PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. spalio 8 d.(*)

„Konkurencija − Karteliai − Anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, rinka − Prieštaravimas dėl teisėtumo − Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis − Neteisėto elgesio priskyrimas − Baudų dydžio apskaičiavimo gairės − Pažeidimo sunkumas ir poveikis − Atgrasomasis poveikis − Bendradarbiavimas vykstant administracinei procedūrai − Proporcingumo principas − Vienodo požiūrio principas − Priešpriešinis reikalavimas padidinti skirtą baudą“

Byloje T‑69/04

Schunk GmbH, įsteigtos Thale (Vokietija),

Schunk Kohlenstoff-Technik GmbH, įsteigtos Heuchelheim (Vokietija),

atstovaujamos advokatų R. Bechtold ir S. Hirsbrunner, vėliau advokatų R. Bechtold, S. Hirsbrunner ir A. Schädle

ieškovės,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre ir H. Gading, vėliau Castillo de la Torre ir M. Kellerbauer,

atsakovę,

pirma, dėl prašymo panaikinti 2003 m. gruodžio 3 d. Komisijos sprendimą 2004/420/EB, susijusį su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla C.38.359 – Anglies ir grafito produktai, skirti naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose), arba dėl prašymo sumažinti šiuo sprendimu ieškovėms skirtą baudą bei, antra, dėl Komisijos priešpriešinio prašymo padidinti šią baudą,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras (pranešėjas), teisėjai M. Prek ir V. Ciucă,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. vasario 27 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės ginčo aplinkybės

1        Schunk Kohlenstoff-Technik GmbH (toliau – SKT) yra Vokietijos įmonė, gaminanti anglies ir grafito produktus, skirtus naudoti elektros ir mechanikos prietaisuose. SKT yra Schunk GmbH dukterinė bendrovė (toliau kartu – Schunk arba ieškovės).

2        2001 m. rugsėjo 18 d. Morgan Crucible Company plc (toliau – Morgan) atstovai susitiko su Komisijos atstovais ir pasisiūlė bendradarbiauti atskleidžiant kartelį Europos anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, rinkoje bei paprašė, kad įmonei būtų taikomos Komisijos pranešime dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais 96/C 207/04 (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) numatytos bausmę švelninančios priemonės.

3        Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 11 straipsniu 2002 m. rugpjūčio 2 d. pateikė C. Conradty Nürnberg GmbH (toliau – Conradty), Le Carbone-Lorraine (toliau – LCL), SGL Carbon AG (toliau – SGL), SKT, Eurocarbo SpA, Luckerath BV, Gerken Europe SA ir ieškovei prašymus pateikti informacijos apie jų elgesį nagrinėjamoje rinkoje. SKT adresuotas laiškas buvo skirtas ir Hoffmann & Co. Elektrokohle AG (toliau – Hoffmann), kurią Schunk įsigijo 1999 m. spalio 28 dieną.

4        2002 m. rugsėjo 2 d. SKT informavo Komisiją apie savo ketinimą su ja bendradarbiauti vykstant administracinei procedūrai ir paprašė patikrinti, ar, be jos atsakymų, pateiktų pagal prašymą pateikti informaciją, ji gali jai pateikti kitą naudingą informaciją, atsižvelgiant į institucijos jau turimus įrodymus.

5        2002 m. spalio 5 d. gavusi į vokiečių kalbą išverstą prašymą pateikti informaciją, SKT 2002 m. spalio 25 d. laišku atsakė į šį prašymą.

6        Remdamasi jai pateikta informacija, 2003 m. gegužės 23 d. Komisija ieškovėms ir kitoms susijusioms įmonėms, t. y. Morgan, Conradty, LCL, SGL ir Hoffmann, išsiuntė pranešimus apie kaltinimus.

7        Išklausiusi atitinkamas įmonių, išskyrus Morgan ir Conradty, pareiškimus Komisija 2003 m. gruodžio 3 d. priėmė Sprendimą 2004/420/EB, susijusį su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla C.38.359 – Anglies ir grafito produktai, skirti naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose) (toliau – sprendimas). Sprendimo santrauka buvo paskelbta 2004 m. balandžio 28 d. Oficialiajame leidinyje (OL L 125, p. 45).

8        Komisija sprendime nurodė, kad įmonės, kurioms jis skirtas, dalyvavo viename tęstiniame EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidime, o nuo 1994 m. sausio 1 d. Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidime, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nustatydamos pardavimo kainas ir kitas su klientais sudaromų sandorių sąlygas, dalydamosi rinkomis, būtent ? klientais ir koordinuodamos veiksmus (kiekybiniai apribojimai, kainų didinimas ir boikotai) prieš karteliui nepriklausančius konkurentus (sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).

9        Sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:

„1 straipsnis

Šios įmonės, toliau nurodytu laikotarpiu dalyvaudamos keliuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, sektoriuje, pažeidė (EB) 81 straipsnio 1 dalies, o nuo 1994 m. sausio 1 d. ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies nuostatas:

–        (Conradty) – nuo 1988 m. spalio iki 1999 m. gruodžio;

–        (Hoffmann) – nuo 1994 m. rugsėjo iki 1999 m. spalio;

–        (LCL) – 1988 m. spalio iki 1999 m. birželio;

–        (Morgan) – nuo 1988 m. iki 1999 m. gruodžio;

–        (Schunk) – nuo 1988 m. spalio iki 1999 m. gruodžio;

–        (SGL) – nuo 1988 m. spalio iki 1999 m. gruodžio.

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

–        (Conradty)  – 1 060 000 EUR bauda;

–        (Hoffmann) – 2 820 000 EUR bauda;

–        (LCL) – 43 050 000 EUR bauda;

–        (Morgan): 0 EUR bauda;

–        (Schunk): 30 870 000 EUR bauda;

–        (SGL): 23 640 000 EUR bauda.

Baudos turi būti sumokėtos per tris mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą: <...>

Po šio termino nuo pirmos mėnesio, kurį buvo priimtas šis sprendimas, dienos automatiškai yra skaičiuojamos palūkanos pagal Europos centrinio banko jo pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą normą, padidintos 3,5 procentinio punkto.“

10      Apskaičiuodama baudų dydžius Komisija pažeidimą pripažino labai sunkiu dėl jo pobūdžio ir poveikio EEE atitinkamų produktų rinkai, net jeigu jo nebuvo galima išmatuoti tiksliai, bei atitinkamos geografinės rinkos dydžio (sprendimo 288 konstatuojamoji dalis).

11      Norėdama įvertinti kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės neteisėtų veiksmų svarbą ir jų realų poveikį konkurencijai, Komisija išskirstė atitinkamas įmones į tris kategorijas pagal jų svarbą atitinkamoje rinkoje, nustatytą remiantis šių įmonių turimomis rinkos dalimis (sprendimo 289–297 konstatuojamosios dalys).

12      Todėl LCL ir Morgan, pripažintos didžiausiais ūkio subjektais, turinčiais didesnes nei 20 % rinkos dalis, buvo priskirtos pirmai kategorijai. Vidutiniai ūkio subjektai Schunk ir SGL, kurių turimos rinkos dalys nuo 10 % iki 20 %, priskirti antrai kategorijai. Hoffmann ir Conradty, pripažintos mažais ūkio subjektais, turinčiais iki 10 % rinkos, buvo priskirtos trečiai kategorijai (sprendimo 37 ir 297 konstatuojamosios dalys).

13      Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, Komisija nustatė tokias pradines baudas: 35 mln. EUR LCL ir Morgan, 21 mln. EUR SGL ir ieškovėms ir 6 mln. EUR Hoffmann ir Conradty (sprendimo 298 konstatuojamoji dalis).

14      Dėl pažeidimo trukmės Komisija nusprendė, kad visos atitinkamos įmonės padarė ilgalaikį pažeidimą. Dėl pažeidimo trukmės (11 metų ir 2 mėnesiai) Komisija Schunk, Morgan, SGL ir Conradty atžvilgiu pradinę baudą padidino 110 %. LCL atveju Komisija nustatė, kad pažeidimas truko 10 metų ir 8 mėnesius, todėl pradinę baudą padidino 105 %. Hoffmann atveju pradinė bauda buvo padidinta 50 % dėl 5 metus ir 1 mėnesį trukusio pažeidimo (sprendimo 299 ir 300 konstatuojamoji dalis).

15      Atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę buvo nustatyta 73,5 mln. EUR pagrindinė bauda Morgan, 71,75 mln. EUR LCL, 44,1 mln. EUR ieškovėms ir SGL, 12,6 mln. EUR Conradty ir 9 mln. EUR Hoffmann (sprendimo 301 konstatuojamoji dalis).

16      Komisija atitinkamų įmonių atžvilgiu nenustatė nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių (sprendimo 316 konstatuojamoji dalis) ir atmetė ieškovių prašymą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį skiriant baudą apsiriboti 10 % SKT pasauline apyvarta (sprendimo 318 konstatuojamoji dalis).

17      Dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo reikia pažymėti, kad Morgan atleista nuo baudos, nes buvo pirmoji, pranešusi Komisijai apie kartelio egzistavimą (sprendimo 319–321 konstatuojamosios dalys).

18      Remdamasi minėto pranešimo D skyriumi, Komisija nusprendė LCL baudą, kuri šiai įmonei būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi, sumažinti 40 %, Schunk ir Hoffmann – 30 %, o SGL, kuri paskutinė sutiko bendradarbiauti, – 20 % (sprendimo 322–338 konstatuojamosios dalys).

 Procesas ir šalių reikalavimai

19      2004 m. vasario 20 d. ieškovė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį.

20      Pakeitus Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas penktosios kolegijos pirmininku, todėl ši byla buvo paskirta šiai kolegijai.

21      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2008 m. vasario 27 d. posėdį buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

22      Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti sprendimą,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti paskirtos baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

23      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        padidinti ieškovėms skirtos baudos dydį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl prašymo panaikinti sprendimą

24      Nors ieškovių pateiktame ieškinyje nurodomi du dalykai, t. y. pagrindinis reikalavimas panaikinti sprendimą ir subsidiarus prašymas sumažinti skirtos baudos dydį, ieškovių rašytinėse pastabose nurodomi pagrindai nesiskiria. Per Pirmosios instancijos teismo posėdį paragintos pateikti savo pastabas dėl tikslios argumentų reikšmės, ieškovės iš esmės pareiškė, kad palieka apie tai spręsti Pirmosios instancijos teismui.

25      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas prieštaravimas dėl teisėtumo ir ginčas dėl Schunk GmbH ir SKT bendros ir solidarios atsakomybės yra aiškiai susiję su prašymu dėl sprendimo panaikinimo.

26      Ieškovės taip pat kaltina Komisiją, kad ji, nustatydama baudos dydį, pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus, o tai a priori yra susiję su baudos sumažinimu. Grindžiant šį kaltinimą pateiktais argumentais netiesiogiai prieštaraujama dėl Komisijos nustatyto pažeidimo ir keliamas aptariamų įmonių, nurodytų sprendimo 1 straipsnyje, atsakomybės klausimas. Todėl šie prieštaravimai turi būti visiškai išnagrinėti pagal prašymą panaikinti sprendimą, įskaitant jo 1 straipsnį.

 Dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyto prieštaravimo dėl teisėtumo

27      Ieškovės teigia, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis suteikia Komisijai beveik neribotą diskreciją nustatant baudos dydį, o tai prieštarauja teisėtumo principui, apibrėžtam 1950 m. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje.

28      Remiantis Teisingumo Teismo praktika, bausmių teisėtumo principas susijęs su teisinio saugumo principu, kuris yra bendrasis Bendrijos teisės principas ir kuris visų pirma reikalauja, kad kiekviena Bendrijos norma, ypač ta, pagal kurią skiriama ar leidžiama skirti sankcijas, būtų aiški ir apibrėžta, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jos išplaukiančias teises ir pareigas ir galėtų imtis atitinkamų priemonių (šiuo klausimu žr. 1981 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gondrand Frères ir Garancini, 169/80, Rink. p. 1931, 17 punktą; sprendimo Maizena, 137/85, Rink. p. 4587, 15 punktą; 1996 m. vasario 13 d. Sprendimo van Es Douane Agenten, C‑143/93, Rink. p. I‑431, 27 punktą ir 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo X 25 punktą).

29      Šio principo, priklausančio bendroms valstybių narių konstitucinėms tradicijoms ir įtvirtinto įvairiose tarptautinėse sutartyse, be kita ko, ir EŽTK 7 straipsnyje, reikia laikytis tiek baudžiamojo pobūdžio normų, tiek specialių administracinių priemonių, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos ar leidžiama jas skirti, atveju (žr. 28 punkte minėto sprendimo Maizena 14 ir 15 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką). Jis galioja ne tik pažeidimo sudėtį nustatančioms normoms, bet ir tokioms normoms, kurios reglamentuoja pirmiau nurodytų normų pažeidimo pasekmes (šiuo klausimu žr. 28 punkte minėto sprendimo X 22 ir 25 punktus).

30      Taip pat pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismas, dalis (1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonė, Rink. p. I‑1759, 33 punktas, ir 1997 m. gegužės 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kremzow, C‑299/95, Rink. p. I‑2629, 14 punktas). Šiuo tikslu Teisingumo Teismas vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir gairėmis, nustatytomis tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę (1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktas ir minėto sprendimo Kremzow 14 punktas). Pagal ES 6 straipsnio 2 dalį „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta (EŽTK) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji Bendrijos teisės principai“ (2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, Rink. p. I‑9011, 23 ir 24 punktai, ir 2001 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑112/98, Rink. p. II‑729, 60 punktas).

31      Šiuo klausimu reikia priminti EŽTK 7 straipsnio 1 dalies formuluotę:

„Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu.“

32      Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) teigimu, ši nuostata reikalauja, kad įstatymas aiškiai apibrėžtų nusikaltimus ir už juos taikomas bausmes. Laikoma, kad ši sąlyga tenkinama, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus iš teismų išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ir neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę (žr. 2000 m. birželio 22 d. EŽTT sprendimo Coëme ir kt. prieš Belgiją, Recueil des arrêts et décisions, 2000‑VII, p. 1, 145 punktą).

33      Be to, pagal EŽTK 7 straipsnio 1 dalį nėra būtina, jog teisės aktai, kurių pagrindu skiriamos sankcijos, būtų suformuluoti taip tiksliai, kad būtų galima visiškai užtikrintai numatyti galimas jų pažeidimo pasekmes. Vadovaujantis EŽTK praktika, neapibrėžtos tam tikros nuostatos sąvokos nebūtinai lemia EŽTK 7 straipsnio pažeidimą, o tai, kad įstatymas suteikia tam tikrą diskreciją, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei atsižvelgiant į nagrinėjamus teisėtus tikslus yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi diskrecija apimtis ir sąlygos, siekiant privatiems asmenims užtikrinti tinkamą apsaugą nuo savivalės (žr. 1992 m. vasario 25 d. EŽTT sprendimo Margareta ir Roger Andersson prieš Švediją 75 punktą). EŽTT atsižvelgia ne tik į įstatymo tekstą, bet ir į tai, ar nusistovėjusi ir paskelbta teismų praktika nepatikslino vartojamų neapibrėžtų sąvokų (1995 m. rugsėjo 27 d. EŽTT Sprendimo G. prieš Prancūziją, A serija, Nr. 325-B, 25 punktas).

34      Kalbant apie bendras valstybių narių konstitucines tradicijas, niekas Pirmosios instancijos teismui neleidžia aiškinti teisėtumo principo, kuris yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kitaip nei tai buvo padaryta pirmiau. Ieškovės, nepateikdamos konkretesnės informacijos, tik nurodo, kad nacionaliniu lygiu institucijai nėra suteikiami panašūs įgaliojimai, kurie jai leistų beveik nevaržomai skirti baudas.

35      Šioje byloje, kalbant apie Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies galiojimą bausmių teisėtumo principo, pripažinto Bendrijos teismų atsižvelgiant į EŽTT pateiktą poziciją ir valstybių narių konstitucines tradicijas, atžvilgiu, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovės, nustatydama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus, Komisija neturi neribotos diskrecijos.

36      Iš tiesų pati Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis apriboja Komisijos diskreciją. Patikslindama, kad „Komisija gali priimti sprendimą įmonėms arba įmonių grupėms taikyti minimalias (1 000 EUR) ir maksimalias (1 000 000 EUR) baudas, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos“, ji numato su atitinkamų įmonių apyvarta, t. y. objektyviu kriterijumi, siejamą maksimalią baudos ribą. Nors ji nenumato absoliučios, visiems konkurencijos taisyklių pažeidimams taikomos maksimalios ribos, joje nurodyta skaičiais išreikšta ir absoliuti maksimali galimos baudos riba, kuri kiekvienai įmonei už kiekvieną pažeidimą apskaičiuojama taip, kad iš anksto būtų galima numatyti maksimalų galimos baudos dydį. Antra, ši nuostata kiekvienu atveju nustatant baudą įpareigoja Komisiją atsižvelgti į „pažeidimo sunkumą ir trukmę“.

