PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (septintoji kolegija)

SPRENDIMAS

2009 m. kovo 31 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Bendrijos sijelių rinka – Sprendimas, kuriuo, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1/2003, nustatytas AP 65 straipsnio pažeidimas po to, kai EAPB sutartis nustojo galioti – Komisijos kompetencija — Neteisėtų veiksmų priskyrimas – Senatis – Teisė į gynybą“

Byloje T‑405/06

ArcelorMittal Luxembourg SA, ankstesnis pavadinimas – Arcelor Luxembourg SA, įsteigta Liuksemburge (Liuksemburgas),

ArcelorMittal Belval & Differdange SA, ankstesnis pavadinimas – Arcelor Profil      Luxembourg SA, įsteigta Eše prie Alzeto (Liuksemburgas),

ArcelorMittal International SA, ankstesnis pavadinimas – Arcelor International SA, įsteigta Liuksemburge,

atstovaujamos advokato A. Vandencasteele,

ieškovės,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą X. Lewis ir F. Arbault

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2006 m. lapkričio 8 d. Komisijos sprendimą C (2006) 5342, galutinis, susijusį su (AP) 65 straipsnio taikymo procedūra dėl Europos sijelių gamintojų susitarimų ir suderintų veiksmų (byla Nr. COMP/F/38.907 – Plieno sijelės),

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai D. Šváby ir L. Truchot,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. lapkričio 5 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

 EAPB sutarties nuostatos

1        AP 65 straipsnyje nustatyta:

„1.      Visi įmonių tarpusavio susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kuriais siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai sulaikyti, apriboti ar iškreipti normalią konkurenciją bendrojoje rinkoje, yra draudžiami, ypač tokie, kuriais siekiama:

a)      nustatyti kainas;

b)      apriboti bei kontroliuoti gamybą, techninį vystymąsi ar investavimą;

c)      pasidalyti rinkas, produktus, klientus ar tiekimo šaltinius.

<…>

4.      Bet kuris susitarimas ar sprendimas, draudžiamas šio straipsnio 1 dalyje, automatiškai negalioja ir juo negalima remtis jokiame valstybės narės ar specialiajame teisme.

Jeigu nesinaudojama teise kreiptis į Teismą, tik Komisija gali nuspręsti, ar toks susitarimas bei sprendimas yra suderinami su šiuo straipsniu.

5.      Įmonėms, kurios sudarė automatiškai negaliojančius susitarimus, arba per arbitražą, baudas, boikotą ar kitokiais būdais įgyvendino ar bandė įgyvendinti automatiškai negaliojantį susitarimą ar sprendimą bei susitarimą, kuriam buvo nesuteiktas ar atšauktas leidimas, arba kurios gavo leidimus, sąmoningai pateikusios neteisingą informaciją, arba kurios įsitraukė į šio straipsnio 1 dalyje draudžiamas veikas, Komisija gali skirti baudas ar delspinigius, kurių dydis neviršija dvigubos apyvartos tų produktų, kurie buvo šiuo straipsniu draudžiamų susitarimų, sprendimų ar veikų dalykas; tačiau jeigu susitarimo, sprendimo ar veikos tikslas yra apriboti gamybą, techninį vystymąsi ar investavimą, maksimalus baudų dydis gali būti padidintas iki 10 % metinės įmonių pažeidėjų apyvartos, o maksimalus delspinigių dydis – iki 20 % dienos apyvartos.“

2        Pagal AP 97 straipsnį šios sutarties galiojimo terminas baigėsi 2002 m. liepos 23 dieną.

 EB sutarties nuostatos

3        EB 305 straipsnio 1 dalyje nustatyta :

„Šios Sutarties nuostatos neturi įtakos Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarčiai,

ypač valstybių narių teisėms ir pareigoms, minėtos Bendrijos institucijų įgaliojimams ir minėtos Sutarties nustatytoms bendrosios anglių ir plieno rinkos veikimo taisyklėms“.

 Komisijos komunikatas dėl kai kurių konkurencijos bylų, susijusių su EAPB sutarties galiojimo pabaiga, nagrinėjimo aspektų

4        2002 m. birželio 18 d. Komisija priėmė Komunikatą dėl kai kurių konkurencijos bylų, susijusių su EAPB sutarties galiojimo pabaiga, nagrinėjimo aspektų (OL C 152, p. 5, toliau – 2002 m. birželio 18 d. Komunikatas).

5        2002 m. birželio 18 d. Komunikato 2 punkte konkrečiai nurodoma, kad šiuo komunikatu siekiama:

„−      ūkio subjektų ir valstybių narių interesais pakartoti svarbiausius materialinės ir procedūrinės teisės pakeitimus, atsirandančius dėl perėjimo prie EB tvarkos tiek, kiek jie susiję su EAPB sutartimi ir jos antrine teise <…>,

–        paaiškinti, kaip Komisija siekia sureguliuoti dėl perėjimo nuo EAPB prie EB tvarkos atsiradusias specifines problemas kartelių ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi <...>; koncentracijų tarp įmonių kontrolės <...>; ir valstybės pagalbos kontrolės srityse <...>“.

6        2002 m. birželio 18 d. Komunikato 31 punktas, esantis skyriuje, skirtame dėl perėjimo nuo EAPB prie EB tvarkos atsiradusioms specifinėms problemoms spręsti, išdėstomas taip:

„Jei taikant Bendrijos konkurencijos taisykles sutartims Komisija nustato pažeidimą su EAPB sutartimi susijusioje srityje, taikoma pažeidimą įrodančių faktinių aplinkybių atsiradimo metu galiojusi materialinė teisė, nesvarbu, kokia būtų taikymo data. Bet kuriuo atveju pasibaigus EAPB sutarties galiojimui procedūros klausimams yra taikytina EB teisė <...>;“

 Reglamentas (EB) Nr. 1/2003

7        Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2003, L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 skyrius, 31 tomas, p. 65) 4 straipsnį, siekiant, kad būtų taikomi (EB) 81 ir (EB) 82 straipsniai, Komisija turi įgaliojimus, nustatytus šiuo reglamentu.

8        Reglamento 1/2003 7 straipsnio 1 dalyje teigiama:

„Kai Komisija, veikdama skundo pagrindu ar savo iniciatyva, nustato (EB) 81 straipsnio ar (EB) 82 straipsnio pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad įmonės ar įmonių asociacijos nutrauktų pažeidimą. <...> Komisija taip pat gali konstatuoti, kad pažeidimas padarytas praeityje, jei ji turi teisėtą interesą tai daryti.“

9        Pagal Reglamento 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia (EB) 81 ar 82 straipsnio nuostatas.

 Nuostatos, susijusios su senatimi teisinių procedūrų vykdymo srityje

10      Pagal 1978 m. balandžio 6 d. Komisijos sprendimo Nr. 715/78/EAPB dėl bylų nagrinėjimo senaties terminų ir sankcijų įgyvendinimo pagal Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį (OL L 94, p. 22) 1 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagal Reglamento 1/2003 25 straipsnio 1 dalį Komisijos įgaliojimams reikalauti baudų už konkurencijos teisės nuostatų pažeidimus taikomas penkerių metų senaties terminas.

11      Pagal Sprendimo Nr. 715/78/EAPB 1 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalį senatis skaičiuojama nuo dienos, kurią padarytas pažeidimas. Tačiau tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais skaičiuoti pradedama nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi.

12      Pagal Sprendimo Nr. 715/78/EAPB 2 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalies nuostatas bet kuris Komisijos atliekamas veiksmas, vykdant išankstinį pažeidimo tyrimą arba su juo susijusias teisines procedūras, nutraukia senaties terminą. Terminas nutraukiamas nuo pranešimo apie tokius veiksmus bent vienai įmonei arba įmonių asociacijai, kuri dalyvavo pažeidime, dienos. Terminas nutraukiamas visų pirma tada:

–        kai gaunami raštiški Komisijos prašymai pateikti informaciją arba priimamas Komisijos sprendimas dėl informacijos pateikimo,

–        kai suteikiami raštiški įgaliojimai vykdyti tyrimus, kuriuos savo pareigūnams suteikia Komisija, arba priimamas Komisijos sprendimas pradėti tyrimą,

–        kai Komisija pradeda vykdyti teisines procedūras,

–        kai gaunamas Komisijos pranešimas apie kaltinimus.

13      Pagal Sprendimo Nr. 715/78/EAPB 2 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalį senaties termino nutraukimas taikomas visoms pažeidime dalyvavusioms įmonėms.

14      Pagal Sprendimo Nr. 715/78/EAPB 2 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 5 dalies nuostatas kiekvieno nutraukimo atveju terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Tačiau senaties terminas baigiasi ne vėliau kaip praėjus dvigubam senaties terminui, per kurį Komisija neskiria vienkartinės ar periodinės baudos. Šis laikotarpis pratęsiamas tiek, kiek termino eiga buvo laikinai sustabdyta.

15      Pagal Sprendimo Nr. 715/78/EAPB 3 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalies nuostatas vienkartinių ar periodinių baudų skyrimo senaties terminas sustabdomas laikotarpiui, per kurį Komisijos sprendimas yra peržiūrimas Teisingumo Teisme.

 Ginčo aplinkybės

16      Šio ginčo aplinkybių susiklostymo metu ARBED SA veikė plieno produktų gamybos srityje. Tuomet ARBED SA pakeitė įmonės pavadinimą į Arcelor Luxembourg SA, o vėliau − į ArcelorMittal Luxembourg SA (toliau − ARBED).

17      Tuo pačiu metu TradeARBEDSA, į kurios sudėtį kaip 100 % kontroliuojama dukterinė įmonė įeina ARBED, platino ARBED plieno produktus. Tuomet TradeARBEDSA pakeitė įmonės pavadinimą į Arcelor International SA, o vėliau − į ArcelorMittal International SA (toliau − TradeARBED).

18      ProfilARBED SA buvo įsteigta 1992 m. lapkričio 27 d. kaip 100 % ARBED kontroliuojama dukterinė įmonė, kad nuo šios datos vykdytų ARBED ekonominę ir pramoninę veiklą plieno sijelių sektoriuje. Tuomet ProfilARBED SA pakeitė įmonės pavadinimą į Arcelor Profil Luxembourg SA, o vėliau – į ArcelorMittal Belval & Differdange SA (toliau – ProfilARBED).

19      1991 m. Komisija, remdamasi pagal AP 47 straipsnį priimtu sprendimu, įvairių įmonių, įskaitant ir TradeARBED, tarnybinėse patalpose atliko patikrinimus. 1992 m. gegužės 6 d. ji suinteresuotoms įmonėms, įskaitant TradeARBED, tačiau ne ARBED, išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. TradeARBED taip pat dalyvavo nuo 1993 m. sausio 11 d. iki 14 d. vykdytoje apklausoje.

20      1994 m. vasario 16 d. Sprendime 94/215/EAPB dėl procedūrų pagal EAPB sutarties 65 straipsnį, susijusių su Europos plieno sijelių gamintojų susitarimais ir suderintais veiksmais (OL L 116, p. 1, toliau – pirminis sprendimas), Komisija konstatavo, kad 17 plieno gamybos įmonių, įskaitant TradeARBED, dalyvavo sudarant daugybę susitarimų priimant sprendimus ir vykdant suderintus veiksmus, susijusius su kainų nustatymu, rinkų pasidalijimu ir pasikeitimu konfidencialia informacija, Bendrijos plieno sijelių rinkoje, taip pažeisdamos AP 65 straipsnio 1 dalį; keturiolikai šio sektoriaus įmonių, įskaitant ARBED, už nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d. padarytą pažeidimą ji skyrė baudas (11 200 000 Ekiu).

21      Pirminio sprendimo 322 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Sudarant įvairius susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus dalyvavo tik TradeARBED, nors TradeARBED yra prekybos įmonė, kuri savo patronuojančios bendrovės ARBED vardu už komisinį atlyginimą visų pirma platina sijeles. TradeARBED už suteiktas paslaugas gauna nedidelį procentą nuo pardavimo sandorio kainos. Kad būtų užtikrintas vienodas požiūris, šis sprendimas adresuojamas ARBED – ši ARBED grupės bendrovė gamina plieno sijeles, – o nagrinėjamų produktų apyvarta priskiriama ARBED, ne TradeARBED.“

22      1999 m. kovo 11 d. Sprendimu ARBED prieš Komisiją (T‑137/94, Rink. p. II‑303) Pirmosios instancijos teismas didžiąja dalimi atmetė ARBED ieškinį dėl pirminio sprendimo panaikinimo, sumažindamas šio sprendimo 4 straipsniu jai skirtos baudos dydį iki 10 000 000 EUR.

23      2003 m. spalio 2 d. Sprendimu ARBED prieš Komisiją (C‑176/99 P, Rink. p. I‑10687) Teisingumo Teismas panaikino minėtą Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pirminį sprendimą tiek, kiek jis susijęs su ARBED. Šio sprendimo 21–24 punktuose nustatyta:

„ 21. Atsižvelgiant į pranešimo apie kaltinimus svarbą, jame turi būti nedviprasmiškai nurodomas juridinis asmuo, kuriam gali būti skiriamos baudos, ir adresuojamas šis pranešimas (žr. 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Compagnie maritime belge transports prieš Komisiją, C‑395/96 P ir C‑396/96 P, Rink. p. I‑1365, 143 ir 146 punktus).

22.      Neginčijama, kad šioje byloje nagrinėjamame pranešime apie kaltinimus nepaaiškinama, kad baudos gali būti skiriamos (ARBED). Be to, kaip pažymėjo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 101 punkte, (ARBED) nebuvo pranešimo apie kaltinimus adresatė, todėl jai nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga.

23.      Nors neginčijama, kad (ARBED) žinojo apie pranešimą apie kaltinimus, kuris buvo adresuotas jos dukterinei bendrovei TradeARBED, ir apie prieš šią įmonę pradėtą teisinę procedūrą, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad nebuvo pažeistos (ARBED) gynybos teisės. Iš tikrųjų dviprasmiškumas dėl juridinio asmens, kuriam skiriamos baudos, – jį galėjo išsklaidyti tik naujas ir laikantis nustatytų reikalavimų (ARBED) adresuotas pranešimas apie kaltinimus – išliko iki administracinės procedūros pabaigos.

