienų metų ir atitinkamai turėtų būti sumažinta jai skirta bauda. Pasak ieškovės, Komisija galėjo tik konstatuoti, kad ji padarė EB 81 straipsnio „techninį pažeidimą“, nes jos darbuotojai girdėjo diskusijas, kurios per 1999 m. susitikimus Milane ir Fribūre nuo teisėtų temų „pakrypo“ „netinkamų“ link.

327    Darytina išvada, kad šis kaltinimas painiojamas su pirmuoju pagrindu, kuriame neigiamas pažeidimas, todėl jis turi būti atmestas dėl šio sprendimo 245–254 punktuose išdėstytų priežasčių.

328    Trečia, ieškovė teigia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į jai palankią lengvinančią aplinkybę dėl jos pasyvaus vaidmens darant pažeidimą.

329    Visų pirma reikia pažymėti, kad nors Komisija teigia, jog per administracinę procedūrą ieškovė aiškiai nenurodė, kad jos vaidmuo buvo pasyvus, toks argumentas neturi reikšmės šio kaltinimo priimtinumui (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 194 punktą).

330    Pirma, įmonės, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, neturi konkrečiai prašyti, kad joms būtų taikomos lengvinančios aplinkybės. Antra, kai pažeidimą padaro kelios įmonės, Komisija privalo išnagrinėti santykinį kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą sunkumą, kad būtų nustatyta, ar egzistuota joms taikytinos sunkinančios arba lengvinančios aplinkybės, ypač kai, kaip yra šiuo atveju, kalbama apie aiškiai gairių 3 punkte išdėstytame nebaigtiniame aplinkybių sąraše nurodytą lengvinančią aplinkybę.

331    Dėl esmės reikia priminti, kad „išimtinai pasyvus arba prisitaikėliškas prie lyderio“ įmonės vaidmuo darant pažeidimą gali, jei įrodyta, būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė pagal gairių 3 punkto pirmą įtrauką, nors reikia patikslinti, kad pasyvus vaidmuo reiškia, jog įmonė pasirenka „pasyvią poziciją“, t. y. aktyviai nedalyvauja rengiant vieną ar daugiau antikonkurencinių susitarimų (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 167 punktas).

332    Tarp duomenų, kuriais remiantis galima įrodyti įmonės pasyvų vaidmenį kartelyje, gali būti daug retesnis jos dalyvavimas susitikimuose, palyginti su įprastais kartelio nariais, taip pat vėlesnis jos atėjimas į rinką, kurioje daromas pažeidimas, neatsižvelgiant į jos dalyvavimo trukmę vykdant minėtą pažeidimą, ir darant pažeidimą dalyvavusių trečiųjų įmonių atstovų parodymai šiuo klausimu (žr. 329 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 164 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes.

333    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, taikydama lengvinančias aplinkybes, Komisija turi diskreciją (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 307 punktas ir 118 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 602 punktas).

334    Šiuo atveju, pirma, ieškovė teigia, kad jos vaidmens darant pažeidimą esmę sudarė paprasčiausias dalyvavimas dviejuose susitikimuose dėl NPB, kurių vienas vyko 1999 m. pradžioje Milane, o kitas 1999 m. gruodžio mėn. Fribūre, nors ji nebuvo aktyvi diskusijų dalyvė. Pasak ieškovės, būtent ji sužlugdė susitikimus Sevilijoje, kai atsisakė „dalyvauti žaidime“. Be to, jos teisėtą dalyvavimą CECIF asamblėjos posėdžiuose Komisija bandė klaidingai prilyginti dalyvavimui su pažeidimu susijusioje veikloje.

335    Reikia pažymėti, kad šie argumentai negali būti priimti, nes jie pagrįsti tik argumentais, kurie buvo atmesti nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą šio sprendimo 154–167, 202–221 ir 245–254 punktuose.

