TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. sausio 21 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Konkurencija – Karteliai – Suderinti veiksmai – Kelionių agentūros, dalyvaujančios bendroje informacinėje kelionių pasiūlymų sistemoje – Automatinis nuolaidos dydžio ribojimas perkant keliones internetu – Sistemos administratoriaus pranešimas apie šį ribojimą – Nebylus pritarimas, kurį galima pripažinti suderintais veiksmais – Susitarimo ir suderintų veiksmų sudėties elementai – Įrodymų vertinimas ir reikalaujamas įrodinėjimo standartas – Valstybių narių procesinė autonomija – Veiksmingumo principas – Nekaltumo prezumpcija“
Byloje C‑74/14
dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2014 m. vasario 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
UAB „Eturas“,
UAB „AAA Wrislit“,
UAB „Baltic Clipper“,
UAB „Baltic Tours Vilnius“,
UAB „Daigera“,
UAB „Ferona“,
UAB „Freshtravel“,
UAB „Guliverio kelionės“,
UAB „Kelionių akademija“,
UAB „Kelionių gurmanai“,
UAB „Kelionių laikas“,
UAB „Litamicus“,
UAB „Megaturas“,
UAB „Neoturas“,
UAB „TopTravel“,
UAB „Travelonline Baltics“,
UAB „Vestekspress“,
UAB „Visveta“,
UAB „Zigzag Travel“,
UAB „ZIP Travel“
prieš
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą,
dalyvaujant
UAB „Aviaeuropa“,
UAB „Grand Voyage“,
UAB „Kalnų upė“,
UAB „Keliautojų klubas“,
UAB „Smaragdas travel“,
UAB „700LT“,
UAB „Aljus ir Ko“,
UAB „Gustus vitae“,
UAB „Tropikai“,
UAB „Vipauta“,
UAB „Vistus“,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, einantis penktosios kolegijos pirmininko pareigas, teisėjai D. Šváby, A. Rosas, E. Juhász (pranešėjas) ir C. Vajda
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. gegužės 7 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– UAB „AAA Wrislit“, atstovaujamos advokatų L. Darulienės ir T. Blažio,
– UAB „Baltic Clipper“, atstovaujamos advokatų J. Petrulionio, L. Šlepaitės ir M. Juonio,
– UAB „Baltic Tours Vilnius“ ir UAB „Kelionių laikas“, atstovaujamų advokatų P. Koverovo ir R. Moisejevo,
– UAB „Guliverio kelionės“, atstovaujamos advokatų M. Juonio ir L. Šlepaitės,
– UAB „Kelionių akademija“ ir UAB „Travelonline Baltics“, atstovaujamų advokatės L. Darulienės,
– UAB „Megaturas“, atstovaujamos advokato E. Kisieliaus,
– UAB „Vestekspress“, atstovaujamos advokatų L. Darulienės, R. Moisejevo ir P. Koverovo,
– UAB „Visveta“, atstovaujamos advokato T. Blažio,
– Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, atstovaujamos E. Pažėraitės ir S. Tolušytės,
– UAB „Keliautojų klubas“, atstovaujamos advokatų E. Burgio ir I. Sodeikaitės,
– Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno, K. Dieninio ir J. Nasutavičienės,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Biolan, V. Bottka ir A. Steiblytės,
susipažinęs su 2015 m. liepos 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 101 straipsnio išaiškinimo.
2 Prašymas pateiktas nagrinėjant kelionių agentūrų UAB „Eturas“ (toliau – Eturas), UAB „AAA Wrislit“, UAB „Baltic Clipper“, UAB „Baltic Tours Vilnius“, UAB „Daigera“, UAB „Ferona“, UAB „Freshtravel“, UAB „Guliverio kelionės“, UAB „Kelionių akademija“, UAB „Kelionių gurmanai“, UAB „Kelionių laikas“, UAB „Litamicus“, UAB „Megaturas“, UAB „Neoturas“, UAB „Top Travel“, UAB „Travelonline Baltics“, UAB „Vestekspress“, UAB „Visveta“, UAB „Zigzag Travel“ ir UAB „ZIP Travel“ ginčą su Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) dėl šios sprendimo skirti šioms kelionių agentūroms baudas už antikonkurencinius veiksmus ir dalyvavimą juos vykdant.