37      Nors teisinga, kad šie du kriterijai suteikia Komisijai didelę diskreciją, jie ir toliau lieka kriterijais, kuriuos teisės aktų leidėjai pasitelkė į pagalbą kurdami panašias nuostatas ir kurie sudaro Komisijai galimybę skirti sankcijas atsižvelgiant į nagrinėjamos veikos neteisėtumo laipsnį.

38      Konstatuotina, kad Taryba, nustatydama nuo 1 000 EUR iki 10 % praėjusių verslo metų atitinkamos įmonės metinės apyvartos baudas už konkurencijos normų pažeidimą, Komisijai nepaliko per didelės diskrecijos. Visų pirma pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tokių pažeidimų atveju Komisijos ginamus interesus, atitinkamos įmonės 10 % praėjusių verslo metų metinės apyvartos riba yra pagrįsta.

39      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos baudos už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimą yra pagrindinė Komisijai suteikta priemonė prižiūrint „sistemos, užtikrinančios, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma“ (EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas), sukūrimą Bendrijoje. Ši sistema leidžia Bendrijai, jai kuriant bendrąją rinką, įvykdyti uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią, tvarią ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą bei didelį konkurencingumą (EB 2 straipsnis). Be to, ši sistema yra reikalinga ekonominei politikai, vykdomai vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos, esant laisvai konkurencijai, principu (EB 4 straipsnio 1 ir 2 dalys), sukurti visoje Bendrijoje. Taigi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi leidžiama įgyvendinti pagrindinius Bendrijos uždavinius atitinkančią sistemą.

40      Todėl manytina, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis, net jei ji Komisijai suteikia tam tikrą diskreciją, nustato kriterijus ir ribas, į kuriuos ji turi atsižvelgti vykdydama įgaliojimus skirti bausmes.

41      Be to, reikia pastebėti, kad Komisija, skirdama baudas pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, turi paisyti bendrųjų teisės principų, ypač Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikoje išaiškintų vienodo požiūrio ir proporcingumo principų. Reikėtų pridurti, kad šie du teismai, remiantis EB 229 straipsniu ir Reglamento Nr. 17 17 straipsniu, turi neribotą jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl sprendimų, kuriais Komisija skyrė baudas, ir gali ne tik panaikinti Komisijos priimtus sprendimus, bet ir panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą baudą. Taigi Bendrijos teismai gali neribojami tikrinti Komisijos administracinę praktiką. Priešingai nei teigia ieškovės, dėl šios kontrolės Bendrijos teismai, kuriems esą buvo suteikti teisės aktų leidėjo įgaliojimai, pažeisdami EB 7 straipsnio 1 dalį, neviršija savo jurisdikcijos, nes, pirma, tokia kontrolė yra aiškiai numatyta minėtose nuostatose, kurių galiojimas neginčijamas, ir, antra, Bendrijos teismai vykdo kontrolę, laikydamiesi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų.

42      Taip pat pati Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje minėtais kriterijais, patikslintais Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikoje, išplėtojo visuotinai žinomą ir prieinamą sprendimų priėmimo praktiką. Nors ankstesnė Komisijos sprendimų priėmimo praktika savaime jai nėra teisinis pagrindas nustatant baudas konkurencijos srityje (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 201 ir 205 punktai ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 60 punktas), tačiau vadovaudamasi vienodo požiūrio principu, kuris yra vienas iš jai privalomų bendrųjų teisės principų, Komisija negali panašių situacijų vertinti skirtingai, o skirtingų situacijų vienodai, nebent toks vertinimas yra objektyviai pateisinamas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktas).

43      Aišku, vadovaudamasi nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika Komisija bet kuriuo metu gali padidinti baudų ribas, jei to reikalauja veiksmingas Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymas (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 109 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 237 punktas), todėl administracinės praktikos pokyčius galima laikyti pateisintais siekiu apskritai užkirsti kelią Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimams. Taigi ieškovių nurodyto ir skundžiamo baudų ribų pakėlimo pastaraisiais metais negalima savaime laikyti bausmių teisėtumo principo pažeidimu, nes tai neviršija Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, kaip ją išaiškino Bendrijos teismai, nustatytų ribų.

44      Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad Komisija, siekdama skaidrumo ir didesnio teisinio saugumo, suinteresuotosioms įmonėms paskelbė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės), kuriose nustatė apskaičiavimo metodą, kurį įsipareigojo taikyti kiekvienu konkrečiu atveju. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, kad, priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Be to, nors gairės nesudaro sprendimo teisinio pagrindo, jose įtvirtinamas bendras ir abstraktus tvarkos, kurią Komisija nusistatė šiuo sprendimu skirtoms baudoms apskaičiuoti, reglamentavimas, todėl įmonėms suteikiamas teisinis saugumas (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 211 ir 213 punktai). Iš to išplaukia, kad Komisijos gairių priėmimas, atsižvelgiant į tai, kad jis pateko į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytą teisinio reglamentavimo sritį, tik padėjo aiškiau apibrėžti šia nuostata Komisijai suteiktos diskrecijos taikymo ribas, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad iš pradžių Bendrijos teisės aktų leidėjas buvo nepakankamai apibrėžęs Komisijos kompetenciją šioje srityje.

45      Tad, atsižvelgiant į įvairius prieš tai nurodytus aspektus, apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančios baudos apskaičiavimo metodą ir dydį. Tai, kad toks ūkio subjektas negali iš anksto tiksliai nustatyti baudos, kurią Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, dydžio, nėra bausmių teisėtumo principo pažeidimas, nes dėl pažeidimų, už kuriuos Komisija baudžia, sunkumo baudžiamieji ir prevencijos tikslai pateisina tai, kad įmonės negali įvertinti naudos, kurią jos gautų dalyvaudamos darant tam tikrą pažeidimą, iš anksto atsižvelgdamos į baudos, kuri joms būtų skirta už tokį neteisėtą elgesį, dydį.

46      Šiuo požiūriu, net jei įmonės negali iš anksto tiksliai numatyti baudų, kurias kiekvienu atskiru atveju skirs Komisija, dydžio, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EB 253 straipsnį Komisija yra įpareigota sprendime, kuriuo skiriama bauda, nepaisant bendrai žinomo sprendimo konteksto, motyvuoti, be kita ko, skirtos baudos dydį ir pateikti jos apskaičiavimo metodą. Motyvai turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai atspindėti Komisijos vertinimą, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų sudarytos sąlygos sužinoti priimtos priemonės priežastis, kad jie galėtų įvertinti, ar tikslinga kreiptis į Bendrijos teismus, o pastarieji prireikus galėtų atlikti jiems privalomą kontrolę.

47      Galiausiai nepagrįstas yra ir argumentas, kad Taryba, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatydama baudos skyrimo sąlygas, neįvykdė pareigos aiškiai nurodyti Komisijai perduodamos kompetencijos ribas ir pažeisdama EB 83 ir EB 229 straipsnius, Komisijai de facto perdavė savo pagal Sutartį turimą kompetenciją.

48      Pirma, nors, kaip jau buvo minėta, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis suteikia Komisijai tam tikrą diskreciją, tačiau ją apriboja numatydama objektyvius kriterijus, kurių Komisija turi laikytis. Antra, reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 17 buvo priimtas remiantis EB 83 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priima atitinkamus reglamentus arba direktyvas dėl (EB) 81 ir 82 straipsniuose išdėstytų principų įgyvendinimo“. Vadovaujantis EB 83 straipsnio 2 dalies a ir d punktais, šių reglamentų ir direktyvų paskirtis būtent yra „numatant vienkartines ir reguliariai mokamas baudas užtikrinti, kad būtų laikomasi (EB) 81 straipsnio 1 dalyje ir 82 straipsnyje nurodytų draudimų“, ir „apibrėžti atitinkamas Komisijos ir Teisingumo Teismo funkcijas taikant šioje straipsnio dalyje išdėstytas nuostatas“. Be to, reikia priminti, jog pagal EB 211 straipsnio pirmą įtrauką Komisija „užtikrina, kad šios Sutarties nuostatos ir priemonės, kurių jomis vadovaudamosi imasi institucijos, būtų taikomos“, o pagal šio straipsnio trečią įtrauką „turi savarankišką sprendimo teisę“.

49      Iš to išplaukia, kad neturėtų būti laikoma, jog teisę skirti baudas už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimą pirmiausiai turi Taryba, kuri perdavė šią teisę arba delegavo šių nuostatų įgyvendinimą Komisijai EB 202 straipsnio trečios įtraukos prasme. Vadovaujantis prieš tai nurodytomis Sutarties nuostatomis, šis įgaliojimas iš esmės išplaukia iš Komisijos savarankiškos funkcijos prižiūrėti, kaip taikoma Bendrijos teisė, o, kalbant apie EB 81 ir 82 straipsnių taikymą, Reglamentas Nr. 17 šią funkciją patikslina, apibrėžia ir formalizuoja. Šiuo reglamentu Komisijai suteiktas įgaliojimas skirti baudas išplaukia iš pačios Sutarties ir turi sudaryti sąlygas veiksmingai taikyti minėtuose straipsniuose numatytus draudimus (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate Lyle ir kt. prieš Komisiją T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 133 punktą). Todėl ieškovių argumentą reikia atmesti.

50      Iš šių samprotavimų išplaukia, kad prieštaravimas dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies neteisėtumo atmestinas kaip nepagrįstas (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 69–92 punktus ir 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 66–88 punktus).

51      Pagaliau svarbu pažymėti, kad ieškovės „subsidiariai“ nurodo, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis galėtų būti laikoma atitinkančia teisėtumo principą, jei Komisija ją aiškintų siaurąja prasme, tačiau to ji daryti nesirengia.

52      Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovės nurodo tik bendrus svarstymus dėl to, kaip Komisija turėtų bendrai pakeisti savo politiką baudų srityje nustatydama skaidrią ir nuoseklią sprendimų praktiką, tačiau dėl šio sprendimo nenurodo jokio konkretaus prieštaravimo.

 Dėl Schunk GmbH ir SKT bendros ir solidarios atsakomybės

53      Visų pirma svarbu pažymėti, kad, priešingai nei teigia ieškovės, sprendime aiškiai nurodytos jo adresavimo Schunk GmbH sąlygos.

54      Iš sprendimo 257 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija manė, kad, „nors (SKT) buvo juridinis asmuo, kuris tiesiogiai dalyvavo kartelyje, Schunk GmbH, kaip 100 % kapitalo valdanti patronuojanti bendrovė, galėjo daryti lemiamą įtaką (SKT) komercinei politikai pažeidimo darymo metu, ir galima daryti prielaidą, kad ji iš tikrųjų darė įtaką jos dalyvavimui kartelyje“. Taigi Komisija manė, kad šios dvi įmonės „sudarė anglies ir grafito produktus, skirtus naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, gaminantį ir jais prekiaujantį EEE ekonominį vienetą bei dalyvavo kartelyje“ ir todėl jos turi būti pripažintos bendrai ir solidariai atsakingomis už pažeidimą.

55      Šiuo klausimu reikia priminti, kad įmonės elgesys gali būti inkriminuojamas jos kitai įmonei, jei pirmoji įmonė negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės turi vykdyti kitos įmonės nurodymus (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 27 punktas ir 44 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. Komisiją 117 punktas). Taigi dukterinės bendrovės veiksmai gali būti priskiriami patronuojančiai bendrovei, jei dukterinė bendrovė negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės turi vykdyti patronuojančios bendrovės nurodymus, nes šios dvi įmonės yra vienas ekonominis vienetas (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 133 ir 134 punktai).

56      Ypatingais atvejais, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja paprasta prezumpcija, kad tokia patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (šiuo atžvilgiu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 50 punktą ir 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, vadinamo „PVC II “, T‑305/94?T‑307/94, T‑313/94?T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 961 ir 984 punktus) ir kad todėl jos sudaro vieną įmonę EB 81 straipsnio prasme (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, Rink. p. II‑0000, toliau – sprendimas Tokai II, 59 punktas). Todėl patronuojanti bendrovė, kuri Bendrijos teisme ginčija Komisijos sprendimą, kuriuo jai paskiriama bauda už jos dukterinės bendrovės veiksmus, turi paneigti šią prezumpciją, pateikdama savo dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymų (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑0000, 136 punktas; taip pat šiuo atžvilgiu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, toliau – sprendimas Stora, 29 punktą).

57      Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad nors tiesa, jog Teisingumo Teismas 56 punkte minėto sprendimo Stora 28 ir 29 punktuose, be to, kad patronuojanti bendrovė turi turėti 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, nurodė kitas aplinkybes, kaip antai: kad nebuvo užginčyta, jog patronuojanti bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės komercinei politikai arba kad abi bendrovės buvo bendrai atstovaujamos per administracinę procedūrą, tai nepaneigia to, jog minėtas aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik tam, kad nurodytų visus elementus, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas grindė savo samprotavimą prieš nuspręsdamas, kad argumentacija nebuvo pagrįsta tik tuo, jog patronuojančiai bendrovei priklausė visas dukterinės bendrovės kapitalas. Todėl tai, kad toje byloje Teisingumo Teismas patvirtino Pirmosios instancijos teismo vertinimą, nepakeičia šio sprendimo 60 punkte minėto sprendimo AEG prieš Komisiją 50 punkte įtvirtinto principo. Reikia pridurti, kad Teisingumo Teismas 56 punkte minėto sprendimo Stora 29 punkte aiškiai pripažino, kad „jeigu patronuojanti bendrovė kontroliuoja 100 % savo pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės akcijų, Pirmosios instancijos teismas, kaip teigė Komisija, galėjo pagrįstai manyti, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų turi lemiamos įtakos savo dukterinės bendrovės elgesiui“, ir todėl tokiomis aplinkybėmis patronuojanti bendrovė turi paneigti šią „prezumpciją“ pateikdama pakankamų įrodymų.

58      Šioje byloje Schunk GmbH, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą, per posėdį aiškiai pripažino, kad ji pažeidimo padarymo metu kontroliavo 100 % SKT akcijų, todėl reikia preziumuoti, kad ji iš tikrųjų turėjo lemiamos įtakos savo dukterinės bendrovės elgesiui, o Schunk GmbH galėjo paneigti šią prezumpciją pateikdama įrodymus, galinčius įrodyti SKT savarankiškumą.

59      Iš Schunk GmbH rašytinių pastabų matyti, kad jos argumentai dėl SKT savarankiškumo iš esmės grindžiami vieninteliu teiginiu, susijusiu su jos specifiniu pobūdžiu, t. y. jog ji yra kontroliuojančioji (holdingo) bendrovė. Schunk GmbH iš to daro išvadą, kad SKT yra funkcionaliai savarankiška ir, be to, savarankiška organizacija, o tai prieštarauja Komisijos teiginiui, kad Schunk GmbH ir SKT yra ekonominis vienetas ir šioje byloje veikė kaip įmonė EB 81 straipsnio prasme.

60      Kontroliuojančiosios (holdingo) bendrovės sąvoka apima įvairias situacijas, bet apskritai kalbant holdingas gali būti apibrėžiamas kaip bendrovė, turinti akcijų vienoje ar keliose bendrovėse ir siekianti jas kontroliuoti.

61      Sprendimo 260 konstatuojamojoje dalyje Komisija primena Schunk GmbH įstatų 3 straipsnio, pagal kurį „įmonės tikslas yra pramonės įmonių akcijų įsigijimas, pardavimas, administravimas ir ypač jų strateginis valdymas“, turinį.

62      Nors šis Schunk GmbH tikslo apibrėžimas patvirtina jo teiginį, kad ji tėra finansinis holdingas, kuris nevykdo jokios pramoninės ar komercinės veiklos, sąvoka „pramonės įmonių akcijų strateginis valdymas“ yra pakankamai plati ir praktikoje gali apimti bei leisti dukterinių bendrovių valdymą ir vadovavimą joms. Pažymėtina, kad tame pačiame Schunk GmbH įstatytų 3 straipsnyje taip pat numatoma, kad „l) bendrovė yra kompetentinga imtis visų priemonių, tinkamų tiesiogiai ar netiesiogiai pirmesniame punkte nustatytam tikslui pasiekti“.

63      Be to, bendrovių grupės atveju, kaip šioje byloje, holdingo paskirtis – apjungti įvairių bendrovių, kurių uždavinys yra užtikrinti valdymo vieningumą, akcijas. Iš sprendimo 30 konstatuojamosios dalies matyti, kad Schunk GmbH yra pagrindinė Schunk grupės patronuojanti bendrovė, apimanti daugiau nei 80 dukterinių bendrovių ir „atsakinga, be kita ko, už grupės „grafito ir keramikos“ padalinį, apimantį visų pirma anglies ir grafito produktus, skirtus naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose.

