DARBINIS VERTIMAS
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2005 m. rugsėjo 13 d. (*)
„Bendrijos prekių ženklas – Prašymas paskelbti prekių ženklą negaliojančiu – Figūrinis Bendrijos prekių ženklas, kurį sudaro žodinis elementas INTERTOPS – Viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams prieštaraujantis prekių ženklas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punktas, 7 straipsnio 2 dalis ir 51 straipsnis“
Byloje T‑140/02
Sportwetten GmbH Gera, įsteigta Geroje (Vokietija), atstovaujama advokato A. Zumschlinge,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą D. Schennen ir G. Schneider,
atsakovę,
dalyvaujant kitai Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) apeliacinėje taryboje vykusios procedūros šaliai, įstojusiai į bylą Pirmosios instancijos teisme – Intertops Sportwetten GmbH, įsteigtai Zalcburge (Austrija), iš pradžių atstovaujamai advokato H. Pfeifer, vėliau − advokato R. Heimler,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2002 m. vasario 21 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 338/2004-4), susijusio su prašymu paskelbti figūrinį Bendrijos prekių ženklą INTERTOPS negaliojančiu,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Pirrung, teisėjai A. W. H. Meij ir I. Pelikánová,
sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2002 m. gegužės 2 d.,
atsižvelgęs į atsakymą į ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2002 m. rugpjūčio 5 d.,
atsižvelgęs į įstojusios į bylą šalies atsakymą į ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2002 m. rugpjūčio 22 d.,
atsižvelgęs į dubliką, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2003 m. sausio 7 d.,
atsižvelgęs į įstojusios į bylą šalies į tripliką, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2003 m. liepos 29 d.,
įvykus 2005 m. vasario 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 1999 m. sausio 11 d. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) paskelbė remiantis 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 1994, L 11, p. 1) įstojusios į bylą šalies prašomą žemiau pateikiamo raudonos, baltos ir juodos spalvų figūrinio žymens įregistravimą kaip Bendrijos prekių ženklą
2 Paslaugos, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti, su pakeitimais ir papildymais, 42 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Bukmekerio paslaugos, su visų rūšių lažybomis susijusios paslaugos“ (toliau – nagrinėjamos paslaugos ir nagrinėjamas Bendrijos prekių ženklas).
3 1999 m. gegužės 17 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies a punktu, pateikė Tarnybai prašymą paskelbti nagrinėjamą prekių ženklą negaliojančiu. Savo parašymą ji grindė Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punkte ir 7 straipsnio 2 dalyje nurodytu absoliučiu atmetimo pagrindu.
4 Tuo metu ji buvo toms pačioms paslaugoms Vokietijoje įregistruoto prekių ženklo, kurį sudaro žodinis žymuo INTERTOPS SPORTWETTEN (toliau – Vokietijoje įregistruotas prekių ženklas), savininkė.
5 2000 m. vasario 2 d. sprendimu Tarnybos panaikinimo skyrius prašymą paskelbti prekių ženklą negaliojančiu atmetė nurodydamas, kad nagrinėjamas Bendrijos prekių ženklas neprieštarauja viešajai tvarkai ir nusistovėjusiems moralės principams.
6 2002 m. vasario 21 d. sprendimu (toliau – skundžiamas sprendimas) Apeliacinė taryba atmetė ieškovės pateiktą apeliaciją ir priteisė iš jos apeliacinėje procedūroje patirtas išlaidas.
