BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. sausio 15 d.(*)
„Valstybės pagalba – Pagalba sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti – Restruktūrizuoti skirta pagalba, kurią Prancūzijos valdžios institucijos numato suteikti SeaFrance SA – Kapitalo didinimas ir paskolų iš SNCF suteikimas SeaFrance – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su vidaus rinka – Valstybės pagalbos sąvoka – Privataus investuotojo kriterijus – Gairės dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti“
Byloje T‑1/12
Prancūzijos Respublika, iš pradžių atstovaujama E. Belliard, G. de Bergues ir J. Gstalter, vėliau – G. de Bergues, D. Colas ir J. Bousin,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, B. Stromsky ir T. Maxian Rusche,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. spalio 24 d. Komisijos sprendimą 2012/397/ES dėl valstybės pagalbos SA 32600 (2011/C) – Prancūzija – Bendrovės SNCF teikiama SeaFrance SA restruktūrizavimo pagalba (OL L 195, 2012, p. 1),
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai M. Kancheva ir C. Wetter (pranešėjas),
posėdžio sekretorė J. Weychert, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. birželio 19 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2011 m. spalio 24 d. Sprendimu 2012/397/ES dėl valstybės pagalbos SA 32600 (2011/C) – Prancūzija – Bendrovės SNCF teikiama SeaFrance SA restruktūrizavimo pagalba (OL L 195, 2012, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Komisija bendrovei SeaFrance sanuoti ir restruktūrizuoti skirtą pagalbą, kurią Prancūzijos Respublika atitinkamai įgyvendino ir numatė SeaFrance SA atžvilgiu, pripažino nesuderinama su vidaus rinka.
2 SeaFrance, kuri jau likviduota, buvo pagal Prancūzijos teisę įsteigta akcinė bendrovė, jos visas kapitalas priklausė SNCF grupės kontroliuojančiajai bendrovei SNCF Participations SA, kurios visas kapitalas priklauso pramoninei ir komercinei valstybės įmonei Société nationale des chemins de fer français (toliau – SNCF). SeaFrance teikė keleivių ir krovinių jūrų transporto paslaugas tarp Kalė (Prancūzija) ir Doverio (Jungtinė Karalystė) uostų. Nagrinėjamu laikotarpiu SeaFrance priklausė šeši laivai. 2009 m. gruodžio mėn. ji buvo įdarbinusi 1 550 asmenų, o 2010 m. rugpjūčio mėn. – 1 100 asmenų.
3 Nuo 2008 m. SeaFrance finansinė padėtis nuolat blogėjo dėl nepalankių aplinkybių, t. y. euro ir svaro sterlingų pariteto didelio nestabilumo, didėjančių naftos kainų ir labai sumažėjusio keleivių ir krovinių srauto per Lamanšo sąsiaurį. Šios išorinės sąlygos paaštrino vidinius SeaFrance sunkumus, kuriuos lėmė, be kita ko, pernelyg dideli pajėgumai ir išlaidų personalui dalis esant didelei apyvartai. Keli 2010 m. įvykę socialiniai judėjimai dar labiau apsunkino šios bendrovės padėtį.
4 2010 m. balandžio mėn. bendrovei SeaFrance buvo pritaikyta gelbėjimo procedūra, kuri 2010 m. birželio 30 d. virto sanavimo procedūra. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad vykdant šią procedūrą Paryžiaus (Prancūzija) komerciniam teismui buvo pateikti trys pasiūlymai dėl SeaFrance veiklos tęsimo perduodant visą jos turtą ar jo dalį. Pirmajame pasiūlyme, kurį kartu pateikė dvi jūrų transporto sektoriuje veikiančios bendrovės, buvo siūloma už simbolinę trijų eurų sumą perimti tris laivus ir 460 darbuotojų. Antrajame pasiūlyme, kurį pateikė profesinė sąjunga, buvo siūloma išsaugoti visus darbuotojus, perpirkti SeaFrance laivus už simbolinę vieno euro sumą ir neperimti įmonės pasyvų. Trečiojo pasiūlymo, kurį pateikė viena jūrų sektoriuje veikianti įmonė, turinys ginčijamame sprendime nebuvo nurodytas. SeaFrance bankroto administratoriai nė vieno iš šių pasiūlymų nelaikė pakankamu (ginčijamo sprendimo 10–15 konstatuojamosios dalys).
5 Po to, kai 2011 m. spalio 24 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas, 2011 m. lapkričio 16 d. Paryžiaus komercijos teismas pradėjo SeaFrance bankroto procedūrą. Vykstant tai procedūrai buvo surengtas naujas konkursas dėl SeaFrance turto ir veiklos perėmimo, tačiau vienintelį šiam konkursui pateiktą pasiūlymą SeaFrance bankroto administratoriai pripažino nepakankamu. Taigi buvo pradėta SeaFrance turto likvidavimo procedūra, kuriai pasibaigus šis turtas perduotas bendrovei Eurotunnel.
6 Nuo 2009 m. pradžios SNCF įvairiomis pagalbos priemonėmis palaikė bendrovę SeaFrance. Iš pradžių 2009 m. vasario mėn. SNCF sudarė su SeaFrance finansavimo susitarimą; jis buvo pratęstas 2010 m. vasario mėn. Be to, 2010 m. liepos 15 d. ji suteikė SeaFrance [konfidencialu](1) mln. EUR paskolą tam, kad ši galėtų pasinaudoti galimybe išpirkti savo laivą Berlioz ir apsaugoti šio turto nuosavybę.
7 Vėliau SNCF suteikė SeaFrance [konfidencialu] mln. EUR kredito liniją. 2010 m. liepos 12 d. Prancūzijos valdžios institucijos apie šią priemonę Komisijai pranešė kaip apie sanavimo priemonę, kaip tai suprantama pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus [sunkumų] patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 244, 2004, p. 2, toliau – Gairės dėl restruktūrizavimo pagalbos); minėtą priemonę Komisija patvirtino 2010 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimu C(2010) 5837 dėl valstybės pagalbos N 309/2010 – Prancūzija.
8 Galiausiai 2011 m. vasario 18 d. Prancūzijos valdžios institucijos, laikydamosi Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos nuostatų, nusiuntė Komisijai SeaFrance skirtos restruktūrizavimo pagalbos projektą, prie kurio buvo pridėtas restruktūrizavimo planas. Restruktūrizavimo plane, be kita ko, numatytas pajėgumų sumažinimas nuo šešių iki keturių laivų, reisų pasiūlos pakeitimas beveik 30 % sumažinant metinių reisų skaičių ir 725 darbo vietų panaikinimas, kad būtų apribota išlaidų personalui dalis apyvartoje. Šis restruktūrizavimas iš esmės turėjo būti finansuojamas teikiant valstybės pagalbą, kurią sudaro SeaFrance kapitalo padidinimas 223 mln. EUR; visą šį padidinimą turėjo finansuoti SNCF Participations.
9 2011 m. balandžio 6 d. Komisija gavo SeaFrance konkurentės skundą dėl SeaFrance skiros restruktūrizavimo pagalbos. 2011 m. birželio 22 d. Komisija pranešė Prancūzijos valdžios institucijoms apie savo sprendimą inicijuoti formalią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje, dėl, pirma, SeaFrance skiros restruktūrizavimo pagalbos, apie kurią pranešta 2011 m. vasario 18 d., ir, antra, priemonių, kurių anksčiau ėmėsi SNCF, t. y. 2009 m. finansavimo susitarimo ir 2010 m. liepos 15 d. suteiktos [konfidencialu] mln. EUR paskolos (toliau – sprendimas inicijuoti formalią procedūrą). Be to, 2011 m. liepos 14 d. paskelbdama šio sprendimo santrauką Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 208, p. 8) ji, remdamasi SESV 108 straipsnio 2 dalimi, paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti savo pastabas.
10 2011 m. liepos 14 d., liepos 22 d. ir rugpjūčio 19 d. raštuose Prancūzijos valdžios institucijos iš pradžių pateikė Komisijai savo komentarus, atitinkamai dėl sprendime inicijuoti formalią procedūrą išreikštų abejonių, dėl skundo ir dėl suinteresuotųjų šalių pastabų.