Teisinis pagrindas
3 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [ESV] sutarties [101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Siekiant užtikrinti veiksmingą Bendrijos konkurencijos taisyklių laikymosi kontrolę ir tai, kad bus paisoma esminių teisių į gynybą, šiuo reglamentu turėtų būti reglamentuota Sutarties [101] ir [102] straipsniuose numatyta įrodinėjimo pareiga. Šalis ar institucija, tvirtinanti, kad esama Sutarties [101] straipsnio 1 dalies ir [102] straipsnio pažeidimų, privalėtų tai įrodyti vadovaudamasi reikiamomis teisės normomis. Įmonė ar įmonių asociacija, apkaltinta pažeidimu ir norėdama apsiginti, vadovaudamasi reikiamomis teisės normomis turi įrodyti, kad tokios gynybos taikymo sąlygos įvykdytos. Šis reglamentas nepaliečia nei nacionalinių taisyklių, reguliuojančių įrodinėjimą, nei valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų pareigos nustatyti su byla susijusius faktus, jeigu tokios taisyklės ir įpareigojimai atitinka bendruosius Bendrijos teisės principus.“
4 Šio reglamento 2 straipsnyje „Įrodinėjimo pareiga“ numatyta:
„Visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl Sutarties [101] ir [102] straipsnių taikymo pareiga įrodyti Sutarties [101] straipsnio 1 dalies ar [102] straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. Įmonei ar įmonių asociacijai, pretenduojančiai pasinaudoti Sutarties [101] straipsnio 3 dalies nuostatomis, tenka pareiga įrodyti, kad šios straipsnio dalies sąlygos įvykdytos.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
5 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Eturas yra kompiuterinės programos E-TURAS išimtinių teisių turėtoja ir administratorė.
6 Ši kompiuterinė programa yra bendra kelionių užsakymo internetu sistema. Ji leidžia kelionių agentūroms, pagal sutartį įgijusioms iš Eturas licenciją ja naudotis, savo interneto svetainėse siūlyti pirkti keliones, naudojant Eturas parengtą vienodai atrodančią užsakymo formą. Šioje licencinėje sutartyje nėra jokios nuostatos, kuri leistų nurodytos kompiuterinės programos administratoriui keisti sistemą naudojančių kelionių agentūrų nustatytas jų parduodamų paslaugų kainas.
7 Kiekviena kelionių agentūra E‑TURAS sistemoje turi individualią elektroninę paskyrą, prie kurios ji gali prisijungti naudodama slaptažodį, priskirtą jai pasirašant licencinę sutartį. Šioje paskyroje kelionių agentūros gali naudotis E‑TURAS užsakymų sistemos specialiu paštu, veikiančiu kaip elektroninis paštas. Per šį paštą siunčiami pranešimai gali būti skaitomi kaip elektroniniai laiškai, todėl, kad būtų perskaityti, jie prieš tai turi būti atidaryti adresato.
8 2010 m. Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą remdamasi vienos kelionių agentūros, naudojusios E‑TURAS užsakymų sistemą, suteikta informacija, kad kelionių agentūros tarpusavyje derino per šią sistemą parduodamų kelionių nuolaidas.
9 Per šį tyrimą nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 25 d. Eturas direktorius kelioms kelionių agentūroms ir bet kuriuo atveju bent jau vienai jų išsiuntė elektroninį laišką pavadinimu „Balsavimas“, kuriame adresato buvo prašoma išreikšti nuomonę dėl tikslingumo mažinti internetinės nuolaidos dydį nuo 4 % iki 1–3 %.
