2023 m. gegužės 10 d. Juzgado de Primera Instancia nº 8 de Donostia – San Sebastián (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje NB / Kutxabank, SA

(Byla C-300/23, Kutxabank)

Proceso kalba: ispanų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Juzgado de Primera Instancia nº 8 de Donostia – San Sebastián

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovas: NB

Atsakovė: Kutxabank, SA

Prejudiciniai klausimai

Ar, atsižvelgiant į tai, kad Ispanijos bankas 1994 m. liepos 22 d. aplinkraštyje Nr. 5/1994, kuriuo Ispanijos hipoteka užtikrintų paskolų rinkoje įvesta IRPH grindžiama palūkanų norma, taip pat įspėjo, kad tai, jog šios palūkanos tiesiogiai ir paprastai taikomos sutartyse, reiškia, kad sandorio bendra kredito kainos metinė norma (TAE) yra didesnė už rinkos TAE, ir kad siekiant to išvengti būtina taikyti tinkamą neigiamą maržą, šio įspėjimo nepaisymas ir tokios neigiamos maržos netaikymas gali būti suprantamas kaip šalių teisių ir pareigų neatitikimas, pažeidžiant Direktyvos 93/13/EEB¹ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningumo reikalavimą?

Ar tai, kad finansų įstaigos taiko neigiamą maržą, mažinimo koeficientus arba IRPH procentines dalis, kaip yra numatęs Ispanijos bankas, tik tais atvejais, kai hipoteka užtikrintos paskolos sutartys sudaromos subsidijuojamam būstui įsigyti ir yra kontroliuojamos viešojo administravimo institucijų, o tais atvejais, kai paskolos sutartis sudaroma būstui atviroje nekilnojamojo turto rinkoje įsigyti ir tokio įsigijimo nekontroliuoja viešojo administravimo institucijos, tokia neigiama marža, mažinimo koeficientai ir IRPH procentinė dalis netaikomi, gali būti suprantama kaip šalių teisių ir pareigų neatitikimas, pažeidžiant Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningumo reikalavimą?

Ar tuo atveju, kai tokios sudedamosios dalys, sudarančios hipoteka užtikrintų paskolų sandorių TAE, kuriomis remiantis kas mėnesį nustatoma taupomųjų bankų IRPH grindžiama palūkanų norma, kaip komisiniai ar tam tikros išlaidos, kurias turėjo prisiimti verslininkas, pripažintos nesąžiningomis, pagal Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalį draudžiama palikti galioti sutarties sąlygą, pagal kurią taupomųjų bankų IRPH grindžiama palūkanų norma kas mėnesį nustatoma remiantis duomenimis, gautais taikant nesąžiningomis pripažintas sąlygas?

Ar 2020 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-125/18¹ 51, 52, 54 ir 55 punktams prieštarauja tokia nacionalinė jurisprudencija, kaip suformuota Ispanijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), pagal kurią nacionalinis teismas neprivalo atlikti šiuose punktuose reikalaujamų patikrinimų ir turi nuspręsti, kad sąlyga, kuria į vartotojo ir verslininko sudarytą sutartį įtraukiama IRPH grindžiama hipoteka užtikrintos paskolos palūkanų norma, visada atitinka skaidrumo reikalavimą, nes ši hipoteka užtikrintos paskolos palūkanų norma yra apibrėžta Boletín Oficial del Estado, konkrečiai kalbant, Ispanijos banko aplinkraštyje Nr. 5/1994, paskelbtame 1994 m. rugpjūčio 3d. Boletín Oficial del Estado Nr. 184, p. 25.106–25.111, net jei vartotojui šie duomenys nėra žinomi?

Ar tam, kad skaidrumo reikalavimą atitiktų į hipoteka užtikrintos paskolos su kintamąja palūkanų norma sutartį įtraukta sąlyga, pagal kurią mokėtinos palūkanos skaičiuojamos remiantis oficialiu indeksu, kaip antai IRPH, kuris dėl savo apskaičiavimo ypatumų apima ne vien mokėtinas palūkanas ir kurį skaičiuojant reikia taikyti sudėtingą skaičiavimo maržą, kad jį būtų galima palyginti su kitais indeksais, ir dėl kurio vartotojui kyla potenciali rizika, jog jis turės mokėti iš dalies pasikartojančius banko komisinius, Direktyvos 93/13/EEB 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami teisės aktai ar jurisprudencija, pagal kuriuos verslininkui leidžiama neįtraukti į sutartį arba aiškiai ir pakankamai laiko prieš sudarant sutartį nepateikti vartotojui šios informacijos:

a)    kad orientacinė palūkanų norma apima ne tik mokėtinas palūkanas, bet ir komisinius,

b)    apie su šia palūkanų norma susijusį konkretų padidėjimą,

c)    ar šiai orientacinei palūkanų normai jis taiko neigiamą maržą, kad kompensuotų šį padidėjimą?