11 Toliau 2011 m. rugsėjo 12 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijos perdavė Komisijai pakeistą restruktūrizavimo planą. Tame plane, be kita ko, numatytas dar vieno laivo perdavimas, personalo sumažinimas iš viso 922 darbuotojais, dar didesnis reisų skaičiaus sumažinimas ir pardavimo bei rinkodaros veiklos reorganizavimas, dėl kurio turėjo būti papildomai sutaupyta lėšų. Be to, siekiant atsakyti į abejones, kurias sprendime inicijuoti formalią procedūrą Komisija išreiškė dėl pačios SeaFrance įnašo finansuojant jos restruktūrizavimą nepakankamumo ir neaiškumo, šiame plane numatytas restruktūrizavimo finansavimo priemonių pertvarkymas: SeaFrance kapitalo didinimas turėjo būti apribotas 166,3 mln. EUR ir turėjo būti pridėta 99,8 mln. EUR paskola, skirta restruktūrizavimui finansuoti. Taip pat buvo numatyta kita [konfidencialu] mln. EUR paskola. Ji turėjo pakeisti dėl laivo Molière paimtą paskolą tam, kad greičiau būtų pasinaudota galimybe išpirkti šį laivą. Pasinaudojusi galimybe išpirkti anksčiau laiko SeaFrance turėjo įgyti visišką šio turto nuosavybę ne [konfidencialu] m. pabaigoje, o [konfidencialu] m. pabaigoje. Abi paskolos, kurių palūkanų norma 6,05 %, turėjo būti suteiktos 12 metų laikotarpiui, o grąžinimas turėjo būti vykdomas mokant vienodo dydžio įmokas.
12 Galiausiai 2011 m. spalio 3 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijos perdavė Komisijai naują pakeisto restruktūrizavimo plano versiją. Pagal šią naują versiją, pirma, 99,8 mln. EUR paskolos suma buvo sumažinta iki 99,7 mln. EUR ir, antra, pakeistame restruktūrizavimo plane numatytų abiejų paskolų palūkanų norma buvo padidinta nuo 6,05 % iki 8,55 %.
13 2011 m. spalio 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą ir tą pačią dieną apie jį pranešė Prancūzijos valdžios institucijoms. To sprendimo 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas susijęs su, pirma, pakeistame restruktūrizavimo plane numatytomis priemonėmis, t. y. SeaFrance kapitalo padidinimu ir dviem 99,7 mln. EUR ir [konfidencialu] mln. EUR paskolomis ir, antra, sanavimo pagalba, kuri patvirtinta jos 2010 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu. Kita vertus, šiame sprendime nekalbama nei apie finansavimo, kurį SNCF teikia bendrovei SeaFrance, susitarimą, nei apie šiai bendrovei suteiktą paskolą, skirtą pasinaudoti galimybe išsipirkti laivą Berlioz (žr. šio sprendimo 6 punktą), kurie yra kitos 2011 m. birželio 22 d. pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį pradėtos procedūros dalykas.
14 Ginčijamos sprendimo rezoliucinėje dalyje, be kita ko, numatyta:
„1 straipsnis
Kapitalo padidinimas 166,3 mln. EUR, 99,7 mln. EUR paskola ir [konfidencialu] mln. EUR paskola, kurią [Prancūzija] bendrovei SeaFrance numato suteikti per SNCF kaip restruktūrizavimo pagalbą, yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
2 straipsnis
Paskola, kurią Prancūzija bendrovei SeaFrance per SNCF suteikė kaip sanavimo pagalbą ir kuri nurodyta 2010 m. rugpjūčio 18 d. Komisijos sprendime, yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba.
3 straipsnis
1. Prancūzija per SNCF iš pagalbos gavėjo privalo susigrąžinti 2 straipsnyje nurodytą pagalbą, įskaitant susikaupusias sutartines palūkanas, dar nesumokėtas pranešimo apie šį sprendimą dieną.
<…>“
Procesas ir šalių reikalavimai
15 2012 m. sausio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu Prancūzijos Respublika pareiškė šį ieškinį.
16 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
17 Per 2014 m. birželio 19 d. posėdį buvo išklausytos šalys ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
18 Per posėdį Komisija, siekdama pagrįsti argumentus, pateiktus atsakant į antrąjį ieškinio pagrindą, pateikė dokumentą, kuriame buvo užfiksuotas jos tarnybų ir Prancūzijos valdžios institucijų susirašinėjimas. Kolegijos pirmininkas nusprendė pridėti šį dokumentą prie bylos medžiagos ir paprašė Prancūzijos Respublikos vėliausiai 2014 m. birželio 26 d. pareikšti pastabas dėl šio dokumento priimtinumo ir turinio. Šio dokumento priimtinumo klausimo nagrinėjimas buvo atidėtas.
19 Prancūzijos Respublika savo pastabas pateikė per nustatytą terminą.
20 Žodinė proceso dalis buvo baigta 2014 m. liepos 3 d.
21 Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti visą ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
22 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
23 Iš pradžių reikia pažymėti, kad keturi pagrindai, kuriais Prancūzijos Respublika grindžia ieškinį, susiję su tuo, kaip Komisija vertina pakeistame restruktūrizavimo plane numatytas dvi atitinkamai 99,7 mln. EUR ir [konfidencialu] mln. EUR paskolas (toliau kartu – nagrinėjamos paskolos). Prancūzijos Respublika neginčija, kad SeaFrance kapitalo padidinimo 166,3 mln. EUR priemonė yra valstybės pagalba.
24 Du pirmi Prancūzijos Respublikos ieškinio pagrindai siejami su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija nagrinėjamas paskolas pripažino valstybės pagalba. Trečiasis pagrindas siejamas su teisės ir fakto klaidomis, nes Komisija manė, kad restruktūrizavimo pagalba nesuderinama su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu, aiškinamu atsižvelgiant į Gaires dėl restruktūrizavimo pagalbos. Ketvirtasis pagrindas siejamas su SESV 345 straipsnio pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, siejamo su valstybės pagalbos sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, netinkamu taikymu, nes Komisija padarė išvadą, kad numatytos nagrinėjamos paskolos turi būti vertinamos kartu su sanavimo pagalba ir rekapitalizacija
25 Pateikdama šį pagrindą Prancūzijos Respublika iš esmės teigia, kad Komisija suklydo, kai nusprendė, jog taikant privataus investuotojo kriterijų nagrinėjamas paskolas, bendrovei SeaFrance suteiktą sanavimo pagalbą ir jos kapitalo padidinimą, numatytą pakeistame restruktūrizavimo plane, reikia vertinti kartu.
26 Šį pagrindą galima padalyti į dvi dalis, atitinkamai siejamas su 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BP Chemicals / Komisija (T‑11/95, Rink., toliau – Sprendimas BP Chemicals, EU:T:1998:199) klaidingu aiškinimu ir klaidingu taikymu nagrinėjamu atveju.
27 Pateikdama pirmą dalį Prancūzijos Respublika ieškinyje iš esmės teigia: kadangi 26 punkte minėtas Sprendimas BP Chemicals (EU:T:1998:199) susijęs tik su atsisakymu pradėti formalią tyrimo procedūrą, o ne su privataus investuotojo principo taikymu iš esmės, jame nustatyti kriterijai negali būti taikomi per formalią tyrimo procedūrą siekiant nustatyti, ar nagrinėjamas priemones galima atsieti vieną nuo kitos. Per teismo posėdį Prancūzijos Respublika, atsižvelgusi į 2013 m. kovo 19 d. Sprendimą Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, Rink., EU:C:2013:175), atsiėmė šią dalį, ir apie tai buvo pažymėta posėdžio protokole.
28 Pateikdama antrą dalį Prancūzijos Respublika tvirtina, kad nagrinėjamu atveju Komisija klaidingai taikė 26 punkte minėtą Sprendimą BP Chemicals (EU:T:1998:199) ir padarė klaidingą išvadą, kad nagrinėjamų paskolų iš tikrųjų nebuvo galima atsieti nuo sanavimo pagalbos ir rekapitalizacijos.
29 Reikia priminti: kadangi SESV 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžta pagalbos sąvoka yra teisinio pobūdžio ir turi būti aiškinama remiantis objektyviomis aplinkybėmis, Sąjungos teismas iš principo ir atsižvelgdamas tiek į konkrečias jam nagrinėti pateiktos bylos aplinkybes, tiek į Komisijos atlikto įvertinimo techninį pobūdį ar sudėtingumą turi atlikti išsamią kontrolę ir nustatyti, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, Rink., EU:C:2008:757, 111 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2008 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, T‑196/04, Rink., EU:T:2008:585, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
30 Kvalifikuojant įmonei pritaikytą priemonę kaip valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad būtų įvykdytos keturios sąlygos. Pirma, priemonės turi imtis valstybė arba turi būti naudojami valstybės ištekliai. Antra, ši priemonė turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, ja turi būti suteiktas pranašumas tik tam tikroms įmonėms arba tam tikriems veiklos sektoriams. Ketvirta, ji turi iškraipyti ar galėti iškraipyti konkurenciją (žr. 2000 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo CETM / Komisija, T‑55/99, Rink., EU:T:2000:223, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šiuo klausimu taip pat žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Enirisorse, C‑237/04, Rink., EU:C:2006:197, 38 ir 39 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).