7 Iš tikrųjų, Apeliacinės tarybos nuomone, reikia nagrinėti patį prekių ženklą, norint atsakyti į klausimą, ar jis prieštarauja Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punktui. Ieškovė nenurodė, kad nagrinėjamas Bendrijos prekių ženklas prieštarauja viešajai tvarkai ar nusistovėjusiems moralės principams, net jeigu taip yra tik Vokietijoje. Klausimai, ar viešoji teisė draudžia tai, kad įstojusi į bylą šalis siūlytų nagrinėjamas paslaugas, kaip tokias, vienoje Bendrijos dalyje, arba, ar įstojusios į bylą šalies daroma jos paslaugų reklama, kaip tokia, prieštarauja nusistovėjusiems moralės principams, yra nesusiję su prekių ženklu, kuriuo įstojusi į bylą šalis nusprendžia žymėti teikiamas paslaugas. Tai, kad įstojusi į bylą šalis negali naudoti nagrinėjamo prekių ženklo Vokietijoje, griežtai vertinant, yra nagrinėjamų paslaugų pasiūlos neteisėtumo pasekmė, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad šio prekių ženklo, kaip tokio, naudojimas yra neteisėtas. Todėl, Apeliacinės tarybos nuomone, nebūtina nagrinėti, ar Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnis aiškintinas atskirai ar atsižvelgiant į nacionalinius šios srities ypatumus, ir kokias išvadas galima padaryti iš Reglamento Nr. 40/94 106 straipsnio 2 dalies.
Šalių reikalavimai
8 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą;
– pripažinti nagrinėjamą Bendrijos prekių ženklą negaliojančiu;
– nepatenkinus pagrindinių reikalavimų, konstatuoti, kad nagrinėjamas Bendrijos prekių ženklas negali prieštarauti Vokietijoje įregistruotam prekių ženklui.
9 Tarnyba Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį;
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
10 Įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškovės pateiktus reikalavimus.
11 Atsiliepime į tripliką įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismą prašo prie bylos medžiagos pridėti 2000 m. rugpjūčio 23 d. Deutsches Patent- und Markenamt (Vokietijos patentų ir prekių ženklų tarnyba) sprendimą, kuriuo pastaroji nurodė panaikinti Vokietijoje įregistruoto prekių ženklo registraciją.
12 Posėdyje įstojusi į bylą šalis taip pat prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl pirmojo ieškovės reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą
Ieškinio pagrindai ir šalių argumentai
13 Prašymą panaikinti ieškovė grindžia vieninteliu ieškinio pagrindu, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnį, skaitomą kartu su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies f punktu ir 7 straipsnio 2 dalimi.
14 Ji nurodo, kad daugelio valstybių narių, inter alia, Vokietijos, teisės aktai nustato, kad tik įmonės, turinčios nacionalinių valdžios institucijų licenciją, gali atitinkamos valstybės narės teritorijoje teikti nagrinėjamas paslaugas. Kadangi įstojusi į bylą šalis neturi licencijos teikti nagrinėjamas paslaugas Vokietijoje, remiantis Strafgesetzbuch (Vokietijos baudžiamojo kodekso) 284 straipsniu jai neleidžiama šioje valstybėje teikti minėtų paslaugų ir jas reklamuoti. 2002 m. kovo 14 d. sprendimu Bundesgerichtshof (Vokietijos aukščiausias federalinis teismas) uždraudė jai reklamuoti savo paslaugas Vokietijoje, o kai kuriais Vokietijos teismų sprendimais tretiesiems asmenims buvo uždrausta naudoti nagrinėjamą Bendrijos prekių ženklą Vokietijoje. Be to, daugelyje Vokietijoje ginčų Vokietijoje įstojusi į bylą šalis pati pripažino, kad ten negavo minėtos licencijos. Ieškovė priduria, kad nurodyti nacionaliniai teisės aktai, įskaitant Strafgesetzbuch 284 straipsnį, atitinka Bendrijos teisę (1994 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Schindler,, Rink. p. I‑1039; 1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Läärä ir kt.,, Rink. p. I‑6067 ir 1999 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Zenatti,, Rink. p. I‑7289).
15 Ieškovės nuomone, iš to matyti, kad nagrinėjamas Bendrijos prekių ženklas prieštarauja viešajai tvarkai ir nusistovėjusiems moralės principams Vokietijoje ir kitose valstybėse narėse Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punkto prasme.