Šios informacijos tikslas – suteikti vartotojui galimybę realiai palyginti įvairias galimas orientacines normas ir žinoti, ar pagal sutartį, kurią jis ketina sudaryti, jam teks mokėti iš dalies pasikartojančius komisinius bei kokio dydžio jie bus, taip pat prireikus juos ginčyti.

Ar 2018 m. gegužės 31 d. Europos Komisijos pastabų 57 punktui, 2019 m. rugsėjo 10 d. generalinio advokato išvados¹ 2 ir 125 punktui ir 2020 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-125/18 51, 52, 54 ir 55 punktams prieštarauja tokia nacionalinė jurisprudencija, kaip suformuota Ispanijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), pagal kurią sutartį sudaręs verslininkas atleidžiamas nuo bet kokios atsakomybės už vartotojo informavimą apie IRPH grindžiamos hipoteka užtikrintų paskolų palūkanų normos skaičiavimo būdą ir dėl to kylančias ekonomines pasekmes, ir ši atsakomybė tenka pačiam vartotojui, kuris, neturėdamas jokių finansinių žinių, turi pats ieškoti tokios informacijos, susirasti ir suprasti Boletín Oficial del Estado paskelbtą apibrėžtį, kurioje aiškiai nenurodyta, jog į ginčijamą indeksą įtraukta marža ir kitos išlaidos, priešingai, tokią išvadą vartotojas turi padaryti pats, remdamasis žiniomis, kad ši hipoteka užtikrintų paskolų palūkanų norma kas mėnesį nustatoma pagal referencinių sandorių TAE vidurkį?

Ar Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-125/18 53 ir 56 punktų aiškinimas taip, kad vien IRPH grindžiamos palūkanų normos apibrėžties paskelbimas BOE suteikia sutartį sudariusiam vartotojui galimybę sužinoti, jog į ją įtrauktos finansų įstaigų taikomos maržos ir kitos išlaidos, atitinka Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią vartotojas informuotumo aspektu yra prastesnėje padėtyje nei verslininkas, su kuriuo jis sudaro sutartį, ir 2019 m. rugsėjo 10 d. generalinio advokato išvadą [toje pačioje byloje], pagal kurią vidutinis vartotojas negali suprasti kai kurių sąvokų, pavyzdžiui, „palūkanų norma“, „orientacinis indeksas“ arba „bendros kredito kainos metinė norma“ (TAE) ir visų pirma to, kuo šios sąvokos skiriasi tarpusavyje, ir taip yra kalbant ir apie konkretų ne tik kintamųjų palūkanų normų, bet ir hipoteka užtikrintų paskolų oficialių orientacinių indeksų ir TAE, kuriomis remiantis apskaičiuojamos šios palūkanų normos, veikimą ar apskaičiavimą?

Ar Teisingumo Teismo suformuotai jurisprudencijai, pagal kurią vartotojas informuotumo aspektu yra prastesnėje padėtyje nei verslininkas, su kuriuo jis sudaro sutartį, ir 2019 m. rugsėjo 10 d. generalinio advokato išvadai [byloje C-125/18] prieštarauja Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-125/18 53 ir 56 punktų aiškinimas taip, kad remdamasis Boletín Oficial del Estado paskelbta apibrėžtimi vartotojas gali žinoti, jog IRPH grindžiama hipoteka užtikrintų paskolų palūkanų norma apima maržas ir kitas išlaidas, nors tam šis vartotojas turi žinoti, kas yra TAE norma ir ką ji apima, kad galėtų padaryti išvadą, jog kai taupomųjų bankų IRPH grindžiama palūkanų norma nustatoma tiesiog pagal TAE normų vidurkį, į ją būtinai bus įtraukti finansų įstaigų taikomi komisiniai, maržos ir kitos išlaidos?