64      Tai, kad egzistuoja valdymo ir koordinavimo skyrius, patvirtina sąlygos, kuriomis SKT apibrėžė ir pateikė Komisijai informaciją apie savo 1998 m. apyvartą, teigdama, kad ji turi teisę neįtraukti į savo apyvartą laikikliuose įtvirtintų šepetėlių.

65      Iš tiesų sprendimo 262 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo:

„Šiuos šepetėlių laikiklius gamina Schunk Metall- und Kunststofftechnik GmbH, kita Schunk grupės dukterinė bendrovė. Jei (SKT) būtų iš tiesų vykdžiusi savarankišką komercinę politiką, ji būtų sistemingai įtraukusi šių šepetėlių pardavimo Schunk Metall-und Kunststofftechnik GmbH rodiklius į savo apyvartą. Tai, kad ji pasiūlė taip nesielgti, rodo, kad ji mano, jog sudaryti pardavimo sandoriai tėra perdavimas kitai juridinių subjektų, užimančių aukštesnę padėtį Schunk grupėje, kontroliuojamai grupės bendrovei, o ne savarankiškas pardavimo sandoris su nepriklausomu pirkėju. Iš tiesų (SKT) šiuos pardavimo sandorius Schunk Metall- und Kunststofftechnik GmbH laikė „vidaus apyvarta“ ir „naudojimu saviems poreikiams“.

66      Taip apibūdinta situacija neginčijamai rodo, kad buvo atsižvelgiama į grupės interesus, ir prieštarauja teiginiui, kad SKT buvo visiškai savarankiška. Svarbu pažymėti dukterinės bendrovės SKT svarbą Schunk grupei ir ypač Schunk GmbH, turinčiai visas SKT akcijas. 2002 m. konsoliduota grupės apyvarta buvo 584 mln. EUR, o SKT tais pačiais metais pasiekė bendrą 113,6 mln. EUR apyvartą.

67      Be Schunk GmbH įstatų 3 straipsnio, Komisija nurodo specialią SKT, kuri buvo įsteigta kaip ribotos atsakomybės bendrovė (Gesellschaft mit beschränkter Haftung, GmbH), teisinę formą. Schunk GmbH neginčijo sprendimo 259 konstatuojamosios dalies, kurioje nustatyta:

„Pagal Vokietijos bendrovių teisę ribotos atsakomybės <...> bendrovės (GmbH) akcininkai turi daug galių kontroliuoti GmbH valdymą. Be kita ko, jie skiria ir atšaukia GmbH generalinius direktorius. Jie taip pat imasi būtinų priemonių išnagrinėti ir kontroliuoti GmbH valdymo būdą. Be to, GmbH generaliniai direktoriai bet kurio akcininko prašymu įpareigojami nedelsiant pateikti informaciją, susijusią su bendrovės veikla, ir leisti susipažinti su jos apskaita ir dokumentais.“

68      Dėl bendrovės organų Schunk GmbH teigia, kad abiejų bendrovių personalas nesutampa taip, kad „keliose bendrovėse tas pats asmuo užimtų atitinkamas pareigas, kaip antai,, tuo pat metu ir santykinai ilgą laiką vykdytų administracinės valdybos nario funkcijas keliose bendrovėse,, ar būtų vykdomi tarpusavio paskyrimai į vadovybę ir administracinę valdybą“.

69      Tačiau reikia konstatuoti, kad Schunk GmbH grįsdama savo kaltinimus nepateikė jokių dokumentinių įrodymų, nors tokie įrodymai, pavyzdžiui, pažeidimo metu abiejų įmonių įstatuose numatytų organų narių pavardžių sąrašas, galėjo būti pateikti.

70      Šiomis aplinkybėmis vien to, kad atsižvelgiant į Schunk GmbH tikslą galima daryti išvadą, jog ji iš tiesų sudarė holdingą, kurio uždavinys pagal įstatus buvo valdyti savo akcijas kitų bendrovių kapitale, nepakanka, siekiant paneigti prezumpciją, atsiradusią dėl visų SKT akcijų valdymo.

71      Ši išvada reiškia, kad neverta nagrinėti, kokia yra sprendimo 261 konstatuojamojoje dalyje nurodytos informacijos, kuria siekiama įrodyti, kad Schunk GmbH vadovybė negalėjo nežinoti apie SKT dalyvavimą konkurenciją ribojančiuose susitarimuose, o būtent apie M. F., kurio pavardė buvo nurodyta Morgan atstovo adresų knygelėje ir kuris vėliau tapo Schunk GmbH generaliniu direktoriumi, vaidmenį, įrodomoji vertė.

72      Be to, reikia pažymėti, kad Schunk GmbH daroma paralelė su Hoffmann situacija, ir tai, kad Komisija ją vertino autonomiškai, nėra reikšminga, nes Komisija pripažino šią bendrovę konkrečiai atsakinga už pažeidimą laikotarpiu nuo 1994 m. rugsėjo iki 1999 m. spalio, t. y. prieš ją išperkant Schunk GmbH.

73      Pagaliau Schunk GmbH teigia, jog tam, kad patronuojanti bendrovė galėtų būti laikoma atsakinga už savo dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, reikia, kad pirmosios atžvilgiu būtų nustatytas individualus konkurencijos taisyklių pažeidimas ir kad vieno asmens padaryto pažeidimo priskyrimas kitam pažeistų individualios atsakomybės principą, pagal kurį teisės subjektas gali būti baudžiamas tik tuomet, jei jam gali būti inkriminuotas individualus pažeidimas.

74      Pakanka konstatuoti, kad Schunk GmbH argumentai grindžiami klaidinga prielaida, kad jos atžvilgiu nebuvo nustatytas joks pažeidimas. Priešingai, iš sprendimo 257 konstatuojamosios dalies ir sprendimo 1 straipsnio matyti, kad Schunk GmbH buvo individualiai nubausta už pažeidimą, kurį ji, kaip teigiama, padarė asmeniškai dėl ekonominių ir teisinių ryšių, vienijančią ją su SKT, kurie jai leido nulemti pastarosios elgesį rinkoje (šiuo klausimu žr. 55 punkte minėto sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją 34 punktą).

75      Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Schunk GmbH neįrodė, jog Komisija klaidingai ją bendrai ir solidariai su SKT įpareigojo sumokėti 30,87 mln. EUR baudą.

76      Todėl kaltinimas, kad Komisija klaidingai taikė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį atsižvelgdama į Schunk GmbH, klaidingai laikomą bendrai ir solidariai su SKT atsakinga, pasaulinę apyvartą, turi būti atmestas kaip grindžiamas klaidinga prielaida.

 Dėl pažeidimo ginčijimo

–       Pirminės pastabos

77      Kaip buvo nurodyta, ieškovių argumentais, pateiktais grindžiant kaltinimą, susijusį su Komisijos proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu nustatant baudos dydį, prieštaraujama dėl Komisijos nustatyto pažeidimo ir keliamas aptariamos įmonės atsakomybės klausimas.

78      Ieškovės teigia, kad Komisija klaidingai manė, jog:

–        kartelyje dalyvavusios įmonės bendru susitarimu nusprendė atsisakyti reklamos ir dalyvauti komercinėse parodose,

–        SKT dalyvavo susitarimuose, kuriais buvo siekiama uždrausti tiekti anglies blokus pjaustytojams,

–        automobilių įrangos ir plataus vartojimo prekių sektoriaus produktai ir klientai buvo antikonkurencinių susitarimų objektai,

–        suinteresuotos įmonės laikėsi „bendro plano, kuriuo siekiama superkant įmones ilgam laikui pakeisti konkurencijos struktūrą rinkoje“, nes tokio plano niekuomet nebuvo ir jį parengti galėjo tik SGL ir Morgan, ieškovėms nieko apie jį nežinant,

–        suinteresuotos įmonės naudojosi ypač sudėtingu susitarimų kontrolės ir jų įgyvendinimo mechanizmu.

79      Atsakydama į šiuos kaltinimus, Komisija teigia, kad ieškovės savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus neginčijo tam tikrų pranešime nurodytų faktinių aplinkybių, kurios pirmą kartą buvo ginčijamos Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje dėl panaikinimo, tikroviškumo. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką administracinėje procedūroje nustatytos faktinės aplinkybės turi būti vertinamos kaip įrodytos ir daugiau negali būti ginčijamos teisme.

80      Šiuo klausimu primintina, kad pranešimu apie kaltinimus, kuriuo siekiama garantuoti įmonėms, kurioms šis pranešimas adresuojamas, galimybę veiksmingai įgyvendinti gynybos teises, apibrėžiamas prieš įmonę pradėtos procedūros objektas, nes jame apibrėžiama Komisijos pozicija šios įmonės atžvilgiu, o Komisija neturi teisės savo sprendime nurodyti kaltinimų, apie kuriuos šiame pranešime nėra užsiminta (šiuo klausimu žr. 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Francolor prieš Komisiją, 54/69, Rink. p. 851, 12 punktą ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 86 punktą).

81      Visų pirma remdamasi įmonių atsakymais į joms adresuotą pranešimą apie kaltinimus, Komisija privalo nuspręsti dėl tolesnės administracinės procedūros eigos.

82      Viena vertus, institucija turi teisę arba tam tikrais atvejais pareigą atlikti naujus tyrimus, jei vykstant administracinei procedūrai atsiranda būtinybė įvykdyti papildomus patikrinimus (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Geigy prieš Komisiją, 52/69, Rink. p. 787, 14 punktas), po kurių Komisija gali suinteresuotoms įmonėms adresuoti papildomą pranešimą apie kaltinimus.

83      Kita vertus, atsižvelgdama į atsakymus į pranešimą apie kaltinimus ir į visų pirma į tai, kad suinteresuotos įmonės pripažino faktus, kuriais yra kaltinamos, bei tyrime nustatytus įrodymus, Komisija gali nuspręsti priimti galutinį sprendimą, užbaigiantį administracinę procedūrą ir jos uždavinį nustatyti ir įrodyti nagrinėjimo pažeidimo faktus. Šiame sprendime Komisija apibrėžia suinteresuotų įmonių atsakomybę ir prireikus nustato joms skirtinų baudų dydį.

84      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją (C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101) 37 punkte nusprendė, kad atitinkamai įmonei aiškiai nepripažinus faktų, Komisija dar privalo juos įrodyti, o įmonė tinkamu metu ir visų pirma per teismo proceso gali laisvai naudotis visomis gynybos priemonėmis, kurios, jos manymu, jai yra naudingos. Ir priešingai, atitinkama įmonė tokios galimybės neturi, jei pripažino faktus (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 227 punktas; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbonir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, toliau – sprendimo Tokai I  108 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 56 punkte minėto sprendimo Tokai II 324 ir 326 punktus).

85      Šia teismo praktika siekiama ne apriboti Komisijos nubaustos įmonės teisę pareikšti ieškinius, bet apibrėžti skundo, kuris gali būti pateiktas teismui, apimtį, siekiant išvengti, kad nagrinėjimo pažeidimo faktines aplinkybes nustatytų ne Komisija, o Pirmosios instancijos teismas, kuris, pateikus ieškinį pagal EB 230 straipsnį, yra kompetentingas kontroliuoti sprendimo, kuriuo skiriama sankcija, teisėtumą ir prireikus pakeisti jame nustatytą sankciją vadovaudamasis savo neribota jurisdikcija (2004 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties FNICGV prieš Komisiją, T‑252/03, Rink. p. II‑3795, 24 punktas).

86      Šioje byloje Komisija 2003 m. gegužės 23 d. išsiuntė ieškovėms pranešimą apie kaltinimus, nustatydama joms aštuonių savaičių terminą su juo susipažinti ir pateikti savo atsakymą. Per šį laikotarpį ieškovės, padedamos savo konsultantų, galėjo analizuoti joms Komisijos pareikštus kaltinimus ir, susipažinusios su byla bei taip pat atsižvelgdamos į pranešimo apie bendradarbiavimą sąlygas, nuspręsti, kokios pozicijos laikytis.

87      Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, Schunk GmbH nurodo, kad ji neginčija nei faktų tikroviškumo, nei faktų teisinio kvalifikavimo kaip draudžiamo kartelio ir (arba) suderintų veiksmų, bet prieštarauja tam, kad SKT padarytas konkurencijos teisės pažeidimas būtų inkriminuojamas jai. Todėl atsakyme Schunk GmbH ginčija savo solidarią ir bendrą atsakomybę su SKT.

88      SKT atsakymas pateikiamas ypatinga forma, nes jame pateikiama įžanginė dalis, kurioje bendrai nurodoma:

„(SKT) neginčija faktų tikroviškumo <…>. Ji taip pat neginčija šių faktų teisinio kvalifikavimo kaip draudžiamo kartelio ir (arba) suderintų veiksmų. Savo pastabose (SKT) prieštarauja dėl tam tikrų Komisijos faktų vertinimų ir jais remiantis padarytų teisinių išvadų. Todėl mes tam tikrais klausimais papildome faktus.“

89      Taip suformuluotame tekste aiškiai bendrai pripažįstami ne tik pranešime apie kaltinimus nustatyti faktai, bet ir jų teisinė kvalifikacija, išskyrus tam tikrus faktus ir Komisijos jais remiantis padarytas teisines išvadas.

90      Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Komisija Schunk 10 % sumažino baudą, kurios dydis buvo nurodytas posėdyje pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies antrą įtrauką, kurioje numatyta galimybė sumažinti tokią baudą, kai „gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktų, kuriais Komisija grindžia savo kaltinimus.“

91      Taigi reikia patikrinti, ar pirmiau 78 punkte nurodyti prieštaravimai apima SKT atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pareikštas išlygas.

–       Dėl reklamos draudimo

92      Komisija teigia, kad ieškovės pradiniame ieškinyje pirmą kartą ginčija susitarimo, susijusio su reklama ir dalyvavimu komercinėse parodose, kuris buvo aiškiai paminėtas pranešime apie kaltinimus, buvimo faktą, nors ieškovės teigia, kad jos niekuomet per administracinę procedūrą nepripažino nagrinėjamo fakto teisingumo.

93      Pažymėtina, kad reklamos draudimas yra aiškiai nurodytas pranešimo apie kaltinimus 106 ir 107 punktuose. Komisija teigia, kad kartelio nariai buvo paraginti nevykdyti reklamos ir nedalyvauti mugėse ir parodose (106 punktas), ir nurodo, kad 1998 m. balandžio 3 d. posėdyje technikos komitetas dalyje „Reklamos taisyklės“ nustatė, kad „Morgan Cupex ir Pantrak vykdė anglies šepetėlių reklamą, kuri nebuvo leidžiama“ (107 punktas).

94      Pažymėtina, kad, atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus, SKT ir Schunk GmbH nurodė, jog jos neginčija nei faktų tikroviškumo, nei jų teisinio kvalifikavimo kaip draudžiamo kartelio ir (arba) suderintų veiksmų, išskyrus, kiek tai susiję su SKT, tam tikrus Komisijos atsakymo 3–33 punktuose nurodytus vertinimus ir išvadas. Tačiau šiuose punktuose niekur nekalbama apie Komisijos vertinimus ir išvadas, susijusius su reklamos draudimu.

95      Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad ieškovės aiškiai pripažino, jog egzistavo antikonkurencinis susitarimas dėl reklamos draudimo, kuris negali būti pirmą kartą ginčijamas Pirmosios instancijos teisme.

–       Dėl anglies blokų tiekimo

96      SKT teigia, kad, priešingai nei teigia Komisija, ji nedalyvavo susitarimuose, susijusiuose su draudimu tiekti anglies blokus pjaustytojams.

97      Iš sprendimo matyti, kad šis kaltinimas buvo pateiktas nevisiškai ir klaidingai perskaičius sprendimą, ir todėl negali būti vertinamas kaip tikras pavėluotai pateiktas prieštaravimas dėl inkriminuojamų faktų.

98      Sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškina, kad, be galutinių anglies produktų, pavyzdžiui, anglies šepetėlių, kartelio nariai taip pat pardavė suslėgtos anglies blokus, kurie dar nebuvo supjaustyti nei perdirbti, šepetėlių ar kitų produktų gamybai. Tam tikras karteliui nepriklausančių pjaustytojų skaičius perka šiuos anglies blokus, supjausto ir perdirba į galutinius produktus, kuriuos po to parduoda klientams. Kaip kartelio narių klientai šie pjaustytojai taip pat konkuruoja su jais dėl galutinių produktų.

99      Iš sprendimo 154–166 konstatuojamųjų dalių matyti, kad kartelio politika buvo siekiama apriboti pjaustytojų konkurenciją dėl iš šių blokų gaminamų galutinių produktų, atsisakant juos tiekti arba tiekiant anglies blokus tik už aukštą kainą.

100    Sprendimo 161 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai kaltina Schunk, kad ji tiekė pjaustytojams už iš anksto su kitais kartelio nariais sutartą kainą, – to ieškovės savo pastabose neneigia. Todėl ieškovių argumentas, kad jos nedalyvavo susitarimuose, susijusiuose su draudimu tiekti anglies blokus, neturi jokios reikšmės.