16 Šiuo atžvilgiu ji nurodo Bundespatentgericht (Vokietijos federalinis patentų teismas) sprendimus bylose „McRecht“, „McLaw“ ir „Cannabis“, kuriuose, nors ir nebuvo pripažintas nė vienas negaliojimo pagrindas, buvo nuspręsta, kad jeigu, paslaugų teikėjas, remiantis teisiniu draudimu, neturi leidimo teikti paslaugas, jis neturi teisės į su šių paslaugų teikimu susijusį prekių ženklą.
17 Toliau ieškovė ginčija, kad Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punkto aiškinimui būtinos vieningos Europos Bendrijos teisės normos. Iš tikrųjų iš nurodytos teismų praktikos, ir ypač minėto sprendimo Zenatti, matyti, kad į nacionalinius vertinimus, susijusius su sporto įvykių lažybų surinkimo reglamentavimu, turi būti atsižvelgiama Europos lygiu. Reglamento Nr. 40/94 106 straipsnio 2 dalis nereiškia, kad į šiuo vertinimus turi būti atsižvelgiama tik nacionaliniu lygiu, o reiškia, kad į juos galima atsižvelgti taip pat ir šiuo lygiu. Priešingu atveju, ieškovės nuomone, Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 2 dalis prarastų prasmę, nes jeigu ginčijamas prekių ženklas galėtų būti naudojamas vienoje Bendrijos dalyje, šį prekių ženklą paskelbti negaliojančiu būtų neįmanoma.
18 Taip pat ieškovė nurodo, kad, atsižvelgiant į principą, pagal kurį tam, kad prekių ženklas ir toliau būtų saugomas, privaloma jį naudoti, jeigu neleidžiama jį naudoti paslaugoms, kurioms buvo įregistruotas, ir jeigu draudžiamas bet koks naudojimas šių paslaugų srityje, prekių ženklas visiškai negali būti naudojamas ekonominiu požiūriu, ir teisė į registraciją neegzistuoja. Kai dėl Bendrijos prekių ženklo, nors jo naudojimo vienoje valstybėje narėje pakanka tam, kad būtų įvykdyta Reglamento Nr. 40/94 15 straipsnyje nustatyta naudojimo pareiga, šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis įtvirtina principą, kad prekių ženklo savininkas turi galimybę naudoti jį visoje Bendrijoje, išskyrus nedidelę jos dalį.
19 Be to, ieškovė tvirtina, kad jeigu Bendrijos prekių ženklas nebūtų pripažintas negaliojančiu, jis trukdytų naudoti Vokietijoje įregistruotą prekių ženklą, kadangi paraiška dėl nagrinėjamo Bendrijos prekių ženklo įregistravimo buvo pateikta 1996 m. lapkričio 27 d., todėl jis turi pirmenybę Vokietijoje įregistruoto prekių ženklo atžvilgiu, net jeigu įstojusiai į bylą šaliai neleidžiama teikti savo paslaugų Vokietijoje.
20 Galiausiai ieškovė ginčija Tarnybos pasiūlytą Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punkto išaiškinimą, pagal kurį ši nuostata leidžia neregistruoti tik tokius prekių ženklus, kurie aiškiai prieštarauja pagrindiniams visuomenės gyvenimo standartams, pavyzdžiui, įžeidinėjimai ar keiksmažodžiai. Bet kuriuo atveju minėta nuostata būtų pažeista net ir laikantis šio išaiškinimo. Iš tikrųjų iš nurodytos teismų praktikos matyti, kad Teisingumo Teismas didelę reikšmę teikia piliečių apsaugai nuo pavojaus išnaudoti jų aistrą žaidimams. Paslaugos, kurios, išnaudojant šią aistrą, gali privesti asmenį prie skurdo, turi būti vertinamos taip pat, kaip ir įžeidinėjimai ar keiksmažodžiai.
21 Tarnyba ir įstojusi į bylą šalis ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
22 Pirmiausia, būtina priminti, kad iki 2004 m. kovo 9 d., kai įsigaliojo 2004 m. vasario 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 422/2004, iš dalies pakeičiantis Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 70, p. 1), galiojusi Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies a punkto redakcija nustato, kad padavus prašymą Tarnybai, Bendrijos prekių ženklas paskelbiamas negaliojančiu, „jeigu Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas nesilaikant <...> 7 straipsnių reikalavimų“.
