BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. vasario 5 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Iranui taikomos ribojamosios priemonės siekiant užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui – Lėšų įšaldymas – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Akivaizdi vertinimo klaida“
Byloje T‑494/10
Bank Saderat Iran, įsteigtas Teherane (Iranas), iš pradžių atstovaujamas solisitorių S. Gadhia ir S. Ashley, QC D. Anderson ir baristerio R. Blakeley, vėliau Gadhia, Ashley, Blakeley ir QC D. Wyatt ir galiausiai Ashley, Blakeley, Wyatt, solisitorių S. Jeffrey ir A. Irvine,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bishop ir R. Liudvinaviciute-Cordeiro,
atsakovę,
palaikomą
Europos Komisijos, atstovaujamos S. Boelaert ir M. Konstantinidis,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimą 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39), 2010 m. liepos 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 668/2010, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalis (OL L 195, p. 25), 2010 m. spalio 25 d. Tarybos sprendimą 2010/644/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 281, p. 81), 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 423/2007 (OL L 281, p. 1), 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimą 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 319, p. 71), 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 319, p. 11), ir 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1), kiek šie aktai susiję su ieškovu,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir M. van der Woude,
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. gegužės 23 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovas Bank Saderat Iran yra Irano komercinis bankas.
2 Ši byla yra susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant paveikti Irano Islamo Respubliką, kad ji nutrauktų branduolinę veiklą, keliančią branduolinių ginklų platinimo riziką, ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimas).
3 2010 m. liepos 26 d. ieškovo pavadinimas įtrauktas į subjektų, dalyvaujančių branduolinių ginklų platinimo veikloje, sąrašą, esantį 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39), II priede.
4 Todėl ieškovo pavadinimas 2010 m. liepos 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 668/2010, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis (OL L 195, p. 25), įtrauktas į 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, p. 1) V priedo sąrašą. Dėl šio įtraukimo į sąrašą įšaldytos ieškovo lėšos ir ekonominiai ištekliai.
5 Sprendime 2010/413 Europos Sąjungos Taryba nurodė šiuos motyvus:
„Bank Saderat yra Irano valstybinis bankas (94 % nuosavybės teise priklauso Irano vyriausybei). Bank Saderat teikė finansines paslaugas subjektams, vykdantiems pirkimą, susijusį su Irano branduolinių ir balistinių raketų programomis, įskaitant subjektus, įtrauktus į sąrašą pagal [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos] rezoliuciją 1737. Dar 2009 m. kovo mėn. Bank Saderat administravo [Organisation des industries de la défense] (kuriai pagal [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos] rezoliuciją 1737 nustatytos sankcijos) ir [Iran Electronics Industries] mokėjimus ir akredityvus. 2003 m. Bank Saderat administravo akredityvą Irano su branduoline veikla susijusios Mesbah Energy Company vardu (kuriai vėliau pagal [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos] rezoliuciją 1737 nustatytos sankcijos).“
6 Įgyvendinimo reglamente Nr. 668/2010 nurodyti tokie patys motyvai kaip ir Sprendime 2010/413.
7 2010 m. liepos 27 d. raštu Taryba informavo ieškovą, kad jo pavadinimas įtrauktas į Sprendimo 2010/413 II priedo sąrašą ir Reglamento Nr. 423/2007 V priedo sąrašą.
8 2010 m. rugpjūčio 18 ir 25 d. ir rugsėjo 2, 9 bei 30 d. raštais ieškovas paprašė Tarybos jam perduoti duomenis, kuriais ji rėmėsi nustatydama jam taikytinas ribojamąsias priemones. 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu jis taip pat paprašė Tarybos peržiūrėti sprendimą įtraukti jį į Sprendimo 2010/413 II priedo sąrašą ir Reglamento Nr. 423/2007 V priedo sąrašą.
9 Ieškovo pavardė liko įtraukta į Sprendimo 2010/413 II priedą 2010 m. spalio 25 d. Sprendimu 2010/644/BUSP, kuriuo iš dalies pakeistas Sprendimas 2010/413 (OL L 281, p. 81). Nurodyti šie motyvai:
„Bank Saderat“ yra Irano bankas, kurio dalis nuosavybės teise priklauso Irano vyriausybei. „Bank Saderat“ teikė finansines paslaugas subjektams, vykdantiems pirkimą, susijusį su Irano branduolinių ir balistinių raketų programomis, įskaitant subjektus, įtrauktus į sąrašą pagal [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos] rezoliuciją 1737. Dar 2009 m. kovo mėn. „Bank Saderat“ administravo [Organisation des industries de la défense] (kuriai pagal [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos] rezoliuciją 1737 [(2006)] nustatytos sankcijos) ir [Iran Electronics industries] mokėjimus ir akredityvus. 2003 m. „Bank Saderat“ administravo akredityvą Irano su branduoline veikla susijusios „Mesbah Energy Company“ (kuriai vėliau pagal [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos] rezoliuciją 1737 nustatytos sankcijos) vardu.“
10 Reglamentą Nr. 423/2007 panaikinus 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 281, p. 1), ieškovo pavadinimą Taryba įtraukė į pastarojo reglamento VIII priedą. Todėl ieškovo lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldyti pagal šio reglamento 16 straipsnio 2 dalį.
11 Reglamente Nr. 961/2010 nurodyti motyvai iš esmės yra tokie patys kaip ir Sprendime 2010/644 nurodyti motyvai.
12 2010 m. spalio 28 d. raštu Taryba atsakė į ieškovo 2010 m. rugsėjo 15 laišką ir nurodė, kad po peržiūros atmetė ieškovo prašymą išbraukti jo pavadinimą iš Sprendimo 2010/413 II priedo sąrašo ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedo sąrašo. Šiuo klausimu ji nurodė, jog nesutinka su ieškovo nuomone, kad jo veikla, susijusi su akredityvais, negali prisidėti prie branduolinių ginklų platinimo. Atsakydama į ieškovo prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga, Taryba jam perdavė valstybių narių pateiktų dviejų pasiūlymų nustatyti ribojamąsias priemones kopijas.
13 Pridėdama prie tripliko Taryba ieškovui perdavė valstybės narės pateikto trečiojo pasiūlymo nustatyti ribojamąsias priemones kopiją.
14 Ieškovo įtraukimui į Sprendimo 2010/413 II priedą ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedą neturėjo įtakos 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimo 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 319, p. 71), ir 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 319, p. 11), įsigaliojimas.
