GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2008 m. liepos 3 d.(1)
Byla C‑113/07 P
Selex Sistemi Integrati S.p.A.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
ir
Eurokontrolę
„Apeliacinis skundas – Konkurencijos teisė – EB 82 straipsnis – Įmonės sąvoka – Ekonominė veikla – Eurokontrolės tariamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi rinkoje – Skundas – Atmetimas – Į bylą įstojusios šalies procesinės teisės – Motyvų pakeitimas“
Turinys
I – Įvadas
II – Teisinis pagrindas
A – Eurokontrolės teisinis pagrindas
B – Bendrijos teisės aktai
III – Faktinės aplinkybės ir teismo procesai
A – Pagrindinės bylos aplinkybės
B – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
C – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
IV – Dėl apeliacinio skundo
A – Įvadinės pastabos
1. Eurokontrolės kvalifikavimas kaip įmonės EB 82 straipsnio prasme
2. Apeliacinio skundo pagrindų struktūra
B – Eurokontrolės, kaip į bylą įstojusios šalies, prieštaravimas dėl imuniteto
C – Apeliacinio skundo pagrindų vertinimas
1. Dėl pagrindų, susijusių su procesu
a) Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalies pažeidimas, susijęs su Eurokontrolės prašymu leisti įstoti į bylą
b) Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes faktai, kuriais remiantis buvo atmesti nauji apeliantės teisiniai pagrindai kaip nepriimtini, buvo i�kraipyti;
c) Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes nebuvo atsižvelgta į Komisijos veiksmus dėl faktų, kuriais remiantis nauji apeliantės teisiniai pagrindai buvo atmesti kaip nepriimtini.
d) Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 66 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes nebuvo priimta nutartis imtis tyrimo priemonių
2. Dėl pagrindų, susijusių su bylos esme
a) Dėl Eurokontrolės veiklos, kuria teikiama pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms
i) Komisijos reikalavimas pakeisti sprendimo motyvus
– Komisijos reikalavimo reikšmė
– Komisijos raginimo tikrinimas
ii) Ginčijamo sprendimo turinio i�kraipymas
iii) Sprendimo motyvų prieštaringumas, nes nors pirmas ieškinio pagrindas pripažintas pagrįstu, ginčijamas sprendimas nebuvo panaikintas
iv) Sprendimo motyvų prieštaringumas, nes Pirmosios instancijos teismas Komisijos vertinimą ginčijamame sprendime pakeitė savo vertinimu
v) Prieštaravimas nusistovėjusiai Bendrijos teismų praktikai dėl teisėtumo tikrinimo ribų
vi) Vertinimo klaida dėl EB 82 straipsnio pažeidimo
b) Dėl Eurokontrolės standartizavimo veiklos
i) Komisijos reikalavimas pakeisti Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus
– Šalių argumentai
– Vertinimas
ii) Ginčijamo sprendimo turinio iškraipymas
iii) Ekonominės veiklos apibrėžimo, neatitinkančio Bendrijos teismų praktikoje nustatytos sąvokos, pateikimas
iv) Bendrijos teismų praktikos dėl socialinės apsaugos išmokų netinkamas aiškinimas ir taikymas
v) Pareigos pateikti pakankamus motyvus nesilaikymas
c) Dėl Eurokontrolės mokslo tyrimų ir vystymo veiklos
i) Ginčijamo sprendimo iškraipymas
ii) Dėl ekonominės veiklos apibrėžimo, neatitinkančio Bendrijos teismų praktikoje nustatytos sąvokos, pateikimo
iii) Apeliantės pateiktų įrodymų, susijusių su Eurokontrolės intelektinės nuosavybės teisių valdymo režimo ekonominiu pobūdžiu, iškraipymas
V – Tikrinimo išvada
VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų
VII – Išvada
I – Įvadas
1. Nagrinėjamoje byloje Europos Bendrijų Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą dėl bendrovės SELEX Sistemi Integrati SpA (ankstesnis pavadinimas – Alenia Marconi Systems SpA) apeliacinio skundo, pateikto dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SELEX Sistemi Integrati SpA prieš Komisiją(2), priimto byloje T‑155/04.
2. Apeliantė ir ieškovė pirmojoje instancijoje (toliau – apeliantė) prašo panaikinti sprendimą, kuriuo Pirmosios instancijos teismas patvirtino 2004 m. vasario 12 d. Komisijos sprendimą (toliau – ginčijamas sprendimas), kad iš esmės Europos saugios oro navigacijos organizacija (Eurokontrolė) negali būti laikoma įmone ir (arba) jos veikla vertinama kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme, ir todėl atmetė jos ieškinį, kuriuo prašoma teismo panaikinti ir (arba) iš dalies pakeisti šį (Komisijos) sprendimą.
II – Teisinis pagrindas
A – Eurokontrolės teisinis pagrindas
3. Europos saugios oro navigacijos organizacija (Eurokontrolė), tarptautinė oro navigacijos srityje veikianti regioninio pobūdžio organizacija, buvo įsteigta skirtingų Europos valstybių(3) – tiek Bendrijos valstybių narių, tiek ir ne narių – 1960 m. gruodžio 13 d. tarptautine konvencija dėl bendradarbiavimo oro navigacijos saugos srityje, kuri buvo daug kartų iš dalies pakeista ir kurios suvestinis dokumentas parengtas 1997 m. birželio 27 d. protokolu (toliau – konvencija), siekiant sustiprinti bendradarbiavimą tarp susitariančiųjų valstybių oro navigacijos srityje ir plėtoti bendrą veiklą, kad būtų pasiektas suderinimas ir integracija įgyvendinant Europos oro navigacijos valdymo (Air traffic management, toliau – ATM) sistemą. Nors konvencija dar nėra formaliai įsigaliojusi – jos dar neratifikavo visos susitariančiosios šalys, – šios nuostatos pagal 1997 m. gruodžio mėn. Eurokontrolės nuolatinės komisijos sprendimą laikinai taikomos nuo 1998 metų. Italija įstojo į Europos saugios oro navigacijos organizaciją 1996 m. balandžio 1 dieną. 2002 m. Bendrija ir jos valstybės narės pasirašė protokolą – jis dar neįsigaliojo – dėl Europos Bendrijos stojimo į Europos saugios oro navigacijos organizaciją. Bendrija nusprendė patvirtinti šį protokolą 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos sprendimu 2004/636/EB dėl Europos bendrijos protokolo dėl Europos bendrijos įstojimo į Europos saugios oro navigacijos organizaciją sudarymo(4). Nuo 2003 m. tam tikros šio protokolo nuostatos laikinai yra taikomos, kol ją ratifikuos visos susitariančiosios šalys.
B – Bendrijos teisės aktai
4. Pagal EB 82 straipsnį kaip nesuderinamas su bendrąja rinka draudžiamas bet koks vienos ar kelių įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.
5. 1993 m. liepos 19 d. Tarybos direktyvoje 93/65/EEB dėl suderintų techninių charakteristikų skrydžių valdymo įrangai ir sistemoms pirkti apibrėžimo ir naudojimo(5), iš dalies pakeistoje 1997 m. kovo 25 d. Komisijos direktyva 97/15/EB, patvirtinančia Eurokontrolės standartus(6), Taryba, atsižvelgdama į Eurokontrolės apibrėžtus techninius reikalavimus, numatė priimti Bendrijos techninius reikalavimus oro navigacijos valdymo (angl. k. Air Traffic Management, toliau – ATM) srityje.
6. Direktyvos 93/65 1–5 straipsniuose nustatoma:
„1 straipsnis
Ši direktyva taikoma apibrėžiant suderintas technines gaminių charakteristikas ir jas naudojant, kai perkama skrydžių valdymo įranga ir sistemos, pirmiausia:
– ryšių sistemos,
– kontrolės sistemos,
– skrydžių valdymui automatinę pagalbą teikiančios sistemos ir
– navigacijos sistemos.
2 straipsnis
Šioje direktyvoje:
a) techninės gaminio charakteristikos – tai techniniai reikalavimai, pirmiausia įtraukti į konkurso dokumentus, kuriuose apibrėžtos darbų, medžiagų, gaminių arba tiekimo charakteristikos, leidžiančios objektyviai apibūdinti darbus, medžiagas, gaminius arba tiekimą taip, kad jos atitiktų perkančiosios įmonės numatyto naudojimo reikalavimus. Į šiuos techninius nurodymus gali būti įtraukta kokybė, gaminio veikimas, sauga ir matmenys bei medžiagų, gaminių arba tiekimo kokybei užtikrinti, terminijai, simboliams, tyrimų ir bandymų būdams, pakuotei, ženklinimui ir ženklinimui etiketėmis taikomi reikalavimai;
b) standartas – tai pripažintos standartizavimo institucijos pakartotiniam arba nuolatiniam naudojimui patvirtintos techninės gaminio charakteristikos, kurių laikytis iš esmės neprivaloma;
c) Eurokontrolės standartas – tai Eurokontrolės privalomos fizikinių charakteristikų, konfigūracijos, medžiagos, veikimo, darbuotojų arba procedūros sudedamosios dalys, kurių vienodas taikymas laikomas esminiu dalyku diegiant integruotą oro navigacijos paslaugų (ATS) sistemą (privalomos sudedamosios dalys sudaro Eurokontrolės norminio dokumento dalį).
3 straipsnis
1. Laikydamasi 6 straipsnyje nustatytos tvarkos, Komisija identifikuoja ir priima [Eurokontrolės standartus ir vėlesnius šių standartų pakeitimus], ypač susijusius su I priede išvardytomis sritimis, kurie pagal Bendrijos teisės aktus paskelbiami privalomais. Visų techninių charakteristikų, kurios pirmiau buvo paskelbtos privalomomis, nuorodas Komisija skelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.
2. Siekdama užtikrinti, kad I priedas, kuriame išvardyti parengtini Eurokontrolės standartai, būtų kuo išsamesnis, laikydamasi 6 straipsnyje nustatytos tvarkos ir pasitarusi su Eurokontrole, Komisija, laikydamasi Eurokontrolės padarytų pakeitimų, gali, jeigu reikia, iš dalies pakeisti I priedą
<…>
4 straipsnis
Siekdama prireikus papildyti Eurokontrolės standartų įgyvendinimo tvarką, Komisija pagal Direktyvos 83/189/EEB nuostatas ir pasitarusi su Eurokontrole, Europos standartizacijos institucijoms gali suteikti standartizavimo įgaliojimus.