Ar 2021 m. lapkričio 17 d. sprendime byloje C-655/20¹ įtvirtintas verslininko atleidimas nuo pareigos į sutartį įtraukti išsamią kintamajai palūkanų normai apskaičiuoti naudojamo orientacinio indekso apibrėžtį ir pateikti informacinį lankstinuką, kuriame būtų nurodyti ankstesni šio indekso pokyčiai, yra absoliutus ir besąlygiškas, ar, priešingai, taikoma sąlyga, kad remdamasis šia verslininko pateikta informacija sutartį sudarantis vartotojas turi galėti suprasti orientacinio indekso apskaičiavimo būdo veikimą, taigi ir, remdamasis tiksliais ir suprantamais kriterijais, įvertinti galimai reikšmingas ekonomines pasekmes jo finansiniams įsipareigojimams?

Ar toks atleidimas nuo pareigos taikomas ir tais atvejais, kai pagal sutarties sudarymo momentu galiojančias nacionalinės teisės nuostatas reikalaujama į sutartį įtraukti išsamią kintamajai palūkanų normai apskaičiuoti naudojamo orientacinio indekso apibrėžtį ir pateikti informacinį lankstinuką, kuriame būtų nurodyti ankstesni šio indekso pokyčiai?

Ar taikant Direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje¹ aplinkybė, kad verslininkas nepateikė tokios svarbios informacijos kaip IRPH grindžiamų palūkanų normų apskaičiavimo būdo konkretus veikimas, jų nustatymas remiantis referencinių sandorių TAE normomis (o tai reiškia, kad į jų nominalią vertę įtraukiamos šių sandorių maržos, komisiniai ir vidutinės išlaidos), tai, kad jos nuolat buvo didesnės už Euribor per visus metus, praėjusius nuo jų nustatymo, ir tai, kad Ispanijos bankas įspėjo finansų įstaigas apie būtinybę taikyti neigiamą maržą, siekiant išvengti situacijų, kai sandorio TAE yra didesnė už rinkoje taikomą TAE, gali būti suprantama kaip klaidinantis informacijos neatskleidimas pagal šios direktyvos 7 straipsnį?

Ar tai, kad nacionalinis teismas padarė išvadą, jog verslininko vykdyta praktika yra klaidinama pagal Direktyvą 2005/29/EB, savaime reiškia, kad toks elgesys lemia teisių ir pareigų neatitikimą ir pažeidžia Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningumo reikalavimą, o gal, priešingai, verslininko veiksmai gali būti klaidinami pagal Direktyvą 2005/29/EB, bet sąžiningi pagal Direktyvą 93/13/EEB?

Ar veiksmingumo principui prieštarauja tokia nacionalinė jurisprudencija, kaip suformuota Ispanijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), pagal kurią, pripažinus, kad sąlyga, kuria į vartotojo ir verslininko sudarytą sutartį įtraukiama taupomųjų bankų IRPH grindžiama palūkanų norma, yra neskaidri, Texto Refundido de la Ley General de Defensa de Consumidores y Usuarios (Bendrasis vartotojų ir naudotojų apsaugos įstatymas (suvestinė redakcija)) 83 straipsnio ir Ley 7/98, de 13 de abril, de Condiciones Generales de la Contratación (1998 m. balandžio 13 d. Įstatymo Nr. 7/98 dėl bendrųjų sutarčių sąlygų) 5.5 straipsnio nuostatos negali būti taikomos atgaline data, ir taip atsiranda dviejų skirtingų lygių apsauga nuo identiškos nesąžiningos sąlygos – vienokia taikoma vartotojams, sudariusiems sutartį iki šio pakeitimo, ir kitokia vartotojams, sudariusiems sutartį po šio pakeitimo?

Ar veiksmingumo principui prieštarauja tokia nacionalinė jurisprudencija, kaip suformuota Ispanijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), pagal kurią sąlygos, susijusios su sutarties kaina, kaip antai apatinės ribos sąlyga, neskaidrumas reiškia, kad ji yra nesąžininga, nes ji turi klaidinamą aspektą, o sąlygos, pagal kurią į sutartį įtraukiama taupomųjų bankų IRPH grindžiama palūkanų norma, t. y. sąlygos, kuri taip pat turi įtakos sutarties kainai, neskaidrumas nereiškia, kad ji yra nesąžininga?

