PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. rugsėjo 8 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Laikinieji darbuotojai – Neterminuota sutartis – Sprendimas atleisti iš tarnybos – Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunktis – Pareiga motyvuoti – Akivaizdi vertinimo klaida – Neribota jurisdikcija – Piniginė kompensacija“

Byloje T‑404/06 P

dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl 2006 m. spalio 26 d. Europos Bendrijų Tarnautojų teismo (didžioji kolegija) sprendimo Landgren prieš ETF (F‑1/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑123 ir II‑A‑1‑459) panaikinimo

Fondation européenne pour la formation (ETF), iš pradžių atstovaujamas advokatų G. Vandersanden, vėliau L. Levi,

apeliantas,

palaikomas

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Currall ir D. Martin

įstojusios į apeliacinį procesą šalies,

dalyvaujant kitai proceso šaliai

Pia Landgren, gyvenančiai Revigliasco (Italija), atstovaujamai advokato M.‑A. Lucas,

ieškovei pirmojoje instancijoje,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger (pranešėjas), teisėjai J. Azizi, A. W. H. Meij, M. Vilaras ir N. J. Forwood,

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą

1        Savo apeliaciniu skundu, pateiktu pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnį, apeliantas, Europos mokymo fondas (ETF), prašo panaikinti 2006 m. spalio 26 d. Tarnautojų teismo (didžioji kolegija) sprendimą byloje Landgren prieš ETF (F‑1/05, Rink. VT p. I‑A‑1-123 ir II‑A‑1‑459), kuriuo jis panaikino ETF sprendimą nutraukti neterminuotą P. Landgren laikinojo darbuotojo sutartį ir tarpiniame sprendime pasiūlė šalims susitarimu nustatyti teisingą piniginės kompensacijos dėl P. Landgren neteisėto atleidimo iš darbo dydį, arba, nepavykus susitarti, pateikti šiuo klausimu savo reikalavimus su apskaičiuotomis sumomis.

 Teisinis pagrindas

2        Pagal Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – Įdarbinimo sąlygos) 11 straipsnio pirmąją pastraipą Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 11–26 straipsnių nuostatos dėl pareigūnų teisių ir pareigų taikomos pagal analogiją.

3        Pagal Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrąją pastraipą:

„Apie bet kokį sprendimą, susijusį su konkrečiu asmeniu, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, tuojau pat raštu pranešama atitinkamam pareigūnui. Bet kokiame sprendime, kuris daro neigiamą poveikį pareigūnui, nurodomos tokį sprendimą pagrindžiančios priežastys.“

4        Be to, Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnyje numatyta:

„Be tarnybos nutrūkimo dėl mirties, laikinųjų darbuotojų tarnyba baigiasi:

<…>

c) jeigu darbo sutartis sudaryta neapibrėžtos trukmės laikotarpiui:

i) pasibaigus sutartyje apibrėžtam įspėjimo laikotarpiui; įspėjimo laikotarpis negali būti trumpesnis kaip vienas mėnuo už kiekvienus visus tarnybos metus, bet ne trumpesnis kaip trys mėnesiai ir ne ilgesnis kaip 10 mėnesių. Tačiau įspėjimo laikotarpis negali prasidėti motinystės ar laikinojo nedarbingumo atostogų metu, jeigu tokios laikinojo nedarbingumo atostogos trunka ne ilgiau kaip tris mėnesius. Be to, jo skaičiavimas laikinai sustabdomas šių atostogų metu, taikant pirmiau nustatytus terminus;

<…>“.

 Faktinės bylos aplinkybės ir procesas pirmojoje instancijoje

5        Faktinės bylos aplinkybės ir procesas pirmojoje instancijoje yra išdėstyti skundžiamo sprendimo 6‑32 punktuose, iš kurių aiški tokia informacija.

6        P. Landgren, gimusi 1947 m. birželio 21 d., 1995 m. sausio 3 d. buvo įdarbinta ETF kaip laikinoji C kategorijos darbuotoja iš pradžių terminuotam laikotarpiui, o nuo 2000 m. liepos 18 d. – neterminuotai.

7        1995 m. gegužės 10 d. jos bandomojo laikotarpio ataskaitoje nurodyta:

–        „Gebėjimas atlikti pareigas“ įvertintas „gerai“, „Supratingumas, gebėjimas prisitaikyti, vertinti“ įvertinti „nepakankamai“, nurodant, kad trūksta tikslumo, kruopštumo ir dėmesingumo;

–        „Darbo našumas“ įvertintas „gerai“, „Gebėjimas greitai atlikti darbą“ taip pat įvertintas „nepakankamai“, nurodant, kad kelis kartus darbas buvo atliktas pavėluotai, būtent parengiant personalo sutartis;

–        „Elgesys tarnyboje“ įvertintas „labai gerai“.

8        Pirmoje 1995–1997 m. vertinimo ataskaitoje, parengtoje 1997 m. gegužės 13 d., P. Landgren bendras įvertinimas vertinimo skalėje nuo 1 iki 6, nuo „puikiai“ iki „visiškai netinkamai“, yra „3“, kuris atitinka „patenkinamai“. Konkrečiau kalbant, „gerai“ ji buvo įvertinta „Sugebėjimų“ ir „Elgesio tarnyboje“ srityse ir „nepakankamai“ – „Produktyvumo“ srityje. Šiuo atžvilgiu buvo nurodytas atidumo ir sugebėjimo greitai atlikti užduotis trūkumas. Pažymint, kad iš esmės įvertinimas yra teigiamas, jai nurodyta elgtis kruopščiau ir būti „lojalesnei“.

9        Antrojoje 1997–1998 m. vertinimo ataskaitoje, parengtoje 1998 m. birželio 17 d., ji buvo įvertinta „2“, kuris atitinka „gerai“. Bendrame komentare vertintojas pažymėjo, kad P. Landgren darbas smarkiai pagerėjo, tačiau prie „Produktyvumo“ nurodė, kad dar reikia tobulėti.

10      Trečiojoje 1999–2000 m. vertinimo ataskaitoje, parengtoje 2000 m. sausio 17 d., dar kartą paskirtas bendras įvertinimo balas „2“, o įvertinimas visose srityse taip pat yra „gerai“. Vis dėlto P. Landgren buvo nurodyta geriau planuoti savo darbo laiką. Tačiau buvo pabrėžta, kad ji išmano ETF teisinį reglamentavimą ir jo veikimą.

11      Ketvirtojoje 2000‑2001 m. vertinimo ataskaitoje, parengtoje 2001 m. kovo 29 d., P. Landgren paskirtas bendras įvertinimo balas „3“. Nors aptariamoje ataskaitoje pabrėžtas P. Landgren gebėjimas bendrauti, jos taktas, mandagumas, išsamios žinios apie ETF, jos lankstumas ir lojalumas vadovams, ataskaitoje nurodyta informacinių technologijų išmanymo stoka, „Analizės ir vertinimo“ srityje jai nurodyta nedaryti pernelyg skubotų išvadų, ypač, kai ji nežino visos bylos medžiagos, nors pripažįstama, kad ji pateikia gerų pasiūlymų. Galiausiai jai pasiūlyta lankyti susirinkimų protokolavimo kursus.

12      Nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. P. Landgren buvo įdarbinta ETF administracijoje, kurioje ji atliko sekretorės ir administratorės padėjėjos pareigas, konkrečiai atsakingos už administracijos narių komandiruotes ir atostogas.

13      2002 m. liepos 9 d. ETF direktorės pavaduotojas H. parengė tarpinę ataskaitą, kurioje jis padarė išvadą, kad P. Landgren nepakankamai atitinka jos pareigoms keliamus reikalavimus. Ši išvada pagrįsta trūkumais, nustatytais rengiant komandiruotes ir darbotvarkes dėl organizuotumo ir nuoseklumo stokos, ribotų sugebėjimų naudoti informacines sistemas ir nepakankamų žinių apie ETF užduotis ir struktūrą. Vis dėlto šioje ataskaitoje pabrėžiamas P. Landgren tinkamas elgesys ir pastangos įgyvendinant šias įvairias užduotis.

14      2002 m. pabaigoje du direktorės pavaduotojai H. ir P., veikdami kaip vertintojai, parengė P. Landgren 2002 m. vertinimo ataskaitos projektą pagal naują darbo našumo vertinimo sistemą, kuri įsigaliojo tų pačių metų sausio mėnesį.

15      H. patvirtino savo 2002 m. liepos 9 d. vertinimą ir nurodė patikimumo trūkumą bei didelius trūkumus beveik visais vykdomų funkcijų aspektais, nors pabrėžė P. Landgren pastangas vykdant užduotis. Jis patvirtino, kad prarado pasitikėjimą jos darbų kokybe, ir padarė išvadą, kad ieškovė negali daugiau vykdyti savo pareigų.

16      P. manė, kad daugeliu atvejų P. Landgren savo konkrečias užduotis atliko patenkinamai, o kai kurias iš jų gerai. Vis dėlto bendrame vertinime jis nurodė, kad darbai atliekami pavėluotai, daromos klaidos dėl atidumo stokos, o tą iš dalies, jo manymu, paaiškina per didelis darbų krūvis.

17      P. Landgren šios vertinimo ataskaitos komentaruose, ginčydama kai kurią H. kritiką arba pasiteisindama, pripažino, kad jos užimamos pareigos buvo jai per sudėtingos. Ji taip pat atkreipė administracijos dėmesį į tai, kad šie trūkumai gali būti paaiškinami dėl jos sveikatos būklės atsiradusiu laikinu atminties pablogėjimu bei neigiamomis galimo darbo praradimo pasekmėmis, atsižvelgiant į jos finansinę bei šeiminę padėtį ir amžių. Ji pageidavo, kad būtų apsvarstyta galimybė priskirti jai kitas, paprastesnes, funkcijas toje pačioje administracijoje arba kituose padaliniuose.

18      Ši vertinimo ataskaita nebuvo galutinai priimta ir nebuvo įtraukta į ieškovės asmens bylą.

19      2003 m. vasario 1 d. P. Landgren buvo perkelta neterminuotam laikotarpiui į ETF „Rytų Europos ir centrinės Azijos“ departamentą (toliau – RECA) ne visos darbo dienos darbui į departamento direktorės S., departamento direktorės pavaduotojos T. sekretorės ir ETF koordinatorės pareigas. Prašymas dėl ne visos dienos darbo, kuriam pritarė direktorė, turėjo apimti laikotarpį nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ir buvo pagrįstas darbuotojo, sulaukusio 55 metų, pasirengimu išeiti į pensiją.

20      2003 m. P. Landgren vertinimo ataskaitoje, parengtoje 2004 m. kovo 18 d., yra tokia pastraipa:

„Pia įgyvendino pagrindinius jai 2003 m. nustatytus tikslus. Atitinkamų pagrindinių kriterijų vertinimas parodo, kad ji per nustatytus terminus realiai ir veiksmingai įvykdė savo užduotis.

Pia parodė gebėjimą susikoncentruoti atliekant savo darbą, netgi jei tuo pačiu metu reikėjo spręsti kelis klausimus. Ji įdėjo daug pastangų, kad pagerintų savo atmintį.

Pia pagerino savo žinias informacinių technologijų srityje.

Pia su bendradarbiais ir kolegomis darbe palaiko draugiškus ir pagarbius santykius.“

21      Pastarąją ataskaitą parengė T., kuri laikinai ėjo departamento direktorės pareigas, kai S. nebuvo dėl nedarbingumo atostogų nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. kovo mėn., ir ją pasirašė direktorius R. Nors S. nepasirašė ataskaitos, vis dėlto ataskaitoje šalia T. ji nurodyta kaip „ataskaitą parengusi pareigūnė“. Nustatyta, kad departamento direktorė nepritarė T. vertinimui ir apie ieškovės darbą turėjo blogesnę nuomonę.

22      Vėliau P. Landgren manė, kad būtina per susitikimą su S. prašyti suteikti galimybę dirbti ne visą darbo dieną. Per šį susitikimą, kuris įvyko 2004 m. gegužės 10 d., departamento direktorė informavo P. Landgren, kad ji aptars šį prašymą su direktoriumi R.

23      2004 m. gegužės 17 d. P. Landgren susitiko su R., kuris jai pasiūlė pasirinkti, ar „išeiti į pensiją anksčiau“, ar būti atleistai darbo. R. taip pat nurodė, kad atleidimo iš darbo atveju ieškovė gautų bedarbio pašalpą pagal Įdarbinimo sąlygų 28 a straipsnį, kol sulauks minimalaus pensinio amžiaus, tai yra 60 metų.

24      2004 m. birželio 15 d. P. Landgren dar kartą susitiko su R., šį kartą dalyvaujant ETF paskirtam tarpininkui. Per šį susitikimą R. ieškovei paaiškino, kad ji yra „malonus žmogus, tačiau neproduktyvi sekretorė“ ir kad dėl šios priežasties jis prašo jos atsistatydinti.

25      Per trečią susitikimą 2004 m. birželio 25 d., dalyvaujant kitiems ETF atsakingiems asmenims, R. perdavė P. Landgren raštą dėl laikinojo darbuotojo sutarties nutraukimo (toliau – sprendimas atleisti iš tarnybos) nuo 2005 m. sausio 1 dienos.

26      Sprendimas išdėstytas taip:

„Gerbiamoji Pia,

Pagal Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnį ir Jūsų darbo sutarties bei jos pakeitimų sąlygas turiu jums pranešti, kad Jūsų laikinojo ETF darbuotojo sutartis nutraukiama. Kadangi Jūsų sutarties pakeitime numatytas šešių mėnesių įspėjimo laikotarpis, paskutinė Jūsų darbo diena bus 2004 m. gruodžio 31 diena.

Labai dėkoju už Jūsų indėlį ETF ir linkiu Jums sėkmės tolesnėje karjeroje.“

27      Po šio sprendimo P. Landgren nuo 2004 m. liepos 1 d. buvo paskirta į „Administracijos ir aptarnavimo“ padalinį. Jos prašymu jai buvo leista nuo šios dienos vėl dirbti visą darbo dieną.

28       P. Landgren, kuri 2004 m. spalio mėn. buvo operuota, tris mėnesius buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, per kuriuos jai skirtas įspėjimas buvo sustabdytas.

29      2004 m. rugsėjo 27 d. P. Landgren pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl sprendimo atleisti ją iš darbo.

30      2005 m. sausio 19 d. sprendimu Tarnyba, įgaliota sudaryti tarnybos sutartis (toliau – TĮSTS), atmetė šį skundą tvirtindama, kad atleidimas iš darbo buvo pagrįstas nepatenkinamu ir nepakankamu P. Landgren darbu ir kad TĮSTS nesinaudojo aiškiai klaidingai plačia diskrecija, kurią ji turi vertindama tarnybos interesą. Priešingai, vykdydama rūpinimosi pareigą ji atsižvelgė į ieškovės interesą nustatydama atleidimo iš darbo dieną.

31      Šiomis aplinkybėmis P. Landgren 2005 m. balandžio 28 d. pareiškė ieškinį dėl, pirma, sprendimo atleisti iš darbo panaikinimo, antra, dėl turtinės ir neturtinės žalos, kuri buvo padaryta šiuo sprendimu, atlyginimo.

32      Iš pradžių pirmojoje instancijoje pareikštas ieškinys buvo įregistruotas Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje bylos numeriu T‑180/05. 2005 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi pagal 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimo 2004/752/EB Euratom, įsteigiančio Europos Sąjungos tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7), 3 straipsnio 3 dalį nagrinėjama byla buvo perduota šiam teismui. Ieškinys Tarnautojų teismo kanceliarijoje buvo įregistruotas bylos numeriu F‑1/05. 

33      Tarnautojų teismas skundžiamu sprendimu, kuris yra tarpinis, panaikino ETF sprendimą atleisti iš darbo ir pasiūlė šalims susitarimu nustatyti teisingą piniginės kompensacijos dėl neteisėto P. Landgren atleidimo iš darbo dydį, arba, nepavykus susitarti, per tris mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo pateikti teismui savo reikalavimus šiuo klausimu su apskaičiuotomis sumomis.

34      Kadangi šalys Tarnautojų teismui pranešė, kad joms nepavyko susitarti dėl piniginės kompensacijos dydžio, ir kadangi ETF vis dėlto nurodė, kad jis sutinka sumokėti P. Landgren 39 265,10 eurų žalos atlyginimą, Tarnautojų teismas 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi laikinai, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje, nustatė 39 000 eurų piniginės kompensacijos dydį.