24.      Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Pirmosios instancijos teismas klydo, skundžiamojo sprendimo 102 punkte iš šios bylos aplinkybių darydamas išvadą, kad remiantis tuo, jog (ARBED) nebuvo adresuotas pranešimas apie kaltinimus, ginčijamo sprendimo dėl gynybos teisių pažeidimo negalima panaikinti tiek, kiek tai susiję su minėta įmone.“

24      Po šio panaikinimo Komisija nusprendė pradėti naują procedūrą, susijusią su pirminiame sprendime nagrinėjamais antikonkurenciniais veiksmais. 2006 m. kovo 8 d. ji išsiuntė ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED (toliau bendrai – ieškovės) pranešimą apie kaltinimus, kuriuo šioms įmonėms pranešama apie jos ketinimą priimti sprendimą, kuriuo jos būtų laikomos solidariai atsakingos už nagrinėjamus pažeidimus. 2006 m. balandžio 20 d. ieškovės atsakė į šį pranešimą.

 Skundžiamas sprendimas

25      2006 m. lapkričio 8 d. Komisija priėmė sprendimą C (2006) 5342, galutinis, dėl procedūros pagal (AP) 65 straipsnį byloje COMP/C.38.907 – Plieno sijelės) (toliau − skundžiamas sprendimas), kurio santrauka buvo paskelbta 2008 m. rugsėjo 13 d. Oficialiajame leidinyje (OL C 235, p. 4).

26      Skundžiamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje nurodoma:

„atsižvelgusi į Europos anglies ir plieno bendrijos sutartį, būtent į jos 65 straipsnį,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į Reglamentą (Nr. 1/2003), ypač į jo 7 straipsnio 1 dalį ir jo 23 straipsnio 2 dalį,

<…>“

27      Dėl EAPB sutarties pasibaigimo − 2002 m. liepos 23 d. − teisinių pasekmių Komisija skundžiamo sprendimo 292 konstatuojamoje dalyje nurodė, kad tai nepanaikino jos kompetencijos skirti baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus šia Sutartimi reglamentuojamuose sektoriuose. Skundžiamo sprendimo 293−295 konstatuojamosiose dalyse ji pateisino šį teiginį tuo, kad EAPB sutartis ir EB sutartis priklauso vientisai teisės sistemai, kuri grindžiama Europos Sąjungos ir skirtingų Europos bendrijų steigimo sutartimis. Ji visų pirma rėmėsi 1991 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nuomone 1/91 (Rink. p. I‑6079, 21 punktas) ir EB 305 straipsnio 1 dalimi – šia nuostata tarp EB ir EAPB sutarčių buvo nustatytas „lex generalis ir lex specialis santykis“. Ji taip pat pažymėjo, kad pasibaigus EAPB sutarčiai šia sutartimi reglamentuojamiems sektoriams buvo taikomos EB sutarties normos.

28      Dėl savo kompetencijos taikyti EAPB sutarties nuostatas pasibaigus šios sutarties galiojimui dėl iki šios datos įvykdytų pažeidimų, ypač šios bylos aplinkybėmis, Komisija skundžiamo sprendimo 297–298 konstatuojamose dalyse rėmėsi 2002 m. birželio 18 d. Komunikato 31 punktu, kad pabrėžtų, jog šiuo klausimu reikia skirti procedūrinės teisės taisykles nuo materialinės teisės taisyklių. Skundžiamo sprendimo 299–301 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė:

„ 299. Visų pirma, kiek tai susiję su procedūriniais klausimais, iš Bendrijos bendrojo teisės principo, koks jis pakartotas (2002 m. birželio 18 d. Komunikate) bei patvirtintas (1981 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimu Salumi ir kt., 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas), 1993 m. liepos 6 d. Sprendimu CT Control (Rotterdam) ir JCT Benelux prieš Komisiją, C‑121/91 ir C‑122/91, Rink. p. I‑3873, 22 punktas), aišku, kad turi būti taikomos tos procedūrinės taisyklės, kurios galiojo tuo metu, kai buvo priimta nagrinėjama priemonė. Pagal šį principą šiuo metu galiojančios EB sutarties procedūrinės taisyklės taikomos ir pasibaigus EAPB sutarčiai. (Skundžiamas sprendimas) buvo priimtas pagal EB sutartyje nustatytas procedūrines taisykles, visų pirma Reglamentą (Nr. 1/2003). Šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, <…> kad Komisija turi įgaliojimus konstatuoti įmonių padarytus konkurencijos teisės pažeidimus. Šio reglamento 23 straipsnio 2 dalimi jai suteikiama teisė už tokius pažeidimus skirti baudas.

300.      Dėl Komisijos kompetencijos priimti šį sprendimą pažymėtina, kad tokia kompetencija atsiranda pasibaigus AP sutarčiai, kai vientisos teisės sistemos viduje nuo vienų normų pereinama prie kitų normų taikymo – nuo EB 81 straipsnio (lex generalis) pereinama prie AP 65 straipsnio (lex specialis) taikymo. Atsižvelgiant į šių taisyklių materialinį ekvivalentiškumą neperžengiant teismo praktikos, pagrįstos EB 81 straipsnyje nustatytu poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai kriterijumi, ribų ir organo, t. y. Komisijos, tapatybę, turinčio kompetenciją taikyti šias dvi taisykles pagal abi minėtas sutartis <…>, normų pasikeitimas reiškia, kad Komisija, be kita ko, turi kompetenciją pradėti AP 65 straipsnio taikymo procedūrą pagal Reglamento (Nr. 1/2003) 7 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 2 dalį, kad būtų konstatuotas ir nutrauktas minėto straipsnio pažeidimas ir už jį skirta bauda.

301.      Paskui, kiek tai susiję su procedūriniais klausimais, iš Bendrijos bendrojo teisės principo, koks jis pakartotas (2002 m. birželio 18 d.) Komunikate ir patvirtintas (1981 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimu Salumi ir kt., 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas ir 1993 m. liepos 6 d. Sprendimu CT Control (Rotterdam) ir JCT Benelux prieš Komisiją, C‑121/91 ir C‑122/91, Rink. p. I‑3873, 22 punktas), aišku, kad turi būti taikomos tos materialinės teisės taisyklės, kurios galiojo tuo metu, kai buvo padarytas pažeidimas, nesvarbu, kokia buvo taikymo data, laikantis Teisingumo Teismo (2005 m. gegužės 3 d. Sprendimo Berlusconi ir kt., C‑387/02, C‑391/02 ir C‑403/02, Rink. p. I‑3565, 69 punktas) patvirtinto lex mitior principo, jei jis gali būti taikomas administracinėse baudų už konkurencijos teisės pažeidimus skyrimo procedūrose <…>“.

29      Skundžiamo sprendimo 302–304 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė priežastis, dėl kurių ji šioje byloje manė, kad 65 straipsnio taikymas atitiko lex mitior principą.

30      Pagaliau skundžiamo sprendimo 305–306 konstatuojamosiose dalyse Komisija, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, atmetė ieškovių argumentus, kuriais siekiama užginčyti jos kompetenciją priimti minėtą sprendimą.

31      Dėl trijų juridinių asmenų – skundžiamo sprendimo adresatų, – kurie identifikuojami 1–455 konstatuojamosiose dalyse, nustatymo pažymėtina, kad Komisija 2 konstatuojamoje dalyje nurodė:

„Be 1 konstatuojamoje dalyje jau minėtų įmonių, (TradeARBED) dalyvavo sudarant daugelį susitarimų ir vykdant suderintus veiksmus, pažeisdama (AP) 65 straipsnio 1 dalį <…> už šiuos pažeidimus (ARBED) ir (ProfilARBED) yra solidariai atsakingos su (TradeARBED), nes visos šios įmonės iš pradžių priklausė pagrindinei įmonei (ARBED), vėliau – Arcelor SA“.

32      Be to, Komisija skundžiamo sprendimo 453 konstatuojamoje dalyje priminė, kad ji išsiuntė pranešimą apie kaltinimus „ne tik juridiniam subjektui, kuris tiesiogiai dalyvavo vykdant pažeidimą, – (TradeARBED), – bet ir kitiems dviem juridiniams subjektams, to paties ekonominio subjekto nariams – (ARBED) ir (ProfilARBED), – kuriems galėjo būti priskiriama atsakomybė už (TradeARBED) veiksmus“.

33      Kalbant konkrečiau apie ARBED, Komisija skundžiamo sprendimo 458, 460 ir 460 konstatuojamosiose dalyse atsakomybės už pažeidimo priskyrimą pateisino taip:

„ 458. Visų pirma pažymėtina, kad 2001 m. (ARBED), Usinor ir Aceralia susijungus su Arcelor grupe <…>, (ARBED) kontroliuojama grupė, tokia, kokia ji buvo, kai atsirado inkriminuojamos aplinkybės, nustojo egzistavusi.

<…>

460.      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką (2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, (C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 29 punktą) tuo atveju, kai patronuojanti bendrovė kontroliuoja 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, Komisija turi teisę manyti, kad patronuojanti bendrovė iš tiesų turėjo lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams.

461.      Kalbant apie materialinės teisės sąlygas, patvirtinančias tokį atsakomybės priskyrimą, visų pirma pažymėtina, kad, kaip ir (EB) 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, (AP) 65 straipsnio 1 dalis visų pirma taikoma „įmonėms“. Pagal nusistovėjusią Pirmosios instancijos teismo praktiką (žr. 1992 m. kovo 10 d. Sprendimą Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757) įmonės sąvoka EB 81 straipsnio prasme apima ekonominius subjektus, susidedančius iš žmogiškųjų išteklių, materialinių ir nematerialių elementų visumos visumos, kuria siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir kuri gali prisidėti prie šioje nuostatoje numatyto pažeidimo padarymo (žr., be kita ko, 1984 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hydrotherm, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktą; 1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 50 punktą, kuris buvo patvirtintas 1996 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimu Viho prieš Komisiją, C‑73/95 P, Rink. p. I‑5457, 15−18 punktai).

462.      Šioje byloje (TradeARBED) yra 100 % (ARBED) kontroliuojama dukterinė įmonė. Pirmosios instancijos teismo posėdyje byloje T‑137/94 ieškovės advokatas nurodė, kad (TradeARBED) yra prekybos įmonė, platinanti plieno produktus, ir visų pirma (ARBED) plieno sijeles. Be to, (ARBED) buveinė registruota tuo pačiu adresu kaip ir (TradeARBED), abi įmonės naudojosi ta pačia telefonų stotele ir turėjo tą patį telekso numerį. (TradeARBED) advokatas vienodai prisistatydavo kaip (ARBED) ir (TradeARBED) konsultantas. Abu (ARBED) atstovai padėjo (TradeARBED) pagal iškeltą administracinę bylą vykdomoje apklausoje, kuri vyko nuo 1993 m. sausio 11 d. iki kovo 11 dienos (minėto 1999 m. kovo 11 d. Sprendimo ARBED prieš Komisiją 96 ir 97 punktai). Todėl (TradeARBED) veiksmai plieno sijelių rinkoje priklausė nuo jos patronuojančios bendrovės – (ARBED). Tuo metu, kai buvo padaryti pažeidimai, plieno sijelių gamybos įrenginiai – jie yra šioje byloje nagrinėjami produktai – priklausė (ARBED). Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nėra abejonių, kad (ARBED) turėjo lemiamą įtaką (TradeARBED).

463.      Atitinkamuose 2006 m. kovo 8 d. atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus juridiniai asmenys – minėto sprendimo adresatai – teigia, kad Komisija nepateikė įrodymo dėl (ARBED) dalyvavimo, kuris pagrįstų jai skirtą baudą. Be to, jie mano, kad jei šiuo sprendimu būtų skiriamos baudos (TradeARBED) ir (ARBED), tuomet jame reiktų padaryti išvadas, kurios būtų „visiškai priešingos ir nesuderinamos“ su Komisijos (pirminiame sprendime) padarytomis išvadomis.

464.      Šiuo klausimu pakanka priminti, kad vien tai, kad (TradeARBED) tiesiogiai ir konkrečiai dalyvavo vykdant pažeidimą, nepašalina jos patronuojančios bendrovės, kuri jai darė lemiamą įtaką, atsakomybės. Be to, pažymėtina, kad Komisija šiame sprendime padarė išvadą, kad nors tik (TradeARBED) tiesiogiai dalyvavo vykdant minėtus pažeidimus, vis dėlto, kaip ji jau nurodė (pirminiame sprendime), atsakomybė už (TradeARBED) veiksmus gali būti priskiriama (ARBED) dėl (ARBED) jai daromos lemiamos įtakos. Be to, Komisijos šiame sprendime padarytos išvados niekaip neprieštarauja ir nėra nesuderinamos su (pirminiame sprendime) padarytomis išvadomis.

465.      Juridiniai asmenys, kuriems šis sprendimas buvo skirtas, be kita ko, mano, kad Komisija pažeidė vienodą požiūrio principą, jeigu ji, šiame sprendime siekdama priskirti atsakomybę už pažeidimą, patronuojančios bendrovės lemiamos įtakos darymo kriterijų pakeitė dalyvavimo pažeidime kriterijumi, kuriuo ji vadovavosi (pirminiame sprendime) skirdama baudą draudžiamame susitarime dalyvavusioms įmonėms.

466.      Šiuo klausimu primintina, kad Komisija (pirminio sprendimo) 322 punkte nustatė, kad: „sudarant įvairius susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus dalyvavo tik TradeARBED, nors TradeARBED yra prekybos įmonė, kuri savo patronuojančios bendrovės ARBED vardu už komisinį atlyginimą visų pirma platina sijeles. TradeARBED už suteiktas paslaugas gauna nedidelį procentą nuo pardavimo sandorio kainos. Siekiant užtikrinti vienodą požiūrį, šis sprendimas adresuojamas (ARBED), ARBED sijelių gamybos bendrovei, ir atsižvelgiama būtent į ARBED nagrinėjamų produktų apyvartą, ne į TradeARBED“. Dėl kitų įmonių, kurioms buvo skirtos baudos (pirminiame sprendime), pažymėtina, kad Komisija atsakomybę priskyrė vadovaudamasi šiuo kriterijumi: „tuo atveju, kai grupės įmonė dalyvauja vykdant pirma nurodytus pažeidimus, šio sprendimo adresatės yra gamybos įmonės, nes būtent joms naudingiausia gauti išankstinę informaciją apie kainas ir gamybos kiekius“ (pirminio sprendimo 319 konstatuojamoji dalis).