15 Kadangi Reglamentas Nr. 961/2010 buvo panaikintas 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 88, p. 1), Taryba įtraukė ieškovo pavadinimą į šio reglamento IX priedą. Nurodyti tokie patys motyvai kaip ir Sprendime 2010/644. Todėl ieškovo lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldyti pagal minėto reglamento 23 straipsnio 2 dalį.
Procesas ir šalių reikalavimai
16 Ieškovas šią bylą pradėjo ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. spalio 7 dieną.
17 Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. lapkričio 5 d., ieškovas pakeitė savo reikalavimus priėmus Sprendimą 2010/644 ir Reglamentą Nr. 961/2010.
18 Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. sausio 14 d., Europos Komisija paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. 2011 m. kovo 8 d. nutartimi Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą.
19 Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. vasario 10 d., ieškovas, pirma, pakeitė savo reikalavimus priėmus Sprendimą 2011/783 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ir, antra, paprašė, kad prireikus ginčijami aktai būtų panaikinti neatidedant panaikinimo įsigaliojimo.
20 Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. balandžio 27 d., ieškovas pakeitė savo reikalavimus priėmus Reglamentą Nr. 267/2012.
21 Atsižvelgdamas į teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus ir raštu pateikė klausimus. Šalys šiuos prašymus įvykdė.
22 Per 2012 m. gegužės 23 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
23 2012 m. rugsėjo 4 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) nutartimi iš naujo pradėta žodinė proceso dalis, siekiant papildyti bylą ieškovo pastabomis dėl 2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Akhras prieš Tarybą [C‑110/12 P(R), nepaskelbta Rinkinyje] ir gauti kitų šalių pastabas. Žodinė proceso dalis vėl baigta 2012 m. spalio 4 d.
24 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti, neatidedant panaikinimo įsigaliojimo, Sprendimo 2010/413 II priedo B lentelės 7 punktą, Įgyvendinimo reglamento Nr. 668/2010 priedo B lentelės 5 punktą, Sprendimo 2010/644 priedo I antraštinės dalies B lentelės 7 punktą, Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedo B lentelės 7 punktą, Sprendimą 2011/783, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priedo I antraštinės dalies B lentelės 7 punktą, kiek šie aktai susiję su juo,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
25 Taryba ir Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
26 Ieškovas remiasi trimis ieškinio pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti, jo teisės į gynybą ir veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie jam taikytinų ribojamųjų priemonių nustatymą. Trečiasis pagrindas susijęs su jo teisės į nuosavybę ir proporcingumo principo pažeidimu.
27 Taryba ir Komisija ginčija ieškovo pateiktų ieškinio pagrindų pagrįstumą. Be to, jos visų pirma tvirtina, kad, kaip Irano valstybės institucija, ieškovas negali remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis.
28 Prieš nagrinėjant skirtingus ieškinio pagrindus ir šalių pateiktus argumentus reikia nagrinėti ieškovo prašymų pakeisti reikalavimus priimtinumą.
Dėl ieškovo reikalavimų pakeitimo
29 Kaip matyti iš šio sprendimo 9, 10 ir 15 punktų, pareiškus ieškinį Sprendimo 2010/413 II priedo sąrašas pakeistas nauju sąrašu, nustatytu Sprendimu 2010/644, o Reglamentas Nr. 423/2007, iš dalies pakeistas Įgyvendinimo reglamentu Nr. 668/2010, panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 961/2010, kuris pats pakeistas ir panaikintas Reglamentu Nr. 267/2012. Be to, Sprendimo 2011/783 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 1245/2011 konstatuojamosiose dalyse Taryba aiškiai konstatavo, kad išsamiai iš naujo apsvarstė Sprendimo 2010/413 II priedą ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedą ir padarė išvadą, jog asmenims, subjektams ir organizacijoms, vienas iš kurių yra ieškovas, ir toliau turi būti taikomos ribojamosios priemonės. Ieškovas pakeitė savo pradinius reikalavimus taip, kad jo ieškiniu, be Sprendimo 2010/413 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 668/2010, siekiama panaikinti ir Sprendimą 2010/644, Reglamentą Nr. 961/2010, Sprendimą 2011/783, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ir Reglamentą Nr. 267/2012 (toliau visi kartu – ginčijami aktai). Taryba ir Komisija nepareiškė prieštaravimų dėl šio pakeitimo.
30 Šiuo klausimu reikia priminti, kad jeigu vykstant procesui sprendimas ar reglamentas, kuris tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu, pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, jis turėtų būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui pakeisti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Iš tiesų, jeigu iš ieškovo būtų reikalaujama pareikšti naują ieškinį, tai prieštarautų tinkamam teisingumo vykdymui ir proceso ekonomiškumo reikalavimui. Be to, būtų neteisinga, jeigu atitinkama institucija, atsikirsdama į Sąjungos teisme pateiktame ieškinyje pareikštus kaltinimus dėl teisės akto, galėtų iš dalies pakeisti ginčijamą aktą ar jį pakeisti kitu aktu, ir remtis šiuo pakeitimu procese taip, kad kita šalis netektų galimybės taikyti savo pradinius reikalavimus ir ieškinio pagrindus vėlesniam aktui arba dėl jo pateikti papildomus reikalavimus ir ieškinio pagrindus (pagal analogiją žr. 2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą, T‑256/07, Rink. p. II‑3019, 46 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
31 Ta pati išvada taikytina aktams, kaip antai Sprendimui 2011/783 ir Įgyvendinimo reglamentui Nr. 1245/2011, kuriais pripažįstama, kad iš naujo apsvarsčius, kaip tai aiškiai nustatyta pačiame sprendime ar reglamente, sprendimas ar reglamentas turi būti ir toliau tiesiogiai ir konkrečiai taikomas tam tikriems asmenims.
32 Todėl nagrinėjamu atveju reikia manyti, kad ieškovo prašymas panaikinti Sprendimą 2010/644, Reglamentą Nr. 961/2010, Sprendimą 2011/783, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ir Reglamentą Nr. 267/2012, kiek šie aktai su juo susiję (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 30 punkte minėto Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą 47 punktą), yra priimtinas.
Dėl ieškovo galimybės remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis
33 Taryba ir Komisija tvirtina, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisę, juridiniai asmenys, kurie yra trečiosios valstybės institucijos, negali remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis. Kadangi, anot jų, ieškovas yra Irano valstybės institucija, jam taikytina ši taisyklė.