336    Antra, ieškovė teigia, kad jos vaidmuo buvo kitoks nei visų kitų kartelio šalių, išskyrus Caffaro, kurios pasyvų vaidmenį Komisija pripažino. Pasak ieškovės, ji buvo viena tų „blogiukių“, nes iš Kemira, Degussa ir Solvay atėmė rinkos dalis, o EKA Chemical nurodė toliau prekiausianti Skandinavijoje. Jos pasyvų vaidmenį darant pažeidimą tariamai patvirtina kitų kartelio dalyvių nusiskundimai dėl jos konkurencinės veiklos ir reikšmingas jos rinkos dalies padidėjimas per pažeidimo darymo laikotarpį.

337    Tačiau, kaip nustatyta išnagrinėjus pirmąjį ieškinio pagrindą, Komisija teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, kad ieškovei buvo atstovaujama arba ji buvo informuota apie daugelį ginčijamame sprendime nurodytų neteisėtų susitikimų, vykusių laikotarpiu nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1999 m. gruodžio 13 d. Šiuo klausimu ieškovė negali pagrįstai teigti, kad dalyvavo susitikimuose daug rečiau, palyginti su kitomis kartelio šalimis. Tokio dalyvavimo sąlygos, t. y. ieškovės fizinis nedalyvavimas tam tikruose susitikimuose, nors vėliau ji buvo informuojama telefonu, atitinka slaptą jų eigos pobūdį ir nėra jokių požymių, kad ieškovės vaidmuo buvo išimtinai pasyvus ar prisitaikėliškas prie lyderio.

338    Tai, kad ieškovė priklausė grupei, kurią Degussa ir Solvay vadino „piktavalių“ ar „blogiukų“ grupe, neįrodo, kad jos veiksmai aiškiai išsiskyrė iš kitų kartelio dalyvio veiksmų. Šiuo atveju kalbama apie grupę, kurią sudarė keturi iš aštuonių kartelio dalyvių, t. y. mažieji VP gamintojai, norėję didinti bendrus gamybos pajėgumus kainų sąskaita (ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgiant į Komisijos teiginius, kurių ieškovė neginčijo (žr. šio sprendimo 162 ir 163 punktus), tai, kad šios gamintojų grupės interesai nesutapo su didžiųjų rinkos dalyvių, t. y. Degussa ir Solvay, siūloma strategija (ginčijamo sprendimo 139 ir 166 konstatuojamosios dalys), nereiškia, kad tos grupės veiksmai buvo pasyvus ar prisitaikėliški.

339    Be to, nors ieškovė teigia, kad kiti gamintojai skundėsi jos konkurencine veikla rinkoje, ji dėl šio aspekto nepateikia jokių aiškių parodymų, kuriais remiantis būtų galima įrodyti jos pasyvų vaidmenį kartelyje.

340    Pirma, ieškovė remiasi savo darbuotojų parodymais dėl įmonės taikytos agresyvios konkurencijos strategijos. Antra, ji remiasi tam tikrais duomenimis, kurie susiję išimtinai su laikotarpiu iki jos dalyvavimo darant pažeidimą pradžios – 1997 m. gegužės 29 d., t. y. 1994 m. sausio 31 d. vykusio EKA Chemicals ir Kemira susitikimo užrašais, kuriuose nurodyta, kad pastaroji „Prancūzijoje neteko <…> FMC ir AL naudai“, taip pat Atofina parodymais, susijusiais su „Degussa priminimu apie rinkos dalių pokyčius (1988–1989 m.) ir (1995 m.), kad Solvay ir Degussa (rinkos dalys) smarkiai sumažėjo (įvairių kitų įmonių, tarp jų ir ieškovės) naudai“, ir EKA Chemicals parodymais, kad „1996 m. FMC ir Ausimont padidino savo rinkos dalis agresyviai vykdydamos kainų politiką“, o „(1996 m.) pabaigoje jų konkurentai <…> davė stiprų atkirtį, siekdami atgauti prarastas pozicijas“.

341    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė argumentų, kuriais būtų galima įrodyti, kad jos vaidmuo kartelyje buvo išskirtinai pasyvus ar prisitaikėliškas.

342    Galiausiai nepateikusi konkrečių argumentų ieškovė kaltina Komisiją, jog neatsižvelgė į tai, kad 1994–1999 m., t. y. kartelio laikotarpiu, jai pavyko smarkiai padidinti užimamą VP rinkos dalį.