31 Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad būtų priskiriama sąvokai „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nėra įvykdytos, jei įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, esant aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, nes toks valstybės įmonių vertinimas atliekamas iš principo taikant privataus investuotojo kriterijų (žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF ir kt., C‑124/10 P, Rink., EU:C:2012:318, 78 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
32 Pagal teismo praktiką Komisija, nagrinėdama privataus investuotojo kriterijaus taikymą, visada turi išnagrinėti visas reikšmingas ginčijamos operacijos aplinkybes ir jos kontekstą (žr. 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑415/05, T‑416/05 ir T‑423/05, Rink., EU:T:2010:386, 172 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
33 Kai privataus investuotojo kriterijus taikomas kelioms viena paskui kitą einančioms valstybės intervencijoms, Komisija turi išnagrinėti, ar šias intervencijas sieja tokie glaudūs ryšiai, kad jų neįmanoma atsieti, todėl taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį šias intervencijas reikia laikyti viena (šiuo klausimu žr. 27 punkte minėto Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija, EU:C:2013:175, 103 punktą).
34 Tai, ar kelios viena paskui kitą einančios valstybės intervencijos yra neatsiejamos, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į teismo praktikoje nustatytus kriterijus, įskaitant šių intervencijų seką, jų tikslą ir pagalbą gavusios įmonės situaciją vykdant šias intervencijas (šiuo klausimu žr. 27 punkte minėto Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija, EU:C:2013:175, 104 punktą ir 26 punkte minėto Sprendimo BP Chemicals, EU:T:1998:199, 170–178 punktus).
35 Be to, reikia priminti, kad vertinant, ar priemonė atitinka privataus ūkio subjekto rinkos ekonomikoje kriterijų, Komisijai gali prireikti atlikti kompleksinę ekonominę analizę. Todėl priimdama tokiu vertinimu pagrįstą aktą Komisija naudojasi didele diskrecija, o teisminė kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar nebuvo padaryta teisės klaidos, ar tikslios nurodytos faktinės aplinkybės ir ar nebuvo padaryta akivaizdžios šių faktinių aplinkybių vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Visų pirma sprendimą priėmusios institucijos ekonominio vertinimo Bendrasis Teismas negali pakeisti savuoju (žr. 29 punkte minėto Sprendimo Ryanair / Komisija, EU:T:2008:585, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
36 Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nagrinėti pagrindinį argumentą, pateiktą nurodant antrą pirmojo pagrindo dalį, kuriuo Prancūzijos Respublika kaltina Komisiją tuo, kad ši neišnagrinėjo visų faktinių ir teisinių aplinkybių, reikšmingų vertinant, ar SeaFrance naudai priimtos priemonės, būtent palūkanų normos ir garantijos, pritaikytos nagrinėjamoms paskoloms, yra neatsiejamos. Taigi Prancūzijos Respublika priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši ginčijamame sprendime laikėsi nuomonės: kadangi nagrinėjamomis paskolomis siekiama to paties tikslo kaip ir SeaFrance rekapitalizacija, ir jos buvo suteiktos tuo pačiu metu kaip ir ši rekapitalizacija, nors SeaFrance situacija nepasikeitė, šios paskolos yra neatsiejamos nuo rekapitalizacijos ir sanavimo pagalbos, todėl preziumavo, kad privatus investuotojas tokių paskolų nebūtų suteikęs.
37 Šio argumento pagrįstumą reikia išnagrinėti dviem etapais. Pirma, reikia patikrinti, ar Komisija padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamos paskolos yra neatsiejamos nuo rekapitalizacijos ir sanavimo pagalbos, taigi jų negalima laikyti savarankiškomis priemonėmis atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų. Kitaip tariant, reikia patikrinti, ar Komisija teisingai apibrėžė objektą, kuriam ketino taikyti minėtą kriterijų. Antra, reikia patikrinti, ar privatus investuotojo kriterijų Komisija teisingai taikė ginčijamame sprendime numatytoms priemonėms.
38 Pirma, dėl klausimo, ar Komisija padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamos paskolos yra neatsiejamos nuo rekapitalizacijos ir sanavimo pagalbos, iš pradžių reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje Komisija, atsakydama į Prancūzijos valdžios institucijų argumentus, kad nagrinėjamos paskolos buvo suteiktos rinkos sąlygomis, taigi tenkino privataus investuotojo kriterijų, nurodė:
„<...> šiuo atveju SNCF bendrovei SeaFrance jau suteikė pagalbą, visų pirma sanavimo pagalbą, ir ketina suteikti naują – kapitalo atkūrimo – pagalbą. Paskolų tikslas toks pats kaip ir kitų rūšių pagalbos – sanuoti ir restruktūrizuoti SeaFrance. Paskolos teikiamos kartu su restruktūrizavimo pagalba SeaFrance patiriant sunkumų. Tai akivaizdu 99,7 mln. EUR paskolos atveju; šia paskola, kaip ir atkuriant kapitalą, siekiama suteikti galimybę SeaFrance tenkinti savo einamojo kapitalo poreikius. Tačiau tai taip pat akivaizdu [konfidencialu] mln. EUR paskolos atveju: šia paskola refinansuojama laivo Molière išperkamosios nuomos sutartis ir laivas pagal šią sutartį išperkamas anksčiau, negu numatyta. Iš tikrųjų gamybos priemonių, šiuo atveju laivo, finansavimas glaudžiai susijęs su kasdiene SeaFrance veikla. Refinansuodama išperkamosios nuomos sutartį ir pagal ją anksčiau laiko išpirkdama laivą SeaFrance siekia sumažinti savo veiklos išlaidas, o tai yra įmonės restruktūrizavimo dalis. Todėl [konfidencialu] mln. EUR paskola taip pat susijusi su SeaFrance restruktūrizavimu.“
39 Toliau 130–132 konstatuojamosiose dalyse Komisija priminė šio sprendimo 26 punkte minėtame Sprendime BP Chemicals (EU:T:1998:199) išdėstytas taisykles.
40 Galiausiai 133 konstatuojamojoje dalyje Komisija išnagrinėjo klausimą, ar rekapitalizacija yra valstybės pagalba, ir konstatavo: „kadangi dviejų paskolų tikslas toks pats kaip kapitalo atkūrimo (finansuoti restruktūrizavimo išlaidas), įmonės ekonominė padėtis nepakitusi (ji patiria sunkumų) ir paskolos suteikiamos kartu vykdant kapitalo atkūrimą, šios paskolos negali būti pagrįstai atskirtos nuo sanavimo pagalbos ir kapitalo atkūrimo“.
41 Žinoma, šie motyvai glausti. Vis dėlto visų pirma konstatuotina, kad Komisijos išvadose dėl priemonių taikymo sekos ir tikslo, taip pat dėl SeaFrance situacijos nėra padaryta vertinimo klaidos.
42 Kiek tai susiję su priemonių taikymo seka, šalys neginčija, kad nagrinėjamos paskolos buvo suteiktos tuo pačiu metu kaip ir rekapitalizacija ir kad šios trys priemonės buvo numatytos tame pačiame restruktūrizavimo plane, kuris Komisijai vertinti buvo pateiktas praėjus šešiems mėnesiams po sanavimo pagalbos įgyvendinimo.
43 Kiek tai susiję su pagalbą gavusios bendrovės situacija, šalys taip pat sutaria, kad nuo 2008 m. SeaFrance patyrė didelių finansinių sunkumų, dėl kurių 2010 m. birželio 30 d., t. y. prieš pranešant apie sanavimo pagalbą, jos atžvilgiu buvo pradėta sanavimo procedūra. Sanavimo procedūra buvo vykdoma iki bankroto procedūros pradžios, jai pasibaigus buvo priimtas ginčijamas sprendimas (žr. šio sprendimo 4, 5 ir 7 punktus). Vadinasi, SeaFrance didelių finansinių sunkumų patyrė ir tada, kai gavo sanavimo pagalbą, ir tada, kai SNCF nutarė suteikti jai tris kitas priemones, numatytas restruktūrizavimo plane.
