Byla T‑219/13
Pietro Ferracci
prieš
Europos Komisiją
„Valstybės pagalba – Savivaldybių nekilnojamojo turto mokestis – Specifinę veiklą vykdančių nekomercinių subjektų atleidimas nuo mokesčio –Pajamų mokesčio įstatymo suvestinė redakcija – Atleidimas nuo bendro savivaldybės mokesčio – Sprendimas, kuriuo iš dalies konstatuojamas valstybės pagalbos nebuvimas ir kuriuo pagalba pripažįstama iš dalies nesuderinama su vidaus rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių – Tiesioginė sąsaja – Priimtinumas – Visiškas negalėjimas susigrąžinti pagalbos – Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalis – Pareiga motyvuoti“
Santrauka – 2016 m. rugsėjo 15 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Tiesioginė sąsaja – Komisijos sprendimas, kuriuo užbaigiama procedūra pagalbos srityje – Pagalbą gavusios įmonės konkurentė – Teisė pareikšti ieškinį – Sąlygos
(SESV 108 straipsnio 2 ir 3 dalys ir SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą – Bet koks visuotinai taikomas aktas, išskyrus pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus –Komisijos sprendimas, kuriuo valstybės pagalba, kurią sudaro visuotinai taikomoje nacionalinės teisės normoje numatytas atleidimas nuo mokesčio, pripažinta nesuderinama su vidaus rinka – Teisinis poveikis bendrai ir abstrakčiai asmenų kategorijai – Įtraukimas
(SESV 107 straipsnis ir 263 straipsnio ketvirta pastraipa)
3. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai, dėl kurių reikia priimti įgyvendinamąsias priemonės arba nereikia priimti tokių priemonių – Sąvoka – Esamos teisminės gynybos priemonės dėl šių aktų – Pasinaudojimo neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu ar prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl akto galiojimo sąlygos
(SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa ir 267 straipsnis)
4. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai – Aktai, dėl kurių nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių ir kurie tiesiogiai susiję su ieškovu – Įgyvendinimo priemonių sąvoka – Kriterijai – Komisijos sprendimas, kuriuo valstybės pagalba, teikiama visuotinio taikymo teisės akte numatyto atleidimo nuo mokesčio forma, pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka –Sprendimas, dėl kurio jo adresatas neturi priimti jokių įgyvendinamųjų priemonių – Aktas, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių
(SESV 107 straipsnio 1 dalis ir SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa)
5. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Absoliutus negalėjimas vykdyti – Galimybė konstatuoti tokį negalėjimą administracinės procedūros stadijoje iki sprendimo priėmimo – Komisijos ir valstybės narės pareiga bendradarbiauti ieškant Sutartį atitinkančio sprendimo
(ESS 4 straipsnio 3 dalis; SESV 107 straipsnio 1 dalis ir SESV 108 straipsnio 2 dalis; Reglamento Nr. 659/1999 13 konstatuojamoji dalis ir 14 straipsnio 1 dalis)
6. Valstybių teikiama pagalba – Pareigos susigrąžinti neteisėtą pagalbą neįvykdymas – Absoliutus negalėjimas vykdyti – Vertinimo kriterijai
(ESS 4 straipsnio 3 dalis ir 108 straipsnio 2 dalis)
7. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalba, suteikta atleidimo nuo mokesčio forma – Absoliutus negalėjimas vykdyti – Motyvai – Valstybės negalėjimas gauti informacijos, būtinos norint identifikuoti pagalbos gavėjus
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su vidaus rinka ir reikalaujama ją grąžinti – Komisijos galėjimas savo sprendimą pagrįsti turima informacija – Ribos – Komisijos pareiga savo sprendimus grįsti nors kažkiek patikimais ir nuosekliais įrodymais
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
9. Valstybių teikiama pagalba – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis – Subjektai, vykdantys ekonominę veiklą nekomerciniais būdais – Neįtraukimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
10. Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Įmonės – Sąvoka – Ūkinės veiklos vykdymas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
11. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pagalbos nesuderinamumas su vidaus rinka nenurodant jos grąžinti, ir konstatuojama, jog nėra pagalbos teikimo – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Pažeidimo nebuvimas
(SESV 296 straipsnis)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 40, 44, 46–48 punktus)
2. Reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, yra visuotinio taikymo teisės aktai, išskyrus pagal teisėkūros procedūrą priimtus teisės aktus. Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje dėl nacionalinės mokesčių schemos, kuris taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai, yra visuotinai taikomas aktas.