23 Pastaroji nuostata 1 dalies f punkte nustato, kad neregistruojami „prekių ženklai, prieštaraujantys viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams“, ir 2 dalyje įtvirtina, kad „1 dalies nuostatos taikomos, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje Bendrijos“.
24 Pirmiausia būtina konstatuoti, kad kadangi ieškovės argumentai labiau susiję ne su Vokietija, bet kitomis valstybėmis narėmis, jie nėra pagrįsti jokiais konkrečiais ir tiksliais įrodymais. Todėl šie argumentai yra netinkami.
25 Taip pat būtina konstatuoti, kad ieškovė neteigia, jog nagrinėjamą Bendrijos prekių ženklą sudarantis žymuo, kaip toks, arba paslaugos, kurioms šis prekių ženklas skirtas, prieštarauja viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams. Jos argumentai grindžiami, inter alia, tvirtinimu, kad remiantis nacionaliniais teisės aktais, numatančiais, jog tik įmonės, turinčios nacionalinių kompetentingų institucijų licenciją, gali teikti su lažybomis susijusias paslaugas, įstojusiai į bylą šaliai draudžiama Vokietijoje teikti nagrinėjamas paslaugas ir jas reklamuoti. Šiuo atžvilgiu akivaizdu, kad įstojusi į bylą šalis neturi leidimo teikti nagrinėjamas paslaugas Vokietijoje.
26 Tačiau Pirmosios instancijos teismas mano, kad ši aplinkybė nereiškia, kad nagrinėjamas Bendrijos prekių ženklas prieštarauja viešajai tvarkai ir nusistovėjusiems moralės principams Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punkto prasme.
27 Šiuo atžvilgiu pirmiausia būtina nurodyti, kad, kaip nurodyta skundžiamame sprendime ir kaip tvirtina Tarnyba bei įstojusi į bylą šalis, siekiant įvertinti, ar prekių ženklas prieštarauja viešajai tvarkai ar nusistovėjusiems moralės principams, reikia nagrinėti patį prekių ženklą, tai yra žymenį, atsižvelgiant į prekių ženklo paraiškoje nurodytas prekes ir paslaugas.
28 Šiame kontekste primintina, kad 2003 m. balandžio 9 d. sprendime Durferrit prieš VRDT – Kolene (NU-TRIDE), Rink. p. II‑1589) Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies skirtingų pastraipų visumos matyti, jog pastarosios nurodo prašomam įregistruoti prekių ženklui būdingus požymius, o ne su prekių ženklo paraišką pateikusio asmens elgesiu susijusias aplinkybes (76 punktas).
29 Taigi aplinkybė, kad įstojusiai į bylą šaliai draudžiama Vokietijoje teikti nagrinėjamas paslaugas ir jas reklamuoti, jokiu būdu negali būti laikoma susijusia su šiam prekių ženklui būdingais požymiais minėto išaiškinimo prasme. Todėl dėl šios aplinkybės pats prekių ženklas negali tapti prieštaraujančiu viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams.
30 Taigi būtina nurodyti, kad nei vienas iš ieškovės pateikiamų argumentų negali pakeisti šio vertinimo.
31 Iš tikrųjų, kai dėl Bundespatentgericht sprendimų minėtose McRecht, McLaw ir Cannabis bylose, iš teismų praktikos matyti, kad Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema, kurios taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos (2000 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Messe München prieš VRDT (electronica),, Rink. p. II‑3829, 47 punktas). Todėl žymens tinkamumas būti įregistruotu Bendrijos prekės ženklu turi būti vertinamas tik remiantis atitinkamais Bendrijos teisės aktais (2002 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Glaverbel prieš VRDT (Stiklo plokštės paviršius),, Rink. p. II‑3887, 34 punktas). Iš to išplaukia, kad minėti Bundespatentgericht sprendimai šiuo atveju yra netinkami. Bet kuriuo atveju būtina konstatuoti, kad, kaip pripažįsta ieškovė, nei vienas iš jų nenurodo panaikinimo pagrindų. Be to, jie nurodo žymenis ir prekes, kurie yra kitokie nei šioje byloje.