44 Kiek tai susiję su priemonių tikslu, neginčytina, kad 99,7 mln. EUR paskolos tikslas buvo toks pats kaip ir rekapitalizacijos, t. y. finansuoti restruktūrizavimą. Kiek tai susiję su [konfidencialu] mln. EUR paskola, reikia atmesti Prancūzijos Respublikos argumentą, kad šia paskola buvo siekiama su turtu susijusio tikslo, t. y. apsaugoti turtą pasinaudojant galimybe anksčiau laiko nupirkti laivą Molière, taigi ja buvo siekiama kito tikslo nei tas, kurio siekiama rekapitalizacija. Komisija padarė teisingą išvadą, kad ši paskola yra neatsiejama nuo SeaFrance restruktūrizavimo, nes ji buvo skirta refinansuoti ir anksčiau nei numatyta išpirkti laivo Molière išperkamosios nuomos sutartį, taigi ja buvo siekiama sumažinti veiklos sąnaudas, susijusias su gamybos priemonių finansavimu. Be to, atsiliepime į ieškinį Komisija teisingai pažymėjo, kad nors Prancūzijos Respublika tvirtino, jog vienintelis šios paskolos tikslas buvo ja pakeisti į balansą neįtrauktą įsipareigojimą, susijusį su nuomos įmokomis, kurias SeaFrance turėjo mokėti pagal išperkamosios nuomos sutartį, ji nepateikia įrodymų, galinčių patvirtint, kad jau iki šios paskolos SNCF tiesiogiai turėjo mokėti ir grąžinti šias nuomos įmokas.
45 Toliau kelios aplinkybės, apie kurias Komisija kalba ginčijamame sprendime ir kurios yra SeaFrance restruktūrizavimo konteksto dalis, bet kuriuo atveju patvirtina išvadą, kad nagrinėjamas paskolas, sanavimo pagalbą ir rekapitalizaciją reikėjo vertinti kartu, atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų.
46 Šiuo klausimu, pirma, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad po to, kai SNFC suteikė SeaFrance [konfidencialu] mln. EUR kredito liniją, kurią Komisija laikė sanavimo pagalba, 2011 m. vasario 18 d. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė pirminį SeaFrance restruktūrizavimo planą (ginčijamo sprendimo 1, 2 ir 24 konstatuojamosios dalys). Šį planą, kuriame buvo numatyta vienintelė pagalbos priemonė, t. y. SeaFrance kapitalo padidinimas 223 mln. EUR, kurį visą turėjo finansuoti SNCF Participations, Komisija kritikavo sprendime inicijuoti formalią tyrimo procedūrą, motyvuodama tuo, kad pačios SeaFrance įnašas finansuojant jos restruktūrizavimą buvo per mažas ir neaiškus (ginčijamo sprendimo 4, 24 ir 149 konstatuojamosios dalys). Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad, siekdamos atsakyti į kritiką, Prancūzijos valdžios institucijos 2011 m. rugsėjo 12 d. pateikė pakeistą restruktūrizavimo planą, kuriame iš pradžių numatytas kapitalo padidinimas buvo sumažintas iki 166,3 mln. EUR, jį turėjo finansuoti SNCF Participations, o šį sumažinimą kompensavo 99,7 mln. EUR paskola, kurią turėjo suteikti SNCF ir kuri buvo skirta SeaFrance restruktūrizavimui finansuoti kaip šios bendrovės įnašo dalis (ginčijamo sprendimo 24, 27, 28 ir 150 konstatuojamosios dalys). Taigi suteiktos nagrinėjamos paskolos, visų pirma 99,7 mln. EUR paskola, yra iš pradžių numatytos vienintelės pagalbos priemonės pertvarkymo rezultatas.
47 Antra, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad tik SNCF, kuri veikė ir kaip pagalbos teikėja, ir kaip lėšų, kurios turi būti nuosavo įnašo dalis, suteikėja, bendrovei SeaFrance tiekė išteklius, kurių reikia restruktūrizavimui finansuoti. Iš tiesų joks SNCF grupei nepriklausantis privatus investuotojas į šią operaciją nesikišo. Šiuo aspektu Komisija taip pat pažymėjo, kad, nepaisant jos prašymų, Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė jai paskolos pasiūlymo, kurį būtų pateikusi nepriklausoma finansinė institucija, pavyzdžio (ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamoji dalis).
48 Taigi SeaFrance restruktūrizavimo kontekstas, būtent pakeistas restruktūrizavimo planas, rodo, kad siekdamos kompensuoti tai, jog beveik nebuvo pačios SeaFrance įnašo finansuojant jos restruktūrizavimą, Prancūzijos institucijos, užuot ieškojusios išorinio investuotojo ar kreditoriaus arba jo nesuradusios, pasiūlė sprendimą, pagal kurį SNCF vienintelė turėjo suteikti beveik visą šį nuosavą įnašą, t. y. 99,7 mln. EUR nuo visos sumos, sudariusios nuosavą [konfidencialu] mln. EUR įnašą (žr. ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamąją dalį ir šio sprendimo 62 ir 79 punktus), veikdama tarsi ji būtų išorinis kreditorius. Tokio sprendimo, pagrįsto paprasčiausiu iš pradžių numatytos pagalbos priemonės pertvarkymu ir dvigubu SNCF statusu, nes ji veiktų, viena vertus, per SNCF Participations kaip pagalbą teikianti valstybės įmonė ir, kita vertus, kaip tariamas privatus investuotojas, kuris kartu būtų vienintelis privatus investuotojas, ėmęsis veiksmų SeaFrance sanuoti ir restruktūrizuoti, negalima priimti, nes jis neleistų taikyti Gairėse dėl restruktūrizavimo pagalbos įtvirtintų taisyklių, susijusių su nuosavu įnašu.
49 Galiausiai, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, palūkanų norma ir nagrinėjamoms paskoloms taikomos garantijos nepriklauso reikšmingiems veiksniams, į kuriuos Komisija turėjo atsižvelgti nagrinėdama tai, ar šias paskolas galima atsieti nuo rekapitalizacijos ir sanavimo pagalbos. Nagrinėjamų paskolų suteikimo sąlygų analizė priskirtina prie šių paskolų rentabilumo vertinimo, t. y. privataus investuotojo kriterijaus taikymo. Kita vertus, galimybės nagrinėjamas paskolas atsieti nuo dviejų kitų priemonių nagrinėjimu siekiama nustatyti, ar privataus investuotojo kriterijus turi būti taikomas šioms paskoloms, vertinamoms kaip nepriklausoma investicija, ar visoms ginčijamame sprendime numatytoms priemonėms, vertinamoms kaip visuma. Taigi šis nagrinėjimas yra išankstinis privataus investuotojo kriterijaus taikymo etapas.
50 Be to, iš šio sprendimo 33 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, formalūs paskolos ir rekapitalizacijos skirtumai nekliudo daryti išvados, kad šių priemonių negalima atsieti. Lemiamos reikšmės turi ne forma, kuria vykdomos atitinkamos valstybės intervencijos, o tai, kad šias intervencijas, atsižvelgiant, be kita ko, į jų seką, tikslą ir įmonės situaciją šių intervencijų vykdymo metu, sieja tokie glaudūs ryšiai, kad jų neįmanoma atsieti.
51 Antra, kalbant apie privataus investuotojo kriterijaus taikymą priemonėms, kurios yra ginčijamo sprendimo dalykas, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 133 ir 134 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė:
„(133) Prancūzija neprieštarauja tam, kad kapitalo atkūrimas yra pagalba, nes nėra jokių galimybių gauti grąžą, kurios reikalautų privatus investuotojas. Tai taip pat aišku iš 35 konstatuojamojoje dalyje pateikiamos lentelės, kurioje nurodytas 2011–2017 m. finansavimo poreikis. Iš tikrųjų šiuo laikotarpiu įmonė negalėtų mokėti dividendų. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos, susijusios su [nagrinėjamų] paskolų palūkanų ir pagrindinės sumos mokėjimu, yra didelės, o restruktūrizavimo plane numatyta pelno marža maža, labai tikėtina, kad ši padėtis tęstųsi po 2017 m., kol paskolos būtų visiškai grąžintos 2023 m. Tačiau tradicinės pramonės, pavyzdžiui, jūrų transporto, srityje veikiantis privatus investuotojas nesutiktų dvylika metų visiškai negauti 166,3 mln. EUR investicijos grąžos <…>
(134) Vertinant kartu, sanavimo pagalbos, kapitalo atkūrimo ir dviejų paskolų grąža yra mažesnė negu grąža, kurios reikalautų privatus rinkos ekonomikos investuotojas. Iš tikrųjų, kaip paaiškinta, SNCF negali tikėtis jokios su kapitalo atkūrimu susijusios grąžos iki 2023 m. <…>“
52 Konstatuotina, kad grąžos, kurios buvo galima tikėtis iš ginčijamame sprendime numatytų priemonių, analizė, pateikta ginčijamo sprendimo 133 ir 134 konstatuojamosiose dalyse, yra glausta ir joje sutelktas dėmesys į rekapitalizaciją.