5 straipsnis
1. Nepažeisdamos Direktyvų 77/62/EEB ir 90/531/EEB nuostatų, valstybės narės imasi visų veiksmų, būtinų užtikrinti, kad su kiekviena sutartimi susijusiuose bendruosiuose dokumentuose arba techninėse sąlygose II priede apibrėžtas sutartis sudarantys civiliniai subjektai, kai perkama oro navigacijos įranga, remtųsi pagal šią direktyvą priimtomis techninėmis sąlygomis.
2. Siekdamos užtikrinti, kad II priedas būtų kuo išsamesnis, valstybės narės Komisijai praneša apie visus savo sąrašų pakeitimus. Komisija II priedą iš dalies pakeičia laikydamasi 6 straipsnyje nustatytos tvarkos.“
III – Faktinės aplinkybės ir teismo procesai
A – Pagrindinės bylos aplinkybės
7. Apeliantė nuo 1961 m. veikia oro navigacijos valdymo sistemų srityje. 1997 m. spalio 28 d. ji kreipėsi į Komisiją su skundu pagal 1962 m. vasario 6 d. Pirmojo Tarybos reglamento, įgyvendinančio Sutarties(7) (81) ir (82) straipsnius, 3 straipsnio 2 dalį, kuriuo atkreipė Komisijos dėmesį į tam tikrus konkurencijos taisyklių pažeidimus, Eurokontrolės tariamai įvykdytus jai įgyvendinant savo uždavinį standartizuoti ATM įrangą ir sistemas (toliau – skundas).
8. Apeliantė kaltina Eurokontrolę piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje. Pirmiausia ji kaltina dėl konkurencijos iškraipymo, kuris, jos manymu, atsiranda dėl intelektinės nuosavybės teisių valdymo, susijusio su Eurokontrolės sudarytomis sutartimis dėl prototipų rengimo ir įsigijimo, taip pat dėl Eurokontrolės pagal prašymą teikiama pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms.
9. 2004 m. vasario 12 d. raštu Komisija atmetė skundą, motyvuodama tuo, kad skunde nurodoma veikla nėra ekonominė ir todėl Eurokontrolė negali būti laikoma įmone EB 82 straipsnio prasme. Be to, ji nurodė, kad šios veiklos rūšys neprieštarautų EB 82 straipsniui net ir tada, jeigu jas laikytume įmonės veikla.
B – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
10. 2004 m. balandžio 23 d. apeliantė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį, kuriuo prašo panaikinti ir (arba) iš dalies pakeisti Komisijos ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
11. 2004 m. liepos 23 d. atsiliepime į ieškinį Komisija prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
12. 2004 m. rugsėjo 1 d. pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija įregistravo 2004 m. rugsėjo 2 d., Eurokontrolė prašo leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje. 2004 m. spalio 25 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininkas pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalį leido Eurokontrolei įstoti į bylą.
13. 2005 m. vasario 25 d. dokumentu apeliantė paprašė, kad Komisija būtų paraginta, taikant proceso organizavimo priemones, Pirmosios instancijos teismui pateikti 1998 m. lapkričio 3 d. raštą ir visus kitus vykstant administracinei procedūrai jos tarnybų parengtus dokumentus, technines analizes, jos tarnybų galimo susirašinėjimo su Eurokontrole medžiagą bei šios parengtus dokumentus. 2005 m. kovo 11 d. raštu, kuris buvo įregistruotas 2005 m. kovo 18 d., Komisija pateikė 1998 m. lapkričio 3 d. raštą. Ji nurodė, kad neturinti kitų dokumentų, naudingų pridėti prie nagrinėjamos bylos medžiagos.
14. 2005 m. balandžio 27 d. pateiktu dokumentu ieškovė pateikė prašymą taikyti tyrimo priemones, kad būtų apklausti liudytojai, o Komisija pateiktų dokumentus.
15. Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir priteisė iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
C – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
16. Nagrinėjamu 2007 m. vasario 23 d. apeliaciniu skundu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija įregistravo 2007 m. vasario 27 d., apeliantė prašo:
– panaikinti 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T‑155/04 ir grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų naują sprendimą, vadovaudamasis Teisingumo Teismo pateiktomis gairėmis,
– priteisti iš Komisijos šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą T‑155/04.
17. Komisija ir Eurokontrolė, kaip į bylą įstojusi šalis, atitinkamai 2007 m. gegužės 29 d. ir birželio 1 d. pateiktuose atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo:
– atmesti visą apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir (arba) atmesti iš dalies kaip nepriimtiną, prireikus iš dalies pakeičiant Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus,
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
2007 m. liepos 29 d. dublike apeliantė savo reikalavimus patikslino taip:
– atmesti Eurokontrolės prieštaravimą dėl imuniteto kaip nepriimtiną,
– atmesti Komisijos reikalavimus pakeisti Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus,
– patenkinti apeliacinį skundą, panaikinti 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T‑155/04 ir grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų naują sprendimą, vadovaudamasis Teisingumo Teismo pateiktomis gairėmis.
18. 2007 m. spalio 9 ir (arba) 12 d. triplike Komisija ir Eurokontrolė paliko savo reikalavimus nepakeistus.
19. Pasibaigus rašytinei proceso daliai, 2008 m. gegužės 8 d. posėdyje savo pastabas pateikė bylos šalys.
IV – Dėl apeliacinio skundo
A – Įvadinės pastabos
1. Eurokontrolės kvalifikavimas kaip įmonės EB 82 straipsnio prasme
20. Po to, kai buvo priimtas 1994 m. sausio 19 d. Sprendimas SAT Fluggesellschaft mbH prieš Eurokontrolę(8), Teisingumo Teismo pirmą kartą vėl prašoma atsakyti į klausimą, ar Eurokontrolė laikytina įmone EB 82 straipsnio prasme. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika(9) sąvoka „įmonė“ Bendrijos konkurencijos teisės prasme apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus.
21. Nurodytame sprendime Teisingumo Teismas iš pradžių atsižvelgė į tai, ar įvairios Eurokontrolės veiklos sritys gali būti atskirtos nuo jos kompetencijos vykdyti viešosios valdžios funkcijas, pirmiausia skrydžių valdymą(10), ir paskui vertino, ar šios veiklos sritys yra ekonominės(11). Teisingumo Teismas pripažino, kad Eurokontrolė, susitariančiųjų šalių vardu užtikrindama ir gerindama oro navigacijos saugumą, veikia viešojo intereso tikslui(12). Teisingumo Teismas nusprendė, kad, vertinant bendrai, visa Eurokontrolės veikla, atsižvelgiant į jos pobūdį, tikslą ir jai taikomas taisykles, yra susijusi su prerogatyvų dėl oro erdvės kontrolės ir priežiūros įgyvendinimu. Iš to Teisingumo Teismas daro išvadą, kad šios veiklos rūšys nėra ekonominio pobūdžio, kuris pateisintų Sutarties konkurencijos taisyklių taikymą(13).
22. Tačiau logiška, kad Eurokontrolė gali būti kvalifikuojama kaip „įmonė“ EB 82 straipsnio prasme tik tada, jeigu jai apskritai yra taikytini Bendrijos teisės aktai. Eurokontrolė, kaip į nagrinėjamą bylą Komisijos pusėje įstojusi šalis, tam prieštarauja, aiškiai remdamasi savo, kaip tarptautinės organizacijos, pagal tarptautinę teisę turimu imunitetu. Dėl šių aplinkybių galėtų kilti klausimas, ar Bendrijos teismai, vertindami proceso priimtinumą, privalo savo iniciatyva atsižvelgti į bylos šalies imunitetą.
2. Apeliacinio skundo pagrindų struktūra
23. Šie klausimai sudaro nagrinėjamos bylos teminį planą. Savo reikalavimus apeliantė grindžia keliomis teisės klaidomis, susijusiomis su procesu ir bylos esme. Grįsdama savo apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo ji nurodo šešiolika pagrindų, o su bylos esme susijusius pagrindus būtų galima suskirstyti į tris grupes, kurios turinio prasme sutampa su Eurokontrolės skirtingos veiklos sritimis: Eurokontrolės veikla, susijusia su pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms, jos standartizavimo veikla ir galiausiai veikla, vykdoma mokslo tyrimų ir vystymo srityje.
24. Siekiant aiškumo apeliacinio skundo pagrindus reikia nagrinėti vieną po kito ir atitinkamai atsižvelgiant į jų teminį kontekstą.
B – Eurokontrolės, kaip į bylą įstojusios šalies, prieštaravimas dėl imuniteto
25. Tačiau iš pradžių reikia išnagrinėti Eurokontrolės prieštaravimą dėl proceso nepriimtinumo Bendrijos teismuose, kurį ji grindžia savo imunitetu. Eurokontrolė būtent tvirtina, kad jos imuniteto klausimą Bendrijos teismai turi išnagrinėti savo iniciatyva. Taigi Eurokontrolė pakartoja savo argumentą, pateiktą nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje.
26. Tokią savo nuomonę ji iš esmės grindžia tuo, kad ji esanti tarptautinė organizacija, kurios narės iš dalies yra ir šalys, nesančios Europos bendrijos valstybės narės, ir kurių teisės sistemos skiriasi nuo Europos bendrijos teisės sistemos, todėl pagal bendrąjį par in parem non habet imperium principą Europos bendrija negali jai taikyti savo taisyklių.
27. Be to, ji nurodo tą aplinkybę, kad Bendrija yra pasirašiusi Stojimo į Eurokontrolę protokolą, todėl pagal Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 18 straipsnyje nustatytą bendrąjį sąžiningumo principą ji turėtų susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, dėl kurių Stojimo protokolas galėtų netekti savo dalyko ir tikslo. Tokia pati išvada darytina ir iš paprotinių tarptautinės teisės normų, kurios suteikia jai absoliučią apsaugą, bent jau visų šioje byloje nagrinėjamos veiklos rūšių atžvilgiu.
28. Mano manymu, būtina prisiminti, kad Eurokontrolė įstojo į bylą dar pirmojoje instancijoje ir jos dabartinis procesinis statusas išliko nepakitęs per procesą Teisingumo Teisme. Nagrinėjant apeliacinį skundą taip pat taikomas Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 93 straipsnio 4 dalyje numatytas principas, kad įstojantis į bylą asmuo pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jo įstojimo į bylą metu.