10 2009 m. rugpjūčio 27 d. 12 val. 20 min. E-TURAS sistemos administratorius vidiniu sistemos paštu bent jau dviem suinteresuotosioms kelionių agentūroms išsiuntė pranešimą pavadinimu „Pranešimas dėl nuolaidos mažinimo kelionių užsakymams internetu nuo 0 iki 3 %“ (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjamas pranešimas), suformuluotą taip:
„Įvertindami kelionių agentūrų pasisakymus, pasiūlymus ir pageidavimus dėl nuolaidos dydžio taikymo kelionių užsakymams internetu, įvesime galimybę taikyti nuolaidas internetu nuo 0 iki 3 % pasirinktinai. Šis nuolaidos koeficiento „lubų“ įvedimas padės sutaupyti agentūroms uždirbamų komisinių dydį bei sunormalizuoti konkuravimo sąlygas. Svarbu! Kelionių agentūroms, kurios taikė didesnes nuolaidas nei 3 %, automatiškai nuo 14 val. [jos] bus sumažintos iki 3 %. Jei esate paskelbę informacinius tekstus dėl nuolaidos dydžių – siūlome juos atitinkamai pakoreguoti.“
11 Po 2009 m. rugpjūčio 27 d. aštuonių kelionių agentūrų interneto svetainėse buvo paskelbti reklaminiai pranešimai apie 3 % nuolaidą siūlomoms kelionėms. Užsakant kelionę atsidarydavo langelis su nuoroda, kad pasirinktai kelionei taikoma 3 % nuolaida.
12 Per Konkurencijos tarybos atliktą tyrimą nustatyta, kad techniniais pakeitimais, padarytais E‑TURAS sistemoje po pagrindinėje byloje nagrinėjamo pranešimo išsiuntimo, suinteresuotoms kelionių agentūroms nebuvo kliudoma savo klientams taikyti didesnių nei 3 % nuolaidų, tačiau norėdamos taikyti šias nuolaidas agentūros turėjo atlikti papildomus techninius formalumus.
13 2012 m. birželio 7 d. nutarime Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad 30 kelionių agentūrų kartu su Eturas nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. kovo mėn. pabaigos vykdė antikonkurencinius veiksmus, susijusius su per E‑TURAS sistemą užsakytoms kelionėms taikomomis nuolaidomis.
14 Remiantis šiuo nutarimu, antikonkurenciniai veiksmai prasidėjo tą dieną, kai E-TURAS užsakymų sistemoje buvo paskelbtas pagrindinėje byloje nagrinėjamas pranešimas dėl nuolaidų dydžio mažinimo ir buvo įgyvendintas sisteminis šio dydžio apribojimas naudojant šią sistemą.
15 Konkurencijos taryba manė, kad kelionių agentūros, kurios nagrinėjamu laikotarpiu naudojosi E-TURAS užsakymų sistema ir nepareiškė jokio prieštaravimo, padarė konkurencijos taisyklių pažeidimą, nes galėjo pagrįstai numanyti, kad visi kiti sistemos naudotojai taip pat taikys ne didesnes nei 3 % nuolaidas. Tuo remdamasi ji nusprendė, kad šios kelionių agentūros viena kitą informavo apie tai, kokio dydžio nuolaidą ketina taikyti ateityje, taip netiesiogiai, numanomu ar nebyliu pritarimu išreikšdamos bendrą valią dėl elgesio nagrinėjamoje rinkoje. Ji padarė išvadą, kad toks kelionių agentūrų elgesys nagrinėjamoje rinkoje laikytinas jų suderintais veiksmais, ir nurodė, kad nors Eturas neveikė nagrinėjamoje rinkoje, vis dėlto palengvino veiksmų derinimą.
16 Taigi Konkurencijos taryba pripažino Eturas ir suinteresuotąsias kelionių agentūras kaltomis dėl, be kita ko, SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir skyrė joms baudas. Kelionių agentūra, pranešusi Konkurencijos tarybai apie pažeidimo faktą, buvo atleista nuo baudos pagal atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo programą.
17 Pareiškėjos pagrindinėje byloje apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu šis teismas pareiškėjų skundus tenkino iš dalies ir sumažino joms skirtas baudas.