34 Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (OL C 83, 2010, p. 389), nei Sutartyse nenumatytos nuostatos, pagal kurias juridiniams asmenims, kurie yra valstybių institucijos, netaikoma pagrindinių teisių apsauga. Priešingai, šios chartijos nuostatomis, kurios yra svarbios atsižvelgiant į ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus, visų pirma jos 17, 41 ir 47 straipsniais, užtikrinamos „kiekvieno“ asmens teisės; ši formuluotė apima juridinius asmenis, kaip antai ieškovą.
35 Tačiau Taryba ir Komisija šiomis aplinkybėmis remiasi 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 34 straipsniu, pagal kurį vyriausybinių organizacijų pateikti ieškiniai nepriimtini Europos Žmogaus Teisių Teisme.
36 Tačiau, pirma, EŽTK 34 straipsnis yra procesinė nuostata, kuri netaikytina procesams Sąjungos teisme. Antra, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šia nuostata siekiama išvengti, kad valstybė, EŽTK šalis, kartu būtų ieškovė ir atsakovė šiame teisme (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. EŽTT sprendimo Compagnie de navigation de la République islamique d’Iran prieš Turkiją, Recueil des arrêts et décisions 2007-V, 81 punktą). Šis argumentas netaikytinas šioje byloje.
37 Taryba ir Komisija taip pat tvirtina, kad taisyklė, kuria jos remiasi, pateisinama tuo, kad valstybė užtikrina pagrindinių teisių paisymą savo teritorijoje, tačiau negali naudotis tokiomis teisėmis.
38 Vis dėlto net darant prielaidą, kad šis pateisinimas taikytinas vidaus situacijai, aplinkybė, kad valstybė užtikrina pagrindinių teisų paisymą savo teritorijoje, yra nesvarbi, kalbant apie teisių, kuriomis juridiniai asmenys – šios valstybės institucijos – gali naudotis trečiųjų valstybių teritorijoje, apimtį.
39 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad Sąjungos teisėje nėra taisyklės, pagal kurią juridiniams asmenims – trečiųjų valstybių institucijoms – būtų neleidžiama remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis. Todėl šie asmenys Sąjungos teisme gali remtis tomis pačiomis teisėmis, jeigu jos suderinamos su jų juridinio asmens statusu.
40 Bet kuriuo atveju Taryba ir Komisija nenurodė duomenų, leidžiančių patvirtinti, kad ieškovas iš tikrųjų yra Irano valstybės institucija, t. y. subjektas, kuris dalyvauja įgyvendinant viešąją valdžią ar teikia viešąją paslaugą kontroliuojant valdžios institucijoms (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 36 punkte minėto EŽTT sprendimo Compagnie de navigation de la République islamique d’Iran prieš Turkiją 79 punktą).
41 Šiuo klausimu Taryba visų pirma tvirtina, kad ieškovas teikia viešąją paslaugą kontroliuojant Irano valdžios institucijoms, nes jis teikia finansines paslaugas, reikalingas Irano ekonomikai veikti. Tačiau ji neginčija ieškovo tvirtinimų, kad šios paslaugos yra komercinė veikla, kuri vykdoma konkurenciniame sektoriuje ir kuriai taikoma bendroji teisė. Šiomis aplinkybėmis vien tai, kad minėta veikla yra reikalinga valstybės ekonomikai veikti, jai nesuteikia viešosios paslaugos statuso.
42 Be to, Komisijos tvirtinimu, aplinkybė, kad ieškovas yra susijęs su branduolinių ginklų platinimu, patvirtina, kad jis dalyvauja vykdant viešąją valdžią. Tačiau tai darydama Komisija kaip faktine prielaida remiasi aplinkybe, kurios tikrumą ginčija ieškovas ir dėl kurios taip pat buvo ginčijamasi Bendrajame Teisme. Taip pat tariamas ieškovo dalyvavimas branduolinių ginklų platinimo veikloje, kaip nurodyta ginčijamuose aktuose, priskirtinas ne prie valstybės valdžios įgyvendinimo, o prie komercinių sandorių, sudarytų su subjektais, dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinimo veikloje. Todėl šis teiginys nepateisina ieškovo kvalifikavimo kaip Irano valstybės institucijos.
43 Galiausiai Komisija mano, kad ieškovas yra Irano valstybės institucija dėl to, kad valstybė dalyvauja valdant jo kapitalą. Tačiau pagal ieškovo pateiktą informaciją, kurios neginčijo Taryba ir Komisija, aptariamas dalyvavimas yra nežymus, ir vien tai savaime nereiškia, kad ieškovas dalyvauja vykdant viešąją valdžią ar teikia viešąją paslaugą.
44 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas gali remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti, ieškovo teisės į gynybą ir jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu
45 Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovas teigia, kad Taryba pažeidė pareigą motyvuoti, jo teises į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes, pirma, ji nepateikė pakankamos informacijos, kad jis galėtų pateikti tinkamas pastabas dėl jam taikytinų ribojamųjų priemonių nustatymo ir kad jam būtų užtikrintas teisingas procesas, ir, antra, tiek tyrime prieš nustatant jam taikytinas ribojamąsias priemones, tiek tas pačias priemones periodiškai apsvarstant iš naujo padarytos kelios klaidos.
46 Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą. Visų pirma ji tvirtina, kad ieškovas negali remtis teisės į gynybą paisymo principu.
47 Pirmiausia reikia priminti, kad pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus, numatyta SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje, konkrečiai kalbant, šioje byloje Sprendimo 2010/413 24 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 3 dalyje, siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, antra, leisti pastarajam atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų. Todėl iš esmės apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo apie sprendimo motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą, T‑390/08, Rink. p. II‑3967, 80 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
48 Todėl jei pagal imperatyvius reikalavimus, susijusius su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu ar jų tarptautiniais santykiais, nedraudžiama perduoti tam tikrų duomenų, Taryba privalo informuoti subjektą, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, apie faktines ir konkrečias priežastis, dėl kurių mano, kad jos turi būti nustatytos. Taigi ji turi nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, sudarančias atitinkamų priemonių teisinį pagrindą, ir motyvus, dėl kurių jas priėmė (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 81 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
49 Be to, motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, gali turėti. Nurodant motyvus, nereikalaujama nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo atžvilgiu nustatytos priemonės reikšmę (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 82 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
50 Antra, pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam, paisymas per bet kokią procedūrą, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas ir turi būti užtikrintas net nesant nagrinėjamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 91 punktas).
