PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. birželio 11 d.(*)
„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų nustatyta pagalbos schema, taikoma tam tikroms viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms, atleidžiant jas nuo mokesčių ir suteikiant paskolas palankiomis palūkanomis – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Konkreti sąsaja – Priimtinumas – Esama ar nauja pagalba – EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas“
Byloje T‑301/02
AEM SpA, įsteigta Milane (Italija), atstovaujama advokatų A. Giardina, C. Croff, A. Santa Maria ir G. Pizzonia,
ieškovė,
palaikoma
ASM Brescia SpA, įsteigtos Brešoje (Italija), atstovaujamos advokatų G. Caia, V. Salvadori, N. Pisani ir F. Capelli,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2002 m. birželio 5 d. Komisijos sprendimo 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys (OL L 77, 2003, p. 21), 2 ir 3 straipsnius,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė E. Martins Ribeiro, teisėjai D. Šváby, S. Papasavvas, N. Wahl (pranešėjas) ir A. Dittrich,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. balandžio 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė AEM SpA yra biržoje kotiruojama akcinė bendrovė, kurios 51 % kapitalo valdo Milano (Italija) savivaldybė. AEM SpA įkurta 1996 m. pertvarkius to paties pavadinimo municipalinę įmonę. Iš esmės ieškovė užtikrina elektros paskirstymą, gamtinių dujų ir šiluminės energijos paskirstymą ir pardavimą visų pirma Milano miesto teritorijoje.
Dėl nacionalinio teisinio pagrindo
2 Legge n° 142 ordinamento delle autonomie locali (1990 m. birželio 8 d. Įstatymas Nr. 142 dėl vietos autonomijų organizavimo, GURI, Nr. 135, 1990 m. birželio 12 d., toliau – Įstatymas Nr. 142/90) įdiegta teisinių organizacinių priemonių, kuriomis komunos gali naudotis viešosioms paslaugoms administruoti, visų pirma vandens, dujų, elektros paskirstymo ir transporto srityse, reforma Italijoje. Šio įstatymo su pakeitimais 22 straipsnyje numatyta galimybė komunoms steigti įvairių teisinių formų bendroves viešosioms paslaugoms teikti. Tarp jų numatyta galimybė steigti komercines bendroves arba ribotos atsakomybės bendroves, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys (toliau – Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės). Ieškovė yra Įstatyme Nr. 142/90 numatyta bendrovė.
3 Tokiomis aplinkybėmis pagal Legge n° 488 di conversione in legge, con modificazioni, del decreto-legge 1°luglio 1986, n°318, recante provvedimenti urgenti per la finanza locale (1986 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymas Nr. 488 dėl 1986 m. liepos 1 d. Dekreto-įstatymo Nr. 318, nustatančio skubias vietos finansams skirtas priemones, pakeitimo į įstatymą su pakeitimais, GURI, Nr. 190, 1986 m. rugpjūčio 18 d.) 9a straipsnį iš Cassa Depositi e Prestiti (toliau – CDDPP) 1994–1998 m. laikotarpiu Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, kurios teikė viešąsias paslaugas, buvo suteiktos paskolos specialiomis palūkanomis (toliau – CDDPP paskolos).
4 Be to, pagal kartu skaitomas Legge nº549 (su) misure di razionalizzazione della finanza pubblica (1995 m. gruodžio 28 d. Įstatymas Nr. 549 dėl viešųjų finansų racionalizavimo priemonių, GURI paprastasis priedas, Nr. 302, 1995 m. gruodžio 29 d., toliau – Įstatymas Nr. 549/95) 3 straipsnio 69 ir 70 dalių ir Decreto-legge n°331 (su) armonizzazione delle disposizioni in materia di imposte sugli oli minerali, sull’alcole, sulle bevande alcoliche, sui tabacchi lavorati e in materia di IVA con quelle recate da direttive CEE e modificazioni conseguenti a detta armonizzazione, nonché disposizioni concernenti la disciplina dei centri autorizzati di assistenza fiscale, le procedure dei rimborsi di imposta, l’esclusione dall’ILOR dei redditi di impresa fino all’ammontare corrispondente al contributo diretto lavorativo, l’istituzione per il 1993 di un’imposta erariale straordinaria su taluni beni ed altre disposizioni tributarie (1993 m. rugpjūčio 30 d. Įstatymas-dekretas Nr. 331 dėl įvairių sričių mokestinių nuostatų suderinimo, GURI, Nr. 203, 1993 m. rugpjūčio 30 d., toliau – Įstatymas-dekretas Nr. 331/93) nuostatas Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių naudai nustatytos tokios priemonės:
– atleidimas nuo visų mokesčių, taikomų turtui perduotiui pertvarkant specialias ir municipaliness įmones į Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves (toliau – atleidimas nuo perdavimo mokesčių);
– visiškas atleidimas nuo pelno mokesčio, t. y. nuo juridinių asmenų pelno mokesčio ir vietos pajamų mokesčio, trejus metus, tačiau vėliausiai iki 1999 finansinių metų, toliau – atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio).
Administracinė procedūra
5 Gavusi skundą dėl minėtų priemonių, Komisija 1997 m. gegužės 12 d., birželio 16 d. ir lapkričio 21 d. laiškais Italijos valdžios institucijų paprašė pateikti informacijos šiuo klausimu.
6 1997 m. gruodžio 17 d. laišku Italijos valdžios institucijos pateikė dalį prašytos informacijos. Be to, Italijos valdžios institucijų prašymu 1998 m. sausio 19 d. įvyko posėdis.
7 1999 m. gegužės 17 d. laišku Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje (OL C 220, 1999, p. 14).
8 Gavusi trečiųjų suinteresuotųjų šalių ir Italijos valdžios institucijų pastabas, Komisija kelis kartus jų paprašė pateikti papildomos informacijos. Be to, Komisija kelis kartus susitiko su Italijos valdžios institucijomis bei į procedūrą įstojusiomis trečiosiomis suinteresuotomis šalimis.
9 Kai kurios Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, kaip antai ieškovė, ACEA SpA ir Azienda Mediterranea Gas e Acqua SpA (AMGA), kurios taip pat pareiškė ieškinį dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo panaikinimo (atitinkamai bylos T‑297/02 ir T‑300/02), be kita ko, tvirtino, kad aptariamos trijų rūšių priemonės nėra valstybės pagalba.
10 Italijos valdžios institucijos ir Confederazione Nazionale dei Servizi (Confservizi), konfederacija, kuri, be kita ko, vienija Įstatyme Nr. 142/90 numatytas ir specialias komunų įmones Italijoje, iš esmės pritarė šiai pozicijai.
11 Tačiau Bundesverband der deutschen Industrie e.v. (BDI), Vokietijos pramonės ir su ja susijusių paslaugų teikėjų asociacijos, nuomone, aptariamos priemonės gali lemti konkurencijos iškraipymus ne tik Italijoje, bet ir Vokietijoje.
12 Be to, Gas-it, Italijos dujų paskirstymo sektoriaus privačių operatorių asociacija, pareiškė, kad aptariamos priemonės, visų pirma atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio, yra valstybės pagalba.
13 2002 m. birželio 5 d. Komisija priėmė Sprendimą 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms (OL L 77, 2003, p. 21, toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčijamas sprendimas
14 Komisija pirmiausia pabrėžia, kad ji išnagrinėjo tik ginčijamomis priemonėmis nustatytas visuotinio taikymo pagalbos schemas, o ne atskiroms įmonėms individualiai suteiktą pagalbą, taigi ginčijamame sprendime jos atlikta analizė yra bendro pobūdžio ir abstrakti. Šiuo klausimu ji pareiškė, kad Italijos Respublika „nesuteikė mokesčių lengvatų individualiai ir [jai] nepranešė apie jokį atskirą pagalbos suteikimo atvejį, kartu perduodama visą reikiamą informaciją jai įvertinti“. Komisija nurodo, kad todėl ji turi atlikti bendrą ir abstrakčią nagrinėjamų schemų analizę tiek jas kvalifikuodama, tiek vertindama jų suderinamumą su bendrąja rinka (ginčijamo sprendimo 42–45 konstatuojamosios dalys).
15 Komisijos nuomone, CDDPP paskolos ir atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio (toliau kartu – nagrinėjamos priemonės) yra valstybės pagalba. Iš tiesų tokių lengvatų iš valstybės išteklių suteikimas Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms sustiprina jų konkurencinę padėtį visų kitų įmonių, norinčių teikti tas pačias paslaugas, atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 48–75 konstatuojamosios dalys). Nagrinėjamos priemonės taip pat nesuderinamos su bendrąja rinka, nes jos neatitinka nei EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalių, nei EB 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų, be to, pažeidžia EB 43 straipsnį (ginčijamo sprendimo 94–122 konstatuojamosios dalys).