29. Nors įstojusi į bylą šalis įgyja savo procesinį statusą tiek, kiek padavusi prašymą įstoti į bylą ji pagal Procedūros reglamento 93 straipsnio 5 dalį gali pateikti savo įstojimo į bylą paaiškinimą, kuriame nurodo savo reikalavimus, pagrindus, o prireikus – ir prašymą taikyti tyrimo priemones, atsižvelgiant į jos funkciją jos procesinių reikalavimų teisė apribojama tiek, kiek Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatyta, kad jos reikalavimais visada turi būti palaikomi pagrindinės bylos šalies reikalavimai. Todėl įstojusi į bylą šalis negali nurodyti reikalavimų, kurių turinys, palyginti su jos palaikomos šalies reikalavimais, būtų savarankiškas arba jais būtų keičiamas ginčo dalykas. Įstojusi į bylą šalis, nurodydama naujus ieškinio pagrindus, taip pat negali pakeisti ginčo dalyko, kuris buvo apibrėžtas ieškinyje(14). Ir įstojusi į bylą šalis tikrai neturi teisės pateikti prieštaravimo dėl priimtinumo, jei šis nebuvo nurodytas atsakovės reikalavimuose(15).
30. Kaip teisingai pripažino Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 42 punkte, Eurokontrolės pateiktas prieštaravimas dėl imuniteto labai keičia ginčo dalyką. Eurokontrolės argumentas nepalaiko Komisijos reikalavimų pirmojoje instancijoje, kuriais ji prašo atmesti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, ir (arba) atmesti Teisingumo Teismui pateiktą apeliacinį skundą. Atvirkščiai, situacija yra priešinga. Jei Eurokontrolės argumentą laikysime pagrįstu iš esmės, tai, kaip nurodo apeliantė, neišvengiamai darytina išvada, kad apeliantės ginčijamą sprendimą Komisija priėmė pažeisdama tariamą Eurokontrolės imunitetą ir todėl jis neteisėtas.
31. Be to, reikia pripažinti, kad Komisija iš viso nėra nurodžiusi imuniteto kaip gynybos pagrindo(16). Šiuo klausimu Komisijos ir apeliantės nuomonės sutampa. Atvirkščiai, iš Komisijos argumentų aiškėja, kad Komisija, priimdama ginčo dalyku esantį sprendimą, rėmėsi sprendimu SAT Fluggesellschaft, generalinio advokato G. Tesauro išvada toje byloje bei sprendimu Höfner ir Elser(17) ir iš principo buvo tos nuomonės, kad Bendrijos konkurencijos teisės aktai taikomi ir tarptautinėms organizacijoms, jei šios vykdo ekonominę veiklą(18). Komisija savo išvadą dėl EB 82 straipsnio netaikymo Eurokontrolei grindė tik tuo, kad Eurokontrolė nevykdo jokios ekonominės veiklos, bet ne jos prieštaravimu dėl imuniteto.
32. Eurokontrolės argumentas, kad imunitetą Bendrijos teismai turi vertinti savo iniciatyva, neleidžia daryti kitokios išvados. Kaip ji pati pripažįsta(19), Teisingumo Teismo praktika tam nesuteikia pagrindo. Be to, Eurokontrolės argumentai dėl jos imuniteto apimties nėra svarbūs šiai antrojoje instancijoje nagrinėjami bylai, kurioje nagrinėjamas vien klausimas, patenkinti ar atmesti apeliacinį skundą(20).
33. Kadangi Eurokontrolė, kaip įstojusi į bylą Komisijos pusėje šalis, pakeitė ginčo dalyką, nes argumentu dėl savo imuniteto ji priekaištauja dėl Teisingumo Teismo kompetencijos priimti sprendimą šioje byloje ir nepalaiko Komisijos reikalavimų, šį argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
C – Apeliacinio skundo pagrindų vertinimas
1. Dėl pagrindų, susijusių su procesu
34. Apeliantė nurodo šias Pirmosios instancijos teisme vykusio proceso metu padarytas teisės klaidas:
– Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalies pažeidimas, nes šis teismas leido Eurokontrolei gauti šalių pareiškimus ir pateikti savo rašytinį pareiškimą,
– Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes faktai, kuriai remiantis atmesti nauji apeliantės teisiniai pagrindai kaip nepriimtini, buvo iškraipyti,
– Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes nebuvo atsižvelgta į Komisijos veiksmus dėl faktų, kuriais remiantis buvo atmesti nauji apeliantės teisiniai pagrindai kaip nepriimtini,
– Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 66 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes nebuvo priimta nutartis imtis tyrimo priemonių.
a) Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalies pažeidimas, susijęs su Eurokontrolės prašymu leisti įstoti į bylą
Pirmiausia apeliantė kaltina dėl Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalies pažeidimo, nes Eurokontrolei buvo leista gauti šalių pareiškimus ir pateikti savo rašytinį pareiškimą, nors jos prašymas leisti įstoti į bylą buvo pateiktas jau pasibaigus Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 115 straipsnio 1 dalyje nustatytam šešių savaičių terminui. Apeliantė primena, kad reglamento nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, be to, tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis savo Procedūros reglamento 64 straipsniu, kad apeitų proceso teisėje nustatytus terminus.
35. Tam galima paprieštarauti, kad, atsižvelgiant į Procedūros reglamento 64 straipsnio 2 dalyje nurodytus proceso organizavimo priemonių tikslus, Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo įgaliojimus pagal Procedūros reglamento 64 straipsnio 2 dalį, turi turėti didelę diskreciją. Kad būtų pripažintas procedūros tvarkos pažeidimas, apeliantė turėjo įrodyti, kad šie įgaliojimai buvo įgyvendinami siekiant išimtinai arba didžiąja dalimi kitų tikslų(21). Tačiau apeliantė tokių įrodymų nepateikė.
36. Nepaisant to, apeliantė turėjusi įrodyti, kodėl tariamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento pažeidimas, susijęs su Eurokontrolės pavėluotai pateiktu prašymu leisti įstoti į bylą, pažeidė jos interesus. Pagal Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį apeliacinis skundas gali būti grindžiamas būtent tik tokiu proceso pažeidimu, kuriuo pažeidžiami apeliantės interesai. Tačiau tokio įrodymo apeliantė nepateikė. Pirmiausia nėra aišku, ar Eurokontrolės įstojimas į bylą galėjo kaip nors pakeisti bylos baigtį, ypač atsižvelgiant į tai, kad Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo Eurokontrolės reikalavimo pripažinti jos imunitetą kaip nepriimtino.
37. Todėl šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
b) Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes faktai, kuriais remiantis buvo atmesti nauji apeliantės teisiniai pagrindai kaip nepriimtini, buvo iškraipyti;
38. Toliau apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, nes jos pateiktus naujus pagrindus, kurie buvo grindžiami Komisijos per procesą pateiktu 1998 m. lapkričio 3 d. laišku, pripažino nepriimtinais. Pirmosios instancijos teismas iškreipęs jai adresuoto Komisijos laiško turinį.
39. Reikia pripažinti, kad šis apeliantės pagrindas akivaizdžiai grindžiamas faktu, kurį jau įvertino teismas nagrinėdamas bylą pirmojoje instancijoje. Dėl išsamių ir daug detalių pateikiančių apeliantės pastabų apie konkretų jos ir Komisijos susirašinėjimą prieš ir per rašytinę proceso dalį pirmojoje instancijoje, manau, būtina priminti, kad pagal EB 225 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą apeliacinio skundo padavimas Teisingumo Teismui apribojamas tik teisės klausimais. Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnyje patikslinama, kad apeliacinis skundas turi būti pagrįstas pagrindais, susijusiais su Pirmosios instancijos teismo nekompetencija, procedūros pažeidimais arba padarytu Bendrijos teisės pažeidimu.
40. Todėl, vertinant apeliacinio skundo pagrindo priimtinumą, reikia atsižvelgti į tai, kad apeliacinio proceso tikslas – patikrinti, ar teisingai Pirmosios instancijos teismas pritaikė teisės aktus, tačiau jokiu būdu ne pakartoti bylos nagrinėjimą pirmojoje instancijoje. Be to, faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš principo yra Pirmosios instancijos teismo kompetencija(22), ir Teisingumo Teismas iš naujo jas nagrinėti gali tik tiek, kiek iš bylos medžiagos paaiškėja, kad įrodymai yra iš tiesų klaidingi(23). Jei įrodymai gauti teisėtai ir buvo laikomasi bendrųjų teisės principų bei proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymo administravimo srityje, tik Pirmosios instancijos teismas sprendžia dėl jam pateiktų įrodymų galios(24).
41. Be to, neaišku, kur konkrečiu atveju padaryta teisės klaida. Kaip Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo sprendimo 36 punkte, 1999 m. liepos 2 d. Eurokontrolės direktoriaus rašte nebuvo nurodyta daugiau aplinkybių negu 1998 m. lapkričio 12 d. Komisijos rašte. Todėl apeliantė negalėjo remtis šiuo 1999 m. liepos 2 d. raštu kaip faktine aplinkybe, kuri paaiškėjo tik per procesą. Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas jam pateiktus ieškinio pagrindus teisingai atmetė kaip pateiktus pavėluotai ir nepriimtinus.
42. Todėl reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
c) Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes nebuvo atsižvelgta į Komisijos veiksmus dėl faktų, kuriais remiantis nauji apeliantės teisiniai pagrindai buvo atmesti kaip nepriimtini.
43. Šiuo apeliacinio skundo pagrindu apeliantė priekaištauja, kad Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos pirma nurodytus naujus pagrindus neatsižvelgdamas į Komisijos veiksmus per administracinę procedūrą ir teismo procesą. Apeliantė būtent tvirtina, kad nauji pagrindai buvo pateikti dėl to, kad Komisija atsisakė sąžiningai pateikti atitinkamus dokumentus, visų pirma 1998 m. lapkričio 3 d. laišką. Šie dokumentai buvo pateikti tik vėlesnėje proceso stadijoje, todėl apeliantė tik tada ir galėjusi su jais susipažinti ir pateikti keletą naujų ieškinio pagrindų.
44. Tam reikia paprieštarauti, nes akivaizdu, kad nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje apeliantė iš viso nenurodė galimos pareigos parengti atitinkamus dokumentus pažeidimo. Tai galėjęs būti naujas ieškinio pagrindas, kurį tačiau būtų reikėję atmesti kaip nepriimtiną, nes Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje aiškiai nustatyta, kad per procesą nebegalima pateikti naujų ieškinio pagrindų, išskyrus atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos tik vykstant procesui.
