TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. rugsėjo 20 d.(*)
(Tekstas ištaisytas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi)
„Apeliacinis skundas – Paramos Kipro Respublikos stabilumui programa – 2013 m. balandžio 26 d. Kipro Respublikos ir Europos stabilumo mechanizmo (ESM) sudarytas Susitarimo memorandumas dėl specialių ekonominės politikos sąlygų – Europos Komisijos ir Europos Centrinio Banko funkcijos – Deliktinė Europos Sąjungos atsakomybė – SESV 340 straipsnio antra pastraipa – Sąlygos – Pareiga užtikrinti šio susitarimo memorandumo suderinamumą su Sąjungos teise“
Sujungtose bylose C‑8/15 P–C‑10/15 P
dėl 2015 m. sausio 9 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateiktų trijų apeliacinių skundų
Ledra Advertising Ltd, įsteigta Nikosijoje (Kipras) (C‑8/15 P),
Andreas Eleftheriou, gyvenantis Limasolyje (Kipras) (C‑9/15 P),
Eleni Eleftheriou, gyvenanti Limasolyje (C‑9/15 P),
Lilia Papachristofi, gyvenanti Limasolyje (C‑9/15 P),
Christos Theophilou, gyvenantis Nikosijoje (C‑10/15 P),
Eleni Theophilou, gyvenanti Nikosijoje (C‑10/15 P),
atstovaujami dikigoros A. Paschalides, baristerės A. Paschalidou ir QC A. Riza, įgalioto solisitoriaus C. Paschalides,
apeliantai,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Europos Komisijai, atstovaujamai J.‑P. Keppenne ir M. Konstantinidis, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ir
(Ištaisyta 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi) Europos Centriniam Bankui (ECB), atstovaujamam G. Várhelyi, K. Laurinavičiaus ir O. Heinz, padedamų advokato H.‑G. Kamann,
atsakovams pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas A. Tizzano, kolegijų pirmininkai R. Silva de Lapuerta, T. von Danwitz, J. L. da Cruz Vilaça, A. Arabadjiev (pranešėjas) ir D. Šváby, teisėjai A. Rosas, E. Juhász, M. Berger, A. Prechal, E. Jarašiūnas, C. G. Fernlund, M. Vilaras ir E. Regan,
generalinis advokatas N. Wahl,
posėdžio sekretorius I. Illéssy, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. vasario 2 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2016 m. balandžio 21 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniais skundais Ledra Advertising Ltd byloje C‑8/15 P, Andreas Eleftheriou, Eleni Eleftheriou ir Lilia Papachristofi byloje C‑9/15 P, taip pat Christos Theophilou ir Eleni Theophilou byloje C‑10/15 P prašo panaikinti atitinkamai 2014 m. lapkričio 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartis: Nutartį Ledra Advertising / Komisija ir ECB (T‑289/13, EU:T:2014:981), Nutartį Eleftheriou ir Papachristofi / Komisija ir ECB (T‑291/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:978) ir Nutartį Theophilou / Komisija ir ECB (T‑293/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:979) (toliau kartu – skundžiamos nutartys), kuriomis Bendrasis Teismas pripažino iš dalies nepriimtinais ir iš dalies nepagrįstais jų ieškinius, kuriais siekta, kad, pirma, būtų panaikinti 2013 m. balandžio 26 d. Kipro Respublikos ir Europos stabilumo mechanizmo (ESM) sudaryto Susitarimo memorandumo dėl specialių ekonominės politikos sąlygų (toliau – 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumas) 1.23–1.27 punktai ir, antra, atlyginta ieškovų nurodyta žala, padaryta dėl minėtų punktų įtraukimo į šį susitarimo memorandumą ir Europos Komisijos priežiūros pareigos pažeidimo.
Teisinis pagrindas
ESM sutartis
2 2012 m. vasario 2 d. Briuselyje (Belgija) Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika, Airija, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Kipro Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Malta, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Slovėnijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Suomijos Respublika sudarė Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartį (toliau – ESM sutartis). Ši sutartis įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 27 d.
3 ESM sutarties 1 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„2010 m. gruodžio 17 d. Europos Vadovų Taryba susitarė, kad euro zonos valstybėms narėms būtina įsteigti nuolatinį stabilumo mechanizmą. Šis Europos stabilumo mechanizmas (toliau – ESM) perims šiuo metu veikiančio Europos finansinio stabilumo fondo (toliau – EFSF) ir Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės (toliau – EFSM) vykdomas užduotis prireikus teikti finansinę paramą euro zonos valstybėms narėms.“
4 Pagal šios sutarties 1 ir 2 straipsnius ir 32 straipsnio 2 dalį susitariančiosios šalys, t. y. valstybės narės, kurių valiuta yra euro, kartu įsteigia tarptautinę finansų instituciją – Europos stabilumo mechanizmą (ESM), kuris turi juridinio asmens statusą.
5 ESM sutarties 4 straipsnio 1, 3 dalyse ir 4 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:
„1. ESM turi Valdytojų tarybą ir Direktorių valdybą, vykdomąjį direktorių ir kitą paskirtą būtiną personalą.
<…>
3. Tam, kad sprendimas būtų priimtas bendru sutarimu, visi balsavime dalyvaujantys nariai turi balsuoti vienbalsiai. Susilaikymas balsuojant netrukdo priimti sprendimą bendru sutarimu.