16 Atleidimas nuo perdavimo mokesčio, Komisijos nuomone, priešingai, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes šis mokestis mokėtinas steigiant naują ūkio subjektą arba vienam ūkio subjektui perduodant turtą kitam. Tačiau materialiniu požiūriu, municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės išreiškia tą patį ūkio subjektą. Taigi jų atleidimas nuo šio mokesčio pateisinamas sistemos pobūdžiu ar bendra sąranga (ginčijamo sprendimo 76–81 konstatuojamosios dalys).
17 Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
Atleidimas nuo perdavimo mokesčio <...> nėra valstybės pagalba [EB] 87 straipsnio 1 dalies prasme.
2 straipsnis
Atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio <...> ir dėl [CDDPP ...] paskolų gaunama nauda yra valstybės pagalba [EB] 87 straipsnio 1 dalies prasme.
Ši pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka.
3 straipsnis
Italija imasi visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjo būtų pareikalauta grąžinti 2 straipsnyje apibūdintą pagalbą, kuri jam buvo suteikta neteisėtai.
Pagalba turi būti išieškoma nedelsiant ir pagal nacionalines procedūras, jeigu jos leidžia faktiškai ir nedelsiant įvykdyti [ginčijamą] sprendimą.
Į išieškotiną pagalbą įskaitomos palūkanos, kurios apskaičiuojamos nuo to momento, kai gavėjui buvo suteikta neteisėta pagalba, iki jos faktinio grąžinimo. Palūkanos apskaičiuojamos pagal orientacinę palūkanų normą, kuri yra taikoma regioninės pagalbos subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti.
<…>“
Procesas ir šalių reikalavimai
18 2002 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
19 2003 m. sausio 3 d. Pirmosios instancijos teismui pateiktu dokumentu ASM Brescia SpA pateikė prašymą įstoti į šią bylą ieškovės pusėje. 2003 m. gegužės 12 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios išplėstinės kolegijos (ankstesniosios sudėties) pirmininkas pritarė šiam įstojimui į bylą. Per nustatytus terminus įstojusi į bylą šalis pateikė savo paaiškinimus, o kitos šalys – pastabas dėl šių paaiškinimų.
20 2003 m. sausio 6 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį.
21 2003 m. vasario 27 d. ieškovė pateikė pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo.
22 2002 m. rugpjūčio 8 d. Italijos Respublika taip pat pateikė ieškinį Teisingumo Teismui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kuris įregistruotas numeriu C‑290/02. Teisingumo Teismas konstatavo, kad šio ieškinio dalykas yra tas pats kaip ir ieškinių bylose T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02 ir T‑309/02, t. y. ginčijamo sprendimo panaikinimas, ir šie ieškiniai susiję, nes kiekvienoje šių bylų nurodyti pagrindai didžiąja dalimi sutampa. 2003 m. birželio 10 d. Nutartimi Teisingumo Teismas pagal jo statuto 54 straipsnio trečią pastraipą sustabdė bylą C‑290/02, kol bus priimtas galutinis Pirmosios instancijos teismo sprendimas bylose T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02 ir T‑309/02.
23 2004 m. birželio 8 d. Nutartimi Teisingumo Teismas nusprendė perduoti bylą C‑290/02 Pirmosios instancijos teismui, kuris, remdamasis 2004 m. balandžio 26 d. Tarybos sprendimo 2004/407/EB, Euratomas, iš dalies keičiančio Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto 51 ir 54 straipsnius, (OL L 132, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 5 t., p. 85) 2 straipsnio nuostatomis, įgijo jurisdikciją priimti sprendimą dėl valstybių narių Komisijai pareikštų ieškinių. Taip ši byla buvo įregistruota Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑222/04.
24 2004 m. rugpjūčio 5 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas nusprendė Komisijos pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo išspręsti nagrinėjant bylą iš esmės.
25 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (aštuntoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, raštu pateikė šalims klausimus, į kuriuos jos atsakė per nustatytą terminą.
26 2008 m. kovo 13 d. Pirmosios instancijos teismo aštuntosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02, T‑309/02, T‑189/03 ir T‑222/04 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
27 Per 2008 m. balandžio 16 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
28 Ieškovė, palaikoma įstojusios į bylą šalies, Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu; panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kuriuo atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio Komisija pripažino nesuderinamu su bendrąja rinka,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek juo Italijos Respublika įpareigojama susigrąžinti pagalbą, suteiktą atleidžiant trejus metus nuo pelno mokesčio,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės ir iš įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
30 Komisija ginčija ieškovės teisę pareikšti ieškinį. Ieškovė nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme.
31 Iš esmės Komisija tvirtina, kad ginčijamas sprendimas turi būti laikomas visuotinio taikymo aktu, nes jis susijęs su valstybės pagalbos schema ir todėl su neapibrėžtu įmonių skaičiumi, kurio ir negalima apibrėžti remiantis tokiu bendru kriterijumi kaip priklausymas įmonių kategorijai. Komisijos nuomone, akto visuotinis taikymas, o todėl ir norminis pobūdis, negali būti paneigiami tuo pagrindu, kad egzistuoja galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyt teisės subjektų, kuriems jis atitinkamu metu taikomas, skaičių ar net tapatybę, nes toks aktas taikomas atsižvelgiant į jame, siekiant juo numatytų tikslų, apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes.
32 Anot Komisijos, kad visuotinio taikymo aktas būtų su asmeniu konkrečiai susijęs, šis aktas turi pažeisti konkrečias jo teises arba jį priimanti institucija turi turėti pareigą atsižvelgti į šio akto padarinius minėto asmens padėčiai. Tačiau Komisija mano, kad šiuo atveju taip nėra, nes ginčijamas sprendimas turėjo poveikio visų įmonių, pasinaudojusių nagrinėjamomis priemonėmis, padėčiai. Vadinasi, nebuvo pažeistos tam tikrų įmonių, kurios galėtų išsiskirti iš visų kitų įmonių–nagrinėjamos pagalbos gavėjų, konkrečios teisės. Be to, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo atsižvelgti į savo sprendimo padarinius tam tikros konkrečios įmonės padėčiai. Nei ginčijamu sprendimu pripažintas pagalbos nesuderinamumas, nei jame numatytas nurodymas susigrąžinti pagalbą nebuvo susiję su atskirais gavėjais.
33 Komisijos nuomone, jos analizę patvirtina galiojanti teismų praktika valstybės pagalbos srityje, pagal kurią buvimo su bendrąja rinka nesuderinama pripažintos pagalbos schemos gavėju fakto nepakanka įrodyti, kad esama konkrečios sąsajos EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme.
34 Komisija teigia, kad šios nusistovėjusios teismų praktikos nepaneigia praktika neseniai išnagrinėtose bylose. Jos nuomone, 2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendime Italija ir Sardinija prieš Komisiją (C‑15/98 ir C‑105/99, Rink. p. I‑8855, toliau – sprendimas Sardegna Lines) pasirinktas sprendimas negali būti pritaikytas visiems ieškiniams, kuriuos pareiškė neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka pripažintos bei nurodytos susigrąžinti pagalbos schemos gavėjai. Ši išvada ypač taikytina, kai aptariama pagalbos schema, kaip ir šioje byloje, buvo nagrinėta abstrakčiai. Be to, byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Sardegna Lines, ieškovė iš tiesų gavo individualią pagalbą, nes tai buvo lengvata, suteikta pagal regioninio įstatymo, kuriam būdinga didelė diskrecija, pagrindu priimtą aktą. Maža to, ši situacija buvo atidžiai išnagrinėta per oficialaus tyrimo procedūrą.
35 Taip pat aplinkybės šioje byloje skiriasi nuo tų, kurios buvo 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendime Italija prieš Komisiją (C‑298/00 P, Rink. p. I‑4087, toliau – sprendimas Alzetta), nes šiuo atveju Komisija nežinojo nei nagrinėjamos pagalbos gavėjų tikslaus skaičiaus, nei tapatybės, neturėjo visos reikalingos informacijos ir nežinojo kiekvienu atveju skirtos pagalbos sumos. Be to, šiuo atveju atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio taikomas savaime, o minėtame Sprendime Alzetta nagrinėjama pagalba buvo skirta vėliau priimtu aktu.
36 Priešingai nei teigia ieškovė, vertinant priimtinumą svarbu ne įmonės tapatybės žinojimas, o aplinkybė, kad Komisija atkreipė dėmesį į konkrečias šio atvejo savybes individualiam tyrimui pateisinti. Taigi ginčijamame sprendime Komisija nurodė, jog jai nebuvo pateikta jokios informacijos, įrodančios, kad ieškovės atžvilgiu nagrinėjamos priemonės nebuvo pagalba arba kad tai buvo esama ar su bendrąja rinka suderinama pagalba.
37 Bet kuriuo atveju, anot Komisijos, nei dalyvavimo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytoje oficialioje procedūroje fakto, nei ginčijamame sprendime numatyto nurodymo susigrąžinti pagalbą nepakanka, kad būtų galima ieškovę individualizuoti. Kadangi potencialiai pagalbos schema, apie kurią pranešta, galinčių pasinaudoti asmenų pareikšti ieškiniai nėra priimtini EB 230 straipsnio prasme, taip pat turėtų būti ir pagalbos schemos, apie kurią nepranešta, pasinaudojusių asmenų pareikštų ieškinių atveju.