51 Pagal teisės į gynybą paisymo principą reikalaujama, pirma, kad suinteresuotajam subjektui būtų pranešta apie įrodymus, kuriais pagrįstas jo nenaudai priimtas aktas. Antra, jis turi turėti galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl šių įrodymų (pagal analogiją žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T‑228/02, Rink. p. II‑4665, 93 punktą).
52 Todėl, kalbant apie pirmąjį aktą, pagal kurį įšaldytos subjekto lėšos, jeigu tai nedraudžiama pagal imperatyvius reikalavimus, susijusius su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu ar jų tarptautiniais santykiais, apie įrodymus prieš subjektą turi būti pranešama priimant atitinkamą aktą arba kuo greičiau po jo priėmimo. Atitinkamo subjekto prašymu jis taip pat turi teisę pareikšti nuomonę dėl šių įrodymų priėmus aktą. Tomis pačiomis sąlygomis prieš priimant bet kokį vėlesnį sprendimą įšaldyti lėšas iš esmės turi būti pranešama apie naujus įrodymus ir suteikiama nauja galimybė atitinkamam subjektui pareikšti nuomonę (pagal analogiją žr. 51 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 137 punktą).
53 Be to, reikia pažymėti, kad kai perduodama pakankamai tiksli informacija, leidžianti suinteresuotajam subjektui veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Tarybos turimų įrodymų jo atžvilgiu, teisės į gynybą paisymo principas nereiškia, kad šiai institucijai atsiranda pareiga savanoriškai leisti susipažinti su jo bylos dokumentais. Tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba turi leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 97 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
54 Trečia, veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Teisminės kontrolės veiksmingumas reiškia, kad atitinkama Sąjungos institucija privalo ribojamosios priemonės taikymo motyvus pranešti atitinkamam subjektui, kiek įmanoma, arba šią priemonę priimant, arba bent jau kuo greičiau po to, kai ją priėmė, kad atitinkamas subjektas galėtų pasinaudoti teise pareikšti ieškinį per nustatytą terminą. Šios pareigos pranešti tokius motyvus laikymasis iš tiesų būtinas tiek dėl to, kad asmenys, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į Sąjungos teismą, tiek dėl to, kad šis galėtų visiškai vykdyti atitinkamo akto teisėtumo kontrolę, o tai yra jo pareiga (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 335–337 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
55 Atsižvelgdamas į šią teismų praktiką Bendrasis Teismas mano, kad šalių pateiktus argumentus dėl pirmojo ieškinio pagrindo reikia nagrinėti pagal toliau nurodytus etapus. Pirma, reikia išnagrinėti pirminį Tarybos ir Komisijos argumentą, pagal kurį ieškovas negali remtis teisės į gynybą paisymo principu. Antra, reikia išnagrinėti argumentus, susijusius, pirma, su pareiga motyvuoti ir, antra, tariamu ieškovo teisės į gynybą pažeidimu, kiek tai susiję su pradiniu įkalčių pateikimu. Trečia, reikia išnagrinėti argumentus, susijusius su tariamu teisės į gynybą pažeidimu, kalbant apie galimybę susipažinti su Tarybos bylos medžiaga. Ketvirta, Bendrasis Teismas nagrinės argumentus dėl, pirma, tariamo ieškovo teisės į gynybą pažeidimo, kiek tai susiję su galimybe jam pareikšti savo nuomonę, ir, antra, tariamu jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu. Penkta, bus nagrinėjami argumentai, susiję su tariamomis klaidomis Tarybai atliekant tyrimą ir iš naujo svarstant sąrašą.
Dėl ieškovo galimybės remtis teisės į gynybą paisymo principu
56 Taryba ir Komisija ginčija teisės į gynybą paisymo principo taikymą nagrinėjamu atveju. Remdamosi 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimu Tay Za prieš Tarybą (T‑181/08, Rink. p. II‑1965, 121–123 punktai), jos tvirtina, kad ieškovui ribojamosios priemonės taikomos ne dėl jo veiklos, o dėl priklausymo bendrai asmenų ir subjektų, teikiančių paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai, kategorijai. Todėl ribojamųjų priemonių nustatymo procedūra nebuvo pradėta ieškovo atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 50 punkte minėtą teismų praktiką, ir jis negali remtis teise į gynybą arba ja remtis gali tik ribotai.
57 Šiam argumentui negalima pritarti.
58 Iš tiesų, pirma, 56 punkte minėtas Sprendimas Tay Za prieš Tarybą pateikus apeliacinį skundą 2012 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimu Tay Za prieš Tarybą (C‑376/10 P) visiškai panaikintas. Todėl šio sprendimo išvados nebėra Sąjungos teisinės sistemos dalis ir dėl to Taryba su Komisija negali jomis teisėtai remtis.
59 Antra, Sprendimo 2010/413 24 straipsnio 3 ir 4 dalyse, Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio 3 ir 4 dalyse ir Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos nuostatos, kuriomis užtikrinama subjektų, kuriems taikomos pagal šiuos teisės aktus nustatytos ribojamosios priemonės, teisė į gynybą. Ar šios teisės paisoma, tikrina Sąjungos teismas (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 37 punktą).
60 Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad ieškovas šioje byloje gali remtis teisės į gynybą paisymo principu, kaip pažymėta šio sprendimo 50–53 punktuose.
Dėl pareigos motyvuoti ir pradinio įkalčių pateikimo
61 Visų pirma reikia pažymėti, kad siekiant įvertinti, ar laikytasi pareigos motyvuoti ir pareigos pateikti suinteresuotajam subjektui turimus įkalčius, be ginčijamuose aktuose nurodytų motyvų, reikia atsižvelgti į tris pasiūlymus nustatyti ribojamąsias priemones, Tarybos perduotus ieškovui.
62 Iš tiesų, pirma, iš šių pasiūlymų, perduotų ieškovui, matyti, kad jie buvo pateikti valstybių narių atstovams priimant jam taikytinas ribojamąsias priemones ir kad dėl to jie yra įrodymai, kuriais pagrįstos šios priemonės.