45. Kadangi nagrinėjamu atveju ši proceso sąlyga nėra įvykdyta, reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
d) Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 66 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes nebuvo priimta nutartis imtis tyrimo priemonių
46. Toliau apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 66 straipsnio 1 dalies pažeidimu, kuris, jos manymu, atsirado dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas jos ieškinyje ir 2005 m. balandžio 27 d. pateiktame dokumente prašomas tyrimo priemones atmetė ne nutartimi, o skundžiamu sprendimu. Šiuo argumentu teigiama, kad prašymo taikyti tyrimo priemones atmetimas galutiniu sprendimu atima iš bylos šalių galimybę naudotis proceso teisės joms suteiktomis priemonėmis, būtent geriau pagrįsti jų reikalavimus pateikiant naujus ir įtikinamesnius argumentus.
47. Kaip teisingai pažymi Komisija, šis apeliantės argumentas yra prieštaringas tiek, kiek apeliantė savo apeliacinio skundo 56 punkte nurodydama į Bendrijos teismų praktiką aiškiai pripažįsta, kad Pirmosios instancijos teismas, taikydamas savo Procedūros reglamento 66 straipsnio 1 dalį, turi didelę diskreciją. Iš pačios apeliantės nurodytos 2006 m. sausio 12 d. Teisingumo Teismo nutarties Entorn prieš Komisiją(25) byloje C‑162/05 P būtent aiškėja, kad jei, Pirmosios instancijos teismo nuomone, vienos iš bylos šalių prašymai taikyti tyrimo priemones nėra būtini, teismas neprivalo nei priimti nutarties, nei išklausyti bylos šalių.
48. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 132 ir 133 punktų, tokia situacija buvo nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje. Čia Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikia atmesti prašymus taikyti tyrimo priemones, nes galėjo priimti sprendimą remdamasis reikalavimais, rašytinėje ir žodinėje teismo proceso dalyse pateiktomis pastabomis bei dokumentais. Kitaip tariant, Pirmosios instancijos teismas manė, kad apeliantės pateikti prašymai taikyti tyrimo priemones nėra būtini.
49. Be to, reikia nurodyti, kad apeliantė priekaištauja ne dėl priimto sprendimo teisingumo, o dėl formos, kuria jis buvo priimtas. Todėl neaišku, kaip buvo pažeistos apeliantės teisės.
50. Todėl reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
2. Dėl pagrindų, susijusių su bylos esme
a) Dėl Eurokontrolės veiklos, kuria teikiama pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms
51. Apeliantė nurodo šias teisės klaidas, susijusias su EB 82 straipsnio taikymu pagalbai, kurią Eurokontrolė teikia nacionalinėms administracijoms:
– ginčijamo sprendimo turinio iškraipymas,
– sprendimo motyvų prieštaringumas, nes nors pirmas ieškinio pagrindas buvo pripažintas pagrįstu, ginčijamas sprendimas nebuvo panaikintas,
– sprendimo motyvų prieštaringumas, nes Pirmosios instancijos teismas Komisijos vertinimą ginčijamame sprendime pakeitė savo vertinimu,
– prieštaravimas nusistovėjusiai Bendrijos teismų praktikai dėl teisėtumo tikrinimo ribų,
– akivaizdi vertinimo klaida dėl EB 82 straipsnio pažeidimo.
52. Komisija nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvais ir todėl prašo sprendimo motyvus pakeisti.
i) Komisijos reikalavimas pakeisti sprendimo motyvus
53. Nustačius, kad Komisijos reikalavimas dėl motyvų pakeitimo yra pagrįstas, tai galėtų paveikti kitų apeliacinio skundo pagrindų vertinimą. Todėl dėl struktūrinių priežasčių, prieš pradedant tikrinti apeliantės pateiktus pagrindus, pirmiausia reikia išnagrinėti Komisijos reikalavimą.
– Komisijos reikalavimo reikšmė
54. Pirmiausia reikia pripažinti, kad reikalavimas dėl motyvų pakeitimo yra susijęs su pagrindiniais skundžiamo sprendimo motyvais. Taigi kyla klausimas, ar šis reikalavimas procesine prasme neturėtų būti laikomas papildomu apeliaciniu skundu. Pagal Procedūros reglamento 117 straipsnio 2 dalį reikalavimas gali būti kvalifikuojamas kaip papildomas apeliacinis skundas tada, kai juo visiškai arba iš dalies prašoma panaikinti skundžiamą sprendimą nurodant pagrindą, kurio nebuvo apeliaciniame skunde. Ar taip yra šiuo atveju, reikia nustatyti atsižvelgiant į Komisijos atsiliepimo į apeliacinį skundą ginčijamos dalies formuluotę, tikslą ir kontekstą(26).
55. Šia prasme reikia nurodyti, kad Komisija savo atsiliepime niekur nevartoja sąvokos „papildomas apeliacinis skundas“. Atrodytų, kad pati Komisija šį savo reikalavimą supranta tik kaip nuorodą į teisės taikymą savo iniciatyva(27). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Komisijos „reikalavimas“ nėra papildomas apeliacinis skundas, ir Teisingumo Teismui šiuo klausimu nereikia priimti atskiro sprendimo.
56. Todėl, mano manymu, nereikia priimti sprendimo dėl tokio „reikalavimo“ priimtinumo, nes tai tiesiog Komisijos raginimas Teisingumo Teismui jos naudai pakeisti sprendimo motyvus(28).
– Komisijos raginimo tikrinimas
Bylos šalių argumentai
57. Komisijos manymu, Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Eurokontrolės teikiama pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms, neteisingai ją kvalifikavo kaip įmonę EB 82 straipsnio prasme. Ji tvirtina, kad šios Eurokontrolės veiklos negalima atskirti nuo jai priskirtų viešosios valdžios funkcijų. Bet ir vertinant šią veiklą individualiai jos taip pat negalima laikyti ekonomine. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 86 punkte konstatuodamas, kad ši veikla „niekaip nesusijusi su veikla, kuri yra esminė arba būtina užtikrinant oro navigacijos saugumą“, rėmėsi aspektu, kuris yra nesuderinamas su sprendimu SAT Fluggesellschaft prieš Eurokontrolę. Toliau Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ši veikla yra tiesiogiai susijusi su tipiškų viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimu ir sudaro dalį Eurokontrolės funkcijų. Be to, darant išvadą, kad ši su pagalba susijusi veikla – tai paslaugų pasiūla konsultacijų rinkoje, kurioje gali veikti ir šioje srityje besispecializuojančios privačios įmonės, neteisingai neatsižvelgiama į tokios veiklos ir viešojo intereso tikslų ryšį bei ypatingą Eurokontrolės patarimų pobūdį.
58. Eurokontrolė taip pat kritikuoja Pirmosios instancijos teismo teiginius dėl šios veiklos pobūdžio ir daro tokią pačią išvadą, kaip ir Komisija. Ji tvirtina, kad jos veikla, susijusi su teikiama pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms, net ir būdama fakultatyvi, yra išimtinai neekonominė.
59. Apeliantė prieštarauja Komisijos argumentams iš esmės teigdama, kad Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atsižvelgdamas į sprendimo SAT Fluggesellschaft prieš Eurokontrolę principus.
Teisinis vertinimas
60. Kaip teisingai nurodo apeliantė savo dublike, Pirmosios instancijos teismas, vertindamas klausimą, ar Eurokontrolė yra įmonė EB 82 straipsnio prasme, rėmėsi Teisingumo Teismo sprendimu SAT Fluggesellschaft prieš Eurokontrolę tiek, kiek jis pirmiausia atsižvelgė į tai, ar galima ginčijamą veiklą, nagrinėjamu atveju paramą nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms, visų pirma teikiamą įgyvendinant viešojo pirkimo procedūras, susijusias su ATM sistemų ir įrangos įsigijimu, atskirti nuo Eurokontrolei patikėto oro erdvės valdymo ir oro navigacijos saugumo plėtros uždavinio.
61. Toks požiūris matyti iš minėto sprendimo 28 punkto, kuriame Teisingumo Teismas pripažino, kad negalima atskirti Eurokontrolės veiklos, susijusios su maršruto mokesčių rinkimu, nuo kitų šios organizacijos veiklos rūšių. Be to, iš Bendrijos teismų praktikos aiškėja, kad Sutarties konkurencijos nuostatos gali būti taikomos taip pat organizacijos veiklai, kurią galima atskirti nuo veiklos, kurią ji vykdo kaip valdžios institucija, taigi atskiros organizacijos veiklos rūšys turi būti nagrinėjamos atskirai(29). Todėl Pirmosios instancijos teismo išdėstytas požiūris teisiškai nėra klaidingas.
62. Vis dėlto, mano manymu, abejonės dėl Pirmosios instancijos teismo 86–92 punktuose padarytų išvadų yra pagrįstos, nes iš Pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų visumos greičiau galima daryti išvadą, kad Eurokontrolės teikiama parama nacionalinėms valdžios institucijoms nelaikytina ekonomine veikla. Reikia pritarti Eurokontrolei, kad skundžiamo sprendimo 87 punkto motyvuose pateikiamas vienintelis argumentas, iš tikrųjų pagrindžiantis Pirmosios instancijos teismo išvadą. Čia Pirmosios instancijos teismas dėl Eurokontrolės veiklos, susijusios su pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms, kuri teikiama konsultacijų forma, pripažįsta, „kad iš tiesų kalbama apie paslaugų pasiūlą konsultacijų rinkoje, kurioje gali veikti ir šioje srityje besispecializuojančios privačios įmonės“. Tačiau lieka neaišku, kuo Pirmosios instancijos teismas grindžia šią savo išvadą, nes šiam teiginiui pagrįsti nepateikiama jokių įrodymų.
63. Toliau Pirmosios instancijos teismas sumenkina savo paties išvadą, skundžiamo sprendimo 89 punkte pripažindamas, kad „privačios įmonės šiuo metu neteikia nagrinėjamų paslaugų“. Kaip teisingai nurodo Eurokontrolė, atsižvelgiant į tai, kad šios organizacijos nacionalinėms valdžios institucijoms teikiamų konsultacijų pobūdis labai specifinis ir aukšto techninio lygio, nėra galimybės paprasčiausia remiantis bendrosiomis žiniomis nuspręsti, ar privačios įmonės taip pat galėtų teikti tokias paslaugas.