38 Pagaliau ieškovės pareikštą ieškinį šioje byloje pripažinus nepriimtinu nebūtų pažeistas veiksmingos teisminės apsaugos principas, nes pakanka EB 241 ir EB 234 straipsniuose numatytų teisių gynimo priemonių (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677).
39 Ieškovė tvirtina, kad ji konkrečiai susijusi su sprendimo dalimi dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio. Iš tikrųjų ji yra Įstatyme Nr. 142/90 numatyta bendrovė, taigi įmonė, kuriai taikoma nagrinėjama pagalbos schema, kuri atleista trejus metus nuo peno mokesčio ir kurį nurodyta sugrąžinti.
40 Įstojusi į bylą šalis iš esmės pritaria ieškovės pozicijai ir didžiajai daliai argumentų.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
41 Remiantis EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.
42 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką kiti fiziniai ar juridiniai asmenys nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali tvirtinti, jog šis sprendimas yra su jais konkrečiai susijęs, tik jei sprendimas turi jiems įtakos dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš visų kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 ir 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Greenpeace Council ir kt. prieš Komisiją, C‑321/95 P, Rink. p. I‑1651, 7 ir 28 punktai).
43 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įmonė iš esmės negali pareikšti ieškinio prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo uždraudžiama sektorinės pagalbos schema, jeigu ji susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo gauti naudos iš minėtos sistemos. Iš tikrųjų toks sprendimas įmonei ieškovei yra visuotinio taikymo priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai nustatytai asmenų kategorijai (žr. 1998 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 15 punktas ir šio sprendimo 35 punkte minėto Sprendimo Alzetta 37 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
44 Vis dėlto šio sprendimo 34 punkte minėto Sprendimo Sardegna Lines 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog įmonė Sardegna Lines šioje byloje buvo susijusi su atitinkamu sprendimu ne vien kaip Sardinijos laivybos sektoriaus įmonė, potencialiai galinti pasinaudoti pagalba Sardinijos laivų savininkams, bet ir kaip pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktinė gavėja, ji buvo konkrečiai susijusi su minėtu sprendimu ir jos pareikštas ieškinys dėl šio sprendimo buvo pripažintas priimtinu (taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 35 punkte minėto Sprendimo Alzetta 39 punktą).
45 Todėl reikia patikrinti, ar ieškovė turi individualios pagalbos, suteiktos pagal sektorinės pagalbos schemą, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktinės gavėjos statusą (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Salvat père & fils ir kt. prieš Komisiją, T‑136/05, Rink. p. II‑4063, 70 punktą).
46 Pirmiausia šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad iš ieškovės atsakymo į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktus klausimus dėl šio aspekto matyti, jog ieškovė tikrai yra individualios pagalbos, suteiktos pagal nagrinėjamą pagalbos schemą, faktinė gavėja. Iš tikrųjų ieškovė tvirtina, kad buvo trejus metus atleista nuo pelno mokesčio 1996–1999 metais. Šiam teiginiui Italijos Respublika neprieštaravo.
47 Antra, iš ginčijamo sprendimo 3 straipsnio matyti, kad Komisija nurodė nagrinėjamą pagalbą susigrąžinti.
48 Iš to darytina išvada, kad ieškovė konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu.
49 Kalbant apie tiesioginį poveikį ieškovei, kadangi ginčijamo sprendimo 3 straipsnis Italijos Respubliką įpareigoja imtis visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjo būtų pareikalauta grąžinti minėto sprendimo 2 straipsnyje apibūdintą pagalbą, kuri jam buvo suteikta neteisėtai ir kurią ieškovė gavo ir turi ją grąžinti, ieškovė turi būti laikoma tiesiogiai susijusia su šiuo sprendimu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 45 punkte minėto Sprendimo Salvat père & fils ir kt. prieš Komisiją 75 punktą).
50 Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad šis ieškinys turi būti pripažintas priimtinu tiek, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo dalimi dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio.
Dėl esmės
51 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo penkis pagrindus, kurie atitinkamai susiję su:
– EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 253 straipsnio pažeidimu dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinimo valstybės pagalba,
– EB 88 straipsnio 1 dalies ir EB 253 straipsnio pažeidimu dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinimo nauja pagalba,
– EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto ir EB 253 straipsnio pažeidimu,
– vienodo požiūrio ir įsisteigimo laisvės principų pažeidimu bei motyvavimo stoka,
– nurodymo susigrąžinti pagalbą neteisėtumu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 253 straipsnio pažeidimu dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinimo valstybės pagalba
Šalių argumentai
52 Šiuo pagrindu ieškovė teigia, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalie sprasme. Šį pagrindą sudaro trys dalys, atitinkamai susijusios su tyrimo neatlikimu, konkurencijos iškraipymo nebuvimu ir poveikio Bendrijos vidaus prekybai nebuvimu.
– Dėl ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su tyrimo neatlikimu
53 Visų pirma ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime bendrai neatliktas tyrimas, kiek tai susiję su grėsme konkurencijai dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio atskirose vietos viešųjų paslaugų rinkose. Kitaip nei Komisija, ieškovė mano, kad nėra „bendros vietos viešųjų paslaugų rinkos“ ir kad Komisija turėjo atlikti kiekvieno produkto ir (arba) kiekvienos geografinės srities rinkos analizę, o tai jai būtų leidę įvertinti atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio poveikį kiekvienai konkrečiai rinkai atskirai. Ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamojoje dalyje minėta vietos viešųjų paslaugų koncesijų rinka skiriasi nuo viešųjų paslaugų rinkos. Be to, ieškovė tvirtina, kad Komisijos pasirinkimas pradėti bendrą ir abstraktų tyrimą yra nemotyvuotas.
54 Ieškovė taip pat remiasi 1997 m. liepos 30 d. Komisijos sprendimu dėl Frioul‑Vénétie Julienne regiono (Italija) suteiktos pagalbos šio regiono krovininio kelių transporto įmonėms (OL L 66, 1998, p. 18). Iš tikrųjų minėtame sprendime pagal nacionalinius teisės aktus nustatyta schema pripažinta valstybės pagalba tik tam tikruose sektoriuose. Be to, atsižvelgiant į įmonių gavėjų veiklą tam tikra pagalba pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Šis sprendimas įrodo, kad turi būti atlikta išsamesnė bendros pagalbos schemos atskirų sektorių padėties analizė.
55 Komisija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje kalbama apie pagalbos schemą, ji neišvengiamai turėjo atlikti bendrą ir abstraktų vertinimą. Kita vertus, Italijos valdžios institucijos Komisijai nenurodė, kurios iš susijusių paslaugų nekonkuravo Bendrijoje.
– Dėl antros ieškinio pagrindo dalies, susijusios su konkurencijos iškraipymo nebuvimu
56 Ieškovės pozicija grindžiama trim pagrindiniais argumentais.
57 Visų pirma, ieškovė teigia, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės neveikia konkurencinėje rinkoje, ir todėl joms taikomas atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio negalėjo iškraipyti konkurencijos vietos viešųjų paslaugų rinkoje.
58 Iš tikrųjų elektros energijos gamybos sektorius liberalizuotas tik 1999 m. įgyvendinus 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 3). Beje, iki 1999 m. gruodžio 31 d. ieškovė nesivertė jokia veikla galutinių klientų, galinčių laisvai pasirinkti energijos tiekėją, rinkoje. Elektros energijos paskirstyme taip pat nebuvo konkurencijos, nes šių paslaugų teikimą nustatantys teisės aktai lėmė monopolinę padėtį kiekvienoje teritorinėje srityje.
59 Dujų paskirstymas liberalizuotas tik 2000 m. Italijai įgyvendinus 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyą 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrų taisyklių (OL L 204, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 28).
60 Šiuo atveju Komisija turėjo laikytis tokios pozicijos, kokios ji laikėsi 1998 m. liepos 1 d. Sprendime 98/693/EB dėl Ispanijos pagalbos schemos Plan Senove Industrial pramoninių transporto priemonių pirkimui (1994 m. rugpjūčio mėn.–1996 m. gruodžio mėn.) (OL L 329, p. 23), kuriame Komisija nusprendė, kad priemonės nėra valstybės pagalba, nes nėra konkurencijos.
61 Antra, ieškovė nurodo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas klaidingu faktų vertinimu, susijusiu su Įstatyme Nr. 142/90 numatytų įmonių galimybe veikti rinkose už jų atitinkamų komunų kompetencijos teritorijos ribų.
62 Įstatyme Nr. 142/90 numatytos įmonės kitose savivaldybėse negali laisvai teikti vietos viešųjų paslaugų. Iš tikrųjų tiesioginė koncesija siejama su šių savivaldybių ir komunos, kuri kontroliuoja aptariamas Įstatyme Nr. 142/90 numatytas įmones, sutartimi bei bendru reikalavimu, kad ji tenkintų kilmės vietos bendruomenės interesus.