4. Nukrypstant nuo 3 dalies nuostatos turėtų būti taikoma balsavimo nepaprastosios padėties atveju tvarka, kai Komisija ir [Europos Centrinis Bankas (toliau – ECB)] nusprendžia, kad skubiai nepriėmus sprendimo suteikti arba įgyvendinti finansinę paramą, kaip apibrėžta 13–18 straipsniuose, kiltų pavojus euro zonos ekonominiam ir finansiniam tvarumui. <…>“
6 ESM sutarties 5 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Už ekonomiką ir pinigų politiką atsakingas Europos Komisijos narys ir [Europos Centrinio Banko] pirmininkas bei Euro grupės pirmininkas (jei jis (ar ji) nėra Valdytojų tarybos pirmininkas arba valdytojas) gali stebėtojo teisėmis dalyvauti [ESM] Valdytojų tarybos posėdžiuose.“
7 ESM sutarties 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „Už ekonomiką ir pinigų politiką atsakingas Europos Komisijos narys ir ECB pirmininkas gali paskirti po vieną stebėtoją [ESM direktorių valdyboje].“
8 ESM sutarties 12 straipsnyje apibrėžti principai, taikomi paramai stabilumui, ir jo 1 dalyje numatyta:
„Jei tai būtina visos euro zonos ir jos valstybių narių finansiniam stabilumui apsaugoti, ESM gali savo narei teikti paramą stabilumui, nustačiusi griežtas pasirinktą finansinės pagalbos priemonę atitinkančias sąlygas. Tokios sąlygos gali apimti įvairius reikalavimus pradedant makroekonominio koregavimo programos įgyvendinimu ir baigiant įpareigojimu nuolat laikytis iš anksto nustatytų tinkamumo sąlygų.“
9 Paramos stabilumui suteikimo ESM narei procedūra apibrėžta ESM sutarties 13 straipsnyje:
„1. ESM narė gali pateikti Valdytojų tarybos pirmininkui prašymą skirti paramą stabilumui. Tokiame prašyme nurodoma finansinės paramos priemonė ar priemonės, kurias prašoma apsvarstyti. Gavęs tokį prašymą Valdytojų tarybos pirmininkas paveda Europos Komisijai ir ECB atlikti šias užduotis:
a) įvertinti visos euro zonos arba jos valstybių narių finansiniam stabilumui kilusią riziką, jei ECB dar nėra pateikęs analizės pagal 18 straipsnio 2 dalį;
b) įvertinti valstybės skolos tvarumą. Kai tinkama ir įmanoma, toks vertinimas atliekamas kartu su [Tarptautiniu valiutos fondu (toliau – TVF)];
c) įvertinti konkrečios ESM narės faktinį arba galimą finansavimo poreikį.
2. Remdamasi ESM narės prašymu ir 1 dalyje nurodytu vertinimu Valdytojų taryba gali nuspręsti skirti konkrečiai ESM narei paramą stabilumui finansinės paramos priemonės forma.
3. Jei priimamas 2 dalyje nurodytas sprendimas, Valdytojų taryba paveda Europos Komisijai, bendradarbiaujant su ECB ir, jei įmanoma, su TVF vesti derybas su konkrečia ESM nare dėl susitarimo memorandumo, kuriame būtų nustatytos finansinės paramos priemonės taikymo sąlygos, sudarymo. Susitarimo memorandume nurodomas trūkumų, kurie būtų šalinami, pavojingumas ir pasirinkta finansinės paramos priemonė. Kartu ESM vykdomasis direktorius rengia pasiūlymą dėl susitarimo dėl finansinės pagalbos programos, kuriame nustatomi finansiniai terminai ir sąlygos bei išdėstomos siūlomos priemonės ir kuris bus perduodamas tvirtinti Valdytojų tarybai.
Susitarimo memorandumas turi visiškai atitikti [ESV sutartyje] nustatytas ekonominės politikos koordinavimo priemones, be kita ko, visus Europos Sąjungos teisės aktus, įskaitant konkrečiai ESM narei skirtas nuomones, įspėjimus, rekomendacijas ar sprendimus.
4. Kai laikomasi 3 dalyje nurodytų sąlygų ir Valdytojų tarybai pritarus, susitarimo memorandumą ESM vardu pasirašo Europos Komisija.
5. Direktorių valdyba tvirtina susitarimą dėl finansinės pagalbos programos, kuriame išsamiai aprašomi planuojamos skirti paramos stabilumui finansiniai aspektai ir, prireikus, pirmos paramos dalies išmokėjimas.
<…>
7. Europos Komisijai, ECB ir, jei įmanoma, TVF pavedama stebėti, ar laikomasi finansinės paramos priemonei nustatytų sąlygų.“
2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumas
10 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumo 1.23–1.27 punktai „Cyprus Popular Bank ir Bank of Cyprus restruktūrizavimas ir pertvarkymas“ (toliau – ginčijami punktai) suformuluoti taip:
„1.23. Atlikus minėtą apskaitinės ir ekonominės vertės vertinimą paaiškėjo, kad du didžiausi Kipro bankai yra nemokūs. Siekdama ištaisyti šią padėtį vyriausybė įgyvendino plataus masto pertvarkymo ir restruktūrizavimo planą. Siekiant užkirsti kelią disbalanso didėjimui ateityje ir atkurti sektoriaus gyvybingumą, kartu išsaugant konkurenciją, buvo priimta keturių krypčių strategija nenaudojant mokesčių mokėtojų pinigų.
