Byla C‑377/14
Ernst Georg Radlinger
ir
Helena Radlingerová
prieš
Finway a.s.
(Krajský soud v Praze prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prejudicinis sprendimas – Direktyva 93/13/EEB – 7 straipsnis – Nacionalinės proceso normos dėl bankroto bylų – Skolos, susijusios su vartojimo kredito sutartimi – Veiksminga teisminė gynyba – Priedo 1 dalies e punktas – Kompensacijos sumos neproporcingumas – Direktyva 2008/48/EB – 3 straipsnio l punktas – Bendra kredito suma – I priedo I dalis – Kredito lėšų išmokėjimo suma – Bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavimas – 10 straipsnio 2 dalis – Pareiga informuoti – Vertinimas savo iniciatyva – Sankcija“
Santrauka – 2016 m. balandžio 21 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas
1. Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Nesąžiningų sąlygų naudojimo uždraudimo priemonės – Nacionalinės teisės aktai, draudžiantys nacionaliniam teismui savo iniciatyva vertinti sąlygos, kuria bankroto byloje grindžiamas pareikštas reikalavimas, nesąžiningumą ir apribojama teismo atliekama sąlygų, susijusių su garantija neužtikrintais reikalavimais, kontrolė – Neleistinumas
(Tarybos direktyvos 93/13 6 straipsnis ir 7 straipsnio 1 dalis)
2. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Dalykas – Nacionalinio teismo pareiga savo iniciatyva vertinti, kaip laikomasi šių reikalavimų ir imtis atitinkamų priemonių – Ribos
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis ir 23 straipsnis)
3. Institucijų aktai – Direktyvos – Tiesioginis veikimas – Ribos – Galimybė remtis direktyva prieš privatų asmenį – Neįtraukimas – Valstybių narių atliekamas įgyvendinimas – Nacionalinių teismų pareigos – Pareiga savo iniciatyva vertinti, kaip vykdomos tam tikros direktyvose 93/13 ir 2008/48 nustatytos pareigos vartotojų apsaugos srityje
(SESV 288 straipsnio 3 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis; Tarybos direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalis)
4. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai dėl privalomos sutartyje nurodyti informacijos – Bendra kredito suma ir kredito lėšų išmokėjimo suma – Sąvoka
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 3 straipsnio h ir l punktai, 10 straipsnio 2 dalis ir I priedo I dalis)
5. Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Nesąžininga sąlyga, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnį – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas – Kriterijai – Taikymas sąlygai, pagal kurią vartotojas kaip kompensaciją turi sumokėti neproporcingai didelę sumą – Nacionalinio teismo kompetencija
(Tarybos direktyvos 93/13 3, 4 straipsniai, 6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis ir priedo I dalies e punktas)
1. Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kurios bankroto byloje, viena vertus, neleidžia tokią bylą nagrinėjančiam teismui savo iniciatyva vertinti galimo sutarties sąlygų, kuriomis tokioje byloje grindžiami pareikšti reikalavimai, nesąžiningumo, nors šiam teismui žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, ir kurios, kita vertus, leidžia tam teismui nagrinėti tik garantija neužtikrintus kreditorinius reikalavimus ir tik remiantis tuo, kad baigėsi terminas jiems pareikšti arba jie buvo įvykdyti.
Iš tiesų nacionalinis teismas turi savo iniciatyva vertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti nelygybę tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, kai tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Šiuo klausimu, kadangi teisė į veiksmingą teisminę gynybą reiškia, kad vartotojui turi būti leidžiama nacionaliniame teisme ginčyti kredito sutartimi, kurioje nustatytos sąlygos, kurios galimai gali būti pripažintos nesąžiningomis, nustatytų reikalavimų pagrįstumą, nesvarbu, ar jie užtikrinti garantija, nacionalinės teisės nuostatos, kurios skolininkui, norinčiam užginčyti tik garantija neužtikrintus reikalavimus, leidžia remtis tik tuo, jog baigėsi terminas reikalavimui pareikšti arba toks reikalavimas buvo įvykdytas, gali pažeisti Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniais siekiamos apsaugos veiksmingumą.
(žr. 52, 56, 57 ir 59 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Direktyvos 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių 10 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja nacionalinį teismą, į kurį kreiptasi ginčijant kredito sutartimi, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, grindžiamus reikalavimus, savo iniciatyva vertinti, ar laikomasi šioje nuostatoje nustatytos pareigos informuoti, ir dėl tokios pareigos pažeidimo imtis visų pagal nacionalinę teisę numatytų priemonių su sąlyga, kad jos atitinka šios direktyvos 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
Iš tiesų, vartotojui ypač svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų prekybininko. Be to, egzistuoja nemaža grėsmė, kad būtent dėl informacijos trūkumo vartotojas nesirems teisės norma, skirta jo apsaugai. Darytina išvada, kad veiksminga vartotojo apsauga negalėtų būti užtikrinta, jei nacionalinis teismas neturėtų savo iniciatyva vertinti, ar laikomasi iš Sąjungos teisės normų kylančių reikalavimų vartotojų teisės srityje. Šiuo klausimu, kadangi nacionalinis teismas turi užtikrinti vartotojų apsaugos veiksmingumą, kaip to siekiama Direktyvos 2008/48 nuostatomis, vaidmuo, kuris jam šioje srityje suteikiamas pagal Sąjungos teisę, neapribojamas tik teise priimti sprendimą dėl minėtų reikalavimų laikymosi; jis apima ir pareigą, kai tik jam tampa žinomos šiuo klausimu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, savo iniciatyva nagrinėti šį klausimą.