63 Bet kuriuo atveju ieškovė pažymi, kad ji nedalyvavo jokiame konkurse vietos viešosioms paslaugoms kitose geografinėse srityse teikti per atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio taikymo laikotarpį. Taigi jai nebuvo suteikta jokių privalumų, palyginti su kitomis įmonėmis, kurioms toks atleidimas netaikytas. Ieškovė priduria, kad visoms šiuose sektoriuose veikiančioms įmonėms buvo suteiktos ilgalaikės išimtinės koncesijos.
64 Trečia, ieškovė teigia, kad, nors Įstatyme Nr. 142/90 numatytos įmonės įsteigtos kaip akcinės bendrovės, kurių didžiąją dalį kapitalo sudaro viešasis kapitalas, todėl jos vadovaujasi privačioms įmonėms nustatytais kriterijais, tačiau jos įsteigtos siekiant vienintelio tikslo – užtikrinti vietos viešųjų paslaugų teikimą. Taigi jų veiklos sritis apsiriboja vietos viešosiomis paslaugomis. Todėl Komisija nepagrįstai teigia, kad komunų specialios įmonės turi veikti tik vietos viešųjų paslaugų rinkose, o Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės gali laisvai veikti kitose rinkose. Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių ir komunų specialių bendrovių veiklos turinys ir objektas nemažai sutampa. Ieškovė nurodo, kad iki 1999 m. ji veikė tik dujų ir elektros sektoriuje ir kad telekomunikacijų sektoriuje pradėjo veikti tik nuo 1999 metų.
65 Ieškovės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės įsteigtos viešosioms paslaugoms teikti, jos nedalyvavo konkursuose šioms paslaugoms teikti. Ieškovės teigimu, iš to darytina išvada, kad Komisijos argumentas, susijęs su konkurencijos siekiant įgyti rinką buvimu, yra neįtikinamas, nes viešųjų paslaugų sektoriuje nebuvo konkurencijai atviros rinkos.
66 Ginčijamo sprendimo 61 išnašoje (92 konstatuojamoji dalis) Komisijos minėtame 1995 m. gegužės 6 d. Aukščiausio kasacinio teismo (Italija)(Corte suprema di cassazione) Jungtinės kolegijos sprendime Nr. 4989 tik pripažintas Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių privatus teisinis statusas ir nieko nepasakyta apie galimybę laisvai veikti kitose rinkose. Tas sprendimas taip pat patvirtina, kad sprendimas steigti Įstatyme Nr. 142/90 numatytą bendrovę savaime reiškia, kad išimtinai jai suteikiama teisė teikti vietos viešąsias paslaugas.
67 Bet kuriuo atveju tai, kad iš bendros ekonominės svarbos paslaugos išimtinio teikimo gautas pajamas įmonė naudoja savo veiklai plėsti į gretimą konkurencijai atvirą rinką, savaime nėra konkurencijos taisyklių pažeidimas. Todėl Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių galimybė veikti kitose rinkose nėra pagrindas atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinti valstybės pagalba.
68 Dėl EB 253 straipsnio ieškovė pabrėžia, kad apskritai pareiga motyvuoti ypač svarbi valstybės pagalbos srityje ir tampa esminė, kai valstybės priemonės, kuriomis suteikiama mokesčių lengvata, kaip šiuo atveju, yra susijusi su daug privačių asmenų. Juo labiau reikalavimas tinkamai motyvuoti privalomas dėl to, kad šiuo atveju kalbama apie tokias ypatingas kaip vietos viešųjų paslaugų rinkas, kurioms kartais būdinga monopolinė padėtis.
69 Ieškovė teigia, kad, nors konkrečių konkurencijos sąlygų nagrinėjimas įprastuose pramonės ir prekybos sektoriuose nebūtinas, tačiau taip nėra kalbant apie išsamiai reglamentuotus ir ypatingoms įmonėms skirtus sektorius, koks buvo vietos viešųjų paslaugų sektorius Italijoje per XX a. paskutinį dešimtmetį.
70 Dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio antikonkurencinio poveikio kitoms rinkoms Komisija neįrodė, kad konkurencija potencialiai galėjo būti ar iš tikrųjų buvo iškraipyta, ji konkrečiai nenurodo susijusių rinkų ir neįrodo, kad tariamą iškraipymą lėmė atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio. Komisija tik bendrai nurodė „kitų gaminių rinkas, kuriose vyksta Bendrijos vidaus prekyba,“ ir „tam tikrus vadinamuosius vietos viešųjų paslaugų sektorius“ (ginčijamo sprendimo 74 konstatuojamoji dalis). Taigi Komisija turėjo plačiau ir išsamiau išnagrinėti atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio poveikį konkurencijai kituose sektoriuose.
71 Ginčijamas sprendimas yra taip pat nemotyvuotas, nes nenurodžius priežasčių jame išskirtos, pirma, Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės ir, antra, teisinį subjektiškumą turinčios municipalinės įmonės, kurios priklauso tiems patiems vietos subjektams ir kurioms taikomas atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio.
72 Įstojusi į bylą šalis iš esmės pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams, kiek tai susiję su EB 87 straipsnio pažeidimu.
73 Komisija ginčija visus pateiktus argumentus.
– Dėl ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su poveikio Bendrijos vidaus prekybai nebuvimu
74 Iš esmės ieškovė tvirtina, kad šiuo atveju nebuvo jokio poveikio Bendrijos vidaus prekybai. Šiuo atžvilgiu ji remiasi ta aplinkybe, kad vietos viešosios paslaugos tiesiogiai patikėtos Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms. Atrankos procedūros organizuotos tik tose teritorijose, kuriose nėra jokios municipalinės įmonės ar Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės. Ieškovė nepritaria Komisijos teiginiui, kad pats atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio egzistavimas komunas skatina vietos viešąsias paslaugas tiesiogiai patikėti Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, o ne organizuoti konkursus. Atvirkščiai, ieškovė mano, kad, jei neturėtų įgaliojimų teikti viešąsias paslaugas tiesioginės koncesijos būdu, jokia savivaldybė nebūtų sutikusi steigti Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių. Iš tikrųjų, priešingu atveju, savivaldybėms kiltų rizika, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos „jų“ bendrovės konkuruos su kitais ūkio subjektais per konkurso procedūras.
75 Be to, ieškovė remiasi 2000 m. rugsėjo 20 d. Komisijos komunikatu Europos bendros svarbos paslaugos (OL C 17, 2001, p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 54), kuriame Komisija nurodė, kad konkurencijos taisyklės taikomos, tik jei nagrinėjama veikla gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Pavyzdžiui, pagal minėto komunikato 32 konstatuojamojoje dalyje nustatytą bendrą taisyklę veikla, kuri rinkai daro nedidelę įtaką, kaip dauguma vietos bendros svarbos paslaugų, paprastai nedaro įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi Komisija nenurodė priežasčių, dėl kurių šiuo atveju nukrypta nuo minėtos bendros taisyklės.
76 Ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime Komisija nepakankamai motyvavo atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio poveikio vertinimą. Iš tikrųjų Komisija nesirėmė kiekvienai vietos viešųjų paslaugų rinkai būdingomis sąlygomis, o tik tvirtino, jog „neatmestina, kad pats pagalbos Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms egzistavimas komunas skatina vietos viešąsias paslaugas patikėti tiesiogiai, o ne suteikti koncesijas atvirų procedūrų būdu“.
77 Įstojusi į bylą šalis iš esmės pritaria ieškovės pozicijai, kiek tai susiję su EB 87 straipsnio pažeidimu.
78 Komisija mano, kad šiuo atveju padarytas poveikis Bendrijos vidaus prekybai ir kad šiuo atžvilgiu ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
79 Pirmiausia primintina, jog tam, kad būtų pripažinta pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, reikia, kad būtų tenkinamos visos minėtoje nuostatoje numatytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius. Antra, šis įsikišimas turi turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, tai turi būti atrankinis pranašumas. Ketvirta, jis turi ar gali iškraipyti konkurenciją (2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, Rink. p. 7747, toliau – Atmark sprendimas, 74 ir 75 punktai ir 2005 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heiser, C‑172/03, Rink. p. I‑1627, 27 punktas).
80 Šiuo atveju iš esmės ieškovė ginčija atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinimą valstybės pagalba. Pirma, ji teigia, kad Komisija turėjo išnagrinėti kiekvieną rinką ir, antra, kad dvi iš keturių EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, susijusių su įtaka Bendrijos vidaus prekybai ir poveikiu konkurencijai, netenkinamos. Be to, ginčijamas sprendimas nepakankamai ar netinkamai motyvuotas, kiek tai susiję su minėtomis dviem sąlygomis.
– Dėl ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su tyrimo neatlikimu
81 Dėl rinkos analizės pripažintina, kad nagrinėjama priemonė susijusi su specifine įmonių kategorija, t. y. Įstatyme Nr. 142/90 numatytomis bendrovėmis. Vienintelė minėtos schemos taikymo sąlyga – būti tokia bendrove.