467.      Iš nusistovėjusios teismo praktikos (1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, (C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85 – C‑129/85, Rink. p. I‑1307); 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimas Karlsson ir kt., (C‑292/97, Rink. p. I‑2737, 39 punktas; 2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją, (T‑228/99 ir T‑233/99, Rink. p. II‑435, 272 punktas ir 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimas Deutsche Bahn prieš Komisiją, (T‑351/02, Rink. p. II‑1047) matyti, kad vienodo požiūrio principas draudžia skirtingai traktuoti panašią padėtį, vieniems ūkio subjektams sudarant blogesnes sąlygas nei kitiems, nebent toks požiūris būtų objektyviai pagrįstas.

468.      Šiuo atveju nėra jokios abejonės, jog Komisija, kad nustatytų įmones, kurioms turi būti priskiriama atsakomybė už pažeidimus, laikydamasi vienodo požiūrio principo taiko objektyvų kriterijų, t. y. įmonių vykdomos plieno sijelių gamybos kriterijų. Būtų galima pažymėti a contrario, kad jei Komisija skirtų baudą vadovaudamasi vien tiesioginio dalyvavimo kriterijumi ir ją apskaičiuotų remdamasi (TradeARBED), kuri – priešingai nei kitos jos (pirminiame sprendime) sankcionuotos įmonės – už savo paslaugas gauna tik nedidelę procentinę dalį nuo pardavimo sandorio kainos, apyvarta, ji sukurtų diskriminaciją, palyginti su pirma minėtomis įmonėmis. Šio sprendimo įmonės adresatės negali tinkamai pasiremti tuo, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio į įmones, kurioms buvo skirtos baudos, principas.“ 

34      Kalbant konkrečiai apie ProfilARBED, Komisija skundžiamo sprendimo 470–472 konstatuojamosiose dalyse pateisino atsakomybės už pažeidimo priskyrimą toliau nurodomais motyvais:

„ 470. (ProfilARBED) buvo įsteigta 1992 m. lapkritį kaip 100 % (ARBED) kontroliuojama dukterinė įmonė, o anglies plieno produktų gamybos įrenginiai, įskaitant sijeles <…>, buvo perduoti iš (ARBED) į (ProfilARBED). Todėl (ProfilARBED) vykdė (ARBED) pramoninę ir ekonominę veiklą, nes pastaroji įmonė po jos pramoninės ir ekonominės veiklos perdavimo nustojo gaminti anglies plieną <…>

471.      Kadangi (ProfilARBED) yra (ARBED) ekonominių teisių, kiek tai susiję su jos pramonine ir komercine veikla plieno sijelių srityje, perėmėja (ARBED) (po įmonės pavadinimo pakeitimo – Arcelor grupė) vadovaujamos grupės viduje, Komisija yra įgaliota pradėti teisinę procedūrą prieš (ProfilARBED) dėl jos atsakomybės už šiame sprendime nagrinėjamą pažeidimą.

472.      Iš tikrųjų byloje Ciment (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland prieš Komisiją, (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 354–361 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisija buvo teisi laikydama įmonę atsakinga už kitos įmonės, kuri priklausė tai pačiai grupei ir kurios ekonominė veikla cemento sektoriuje buvo perduota pirmajai įmonei, įvykdytus neteisėtus veiksmus. Teisingumo Teismo manymu, tai, kad antroji įmonė po perdavimo toliau egzistavo kaip juridinis asmuo, šios išvados niekaip nepaneigia. Pagal byloje Ciment priimtą sprendimą, kadangi (ProfilARBED) perėmė (ARBED) pramoninę ir ekonominę veiklą sijelių gamybos srityje, jai gali būti priskiriama atsakomybė už šioje byloje nagrinėjamus pažeidimus. Tai, kad (ARBED) tebeegzistuoja kaip juridinis asmuo, šios išvados nepaneigia. Be to, jei būtų daroma bet kuri kita išvada, būtų nesilaikoma Bendrijos konkurencijos teisės taisyklių, nes įmonės galėtų išvengti atsakomybės už pažeidimus, kuriuos jos įvykdė perduodamos ginčijamas veiklos rūšis kitai tos pačios įmonės grupei, priskyrimo. Todėl šis sprendimas taip pat adresuojamas (ProfilARBED).“

35      Dėl tariamos savo įgaliojimų skirti baudas senaties Komisija skundžiamo sprendimo 446–452 konstatuojamosiose dalyse pažymėjo:

„ 446. Siekiant apibrėžti šioje byloje taikytinas senaties taisykles baudų skyrimo srityje, nebūtina įrodyti, ar šios senaties taisyklės yra procedūrinės – šiuo atveju šioje srityje būtų taikomos Reglamento (Nr. 1/2003) taisyklės, ar materialinės – šiuo atveju šioje srityje būtų taikomos (Sprendimo Nr. 715/78) nuostatos tiek, kiek jos yra iš esmės tapačios <…>

447.      <…> Komisija atliko patikrinimus plieno sijelių sektoriuje 1991 m. sausio 16, 17 ir 18 dienomis. Jos manymu, šiomis dienomis buvo baigtas pažeidimas. 1992 m. vasario 6 d. Komisija adresavo (TradeARBED) pranešimą apie kaltinimus. Laiškai su prašymais pateikti informaciją buvo išsiųsti (TradeARBED) ir (ARBED) teisės skyriui, būtent – 1993 m. lapkričio 26 d. laiškas, kuriuo (ARBED) prašoma jai pranešti nuo 1993 m. sausio iki rugsėjo mėn. (ARBED) pasiektos pardavimo apyvartos EAPB duomenis. 1994 m. vasario 16 d. Komisija priėmė (pirminį sprendimą), kuriuo (ARBED) buvo skirta bauda už (TradeARBED) dalyvavimą vykdant EAPB sutarties 65 straipsnio pažeidimą. 1994 m. balandžio 8 d. (ARBED) Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl šio sprendimo. 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ARBED prieš Komisiją byloje T‑137/94. 1999 m. gegužės 11 d. (ARBED) pateikė Teisingumo Teismui apeliacinį skundą dėl šio sprendimo. 2003 m. spalio 20 d. Teisingumo Teismas panaikino sprendimą byloje T‑137/94. 2006 m. kovo 8 d. Komisija nusprendė pradėti naują procedūrą dėl antikonkurencinių veiksmų, kurie buvo nagrinėjami (pirminiame sprendime), ir (ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED) išsiuntė naują pranešimą apie kaltinimus, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas.

448.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija konstatuoja, kad (ARBED) negali remtis senatimi, jei šis sprendimas nebuvo priimtas pasibaigus terminui, per kurį Komisija gali skirti baudą laikydamasi 446 konstatuojamoje dalyje įtvirtintų nuostatų. Iš tikrųjų, nekalbant apie tyrimo veiksmus ir kitų įmonių atžvilgiu pradėtą vykdyti teisinę procedūrą, 1993 m. lapkričio 26 d. (ARBED) išsiųsti laiškai su prašymais pateikti informaciją ir (pirminis sprendimas), imant atskirai, yra senaties terminą nutraukiantys veiksmai, todėl visoms įmonėms, kurios sudaro (ARBED) vadovaujamą ekonominį subjektą, senaties terminas pradedamas skaičiuoti naujai. Be to, vadovaujantis Sprendimo (Nr. 715/78) 3 straipsniu, pirmą kartą senaties terminas buvo sustabdytas 1999 m. gegužės 11 d., (ARBED) pateikus ieškinį dėl (pirminio sprendimo) Pirmosios instancijos teismui, kuris priėmė savo sprendimą 1999 m. kovo 11 d., vėliau, antrą kartą, – 1999 m. gegužės 11 d. pateikus apeliacinį skundą Teisingumo Teisme, kuris priėmė savo sprendimą 2003 m. spalio 20 dieną. Po šio sustabdymo penkerių metų senaties terminas buvo iš naujo nutrauktas, kai Komisija 2006 m. kovo 8 d. išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. Be to, pažymėtina, kad šis sprendimas buvo priimtas per dešimties metų senaties terminą, kuris skaičiuojamas pasibaigus pažeidimui, t. y. 1990 m., šis terminas buvo sustabdytas dešimčiai metų, per kuriuos vyko (ARBED) Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme inicijuoti procesai. Todėl, priešingai nei šalys teigia savo atitinkamuose atsakymuose į 2006 m. kovo 8 d. pranešimą apie kaltinimus, nėra jokios abejonės, kad (ARBED) negali remtis senatimi baudų skyrimo srityje.

449.      Be to, senaties taisyklės taip pat nekliudo skirti baudą (TradeARBED), nes (ARBED) Pirmosios instancijos teismui ir Teisingumo Teismui pateiktas ieškinys dėl (pirminio sprendimo) taip pat sustabdė senaties terminą (TradeARBED) atžvilgiu. Šioje byloje paskutinis senaties terminą (TradeARBED) atžvilgiu nutraukiantis veiksmas yra 2006 m. kovo 8 d. pranešimo apie kaltinimus išsiuntimas − jis sustabdė senaties terminą visam (ARBED) Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme inicijuotų procesų laikotarpiui.

450.      Iš tiesų, kaip nustatyta Sprendimo (Nr. 715/78) 3 straipsnyje ir Reglamento (Nr. 1/2003) 25 straipsnyje, bylų nagrinėjimo senaties terminas sustabdomas, kol Komisijos sprendimas nagrinėjamas Teisingumo Teisme.

451.      Komisija mano, kad dėl įmonės inicijuoto proceso Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme bylų nagrinėjimo senaties terminas sustabdomas tiek procese dalyvaujančiam teisės subjektui, tiek kitiems teisės subjektams, kurie įeina į to paties ekonominio subjekto sudėtį, nesvarbu, kuris teisės subjektas inicijavo šiuos procesus. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad Sprendimo (Nr. 715/78) 3 straipsnis neprieštarauja tokiam aiškinimui. Be to, pažymėtina, kad jei būtų kitaip, Komisija negalėtų taisyti procedūros klaidų, kurias ji galėtų padaryti neatsižvelgiant į jos teisę priimti naują sprendimą, kurią Teisingumo Teismas jai aiškiai pripažino byloje PVC II. Iš tiesų, kadangi (pirminis sprendimas) buvo nagrinėjamas Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, paskui − Teisingumo Teisme, Komisija neturėjo pakankamų motyvų remdamasi gero administravimo principu priimti naują sprendimą, kad galėtų nubausti (TradeARBED), o (ARBED) jau buvo inicijavusi procesą. Tai ypač aišku iš to, kad per procedūrą (ARBED) nurodė ne tik procedūrinius, bet ir materialinius pagrindus, susijusius su (TradeARBED) dalyvavimu inkriminuojamuose pažeidimuose. Todėl nėra jokių abejonių, kad (TradeARBED) dėl tų pačių priežasčių kaip ir (ARBED) negali pasiremti senatimi baudų skyrimo srityje.

452.      Pagaliau pažymėtina, kad 449 konstatuojamojoje ir paskesnėse dalyse nurodyti argumentai, susiję su (ARBED), būtinai taikomi (ProfilARBED), kuri yra (ARBED) ekonominių teisių perėmėja.“

36      Skundžiamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:

„Įmonė, sudaryta iš (ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED), dalyvaudama sudarant nemažai susitarimų ir vykdant suderintus veiksmus, kuriais buvo siekiama arba daromas poveikis, nustatyti kainas, skirti kvotas ir pasikeisti informacija Bendrijos sijelių rinkoje, dalyvavo padarant (AP) 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tokios struktūros įmonės dalyvavimas šiuose pažeidimuose buvo nustatytas laikotarpiu nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1991 m. sausio 16 dienos.“

37      Pagal skundžiamo sprendimo 2  straipsnį „solidariai atsakingoms įmonėms (ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED) už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriama 10 mln. EUR bauda“.

 Procesas ir šalių reikalavimai

38      Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2006 m. gruodžio 27 d., ieškovės pareiškė šį ieškinį, grindžiamą, pirma, AP 33 straipsniu ir AP 36 straipsniu ir, antra, EB 229 straipsniu ir EB 230 straipsniu.

39      Kadangi Pirmosios instancijos teismo sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas paskirtas į septintąją kolegiją, kuriai galiausiai ir skirta ši byla.

40      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

41      Per 2008 m. lapkričio 5 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

42      Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        bet kuriuo atveju panaikinti šio sprendimą  2 straipsnį tiek, kiek juo skiriama piniginė bauda, arba ją gerokai sumažinti,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

43      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

44      Grįsdamos savo reikalavimus, ieškovės iš esmės nurodo keturis pagrindus. Pirmasis yra susijęs su skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo stoka ir piktnaudžiavimu įgaliojimais. Antrasis pagrindas susijęs su baudų skyrimo taisyklių pažeidimu, nes skundžiamu sprendimu trys bendrovės buvo pripažintos atsakingomis už vienos iš jų veiksmus, nors kitos dvi bendrovės tame pažeidime nedalyvavo. Trečiasis pagrindas yra susijęs su senaties taisyklėmis. Ketvirtas pagrindas, kuris nurodomas subsidiariai, susiję su gynybos teisių pažeidimu, nes skundžiamas sprendimas buvo priimtas per nepagrįstai ilgą terminą.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo stoka ir piktnaudžiavimu įgaliojimais

 Šalių argumentai

45      Ieškovės dalija savo pagrindą į dvi dalis.

46      Pirmoje pagrindo dalyje jos nurodo, kad Komisija pažeidė AP 97 straipsnį ir piktnaudžiavo įgaliojimais taikydama AP 65 straipsnį pasibaigus sutarties EAPB sutarties galiojimui. Jų manymu, iš tikrųjų pasibaigus Sutarčiai − 2002 m. liepos 23 d. − neišvengiamai pasibaigė ir Komisijos įgaliojimai, susiję su šios nuostatos taikymu, priešingai nei buvo teigiama skundžiamo sprendimo 292 punkte.