1.24. Pirma, buvo perleistas visas su Graikija susijęs turtas (įskaitant paskolas laivybos srityje) ir įsipareigojimai, atitinkamai nepalankaus scenarijaus atveju įvertinti 16,4 ir 15 mlrd. EUR. Su Graikija susijusį turtą ir įsipareigojimus įsigijo Piraeus Bank, kurio restruktūrizavimą tvarkys Graikijos valdžios institucijos. Perleidimas pagrįstas 2013 m. kovo 26 d. pasirašytu susitarimu. Kadangi turto apskaitinė vertė siekė 19,2 mlrd. EUR, dėl šio perleidimo iš esmės sumažėjo Graikijos ir Kipro tarpusavio pozicijų.
1.25. Dėl [Cyprus Popular Bank Public Co. Ltd; toliau – Cyprus Popular Bank] filialo Jungtinėje Karalystėje pažymėtina, kad visi indėliai buvo pervesti [Trapeza Kyprou Dimosia Etaireia Ltd (toliau – Bank of Cyprus)] patronuojamajai bendrovei Jungtinėje Karalystėje. Susijęs turtas įtrauktas į Bank of Cyprus turtą.
1.26. Antra, Bank of Cyprus pagal pirkimo ir perėmimo procedūrą perima su Kipru susijusį Cyprus Popular Bank turtą už tikrąją vertę, taip pat jo garantuojamus indėlius ir skubios paramos likvidumui padidinti poziciją už nominaliąją vertę. Negarantuojami Cyprus Popular Bank indėliai bus palikti pradinėje įstaigoje. Siekiama, kad perleisto turto vertė viršytų įsipareigojimų vertę taip, kad skirtumas atitiktų Cyprus Popular Bank atliekamą Bank of Cyprus rekapitalizavimą, lygų 9 % turto, įvertinto atsižvelgiant į perleistą riziką. Bank of Cyprus rekapitalizuojamas, kad programos pabaigoje būtų pasiektas 9 % pirmojo lygio kapitalo santykis neigiamo scenarijaus, nustatyto atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, atveju, o tai turėtų padėti atkurti pasitikėjimą ir normalizuoti finansavimo sąlygas. 37,5 % Bank of Cyprus laikomų negarantuojamų indėlių konvertavimu į A kategorijos akcijas, suteikiančias visas balsavimo teises ir teisę gauti dividendų, kartu su papildomais kapitalo įnašais iš pradinės Cyprus Popular Bank įstaigos patenkinama didžioji dalis kapitalo poreikių. Dalis likusių negarantuojamų Bank of Cyprus indėlių bus laikinai įšaldyta.
1.27. Trečia, siekiant užtikrinti kapitalizavimo tikslų įvykdymą, iki 2013 m. birželio mėn. pabaigos bus baigtas išsamesnis ir atnaujintas nepriklausomas Bank of Cyprus ir Cyprus Popular Bank turto vertinimas, kaip reikalaujama pagal bankų pertvarkymo sistemą. Šiuo tikslu ne vėliau kaip iki 2013 m. balandžio mėn. vidurio, konsultuojantis su Europos Komisija, ECB ir TVF, bus susitarta dėl įgaliojimų atlikti nepriklausomą vertinimą. Atlikus šį vertinimą, jeigu reikės, bus atliktas papildomas negarantuojamų indėlių konvertavimas į A kategorijos akcijas, siekiant užtikrinti, kad programos pabaigoje galėtų būti pasiektas 9 % pirmojo lygio kapitalo tikslas nepalankiausiomis sąlygomis. Jeigu Bank of Cyprus kapitalas, palyginti su šiuo tikslu, taps pernelyg didelis, bus atlikta atvirkštinė akcijų konvertavimo procedūra, kad indėlininkams būtų grąžinta suma, atitinkanti kapitalizacijos perviršį.“
Nacionalinė teisė
11 Pagal 2013 m. kovo 22 d. O peri exiyiansis pistotikon kai allon idrimaton nomos (Kredito ir kitų įstaigų pertvarkymo įstatymas; EE, I (I) priedas, Nr. 4379, 2013 3 22, toliau – 2013 m. kovo 22 d. įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį Kentriki Trapeza tis Kyprou (Kipro centrinis bankas, toliau – KCB) pavesta kartu su Ypourgeio Oikonomikon (Finansų ministerija) pertvarkyti įstaigas, kurioms taikomas minėtas įstatymas. Šiuo tikslu, pirma, 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad KCB, priimdamas dekretą, gali restruktūrizuoti įstaigos, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, skolas ir įsipareigojimus, įskaitant esamų ar būsimų bet kokios rūšies reikalavimų tai įstaigai pagrindinės sumos ar jos likučio sumažinimą, pakeitimą, tokių reikalavimų vykdymo termino atidėjimą ar novacijos jiems taikymą arba skolos vertybinių popierių konvertavimą į nuosavą kapitalą. Antra, šioje dalyje numatyta, kad „garantuotiems indėliams“, kaip jie suprantami pagal 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 2 straipsnio penktą pastraipą, šios priemonės netaikomos. Šalys sutaria, kad tai yra mažesni nei 100 000 EUR indėliai.