101    Darytina išvada, jog Komisija teisingai manė, kad ieškovės, dalyvaudamos visuose antikonkurenciniuose susitarimuose, visų pirma susitarimuose dėl pjaustytojams skirtų anglies blokų kainų, pažeidė EB 81 straipsnį.

–       Dėl antikonkurencinių veiksmų, susijusių su automobilių tiekėjais ir plataus vartojimo prekių gamintojais

102    Ieškovių teigimu, iš bylos medžiagos ir paties sprendimo matyti, kad automobilių tiekėjų ir plataus vartojimo prekių gamintojų sektoriaus produktai ir klientai nėra siejami su antikonkurenciniais susitarimais. Be to, vykstant administracinei procedūrai jos nepripažino tokių susitarimų, susijusių su minėtais sektoriais, buvimo fakto.

103    Komisija teigia, kad abu nagrinėjamos veiklos sektoriai buvo aiškiai apibūdinti pranešimo apie kaltinimus 11 punkte ir kad pažeidimą, susijusį su šiais sektoriais, sudaro ne rekomenduojamų kainų sistemos taikymas, bet kartelių narių suderinti veiksmai, siekiant susitarti dėl derybose su minėtų sektorių ūkio subjektais naudotinų argumentų nemažinti taikomų kainų; tai jau buvo aišku iš pranešimo apie kaltinimus 91–94 punktų.

104    Komisija priduria, kad SKT šiuos faktus pripažino savo atsakymo į pranešimo apie kaltinimus 24 punkte :

„Anglies šepetėlių, modulių automobilių pramonės sektoriui ir namų ūkio prietaisų bei mašininių įrankių gamintojų srityje gamintojai susidurdavo su stambiais klientais, turinčiais pirkimo galią ir galinčiais pasinaudoti šių gamintojų tarpusavio konkurencija. Dėl šių klientų niekada nebuvo pasiektas bendras susitarimas Europos lygmens kartelio susitikimuose. Žinoma, susitikimai vyko. Tačiau šiuose susitikimuose buvo siekiama tik pasikeisti argumentais, skirtais pasipriešinti stambių klientų argumentams sumažinti kainas.“

105    Taigi, nors SKT neigia susitarimo dėl kainų buvimo faktą, tačiau pripažįsta neteisėtus suderintus veiksmus tarp kartelyje, susijusiame su automobilių tiekėjams ir plataus vartojimo prekių gamintojams skirtų prekių kainų lygiu, dalyvaujančių įmonių, o tai negali būti pirmą kartą ginčijama Pirmosios instancijos teisme.

106    Tačiau ieškovės ginčija, kad SKT atsakymo į pranešimo apie kaltinimus 24 punkte nurodyti pareiškimai gali būti suprantami ir kvalifikuoti kaip aiškus prisipažinimas dėl EB 81 straipsnio pažeidimo.

107    Net jei atsižvelgiant į tam tikrus pranešimo apie kaltinimus neaiškumus, susijusius su inkriminuojamo pažeidimo pobūdžiu ir tikslia teisine kvalifikacija, minėti pareiškimai negalėtų būti laikomi aiškiu inkrimuojamų faktų pripažinimu, ieškovių teiginys, kad nebuvo padarytas pažeidimas automobilių tiekėjų ir plataus vartojimo prekių gamintojų sektoriuje, turi būti laikomas priimtinu, tačiau bet kuriuo atveju turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

108    Reikia pastebėti, jog iš sprendimo matyti, kad Komisija nusprendė, jog atskirų kartelyje dalyvavusių įmonių elgesys buvo vienas tęstinis pažeidimas, kuris laipsniškai įgavo susitarimų ir (arba) suderintų veiksmų formą.

109    Sprendimo 1 straipsnyje nurodyta, kad atitinkamos įmonės, įskaitant ir ieškoves, automobilių tiekėjų ir plataus vartojimo prekių gamintojų sektoriuje „dalyvaudamos visuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, rinkoje pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį“. Šiuo klausimu reikia priminti, kad esant sudėtingam pažeidimui, kuriame kelerių metų laikotarpiu siekdami bendro reguliavimo tikslo rinkoje dalyvauja keletas gamintojų, negalima reikalauti iš Komisijos, kad ji tiksliai kiekvienos įmonės atžvilgiu ir kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuotų pažeidimą – susitarimą arba suderintus veiksmus, – nes bet kuriuo atveju bet kuri iš šių pažeidimo formų yra nurodyta EB 81 straipsnyje (56 punkte minėto sprendimo PVC II 696 punktas).

110    Dėl neteisėtų veiksmų, susijusių su automobilių įrangos tiekėjais ir plataus vartojimo prekių gamintojais, Komisija sprendimo 40 konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad jie įeina į pirmąją produktų, skirtų naudoti elektriniuose prietaisuose, „stambių klientų“, kuriems būdingas mažas pirkimo dideliais kiekiais skaičius ir didelė derybinė galia, kategoriją.

111    Remdamasi visų pirma LCL pareiškimais, Komisija nurodo, kad „vienintelės klientų rūšys, į kurias nebuvo atsižvelgta nustatant rekomendacines kainas, yra automobilių įrangos tiekėjai ir galbūt plataus vartojimo prekių gamintojai“ (sprendimo 120 konstatuojamoji dalis), bet tiesioginės potencialių tiekėjų sutartys buvo sudarytos prieš metines derybas su suinteresuotais ūkio subjektais; šiomis sutartimis buvo siekiama ne tiek reglamentuoti kainas, kiek susitarti dėl argumentų, kuriais būtų galima atsikirsti į stambių klientų prašymus sumažinti kainas (sprendimo 124 konstatuojamoji dalis).

112    Ieškovės teigia, kad LCL dokumente, kuriuo grindžiamos Komisijos išvados, nėra jokio įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad pasikeitimas argumentais buvo susijęs su automobilių įrangos ir plataus vartojimo prekių sektoriais, ir jis nėra EB 81 straipsniu draudžiamas elgesys.

113    Pirma, konstatuotina, kad nagrinėjamas dokumentas yra susijęs su „elektros variklių šepetėlių kainos apskaičiavimo metodu“ ir kad pirmoji dalis skirta „automobilių šepetėliams“ ir „HFP šepetėliams“. Apibūdinusi šių dviejų produktų atžvilgiu prašymo aplinkybes tokiais pat žodžiais kaip ir 110 punkte, LCL nurodo:

„Šiomis aplinkybėmis konkurentų susitarimais per inkriminuojamą laikotarpį buvo siekiama tik pabandyti pasipriešinti klientų turimai didelei jėgos persvarai.

         <…>

(Europos anglies ir grafito asociacijos) techniniuose susitikimuose niekuomet nebuvo diskutuojama dėl „automobilių šepetėlių“ ir „FHP šepetėlių“ kainų. Jos niekuomet nebuvo nustatytos remiantis skirtingų konkurentų bendrais metodais arba kainoraščiais.

Kartelio laikotarpiu, kuris pasibaigė 1999 m., konkurentai veiksmus derino metinėse derybose su klientais, keisdamiesi informacija ir argumentais, kuriuos vėliau kiekvienas konkurentas bandė panaudoti priešindamasis klientų spaudimui ir jų nuolatiniams prašymams sumažinti kainą.

         <…>

         Išvada

Pažeidimo laikotarpiu konkurentai vykdė suderintus veiksmus „automobilių šepetėlių“ ir „FHP šepetėlių“ sektoriuose, siekdami padėti konkurentams kiek galima labiau pasipriešinti stipriam klientų spaudimui ir jų nuolatiniams prašymams sumažinti kainas.“

114    Atsižvelgiant į produktų, apie kuriuos kalbama nagrinėjamame dokumente, pobūdį, nėra jokios abejonės, kad šie suderinti veiksmai yra susiję su automobilių įrangos ir plataus vartojimo prekių sektoriais. Neginčijama, kad anglies ir grafito produktai, skirti naudoti elektros prietaisuose, iš esmės naudojami elektros perdavime. Tarp šių produktų yra grafito šepetėliai, kurie apima „automobilių šepetėlius“, montuojamus į automobiliams skirtus elektros variklius, ir „FHP šepetėliai“, skirti buitinių elektros prietaisų ir nešiojamų įrankių elektros varikliams.

115    Be to, atsakymo į pranešimo apie kaltinimus 24 punkte SKT aiškiai nurodė sritį, kurioje buvo vykdomi nagrinėjami suderinti veiksmai: anglies šepetėlių, modulių automobilių pramonės sektoriui ir namų ūkio prietaisų bei mašininių įrankių gamintojų srityje“.

116    Antra, reikia priminti, kad sąvoka „suderinti veiksmai“ reiškia įmonių, kurios, nesudarydamos konkretaus susitarimo, sąmoningai bendradarbiauja tarpusavyje, taip keldamos grėsmę konkurencijai, koordinavimo būdą (55 punkte nurodyto sprendimo ICI prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 64 punktas). Nagrinėjamo koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai, nereikalaujant parengti tikro „plano“, turi būti suprantami atsižvelgiant į Sutarties nuostatų dėl konkurencijos koncepciją, pagal kurią visi ūkio subjektai turi savarankiškai pasirinkti politiką, kurią įgyvendins bendrojoje rinkoje. Nors šis savarankiškumo reikalavimas nedraudžia ūkio subjektams protingai prisiderinti prie savo konkurentų esamo ar numatomo elgesio, vis dėlto jis griežtai draudžia bet kokį tiesioginį ar netiesioginį tokių ūkio subjektų bendravimą, kuriuo siekiama daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti konkurentui informaciją apie tai, kaip įmonė yra nusprendusi ar ketina veikti šioje rinkoje (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 173 ir 174 punktai; 56 punkte minėto sprendimo PVC II 720 punktas).

117    Akivaizdu, kad, sprendžiant pagal LCL ir SKT nurodytą tarp kartelio dalyvių buvusių tiesioginių kontaktų objektą, tai buvo neteisėti derinimo veiksmai minėtos teismo praktikos prasme. Keisdamosi informacija, kad išlaikytų tam tikrą kainų lygį automobilių tiekėjams ir plataus vartojimo prekių gamintojams skirtiems produktams, aptariamos įmonės dalyvavo slaptame susitarime, kuris palengvino jų komercinių veiksmų koordinavimą, akivaizdžiai pažeidžiant reikalavimą, kad kiekvienas ūkio subjektas privalo nustatyti savo rinkos politiką autonomiškai.

118    1999 m. liepos 8 d. Sprendime Komisija prieš Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš EB 81 straipsnio 1 dalies, „suderintų veiksmų“ sąvoka apima ne tik įmonių tarpusavio derinimąsį, bet ir atitinkamą elgesį rinkoje bei priežastinį ryšį tarp šių dviejų elementų (118 punktas). Jis taip pat nusprendė, kad jei nepateikiama tą paneigiančių įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotas ūkio subjektas, darytina išvada, kad įmonės, dalyvaujančios suderintuose veiksmuose ir toliau veikiančios rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria pasikeitė su savo konkurentais, tam, kad nuspręstų, kaip elgsis rinkoje (minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 121 punktas).

119    Šioje byloje nepateikus reikalingų paneigiančių įrodymų, reikia konstatuoti, kad SKT, kuri veikė nagrinėjamoje rinkoje viso pažeidimo laikotarpiu, atsižvelgė į neteisėtus suderintus veiksmus, kuriuose ji pati dalyvavo, kad apibrėžtų savo elgesį minėtoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 118 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 121 punktą).

120    Darytina išvada, jog Komisija teisingai manė, kad ieškovės pažeidė EB 81 straipsnį dalyvaudamos susitarimuose ir suderintuose veiksmuose, susijusiuose visų pirma su automobilių tiekėjams ir plataus vartojimo prekių gamintojams skirtais produktais, ir todėl reikia atmesti ieškovės tvirtinimus, grindžiamus klaidinga prielaida, kad minėti produktai nebuvo susiję su karteliu, jog reikia neatsižvelgti į nagrinėjamuose sektoriuose pasiektą apyvartą.

–       Dėl kartelio narių bendro plano, kuriuo siekiama ilgam laikui pakeisti konkurencijos struktūrą rinkoje superkant įmones, nebuvimo

121    Savo pastabose dėl pažeidimo sunkumo ieškovės pažymi, kad dėl praeityje įvykdyto įmonių supirkimo Komisija sprendimo 173 konstatuojamojoje dalyje, bent jau sprendimo vokiškoje versijoje, konstatuoja, kad „šios skirtingos priemonės leido karteliui išspręsti beveik visų EEE rinkoje esančių „pašalinių ūkio subjektų“ problemą“.

122    Schunk tvirtina, kad, taip teigdama, Komisija daro prielaidą, jog suinteresuotos įmonės laikėsi bendro plano, kuriuo iš esmės buvo siekiama pakeisti konkurencijos rinkoje struktūrą superkant įmones, ir teigia, kad tokio plano niekuomet nebuvo arba jį parengti ir įgyvendinti galėjo tik SGL ir Morgan jai nieko apie jį nežinant.

123    Kadangi šie kaltinimai gali būti suprantami kaip ieškovių prieštaravimas dėl pažeidimo, dėl kurio jos, kaip nustatyta sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje, buvo pripažintos kaltomis, pažymėtina, kad jos akivaizdžiai neteisingai aiškino sprendimą, ir jie turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

124    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad sprendimo 173 konstatuojamoji dalis yra baigiamoji išvada, kuri nėra paremta vien tam tikrų kartelio narių konkuruojančių įmonių supirkimu.

125    Frazė „šios skirtingos priemonės“ nurodo į visus sprendimo 167 konstatuojamojoje dalyje apibūdintus antikonkurencinius veiksmus, kuriais siekiama įtikinti konkurentus bendradarbiauti, suderintais veiksmais priversti konkurentus pasitraukti iš rinkos arba bent jau jiems aiškiai nurodyti, kad jie netrukdytų karteliui, o konkurentų supirkimas yra paminėtas prie šių veiksmų. Šioje konstatuojamojoje dalyje nėra jokio Komisijos teiginio ar prielaidos, susijusios su kartelio narių „bendro plano buvimu, kuriuo siekiama superkant įmones ilgam laikui pakeisti konkurencijos struktūrą rinkoje“.

126    Be to, pažymėtina, kad tiek pranešime apie kaltinimus, tiek sprendime Komisija nekaltina ieškovių konkuruojančių įmonių supirkimo sandoriais ir kad ieškovės neginčija kartelio nariams inkriminuojamų antikonkurencinių veiksmų, susijusių su konkuruojančiomis įmonėmis, buvimo fakto, išskyrus sprendimo 198–171 konstatuojamosiose dalyse apibūdintų įmonių supirkimo priemonių.

–       Dėl ypač sudėtingo mechanizmo, skirto kontroliuoti ir įgyvendinti nagrinėjamus susitarimus, buvimo

127    Iš sprendimo 2 ir 219 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija manė, jog šio sprendimo įmonės adresatės dalyvavo darant vieną tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies, o nuo 1994 m. sausio 1 d. – EEE 53 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir jį darydamos šios įmonės visų pirma naudojosi „ypač sudėtingu mechanizmu, skirtu kontroliuoti ir įgyvendinti jų susitarimus“.

128    Ieškovės teigia, kad tokio mechanizmo niekuomet nebuvo ir kad sprendimas neapibrėžia jo turinio.

129    Tačiau reikia pažymėti, kad sprendime yra dvi konstatuojamosios dalys, susijusios su „būdu užtikrinti kartelio taisyklių laikymąsi“.

130    89 konstatuojamojoje dalyje teigiama:

„1937 m. Susitarime, kuriuo buvo įsteigta Europos anglies produktų gamintojų asociacija, buvo nustatyta formali arbitražo procedūra, kad būtų galima išspręsti kartelio narių ginčus, susijusius su kartelio taisyklių nesilaikymu. Šios formalios procedūros, skirtos užtikrinti kartelio taisyklių laikymąsi, negalėjo būti taikomos įsigaliojus Bendrijos konkurencijos taisyklėms. Todėl kartelio nariai atidžiai stebėjo kiekvieno iš jų klientams siūlomas kainas ir posėdžiuose ar kituose susitikimuose reikalaudavo, kad būtų laikomasi kartelio nustatytų taisyklių ir kainų. Pavyzdžiui,

1993 m. balandžio 16 d. Technikos komiteto posėdyje

„G (Schunk) reikalauja:

1) raštu atšaukti Burgmann (klientas) pateiktą kainos, kuri 25–30 % mažesnė nei nustatyta rekomenduojama kaina, pasiūlymą;

2) neteikti jokio kito tokio lygio kainos pasiūlymo.

1994 m. spalio 27 d. vietiniame posėdyje Nyderlanduose:

„Morganite − Belgija, problemos su kolegomis. Vasarą kainos nė karto nebuvo padidintos“

131    Remdamasi keliais dokumentais, Komisija sprendimo 90 konstatuojamojoje dalyje priduria, kad „įmonių, taikančių pernelyg žemas kainas, atvejai buvo išnagrinėti kartelio susitikimuose ir galėjo suteikti pagrindą pateikti prašymus išmokėti kompensacijas“.