18 Ir pareiškėjos pagrindinėje byloje, ir Konkurencijos taryba pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
19 Pareiškėjos pagrindinėje byloje teigia, kad nederino savo veiksmų taip, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį ar atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas. Jos nurodo, kad negali būti pripažintos atsakingomis už vienašalius Eturas veiksmus. Dalis pareiškėjų teigia, kad negavo ar neperskaitė pagrindinėje byloje nagrinėjamo pranešimo, nes pajamos iš E‑TURAS sistemos naudojimo sudarė tik mažą jų apyvartos dalį, taip pat neatkreipė dėmesio į padarytus šios sistemos pakeitimus. Jos nurodo, kad šia informacine sistema naudojosi net po to, kai techniškai buvo įgyvendintas nuolaidų dydžio ribojimas, nes tuo metu nebuvo alternatyvių informacinių sistemų, o kurti savo informacinę sistemą būtų pernelyg brangu. Galiausiai jos pažymi, kad nuolaidos iš esmės nebuvo ribojamos, nes suinteresuotosios kelionių agentūros išsaugojo galimybę taikyti papildomas lojalumo nuolaidas atskiriems klientams.
20 Konkurencijos taryba teigia, kad E‑TURAS užsakymų sistema tapo priemone pareiškėjoms pagrindinėje byloje suderinti veiksmus, todėl joms nekilo jokio poreikio organizuoti susitikimų. Šiuo klausimu ji nurodo, pirma, kad naudojimosi šia sistema sąlygos sudarė galimybę pareiškėjoms net be tiesioginio kontakto „suderinti valią“ dėl nuolaidų apribojimo, ir, antra, kad neprieštaravimas dėl nuolaidų apribojimo prilygo nebyliam pritarimui tokiam apribojimui. Ji pažymi, kad nurodyta sistema veikė vienodomis sąlygomis ir buvo lengvai atpažįstama pagrindinėje byloje dalyvaujančių kelionių agentūrų interneto svetainėse, kuriose skelbta informacija apie taikomas nuolaidas. Šios kelionių agentūros neprieštaravo dėl taikyto nuolaidų apribojimo ir taip vienos kitoms leido suprasti, kad taiko riboto dydžio nuolaidas, pašalindamos bet kokį netikrumą dėl nuolaidų dydžių. Anot Konkurencijos tarybos, pareiškėjos pagrindinėje byloje privalėjo elgtis apdairiai ir atsakingai, jos negalėjo ignoruoti ir nekreipti dėmesio į pranešimus, susijusius su jų ūkinėje veikloje naudojamomis priemonėmis.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies aiškinimo, visų pirma dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo taikant šią nuostatą. Iš tiesų jis abejoja, ar yra pakankami kriterijai, nagrinėjamu atveju leidžiantys nustatyti atitinkamų kelionių agentūrų dalyvavimą atliekant horizontalaus pobūdžio suderintus veiksmus.
22 Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas nuobaudų skyrimas, yra tik prezumpcija, kad atitinkamos kelionių agentūros perskaitė arba turėjo perskaityti pagrindinėje byloje nagrinėjamą pranešimą ir turėjo suprasti visas pasekmes, kylančias dėl sprendimo apriboti siūlomų kelionių nuolaidų dydį. Šiuo aspektu jis mini, kad baudžiant už konkurencijos teisės pažeidimus taikoma nekaltumo prezumpcija, ir reiškia abejones dėl galimybės nubausti pagrindinėje byloje dalyvaujančias kelionių agentūras remiantis vien pirmąja prezumpcija, ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kurios jų neigė žinojusios apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą pranešimą, o kitos pirmąsias keliones per E‑TURAS užsakymų sistemą pardavė tik po padarytų techninių pakeitimų arba per šią sistemą dar nepardavė nė vienos kelionės.