53 Vis dėlto, pirma, privataus investuotojo kriterijų Komisija teisingai taikė nedalomai priemonių visumai, kurią sudaro nagrinėjamos paskolos, rekapitalizacija ir sanavimo pagalba. Iš tiesų, atsižvelgusi į poveikį, kurį palūkanų mokėjimas ir nagrinėjamų paskolų grąžinimas turėjo rekapitalizacijos rentabilumui, Komisija bendrai išanalizavo grąžą, kurios SNCF, kaip vienintelė privati investuotoja, galėjo tikėtis iš kartu vertinamų priemonių, kurias ji įgyvendino ar numatė taikyti sanuojant ir restruktūrizuojant SeaFrance. Taigi ji, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo prieiti prie išvados, kad bendra grąža, kurios buvo tikimasi iš visų šių neatsiejamų priemonių, neatitinka grąžos, kurios tikėtųsi privatus investuotojas, ir neprivalėjo konkrečiai išanalizuoti to, ar kiekvienos iš nagrinėjamų paskolų suteikimo sąlygos atitiko rinkos sąlygas.
54 Antra, dėl šio sprendimo 48 punkte išdėstytų priežasčių, šio sprendimo 46 ir 47 punktuose minėti SeaFrance restruktūrizavimo konteksto elementai patvirtina išvadą, kad privatus rinkos ekonomikos investuotojas bendrovei SeaFrance nebūtų suteikęs visų SNCF suteiktų priemonių, numatytų ginčijamame sprendime.
55 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija pagal šio sprendimo 32 punkte minėtą teismo praktiką išnagrinėjo bendrą nagrinėjamų paskolų suteikimo SeaFrance kontekstą. Iš to taip pat matyti, kad, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, Komisija, atsižvelgdama į nagrinėjamų paskolų tikslą ir seką bei pagalbą gavusios bendrovės situaciją, taip pat į kitus reikšmingus bylos elementus, kaip antai restruktūrizavimo plano pakeitimą, dvigubą SNCF vaidmenį ir SNCF grupei nepriklausančio privataus investuotojo nebuvimą, ne preziumavo, bet įrodė, kad nagrinėjamų paskolų negalima pagrįstai atsieti nuo SeaFrance rekapitalizacijos ir šiai bendrovei skirtos kredito linijos, kaip sanavimo pagalbos, sukūrimo, todėl jų negalima laikyti nepriklausoma investicija, atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų.
56 Iš to, kas išdėstyta, taip pat matyti, kad bendrovei SeaFrance kartu suteikdama nagrinėjamas paskolas, rekapitalizaciją ir sanavimo pagalbą Prancūzijos Respublika, veikdama per SNCF, suteikė SeaFrance pranašumą, kurio ji nebūtų galėjusi įgyti įprastomis rinkos sąlygomis. Taigi ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje Komisija šias paskolas teisingai kvalifikavo kaip valstybės pagalbą.
57 Šios išvados negali paneigti ankstesne Komisijos praktika grindžiami Prancūzijos Respublikos argumentai.
58 Pagal teismo praktiką tai, ar tam tikra priemonė yra valstybės pagalba atsižvelgiant į tariamą ankstesnę Komisijos sprendimuose suformuluotą praktiką, turi būti vertinama remiantis tik SESV 107 straipsnio 1 dalimi (2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, Rink., EU:C:2011:732, 136 punktas). Be to, ypač keblu yra remtis ankstesne Komisijos praktika sanavimo pagalbos ir restruktūrizavimo srityje, kurioje kiekvieno atvejo vertinimas labai priklauso nuo pagalbos gavėjo individualios finansinės situacijos, sektoriaus, kuriame jis veikia, bendrų ekonominių sąlygų ir reglamentavimo, kuriam esant šis sektorius vystosi.
59 Darytina išvada, kad Prancūzijos Respublika negali remtis ankstesne Komisijos praktika siekdama įrodyti klaidą, kurią ši esą padarė vertindama, ar nagrinėjamu atveju buvo suteikta valstybės pagalba.
60 Bet kuriuo atveju šių argumentų nagrinėjimas iš esmės, kuris pateikiamas toliau, neleidžia nustatyti, kad ginčijamame sprendime buvo padaryta klaida.
61 Pirma, Prancūzijos Respublika teigia, kad ankstesnė Komisijos praktika nepagrindžia galimybės bendrai taikyti šio sprendimo 26 punkte minėtame Sprendime BP Chemicals (EU:T:1998:199) padarytą išvadą. Taigi 2010 m. gegužės 26 d. Sprendime dėl pagalbos SNCB frachtavimo veiklos restruktūrizavimui (NR. 726/2009) (toliau – Sprendimas SNCB – frachtavimo veikla), susijusiame su pagalba teikiančia patronuojančiąja bendrove aplinkybėmis, kurios panašios į tas, kurios buvo išnagrinėtos ginčijamame sprendime, Komisija neatliko pagalbos priemonių bendros analizės, tačiau pripažino, kad SNCB savo naujai dukterinei bendrovei, sukurtai restruktūrizavus frachtavimo veiklą, paskolą suteikė ir SNCB šios dukterinės bendrovės kapitalo padidinimą atliko rinkos sąlygomis. Taigi ši paskola nebuvo valstybės pagalba ir į ją buvo galima atsižvelgti kaip į pačios šios dukterinės bendrovės įnašą, skirtą restruktūrizuoti. Anot Prancūzijos Respublikos, tokia skirtinga panašių atvejų analizė, kurios negalima paaiškinti taikytino teisės pagrindo skirtumais, prieštarauja teisinio saugumo, gero administravimo ir vienodo požiūrio principams.
62 Konstatuotina, kad savo argumentu, grindžiamu Sprendimu SNCB – frachtavimo veikla, Prancūzijos Respublika Komisiją iš esmės kaltina tuo, kad ši ginčijamame sprendime atsisakė pripažinti, kad 99,7 mln. EUR paskola, kurią SNCF suteikė bendrovei SeaFrance, gali būti pačios SeaFrance įnašo finansuojant jos restruktūrizavimą dalis, nors Sprendime SNCB – frachtavimo veikla ji padarė išvadą: kadangi paskolą savo dukterinei bendrovei „frachtas“ SNCB suteikė rinkos sąlygomis, tai nebuvo valstybės pagalba ir ją buvo galima įtraukti į pačios šios dukterinės bendrovės įnašą finansuojant restruktūrizavimą.