132    Savo rašytiniuose dokumentuose Komisija teigia, kad ieškovės pirmą kartą Pirmosios instancijos teisme ginčija šiuos faktus, kurie iš tiesų yra nurodyti pranešimo apie kaltinimus 62 punkte.

133    Pažymėtina, kad SKT atsakyme į pranešimą apie kaltinimus formuluojamos išlygos ir kritiškos pastabos, kuriomis siekiama sumenkinti pradžioje išdėstyto principinio pareiškimo dėl faktų tikroviškumo pripažinimo ir jų teisinio kvalifikavimo reikšmę, nėra susijusios su susitarimų įgyvendinimo priežiūros klausimu, kurio ieškovės pirmą kartą nebegali ginčyti Pirmosios instancijos teisme.

134    Tačiau, jei ieškovės nurodomas prieštaravimas galėtų būtų laikomas priimtinu, atsižvelgiant į tai, kad būtent sprendime Komisija pirmą kartą pavartojo sąvoką „ypač sudėtingas mechanizmas“, jis bet kuriuo atveju privalo būti atmestas kaip nepagrįstas. Iš tikrųjų pakanka pažymėti, kad ieškovės nepateikė jokio įrodymo, kuris leistų prieštarauti Komisijos sprendimo 89 ir 90 konstatuojamosiose dalyse vartojamiems teiginiams, susijusiems visų pirma su kartelio narių tarifų politikos priežiūros mechanizmu, įskaitant kompensacijas pernelyg mažas kainas taikiusių įmonių sąskaita.

135    Pagaliau reikia pažymėti, kad ieškinio dalyje, susijusioje su „Schunk vaidmeniu darant pažeidimą“ ir jo tariamai nepakankamu Komisijos įvertinimu, ieškovės kritikuoja Komisijos sprendimo 178 konstatuojamojoje dalyje pareikštą poziciją, kurioje vertinama kaip „nenormalu“ tai, kad 1995 m. kovo 1 d. steigiamajame Europos anglies ir grafito asociacijos (toliau ? ECGA) posėdyje tam tikri jos nariai konstatavo būtinybę įsteigti specialiųjų grafitų komitetą, tačiau tuo metu negalėjo nurodyti, kokius teisėtus klausimus jis būtų įpareigotas nagrinėti.

136    Neatsižvelgiant į tai, kad ieškovių argumentai yra glausti ir neaiškūs, matyti, kad minėti Komisijos pareiškimai sudaro Europos profesinių asociacijų, ir visų pirma ECGA, dalyvavimo kartelyje vaidmens vertinimo dalį. Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai nepaneigia Komisijos ieškovių atsakomybės vertinimo, bent jau nepaneigia labiau nei tie, kurie susiję su pažeidimo sunkumo vertinimu.

137    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija teisingai manė, jog ieškovės, dalyvaudamos visuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, sektoriuje, padarė tokį EB 81 straipsnio pažeidimą, koks apibūdintas sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje.

 Dėl prašymo sumažinti skirtą baudą

138    Ieškovės kaltina Komisiją, kad nustatydama baudą ji pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus.

139    Iš sprendimo matyti, kad baudos buvo skirtos pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir kad Komisija, − nors sprendime aiškiai nesiremiama gairėmis, − nustatė baudas pagal gairėse apibrėžtą metodą.

 Dėl tariamo Komisijos nepakankamo pažeidimo, kiek tai susiję su jo pobūdžiu ir poveikiu, sunkumo įvertinimo

140    Gairėse numatyta, kad Komisija, apskaičiuodama baudos dydį, atskaitos tašku laiko pagal pažeidimo sunkumą apskaičiuotą sumą. Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, jo įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį (1 punkto A dalies pirmoji pastraipa). Pažeidimai skirstomi į tris grupes: „lengvi pažeidimai“, už kuriuos numatoma nuo 1 000 iki 1 mln. EUR bauda, „sunkūs pažeidimai“, baudžiami nuo 1 mln. EUR iki 20 mln. EUR bauda, ir „labai sunkūs pažeidimai“, už kuriuos numatoma daugiau nei 20 mln. EUR bauda (1 punkto A dalies antrosios pastraipos pirma, antra ir trečia įtraukos).

141    Sprendime Komisija nurodė šiuos tris elementus:

–        nagrinėjamą sprendimą iš esmės sudarė tiesioginis ir netiesioginis klientams taikomų pardavimo kainų ir kitas sandorių sąlygų nustatymas, rinkų padalijimas, visų pirma klientų pasiskirstymas, ir suderintų veiksmų (kiekybinių apribojimų, kainų padidinimo ir boikoto) atlikimas karteliui nepriklausančių konkurentų atžvilgiu; šie veiksmai sudarė vieną tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies ir, nuo 1994 m. sausio 1 d. – Europos ekonominės erdvės (EEE) 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimą (sprendimo 278 konstatuojamoji dalis);

–        slapti susitarimai buvo įgyvendinti ir turėjo poveikį nagrinėjamų prekių rinkai EEE, bet šis poveikis negalėjo būti tiksliai nustatytas (sprendimo 286 konstatuojamoji dalis);

–        kartelis apėmė visą bendrosios rinkos teritoriją, o po EEE įsteigimo ? visą EEE teritoriją (sprendimo 287 konstatuojamoji dalis).

142    Sprendimo 288 konstatuojamojoje dalyje Komisijos išvadoje teigiama:

„Atsižvelgdama į visus šiuos veiksnius, Komisija mano, kad šiuo sprendimu suinteresuotos įmonės padarė labai sunkų pažeidimą. Komisijos teigimu, pažeidimo pobūdis ir jo geografinė apimtis yra tokie, kad pažeidimas turi būti kvalifikuojamas kaip sunkus, nesvarbu, ar jo poveikis rinkai gali būti nustatytas. Bet kuriuo atveju aišku, kad kartelio antikonkurencinės priemonės buvo įgyvendintos ir turėjo poveikį rinkai, net jei šis poveikis negali būti tiksliai nustatytas.“

143    Ieškovės teigia, kad Komisija pervertino pažeidimo sunkumą, ir šiuo klausimu pateikė įvairius argumentus, kurie iš esmės yra susiję su pažeidimui būdingo pobūdžio analize. Jos taip pat kritikuoja Komisijos minėto pažeidimo poveikio vertinimą.

–       Dėl pažeidimo pobūdžio

144    Visų pirma pažymėtina, kad Komisijos motyvai, susiję su pažeidimo pobūdžiu, dalijami į dvi dalis: viena dalis susijusi su atsižvelgimu į pačią nagrinėjamų antikonkurencinių veiksmų esmę (sprendimo 278 konstatuojamoji dalis), o kita – su būdingais, bet su pažeidimo pobūdžio vertinimu susijusiais elementais (sprendimo 279 konstatuojamoji dalis).

145    Pirmoje dalyje Komisija nurodė, kad nagrinėjamą pažeidimą „iš esmės“ sudarė susitarimas tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti tam tikros prekės kainas arba kitiems klientams taikomas pirkimo ar pardavimo sąlygas, pasidalyti rinkas, visų pirma pasiskirstant klientus, ir vykdyti suderintus veiksmus konkurentų, kurie nėra kartelio nariai, atžvilgiu.

146    Reikia priminti, kad ieškovių teiginiai, susiję su antikonkurencinio susitarimo dėl reklamos draudimo, kartelio narių bendro plano, kuriuo siekiama superkant įmones ilgam laikui pakeisti konkurencijos struktūrą rinkoje, ir to, kad įmonės naudojosi ypač sudėtingu susitarimų, nurodytų jų rašytinėse pastabose, formaliai skirtose ginčyti Komisijos pažeidimo sunkumo vertinimą, kontrolės ir jų įgyvendinimo mechanizmu, nebuvimu, dėl pirma nurodytų priežasčių buvo atmesti.

147    Be to, iš sprendimo 278 konstatuojamosios dalies matyti, kad vertindama pažeidimo sunkumą Komisija skirtingai vertino kartelyje dalyvaujančių įmonių veiksmus ir kad ji net nepaminėjo reklamos draudimo bei to, kad įmonės naudojosi ypač sudėtingu savo susitarimų kontrolės ir jų įgyvendinimo mechanizmu, atsižvelgdama į tai, kad šie veiksmai buvo ne tokie svarbūs ir tik papildomi.

148    Šiomis aplinkybėmis ir darant prielaidą, kad ieškovių teiginiai, susiję su reklamos draudimu ir minėtu mechanizmu, gali būti laikomi pagrįstais, jie nepaneigia Komisijos pažeidimo sunkumo vertinimo.

149    Antroje pažeidimo sunkumo vertinimo motyvų dalyje (sprendimo 279 konstatuojamoji dalis), Komisija nurodo:

„Išsamumo dėlei galima taip pat pažymėti, kad kartelį sudarančiuose susitarimuose dalyvavo visi stambūs EEE ūkio subjektai, bendrai kontroliuojantys daugiau kaip 90 % EEE rinkos. Šiems susitarimams vadovavo arba bent jau juos sąmoningai toleravo suinteresuotų įmonių aukščiausioji vadovybė. Siekdamos išvengti kartelio atskleidimo, šalys ėmėsi didelių atsargumo priemonių, o tai nepalieka jokių abejonių, kad jos gerai žinojo, jog jų veiksmai neteisėti. Kartelis pasiekė tam tikrą institucionalizacijos lygmenį, ir jo visi laikėsi. Šalių kontaktai posėdžių ir kitų susitikimų forma buvo dažni ir reguliarūs. Kartelis buvo įgyvendinamas tik jame dalyvaujančių įmonių naudai, neatsižvelgiant į jų klientų ir galiausiai plačiosios visuomenės interesus.“

150    Grįsdamos teiginį, kad pažeidimo sunkumas buvo įvertintas klaidingai, ieškovės tvirtina, kad Komisija sprendimo 4 išnašoje klysta teigdama, kad „kainų susitarimų tikslais“ kartelis elektros prietaisus skirstė į kelias dideles kategorijas, o Komisijos teiginys, kad „dėl to“ susitarimai buvo įgyvendinti gerai organizuotos privalomos sistemos dėka, yra pagrįsti klaidingu faktų vertinimu.

151    Neatsižvelgiant į tai, kad, regis, pirma abi minėtos prielaidos nėra logiškai susijusios, pakanka konstatuoti, kad ieškovių teiginiai yra visiškai nesusiję su Komisijos sprendime atlikto pažeidimo sunkumo vertinimu ir kad todėl jie neturi jokios reikšmės kaltinimui, jog pažeidimo sunkumas buvo pervertintas.

152    Ieškovės taip pat teigia, kad sprendime (279 konstatuojamoji dalis) nei į slaptą kartelio pobūdį, nei plačiosios visuomenės patirtą žalą negalima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes, nes šios aplinkybės būdingos kiekvienam karteliui ir į jas įstatymų leidėjas jau atsižvelgė apibrėždamas baudos dydžius. Be to, Komisija, grįsdama savo teiginį, kad kartelio nariai metodiškai stengėsi slėpti neteisėtus veiksmus, nepateikė jokio įrodymo.

153    Reikia pažymėti, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika pažeidimo sunkumo laipsnis nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, kurių atžvilgiu Komisija turi diskreciją (žr., be kita ko, 44 punkte minėto 2005 m. gegužės 10 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, 241 punktą ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 43 punktą).

154    Šiomis aplinkybėmis Komisija, nustatydama pažeidimo sunkumą, gali pagrįstai atsižvelgti į tai, kad įmonės ėmėsi didelių atsargumo priemonių, kad kartelis nebūtų atskleistas, ir į plačiajai visuomenės daliai padarytą žalą, nes šie du veiksniai, vertinant griežtai, nesudaro „sunkinančiųjų aplinkybių“, kaip teigė ieškovės.

155    Priešingai nei teigia ieškovės, sprendimo 81–87 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikė išsamų taikytų atsargumo priemonių, kuriomis siekta užtikrinti susitikimų ir kontaktų slaptumą, aprašymą, pagrįstą dokumentiniais įrodymais, kuriems ieškovės neprieštaravo.

156    Be to, kaip pažymi Komisija, konkurencijos teisės pažeidimai daro nevienodą žalą konkurencijai ir vartotojams. Nustatant paeidimo sunkumą, į visuomenei padarytą žalą atsižvelgiama kitaip nei į kartelio nario ekonominį gebėjimą daryti žalą konkurencijai ir vartotojams, kuriuo remiamasi apskaičiuojant baudą pagal gaires, kurios skirtos diferencijuoti įmones, ypač tuo atveju, kai, kaip ir šioje byloje, pažeidimas susijęs su keliomis įmonėmis.

157    Pagaliau reikia pažymėti, kad sprendimo 279 konstatuojamosios dalies tekste pažymima, kad jame paminėti dalykai buvo nurodyti papildomai elementų, kurie jau buvo nurodyti sprendimo 278 konstatuojamojoje dalyje, atžvilgiu. Šiomis aplinkybėmis, net darant prielaidą, kad ieškovių ginčijimas to, kad buvo atsižvelgta į slaptą kartelio pobūdį ir visuomenės patirtą žalą, gali būti laikomas pagrįstu, tai nepaneigia Komisijos pažeidimo pobūdžio vertinimo, padaryto remiantis sprendimo 278 konstatuojamojoje dalyje nurodytais reikšmingais ir pakankamais motyvais.

–       Dėl pažeidimo poveikio

158    Savo prieštaravime, susijusiame su pažeidimo sunkumo pervertinimu, ieškovės teigia, kad Komisija, vertindama pažeidimo poveikį, padarė dvi klaidas.

159    Jos visų pirma teigia, kad Komisija klaidingai nustatė atitinkamos rinkos dydį, manydama, kad kartelis apėmė slaptus susitarimus, susijusius su automobilių įrangos tiekėjais ir plataus vartojimo prekių gamintojais, kurių egzistavimo fakto jos niekuomet nepripažino.

160    Kaip pažymėta, šiais argumentais ginčijamas Komisijos sprendime konstatuotas pažeidimas ir pripažįstama, – priešingai nei teigia ieškovės, – kad kartelio antikonkurenciniai veiksmai yra susiję su automobilių tiekėjais ir plataus vartojimo prekių gamintojais. Be to, kiek tai susiję su kartelio poveikio, kuris, priešingai nei teigia ieškovės, yra visiškai nesusijęs su įmonių iš nagrinėjamų prekių gauta apyvarta, vertinimo pagrįstumu, šie argumentai yra visiškai nereikšmingi.

161    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija, vertindama susitarimų įgyvendinimą, padarė klaidą, ir taip pat teigia, kad ji nepateikė jokio įrodymo dėl konkretaus kartelio poveikio, priešingai nei to reikalaujama pagal jos pačios gaires, ir nepakankamai atsižvelgė į tai, kad susitarimai tik iš dalies buvo įgyvendinti.

162    Sprendimo 281 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja realaus antikonkurencinio poveikio, šioje byloje atsirandančio įgyvendinant slaptus susitarimus, buvimo faktą, net jei nėra įmanoma jų tiksliai kvalifikuoti, – ši išvada daroma iš po paties pažeidimo aprašymo ir prieš apibrėžiant jo geografinę apimtį. Sprendimo 288 konstatuojamosios dalies turinys ir, visų pirma, frazės „atsižvelgdama į visus šiuos veiksnius“ vartojimas leidžia daryti išvadą, kad Komisija atsižvelgė į konkretų kartelio poveikį rinkai ir kvalifikavo pažeidimą kaip „labai sunkų“, tačiau pridūrė, kad toks kvalifikavimas pateisinamas neatsižvelgiant į tai, ar poveikis gali būti išmatuotas, ar ne.

163    Iš sprendimo 244–248 ir 280–286 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija, atsižvelgdama į kartelio įgyvendinimą, padarė aiškią išvadą, kad jis turėjo konkretų poveikį nagrinėjamam sektoriui.

164    Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad „visi kartelio dalyviai padidino bendras kainas sutartomis (procentinėmis) dalimis, išleidžiant naują kainoraštį <…> viešojo transporto bendrovės sudarė viešųjų pirkimų sutartis su bendrove, kurios pasiūlymas buvo iš anksto parengtas taip, kad būtų nedaug mažesnis nei kitų kartelio narių pasiūlymai, privatūs klientai neturėjo kito pasirinkimo kaip pirkti iš iš anksto paskirto tiekėjo už iš anksto nustatytą kainą, nesant jokios konkurencijos, o pjaustytojai negalėjo įsigyti blokų arba galėjo jų įsigyti tik už dirbtinai padidintą kainą, todėl negalėjo veiksmingai konkuruoti galutinių produktų rinkoje“. Atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir į tai, kad nagrinėjamos įmonės kartu kontroliavo daugiau nei 90 % EEE rinkos, Komisijos manymu, nėra jokių abejonių, kad kartelis darė realų antikonkurencinį poveikį rinkai (sprendimo 245 ir 281 konstatuojamoji dalis).