35      2007 m. gegužės 22 d. nutartimi Tarnautojų teismo pirmininkas, remdamasis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento, kuris mutatis mutandis taikomas Tarnautojų teismui pagal Sprendimo 2004/752 3 straipsnio 4 dalį, 77 straipsnio b punktu ir 78 straipsniu, sustabdė bylos F‑1/05 nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje. Tarnautojų teismo pirmininkas iš tiesų nurodė, kad galutinis sprendimas byloje gali priklausyti nuo to, ar P. Landgren yra visiškai ir nuolat nedarbinga. Dėl šio klausimo reikėtų imtis tyrimo priemonių, kaip antai paskirti medicinos ekspertus, o tai, atsižvelgiant į tokios procedūros kaštus, neatitiktų gero teisingumo vykdymo, kol nėra išnagrinėtas apeliacinis skundas dėl tarpinio sprendimo.

 Dėl skundžiamo sprendimo

36      Pirmiausia Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 60‑79 punktuose išnagrinėjo ETF argumentą, susijusį su tuo, kad nėra jokio teisinio pagrindo, nustatančio pareigą motyvuoti sprendimą atleisti iš darbo.

37      Šiuo klausimu Tarnautojų teismas pirmiausia priminė, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką (1981 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, Rink. p. 2861, 22 punktas; 1991 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pérez-Mínguez Casariego prieš Komisiją, T‑1/90, Rink. p. II‑143, 73 punktas; 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Picciolo ir Caló prieš Regionų komitetą, T‑178/95 ir T‑179/95, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑155, 33 punktas; 2001 m. liepos 20 d. Sprendimo Brumter prieš Komisiją, T‑351/99, Rink.VT p. I‑A‑165 ir II‑757, 28 punktas; 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, Rink. VT p. I‑A‑65 ir 267, 37 punktas; 2004 m. liepos 6 d. Sprendimo Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑903, 105 punktas ir 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus, T‑171/05, Rink. p. II‑0000, 36 punktas), pareiga motyvuoti yra esminis Bendrijos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų, ir kad šis EB 253 straipsnyje įtvirtintas principas, kuris pakartotas Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrojoje pastraipoje, yra pareigūnų teisių ir pareigų, į kurias daro nuorodą Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnis, dalis.

38      Tarnautojų teismas pažymėjo, kad vis dėlto 1977 m. spalio 18 d. Sprendime Schertzer prieš Parlamentą (25/68, Rink. p. 1729, 38‑40 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, jog neterminuotos darbo sutarties atveju laikinojo darbuotojo darbo sutartis pasibaigia, kai baigiasi sutartyje apibrėžtas įspėjimo laikotarpis pagal Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio 2 dalį. Jis patikslino, kad Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog šios sutarties vienašalis nutraukimas, aiškiai numatytas šioje nuostatoje, kurio atžvilgiu kompetentinga institucija turi didelę diskreciją ir apie kurį darbuotojas žino nuo jo įdarbinimo momento, yra pagrįstas darbo sutarties nuostatomis ir todėl neturi būti motyvuotas. Teismas pabrėžė, kad, Teisingumo Teismo nuomone, būtent šiuo klausimu laikinojo darbuotojo situacija iš esmės skiriasi nuo pareigūno situacijos ir jam pagal analogiją netaikomas Tarnybos nuostatų 25 straipsnis, nepaisant bendros Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnio nuorodos į Tarnybos nuostatų 11–26 straipsnius. Tarnautojų teismas nurodė, kad šį aiškinimą patvirtino nusistovėjusi teismų praktika (1992 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo V. prieš Parlamentą, C‑18/91 P, Rink. p. I‑3997, 39 punktas; 1992 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą, T‑45/90, Rink. p. II‑33, 90 punktas; 1994 m. kovo 17 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑51/91, Rink. VT p. I‑A‑103 ir II‑341, 27 punktas; 1994 m. kovo 17 d. Sprendimo Smets prieš Komisiją, T‑52/91, Rink. VT p. I‑A‑107 ir II‑353, 24 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑70/00, Rink. VT p. I‑A‑247 ir II‑1231, 55 punktas; 2004 m. liepos 7 d. Sprendimo Schmitt prieš AER, T‑175/03, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑939, 57 ir 58 punktai; 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Kazantzoglou prieš AER, T‑471/04, Rink. VT p. I –A‑2‑35, 43 ir 44 punktai ir 2006 m. birželio 6 d. Sprendimas Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, Rink. VT p. I‑A‑2‑129 ir II‑A‑2‑609).

39      Vis dėlto, atsižvelgiant į teisės pokyčius darbuotojo apsaugos nuo atleidimo iš darbo srityje ir piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, taip pat į Bendrijos teismų praktiką, susijusią su reikalavimu formaliai motyvuoti neigiamą poveikį galinčius turėti aktus, Tarnautojų teismas pripažino, kad reikia išnagrinėti, ar vienašalis laikinojo darbuotojo neterminuotos sutarties nutraukimas galėjo būti nemotyvuotas.

40      Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis, įgyvendinamas 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368), numato, jog neterminuotos sutartys yra „bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma“, užtikrinanti darbo stabilumą, ir į tai kad Teisingumo Teismas pabrėžė, jog darbo stabilumas yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas (2005 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mangold, C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 64 punktas; taip pat žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 62 punktą), Tarnautojų teismas nusprendė, kad jeigu darbdaviui būtų leidžiama nutraukti neterminuotus darbo santykius nenurodant motyvų, laikantis vienintelio įspėjimo termino reikalavimo, būtų pažeistas pats neterminuotų darbo sutarčių, užtikrinančių tam tikrą darbo saugumą, pobūdis ir būtų panaikintas skirtumas tarp šios kategorijos sutarčių ir terminuotų darbo sutarčių.

41      Antra, Tarnautojų teismas atkreipė dėmesį į 1982 m. birželio 22 d. Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvencijos Nr. 158 dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva 4 straipsnį, pagal kurį „darbo santykiai su darbuotoju nenutraukiami, jeigu nėra tokiam nutraukimui pagrįstos priežasties, susijusios su darbuotojo sugebėjimais ar elgesiu arba su įmonės, įstaigos ar tarnybos veiklos reikalavimais“, taip pat į peržiūrėtos 1961 m. spalio 18 d. Europos socialinės chartijos 24 straipsnio a punktą, kuris užtikrina „darbuotoj(ams) <...> teisę, kad jų darbo sutartis nebūtų nutraukta be svarbių priežasčių, nesusijusių su jų sugebėjimais ar elgesiu arba pagrįstų įmonės, įstaigos ar tarnybos veiklos reikalavimais“, bei į 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 30 straipsnį, pagal kurį „kiekvienas darbuotojas turi teisę į apsaugą pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju“. Šios chartijos 41 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka bendrai prie teisės į gerą administravimą numato „administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus“.

42      Šia prasme Tarnautojų teismas pažymėjo, kad pagrindinis nagrinėjamos chartijos tikslas, kad būtų dar kartą įtvirtinamos „pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos Sąjungos sutarties ir Bendrijos sutarčių, <...> (EŽTK), Bendrijos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir <...> Teisingumo Teismo bei Europos žmogaus teisių teismo praktikos“ (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑540/03, Rink. p. I‑5769, 38 punktą).

43      Be to, Tarnautojų teismas nusprendė, kad Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Bendrijų Komisija, iškilmingai paskelbdami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, siekė jai pripažinti ypatingą svarbą, į kurią reikia atsižvelgti šioje byloje aiškinant Tarnybos nuostatų ir Įdarbinimo sąlygų nuostatas.

44      Manydamas, kad joks privalomas reikalavimas neleidžia laikiniesiems darbuotojams nesuteikti pagal Įdarbinimo sąlygas apsaugos nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo, ypač jei jie įdarbinti pagal neterminuotą darbo sutartį arba yra sudarę terminuotą sutartį, atleidžiami iš darbo dar jai nepasibaigus, Tarnautojų teismas padarė išvadą, kad siekiant užtikrinti pakankamą apsaugą šia prasme, reikia leisti, pirma, suinteresuotiesiems asmenims įsitikinti, ar buvo atsižvelgta į jų teisėtus interesus, arba į tai, ar jie nebuvo pažeisti, ir įvertinti galimybę kreiptis į teismą, antra, pastarajam vykdyti priežiūrą, o tai reiškia, kad pripažįstama, jog kompetentinga institucija turi pareigą motyvuoti.

45      Galiausiai Tarnautojų teismas pripažino, kad tokios kompetentingai institucijai tenkančios pareigos motyvuoti pripažinimas nereiškia, kad ši neturi plačios diskrecijos atleidimo iš darbo klausimu, ir todėl Bendrijos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos ar piktnaudžiavimo įgaliojimais (1999 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carrasco Benítez prieš EMEA, T‑79/98, Rink. VT p. I‑A‑29 ir II‑127, 55 punktas, 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Dejaiffe prieš VRDT, T‑223/99, Rink. VT p. I‑A‑277 ir II‑1267, 53 punktas ir 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑7/01, Rink. VT p. I‑A‑37 ir II‑239, 50 ir 51 punktai), ir kad Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnis neprieštarauja ankstesniems teiginiams, nes šio straipsnio c punkto i papunktyje numatytas tik įspėjimas ir jo trukmė, bet nereglamentuojamas klausimas dėl atleidimo iš darbo pagrindimo.

46      Antra, Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 77‑78 punktuose išnagrinėjo, ar nagrinėjamu atveju ši pareiga motyvuoti buvo įvykdyta. Pabrėžęs, kad nors darbuotojo, įdarbinto pagal neterminuotą darbo sutartį, atleidimo atveju ypatingai svarbu, kad pagal bendrąją taisyklę tokį atleidimą pagrindžiantys motyvai būtų aiškiai išdėstyti raštu, pageidautina pačiame atitinkamo sprendimo tekste, Tarnautojų teismas vis dėlto nusprendė, kad pareiga nurodyti atleidimo iš darbo motyvus gali būti laikoma įvykdyta, jeigu suinteresuotasis asmuo buvo tinkamai informuotas apie motyvus per susitikimus su jo vadovais ir jeigu TĮSTS sprendimas buvo priimtas netrukus po šių susitikimų. Be to, prireikus, TĮSTS gali papildyti šiuos motyvus atsakydama į suinteresuotojo asmens skundą.

47      Nagrinėjamu atveju Tarnautojų teismas nurodė, kad P. Landgren per 2004 m. birželio 15 d. ir 25 d. susitikimus su R. buvo informuota apie priežastis, susijusias su jos nekompetentingumu, dėl kurių buvo numatyta nutraukti jos laikinojo darbuotojo sutartį, ir kad TĮSTS, atsakydama į ieškovės skundą, pateikė papildomus paaiškinimus. Tai leido P. Landgren įvertinti sprendimo atleisti iš darbo pagrįstumą ir suteikė jai galimybę pateikti ieškinį Tarnautojų teismui, todėl kaltinimas, susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, turi būti atmestas.

48      Trečia, Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 82‑95 punktuose išnagrinėjo, ar motyvai, kuriais pateisintas sprendimas atleisti iš tarnybos, yra pagrįsti.

49      Šiuo klausimu Tarnautojų teismas pirmiausia pripažino, kad pagrįsdamas atleidimą iš darbo ETF tik nurodė „bendrą“ P. Landgren nekompetentingumą, kurį patvirtino kelios neigiamos vertinimo ataskaitos ar kritika jos darbo atžvilgiu.

50      Po to Tarnautojų teismas nurodė, kad nors P. Landgren per visą jos karjerą buvo dažnai priekaištaujama dėl tam tikrų trūkumų, kaip antai dėmesio, tikslumo ir gebėjimo greitai vykdyti pareigas stokos, iš įvairių bandomojo laikotarpio ar vertinimo ataskaitų matyti, kad ieškovės nuopelnų vertinimas, priešingai nei tvirtina ETF, iš esmės buvo patenkinamas ar net geras (1997‑2000 m. laikotarpiu ir 2003 metais).

51      Be to, teismas pabrėžė, kad labai neigiamus vertinimus pateikė du asmenys, konkrečiai direktorės pavaduotojas H., kurios sekretore P. Landgren buvo nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2003 m. sausio mėn., ir departamento direktorė S., kurios sekretore P. Landgren buvo nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2004 m. birželio 30 dienos.

52      Vis dėlto Tarnautojų teismas, pirma, nusprendė, kad kalbant apie 2002 m. vertinimo ataskaitos projektą, šis dokumentas nebuvo galutinai priimtas, o kito direktorės pavaduotojo, P., kurio sekretore P. Landgren taip pat dirbo tuo pačiu laikotarpiu, vertinimas nebuvo toks griežtas, jis suinteresuotosios darbą vertino patenkinamai arba gerai, nors ir pripažino kai kuriuos jos darbo trūkumus, iš dalies pateisinamus pernelyg dideliu darbo krūviu.

53      Kita vertus, Tarnautojų teismas nusprendė, kad 2003 m. vertinimo ataskaita, 2004 m. kovo 18 d. parengta T., kuriai ieškovė taip pat dirbo, ir kurią 2004 m. kovo 31 d. patvirtino R., t. y. apytiksliai prieš du mėnesius iki susitikimų, per kuriuos jis pranešė P. Landgren apie ketinimą nutraukti jos darbo sutartį, buvo jai ypač palanki. Teismas pabrėžė, kad pagal šią ataskaitą P. Landgren „<...> įgyvendino pagrindinius jai 2003 m. iškeltus tikslus <...>, per nustatytus terminus sugebėjo realiai ir veiksmingai įvykdyti savo užduotis <…>, parodė gebėjimą susikoncentruoti atliekant savo darbą, netgi jei tuo pačiu metu reikėjo spręsti kelis klausimus <...>, įdėjo daug pastangų, kad pagerintų savo atmintį <...>, pagerino savo žinias informacinių technologijų srityje, <...> su bendradarbiais ir kolegomis darbe palaiko draugiškus ir pagarbius santykius“.

54      Be to. Tarnautojų teismas pripažino, kad iš bylos medžiagos nematyti, kad P. Landgren profesiniai sugebėjimai būtų labai pablogėję nuo jos paskutinės, 2004 m. kovo mėn. T. parengtos vertinimo ataskaitos, sveikinančios ją veiksmingai ir laikantis terminų atlikus užduotis, iki sprendimo atleisti iš darbo, priimto praėjus mažiau nei trims mėnesiams.

55      Todėl Tarnautojų teismas nusprendė, kad sprendime atleisti iš darbo padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir jis turi būti panaikintas.

56      Ketvirta ir galiausiai, konstatuodamas, kad P. Landgren nurodė, jog jos sveikatos būklė smarkiai pablogėjo ir kad ji fiziškai nepajėgi vėl dirbti ETF, Tarnautojų teismas nusprendė, kad siekiant užtikrinti sprendimo dėl panaikinimo veiksmingumą, vadovaujantis jos interesais reikia pasinaudoti jam suteikta neribota jurisdikcija piniginio pobūdžio ginčuose ir paraginti ETF rasti tinkamą sprendimą, kuris adekvačiai apsaugotų P. Landgren teises (šiuo klausimu žr. 1993 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Albani ir kt., C‑242/90 P, Rink. p. I‑3839, 13 punktą ir 2004 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, Rink. VT p. I‑A‑109 ir II‑483, 89 punktą).

57      Taigi teismas pirmiausia šalims pasiūlė bendru susitarimu nustatyti teisingą piniginės kompensacijos dėl neteisėto P. Landgren atleidimo iš darbo dydį ir po to jam nurodyti nustatytą sumą arba, nepavykus susitarti, per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo paskelbimo teismui pateikti savo reikalavimus šiuo klausimu su apskaičiuotomis sumomis.

 Dėl apeliacinio skundo

I –  Procesas

58      2006 m. gruodžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu skundu ETF pradėjo šį apeliacinį procesą.

59      2007 m. kovo 26 d. Komisija paprašė leisti įstoti į bylą. 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi Apeliacinių skundų kolegijos pirmininkas leido Komisijai įstoti į bylą palaikyti ETF reikalavimus.

60      P. Landgren savo atsiliepimą pateikė 2007 m. balandžio 16 dieną.

61      2007 m. birželio 4 d. laišku ETF, remdamasis nenugalimos jėgos atveju, paprašė leisti pateikti dubliką, nors terminas tokiam prašymui pateikti pasibaigė 2007 m. gegužės 10 dieną. 2007 m. birželio 12 d. sprendimu Apeliacinių skundų kolegijos pirmininkas atmetė šį prašymą.

62      2007 m. birželio 6 d. Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus. P. Landgren ir ETF savo pastabas dėl šių paaiškinimų pateikė atitinkamai 2007 m. liepos 19 d. ir rugpjūčio 28 dieną.

63      Pagal teisėjo pranešėjo pranešimą Pirmosios instancijos teismas (apeliacinių skundų kolegija) nustatė, kad nė viena šalis nepateikė prašymo surengti žodinį nagrinėjimą per mėnesį po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, ir nusprendė pagal Procedūros reglamento 146 straipsnį priimti sprendimą be žodinės proceso dalies.