63 Šiuo klausimu visų pirma, be to, kad, skirtingai nei SeaFrance restruktūrizavimo atveju, SNCB frachtavimo veiklos restruktūrizavimas buvo atliktas ne sanuojant sunkumų patiriančią įmonę, bet įgyvendinant didelį pramoninį ir komercinį tam tikro sektoriaus restruktūrizavimo planą, reikia pažymėti, kad taikytini teisės aktai labai skyrėsi. SNCB frachtavimo veiklos restruktūrizavimui buvo taikomos Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos geležinkelio įmonėms (OL C 184, 2008, p. 13). Šios gairės yra specialus teisės aktas, kuris taikomas geležinkelio transporto sektoriui ir kuriuo nukrypstama nuo Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos, visų pirma kiek tai susiję su pagalbos gavėjo nuosavo įnašo dydžiu. Šių gairių 82 punkte numatyta, kad Komisija galės priimti mažesnio dydžio nuosavus įnašus, nei numatyta Gairėse dėl restruktūrizavimo pagalbos. Tuo remdamasi Komisija sutiko, kad SNCB dukterinės bendrovės „frachtas“ nuosavas įnašas būtų 15–25 % restruktūrizavimui finansuoti reikalingų lėšų (žr. Sprendimo SNCB – frachtavimo veikla 246–249 konstatuojamąsias dalis). Toliau, nors Sprendime SNCB – frachtavimo veikla Komisija sutiko, kad SNCB dukterinės bendrovės „frachtas“ nuosavo įnašo dalį sudarytų SNCB rinkos sąlygomis suteikta paskola, iš šio sprendimo 113 konstatuojamosios dalies matyti, kad siekdama patenkinti restruktūrizavimo finansavimo poreikius ši dukterinė bendrovė taip pat turėjo kreiptis į kredito įstaigą prašydama 50 mln. EUR dydžio išorinės kredito linijos. Taigi, skirtingai nei SeaFrance restruktūrizavimo plano atveju, SNCB frachtavimo veiklos restruktūrizavimo plane buvo numatyta SNCB grupei nepriklausančių subjektų intervencija. Galiausiai paskola, kurią SNCB turėjo suteikti savo dukterinei bendrovei „frachtas“, sudarė palyginti nedidelę nuosavo įnašo dalį. Ši paskola siekė 25 mln. EUR, o bendras pačios dukterinės bendrovės „frachtas“ įnašas buvo 135 mln. EUR, kai visa restruktūrizavimo kaina buvo apie 490 mln. EUR (žr. Sprendimo SNCB – frachtavimo veikla 248 konstatuojamąją dalį). Kita vertus, pagal pakeistą SeaFrance restruktūrizavimo planą 99,7 mln. EUR paskola sudarė 85–95 % pačios SeaFrance įnašo, skirto jos restruktūrizavimui finansuoti, nes bendras šio įnašo dydis siekė [konfidencialu] mln. EUR, kai visa restruktūrizavimo kaina buvo [konfidencialu] mln. EUR (žr. ginčijamo sprendimo 35 ir 150 konstatuojamąsias dalis).
64 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, atvejai, kuriuos Komisija nagrinėjo Sprendime SNCB – frachtavimo veikla ir ginčijamame sprendime, nebuvo panašūs. Todėl negalima teigti, kad tariamai skirtinga jų analizė prieštarauja teisinio saugumo, gero administravimo ir vienodo požiūrio principams.
65 Antra, Prancūzijos Respublika tvirtina, kad ankstesniuose savo sprendimuose Komisija atsiejo įvairias tuo pačiu metu paskelbtas priemones ir jas vertino atskirai taikydama privataus investuotojo kriterijų. Šiuo atžvilgiu ji remiasi 2009 m. balandžio 8 d. Komisijos sprendimu 2009/613/EB dėl priemonių C 7/07 (ex NN 82/06 ir NN 83/06), Jungtinės Karalystės taikomų bendrovei Royal Mail (OL L 210, p. 16, toliau – Sprendimas Royal Mail), kuriame Komisija atsiejo įvairias pagalbos priemones, numatytas Royal Mail naudai, motyvuodama tuo, kad jomis buvo siekiama skirtingų tikslų, ir 2009 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimu 2009/973/EB dėl restruktūrizavimo pagalbos bendrovei Combus AS (OL L 345, p. 28, toliau – Sprendimas Combus), kuriame Komisija nusprendė, kad du kapitalo įnašus, atliktus 1999 m. gegužės mėn. ir 2001 m. sausio mėn., reikia laikyti dviem atskiromis priemonėmis, nors pagalbą teikianti vyriausybė manė, jog šių priemonių tikslas buvo toks pats, t. y. Combus AS restruktūrizavimas ir rekapitalizacija, siekiant ją privatizuoti.
66 Kiek tai susiję su Sprendimu Royal Mail, pažymėtina, kad nors, nepaisant Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės argumentų, Komisija jame padarė išvadą, kad priemones, kurių 2007 m. Jungtinė Karalystė ėmėsi Royal Mail atžvilgiu, t. y. kredito sąlygų pakeitimą, priemonę dėl Royal Mail darbuotojų pensijų sistemos ir akcininko paskolą, reikia atsieti analizuojant jas pagal privataus investuotojo principą, iš to sprendimo 101 ir 102 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ši išvada buvo pagrįsta išsamiu šių priemonių pobūdžio, tikslų ir sekos nagrinėjimu, atliktu minėto sprendimo 5.2, 5.3 ir 5.4 punktuose. Atlikusi šį nagrinėjimą Komisija priėjo prie išvados, kad 2007 m. kredito sąlygos reiškė 2003 m. jau suteiktų priemonių tęsimą, nors priemonė dėl pensijų buvo pritaikyta 2007 m. Be to, dėl pagalbos finansuojant pensijų sistemas ypatybių šiai priemonei nebuvo taikomos taisyklės, taikytinos restruktūrizavimo pagalbai. Dėl akcininko paskolos Komisija nusprendė, kad ji buvo suteikta po to, kai buvo pritaikytos kitos priemonės, ir ja buvo siekiama atskiro tikslo.
67 Kalbant apie Sprendimą Combus, pakanka pažymėti, jog tame sprendime Komisija atmetė Danijos Karalystės argumentus, kad du kapitalo įnašai, atlikti 1999 m. ir 2001 m. Combus naudai, buvo viena pagalbos priemonė ir turėjo būti vertinami kartu, iš esmės motyvuodama tuo, kad pirmąjį iš šių kapitalo įnašų, apie kurį Komisijai nebuvo pranešta ir kuris nebuvo restruktūrizavimo plano, atitinkančio tuo metu taikytinas taisykles, dalis, reikia laikyti neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama pagalba (žr. minėto sprendimo 287, 318 ir 328 konstatuojamąsias dalis).
68 Taigi sprendimų, kuriais remiasi Prancūzijos Respublika, nagrinėjimas tik parodo, jog tiek tai, kad Komisija Sprendime SNCB – frachtavimo veikla nepritaikė šio sprendimo 26 punkte minėtu Sprendimu BP Chemicals (EU:T:1998:199) grindžiamų motyvų, tiek tai, kad sprendimuose Royal Mail ir Combus remdamasi šiais motyvais ji atmetė Jungtinės Karalystės ir Danijos Karalystės argumentus ir nusprendė atskirai nagrinėti tuose sprendimuose nagrinėjamas priemones, galima paaiškinti konkrečiomis kiekvieno iš šių sprendimų aplinkybėmis, kurios nėra panašios į šios bylos aplinkybes.
69 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, siejamo su valstybės pagalbos sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pažeidimu, nes Komisija padarė klaidingą išvadą, kad Prancūzijos valdžios institucijos neįrodė, jog atskirai vertinamos nagrinėjamos paskolos buvo suteiktos taikant rinkos palūkanų normą
70 Ieškinio antrajame pagrinde Prancūzijos Respublika iš esmės teigia, jog Komisija padarė klaidingą išvadą, kad atskirai vertinamos nagrinėjamos paskolos nebuvo suteiktos taikant rinkos palūkanų normą. Argumentai, kuriuos Prancūzijos Respublika pateikia nurodydama šį pagrindą, yra pagrįsti teiginiu, kad turi būti laikoma, jog paskola, kurią suteikia valstybės įmonė, paisanti palūkanų normos, Komisijos nustatytos jos 2008 m. sausio 19 d. Komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (OL C 14, 2008, p. 6, toliau – Komunikatas dėl orientacinių normų), yra suteikta taikant rinkos palūkanų normą. Taigi tokia paskola nesuteikia jokio panašumo jos gavėjui ir jos negalima kvalifikuoti kaip valstybės pagalbos.
71 Šį pagrindą sudaro dvi dalys, kuriomis Prancūzijos Respublika kaltina Komisiją tuo, kad ši, pirma, netaikė Komunikato dėl orientacinių normų ir, antra, padarė klaidingą išvadą, jog tam, kad atitiktų rinkos sąlygas, paskolų palūkanų normos turi būti apie 14 %.
72 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atskiras nagrinėjamų paskolų vertinimas, kiek tai susiję su šių paskolų palūkanų normos adekvatumu, palyginti su rinkoje taikoma norma, ginčijamame sprendime buvo atliktas tik papildomai. Ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje padariusi išvadą, kad paskolos buvo valstybės pagalba, nes vertinamos kartu su rekapitalizacija ir sanavimo pagalba jos nesuteiktų SNCF grąžos, kurios reikalautų privatus rinkos ekonomikos investuotojas, Komisija toje pačioje konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad „net jeigu vertinant atskirai dviejų paskolų grąža atitiktų rinkos sąlygas (quod non), to negalėtų užtekti, kad visos priemonės būtų laikomos atitinkančiomis privataus rinkos ekonomikos investuotojo principą“. Toliau Komisija ginčijamo sprendimo 135–141 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjo klausimą, kokia turėtų būti atskirai vertinamų nagrinėjamų paskolų palūkanų norma, kad atitiktų rinkos sąlygas. Atlikusi šį nagrinėjimą ji padarė išvadą, kad ši norma turėtų būti apie 14 %, t. y. viršyti 8,5 % palūkanų normą, kurią pasiūlė Prancūzijos valdžios institucijos.