82 Taip pat pažymėtina, kad atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio schema taikoma ne tik ypatingoms paslaugoms ir kad su minėta schema susijusių įmonių veikla neapsiriboja viešųjų paslaugų sektoriumi. Iš tikrųjų kalbama apie vieną pagalbos schemą, o ne skirtingas pagal veiklą ar atitinkamą rinką klasifikuojamas pagalbos schemas.
83 Iš to darytina išvada, kad tokiomis kaip šioje byloje aplinkybėmis Komisija neprivalėjo išnagrinėti kiekvieną sektorių ir įvertinti atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio poveikį.
84 Dėl nuorodos į Sprendimą 98/182 konstatuotina, kad skirtingai nei byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, susijęs su vienu sektoriumi, nagrinėjamoje byloje kalbama apie daug įvairių sektorių.
85 Dėl išvados, kad koncesijų rinka skiriasi nuo viešųjų paslaugų rinkos, pažymėtina, jog viešųjų paslaugų užtikrinimui vietos savivaldos institucijos gali naudoti koncesijos teisinę formą ir kad koncesijų rinka šiame sektoriuje atvira Bendrijos konkurencijai ir jai taikomos EB sutarties taisyklės.
86 Galiausiai dėl tariamo netinkamo motyvavimo pažymėtina, jog ginčijamo sprendimo 42–45 punktuose Komisija nurodė priežastį, kodėl ji atliko nagrinėjamos schemos bendrą ir abstraktų tyrimą.
87 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šio ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.
– Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros ir trečios dalių, susijusių su konkurencijos iškraipymo ir poveikio Bendrijos vidaus prekybai nebuvimu
88 Dėl šio sprendimo 79 punkte minėtų antros ir ketvirtos sąlygų primintina, jog vertindama šias dvi sąlygas Komisija neprivalo nustatyti, kad ši pagalba turėjo realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad iš tikrųjų iškraipė konkurenciją, o tik turi išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti įtaką tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją (2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unicredito Italiano, C‑148/04, Rink. p. I‑11137, 54 punktas ir nurodyta teismų praktika).
89 Taip pat primintina, kad pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti nagrinėjamos schemos požymių analize, kad savo sprendimo motyvuose įvertintų, ar dėl šios programos sąlygų daugiausia naudos ji gali suteikti įmonėms, dalyvaujančioms valstybių narių tarpusavio prekyboje (2002 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Komisiją, C‑310/99, Rink. p. I‑2289).
90 Kita vertus, primintina, kad bet kokia pagalba, suteikta įmonei, kuri savo veiklą vykdo Bendrijos rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Disputatión Foral de Álava prieš Komisiją, T‑92/00 ir T‑103/92, Rink. p. II‑1385, 72 punktas ir nurodyta teismų praktika).
91 Be to, nėra ribos arba procentinės išraiškos, kurių neviršijus galima manyti, kad nėra daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Palyginti maža pagalba ar palyginti mažas ją gaunančios įmonės dydis a priori nereiškia, kad nebus daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai (1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, vadinamasis Tubemeuse, C‑142/87, Rink. p. I‑959, 43 punktas; 1994 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑278/92–C‑280/92, Rink. p. I‑4103, 42 punktas ir šio sprendimo 79 punkte minėto Sprendimo Altmark 81 punktas).
92 Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad visai įmanoma, jog valstybės subsidija, skirta tik vietos arba regioninio transporto paslaugas teikiančiai įmonei ir neteikiančiai jokių transporto paslaugų už jos kilmės valstybės ribų, vis dėlto gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Jei valstybė narė skiria valstybės subsidiją įmonei, jos transporto paslaugų teikimas gali išlikti nepakitęs arba padidėti, ir dėl to sumažėja kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės teikti transporto paslaugas pirmosios valstybės narės rinkoje (šio sprendimo 79 punkte minėto Sprendimo Altmark 77 ir 78 punktai).
93 Šiuo atveju pirmiausia dėl sąlygos, susijusios su poveikiu konkurencijai, konstatuotina, kad, nors ieškovė iš tikrųjų tvirtina, jog Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės neveikia konkurencinėje rinkoje ir ji tai tvirtina visų pirma remdamasi savo veiklos sektoriais, tačiau ji nepateikė jokio tinkamo įrodymo, pagrindžiančio teiginį, kad tuo metu minėti viešųjų paslaugų ekonominiai sektoriai nebuvo atverti konkurencijai. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog šioje byloje kalbama apie pagalbos schemą, kuri apima daug sektorių, o ne įvairias pagalbos schemas, kurių kiekviena taikoma konkrečiam sektoriui.
94 Aplinkybės, kad nagrinėjama pagalbos schema taikoma tik Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms neatsižvelgiant į jų veiklą, ir aplinkybės, kad šios įmonės iš tikrųjų veikia įvairiuose ekonomikos sektoriuose, kaip jau minėta šio sprendimo 81–83 punktuose, pakanka padaryti išvadai, jog nagrinėjama priemonė gali paveikti konkurenciją ir valstybių narių tarpusavio prekybą.
95 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 73 ir 84 konstatuojamosiose dalyse, tam tikri susiję sektoriai, pavyzdžiui, farmacijos gaminių, atliekų, dujų, elektros ir vandens, pasižymėjo tam tikru konkurencijos laipsniu tuo metu, kai nagrinėjama priemonė įsigaliojo.
96 Be to, Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių veikla neribojama vietos viešųjų paslaugų sektoriumi. Todėl nagrinėjama priemonė gali palengvinti minėtų bendrovių plėtimąsi į kitas konkurencijai atviras rinkas ir taip iškraipyti konkurenciją netgi ir kituose nei vietos viešųjų paslaugų sektoriuose. Šiuo atžvilgiu iš Įstatymo Nr. 142/90, kaip Corte suprema di cassazione jį išaiškino 1995 m. gegužės 6 d. Sprendime Nr. 4989 ir Consiglio di Stato (Italijos Valstybės Taryba) 2001 m. rugsėjo 3 d. Sprendime Nr. 4586, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės gali veikti kitose tiek Italijos, tiek užsienio teritorijose ir kitose srityse nei viešųjų paslaugų sritis, kuri numatyta jų įstatuose, išskyrus jei tai reikalauja jų didelių išteklių ir priemonių bei daro žalos atitinkamai bendruomenei.
97 Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad ieškovės įstatuose taip ir nustatyta. Iš tikrųjų iš įstatų matyti, kad ieškovė gali steigti buveines, atstovybes, dukterines bendroves ir padalinius Italijoje ir užsienyje. Iš jų taip pat matyti, kad veiklos objektas apima plačią veiklos sritį. Be to, numatyta, kad ieškovė gali įsigyti kitų tiek Italijos, tiek ir užsienio bendrovių ar įmonių, kurių veiklos tikslas toks pat, giminingas ar papildantis, akcijų bei gauti palūkanas.
98 Dėl ieškovės argumento, kad pačios konkurencijos taisyklės nekliudo tam, kad iš viešųjų paslaugų teikimo gautos pajamos būtų naudojamos veiklai į kitą rinką plėsti, pažymėtina, jog tuo atveju, jei bendrovė, kuriai skirta valstybės pagalba ir dėl to padidėjo jos pajamos, plečia savo veiklą į kitą atvirą konkurencijai rinką, tai neišvengiamai darys poveikį konkurencijai.
99 Galiausiai reikia konstatuoti, jog Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių veiklos srityje įmonės konkuruoja, kad joms būtų suteikta vietos viešųjų paslaugų koncesija tam tikrose komunose ir kad minėtų koncesijų rinka atvira konkurencijai (ginčijamo sprendimo 67 ir 68 konstatuojamosios dalys). Nesvarbu, kad ieškovė nedalyvavo jokiame konkurse vietos viešosioms paslaugoms teikti kitose geografinėse srityse per atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio taikymo laikotarpį.
100 Argumentą, susijusį su konkurencijos ir dėl to poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvimu dėl to, kad iš tikrųjų atitinkamos paslaugos Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms buvo tiesiogiai priskirtos, reikia atmesti. Viena vertus, tiesioginis priskyrimas nepaneigia ankstesniuose punktuose padarytos išvados, kad nagrinėjama rinka pasižymėjo bent jau tam tikru konkurencijos laipsniu. Kita vertus, šis argumentas veikiau įrodo, kad aptariama priemonė riboja konkurenciją, o ne konkurencijos nebuvimą nagrinėjamoje rinkoje. Iš tikrųjų, kaip ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje pabrėžia Komisija, neatmestina, kad pats pagalbos Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms egzistavimas skatina komunas vietos viešąsias paslaugas patikėti tiesiogiai, o ne suteikti koncesijas atvirų procedūrų būdu.