64. Be to, Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į aplinkybę, kad Eurokontrolė yra tarptautinė organizacija, finansuojama valstybių narių įnašais(30) ir kad pagalba nacionalinėms valdžios institucijoms teikiama siekiant bendrojo intereso tikslų. Viena vertus, Pirmosios instancijos teismas rėmėsi sprendimu Höfner ir Elser(31) ir, remdamasis Vokietijos federalinės darbo biržos tarpininkavimo paslaugų pavyzdžiu, pripažino, kad finansavimo įnašais aplinkybė nėra lemiama vertinant, ar veikla yra ekonominė. Tačiau, kita vertus, siekdamas parodyti, kad nėra lemiamas ir veiklos socialinis pobūdis, jis daro paralelę su organizacijomis, administruojančiomis socialinės apsaugos teisines sistemas(32). Be to, Pirmosios instancijos teismas vertindamas neatsižvelgė į pirma išvardytų požymių visumą(33). Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas tikrindamas taiko neįtraukimo metodą, kuris neleidžia daryti aiškios teigiamos išvados dėl to, ar ginčo dalyku esanti veikla laikytina ekonomine.
65. Skundžiamo sprendimo 86 punkte esančiai Pirmosios instancijos teismo išvadai, kad veikla, kuria teikiama pagalba nacionalinėms valdžios institucijoms, tik netiesiogiai susijusi su oro navigacijos saugumu, negalima pritarti. Pirmosios instancijos teismas tokį savo požiūrį grindė tuo, kad Eurokontrolės pagalba apima tik techninius reikalavimus įgyvendinant viešojo pirkimo procedūras, susijusias su ATM įrangos įsigijimu, ir todėl tik netiesiogiai per šias viešojo pirkimo procedūras daro poveikį oro navigacijos saugumui.
66. Tačiau tam reikia paprieštarauti, nes pagal Eurokontrolės konvencijos 1 straipsnio 1 dalies h punktą susitariančiosios šalys susitaria „skatinti bendrą sistemų ir oro navigacijos sistemų įsigijimą“. Toliau 2 straipsnio 2 dalies a punkte aiškiai patikslinama, kad organizacija „gali vienos ar kelių susitariančiųjų šalių prašymu ir remdamasi vienu ar daugiau jos ir susitariančiosios šalies sudarytų konkrečių susitarimų pagrindu padėti minėtoms susitariančiosioms šalims planuojant oro navigacijos sistemas ir paslaugas, rengiant jų specifikacijas ir jas kuriant“. Iš to galima daryti išvadą, kad Komisija teisingai tvirtino, jog Eurokontrolės teikiama pagalba nacionalinėms valdžios institucijoms viešųjų pirkimų srityje tikrai yra viena iš šios organizacijos institucinės veiklos rūšių, kuri didele dalimi prisideda siekiant nacionalinių oro navigacijos saugumo sistemų integracijos, suderinimo ir konvergencijos tikslų(34).
67. Kitaip nei teigė Pirmosios instancijos teismas, mano manymu, aplinkybė, kad Eurokontrolė savo veiklą vykdo tik nacionalinių valdžios institucijų prašymu, nėra lemiama, nes, pirma, įmanoma, kad kai kurios administracijos pačios geba parengti viešųjų pirkimų procedūras, atitinkančias Eurokontrolės techninius reikalavimus, ir joms nereikalinga Eurokontrolės pagalba. Antra, Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad lemiamas veiksnys negali būti tam tikros veiklos neprivalomas pobūdis, nes Eurokontrolė, kaip Teisingumo Teismas konstatavo sprendime SAT Fluggesellschaft prieš Eurokontrolę(35), vykdo ir tipiškas viešosios valdžios prerogatyvas, kaip antai valstybių narių prašymu vykdomą operatyvinę veiklą, susijusią su oro navigacijos kontrole.
68. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad skundžiamo sprendimo 86–93 punktuose esančiais motyvais pažeidžiama Bendrijos teisė. Tačiau aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo motyvai yra klaidingi, nepateisina jo panaikinimo, jei šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų(36). Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino, kad Eurokontrolės vykdoma veikla yra ekonominė ir todėl Eurokontrolė laikytina įmone, vis dėlto galiausiai pirmąjį ieškinio pagrindą atmetė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 94 punkte motyvuodamas nurodė, kad išvada dėl Eurokontrolės vertinimo kaip įmonės negali panaikinti ginčijamo sprendimo, nes ginčijamas sprendimas taip pat grindžiamas Komisijos išvada, kad net ir laikant Eurokontrolės veiklą ekonomine ji neprieštarauja EB 82 straipsniui.
69. Tokiomis aplinkybėmis reikia siūlyti Teisingumo Teismui atitinkamai pakeisti sprendimo motyvus.
ii) Ginčijamo sprendimo turinio iškraipymas
70. Apeliantė kaltina, kad skundžiamo sprendimo 15 ir 48 punktuose iškraipomas ginčijamo sprendimo turinys. Juose Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisija savo sprendimą grindė dviguba išvada, pirma, kad Eurokontrolė nėra įmonė, ir, antra, kad bet kuriuo atveju nagrinėjami veiksmai neprieštarauja EB 82 straipsniui. Apeliantės nuomone, Komisija netikrino, ar Eurokontrolės veiklos rūšys neprieštarauja EB 82 straipsniui, o atvirkščiai, apsiribojo tik nustatymu, ar nagrinėjamos veiklos rūšys galėtų būti kvalifikuojamos kaip ekonominė veikla.
71. Tam reikia paprieštarauti nurodant, kad iš skundžiamo sprendimo 28 ir 29 punktų aiškiai matyti, jog Komisija pripažino, pirma, kad ginčo dalyku esanti Eurokontrolės veikla buvo neekonominė, ir, antra, „kad šios veiklos rūšys, net jei būtų kvalifikuojamos kaip įmonės veikla, bet kuriuo atveju neprieštarauja 82 straipsniui“(37). Taigi akivaizdu, kad Komisija tikrai išdėstė savo nuomonę dėl klausimo, ar Eurokontrolės veikla neprieštarauja EB 82 straipsniui.
72. Todėl Pirmosios instancijos teismas neiškraipė ginčijamo sprendimo turinio. Vadinasi, šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
iii) Sprendimo motyvų prieštaringumas, nes nors pirmas ieškinio pagrindas pripažintas pagrįstu, ginčijamas sprendimas nebuvo panaikintas
73. Apeliantė tvirtina, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo turinio iškraipymą, skundžiamas sprendimas yra akivaizdžiai prieštaringas, nes sprendimas nebuvo panaikintas, nors pirmasis ieškinio pagrindas ir buvo pripažintas pagrįstu.
74. Kaip nurodo apeliantė savo apeliaciniame skunde, šis kaltinimas – tai „pasekmė, logiškai atsiradusi dėl Pirmosios instancijos teismo faktų iškraipymo(38)“. Kitais žodžiais tariant, nagrinėjamas apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas prielaida, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė faktines aplinkybes, skundžiamo sprendimo 15 ir 48 punktuose darydamas išvadą, kad Komisija ginčijamame sprendime bet kuriuo atveju pripažino, kad jokia Eurokontrolės veikla, taip pat susijusi su pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms, neprieštarauja EB 82 straipsniui.
75. Tačiau, kaip buvo išdėstyta, Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas savo sprendimo motyvus, apsiriboja vien ginčijamo sprendimo turinio perteikimu, taigi nėra pagrindo teigti, kad jis iškraipė faktines aplinkybės(39).
76. Vadinasi, šį apeliacinio skundo pagrindą taip pat reikia atmesti.
iv) Sprendimo motyvų prieštaringumas, nes Pirmosios instancijos teismas Komisijos vertinimą ginčijamame sprendime pakeitė savo vertinimu
77. Apeliantės manymu, sprendimo motyvams būdingas dar vienas prieštaravimas, nes, viena vertus, Pirmosios instancijos teismas jos reikalavimą dėl ginčijamo sprendimo pakeitimo iš dalies atmetė kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad Bendrijos teismas, vykdydamas teisėtumo priežiūrą, bet kuriuo atveju neturi teisės nurodyti Bendrijos institucijoms atlikti tam tikrų veiksmų arba veikti vietoje jų, tačiau, kita vertus, tikrindamas antrąjį ieškinio pagrindą, jis pats užėmė Komisijos vietą dėl galimų Eurokontrolės piktnaudžiavimo veiksmų, skundžiamo sprendimo 108 punkte darydamas bendrą ekonominę išvadą, kurios nėra ginčijamame sprendime.
78. Kaip teisingai nurodo Komisija, apeliantė savo pastabose nenurodo skundžiamo sprendimo 104 punkto, iš kurio aiškėja, kad Pirmosios instancijos teismas savo vertinimą pirmiausia grindė Komisijos išvadomis, pateiktomis ginčijamame sprendime („pirma, pažymėtina, kaip tai teisingai padarė Komisija“). Ten Komisija padarė išvadą, kad Eurokontrolės veikla, susijusi su pagalba nacionalinėms valdžios institucijoms, neprieštarauja EB 82 straipsniui.
79. Pirmosios instancijos teismas 106 ir 108 punktuose tik nurodė, kad, atsižvelgiant į 104 punkte esančias aplinkybes, kuriomis remdamasi Komisija padarė išvadą dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje nebuvimo, apeliantė turėjo pateikti detalią informaciją, įrodančią dominuojančios padėties rinkoje ir piktnaudžiavimo veiksmų buvimą. Taigi Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių savų argumentų.
80. Vadinasi, net jei skundžiamo sprendimo 105–108 punktuose esančių išvadų nėra ginčijamame sprendime, tai nepateisintų sprendimo panaikinimo, nes Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus ad abundantiam („antra, reikia nurodyti“) pateikia būtent dėl išvadų, kurios, be jokių abejonių, yra ginčijamame sprendime. Be to, Pirmosios instancijos teismas savo paskutine pastaba, esančia sprendimo 109 punkte, tik pakartoja 104 punkte išdėstytą savo vertinimo išvadą („taigi ieškovė neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kiek tai susiję su Eurokontrolės padaryto EB 82 straipsnio pažeidimo buvimu“). Tai rodo, kad ginčijamos 108 punkto išvados nėra pagrindiniai šio sprendimo motyvai. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, skundai dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, įtrauktų tik dėl išsamumo, turi būti atmesti, nes jie nėra pagrindas panaikinti sprendimą(40).