63 Antra, tiesa, kad trys pasiūlymai ieškovui perduoti pareiškus ieškinį ir net, kalbant apie prie tripliko pridėtą pasiūlymą, priėmus Sprendimą 2010/644 ir Reglamentą Nr. 961/2010 pakeitus reikalavimus. Todėl Sprendimo 2010/413, Įgyvendinimo reglamento Nr. 668/2010 ir, kalbant apie prie tripliko pridėtą pasiūlymą, Sprendimo 2010/644 ir Reglamento Nr. 961/2010 motyvai jais negali būti tinkamai papildyti. Tačiau į juos gali būti atsižvelgta vertinant vėlesnių aktų, t. y. Sprendimo 2011/783, Įgyvendinimo reglamento Nr. 1245/2011 ir Reglamento Nr. 267/2012, kiek jie susiję su trimis pasiūlymais, ir Sprendimo 2010/644 bei Reglamento Nr. 961/2010, kiek jie susiję su pasiūlymais, perduotais 2010 m. spalio 28 d., teisėtumą.
64 Ginčijamuose aktuose nurodyti šie keturi motyvai, susiję su ieškovu:
– ieškovas priklauso Irano valstybei, t. y. 94 % pagal Sprendimą 2010/413 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 668/2010, arba jo kapitalo dalis pagal vėlesnius aktus,
– ieškovas teikia finansines paslaugas subjektams, kurie vykdo pirkimus, skirtus Irano branduolinei ir balistinių raketų programai, įskaitant subjektus, nurodytus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1737 (2006),
– 2009 m. kovo mėn. ieškovas dar administravo Organisation des industries de la défense (toliau – OID) ir Iran Electronics Industries (toliau – IEI), kurioms taikomos ribojamosios priemonės, mokėjimus ir akredityvus,
– 2003 m. ieškovas administravo akredityvus bendrovės Mesbah Energy Company, kuri susijusi su Irano branduoline programa, vardu.
65 Prie 2010 m. spalio 28 d. Tarybos rašto pridėtuose pasiūlymuose nustatyti ribojamąsias priemones nurodyti motyvai visiškai sutampa su ginčijamuose aktuose nurodytais motyvais.
66 Trečiajame pasiūlyme nustatyti ribojamąsias priemones, pridėtame prie tripliko, papildomai nurodomas penktasis motyvas, pagal kurį ieškovas teikė finansines paslaugas Sanam Industria Group.
67 Ieškovas tvirtina, kad šie motyvai pakankamai nepatikslina jam taikytinų ribojamųjų priemonių nustatymo priežasčių. Jis mano, kad dėl šių nepakankamų priežasčių, be kita ko, pažeista jo teisė į gynybą.
68 Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.
69 Pirmasis motyvas yra pakankamai aiškus, nes leidžia ieškovui suprasti, kad Taryba jį kaltina dėl to, kad Irano valstybė turi jo kapitalo dalį.
70 Kalbant apie antrąjį motyvą, reikia pažymėti, kad iš pirmo žvilgsnio nėra aišku, ar tai yra bendras teiginys, papildytas ir paaiškintas kitais motyvais, ar atskiras motyvas. Kadangi neaišku, kaip susiję skirtingi motyvai, reikia laikytis antrojo ginčijamų aktų motyvų aiškinimo.
71 Taigi pagal šį aiškinimą antrasis motyvas yra pernelyg neaiškus, nes jame nenurodyta subjektų, kuriems teiktos atitinkamos finansinės paslaugos, tapatybė.
72 Trečiasis, ketvirtasis ir penktasis motyvai yra pakankamai išsamūs, nes juose nurodyti atitinkamų subjektų pavadinimai ir pirmųjų dviejų motyvų atveju – teiktų finansinių paslaugų rūšis bei jų suteikimo datos.
73 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad Taryba pažeidė pareigą motyvuoti ir pareigą pranešti ieškovui, kaip suinteresuotajam subjektui, apie prieš jį turimus įkalčius, kiek tai susiję su jos nurodytu antruoju motyvu. Tačiau šių pareigų laikytasi, kiek tai susiję su kitais motyvais.
Dėl galimybės susipažinti su bylos medžiaga
74 Kaip konstatuota šio sprendimo 12 ir 13 punktuose, Taryba kartu su 2010 m. spalio 28 d. raštu ieškovui perdavė du valstybių narių pateiktus pasiūlymus nustatyti ribojamąsias priemones, vėliau – trečiąjį pasiūlymą, pridėjusi jį prie tripliko.
75 Ieškovas skundžiasi, kad perduota pavėluotai, nes jis laiku neturėjo atitinkamų duomenų.
76 Taryba, palaikoma Komisijos, ginasi iš esmės teigdama, kad ji perdavė pasiūlymus, susijusius su ieškovu, kai tik gavo juos pateikusių valstybių narių sutikimą.
77 Tačiau Tarybos argumentui negalima pritarti. Iš tiesų, kai Taryba ketina remtis valstybės narės pateiktais duomenimis nustatydama subjektui taikytinas ribojamąsias priemones, prieš jas nustatydama ji privalo įsitikinti, kad aptariami duomenys gali būti perduoti atitinkamam subjektui laiku, kad jis galėtų veiksmingai pareikšti savo nuomonę.
78 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Tarybos ieškovui nustatytas terminas pastaboms pateikti priėmus Sprendimą 2010/413 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 668/2010 baigėsi 2010 m. rugsėjo 15 d.
79 Tačiau kadangi Taryba tris pasiūlymus perdavė ieškovui tik pasibaigus šiam terminui ir taip pažeidė teisę į gynybą, ji nesuteikė jam galimybės laiku susipažinti su bylos duomenimis.
Dėl ieškovo galimybės veiksmingai pareikšti savo nuomonę ir dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą
80 Pirma, ieškovas tvirtina, kad jis neturėjo galimybės veiksmingai pareikšti savo nuomonės ir kad bet kuriuo atveju Taryba neatsižvelgė į pastabas, kurias jis galėjo pateikti.
81 Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.
82 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad 2010 m. liepos 26 d. priėmus pirmuosius aktus, pagal kuriuos įšaldytos ieškovo lėšos, jis Tarybai 2010 m. rugsėjo 15 d. išsiuntė laišką, kuriame pateikė savo nuomonę ir paprašė panaikinti jam taikytinas ribojamąsias priemones. Taryba į šį laišką atsakė 2010 m. spalio 28 d. Vėliau prieš priimant Sprendimą 2011/783 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ieškovas 2011 m. liepos 29 d. laišku pateikė pastabas Tarybai, į kurį ši atsakė 2011 m. gruodžio 5 d. Galiausiai 2012 m. vasario 10 d., t. y. prieš priimant Reglamentą Nr. 267/2012, ieškovas pateikė naujas pastabas Tarybai, kuri į jas atsakė 2012 m. balandžio 24 d. raštu.