12 To peri diasosis me idia mesa tis Trapezas Kyprou Dimosias Etaireias Ltd Diatagma tou 2013, Kanonistiki Dioikitiki Praxi No. 103 (2013 m. Dekretas dėl gelbėjimo privačiomis Trapeza Kyprou Dimosia Etaireia Ltd lėšomis, Reguliavimo administracinis aktas, Nr. 103, EE, III(I) priedas, Nr. 4645, 2013 3 29, p. 769, toliau – Dekretas Nr. 103) numatyta rekapitalizuoti Bank of Cyprus, be kita ko, negarantuojamų indėlių turėtojų, jo akcininkų ir obligacijų turėtojų sąskaita, kad jis galėtų toliau teikti bankininkystės paslaugas. Taigi negarantuojami indėliai buvo konvertuoti į Bank of Cyprus akcijas (37,5 % kiekvieno negarantuojamo indėlio), vertybinius popierius, kuriuos Bank of Cyprus galėjo konvertuoti į akcijas arba į indėlius (22,5 % kiekvieno negarantuojamo indėlio), ir vertybinius popierius, kuriuos KCB galėjo konvertuoti į indėlius (40 % kiekvieno negarantuojamo indėlio). Šis dekretas, remiantis jo 10 punktu, įsigaliojo 2013 m. kovo 29 d. 6 val.
13 To Peri tis Polisis Orismenon Ergasion tis Cyprus Popular Bank Public Co. Ltd Diatagma tou 2013, Kanonistiki Dioikitiki Praxi No. 104 (2013 m. Dekretas dėl kai kurių Cyprus Popular Bank Public Co. Ltd veiklos sričių pardavimo, Reguliavimo administracinis aktas, Nr. 104, EE, III(I) priedas, Nr. 4645, 2013 3 29, p. 781, toliau – Dekretas Nr. 104) kartu taikomose 2 ir 5 punktų nuostatose numatyta 2013 m. kovo 29 d. 6 val. 10 min. tam tikrą Cyprus Popular Bank turtą ir įsipareigojimus perduoti Bank of Cyprus, įskaitant mažesnius nei 100 000 EUR indėlius. Didesni kaip 100 000 EUR indėliai buvo palikti Cyprus Popular Bank, kol jis bus likviduotas.
Faktinės bylos aplinkybės
14 2012 m. pirmaisiais mėnesiais kai kurie Kipre įsteigti bankai, įskaitant Cyprus Popular Bank ir Bank of Cyprus, patyrė finansinių sunkumų. Tada Kipro Respublika nusprendė, kad būtina juos rekapitalizuoti, ir šiuo klausimu pateikė Euro grupės pirmininkui prašymą skirti finansinę paramą iš EFSF arba ESM.
15 2012 m. birželio 27 d. deklaracijoje Euro grupė nurodė, kad prašomą finansinę paramą suteiktų EFSF arba ESM pagal makroekonominio koregavimo programą, kuri būtų nustatyta susitarimo memorandume, dėl kurio derėtųsi Europos Komisija kartu su Europos Centriniu Banku (ECB) ir Tarptautiniu valiutos fondu (TVF), viena šalis, ir Kipro valdžios institucijos, kita šalis.
16 2013 m. kovo mėn. Kipro Respublika ir kitos valstybės narės, kurių valiuta yra euro, pasiekė politinį susitarimą dėl susitarimo memorandumo projekto. 2013 m. kovo 16 d. deklaracijoje Euro grupė palankiai įvertino šį susitarimą ir nurodė kai kurias numatytas koregavimo priemones, įskaitant bankų indėlių mokesčio įvedimą. Euro grupė nurodė mananti, kad tokiomis aplinkybėmis iš esmės pagrįsta suteikti finansinę paramą, kuria gali būti užtikrintas Kipro ir euro zonos finansinis stabilumas, ir paragino suinteresuotąsias šalis paspartinti vykstančias derybas.
17 2013 m. kovo 18 d. Kipro Respublika nurodė uždaryti bankus 2013 m. kovo 19 ir 20 d. (tai buvo darbo dienos). Kipro valdžios institucijos nusprendė pratęsti bankų uždarymą iki 2013 m. kovo 28 d., kad būtų išvengta masinio indėlių atsiėmimo prie langelių.
18 2013 m. kovo 19 d. Kipro parlamentas atmetė Kipro vyriausybės įstatymo projektą dėl mokesčio už visus Kipro bankų indėlius įvedimo. Todėl Kipro vyriausybė parengė naują projektą, kuriame numatyta restruktūrizuoti tik du bankus – Bank of Cyprus ir Cyprus Popular Bank. Šis parlamentas priėmė 2013 m. kovo 22 d. įstatymą.
19 2013 m. kovo 25 d. deklaracijoje Euro grupė nurodė, kad su Kipro valdžios institucijomis pasiekė susitarimą dėl esminių būsimos makroekonominio koregavimo programos, kurią remia visos valstybės narės, kurių valiuta yra euro, ir Komisija, ECB ir TVF, elementų. Be to, Euro grupė palankiai įvertino šios deklaracijos priede nurodytus finansų sektoriaus restruktūrizavimo planus.
20 2013 m. kovo 25 d. KCB valdytojas pradėjo Bank of Cyprus ir Cyprus Popular Bank sanavimo procedūrą. 2013 m. kovo 29 d. šiuo tikslu remiantis 2013 m. kovo 22 d. įstatymu paskelbti dekretai Nr. 103 ir Nr. 104.
21 Įsigaliojus šiems dekretams apeliantai turėjo indėlių Bank of Cyprus arba Cyprus Popular Bank. Pritaikius šiuose dekretuose numatytas priemones labai sumažėjo šių indėlių vertė; apeliantai tiksliai apskaičiavo šį sumažėjimą.
22 Per 2013 m. balandžio 24 d. posėdį ESM valdytojų taryba:
– remdamasi ESM vykdomojo direktoriaus siūlymu nusprendė suteikti Kipro Respublikai paramą stabilumui finansinės paramos priemonės forma,
– patvirtino susitarimo memorandumo projektą, dėl kurio susitarė Komisija, bendradarbiaudama su ECB ir TVF, ir Kipro Respublika,
– įpareigojo Komisiją pasirašyti šį memorandumą ESM vardu.
