PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (aštuntoji kolegija)
SPRENDIMAS
2008 m. rugsėjo 24 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Bendrijos prekių ženklas O STORE – Ankstesnis žodinis nacionalinis prekių ženklas THE O STORE – Mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų ir atitinkamų prekių palyginimas – Santykinis atmetimo pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktas – Įstojusios į bylą šalies prašymas pakeisti sprendimą – Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalis“
Byloje T‑116/06
Oakley, Inc., įsteigta Van Ikone, Futhilo Ranče (JAV), atstovaujama advokatų M. Huth-Dierig ir M. Nentwig,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą A. Folliard-Monguiral,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Pirmosios instancijos teisme,
Venticinque Ltd, įsteigta Heilšame, Rytų Sasekse (Jungtinė Karalystė), atstovaujama advokato D. Caneva,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2006 m. sausio 17 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (sujungtos bylos R 682/2004-1 ir R 685/2004-1), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Venticinque Ltd ir Oakley, Inc.,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas E. Martins Ribeiro (pranešėjas), teisėjai S. Papasavvas ir N. Wahl,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
susipažinęs su 2006 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu,
susipažinęs su 2006 m. birželio 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu VRDT atsakymu į ieškinį,
susipažinęs su 2006 m. liepos 25 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį,
įvykus 2008 m. sausio 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2001 m. vasario 7 d. ieškovė Oakley, Inc., remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 1994, L 11, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) Bendrijos prekių ženklo paraišką.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra žodinis žymuo O STORE.
3 Paslaugos, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 35 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugos, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas; mažmeninė ir didmeninė prekyba akiniais, akiniais nuo saulės, optikos prekėmis ir priedais, drabužiais, galvos apdangalais, avalyne, laikrodžiais, chronometrais, juvelyriniais dirbiniais, dekalkomanijomis, afišomis, sportiniais krepšiais, kuprinėmis ir piniginėmis“.
4 Ši paraiška buvo paskelbta 2001 m. rugsėjo 3 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 77/01.
5 2002 m. vasario 11 d. ieškovės prekių ženklas O STORE buvo įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas Nr. 2 074 599.
6 2002 m. spalio 14 d. įstojusi į bylą šalis Venticinque Ltd, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies a punktu ir 8 straipsnio 1 dalies b punktu, pateikė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia visų paslaugų, kurioms įregistruotas Bendrijos prekių ženklas, atžvilgiu. Šis prašymas buvo grindžiamas galimybe supainioti Bendrijos prekių ženklą su ankstesniu žodiniu prekių ženklu THE O STORE, kuris 2000 m. gruodžio 28 d. Prancūzijoje įregistruotas numeriu 3 073 591 šioms Nicos sutarties 18 ir 25 klasių prekėms:
– 18 klasė: „Odos ir odų pakaitalai, jų gaminiai, nepriskirti prie kitų klasių, t. y. lagaminai, kosmetikos priemonių dėžutės, pardavinėjamos tuščios, vakarinės rankinės, rankinukai, krepšeliai pirkiniams, kuprinės, universalūs sportiniai krepšiai, virvele užrišami krepšiai, užtrauktuku užsegami krepšiai, krepšiai iš veltinio, dokumentų laikikliai, portfeliai, piniginės; gyvūnų odos, kailiai; lagaminai ir kelioniniai krepšiai; lietaus ir saulės skėčiai, lazdos (kriukiai); rimbai, botagai; pakinktai ir balnojimo reikmenys“;
– 25 klasė: „Drabužiai, t. y. kostiumai, vakariniai marškiniai, kelnės, švarkai, sportiniai švarkai, puloveriai, sijonai, palaidinės, megztiniai, nertiniai, apsiaustai, paltai, skraistės, sportiniai marškinėliai, striukės, neperšlampami apsiaustai, vakariniai drabužiai, frakai, šalikai, skaros, kaklaskarės, kaklaraiščiai, pirštinės, kailiniai švarkai, kailiniai paltai, kailinės pelerinos, bermudai, marškinėliai, marškinėliai aukšta atverčiama apykakle, moteriškos palaidinės, paplūdimio skaros, pižamos, naktiniai marškiniai, chalatai, maudymosi chalatai, kojinės, puskojinės, pasijoniai, maudymosi kostiumai, kelnaitės, liemenėlės ir apatiniai marškiniai; galvos apdangalai ir avalynė“.
7 2004 m. birželio 18 d. Sprendimu Anuliavimo skyrius patenkino prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, pirma, paslaugų „mažmeninė ir didmeninė prekyba drabužiais, galvos apdangalais, avalyne, sportiniais krepšiais, kuprinėmis ir piniginėmis“ atžvilgiu dėl to, kad net jeigu šių paslaugų ir prekių, kurioms skirtas ankstesnis nacionalinis prekių ženklas, rūšis, paskirtis ir naudojimas skiriasi, jiems gali būti naudojami tie patys platinimo kanalai ir, antra, „mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugoms, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas“ dėl to, kad šių paslaugų aprašymas yra tokio bendro pobūdžio, jog apima prekybą visų rūšių prekėmis, įskaitant ir tas, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas. Tačiau Anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia paslaugų „mažmeninė ir didmeninė prekyba akiniais, akiniais nuo saulės, optikos prekėmis ir priedais, laikrodžiais, chronometrais, juvelyriniais dirbiniais, dekalkomanijomis, afišomis“ atžvilgiu manydamas, kad mažmeninės prekybos šiomis prekėmis paslaugoms ir prekėms iš odos bei drabužiams, kuriems skirtas ankstesnis prekių ženklas, naudojami ne tie patys platinimo kanalai.
8 Atitinkamai 2004 m. rugpjūčio 5 d. ir 2004 m. rugpjūčio 6 d. ieškovė ir įstojusi į bylą šalis pateikė apeliacijas dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
9 2006 m. sausio 17 d. Sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas), Pirmoji apeliacinė taryba patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir atmetė abi apeliacijas.