81. Taigi šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
v) Prieštaravimas nusistovėjusiai Bendrijos teismų praktikai dėl teisėtumo tikrinimo ribų
82. Toliau apeliantė nurodo Bendrijos teismų praktikos dėl teisėtumo tikrinimo ribų pažeidimą. Pirmiausia ji nurodo sprendimą Haladjian Frères prieš Komisiją(41), kuriame Pirmosios instancijos teismas pripažino: „kad teisminė Komisijos aktų, kuriuose yra sudėtingas ekonominis vertinimas, kaip ir tariamų EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimų atveju, kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių ir ar teisingai nustatytos faktinės aplinkybės, nebuvo padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų arba piktnaudžiauta įgaliojimais“.
83. Šį apeliacinio skundo pagrindą ji grindžia tuo, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 109 punkte neapsiribojo vien patikrinimu, ar Komisija nepadarė vertinimo klaidos, o atvirkščiai, užėmė Komisijos vietą, kad atliktų išsamų Eurokontrolės veiksmų tyrimą.
84. Reikia pripažinti, kad šiuo apeliacinio skundo pagrindu apeliantė tik pakartoja kaltinimus, kuriuos jau buvo nurodžiusi dėl Pirmosios instancijos teismo išvadų, esančių skundžiamo sprendimo 108 punkte, ir nepateikia jokių naujų argumentų. Nepaisant to, jog nėra pagrindo teigti, kad Pirmosios instancijos teismas peržengė teisėtumo tikrinimo ribas, nes visų pirma jis tik konstatavo, kad apeliantė turėjo pateikti detalią informaciją, įrodančią dominuojančios padėties rinkoje ir piktnaudžiavimo veiksmų buvimą, kad paneigtų Komisijos vertinimą(42), reikia dar kartą nurodyti, kad apeliantė kaltinimus pateikia ne dėl esminių sprendimą grindžiančių motyvų.
85. Taigi reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
vi) Vertinimo klaida dėl EB 82 straipsnio pažeidimo
86. Šiuo apeliacinio skundo pagrindu apeliantė priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad jis, patvirtindamas sprendimo galiojimą ir atmesdamas apeliantės kaltinimus dėl tariamai piktnaudžiaujamo Eurokontrolės veiksmų pobūdžio, padarė vertinimo klaidą.
87. Apeliantė iš esmės nurodo, kad kriterijai, kuriais paneigdamas Eurokontrolės piktnaudžiaujamą elgesį skundžiamo sprendimo 104 punkte rėmėsi Pirmosios instancijos teismas – galimybės daryti poveikį nacionalinių valdžios institucijų sprendimams nebuvimas ir Eurokontrolės veiklos, susijusios su pagalba, neprivalomas pobūdis, – nėra svarbūs. Pirma, EB 82 straipsniu nereikalaujama, kad piktnaudžiaujamas elgesys būtų sistemingas, ir, antra, sprendimų priėmimo galios nebuvimą kompensuoja faktinė įtaka, kurią ši organizacija daro dėl savo teikiamų paslaugų.
88. Atsižvelgiant į išsamias apeliantės pastabas dar kartą reikia priminti, kad apeliacinio proceso tikslas – patikrinti, kaip Pirmosios instancijos teismas pritaikė teisės aktus, tačiau jokiu būdu ne antrojoje instancijoje pakartoti pirmojoje instancijoje atliktą bylos nagrinėjimą. Todėl apeliantės argumentai negali būti vertinami iš naujo ir juos Teisingumo Teismas peržiūri tik tiek, kiek patikrina Pirmosios instancijos teismo pateiktą teisinį šių faktų ir jais remiantis padarytų teisinių išvadų įvertinimą(43).
89. Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad apeliantė iš dalies remiasi nepriimtinais argumentais, nes jos argumentai reikalauja iš naujo nustatyti faktines aplinkybes, o ne tik atlikti teisinį Pirmosios instancijos motyvų peržiūrėjimą, bet tai jau nėra Teisingumo Teismo, kaip apeliacinės instancijos, kompetencija. Taip yra, pavyzdžiui, dėl Pirmosios instancijos teismo išvados, pateiktos skundžiamo sprendimo 104 punkte, kad ieškovė neįrodė, jog Eurokontrolė konkrečiu atveju iš tikrųjų darė įtaką sprendimui skirti viešojo pirkimo sutartį konkurso dalyviui, ir kad ji tai darė būtent remdamasi kitais argumentais, o ne tinkamiausiu techniniu sprendimu už mažiausią kainą.
90. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, neaišku, kur atliekant šį vertinimą buvo padaryta vertinimo klaida. O ir savo požiūriui pagrįsti apeliantė nepateikia jokių argumentų. Atvirkščiai, reikėtų pritarti Komisijai, kad paprasčiausio konsultavimo negalima laikyti piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje, nes galiausiai teisę spręsti, ar pasinaudoti gautu patarimu, turi nacionalinės valdžios institucijos. Kaip teisingai konstatavo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 104 punkte, Eurokontrolės, kaip konsultantės, dalyvavimas nėra nei privalomas, nei sistemingas. Atvirkščiai, pagal konvencijos 2 straipsnio 2 dalies a punktą ji teikia pagalbą tik atitinkamoms valdžios institucijoms pateikus konkretų prašymą. Galiausiai tariamus piktnaudžiavimo veiksmus reikėtų priskirti nacionalinėms valdžios institucijoms, o ne Eurokontrolei.
91. Priešingai nei teigia apeliantė(44), 104 punkto argumentai neprieštarauja Pirmosios instancijos teismo išvadai, esančiai skundžiamo sprendimo 108 punkte:
„Konkrečiai kalbant, neatrodo, kad Eurokontrolė galėjo gauti kokį nors konkurencinį pranašumą, galėjusį dėl nacionalinėms valdžios institucijoms teikiamų konsultavimo paslaugų daryti poveikį tam tikrų įmonių naudai, joms pasirenkant ATM įrangos tiekėjus.“
92. 108 punkte esantis teiginys, kad Eurokontrolė turi galimybę daryti įtaką nacionalinės valdžios institucijų sprendimams dėl viešųjų pirkimų, susijusių su tiekėjo pasirinkimu, jokiu būdu neprieštarauja 104 punkte esančiam teiginiui, jog ieškovė neįrodė, kad Eurokontrolė konkrečiu atveju iš tikrųjų darė įtaką sprendimui skirti viešojo pirkimo sutartį konkurso dalyviui. Todėl šį argumentą reikia atmesti.
93. Galiausiai apeliantė priekaištauja dėl įrodymų – 1998 m. lapkričio 3 d. Komisijos laiško – iškraipymo. Čia ji nurodo į Pirmosios instancijos teismo argumentus, pateiktus skundžiamo sprendimo 110–112 punktuose.
94. Šiuo klausimu iš pradžių reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo vertinti šiuo laišku grindžiamų argumentų, nes jie buvo pateikti kartu su naujais ieškinio pagrindais, kuriuos Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepriimtinus(45).
95. Be to, Pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į apeliantės argumentus. Skundžiamo sprendimo 112 punkte, nepadarydamas teisės klaidos, jis konstatavo, jog aplinkybė, kad Komisija dėl tam tikros Eurokontrolės veiklos suformulavo keletą kritiškų pastabų, toli gražu neįrodo, kad Komisija pati buvo įsitikinusi dėl Eurokontrolės veiksmų neteisėtumo konkurencijos taisyklių atžvilgiu. Todėl negali būti kalbos apie įrodymų iškraipymą.
96. Vadinasi, šis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.
b) Dėl Eurokontrolės standartizavimo veiklos
97. Dėl teisės klaidų, susijusių su EB 82 straipsnio taikymu Eurokontrolės standartizavimo veiklai, apeliantė nurodo:
– ginčijamo sprendimo turinio iškraipymą,
– ekonominės veiklos apibrėžimo, neatitinkančio Bendrijos teismų praktikoje nustatytos sąvokos, pateikimą,
– Bendrijos teismų praktikos dėl socialinės apsaugos išmokų netinkamą aiškinimą ir taikymą,
– pareigos pateikti pakankamus motyvus nesilaikymą.
98. Komisija nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvais ir todėl prašo papildomai juos pakeisti.
i) Komisijos reikalavimas pakeisti Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus
99. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta(46), šį Komisijos „reikalavimą“ taip pat reikia suprasti tik kaip Komisijos raginimą Teisingumo Teismui pakeisti sprendimo motyvus, patenkinant jos interesus.
– Šalių argumentai
100. Komisija prašo pakeisti sprendimo motyvus atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo sprendimo 59 ir 60 punktuose Pirmosios instancijos teismas atskyrė standartų parengimą ar sukūrimą – Eurokontrolės agentūros, kaip vykdomojo organo, atliekamą darbą – nuo jų patvirtinimo Eurokontrolės taryboje. Komisija mano, kad toks atskyrimas yra dirbtinis. Kaip ir dėl veiklos, susijusios su pagalba nacionalinėms administracinės valdžios institucijoms, Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, ar pirma nurodyta veikla gali būti atskirta nuo viešosios valdžios funkcijų, taikė klaidingus ir sprendimui SAT Fluggesellschaft prieš Eurokontrolę prieštaraujančius kriterijus. Toliau Komisija nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino šios veiklos pobūdį.
101. Eurokontrolė taip pat priekaištauja dėl Pirmosios instancijos teismo daromo atskyrimo skundžiamame sprendime.
102. Tačiau apeliantė mano, kad šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas vadovavosi sprendimo SAT Fluggesellschaft principais.
– Vertinimas
103. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 59 ir 60 punktuose tokį atskyrimą grindė tuo, kad standartų tvirtinimas Eurokontrolės taryboje priskirtinas teisės aktų leidėjo kompetencijai. Iš tikrųjų Eurokontrolės tarybą sudaro kiekvienos valstybės narės civilinės aviacijos administracijos direktoriai, atitinkamų valstybių įgalioti patvirtinti techninius reikalavimus, kurie būtų privalomi visose šiose valstybėse narėse, – ši veikla yra tiesiogiai susijusi su jų vykdomomis viešosios valdžios prerogatyvomis. Taigi Eurokontrolės vaidmuo turi panašumų su ministerijos veikla, kuri nacionaliniu lygmeniu rengia teisės aktus – įstatymus arba nutarimus, kuriuos vėliau priima vyriausybė. Todėl, Pirmosios instancijos teismo nuomone, ši veikla patenka į Eurokontrolės įgyvendinamo viešojo uždavinio sritį.
