TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
1963 m. liepos 15 d.(*)
Byloje 25/62,
Įmonė Plaumann & Co., Hamburgas, atstovaujama Kelno advokato Harald Ditges,
nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: p. Audry, Fédération des commerçants, 8, avenue de l’Arsenal,
ieškovė,
prieš
Europos ekonominės bendrijos Komisiją, atstovaujamą Europos vykdomosios valdžios institucijų teisės patarėjo Hubert Ehring, padedamo Tubingue universiteto teisės profesoriaus Ernst Steindorff,
nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Henri Manza-narès, Europos vykdomosios valdžios institucijų teisės tarnybos sekretorius, 2, place de Metz,
atsakovę,
– dėl 1962 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimo S III 03079, kuriuo Vokietijos Federacinei Respublikai atsisakoma suteikti leidimą iš dalies suspenduoti muitus, taikomus „šviežiems mandarinams ir klementinams“, importuojamiems iš trečiųjų šalių, panaikinimo,
– dėl 39 414,01 DM dydžio nuostolių atlyginimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas A. M. Donner, kolegijos pirmininkai L. Delvaux ir R. Lecourt, teisėjai Ch. L. Hammes, R. Rossi (pranešėjas), A. Trabucchi ir W. Strauβ,
generalinis advokatas K. Roemer,
kancleris A. Van Houtte,
priima šį
Sprendimą
I – Dėl ieškinio dėl panaikinimo
DĖL PRIIMTINUMO
Pagal EEB steigimo sutarties 173 straipsnio antrosios pastraipos nuostatą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali <...> pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“.
Atsakovė teigia, kad šioje pastraipoje esantys žodžiai „kitam asmeniui“ neapima valstybių narių kaip viešosios valdžios subjektų, ir todėl privatūs asmenys negali pateikti ieškinių dėl Komisijos ar Tarybos sprendimų, kurie yra skirti tokiems adresatams, panaikinimo.
Vis dėlto Sutarties 173 straipsnio antroji pastraipa leidžia privatiems asmenims pateikti ieškinį dėl sprendimų, skirtų „kitam asmeniui“, kurie yra su jais tiesiogiai ir konkrečiai susiję, tačiau šis straipsnis nei patikslina šių sąvokų apimtį, nei ją riboja.
Pirmiau minėtos nuostatos išdėstymas ir gramatinė prasmė pateisina plačiausią jos aiškinimą.
Be to, Sutarties nuostatos, susijusios su asmenų teise pateikti ieškinį, neturi būti aiškinamos siaurai.
Todėl, Sutartyje nesant nuostatų šiuo klausimu, negali būti daroma prielaida dėl tokio ribojimo buvimo.
Taigi atsakovės teiginys negali būti laikomas pagrįstu.
Atsakovė, be to, tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pačia savo esme yra reglamentas, priimtas individualaus sprendimo forma, ir todėl privatūs asmenys dėl jo negali pateikti ieškinio taip pat, kaip ir dėl bendro pobūdžio norminių teisės aktų.
Tačiau iš EEB steigimo sutarties 189 ir 191 straipsnių nuostatų išplaukia, kad sprendimui būdingas ribotas adresatų, kuriems jis skirtas, skaičius; taigi, norint nustatyti, ar kalbama apie sprendimą, reikia išnagrinėti, ar aptariamas aktas yra skirtas konkretiems subjektams.
Ginčijamas sprendimas buvo skirtas Vokietijos Federacinei Respublikai, ir juo atsisakoma suteikti jai leidimą iš dalies suspenduoti muitus, taikomus tam tikriems iš trečiųjų šalių įvežamiems produktams.
Todėl ginčijamas aktas turi būti laikomas sprendimu, skirtu konkrečiam subjektui ir sukeliančiu privalomų teisinių pasekmių tik šiam subjektui.