10 Iš esmės Apeliacinė taryba nurodė, kad:
– Bendrijos prekių ženklu žymimos paslaugos „mažmeninė ir didmeninė prekyba drabužiais, galvos apdangalais, avalyne, sportiniais krepšiais, kuprinėmis ir piniginėmis“ savo rūšimi ir paskirtimi labai panašios, o naudojimu bei platinimo kanalų atžvilgiu tapačios 18 ir 25 klasių prekėms, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas. Be to, šios prekės ir paslaugos yra vienos kitas papildančios. Taigi, kalbant apie mažmeninėje prekyboje parduodamas prekes, tapačias arba panašias į prekes, kurios parduodamos pažymėtos ankstesniu prekių ženklu, panašumas yra akivaizdus. Pagaliau ir žymenys labai panašūs, nes vienintelis skirtumas yra tas, kad viename iš dviejų žymenų nėra artikelio „the“, kuris nėra skiriamasis, todėl egzistuoja galimybė supainioti;
– nėra galimybės supainioti paslaugų „mažmeninė ir didmeninė prekyba akiniais, akiniais nuo saulės, optikos prekėmis ir priedais, laikrodžiais, chronometrais, juvelyriniais dirbiniais, dekalkomanijomis, afišomis“ atveju, nes, nepaisant nagrinėjamų prekių ženklų panašumo, šios paslaugos skiriasi nuo 18 ir 25 klasių prekių, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas;
– kalbant apie „mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugas, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas“, Bendrijos prekių ženklo savininkas neapribojo šių paslaugų konkrečioms prekėms, todėl ši bendra formuluotė turi apimti ankstesniu prekių ženklu žymimas prekes. Taigi, kadangi šios prekės ir paslaugos, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, yra panašios, egzistuoja galimybė supainioti.
Šalių reikalavimai
11 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
12 VRDT Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
13 Įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– pakeisti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo atmetama galimybė supainioti prekių ženklu THE O STORE žymimas prekes ir paslaugas „mažmeninė ir didmeninė prekyba akiniais, akiniais nuo saulės, optikos prekėmis ir priedais, laikrodžiais, chronometrais, juvelyriniais dirbiniais, dekalkomanijomis, afišomis“, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą O STORE,
– pakeisti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame nepripažįstamas visiškas 2002 m. vasario 11 d. registruoto Bendrijos prekių ženklo O STORE registracijos negaliojimas dėl to, kad egzistuoja 2000 m. gruodžio 28 d. Prancūzijoje registruotas prekių ženklas THE O STORE.
14 Per posėdį VRDT atsisakė kaltinimo dėl nepriimtinumo, kurį nurodė atsakyme į ieškinį dėl ieškovės prašymo panaikinti skundžiamą sprendimą dėl to, kad Apeliacinė taryba patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimą, kuriuo atmetamas prašymas pripažinti Bendrijos prekių ženklo O STORE registraciją negaliojančia paslaugoms „mažmeninė ir didmeninė prekyba akiniais, akiniais nuo saulės, optikos prekėmis ir priedais, laikrodžiais, chronometrais, juvelyriniais dirbiniais, dekalkomanijomis, afišomis“; apie tai buvo pažymėta posėdžio protokole.
Dėl teisės
15 Ieškovė nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu. Įstojusi į bylą šalis pateikė prašymą pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį.
Dėl pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
Šalių argumentai
16 Pirmiausia ieškovė tvirtina, kad aptariamos prekės ir paslaugos nepanašios ir kad Apeliacinė taryba suklydo nuspręsdama, jog egzistuoja panašumas. Visų pirma Apeliacinė taryba klaidingai išaiškino mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų pobūdį. Vėliau ji klaidingai taikė 1998 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimą Canon (C‑39/97, Rink. p. I‑5507). Pagaliau ji neteisingai atmetė jos argumentus dėl būtinybės paneigti prekių ir paslaugų panašumą, kad būtų išvengta per daug išplėstos prekių ženklų, skirtų bendrai mažmeninėje prekyboje teikiamoms paslaugoms, apsaugos.
17 Pirma, dėl mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų pobūdžio ieškovė tvirtina, jog Apeliacinė taryba jas laiko paprasčiausia prekių pardavimo operacija ir sulygina šias paslaugas su mažmeninėje prekyboje parduodamomis prekėmis. Tai prieštarauja 2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimui Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, Rink. p. I‑5873). Taigi ieškovė nurodo, jog pastarąjį dešimtmetį idėjai, kad mažmeninėje prekyboje teikiama paslauga yra atskira paslauga, buvo vis labiau visuotinai pritariama ir kad mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos gali sudaryti paslaugas, kurios skiriasi nuo paprasčiausios prekės pardavimo operacijos.
18 Antra, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba neteisingai taikė nagrinėjamų prekių ir paslaugų panašumo kriterijus. Taigi ginčijamo sprendimo 20 punkte Apeliacinė taryba suklydo nurodydama, kad egzistuoja labai didelis panašumas nagrinėjamų prekių ir paslaugų rūšies atžvilgiu, nes abiem atvejais tikslas yra tas pats, t. y. pasiūlyti prekę galutiniam vartotojui, nes prekės ir paslaugos yra skirtingos rūšies: pirmosios – materialios, antrosios – ne. Savo sudėtimi, veikimo būdais ir atitinkamomis fizinėmis savybėmis aptariamos prekės ir paslaugos yra visiškai skirtingos, todėl nėra jokio panašumo.
19 Be to, skiriasi nagrinėjamų prekių ir paslaugų paskirtis. Iš tikrųjų prekių, kurioms skirtas prekių ženklas THE O STORE, paskirtis apibūdinama kaip apsauga nuo blogo oro ir kaip mados prekės, o mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų, kurioms skirtas prekių ženklas O STORE, paskirtis yra padėti vartotojams patogiai apžiūrėti, pasirinkti ir nusipirkti prekes. Ginčijamo sprendimo 19 punkte pateiktas Apeliacinės tarybos tvirtinimas, kad „mažmeninės prekybos ir mažmeninėje prekyboje parduodamų prekių paskirtis yra labai panaši, t. y. pasiūlyti prekę galutiniam vartotojui“, yra klaidingas ir painioja skirtingas „mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų“ ir „pačios prekės“ kategorijas.
20 Ieškovė patikslina, jog naudojimas reiškia naudojimo būdą, kuris leidžia prekei pasiekti savo tikslą ir gali būti bendrai numanomas iš prekių veikimo būdo arba prekės ar paslaugos funkcijos rinkoje, t. y. jų paskirties. Ji nurodo, kad prekių, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, pagrindinė funkcija yra apsaugoti nuo blogo oro ir būti mados prekėmis, o mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos, atvirkščiai, patenkina vartotojų poreikį gauti patarimą apie įvairias prekes ir turėti galimybę pasirinkti bei nusipirkti įvairių prekių. Todėl ginčijamo sprendimo 21 punkte Apeliacinė taryba klaidingai nurodė, jog vartotojai mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų ir prekių nenaudos skirtingais būdais.
21 Dėl prekių ir paslaugų konkuruojančio pobūdžio ieškovė pastebi, jog pastarosios yra konkuruojančios, jeigu vartotojai vienas laiko pakeičiančiomis kitas, tačiau šiuo atveju taip nėra. Kalbant apie tai, ar jos yra papildančios vienos kitas, ieškovė mano, kad taip yra tuo atveju, kai viena yra būtina arba svarbi kitai naudoti, o ne tik paprasčiausiai pagalbinė arba antraeilė, kaip yra šiuo atveju.