343    Reikia pažymėti, kad šiais argumentais ieškovė neginčija argumentų, susijusių su diferencijuotu vertinimu, nes pripažįsta, jog buvo priskirta tai pačiai kategorijai kaip ir kitos įmonės, 1999 m. užėmusios panašias rinkos dalis. Atvirkščiai, ji teigia, jog aptariama aplinkybė įrodo, kad, nepaisant dalyvavimo kartelyje, rinkoje ji tariamai atliko agresyvų konkurencinį vaidmenį, į kurį reikėtų atsižvelgti taikant lengvinančias aplinkybes.

344    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad nors ieškovė nurodo, jog laikotarpiu nuo 1994 m. iki 1999 m. jos užimama VP rinkos dalis padidėjo, remiantis pačios ieškovės pateiktais duomenimis, šis tariamas padidėjimas jos dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu, t. y. 1997–1999 m., buvo gerokai mažesnis.

345    Pagal gairių 3 punkto antrą įtrauką „neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje“ gali būti lengvinanti aplinkybė, jeigu atitinkama įmonė įrodo, kad laikotarpiu, kuriuo dalyvavo neteisėtuose susitarimuose, iš tikrųjų jų netaikė konkuruodama rinkoje, arba bent jau taip aiškiai ir reikšmingai pažeidė to kartelio įgyvendinimo įsipareigojimus, kad sutrukdė jam veikti (žr. 329 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 196 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

346    Vis dėlto tai, kad įmonė, kurios dalyvavimas susitarime su konkurentais įrodytas, rinkoje veikė ne taip, kaip sutarta su konkurentais, o vykdė daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką, nebūtinai yra veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę. Negalima atmesti galimybės, kad ta įmonė paprasčiausia bandė pasinaudoti karteliu savo naudai (žr. 116 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 772 ir 773 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

347    Šiuo atveju vien to, kad ieškovei pavyko padidinti užimamą VP rinkos dalį, nepakanka įrodyti, kad ji tikrai netaikė neteisėtų susitarimų didinti kainas ir pasidalyti rinkas, o vykdė konkurencija pagrįsta politiką. Taigi, remiantis šia aplinkybe, negalima pagrįsti lengvinančios aplinkybės taikymo, nes negalima atmesti galimybės, jog ieškovei pavyko pasinaudoti karteliu savo naudai (šiuo klausimu žr. 118 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 629 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

348    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiame pagrinde išdėstyti kaltinimai atmestini.

349    Todėl visas ieškinys atmestinas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

350    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš FMC Foret SA bylinėjimosi išlaidas.

Vadapalas Dittrich Truchot

Paskelbta 2011 m. birželio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tariamai klaidingu ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą įrodymų vertinimu

Šalių argumentai

– Dėl ieškovės gautų telefoninių skambučių

– Dėl bendravimo pasibaigus CECIF asamblėjų posėdžiams

– Dėl susitikimo, vykusio 1998 m. liepos 13 d. Kėnigsvinteryje

– Dėl 1998 m. rugsėjo 28 d. Briuselyje vykusio susitikimo su Degussa

– Dėl susitikimų dėl NPB

– Dublike išdėstyti argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

– Pirminės pastabos

– Dėl ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą įrodymų

– Dėl 1997 m. gegužės 28 ar 29 d. Sevilijoje vykusių daugiašalių susitikimų

– Dėl ieškovės gautų skambučių telefonu

– Dėl kontaktų po CECIF asamblėjos posėdžių

– Dėl 1998 m. liepos 13 d. Kėnigsvinteryje vykusio susitikimo

– Dėl 1998 m. rugsėjo 28 d. Briuselyje vykusio susitikimo su Degussa

– Dėl susitikimų dėl NPB

– Išvada

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu dėl leidimo susipažinti su bylos medžiaga

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

– Dėl tariamų kaltinamųjų įrodymų, esančių Solvay ir Degussa atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus

– Dėl tariamų kaltę paneigiančių įrodymų, išdėstytų Solvay ir Degussa atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus

– Dėl Solvay dokumento

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su baudos dydžio nustatymu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.