Atsižvelgiant į pagal Sutarties nuostatas, susijusias su valstybės pagalba, Komisijai suteiktos kompetencijos pobūdį, toks sprendimas, net jei skirtas tik vienam adresatui, atspindi nacionalinių priemonių, kurios yra šios institucijos atlikto tyrimo dalykas, taikymo sritį, nesvarbu, ar tai sprendimas, kuriuo suteikiamas leidimas, būtinas siekiant taikyti pagalbos priemonę, ar sprendimas, kuriame numatomos pasekmės, kylančios iš galimo jos neteisėtumo arba nesuderinamumo su vidaus rinka. Nagrinėjamos priemonės būtent yra visuotinai taikomos, nes į jų taikymo sritį patenkantys ūkio subjektai apibrėžiami bendrai ir abstrakčiai.
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Komisijos sprendimas, kuriame dėl atleidimo nuo mokesčio schemos dėl vienos jos dalies konstatuojama, kad pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, o dėl kitos šios schemos dalies, – kad nėra pagalbos teikimo, yra visuotinai taikomas, kiek tai susiję, pirma, su tuo, kad Komisija nenurodė susigrąžinti valstybės pagalbos (atleidimo nuo mokesčio), kurią pripažino neteisėta ir nesuderinama, ir, antra, su tuo, kad ji pripažino, jog dalis šios schemos nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Todėl ginčijamas aktas, kuris visuotinai taikomas, tačiau nėra pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
(žr. 50, 52–55 punktus)
3. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 56–59 punktus)
4. Kai sprendžiant, ar ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas, reikia patikrinti, ar dėl ginčijamo teisės akto turi būti priimtos įgyvendinamosios priemonės, reikia atsižvelgti tik į ieškinio dalyką.
Tuo atveju, kai sprendime valstybės pagalbos srityje Komisija mano, kad, atsižvelgiant bylos ypatybes, atitinkamai valstybei narei visiškai neįmanoma susigrąžinti neteisėtos pagalbos, suteiktos pagal atleidimo nuo mokesčio schemą, ir todėl nusprendžia neįpareigoti tos valstybės narės iš kiekvieno gavėjo susigrąžinti pagal šią schemą išmokėtas sumas, nacionalinės valdžios institucijos neprivalo imtis jokių priemonių, konkrečiai dėl ieškovo, kad įgyvendintų ginčijamą sprendimą.
Dėl ginčijamo sprendimo nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, susijusių su ieškovu, todėl ieškinį reikia pripažinti priimtinu pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį.
(žr. 60, 61, 64, 70 punktus)
5. Nors visiškas negalėjimas susigrąžinti neteisėtą pagalbą dažniausiai yra susijęs su atvejais, kai valstybė narė po sprendimo susigrąžinti pagalbą jį vykdydama, sprendimo vykdymo stadijoje iš principo tam, kad atsikirstų į pagal SESV 258 straipsnį pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, teigia, kad toks susigrąžinimas neįmanomas, nei šioje byloje taikytinuose teisės aktuose, nei Teisingumo Teismo praktikoje nenustatyta, kad visiškas negalėjimas negali būti konstatuotas per administracinę procedūrą, po kurios priimamas Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos.