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pripažįsta, kad E‑TURAS užsakymų sistemą naudojusios kelionių agentūros žinojo arba turėjo žinoti, kad šią sistemą naudoja ir jų konkurentai, todėl galima teigti, kad šios agentūros turėjo būti atidžios ir rūpestingos, todėl negalėjo neskaityti gaunamų pranešimų. Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad dalis Konkurencijos tarybos nubaustų kelionių agentūrų pripažino susipažinusios su pagrindinėje byloje nagrinėjamo pranešimo turiniu.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar jo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis vien pranešimo apie nuolaidų apribojimą išsiuntimas gali būti pakankamas įrodymas, patvirtinantis arba leidžiantis preziumuoti, kad E‑TURAS užsakymų sistemoje dalyvavę ūkio subjektai žinojo arba turėjo žinoti apie šį apribojimą, nors keli iš jų teigia nežinoję apie jį, kai kurie nepakeitė faktiškai taikomų nuolaidų dydžio, o dar kiti atitinkamu laikotarpiu per šią sistemą nepardavė nė vienos kelionės.
25 Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad ūkio subjektams dalyvaujant tokioje, kaip apibūdintoji šioje byloje, bendroje informacinėje sistemoje, Konkurencijos tarybai įrodžius, kad šioje sistemoje buvo patalpintas sisteminis pranešimas apie nuolaidų ribojimą ir nustatytas techninis ribojimas įvesti nuolaidos dydį, gali būti taikoma prezumpcija, kad šie ūkio subjektai žinojo arba privalėjo žinoti apie informacinėje sistemoje patalpintą sisteminį pranešimą, ir, neprieštaraudami taikomam nuolaidos ribojimui, išreiškė nebylų sutikimą apriboti kainų nuolaidas, todėl jiems gali būti taikoma atsakomybė dėl veiksmų derinimo pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, į kokius faktorius turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant, ar ūkio subjektai, dalyvaujantys bendroje informacinėje sistemoje tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, suderino savo veiksmus SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme?“
Dėl prejudicinių klausimų
26 Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 101 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad jeigu informacinės sistemos, skirtos leisti kelionių agentūroms pardavinėti keliones jų interneto svetainėse taikant vienodą užsakymo formą, administratorius asmenine elektronine žinute išsiunčia šiems ūkio subjektams pranešimą, kuriame įspėja, kad per šią sistemą parduodamoms prekėms taikomos nuolaidos nuo šiol bus ribojamos, ir po šio pranešimo išplatinimo šioje sistemoje padaromi techniniai pakeitimai, būtini šiai priemonei įgyvendinti, galima preziumuoti, kad minėti ūkio subjektai susipažino ar turėjo susipažinti su šiuo pranešimu ir, neprieštaraudami dėl tokių veiksmų, dalyvavo atliekant suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
27 Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios ketina laikytis bendrojoje rinkoje. Šiam savarankiškumo reikalavimui prieštarauja bet koks tiesioginis ar netiesioginis ūkio subjektų kontaktas, kuris galėtų daryti įtaką esamo ar galimo konkurento veiklai rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui, kaip toks ūkio subjektas nusprendė elgtis šioje rinkoje, jeigu šiuo kontaktu siekiama sukurti arba yra sukuriamos konkurencijos sąlygos, neatitinkančios normalių sąlygų atitinkamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 32 ir 33 punktus bei nurodytą teismo praktiką).
28 Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad pasyvus dalyvavimas darant pažeidimą, pavyzdžiui, įmonės dalyvavimas susitikimuose, per kuriuos sudaryti susitarimai, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, ir aiškus neprieštaravimas jiems laikytinas bendrininkavimu, dėl kurio tokiai įmonei gali kilti atsakomybė pagal SESV 101 straipsnį, nes nebylus pritarimas neteisėtai iniciatyvai, viešai neatsiribojant nuo jos turinio arba nepranešant apie ją administracinėms institucijoms, skatina tęsti pažeidimą ir kliudo jį atskleisti (šiuo klausimu žr. Sprendimo AC‑Treuhand / Komisija, C‑194/14 P, EU:C:2015:717, 31 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
29 Pirma, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pranešimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, išsiuntimas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad sistemoje dalyvavę ūkio subjektai žinojo ar turėjo žinoti jo turinį, primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį visuose nacionaliniuose procesuose dėl SESV 101 straipsnio taikymo pareiga įrodyti SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo.
30 Nors Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnyje aiškiai reglamentuojamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas, šiame reglamente nėra nuostatų dėl labiau specifinių procesinių aspektų. Pavyzdžiui, šiame reglamente nėra nuostatų dėl principų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo standartą, reikalaujamą nacionaliniame procese dėl SESV 101 straipsnio taikymo.