23 2013 m. balandžio 26 d. Kipro Respublikos finansų ministras, KCB valdytojas ir Komisijos pirmininko pavaduotojas O. Rehn ESM vardu pasirašė susitarimo memorandumą.
24 2013 m. gegužės 8 d. ESM direktorių valdyba patvirtino susitarimą dėl finansinės paramos priemonės ir pasiūlymą dėl pirmosios paramos dalies mokėjimo Kipro Respublikai sąlygų. Ši dalis buvo išskaidyta į du mokėjimus, o jie atlikti atitinkamai 2013 m. gegužės 13 d. (2 mlrd. EUR) ir 2013 m. birželio 26 d. (1 mlrd. EUR). Antroji paramos dalis (1,5 mlrd. EUR) išmokėta 2013 m. rugsėjo 27 d.
Procesai Bendrajame Teisme ir skundžiamos nutartys
25 Ieškovai pareiškė tris ieškinius (Bendrojo Teismo kanceliarija juos gavo 2013 m. gegužės 24 d.), kuriais prašė:
– nurodyti Komisijai ir ECB sumokėti jiems kompensaciją, lygią jų atitinkamų indėlių vertės sumažėjimui,
– „be to ir (arba) papildomai“ panaikinti ginčijamus punktus ir
– skubiai išnagrinėti ieškinį ir, kol jis bus išnagrinėtas, „pagal [SESV 279] straipsnį taikyti būtinas laikinąsias apsaugos priemones siekiant apsaugoti [jų] poziciją <...> nedarant poveikio [Kipro Respublikai] suteiktai paramai stabilumui“.
26 Atskirais dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2013 m. rugsėjo 24 d. ir spalio 1 d.) Komisija ir ECB, remdamiesi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus.
27 Skundžiamomis nutartimis Bendrasis Teismas atmetė visus ieškinius kaip iš dalies nepriimtinus ir iš dalies akivaizdžiai teisiškai nepagrįstus.
Šalių reikalavimai
28 Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamas nutartis dėl pirmųjų dviejų reikalavimų pirmojoje instancijoje, t. y. prašymo atlyginti žalą ir (arba) panaikinti ginčijamus punktus, ir
– grąžinti bylas Bendrajam Teismui.
29 Komisija ir ECB Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinius skundus ir
– priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
30 2015 m. rugpjūčio 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑8/15 P–C‑10/15 P sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.
Dėl apeliacinių skundų
31 Grįsdami apeliacinius skundus apeliantai nurodo pagrindą, susijusį su Bendrojo Teismo padarytomis klaidomis vertinant Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygas.
32 Komisija ir ECB teigia, kad apeliaciniai skundai yra nepriimtini, ir pažymi, kad bet kuriuo atveju grindžiant apeliacinius skundus nurodytą pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl priimtinumo
33 Komisija ir ECB teigia, jog apeliaciniai skundai yra nepriimtini dėl to, kad apeliantai iš esmės tik pakartoja pagrindus ir argumentus, kuriuos jau pateikė Bendrajame Teisme, ir kad jie ginčija faktinio pobūdžio vertinimus, atliktus Bendrojo Teismo, kiek tai susiję su pateiktais skirtingais įrodymais.
34 Šiuo klausimu reikia priminti, kad remiantis SESV 256 straipsniu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa apeliacinis skundas paduodamas tik dėl teisės klausimų ir turi būti pagrįstas pagrindais, susijusiais su Bendrojo Teismo jurisdikcijos nebuvimu, procedūros pažeidimais Bendrajame Teisme, kurie daro poveikį apelianto interesams, arba Bendrojo Teismo padarytu Sąjungos teisės pažeidimu (žr., be kita ko, 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑192/13 P, EU:C:2014:2156, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
35 Be to, iš SESV 256 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio 2 dalies matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti aiškiai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą (žr., be kita ko, 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 34 punktą ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑192/13 P, EU:C:2014:2156, 43 punktą).
36 Konkrečiai, šio reglamento 169 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad pagrinduose ir teisiniuose argumentuose, kuriais remiamasi, būtų tiksliai nurodomi ginčijami Bendrojo Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies punktai.
37 Taigi iš šių nuostatų kylančių motyvavimui taikomų reikalavimų neatitinka apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami ar pažodžiui atpasakojami Bendrajame Teisme pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai, įskaitant pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis, kuriuos šis teismas aiškiai atmetė. Iš tikrųjų toks apeliacinis skundas yra vien prašymas iš naujo išnagrinėti Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį, o tai nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją (žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑192/13 P, EU:C:2014:2156, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
38 Tačiau jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami per apeliacinį procesą. Iš tikrųjų, jeigu apeliantas negalėtų taip grįsti apeliacinio skundo Bendrajame Teisme naudotais ieškinio pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės (žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑192/13 P, EU:C:2014:2156, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
39 Nagrinėjamu atveju apeliantai nurodytu pagrindu siekia įrodyti, kad skundžiamose nutartyse nenurodyti motyvai arba jie yra nepakankami, ir paneigti Bendrojo Teismo aiškiai pateiktą atsakymą į teisės klausimus, o jie gali būti Teisingumo Teismo kontrolės per apeliacinį procesą dalykas.
