Byla T‑427/08
Confédération européenne des associations d’horlogers-réparateurs (CEAHR)
prieš
Europos Komisiją
„Karteliai – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Sprendimas atmesti skundą – Šveicariškų laikrodžių gamintojų atsisakymas tiekti atsargines dalis nepriklausomiems laikrodininkams – Bendrijos suinteresuotumas – Atitinkama rinka – Pirminė rinka ir aptarnavimo rinka – Pareiga motyvuoti – Akivaizdi vertinimo klaida“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Skundų nagrinėjimas – Komisijos prioritetų nustatymas
(EB 81, EB 82 ir EB 85 straipsniai)
2. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Atitinkama rinka – Apibrėžimas – Kriterijai – Pirminė rinka ir aptarnavimo rinka
(EB 82 straipsnis)
3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Skundų nagrinėjimas – Atsižvelgimas į Bendrijos suinteresuotumą tęsti bylos nagrinėjimą – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir EB 82 straipsniai)
4. Konkurencija – Administracinė procedūra – Skundų nagrinėjimas – Sprendimas nutraukti nagrinėjimą, motyvuotas skundą pateikusio asmens galimybe kreiptis į nacionalinį teismą – Teisėtumas – Sąlyga
(EB 81 ir EB 82 straipsniai)
1. Komisija, kuriai pagal EB 85 straipsnio 1 dalį yra priskirtas uždavinys užtikrinti EB 81 ir 82 straipsnių taikymą, turi apibrėžti ir įgyvendinti Sąjungos konkurencijos politiką ir tam tikslui turi diskreciją nagrinėjant skundus.
Jei pasinaudodama šia diskrecija Komisija nusprendžia nustatyti kitokį jai pateiktų skundų nagrinėjimo eiliškumą, ji gali ne tik spręsti, kokia tvarka skundai bus nagrinėjami, bet ir atmesti skundą, motyvuodama pakankamo Bendrijos intereso tęsti bylos nagrinėjimą nebuvimu.
Tačiau Komisijos diskrecija yra ribota. Ji turi atsižvelgti į visas svarbias teisines ir faktines aplinkybes, kad nuspręstų dėl tolesnio skundo likimo. Visų pirma ji privalo atidžiai išnagrinėti visas pareiškėjos nurodytas faktines ir teisines aplinkybes. Be to, jai yra nustatyta pareiga nurodyti motyvus, jeigu ji atsisako tęsti skundo nagrinėjimą, o šie motyvai turi būti pakankamai tikslūs ir išsamūs, kad leistų Bendrajam Teismui veiksmingai kontroliuoti, kaip Komisija įgyvendina savo diskreciją nustatyti prioritetus.
Sąjungos Teismas prižiūri Komisijai suteiktos diskrecijos nagrinėti skundus įgyvendinimą ne tam, kad vietoj Komisijos įvertintų Bendrijos suinteresuotumą, bet kad patikrintų, ar priimtas ginčijamas sprendimas neparemtas iš esmės netiksliais faktais ir nėra akivaizdžiai klaidingas teisės ir vertinimo požiūriu, taip pat, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais.
(žr. 26–28, 65 punktus)
2. Nagrinėjant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi atitinkamos rinkos sąvoka reiškia, kad gali egzistuoti veiksminga konkurencija tarp ją sudarančių prekių, o tam būtinas visų toje pačioje rinkoje esančių prekių pakankamas pakeičiamumas tam pačiam naudojimui. Pakeičiamumas arba substitucija turi būti vertinami atsižvelgiant ne tik į atitinkamų prekių arba paslaugų objektyvias savybes, bet taip pat ir į konkurencijos sąlygas, paklausos ir pasiūlos rinkoje struktūrą.
Iš Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams aišku, kad atitinkama prekės rinka apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko viena kitą pakeičiančiomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį.
Pagal šį pranešimą vertinant paklausos pakeičiamumą reikia nustatyti prekių, kurias vartotojai laiko pakeičiančiosiomis, asortimentą. Vienu iš būdų galima laikyti teorinį eksperimentą, kai numatomas tariamas nedidelis ilgalaikis santykinių kainų pakitimas ir įvertinama galima vartotojų reakcija į tokį kainų padidinimą. Šio pranešimo 17 dalyje pažymėta, kad reikia atsakyti į klausimą, ar dėl tariamo nedidelio (nuo 5 iki 10 %), bet ilgalaikio santykinių kainų padidėjimo nagrinėjamose teritorijose prekiaujančiųjų šalių pirkėjai ims pirkti lengvai prieinamus pakaitalus. Jei pakeičiamumas yra pakankamas, kad neapsimokėtų didinti kainų, nes sumažėtų pardavimas, papildomi pakaitalai įtraukiami į atitinkamos rinkos apibrėžimą.