47      Skundžiamo sprendimo 293 konstatuojamoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad EB ir EAPB sutartys priklauso vientisai teisės sistemai, kuri grindžiama Europos Sąjungos ir skirtingų Europos Bendrijų steigimo sutartimis, šiuo klausimu nesvarbi. Institucijos iš tiesų turi parengti nuoseklų skirtingų sutarčių aiškinimą. Tačiau tai bet kuriuo atveju negali pateisinti to, kad Komisija užtikrina EAPB sutarties „ tolesnį galiojimą pasibaigus terminui, nes šios Sutarties nuostatose to nėra numatyta. Šiuo klausimu ieškovės visų pirma nurodo minėtos Teisingumo Teismo 1/91 nuomonės 29 punktą.

48      Antroje pagrindo dalyje ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė Reglamentą Nr. 1/2003 ir piktnaudžiavo įgaliojimais, grįsdama savo kompetenciją priimti sprendimą dėl 65 straipsnio taikymo reglamentu, kuris jai suteikia įgaliojimus tik tiek, kiek tai susiję su EB 81 ir 82 straipsnių įgyvendinimu.

49      Kiek tai susiję su šioje byloje taikytinomis procedūros taisyklėmis, ieškovės visų pirma kritikuoja skundžiamo sprendimo 299 konstatuojamoje dalyje nurodytą teiginį, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį ir jo 23 straipsnio 2 dalį Komisijai suteikiami įgaliojimai konstatuoti „konkurencijos teisės pažeidimus“ ir skirti baudas. Tačiau iš šio reglamento 4 straipsnio matyti, kad juo Komisijai suteiktais įgaliojimais tesiekiama suteikti galių Komisijai tirti EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimus.

50      Ieškovės taip pat pažymi, kad Reglamentas Nr. 1/2003 buvo priimtas pasibaigus EAPB sutarčiai. Neišplėsdama šiame reglamente Komisijos įgaliojimų, susijusių su 65 straipsnio įgyvendinimu, Taryba tikriausiai padarė išvadą – jų manymu, teisingą, – kad ji neturėjo įgaliojimų pratęsti šios Sutarties galiojimo termino, nes ši prerogatyva priklausė išimtinai jos autoriams, o ne pagal šią Sutartį įsteigtoms institucijoms.

51      Kalbant apie Komisijos argumentą, susijusį su 2002 m. birželio 18 d. Komunikatu, ieškovės pabrėžia, kad nepakanka vien pakartoti principinę poziciją, kad ji būtų pagrįsta.

52      Dublike ieškovės pažymi, kad net jei Reglamentas Nr. 1/2003 būtų aiškinamas taip, kad jis yra susijęs su procedūromis pagal 65 straipsnį, tai nepakeistų EAPB sutarties taikymo srities ir, konkrečiai kalbant, jos 97 straipsnio taikymo srities. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į normų hierarchiją, reglamentas negali iš dalies pakeisti Sutarties. Juo labiau kad ir AP 95 straipsnyje nustatoma specifinė procedūra, kurios reikėtų laikytis, jei būtų nuspręsta, kad būtina iš dalies pakeisti EAPB sutartį, siekiant apimti joje nenumatytus atvejus.

53      Dėl materialinės teisės taisyklių ieškovės mano, kad šioje byloje skundžiamo sprendimo 301 konstatuojamoje dalyje nurodytas bendrasis teisės principas, pagal kurį taikytina materialinė teisė lieka galioti pažeidimo padarymo momentu, neatsižvelgiant į taikymo datą, yra netaikytinas. Iš tikrųjų šioje byloje kalbama ne apie teisės akto autoriaus, bet apie institucijos, įpareigotos įgyvendinti teisės normą, kuria siekiama pratęsti šios normos galiojimą pasibaigus aiškiai šio autoriaus nustatytam terminui, atliekamą šio akto teksto pakeitimą. Šiuo atveju EAPB sutartis pagal jos 97 straipsnį pasibaigė 2002 m. liepos 23 d., o jos autoriai nepriėmė jokios priemonės, kad tam tikros nuostatos būtų paliktos galioti. Kad ir kaip apgailestautų Komisija dėl susidariusios padėties, ji negali vietoj minėtų autorių palikti galioti AP 65 straipsnį.

54      Ieškovės dublike priduria, kad nors prieš 2002 m. liepos 23 d. įvykdyti veiksmai reglamentuojami EAPB sutartimi, jiems taikomi visi šios Sutarties straipsniai, įskaitant ir 97 straipsnį, kurie kliudo ją taikyti praėjus šiai datai.

55      Komisija ginčija ieškovės argumentus nurodydama analogiškus argumentus kaip ir skundžiamame sprendime.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

56      Abi pagrindo dalis reikia nagrinėti bendrai.

57      Pirmosios instancijos teismas primena, kad Bendrijos sutartimis buvo sukurta vientisa teisinė sistema (šiuo klausimu žr. minėtos Teisingumo Teismo nuomonės 1/91, 21 punktą; 1991 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stahlwerke Peine-Salzgitter prieš Komisiją, T‑120/89, Rink. p. II‑279, 78 punktą), kur, kaip nurodyta EB 305 straipsnio 1 dalyje, EAPB sutartis sudaro specialią sistemą, kuriai neturi įtakos EB sutartimi nustatytos bendrosios veikimo taisyklės.

58      Pagal EAPB sutarties 97 straipsnį ši sutartis baigė galioti 2002 m. liepos 23 dieną. Todėl nuo 2002 m. liepos 24 d. bendros EB sutarties sistemos taikymo sritis išplėsta, apimant sektorius, kurie anksčiau buvo reglamentuojami EAPB sutartimi.

59      Nors EAPB sutarties teisinio reglamentavimo srities perėmimas EB sutartimi nuo 2002 m. liepos 24 d. lėmė teisinių pagrindų, procedūrų ir taikytinų materialinių teisės normų pasikeitimus, jis turi reikšmės Bendrijos teisinės sistemos ir jos tikslų vientisumui ir tęstinumui (2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo González y Díez prieš Komisiją, T‑25/04, Rink. p. II‑3121, 55 punktas).

60      Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad laisvos konkurencijos sistemos, kur užtikrinamos normalios konkurencijos sąlygos ir kuria, be kita ko, pagrįstos normos įmonių kartelių srityje, sukūrimas ir išlaikymas yra vienas iš pagrindinių tiek EB sutarties (šiuo klausimu žr. pastaruoju metu priimto 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 31 punktą), tiek EAPB sutarties tikslų (šiuo klausimu žr. 1961 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo nuomonę 1/61, Rink. p. 505, 519, ir 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 265, 299–304 punktus).

61      Šiomis aplinkybėmis, net jei EAPB sutarties ir EB sutarties normos, reglamentuojančios įmonių susitarimus ir suderintus veiksmus šiek tiek skiriasi, reikia pabrėžti, kad susitarimų ir suderintų veiksmų sąvokos AP 65 straipsnio 1 dalies prasme atitinka pagalbos sąvoką EB 81 straipsnio prasme ir todėl Bendrijos teismas šias dvi nuostatas aiškino vienodai (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 262−272 punktus ir 277 punktą). Taigi neiškraipytos konkurencijos tikslo siekimas pirmiausia bendrosios rinkos anglies ir plieno sektoriuose nenutrūko pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, nes to paties tikslo siekiama ir pagal EB sutartį; šio tikslo įgyvendinimas pavestas Komisijai, administracinei institucijai, įpareigotai įgyvendinti ir plėtoti konkurencijos politiką dėl Bendrijos bendrojo intereso (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto sprendimo González y Díez prieš Komisiją 55 punktą).

62      Be to, atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemų bendrąjį principą, kuris gali būti siejamas su romėnų teise, keičiant teisės aktus, reikia užtikrinti teisinių struktūrų tęstinumą, nebent teisės aktų leidėjas nurodo kitaip (1969 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Klomp, 23/68, Rink. p. 43, 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismas taikė šį principą, kai buvo nagrinėjamas Sujungimo sutartimi padarytas pirminės Bendrijos teisės pakeitimas.

63      Bendrijos teisinės sistemos ir tikslų, kurie yra esminiai, kad ji veiktų, tęstinumas reikalauja, kad Europos Bendrija, kaip Europos anglies ir plieno bendrijos teisių perėmėja, situacijų, susiklosčiusių galiojant EAPB sutarčiai, atžvilgiu pagal savo procedūras užtikrintų ir valstybių narių, ir asmenų teisių ir pareigų, eo tempore, kylančių iš EAPB sutarties ir ją taikant priimtų normų, laikymąsi. Šis reikalavimas visų pirma taikomas, kai dėl taisyklių įmonių susitarimų ir suderintų veiksmų srityje nesilaikymo iškraipyta konkurencija gali daryti poveikį pasibaigus EAPB sutarties galiojimui ir jau galiojant EB sutarčiai (pagal analogiją žr. 2007 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lucchini, C‑119/05, Rink. p. I‑6199, 41 punktą bei nurodytą teismo praktiką ir minėto sprendimo González y Díez prieš Komisiją 56 punktą).

64      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, Reglamentas Nr. 1/2003 ir, konkrečiai kalbant, jo 7 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 2 dalis, turi būti aiškinamos turi būti aiškinamos kaip leidžiančios Komisijai po 2002 m. liepos 23 d. konstatuoti įmonių kartelius, sudarytus EAPB sutarties taikymo sričiai ratione materiae ir ratione temporis priklausiančiuose sektoriuose, ir nustatyti sankcijas už juos, net jei minėtose reglamento nuostatose aiškiai nenurodomas 65 straipsnis (pagal analogiją žr. sprendimo González y Díez prieš Komisiją 57 punktą).

65      Be to, reikia pabrėžti, kad Bendrijos teisinėje sistemoje taisyklės toje srityje, kurią iš pradžių reglamentavo EAPB sutartis, į EB sutartį turi būti perkeltos laikantis teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu principų. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad nors procedūrinės normos iš esmės yra taikomos visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems ginčams, taip nėra esminių normų atveju. Iš tikrųjų, siekiant užtikrinti teisinio saugumo principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo laikymąsi, Bendrijos materialinės teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms, tik jeigu iš šių normų turinio, tikslo ar struktūros aiškiai matyti, kad joms turi būti pripažintas toks poveikis (žr. 1981 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salumi, 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktą ir 1982 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bout, 21/81, Rink. p. 381, 13 punktą; 1998 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eyckeler & Malt prieš Komisiją, T‑42/96, Rink. p. II‑401, 55 punktą).

66      Šiuo požiūriu kalbant apie materialinės teisės nuostatas, taikomas teisiniam faktui, galutinai įvykusiam iki EAPB sutarties galiojimo termino pabaigos, Bendrijos teisinės sistemos tęstinumas ir su teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principais susiję reikalavimai numato pagal EAPB sutartį priimtų materialinės teisės nuostatų taikymą faktinėms aplinkybėms, patenkančioms į šios sutarties taikymo sritį ratione materiae ir ratione temporis. Aplinkybė, kad pasibaigus EAPB sutarties galiojimui nagrinėjami teisės aktai nebegalioja nuo to momento, kai buvo įvertinta faktinė situacija, nepakeičia šios išvados, nes vertinimas susijęs su teisine situacija, galutinai susiklosčiusia tada, kai buvo taikomos pagal EAPB sutartį priimtos materialinės teisės nuostatos (minėto sprendimo González y Díez prieš Komisiją 59 punktas).

67      Šioje byloje vykdant procedūrą pagal Reglamentą Nr. 1/2003 skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 2 dalimi. Nuostatos, susijusios su teisiniu pagrindu ir su procedūra, per kurią buvo priimtas skundžiamas sprendimas, yra procedūrinės normos šio sprendimo 65 punkte minėtos teismų praktikos prasme. Kadangi skundžiamas sprendimas buvo priimtas pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, Komisija teisingai taikė Reglamente Nr. 1/2003 įtvirtintas procedūrines normas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. minėto sprendimo González y Díez prieš Komisiją 60 punktą ir a contrario 2007 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą SP prieš Komisiją, T‑27/03, T‑46/03, T‑58/03, T‑79/03, T‑80/03, T‑97/03 ir T‑98/03, Rink. p. II‑4331).

68      Pažymėtina, kad skundžiamas sprendimas taikomas teisinei situacijai, kuri galutinai susiklostė iki pasibaigiant EAPB sutarčiai – pažeidimo laikotarpis truko nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1991 m. sausio 16 dienos (žr. 140 punktą). Kadangi nuo 2002 m. liepos 24 d. taikytina konkurencijos materialinė teisė netaikoma atgaline data, AP 65 straipsnio 1 dalis sudaro taikytiną materialinės teisės taisyklę, nepamirštant, jog iš EB sutarties, kaip lex generalis EAPB sutarties atžvilgiu, pobūdžio, įtvirtinto EB 305 straipsnyje, matyti, kad specialioji EAPB sutartimi nustatyta sistema ir jos taikymui priimtos normos remiantis principu lex specialis derogat legi generali yra taikomos situacijoms, susiklosčiusioms iki 2002 m. liepos 24 dienos.

69      Iš pateiktų vertinimų matyti, kad abi pirmojo ieškinio pagrindo dalys turi būti atmestos.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su baudų skyrimo už pažeidimus taisyklių pažeidimu

 Šalių argumentai

70      Ieškovės ginčija, kad atsakomybė už skundžiamame sprendime konstatuotus pažeidimus gali būti skiriama ARBED ir ProfilARBED.

71      Dėl ARBED ir atsakydamos į skundžiamo sprendimo 460 konstatuojamą dalį ieškovės, remdamosi minėto sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 28 punktu, teigia, kad Teisingumo Teismas niekuomet nepatvirtino, jog 100 % kontrolės pakanka siekiant laikyti patronuojančią bendrovę atsakinga už dukterinės bendrovės veiksmus. Jis nusprendė, kad tuomet, kai patronuojanti bendrovė sutiko prisiimti atsakomybę už savo dukterinės bendrovės veiksmus per administracinę procedūrą, Komisija turėjo teisę ją laikyti už tai atsakinga. Šioje byloje taip nėra, nes Komisija per pirmą administracinę procedūrą niekuomet nepranešė ARBED apie savo ketinimą pripažinti ją atsakinga už TradeARBED veiksmus.