22 Remdamasi tuo ieškovė daro išvadą, kad atitinkamos prekės ir paslaugos yra nepanašios savo rūšimi, paskirtimi ir naudojimu. Be to, jos visiškai nepapildo viena kitos ir nekonkuruoja tarpusavyje. Vienintelis panašumas yra tas, kad prekės parduodamos, o paslaugos teikiamos tose pačiose prekybos vietose.
23 Tačiau dėl šios vienintelės aplinkybės minėtos prekės ir paslaugos netampa panašiomis kriterijų, išdėstytų šio sprendimo 16 punkte nurodytame sprendime Canon, prasme, nes Teisingumo Teismas „panašių platinimo vietų“ nenurodė kaip prekių ir (arba) paslaugų panašumo vertinimo kriterijaus. Ieškovė mano: kadangi daugelis prekių parduodamos dideliuose prekybos centruose, vartotojai nesureikšmina pardavimo vietos, kai juos domina bendra prekių kilmė. Be kita ko, kalbėdama apie Reglamento Nr. 40/94 septintą konstatuojamąją dalį ir teismų praktiką, ieškovė nurodo, jog neryški riba, skirianti panašias ir nepanašias prekes ir paslaugas, turi būti brėžiama atliekant jų panašumo vertinimą, kuris neapsiriboja abstrakčių ir dirbtinių kriterijų visuma; komercinis požiūris yra svarbiausias. Taigi visuomenė nemanys, kad toje pačioje vietoje parduodamos prekės ir paslaugos yra panašios: prekės ir paslaugos yra panašios tik tuo atveju, jeigu darant prielaidą, kad naudojami tapatūs žymenys, visuomenė gali manyti, kad jos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Tačiau visuomenė žino, kad tai nėra mažmeninės prekybos sektoriuje veikiančios tokios įmonės, kaip antai Marks & Spencer arba Galeries Lafayette, kurios platina jų pačių pagamintas prekes. Todėl net jeigu kai kurios prekės buvo pasiūlytos toje pačioje vietoje kaip su mažmenine prekyba susijusios paslaugos, galutinis vartotojas žinos, jog jos iš esmės skiriasi savo rūšimi ir kad yra pagamintos arba suteiktos ne tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių.
24 Trečia, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba neteisingai atmetė jos argumentus, pagal kuriuos būtina paneigti atitinkamų ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių ir mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų panašumą, siekiant išvengti per daug išplėstos prekių ženklų, bendrai skirtų mažmeninės prekybos paslaugoms, apsaugos. To nepadarius, prekių ženklo, registruoto mažmeninėje prekyboje teikiamoms paslaugoms, savininkas galėtų reikalauti apsaugos visų prekių, kurios gali būti parduodamos mažmeninėje prekyboje, atžvilgiu. Ši su per daug išplėsta apsauga susijusi rizika nebuvo panaikinta, kaip to reikalauja kriterijai, Teisingumo Teismo išdėstyti šio sprendimo 17 punkte minėtame sprendime Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte, kuriame buvo nurodyta, jog būtini patikslinimai dėl su paslaugomis susijusių prekių ar prekių rūšių. Iš tikrųjų dar įmanoma įregistruoti prekių ženklą, skirtą mažmeninėje prekyboje teikiamoms paslaugoms, susijusioms su visomis 1–34 klasių prekėmis.
25 Toliau ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai dėl to, kad ji neatsižvelgė į neryškų ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį. Elementą „store“ pažįsta visi Europos vartotojai, įskaitant prancūzus, todėl, kad jis yra paprasčiausiai apibūdinamasis. Elementai „the“ ir „o“ turi minimalų skiriamąjį požymį, t. y. jo neturi. Iš to matyti, kad ankstesnis žodinis prekių ženklas THE O STORE turi būti laikomas mažai skiriamuoju prekių ženklu, ir juo labiau todėl, kad įstojusi į bylą šalis neįrodė, kad šis prekių ženklas gerai įsitvirtinęs Prancūzijos rinkoje.
26 Trečia, kalbėdama apie žymenų palyginimą, ieškovė primena teismų praktiką, pagal kurią vizualus, fonetinis arba konceptualus palyginimas turi būti pagrįstas bendru prekių ženklų sukuriamu įspūdžiu, atsižvelgiant į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus. Šiuo atžvilgiu ieškovė nurodo, kad nors nagrinėjami prekių ženklai turi tam tikrų panašumų, Apeliacinė taryba neatsižvelgė į jų skiriamųjų elementų skirtumus. Taigi, kadangi elementas „store“ yra visiškai apibūdinamasis, atitinkama visuomenė neatkreips dėmesio į jo bendrą įspūdįe, todėl reikia palyginti tik elementus „the“ ir „o“. Vizualiai šių elementų skirtumas ryškus (raidžių skaičius ir tarimas). Tačiau net darant prielaidą, kad visuomenė visiškai neatkreipia dėmesio į elementą „store“ atsižvelgiant į prekių ženklų sukeliamą bendrą įspūdį, artikelis „the“ pakankamai išskiria ir atskiria ankstesnį prekių ženklą nuo ginčijamo prekių ženklo. Taigi abiejų prekių ženklų skirtumai pastebimi dėl artikelio „the“, kurio nėra Bendrijos prekių ženkle, ir kitų ankstesnio prekių ženklo elementų, t. y. raidės „o“ ir žodžio „store“ nežymaus, beveik nesamo skiriamojo požymio.
27 Ketvirta, priminusi teismų praktiką dėl galimybės supainioti ieškovė patikslina, jog šiuo atveju ginčas kyla dėl mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų ir parduodamų prekių. Taigi reikia išvengti per daug išplėstos prekių ženklų apsaugos, kai jie susiję su mažmeninėje prekyboje teikiamomis paslaugomis. Tačiau būtina juos apsaugoti nuo nepagrįstų prekių ženklų, įregistruotų tam tikroms, šiuo atveju 18 ir 25 klasių prekėms, savininkų reikalavimų. Ieškovės nuomone, šio sprendimo 17 punkte minėtame sprendime Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad vertinant galimybę supainioti reikia atsižvelgti į išskirtinius prekių ženklų, kuriais žymimos mažmeninės prekybos paslaugos, požymius, kurie reikalauja siauro sąvokos „galimybė supainioti“ aiškinimo.
28 Ieškovė primena, kad iš VRDT pirmininko pranešimo Nr. 3/01 matyti, jog „mažai tikėtina, kad bus supainiotos mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos ir nurodytos prekės, išskyrus ypatingus atvejus, t. y. kai nagrinėjami prekių ženklai yra tapatūs arba beveik tapatūs ir gerai įsitvirtinę rinkoje“.
