Byla T‑138/03

É. R. ir kt.

prieš

Europos Sąjungos Tarybą ir

Europos Bendrijų Komisiją

„Bendra žemės ūkio politika – Gyvūnų sveikatos reikalavimai – Galvijų spongiforminė encefalopatija (galvijų smegenų kempinligė) – Nauja Creutzfeldt-Jakob ligos atmaina – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Deliktinė atsakomybė – Bendrijos atsakomybė nesant neteisėto jos įstaigų elgesio – Žala – Priežastinis ryšys – Formos trūkumai – Paralelinės nacionalinės procedūros – Senatis – Nepriimtinumas“

Sprendimo santrauka

1.      Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas)

2.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Savarankiškas pobūdis – Nacionalinių teisių gynimo priemonių išnaudojimas – Išimtis – Negalėjimas gauti žalos atlyginimo nacionaliniame teisme

(EB 235 straipsnis ir EB 288 straipsnio antroji pastraipa)

3.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Senaties terminas – Atskaitos taškas

(Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis)

4.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos

(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)

5.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos

(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)

6.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos

(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)

1.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodomi ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, jog esminės jį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės išplauktų – kad ir glaustai, tačiau sklandžiai ir suprantamai – iš paties ieškinio teksto. Tam, kad šie reikalavimai būtų patenkinti, ieškinyje, kuriuo siekiama Bendrijos institucijos tariamai padarytos žalos atlyginimo, turi būti nurodyta informacija, leidžianti nustatyti elgesį, dėl kurio ieškovas kaltina instituciją, ir priežastys, dėl kurių jis mano, kad tarp elgesio ir žalos, kurią jis teigia patyręs, yra priežastinis ryšys, bei žalos pobūdis ir dydis.

(žr. 34 punktą)

2.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal EB 235 straipsnį ir EB 288 straipsnio antrąją pastraipą yra atskira priemonė, atliekanti ypatingą funkciją teisių gynimo priemonių sistemoje, kurios įgyvendinimo sąlygos priklauso nuo jos objekto. Vis dėlto šis ieškinys turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą privačių asmenų teisminės gynybos sistemą, ir jo priimtinumas tam tikrais atvejais gali priklausyti nuo to, ar išnaudotos visos nacionalinės teisių gynimo priemonės, kurios yra prieinamos siekiant, kad būtų panaikintas nacionalinės valdžios institucijos sprendimas. Be to, tam, kad taip būtų, reikia, kad nacionalinės teisių gynimo priemonės leistų veiksmingai apginti suinteresuotuosius privačius asmenis ir kad jomis būtų galima atlyginti nurodomą žalą.

Taip nėra, pirma, kai ieškovų nurodyta žala negali būti atlyginta net iš dalies, panaikinus vieną ar kelis konkrečius nacionalinės valdžios institucijų aktus, ir, antra, kai ieškovų pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstas tariamais Tarybos ir Komisijos padarytais neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrijos teismas pagal EB 288 straipsnį turi išimtinę jurisdikciją spręsti ginčus dėl žalos, kurią padarius kaltinama Bendrija, atlyginimo, nacionalinės teisių gynimo priemonės ipso facto negali tokiu atveju garantuoti ieškovams veiksmingos jų teisių apsaugos, konkrečiai kalbant, visos jų nurodytos žalos atlyginimo.

Jei yra pareikšti du ieškiniai dėl tos pačios žalos atlyginimo, vienas nacionaliniame teisme prieš valstybę narę, kitas Bendrijos teisme prieš Bendriją, prieš nustatant žalos, už kurią bus atsakinga Bendrija, dydį gali būti būtina palaukti, kol nacionalinis teismas priims sprendimą dėl galimos valstybės narės atsakomybės tam, kad ieškovui dėl skirtingų dviejų teismų vertinimų nebūtų nepakankamai ar nepagrįstai atlyginta. Vis dėlto šis klausimas susijęs ne su Bendrijos teisme pareikšto ieškinio priimtinumu, o tik su galutinio šio teismo skirtino žalos atlyginimo dydžio nustatymu.

(žr. 40–42 punktus)

3.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį numatytas penkerių metų senaties terminas ieškiniams prieš Bendriją su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nepradedamas skaičiuoti, kol nėra įvykdytos visos su pareiga atlyginti susijusios sąlygos, o tuo atveju, kai atsakomybė išplaukia iš norminių aktų, iki to laiko, kol neatsirado šių aktų žalingų pasekmių. Tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo galėjo sužinoti apie žalą sukėlusį faktą tik po tam tikro laiko, terminas jo atžvilgiu pradedamas skaičiuoti nuo laiko, kai jis galėjo tai sužinoti.

(žr. 49 punktą)

4.      Bendrijos deliktinė atsakomybė už jos įstaigų neteisėtus veiksmus EB 288 straipsnio antrosios pastraipos prasme kyla tuo atveju, kai tenkinamos visos sąlygos: institucijų veiksmų, dėl kurių jos kaltinamos, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinio tariamų veiksmų ir nurodytos žalos ryšio buvimas.

Dėl pirmos sąlygos yra reikalaujama, kad būtų nustatytas pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios privatiems asmenims teises, pažeidimas. Kalbant apie reikalavimą, kad pažeidimas būtų pakankamai akivaizdus, pagrindinis būdas nustatyti, jog jis tenkinamas, yra patikrinti, ar atitinkama Bendrijos institucija aiškiai ir šiurkščiai pažeidė savo diskrecijos ribas. Kai ši institucija turi tik labai ribotą diskreciją arba netgi jos visai neturi, pakankamai akivaizdžiam pažeidimui nustatyti gali pakakti paprasto Bendrijos teisės pažeidimo.

Jei nėra tenkinama nors viena iš šių sąlygų, visą ieškinį reikia atmesti, nesant reikalo nagrinėti kitų sąlygų.

(žr. 99–101 punktus)

5.      Priežastinis ryšys EB 288 antrosios pastraipos prasme pripažįstamas, kai tarp atitinkamos institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos yra tikras ir tiesioginis priežasties ir pasekmės ryšys, o jį įrodyti turi ieškovai.

Tokioje srityje, kaip antai gyvūnų ir žmonių sveikatos apsauga, toks ryšys turi būti nustatomas remiantis iš Bendrijos institucijų reikalaujamų veiksmų analize, atsižvelgiant į tuo metu turėtas mokslines žinias. Be to, atvejais, kai tariamai sukėlęs nurodytą žalą elgesys pasireiškia neveikimu, ypač būtina įsitikinti, kad ši žala padaryta būtent dėl neveikimo, kuriuo institucijos yra kaltinamos, o ne dėl kito jų elgesio.

(žr. 103, 133–134 punktus)

6.      Tuo atveju, kai žala atsiranda dėl Bendrijos institucijų elgesio, kurių neteisėtas pobūdis nėra įrodytas, Bendrijos deliktinė atsakomybė gali atsirasti, jei yra įvykdytos visos sąlygos, susijusios su žalos realumu, priežastiniu žalos ir Bendrijos institucijų elgesio ryšiu bei neįprastu ir specifiniu ginčijamos žalos pobūdžiu.

(žr. 153 punktą)