165    Primintina, kad pagal teismų praktiką norėdama įvertinti konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, Komisija turi įvertinti konkurenciją, kuri būtų įprastai egzistavusi, jei nebūtų buvę pažeidimo (šiuo klausimu žr. 116 punkte nurodyto Pirmosios instancijos sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 619 ir 620  punktus; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos sprendimo Mayr‑Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 235 punktas; 1999 m. kovo 11 d. Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 645 punktas ir 84 straipsnyje nurodyto sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 150 punktą).

166    Kainų kartelio atveju Komisija gali preziumuoti, kad pažeidimas turėjo poveikį, jei kartelio dalyviai ėmėsi priemonių sutartoms kainoms taikyti, pavyzdžiui, pranešdami jas klientams, nurodydami darbuotojams vadovautis jomis kaip derybų pagrindu ir leisdami stebėti jų taikymą bei pavesdami tą daryti savo pardavimo skyriams. Iš tikrųjų, kad būtų galima konstatuoti poveikį rinkai, pakanka, kad sutartos kainos būtų naudojamos kaip pagrindas atskirų sandorių kainoms nustatyti, taip apribojant klientų galimybes derėtis (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 340 ir 341 punktai bei 56 straipsnyje nurodyto Pirmosios instancijos sprendimo PVC II 743–745 punktai ir 2006 m. gruodžio 14 d. Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 285 punktas).

167    Tačiau tuo atveju, kai kartelio įgyvendinimas įrodytas, negalima iš Komisijos reikalauti sistemiškai įrodinėti, kad susitarimai atitinkamoms įmonėms iš tikrųjų leido pasiekti aukštesnį sandorių kainos lygį nei tuo atveju, jei kartelių nebūtų. Todėl negalima pritarti teiginiui, kad nustatant pažeidimo sunkumo laipsnį galima atsižvelgti tik į tai, jog nesudarius susitarimų būtų susiformavęs kitoks sandorių kainų lygis (2000 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 53 ir 62 punktai). Be to, būtų neproporcinga prašyti tokio įrodymo, kuris pareikalautų didelių išteklių, nes tam reikėtų pasiremti hipotetiniais skaičiavimais taikant ekonominius modelius, kurių tikslumą sunku įvertinti teisme ir kurių teisingumas nėra įrodytas (generalinio advokato J. Mischo išvados 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimui Mo och Domsjö prieš Komisiją, C‑283/98 P, Rink. p. I‑9855, I‑9858, 109 punktas).

168    Vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį lemiamos reikšmės turi tai, ar kartelio dalyviai padarė viską, ką galėjo, kad jų planai turėtų konkretų poveikį. Tam, kas vėliau vyko faktiškai pasiektų rinkos kainų lygiu, įtakos galėjo turėti kiti nuo kartelio narių nepriklausantys veiksniai. Kartelio nariai negali pasitelkti išorinių veiksnių, kurie sužlugdė jų pastangas, savo naudai ir juos interpretuoti kaip aplinkybes, pateisinančias baudos sumažinimą (generalinio advokato J. Mischo išvados šio sprendimo 167 punkte minėtoje byloje Mo och Domsjö prieš Komisiją 102–107 punktai).

169    Taigi Komisija galėjo teisėtai remtis kartelio įgyvendinimu ir nuspręsti, jog buvo daromas poveikis rinkai, tinkamai pažymėjusi, kad kartelis truko daugiau nei vienuolika metų ir kad šio kartelio nariai kontroliavo daugiau nei 90 % EEE rinkos.

170    Kiek tai susiję su Komisijos šioje byloje padarytų išvadų pagrįstumu, reikia pažymėti, kad ieškovės nei įrodo, nei teigia, kad kartelis nebuvo įgyvendintas. Iš ieškovių rašytinių pastabų matyti, kad jos tik nurodė tai, jog kartelis tik iš dalies buvo įgyvendintas; šis teiginys, net jei būtų teisingas, neįrodo, kad Komisija klaidingai įvertino pažeidimo sunkumą atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjami neteisėti veiksmai darė realų antikonkurencinį poveikį nagrinėjamų prekių rinkai EEE teritorijoje (2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 148 punktas).

171    Galiausiai reikia pažymėti, kad, net jei teisiniu požiūriu Komisija nebūtų įrodžiusi konkretaus kartelio poveikio egzistavimo, šio pažeidimo kvalifikavimas kaip „labai sunkaus“ dėl to vis tiek gali pasirodyti tinkamas. Iš tikrųjų trys pažeidimo sunkumo laipsnio įvertinimo aspektai atliekant bendrą vertinimą turi nevienodą svorį. Pažeidimo pobūdžiui tenka lemiama reikšmė, visų pirma kvalifikuojant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Šiuo požiūriu iš gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų aprašymo išplaukia, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurie, kaip šiuo atveju, visų pirma orientuoti į kainų nustatymą, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“ ir tokiems veiksmams nebūtinai turi būti būdingas ypatingas poveikis arba ypatingas teritorinis mastas. Tai patvirtina aplinkybė, jog aprašant sunkius pažeidimus aiškiai nurodoma, kad jie turi poveikio rinkai ir pasireiškimas didesnėje bendrosios rinkos dalyje, o labai sunkių pažeidimų atveju konkretus poveikis rinkai arba poveikis tam tikroje specialioje teritorijoje neminimi (2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑0000, 178 punktas ir 170 punkte minėto sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 150 punktas).

172    Iš visų nurodytų argumentų matyti, kad priekaištas, susijęs su pažeidimo sunkumo pervertinimu, atsižvelgiant į jo pobūdį ir poveikį, turi būti atmestas.

 Dėl įmonių suskirstymo į kategorijas

173    Ieškovės teigia, kad Komisija, priešingai nei nustatyta gairėse, nustatė pradinį baudų dydį neatsižvelgdama į bendrą įmonių apyvartą bei pažeidė vienodo požiūrio principą. Taip Schunk ir SGL buvo priskirtos tai pačiai kategorijai, nors SGL buvo dvigubai didesnė nei Schunk. Sprendime Komisija visas įmones vertino vienodai ir neatsižvelgė į tam tikrus veiksnius, kaip antai, ieškovių struktūra įmonių teisės prasme ir jų sudėtingesnė prieiga prie finansų rinkų, o tai būtų leidę įvertinti individualų įmonių pajėgumą daryti žalą konkurencijai.

174    Pirma, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovės, Komisija, nustatydama baudas pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, neprivalo apskaičiuoti baudų pagal atitinkamų įmonių apyvartą ar ypač bendrą apyvartą (šio sprendimo 44 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 255 punktas).

175    Laikantis maksimalios Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytos ir su bendra apyvarta susijusios ribos (žr.  43 punkte minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktą), Komisijai, siekiant įvertinti pažeidimo sunkumą apskaičiuojant baudą, leidžiama atsižvelgti į atitinkamos įmonės apyvartą, tačiau šiai apyvartai negalima skirti pernelyg didelės reikšmės, palyginti su kitais vertinimo kriterijais (44 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 257 punktą).

176    Šioje byloje Komisija remiasi gairėse apibrėžtu apskaičiavimo metodu, kuris numato, kad vertinant pažeidimo sunkumą baudos nustatymo metu būtina atsižvelgti į daugelį kriterijų, tarp jų ir į pažeidimo pobūdį, jo konkretų poveikį, atitinkamos geografinės rinkos dydį ir būtiną baudos atgrasomąjį poveikį. Net jei gairės nenumato, jog baudos apskaičiuojamos pagal bendrą konkrečios įmonės apyvartą arba apyvartą atitinkamoje rinkoje, jos neužkerta kelio į šiuos rodiklius atsižvelgti įvertinant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrų Bendrijos teisės principų ir jei to reikalauja aplinkybės (44 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 258 ir 260 punktai).

177    Dėl didelių atitinkamų įmonių dydžio skirtumų ir siekiant įvertinti konkrečią kiekvienos jų svarbą, taip pat jų padaryto pažeidimo realų poveikį konkurencijai, Komisija, remdamasi gairių 1 punkto A dalies ketvirtąja ir šeštąja pastraipomis, sprendime skirtingai vertino darant pažeidimą dalyvavusias įmones. Tam ji suskirstė atitinkamas įmones į tris kategorijas, be kita ko, atsižvelgdama į kiekvienos jų nagrinėjamų produktų apyvartą EEE, įskaičiuodama į šią apyvartą kiekvienos įmonės jos pačios suvartojimą. Iš to išplaukia rinkos dalies dydis, kuris rodo kiekvienos darant pažeidimą dalyvavusios įmonės dydį ir jų realią ekonominę galią daryti didelę žalą konkurencijai (sprendimo 289–291 konstatuojamosios dalys).

178    Palyginimas buvo pagrįstas nagrinėjamų produktų apyvarta (skaičiai pateikiami mln. EUR) per pastaruosius pažeidimo metus, t. y. 1998 m. duomenimis, pateikiamais sprendimo 37 konstatuojamojoje dalyje esančioje lentelėje „Nagrinėjamų produktų apyvarta (įskaitant integruotos gamybos vertę) ir EEE rinkos dalys 1998 m.“:

Tiekėjai	Apyvarta (integruotos gamybos vertę)	EEE rinkos dalys
Conradty	9	3 %
Hoffmann	17	6 %
(LCL)	84	29 %
Morgan	68	23 %
Schunk	52	18 %
SGL	41	14 %
Kiti	20	7 %
Viso	291	100 %

179    Kadangi LCL ir Morgan buvo didžiausi ūkio subjektai, turintys didesnes nei 20 % rinkos dalis, jos buvo priskirtos pirmai kategorijai. Schunk ir SGL, kurios yra vidutinio dydžio ūkio subjektai, turintys nuo 10 % iki 20 % rinkos, buvo priskirtos antrai kategorijai. Hoffmann ir Conradty, būdamos maži ūkio subjektai, dėl jų turimos mažesnės nei 10 % rinkos dalies, buvo priskirtos trečiai kategorijai (sprendimo 37 ir 297 konstatuojamosios dalys).

180    Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, LCL ir Morgan atžvilgiu nustatė 35 mln. EUR, Schunk ir SGL atžvilgiu – 21 mln. EUR, o Hoffmann ir Conradty atžvilgiu – 6 mln. EUR pradinę baudą (sprendimo 298 konstatuojamoji dalis).

181    Antra, pažymėtina, kad kartelis apima visą bendrąją rinką, po jos sukūrimo ? visą EEE ir kad nagrinėjamų produktų apyvarta sudaro tinkamą pagrindą įvertinti, kaip savo sprendime darė Komisija, konkurencijos pažeidimus nagrinėjamų produktų rinkoje EEE ir santykinę kartelio dalyvių svarbą nagrinėjamai rinkai. Iš teismo praktikos matyti (žr. šio sprendimo 43 punkte minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 121 punktą ir 165 punkte minėto sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją 369 punktą), kad prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą. Be to, kaip pabrėžė Pirmosios instancijos teismas, gaminių, buvusių ribojančių veiksmų objektu, apyvarta yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti normaliai konkurencijai (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Steel prieš Komisiją, T‑151/94, Rink. p. II‑629, 643 punktas).

182    Trečia, reikia pabrėžti tai, kad skirtingų pradinių baudų sumų nustatymo etape kartelio narių suskirstymo į kategorijas metodas, patvirtintas Pirmosios instancijos teismo praktikoje, nors ir ignoruoja tai pačiai kategorijai priskirtų įmonių dydį (2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 385 p. ir minėto sprendimo Tokai Darbon ir kt. prieš Komisiją 217 punktą), tačiau lemia fiksuoto pradinio baudos dydžio nustatymą visoms tos pačios kategorijos įmonėms.

183    Tačiau atliekant tokį skirstymą į grupes, kokį atliko Komisija sprendime, turi būti laikomasi vienodo požiūrio principo, draudžiančio skirtingai vertinti panašias aplinkybes arba vienodai vertinti skirtingas aplinkybes, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas. Apskritai, vadovaujantis Bendrijos teismų praktika, baudos dydis turi būti bent jau proporcingas veiksniams, kuriais remtasi vertinant pažeidimo sunkumą (žr. 84 punkte minėto sprendimo Tokai I 219 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

184    Siekdamas įvertinti, ar kartelio narių suskirstymas kategorijomis yra suderinamas su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Komisijos naudojimosi šioje srityje turima diskrecija teisėtumą, vis dėlto turi tik patikrinti, ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas (182 punkte minėto sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 406 ir 416 punktai, ir 84 punkte minėto sprendimo Tokai I 220 ir 222 punktai).

185    Ketvirta, reikia pažymėti, kad ieškovės tik kritikuoja antros kategorijos sudarymo teisėtumą, teigdamos, kad jos buvo diskriminuojamos, palyginti su SGL. Ieškovės, kaip ir SGL, buvo priskirtos šiai kategorijai su atitinkamai 18 ir 14 % rinkos dalimis, atitinkančiomis nagrinėjamoje rinkoje 52 ir 41 mln. EUR apyvartą, pagal kurią jos aiškiai pateko prie 10 ir 20 % rinkos dalies turinčių įmonių.

186    Svarbu pastebėti, kad skirtumas (4 procentiniai punktai) tarp tai pačiai kategorijai priklausančių įmonių Schunk ir SGL yra mažesnis nei, pirma, tarp Schunk ir Morgan – mažiausio pirmos kategorijos ūkio subjekto, ir, antra, Schunk ir Hoffman – didžiausio trečios kategorijos ūkio subjekto. Ne toks didelis skirtumas tarp Schunk ir SGL, atsižvelgiant į nelabai didelę SGL rinkos dalį, leido Komisijai visiškai nuosekliai ir objektyviai bei nepažeidžiant vienodo požiūrio ir proporcingumo principų Schunk, kaip ir SGL, laikyti vidutiniu ūkio subjektu ir todėl nustatyti jai 21 mln. EUR pradinės baudos dydį, mažesnį už nustatytą LCL ir Morgan, turinčioms didelę nagrinėjamos rinkos dalį (29 % ir 23 %), ir didesnį nei Hoffman ir Conradty, turinčioms nedidelę minėtos rinkos dalį (6 % ir 3 %).

187    Todėl ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad jos buvo diskriminuojamos ar neproporcingai vertinamos, nes nustatytas baudos pradinis dydis pateisinamas Komisijos vertinant kiekvienos įmonės svarbą atitinkamoje rinkoje pasirinktais kriterijais (žr. šiuo klausimu 43 punkte minėto sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 304 punktą), atkreipiant dėmesį į tai, kad 21 mln. EUR baudos dydis beveik atitinka gairėse už „labai sunkius“ pažeidimus nustatytą minimalų dydį.

188    Šiomis aplinkybėmis teiginiai, kad SKT, biržoje nekotiruojama bendrovė ir turinti gerokai mažiau nei 10 % pasaulinės rinkos, turi gerokai mažesnę ekonominę galią nei biržoje kotiruojamos bendrovės, kaip antai Morgan, LCL ar SGL, pasaulinių grupių patronuojančios bendrovės, kurios lengvai prieina prie finansų rinkų, turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

189    Be to, net jei būtų nustatytas privalomas ryšys tarp specialios įmonės pobūdžio ir lengvos prieigos prie finansų rinkų, ši aplinkybė šioje byloje nėra svarbi siekiant konkrečiai nustatyti kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės padaryto pažeidimo apimtį ir šių įmonių realią svarbą nagrinėjamai rinkai.

 Dėl atgrasomojo poveikio

190    Ieškovės visų pirma teigia, kad Komisija atgrasinimo būtinybę suinteresuotų įmonių atžvilgiu įvertino nediferencijuotai ir vienodai, neatsižvelgdama į jų apyvartą, priešingai nei reikalaujama pagal teismo praktiką ir gaires.

191    Primintina, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje numatytų baudų tikslas yra nubausti už neteisėtą elgesį ir užkirsti jam kelią ateityje (1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 173 punktas; 56 punkte minėto sprendimo PVC II 1166 punktas).

192    Atgrasymas yra vienas iš baudos tikslų, o reikalavimas jį užtikrinti yra bendrasis reikalavimas, kuriuo Komisija turi vadovautis per visą baudų apskaičiavimo stadiją, tačiau tai nereiškia, kad turi būti atskiras šio skaičiavimo etapas, skirtas visoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės siekiant šio tikslo, įvertinti (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 226 punktas).

193    Kad būtų atsižvelgta į atgrasinimo tikslą, Komisija gairėse nenustatė metodo arba individualizuotų kriterijų, kurie būtų atskirai nurodyti ir privalomi atsižvelgiant į atgrasomąjį poveikį. Gairių A dalies ketvirtoje pastraipoje, kalbant apie pažeidimo sunkumo įvertinimo rodiklius, minima būtinybė užtikrinti, kad baudų poveikis būtų pakankamai atgrasomasis.