II –  Šalių reikalavimai

64      ETF Pirmosios instancijos teismo prašo :

–        panaikinti skundžiamą sprendimą ir, pirma, pripažinti, kad pirmojoje instancijoje ginčijamas sprendimas atleisti iš tarnybos galioja, antra, pripažinti, kad nėra teisinio pagrindo atlyginti žalą P. Landgren,

–        priteisti iš P. Landgren bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas Tarnautojų teisme.

65      P. Landgren Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, patenkinti jos reikalavimus, pateiktus pirmojoje instancijoje,

–        priteisti iš ETF bylinėjimosi išlaidas.

66      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        pagrindinis reikalavimas − pripažinti ieškinį pirmojoje instancijoje arba bent jau jame pateiktus reikalavimus atlyginti žalą nepriimtinais,

–        jei pagrindinis reikalavimas nebūtų patenkintas, patenkinti ETF reikalavimus.

 Dėl teisės

I –  Dėl apeliacinio skundo priimtinumo

A –  Šalių argumentai

67      P. Landgren teigia, kad visas apeliacinis skundas yra nepriimtinas, nes ETF pritarė skundžiamam sprendimui. Šia prasme ji nurodo 2002 m. sausio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Prancūzija prieš Monsanto ir Komisiją (C‑248/99 P, Rink. p. I‑1, 31 punktas), kuriame buvo pripažinta, kad pritarimas sprendimui gali būti kliūtis dėl jo pateikiamo apeliacinio skundo priimtinumui.

68      Toks pritarimas nagrinėjamu atveju matyti iš ETF atstovo 2006 m. lapkričio 10 d. išsiųsto laiško, kuris yra vienašalis teisės aktas, kuriuo pripažįstamas skundžiamas sprendimas ir atsisakoma pasinaudoti numatyta galimybe apskųsti šį sprendimą.

69      Iš tiesų P. Landgren mano, kad jei ETF ketino pateikti apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo, jis, prieš pateikdamas apeliacinį skundą ir prašymą šiuo pagrindu sustabdyti bylos nagrinėjimą Tarnautojų teisme, turėjo nepateikti pasiūlymo įvykdyti šį sprendimą.

70      Tačiau ETF, atvirkščiai, nepasilikdamas teisės pateikti galimą apeliacinį skundą, paragino jam pateikti pasiūlymą siekiant sudaryti susitarimą dėl žalos atlyginimo, arba, to nepadarius, pateikti Tarnautojų teismui reikalavimus dėl žalos atlyginimo su apskaičiuotomis sumomis. Toks susitarimas arba tokie reikalavimai užbaigia ginčą ir pašalina bet kokią vėlesnio skundo galimybę. Pareiga atlyginti žalą kyla nebe iš skundžiamo sprendimo, o iš aptariamo susitarimo arba šių reikalavimų.

71      Be to, ETF 2006 m. lapkričio 10 d. laiške nurodė, kad tikisi su ja susitarti. Šiuo atžvilgiu P. Landgren nurodo, jog jei ETF būtų ketinęs pateikti apeliacinį skundą, būtų nesvarbu, kad šalys sudarytų susitarimą, kuris neišvengiamai būtų ginčijamas aptariamu apeliaciniu skundu.

72      Tą patvirtina ETF pateiktas nurodymas, pagal kurį pageidautina, kad P. Landgren jį informuotų apie savo pasiūlymą kiek galima greičiau tam, kad būtų galima išmokėti kompensaciją iš 2006 m. biudžeto. P. Landgren nuomone, iš to reikia daryti išvadą, kad ETF norėjo galutinai įvykdyti skundžiamą sprendimą, nes priešingu atveju būtų nesvarbu, ar atskaityta iš 2006 m., ar iš 2007 m. biudžeto.

73      ETF, 2006 m. gruodžio 5 d. laiške pirmiausia pasilikdamas sau teisę dėl skundžiamo sprendimo pateikti apeliacinį skundą, po to 2006 m. gruodžio 8 d. atsisakydamas 2006 m. gruodžio 5 d. laiške pateikto pasiūlymo atlyginti žalą ir galiausiai pateikdamas šį apeliacinį skundą, pažeidė teisinio saugumo principą, juolab, kad 2006 m. lapkričio 10 d. pateiktam pasiūlymui buvo pritarta.

74      Be to, P. Landgren teigia, jog net ir manant, kad nereikia laikyti, jog 2006 m. lapkričio 10 d. laišku ETF pritarė skundžiamam sprendimui, dėl ETF atstovo pateiktų konkrečių, nuoseklių ir nesąlyginių garantijų atsirado teisėtų lūkesčių, kad šis sprendimas bus įvykdytas greitai ir galutinai. ETF, 2006 m. gruodžio 5 d. laiške pasilikdamas sau teisę dėl skundžiamo sprendimo pateikti apeliacinį skundą, po to 2006 m. gruodžio 8 d. atsisakydamas 2006 m. gruodžio 5 d. laiške pateikto pasiūlymo atlyginti žalą ir pateikdamas šį apeliacinį skundą, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Be to, toks pozicijos pakeitimas „kelia abejonių“ dėl ETF asmeninio ir konkretaus suinteresuotumo bylos išsprendimu. Tą patvirtina Komisijos prašymas leisti įstoti į bylą, iš kurio aišku, kad iš tiesų suinteresuotumas pasireiškia skundžiamo sprendimo padariniais praktikai, pagrįstai teismų sprendimais, pagal kuriuos laikinųjų darbuotojų atleidimas neturi būti motyvuotas.

75      ETF ir Komisija mano, kad šie argumentai yra nepagrįsti.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

76      Nepaisant klausimo, ar sutikimo sąvoka yra taikoma bylose dėl Bendrijos institucijų priimtų sprendimų panaikinimo, reikia priminti, kad iš EB 233 straipsnio aišku, jog institucija, kurios aktas panaikintas, privalo imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti.

77      Nagrinėjamu atveju Tarnautojų teismas paragino ETF rasti tinkamą sprendimą, kuris adekvačiai apsaugotų P. Landgren teises. Todėl pagal skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą Tarnautojų teismas įpareigojo šalis per tris mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo dienos nurodyti bendru susitarimu nustatytos piniginės kompensacijos dėl neteisėto sprendimo atleisti iš darbo dydį arba, nepavykus susitarti, pateikti savo reikalavimus su apskaičiuotomis sumomis.

78      Galiausiai pagal EB 244 straipsnį Tarnautojų teismo sprendimai vykdomi EB 256 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

79      Tai reiškia, kad atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį, aiškinamą atsižvelgiant į jos motyvus, konkrečiai 93 punktą, ETF privalėjo kreiptis į P. Landgren, kad būtų susitarta dėl piniginės kompensacijos, kuri buvo nustatyta aptariamu sprendimu. Be to, pati P. Landgren 2006 m. lapkričio 22 d. laiške nurodo, kad „(ETF) jai turi pateikti pasiūlymą atlyginti žalą, dėl kurio ji priims sprendimą, juolab, kad akivaizdu, jog institucija atsakovė privalo vykdyti sprendimą dėl panaikinimo“.

80      Taigi, kadangi pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 12 straipsnį sprendimo vykdymas dėl apeliacinio skundo Bendrajame Teisme nesustabdomas, vien tai, kad ETF kreipėsi į P. Landgren siekdamas įvykdyti Tarnautojų teismo sprendimą, nereiškia, kad jis atsisakė pateikti apeliacinį skundą. Bet kuriuo atveju, galimybės pateikti apeliacinį skundą atsisakymas, atsižvelgiant į tai, kad dėl to prarandama teisė, gali reikšti apeliacinio skundo nepriimtinumą tik tuo atveju, jei atsisakymas gali būti nustatytas aiškiai ir be išlygų.

81      Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju taip nėra. 2006 m. lapkričio 10 d. laiške ne tik kad nekalbama apie tokį atsisakymą, bet 2006 m. gruodžio 5 d laiške, kuris išsiųstas atsakant į 2006 m. lapkričio 22 d. P. Landgren atsakymą, ETF aiškiai nurodo, kad „be to jis pasilieka teisę, neatsižvelgiant į šį pasiūlymą, pateikti apeliacinį skundą dėl 2006 m. spalio 26 d. (Tarnautojų teismo) sprendimo“.

82      Šia prasme nesvarbu, kad ETF galėjo nurodyti, jog tikisi susitarti su P. Landgren. Tai tiesiog rodo norą gera valia įvykdyti Tarnautojų teismo sprendimą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šis apeliacinis skundas neturi sustabdančio poveikio, ETF noras turėti galimybę atlyginti žalą P. Landgren iš 2006 m. biudžeto nebūtinai reiškia, kad ETF neketino pateikti apeliacinio skundo ir kad jis a fortiori formaliai atsisakė tą padaryti.

83      Dėl tų pačių priežasčių P. Landgren negali kaltinti ETF teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu. Iš tiesų reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisę remtis šiuo principu turi kiekvienas asmuo, esantis tokioje padėtyje, kurioje Bendrijos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikdama jam tikslias garantijas. Be to, garantijos turi atitikti galiojančias teisės normas (žr. 2007 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo AER prieš Karatzoglou, C‑213/06 P, Rink. p. I‑6733, 33 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką). Tačiau, net ir manant, kad ETF, kaip bylos šaliai, gali būti keliami reikalavimai, susiję su teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kuris taikomas administraciniams veiksmams, pakanka pažymėti, kad iš to, kas pasakyta, aišku, jog fondas nesuteikė P. Landgren jokių tikslių garantijų dėl galimo galutinio ginčo išsprendimo.

84      Taigi šis nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.

II –  Dėl kai kurių reikalavimų priimtinumo

A –  Šalių argumentai

85      P. Landgren teigia, jog yra nepriimtini ETF reikalavimai, kuriais prašoma, kad Pirmosios instancijos teismas pripažintų, jog sprendimas atleisti iš tarnybos yra teisėtas ir Tarnautojų teismo nustatyta pareiga atlyginti žalą neturi teisinio pagrindo. Šie reikalavimai neatitinka Procedūros reglamento 139 straipsnio, nes jie nesutampa su reikalavimais, kuriuos ETF pateikė Tarnautojų teismui. Jie taip pat negali būti aiškinami kaip reikalavimai, kuriais siekiama, kad Pirmosios instancijos teismas patenkintų reikalavimus, kuriuos ETF pateikė pirmojoje instancijoje. Iš tiesų ETF pateikė tokius reikalavimus tik kaip kylančius iš skundžiamo sprendimo panaikinimo, bet ne iš to, kad Pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą.

86      P. Landgren pridūrė, kad Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos „išspręsti bylos“. Iš to, kas pasakyta, ji daro išvadą, kad manytina, jog apeliaciniu skundu tik siekiama panaikinti skundžiamą sprendimą, bet ne kelti klausimą dėl P. Landgren situacijos. Todėl ETF suinteresuotumo pareikšti apeliacinį skundą asmeninis ir konkretus pobūdis atrodo abejotinas, ir visas apeliacinis skundas turi būti atmestas.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

87      Kaip teigia P. Landgren, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nėra kompetentingas pateikti bendrų deklaracijų, kurios peržengia siauras ginčo ribas. Taigi ETF reikalavimai, kuriais prašoma, kad Pirmosios instancijos teismas pripažintų, jog sprendimas atleisti iš tarnybos yra teisėtas ir Tarnautojų teismo nustatyta pareiga atlyginti žalą neturi teisinio pagrindo, turi būti pripažinti nepriimtais ir ETF to neginčija.

88      Net ir manant, jog ETF savo išvadose išreiškė norą, kad Pirmosios instancijos teismas galutinai išspręstų bylą, reikia pažymėti, jog bet kuriuo atveju Teisingumo Teismo statuto I priedo 13 straipsnis numato, kad jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Pirmosios instancijos teismas Tarnautojų teismo sprendimą panaikina ir pats sprendžia bylą, tačiau jei sprendimas negali būti priimtas toje stadijoje, jis grąžina bylą Tarnautojų teismui. Taigi klausimas, ar ETF reikalavo, kad Pirmosios instancijos teismas pats išspręstų bylą, nėra svarbus.

III –  Dėl ieškinio pirmojoje instancijoje priimtinumo

A –  Šalių argumentai

89      Komisija teigia, kad Tarnautojų teismas P. Landgren pirmojoje instancijoje pateiktą ieškinį turėjo pripažinti nepriimtinu.

90      Iš tiesų ji mano, jog atsižvelgiant į tai, kad P. Landgren ir ETF sudaryta darbo sutartis numatė, kad institucija arba darbuotojas galėjo ją nutraukti, laikydamiesi Įdarbinimo sąlygų 47‑50 straipsnių, ieškinys, pateiktas dėl ETF pagal Tarnybos nuostatų 47 straipsnį priimto sprendimo atleisti iš darbo laikantis sutarties sąlygų, buvo pavėluotas.

91      Komisija pabrėžia, kad 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendime Komisija prieš Fernández Gómez (C‑417/05 P, Rink. p. I‑8481) Teisingumo Teismas panaikino Pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą pirmąja instancija, ir pripažino atitinkamo laikinojo darbuotojo pareikštą ieškinį dėl Komisijos atsisakymo atnaujinti jo sutartį nepriimtinu. Teisingumo Teismas nurodė, jog darbo sutartis numatė, kad ji negali būti atnaujinta. Teismas, pažymėjęs, kad darbo sutartis yra vienintelis Pareigūnų tarnybos nuostatuose nurodytiems asmenims teisinių pasekmių sukeliantis šaltinis, pripažino, kad laikinasis darbuotojas neginčijo darbo sutarties per Tarnybos nuostatuose numatytą terminą ir todėl ieškinys dėl sprendimo, kuris priimtas laikantis aiškių šios sutarties sąlygų, yra nepriimtinas. Tokio paties aiškinimo turi būti laikomasi šioje byloje.

92      Be to, Komisija pripažįsta, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnį ir nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu ETF neginčijo ieškinio priimtinumo nei pirmojoje instancijoje Tarnautojų teisme, nei nagrinėjant apeliacinį skundą, Komisija, kaip įstojusi į bylą šalis, negali pateikti su tuo susijusių reikalavimų.

93      Vis dėlto kalbant apie viešosios tvarkos išlyga grindžiamą ieškinio nepriimtinumą, Tarnautojų teismas jį turi taikyti ex officio (1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 28 ir 29 punktai ir 2005 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Piau prieš Komisiją, T‑193/02, Rink. p. II‑209, 36 ir 37 punktai).

94      Šia prasme nėra svarbu, kad nepriimtinumo nagrinėjimas ex officio atliekamas nagrinėjant apeliacinį skundą. Pirma, jei Pirmosios instancijos teismas pats negalėtų pripažinti nepriimtinumo, jis būtų priverstas nagrinėti ginčą, kuris iš tiesų yra nepriimtinas. Kita vertus, ieškinio pirmojoje instancijoje priimtinumo klausimas yra teisės klausimas, kurį Pirmosios instancijos teismas turėtų nagrinėti ex officio nagrinėdamas apeliacinį skundą.

95      Pastabose dėl Komisijos įstojimo į bylą paaiškinimų ETF remiasi Komisijos argumentais ir mano, kad ieškinys pirmojoje instancijoje buvo nepriimtinas, nes buvo pateiktas pavėluotai. Jis priduria, kad Komisija gali remtis šiuo viešosios tvarkos pagrindu nagrinėdama apeliacinį skundą, nors ETF ir nereikalavo pripažinti ieškinį nepriimtinu.

96      P. Landgren teigia, kad Komisijos nurodytas pagrindas, susijęs su ieškinio pirmojoje instancijoje nepriimtinumu, yra nepriimtinas, nes jo apeliantas nenurodė, ir, be to, jis nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje.

97      Papildomai P. Landgren teigia, kad pagrindas, susijęs su ieškinio nepriimtinumu pirmojoje instancijoje, yra nepagrįstas.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

98      Komisija tvirtina, kad Tarnautojų teismas turėjo ex officio nurodyti ieškinio pirmojoje instancijoje nepriimtinumą. Komisijos nuomone, iš tiesų sprendimas atleisti iš tarnybos nesukėlė savarankiškų teisinių padarinių darbo sutarties, kurioje buvo numatyta, kad sutartis galėjo būti nutraukta laikantis Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnyje numatytų sąlygų, atžvilgiu. Taigi sprendimas atleisti iš tarnybos kaip tik ir nutraukė sutartį minėtomis sąlygomis. Todėl ieškinys pirmojoje instancijoje buvo pareikštas pavėluotai.

99      Nors ir nereikia priimti sprendimo dėl šio pagrindo priimtinumo, kurio nenurodė ETF ir kuris nebuvo nagrinėtas pirmojoje instancijoje, reikia pripažinti, kad bet kuriuo atveju jis turi būti atmestas kaip nepagrįstas (2002 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Boehringer, C‑23/00 P, Rink. p. I‑1873, 52 punktas).