72      Ieškovės teigia, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, Komisija laikėsi požiūrio, pagal kurį nagrinėjamas sprendimas adresuojamas patronuojančiai bendrovei, jei yra aiškūs įrodymai dėl jos dukterinės bendrovės dalyvavimo kartelyje (žr. 1994 m. liepos 13 d. Komisija sprendimo 94/601/EB, susijusio su EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/C/33.833 – Kartonas, OL L 243), 143 konstatuojamąją dalį). Taip nėra šioje byloje.

73      Kadangi minėtame Teisingumo Teismo sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją nustatytos specialios sąlygos nėra įvykdytos, ieškovės teigia, kad pagal bendruosius bausmių individualizavimo ir įrodinėjimo principus reikalaujama, kad Komisija įrodytų, jog konkretūs kaltinimai gali būti adresuojami kiekvienai iš pranešime apie kaltinimus nurodytai įmonei adresatei. Šiuo klausimu jos nurodo 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Hoek Loos prieš Komisiją (T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 118 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

74      Taigi šioje byloje Komisija tiek skundžiamame sprendime (444 ir 464 konstatuojamosiose dalyse), tiek pirminiame sprendime (322 konstatuojamoji dalis) konstatavo, kad vienintelė TradeARBED dalyvavo sudarant įvairius nagrinėjamus susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus.

75      Pagaliau ieškovės teigia, kad priskyrus atsakomybę už TradeARBED įvykdytą pažeidimą ARBED vien dėl to, kad ji kontroliuoja 100 % savo dukterinės bendrovės kapitalo, šioje byloje būtų diskriminuojamos kitos suinteresuotos įmonės. Iš tikrųjų, priešingai nei teigia Komisija skundžiamo sprendimo 468 konstatuojamoje dalyje, pirminiame sprendime šių įmonių atžvilgiu buvo taikomas atsakomybės priskyrimo testas, kuris buvo grindžiamas ne sijelių gamyba, bet faktiniu dalyvavimu vykdant nagrinėjamus pažeidimus. Komisija priėmė sprendimą vien gamybos įmonės atžvilgiu ne todėl, kad draudžiamame susitarime dalyvavo dvi tos pačios grupės įmonės (žr. pirminio sprendimo 320 ir 321 konstatuojamąsias dalis). Ieškovių manymu, šioje byloje Komisija negali, nesilaikydama šio atsakomybės priskyrimo testo, nesukurti diskriminacijos, kuri prieštarauja vienodo požiūrio principui.

76      Dublike ieškovės priduria, kad šioje byloje Komisija nusprendė ne remtis pirmine prezumpcija dėl patronuojančių bendrovių dalyvavimo jų visiškai kontroliuojamų dukterinių bendrovių veiksmuose, bet išnagrinėti, atsižvelgiant į jau nustatytus faktus ir informaciją, ar šios įmonės iš tiesų dalyvavo darant pažeidimą. Taigi šioje byloje Komisija pirminiame sprendime išnagrinėjusi faktus padarė išvadą, kad, kiek tai susiję su ARBED grupe, tik TradeARBED dalyvavo darant pažeidimą. Iš to kilo dvi pasekmės.

77      Pirma, kadangi Komisija nusprendė įgyvendinant procedūrą, per kurią buvo priimtas pirminis sprendimas, nesiremti nagrinėjama pirmine prezumpcija, ieškovės mano, kad ji negali laikytis skirtingo požiūrio per procedūrą, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, nepažeisdama vienodo požiūrio principo.

78      Antra, šioje byloje neįmanoma remtis minėta prezumpcija, nes, ieškovių manymu, pirminis sprendimas, kuriame Komisija padarė išvadą, kad TradeARBED dalyvavo darant pažeidimą, buvo galutinis. Iš tikrųjų šis pirminio sprendimo aspektas niekuomet nebuvo nei ginčijamas, nei a fortiori panaikintas teismo sprendimu.

79      Kiek tai susiję su ProfilARBED, ieškovės teigia, kad net jei Komisija galėtų ARBED grupės gamybos bendrovei priskirti atsakomybę už TradeARBED padarytą pažeidimą, dar reikia, kad ji nuspręstų pradėti vykdyti teisines procedūras ARBED, kaip faktinių aplinkybių metu veikiančios gamybos įmonės, arba ProfilARBED, kaip ARBED ekonominių teisių plieno sijelių gamybos srityje perėmėjos, atžvilgiu.

80      Ieškovių manymu, Komisija negalėjo, nepažeisdama bausmių individualizavimo principo, priskirti tą patį pažeidimą įmonei, kuri dalyvavo darant pažeidimą, ir įmonei, kuri vėliau vykdo veiklą, susijusią su šiuo pažeidimu. Pagal Komisijos ginamą požiūrį iš tikrųjų būtų vykdomos teisinės procedūros ir nubaustos dvi įmonės už tuos pačius pažeidimus.

81      Bet kuriuo atveju, kadangi ProfilARBED, kaip ARBED plieno sijelių gamybos perėmėja, laikoma atsakinga už jos veiksmus, ji siekia pasiremti mutatis mutandis 71−78 punktuose nurodytais argumentais.

82      Komisija ieškovės argumentus ginčija pateikdama argumentus, analogiškus tiems, kurie jau buvo nurodyti skundžiamame sprendime.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

83      Reikia atskirti aplinkybes, kurios yra būdingos kiekvienai iš trijų ieškovių.

–       TradeARBED

84      Remdamosi pirmajame ir trečiajame pagrinde nurodytais argumentais, ieškovės neginčija, kad skundžiamas sprendimas gali būti adresuojamas TradeARBED, kaip pirminiame sprendime nurodytai įmonei, nes ji vienintelė iš ARBED grupės įmonių „ dalyvavo sudarant įvairius susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus “.

85      Todėl laikytina, kad antrąjį pagrindą nurodė ne TradeARBED, kad pagrįstų savo reikalavimus dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo.

–        ARBED

86      Remiantis šiame ieškinyje ieškovių nurodytais argumentais, negalima teigti, kad priskiriant atsakomybę ARBED už TradeARBED įvykdytus neteisėtus veiksmus ir skiriant baudą solidariai šioms dviem įmonėms buvo padaryta teisės klaida.

87      Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad įmonės sąvoka EB 81 straipsnio prasme apima ekonominius subjektus, susidedančius iš žmogiškųjų išteklių, materialinių ir nematerialių elementų visumos, kuria siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir galima prisidėti prie šioje nuostatoje numatyto pažeidimo padarymo (2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049 − šiuo metu skundžiamas apeliacine tvarka − 57 punktas; taip pat žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

88      Taigi ne dėl ryšio tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės kurstant pažeidimą arba a fortiori nei juo labiau dėl to, kad patronuojanti bendrovė dalyvauja vykdant pažeidimą, bet todėl, kad jos sudaro vieną įmonę minėta prasme, Komisija gali adresuoti sprendimą, kuriuo skiriama bauda bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei. Iš tikrųjų reikia priminti, kad Bendrijos konkurencijos teisė pripažįsta, jog skirtingos bendrovės, priklausančios tai pačiai grupei, sudaro ekonominį subjektą ir todėl įmonę EB 81 ir EB 82 straipsnių prasme, jei atitinkamos bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje (minėto sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją 58 punktas; taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071, 290 punktas).

89      Ypatingais atvejais, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja paprastoji prezumpcija, kad minėta patronuojanti bendrovė realiai daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (minėto sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją 60 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 50 punktą ir 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij prieš Komisiją, vadinamo „PVC II sprendimu, T‑305/94−T‑307/94, T‑313/94−T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 961 ir 984 punktai) ir todėl jos sudaro vieną įmonę EB 81 straipsnio prasme (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 59 punktas). Todėl patronuojanti bendrovė, Bendrijos teisme ginčijanti Komisijos sprendimą, kuriuo jai skiriama bauda už jos dukterinės bendrovės veiksmus, turi paneigti šią prezumpciją, pateikdama savo dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymų (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 136 punktas; taip pat žr. minėto sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 29 punktą).

90      Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad nors tiesa, kaip teigia ieškovės, jog Teisingumo Teismas minėto sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 28 ir 29 punktuose, be to, kad patronuojanti bendrovė turi turėti 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, nurodė kitas aplinkybes, kaip antai faktą, kad nebuvo užginčyta, jog patronuojanti bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės komercinei politikai, arba kad abiem bendrovėms buvo bendrai atstovaujama per administracinę procedūrą, tai nepaneigia to, jog minėtas aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik tam, kad atskleistų visus elementus, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas grindė savo svarstymus prieš nuspręsdamas, kad argumentacija nebuvo pagrįsta tik tuo, jog patronuojančiai bendrovei priklausė visas dukterinės bendrovės kapitalas. Todėl tai, kad toje byloje Teisingumo Teismas patvirtino Pirmosios instancijos teismo vertinimą, nepakeičia minėto sprendimo AEG‑Telefunken prieš Komisiją 50 punkte įtvirtinto principo (minėto sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją 61 punktas).

91      Tokiomis aplinkybėmis pakanka, kad Komisija įrodytų, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad padarytų išvadą, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos elgesiui rinkoje. Tuomet Komisija galės pripažinti, kad patronuojanti bendrovė yra solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei paskirtos baudos sumokėjimą, net ir konstatavus, jog minėta patronuojanti bendrovė tiesiogiai nedalyvavo susitarimuose, nebent ji įrodo, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (2008 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Química prieš Komisiją, T‑85/06, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 62 punktas).

92      Dėl šioje byloje Komisijos vykdomo atsakomybės priskyrimo teisėtumo visų pirma pažymėtina, kad, panašiai kaip ir EB 81 straipsnio 1 dalies draudimo atveju, AP 65 straipsnio 1 dalis taikoma visų pirma „įmonėms“. Be to, jis jau nusprendė, kad šiose dviejose nuostatose įmonės sąvoka turi tą pačią prasmę (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Unimétal prieš Komisiją, T‑145/94, Rink. p. II‑585, 600 punktas). Todėl taisyklės, susijusios su atsakomybės už EB 81 straipsnio 1 dalis pažeidimus priskyrimu, taip pat galioja ir AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimo atveju (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 96 punktą).

93      Šioje byloje neginčijama, kad ARBED kontroliuoja 100 % savo dukterinės bendrovės TradeARBED kapitalo.

94      Tačiau Komisija buvo teisi manydama, kaip ji tai padarė skundžiamo sprendimo 460 konstatuojamoje dalyje, kad ARBED darė lemiamą įtaką TradeARBED veiksmams, nes nebuvo neįrodyta, ir net neteigta, kad minėta dukterinė bendrovė savarankiškai apibrėžė jos prekybos politiką taip, kad jos su ja nesudarė vientiso ekonominio subjekto ir, vadinasi, vienos įmonės 65 straipsnio prasme.

95      Šiuo klausimu ieškovės šiame ieškinyje nurodyti argumentai, remiantis minėto sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 28 punktu, buvo padaryti klaidingai skaitant šį sprendimą ir turi būti atmesti remiantis 90 punkte nurodytais motyvais.

96      Bet kuriuo atveju Komisija teisingai pažymėjo, kad ji skundžiamo sprendimo 462 konstatuojamoje dalyje pateikė papildomų įrodymų, kurie, šalia prezumpcijos, kad patronuojanti bendrovė kontroliuoja visą savo dukterinės bendrovės kapitalą, patvirtina ne faktinį veiksmingą ARBED dalyvavimą darant nagrinėjamus pažeidimus, bet jos daromą lemiamą įtaką TradeARBED veiksmams ir šios galios veiksmingą panaudojimą.

97      Minėto sprendimo ARBED prieš Komisiją, kuris nebuvo ginčijamas apeliacinėje instancijoje Teisingumo Teisme, 92 punkte Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, remdamasis ARBED advokato posėdyje pateiktais paaiškinimais, konstatavo, kad TradeARBED buvo prekybos įmonė, prekiaujanti plieno gaminiais, o konkrečiai kalbant, ARBED pagamintomis plieno sijelėmis; tuomet, kai ji veikdavo kaip komisionierius, už pardavimo sandorį sąskaitą faktūrą klientui išrašydavo tiesiogiai ARBED, o tuomet, kai veikdavo kaip įgaliotasis komisionierius, už pardavimo sandorį sąskaitą faktūrą ARBED vardu klientui išrašydavo TradeARBED; abiem atvejais už parduotą produktą TradeARBED gaudavo komisinį atlyginimą. Be to, Pirmosios instancijos teismas manė, kad buvo įrodyta, jog TradeARBED veikė ne savarankiškai Bendrijos plieno sijelių rinkoje, bet iš esmės veikė pagal ARBED instrukcijas.

98      Iš minėto sprendimo ARBED prieš Komisiją, kuris neginčijamas apeliacinėje byloje, 96 ir 97 straipsnių taip pat matyti, kad: a) vykstant administracinei procedūrai, per kurią buvo priimtas pirminis sprendimas, ARBED arba TradeARBED atitinkamai vienodai atsakė į Komisijos TradeARBED adresuotus prašymus pateikti informaciją; b) ARBED paprasčiausiai laikė TradeARBED savo „organu“ arba prekybos „ organizacija“; c) ARBED netgi spontaniškai save palaikė pranešimo apie kaltinimus, apie kurį oficialiai buvo praneša TradeARBED, adresate ir įgaliojo advokatą ginti jos interesus.

99      Iš to, kas pasakyta, aišku, kad ARBED ir jos dukterinės bendrovės TradeARBED turi būti laikomos ta pačia įmone AP 65 straipsnio 1 dalies prasme, o Komisija turi teisę pirma nurodytą įmonę laikyti atsakinga už antrosios įmonės veiksmus.

100    Be to, ieškovių argumentai sukelia painiavą tarp tiesioginio atsakomybės už pažeidimą priskyrimo patronuojančiai bendrovei, kai pažeidimą bendrai įvykdė patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė, o patronuojanti bendrovė faktiškai dalyvavo vykdant šį pažeidimą, ir atsakomybės už pažeidimą priskyrimo patronuojančiai bendrovei, kai pažeidimą įvykdė tik jos dukterinė bendrovė, o patronuojanti bendrovė darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės veiklai.