40 Be to, nors tiesa, kad apeliantų apeliaciniuose skunduose pateiktų argumentų struktūrai trūksta tikslumo, reikia konstatuoti, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalį juose nurodyti skundžiamų nutarčių ginčijami motyvuojamosios dalies punktai ir teisiniai argumentai, leidžiantys Teisingumo Teismui atlikti teisinę teisėtumo kontrolę.
41 Darytina išvada, kad apeliaciniai skundai yra priimtini.
Dėl esmės
Apeliantų argumentai
42 Apeliantai kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą, kai jis skundžiamų nutarčių 45 punkte tik nusprendė, kad Komisijai ir ECB pavestos funkcijos neapima jokios sprendimų priėmimo galios. Tai padaręs Bendrasis Teismas pažeidė ESM sutarties 13 straipsnio 4 dalį, neatsižvelgdamas į tai, kad Komisija pasirašė 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumą, nors jame yra neteisėta sąlyga. Taigi iš tikrųjų atsakingi už atitinkamų Kipro bankų gelbėjimą privačiomis lėšomis yra Komisija ir ECB.
43 Šiuo klausimu apeliantai pažymi, kad jie Bendrajame Teisme tvirtino, jog tikroji jų indėlių vertės sumažėjimo priežastis yra finansinės paramos priemonės suteikimo Kipro Respublikai sąlygos ir tai, kaip Komisija ir ECB reikalavo šių sąlygų. Iš tiesų ši valstybė narė buvo priversta Komisijos ir ECB priimti dekretus Nr. 103 ir Nr. 104, vadovaujant šių institucijų pareigūnams, skubiai įsikišusiems šiuo tikslu. Apeliantai nurodo, kad Kipro Respublika pateikė prašymą dėl finansinės paramos priemonės siekdama rekapitalizuoti Cyprus Popular Bank ir Bank of Cyprus, o ne juos pertvarkyti per anksti naudojant gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę. Anot apeliantų, priešingai, Komisijos ir ECB pradinė pozicija buvo ta, kad reikia taikyti šią priemonę.
44 Apeliantai kaltina Bendrąjį Teismą nepateikus atsakymo į jų argumentus, kuriais siekta įrodyti, kad šių institucijų vaidmuo buvo lemiamas priimant 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumą, taigi ir padarius finansinių nuostolių, susijusių su Bank of Cyprus rekapitalizavimu ir Cyprus Popular Bank likvidavimu.
45 Apeliantai taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nagrinėdamas jų argumentą, jog Komisija neužtikrino, kad 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumas būtų suderinamas su Sąjungos teise.
46 Taigi apeliantai kaltina Bendrąjį Teismą tinkamai neatsižvelgus į tariamą Komisijos neveikimą, nors pagal 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:756) 164 punktą ESM sutartimi Komisijai pavesti uždaviniai jai suteikia galimybę, kaip numatyta jos 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse, užtikrinti ESM sudarytų susitarimo memorandumų suderinamumą su Sąjungos teise, o pagal to sprendimo 174 punktą, remiantis šios sutarties 13 straipsnio 3 dalimi, susitarimo memorandumas, dėl kurio susitariama su valstybe nare, prašančia paramos stabilumui, turi būti visiškai suderinamas su Sąjungos teise. Taigi Teisingumo Teismas pažymėjo, kad finansinės paramos priemonės sąlygos turi atitikti Sąjungos teisę.
47 Tačiau gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės, kaip antai nurodytosios ginčijamuose punktuose, taikymas yra akivaizdus nuosavybės teisės pažeidimas, prieštaraujantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 1 daliai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, 1 papildomojo protokolo 1 straipsniui.
48 Komisija ir ECB ginčija apeliantų pateiktų argumentų pagrįstumą.
Teisingumo Teismo vertinimas
49 Nurodytame apeliacinio skundo pagrinde apeliantai ginčija Bendrojo Teismo vertinimą dėl Komisijos ir ECB vaidmens priimant 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumą. Visų pirma jie teigia, kad šios institucijos yra tikrieji Kipre įgyvendinto gelbėjimo privačiomis lėšomis autoriai ir kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nagrinėdamas jų argumentą, pagal kurį Komisija neužtikrino, kad 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumas atitiktų Sąjungos teisę.
50 Šis pagrindas susijęs, pirma, su skundžiamų nutarčių 44–47 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumo priėmimą inicijavo ne Komisija ir ECB, todėl nurodė, kad neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl ieškinių atlyginti žalą, kiek jie pagrįsti ginčijamų punktų neteisėtumu. Jis susijęs, antra, su skundžiamų nutarčių 48–54 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad ieškovai neįrodė, jog žalą, kurią jie mano patyrę, sukėlė Komisijos tariamos pareigos užtikrinti 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumo suderinamumą su Sąjungos teise pažeidimas.
51 Bendrasis Teismas skundžiamų nutarčių 44 punkte pažymėjo, kad šį susitarimo memorandumą bendrai priėmė ESM ir Kipro Respublika ir kad, kaip matyti iš ESM sutarties 13 straipsnio 4 dalies, Komisija pasirašė šį susitarimo memorandumą tik ESM vardu. Be to, remdamasis 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:756) 161 punktu, jis šių nutarčių 45 punkte priminė, kad nors ESM sutartimi Komisijai ir ECB pavestos tam tikros užduotys, susijusios su šios sutarties tikslų įgyvendinimu, pirma, pagal ESM sutartį Komisijai ir ECB skirtomis funkcijomis nesuteikiama kompetencija priimti sprendimus ir, antra, šių dviejų institucijų atliekami veiksmai pagal šią sutartį įpareigoja tik ESM.