100    Iš tiesų nagrinėjamos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Komisija prieš Fernández Gómez (šio sprendimo 91 punktas).

101    Šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad Paskyrimų tarnybos neigiamas atsakymas į prašymą pratęsti laikinojo darbuotojo terminuotą sutartį nėra neigiamą poveikį darantis aktas, jei aptariamos sutarties sąlygose, kurios išdėstytos lydinčiame laiške, aiškiai numatyta, kad sutartis negali būti pratęsta. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Paskyrimų tarnybos atsakyme, palyginti su minėtomis sąlygomis, nėra jokių naujų aplinkybių, susijusių su darbo sutarties termino pabaiga ir šios sutarties pratęsimu, bei jis negali sukelti tokių pasekmių, jog būtų pradėtas skaičiuoti naujas terminas ieškiniui pareikšti.

102    Tačiau nagrinėjamu atveju P. Landgren buvo įdarbinta pagal laikinojo darbuotojo neterminuotą sutartį, kuri numatė, kad institucija arba darbuotojas gali ją nutraukti Įdarbinimo sąlygų 47‑50 straipsniuose numatytais atvejais. Todėl, jei nebūtų sprendimo atleisti iš darbo, darbo sutartis nebūtų pasibaigusi ir P. Landgren darbo santykiai su ETF tęstųsi. Taigi negali būti pagrįstai teigiama, kad sprendimas atleisti P. Landgren iš darbo jai nepadarė neigiamo poveikio, nes būtent šis sprendimas, nutraukdamas jos sutartį, akivaizdžiai pakeitė jos teisinę situaciją.

IV –  Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti apimtimi

103    Šiuo pagrindu ETF kaltina Tarnautojų teismą, kad šis padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, jog pareiga motyvuoti yra taikoma pagal Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunktį priimtam sprendimui atleisti laikinąjį darbuotoją, kuris įdarbintas neterminuotai.

A –  Dėl pirmojo (apeliacinio skundo) pagrindo tinkamumo

1.     Šalių argumentai

104    P. Landgren teigia, kad pagrindas, susijęs su tuo, kad Tarnautojų teismas pažeidė pareigos motyvuoti apimtį, yra netinkamas, nes jis yra pateiktas dėl perteklinių skundžiamo sprendimo argumentų.

105    Argumentų, susijusių su pareigos motyvuoti sprendimus atleisti iš darbo laikinuosius darbuotojus, įdarbintus pagal neterminuotas sutartis, perteklinis pobūdis kyla iš to, kad Tarnautojų teismas, pirma, atmetė pirmoje instancijoje pateiktą pagrindą, susijusį su pareiga motyvuoti, antra, panaikino sprendimą dėl atleidimo, pripažindamas, kad jame yra akivaizdi vertinimo klaida. Taigi argumentai dėl pareigos motyvuoti „nėra susiję su skundžiamo sprendimo rezoliucine dalimi“.

106    ETF ir Komisija ginčija šią išvadą ir mano, kad Tarnautojų teismo argumentai, susiję su pareiga motyvuoti sprendimą atleisti iš darbo, lėmė sprendimo atleisti iš darbo pagrįstumo nagrinėjimą.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

107    ETF ir Komisija iš esmės tvirtina, kad jei nebūtų pareigos motyvuoti sprendimą atleisti iš darbo, Tarnautojų teismas nebūtų galėjęs ir nebūtų privalėjęs išnagrinėti šio sprendimo vidinio teisėtumo.

108    Šia prasme reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiga motyvuoti siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas, ar jis yra su trūkumais, ir užginčyti jo teisėtumą, antra, sudaryti sąlygas teismui vykdyti sprendimo teisėtumo priežiūrą (žr. sprendimo Michel prieš Parlamentą (šio sprendimo 37 punktas) 22 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

109    Teismas negali patikrinti sprendimo, kuriame nėra jokių argumentų, susijusių su jo forma, nuostatomis ar jo priėmimo aplinkybėmis, vidinio teisėtumo nepaisant to, kokia yra šios kontrolės apimtis. Jei sprendimą priėmusi institucija neprivalėtų nurodyti priežasčių, dėl kurių ji priėmė sprendimą, būtų pakenkta teismo gebėjimui vykdyti aktų, dėl kurių į jį kreiptasi, vidinio teisėtumo kontrolės funkciją, kai ji yra jam pavesta, taip pat teisės subjektui suteiktai teisminei gynybai ir jie priklausytų nuo aptariamą sprendimą priėmusios institucijos diskrecijos. Taigi reikalavimas, kad institucija pateiktų savo sprendimo motyvus, yra neatsiejamas nuo to, kad egzistuoja teismo teisė kontroliuoti aptariamų sprendimų pagrįstumą, kuri teisinėje bendrijoje turi būti užtikrinta vienodomis sąlygomis kiekvienam teisės subjektui, kuris įgyvendina teisę į teisminę gynybą.

110    Taigi jei Pirmosios instancijos teismas pripažintų, kaip teigia ETF ir Komisija, kad TĮSTS visiškai neprivalo motyvuoti sprendimų dėl neterminuotų sutarčių su laikinaisiais darbuotojais nutraukimo ta prasme, kad TĮSTS taikomos tik įspėjimo dėl sutarties nutraukimo sąlygos, numatytos Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunktyje, jei nėra ginčijama, kad aptariamų sąlygų buvo laikytasi, ši aplinkybė galėtų turėti įtakos teismo teisės kontroliuoti aptariamus sprendimus apimties nustatymui, vadinasi ir akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolės, kurią nagrinėjamu atveju atliko Tarnautojų teismas, po kurios sprendimas atleisti iš tarnybos buvo panaikintas, teisėtumui.

111    Tai reiškia, kad šis pagrindas negali būti atmestas iš karto kaip netinkamas. Todėl reikia išnagrinėti jo pagrįstumą.

B –  Dėl pirmojo pagrindo pagrįstumo

112    Šį pagrindą sudaro trys dalys, susijusios, pirma, su teismo praktikoje išaiškinto Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio pažeidimu, antra, su klaidingomis nuorodomis į sutartis ir susitarimus, kurie netaikomi institucijų ir jų personalo santykiams, trečia, su prieštaravimu tarp formalaus reikalavimo motyvuoti ir tvirtinimo, kad supažindinimas kitais būdais su sprendimo dėl atleidimo motyvais yra teisėtas.

1.     Dėl pirmos dalies, susijusios su teismo praktikoje išaiškinto Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio pažeidimu

a)     Šalių argumentai

113    ETF pažymi, kad pagal Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnį laikinojo darbuotojo neterminuotas darbas pasibaigia pasibaigus sutartyje apibrėžtam įspėjimo laikotarpiui, kuris negali būti trumpesnis kaip vienas mėnuo už kiekvienus tarnybos metus, bet ne trumpesnis kaip trys mėnesiai ir ne ilgesnis kaip 10 mėnesių.

114    Taigi vienintelė darbdavio pareiga nutraukiant laikinojo darbuotojo neterminuotą sutartį yra laikytis sutartyje apibrėžto įspėjimo laikotarpio, su sąlyga, kad šis įspėjimo laikotarpis atitinka Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunktyje nustatytas sąlygas.

115    Šiuo atžvilgiu ETF remiasi sprendimais Schertzer prieš Parlamentą ir Speybrouck prieš Parlamentą (šio sprendimo 38 punktas), iš kurių aišku, kad sprendimai nutraukti laikinųjų darbuotojų sutartis neturi būti motyvuoti. Iš tiesų, kitaip nei tarnautojams, kuriems darbo stabilumą užtikrina Tarnybos nuostatai, laikiniesiems darbuotojams taikomas specialus teisinis reglamentavimas, kuriuo remiasi darbo sutartis, sudaryta su atitinkama institucija. Kai ši sutartis aiškiai numato vienašalį nutraukimą ir nuorodomis į atitinkamas Įdarbinimo sąlygų nuostatas pagalba nenustatant pareigos jį motyvuoti, taikyti Tarnybos nuostatų 25 straipsnio pagal analogiją, kaip tai bendrai numatyta Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnyje, negalima.

116    Tačiau P. Landgren darbo sutartyje buvo numatyta tik tai, kad „šią sutartį institucija ar darbuotojas gali nutraukti dėl bet kurios Įdarbinimo sąlygų 47–50 straipsniuose išvardytos priežasties, laikantis šiuose straipsniuose nustatytų sąlygų“. Kadangi Įdarbinimo sąlygų 47‑50 straipsniuose nėra jokių nuorodų nei į Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnį, nei į tai, kad a fortioti Tarnybos nuostatų 25 straipsnis taikomas pagal analogiją, nėra reikalaujama, kad ETF nagrinėjamu atveju motyvuotų aptariamos sutarties nutraukimą. Šiuo klausimu ETF remiasi 1994 m. kovo 17 d. Sprendimu Hoyer prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas) ir sprendimu Smets prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas), pagal kuriuos laikinojo darbuotojo darbo sutartyje aiškiai numatytas vienašalis sutarties nutraukimas neturi būti motyvuotas, neatsižvelgiant į sutartį nutraukiančią šalį. Jis teigia, kad pagal šiuos sprendimus šis atleidimas nuo pareigos motyvuoti pateisinamas diskrecija, kurią Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunktis numato kompetentingai institucijai nutraukiant tokias sutartis. Šiuo atžvilgiu laikinojo darbuotojo situacija skiriasi nuo pareigūno situacijos ta prasme, kad Tarnybos nuostatų 25 straipsnis, susijęs su pareiga motyvuoti sprendimus, darančius neigiamą poveikį, netaikomas pagal analogiją, nepaisant Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnyje esančios bendros nuorodos į Tarnybos nuostatų 11‑26 straipsnius, susijusius su pareigūnų teisėmis ir pareigomis.

117    Be to, Pirmosios instancijos teismas 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas) 72 punkte nurodė, kad laikinasis darbuotojas, įdarbintas pagal sutartį, kuri laikantis galiojančios teisės gali būti nutraukta vienašališkai ir nemotyvuojant, šiuo aspektu iš esmės skiriasi nuo pareigūno. Pagal tą patį sprendimą laikinasis darbuotojas neturi teisės į darbo stabilumą, kuris užtikrintinas pareigūnui, nes darbuotojo pareigos pagal jų esmę turi būti vykdomos tik terminuotai.

118    Atsižvelgdamas į tai, ETF daro išvadą, kad Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 62 punkte klaidingai rėmėsi Įdarbinimo sąlygų 11 straipsniu, nes teisės aktas, kuris yra taikomos laikinajam darbuotojui, yra sutartis, kuri šalims turi įstatymo galią ir kurios anksčiau minėta nuostata, susijusi su institucijos ir darbuotojo galimybe vienašališkai nutraukti sutartį, nurodo tik Įdarbinimo sąlygų 47‑50 straipsnius.

119    Todėl reikia pripažinti, kad P. Landgren sutartis buvo nutraukta laikantis sutartyje numatyto įspėjimo termino ir Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunkčio bei kad šiuo atžvilgiu nereikėjo reikalauti konkrečių motyvų.

120    Komisija pirmiausia mano, kad Tarnautojų teismas, pripažindamas, jog ETF taikoma pareiga motyvuoti sprendimą atleisti iš darbo, priėmė sprendimą ultra petita ar bent jau ultra vires.

121    Ji teigia, kad P. Landgren pirmojoje instancijoje ne reikalavo, kad Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnis būtų aiškinamas kaip nustatantis administracijos, kuri nori nutraukti laikinojo darbuotojo sutartį, pareigą motyvuoti, bet teigė, kad nepaisant to, jog pareiga motyvuoti neegzistuoja, sprendimas turėjo būti pagrįstas tinkamais faktiniais ir teisiniais motyvais.

122    Tarnautojų teismas, pripažindamas, kad tokia pareiga motyvuoti egzistuoja, pakeitė ginčo dalyką ir atsakė į argumentą, kurį pateikė ETF (skundžiamo sprendimo 60 punktas), tačiau kuriuo nesirėmė ieškovė pirmojoje instancijoje. Taigi Tarnautojų teismas, neleisdamas ETF veiksmingai pasisakyti šiuo klausimu, pažeidė procesinio lygiateisiškumo principą.

123    Komisija mano, kad šie argumentai yra priimtini, nes Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtoji pastraipa ir Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalis nedraudžia įstojusiam į bylą asmeniui pateikti naujų arba kitokių argumentų nei šalis, kurios pusėje jis įstojo į bylą, – priešingu atveju jam įstojant į bylą būtų tik pakartojami ieškovo nurodyti argumentai. Komisijos argumentais pritariama ETF reikalavimui, pagal kurį skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas remiantis tuo, kad Tarnautojų teismas pažeidė pareigos motyvuoti apimtį. Kadangi aptariami argumentai nepakeičia ir neiškreipia ieškinyje apibrėžto ginčo dalyko, jie turi būti laikomi priimtinais (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chemie Linz prieš Komisiją, C‑245/92 P, Rink. p. I‑4643, 32 ir 33 punktai).

124    Antra, Komisija teigia, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidų tvirtindamas, kad vienašaliam neterminuotos sutarties nutraukimui taikoma pareiga motyvuoti.

125    Pirmiausia Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika nepakito po tariamų teisės pokyčių, kuriuos nurodo Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 65 punkte, nes 2006 m. birželio 6 d. Sprendime Girardot prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas) Pirmosios instancijos teismas būtent pakartojo, kad pareiga motyvuoti neegzistuoja.

126    Be to, Tarnybos nuostatai pagal teismo praktiką yra lex specialis (2005 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Le Voci prieš Tarybą, T‑371/03, Rink. VT p. I‑A‑209 et II‑957, 122 ir 123 punktai), todėl jo nuostatos gali nukrypti nuo bendrųjų normų. Be to, Pirmosios instancijos teismas Įdarbinimo sąlygas pripažino specialiomis normomis (1996 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aubineau prieš Komisiją, T‑102/95, Rink. VT p. I‑A‑357 ir II‑1053, 45 ir 46 punktai).

127    Galiausiai, atvirkščiai nei Tarnautojų Teismas tvirtina skundžiamo sprendimo 76 punkte, argumentai, pagal kuriuos atleidimui taikoma pareiga motyvuoti, prieštarauja nusistovėjusioje Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikoje išaiškintam Įdarbinimo sąlygų 47 straipsniui. Šiuo klausimu Komisija nurodo sprendimą Speybrouck prieš Parlamentą (šio sprendimo 38 punktas), kuriame Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiga motyvuoti yra taikoma tik Įdarbinimo sąlygų 49 straipsnyje numatyto sutarties nutraukimo dėl su drausme susijusių priežasčių atveju.

128    Šio atleidimo nuo pareigos motyvuoti atitiktis yra pareiga laikytis įspėjimo termino ir sumokėti įspėjimo termino nesilaikymo kompensaciją. Ginčijamame skundžiamame sprendime Tarnautojų teismas institucijai nustatė dvigubą pareigą, t. y. pareigą motyvuoti atleidimą iš darbo ir sumokėti įspėjimo termino nesilaikymo kompensaciją, o tai reiškia, kad jai taikomi didesni reikalavimai nei reikalavimai, kurie taikomi, kai sutartis nutraukiama dėl su drausme susijusių priežasčių.

129    Galiausiai, kadangi neatrodo, kad Tarnautojų teismo argumentai taikomi tuo atveju, kai laikinasis darbuotojas vienašališkai nutraukia savo darbo sutartį, skundžiamas sprendimas pažeidžia vienodo požiūrio į šalis principą, kylantį iš Įdarbinimo sąlygų ir teismo praktikos, kuri numato, kad teisę vienašališkai nutraukti sutartį turi abi sutarties šalys (sprendimo Schertzer prieš Parlamentą (šio sprendimo 38 punktas) 47 punktas).

130    P. Landgren teigia, kad ETF šiame pagrinde beveik pažodžiui pakartoja argumentus, kuriuos jis jau nurodė pirmojoje instancijoje pateiktame triplike. Tokie argumentai yra nepriimtini apeliacinėje instancijoje, ypač atsižvelgiant į Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį.

131    Kalbant apie Komisijos argumentą, susijusį su tuo, kad Tarnautojų teismas priėmė sprendimą ultra petita arba bent jau ultra vires, P. Landgren teigia, kad jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas dėl to, kad tai pagrindas, kurio ETF nepateikė nei pirmojoje instancijoje, nors Tarnautojų teismas siūlė fondui išreikšti nuomonę pareigos motyvuoti klausimu, nei apeliacinėje instancijoje. Todėl tai yra naujas pagrindas, kuris pakeičia arba iškreipia ieškinyje apibrėžtą ginčo dalyką ir kuris pagal nusistovėjusią teismo praktiką turi būti atmestas kaip nepriimtinas (2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BaByliss prieš Komisiją, T‑114/02, Rink. p. II‑1279). Bet kuriuo atveju, šis argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

132    P. Landgren taip pat mano, kad ETF ir Komisijos argumentai, susiję su pareigos motyvuoti sprendimus atleisti iš darbo laikinuosius darbuotojus, įdarbintus pagal neterminuotą darbo sutartį, nebuvimu, yra nepagrįsti.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

 Dėl Komisijos kaltinimo, susijusio su tuo, kad Tarnautojų teismas priėmė sprendimą ultra petita arba bent jau ultra vires

133    Atsižvelgiant į tai, kad juo siekiama savarankiškai panaikinti skundžiamą sprendimą, šis kaltinimas turi būti vertinamas kaip (apeliacinio skundo) pagrindas. Be to, kaip teigia P. Landgren, ETF šio pagrindo nepateikė apeliaciniame skunde ir jis negali būti susietas su pagrindu, susijusiu su pareigos motyvuoti apimties pažeidimu.