73 Iš teismo praktikos matyti, kad jeigu tam tikrų sprendimo motyvų teisės požiūriu pakanka jam pagrįsti, galimi kitų akto motyvų trūkumai bet kuriuo atveju neturi įtakos jo rezoliucinei daliai. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindas, kuris yra pagrįstas, tačiau nepakankamas, kad būtų patenkintas ieškovo prašymas panaikinti aktą, turi būti atmestas kaip netinkamas (žr. 2013 m. vasario 26 d. Nutarties Castiglioni / Komisija, T‑591/10, EU:T:2013:94, 44 ir 45 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 55 ir 56 punktų matyti, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamos paskolos neatsiejamos nuo rekapitalizacijos ir sanavimo pagalbos, o vertinamos kartu šios priemonės yra valstybės pagalba. Taigi galimos Komisijos klaidos atskirai vertinant nagrinėjamas paskolas negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Todėl antrąjį Prancūzijos Respublikos pagrindą reikia atmesti kaip netinkamą, nesant reikalo nuspręsti dėl dokumento, kurį Komisija pateikė per posėdį, priimtinumo (žr. šio sprendimo 18 punktą).
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, siejamo su teisės ir fakto klaidomis, nes Komisija manė, kad restruktūrizavimo pagalba yra nesuderinama su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu, aiškinamu atsižvelgiant į Gaires dėl restruktūrizavimo pagalbos
74 Ieškinio trečiajame pagrinde Prancūzijos Respublika iš esmės tvirtina, kad Komisija padarė teisės ir fakto klaidų vertindama SeaFrance restruktūrizavimo pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, nes padarė išvadą, kad nebuvo įvykdytas realaus nuosavo įnašo, kuriam netaikoma pagalba ir kuris turi būti kuo didesnis, reikalavimas, numatytas Gairėse dėl restruktūrizavimo pagalbos.
75 Šiuo klausimu reikia priminti Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos 7, 43 ir 44 punktuose nustatytas taisykles, reglamentuojančias nuosavą įnašą.
76 Visų pirma Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos 7 punkte numatyta, kad „[peržiūrint 2004 m. Gaires dėl restruktūrizavimo pagalbos] reikėtų tvirčiau pabrėžti principą, kad [restruktūrizuojamo subjekto indėlis] turi būti realus ir nefinansuojamas kitų. Pagalbos gavėjo indėlio tikslas yra dvejopas: viena vertus, būtų parodoma, kad rinkos subjektai (savininkai, kreditoriai) tiki, jog per priimtiną laikotarpį įmonė vėl galės tapti gyvybinga. Kita vertus, tai užtikrintų, kad restruktūrizavimo pagalba apsiribos tik būtinu minimumu įmonės gyvybingumui atkurti tuo pat metu ribojant konkurencijos iškraipymus“.
77 Toliau Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos 43 punkte teigiama: „Pagalbos dydis ir intensyvumas turi apsiriboti griežtu restruktūrizavimo sąnaudų minimumu, reikalingu restruktūrizavimui įvykdyti, atsižvelgiant į turimus bendrovės, jos akcininkų arba ją valdančios verslo grupės finansinius išteklius. <...> Tikimasi, kad pagalbos gavėjai savais ištekliais svariai prisidės prie restruktūrizavimo plano įgyvendinimo, įskaitant įmonės išlikimui [įmonei išlikti] nebūtino turto pardavimą arba pasinaudojimą rinkos sąlygomis gaunamu išoriniu finansavimu. Toks indėlis yra požymis to, kad rinkos tiki gyvybiškumo sugrįžimo galimybe. Toks indėlis turi būti tikras, t. y. faktiškas, neįtraukiant viso ateityje laukiamo pelno, tarkim grynųjų pinigų srautų, ir kiek įmanoma didesnis“.
78 Galiausiai Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos 44 punkte nustatomos reikalaujamo nuosavo įnašo ribos, kurios didelių įmonių atveju siekia 50 % restruktūrizavimui finansuoti reikalingų lėšų. Jame taip pat numatyta, kad išimtiniais atvejais Komisija gali sutikti su mažesniu nuosavu įnašu.
79 Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad pagal pakeistą restruktūrizavimo planą pačios SeaFrance įnašas į jos restruktūrizavimą siekė [konfidencialu] mln. EUR ir jį sudarė 99,7 mln. EUR paskola ir lėšos, gautos pardavus tris laivus, kurios siekė [konfidencialu] mln. EUR. Komisija į 99,7 mln. EUR paskolą neatsižvelgė kaip į šį nuosavą įnašą dėl dvejų motyvų.
80 Pirma, ginčijamo sprendimo 158 ir 160 konstatuojamosiose dalyse ji pažymėjo, kad, kaip ir [konfidencialu] mln. EUR paskolos atveju, 99,7 mln. EUR paskola yra valstybės pagalba, taigi į ją negalima atsižvelgti kaip į nuosavą įnašą, nesusijusį su pagalba.
81 Antra, ginčijamo sprendimo 161 ir 163 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad bet kuriuo atveju, remiantis Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos 7 ir 43 punktais, nuosavas įnašas turi rodyti, kad rinkos subjektai tiki, jog gali būti atkurtas pagalbą gavusios įmonės gyvybingumas. Nagrinėjamu atveju dėl to, kad pagalbą teikusi institucija ir pagalbą gavusios įmonės patronuojančioji bendrovė buvo tas pats asmuo, t. y. SNCF, ir dėl to, kad atitinkamų priemonių buvo imtasi tuo pačiu metu, šio tikslo nebūtų galima pasiekti, nes nebuvo realaus įnašo, gauto iš SNCF nepriklausančio investuotojo ar kreditoriaus. Anot Komisijos, pagalbą teikusios institucijos elgesys nerodo, kad rinkos subjektai tiki galimybe atkurti pagalbą gavusios įmonės gyvybingumą.
82 Tuo remdamasi Komisija ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad pačios SeaFrance įnašas, kuris nesusijęs su pagalba, siekė [konfidencialu] mln. EUR, t. y. mažiau kaip [konfidencialu] % jai restruktūrizuoti reikalingų lėšų, ir kad jis buvo nepakankamas atsižvelgiant į Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos 44 punkto nuostatas.
83 Šiuo klausimu Prancūzijos Respublika visų pirma teigia, kad 99,7 mln. EUR paskola nėra valstybės pagalba ir kad Komisija padarė klaidą, kai į šią paskolą neatsižvelgė kaip į pačios SeaFrance įnašą.
84 Toliau Prancūzijos Respublika teigia, kad, norint įvykdyti Komisijos gairėse nustatytas sąlygas, pakanka įrodyti, jog kaip nuosavas įnašas numatyti finansai yra realūs, kuo didesni ir nesusiję su pagalba. Ji mano, kad teigdama, jog nuosavas įnašas dar turi parodyti, kad rinkos subjektai tiki galimybe atkurti pagalbą gavusios įmonės gyvybingumą, Komisija šį tikėjimą pavertė atskira sąlyga, kuri papildo sąlygą, kad nuosavas įnašas neturi būti susijęs su pagalba, todėl ši institucija netinkamai taikė nuosavo įnašo sąvoką.
85 Galiausiai Prancūzijos Respublika tvirtina, kad Komisija netinkamai taikė nuosavo įnašo sąvoką, kai ginčijamo sprendimo 161, 163 ir 164 konstatuojamosiose dalyse teigė, kad bendrovės SNCF teikiamas SeaFrance restruktūrizavimo finansavimas negali parodyti, jog rinkos subjektai tiki galimybe atkurti SeaFrance gyvybingumą, visų pirma dėl to, kad pagalbą teikianti institucija ir pagalbą gavusios įmonės patronuojančioji bendrovė, kuri teikia lėšas, yra tas pats juridinis asmuo.
86 Iš pirmojo pagrindo analizės matyti, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog kartu vertinamos nagrinėjamos paskolos, rekapitalizacija ir sanavimo pagalba yra valstybės pagalba. Taigi konstatuotina, kad Komisija teisingai neatsižvelgė į 99,7 mln. EUR paskolą kaip į pačios SeaFrance įnašą, nesant reikalo nagrinėti kitų Prancūzijos Respublikos argumentų.