194    Šioje byloje Komisija aiškiai pažymėjo būtinybę nustatyti atgrasančias baudas atsižvelgiant į bendrą požiūrį, kuriuo vadovaudamasi ji nustato baudas, kartelio dalyvius diferencijuoti atsižvelgiant į jų turimas rinkos dalis, nustatomas pagal apyvartą, ir Schunk atveju nustatė 21 mln. EUR pradinį baudos dydį (sprendimo 271–289 konstatuojamosios dalys).

195    Iš sprendimo aiškiai matyti, kad nustatydama pradinį baudos dydį pagal pažeidimo sunkumą Komisija kvalifikavo pažeidimą atsižvelgdama į objektyvius veiksnius, t. y. pažeidimo pobūdį, jo įtaką rinkai ir šios geografinės rinkos dydį, ir atsižvelgė į subjektyvius veiksnius, t. y. į kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės santykinį svorį ir jų neteisėto elgesio realų poveikį konkurencijai. Šioje antroje analizės dalyje Komisija būtent ir siekė užtikrinti atgrasomąjį baudos dydį.

196    Reikia taip pat priminti, kad atlikdama savo analizę Komisija suskirstė atitinkamas įmones į tris kategorijas, atsižvelgdama į kiekvienos įmonės nagrinėjamų produktų apyvartą EEE, įskaičiuodama į šią apyvartą kiekvienos įmonės integruotą gamybą. Taip gaunama rinkos dalis rodo kiekvienos darant pažeidimą dalyvavusios įmonės dydį ir jų realią ekonominę galią daryti didelę žalą konkurencijai (sprendimo 289–291 konstatuojamosios dalys).

197    Panašu, kad, priešingai nei teigė ieškovės, Komisija nevertino būtinybės atgrasinti suinteresuotąsias įmones nediferencijuotai ir vienodai, bet, priešingai, atsižvelgė į šių įmonių svarbą nagrinėjamoje rinkoje, remdamasi jų atitinkama apyvarta.

198    Antra, ieškovės teigia, kad sprendime Komisija iš suinteresuotų įmonių reikalauja, kad jos nutrauktų pažeidimą, nors šios pažeidimą nutraukė 1999 m. gruodį, t. y. prieš daugiau nei ketverius metus, o tai rodo, kad Komisija savo atgrasinimo būtinybės vertinimą grindė klaidinga aplinkybe.

199    Šis kaltinimas turi būti atmestas kaip grindžiamas klaidinga prielaida. Iš tikrųjų vien iš 268 konstatuojamosios dalies ir sprendimo 3 straipsnio tekstų matyti, kad įmonėms, kurioms sprendimas skirtas, nustatytas įpareigojimas nedelsiant nutraukti nustatytą pažeidimą, jei jis dar nebuvo nutrauktas, niekaip nėra susijęs su Komisijos atgrasinimo vertinimu.

200    Trečia, ieškovės teigia, kad jos buvo diskriminuojamos, palyginti su SGL, nes Komisija būtiną atgrasinimo sąlygą vertino neatsižvelgdama į tai, kad SGL, kaip biržoje kotiruojama įmonė, galėjo lengviau prieiti prie finansų rinkų.

201    Pažymėtina, kad, kaip nurodyta 184–187 punktuose, tai, jog Schunk ir SGL buvo priskirtos tai pačiai kategorijai, atsižvelgiant į jų iš prekybos minėtais produktais gautą apyvartą, niekaip nediskriminuoja Schunk.

202    Net jei biržoje kotiruojama įmonė gali lengviau gauti reikiamų lėšų, kad galėtų sumokėti savo baudą, prireikus tokia situacija galėtų pateisinti proporcingai didesnės baudos skyrimą, kad būtų užtikrintas pakankamas atgrasomasis poveikis, nei tos, kuri skiriama įmonei, padariusiai tokį patį pažeidimą, bet neturinčiai tokių lėšų.

203    Šiomis aplinkybėmis dėl galimo Komisijos nediskriminavimo principo pažeidimo galima būtų tik padidinti SGL skirtą baudą, o ne sumažinti Schunk skirtą baudą, kaip pastaroji prašė savo rašytinėse pastabose. Šiuo klausimu primintina, kad vienodo požiūrio principas turi būti suderinamas su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali remtis savo tikslais pažeidimu, padarytu kito asmens naudai (1985 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Williams prieš Audito rūmus, 134/84, Rink. p. 2225, 14 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 160 punktas ir 43 straipsnyje minėto sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 367 punktas).

204    Ketvirta, ieškovės teigia, kad Komisijos skirta bauda atrodo neproporcinga, lyginant su Jungtinių Valstijų konkurencijos tarnybų „tokioje pačioje byloje“, kurioje nagrinėjama rinka savo dydžiu daugiau ar mažiau sutapo su tokia rinka Europoje, skirtomis sankcijomis.

205    Šiuo klausimu pažymėtina, kad įgyvendinant trečiųjų valstybių valdžios institucijų, atsakingų už laisvos konkurencijos apsaugą, valdžią jų teritorinėje jurisdikcijoje taikomi tų valstybių reikalavimai. Iš tikrųjų kitų valstybių teisinės sistemos konkurencijos srityje pamatiniai elementai ne tik turi specialius tikslus ir uždavinius, bet dėl jų taip pat priimamos kiekvienai valstybei individualios materialinės taisyklės ir jos numato labai skirtingas teisines pasekmes administracinės, baudžiamosios ar civilinės teisės srityse, kai minėtų valstybių valdžios institucijos nustato konkurencijos srityje taikomų taisyklių pažeidimą (2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 29 punktas).

206    Tačiau visiškai skirtinga yra teisinė situacija, kai įmonei konkurencijos srityje yra taikoma tik Bendrijos teisė ir vienos arba keleto valstybių narių teisė, t. y. kai kartelis patenka tik į Bendrijos teisinės sistemos teritorinę taikymo sritį (205 punkte minėto 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 30 punktas).

207    Iš to matyti, kad Komisija, nustatydama sankciją už neteisėtą įmonės veiklą, net ir susijusią su tarptautiniu karteliu, siekia apsaugoti laisvą konkurenciją bendrojoje rinkoje, o tai pagal EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų. Iš tikrųjų dėl Bendrijos lygmeniu teisiškai saugomų vertybių Komisijos, remiantis jos įgaliojimais šioje srityje, pateikti vertinimai gali labai skirtis nuo trečiųjų valstybių valdžios institucijų pateiktų vertinimų (žr.  205 punkte minėto 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 30 punktą).

208    Dėl ieškovių nurodytų proporcingumo ir (ar) teisingumo principų pažeidimo reikia pastebėti, kad bet koks atsižvelgimas į trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas patenka į Komisijos diskreciją baudų už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus nustatymo srityje. Todėl nors ir negali būti atmesta galimybė, kad Komisija atsižvelgs į anksčiau trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas, taip daryti ji neprivalo (žr. 205 punkte minėto 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 36 punktą).

209    Iš tikrųjų atgrasymo tikslu, kurio gali siekti Komisija nustatydama baudos dydį, yra siekiama užtikrinti, kad įmonės, veikdamos bendrojoje rinkoje, laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių (šiuo klausimu žr. 191 punkte minėto sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 173–176 punktus). Todėl, vertindama už minėtų taisyklių pažeidimą paskirtos baudos atgrasomąjį poveikį, Komisija neprivalo atsižvelgti į galimas įmonei paskirtas sankcijas už trečiųjų valstybių konkurencijos taisyklių pažeidimą (žr. 205 punkte minėto 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 37 punktą).

210    Šioje byloje pakanka priminti, kad sprendimo dalyku esantis kartelis yra susijęs tik su Europos Bendrijos teisinės sistemos teritorine taikymo sritimi ir kad vertindama baudų atgrasomąjį pobūdį Komisija nebuvo įpareigota į tai vienaip ar kitaip atsižvelgti, nes Amerikos institucijų įmonėms skirtos sankcijos buvo skirtos už nacionalinių konkurencijos taisyklių pažeidimus. Atsižvelgiant į kontrolės ypatumus ir Jungtinių Valstijų konkurencijos teisės pažeidimų, susijusių su ieškiniais dėl nuostolių atlyginimo ir baudžiamaisiais procesais, užkardymą, ieškovės negali veiksmingai remtis pagal trečioje šalyje įvykdytą pagreitintą procesą skirtų baudų dydžiais, siekdamos įrodyti joms sprendimu skirtos baudos neproporcingumą.

 Dėl Schunk bendradarbiavimo

211    Primintina, kad Komisija turi didelę diskreciją baudų apskaičiavimo metodo atžvilgiu ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos atliekamą tyrimą. Tokioje situacijoje Komisija turi atlikti sudėtinį faktinių aplinkybių vertinimą, pavyzdžiui, susijusį su atitinkamu šių įmonių bendradarbiavimu (žr. 153 punkte minėto 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją 81 punktą).

212    Komisija šiuo atžvilgiu turi didelę diskreciją vertindama įvairių kartelio dalyvių bendradarbiavimo kokybę ir naudingumą, visų pirma palyginti su kitų įmonių pagalba (žr. 153 punkte minėto 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją 88 punktą).

213    Pranešime dėl bendradarbiavimo Komisija apibrėžė sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su ja atliekant tyrimą dėl kartelio, gali būti neskiriama arba sumažinama bauda, kuri joms būtų paskirta kitu atveju (žr. pranešimo dėl bendradarbiavimo A skyriaus 3 dalį).

214    Pranešime dėl bendradarbiavimo D skyriuje nustatyta:

„1. Jei įmonė bendradarbiauja su Komisija, nors neįvykdytos visos B ir C skyrių sąlygos, bauda, kuri jai būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50 %.“

2. Taip visų pirma yra tuomet, kai:

–        iki išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė suteikė Komisijai informacijos, pateikė dokumentus ar kitus įrodymus, padedančius atskleisti padarytą pažeidimą,

–        gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus.“

215    Šioje byloje Schunk 30 % buvo sumažintas baudos dydis pagal pranešimo apie kaltinimus D skyrių.

216    Siekdama pateisinti savo vertinimą Komisija nurodo tai, kas jau buvo nurodyta sprendimo 328 konstatuojamojoje dalyje:

„Kaip ir (LCL), Schunk, gavusi laišką, kurį Komisija jai išsiuntė pagal (Reglamento Nr. 17) 11 straipsnį, pateikė prašymą taikyti atleidimo nuo baudos priemones, tačiau savo įrodymus ji pateikė mėnesiu vėliau nei (LCL). Savo pareiškime Schunk pripažino kartelį ir tai, kad pati jame dalyvavo, bet nepateikė ataskaitų apie tuomet vykusius susitikimus. Naudingiausias pateiktas įrodymas yra kartelio susitikimų, kuriuos Schunk pripažino vykus, sąrašas. Šis sąrašas apima tam tikrus susitikimus, apie kuriuos Komisija nežinojo. Schunk taip pat pateikė daugybę kelionės dokumentų, susijusių su keletu susitikimų. Dauguma jų buvo susiję su susitikimais, apie kuriuos Komisija jau žinojo ir dėl kurių ji savo laiške pagal 11 straipsnį prašė, kad jai būtų pateikti visi prieinami dokumentai. Vykstant šiam tyrimui Schunk taip pat atsakė į keletą Komisijos klausimų dėl bendradarbiavimo tyrime, kad papildytų savo savanoriškai jau pateiktą informaciją. Tačiau Komisija pažymi, kad, priešingai nei (LCL), Schunk nesiėmė iniciatyvos pateikti Komisijai papildomos informacijos dėl kartelio. Apskritai Komisija mano, kad Schunk savanoriškai pateikti įrodymai tenkina kriterijų dėl padėjimo nustatyti pažeidimo buvimo faktą.“

217    Komisija taip pat pažymi, kad gavusi pranešimą apie kaltinimus, Schunk ją informavo, jog ji neginčija faktų, kuriais grindžia savo kaltinimus, tikroviškumo (sprendimo 329 konstatuojamoji dalis).

218    Svarbu pažymėti, jog visai nėra ginčijamas faktas, kad priimant sprendimą Schunk tenkino pranešimo apie bendradarbiavimą D skyriaus 2 dalies pirmą ir antrą įtraukas. Ginčas yra susijęs tik su taikyto sumažinimo dydžiu, kuris yra 30 % prieš 40 % LCL naudai, nes abiem įmonėms baudos dydis buvo sumažintas 10 % dėl faktų tikroviškumo neginčijimo. Schunk iš esmės teigia, kad sprendime nurodyti šio skirtumo motyvai yra klaidingi ir kad ji yra diskriminuojama.

219    Dėl Schunk teiginio, kad ji buvo aktyvesnė nei LCL, pažymėtina, kad kartu su Komisijos 2002 m. rugpjūčio 2 d. laišku, parengtu anglų kalba, gavusi prašymą pateikti informaciją, 2002 m. rugpjūčio 8 d. Schunk paprašė pateikti šį prašymą vokiečių kalba – ji tokį prašymą gavo 2002 m. spalio 4 dieną. Ši aplinkybė, Schunk teigimu, paaiškina, kodėl ji atsakymą pagal prašymą pateikti informaciją pateikė tik 2002 m. spalio 25 d., t. y. praėjus tik trims savaitėms po minėto prašymo, išversto į vokiečių kalbą, gavimo, nors LCL savo atsakymą išsiuntė praėjus septynioms savaitėms po jai adresuoto prašymo pateikti informaciją gavimo dienos.

220    Tačiau reikia konstatuoti, kad SKT 2002 m. rugsėjo 2 d. Komisijai raštu pranešė apie savo ketinimą su ja bendradarbiauti vykstant administracinei procedūrai ir paprašė patikrinti, ar, be atsakymų į prašymą pateikti informaciją, ji gali jai pateikti kitą naudingą informaciją, atsižvelgiant į institucijos jau turimus įrodymus.

221    2002 m. rugsėjo 30 d. SKT per savo advokatą pateikė išsamius komentarus ir kritiką dėl prašymo pateikti informaciją turinio, pateikdama jo aiškinamąją analizę, kad įrodytų, jog pateikti klausimai viršijo teismo praktikoje nustatytas ribas ir kad atsakymai į šiuos klausimus bei atitinkamų dokumentų pateikimas teisiniu požiūriu viršijo iš įmonės reikalaujamo bendradarbiavimo ribas. Tačiau SKT nurodė, kad ji savanoriškai atsakys į šiuos klausimus ir kad informacija, pateikiama viršijant bendradarbiavimo ribas, jos atsakyme bus pateikiama paryškintu šriftu.

222    Šie du SKT laiškai patvirtina, jog ji puikiai suvokė prašymą pateikti informaciją prieš jį išverčiant į vokiečių kalbą ir šiomis aplinkybėmis ieškovės negali rimtai teigti, jog jos galėjo pateikti savo informaciją tik gavusios minėtą vertimą.

223    Prie šio teiginio reikia pridurti tai, kad LCL taip pat gavo prašymą pateikti informaciją anglų, o ne prancūzų kalba, ir informaciją dėl nagrinėjamų susitarimų ir suderintų veiksmų pateikė 2002 m. rugpjūčio 22 d., vėliau – 2002 m. rugsėjo 24 ir 30 dienomis. Šiomis aplinkybėmis Komisija teisingai manė, kad SKT pateikė savo įrodymus mažiausiai mėnesiu vėliau nei LCL.

224    Net jei paskutinė išvada galėtų būti laikoma klaidinga, nes buvo atsižvelgta tik į prašymo pateikti informaciją vertimo į vokiečių kalba gavimą, kiti sprendimo 328 konstatuojamojoje dalyje nurodyti motyvai pateisina ginčijamą skirtingą požiūrį.

225    Kaip matyti iš sprendimo 328 konstatuojamosios dalies, Komisija savo baudos dydžio sumažinimo vertinimą iš esmės grindė SKT bendradarbiavimo nauda. Šiuo klausimu primintina, kad pagal teismo praktiką baudų dydžių sumažinimas darant pažeidimus dalyvaujančių įmonių bendradarbiavimo atveju Bendrijos teisėje grindžiamas idėja, kad toks bendradarbiavimas palengvina Komisijos užduotį nustatyti pažeidimą ir prireikus jį nutraukti (44 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 399 punktas; 42 punkte minėto 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją 325 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Finnboard prieš Komisiją, T‑338/94, Rink. p. II‑1617, 363 punktas ir 165 punkte minėto sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją 330 punktas).

226    Komisija, viena vertus, manė, kad iš esmės SKT pateikti įrodymai turėjo tik menką pridėtinę vertę, palyginti su jos jau turimais įrodymais.

227    Ji pažymi, o tam Schunk neprieštarauja, kad ji gavo iš SKT kartelio susitikimų, apie kurių daugumą ji žinojo, sąrašą; kai kurie iš šių susitikimų buvo šio sektoriaus Europos profesinės asociacijos, šiuo atveju – ECGA, susitikimai.