32 Dėl argumento, susijusio su principu, pagal kurį tam, kad prekių ženklas ir toliau būtų saugomas, privaloma jį naudoti, pakanka priminti, kaip jau buvo nurodyta, jog siekiant taikyti Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punktą, reikia nagrinėti patį prekių ženklą, tai yra žymenį, atsižvelgiant į prekių ženklo paraiškoje nurodytas prekes ir paslaugas.
33 Dėl argumento, kad jeigu Bendrijos prekių ženklas nebūtų pripažintas negaliojančiu, jis trukdytų naudoti Vokietijoje įregistruotą prekių ženklą, pakanka nurodyti, kad net tai pripažįstant, minėta aplinkybė yra nereikšminga klausimo, ar Bendrijos prekių ženklas prieštarauja viešajai tvarkai ar nusistovėjusiems moralės principams, atžvilgiu. Iš tikrųjų pastarasis klausimas, kuris vien tik ir nagrinėjamas šioje byloje, patenka į Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnyje įtvirtintų absoliučių atmetimo pagrindų taikymo sritį ir yra nepriklausomo vertinimo, nesusijusio su kitais prekių ženklais, objektas. Klausimas dėl ieškovės Vokietijoje įregistruoto prekių ženklo naudojimo šiuo atveju yra nereikšmingas.
34 Galiausiai dėl argumento, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 106 straipsnio 2 dalimi, būtina priminti, kad ši nuostata nustato, jog: „jeigu nenumatyta kitaip, šis reglamentas neturi įtakos teisei iškelti bylą pagal valstybės narės civilinius, administracinius ir baudžiamuosius įstatymus arba Bendrijos teisės aktus, kai yra siekiama uždrausti Bendrijos prekių ženklą naudoti taip, kaip pagal tos valstybės narės įstatymus arba Bendrijos teisės aktus būtų uždrausta naudoti nacionalinį prekių ženklą“.
35 Taigi, jeigu iš šios nuostatos matyti, kad galima uždrausti naudoti prekių ženklą remiantis, inter alia, su viešąją tvarka ir nusistovėjusiais moralės principais susijusiomis taisyklėmis, nepaisant tai, kad šį prekių ženklą saugo Bendrijos registracija, iš to neišplaukia, kad ši galimybė yra reikšminga Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies a punkte ir ieškovės keliamam klausimui, ar šis prekių ženklas buvo įregistruotas nepažeidžiant į to paties reglamento 7 straipsnio nuostatų. Todėl šis argumentas turi būti atmestas.
36 Be to, kadangi buvo nuspręsta, kad aplinkybė, jog įstojusiai į bylą šaliai neleidžiama Vokietijoje teikti nagrinėjamas paslaugas ir jas reklamuoti, jokiu būdu nereiškia, kad nagrinėjamas prekių ženklas prieštarauja Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punktui, nėra būtinybės nagrinėti šalių svarstytą klausimą, ar ši nuostata turi būti aiškinama atskirai. Taip pat nėra būtinybės nagrinėti Tarnybos pateiktą šios nuostatos aiškinimo tikslumą ir, atsakant į šį aiškinimą, ieškovės pateiktus argumentus.
37 Galiausiai kadangi aplinkybė, jog įstojusiai į bylą šaliai neleidžiama Vokietijoje teikti nagrinėjamas paslaugas ir jas reklamuoti, yra nereikšminga Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punkto taikymui, nebūtina nagrinėti, ar, kaip nurodo įstojusi į bylą šalis, ši aplinkybė reiškia laisvės teikti paslaugas pažeidimą.
38 Kadangi iš viso to, kas buvo išdėstyta, matyti, jog ieškinio pagrindas, kuriuo grindžiamas pirmasis reikalavimas, yra atmestinas, todėl minėtas reikalavimas turi būti atmestas.