29 VRDT prašo atmesti vienintelį pagrindą ir nurodydama ginčijamo sprendimo 19 ir 23 punktus patikslina, kad bet kuriuo atveju, kadangi mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos yra susijusios su prekėmis arba nuo jų priklauso, jų rūšis, paskirtis ir panaudojimas yra susiję, jei ne objektyviai, tai bent jau subjektyviu vartotojų suvokimu.
30 Įstojusi į bylą šalis taip pat prašo atmesti minėtą pagrindą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
31 Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnis numato:
„1. Padavus prašymą Tarnybai arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, Bendrijos prekių ženklo įregistravimas paskelbiamas negaliojančiu:
a) jeigu yra 8 straipsnio 2 dalyje minėtas ankstesnis prekių ženklas ir tenkinamos to straipsnio 1 arba 5 dalyje keliamos sąlygos;
<...>“
32 Pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą „ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas; suklaidinimo galimybė apima ir galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu“.
33 Be to, pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 2 dalies a punkto i ir ii papunkčius ankstesni prekių ženklai reiškia Bendrijos prekių ženklus ir prekių ženklus, įregistruotus valstybėje narėje, kurių įregistravimo paraiškos padavimo data yra ankstesnė už Bendrijos prekių ženklo įregistravimo paraiškos padavimo datą.
34 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką galimybę supainioti sudaro galimybė, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių (šio sprendimo 16 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Canon 29 punktas ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nestlé prieš VRDT, C‑193/06 P, Rink. p. I‑0000, 32 punktas; 2002 m spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Oberhauser prieš VRDT – Petit Liberto (Fifties), T‑104/01, Rink. p. II‑4359, 25 punktas ir 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mülhens prieš VRDT – Minoronzoni (TOSCA BLU), T‑150/04, Rink. p. II‑0000, 25 punktas).
35 Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką visuomenės suklaidinimo galimybės vertinimas turi būti visapusiškas, atsižvelgiant į visus su nagrinėjama byla susijusius veiksnius (1997 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo SABEL, C‑251/95, Rink. p. I‑6191, 22 punktas ir šio sprendimo 34 punkte minėto sprendimo Nestlé prieš VRDT 33 punktas; šio sprendimo 34 punkte minėto sprendimo Fifties 26 punktas ir šio sprendimo 34 punkte minėto sprendimo TOSCA BLU 26 punktas).
36 Toks bendras vertinimas reiškia tam tikrą nagrinėjamų veiksnių tarpusavio priklausomybę ir visų pirma prekių ženklų bei žymimų prekių ar paslaugų panašumą. Todėl mažas prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnis gali būti kompensuojamas dideliu prekių ženklų panašumo laipsniu, ir atvirkščiai (šio sprendimo 16 punkte minėto sprendimo Canon 17 punktas ir 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Marca Mode, C‑425/98, Rink. p. I‑4861, 40 punktas; 2002 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Matratzen Concord prieš VRDT – Hukla Germany (MATRATZEN), T‑6/01, Rink. p. II‑4335, apeliacine tvarka patvirtinto 2004 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo nutartimi Matratzen Concord prieš VRDT, C‑3/03 P, Rink. p. I‑3657, 25 punktas). Apie šių veiksnių tarpusavio priklausomybę kalbama Reglamento Nr. 40/94 septintoje konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią panašumo koncepcija turi būti aiškinama susietai su suklaidinimo galimybe, kadangi suklaidinimo galimybės vertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių ir ypač nuo prekių ženklo pripažinimo rinkoje, galimo susiejimo su vartojamu ar registruotu žymeniu, tarp prekių ženklo ar žymens ir tarp nurodytų prekių ar paslaugų egzistuojančio panašumo (žr. 2004 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BMI Bertoldo prieš VRDT – Diesel (DIESELIT), T‑186/02, Rink. p. II‑1887, 36 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
37 Be to, visapusis galimybės supainioti vertinimas, kiek tai susiję su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, turi būti pagrįstas bendru jų sukuriamu įspūdžiu, atsižvelgiant į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus. Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės, pagal kurią „<...> yra galimybė suklaidinti visuomenę <...>“, matyti kad tai, kaip paprastas nagrinėjamų prekių ar paslaugų vartotojas suvokia prekių ženklus, yra lemiama visapusiškai vertinant galimybę supainioti. Taigi paprastas vartotojas prekių ženklą dažniausia suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 35 punkte minėto sprendimo SABEL 23 punktą; šio sprendimo 34 punkte minėto sprendimo Nestlé prieš VRDT 34 punktą ir šio sprendimo 36 punkte minėto sprendimo DIESELIT 38 punktą).
38 Visapusio galimybės supainioti vertinimo tikslais paprastas atitinkamų prekių vartotojas laikomas pakankamai informuotu ir protingai pastabiu bei nuovokiu. Be to, reikia atsižvelgti į tai, jog paprastas vartotojas tik retai turi galimybę tiesiogiai palyginti įvairius prekių ženklus ir remiasi netobulai prisimenamu jų vaizdu. Be kita ko, reikia atsižvelgti į tai, kad paprasto vartotojo pastabumo lygis gali kisti, nelygu nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategorija (1999 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, Rink. p. I‑3819, 26 punktas; šio sprendimo 34 punkte minėto sprendimo Fifties 28 punktas ir šio sprendimo 36 punkte minėto sprendimo DIESELIT 38 punktas).
39 Šiuo atveju, kadangi ankstesnis prekių ženklas, kuriuo grindžiamas prašymas panaikinti Bendrijos prekių ženklo registraciją, yra Prancūzijoje registruotas nacionalinis prekių ženklas, nagrinėjimas turi apsiriboti Prancūzijos teritorija.
40 Atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių ir paslaugų pobūdį, atitinkamą visuomenę sudaro paprastas vartotojas, kuris laikomas pakankamai informuotu ir protingai pastabiu bei nuovokiu, kaip tai ginčijamo sprendimo 18 punkte konstatavo Apeliacinė taryba.
41 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia patikrinti Apeliacinės tarybos atliktą galimybės supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas, vertinimą.