31 Šią išvadą patvirtina Reglamento Nr. 1/2003 5 konstatuojamoji dalis, kurioje aiškiai numatyta, kad šiuo reglamentu nepažeidžiamos nacionalinės taisyklės dėl įrodinėjimo standarto.
32 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, jeigu nėra šią sritį reglamentuojančių Sąjungos taisyklių, pagal procesinės autonomijos principą jos turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje su sąlyga, kad jos nebūtų mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. Sprendimo VEBIC, C‑439/08, EU:C:2010:739, 63 punktą ir Sprendimo Nike European Operations Netherlands, C‑310/14, EU:C:2015:690, 28 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
33 Tiesa, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad priežastinio ryšio tarp veiksmų derinimo ir jį atliekant dalyvavusių įmonių elgesio rinkoje prezumpcija, pagal kurią šios įmonės, jei toliau veikia rinkoje, pasirinkdamos savo elgesį atsižvelgia į informaciją, kuria buvo pasikeista su konkurentais, išplaukia iš SESV 101 straipsnio 1 dalies, todėl ji yra sudėtinė Sąjungos teisės, kurią privalo taikyti nacionalinis teismas, dalis (šiuo klausimu žr. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 51–53 punktus).
34 Tačiau, skirtingai nuo šios prezumpcijos, atsakymas į klausimą, ar vien pranešimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, išsiuntimas, atsižvelgiant į visas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui žinomas aplinkybes, gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai susipažino ar turėjo susipažinti su jo turiniu, neišplaukia iš sąvokos „suderinti veiksmai“ ir nėra neatsiejamai su ja susijęs. Iš tiesų šį klausimą reikia laikyti susijusiu su įrodymų vertinimu ir su reikalaujamu įrodinėjimo standartu, todėl pagal procesinės autonomijos principą ir, nepažeidžiant lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, jam taikoma nacionalinė teisė.
35 Vis dėlto pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą ir reikalaujamą įrodinėjimo standartą, nepadarytų Sąjungos konkurencijos taisyklių įgyvendinimo neįmanomo arba pernelyg sudėtingo, visų pirma nekenktų veiksmingam SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Pfleiderer, C‑360/09, EU:C:2011:389, 24 punktą).
36 Šiuo atžvilgiu primintina, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, daugeliu atvejų išvadą apie suderintus veiksmus ar susitarimą reikia daryti remiantis tam tikru kiekiu sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu, ir, nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Total Marketing Services / Komisija, C‑634/13 P, EU:C:2015:614, 26 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
37 Todėl pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą būtų galima įrodyti ne tik tiesioginiais įrodymais, bet ir remiantis duomenimis, su sąlyga, kad jie yra objektyvūs ir nuoseklūs.
38 Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi abejonių dėl to, ar atsižvelgiant į nekaltumo prezumpciją galima pripažinti, kad kelionių agentūros žinojo arba turėjo žinoti apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą pranešimą, primintina, kad ši prezumpcija yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris šiandien įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. Sprendimo E.ON Energie / Komisija, C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 72 punktą) ir kurio valstybės narės privalo laikytis įgyvendindamos Sąjungos konkurencijos teisę (šiuo klausimu žr. Sprendimo VEBIC, C‑439/08, EU:C:2010:739, 63 punktą ir Sprendimo N., C‑604/12, EU:C:2014:302, 41 punktą).
39 Nekaltumo prezumpcijai prieštarautų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, kad suinteresuotosios kelionių agentūros turėjo žinoti pagrindinėje byloje nagrinėjamo pranešimo turinį, padaryta remiantis vien jo išsiuntimo faktu.
40 Tačiau nekaltumo prezumpcijai neprieštarautų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo pranešimo išsiuntimo faktu, atsižvelgiant į kitus objektyvius ir nuoseklius požymius, galima grįsti prezumpciją, kad pagrindinėje byloje dalyvaujančios kelionių agentūros nuo šio pranešimo išsiuntimo datos žinojo jo turinį, paliekant šioms kelionių agentūroms galimybę ją nuginčyti.