Dėl antrojo reikalavimo pripažinti nagrinėjamą Bendrijos prekių ženklą negaliojančiu
39 Kai dėl antrojo reikalavimo, būtina nurodyti, jog iš konteksto, kuriame pateikiami pirmasis ir antrasis reikalavimai, matyti, jog antruoju reikalavimu siekiama bent dalinio pirmojo reikalavimo − panaikinti skundžiamą sprendimą − patenkinimo; taigi antrasis reikalavimas, kaip posėdyje patvirtino ieškovė, keliamas tik patenkinus pirmąjį reikalavimą.
40 Taigi, kadangi nebuvo nuspręsta panaikinti skundžiamą sprendimą, nėra būtinybės nuspręsti dėl antrojo reikalavimo priimtinumo ar esmės (žr. šiuo atžvilgiu 2004 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Drie Mollen sinds 1818 prieš VRDT – Nabeiro Silveria (Galáxia),, dar nepaskelbto Rinkinyje, 50 ir 51 punktus).
Dėl trečiojo reikalavimo, keliamo nepatenkinus pagrindinių reikalavimų, konstatuoti, kad nagrinėjamas Bendrijos prekių ženklas negali prieštarauti Vokietijoje įregistruotam prekių ženklui
Šalių argumentai
41 Grįsdama šį prašymą, ieškovė nurodo, kad turi būti aiškiai įrodyta, jog nagrinėjamas Bendrijos prekių ženklas nesuteikia jo savininkui „blokuojančio“ poveikio visos Bendrijos atžvilgiu, kai jis negali naudoti prekių ženklo vienoje Bendrijos dalyje, tačiau šią galimybę turi kitos įmonės.
42 Posėdyje Tarnyba ir įstojusi į bylą šalis tvirtino, kad šis trečiasis reikalavimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas dėl nepakankamo argumentavimo ir dėl to, kad toks sprendimas yra nacionalinės teisės klausimas ir nepriklauso Pirmosios instancijos teismo kompetencijai.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
43 Kadangi, kaip buvo nuspręsta, pirmasis ir antrasis reikalavimai turi būti atmesti, būtina priimti sprendimą dėl šio reikalavimo, keliamo nepatenkinus pagrindinių reikalavimų.
44 Tačiau, kadangi ieškovė nepateikia jokių trečiąjį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas, kadangi nepatenkinamas Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 44 punkto 1 dalies c punkte keliamas reikalavimas, kad ieškinyje turi būti nurodoma teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka.
Dėl įstojusios į bylą šalies prašymo prie bylos medžiagos pridėti sprendimą, kuriuo Deutsches Patent- und Markenamt nurodė panaikinti Vokietijoje įregistruoto prekių ženklo registraciją
45 Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad nesant būtinybės priimti sprendimo dėl ieškovės prašymo pripažinti nagrinėjamą Bendrijos prekių ženklą negaliojančiu, ir kadangi turi būti atmesta kita ieškinio dalis, nereikia priimti sprendimo dėl šio įstojusios į bylą šalies prašymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46 Pagal Darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Šiuo atveju ieškovė pralaimėjo bylą, o VRDT prašė, kad ji padengtų bylinėjimosi išlaidas. Posėdyje įstojusi į bylą šalis taip pat prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Tai, kad šį prašymą ji pateikė tik per posėdį, netrukdo minėtą prašymą patenkinti (1979 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 113/77, Rink. p. 1185 ir generalinio advokato J. P. Warner išvada šioje byloje, Rink. p. 1212, 1274). Todėl reikia priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1) Nereikia priimti sprendimo dėl ieškovės prašymo pripažinti figūrinį Bendrijos prekių ženklą, kurį sudaro žodinis elementas INTERTOPS, negaliojančiu ir dėl įstojusios į bylą šalies prašymo prie bylos medžiagos pridėti vieną dokumentą.
2) Atmesti kitą ieškinio dalį.
3) Priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2005 m. rugsėjo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.