134    Iš tiesų ETF pateikdamas savo argumentus jokiu būdu neteigė, kad Tarnautojų teismas viršijo reikalavimus, kuriuos nurodė P. Landgren, arba ginčo ribas, kurias ji apibrėžė (ieškinio) pagrinduose. ETF apsiribojo tuo, kad ginčijo ne patį faktą, jog Tarnautojų teismas priėmė sprendimą dėl pareigos motyvuoti sprendimus nutraukti laikinųjų darbuotojų neterminuotas darbo sutartis, bet šios pareigos apimtį, kurią numatė Tarnautojų teismas.

135    Todėl šis pagrindas yra naujas pagrindas. Taigi taikant sprendimo BaByliss prieš Komisiją (šio sprendimo 131 punktas) 417 punkte priimtą sprendimą, jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Iš tiesų pagal šį sprendimą, nors pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio trečiąją pastraipą ir Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį nedraudžiama įstojančiam į bylą asmeniui pateikti naujų arba kitokių argumentų, nei pateikė šalis, kurios pusėje jis įstojo į bylą, – priešingu atveju jam įstojant į bylą būtų tik pakartojami ieškinyje nurodyti argumentai, – negalima sutikti, kad šios nuostatos jam leidžia, nurodant naujus ieškinio pagrindus, pakeisti arba iškreipti ginčo dalyką, kuris buvo apibrėžtas ieškinyje.

136    Bet kuriuo atveju jis yra ir nepagrįstas. Iš tiesų iš ieškinyje pirmojoje instancijoje nurodytų pirmo ir ketvirto (ieškinio) pagrindų aišku, kad P. Landgren kaltino ETF, pirma, kad šis neįrodė, jog sprendimas dėl atleidimo buvo teisiškai pagrįstas, antra, tuo, kad nemotyvavo sprendimo atleisti iš darbo, remdamasis bendru profesiniu nekompetentingumu. Be to, ETF visą tripliko dalį paskyrė pareigos motyvuoti sprendimą atleisti iš darbo nebuvimo klausimui tam, kad padarytų išvadą, jog argumentai, skirti aptariamam sprendimui motyvuoti ir atsiliepime, ir triplike, buvo pateikti papildomai.

137    Tai reiškia, kad šalys pareigos motyvuoti klausimą kėlė pirmojoje instancijoje. Taigi Tarnautojų teismas neperžengė savo kompetencijos atsakydamas į argumentą, kurį ieškovė pateikė pirmojoje instancijoje, susijusį su tokios pareigos nebuvimu, juo labiau, kad pagrindas, susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, yra viešosios tvarkos pagrindas, kurį teismas turi nagrinėti ex officio (1997 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daffix, C‑166/95 P, Rink. p. I‑983, 24 punktas).

138    Galiausiai iš bylos medžiagos aišku, kad, kaip tai pažymi P. Landgren, parengiamajame teismo posėdžio pranešime ETF buvo aiškiai pasiūlyta patikslinti „kaip reikėtų suderinti (ETF) triplike nurodytą pareigos motyvuoti laikinojo darbuotojo neterminuotos darbo sutarties nutraukimą nebuvimą ir sprendimo dėl tokios sutarties nutraukimo teisminės kontrolės vykdymą“. Taigi argumentas, pagal kurį Tarnautojų teismas pažeidė rungtyniškumo principą, be to, kad jis iš tiesų turi būti vertinamas kaip nepriimtinas pagrindas, nes jo apeliantas nepateikė, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

 Dėl pareigos motyvuoti spendimus nutraukti laikinųjų darbuotojų darbo sutartis atsižvelgiant į Tarnybos nuostatus ir Įdarbinimo sąlygas

–       Dėl priimtinumo

139    P. Landgren mano, kad ši dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina remiantis tuo, kad ETF tik pakartoja argumentus, kurie buvo jau pateikti pirmojoje instancijoje.

140    Šia prasme primintina, kad iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalies ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą. Šio reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame net nepateikiant argumentų, konkrečiai skirtų skundžiamame sprendime padarytai teisės klaidai nustatyti, tik pažodžiui perkeliami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Tarnautojų teismui. Iš tiesų toks apeliacinis skundas tėra vien prašymas peržiūrėti Tarnautojų teismui pareikštą ieškinį, o tai nepriskiriama Pirmosios instancijos teismo kompetencijai (žr. pagal analogiją 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 34 ir 35 punktus).

141    Vis dėlto jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Tarnautojų teismas išaiškino ar taikė Bendrijos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami apeliaciniame procese. Iš tikrųjų, jeigu apeliantas negalėtų grįsti savo apeliacinio skundo Tarnautojų teisme pateiktais ieškinio pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės (žr. pagal analogiją 2003 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo nutarties Martinez prieš Parlamentą, C‑488/01 P, Rink. p. I‑13355, 39 punktą).

142    Taigi neabejotina, jog šioje byloje ETF kaltina Tarnautojų teismą, kad šis, pripažindamas, jog sprendimui atleisti iš darbo, kuris buvo skundžiamas pirmojoje instancijoje, taikoma pareiga motyvuoti, klaidingai išaiškino Tarnybos nuostatus ir Įdarbinimo sąlygas. Taigi P. Landgren nurodytas nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.

–       Dėl esmės

143    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 98‑102 punktuose, sprendimas atleisti iš tarnybos laikinajam darbuotojui, dėl kurio jis priimtas, yra sprendimas, kuris iš esmės keičia jo teisinę situaciją ir todėl daro jam neigiamą poveikį.

144    Pagal Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrąją pastraipą bet kokiame sprendime, kuris daro neigiamą poveikį pareigūnui, nurodomos tokį sprendimą pagrindžiančios priežastys.

145    Kalbant apie laikiniesiems darbuotojams taikomas nuostatas, reikia priminti, kad Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnio pirmoji pastraipa numato, kad „Tarnybos nuostatų 11–26 straipsnių nuostatos dėl pareigūnų teisių ir pareigų taikomos pagal analogiją“. Tačiau ta pati nuostata patikslina, kad „jei darbuotojas dirba pagal neterminuotą darbo sutartį, 15 straipsnio antroje pastraipoje numatytų atostogų dėl asmeninių priežasčių trukmė neviršija likusio sutarties laiko“.

146    Taigi Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnis nustato principą, pagal kurį Tarnybos nuostatų 11–26 straipsniai taikomi pagal analogiją laikiniesiems darbuotojams. Vienintelė aiški šio principo išimtis yra numatyta dėl Tarnybos nuostatų 15 straipsnio antroje pastraipoje numatytų atostogų dėl asmeninių priežasčių, kai darbuotojas dirba pagal terminuotą sutartį.

147    Todėl perskaičius taikytinas nuostatas, negalima daryti išvados, kad Tarnybos nuostatų 25 straipsnis netaikomas laikinųjų darbuotojų neteminuotoms darbo sutartims.

148    Be to, pagal teismo praktiką šioje nuostatoje numatyta pareiga motyvuoti, kuri tik pakartoja bendrąją EB 253 straipsnyje nustatytą pareigą, yra vienas iš esminių Bendrijos teisės principų, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų (žr. sprendimo Huygens prieš Komisiją (šio sprendimo 37 punktas) 105 punktą ir nurodytą teismo praktiką), kaip tai Tarnautojų teismas teisingai pabrėžė skundžiamo sprendimo 61 punkte. Iš tiesų, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 108 punkte, pareiga motyvuoti siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas, ar su trūkumais, ir užginčyti jo teisėtumą, antra, sudaryti sąlygas teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. sprendimo Michel prieš Parlamentą (šio sprendimo 37 punktas) 22 punktą). Ši pareiga padeda užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kuri yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) 6 ir 13 straipsniuose ir dar kartą patvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (žr. 2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 37 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Pareigos motyvuoti sprendimus, kurie priimami darbo santykių srityje, svarbą pabrėžė Teisingumo Teismas, kuris nurodė, kad veiksminga teisminė kontrolė, kuri turi apimti skundžiamo sprendimo motyvų teisėtumą, iš esmės reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas gali reikalauti, kad kompetentinga institucija informuotų apie šiuos motyvus. Konkrečiai kalbant apie darbuotojams Sutartimi suteikiamos pagrindinės teisės veiksmingos apsaugos užtikrinimą Bendrijoje, taip pat reikia, kad suinteresuotieji asmenys galėtų ginti šią teisę kuo geresnėmis sąlygomis ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į teismą (1987 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heylens ir kt., 222/86, Rink. p. 4097, 15 punktas).

149    Taigi tokia plati bendrojo ir pagrindinio administracijos pareigos motyvuoti savo sprendimus, ypatingai darančius neigiamą poveikį, principo išimtis gali būti nustatyta tik Bendrijos teisės aktų leidėjo aiškia ir vienareikšmiška valia, kuri šiuo atveju nėra išreikšta bendrosiose Tarnybos nuostatų 25 straipsnio ir Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnio nuostatose.

150    Tačiau reikia pripažinti, kad Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnis nenumato ir to, kad sprendimams dėl darbo sutarties nutraukimo netaikoma pareiga motyvuoti. Kadangi Tarnybos nuostatų 25 straipsnis yra esminis principas, susijęs su pareigūno teisėmis, o pagal Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnį – su laikinojo darbuoto teisėmis, negalima teigti, kad vien tai, jog Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnyje tiesiogiai nenumatyta, kad taikant šią nuostatą priimti sprendimai turi būti motyvuoti, reiškia, jog Įdarbinimo sąlygų 25 straipsnis netaikomas, nes ši nuostata yra taikoma bendrai, išskyrus išimtis. Todėl Komisijos teiginiai dėl Įdarbinimo sąlygų specialumo ir Tarnybos nuostatų lex specialis pobūdžio yra netinkami, nes nė vienas iš šių aktų aiškiai nenumato EB 253 straipsnio išimčių, susijusių su sprendimais nutraukti laikinųjų darbuotojų neterminuotas darbo sutartis.

151    Be to, jei tiesa, kaip teigia ETF ir Komisija, kad institucijos ir laikinojo darbuotojo darbo santykis kyla iš darbo sutarties, joje vis dėlto negali būti nukrypta nuo imperatyvių įstatyminių sąlygų, numatytų Įdarbinimo sąlygose, kurios, kalbant apie pareigą motyvuoti, nukreipia į Tarnybos nuostatus. Todėl vien tik tai, kad darbo sutartis numato galimybę ją nutraukti vienašališkai, su sąlyga, kad laikomasi įspėjimo termino, negali būti aiškinama kaip leidimas TĮSTS nukrypti nuo Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnio ir Tarnybos nuostatų 25 straipsnio. Galiausiai pažymėtina, kad taip numatyto sutarties nutraukimo vienašališkas pobūdis nepriklauso nuo pareigos pateikti jo motyvus klausimo, nes jis yra susijęs tik su tuo, kad nereikalaujama, jog valia nutraukti sutartį būtų abipusė.

152    Be to, tiesa, kad Įdarbinimo sąlygų 49 straipsnis, susijęs su darbo sutarties nutraukimu be išankstinio įspėjimo dėl drausminių priežasčių, nustačius rimtų laikinojo darbuotojo pareigų pažeidimų, numato, kad „6 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta institucija priima pagrįstą sprendimą po to, kai suinteresuotam asmeniui suteikiama galimybė apsiginti“.

153    Vis dėlto remiantis tuo, kad Įdarbinimo sąlygų 49 straipsnyje aiškiai pakartoti iš Tarnybos nuostatų 25 straipsnio kylantys reikalavimai sutarties nutraukimo dėl drausminių pažeidimų atvejais, a contrario negali būti padaryta išvada, kad šie reikalavimai netaikomi nutraukimui, kuris nesusijęs su drausminiais pažeidimais. Remiantis tokiais argumentais galėtų būti padaryta išvada, kad reikalauti motyvuoti neigiamą poveikį darantį sprendimą reikia tik tada, kai tokia pareiga yra specialiai numatyta nuostatoje, kuri yra aptariamo sprendimo teisinis pagrindas. Toks aiškinimas nesiremia nei pačia Tarnybos nuostatų 25 straipsnio paskirtimi, nei teismo praktika. Be to, pagal Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo principą, atsižvelgiant į tai, kad Įdarbinimo sąlygų 47 ir 49 straipsniai yra žemesnės teisinės galios nei Sutarties normos, jie turi būti aiškinami atsižvelgiant į Sutartį ir ypač nagrinėjamu atveju laikantis EB 253 straipsnyje numatytų reikalavimų.

154    Be to, Komisijos teiginys, pagal kurį TĮSTS nustatyta pareiga motyvuoti negali būti pripažinta, kai sutarties nutraukimas grindžiamas Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunkčiu, nes taip TĮSTS būtų nustatyta dviguba pareiga, t. y. pareiga motyvuoti ir pareiga sumokėti įspėjimo termino nesilaikymo kompensaciją, vadinasi, taikomi griežtesni reikalavimai nei reikalavimai, kurie taikomi sutarties nutraukimo dėl drausminių priežasčių atveju, turi būti atmestas.

155    Iš tiesų, pirma, darbo užmokesčio mokėjimas laikinajam darbuotojui per įspėjamąjį laikotarpį nėra įspėjimo termino nesilaikymo kompensacija, nes darbuotojas per šį laikotarpį atlieka savo pareigas, o tai pateisina piniginio atlygio gavimą. Antra, būtent dėl to, kad darbuotojas nėra kaltinamas tuo, kad rimtai pažeidė pareigas, jam taikomas pakankamas jo ateities suplanavimui laikotarpis, kitaip nei dėl drausminių priežasčių atleidžiamam darbuotojui, kuris kaltas dėl tokių pažeidimų, dėl kurių jo palikimas pareigose prieštarautų tarnybos interesams. Tokiomis aplinkybėmis įspėjimo laikotarpio laikymasis negali būti vertinamas kaip pareigos motyvuoti nebuvimo atitikmuo, nes įspėjimo laikotarpio klausimas yra susijęs tik su priežastimi, dėl kurios buvo atleista iš darbo.

156    Komisijos argumentui, susijusiam su tuo, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia vienodo požiūrio principą, nes pareigą motyvuoti nustato tik institucijai, nors abi sutarties šalys turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, taip pat negali būti pritarta. Iš tiesų institucijos ir laikinojo darbuotojo santykiai yra nustatomi ne tik sutartinėmis nuostatomis, jiems taip pat taikomi Tarnybos nuostatų reikalavimai. Tačiau nors Tarnybos nuostatai numato, kad neigiamą poveikį darantys administracijos sprendimai turi būti motyvuoti, reikia pripažinti, kad nuostatai šios pareigos nenustato tarnautojams ir darbuotojams, kai jie priima sprendimus, galinčius daryti neigiamą poveikį administracijai. Iš to galinti kilti nelygybė yra Tarnybos nuostatų taikymo padarinys, kurio teisėtumo Komisija neginčijo. Galiausiai Komisijos argumentas remiasi klaidingu teiginiu, pagal kurį administracijai nustatyta pareiga motyvuoti iš jos atima teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Iš tiesų pareiga motyvuoti ne draudžia administracijai vien tik jos iniciatyva nutraukti sutartį su laikinuoju darbuotoju, bet paprasčiausiai reikalauja, kad ji nurodytų šį sprendimą pateisinančias priežastis, siekiant aptariamam darbuotojui užtikrinti minimalias teisės į veiksmingą teisminę gynybą sąlygas.

157    Iš šio sprendimo 143‑153 punktų aišku, kad jokia nuostata nerodo, jog sprendimų atleisti iš darbo, grindžiamų Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunkčiu, atveju galėtų būti nukrypta nuo Tarnybos nuostatų 25 straipsnio, kuris pakartoja iš pačios Sutarties kylantį pagrindinį reikalavimą, taikymo.