83 Todėl reikia manyti, kad ieškovas galėjo veiksmingai pareikšti savo nuomonę, išskyrus, kiek tai susiję, pirma, su antruoju Tarybos nurodytu motyvu, kuris pernelyg neaiškus (žr. šio sprendimo 70 punktą), ir, antra, su trimis pasiūlymais nustatyti ribojamąsias priemones, nes jis jų neturėjo 2010 m. rugsėjo 15 d.
84 Kalbant apie atsižvelgimą į pateiktas pastabas, tiesa, kad atsakymas į ieškovo argumentus Tarybos 2010 m. spalio 28 d., 2011 m. gruodžio 5 d. ir 2012 m. balandžio 24 d. raštuose yra trumpas. Vis dėlto 2010 m. spalio 28 d. rašte ji nurodė, jog nesutinka su ieškovo nuomone, kad jo veikla, susijusi su akredityvais, negalėjo prisidėti prie branduolinių ginklų platinimo. Ji pakartojo šią poziciją 2011 m. gruodžio 5 d. ir 2012 m. balandžio 24 d. raštuose.
85 Be to, neginčijama, kad Taryba ištaisė nuorodą, susijusią su Irano valstybės turima ieškovo kapitalo dalimi, kurios tikslumą ginčijo ieškovas.
86 Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia manyti, kad iš naujo apsvarsčiusi Taryba atsižvelgė į ieškovo pastabas, priešingai, nei teigia ieškovas.
87 Antra, ieškovas tvirtina, kad dėl jam perduotų neišsamių duomenų ir įrodymų, pažeista jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą.
88 Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija šio argumento pagrįstumą.
89 Kaip konstatuota šio sprendimo 83 punkte, reikia manyti, kad jeigu ieškovas gavo individualų pranešimą apie pakankamai tikslius motyvus, t. y. pirmąjį, trečiąjį ir penktąjį Tarybos nurodytus motyvus, jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą buvo paisyta.
90 Tačiau Tarybos nurodytas neaiškus antrasis motyvas ir trijų pasiūlymų nustatyti ribojamąsias priemones pavėluotas perdavimas yra ieškovo teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas.
Dėl trūkumų, turinčių įtakos Tarybos atliktam tyrimui
91 Ieškovas tvirtina, kad Taryba neatliko tikro šio atvejo aplinkybių tyrimo, o tik patvirtino valstybių narių pateiktus pasiūlymus. Šis trūkumas turi įtakos tiek tyrimui prieš nustatant jam taikytinas ribojamąsias priemones, tiek periodinei šių priemonių peržiūrai.
92 Be to, anot ieškovo, iš diplomatinio susirašinėjimo, paviešinto organizacijos Wikileaks (toliau – diplomatinis susirašinėjimas), matyti, kad valstybės narės, visų pirma Jungtinė Karalystė, patyrė Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės spaudimą nustatyti Irano subjektams taikytinas ribojamąsias priemones. Taigi ši aplinkybė kelia abejonę dėl ribojamųjų priemonių ir jų nustatymo procedūros teisėtumo.
93 Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą. Visų pirma ji tvirtina, kad nereikia atsižvelgti į diplomatinį susirašinėjimą.
94 Pirma, reikia pažymėti, kad aktai, kuriais nustatomos ribojamosios priemonės subjektams, tariamai susijusiems su branduolinių ginklų platinimo veikla, yra Tarybos aktai, todėl ji turi įsitikinti, kad jų priėmimas yra pateisinamas. Dėl to priimdama pirmąjį aktą, kuriuo nustatomos tokios priemonės, Taryba privalo išnagrinėti jai pagal Sprendimo 2010/413 23 straipsnio 2 dalį valstybės narės ar Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pateiktų duomenų ir įrodymų svarbą ir pagrįstumą. Priimdama vėlesnius aktus, susijusius su tuo pačiu subjektu, Taryba pagal to paties sprendimo 24 straipsnio 4 dalį privalo peržiūrėti būtinybę toliau taikyti minėtas priemones, atsižvelgdama į šio subjekto pateiktas pastabas.
95 Nagrinėjamu atveju bylos medžiagoje nėra jokio įrodymo, leidžiančio teigti, kad Taryba patikrino su ieškovu susijusių duomenų, kurie jai buvo pateikti prieš priimant Sprendimą 2010/413 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 668/2010, svarbą ir pagrįstumą. Priešingai, klaidinga informacija šiuose aktuose apie Irano valstybės turimą ieškovo kapitalo dalį, kurios netikslumo Taryba neginčijo, patvirtina, kad šiuo klausimu neatliktas joks patikrinimas.
96 Iš šio sprendimo 84–86 punktų matyti, kad priimdama vėlesnius ginčijamus aktus Taryba iš naujo apsvarstė šio atvejo aplinkybes, atsižvelgusi į ieškovo pastabas, nes ji ištaisė nuorodą, susijusią su ieškovo kapitalo dalimi, kurią turi Irano valstybė, ir pateikė savo argumentus dėl veiklos, susijusios su akredityvais.
97 Antra, kalbant apie diplomatinį susirašinėjimą, vien pati aplinkybė, kad tam tikros valstybės narės patyrė diplomatinį spaudimą, net darant prielaidą, kad ji patvirtinta, nereiškia, kad šis spaudimas turėjo įtakos ginčijamiems aktams, kuriuos priėmė Taryba, ar jos atliktam tyrimui juos priimant.
98 Šiomis aplinkybėmis reikia pritarti ieškovo argumentams, susijusiems su trūkumais, kurie galėjo turėti įtakos Tarybos atliktam tyrimui, kiek tai susiję su Sprendimu 2010/413 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 668/2010, ir juos atmesti dėl likusios ieškinio dalies.
99 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmiausia reikia pažymėti, kad Taryba pažeidė ieškovo teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes jam laiku neperdavė trijų pasiūlymų nustatyti ribojamąsias priemones (žr. šio sprendimo 79, 83 ir 90 punktus). Kadangi Taryba šiais pasiūlymais rėmėsi pagrįsdama visus ginčijamus aktus ieškovo atžvilgiu, atsižvelgiant į paskutinio iš pasiūlymų perdavimo dieną, šis trūkumas turi įtakos Sprendimo 2010/413, Įgyvendinimo reglamento Nr. 668/2010, Sprendimo 2010/644 ir Reglamento Nr. 961/2010 teisėtumui, kiek šie aktai susiję su ieškovu.