101 Konkrečiai dėl klausimo, ar atitinkama priemonė iškraipė arba galėjo iškraipyti konkurencijos laipsnį rinkoje, reikia konstatuoti, kad nagrinėjama priemonė sustiprino Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių konkurencinę padėtį, palyginti su kitomis atitinkamoje rinkoje veikiančiomis Italijos ar užsienio įmonėmis. Kaip ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje teisingai pažymi Komisija, įmonės, kurių teisinė forma nėra kapitalo bendrovė ir kurių didžiosios dalies kapitalo nevaldo vietos savivaldos institucijos, atsiduria nepalankioje padėtyje, jei jos nori dalyvauti konkurse tam tikrai paslaugai teikti tam tikroje teritorijoje.
102 Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad atitinkama priemonė iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
103 Antra, kalbant apie sąlygą dėl įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, pirmiausia primintina, jog aplinkybė, kad nacionalinėje arba savo kilmės teritorijoje veikia vien tik Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, neturi lemiamos reikšmės. Iš tikrųjų atitinkama priemonė daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai tuomet, kai sumažėja kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybė teikti savo paslaugas Italijos rinkoje (žr. šio sprendimo 92 punktą).
104 Todėl ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nusprendė, kad atitinkama priemonė gali būti kliūtis užsienio įmonėms, pageidaujančioms įsitvirtinti Italijoje ir joje siūlyti savo paslaugas, taigi ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
105 Iš tikrųjų, viena vertus, nagrinėjama priemonė daro žalos vietos viešųjų paslaugų koncesijos sutarčių sudarymo konkursuose Italijoje dalyvaujančioms užsienio įmonėms, nes pasinaudojusios nagrinėjama pagalbos schema valstybės įmonės gali siūlyti konkurencingesnes kainas nei jų nacionaliniai ar Bendrijos konkurentai, kurie pagalbos negauna. Kita vertus, dėl nagrinėjamos priemonės investicijos į Italijos viešųjų paslaugų sektorių tampa mažiau patrauklios kitų valstybių narių įmonėms (pavyzdžiui, akcijų daugumos įsigijimas), nes perpirktos įmonės negalėtų pasinaudoti (arba netektų teisės naudotis) nagrinėjama priemone dėl savo naujų akcininkų pobūdžio (ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamoji dalis).
106 Dėl ginčijamo sprendimo tariamos motyvavimo stokos šių dviejų sąlygų atžvilgiu primintina, kad ginčijamo sprendimo 62–64, 69, 73 ir 74 konstatuojamosiose dalyse Komisija pakankamai aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių nusprendė, kad nagrinėjama pagalba iškraipo konkurenciją ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Be to, kaip jau pažymėta, Komisija neprivalo įrodyti jau skirtos pagalbos realios įtakos (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 33 punktas).
107 Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, jog ginčijamame sprendime atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinus valstybės pagalba nepadaryta klaida, ir todėl šio ieškinio pagrindo antrą ir trečią dalis reikia atmesti.
108 Taigi reikia atmesti visą šį ieškinio pagrindą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 88 straipsnio 1 dalies ir EB 253 straipsnio pažeidimu dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinimo nauja pagalba
Šalių argumentai
109 Visų pirma ieškovė tvirtina, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra esama pagalba, ir todėl Komisija ginčijamu sprendimu pažeidė EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalis.
110 Ieškovė teigia, kad atleidimas nuo pajamų mokesčio nustatytas prieš įsigaliojant EB sutarčiai. Iš tikrųjų šis municipalinių ir specialių įmonių atleidimas jau buvo numatytas šio amžiaus pradžioje ir jo taikymas išplėstas Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms atleidžiant trejus metus nuo pelno mokesčio.
111 Grįsdama savo argumentus ieškovė remiasi 1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimu Namur‑Les assurances du crédit (C‑44/93, Rink. p. I‑3829, 33 punktas) ir 2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Government of Gibraltar prieš Komisiją (T‑195/01 ir T‑207/01, Rink. p. II‑2309), iš kurių, ieškovės nuomone, matyti, kad Komisija turi nagrinėti pakeistos pagalbos schemos naujus aspektus. Taigi šiuo atveju įmonių, kurioms patikėtos viešosios paslaugos, veiklos sritis nepasikeitė. Iš tikrųjų ieškovė nurodo, kad Įstatymu Nr. 142/90 siekta vietos institucijoms leisti organizuoti savo vietos paslaugas kitokia teisine forma nei municipalinės įmonės.
112 Ieškovės nuomone, ginčijamo sprendimo motyvavimas nelogiškas ir prieštaringas. Iš tikrųjų, viena vertus, Komisija nagrinėdama atleidimą nuo perdavimo mokesčių darė prielaidą, kad municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės iš esmės yra vienas ir tas pats ekonominis subjektas. Kita vertus, vertindama atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio ji manė, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės yra ekonomiškai ir iš esmės atskirtos nuo savivaldybių. Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad atleidimas nuo perdavimo mokesčių nėra valstybės pagalba. Kadangi sąlygos šiam atleidimui ir atleidimui trejus metus nuo pelno mokesčio taikyti vienodos, Komisija turėjo nuspręsti, kad ir atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio nėra valstybės pagalba.
113 Be to, 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties [88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio b ir v punktuose nurodyta, kad „jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos“. Tai reiškia, jog per laikotarpį iki nagrinėjamų sektorių liberalizavimo atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio negali būti laikomas nauja pagalba, nes jis buvo taikytas konkurencijai neatvertuose sektoriuose.
114 Dėl šių priežasčių ieškovė taip pat nurodo motyvavimo stoką.
115 Į bylą įstojusi šalis iš esmės pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams.
116 Komisija ginčija šiuos argumentus ir nukreipia į ginčijamo sprendimo 86–91 konstatuojamąsias dalis. Ji priduria, kad ginčijamame sprendime padarytą išvadą šiuo metu patvirtina 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 140, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
117 Šio sprendimo 111 punkte minėtame Sprendime Namur‑Les assurances du crédit (13 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad tiek iš EB 88 straipsnio turinio, tiek ir iš jo tikslo matyti, jog turi būti laikoma esama pagalba minėto straipsnio 1 dalies prasme iki EB sutarties įsigaliojimo egzistavusi pagalba arba pagalba, kuri galėjo būti teisėtai įgyvendinama EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis, įskaitant tas, kurios kyla iš 1973 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendime Lorenz (120/73, Rink. p. 1471, 4–6 punktai) pateikto šio straipsnio išaiškinimo, o nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta, kaip numatyta šioje nuostatoje, laikytinos priemonės, kuriomis ketinama suteikti ar pakeisti pagalbą, atsižvelgiant į tai, kad pakeitimai gali būti susiję arba su esama pagalba, arba su pradiniais projektais, apie kuriuos pranešta Komisijai.
118 Dėl esamos pagalbos Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktas perėmė ir įtvirtino teismų praktikoje nustatytas taisykles.
119 Pagal šią nuostatą esama pagalba – tai:
i) visa pagalba, kuri iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse;
ii) patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba;
iii) pagalba, kuri laikoma patvirtinta bent jau Komisijos priimtu sprendimu, kuris priimtas per du mėnesius nuo kitos dienos po išsamaus pranešimo gavimo dienos, ir minėtą pranešimą ji turi pirminiam patikrinimui atlikti;
iv) pagalba, kurios susigrąžinimui pasibaigęs dešimties metų senaties terminas;
v) pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, ar jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos.
120 Be to, pagal šio reglamento 1 straipsnio c punktą visi esamos pagalbos pakeitimai laikytini nauja pagalba.
121 Iš esmės priemonės, kuriomis ketinama suteikti pagalbą arba pakeisti esamą, yra nauja pagalba. Visų pirma, kai keičiama pradinės schemos esmė, ši schema tampa nauja pagalbos schema. Tačiau negalima kalbėti apie tokį esminį schemos pakeitimą, jei naujasis elementas gali būti aiškiai atskiriamas nuo pradinės schemos (šio sprendimo 111 punkte minėto Sprendimo Government of Gibraltar 109–111 punktai).
122 Šiuo atveju nustatyta, kad atleidimas nesusijęs su Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte numatytais antru, trečiu ir ketvirtu atvejais, leidžiančiais laikyti pagalbą esama. Be to, ieškovė jais ir nesirėmė.
123 Dėl Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte nurodyto pirmo atvejo pirmiausia konstatuotina, kad atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio nustatė Įstatymas-dekretas Nr. 331/93 ir Įstatymas Nr. 549/95. 1990 m., kai Įstatymu Nr. 142/90 įgyvendinta teisinių organizacinių priemonių, kuriomis komunos gali naudotis viešosioms paslaugoms administruoti, reforma, o tarp minėtų priemonių – galimybė steigti ribotos atsakomybės bendroves, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys, šioms įmonėms nebuvo numatytas atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio.
124 Iš tikrųjų kiekviena Įstatyme Nr. 142/90 numatyta bendrovė, įsteigta nuo 1990 m. iki 1993 m. rugpjūčio 30 d., kai įsigaliojo Įstatymo-dekreto Nr. 331/93 66 straipsnis, turėjo mokėti pajamų mokestį.