158    Be to, toks aiškinimas atitinka Tarnybos nuostatų 25 straipsnio tikslus.

159    Šios pagal Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnį laikiniesiems darbuotojams taikomos nuostatos tikslas, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui, dėl kurio buvo priimtas sprendimas, pažeidžiantis jo teisinę situaciją, pakankamai informacijos, kad jis galėtų įvertinti sprendimo pagrįstumą ir galimybę pareikšti ieškinį teisme dėl tokio sprendimo teisėtumo, antra, sudaryti sąlygas teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę. Kadangi sprendimams nutraukti laikinųjų darbuotojų neterminuotas darbo sutartis taikoma teismo kontrolė, šio tikslo įgyvendinimą atitinka tai, kad kaip ir visi kiti laikinajam darbuotojui neigiamą poveikį darantys sprendimai, tarp jų ir mažiau svarbūs, sprendimas, kuriuo institucija nutraukia laikinojo darbuotojo pareigas, turi būti motyvuotas.

160    Jei tokios pareigos motyvuoti nebūtų, Bendrijos teismas negalėtų tinkamai vykdyti net ir ribotos kontrolės, nes galiausiai administracija galėtų šališkai nuspręsti dėl laikinojo darbuotojo padėties, nors pagal teismo praktiką institucija spręsdama dėl darbuotojo situacijos turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali lemti jos sprendimą, ir ypač į atitinkamo darbuotojo interesą. Tai matyti iš administracijos rūpinimosi pareigos, atspindinčios abipusių teisių ir pareigų, kurias Tarnybos nuostatai ir pagal analogiją Įdarbinimo sąlygos nustatė viešosios valdžios institucijos ir jos darbuotojų santykiuose, pusiausvyrą (žr. sprendimo Dejaiffe prieš VRDT (šio sprendimo 45 punktas) 53 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

161    Nors tiesa, kad Tarnybos nuostatai pareigūnams nustato didžiausią darbo saugumą, nes galutinio tarnybos nutraukimo prieš suinteresuoto asmens valią atvejai yra griežtai apibrėžti, vis dėlto reikia pabrėžti, kad TĮSTS nustatyta pareiga motyvuoti nutraukiant neterminuotas laikinųjų darbuotojų sutartis nepakeičia nestabilesnio laikinojo darbuotojo darbo pobūdžio.

162    Iš tiesų šis pobūdis kyla būtent iš TĮSTS didelės diskrecijos nutraukti laikinųjų darbuotojų neterminuotas sutartis pagal Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktį, laikantis sutartyje numatyto įspėjamojo laikotarpio. Todėl Bendrijos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimo įgaliojimais (1981 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Briey prieš Komisiją, 25/80, Rink. p. 637, 7 punktas; sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą (šio sprendimo 38 punktas) 97 ir 98 punktai; 1994 m. kovo 17 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas) 27 punktas ir sprendimo Smets prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas) 24 punktas).

163    Dėl šios didelės diskrecijos, kuri visiškai nepateisina galimybės atleisti administraciją nuo pareigos motyvuoti savo sprendimus šiuo klausimu, esminio formalumo, kuriuo yra pareiga motyvuoti, laikymasis yra dar reikalingesnis. Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką tuo atveju, kai Bendrijos institucija turi didelę diskreciją, per administracines procedūras Bendrijos teisinės sistemos suteiktų garantijų laikymosi kontrolė yra ypač svarbi. Tarp šių garantijų yra ir kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti savo sprendimą (žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktą, 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C‑525/04 P, Rink. p. I‑9947, 58 punktą ir 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑405/07 P, Rink. p. I‑0000, 56 punktą).

164    Be to, buvo nuspręsta, kad dėl veiksmų, kuriais, pažeidžiant gero administravimo reikalavimus, kompetentinga institucija atleidžiama nuo pareigos motyvuoti neigiamą poveikį turintį sprendimą, išbalansuojamas atitinkamų pareigų ir įgaliojimų paskirstymas tarp administracijos ir Bendrijos teismo taip, kad pastarasis tampa pirmąja ir vienintele instancija, kurioje ieškovas apskritai gali gauti tokius motyvus. Iš tiesų tokie veiksmai paneigia pareigų paskirstymo ir institucinės pusiausvyros tarp administracijos ir teismo sistemą, kurią numato Sutartis, ir konkrečiai apeliacinio proceso veiksmingumą, taip pat greito bylos išnagrinėjimo ir proceso ekonomijos reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad neigiamą poveikį darančio sprendimo geras ir tinkamas motyvavimas bei pranešimas apie jį suinteresuotam asmeniui ikiteisminėje procedūroje sudaro galimybę suinteresuotam asmeniui suprasti dėl jo priimto sprendimo reikšmę ir, esant reikalui, jį įtikinti, kad sprendimas yra pagrįstas, taip išvengiant ginčo perdavimo teismui (2005 m. gruodžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reynolds prieš Parlamentą, T‑237/00, Rink. VT p. I‑A‑385 ir II‑1731, 106 punktas).

165    Todėl, atvirkščiai nei teigia ETF ir Komisija, nei Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio tikslas, nei pareigūno darbo stabilumas, nei TĮSTS turima didelė diskrecija negali būti kliūtis esminiam ir pagrindiniam pareigos motyvuoti neigiamą poveikį darančius sprendimus tikslui, kuris numatytas Tarnybos nuostatų 25 straipsnyje.

166    Galiausiai tai atitinka Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su reikalavimais motyvuoti sprendimus atmesti prašymus, priimtus laikinųjų darbuotojų įdarbinimo procedūrų srityje. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad laikinųjų darbuotojų įdarbinimo pagal Įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktą procedūros atveju TĮSTS negalėjo pagrįsti savo sprendimo tik teisės reikalavimų, kurie buvo taikomi paskyrimo procedūros teisėtumui, laikymųsi, remdamasi tuo, kad pagal Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnį individualiems sprendimams dėl laikinųjų darbuotojų taikoma Tarnautojų nuostatų 25 straipsnio antroji pastraipa (2004 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hectors prieš Parlamentą, C‑150/03 P, Rink. p. I‑8691, 38, 39 ir 41 punktai).

167    Galiausiai, jei tiesa, kaip teigia ETF ir Komisija, kad buvo nuspręsta, jog sprendimų nutraukti laikinųjų darbuotojų neterminuotas sutartis nereikia motyvuoti, vis dėlto Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas tuo pačiu metu patvirtino, jog atleidimo dėl nekompetentingumo atveju, kai sprendimas priimtas laikantis Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnyje numatyto įspėjimo laikotarpio, Bendrijos teismas negali patikrinti šio vertinimo pagrįstumo, nebent būtų nustatyta akivaizdi klaida arba piktnaudžiavimas įgaliojimais (šiuo klausimu žr. sprendimo Briey prieš Komisiją (šio sprendimo 162 punktas) 7 punktą ir sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą (šio sprendimo 38 punktas) 97 ir 98 punktus). Vykdydamas šią ribotą kontrolę, Pirmosios instancijos teismas galiausiai pripažino, kad Komisija, nuspręsdama atleisti laikinąjį darbuotoją dėl to, kad jis nebuvo įtrauktas į po konkurso sudarytą tinkamų kandidatų sąrašą, kuris buvo neteisėtas, pažeidė nustatytas savo diskrecijos ribas, ir dėl to panaikino sprendimą dėl ginčijamo atleidimo (šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 17 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas) 37‑40 punktus ir sprendimo Smets prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas) 34‑37 punktus).

168    Kadangi, kaip buvo nurodyta anksčiau, konkrečiai šio sprendimo 108‑109 punktuose, sprendimo pagrįstumo teisminė kontrolė, net jei ji ribota, yra neatsiejama nuo sprendimą priėmusios institucijos pareigos pateikti sprendimo motyvus, teismo praktiką, kuria remiasi ETF ir Komisija, reikia aiškinti kaip nenustatančią pareigos formaliai pačiame dokumente motyvuoti sprendimą atleisti laikinąjį darbuotoją iš darbo, kuris remiasi Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunkčiu, tačiau šis sprendimas turi būti pagrįstas tinkamais motyvais, su kuriais suinteresuotas asmuo turi turėti galimybę susipažinti. Be to, reikia pažymėti, kad toks aiškinimas atitinka sprendimą Briey prieš Komisiją (šio sprendimo 162 punktas), kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ieškovas turėjo visas galimybes per asmeninius pokalbius ir per gausų susirašinėjimą pasinaudoti gynybos priemonėmis ir kad dėl tos pačios priežasties jis negali skųstis dėl to, kad pačiame sprendime nebuvo motyvų (9 punktas).

169    Be to, reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas neseniai bendrai nusprendė, kad, pirma, Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroji pastraipa yra pagal analogiją taikoma laikiniesiems darbuotojams pagal Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnį, antra, pareiga motyvuoti nėra ribojama kalbant apie sprendimą dėl įdarbinimo arba sprendimą dėl atleidimo, susijusio su darbu pagal Įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktą (2006 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą, T‑406/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑213 ir II‑A‑2‑1097, 68 punktas), nors abipusis pasitikėjimas yra esminis visų laikinųjų darbuotojų, numatytų pastarojoje nuostatoje, sutarčių elementas (47 punktas). Taigi šis teiginys taikomas a fortiori atleidimui, kuris susijęs su darbu pagal Įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktą, kaip yra šioje byloje.

170    Atsižvelgiant į visus pateiktus svarstymus, darytina išvada, jog Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad remiantis Įdarbinimo sąlygų 47 straipsio c punkto i papunkčiu priimtam sprendimui atleisti neterminuotai įdarbintą laikinąjį darbuotoją taikomi Tarnybos nuostatų 25 straipsnyje numatyti reikalavimai motyvuoti.

171    Taigi pirmoji (apeliacinio skundo) pagrindo dalis, susijusi su pareigos motyvuoti apimtimi, turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

172    Šiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti to paties (apeliacinio skundo) pagrindo antrosios dalies, susijusios su klaidingomis nuorodomis į sutartis ir susitarimus, kurie netaikomi institucijų ir jų personalo santykiams. Kadangi, kaip buvo nurodyta anksčiau, Tarnautojų teismo nustatyta pareigos motyvuoti apimtis atitinka Tarnybos nuostatus ir Įdarbinimo sąlygas, galimybė, kad Tarnautojų teismo ginčijamo sprendimo 66‑72 punktuose pateiktos nuorodos į Direktyvą 1999/70 ir į su ja susijusią Teisingumo Teismo praktiką, taip pat į įvarius tarptautinius dokumentus bei į Europos pagrindinių teisių chartiją yra netinkamos, neturi įtakos skundžiamo sprendimo išvadoms šiuo klausimu.

173    Be to, iš Tarnautojų teismo pateiktų argumentų aišku, jog jis ne manė, kad šios nuorodos yra jam teisiškai privalomos, bet jas pateikė tik siekdamas pateisinti skundžiamo sprendimo 61, 73 ir 74 punktuose esantį Įdarbinimo sąlygų aiškinimą.

174    Iš to matyti, kad net jeigu antroji dalis būtų pagrįsta, ši aplinkybė neturėtų įtakos skundžiamo sprendimo rezoliucinei daliai ir negalėtų lemti jo panaikinimo. Todėl aptariama dalis turi būti atmesta kaip netinkama.

2.     Dėl trečios dalies, susijusios su prieštaravimu tarp formalaus reikalavimo motyvuoti ir tvirtinimo, kad supažindinimas su sprendimo atleisti iš darbo motyvais kitais būdais yra teisėtas

a)     Šalių argumentai

175    ETF mano, jog skundžiamas sprendimas yra prieštaringas, nes jame konstatuojama, kad atleidimo motyvai pagal bendrąją taisyklę turi būti aiškiai nurodyti raštu, pageidautina pačiame atitinkamo sprendimo tekste, ir vis dėlto tuo pačiu nurodoma, kad gali būti laikoma, jog pareiga nurodyti atleidimo iš darbo motyvus yra įvykdyta, jeigu suinteresuotasis asmuo buvo tinkamai informuotas apie motyvus per susitikimus su jo vadovais ir jeigu TĮSTS sprendimas buvo priimtas netrukus po šių susitikimų.

176    ETF nuomone, reikalavimas formaliai nurodyti motyvus pačiame sprendime yra perteklinis ir prieštaraujantis Bendrijos teismo praktikai, nes Bendrijos teismas, priešingai, pripažino, kad būtinybė kitomis priemonėmis pakankamai informuoti apie motyvus yra pateisinama pareigūnų atveju. Iš tiesų šie „motyvai“ nagrinėjami visada, kai yra skundžiamas sprendimas dėl terminuotos sutarties nutraukimo, nagrinėjant aplinkybes, dėl kurių buvo priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį ir kurios yra puikiai žinomos suinteresuotajam asmeniui. Tokiomis sąlygomis teismo kontrolė atliekama patikrinant, ar yra akivaizdi aplinkybių vertinimo klaida. Iš tiesų neįsivaizduojama, kad sprendimas atleisti iš tarnybos nesiremtų elementais, kurie suinteresuotajam asmeniui galėtų sukelti abejonių arba leistų sužinoti kai kuriuos argumentus, dėl kurių galėjo būti nutraukta sutartis ir kurių tinkamumą bei pagrįstumą jis galėtų ginčyti. Todėl nebereikėtų reikalauti aiškių motyvų ir a fortiori reikalauti, kad jie būtų nurodyti pačiame sprendime atleisti iš darbo.

177    Jei sprendimas atleisti iš tarnybos priimtas ne tik nepateikiant formalių motyvų, bet taip pat ir iš anksto nepabendravus su suinteresuotuoju asmeniu, šis sprendimas bus panaikintas, nes nė viena aplinkybė negali būti sprendimo faktinis ar teisinis pagrindu. Pagal teismo praktiką nėra privaloma pateikti laikinojo darbuotojo neterminuotos sutarties nutraukimo motyvus, bet teismas, atlikdamas sprendimo atleisti iš darbo teisėtumo kontrolę, gali išnagrinėti aplinkybes, kad galėtų nustatyti ryšį tarp jų ir aptariamo sprendimo galimo pateisinimo. Taigi nebūtina reikalauti, kad motyvai būtų formaliai nurodyti pačiame akte arba kad jie būtų aiškiai pateikti suinteresuotajam asmeniui. Jis negali nežinoti apie tokią situaciją, kuri gali lemti jo „laikinumą“ ir net baigtis jo atleidimu. Pastaruoju atveju teismo vykdoma kontrolė bus atliekama atliekant akivaizdžios vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimo įgaliojimais kontrolę.

178    P. Landgren mano, kad šie argumentai yra nepagrįsti.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

179    Nors ETF anksčiau nurodytuose argumentuose teigia, jog iš principo būtų nenuoseklu reikalauti, kad sprendime atleisti iš darbo būtų raštu nurodyti motyvai, kuriais jis remiasi, tuo pačiu pripažįstant, kad vis dėlto apie šiuos motyvus suinteresuotasis asmuo gali būti informuotas per pokalbius, tai pat pateikiant atsiliepimą į skundą, pirmiausia pakanka konstatuoti, kad nėra nenuoseklu nustatyti principą numatant, kad jis leidžia kai kurias leidžiančias nukrypti nuostatas. Antra, Tarnautojų teismo priimtas sprendimas atitinka teismo praktiką, pagal kurią suinteresuotojo asmens žinojimas apie aplinkybes, kuriomis buvo priimtas sprendimas, gali būti aptariamo sprendimo motyvas (žr. 1997 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo B prieš Parlamentą, T‑123/95, Rink. VT p. I‑A‑245 ir II‑697, 51 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kalbant apie sprendimus dėl pareigų paaukštinimo ir paskyrimo, TĮSTS neprivalo motyvuoti sprendimų dėl pareigų paaukštinimo nepaaukštintiems pareigose kandidatams, kuriems tokie motyvai gali daryti neigiamą poveikį (žr. 2005 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Napoli Buzzanca prieš Komisiją, T‑218/02, Rink. VT p. I‑A‑267 ir II‑1221, 58 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Tačiau TĮSTS turi nurodyti savo sprendimo atmesti kandidatą motyvus, kai priima sprendimą atmesti jo pateiktą skundą, nes manoma, kad šio sprendimo motyvai sutampa su sprendimo, dėl kurio paduotas skundas, motyvais (1995 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kotzonis prieš CES, T‑586/93, Rink. p. II‑665, 105 punktas ir sprendimo Huygens prieš Komisiją (šio sprendimo 37 punktas) 107 punktas).

180    Be to, atrodo, kad ETF teigia, jog pareiga motyvuoti sprendimus atleisti iš darbo laikinuosius darbuotojus nėra reikalinga, nes, pirma, šiuos motyvus suinteresuotais asmuo neišvengiamai žino, antra, Bendrijos teismas už galimą motyvų nebuvimą gali nubausti atlikdamas akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolę.