– Dėl prekių ir paslaugų panašumo
42 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, siekiant įvertinti nagrinėjamų prekių ar paslaugų panašumą, reikia atsižvelgti į visus svarbius ryšį tarp prekių ar paslaugų apibūdinančius veiksnius. Šie veiksniai visų pirma apima jų rūšį, paskirtį, naudojimą bei tai, ar jos yra konkuruojančios tarpusavyje, ar papildančios vienos kitas (šio sprendimo 16 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Canon 23 punktas ir 2006 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sunrider prieš VRDT, C‑416/04 P, Rink. p. I‑4237, 85 punktas; žr. 2003 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mystery Drinks prieš VRDT – Karlsberg Brauerei (MYSTERY), T‑99/01, Rink. p. II‑43, 39 punktą ir nurodytą teismų praktiką bei 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eurodrive Services and Distribution prieš VRDT – Gómez Frías (euroMASTER), T‑31/04, Rink. p. II‑0000, 31 punktą).
43 Konkrečiai dėl prekių ženklo, skirto mažmeninėje prekyboje teikiamoms paslaugoms, registracijos šio sprendimo 17 punkte minėto sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte 34 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad mažmeninės prekybos tikslas yra parduoti prekes vartotojams. Be teisinio pardavimo sutarties sudarymo, ši prekyba apima visą veiklą, kurią ūkio subjektas vykdo skatindamas tokios sutarties sudarymą. Šią veiklą sudaro būtent prekyboje siūlomų prekių asortimento parinkimas ir įvairios siūlomos paslaugos, kuriomis siekiama, kad vartotojas sudarytų šią sutartį su šiuo prekybininku, o ne su jo konkurentu. Minėto sprendimo 35 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad joks iš 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) arba iš bendrųjų Bendrijos teisės principų kylantis privalomas pagrindas nedraudžia tokių paslaugų priskirti „paslaugų“ sąvokai direktyvos prasme, todėl prekybininkas turi teisę įregistruodamas savo ženklą įgyti šio ženklo, kaip jo teikiamų paslaugų kilmės nuorodos, apsaugą.
44 Be kita ko, šio sprendimo 17 punkte minėtame sprendime Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (49 ir 50 punktai) Teisingumo Teismas paaiškino, kad siekiant įregistruoti ženklą mažmeninėje prekyboje teikiamoms paslaugoms, nebūtina aiškiai apibūdinti paslaugos ar paslaugų, kurioms jį prašoma įregistruoti. Tačiau iš pareiškėjo turi būti reikalaujama tiksliau apibrėžti prekes ar prekių rūšis, su kuriomis susijusios šios paslaugos.
45 Pirma, kalbėdama apie paslaugų „mažmeninė ir didmeninė prekyba drabužiais, galvos apdangalais, avalyne, sportiniais krepšiais, kuprinėmis ir piniginėmis“, kurioms skirtas ginčijamas Bendrijos prekių ženklas, ir prekių „drabužiai, galvos apdangalai, avalynė, kuprinės, universalūs sportiniai krepšiai, kelioniniai krepšiai, piniginės“, žymimų ankstesniu prekių ženklu, panašumo vertinimą ginčijamo sprendimo 18–23 punktuose Apeliacinė taryba manė, jog minėtos paslaugos ir prekės yra labai panašios dėl jų rūšies, paskirties, naudojimo, platinimo kanalų bei dėl to, kad jos yra vienos kitas papildančios.
46 Kalbant apie tokius veiksnius, kaip antai nagrinėjamų paslaugų ir prekių rūšis, paskirtis ir naudojimas, pažymėtina, jog minėtos paslaugos ir prekės neturėtų būti laikomos panašiomis.
47 Iš tikrųjų, kaip 2004 m. birželio 18 d. Sprendimo 21 ir 22 punktuose nurodė Anuliavimo skyrius, nagrinėjamų prekių ir paslaugų rūšis skiriasi, nes pirmosios yra pakeičiamos, o antrosios – ne. Jų paskirtis taip pat skiriasi, nes mažmeninėje prekyboje teikiama paslauga yra svarbesnė už prekės paskirtį ir susijusi su ūkio subjekto veiksmais siekiant skatinti sudaryti minėtos prekės pirkimo sutartį. Taigi, pavyzdžiui, drabužis yra skirtas aprengti jį įsigijusį asmenį, o su drabužių pardavimu susijusi paslauga yra skirta, be kita ko, pasiūlyti minėtam suinteresuotajam asmeniui pagalbą įsigyjant drabužį. Tas pats pasakytina apie jų naudojimą, nes drabužio naudojimas reiškia jo dėvėjimą, o su drabužio pardavimu susijusios paslaugos naudojimas reiškia informacijos apie drabužius gavimą, siekiant jų įsigyti.
48 Kalbant apie nagrinėjamų paslaugų ir prekių platinimo kanalus yra aišku, kaip ginčijamo sprendimo 22 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, kad mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos gali būti siūlomos tose pačiose vietose, kuriose parduodamos ir nagrinėjamos prekės, o tai pripažino ir ieškovė. Taigi reikia pritarti Apeliacinės tarybos tvirtinimui, kad su mažmenine prekyba susijusios paslaugos retai kada siūlomos kitur nei tose vietose, kur prekės parduodamos mažmena, ir vartotojai neprivalo vykti į skirtingas vietas, kad gautų su mažmenine prekyba susijusią paslaugą ir perkamą prekę.
49 Priešingai nei tvirtina ieškovė, aplinkybė, kad su mažmenine prekyba susijusios paslaugos teikiamos tose pačiose prekybos vietose, kuriose parduodamos prekės, yra svarbus veiksnys nagrinėjant atitinkamų paslaugų ir prekių panašumą. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad šio sprendimo 16 punkte minėto sprendimo Canon 23 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog, siekiant įvertinti nagrinėjamų prekių ar paslaugų panašumą, reikia atsižvelgti į visus svarbius ryšį tarp prekių ar paslaugų apibūdinančius veiksnius. Jis patikslino, jog šie veiksniai visų pirma apima jų rūšį, paskirtį, naudojimą bei tai, ar jos yra konkuruojančios tarpusavyje, ar papildančios vienos kitas, tačiau jis visiškai nemanė, kad šie veiksniai yra vieninteliai, į kuriuos galima atsižvelgti, ir jie išvardijami tik kaip pavyzdžiai. Taigi Pirmosios instancijos teismas iš to padarė išvadą, kad galima atsižvelgti ir į kitus svarbius galimą ryšį tarp nagrinėjamų prekių ar paslaugų apibūdinančius veiksnius, kaip antai atitinkamų prekių platinimo kanalus (2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo El Corte Inglés prieš VRDT – Bolaños Sabri (PiraÑAM diseño original Juan Bolaños), T‑443/05, Rink. p. II‑0000, 37 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sergio Rossi prieš VRDT – Sissi Rossi (SISSI ROSSI), T‑169/03, Rink. p. II‑685, apeliacine tvarka patvirtinto 2006 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimu Rossi pieš VRDT, C‑214/05 P, Rink. p. I‑7057, 65 punktą bei 2007 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Saint-Gobain Pam prieš VRDT – Propamsa (PAM PLUVIAL), T‑364/05, Rink. p. II‑757, 95 punktą).