100 Be to, priėmusi Sprendimą 2010/413 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 668/2010 Taryba nesilaikė pareigos išnagrinėti jai pateiktų duomenų ir įrodymų ieškovo atžvilgiu svarbą ir pagrįstumą, dėl to šie aktai yra neteisėti (žr. šio sprendimo 95 ir 98 punktus).
101 Galiausiai Taryba pažeidė pareigą motyvuoti, ieškovo teisę į gynybą ir jo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kiek tai susiję su antruoju ieškovo atžvilgiu nurodytu motyvu (žr. šio sprendimo 70, 73, 83 ir 90 punktus). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad skirtingi Tarybos nurodyti motyvai nepriklauso vieni nuo kitų, ir į tai, kad kiti motyvai yra pakankamai aiškūs, ši aplinkybė nepateisina Sprendimo 2011/783, Įgyvendinimo reglamento Nr. 1245/2011 ir Reglamento Nr. 267/2012 panaikinimo. Ji tik reiškia, kad į antrąjį motyvą negalima atsižvelgti nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą dėl ieškovui taikytinų ribojamųjų priemonių pagrįstumo.
102 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pritarti pirmajam ieškinio pagrindui, susijusiam su Sprendimo 2010/413, Įgyvendinimo reglamento Nr. 668/2010, Sprendimo 2010/644 ir Reglamento Nr. 961/2010 panaikinimu, kiek šie aktai susiję su ieškovu, ir jį atmesti dėl likusios ieškinio dalies.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie ieškovui taikytinų ribojamųjų priemonių nustatymą
103 Ieškovas tvirtina, kad Tarybos jo atžvilgiu nurodyti motyvai, išvardyti šio sprendimo 64–66 punktuose, neatitinka Sprendime 2010/413, Reglamente Nr. 423/2007, Reglamente Nr. 961/2010 ir Reglamente Nr. 267/2012 numatytų sąlygų ir nepagrįsti įrodymais. Todėl Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai remdamasi šiais motyvais nustatė jam taikytinas ribojamąsias priemones.
104 Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija ieškovo argumentus.
105 Pagal teismo praktiką akto, kuriuo nustatytos subjektui taikytinos ribojamosios priemonės, teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų ir aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų ir informacijos, kuriais pagrįstas toks vertinimas, patikrinimą. Kilus ginčui, Taryba turi pateikti šiuos įrodymus, kad Sąjungos teismas galėtų juos patikrinti (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 37 ir 107 punktus).
106 Atsižvelgiant į šią teismų praktiką ir Tarybos ieškovo atžvilgiu nurodyto antrojo motyvo pagrįstumo trūkumą (žr. šio sprendimo 101 punktą), reikia patikrinti tik nurodytų pirmojo, trečiojo, ketvirtojo ir penktojo motyvų pagrįstumą.
107 Kalbant apie pirmąjį motyvą, dabar patvirtinta, kad Irano valstybei nepriklauso 94 % ieškovo akcijų, o ji yra tik smulkioji akcininkė. Todėl šis motyvas pagrįstas klaidingu faktiniu teiginiu, kiek tai susiję su Sprendimu 2010/413 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 668/2010.
108 Be to, vien aplinkybė, kad ieškovo kapitalo dalis priklauso Irano valstybei, nereiškia, jog ieškovas teikia paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai. Todėl pirmasis Tarybos nurodytas motyvas nepateisina ieškovui taikytų ribojamųjų priemonių nustatymo, remiantis tuo, kad jis teikė tokią paramą.
109 Kiek tai susiję su ketvirtuoju motyvu, ieškovas ginčija, kad teikė paslaugas Mesbah Energy Company. Tačiau Taryba nepateikė jokio įrodymo ar informacijos, siekdama patvirtinti, kad tokios paslaugos teiktos ar kad ieškovas žinojo apie Mesbah Energy Company, kuriai 2003 m. dar nebuvo taikomos ribojamosios priemonės, dalyvavimą branduolinių ginklų platinimo veikloje. Todėl darytina išvada, kad ketvirtasis motyvas juo labiau nepateisina ieškovui taikytų ribojamųjų priemonių nustatymo.
110 Ta pati išvada taikytina penktajam motyvui, kiek tai susiję su Sprendimo 2011/783, Įgyvendinimo reglamento Nr. 1245/2011 ir Reglamento Nr. 267/2012 teisėtumu. Iš tiesų, nors ieškovas ginčija teikęs finansines paslaugas Sanam Industria Group po jai taikytų ribojamųjų priemonių nustatymo, Taryba nepateikia jokių duomenų, siekdama patvirtinti priešingą teiginį ar įrodyti, kad ieškovas žinojo apie Sanam Industria Group dalyvavimą branduolinių ginklų platinimo veikloje dar prieš jai taikytų ribojamųjų priemonių nustatymą.
111 Kalbant, pirma, apie trečiąjį motyvą, ieškovas neginčija, kad OID ir IEI dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje. Jis juo labiau neginčija, kad administravo šių dviejų subjektų akredityvus.
112 Tačiau jis ginčija, kad jo teiktos paslaugos OID ir IEI pateisina jam taikytų ribojamųjų priemonių nustatymą. Šiuo klausimu jis iš esmės tvirtina, kad minėtos paslaugos buvo kasdienės banko paslaugos, anksčiau teiktos eksporto akredityvų, išduotų trečiųjų bankų, administravimo aplinkybėmis, ir kad jos nesusijusios su sandoriais, susijusiais su branduolinių ginklų platinimu.
113 Kad galėtų patikrinti šių argumentų pagrįstumą, Bendrasis Teismas paprašė Tarybos pateikti jam išsamią informaciją, susijusią su ieškovo administruotais akredityvais OID ir IEI.
114 Atsakydama į Bendrojo Teismo prašymą Taryba nepateikė duomenų. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad ieškovas juo labiau nepateikė tokių duomenų, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti.
115 Šiam argumentui negalima pritarti. Kaip matyti iš šio sprendimo 105 punkte minėtos teismo praktikos, kilus ginčui ne subjektas, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, o Taryba turi pateikti įrodymų ir duomenis, kuriais rėmėsi nustatydama minėtas priemones. Nagrinėjamu atveju, kadangi Taryba rėmėsi konkrečiais akredityvais, kuriuos ieškovas turėjo būti administravęs OID ir IEI, Bendrajam Teismui su tuo susijusius duomenis turi pateikti ji.