181    Pirmasis šių teiginių tėra jokios teisinės reikšmės neturinti spekuliacija, negalinti pateisinti TĮSTS atleidimo nuo pareigos motyvuoti. Kalbant apie antrąjį teiginį, jis paneigia patį pareigos motyvuoti tikslą, t y. leisti suinteresuotajam asmeniui įsitikinti, ar jam neigiamą poveikį darantis sprendimas yra pagrįstas, ir įvertinti galimybę kreiptis į teismą, antra, teismui vykdyti šio sprendimo teisėtumo, būtent akivaizdžios vertinimo klaidos nebuvimo, kontrolę. Taigi negali būti teigiama, kad už motyvų nebuvimą gali būti nubausta atliekant akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolę, nes ši kontrolė gali būti atliekama, tik jei yra motyvai, kurie leidžia įvertinti, ar administracija neperžengė savo diskrecijos ribų.

182    Iš to aišku, kad ši dalis, o kartu ir visas pirmasis (apeliacinio skundo) pagrindas turi būti atmesti.

V –  Dėl antrojo (apeliacinio skundo) pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimas atleisti iš tarnybos

183    Šis (apeliacinio skundo) pagrindas susideda iš dviejų dalių, susijusių, pirma, su faktų iškraipymu, antra, su tuo, kad neatsižvelgta į bendrąjį interesą.

A –  Dėl pirmos dalies, susijusios su faktų iškraipymu

1.     Šalių argumentai

184    ETF teigia, kad iš ginčijamo sprendimo aišku, jog iš septynių P. Landgren vertinimo ataskaitų šešiose buvo nurodyti trūkumai, o tai leido ETF nustatyti P. Landgren bendrą nekompetentingumą.

185    Vienintelę teigiamą ataskaitą parengė pavaduotoja T., kai nebuvo P. Landgren vadovės S., kuri iš pradžių turėjo būti vertintoja, ir ataskaita apėmė tik dešimties mėnesių laikotarpį.

186    Taigi besikartojančių įspėjimų, kurie buvo nusiųsti P. Landgren, ir nuorodos į vienintelę ataskaitą, kuri, beje, sukėlė S. reakciją, kai ši apie ją sužinojo, vertinimas „skyrėsi ne tik aritmetiškai, bet ypač esmės požiūriu“.

187    Be to, ETF pažymi, kad nors reikia pripažinti, kaip tai padarė Tarnautojų teismas ginčijamo sprendimo 89 punkte, kad vienašalės deklaracijos, pridėtos prie tripliko, kurios buvo parengtos po ieškinio pirmojoje instancijoje pareiškimo, nėra tokios pačios reikšmės kaip pačios ataskaitos, tai nereiškia, kad į jas neturi būti atsižvelgta. Taigi šios deklaracijos tik pabrėžia neigiamą vertinimą, esantį P. Landgren ataskaitose, išskyrus T. parengtą ataskaitą. ETF šiuo atžvilgu pažymi, kad tokiais įrodymais gali būti remiamasi ir jie gali būti pateikti vėliau, nes jais siekiama patvirtinti sprendimo, dėl kurio kilo ginčas, pagrįstumą (2003 m. birželio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Del Vaglio prieš Komisiją, T‑124/01 ir T‑320/01, Rink. VT p. I‑A‑157 ir II‑767, 77 punktas).

188    Todėl ETF mano, kad Tarnautojų teismas klaidingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, o šio vertinimo nenuoseklumas reiškia faktų iškraipymą.

189    Pirmiausia P. Landgren teigia, kad ši dalis yra nepriimtina, nes ja ginčijamas faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, kurį atliko pirmosios instancijos teismas, o tai nėra apeliacinio teismo kompetencija.

190    Dar P. Landgren mano, kad ši dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

191    Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo, kaip apeliacinio teismo, praktikos aišku, kad tik bylą pirmąja instancija nagrinėjantis teismas turi jurisdikciją, viena vertus, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai esminiai jų nustatymo netikslumai susiję su jam pateikta bylos medžiaga ir, kita vertus, įvertinti šiuos faktus (2008 m. rugsėjo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kerstens prieš Komisiją, T‑222/07 P, Rink. p. II‑0000, 60 punktas).

192    Taigi bylą pirmąja instancija nagrinėjančio teismo atliktas faktų įvertinimas, išskyrus teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę vykdo Pirmosios instancijos teismas (sprendimo Kerstens prieš Komisiją (šio sprendimo 191 punktas) 60 punktas).

193    Toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas bylos medžiagoje, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (sprendimo Kerstens prieš Komisiją (šio sprendimo 191 punktas) 62 punktas).

194    Šia dalimi ETF neginčija Tarnautojų teismo atlikto įvairių P. Landgren vertinimo ataskaitų ir jai per jos karjerą ETF išsakytos kritikos įvertinimo, bet iš esmės mano, jog Tarnautojų teismas negalėjo padaryti išvados, kad sprendime atleisti P. Landgren iš darbo dėl jos bendro nekompetentingumo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

195    Šiomis aplinkybėmis iš tiesų ETF siekia, kad Pirmosios instancijos teismas peržiūrėtų faktines aplinkybes ir įrodymus, kuriuos jau įvertino bylą pirmąja instancija nagrinėjantis teismas, kaip tai ypač aišku iš ETF išvados, pagal kurią „taigi (Tarnautojų teismas) kai kurias faktines aplinkybes, apie kurias jam buvo pranešta, įvertino klaidingai <...> taip, kad nenuoseklumas vertinant faktus reiškia jų iškraipymą“.

196    Be to, nors ETF teigia, kad iš skundžiamo sprendimo aišku, kad šešios iš septynių P. Landgren vertinimo ataskaitos „laikytos nepakankamomis“, pakanka pažymėti, kad šis teiginys akivaizdžiai nepagrįstas, nes, kaip pastebėjo P. Landgren, skundžiamo sprendimo 10‑13, 22 ir 85 punktuose (ETF netvirtina, kad juose yra iškraipymų) kalbama apie dvi vertinimo ataskaitas, kuriose bendras įvertinimas yra 3, atitinkantis „patenkinamai“ (darbas 1995‑1997 ir 2000‑2001 metais) ir dvi vertinimo ataskaitas, kuriose bendras įvertinimas yra 2, atitinkantis „gerai“.

197    Galiausiai kalbant apie skundžiamo sprendimo 89 punkto, susijusio su H. ir S. deklaracijomis, pridėtomis prie tripliko, kritiką, reikia pažymėti, kad iš aptariamo punkto aišku, kad Teismas atlikdamas vertinimą į jas atsižvelgė, bet nusprendė, kad jis vienašalėms deklaracijoms, kurios buvo parengtos po ieškinio pirmojoje instancijoje pareiškimo, negali suteikti tokios pačios reikšmės kaip pačioms ataskaitoms, kurios buvo parengtos po rungtyniškumo principu pagrįstos procedūros konkrečiai siekiant objektyviai įvertinti atitinkamo darbuotojo nuopelnus.

198    Tačiau reikia priminti, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjusio teismo atliktam dokumento įrodomosios galios įvertinimui iš principo netaikoma Pirmosios instancijos teismo kontrolė apeliaciniame procese, nes iš Teisingumo Teismo statuto I dalies 11 straipsnio aišku, kad apeliacinį skundą galima paduoti tik teisės klausimais (žr. pagal analogiją 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C‑182/99 P, Rink. p. I‑10761, 43 punktą). Taigi tik Tarnautojų teismas gali vertinti jam pateiktų įrodymų reikšmę. Šis vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo Tarnautojų teisme atvejį, nėra teisės klausimas, kurį nagrinėja apeliacinis teismas (žr. pagal analogiją 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C‑403/04 P ir C‑405/04 P, Rink. p. I‑729, 38‑40 punktus).

199    Tačiau nebuvo nustatyta, kad toks iškraipymas buvo, ir to ETF net neteigė.

200    Iš visų pateiktų svarstymų aišku, kad ši dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina.

B –  Dėl antros dalies, susijusios su tuo, kad neatsižvelgta į bendrąjį interesą

1.     Šalių argumentai

201    ETF pabrėžia, kad reikalavimas atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, galinčias turėti poveikį jos sprendimui ir ypač atitinkamo darbuotojo interesą, kaip tai pripažinta teismo praktikoje, taikomas įgyvendinant didelę diskreciją, kuri yra tik teismo atliekamos akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolės dalykas.

202    Tačiau P. Landgren 1995‑2000 metais buvo įvertinta vertinimo ataskaitose, kurios parodė svarbius profesinius trūkumus, 2002 m. liepos mėn. tarpinėje ataskaitoje, kuri rodo, kad nepaisant atitinkamų pastangų, P. Landgren sudėtinga suplanuoti savo užduotis, ir ypač nepalankioje vertinimo ataskaitoje, susijusioje su darbu 2002 metais. Be to, ETF du kartus perkėlė P. Landgren siekdamas surasti jos profesinę situaciją, kuri pripažinta nepakankama, atitinkantį sprendimą. Galiausiai P. Landgren per pokalbius su vadovais buvo informuota apie priežastis, dėl kurių jos darbas pripažintas nepakankamu, siekiant įveikti finansinius sunkumus jai buvo leista vėl dirbti visą darbo dieną nuo 2004 m. liepos 1 d. ir dėl jos sveikatos būklės jos darbo sutartis buvo pratęsta trims mėnesiams iki 2005 m. kovo 31 dienos.

203    Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ETF teigia, kad Tarnautojų teismas bendrojo intereso požiūriu neatsižvelgė į jo pateiktus motyvus ir neatliko tinkamos akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolės, o tai yra teisės klaida.

204    P. Landgren mano, pirmiausia, jog ši dalis yra nepriimtina, nes ja siekiama, kad Pirmosios instancijos teismas peržiūrėtų pagrindus ir argumentus, kurie buvo pateikti teismui pirmojoje instancijoje.

205    Iš tiesų faktinės aplinkybės, kuriomis remiasi ETF siekdamas įrodyti, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nėra aplinkybės, kuriomis rėmėsi teismas, bet aplinkybės, kylančios iš ETF atsiliepimo pirmojoje instancijoje.

206    Tačiau P. Landgren pabrėžia, kad nors pagal teismo praktiką klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigos motyvuoti apimtį nuspręsdamas, kad sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, yra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Pirmosios instancijos teisme, iš praktikos taip pat aišku, kad atliekant kontrolę šiame kontekste būtinai reikia atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis rėmėsi Tarnautojų teismas, padarydamas savo išvadą.

207    Tai reiškia, kad ETF, tiksliai nenurodydamas kritikuojamų skundžiamo sprendimo punktų ir apsiribodamas pirmojoje instancijoje jau pateiktų argumentų pakartojimu, siekė ne pateikti Pirmosios instancijos teismui klausimą, ar Tarnautojų teismas laikėsi teisminės kontrolės ribų nuspręsdamas, kad fondas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, bet to, kad būtų peržiūrėtos pirmojoje instancijoje pateiktos faktinės aplinkybės, o tai nėra apeliacinio teismo kompetencija.

208    P. Landgren papildomai teigia, kad Tarnautojų teismas skundžiamo sprendimo 84, 85, 87 ir 88 punktuose teisingai įvardino tris akivaizdžias ETF padarytas klaidas, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, kurių ETF neginčijo šiame apeliaciniame procese.

209    Todėl būtų neteisinga teigti, kad Tarnautojų teismas, pripažindamas akivaizdžią tarnybos intereso, kuris pagal rūpinimosi principą apėmė P. Landgren interesą, vertinimo klaidą, pažeidė jo atliekamos teisminės kontrolės ribas.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

210    Iš ETF argumentų aišku, jog jis Tarnautojų teismą kaltina tuo, kad šis pripažino akivaizdžią vertinimo klaidą neatsižvelgęs į bendrojo intereso, kuris leidžia nutraukti P. Landgren sutartį, motyvus. Todėl Tarnautojų teismas neteisingai įvertino akivaizdžią vertinimo klaidą, o tai yra teisės klaida.

211    Nors ir nėra reikalo vienareikšmiškai nuspręsti, kokia yra šių dviprasmiškų argumentų svarba, reikia pažymėti, jog atsižvelgiant į tai, kad šiuo reikalavimu siekiama, jog Pirmosios instancijos teismas peržiūrėtų faktines aplinkybes, kurios, ETF nuomone, įrodo, kad sprendime atleisti iš darbo nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, jį reikia atmesti kaip nepriimtiną laikantis šio sprendimo 191‑193 punktuose nurodytos teismo praktikos.

212    Tačiau, nors ETF teigia, kad Tarnautojų teismas viršijo akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolės ribas, reikia pabrėžti, kad skundžiamo sprendimo 82 punkte Tarnautojų teismas aiškiai apibrėžė savo atliekamos kontrolės apimtį nurodydamas, kad „kalbant apie motyvų, kuriais pateisintas sprendimas atleisti iš tarnybos, pagrįstumą, reikia išnagrinėti ETF pateiktą tarnybos intereso vertinimą, apsiribojant patikrinimu, ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida“.

213    Po to teismas skundžiamo sprendimo 83 punkte priminė, kad kompetentinga institucija, spręsdama dėl darbuotojo situacijos, turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie galėtų turėti lemiamos įtakos jos sprendimui, ir ypač į atitinkamo darbuotojo interesą.

214    Taigi šie argumentai atitinka teismo praktiką, ypač sprendimą Dejaiffe prieš VRDT (šio sprendimo 45 punktas), kuriuo galiausiai rėmėsi Tarnautojų teismas.

215    Iš tiesų pagal šio sprendimo 53 punktą Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kalbant apie sprendimą nutraukti laikinojo darbuotojo terminuotą darbo sutartį dėl priežasčių, susijusių su tarnybos interesu, vertindama tarnybos interesą kompetentinga institucija turi plačią diskreciją, todėl teisminė priežiūra turi apsiriboti klausimu, ar atitinkama institucija veikė tinkamai ir savo diskrecijos teise nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai (sprendimo Carrasco Benítez prieš EMEA (šio sprendimo 45 punktas) 55 punktas). Kalbant apie tarnybos intereso įvertinimą, iš nusistovėjusios teismo praktikos aišku, kad kompetentinga institucija, spręsdama dėl darbuotojo situacijos, turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie galėtų turėti lemiamos įtakos jos sprendimui, ir ypač į atitinkamo tarnautojo interesą. Iš tiesų tai matyti iš administracijos rūpinimosi pareigos, atspindinčios abipusių teisių ir pareigų, kurias Tarnybos nuostatai ir pagal analogiją Įdarbinimo sąlygos nustatė viešosios valdžios institucijos ir jos darbuotojų santykiuose, pusiausvyrą (žr. šia prasme 1994 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Klinke prieš Teisingumo Teismą, C‑298/93 P, Rink. p. I‑3009, 38 punktą ir 1996 m. balandžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kyrpitsis prieš CES, T‑13/95, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑503, 52 punktą).

216    Šios teismo praktikos bendras pobūdis ir ratio desidendi neleidžia nagrinėjamu atveju priimti kitokio sprendimo vien tik dėl to, kad nutraukimas yra susijęs su neterminuota sutartimi, ir, galiausiai, to nereikalauja nei ETF, nei Komisija.

217    Taigi Tarnautojų teismas, nustatydamas savo įgaliojimų vykdyti sprendimo dėl atleidimo kontrolę apimtį, nepadarė teisės klaidos.

218    Kalbant apie šios kontrolės vykdymą nagrinėjamu atveju, Tarnautojų teismas pirmiausia nurodė atleidimo motyvą, kuriuo rėmėsi ETF, t. y. bendrą P. Landgren nekompetentingumą (skundžiamo sprendimo 84 punktas). ETF šiame apeliaciniame procese neginčija šio atleidimo motyvo apibūdinimo.

219    Antra, Tarnautojų teismas atliko įvairių P. Landgren vertinimo ataskaitų tyrimą, iš kurio jis padarė išvadą, kad, atvirkščiai nei teigia ETF, P. Landgren nuopelnų vertinimas iš esmės buvo patenkinamas arba geras (skundžiamo sprendimo 85 punktas). Ši išvada nėra neteisinga. Nurodęs, kad ypač neigiamus vertinimus pateikė du P. Landgren vadovai, Tarnautojų teismas vis dėlto sušvelnino šią kritiką ir pabrėžė, kad, pirma, iš dalies ji buvo nurodyta nepriimtoje vertinimo ataskaitoje, kurioje taip pat buvo žymiai švelnesnių vertinimų, pateiktų kito vertintojo (skundžiamo sprendimo 87 punktas), antra, aptariamų vadovų vienašalėms deklaracijoms, kurios buvo parengtos po šio ieškinio pirmojoje instancijoje pareiškimo, negalima suteikti tokios pat reikšmės kaip pačioms ataskaitoms. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 198 punkte, tokį vertinimą, kuriame nėra iškraipytos faktinės aplinkybės, kompetentingas atlikti tik bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas.