228    Priešingai nei teigia Schunk, Komisija sprendimo 328 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad SKT nepateikė dokumentų, susijusių su inkriminuojamų faktinių aplinkybių laikotarpiu. Be to, neginčijama, kad SKT kartu su savo atsakymu į prašymą pateikti informaciją perdavė susirašinėjimo su ECGA atstovais medžiagą ir daug dokumentų, patvirtinančių keliones ir gyvenimą viešbučiuose, kai reikėjo dalyvauti sąraše nurodytuose kartelio susitikimuose. Tačiau šie dokumentai nėra „ataskaitos“ ar protokolai, atskleidžiantys tuo metu vykusių susitikimų turinį.

229    Kaip savo laiškuose teisingai pažymi Komisija, susitikimų sąrašas ir dokumentai dėl atitinkamų kelionių turi prasmę atsižvelgiant į kitų įmonių pateiktą informaciją dėl nagrinėjamų susitikimų turinio. Komisija, kita vertus, nurodė, tam Schunk neprieštaravo, kad nors SKT bendradarbiaudama atliekant tyrimą atsakė į keletą jai pateiktų klausimų, kad papildytų savo savanoriškai jau pateiktą informaciją, ji, priešingai nei LCL, nesiėmė jokios iniciatyvos pateikti papildomos informacijos dėl kartelio.

230    Schunk priduria, kad sprendimo 328 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, jo ji pradėjo bendradarbiauti vėliau, nei gavo prašymą pateikti informaciją, o tai prieštarauja teismo praktikai, pagal kurią ši aplinkybė nėra pagrindas laikyti bendradarbiavimą ne tokiu vertingu.

231    Sprendimo 328 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje nustatyta :

„Kaip ir (LCL), Schunk, gavusi laišką, kurį Komisija jai išsiuntė pagal 11 straipsnį, pateikė prašymą taikyti atleidimo nuo baudos priemones, tačiau savo įrodymus pateikė mėnesiu vėliau nei (LCL).“

232    Atsižvelgiant į šią formuluotę, Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktas aiškinimas, kad šis sakinys reiškė, jog ji atsižvelgė tik į tą informaciją, kuri viršijo tai, kas privaloma pateikti pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, yra labai platus ir negali būti priimtas. Iš minėtos konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija, siekdama įvertinti baudos sumažinimo, kuris galėtų būti taikomas atsižvelgiant į SKT bendradarbiavimą, dydį, atsižvelgė į laiko momentą, kuriuo buvo paprašyta taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo.

233    Schunk, teigdama, kad toks atsižvelgimas prieštarauja teismo praktikai, remiasi 2003 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Daesang ir Sewon Europe prieš Komisiją (T‑230/00, Rink. p. II‑2733, 139 punktas). Tačiau iš šio sprendimo 139 punkto, kuriuo tiesiogiai remiasi Schunk, matyti, kad šioje byloje jis neturi jokios reikšmės. Šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai, jog ieškovėms buvo „atsisakyta“ sumažinti baudą pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyrių, o ne kaip šioje byloje pagal D skyrių, nes joms išsiųstas prašymas pateikti informaciją prieštaravo šioje nuostatoje nustatytoms sąlygoms.

234    Iš tikrųjų iš teismo praktikos matyti, kad Komisija, kaip buvo nurodyta, turi didelę diskreciją vertindama įvairių kartelio dalyvių bendradarbiavimo kokybę ir naudingumą (153 punkte minėto 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją 88 punktas) ir todėl viską vertindama ji gali atsižvelgti į tai, kad ši įmonė jai dokumentus pateikė tik gavusi prašymą pateikti informaciją (43 punkte minėto sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 365 punktas, patvirtintas apeliacinėje instancijoje 44 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 408 punktu), tačiau mažindama įmonės bendradarbiavimo reikšmę pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies pirmą įtrauką ji negali minėtos aplinkybės laikyti lemiama (84 punkte minėto sprendimo Tokai I 410 punktas). Sprendimo 328 konstatuojamąja dalimi šiai teismo praktikai neprieštaraujama.

235    Bet kuriuo atveju iš sprendimo 324–328 konstatuojamųjų dalių aišku, kad Komisija tiek Schunk, tiek LCL atveju atsižvelgė į tai, kad šios dvi įmonės, gavusios prašymą pateikti informaciją, paprašė taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatas ir šiuo klausimu buvo vertinamos vienodai.

236    Pagaliau reikia pažymėti, kad Schunk savo pastabose atkreipia dėmesį į kai kurias Komisijos sprendime nurodytas pastabas dėl sąlyginės LCL pateiktos informacijos naudos. Kadangi Schunk nurodo, kad LCL skirta bauda buvo sumažinta neteisėtai ir net darant prielaidą, kad Komisija netinkamai sumažino šiai įmonei skirtą baudą klaidingai taikydama pranešimą dėl bendradarbiavimo, reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas turi būti suderinamas su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali remtis savo tikslais pažeidimu, padarytu kito asmens naudai (203 punkte minėto sprendimo Williams prieš Audito rūmus 14 punktas; 203 punkte minėto 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 160 punktas ir 43 punkte minėto sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 367 punktas).

237    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad kaltinimas, susijęs su klaidingu Komisijos ieškovių bendradarbiavimo vertinimu ir diskriminavimu, palyginti su SGL, turi būti atmestas.

 Dėl Komisijos priešpriešinio reikalavimo padidinti skirtą baudą 

238    Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo remtis neribota jurisdikcija, kuri jam buvo suteikta pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 17 straipsnį, ir padidinti ieškovėms, kurios pirmą kartą Pirmosios instancijos teisme ginčijo pranešime apie kaltinimus nurodytas faktines aplinkybes, skirtą baudą. Schunk ginčija net galimybę Komisijai pateikti prašymą padidinti skirtos baudos dydį ir bet kuriuo atveju jo pagrįstumą.

 Dėl priimtinumo

239    Šioje byloje Schunk pateikė Pirmosios instancijos teismui ieškinį pagal EB 230 ir 231 straipsnius, kuriuo iš esmės siekiama panaikinti sprendimą ir, subsidiariai, sumažinti skirtos baudos dydį.

240    Reikia priminti, kad EB 229 straipsnyje yra nustatyta, jog pagal Sutarties nuostatas visų pirma Tarybos priimti reglamentai gali suteikti Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją šiuose reglamentuose numatytų sankcijų atžvilgiu.

241    Tokia kompetencija Bendrijos teismui buvo suteikta pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „pagal (EB 229) straipsnį Teisingumo Teismui suteikiama neribota jurisdikcija peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi baudą arba periodinę baudą; Teisingumo Teismas gali panaikinti, sumažinti arba padidinti baudas arba periodines baudas.“

242    Pirmosios instancijos teismui EB 229 straipsnis ir Reglamento Nr. 17 17 straipsnis suteikia neribotą jurisdikciją peržiūrėti baudų dydžio tinkamumą (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimų KNP BT prieš Komisiją, C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641, 40 punktas; 197 punkte minėto sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 42 punktas ir sprendimo Weig prieš Komisiją, C‑280/98 P, Rink. p. I‑9757, 41 punktas). Iš tiesų įgyvendindami neribotą jurisdikciją Bendrijų teismai gali ne tik panaikinti ginčijamą sprendimą, kaip numatyta EB 231 straipsnyje, bet ir pakeisti jame nustatytą sankciją (85 punkte minėtos nutarties FNICGV prieš Komisiją, 24 punktas).

243    Taigi, be paprastos baudos teisėtumo kontrolės, Bendrijos teismas yra kompetentingas pakeisti Komisijos vertinimą savo vertinimu ir panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą baudą (2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 61 punktas).

244    Šiomis aplinkybėmis, nors įgyvendinti neribotą jurisdikciją dažniausiai prašo ieškovės, kad būtų sumažintas baudos dydis, niekas nekliudo ir Komisijai pateikti Bendrijos teismui nagrinėti klausimą dėl baudos dydžio ir prašyti padidinti baudą.

245    Tokia galimybė, be kita ko, yra aiškiai numatyta pranešimo dėl bendradarbiavimo E skyriaus 4 dalies antrojoje pastraipoje, kurioje numatyta, kad „jei įmonė, kuriai buvo paskirta mažesnė bauda už tai, kad ji neginčijo pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių, pirmą kartą ginčija šias aplinkybės Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje dėl teisės akto panaikinimo, Komisija pateikia prašymą padidinti baudą, kurią ji paskyrė šiai įmonei.“ Šioje byloje Komisijos pateiktas prašymas yra konkrečiai pagrįstas šia nuostata.

246    Be to, reikia pažymėti, kad Bendrijų teismai šia neribota jurisdikcija gali naudotis tik tikrindami Bendrijų institucijų aktus, o tiksliau kalbant, nagrinėdami ieškinius dėl panaikinimo. Iš tikrųjų EB 229 straipsnio vienintelė reikšmė yra ta, kad jis praplečia Bendrijų teismų įgaliojimus, kuriuos jie turi spręsdami bylas dėl ieškinių, paduotų pagal EB 230 straipsnį (85 punkte minėtos nutarties FNICGV prieš Komisiją 25 punktas).

247    Darytina išvada, kad Schunk argumentas, kad prašymas padidinti Komisijos skirtos baudą neatitinka EB 230 straipsnio ir pažeidžia ieškinyje apibrėžtą ginčo dalyką, turi būti atmestas.

248    Be to, Schunk argumentą, kad tokiu prašymu pažeidžiamas bona fide principas, nes jis grindžiamas elgesiu, apie kurį Komisija jau žinojo vykstant administracinei procedūrai, reikia taip pat atmesti, nes jis atsirado klaidingai aiškinant Komisijos rašytines pastabas.

249    Iš tikrųjų, kaip pažymėta, prašymas padidinti baudą yra grindžiamas Schunk, kuri, Komisijos teigimu, pirmą kartą teisme ginčija jos anksčiau per administracinę procedūrą pripažintus faktus, elgesiu.

250    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad minėtas prašymas turi būti pripažintas priimtinu, o Pirmosios instancijos teismas turi jį nagrinėti iš esmės.

 Dėl esmės

251    Atsižvelgiant į Pirmosios instancijos teismui suteiktus įgaliojimus padidinti pagal Reglamento Nr. 17 skirtą baudą, reikia nustatyti, ar, kaip šioje byloje teigia Komisija, remiantis šios bylos aplinkybėmis galima panaikinti Schunk 10 % dydžio baudos sumažinimą atsižvelgiant į jos bendradarbiavimą, dėl ko padidėtų jos galutinė bauda.

252    Pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies antrą įtrauką, įmonei gali būti sumažinta bauda, jei „gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus.“

253    Šioje byloje pažymėtina, kad ieškovės ne tik reikalauja sumažinti baudą, bet ir panaikinti sprendimą kaip tokį, o savo argumentuose, pateiktuose grindžiant kaltinimus, susijusius su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, ieškovės tiesiogiai ginčija pranešime apie kaltinimus joms inkrimuojamus faktus, kuriais grindžiama išvada dėl EB 81 straipsnio pažeidimo.

254    Kaip pažymėta, ieškovės pirmą kartą Pirmosios instancijos teisme ginčijo susitarimus dėl reklamos draudimo, antikonkurencinius veiksmus, susijusius su automobilių įrangos ir plataus vartojimo prekių sektoriaus produktais, ir slaptų susitarimų, kuriais visų pirma buvo grindžiama išvada dėl EB 81 straipsnio pažeidimo, įgyvendinimo priežiūros sistemos.

255    Komisija teigia, kad ieškovės taip pat pirmą kartą ieškinyje ginčijo bylos medžiagos 9823 puslapyje (A 21 priedas) pateikto dokumento, susijusio su automobilių įrangos tiekėjais ir plataus vartojimo prekių gamintojais, bei susitarimais pašalinti konkurentus, svarbą.

256    Šis dokumentas yra susijęs su pavėluotai pareikštu prieštaravimu dėl antikonkurencinių veiksmų, susijusių su 254 punkte nurodytais automobilių įrangos tiekėjams ir plataus vartojimo prekių gamintojams skirtais produktais.

257    Dėl susitarimų pašalinti konkurentus Komisija nurodo į ieškovių kaltinimus, susijusius su tuo, kad kartelio nariai neturėjo bendro plano, kuriuo būtų siekiama superkant įmones ilgam laikui pakeisti konkurencijos struktūrą rinkoje, kurie, kaip minėta, atsirado dėl akivaizdžiai klaidingo sprendimo 173 konstatuojamosios dalies aiškinimo ir negali būti vertinami kaip pavėluotas inkriminuojamų faktų ginčijimas.

258    Šioje stadijoje reikia priminti, kad trys 254 punkte nurodyti prieštaravimai buvo atmesti remiantis teismo praktika, pagal kurią faktai, kuriuos įmonė aiškiai pripažino per administracinę procedūrą, laikomi įrodytais, nes įmonė vykstant teismo procesui nebegali pateikti gynybinių argumentų ir juos ginčyti (54 punkte minėto sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 227 punktas; 84 punkte minėto sprendimo Tokai I 108 punktas ir 56 punkte minėto sprendimo Tokai II 324 ir 326 punktai).

259    Šiomis aplinkybėmis nereikia panaikinti Schunk skirto minimalaus 10 % baudos sumažinimo pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies antrą įtrauką, o Komisijos priešpriešinį reikalavimą padidinti skirtą baudą reikia atmesti (šiuo klausimu žr. 84 punkte minėto sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 369 punktą).

260    Dar reikia pažymėti, kad savo rašytinėse pastabose Komisija nurodė į 56 punkte minėtą sprendimą Tokai II, kuriame Pirmosios instancijos teismas patenkino reikalavimą padidinti Komisijos skirtą baudą, nors ieškovės argumentai nepaneigė aiškiai pripažintų faktų, ir nurodė, kad ieškovės veiksmai privertė Komisiją, priešingai nei ji galėjo pagrįstai tikėtis dėl ieškovės bendradarbiavimo per administracinę procedūrą, parengti ir pateikti Pirmosios instancijos teismui gynybinius argumentus dėl pažeidimų, kurių, kaip ji pagrįstai tikėjosi, ieškovė neneigs, ginčijimo.

261    Komisijos rašytinės pastabos leidžia manyti, kad situacijos vertinimas tuo atveju, kai ieškovė neginčijo aiškiai pripažintų faktų, neišvengiamai turi būti toks pat kaip ir tuo atveju, kai, kaip ir šioje byloje, prieštaravimas dėl vykstant administracinei procedūrai nustatytų faktų pateikiamas per vėlai.

262    Akivaizdu, kad, kaip teisingai pažymėjo ieškovės, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Tai, kad Komisija buvo priversta gintis nuo to, kad buvo ginčijami faktai, kurių, atžvilgiu ji pagrįstai tikėjosi, kad jie ginčijami nebus, negali pateisinti, atsižvelgiant į baudos dydžio nustatymo kriterijus, šios baudos padidinimo. Kitaip tariant, Komisijos išlaidos, susijusios su procesu Pirmosios instancijos teisme, nėra kriterijus nustatant baudos dydį, o į jas galima atsižvelgti tik taikant Procedūros reglamento nuostatas, susijusias su išlaidų atlyginimu.

263    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti visus pagal šį ieškinį pareikštus reikalavimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

264    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Schunk GmbH ir Schunk Kohlenstoff-Technik GmbH bylinėjimosi išlaidas.

Vilaras Prek Ciucă

Paskelbta 2008 m. spalio 8 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

E. Coulon        M. Vilaras

Turinys

Faktinės ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl prašymo panaikinti sprendimą

Dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyto prieštaravimo dėl teisėtumo

Dėl Schunk GmbH ir SKT bendros ir solidarios atsakomybės

Dėl pažeidimo ginčijimo

– Pirminės pastabos

– Dėl reklamos draudimo

– Dėl anglies blokų tiekimo

– Dėl antikonkurencinių veiksmų, susijusių su automobilių tiekėjais ir plataus vartojimo prekių gamintojais

– Dėl kartelio narių bendro plano, kuriuo siekiama ilgam laikui pakeisti konkurencijos struktūrą rinkoje superkant įmones, nebuvimo

– Dėl ypač sudėtingo mechanizmo, skirto kontroliuoti ir įgyvendinti nagrinėjamus susitarimus, buvimo

Dėl prašymo sumažinti skirtą baudą

Dėl tariamo Komisijos nepakankamo pažeidimo, kiek tai susiję su jo pobūdžiu ir poveikiu, sunkumo įvertinimo

– Dėl pažeidimo pobūdžio

– Dėl pažeidimo poveikio

Dėl įmonių suskirstymo į kategorijas

Dėl atgrasomojo poveikio

Dėl Schunk bendradarbiavimo

Dėl Komisijos priešpriešinio reikalavimo padidinti baudą

Dėl priimtinumo

Dėl esmės

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: vokiečių.