50 Be to, priešingai visiškai nepagrįstam ieškovės tvirtinimui, kad kadangi daugelis nagrinėjamų prekių parduodamos dideliuose prekybos centruose, vartotojai nesureikšmina pardavimo vietos, kai juos domina bendra prekių kilmė, būtina konstatuoti, jog nagrinėjamų prekių gamintojai, kaip nurodė VRDT, paprastai patys turi prekybos vietas savo prekėms išparduoti arba sudaro platinimo sutartis, suteikiančias su mažmenine prekyba susijusių paslaugų tiekėjams naudoti tokį patį prekių ženklą, kuriuo žymimos parduodamos prekės.
51 Taigi nebuvo klaidinga ginčijamo sprendimo 22 punkte atsižvelgti, lyginant prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimas prekes ir paslaugas, į aplinkybę, kad šios prekės buvo parduodamos, o paslaugos teikiamos tose pačiose prekybos vietose (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 49 punkte nurodytų sprendimų SISSI ROSSI 68 punktą ir PiraÑAM diseño original Juan Bolaños 37 punktą).
52 Dėl to, kad nagrinėjamos paslaugos ir prekės yra vienos kitas papildančios, kaip ginčijamo sprendimo 23 punkte nurodė Apeliacinė taryba, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienos kitas papildančios prekės yra tos, kurios glaudžiai susijusios ta prasme, jog viena yra būtina arba svarbi kitos naudojimui taip, jog vartotojai gali manyti, kad atsakomybė už šias prekes tenka tai pačiai įmonei (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 49 punkte minėtų sprendimų SISSI ROSSI 60 punktą; PAM PLUVIAL 94 punktą ir PiraÑAM diseño original Juan Bolaños 48 punktą).
53 Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės, t. y. drabužiai, galvos apdangalai, avalynė, universalūs sportiniai krepšiai, kuprinės ir piniginės, yra tapatūs toms, su kuriomis susijusios ieškovės paslaugos.
54 Reikia konstatuoti, jog šiuo atveju santykį tarp mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų ir ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių apibūdina glaudus ryšys ta prasme, kad prekės yra būtinos arba bent jau svarbios minėtoms paslaugoms teikti, nes pastarosios teikiamos būtent parduodant minėtas prekes. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte 34 punkte, kuris minimas šio sprendimo 17 punkte, mažmeninės prekybos tikslas yra parduoti prekes vartotojams; be to, Teisingumo Teismas nurodė, jog, be teisinio pardavimo sutarties sudarymo, ši prekyba apima visą veiklą, kurią ūkio subjektas vykdo skatindamas tokios sutarties sudarymą. Taigi tokios paslaugos, kurios teikiamos siekiant parduoti tam tikras konkrečias prekes, nesant šių prekių netektų prasmės.
55 Kita vertus, santykį tarp mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų ir ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių apibūdina aplinkybė, kad minėtos paslaugos atitinkamo vartotojo požiūriu jam yra svarbios įsigyjant siūlomų prekių.
56 Iš to išplaukia, kad mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos, kurių objektas, kaip šiuo atveju, yra prekės, tapačios ankstesniu prekių ženklu žymimoms prekėms, yra glaudžiai susijusios su minėtomis prekėmis, nes santykiui tarp šių paslaugų ir šių prekių būdinga tai, jog jos yra vienos kitas papildančios šio sprendimo 54 ir 55 punktuose nurodyta prasme. Taigi šios paslaugos neturi būti laikomos, kaip to reikalauja ieškovė, pagalbinėmis arba antraeilėmis nagrinėjamų prekių atžvilgiu.
57 Taigi, nepaisant netikslaus Apeliacinės tarybos tvirtinimo, kad nagrinėjamų paslaugų ir prekių rūšis, paskirtis ir naudojimas sutampa, minėtos paslaugos ir prekės yra neginčijamai panašios, atsižvelgiant į tai, jog jos yra vienos kitas papildančios ir kad pirmosios paprastai yra siūlomos tose pačiose vietose, kuriose parduodamos antrosios.
58 Taigi iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog nagrinėjamos prekės ir paslaugos turi tam tikrą panašumą, todėl reikia pritarti ginčijamo sprendimo 24 punkte pateiktam tvirtinimui, kad toks panašumas egzistuoja.
59 Dėl „mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugų, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas“, palyginimo su nagrinėjamomis prekėmis reikia priminti, jog šio sprendimo 17 punkte minėto sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte 50 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš Bendrijos prekių ženklo paraišką pateikusio asmens turi būti reikalaujama patikslinti su šiomis paslaugomis susijusias prekes arba prekių rūšis.
60 Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, jog ieškovė nepatikslino, kaip teisingai nurodė Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 32 punkte, su „mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugomis, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas“, susijusių prekių arba prekių rūšių.
61 Taigi reikia konstatuoti, kad „mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugos, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas“, dėl labai bendros formuluotės gali apimti visas prekes, įskaitant tas, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas. Todėl reikia manyti, kad „mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugos, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas“, yra panašios į nagrinėjamas prekes.
62 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Apeliacinė taryba teisingai manė, jog paslaugos „mažmeninė ir didmeninė prekyba drabužiais, galvos apdangalais, avalyne, sportiniais krepšiais, kuprinėmis ir piniginėmis“ bei „mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugos, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas“, yra panašios į ankstesniu prekių ženklu žymimas prekes.
– Dėl žymenų panašumo
63 Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 37 punkte, visapusis galimybės supainioti vertinimas, kiek tai susiję su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, turi būti pagrįstas bendru jų sukuriamu įspūdžiu, atsižvelgiant į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus (šio sprendimo 35 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo SABEL 23 punktas ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Il Ponte Finanziaria prieš VRDT, C‑234/06 P, Rink. p. I‑7333, 33 punktas; 2003 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Phillips-Van Heusen prieš VRDT – Pash Textilvertrieb und Einzelhandel (BASS), T‑292/01, Rink. p. II‑4335, 47 punktas ir 2007 m. vasario 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mundipharma prieš VRDT – Altana Pharma (RESPICUR), T‑256/04, Rink. p. II‑449, 52 punktas).
64 Apskritai du prekių ženklai yra panašūs, jeigu atitinkamos visuomenės požiūriu jie tapatūs bent iš dalies vienu ar keliais svarbiais aspektais (šio sprendimo 36 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo MATRATZEN 30 punktas ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Koipe prieš VRDT – Aceites del Sur (La Española), T‑363/04, Rink. p. II‑0000, 98 punktas).