220    Tarnautojų teismas, atvirkščiai, pabrėžęs, pirma, kad paskutinė P. Landgren vertinimo ataskaita dėl darbo 2003 m., kurią 2004 m. kovo mėn., t. y. likus trims mėnesiams iki jo priimto sprendimo atleisti iš darbo, pasirašė ETF direktorius, buvo ypač palanki ir joje P. Landgren buvo sveikinama veiksmingai atlikus užduotis laikantis terminų, ir, antra, jog iš bylos medžiagos nematyti, kad P. Landgren profesiniai sugebėjimai būtų labai pablogėję nuo jos paskutinės ataskaitos iki sprendimo atleisti iš darbo, padarė išvadą, kad sprendime atleisti iš darbo padaryta akivaizdi vertinimo klaida (skundžiamo sprendimo 91 punktas).

221    Tai reiškia, kad Tarnautojų teismas atliko tik atleidimo motyvo, kuriuo rėmėsi ETF, t. y. P. Landgren bendro nekompetentingumo, kontrolę tam, kad padarytų išvadą, jog jis yra akivaizdžiai klaidingas. Todėl Tarnautojų teismas negali būti kaltinamas tuo, kad pažeidė savo kontrolės įgaliojimų ribas, nes galiausiai į darbuotojo interesą buvo atsižvelgta tik netiesiogiai kaip į jo interesą išsaugoti savo darbo vietą.

222    Ši dalis, vadinasi, ir visas antrasis (apeliacinio skundo) pagrindas turi būti atmesti.

VI –  Dėl sprendimo atleisti iš darbo pasekmių

A –  Šalių argumentai

223    ETF teigia, kad Tarnautojų teismo skundžiamo sprendimo 95 punkte nustatyti kriterijai remiasi hipotetiniais ir abejotinais argumentais, t. y. amžiumi, kurio sulaukusi P. Landgren, atsižvelgus į jos sveikatos būklę, galėtų gauti senatvės pensiją. Tačiau negalima tvirtinti, kad ji, įdarbinta neterminuotai pagal sutarties nuostatas, būtų dirbusi ETF iki pensinio amžiaus. Todėl ETF daro išvadą, kad šių kriterijų nustatymas yra klaidingas ir juo negali būti pagrįsta teisinga kompensacija.

224    Komisija mano, kad Tarnautojų teismas, priimdamas sprendimą dėl sprendimo atleisti iš darbo piniginių pasekmių, padarė kelias teisės klaidas.

225    Pirma, Komisija mano, kad byla nėra piniginio pobūdžio, todėl Tarnautojų teismas neturi neribotos jurisdikcijos. Tarnautojų teismas, priimdamas sprendimą dėl sprendimo atleisti iš darbo piniginių pasekmių, iš tiesų priėmė sprendimą ultra vires, nes, pažeisdamas EB 233 straipsnį, pateikė nurodymą ETF.

226    Antra, dėl tų pačių priežasčių Komisija mano, kad Tarnautojų teismas turėjo pripažinti nepriimtinais P. Landgren pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus atlyginti žalą, o tai pateisintų skundžiamo sprendimo panaikinimą.

227    Trečia, Komisija papildomai teigia, kad Tarnautojų teismo nustatyti kriterijai siekiant įvertinti piniginę kompensaciją P. Landgren yra abejotini ir hipotetiniai, o tai prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai.

228    Iš tiesų Tarnautojų teismas įpareigojo ETF atlyginti P. Landgren žalą, lyg ji būtų toliau dirbusi iki pensijos, nors ETF galėjo, vykdydamas skundžiamą sprendimą pagal EB 233 punktą, priimti naują sprendimą atleisti iš darbo ir šį sprendimą tinkamai motyvuoti.

229    P. Landgren mano, kad šie argumentai yra nepagrįsti. Be to, ji teigia, kad Komisijos reikalavimas, jog Pirmosios instancijos teismas panaikintų skundžiamą sprendimą dėl to, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo pirmojoje instancijoje buvo nepriimtinas, turi būti atmestas kaip nepriimtinas pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnį, nes tokių reikalavimų ETF nepateikė apeliaciniame skunde.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

230    ETF ir Komisijos pateikti argumentai iš esmės gali būti nagrinėjami kaip du (apeliacinio skundo) pagrindai, susiję, pirma, su tuo, kad Tarnautojų teismas priėmė sprendimą ultra vires, antra, su hipotetiniu ir abejotinu piniginės kompensacijos kriterijų, kuriuos nustatė Tarnautojų teismas, pobūdžiu.

1.     Dėl (apeliacinio skundo) pagrindo, susijusio su tuo, kad Tarnautojų teismas priėmė sprendimą ultra vires

231    Kalbant apie Komisijos reikalavimą, susijusį su tuo, kad Tarnautojų teismas priėmė sprendimą ultra vires ir atitinkamai padarė teisės klaidą, nes neatmetė kaip nepriimtinų P. Landgren reikalavimų atlyginti žalą, reikia pabrėžti, kad iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pagal Tarnautojų nuostatų 91 straipsnį pareikštą ieškinį, negali teikti nurodymų Bendrijos institucijoms. Iš tiesų akto panaikinimo atveju atitinkama institucija pagal EB 233 straipsnį turi imtis priemonių sprendimui įvykdyti (žr. 2005 m. gegužės 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Castets prieš Komisiją, T‑398/03, Rink. VT p. I‑A‑109 et II‑507, 19 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

232    Vis dėlto piniginio pobūdžio bylose Pirmosios instancijos teismas pagal Tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį, kuris taikomas kitiems darbuotojams pagal Įdarbinimo sąlygų 117 straipsnį, turi neribotą kompetenciją, leidžiančią įpareigoti instituciją atsakovę sumokėti nustatytas sumas, ir, esant reikalui, pridėjus palūkanas (1993 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vienne prieš Parlamentą, T‑15/93, Rink. p. II‑1327, 41 ir 42 punktai, 1998 m. liepos 8 d. Sprendimo Aquilino prieš Tarybą, T‑130/96, Rink. VT p. I‑A‑351 ir II‑1017, 39 punktas ir 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Rudolph prieš Komisiją, T‑197/98, Rink. VT p. I‑A‑55 ir II‑241, 32 punktas).

233    Nagrinėjamu atveju ginčas bent jau iš dalies yra piniginio pobūdžio, nes sprendimas atleisti iš tarnybos turi tiesioginės įtakos P. Landgren turtinėms teisėms (žr. pagal analogiją 1999 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hautem prieš BEI, T‑140/97, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑897, 77 punktą ir sprendimo Rudolph prieš Komisiją (šio sprendimo 232 punktas) 33 ir 92 punktus).

234    Tai reiškia, kad pagal Tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį Tarnautojų teismas turėjo neribotą jurisdikciją priimti sprendimą dėl piniginių bylos klausimų, kaip jis tai teisingai nurodė ginčijamo sprendimo 93 punkte.

235    Be to, reikia pažymėti, kad, viena vertus, Bendrijos teismas, atlikdamas teisėtumo kontrolę pagal Tarnybos nuostatų 91 straipsnį, neturi kompetencijos priimti sprendimų dėl nurodymų ir todėl negali atitinkamai institucijai nurodyti sugrąžinti ieškovę į pareigas (sprendimo Rudolph prieš Komisiją (šio sprendimo 232 punktas) 92 punktas), kita vertus, Tarnautojų teismas pripažino, kad P. Landgren sveikatos būklė smarkiai pablogėjo ir kad ji fiziškai nepajėgi vėl dirbti ETF, o tai nebuvo ginčyta šioje instancijoje.

236    Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Tarnautojų teismas neviršijo savo įgaliojimų ir nepadarė teisės klaidos nurodydamas ETF surasti teisingą sprendimą, kad būtų tinkamai apsaugotos P. Landgren teisės.

237    Todėl net nėra reikalo priimti sprendimo dėl šio (apeliacinio skundo) pagrindo priimtinumo, nes jį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

2.     Dėl (apeliacinio skundo) pagrindo, susijusio su hipotetiniu ir abejotinu piniginės kompensacijos kriterijų, kuriuos nustatė Tarnautojų teismas, pobūdžiu

238    Komisija ir ETF teigia, kad Tarnautojų teismo nurodyti kriterijai iš tiesų reiškia, kad turi būti atlyginta žala, kuri nėra reali ir tikra.

239    Šiuo klausimu pažymėtina, kad Tarnautojų teismas skundžiamu sprendimu priėmė tarpinį sprendimą, palikdamas šalims galimybę susitarti dėl teisingos ieškovei mokėtinos piniginės kompensacijos. Tik nepavykus susitarti Tarnautojų teismas vėlesniame sprendime, remdamasis šalių reikalavimais su apskaičiuotomis sumomis, nuspręstų dėl kompensacijos dydžio, esant reikalui, sukonkretindamas ir įvertindamas kriterijus, kurie pripažinti svarbiais, t. y., būtent pagal skundžiamo sprendimo 95 punktą, tai, kad P. Landgren po atleidimo iš darbo gavo bedarbio išmoką, ir jos amžių, kurio sulaukus, atsižvelgus į jos sveikatos būklę, ji galėtų gauti senatvės pensiją.

240    Reikia pripažinti, kad ETF ir Komisija neginčija nei žalos, kuri padaryta sprendimu atleisti iš darbo, buvimo, nei to, kad svarbu atsižvelgti į P. Landgren po atleidimo iš darbo gautą bedarbio išmoką. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Tarnautojų teismas skundžiamame sprendime nenustatė piniginės kompensacijos dydžio, nesukonkretino šios kompensacijos apskaičiavimo būdo ir galutinai neįvardijo kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti (skundžiamo sprendimo 95 punkte aiškiai numatyta, kad į kriterijus, kurie jame yra nurodyti, reikia atsižvelgti „be kita ko“), Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį apeliacinį skundą, gali nuspręsti tik dėl to, ar teisėta bendrai atsižvelgti į amžių, kurio sulaukusi ieškovė galėtų gauti senatvės pensiją.

241    Taigi reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, Tarnautojų teismui nustačius, jog padaryta žala, tik jis, neperžengdamas prašymo ribų, yra kompetentingas nustatyti šios žalos atlyginimo būdą ir jos dydį, su sąlyga, kad tam, jog Pirmosios instancijos galėtų vykdyti Tarnautojų teismo sprendimų teisminę kontrolę, tokie sprendimai turi būti pakankamai pagrįsti, o kalbant apie žalos nustatymą, kad jie numato kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant žalos dydį (žr. pagal analogiją 2008 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Girardot, C‑348/06 P, Rink. p. I‑833, 45 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

242    Nagrinėjamu atveju P. Landgren dėl jos sveikatos būklės nebegali toliau dirbti ETF, o to šalys neginčijo, todėl nėra įmanoma atstatyti teisinės P. Landgren situacijos, kurioje ji buvo, kai buvo priimtas sprendimas atleisti iš tarnybos. Tai reiškia, kad P. Landgren dėl sprendimo atleisti iš darbo patyrė realią ir tikrą žalą, nes neteko galimybės naudotis turtinėmis teisėmis, o ypač savo darbo užmokesčiu, susijusiomis su jos, kaip ETF laikinosios darbuotojos, situacija. Taigi, jei nebūtų sprendimo atleisti iš darbo, ji būtų galėjusi naudotis šiomis teisėmis iki pensinio amžiaus. Vadinasi Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos, nuspręsdamas, kad amžius, kurio sulaukus ieškovė, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, galėtų gauti senatvės pensiją, yra vienas iš tinkamų kriterijų siekiant nustatyti P. Landgren skirtiną kompensaciją.

243    Vis dėlto Komisija teigia, kad ETF, vykdydamas sprendimą dėl panaikinimo, galėjo priimti naują sprendimą atleisti iš darbo, pagrįstą tinkamais motyvais.

244    Tačiau negalima teigti, kad ETF galėjo tokiu būdu įvykdyti skundžiamą sprendimą. Iš tiesų sprendimas atleisti iš tarnybos buvo panaikintas pirmojoje instancijoje ne dėl to, kad nebuvo motyvuotas ar nepakankamai motyvuotas, bet dėl to, kad ETF padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdamas, jog P. Landgren parodė bendrą nekompetentingumą tiek atsižvelgus į visas jos vertinimo ataskaitas, tiek į kai kurias jos vadovų deklaracijas, pateiktas byloje pirmojoje instancijoje.

245    Nors kitas motyvas galėtų veiksmingai pagrįsti vėlesnį P. Landgren darbo sutarties nutraukimą, tai būtų padaryta ne vykdant skundžiamą sprendimą, o savarankiškai. Šiuo atžvilgiu, kai Tarnautojų teismas vertins P. Landgren mokėtiną piniginę kompensaciją, ETF, prireikus, turi nurodyti, jog kai kurios aplinkybės rodo, jog gali būti, kad P. Landgren nebūtų dirbusi iki amžiaus, kurio sulaukus ji galėtų gauti senatvės pensiją, net jei ir nebūtų pirmojoje instancijoje panaikinto sprendimo atleisti iš darbo. Toks įrodymas pateisintų, kad dėl aptariamo sprendimo atleisti iš darbo prarastas darbo užmokestis būtų padaugintas iš koeficiento, skirto atspindėti šį neapibrėžtumą pagal metodą, pritaikytą 2006 m. birželio 6 d. Sprendime Girardot prieš Komisiją (šio sprendimo 38 punktas). Galiausiai Tarnautojų teismas neatmetė galimybės į tai atsižvelgti, nes jis savo tarpiniame sprendime galutinai ir išsamiai nenustatė piniginės kompensacijos apskaičiavimo kriterijų ir būdų.

246    Iš to, kas pasakyta, reikia padaryti išvadą, kad Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos nustatydamas amžiaus, kurio sulaukusi ieškovė, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, galėtų gauti senatvės pensiją, kriterijų.

247    Todėl šis (apeliacinio skundo) pagrindas, o kartu ir visas apeliacinis skundas turi būti atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

248    Pagal Procedūros reglamento 148 straipsnį, kai apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Pirmosios instancijos teismas.

249    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, taikomą apeliacinėse bylose pagal Procedūros reglamento 144 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

250    Kadangi ETF pralaimėjo, o P. Landgren reikalavo padengti bylinėjimo išlaidas, ETF padengs savo išlaidas, taip pat P. Landgren šioje instancijoje patirtas išlaidas.

251    Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą, kuri taikoma apeliaciniam procesui pagal reglamento 144 straipsnį, į bylą įstojusios institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Komisija, šioje instancijoje įstojusi į bylą šalis, padengs savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Europos mokymo fondas (ETF) padengs savo bylinėjimosi išlaidas, taip pat P. Landgren šioje instancijoje patirtas išlaidas.

3.      Europos Bendrijų Komisija padengs savo bylinėjimosi išlaidas.

Jaeger       Azizi

Meij Vilaras Forwood

Paskelbta 2009 m. rugsėjo 8 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Turinys

Teisinis pagrindas

Faktinės bylos aplinkybės ir procesas pirmojoje instancijoje

Dėl skundžiamo sprendimo

Dėl apeliacinio skundo

I –  Procesas

II –  Šalių reikalavimai

Dėl teisės

I –  Dėl apeliacinio skundo priimtinumo

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

II –  Dėl kai kurių reikalavimų priimtinumo

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

III –  Dėl ieškinio pirmojoje instancijoje priimtinumo

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

IV –  Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti apimtimi

A –  Dėl pirmojo (apeliacinio skundo) pagrindo tinkamumo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Dėl pirmojo pagrindo pagrįstumo

1.  Dėl pirmos dalies, susijusios su teismo praktikoje išaiškinto Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio pažeidimu

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl Komisijos kaltinimo, susijusio su tuo, kad Tarnautojų teismas priėmė sprendimą ultra petita arba bent jau ultra vires

Dėl pareigos motyvuoti spendimus nutraukti laikinųjų darbuotojų darbo sutartis atsižvelgiant į Tarnybos nuostatus ir Įdarbinimo sąlygas

–  Dėl priimtinumo

–  Dėl esmės

2.  Dėl trečios dalies, susijusios su prieštaravimu tarp formalaus reikalavimo motyvuoti ir tvirtinimo, kad supažindinimas su sprendimo atleisti iš darbo motyvais kitais būdais yra teisėtas

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

V –  Dėl antrojo (apeliacinio skundo) pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimas atleisti iš tarnybos

A –  Dėl pirmos dalies, susijusios su faktų iškraipymu

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Dėl antros dalies, susijusios su tuo, kad neatsižvelgta į bendrąjį interesą

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

VI –  Dėl sprendimo atleisti iš darbo pasekmių

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

1.  Dėl (apeliacinio skundo) pagrindo, susijusio su tuo, kad Tarnautojų teismas priėmė sprendimą ultra vires

2.  Dėl (apeliacinio skundo) pagrindo, susijusio su hipotetiniu ir abejotinu piniginės kompensacijos kriterijų, kuriuos nustatė Tarnautojų teismas, pobūdžiu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.