116 Šiomis aplinkybėmis tai, kad negalima patikrinti ieškovo argumentų, pagal kuriuos jo teiktos paslaugos OID ir IEI nepateisina jam taikytinų ribojamųjų priemonių nustatymo, pagrįstumo, negali būti panaudota jo nenaudai. Atvirkščiai, kadangi tai susiję su Tarybos pareigos pateikti reikšmingus įrodymus ir informaciją nesilaikymu, reikia patvirtinti antrąjį ieškinio pagrindą.
117 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie susiję su ieškovu, nesant reikalingumo nagrinėti trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su proporcingumo principo pažeidimu.
Dėl ginčijamų aktų panaikinimo pasekmių laiko atžvilgiu
118 Kiek tai susiję su ginčijamų aktų panaikinimo pasekmėmis laiko atžvilgiu, pirmiausia reikia pažymėti, kad Įgyvendinimo reglamentas Nr. 668/2010, kuriuo iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 423/2007 V priedo sąrašas, nebesukelia teisinių pasekmių pastarąjį reglamentą panaikinus Reglamentu Nr. 961/2010. Be to, Reglamentas Nr. 961/2010, iš dalies pakeistas Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1245/2011, pats panaikintas Reglamentu Nr. 267/2012. Todėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 668/2010, Reglamento Nr. 961/2010 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 1245/2011 paskelbimas negaliojančiais susijęs tik su jų pasekmėmis nuo jų įsigaliojimo iki panaikinimo.
119 Be to, kalbant apie Reglamentą Nr. 267/2012, reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antrą pastraipą, nukrypstant nuo SESV 280 straipsnio, Bendrojo Teismo sprendimai, skelbiantys reglamentą negaliojančiu, įsigalioja tik pasibaigus šio statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytam apeliacinio skundo padavimo laikotarpiui arba, jeigu per tą laikotarpį paduodamas apeliacinis skundas, nuo apeliacinio skundo atmetimo dienos (pagal analogiją žr. 2011 m. rugsėjo 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Kadio Morokro prieš Tarybą, T‑316/11, nepaskelbto Rinkinyje, 38 punktą).
120 Šiuo klausimu, remdamasis 23 punkte minėta Nutartimi Akhras prieš Tarybą, ieškovas tvirtina, kad Reglamentas Nr. 267/2012 jo atžvilgiu yra kaip reglamento forma priimtas sprendimas, o ne kaip tikras reglamentas. Todėl statuto 60 straipsnio antra pastraipa netaikytina nagrinėjamu atveju.
121 Šiam argumentui negalima pritarti.
122 Iš tiesų, pirma, šio sprendimo 23 punkte minėtos Nutarties Akhras prieš Tarybą 29 punkte Teisingumo Teismo pirmininkas išsamiai nenagrinėjo statuto 60 straipsnio antros pastraipos taikymo reglamentams, kuriais nustatytos ribojamosios priemonės, nes jis tik konstatavo, kad nors ieškovo šiuo klausimu pateikti argumentai byloje C‑110/12 P(R) neatrodo „nepagrįsti“, jie yra nereikšmingi.
123 Taigi, antra, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką reikia manyti, kad Reglamentas Nr. 267/2012, įskaitant jo IX priedą, yra reglamento pobūdžio, nes jo 51 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, o tai atitinka reglamento poveikį, kaip antai numatyta SESV 288 straipsnyje (pagal analogiją žr. 2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą, C‑548/09 P, Rink. p. I‑11381, 45 punktą).
124 Todėl nagrinėjamu atveju taikytina Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antra pastraipa.
125 Šiomis aplinkybėmis Taryba nuo šio sprendimo įteikimo turi dviejų mėnesių ir dešimties dienų, pridedamų dėl nuotolio, terminą, kad ištaisytų pažeidimus, prireikus nustatydama naujas ribojamąsias priemones ieškovo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į didelį šių priemonių poveikį ieškovo teisėms ir laisvėms, rimtos ir nepataisomos žalos ribojamųjų priemonių, kurios nustatytos Reglamentu Nr. 267/2012, veiksmingumui atsiradimo rizika neatrodo pakankamai didelė, kad būtų galima pateisinti šio reglamento pasekmių ieškovo atžvilgiu išsaugojimą pasibaigus Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antroje pastraipoje numatytam terminui (pagal analogiją žr. šio sprendimo 119 punkte minėto Sprendimo Kadio Morokro prieš Tarybą 38 punktą).
126 Galiausiai, kiek tai susiję su Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2010/644 ir Sprendimu 2011/783, panaikinimo pasekmėmis laiko atžvilgiu, reikia priminti, kad pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą Bendrasis Teismas gali, jei mano, kad būtina, nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka galutiniai. Šiuo atveju skirtumas tarp Reglamento Nr. 267/2012 panaikinimo įsigaliojimo dienos ir Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2010/644 ir Sprendimu 2011/783, panaikinimo įsigaliojimo dienos galėtų labai pakenkti teisiniam saugumui, nes šiais dviem aktais ieškovui nustatytos tokios pačios priemonės. Todėl Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2010/644 ir Sprendimu 2011/783, pasekmės, susijusios su ieškovu, turi likti galioti iki Reglamento Nr. 267/2012 panaikinimo įsigaliojimo dienos (pagal analogiją žr. 119 punkte minėto Sprendimo Kadio Morokro prieš Tarybą 39 punktą).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
127 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.
128 Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą įstojusios į bylą institucijos pačios padengia savo išlaidas. Todėl Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti, kiek jie susiję su Bank Saderat Iran:
– 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP, II priedo B lentelės 7 punktą,
– 2010 m. liepos 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 668/2010, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalis, priedo B lentelės 5 punktą,
– 2010 m. spalio 25 d. Tarybos sprendimo 2010/644/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413, priedo I antraštinės dalies B lentelės 7 punktą,
– 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 423/2007, VIII priedo B lentelės 7 punktą,
– 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimą 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413,
– 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010,
– 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 961/2010, IX priedo I antraštinės dalies B lentelės 7 punktą.
2. Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2010/644 ir Sprendimu 2011/783, pasekmės, kiek jos susijusios su Bank Saderat Iran, lieka galioti iki Reglamento Nr. 267/2012 panaikinimo įsigaliojimo dienos.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Europos Sąjungos Taryba padengia savo ir Bank Saderat Iran patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Jürimäe | Van der Woude |
Paskelbta 2013 m. vasario 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.