125 Todėl, kaip ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoje dalyje teisingai pažymėjo Komisija, tam, kad vietos savivaldos institucijoms nustatytos mokestinės schemos taikymą išplėstų Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, Italijos teisės aktų leidėjas turėjo priimti naujus teisės aktus kelis dešimtmečius po to, kai įsigaliojo EB sutartis.
126 Be to, netgi ir darant prielaidą, kad municipalinių įmonių atleidimas nuo mokesčių buvo nustatytas prieš įsigaliojant EB sutarčiai ir kad jis galiojo iki 1995 m., vis tiek Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės iš esmės skiriasi nuo municipalinių įmonių. Taigi municipalinėms ir specialioms įmonėms nustatytų mokesčių lengvatų taikymo išplėtimas naujai gavėjų kategorijai, t. y. Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, yra aiškiai nuo pradinės schemos atskiriamas pakeitimas. Iš tikrųjų, kaip nurodyta 2001 m. rugsėjo 3 d. Consiglio di Stato sprendime Nr. 4586, tarp Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių ir municipalinių įmonių egzistuoja teisinių skirtumų, be kita ko, dėl to, kad pirmosioms netaikomos griežtos teritorinės ribos, kurios taikomos antrosioms, ir kad pirmųjų veiklos sritis daug platesnė. Be to, kaip pabrėžta šio sprendimo 96 punkte, Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės gali veikti kitose tiek Italijos, tiek užsienio teritorijose ir kitose srityse nei viešųjų paslaugų sritis, kuri numatyta jų įstatuose, išskyrus jei tai reikalauja didelių išteklių ir priemonių bei daro žalos atitinkamai bendruomenei.
127 Todėl net jei Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės perėmė municipalinių įmonių teises ir pareigas, jų materialinę ir geografinę veiklos sritį apibrėžiantys teisės aktai pasikeitė iš esmės.
128 Todėl darytina išvada, kad Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b ir i punktai netaikomi kartu skaitomoms Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 70 dalies ir Įstatymo-dekreto Nr. 331/93 66 straipsnio 14 dalies nuostatoms, nustatančioms atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio.
129 Dėl antrojo ieškovės teiginio, grindžiamo Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b ir v punktais, pažymėtina, jog ši nuostata gali būti taikoma tik priemonėms, kurios jas įgyvendinant nebuvo laikomos pagalba. Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad nagrinėjama priemonė buvo skirta tada, kai bet kuriuo atveju tikėtina, kad rinkos galėjo būti atvertos konkurencijai dar skirtingu lygiu. Todėl laikytina, kad atleidimui trejus metus nuo pelno mokesčio netaikomi Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b ir v punktai.
130 Dėl šios priežasties negalima daryti išvados dėl motyvavimo stokos. Tai, kad sektoriuose, kuriuose veikė Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, egzistavo tam tikra konkurencija, buvo priežastis, dėl kurios Komisija atmetė argumentą, jog nagrinėjama priemonė laikytina esama pagalba (ginčijamo sprendimo 82–85 konstatuojamosios dalys).
131 Galiausiai dėl tariamo prieštaravimo tarp, viena vertus, atleidimo nuo perdavimo mokesčių tyrimo dėl to, kad municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės laikomos iš esmės tokiu pačiu ekonominiu subjektu, ir, kita vertus, atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio tyrimo dėl to, kad šios dviejų rūšių įmonės yra ekonomiškai ir iš esmės skirtingi subjektai, pažymėtina, jog ginčijamame sprendime, remdamasi Italijos vyriausybės pateikta informacija, Komisija nusprendė, kad pirmąjį atleidimą pateisino atitinkamos sistemos pobūdis ir bendra sąranga. Nėra reikalo pateikti nuomonės dėl šio vertinimo pagrįstumo ir pažymėtina, kad tai, jog Komisija galėjo padaryti klaidą, susijusią su atleidimu nuo perdavimo mokesčių, nereiškia, kad reikia panaikinti kitą ginčijamo sprendimo dalį.
132 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad nagrinėjama priemonė nėra esama pagalba. Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto ir EB 253 straipsnio pažeidimu
Šalių argumentai
133 Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė klaidą, nes nemanė, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra su bendrąja rinka suderinama valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.
134 Ieškovė nurodo, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio leido restruktūrizuoti atitinkamas įmones ir pereiti nuo monopolinės rinkos ekonomikos prie konkurencinės rinkos. Taigi Komisija turėjo laikytis tokio paties požiūrio kaip ir 1999 m. lapkričio 10 d. Sprendime dėl pereinamųjų nuostatų, kuriomis municipalinėms transporto įmonėms siekiama panaikinti atleidimą nuo pelno mokesčio (OL C 379, p. 11) ir 1999 m. gruodžio 22 d. Sprendime Nr. 2000/410/EB dėl Prancūzijos numatytos įgyvendinti pagalbos schemos Prancūzijos uostų sektoriuje (OL L 155, 2000, p. 52). Iš tikrųjų šiuose dviejuose sprendimuose EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto taikymu valstybės priemonėms tik siekiama užtikrinti perėjimą nuo monopolinės sistemos prie liberalizuotos sistemos vykdant atitinkamų bendrovių akcininkėmis esančių bendrovių privatizavimo procesą.
135 Ieškovė teigia, kad, jei nebūtų taikytas atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio, komunos savo municipalinių bendrovių niekada nebūtų pertvarkiusios į Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves. Be to, remiantis šia priemone buvo užtikrintas viešosios valdžios institucijų ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių finansinių santykių skaidrumas ir numatytas pereinamasis laikotarpis įmonėms restruktūrizuoti nedarant poveikio viešųjų paslaugų tęstinumui. Be to, nagrinėjamoms įmonėms buvo nustatyti griežti įpareigojimai, susiję su jų veiklos teritorija ir sritimis. Kadangi Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių veiklos sritys apribotos, atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra pateisinamas.
136 Dėl savo asmeninės padėties ieškovė tvirtina, kad po 1998 m. privatizavimo ji iš esmės reorganizavo ir restruktūrizavo savo įrangą, kurios teikiamais privalumais naudojosi Milanas.
137 Įstojusi į bylą šalis iš esmės pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams.
138 Remdamasi ginčijamo sprendimo 97 ir paskesnėmis konstatuojamosiomis dalimis Komisija ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
139 Pirmiausia primintina, kad EB 87 straipsnio 3 dalies reglamentuojamoje srityje Komisija turi plačią diskreciją (1987 m. vasario 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deufil prieš Komisiją, 310/85, Rink. p. 901, 18 punktas). Taigi Bendrijos teismas tik tikrina, ar buvo laikytasi proceso ir motyvavimo taisyklių, ar faktai iš esmės teisingi, ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais.
140 Visų pirma kalbant apie motyvavimą šioje byloje, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog remdamasi EB 87 straipsnio 3 dalies c punktu Komisija tikrino, ar pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, pirma, atsižvelgiant ir, antra, neatsižvelgiant į atitinkamas gaires. Šiuo klausimu Komisija pateikė priežastis, dėl kurių ji padarė neigiamą išvadą (ginčijamo sprendimo 97 ir tolesni punktai).
141 Paskui iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad sąlygos, reikalingos tam, kad atleidimui trejus metus nuo pelno mokesčio būtų taikoma EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta išimtis, nebuvo tenkinamos. Atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio nesiekta atkurti gavėjų rentabilumą ir jis neskirtas sunkumus patiriančioms įmonėms. Netgi jei taip ir būtų, nebuvo pateiktas nei restruktūrizavimo planas, nei priemonės, kuriomis siekiama kompensuoti su nagrinėjamos pagalbos skyrimu susijusį konkurencijos iškraipymą. Taigi pagal teismų praktiką tam, kad būtų pripažinta suderinama su bendrąja rinka remiantis EB 87 straipsnio 3 dalies c punktu, valstybės pagalba sunkumus patiriančiai įmonei turi būti siejama su nuosekliu restruktūrizavimo planu, kuris turi būti pateiktas Komisijai kartu su visa išsamia informacija (2001 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑17/99, Rink. p. I‑2481, 45 punktas).
142 Dėl argumento, kad nagrinėjama priemonė palengvino perėjimą nuo monopolinės rinkos ekonomikos prie konkurencinės rinkos, pažymėtina, jog ieškovė neįrodė, kaip nagrinėjama priemonė lėmė konkurencijos stiprinimą. Iš tikrųjų, kaip minėta, atitinkamos rinkos jau pasižymėjo tam tikru konkurencijos lygiu, ir todėl nagrinėjama priemonė konkurenciją galėjo iškraipyti.
143 Dėl tariamo prieštaravimo kitiems Komisijos sprendimams, kuriuose Komisija patvirtino pereinamąją sistemą, pažymėtina, kad iš abiejų sprendimų, kuriais ieškovė remiasi, matyti, jog jie nepanašūs. Kalbant apie 1999 m. lapkričio 10 d. Sprendimą, kaip teisingai tvirtina Komisija, minėtoje byloje nuo mokesčių atleistoms pagalbos gavėjoms buvo uždrausta dalyvauti konkursuose už savo atitinkamos teritorijos ribų, kol nebus atverta jų pačių vietos rinka. Dėl Sprendimo 2000/410, šiuo atveju nagrinėjamos pagalbos skyrimas sietas su investicijomis esamos įrangos perdavimui ir pakeitimui.