65 Šiuo atžvilgiu reikia palyginti tokius žymenis:
Ankstesnis nacionalinis prekių ženklas |
Ginčijamas Bendrijos prekių ženklas |
THE O STORE |
O STORE |
66 Dėl vizualaus palyginimo reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 25 punkte Apeliacinė taryba teisingai manė, jog žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra labai panašūs dėl to, kad abiejuose yra pavadinimas O STORE, o skiriasi jie tik tuo, kad viename iš dviejų žymenų nėra artikelio „the“, kuris nėra skiriamasis. Iš tikrųjų visas žymuo O STORE yra ankstesniame nacionaliniame prekių ženkle THE O STORE.
67 Vadinasi, ginčijamas Bendrijos prekių ženklas vizualiai yra labai panašus į ankstesnį nacionalinį prekių ženklą.
68 Kalbant apie nagrinėjamų žymenų fonetinį palyginimą, pažymėtina, kad abu jie turi žymenį O STORE. Nors ankstesniame nacionaliniame prekių ženkle yra ir nežymimasis artikelis „the“, šių dviejų žymenų tarimas praktiškai tapatus ir, be jokios abejonės, neleidžia manyti, kad fonetiniu požiūriu jie skiriasi.
69 Taigi žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs ir fonetiškai.
70 Dėl konceptualaus palyginimo reikia konstatuoti, kad abu šie žymenys anglų kalboje nurodo parduotuvės sąvoką ir kad jie negali būti diferencijuojami.
71 Todėl Apeliacinė taryba teisingai manė, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, labai panašūs, nes juose yra tapatus elementas „o store“, o skiriasi jie tik tuo, jog ginčijame Bendrijos prekių ženkle nėra artikelio „the“, kuris nėra skiriamasis.
– Dėl galimybės supainioti
72 Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 42–62 punktuose, nagrinėjamos paslaugos ir prekės, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, yra panašios. Be to, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, sukurtas bendras įspūdis gali, atsižvelgiant į jų didelį panašumą, suklaidinti vartotoją.
73 Šiuo klausimu šio sprendimo 17 punkte minėto sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte 48 punkte Teisingumo Teismas priminė, jog remiantis teismų praktika galimybė suklaidinti turi būti visapusiškai įvertinta, atsižvelgiant į visas svarbias bylos aplinkybes, ir priminė, jog prireikus įmanoma atsižvelgti į sąvokos „mažmeninės prekybos paslaugos“ ypatumus, susijusius su jos plačia taikymo sritimi, tinkamai atsižvelgiant į visų suinteresuotųjų šalių teisėtus interesus.
74 Taigi šiuo atveju negalima atmesti, kad nagrinėjamos prekės gali būti parduodamos tose pačiose prekybos vietose, kur teikiamos mažmeninės prekybos paslaugos, o taip atsitiktų kaip tik tada, jei prekių ženklu THE O STORE žymimos prekės būtų parduodamos, pasitelkiant ginčijamu Bendrijos prekių ženklu O STORE žymimas paslaugas, ir taip būtų smarkiai suklaidinti vartotojai.
75 Net darant prielaidą, kad šiuo atveju ankstesniu prekių ženklu THE O STORE žymimos prekės nebus parduodamos, pasitelkiant ginčijamu Bendrijos prekių ženklu žymimas paslaugas, reikia konstatuoti, jog atitinkama visuomenė, susidūrusi su mažmeninėje prekyboje, ypač mažmeninėje prekyboje drabužiais ir avalyne, teikiamomis paslaugomis, kurios žymimos prekių ženklu O STORE, galėtų manyti, kad šias paslaugas teikia ta pati įmonė, kuri prekiauja tokiomis pačiomis prekių ženklu THE O STORE pažymėtomis prekėmis arba įmonė, kuri yra su ja ekonomiškai susijusi. Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad visapusiškai vertinant galimybę suklaidinti turi būti remiamasi „normaliais“ prekybos prekėmis ir paslaugomis, pažymėtomis prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, metodais, t. y. metodais, kokių normalu tikėtis, kalbant apie nagrinėjamais prekių ženklais žymimų prekių ar paslaugų kategoriją (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Devinlec prieš VRDT – TIME ART (QUANTUM), T‑147/03, Rink. p. II‑11, apeliacine tvarka patvirtinto 2007 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu T.I.M.E. ART prieš Devinlec ir VRDT, C‑171/06 P, Rink. p. I‑0000), 103 punktą).
76 Atsižvelgimas į objektyvias prekybos prekėmis ir paslaugomis, kurios žymimos prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, sąlygas yra visiškai pateisinamas. Iš tikrųjų reikia priminti, jog galimybės supainioti vertinimas, kurį turi atlikti VRDT instancijos, yra prognozinis. Tačiau kadangi prekių ženklais žymimų prekių ir paslaugų konkretūs prekybos metodai bėgant laikui ir atsižvelgiant į šių prekių ženklų savininkų valią gali keistis, prognozinis dviejų prekių ženklų galimybės supainioti nagrinėjimas, kurio tikslas yra visuomenės interesas, t. y. kad atitinkama visuomenė negalėtų būti suklaidinta dėl nagrinėjamų prekių komercinės kilmės, neturi priklausyti nuo įgyvendintų arba neįgyvendintų prekių ženklų savininkų subjektyvių komercinių tikslų (šio sprendimo 75 punkte minėtų sprendimų (QUANTUM) 104 punktas ir T.I.M.E. ART prieš Devinlec ir VRDT 59 punktas).
77 Dėl ieškovės argumento, kad galimybė supainioti turi būti paneigiama dėl ankstesnio prekių ženklo THE O STORE sudedamųjų dalių „the“ ir „o“ minimalaus arba net nesančio skiriamojo požymio, juo labiau kad įstojusi į bylą šalis neįrodė, jog šis prekių ženklas gerai įsitvirtinęs Prancūzijos rinkoje, reikia nurodyti, kad nors šie elementai, paimti atskirai, yra tik menkai skiriamieji, šių elementų, kurie abu kilę iš anglų kalbos, junginys vartotojų prancūzų požiūriu yra pakankamai skiriamasis, kalbant apie nurodytas prekes. Taigi, kadangi ankstesnis prekių ženklas yra pakankamai skiriamasis, reikia atmesti ieškovės argumentą kaip nepagrįstą.
78 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog Apeliacinė taryba teisingai manė, kad yra galimybė supainioti ir kad teisingai pripažino Bendrijos prekių ženklo O STORE registraciją negaliojančia paslaugoms „mažmeninė ir didmeninė prekyba drabužiais, galvos apdangalais, avalyne, sportiniais krepšiais, kuprinėmis ir piniginėmis“ ir „mažmeninės ir didmeninės prekybos paslaugos, įskaitant mažmeninės prekybos internetu paslaugas“.