41 Kalbant apie šį nuginčijimą, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali reikalauti perteklinių ar neįmanomų veiksmų. Pagrindinėje byloje dalyvaujančios kelionių agentūros turi turėti galimybę nuginčyti prezumpciją, kad nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamo pranešimo išsiuntimo datos žinojo jo turinį, pavyzdžiui, įrodydamos, jog negavo šio pranešimo, nesusipažino su atitinkama skiltimi arba susipažino su ja tik praėjus tam tikram laikui po išsiuntimo.
42 Antra, kiek tai susiję su suinteresuotųjų kelionių agentūrų dalyvavimu atliekant suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, viena vertus, primintina, jog taikant šią nuostatą sąvoka „suderinti veiksmai“, be suinteresuotųjų įmonių veiksmų suderinimo, apima elgesį rinkoje po šio suderinimo ir priežastinį šių dviejų elementų ryšį (Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 126 punktas ir nurodyta teismo praktika).
43 Kita vertus, svarbu pažymėti, kad pagrindinei bylai, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotų aplinkybių, būdinga tai, kad nagrinėjamos informacinės sistemos administratorius nusiuntė pranešimą dėl šioje sistemoje dalyvaujančių kelionių agentūrų bendrų antikonkurencinių veiksmų, kad su šiuo pranešimu buvo galima susipažinti tik nagrinėjamos informacinės sistemos skiltyje „informaciniai pranešimai“ ir kad kelionių agentūros nepateikė aiškaus atsakymo į jį. Po šio pranešimo išsiuntimo buvo nustatytas techninis apribojimas, kuriuo šioje sistemoje pateikiamiems užsakymams galimos taikyti nuolaidos buvo apribotos iki 3 %. Nors šis apribojimas neužkirto kelio atitinkamoms kelionių agentūroms taikyti savo klientams didesnes nei 3 % nuolaidas, vis dėlto jis lėmė būtinumą atlikti papildomus techninius formalumus norint tai padaryti.
44 Šios aplinkybės gali įrodyti kelionių agentūrų, žinojusių pagrindinėje byloje nagrinėjamo pranešimo turinį, veiksmų derinimą ir jas galima pripažinti nebyliai pritarusiomis bendriems antikonkurenciniams veiksmams, jeigu taip pat bus nustatyti kiti du suderintų veiksmų sudėties elementai, priminti šio sprendimo 42 punkte. Atsižvelgiant į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vertins įrodymus, bus galima preziumuoti, kad kelionių agentūra dalyvavo atliekant suderintus veiksmus nuo to momento, kai susipažino su pranešimo turiniu.
45 Priešingai, jei neįmanoma įrodyti, kad kelionių agentūra žinojo apie minėtą pranešimą, jos dalyvavimo atliekant suderintus veiksmus negalima grįsti vien pagrindinėje byloje nagrinėjamoje sistemoje nustatyto techninio apribojimo buvimu, jeigu remiantis kitais objektyviais ir nuosekliais požymiais neįrodyta, kad ji nebyliai pritarė antikonkurenciniams veiksmams.
46 Trečia, pažymėtina, kad kelionių agentūra gali nuginčyti dalyvavimo atliekant suderintus veiksmus prezumpciją, jeigu įrodys, kad viešai atsiribojo nuo šių veiksmų arba pranešė apie juos administracinėms institucijoms. Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai nebuvo dalyvavimo slaptuose susitikimuose, viešas atsiribojimas ar pranešimas administracinėms institucijoms nėra vienintelės priemonės, kuriomis galima paneigti įmonės dalyvavimo darant pažeidimą prezumpciją, ir šiuo tikslu taip pat galima pateikti kitų įrodymų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Total Marketing Services / Komisija, C‑634/13 P, EU:C:2015:614, 23 ir 24 punktus).