144 Todėl trečiąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio ir įsisteigimo laisvės principų pažeidimu bei motyvavimo stoka
Šalių argumentai
145 Ieškovė ginčija vienodo požiūrio ir įsisteigimo laisvės principų pažeidimą, kurį Komisija nurodė ginčijamame sprendime, ir šiuo atžvilgiu nurodo motyvavimo stoką.
146 Pirmiausia ieškovė teigia, kad reikia atriboti vienodo požiūrio principą, kuris yra bendro pobūdžio, ir įsisteigimo laisvės principą, kuris yra ypatingo pobūdžio. Ieškovės teigimu, atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio nepažeidžia šių dviejų principų.
147 Ieškovė nesutinka, kad tiek kitų valstybių narių įmonės, tiek ir Italijos įmonės, kurios nėra pertvarkytos iš municipalinės įmonės į Įstatyme Nr. 142/90 numatytą bendrovę, atitinka atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio taikymui būtinas sąlygas. Taigi minėtas atleidimas netaikytas diskriminuojant, siekiant palaikyti Italijos įmones.
148 Tai, kad atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio taikymas nesiejamas nei su įmonės priklausymu valstybei, nei su narių pobūdžiu, nes, kaip ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamoje dalyje tvirtina Komisija, ar įmonė atitinka atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio taikymui keliamus reikalavimus, siejama vien tik su jos teisine forma (t. y. buvęs viešasis subjektas, pertvarkytas į akcinę bendrovę) ir su akcininkais (didžiąją dalį akcijų valdo viešasis asmuo). Dėl šios priežasties ieškovė taip pat tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra prieštaringas.
149 Beje, aplinkybė, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms patikėtas vietos viešųjų paslaugų tiesioginis ir išimtinis teikimas atitinkamos komunos teritorijoje, nepalieka galimybės bet kuriai kitai Italijos ar kitos valstybės narės įmonei dalyvauti šių paslaugų rinkoje.
150 Be to, ieškovės nuomone, kitų valstybių narių įmonės, turinčios Įstatyme Nr. 142/90 numatytoje bendrovėje mažumą akcijų, gali netiesiogiai naudotis atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio privalumais.
151 Vienodo požiūrio principas taip pat reikalauja, kad skirtinga padėtis nebūtų vienodai vertinama. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės dėl savo ribotos veiklos srities nebuvo tokioje pačioje padėtyje kaip ir „įprastos“ bendrovės, atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra pateisinamas.
152 Įstojusi į bylą šalis iš esmės pritaria ieškovės pozicijai.
153 Komisija mano, kad šis pagrindas nepagrįstas. Šiuo atžvilgiu ji primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką valstybės pagalba, kuri pažeidžia kitas nei EB 87 straipsnis Sutarties nuostatas, negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
154 Visų pirma primintina, kad pirmasis ir trečiasis ieškinio pagrindai buvo atmesti, nes atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra valstybės pagalba ir EB 87 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties taikymui keliamos sąlygos netenkinamos. Todėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio nesuderinamumo su bendrąja rinka pripažinimas dėl vienodo požiūrio ir įsisteigimo laisvės principų pažeidimo yra susijęs su ginčijamo sprendimo papildomu motyvavimu. Dėl šios priežasties ketvirtasis pagrindas yra netinkamas.
155 Todėl ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su nurodymo susigrąžinti pagalbą neteisėtumu
Šalių argumentai
156 Ieškovė tvirtina, kad nurodymas susigrąžinti pagalbą pažeidžia EB sutartį ir ją įgyvendinančias nuostatas. Ieškovės teigimu, ginčijamame sprendime Komisija besąlygiškai ir bendrai Italijos Respublikai nurodo susigrąžinti visą naudą, kurią gavo Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, nors Komisija pripažino, kad galbūt tam tikra pagalba, kurios vis dėlto nenurodė, yra suderinama su EB sutartimi. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime Komisija pripažino, kad galbūt tam tikrus konkrečius atvejus apima de minimis taisyklė ar jie gali būti laikomi esama pagalba atsižvelgiant į gavėjo padėtį arba suderinami su bendrąja rinka dėl konkretaus atvejo aplinkybių.
157 Todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl to, kad Komisija nurodo susigrąžinti pagalbą, kuri gali būti suderinama su EB sutartimi ir, antra, dėl to, kad įpareigoja Italijos Respubliką nustatyti, kurios konkrečios priemonės yra pagalba. Komisijos privalomas bendradarbiavimas negali sumažinti abejonių, kurios šiuo atveju kyla susigrąžinimo procedūroje.
158 Įstojusi į bylą šalis pritaria ieškovės pozicijai.
159 Komisija atmeta ieškovės teiginį, kad, atlikus pagalbos schemos abstraktų vertinimą išsamiai neišnagrinėjus individualių taikymo atvejų, negalima priimti nurodymo susigrąžinti pagalbą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
160 Kaip priminta šio sprendimo 89 punkte, pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagalbos schemos atveju Komisija gali išnagrinėti tik nagrinėjamos schemos savybes.
161 Iš teismų praktikos taip pat matyti, kad neigiamame sprendime dėl pagalbos schemos neturi būti pagal minėtą pagalbos schemą skirtos individualios pagalbos analizės. Tik susigrąžinant pagalbą būtina tikrinti kiekvienos susijusios įmonės individualią padėtį (šio sprendimo 89 punkte minėto 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 91 punktas).
162 Paskui primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką neteisėtos pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant, įskaitant atitinkamas palūkanas, yra logiška jos pripažinimo nesuderinama su bendrąja rinka pasekmė (šio sprendimo 91 punkte minėto Sprendimo Tubemeuse 66 punktas; 1997 m. sausio 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑169/95, Rink. p. I‑135, 47 punktas ir 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑110/02, Rink. p. I‑6333, 41 punktas).
163 Šiuo atžvilgiu taip pat pažymėtina, kad ši teismų praktika taikoma tiek individualiai pagalbai, tiek remiantis pagalbos schema skirtai pagalbai.
164 Vis dėlto pagalbos schemą analizuojant bendrai ir abstrakčiai neatmestina, kad konkrečiu atveju pagal šią schemą suteiktai pagalbai netaikomas EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas, pavyzdžiui, dėl to, kad individualios pagalbos suteikimui taikomos de minimis taisyklės. Ši pastaba paaiškina ginčijamo sprendimo 72, 85 ir 126 konstatuojamosiose dalyse esančias išlygas.
165 Tiesa, Komisijai priėmus sprendimą, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, nacionalinės valdžios institucijos gali tik vykdyti šį sprendimą ir šiuo atžvilgiu jos neturi jokios diskrecijos (1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Steinicke&Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 10 punktas). Tai nekliudo valstybės valdžios institucijoms, vykdant minėtą sprendimą, atsižvelgti į šias išlygas. Todėl, kitaip nei tvirtino ieškovė, Komisija nurodo tik susigrąžinti pagalbą EB 87 straipsnio prasme, o ne sumas, kurios, nors ir išmokėtos pagal atitinkamą schemą, nėra pagalba arba yra esama ar su bendrąja rinka suderinama pagalba, remiantis reglamentu dėl grupinės išimties, de minimis taisyklėmis arba kokiu nors kitu Komisijos sprendimu.
166 Paskui dėl tariamo ginčijamo sprendimo neteisėtumo dėl to, kad Italijos Respublika privalėjo nustatyti, kurios konkrečios priemonės yra valstybės pagalba, pažymėtina, kad pagalbos sąvoka yra teisinio pobūdžio ir turi būti aiškinama remiantis objektyviais elementais. Šiuo atžvilgiu kompetentinga valdžios institucija taikydama EB 87 straipsnio 1 dalį neturi diskrecijos. Be to, nacionalinis teismas yra kompetentingas aiškinti pagalbos ir esamos pagalbos sąvokas ir gali nuspręsti dėl vieno ar kito atvejo taikymo galimų ypatybių, prireikus pateikdamas Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.
167 Maža to, pritarimas ieškovės teiginiui, kad, abstrakčiai įvertinus pagalbos schemą be išsamaus individualių taikymo atvejų tyrimo, negalima priimti nurodymo susigrąžinti pagalbą, reikštų, kad sistemingai atmetama galimybė susigrąžinti netinkamai skirtą pagalbą, taigi EB 87 ir EB 88 straipsniai netektų prasmės. Tokiu atveju Komisija, vienintelė institucija, kuri kompetentinga vertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, negalėtų nagrinėti didelės dalies pagalbos schemų taikymo atvejų.
168 Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad penktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
169 Atsižvelgiant į visus pateiktus samprotavimus ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
170 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
171 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą įstojusi į bylą šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš AEM SpA savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
3. ASM Brescia SpA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Šváby | Papasavvas |
Paskelbta 2009 m. birželio 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.