104. Tačiau tai netaikytina veiklai, susijusiai su Eurokontrolės techninių standartų parengimu ar sukūrimu. Iš tikrųjų Komisijos nurodyti argumentai, siekiant įrodyti, kad Eurokontrolės standartizavimo veikla susijusi su šios organizacijos viešosios paslaugos uždaviniu(47), yra susiję tik su šių standartų priėmimu, bet ne jų kūrimu. Būtinybė patvirtinti standartus tarptautiniu lygmeniu nebūtinai reiškia, kad šiuos standartus kurianti organizacija vėliau turės juos ir patvirtinti. Tuo remdamasis Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad šią veiklą galima atskirti nuo jos oro erdvės valdymo ir oro navigacijos saugumo plėtojimo uždavinio.
105. Mano manymu, tokie argumentai rodo, kad kvalifikuojant faktus buvo padaryta teisės klaida.
106. Iš Eurokontrolės konvencijos 2 straipsnio 1 dalies f punkto aiškiai matyti, kad Eurokontrolės uždaviniai yra „parengti bendrus oro navigacijos valdymo sistemų ir paslaugų standartus, techninius reikalavimus ir praktikas, juos patvirtinti ir peržiūrėti“. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad konvencijoje, kitaip negu mano Pirmosios instancijos teismas, nėra atskiriamas standartų rengimas ar kūrimas nuo jų patvirtinimo. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismo daromo atskyrimo negalima pagrįsti šios nuostatos tekstu.
107. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas prieštarauja ir šios nuostatos dalykui bei tikslui, nes standartų ir techninių reikalavimų rengimas ir kūrimas yra esminė Eurokontrolės pagalbos priemonė, padedanti įgyvendinti konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje numatytą tikslą „siekti suderinimo ir integracijos įgyvendinant vientisą Europos oro navigacijos valdymo sistemą“(48).
108. Be to, neaišku, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas grindžia savo išvadą, kad Eurokontrolei valstybių narių patikėtą uždavinį rengti ir kurti standartus ir techninius reikalavimus galėtų atlikti ir kita organizacija ar įmonė. Pirmosios instancijos teismas turėjo patvirtinti, kad taip yra dabar. Tačiau Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 60 punkte tik konstatuoja, jog Komisija „neįrodė, kad nagrinėjamu atveju šias dvi veiklos rūšis turi būtinai vykdyti viena ir ta pati organizacija, o ne dvi atskiros organizacijos“.
109. Be to, Pirmosios instancijos teismas sumenkina savo paties išvadas, 61 punkte paneigdamas šios veiklos ekonominį pobūdį ir tokį paneigimą pagrįsdamas tuo, kad nebuvo įrodyta, jog egzistavo „techninio standartizavimo paslaugų rinka ATM įrangos sektoriuje“. Jis pats pripažįsta, kad šio sektoriaus techninio standartizavimo rinkos nėra todėl, kad vieninteliai tokių paslaugų pirkėjai galėjo būti valstybės, atstovaujamos už oro navigacijos kontrolės sritį atsakingų valdžios institucijų. Tačiau jos nusprendė pačios kurti šiuos standartus per Eurokontrolę bendradarbiaudamos tarptautiniu lygmeniu. Standartizavimo srityje Eurokontrolė tėra valstybių narių veiksmų derinimo forumas, kurį jos įsteigė siekdamos suderinti techninius savo ATM sistemų standartus.
110. Mano manymu, iš dalies prieštaringi Pirmosios instancijos teismo argumentai aiškiai rodo, kad bent jau nagrinėjamu atveju standartų ir techninių reikalavimų rengimas ir sukūrimas taip pat turėtų būti vertinamas kaip viešosios paslaugos uždavinio(49) vykdymas ir negali būti atskirtas nuo Eurokontrolės teisėkūros veiklos, kurią ji vykdo įgyvendindama viešosios valdžios prerogatyvas(50). Eurokontrolės agentūros sukurtus standartus tvirtina Eurokontrolės taryba ir jie tampa privalomi visoms valstybėms narėms. Todėl būdama tarptautinės teisės subjektas sui generis Eurokontrolė vykdo šiuos jai valstybių narių patikėtus įgaliojimus perduotų kompetencijų pagrindu(51). Valstybės narės, šią viešosios valdžios funkciją perduodamos tarptautinei organizacijai, kartu jai įgyvendinti sukuria tarptautines daugiašales sąlygas. Todėl palyginimas su privačiomis standartizavimo organizacijomis yra neteisingas. Jei valstybės narės būtų norėjusios leisti, kad privačios standartizavimo organizacijos dalyvautų kuriant standartus ir techninius reikalavimus oro navigacijos saugumo srityje, jos Eurokontrolės konvencijoje būtų turėjusios numatyti nukrypti leidžiančią nuostatą.
111. Kaip teisingai pripažino Pirmosios instancijos teismas, su standartų rengimu susijusi Eurokontrolės veikla negali būti laikoma ekonomine.
112. Tokiomis aplinkybėmis reikia siūlyti Teisingumo Teismui atitinkamai pakeisti sprendimo motyvus.
ii) Ginčijamo sprendimo turinio iškraipymas
113. Šiuo apeliacinio skundo pagrindu apeliantė(52) dar kartą priekaištauja dėl ginčijamo sprendimo turinio iškraipymo skundžiamo sprendimo 15 ir 48 punktuose. Ji nurodo, kad Komisija nenagrinėjo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje buvimo. Atvirkščiai, Pirmosios instancijos teismas tai pripažindamas užėmė Komisijos vietą ir todėl iškraipė Komisijos sprendimą.
114. Kaip jau buvo pripažinta(53), Komisija tikrai paneigė piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi buvimą. Todėl šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
iii) Ekonominės veiklos apibrėžimo, neatitinkančio Bendrijos teismų praktikoje nustatytos sąvokos, pateikimas
115. Apeliantės manymu, Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji neįrodžiusi techninio standartizavimo paslaugų rinkos egzistavimo, nėra svarbi vertinant klausimą, ar nagrinėjama veikla yra ekonominė arba bet kuriuo atveju netiksli. Kitaip nei mano Pirmosios instancijos teismas, Eurokontrolė neabejotinai teikia savo paslaugas, kurias sudaro techninių standartų kūrimas. Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad nagrinėjama veikla nėra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas atitinkamoje rinkoje, atsižvelgiant į teismų ir Komisijos praktiką nėra svarbi. Atvirkščiai, svarbu tai, ar nagrinėjama veikla gali būti vertinama kaip ekonominė.
116. Kaip jau buvo išdėstyta(54), įmonės sąvoka EB 82 straipsnio prasme yra savarankiška Bendrijos teisės sąvoka. Ji apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Ekonominės veiklos požymis – vykdomas prekių ar paslaugų teikimas rinkoje(55).
117. Kaip teisingai tvirtina Komisija, būtina ekonominės veiklos sąlyga apskritai yra rinkos kaip tam tikrų prekių arba paslaugų paklausos ir pasiūlos egzistavimas(56). Būtent tuo, o ne ginčijama „svarbia rinka“, kaip tai, atrodytų, supranta apeliantė, ir rėmėsi Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 61 ir 62 punktuose.
118. Tai darydamas Pirmosios instancijos teismas teisine prasme teisingai pripažino, jog nebuvo įrodyta, kad ATM įrangos sektoriuje egzistavo techninio standartizavimo paslaugų rinka. Pirmosios instancijos teismas patikrino šios srities pasiūlos ir paklausos buvimą ir, nesant konkrečių įrodymų, jį paneigė. Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai darė prielaidą, kad Eurokontrolės standartizavimo veikla nėra ekonominė.
119. Vadinasi, reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
iv) Bendrijos teismų praktikos dėl socialinės apsaugos išmokų netinkamas aiškinimas ir taikymas
120. Apeliantė priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad jis neteisingai atmetė jos argumentus dėl sprendimo FENIN prieš Komisiją principų perkėlimo nagrinėjamam atvejui.
121. Iš pradžių, kaip teisingai pažymėjo Komisija(57), reikia nurodyti, kad šio pagrindo turiniu iš esmės ginčijami Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl Eurokontrolės veiklos, susijusios su prototipų įsigijimu, neekonominio pobūdžio, o ne čia nagrinėjama šios organizacijos standartizavimo veikla. Šia prasme apeliantės argumentai yra klaidingi.
122. Likusi šio pagrindo dalis jau yra nepriimtina. Apeliantė remiasi Pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl sprendimo FENIN prieš Komisiją, pateiktomis visai kitomis aplinkybėmis, kad pateiktų kaltinimus, kurių ji nepateikė nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje. Per procesą pirmojoje instancijoje apeliantė neteigė, kad nebuvo patikrinta, ar paslauga teikiama pagal solidarumo principą.
123. Jei Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų, kad šis kaltinimas yra priimtinas, reikėtų atsižvelgti į toliau išdėstytus motyvus dėl jo pagrįstumo.
124. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė šią teismų praktiką, atrodytų, supranta taip, kad ją pagrindžiantys principai gali būti taikomi tik tokioms situacijoms, kai įstaigos vykdo išimtinai socialinio pobūdžio funkcijas(58).
125. Dėl aiškumo pirmiausia reikia nurodyti, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 65–69 punktuose, kuriais remiasi apeliantė, buvo nagrinėjamas klausimas, ar Eurokontrolės standartizavimo veikla laikytina ekonomine, ar neekonomine.
126. Kaip teigia Pirmosios instancijos teismas 61 punkte, nurodydamas minėtą Bendrijos teismų praktiką(59), ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kai konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos. Be to, Pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, kad Bendrijos teisės sąvoka „ekonominė veikla“ siejama su prekių ar paslaugų siūlymu, o ne jų įsigijimu. Atsižvelgdamas į tai, Pirmosios instancijos teismas taip pat primena sprendimą FENIN prieš Komisiją(60), kuriame jis atitinkamai pripažino, jog vien aplinkybė, kad organizacija įsigyja tam tikrą produktą, net jeigu ir dideliais kiekiais, kad jį panaudotų, pavyzdžiui, grynai socialinei veiklai, nėra pakankama, kad tokią organizaciją būtų galima laikyti įmone. Organizacijos, kaip pirkėjo, dalyvavimas rinkoje nėra pakankama sąlyga, kad šią veiklą būtų galima vertinti kaip ekonominę, nes trūksta esminio požymio – prekių ir paslaugų pasiūlos.