(žr. 64–66, 70, 74 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. Valstybės narės pareiga imtis visų būtinų priemonių siekiant direktyvoje numatyto rezultato įtvirtinta SESV 288 straipsnio trečioje pastraipoje ir pačioje direktyvoje kaip privaloma pareiga. Ši pareiga imtis visų, bendrų ar konkrečių, priemonių yra privaloma visoms valstybių narių institucijoms, įskaitant teismus pagal jų kompetencijos sritį.
Šiuo klausimu Direktyvoje 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ir Direktyvoje 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių nustatyta pareiga savo iniciatyva vertinti tam tikrų sąlygų nesąžiningumą ir tai, ar kredito sutartyje nurodytos privalomos informacinės nuorodos, yra procesinė norma, kuri įpareigoja teismus, o ne privatų asmenį. Be to, nacionaliniai teismai, taikydami vidaus teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į Direktyvos 2008/48 tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas, taigi, ir laikomasi SESV 288 straipsnio trečios dalies. Šis reikalavimas nacionalinę teisę aiškinti taip, kad šis aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, matyti iš pačios SESV sistemos, nes jis leidžia bylas nagrinėjantiems nacionaliniams teismams pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą.
(žr. 76, 77 ir 79 punktus)
4. Direktyvos 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių 3 straipsnio l punktas, 10 straipsnio 2 dalis ir šios direktyvos I priedo I dalis turi būti aiškinamos taip, kad bendra kredito suma ir kredito lėšų išmokėjimo suma apima visas vartotojui išmokėtas sumas, todėl į jas neįskaitomos sumos, kurias kreditorius sumokėjo siekdamas padengti su atitinkamu kreditu susijusias išlaidas ir kurios nėra iš tikrųjų išmokėtos vartotojui.
Iš tiesų, kadangi Direktyvos 2008/48 3 straipsnio h punkte sąvoka „bendra vartotojo mokama suma“ apibrėžta kaip bendros kredito sumos ir bendros kredito kainos vartotojui suma, iš to matyti, kad sąvokos „bendra kredito suma“ ir „bendros kredito kainos vartotojui suma“ yra savarankiškos ir, vadinasi, bendra kredito suma negali apimti jokios sumos, kuri įskaičiuojama į bendrą kredito kainos vartotojui sumą. Taigi, į bendrą kredito sumą, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio l punktą ir 10 straipsnio 2 dalį, negali būti įtraukta jokia suma, kuri mokama siekiant vykdyti su atitinkamu kreditu susijusius įsipareigojimus, kaip antai administracinės išlaidos, palūkanos, komisiniai ir bet kurios kitos išlaidos, kurias vartotojas turi sumokėti. Šiuo klausimu nacionalinis teismas turi patikrinti, ar suma buvo nepagrįstai įtraukta į bendrą kredito sumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio l punktą, nes ši aplinkybė gali daryti poveikį apskaičiuojant bendrą kredito kainos metinę normą ir taip paveikti duomenų, kuriuos pagal šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalį kreditorius turi nurodyti nagrinėjamoje kredito sutartyje, tikslumą.
(žr. 85, 86, 89, 91 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)
5. Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad vertinant, ar vartotojui, kuris nevykdo savo įsipareigojimų, nustatyta sumokėti kompensacija yra neproporcingai didelė, kaip tai suprantama pagal jos priedo 1 dalies e punktą, reikia įvertinti visų sutartyje nustatytų atitinkamų sąlygų sudėtinį poveikį, neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius iš tiesų siekia, kad būtų visiškai įvykdyta kiekviena sąlyga, ir kad nacionaliniai teismai, remdamiesi šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, prireikus turi imtis visų priemonių, kurios turi būti taikomos konstatavus tam tikrų sąlygų nesąžiningumą, ir pašalinti visas sąlygas, kurios pripažintos kaip nesąžiningos, kad užtikrintų, jog jos vartotojui nebūtų privalomos.
Nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, tačiau jie neturi teisės pakeisti jos turinio. Darytina išvada, kad nacionalinis teismas, kuris konstatuoja, jog kai kurios prekybininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlygos yra nesąžiningos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, turėtų netaikyti visų nesąžiningų sąlygų, o ne tik kai kurių iš jų.
(žr. 97, 100,101 punktus ir rezoliucinės dalies 4 punktą)