Be to, valstybė narė ir Komisija tuo atveju, kai galbūt visiškai neįmanoma susigrąžinti neteisėtos pagalbos, turi vienintelę pareigą – lojaliai bendradarbiauti, pagal kurią valstybė narė turi pateikti tokį negalėjimą pagrindžiančias priežastis vertinti Komisijai, o ši privalo nuodugniai jas išnagrinėti. Tačiau valstybė narė ir Komisija gali bendradarbiauti prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą, jei visiškas negalėjimas gali būti konstatuotas jau per formalią tyrimo procedūrą. Maža to, jei per šį tyrimą Komisija konstatuoja, kad nėra alternatyvių būdų neteisėtai pagalbai susigrąžinti arba kad taip pat neįmanoma susigrąžinti dalies pagalbos, niekas nedraudžia Komisijai pripažinti visišką negalėjimą dar prieš jai nurodant susigrąžinti minėtą pagalbą. Komisija valstybės pagalbos srityje negali nustatyti pareigų, kurių nuo pat jų nustatymo visiškai ir objektyviai neįmanoma įvykdyti
(žr. 80, 84–86, 90 punktus)
6. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 94–96 punktus)
7. Komisija nepadaro vertinimo klaidos, kai ginčijamame sprendime konstatuoja, kad nacionalinės valdžios institucijos visiškai ir objektyviai negali susigrąžinti neteisėtos pagalbos, nes dėl to, kad pagal kadastro ir mokesčių duomenų bazes neįmanoma nustatyti, nei kokio pobūdžio veikla vykdyta minėtiems subjektams priklausančiuose nekilnojamojo turto objektuose, nei objektyviai apskaičiuoti susigrąžintino mokesčio sumų, negalima išsiaiškinti, ar pagalbą gavusių subjektų veikla, vykdyta nekilnojamojo turto objektuose, kuriems taikytas atleidimas nuo mokesčio, yra ekonominio pobūdžio (būtent pagal tai sprendžiama, ar toks atleidimas yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba).
Kadangi kadastro sistemoje nekilnojamojo turto objektai nurodomi remiantis objektyviais jų požymiais, visų pirma fizinėmis savybėmis ir struktūra, neįmanoma išsiaiškinti, kokio pobūdžio veiklą – ekonominio ar ne – savo nekilnojamojo turto objektuose vykdo nekomerciniai subjektai, siekiant nustatyti, ar šiems subjektams atleidimas nuo mokesčio buvo taikomas neteisėtai, ir, jei taip, apskaičiuoti valdžios institucijoms grąžintiną sumą.
Taip pat yra, kai iš mokesčių duomenų bazių taip pat neįmanoma atgaline data nustatyti, kokio pobūdžio veiklą savo nekilnojamojo turto objektuose vykdė subjektai, kuriems buvo taikomas atleidimas nuo mokesčio, ir apskaičiuoti neteisėtai taikyto tokio atleidimo sumą.
(žr. 98, 101 ir 106 punktus)
8. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 109 punktą)
9. Sprendžiant klausimą, ar valstybės pagalba buvo teikiama ir ar galimai buvo pažeista SESV 107 straipsnio 1 dalis, nacionalinės teisės nuostata dėl atleidimo nuo savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčio, kurioje aiškiai numatyta, kad į šio atleidimo taikymo sritį nepatenka veikla, dėl savo pobūdžio sudaranti konkurenciją kitiems rinkos dalyviams, kurie siekia pelno, galimybę pasinaudoti šiuo atleidimu suteikia tik subjektams, vykdančiais ekonominę veiklą nekomerciniais būdais, ir yra taikoma tik subjektams, kurie negali būti pripažinti įmonėmis siekiant taikyti jiems Sąjungos teisę.
Be to, nacionalinės valdžios institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, kaip įgyvendinama ši schema ir visų pirma, ar konkretus subjektas, kuriam taikomas toks atleidimas, ir kiti to sektoriaus subjektai konkuruoja, ar ne, o suinteresuotieji asmenys gali pasinaudoti nacionalinėmis teisių gynimo priemonėmis tuo atveju, kai schema, kurią patvirtino Komisija, taikoma neteisingai.
Tokiomis aplinkybėmis toks reglamentavimas nepatenka į SESV 107 straipsnio taikymo sritį.
(žr. 132, 140, 145, 149 punktus)
10. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 134–136 punktus)
11. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 153–157 punktus)