101    Priešingai nei teigia ieškovės, Komisija pasirėmė būtent šia paskutine priskyrimo taisykle, adresuodama ARBED tiek pirminį sprendimą (žr. jos 322 konstatuojamąją dalį), tiek skundžiamą sprendimą (žr. visų pirma jos 42 konstatuojamąją dalį).

102    Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentas, grindžiamas tuo, kad pirminiame sprendime padaryta išvada, jog TradeARBED dalyvavo vykdant nagrinėjamus pažeidimus, buvo galutinai patvirtinta, turi būti atmestas kaip neveiksmingas.

103    Ieškovių argumentas, susijęs su jų atžvilgiu vykdoma vadinamąja diskriminacija, palyginti su kitomis įmonėmis – skundžiamo sprendimo adresatėmis, yra visiškai nepagrįstas. Kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 466–468 konstatuojamųjų dalių – beje, ir iš pirminio sprendimo 322 konstatuojamosios dalies, – būtent siekiant atsižvelgti į įmonės, į kurios sudėtį įeina ARBED ir TradeARBED, konkrečią padėtį, kuri, kaip prekybos įmonė, platinanti ARBED plieno sijeles, už suteiktas paslaugas gavo tik nedidelę procentinę dalį nuo pardavimo sandorio kainos, ir siekiant užtikrinti vienodą požiūrį į visas plieno sijelių gamybos įmones, kurios dalyvavo nagrinėjamuose pažeidimuose, atsakomybę už jos dukterinės bendrovės TradeARBED įvykdytus pažeidimus Komisija norėjo priskirti ARBED. Nors tai toli gražu neužtraukia atsakomybės ARBED, toks atsakomybės priskyrimas visiškai atitinka bendrąjį vienodo požiūrio principą pagal kurį, atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr. 2007 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Advocaten voor de Wereld, C‑303/05, Rink. p. I‑3633, 56 punktą ir 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑351/02, Rink. p. II‑1047, 137 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

104    Pagaliau Pirmosios instancijos teismas mano, kad taikant „įmonės“ sąvoką ARBED ir TradeARBED galėjo būti laikomos solidariai atsakingomis už joms inkriminuojamus veiksmus, nes vienos iš jų įvykdyti veiksmai priskiriami kitai ir todėl laikomi kaip jos įvykdyti (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo HFB prieš Komisiją 524 ir 525 punktus; minėto sprendimo Tokai Carbon prieš Komisiją 62 punktą ir minėto sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją 62 punktą; taip pat žr. šiuo klausimu ir pagal analogiją 1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 41 punktą ir 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Metsä-Serla prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 26–28 punktus).

105    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad antrasis pagrindas tiek, kiek jį nurodė ARBED, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

–        ProfilARBED

106    Šioje byloje remiantis ieškovių šiame pagrinde nurodyti argumentais taip pat negalima nustatyti, kad, priskiriant atsakomybę ProfilARBED už ARBED (TradeARBED) įvykdytus neteisėtus veiksmus ir solidariai šioms trims bendrovėms skiriant baudą, buvo padaryta teisės klaida.

107    Visų pirma Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija buvo teisi priskirdama ProfilARBED, kaip ARBED ekonominių teisių plieno sijelių gamybos srityje perėmėjai ARBED grupės viduje, atsakomybę už ARBED neteisėtus veiksmus ir todėl netiesiogiai atsakomybę už TradeARBED įvykdytus neteisėtus veiksmus.

108    Šis atsakomybės priskyrimas iš tikrųjų gali būti pateisinamas remiantis teismo praktikoje įtvirtintu ekonominio tęstinumo kriterijumi, kuris buvo taikytas visų pirma restruktūrizavimo arba kitais įmonių grupės vidinių pertvarkymų atvejais (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo ETI ir kiti, C‑280/06, Rink. p. I‑10893, 40–49 punktus ir generalinės advokatės J. Kokott išvados šiam sprendimui, Rink. p. I‑10896, 65–84 punktus).

109    Pagal šią teismo praktiką visiško arba dalinio ekonominio subjekto ekonominės veiklos perdavimo kitam subjektui atveju atsakomybė už vykdant nagrinėjamą veiklą pirminio valdytojo padarytą pažeidimą gali būti priskiriama naujam valdytojui, jei jie taikant konkurencijos taisykles bendrai sudaro tą patį ekonominį subjektą ir net jei pirminis valdytojas tebeegzistuoja kaip juridinis subjektas (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 354–359 punktus ir minėto sprendimo ETI ir kt. 48 punktą; 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 131–133 punktus).

110    Teisingumo Teismas nurodė, kad toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo, ir jie, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, juos vienijančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių (minėto sprendimo ETI ir kt. 49 punktas). Tai visų pirma taikoma tokiai įmonių grupės reorganizacijai, per kurią pirminis valdytojas nebūtinai nustoja egzistuoti teisiniu požiūriu, tačiau daugiau nebevykdo jokios reikšmingesnės ūkinės veiklos net ir kitoje rinkoje nei toje, kuriai įtaką darė kartelis. Iš tikrųjų, jei tarp pirminio ir naujojo kartelyje dalyvavusios įmonės valdytojo egzistuoja struktūrinis ryšys, suinteresuotieji asmenys, tikslingai ar to nesiekdami, gali išvengti atsakomybės pagal kartelių teisės normas, pasinaudodami jiems prieinamomis teisinėmis struktūrinio pertvarkymo galimybėmis. Taip, pavyzdžiui, pirminis įmonės valdytojas, atlikus reorganizaciją grupės viduje, gali virsti „tuščiu kiautu“. Tuomet jam pagal kartelių teisės normas skirta bauda būtų visiškai neveiksminga (minėto sprendimo ETI ir kt. 41 punktas ir minėtos generalinės advokatės J. Kokott išvados šiam sprendimui 79 punktas).

111    Šiuo atveju ProfilARBED, kaip 100 % ARBED kontroliuojamos dukterinė įmonės, 1992 m. sandara, siekiant vykdyti ARBED pramoninę ir komercinę veiklą plieno sijelių srityje, sudaro analogišką atvejį tam, kuriuo remiantis buvo priimti minėti sprendimai: Aalborg Portland prieš Komisiją ir Jungbunzlauer prieš Komisiją.

112    Ieškovės rimtai neginčija galimybės priskirti atsakomybę už ARBED (TradeARBED) neteisėtus veiksmus ProfilARBED. Savo rašytinėse pastabose jos iš tikrųjų iš esmės teigia, kad net jei tokia atsakomybė galėtų būti priskirta – šiuo klausimu jos aiškiai nepareiškia savo pozicijos, – dar reikia, kad Komisija nuspręstų vykdyti teisines procedūras ARBED, kaip plieno sijelių gamybos įmonės, kuri veikė pažeidimo įvykdymo metu, arba ProfilARBED, kaip ARBED ekonominių teisių perėmėjos šiame sektoriuje, atžvilgiu.

113    Tačiau šis argumentas negali būti priimtas, atsižvelgiant į pagrindinę ekonominio subjekto koncepciją, kuria grindžiama visa Bendrijos teismo praktika, susijusi su atsakomybės už pažeidimus priskyrimu tą pačią įmonę sudarantiems teisės subjektams.

114    Iš tikrųjų iš Bendrijos teisės praktikos matyti, kad Bendrijos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai (žr. minėto sprendimo ETI ir kt. 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Drausdamos įmonėms visų pirma sudaryti susitarimus ir dalyvauti suderintuose veiksmuose, EB 81 straipsnio 1 dalis ir AP 65 straipsnio 1 dalis apima ekonominius subjektus, susidedančius iš materialinių ir žmogiškųjų išteklių elementų visumos, kuria siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir galima prisidėti prie šioje nuostatoje numatyto pažeidimo padarymo. Šių nuostatų prasme įmonė gali apimti keletą teisės subjektų (žr. minėto sprendimo Tokai Carbon prieš Komisiją 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

115    Konkrečiai kalbant, pažymėjęs, kad 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 1 t., p. 3) 15 straipsnio 2 dalyje aiškiai nenurodoma, ar įmonė, kuri tiesiogiai ir formaliai nelaikoma atsakinga už Komisijos konstatuotus neteisėtus veiksmus, gali būti pripažinta už juos ir šiuo pagrindu skirtos baudos sumokėjimą solidariai atsakinga su kita įmone, kuri įvykdė konstatuotus ir sankcionuotus neteisėtus veiksmus, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad minėta nuostata turi būti aiškinama ta prasme, kad įmonė gali būti pripažinta solidariai atsakinga su kita įmone už tyčia arba dėl neatsargumo pažeidimą įvykdžiusiai įmonei skirtos baudos sumokėjimą, jei Komisija tame pačiame sprendime įrodo, kad šiuo pažeidimu taip pat gali būti apkaltinta ir įmonė, kuri turi solidariai sumokėti baudą (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Metsä-Serla prieš Komisiją, T‑339/94 – T‑342/94, Rink. p. II‑1727, 42 ir 43 punktai).

116    Tokį Pirmosios instancijos teismo Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies išaiškinimą aiškiai patvirtino Teisingumo Teismas apeliaciniame sprendime Metsä-Serla prieš Komisiją (27 ir 28 punktas). Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad šis aiškinimas iš esmės neprieštaravo teisėtumo principui, nes ieškovėms, kurioms buvo priskirti kito teisės subjekto įvykdyti antikonkurenciniai veiksmai, šio straipsnio pagrindu buvo skirta bauda už pažeidimą, kurį jos buvo laikomos įvykdžiusios dėl šio priskyrimo.

117    Taigi solidarumas yra normalus atsakomybės už vienos bendrovės įvykdytus veiksmus priskyrimo kitai bendrovei padarinys, ypač kai šios dvi bendrovės sudaro tą pačią įmonę.

118    Dėl ieškovių argumento, susijusio su tariamu bausmių individualizavimo principo pažeidimu, pažymėtina, kad jis yra adekvačiai atmetamas remiantis Komisijos nurodyta aplinkybe, jog šioje byloje trims ieškovėms, kurios bendrai sudaro tą pačią įmonę Bendrijos konkurencijos teisės prasme, buvo skirta bendra bauda – o ne trys atskiros baudos, – kurią jos privalo solidariai sumokėti.

119    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad antrasis pagrindas tiek, kiek jį nurodė ProfilARBED, turi būti atmetamas kaip nepagrįstas.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisinių procedūrų vykdymo senaties taisyklių pažeidimu

 Šalių argumentai

120    Dėl senaties termino nutraukimo Sprendimo Nr. 715/78 (effet erga omnes) 2 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalies prasme ieškovės teigia, kad vienintelė įmonė, galinti tenkinti pažeidime dalyvavusios įmonės apibrėžimą, yra TradeARBED. Bet kuriuo atveju šis apibrėžimas, jų manymu, negali būti taikomas įmonėms, kurioms Komisija neadresavo pranešimo apie kaltinimus.

121    Savo dublike ieškovės priduria, kad pažeidime dalyvavusios įmonės šių nuostatų prasme yra tik tos įmonės, kurios, kaip tokios, buvo identifikuotos per procedūrą, kai buvo imtasi senaties terminą nutraukiančių veiksmų.

122    Dėl senaties termino sustabdymo Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalies prasme ieškovės, be kita ko, teigia, kad Bendrijos teismui vieno iš Komisijos sprendimo adresato pateiktas ieškinys neturi teisinio poveikio kitų adresatų, kurie nėra proceso šalys, atžvilgiu. Šia prasme ji nurodo bendrąjį principą, pagal kurį Bendrijos teismas negali nagrinėti ultra petita, teisminio proceso inter partes ir su šiais principais susijusių pasekmių, kaip nurodyta 1999 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kiti (C‑310/97 P, Rink. p. I‑5363, 52 ir 53 punktai). Toks ieškinys a fortiori neturi poveikio tokiems asmenims, kokie šioje byloje yra TradeARBED ir ProfilARBED, nes jie nėra nagrinėjamo sprendimo adresatai ir todėl negali jo apskųsti teisme.

123    Dėl galimo „ senaties terminų sustabdymo „taikymo skirtingose srityse“, kaip Komisija nurodė skundžiamo sprendimo 451 konstatuojamoje dalyje, ieškovės priduria, kad nors formaliai sprendimai dėl 65 straipsnio taikymo, kuris adresuojamas kelioms įmonėms, paprastai įforminami viename dokumente, vis dėlto teisine prasme jis sudaro atskirų sprendimų rinkinį. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, atskiras vieno iš adresatų pareikštas ieškinys iš principo neturi jokio poveikio kitų adresatų teisinei padėčiai ir a fortiori įmonių, kurioms nagrinėjamas sprendimas nebuvo adresuotas, teisinei padėčiai.

124    Šiuo klausimu ieškovės dar pažymi, kad, kitaip nei dėl senaties termino nutraukimo aiškiai nustatyta Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalyje, Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalyje nenustatoma, kad senaties termino sustabdymas vienos įmonės atžvilgiu taip pat taikomas ir visoms kitoms pažeidime dalyvavusioms įmonėms. Šios nuostatos skirtos tik terminui sustabdyti, kuris taikomas tik proceso šalims.

125    Savo dublike ieškovės teigia, kad tokį siaurą aiškinimą patvirtina ir 2007 m. balandžio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Holcim (Deutschland) prieš Komisiją (C‑282/05 P, Rink. p. I‑2941).

126    Taikydamos šiuos principus šios bylos aplinkybėms, ieškovės teigia, kad tiek, kiek tai susiję su TradeARBED, paskutinis senaties terminą nutraukiantis veiksmas yra nuo 1993 m. sausio 11 d. iki kovo 11 d. vykdyta apklausa arba atitinkamai pats 1994 m. vasario 16 d. pirminio sprendimo priėmimas. Hipotetiškai kalbant, po paskutinės datos jokio senaties terminą nutraukiančio veiksmo nebuvo galima atlikti ir iš tiesų iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo 2006 m. kovo 8 dieną joks tyrimo veiksmas jos atžvilgiu nebuvo atliktas. Todėl Komisijos įgaliojimams jai skirti baudą suėjo senatis jau nuo 1998 m. sausio mėn. arba atitinkamai nuo 1999 m. vasario mėnesio. Bet kuriuo atveju jai priskiriamam pažeidimui senatis suėjo nuo 2001 m. sausio mėn., arba praėjus dešimčiai metų nuo pažeidimo baigimo datos.

