Byla C–181/16

Sadikou Gnandi

prieš

Belgijos valstybę

(Conseil d’État (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115/EB – 3 straipsnio 2 punktas – Sąvoka „neteisėtas buvimas šalyje“ – 6 straipsnis – Sprendimo grąžinti priėmimas atsakingai valdžios institucijai nepabaigus nagrinėti skundo dėl tarptautinės apsaugos prašymas atmetimo – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 18 straipsnis, 19 straipsnio 2 dalis ir 47 straipsnis – Negrąžinimo principas – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Leidimas likti valstybėje narėje“

Santrauka – 2018 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Būtinas bylos nagrinėjimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme

(SESV 267 straipsnis)

2.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Nacionalinės teisės aiškinimas – Neįtraukimas

(SESV 267 straipsnis)

3.        Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Tarptautinės apsaugos prašytojas, kurio prašymas atmestas pirmojoje instancijoje – Įtraukimas – Leidimas likti valstybės narės teritorijoje, kol bus išnagrinėtas dėl šio atmetimo pateiktas skundas – Poveikio nebuvimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 9 konstatuojamoji dalis ir 6 straipsnio 4 ir 6 dalys; Tarybos direktyvos 2005/85 7 1 dalis ir 39 straipsnio 3 dalies a punktas)

4.        Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Skundas dėl sprendimo grąžinti arba sprendimo išsiųsti iš šalies – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Negrąžinimo principas – Visiškas šio skundo stabdomasis poveikis teisme

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnis, 19 straipsnio 2 dalis ir 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 6 straipsnis)

5.        Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Sprendimas grąžinti, priimtas dėl trečiosios šalies piliečio iškart po to, kai atmestas jo prašymas suteikti tarptautinę apsaugą, ir prieš išnagrinėjant jo skundą dėl šio atmetimo – Leistinumas – Sąlygos – Grąžinimo procedūros sustabdymas laukiant, kol bus išnagrinėtas minėtas skundas – Prašytojas, galintis pasinaudoti teisėmis, kylančiomis iš Direktyvos 2003/9, ir remtis pasikeitusiomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis priėmus sprendimą grąžinti

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnis 19 straipsnio 2 dalis ir 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis, 7 ir 15 straipsniai; Tarybos direktyva 2005/85; Tarybos direktyvos 2003/9 2 straipsnio c punktas ir 3 straipsnio 1 dalis]

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 31 punktą)

2.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 34 punktą)

3.      Pagal Direktyvos 2005/85 7 straipsnio 1 dalį tarptautinės apsaugos prašytojui leidžiama pasilikti valstybėje narėje tol, kol šios procedūros tikslais bus priimtas pirmosios instancijos sprendimas, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas. Nors ši teisė pasilikti nesuteikia, kaip tai aiškiai nurodyta šioje nuostatoje, teisės į leidimą gyventi toje valstybėje narėje, iš, be kita ko, Direktyvos 2008/115 9 konstatuojamosios dalies matyti, kad minėta teisė pasilikti sudaro kliūčių tarptautinės apsaugos prašytojo buvimą šalyje laikyti „neteisėtu“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, laikotarpiu nuo jo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo iki tol, kol bus priimtas pirmosios instancijos sprendimas dėl šio prašymo.

Kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2005/85 7 straipsnio 1 dalies, šioje nuostatoje įtvirtintos teisės pasilikti šalyje netenkama, kai sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija priima sprendimą atmesti tarptautinės apsaugos prašymą. Jeigu suinteresuotasis asmuo neturi teisės ar leidimo gyventi šalyje pagal kitą teisinį pagrindą, be kita ko, pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį, dėl kurio prašytojas, kurio prašymas buvo atmestas, atitiktų atvykimo į valstybę narę, buvimo ar gyvenimo joje sąlygas, šis sprendimas atmesti reiškia, kad jį priėmus šis prašytojas nebetenkina tų sąlygų, todėl jo buvimas šalyje tampa neteisėtas. Taigi, iš principo po šio atmetimo arba kartu su juo tame pačiame administraciniame akte gali būti priimtas ir sprendimas grąžinti tokį pilietį.

Žinoma, Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 3 dalies a punktu valstybėms narėms suteikiama galimybė numatyti taisykles, pagal kurias tarptautinės apsaugos prašytojai galėtų likti jų teritorijoje, kol nagrinėjamas jų skundas dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą. Iš tiesų Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C–534/11, EU:C:2013:343) 47 ir 49 punktuose nusprendė, kad leidimas likti šalyje tam, kad būtų veiksmingai pasinaudota tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo apskundimo priemonėmis, yra kliūtis trečiosios šalies piliečiui, kuris pateikė šį tarptautinės apsaugos prašymą, taikyti Direktyvą 2008/115, prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą apskundimo priemonės. Vis dėlto iš šio sprendimo negalima daryti išvados, kad dėl tokio leidimo pasilikti šalyje iškart, kai atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, ir su sąlyga, kad egzistuoja šio sprendimo 41 punkte nurodyti teisė ar leidimas gyventi šalyje, negalėtų būti nuspręsta, kad suinteresuotojo asmens buvimas šalyje tapo neteisėtas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115.