Be to, minėto pranešimo 56 dalyje nustatyta, kad yra tam tikrų sričių, kuriose reikia atsargiai taikyti anksčiau aprašytus principus. Taip yra, kai nagrinėjamos pirminės ir antrinės rinkos, ypač kai įmonių elgesį tam tikru metu reikia išanalizuoti pagal EB 82 straipsnį. Tokiais atvejais rinkų apibrėžimo metodika yra tokia pati, t. y. vartotojų reakcijos į santykinių kainų pakitimus vertinimas, tačiau taip pat atsižvelgiant į pakeičiamumo ribojimus, kuriuos sudaro susijusiose rinkose esančios sąlygos. Antrinių prekių, pavyzdžiui, atsarginių dalių rinka, gali būti apibrėžiama siaurai, kai svarbu, kad būtų suderinamumas su pirmine preke. Jeigu sunku rasti suderinamas antrines prekes, kai pagrindinių prekių kainos yra didelės ir ilgas jų tarnavimo laikas, antrinių prekių santykinių kainų didinimas gali būti pelningas. Rinka gali būti apibrėžiama kitaip, jeigu įmanomas didelis antrinių prekių pakeičiamumas arba jeigu dėl pirminių prekių savybių tampa įmanoma greita ir tiesioginė vartotojų reakcija į santykinės antrinių prekių kainų padidėjimą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad tam tikro prekių ženklo pirminių prekių atsarginės dalys gali nebūti atskira atitinkama rinka dviem atvejais, pirma, kai vartotojas gali pasirinkti kito gamintojo pagamintas atsargines dalis, antra, kai vartotojas gali pasirinkti kitą pirminį produktą, taip vengdamas kainos padidėjimo atsarginių dalių rinkoje. Tačiau tokia išvada galima tik tuomet, jei įrodyta, kad nedaug ir ilgam padidėjus antrinių prekių kainai pakankamai daug vartotojų pasirinks kitas, pirmines ar antrines, prekes ir toks didinimas taps nerentabilus. Todėl yra vien teorinė perėjimo prie kitos pirminės prekės galimybė, kuri laikoma nepakankamu įrodymu apibrėžiant atitinkamą rinką.
Beje, iš to, kas išdėstyta, taip pat aišku, kad vien vartotojo turimos galimybės rinktis iš daugybės esančių prekių ženklų pirminių prekių nepakanka, kad pirminę ir aptarnavimo rinkas galima būtų laikyti viena rinka, jei neįrodyta, kad renkamasi atsižvelgiant visų pirma į konkurencijos sąlygas antrinėje rinkoje. Be to, vien tai, kad tam tikri ūkio subjektai specializuojasi ir vykdo veiklą tik su pirmine rinka susijusioje aptarnavimo rinkoje, yra rimtas atskiros rinkos buvimo požymis.
(žr. 67–70, 79–80, 102, 105, 108 punktus)
3. Vertindama Bendrijos suinteresuotumą tęsti bylos nagrinėjimą Komisija turi atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į jai pateiktame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes. Ji turi, be kita ko, įvertinti nurodyto pažeidimo įtaką bendrosios rinkos veikimui, tikimybę, kad pavyks įrodyti jo buvimą, ir būtinų tyrimo priemonių mastą, kad kuo geriau atliktų savo užduotį prižiūrėti, ar laikomasi EB 81 ir EB 82 straipsnių.
(žr. 158 punktą)
4. Kai skunde nurodomas pažeidimo poveikis iš esmės pasireiškia tik vienos valstybės narės teritorijoje ir kai šios valstybės narės teismai ir kompetentingos valdžios institucijos nagrinėja pareiškėjo ir skunde nurodyto subjekto ginčus, Komisija turi teisę atmesti skundą dėl Bendrijos suinteresuotumo nebuvimo, tačiau su sąlyga, kad pareiškėjo teisės galėtų būti tinkamai apsaugotos nacionaliniuose teismuose, o tokiu atveju preziumuojama, kad jie sugeba išsiaiškinti faktines aplinkybes ir nustatyti, ar nagrinėjamais veiksmais pažeidžiamos aptariamos Sutarties nuostatos.
Vis dėlto vien teiginio, kad nacionalinės institucijos gali geriau ištirti skunde nurodytus galimus pažeidimus, nepakanka, kad būtų padaryta išvada, jog Bendrija nėra pakankamai suinteresuota, jeigu skundžiami veiksmai vykdomi bent penkiose valstybėse narėse, o galbūt net visose valstybėse narėse, ir inkriminuojami įmonėms, kurių buveinės ir gamyba yra ne Sąjungoje, o tai rodo, jog vienas procesas Sąjungos lygmeniu būtų daug veiksmingesnis nei daugybė procesų nacionaliniu lygmeniu.
(žr. 173, 176 punktus)