127    Dėl ARBED ieškovės pažymi, kad ji negavo jokio prašymo pateikti informaciją, ji nebuvo 1992 m. gegužės 6 d. pranešimo apie kaltinimus adresatė ir todėl jai nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga (minėto 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo ARBED prieš Komisiją 22 punktas). Prašymai pateikti informaciją, kurie buvo išsiųsti 1993 m. rugsėjo ir lapkričio mėn., jai buvo pateikti ne kaip pažeidime dalyvavusiai įmonei, ir tai patvirtina pirminį sprendimą. Iš to ieškovės daro išvadą, kad Komisija per procedūrą, kuriai vykstant buvo priimtas pirminis sprendimas, ARBED nelaikė pažeidime dalyvavusia įmone Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalies prasme. Todėl ji mano, kad jos atžvilgiu senaties terminas negalėjo būti nutrauktas.

128    Dėl paties pirminio sprendimo ieškovės teigia, kad, atsižvelgiant į visus įrodymus, jis nėra „tyrimo“ veiksmas minėtų nuostatų prasme ir todėl jis negali nutraukti senaties termino. Bet kuriuo atveju šį sprendimą Teisingumo Teismas panaikino, todėl jis nesukels jokio poveikio.

129    Ieškinys dėl pirminio sprendimo panaikinimo buvo pateiktas 1994 m. balandžio 8 d., t. y. praėjus trejiems metams ir trims mėnesiams nuo tariamo pažeidimo baigimo datos. Senaties terminas buvo sustabdytas, kol 2003 m. spalio 2 d. priimtas Teisingumo Teismo sprendimas. Nuo šios datos Komisijai liko vieneri metai ir šiek tiek mažiau nei devyneri mėnesiai priimti aktą, kuris ARBED atžvilgiu nutrauktų senaties terminą. Pirmasis veiksmas, kuris gali nutraukti senaties terminą – sprendimas pradėti vykdyti teisinę procedūrą ir pranešimo apie kaltinimus išsiuntimas 2006 m. kovo 8 d. laišku – įvyko praėjus dvejiems metams ir penkiems mėnesiams po šios datos.

130    Ieškovės sutinka, kad nuo 2004 m. pradžios Komisija Arcelor SA, kuri tuo metu buvo pagrindinė grupės įmonė, išsiuntė įvairius prašymus pateikti informaciją. Tačiau jos pažymi, kad ši įmonė buvo atskiras nuo ARBED juridinis subjektas ir kad ji niekuomet nebuvo identifikuota nei kaip pažeidimuose dalyvavusi įmonė, nei kaip įmonė, kuriai atsakomybė už šiuos pažeidimus galėtų būti priskirta. Šiomis sąlygomis ieškovės mano, kad aptariami prašymai pateikti informaciją negalėjo nutraukti senaties termino jokios įmonės atžvilgiu.

131    Pagaliau dėl ProfilARBED ieškovės teigia, kad pirmasis senaties terminą nutraukiantis veiksmas – 2006 m. kovo 8 d. pranešimas apie kaltinimus – jai buvo adresuotas praėjus daugiau nei penkiolika metų po pažeidimų pabaigimo. Kiti pažeidimų dalyviams skirti senaties terminą nutraukiantys veiksmai buvo atlikti anksčiau nei priimtas pirminis sprendimas – 1994 m. vasario 16 dieną, – arba praėjus daugiau nei dvylikai metų prieš pranešimo apie kaltinimus išsiuntimą.

132    Komisija mano, kad ieškovės argumentai, pagrįsti minėtu sprendimu Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt. (žr. 122–124 punktus), negali būti perkeliami senaties termino nutraukimo atvejui. Iš tikrųjų, hipotetiškai kalbant, ši teismo praktika yra susijusi tik su galutinai įsigaliojusio sprendimo įmonėmis adresatėms, dėl kurių senaties termino nutraukimo klausimas nekyla. Joje nenustatomas senaties termino nutraukimo santykinis poveikis teisminio proceso šaliai.

133    Bet kuriuo atveju šie argumentai prieštarauja Sprendimo Nr. 715/78 ir Reglamento Nr. 1/2003 atitinkamų nuostatų tekstui ir bendrai struktūrai. Iš šių nuostatų iš tikrųjų matyti, kad senatis yra susijusi su Komisijos teise vykdyti teisinę procedūrą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, o ne jos teise atitinkamai įmonei pareikšti ieškinį.

134    Kalbant konkrečiau apie Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalį, iš jų aišku, kad senaties terminas nutraukiamas ne tik įmonių, kurioms adresuojamas procedūros aktas, bet ir pažeidime dalyvavusių įmonių, kurios dar nėra žinomos Komisijai ir todėl joms netaikoma jokia tyrimo priemonė arba nėra skiriamas joks procedūros veiksmas, atžvilgiu. Be to, Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 3 dalis ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 5 dalis yra taikomos visoms pažeidime dalyvavusioms įmonėms.

135    Pažymėtina, kad, Komisijos manymu, būtų nelogiška ir nenuoseklu aiškinti Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalį taip, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti visoms įmonėms, išskyrus teisminiame procese dalyvaujančias įmones. Ji mano, kad jei teisės aktų leidėjas būtų siekęs tokio rezultato, jis būtų aiškiai nurodęs, kad senaties terminas nutraukiamas tik teisminiame procese dalyvaujančiai įmonei. Taigi kurio nors adresato ieškinio dėl sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, pateikimas sustabdytų senaties terminą visoms kitoms pažeidime dalyvavusioms įmonėms, nesvarbu, ar jos buvo panašaus sprendimo adresatės.

136    Dublike Komisija priduria, kad „pažeidime dalyvavusios įmonės“ sąvoka apima objektyvų elementą, t. y. dalyvavimą pažeidime, kuris labai skiriasi nuo subjektyvaus ir papildomo elemento, kaip antai, įmonės identifikavimo kaip pažeidime dalyvavusios įmonės. Todėl įmonė pažeidime galėjo dalyvauti ir be Komisijos, jai vykdant senaties terminą nutraukiantį veiksmą, žinios.

137    Be to, Komisija mano, kad minėtas sprendimas Holcim (Deutschland) prieš Komisiją šioje byloje nėra svarbus, nes Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo dėl to, kam senaties terminą nutraukiantis ar sustabdantis veiksmas gali sukelti poveikį.

138    Pagaliau Komisija primena, kad skundžiamo sprendimo 451 konstatuojamoje dalyje ji teigė, jog senaties termino nutraukimas dėl įmonės dalyvavimo teisminiame procese neišvengiamai taikomas visiems kitiems teisės subjektams, įeinantiems į to paties ekonominio subjekto sudėtį, ir, vadinasi, į tą pačią „įmonę“ Bendrijos konkurencijos teisės prasme.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

139    Reikia išnagrinėti, pirma, ar, atsižvelgiant į galimą senaties termino nutraukimą, buvo laikomasi penkerių metų senaties termino ir, antra, ar senaties terminas buvo nutrauktas, o atsakius teigiamai, ar Komisija taip pat laikėsi dešimties metų senaties termino, išskirdama kiekvienos iš trijų ieškovių konkrečią padėtį.

–       ARBED

140    Primintina, kad skundžiamo sprendimo 1 straipsnyje buvo konstatuota, jog įmonė, sudaryta iš ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED, laikotarpiu nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 191 m. sausio 16 d. dalyvavo vykdant nagrinėjamus pažeidimus. Ieškovės neginčija šios su pažeidimo laikotarpiu susijusios išvados. Dėl tęstinių pažeidimų manytina, kad senaties terminas prasidėjo ne anksčiau kaip 1991 m. sausio 17 dieną.

141    Dėl penkerių metų senaties termino pirmiausia pažymėtina, jog iš skundžiamo sprendimo (447 ir 448 konstatuojamosiose dalys) matyti, kad jis buvo nutrauktas būtent 1991 m. sausio 16, 17 ir 18 dienomis Komisijos nagrinėjamose įmonėse įvykdytais patikrinimais, TradeARBED adresuotu 1992 m. vasario 6 d. pranešimu apie kaltinimus, TradeARBED ir ARBED teisės skyriui adresuotais 1993 m. lapkričio 26 d. prašymais pateikti informaciją, kuriuose ARBED buvo prašoma pateikti Komisijai duomenis apie ARBED sudarytus pardavimo sandorius EAPB laikotarpiu nuo 1993 m. sausio iki rugsėjo mėn., ir 1994 m. vasario 16 d. priimtu pirminiu sprendimu. Po senaties termino sustabdymo viso Bendrijos teismuose vykstančio proceso metu senaties terminas vėl buvo nutrauktas 2006 m. kovo 8 d. ARBED adresuotu pranešimu apie kaltinimus.

142    ARBED neginčija šių duomenų, bet teigia, kad senaties terminas negalėjo būti jos atžvilgiu nutrauktas, nes ji nėra „pažeidime dalyvavusi įmonė“ Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 1 dalies ir ekvivalentiškos Reglamento Nr. 1/2003 nuostatos prasme. Pirma, ji nurodo skundžiamo sprendimo 2 konstatuojamąją dalį, iš kurios aišku, kad tik TradeARBED atitinka šį apibrėžimą. Antra, šis apibrėžimas, jos manymu, negali būti taikomas įmonei, kuri nėra Komisijos pranešimo apie kaltinimus adresatė. Trečia, šis apibrėžimas taikomas tik įmonėms, kurios buvo atitinkamai identifikuotos per administracinę procedūrą, kai buvo atliktas senaties terminą nutraukiantis veiksmas.

143    Nė vienas iš šių argumentų negali būti priimtas. „Pažeidime dalyvavusi įmone“ šių nuostatų prasme iš tikrųjų reikia laikyti bet kurią įmonę, kuri atitinkamai identifikuojama Komisijos sprendime, kuriuo skiriama bauda už pažeidimą. Šiuo klausimu ta aplinkybė, kad įmonė pirminiame pranešime apie kaltinimus arba, kalbant bendriau, administracinėje procedūroje, kurioje buvo atliktas senaties terminą nutraukiantis veiksmas, nebuvo identifikuota kaip „pažeidime dalyvavusi įmonė“, nėra svarbi, jei ši įmonė vėliau atitinkamai identifikuojama (žr. šiuo klausimu 2008 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Compagnie maritime belge prieš Komisiją, T‑276/04, dar nepaskelbto Rinkinyje, 31 punktą, ir jame nurodytą teismo praktiką).

144    Iš tikrųjų pagal Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalį, senaties terminas nutraukiamas bet kuria Komisijos tyrimo ar teisinės procedūros priemone, apie kurią buvo pranešta bent vienai pažeidime dalyvavusiai įmonei, o pagal Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalį senaties termino nutraukimas galioja visoms nagrinėjamoms pažeidime dalyvavusioms įmonėms.

145    Kaip teisingai pažymi Komisija, iš šių nuostatų matyti, kad senaties terminas nutraukiamas ne tik įmonėms, kurioms taikoma Komisijos tyrimo ar teisinės procedūros priemonė, bet ir pažeidime dalyvavusioms įmonėms, apie kurias Komisija dar nežino ir todėl joms nėra adresuojama jokia tyrimo ar procedūros priemonė. Kaip Komisija teisingai pažymėjo, „pažeidime dalyvavusios įmonės“ sąvoka apima objektyvų elementą, t. y. dalyvavimą pažeidime, kuris labai skiriasi nuo subjektyvaus ir papildomo elemento, kaip antai įmonės, kaip pažeidime dalyvavusios, identifikavimas. Taigi įmonė galėjo dalyvauti pažeidime ir be Komisijos žinios, jai atliekant senaties terminą nutraukiantį veiksmą.

146    Bet kuriuo atveju turi būti nuspręsta, kad šioje byloje ARBED iš tiesų „dalyvavo pažeidime“, nes pagal 116 punkte nuodytą teismo praktiką jai gali būti priskiriami TradeARBED neteisėti veiksmai ir ji gali būti laikoma kaip šį pažeidimą įvykdžiusi įmonė.

147    Dėl šioje byloje įvykdytų senaties terminą nutraukiančių veiksmų neginčijama, kad tokie veiksmai yra 1991 m. sausio 16, 17 ir 18 dienomis atlikti patikrinimai, 1992 m. vasario 6 d. pranešimas apie kaltinimus ir 2006 m. kovo 8 d. pranešimas apie kaltinimus. Prie šių veiksmų priskiriami ir 1993 m. lapkričio 26 d. TradeARBED ir ARBED teisės skyriui adresuoti prašymai pateikti informaciją. Šiuo klausimu jau buvo nuspręsta, kad prašymas pateikti informaciją, kuriuo siekiama nustatyti duomenis apie įmonių, dėl kurių pradėta vykdyti Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo procedūra, apyvartą, gali sudaryti priemonę, kuri yra būtina vykdant su pažeidimu susijusią teisinę procedūrą, nes ji leidžia Komisijai patikrinti, ar įmonėms ketinamos skirti baudos neviršija didžiausios pagal minėtus reglamentus leistinos baudos už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą (2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 490 punktas).

148    Dėl penkerių metų senaties termino apskaičiavimo ir, nesant reikalo priimti sprendimo dėl klausimo, ar pirminis sprendimas nutraukia senaties terminą ARBED atžvilgiu, nes jis buvo panaikintas minėtu 2003 m. spalio 2 d. Sprendimu ARBED prieš Komisiją, pažymėtina, kad šis terminas ėjo nenutrūkstamai, bent jau nuo 1993 m. lapkričio 26 d. iki 1994 m. balandžio 8 d., arba keturis su puse mėnesio, paskui po sustabdymo (dėl Pirmosios instancijos teisme, vėliau – Teisingumo Teisme vykdomo proceso), nuo 2003 m. spalio 20 d. iki 2006 m. kovo 8 d., arba maždaug dvejus metus ir keturis su puse mėnesio. Darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas per penkerių metų senaties terminą. Tokia pati išvada būtų daroma ir tuomet, jei reiktų atsižvelgti į dviejų mėnesių laikotarpį, skaičiuojamą nuo minėto 1999 m. kovo 11 d. Sprendimo ARBED prieš Komisiją priėmimo iki apeliacinio skundo padavimo – šio klausimo ieškovės nenurodė, ir todėl nėra būtina į jį spręsti.