87 Galiausiai Prancūzijos Respublika teigia, kad ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai pažymėjo, jog Prancūzijos valdžios institucijos nesirėmė išimtinių aplinkybių sąlyga, numatyta Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos 44 punkte, ir kad jos nepateikė jokių įrodymų, jog buvo susiklosčiusi tokia išimtinė situacija.
88 Šį argumentą reikia atmesti. Žinoma, Prancūzijos valdžios institucijos 2011 m. vasario 18 d. pranešime ir 2011 m. rugsėjo 12 d. rašte pateikė trumpą nuorodą į Gairių dėl restruktūrizavimo pagalbos 44 punktą, kuriame numatyta, kad esant išimtinėms aplinkybėms ir ypač sunkiai padėčiai, o tai turi įrodyti valstybė narė, Komisija gali sutikti, kad nuosavas įnašas būtų mažesnis už 50 % normą, taikomą didelėms įmonėms.
89 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad motyvuodamos tame punkte numatytos išimtinių aplinkybių sąlygos taikymą minėtos institucijos tik nurodė, kad, pirma, Jungtinės Karalystės rinką ištikusi ekonomikos krizė ir finansinių rinkų susitraukimas sukėlė ypatingų sunkumų SeaFrance ir, antra, Sprendime SNCB – frachtavimo veikla Komisija sutiko, kad nuosavas įnašas būtų 15–25 %. Kadangi ekonomikos krizė ir finansinių rinkų susitraukimas turi poveikį visoms įmonėms, negalima pripažinti, kad jie reiškia išimtines aplinkybes ar ypatingus sunkumus tik vienai įmonei. Rėmimasis ankstesnės Komisijos praktikos precedentu taip pat negali parodyti, kad restruktūrizavimo pagalbą gaunančios įmonės aplinkybės yra išimtinės ar kad jos situacija ypač sunki. Taigi Komisija galėjo padaryti išvadą, kad Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė tokių aplinkybių buvimo įrodymų.
90 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio trečiasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, siejamo su SESV 345 straipsnio pažeidimu
91 Ieškinio ketvirtajame pagrinde Prancūzijos Respublika tvirtina, kad Komisija pažeidė SESV 345 straipsnį, kuriame numatyta, kad Sutartys jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą, ir kuris, remiantis teismo praktika, nustato vienodo požiūrio į, viena vertus, įmones, visiškai ar iš dalies priklausančias valstybei ar valstybinėms įstaigoms, ir, kita vertus, įmones, priklausančias privatiems asmenims, principą.
92 Pateikdama pagrindinį šio pagrindo argumentą Prancūzijos Respublika teigia, kad Komisija pažeidė šį vienodo požiūrio principą, nes iš ginčijamo sprendimo matyti, kad, norėdama pasinaudoti restruktūrizavimo pagalbos priemone, sunkumų patirianti įmonė, kuri yra valstybės įmonės dukterinė bendrovė, yra priversta rasti finansavimą rinkoje, t. y. jį gauti iš jos grupei nepriklausančių kreditorių, tam, kad papildytų gautą pagalbą. Tokioje pačioje situacijoje esanti privačios grupės dukterinė bendrovė savo restruktūrizavimui finansuoti gali gauti valstybės pagalbą ir savo akcininko paramą, nesant reikalo įrodyti, kad apie šį finansavimą pranešta. Taigi Komisija savo sprendimą grindė prezumpcija, kad nebuvo rinką atitinkančio valstybinio akcininko elgesio. Vienodo požiūrio į valstybės įmones ir privačias įmones principo pažeidimas ginčijamame sprendime pasireiškia tuo, kad taikydama privataus investuotojo kriterijų Komisija atsisakė atsižvelgti į SNCF pasiūlytoms paskoloms būdingas ypatybes. Taigi iš ginčijamo sprendimo matyti, kad įmonė, kaip antai SeaFrance, kurios visas kapitalas priklauso valstybės įmonei, negali gauti paskolos iš vienintelio savo akcininko, jei šis akcininkas taip pat vykdo šios įmonės rekapitalizaciją.
93 Šį Prancūzijos Respublikos argumentą lemia klaidingas vienodo požiūrio į valstybės ir privačias įmones principo aiškinimas ir neatsižvelgimas į vaidmenį, kurį vaidina privataus investuotojo kriterijus taikant šį principą, taigi jis turi būti atmestas.
94 Reikia priminti, kad privatus investuotojo kriterijus kyla iš vienodo požiūrio į valstybinį ir privatų sektorius principo, pagal kurį kapitalas, tiesiogiai ar netiesiogiai valstybės suteiktas įmonei aplinkybėmis, kurios atitinka normalias rinkos sąlygas, negali būti laikomas valstybės pagalba (žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Air France / Komisija, T‑358/94, Rink., EU:T:1996:194, 70 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi šio kriterijaus taikymas leidžia išvengti diskriminacijos, kurią sudaro tai, kad įmonei valstybės ištekliais, tačiau rinkos sąlygomis, suteiktas pranašumas yra laikomas valstybės pagalba tik dėl to, kad ištekliai yra valstybės.
95 Nagrinėjamu atveju Komisija savo sprendimą grindė ne prezumpcija, kad nebuvo rinką atitinkančio valstybinio akcininko elgesio, bet išvada: kadangi nagrinėjamos paskolos teikiamos iš valstybės išteklių, jos galėjo būti valstybės pagalba. Tam, kad šių paskolų automatiškai nekvalifikuotų kaip valstybės pagalbos ir nepadarytų vienodo požiūrio principo pažeidimo, kuriuo remiasi Prancūzijos Respublika, Komisija jas išnagrinėjo atsižvelgdama į privataus investuotojo kriterijų. Taigi ji konstatavo, kad šios paskolos neatsiejamos nuo kitų priemonių, kurias Prancūzijos Respublika per SNCF įgyvendino ar numatė SeaFrance naudai, ir kad vertinamos kartu šios priemonės ir minėtos paskolos neatitinka privataus investuotojo kriterijaus.
96 Vadinasi, tai, kad SeaFrance negalėjo gauti paskolos iš vienintelio savo akcininko, nes šis akcininkas taip pat vykdė šios įmonės rekapitalizaciją, yra ne vienodo požiūrio į privačias ir valstybės įmones principo pažeidimo, bet privataus investuotojo kriterijaus tinkamo taikymo rezultatas.
97 Su kitais pagal šį pagrindą pateiktais Prancūzijos Respublikos argumentais taip pat negalima sutikti.
98 Pirma, anot Prancūzijos Respublikos, Komisija pažeidė vienodo požiūrio į valstybės ir privačias įmones principą, kai motyvuodama tuo, kad 99,7 mln. EUR ir [konfidencialu] mln. EUR paskolos buvo pasiūlytos ne SNCF priklausančio subjekto, paprašė Prancūzijos valdžios institucijų pateikti nepriklausomos finansinės įstaigos paskolos pasiūlymo pavyzdį, kotiravimą ar komercinio banko palūkanų normos pasiūlymą, užuot pritaikiusi šioms paskoloms palūkanų normą, gaunamą pagal Komunikatą dėl orientacinių normų.
99 Šis argumentas neįrodo, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą. Komisijos prašymus reikia vertinti kaip paprasčiausius tikrinimo, ar nagrinėjamos paskolos atitinka privataus investuotojo kriterijų, veiksmus, atliktus pagal teismo praktiką, pagal kurią tuo atveju, kai šį kriterijų galima taikyti, Komisija įpareigojama paprašyti atitinkamos valstybės narės pateikti jai visą reikšmingą informaciją, kuri leistų patikrinti, ar įvykdytos galimybės taikyti šį kriterijų ir jo taikymo sąlygos (šiuo klausimu žr. 31 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF ir kt., EU:C:2012:318, 104 punktą).
100 Antra, Komisija esą pažeidė vienodo požiūrio į valstybės ir privačias įmones principą, kai padarė išvadą, kad nagrinėjamų paskolų negalima laikyti pačios SeaFrance įnašu į jos restruktūrizavimą, motyvuodama vien tuo, kad jas pasiūlė ne SNCF priklausantis subjektas.
101 Šį argumentą lemia klaidingas ginčijamo sprendimo aiškinimas. Kaip nurodyta šio sprendimo 80 punkte, Komisija neatsižvelgė į 99,6 mln. EUR paskolą kaip į nuosavą įnašą motyvuodama tuo, kad šios paskolos negalima laikyti nesusijusia su pagalba.
102 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas.
103 Todėl reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
104 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2015 m. sausio 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.