47 Dėl vertinimo, ar suinteresuotosios kelionių agentūros viešai atsiribojo nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamų suderintų veiksmų, pažymėtina, kad, esant tokioms ypatingoms aplinkybėms, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, negalima reikalauti, kad atsiriboti ketinanti kelionių agentūra apie tai pareikštų visiems konkurentams, kuriems buvo skirtas pagrindinėje byloje nagrinėjamas pranešimas, nes ši agentūra faktiškai negali žinoti visų tų adresatų.
48 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali pripažinti, kad minėtą prezumpciją galima paneigti E‑TURAS sistemos administratoriui skirtu aiškiu ir nedviprasmiškai išreikštu prieštaravimu.
49 Kalbant apie galimybę paneigti dalyvavimo atliekant suderintus veiksmus prezumpciją kitais įrodymais nei viešas atsiribojimas ar pranešimas administracinėms institucijoms, reikia pažymėti, kad, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, šio sprendimo 33 punkte primintą priežastinio ryšio tarp veiksmų derinimo ir jį atliekant dalyvavusių įmonių elgesio rinkoje prezumpciją galima būtų paneigti įrodžius, kad sistemingai buvo taikyta nustatytą ribą viršijanti nuolaida.
50 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus atsakytina:
– SESV 101 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad jeigu informacinės sistemos, skirtos leisti kelionių agentūroms pardavinėti keliones jų interneto svetainėse taikant vienodą užsakymo formą, administratorius asmenine elektronine žinute išsiunčia šiems ūkio subjektams pranešimą, kuriame įspėja, kad per šią sistemą parduodamoms prekėms taikomos nuolaidos nuo šiol bus ribojamos, ir po šio pranešimo išplatinimo šioje sistemoje padaromi techniniai pakeitimai, būtini šiai priemonei įgyvendinti, galima preziumuoti, kad nuo to momento, kai minėti ūkio subjektai susipažino su sistemos administratoriaus atsiųstu pranešimu, jie dalyvavo atliekant suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal nurodytą nuostatą, jeigu jie viešai neatsiribojo nuo šių veiksmų, nepranešė apie juos administracinėms institucijoms arba nepateikė kitų įrodymų šiai prezumpcijai paneigti, pavyzdžiui, įrodymų, kad sistemingai buvo taikyta nustatytą ribą viršijanti nuolaida.
– Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis įrodymų vertinimą ir reikalaujamą įrodinėjimo standartą reglamentuojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, turi ištirti, ar, atsižvelgiant į visas jam žinomas aplinkybes, pranešimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, išsiuntimas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai žinojo jo turinį. Nekaltumo prezumpcijai prieštarautų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, kad vien šio pranešimo išsiuntimo faktas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai turėjo žinoti jo turinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
SESV 101 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad jeigu informacinės sistemos, skirtos leisti kelionių agentūroms pardavinėti keliones jų interneto svetainėse taikant vienodą užsakymo formą, administratorius asmenine elektronine žinute išsiunčia šiems ūkio subjektams pranešimą, kuriame įspėja, kad per šią sistemą parduodamoms prekėms taikomos nuolaidos nuo šiol bus ribojamos, ir po šio pranešimo išplatinimo šioje sistemoje padaromi techniniai pakeitimai, būtini šiai priemonei įgyvendinti, galima preziumuoti, kad nuo to momento, kai minėti ūkio subjektai susipažino su sistemos administratoriaus atsiųstu pranešimu, jie dalyvavo atliekant suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal nurodytą nuostatą, jeigu jie viešai neatsiribojo nuo šių veiksmų, nepranešė apie juos administracinėms institucijoms arba nepateikė kitų įrodymų šiai prezumpcijai paneigti, pavyzdžiui, įrodymų, kad sistemingai buvo taikyta nustatytą ribą viršijanti nuolaida.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis įrodymų vertinimą ir reikalaujamą įrodinėjimo standartą reglamentuojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, turi ištirti, ar, atsižvelgiant į visas jam žinomas aplinkybes, pranešimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, išsiuntimas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai žinojo jo turinį. Nekaltumo prezumpcijai prieštarautų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, kad vien šio pranešimo išsiuntimo faktas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai turėjo žinoti jo turinį.
Parašai.