(žr. 40–44, 59 punktus)

4.      Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jei valstybė nusprendžia grąžinti tarptautinės apsaugos prašytoją į šalį, kurioje jam gresia realus pavojus patirti Chartijos 18 straipsniu, siejamu su Ženevos konvencijos 33 straipsniu, arba Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi draudžiamą elgesį, pagal šios Chartijos 47 straipsnyje numatytą teisę į veiksmingą teisminę gynybą reikalaujama, kad toks prašytojas turėtų galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemone, turinčia stabdomąjį poveikį, siekiant užtikrinti, kad nebūtų įvykdytas sprendimas jį grąžinti (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 52 punktą ir 2015 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 54 punktą).

Žinoma, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad vien dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą pateikto skundo stabdomojo poveikio nebuvimas iš esmės atitinka negrąžinimo principą ir Chartijos 47 straipsnį, nes pats tokio sprendimo įvykdymas nelems atitinkamo trečiosios šalies piliečio išsiuntimo (šiuo atžvilgiu žr. 2015 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 56 punktą). Priešingai, dėl sprendimo grąžinti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnį, pateiktas skundas privalo turėti visišką stabdomąjį poveikį, kad būtų užtikrinta, jog atitinkamo trečiosios šalies piliečio atžvilgiu laikomasi su negrąžinimo principu ir Chartijos 47 straipsniu susijusių reikalavimų, nes dėl šio sprendimo tam piliečiui gali kilti realus pavojus patirti Chartijos 18 straipsniu, siejamu su Ženevos konvencijos 33 straipsniu, draudžiamą elgesį arba Chartijos 19 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį elgesį (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 52 ir 53 punktus ir 2015 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Tall, C‑239/14, EU:C:2015:824, 57 ir 58 punktus). Taip yra juo labiau tuomet, kai kalbama apie galimą sprendimą išsiųsti iš šalies, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalį.

(žr. 54–56 punktus)

5.      2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų standartų ir procedūrų valstybėse narėse grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, siejamą su 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 dalyje ir 47 straipsnyje įtvirtintus negrąžinimo principą ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama priimti sprendimo grąžinti pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį dėl tarptautinės apsaugos prašymą pateikusio trečiosios šalies piliečio iškart, kai tik sprendžiančioji institucija atmetė šį prašymą, arba kartu su sprendimu atmesti prašymą tame pačiame administraciniame akte, taigi prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą teisminio apskundimo priemonės, su sąlyga, be kita ko, kad atitinkama valstybė narė užtikrina, kad visos sprendimo grąžinti teisinės pasekmės yra sustabdytos, kol bus išnagrinėtas tas skundas, kad šis prašytojas tuo laikotarpiu gali naudotis iš 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse, išplaukiančiomis teisėmis ir gali remtis bet kokiomis pasikeitusiomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis priėmus sprendimą grąžinti, kurios turėtų reikšmingą poveikį vertinant suinteresuotojo asmens situaciją atsižvelgiant į Direktyvą 2008/115, būtent jos 5 straipsnį, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas. Šiuo atžvilgiu nepakanka, kad atitinkama valstybė narė nesiimtų priverstinai vykdyti sprendimo grąžinti. Priešingai, būtina, kad visos tokio sprendimo pasekmės būtų sustabdytos ir, konkrečiai kalbant, Direktyvos 2008/115 7 straipsnyje numatytas laikotarpis savanoriškai išvykti iš šalies nebūtų pradėtas skaičiuoti, kol suinteresuotajam asmeniui leidžiama likti šalyje. Be to, tuo laikotarpiu asmens negalima sulaikyti siekiant išsiųsti iš šalies pagal šios direktyvos 15 straipsnį.

Beje, laukdamas, kol bus išnagrinėtas dėl sprendžiančiosios institucijos kaip pirmosios institucijos atmesto jo tarptautinės apsaugos prašymo pateiktas skundas, suinteresuotasis asmuo iš principo turi galėti naudotis Direktyva 2003/9 suteiktomis teisėmis. Iš tiesų šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi jos taikymui nustatyta tik sąlyga turėti leidimą pasilikti šalies teritorijoje kaip prašytojui, taigi ji neužkerta galimybės ją taikyti tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo, net ir turėdamas tokį leidimą, šalyje yra neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115. Šiuo klausimu iš Direktyvos 2003/9 2 straipsnio c punkto matyti, kad suinteresuotasis asmuo išlaiko savo tarptautinės apsaugos prašytojo statusą, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kol nėra galutinio sprendimo dėl prašymo (šiuo atžvilgiu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Cimade ir GISTI, C‑179/11, EU:C:2012:594, 53 punktą).

(žr. 61–63, 67 punktus ir rezoliucinę dalį)