127. Apeliantė neabejoja šios teismų praktikos teisingumu. Vis dėlto sprendimą FENIN prieš Komisiją ji supranta ir aiškina per siaurai ir todėl klaidingai. Kaip jau buvo parodyta, Pirmosios instancijos teismas minėtame sprendime pirmiausia norėjo patikslinti, kad ekonomine veikla gali būti laikoma tik kokia veikla, kai siūlomos prekės ar paslaugos(61).
128. Taigi Pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė apeliantės argumentus.
129. Vadinasi, reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
v) Pareigos pateikti pakankamus motyvus nesilaikymas
130. Mano manymu, kaltinimas dėl pareigos pateikti pakankamus motyvus nesilaikymo nėra pakankamai konkretus, nes Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 59 ir paskesniuose, ypač 61 punkte, pateikė savo išvados, kad su standartų rengimu susijusi Eurokontrolės veikla negali būti laikoma ekonomine, motyvus.
131. Todėl šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
c) Dėl Eurokontrolės mokslo tyrimų ir vystymo veiklos
132. Dėl teisės klaidų, susijusių su EB 82 straipsnio taikymu Eurokontrolės mokslo tyrimų ir vystymo veiklai (ypač prototipams įsigyti ir intelektinės nuosavybės teisių režimui), apeliantė nurodo
– ginčijamo sprendimo iškraipymą,
– ekonominės veiklos apibrėžimo, neatitinkančio Bendrijos teismų praktikoje nustatytos sąvokos, pateikimą,
– apeliantės pateiktų įrodymų dėl Eurokontrolės intelektinės nuosavybės teisių valdymo režimo ekonominio pobūdžio iškraipymą.
i) Ginčijamo sprendimo iškraipymas
133. Apeliantė nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė teisinio ginčo aplinkybes, nes priskyrė ginčijamam Komisijos sprendimui tokį turinį, kurio jame nėra.
134. Konkrečiai kalbama apie išvadą, kad veikla, susijusi su prototipų įsigijimu ir intelektinės nuosavybės teisių valdymu, nėra ekonominė veikla. Apeliantė tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija neginčijo šios veiklos ekonominio pobūdžio, o atvirkščiai, apsiribojo tuo, kad paneigė tariamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje.
135. Tačiau, kaip teisingai nurodo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 74 punkte, užtenka tik perskaityti ginčijamą sprendimą, kad būtų galima konstatuoti, jog šis argumentas neturi jokio pagrindo. Komisija ginčijamo sprendimo 28 punkte aiškiai nurodė, kad skundžiama veikla, jos manymu, nėra ekonominė, be to, šį teiginį ji patvirtina to paties sprendimo 29 ir 30 punktuose.
136. Vadinasi, šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
ii) Dėl ekonominės veiklos apibrėžimo, neatitinkančio Bendrijos teismų praktikoje nustatytos sąvokos, pateikimo
137. Šiuo pagrindu apeliantė kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadas, kad Eurokontrolės veikla, susijusi su prototipų įsigijimu ir intelektinės nuosavybės teisių valdymu, yra neekonominė.
138. Visų pirma ji kritikuoja Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 76 punkto teiginius nurodydama, jog nesvarbu, kad prototipų kūrimą vykdo ne pati Eurokontrolė, o atitinkamo sektoriaus įmonės, nes šioje byloje nagrinėjama veikla yra šių prototipų įsigijimas.
139. Atrodo, kad apeliantės argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas paneigė veiklos, susijusios su prototipų įsigijimu, ekonominį pobūdį ne todėl, kad šiuos prototipus kuria tretieji asmenys, o kaip aiškiai matyti iš sprendimo 75 punkto, visų pirma todėl, kad prototipų įsigijimas neapima prekių ir paslaugų atitinkamoje rinkoje pasiūlos. Vadinasi, trūksta esminio požymio, leidžiančio veiklą vertinti kaip ekonominę.
140. Kaip įtikinamai šiuo klausimu paaiškino Eurokontrolė, ji šių prototipų nenaudoja nei kaip kitų prekybos produktų gamybos pagrindo, nei teikia sukurtus prototipus į rinką. Atvirkščiai, ji savo veikla, susijusia su prototipų įsigijimu, siekia sukurti bendrą Europos oro navigacijos valdymo sistemą(62). Mano manymu, tai patvirtina Pirmosios instancijos teismo nuomonę, kad Eurokontrolės veikla negali būti vertinama kaip ekonominė.
141. Toliau apeliantė priekaištauja, kad Pirmosios instancijos teismas teikia reikšmę neatlyginamumo kriterijui, nors Bendrijos teismų praktikoje šis kriterijus nelaikomas svarbiu. Ji mano, jog ta aplinkybė, kad Eurokontrolė nesiekia komercinio tikslo ir kuriant prototipus įgytas nuosavybės teises suteikia nemokamai, yra nesvarbi, nes neatlyginamumo kriterijus bet kuriuo atveju nėra reikšmingas.
142. Tam reikia paprieštarauti, nes Bendrijos teismų praktikoje vertinant veiklos ekonominį pobūdį neatlyginamumo kriterijus(63), taip pat ir galimas įmonės komercinio tikslo nebuvimas neabejotinai laikomi svarbiais. Nors vien komercinio tikslo nebuvimas nėra lemiamas kriterijus, jis laikomas įrodymu, galinčiu pagrįsti kitus pagrindus(64). Todėl šiuos apeliantės argumentus reikia atmesti.
143. Be to, ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas sprendimo 77 punkte padarė teisės klaidą:
„Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Eurokontrolės intelektinės nuosavybės teisių valdymą, jos turimos su mokslo tyrimais ir plėtros rezultatais susijusios intelektinės nuosavybės teisės nemokamai perduodamos suinteresuotosioms įmonėms. Nustatant, ar veikla yra ekonominė, neatlyginamumo kriterijus tėra vienas iš kelių kitų rodiklių, ir vien juo remiantis negalima teigti, kad veikla nėra ekonominė. Tačiau šioje pagrindinėje byloje tai, kad Eurokontrolės kuriant prototipus įgytos nuosavybės teisių licencijos yra suteikiamos nemokamai, papildo tą faktinę aplinkybę, kad ši veikla yra pagalbinė techninės plėtros skatinimo veikla, priskirtina Eurokontrolės viešosios paslaugos tikslui, kurio organizacija siekia nesivadovaudama savo interesu, neatskiriamu nuo nurodyto tikslo, – tai atmeta galimybę vertinti šią veiklą kaip ekonominę.“
144. Tai pagrįsdama apeliantė nurodo, jog tokia išvada grindžiama prielaida, kad techninės plėtros veikla negali būti ekonominė. Tačiau tai esą prieštarauja Bendrijos teismų praktikai, kuri neseniai pripažinto techninės plėtros uždavinio ekonominį pobūdį.
145. Čia reikia sutikti su apeliante, kad, remiantis Bendrijos teismų praktika(65), tam tikromis aplinkybėmis veikla, susijusi su naujų technologijų plėtra, iš tiesų taip pat gali būti ekonominė veikla. Tačiau ji, kaip teisingai nurodo Komisija, pirma, neatsižvelgia į tai, kad Pirmosios instancijos teismas kalbėjo ne apie „techninės plėtros veiklą“, o apie „techninę plėtrą skatinančią veiklą“. Antra, reikia paprieštarauti, nes tai nėra bendra taisyklė; geriausiu atveju tai vienas iš daugelio įrodymų, todėl visada konkrečiu atveju reikia patikrinti, ar, remiantis organizacijos vykdomos techninės plėtros skatinimu ir atsižvelgiant į kitus aspektus, kaip antai jokio komercinio tikslo nebuvimą arba veiklos pagalbinį pobūdį, galima logiškai daryti išvadą, kad tai ekonominė veikla. Tai ir patikrino Pirmosios instancijos teismas, nepadarydamas jokios teisės klaidos.
146. Todėl šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
iii) Apeliantės pateiktų įrodymų, susijusių su Eurokontrolės intelektinės nuosavybės teisių valdymo režimo ekonominiu pobūdžiu, iškraipymas
147. Šiame pagrinde apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad šis iškraipė per žodinę proceso dalį jos pateiktus įrodymus dėl Eurokontrolės gaunamo atlygio. Apeliantė tvirtina, kad ji norėjusi atkreipti dėmesį ne į atlyginamumą, o į Eurokontrolės veiklos įvairovę bei prieštaravimą, esantį tarp Eurokontrolės intelektinės nuosavybės teisių valdymo režimo ir jos vidaus dokumento, pavadinto „Intelektinės nuosavybės teisės ir pramoninė politika sistemoje ARTAS“, turinio.
148. Komisija tvirtina, kad šis dokumentas nebuvo pateiktas kartu su ieškiniu arba atsiliepimu į jį. Jos manymu, nors apeliantė ir rėmėsi šiuo argumentu per žodinę proceso Pirmosios instancijos teisme dalį, jis bet kuriuo atveju pateiktas pavėluotai ir todėl nepriimtinas.
149. Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo reikia pripažinti, kad apeliantė šiuo savo argumentu akivaizdžiai siekia pavėluotai ginčyti Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 79 punkte nustatytas faktines aplinkybes, tačiau nepakankamai detaliai nurodo, kur konkrečiai buvo iškreipti jos įrodymai. Atvirkščiai, reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į jos pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo Eurokontrolės vykdomą ARTAS sistemos intelektinės nuosavybės teisių valdymą ir teisingai pripažino, kad šios sistemos naudojimo licencija kainuoja vieną ekiu, o tai galima prilyginti suteikimui neatlyginamai.
150. Todėl reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
V – Tikrinimo išvada
151. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinį skundą reikia pripažinti nepagrįstu. Taigi jį visą reikia atmesti.
152. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus(66), siūlau pakeisti sprendimo motyvus.
VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų
153. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės, o ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
154. Remdamasis Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies trečiąją pastraipa, kuri pagal reglamento 118 straipsnį pagal analogiją taip pat taikoma apeliacinėse bylose, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad pirmojoje ir antrojoje pastraipose nenurodytos šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal šią nuostatą Eurokontrolė padengia savo, kaip į bylą įstojusios šalies, bylinėjimosi išlaidas.
VII – Išvada
155. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau priimti tokį sprendimą:
– atmesti visą apeliacinį skundą,
– į bylą įstojusios šalies išlaidos neatlyginamos,
– priteisti iš apeliantės likusią bylinėjimosi išlaidų dalį.