52 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš 2012 m. birželio 27 d. Euro grupės deklaracijos, Komisija ir ECB buvo atsakingi už derybas su Kipro valdžios institucijomis dėl Susitarimo memorandume ketintos įtvirtinti makroekonominio koregavimo programos. Dalyvaudami derybose su Kipro valdžios institucijomis, pateikdami techninę ekspertizę, teikdami konsultacijas ir rekomendacijas Komisija ir ECB veikė neviršydami įgaliojimų, jiems suteiktų pagal ESM sutarties 13 straipsnio 3 dalį. Tačiau toks Komisijos ir ECB dalyvavimas, kaip numatyta šioje nuostatoje, procedūroje, kuriai baigiantis pasirašytas 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumas, neleidžia jo laikyti šių institucijų aktu.
53 Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:756) 161 punkte, pagal ESM sutartį Komisijai ir ECB pavestos funkcijos, kad ir kokios svarbios jos yra, neapima kompetencijos priimti sprendimus. Be to, šių dviejų institucijų atliekami veiksmai pagal tą pačią sutartį įpareigoja tik ESM.
54 Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 53 punkte, tai, kad viena ar kelios Sąjungos institucijos gali atlikti tam tikrą vaidmenį pagal ESM, nepakeičia ESM aktų, nepatenkančių į Sąjungos teisinę sistemą, pobūdžio.
55 Tačiau, nors tokia išvada gali turėti įtakos ieškinio dėl panaikinimo, kurį galima pareikšti remiantis SESV 263 straipsniu, priimtinumo sąlygoms, ji nepanaikina galimybės kaltinti Komisijos ir ECB neteisėtais veiksmais, tam tikrais atvejais susijusiais su susitarimo memorandumo priėmimu ESM vardu, siekiant pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą ir trečią pastraipas.
56 Šiuo klausimu primintina, kad pagal ESM sutartį Komisijai ir ECB skirtais uždaviniais neiškreipiami ES ir ESV sutartimis šioms institucijoms suteikti įgaliojimai (2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 162 punktas).
57 Konkrečiai kalbant apie Komisiją, iš ESS 17 straipsnio 1 dalies matyti, kad ji „remia bendruosius Sąjungos interesus“ ir „prižiūri Sąjungos teisės taikymą“ (2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 163 punktas).
58 Be to, ESM sutartimi skirtais uždaviniais Komisija įpareigojama, kaip numatyta tos sutarties 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse, kontroliuoti ESM sudarytų susitarimo memorandumų suderinamumą su Sąjungos teise (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 164 punktą).
59 Todėl, kaip Komisija pati pripažino atsakydama į per posėdį pateiktą klausimą, ši institucija pagal ESM sutartį išsaugo Sutarčių sergėtojos vaidmenį, numatytą ESS 17 straipsnio 1 dalyje, o tai reiškia, kad ji neturėtų pasirašyti susitarimo memorandumo, jeigu ji abejotų jo suderinamumu su Sąjungos teise.
60 Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas ir taikydamas SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą ir trečią pastraipas, kai skundžiamų nutarčių 46 ir 47 punktuose nusprendė, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio dėl žalos atlyginimo, pagrįsto ginčijamų punktų neteisėtumu, remdamasis vien konstatavimu, kad šių punktų priėmimas formaliai nepriskirtinas nei Komisijai, nei ECB.
61 Todėl reikia pritarti apeliaciniams skundams ir panaikinti skundžiamas nutartis.
Dėl ieškinių Bendrajame Teisme
62 Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas panaikinamas, Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti. Šis atvejis yra būtent toks.
63 Iš tiesų Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl apeliantų prašymo pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą ir trečią pastraipas atlyginti žalą, tariamai patirtą, pirma, dėl to, kad Komisija ir ECB į 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumą įtraukė ginčijamus punktus, ir, antra, dėl Komisijos neveikimo pažeidžiant pareigą užtikrinti, kad priimant šį susitarimo memorandumą jis atitiktų Sąjungos teisę.
64 Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos deliktinės atsakomybės, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, atsiradimas siejamas su visų sąlygų įvykdymu, t. y. veiksmų, kuriais kaltinama Sąjungos institucija, neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp institucijos veiksmų ir nurodytos žalos buvimu (2014 m. spalio 14 d. Sprendimo Giordano / Komisija, C‑611/12 P, EU:C:2014:2282, 35 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
65 Dėl pirmosios sąlygos pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau ne kartą nurodė, jog reikia, kad būtų nustatytas pakankamai akivaizdus privatiems asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimas (žr., be kita ko, 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 42 punktą ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Nikolaou / Audito Rūmai, C‑220/13 P, EU:C:2014:2057, 53 punktą).
66 Šiuo atveju teisės norma, kurios laikymosi neužtikrinus priimant 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumą apeliantai kaltina Komisiją, yra Chartijos 17 straipsnio 1 dalis. Ši nuostata, kurioje nurodyta, kad bet kuris asmuo turi teisę naudotis teisėtai įgyto turto nuosavybe, yra teisės norma, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims.