Pagal Sutarties 173 straipsnio antrosios pastraipos nuostatas asmenys gali pateikti ieškinį siekdami panaikinti sprendimus, kurie, nors ir skirti kitam asmeniui, yra su jais tiesiogiai ir konkrečiai susiję, tačiau šioje byloje atsakovė nesutinka, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs su ieškove tiesiogiai ir konkrečiai.
Pirmiausia reikia nustatyti, ar yra įvykdyta antroji priimtinumo sąlyga, nes jeigu šis sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškove, nebereikėtų nagrinėti, ar jis tiesiogiai ją paveikia.
Kiti subjektai nei tie, kuriems skiriamas sprendimas, galėtų manyti, jog šis sprendimas yra su jais konkrečiai susijęs tik tokiu atveju, jeigu jis būtų jiems taikomas dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų, ir todėl juos individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą.
Šioje byloje ieškovė su ginčijamu sprendimu yra susijusi kaip klementinų importuotoja, t. y. dėl prekybinės veiklos, kurios bet kada gali imtis bet koks subjektas, ir kuri, vadinasi, negali jos charakterizuoti analogiškai ir kaip ginčijamo sprendimo adresato.
Dėl šių priežasčių reikia daryti išvadą, jog šis ieškinys dėl panaikinimo turi būti pripažintas nepriimtinu.
II – Dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo
DĖL PRIIMTINUMO
Atsakovė tvirtina, kad šio ieškinio reikalavimai, pirmą kartą suformuluoti ieškovės dublike, buvo per vėlai pateikti, ir todėl jie nėra priimtini pagal Procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas.
Tačiau ieškovė į ieškinio pareiškimą įtraukė prašymą nustatyti padarytą žalą, atsiradusią dėl ginčijamo sprendimo; per rašytinį ir žodinį procesus ji patikslino šio prašymo objektą ir įvertino minėtosios žalos dydį.
Iš to darytina išvada, kad reikalavimai atlyginti žalą gali būti laikomi leistinu ieškinio pareiškimo turinio išplėtojimu; vadinasi, pagal pirmiau minėto 38 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas jie yra priimtini.
DĖL BYLOS ESMĖS
Ieškovės reikalavimais siekiama, kad būtų atlyginta žala, kurios dydis atitinka muitų ir apyvartos mokesčio sumą, kurią ji turėjo sumokėti priėmus sprendimą, kurio atžvilgiu ji tuo pat metu pateikė ieškinį dėl panaikinimo.
Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ieškovės nurodoma žala yra grindžiama šiuo sprendimu ir kad ieškinio dėl žalos atlyginimo tikslas iš tiesų yra pašalinti teisines pasekmes, kurias ginčijamas sprendimas sukėlė ieškovei.
Šioje byloje ginčijamas sprendimas nebuvo panaikintas.
Nepanaikintas administracinis aktas negali būti laikomas savaime neteisėtu, darančiu žalą asmenims, kuriems jis taikomas; taigi jie negali reikalauti žalos, patirtos dėl šio akto, atlyginimo.
Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, negali nuspręsti dėl priemonių, kurios anuliuotų sprendimo, kuris nebuvo panaikintas, teisines pasekmes.
Todėl ieškovės ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
III – Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies nuostatas pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas.
Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos turi būti priteisiama padengti bylinėjimosi išlaidas.
Susipažinęs su procesiniais dokumentais,
susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu,
išklausęs šalių pasisakymus,
susipažinęs su generalinio advokato išvada,
remdamasis Europos ekonominės bendrijos 173 straipsnio antrąja pastraipa, 176, 189, 191 straipsniu bei 215 straipsnio antrąja pastraipa,
remdamasis Teisingumo Teismo statutu, pridėtu prie Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties,
remdamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo procedūros reglamentu, o ypač jo 69 straipsnio 2 dalimi,
TEISINGUMO TEISMAS,
atmesdamas visus kitus bendresnius arba priešingus reikalavimus, nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį dėl sprendimo panaikinimo kaip nepriimtiną.
2. Atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo kaip nepagrįstą.
3. Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 1963 m. liepos 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
A. Van Houtte | | A. M. Donner |