Byla C‑218/15

Baudžiamoji byla

prieš

Gianpaolo Paoletti ir kt.

(Tribunale ordinario di Campobasso prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS 6 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnis – Palankesnio baudžiamojo įstatymo taikymas atgaline data – Italijos piliečiai, kurie organizavo Rumunijos piliečių neteisėtą atvykimą į Italijos teritoriją – Faktinės aplinkybės, įvykusios iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą – Rumunijos įstojimo poveikis nusikaltimui, kurį sudaro pagalba nelegaliai imigruoti – Sąjungos teisės įgyvendinimas – Teisingumo Teismo jurisdikcija“

Santrauka – 2016 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Prašymas išaiškinti Sąjungos pagrindinių teisių chartiją – Nacionalinės teisės situacija, turinti ryšį su Sąjungos teise – Teisingumo Teismo jurisdikcija

(SESV 267 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis)

2.        Europos Sąjungos teisė – Principai – Švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principas – Vienas iš Sąjungos bendrųjų principų, įtvirtintas Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje

(ESS 6 straipsnio 3 dalis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis)

3.        Europos Sąjungos teisė – Principai – Švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principas – Taikymo sąlygos

(ESS 6 straipsnio 3 dalis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis)

4.        Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Baudimas už pagalbą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi – Baudžiamoji sankcija, skiriama asmenims, kurie padarė nusikaltimą, kurį sudaro pagalba neteisėtai imigruoti valstybės narės piliečiams – Faktinis aplinkybės, susiklosčiusios iki šios valstybės narės įstojimo į Europos Sąjungą – Nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principo pažeidimas – Nebuvimas

(ESS 6 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnis; Tarybos direktyvos 2002/90 1 ir 3 straipsniai; Tarybos pamatinio sprendimo 2002/946/TVR 1 straipsnio 1 dalis)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 13–20 punktus)

2.      Palankesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgaline data principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalyje, yra Sąjungos pirminės teisės dalis. Net prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, pagal kurią Chartijai suteikta tokia pati teisinė galia kaip Sutartims, konstatuota, kad šis principas susiformavo iš valstybių narių bendrųjų konstitucinių tradicijų, todėl turi būti laikomas vienu iš Sąjungos bendrųjų principų, į kuriuos nacionalinis teismas turi atsižvelgti, kai taiko nacionalinę teisę.

(žr. 25 punktą)

3.      Palankesnio baudžiamojo įstatymo taikymas būtinai susijęs su įstatymų kaita laiko atžvilgiu ir pagrįstas išvada, kad teisės aktų leidėjas pakeitė savo nuomonę arba dėl faktinių aplinkybių baudžiamojo kvalifikavimo, arba dėl bausmės, taikytinos už nusikalstamą veiką.

(žr. 27 punktą)

4.      ESS 6 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valstybės įstojimas į Sąjungą nėra kliūtis tam, kad kita valstybė narė galėtų nustatyti baudžiamąją sankciją asmenims, kurie iki šio įstojimo padarė nusikaltimą, kurį sudaro pagalba neteisėtai imigruoti pirmosios valstybės piliečiams.

Nacionalinės baudžiamosios teisės aktas, pagal kurį už pagalbą neteisėtai imigruoti baudžiama laisvės atėmimo bausme remiantis Direktyvos 2002/90, apibrėžiančios padėjimą [pagalbą] neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi, 3 straipsniu ir Pagrindų sprendimo 2002/946 dėl bausmių sistemos stiprinimo siekiant užkirsti kelią padėjimui [pagalbai] neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi, 1 straipsniu, kuriuose numatyta, kad už tokį pažeidimą turi būti baudžiama veiksminga, proporcinga ir atgrasomąja bausme, skirtas ne trečiųjų šalių piliečiams, kurie neteisėtai atvyksta į šios valstybės narės teritoriją r joje gyvena be leidimo gyventi, o asmenims, kurie padeda šiems piliečiams neteisėtai atvykti ir apsigyventi šios valstybės teritorijoje. Vien tai, kad po to, kai neteisėtai atvyksta, šie piliečiai tampa Sąjungos piliečiais dėl kilmės valstybės įstojimo į Sąjungą, negali turėti įtakos baudžiamųjų bylų, iškeltų šiems asmenims, kurie suteikė pagalbą neteisėtai imigruoti, eigai.

Šis Sąjungos pilietybės įgijimas yra faktinė situacija, kuri negali pakeisti minėto nusikaltimo – pagalbos neteisėtai imigruoti – elementų.

Nėra minėtos direktyvos nuostatos arba kito Sąjungos teisės teksto, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, kad dėl Sąjungos pilietybės įgijimo turėjo išnykti tokių kaltinamųjų, kurie vertėsi nelegalia prekyba darbuotojais, padaryta nusikalstama veikla. Jeigu būtų nuspręsta kitaip, tokia prekyba būtų skatinama vos tik valstybė pradėtų stojimo į Sąjungą procesą, nes prekiautojai būtų įsitikinę, kad vėliau įgis imunitetą. Taigi būtų pasiektas visiškai priešingas tikslas, nei siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas.

(žr. 32–34, 36, 42 punktus ir rezoliucinę dalį)