149    Antra, dešimties metų senaties terminas tęsėsi tik nuo 1991 m. sausio 17 d. iki 1994 m. balandžio 8 d., t. y. maždaug trejus metus ir tris mėnesius, paskui, po sustabdymo, – nuo 2003 m. spalio 20 d. iki 2006 m. lapkričio 8 d., t. y. maždaug trejus metus ir vieną mėnesį. Darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas per dešimties metų senaties terminą. Ta pati išvada būtų daroma ir tuomet, jeigu reiktų atsižvelgti į dviejų mėnesių laikotarpį, kuris ėjo nuo minėto 1991 m. kovo 11 d. Sprendimo ARBED prieš Komisiją priėmimo iki apeliacinio skundo Teisingumo Teismui padavimo, tačiau šio aspekto ieškovės nenurodė ir dėl jo nėra būtina priimti sprendimo.

150    Iš to, kas pasakyta pirma, matyti, kad trečiasis pagrindas tiek, kiek jį nurodė ARBED, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

–       TradeARBED

151    Dėl TradeARBED lemiamas klausimas yra toks: ar ieškinio pateikimas Bendrijos teismui turi santykinį poveikį? Jei taip, senaties terminas būtų nutraukiamas visam proceso laikotarpiui įmonės ieškovės atžvilgiu. Jei poveikis yra erga omnes, – tokiu atveju senaties terminas būtų sustabdomas visam proceso laikotarpiui visų pažeidime dalyvavusių įmonių, nesvarbu, ar jos pateikė ieškinį, atžvilgiu.

152    Pirmuoju atveju reikia laikyti, kad šioje byloje priimant skundžiamą sprendimą dešimties metų senaties terminas jau buvo senai praėjęs, nes jis pradėjo eiti nuo 1991 m. sausio 17 dienos. Antruoju atveju TradeARBED buvo panašioje padėtyje kaip ir ARBED – ši buvo išnagrinėta pirma ir ji negalėjo remtis nei dešimties, nei penkerių metų senaties terminu.

153    Skirtingai nei tai aiškiai dėl senaties termino nutraukimo numatyta Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 (effet erga omnes) 25 straipsnio 4 dalyje, šis klausimas, kiek tai susiję su termino sustabdymu, minėtais aktais nėra išspręstas. Kadangi teisės aktų leidėjas tyli, ieškovės teigia, kad jei Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų siekęs senaties termino sustabdymui suteikti erga omnes poveikį, jis tai būtų aiškiai nurodęs. Komisijos manymu, atvirkščiai, būtų nelogiška ir nenuoseklu aiškinti šį tylėjimą kaip reiškiantį, kad senaties terminas eina visų įmonių atžvilgiu, išskyrus teisminiame procese dalyvaujančias įmones. Ji mano, kad jei teisės aktų leidėjas būtų siekęs tokio tikslo, jis būtų nurodęs, jog senaties termino sustabdymas turi poveikį tik teisminiame procese dalyvaujančiai įmonei. Be to, iš nagrinėjamų reglamentų bendros struktūros aišku, kad senatis yra susijusi su Komisijos teise pradėti teisinę procedūrą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, o ne su jos turima teise atitinkamai įmonei pareikšti ieškinį.

154    Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismo mano, kad, kaip ir senaties termino nutraukimo atveju (minėto sprendimo CMA CGM prieš Komisiją 484 punktas; taip pat žr. 2004 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Handlbauer, C‑278/02, Rink. p. I‑6171, 40 punktą ir, kiek tai susiję su ieškiniu dėl Bendrijos atsakomybės senaties − minėto sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją 36 punktą), senaties termino sustabdymas, kuris sudaro išimtį iš penkerių metų senaties taisyklės, turi būti aiškinamas siaurinamai.

155    Pagal šį principą teisės aktų leidėjo tylėjimas negali būti aiškinamas kaip pritarimas Komisijos nuomonei.

156    Be to, skirtingai nei senaties termino nutraukimo atveju, kuriuo siekiama Komisijai sudaryti galimybę vykdyti teisines procedūras ir veiksmingai sankcionuoti už konkurencijos teisės pažeidimus, atveju, senaties termino sustabdymas pagal apibrėžimą yra susijęs su prielaida, kad Komisija jau yra priėmusi sprendimą. Paprastai šioje stadijoje nebebūtina suteikti erga omnes poveikį vienos kurios iš sankcionuotų įmonių inicijuojamam procesui Bendrijos teisme. Atvirkščiai, darant tokią prielaidą, teisminio proceso inter partes poveikis ir Teisingumo Teismo šiam poveikiui priskiriamos pasekmės, kaip tai nustatyta minėtame sprendime Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt. (49 punktas ir paskesni), iš principo prieštarauja tam, kad skundžiamo sprendimo įmonės adresatės pareikštas ieškinys turėtų kokį nors poveikį kitų adresačių padėčiai.

157    Tačiau skundžiamame sprendime Komisija taip pat pateikė konkretesnius argumentus, nei ji nurodė triplike. Šio sprendimo 451 konstatuojamoje dalyje ji taip pat nurodo, kad senaties termino nutraukimas dėl įmonės inicijuoto proceso Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme taikomas tiek procese dalyvaujančiam teisės subjektui, tiek kitiems teisės subjektams, kurie įeina į tą patį ekonominį subjektą, nesvarbu, kuris teisės subjektas inicijavo šiuos procesus.

158    Tačiau šie argumentai, grindžiami „įmonės“, kuri suvokiama kaip ekonominis subjektas, sąvoka, taip pat atmestini. Nors tiesa, kad Sutarties konkurencijos taisyklės taikomos įmonėms, vis dėlto Komisijos sprendimų konkurencijos teisės srityje taikymo ir vykdymo tikslais kaip adresatą būtina nurodyti subjektą, turintį teisinį subjektiškumą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo PVC II 978 punktą). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas 2003 m. spalio 2 d. Sprendime ARBED prieš Komisiją (21 punktas) jau yra nusprendęs, kad pranešime apie kaltinimus turi būti konkrečiai ir nedviprasmiškai identifikuojamas juridinis asmuo, kuriam galėtų būti skiriamos baudos ir kuriam būtų galima jį adresuoti. Tik šis juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl šio administracinėje procedūroje priimto sprendimo, todėl senaties terminas gali būti sustabdomas tik jo atžvilgiu.

159    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad trečiasis pagrindas yra pagrįstas tiek, kiek jį nurodo TradeARBED. Todėl tiek, kiek skundžiamas sprendimas yra su ja susijęs, jis turi būti panaikintas.

–       ProfilARBED

160    Pirma nurodyti ir su TradeARBED susiję motyvai mutatis mutandis taikomi ir ProfilARBED atveju.

161    Trečiasis pagrindas yra pagrįstas tiek, kiek jį nurodo ProfilARBED, ir todėl skundžiamas sprendimas tiek, kiek jis su ja susijęs, turi būti panaikintas.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su gynybos teisių pažeidimu

 Šalių argumentai

162    Subsidiariai ieškovės teigia, kad dėl nepagrįstai ilgos procedūros trukmės šiuo pagrindiniu klausimu buvo pažeistos jų gynybos teisės, dėl ko skundžiamas sprendimas arba bent jau jo 2 straipsnis, kuriuo skiriama piniginė bauda, turi būti panaikinamas arba gerokai sumažinama juo skirta piniginė bauda. Šiuo klausimu jos nurodo 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Technische Unie prieš Komisiją (C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 55 punktas).

163    Šioje byloje suinteresuotosios įmonės prarastų galimybę paneigti atsakomybės prezumpciją, pagrįstą turtinių ryšių tarp tik vienos pažeidime dalyvavusios įmonės ir kitų dviejų ieškovų, buvimu, kuri pirmą kartą buvo nurodyta praėjus šešiolikai procedūros metų. Ieškovių manymu, įrodymai, kurie galėjo būti surinkti 1990 m., praėjus tiek laiko išnyko.

164    Komisija ginčija šiuos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

165    Šis pagrindas, kuriuos ieškovės nurodė subsidiairiai, nebus nagrinėjamas tiek, kiek jį nurodė ARBED, nes trečiasis pagrindas, kurį pateikė TradeARBED ir ProfilARBED, jau buvo patvirtintas.

166    Dėl gynybos teisių gerbimo principo Teisingumo Teismas minėto sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, kuriuo remiasi ieškovės, 55 punkte nusprendė, kad teisės į gynybą paisymas – esminis principas, kurio svarba dažnai pabrėžiama Teisingumo Teismo praktikoje, – yra nepaprastai svarbus tokioje procedūroje, kokia nagrinėjama šioje byloje; labai svarbu išvengti nepataisomo šios teisės pažeidimo dėl nepagrįstai ilgos tyrimo stadijos trukmės ir to, kad ši ilga trukmė nesudarytų kliūčių surinkti įrodymus, paneigiančius atsakomybę užtraukiantį suinteresuotųjų įmonių elgesį. Dėl šios priežasties tyrimą, ar nėra galimų šios teisės apribojimų, reikia atlikti ne tik dėl stadijos, kai šia teise naudojamasi plačiausiai, t. y. antrosios administracinės procedūros stadijos. Reikia įvertinti, ar visoje šioje procedūroje per visą jos laikotarpį nebuvo tariamo teisės į gynybą pažeidimo.

167    Be to, pareiga įrodyti tariamą gynybos teisių pažeidimą, kuris buvo padarytas, nes įmonės galimybės atsikirsti į Komisijos kaltinimus buvo apribotos dėl to, kad pirmoji administracinės procedūros stadija truko nepagrįstai ilgai, tenka suinteresuotajam asmeniui (minėto sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 61 punktas).

168    Taigi šioje byloje ARBED neįrodė, kodėl administracinės procedūros trukmė, kuri būtų nepagrįstai ilga, jei būtų atsižvelgta ir į teismo procesą dėl pirminio sprendimo panaikinimo, galėjo pakenkti įgyvendinti jos gynybos teises ir, konkrečiai kalbant, jos galimybei paneigti atsakomybės prezumpciją, pagrįstą kapitalistinių ryšių tarp tik vienos pažeidime dalyvavusios įmonės ir (jos pačios), kuri pirmą kartą buvo nurodyta praėjus šešiolikai proceso metų“. ARBED šiuo klausimu tenurodė, kad „įrodymai, kurie galėjo būti surinkti 1990 m., praėjus tiek laiko išnyko“.

169    Reikia pridurti, kad, priešingai nei teigia ARBED, nagrinėjama atsakomybės senatis „pirmą kartą nurodyta ne praėjus šešiolikai procedūros metų“, bet pirminiame sprendime, kuris buvo priimtas 1994 m. vasarį (žr. jo 322 konstatuojamąją dalį ir nurodytą 101 punktą).

170    Nepaisant to, ARBED neįrodė ir net nenurodė Pirmosios instancijos teisme vykstančiame procese, kad TradeARBED dukterinės bendrovės savarankiškai apibrėžė savo prekybos politiką taip, kad jos su ja nesudarytų vientiso ekonominio subjekto ir, vadinasi, vienos įmonės 65 straipsnio prasme (žr. 94 punktą).

171    Pagaliau ši paprasta atsakomybės prezumpcija, kurios principą Teisingumo Teismas nurodė nuo 1983 m. minėtame sprendime AEG‑Telefunken prieš Komisiją, šioje byloje buvo visiškai patvirtinta Komisijos jau pirminiame sprendime nurodytais papildomais įrodymais (žr. 96 punktą) ir patvirtinta 1991 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ARBED prieš Komisiją (žr. 97 ir 98 punktus).

172    Šiomis sąlygomis ketvirtasis pagrindas tiek, kiek jį nurodė ARBED, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

173    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad ieškinys tiek, kiek jis susijęs su ARBED, turi būti atmestas kaip nepagrįstas, tačiau tiek, kiek jis susijęs su TradeARBED ir ProfilARBED, – patvirtintas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

174    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

175    Atsižvelgiant į šalių reikalavimus, reikia nuspręsti, kad tiek, kiek ši byla yra tarp jų, Komisija padengia, be savo patirtų, TradeARBED ir ProfilARBED bylinėjimosi išlaidas. Be to, tiek, kiek ši byla yra tarp jų, ARBED padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2006 m. lapkričio 8 d. Komisijos sprendimą C(2006) 5342, galutinis, susijusį su (AP) 65 straipsnio taikymo procedūra dėl Europos sijelių gamintojų susitarimų ir suderintų veiksmų (byla Nr. COMP/F/38.907 — Plieno sijelės), tiek, kiek jis susijęs su ArcelorMittal Belval & Differdange SA ir ArcelorMittal International SA.

2.      Kitą ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą.

3.      Tiek, kiek ši byla yra tarp jų, Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir ArcelorMittal Belval & Differdange bei ArcelorMittal International bylinėjimosi išlaidas.

4.      Tiek, kiek ši byla yra tarp jų, ArcelorMittal Luxembourg SA padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Forwood Šváby Truchot

Paskelbta 2009 m. kovo 31 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

EAPB sutarties nuostatos

EB sutarties nuostatos

Komisijos komunikatas dėl kai kurių konkurencijos bylų, susijusių su EAPB sutarties galiojimo pabaiga, nagrinėjimo aspektų

Reglamentas (EB) Nr. 1/2003

Nuostatos, susijusios su senatimi teisinių procedūrų vykdymo srityje

Ginčo aplinkybės

Skundžiamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo stoka ir piktnaudžiavimu įgaliojimais

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su baudų skyrimo už pažeidimus taisyklių pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

– TradeARBED

– ARBED

– ProfilARBED

Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisinių procedūrų vykdymo senaties taisyklių pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

– ARBED

– TradeARBED

– ProfilARBED

Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su gynybos teisių pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.