67 Be to, reikia pažymėti, kad nors valstybės narės neįgyvendina Sąjungos teisės pagal ESM sutartį, o tai reiškia, kad Chartija joms netaikytina šiomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 178–181 punktus), Chartija taikytina Sąjungos institucijoms, įskaitant, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 85 punkte, atvejus, kai jos veikia už Sąjungos teisinės sistemos ribų. Be to, priimant susitarimo memorandumą, kaip antai 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumą, Komisija pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį, kurioje jai numatytas bendras uždavinys prižiūrėti Sąjungos teisės taikymą, ir pagal ESM sutarties 13 straipsnio 3 ir 4 dalis, kuriomis ji įpareigota kontroliuoti ESM sudarytų susitarimo memorandumų atitiktį Sąjungos teisei (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 163 ir 164 punktus), privalo užtikrinti, kad toks memorandumas būtų suderinamas su Chartijoje įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis.
68 Todėl reikia išnagrinėti, ar Komisija prisidėjo prie pakankamai akivaizdaus apeliantų nuosavybės teisės, kaip ji suprantama pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį, pažeidimo priimant 2013 m. balandžio 26 d. Susitarimo memorandumą.
69 Šiuo aspektu reikia priminti, kad nuosavybės teisė, užtikrinama šia Chartijos nuostata, nėra absoliuti teisė ir gali būti nustatyti naudojimosi ja apribojimai, pagrįsti Sąjungos siekiamais bendrojo intereso tikslais (žr. 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, EU:C:2011:735, 113 punktą ir 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Bank of Industry and Mine / Taryba, C‑358/15 P, EU:C:2016:338, 55 punktą).
70 Todėl, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, gali būti nustatyti naudojimosi nuosavybės teise apribojimai, jeigu šie apribojimai iš tikrųjų atitinka siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingi ir neleistini veiksmai, keliantys grėsmę pačiai užtikrinamos teisės esmei (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, EU:C:2011:735, 114 punktą ir 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Bank of Industry and Mine / Taryba, C‑358/15 P, EU:C:2016:338, 56 punktą).
71 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš ESM sutarties 12 straipsnio, susitarimo memorandumo, kaip antai priimtojo po derybų tarp Kipro valdžios institucijų ir, be kita ko, Komisijos, priėmimas atitinka Sąjungos siekiamą bendrojo intereso tikslą, t. y. užtikrinti visos euro zonos bankų sistemos stabilumą.
72 Iš tiesų finansinės paslaugos yra esminės Sąjungos ekonomikoje. Bankai ir kredito įstaigos yra pagrindinis įvairiose rinkose veikiančių įmonių finansavimo šaltinis. Be to, bankai dažnai glaudžiai susiję tarpusavyje, daugelis jų vykdo veiklą tarptautiniu lygmeniu. Dėl šios priežasties vieno ar kelių bankų finansiniai sunkumai gali greitai išplisti į kitus atitinkamos valstybės narės ar kitų valstybių narių bankus. Dėl to kyla rizika, kad neigiamą šalutinį poveikį patirs ir kiti ekonomikos sektoriai (2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 50 punktas).
73 Nagrinėjamu atveju ginčijamuose punktuose nurodytose priemonėse numatyta, be kita ko, kad Bank of Cyprus perims Cyprus Popular Bank garantuojamus indėlius, 37,5 % Bank of Cyprus negarantuojamų indėlių bus konvertuota į akcijas, suteikiančias visas balsavimo teises ir teisę gauti dividendų, ir kad kita dalis šių negarantuojamų indėlių bus laikinai įšaldyta, nurodžius, kad jeigu Bank of Cyprus kapitalas, palyginti su minimalaus 9 % nuosavo kapitalo lygio nepalankiausiomis sąlygomis tikslu, taps pernelyg didelis, bus atliktas akcijų išpirkimas, kad negarantuotų indėlių savininkams būtų grąžinta suma, atitinkanti kapitalizacijos perviršį.
74 Atsižvelgiant į tikslą užtikrinti euro zonos bankų sistemos stabilumą ir į neišvengiamą finansinių nuostolių riziką, kurią būtų patyrę dviejų atitinkamų bankų indėlininkai šių bankų bankroto atveju, tokios priemonės nėra neproporcingi ir neleistini veiksmai, keliantys grėsmę pačiai apeliantų nuosavybės teisės esmei. Todėl jos negali būti laikomos nepagrįstais šios teisės apribojimais (pagal analogiją žr. 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C‑20/00 ir C‑64/00, EU:C:2003:397, 79–86 punktus).
75 Atsižvelgiant į šias aplinkybes, negalima teigti, kad leisdama priimti ginčijamus punktus Komisija prisidėjo prie apeliantų nuosavybės teisės, užtikrinamos Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo.
76 Darytina išvada, kad šiuo atveju netenkinama pirmoji Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, todėl apeliantų prašymus atlyginti žalą reikia atmesti kaip teisiškai nepagrįstus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
77 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Teisingumo Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
78 Kadangi apeliaciniai skundai yra patenkinti, tačiau ieškiniai – atmesti, Ledra Advertising, Andreas Eleftheriou, Eleni Eleftheriou, Lilia Papachristofi, Christos Theophilou ir Eleni Theophilou, taip pat Komisija ir ECB padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2014 m. lapkričio 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartis: Nutartį Ledra Advertising / Komisija ir ECB (T‑289/13, EU:T:2014:981), Nutartį Eleftheriou ir Papachristofi / Komisija ir ECB (T‑291/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:978) ir Nutartį Theophilou / Komisija ir ECB (T‑293/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:979).
2. Atmesti Bendrajame Teisme pareikštus ieškinius bylose T‑289/13, T‑291/13 ir T‑293/13.
3. Ledra Advertising Ltd, Andreas Eleftheriou, Eleni Eleftheriou, Lilia Papachristofi, Christos Theophilou, Eleni Theophilou, Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas (ECB) kiekvienas padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese.
Parašai.