79 Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti vienintelį pagrindą, kuriuo grindžiami ieškovės reikalavimai.
Dėl įstojusios į bylą šalies prašymo, grindžiamo Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalimi
Šalių argumentai
80 Įstojusi į bylą šalis prašo pakeisti ginčijamą sprendimą tiek, kiek Apeliacinė taryba jame konstatavo, jog nėra jokio panašumo tarp drabužių ir prekių, žymimų prekių ženklu THE O STORE, ir paslaugų, kurios teikiamos mažmeninėje prekyboje, susijusių su akiniais bei kitokiomis prekėmis, kurios parduodamos pažymėtos ženklu O STORE. Iš tikrųjų reikia konkrečiai išanalizuoti nagrinėjamų prekių ir paslaugų panašumą pagal šio sprendimo 16 punkte nurodytą sprendimą Canon. Taigi akiniai, papuošalai ir laikrodžiai gali būti panašūs į aprangos prekes arba būti jas papildantys. Iš tikrųjų mados sektoriuje veikiančios įmonės savo prekių ženklais žymi ne tik drabužius, bet ir rankines, akinius, laikrodžius; tai būdinga visoms mados sektoriuje veikiančioms įmonėms. Taigi optikos ir drabužių sektoriai yra panašūs.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
81 Prašydama Pirmosios instancijos teismą pakeisti ginčijamą sprendimą tiek, kiek Apeliacinė taryba patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimą, kuriuo šis atmetė prašymą pripažinti Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia paslaugų „mažmeninė ir didmeninė prekyba akiniais, akiniais nuo saulės, optikos prekėmis ir priedais, laikrodžiais, chronometrais, juvelyriniais dirbiniais, dekalkomanijomis, afišomis“ atžvilgiu, įstojusi į bylą šalis pasinaudojo galimybe, jai suteikta Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalimi, atsakyme į ieškinį suformuluoti reikalavimus, kuriais siekiama pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą ieškinyje nenurodytais klausimais (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Royal County of Berkshire Polo Club prieš VRDT – Polo/Lauren (ROYAL COUNTY OF BERKSHIRE POLO CLUB), T‑214/04, Rink. p. II‑239, 50 punktą).
82 Tokiu atveju, remdamosi Procedūros reglamento 135 straipsnio 3 dalimi, kitos šalys gali per du mėnesius nuo tos dienos, kai joms buvo įteiktas atsakymas į ieškinį, pateikti pareiškimą, kuriame apsiribojama atsakymu dėl reikalavimų ir dėl teisinių pagrindų, pirmą kartą nurodytų įstojusios į bylą šalies atsakyme į ieškinį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 81 punkte minėto sprendimo ROYAL COUNTY OF BERKSHIRE POLO CLUB 51 punktą). Nei ieškovė, nei VRDT šia galimybe nepasinaudojo, tačiau pastaroji jau pateikė nuomonę šiuo klausimu savo atsakyme į ieškinį, prašydama patvirtinti visą ginčijamą sprendimą. Tačiau per posėdį ieškovė ir VRDT pateikė savo nuomonę dėl įstojusios į bylą šalies prašymo ir paprašė Pirmosios instancijos teismą atmesti šį prašymą kaip nepagrįstą.
83 Ginčijamo sprendimo 26 punkte Apeliacinė taryba manė, jog galimybė supainioti „mažmeninės ir didmeninės prekybos akiniais, akiniais nuo saulės, optikos prekėmis ir priedais, laikrodžiais, chronometrais, juvelyriniais dirbiniais, dekalkomanijomis, afišomis“ paslaugų atžvilgiu labai nedidelė. Iš tikrųjų mažmeninės prekybos šiomis prekėmis ir aprangos bei prekių iš odos pobūdis skiriasi, prekyba tenkina skirtingus poreikius, jos nėra vienos kitas pakeičiančios ir jų platinimo kanalai ne tie patys (ginčijamo sprendimo 28–30 punktai).
84 Taigi šiai išvadai reikia pritarti.
85 Iš tikrųjų, nepaisant aplinkybės, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 63–70 punktuose, žymenys yra labai panašūs, paslaugos, teikiamos mažmeninėje prekyboje akiniais, ir aprangos prekės bei prekės iš odos yra visiškai nepanašios. Ankstesnis prekių ženklas nei tiesiogiai nei netiesiogiai neapima prekių, panašių į „akinius, akinius nuo saulės, optikos prekes ir priedus, laikrodžius, chronometrus, papuošalus, dekalkomanijas ir afišas“.
86 Įstojusios į bylą šalies argumentams, kad akiniai, papuošalai ir laikrodžiai gali būti panašūs į aprangos prekes arba būti laikomi juos papildančiais, nereikėtų pritarti dėl to, kad, kaip teisingai nurodė VRDT, ryšys tarp šių prekių yra per daug netiesioginis, kad būtų laikomas lemiamu. Iš tikrųjų reikia priminti, kad tam tikros estetinės harmonijos aprangoje ieškojimas būdingas visam mados ir aprangos sektoriui ir yra per daug bendras požymis, kad galėtų patvirtinti išvadą, jog visos nagrinėjamos prekės vienos kitas papildo ir todėl yra panašios (šio sprendimo 49 punkte minėto sprendimo SISSI ROSSI 62 punktas).
87 Taigi prekės, su kuriomis susijusios mažmeninės prekybos paslaugos, ir ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės, nurodytos šio sprendimo 85 punkte, neturi būti laikomos panašiomis, atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas išvardijo šio sprendimo 16 punkte nurodytame sprendime Canon. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, jog patarimas dėl akinių neturi būti laikomas papildančiu aprangą. Be to, nagrinėjamų mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų ir atitinkamų prekių platinimo kanalai yra skirtingi, nes vartotojai nesitiki, kaip teisingai šiuo klausimu nurodė VRDT, kad drabužių ir prekių iš odos gamintojas tiesiogiai arba netiesiogiai vadovauja akinių, akinių nuo saulės pardavimo vietoms ar optikoms, arba atvirkščiai, toms, kurios nepriskiriamos jų pagrindinei veiklai.
88 Iš to išplaukia, kad reikia atmesti įstojusios į bylą šalies prašymą, grindžiamą Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalimi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir VRDT bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT reikalavimus. Kadangi įstojusi į bylą šalis nepateikė reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Oakley, Inc. padengia bylinėjimosi išlaidas, išskyrus tas, kurias patyrė įstojusi į bylą šalis.
3. Venticinque Ltd padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Papasavvas | Wahl |
Paskelbta 2008 m. rugsėjo 24 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
E. Coulon | | M. E. Martins Ribeiro |