Ar 2013 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-415/11¹ 69 punktui ir neatitikimo „nepaisant sąžiningumo reikalavimo“ sąvokai prieštarauja tokia nacionalinė jurisprudencija, kaip suformuota Ispanijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), pagal kurią nelogiška tvirtinti, kad verslininkas veikė nesąžiningai, kai taikė oficialią hipoteka užtikrintų paskolų palūkanų normą, reguliuojamą Ispanijos banko ir paprastai taikomą viešojo administravimo institucijų, vykdant su subsidijuojamais būstais susijusius planus, todėl visais atvejais daroma išvada, kad verslininkas veikė sąžiningai, ir nekeliamas klausimas, ar verslininkas galėjo tikėtis, jog vartotojas, su kuriuo elgiamasi sąžiningai, būtų sutikęs su ginčijama sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi?

Ar, nagrinėjant ginčą dėl taupomųjų bankų IRPH grindžiamų hipoteka užtikrintos paskolos palūkanų normos įtraukimo į sutartį siekiant nustatyti sutarties kainą, 2013 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-415/11 69 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinis teismas turi išsiaiškinti, ar verslininkas galėjo daryti išvadą, kad vartotojas, suprasdamas taupomųjų bankų IRPH grindžiamos palūkanų normos apskaičiavimo būdo veikimą, žinodamas taupomųjų bankų IRPH grindžiamos palūkanų normos pokyčius bent dvejus metus iki sutarties sudarymo ir būdamas informuotas apie tai, kad Ispanijos bankas savo aplinkraštyje Nr. 5/94 nurodė būtinybę prireikus taikyti neigiamą maržą, o verslininkas neketina to paisyti, būtų sutikęs su šios sąlygos įtraukimu, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi?

Ar, kiek tai susiję su sąlyga, kuria į verslininko ir vartotojo pasirašytą sutartį įtraukiama taupomųjų bankų IRPH grindžiama palūkanų norma, 2017 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-421/14¹ 67 punktas turi būti aiškinamas taip, kad vertindamas, ar egzistuoja neatitikimas nepaisant sąžiningumo reikalavimų, nacionalinis teismas, turi palyginti šios palūkanų normos apskaičiavimo būdą su plačiai naudojamos Euribor palūkanų normos apskaičiavimo būdu ir atitinkamomis faktinėmis palūkanų normomis, taikomomis tokio paties dydžio ir tokios pat trukmės paskoloms?

Ar, kiek tai susiję su sąlyga, kuria į verslininko ir vartotojo pasirašytą sutartį įtraukta taupomųjų bankų IRPH grindžiama palūkanų norma, siekiant įvertinti, ar egzistuoja neatitikimas nepaisant sąžiningumo reikalavimų, kaip nurodyta 2017 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-421/14 67 punkte, svarbu tai, kad faktinė palūkanų norma, apskaičiuojama pagal Euribor palūkanų normą, reiškia kainą, už kurią finansų įstaigos įsigyja pinigus, kuriuos vėliau skolina savo klientams, o faktinė palūkanų norma, apskaičiuojama pagal taupomųjų bankų IRPH grindžiamą palūkanų normą, kuri visada yra didesnė, reiškia bendrą kainą, kurią sumoka klientai, kuriems taupomieji bankai paskolino šiuos pinigus?

Ar Direktyvos 93/13/EEB 7 straipsnio 1 daliai prieštarauja tai, kad pripažinus nesąžininga sąlygą, kuria į verslininko ir vartotojo pasirašytą sutartį buvo įtraukta taupomųjų bankų IRPH grindžiama hipoteka užtikrintos paskolos palūkanų norma, ir konstatavus, kad be šios sąlygos sutartis negali toliau galioti, ši sąlyga pakeičiama pagal Ley 14/2013, de 27 de septiembre, de apoyo a los emprendedores y su internacionalización (2013 m. rugsėjo 27 d. Įstatymas Nr. 14/2013 dėl paramos verslininkams ir paramos jų tarptautinei veiklai) 15-ąją papildomą nuostatą ir dėl šio pakeitimo verslininko naudai išlieka toks pat neatitikimas, kurį nacionalinis teismas prieš tai panaikino, nes ši papildoma nuostata buvo skirta tam, kad automatiškai pakeistų indeksą ir dėl šio pakeitimo nepasikeistų situacija, buvusi iki šio indekso panaikinimo?

Ar, atsižvelgiant į tai, kad, anot Ispanijos banko, taupomųjų bankų IRPH grindžiamos hipoteka užtikrintų paskolų palūkanų normos kritika netektų prasmės taikant neigiamą maržą, Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pripažinus nesąžininga sąlygą, kuria į vartotojo ir verslininko sudarytą sutartį įtraukiama taupomųjų bankų IRPH grindžiama palūkanų norma, nacionaliniam teismui nedraudžiama atgaline data pakeisti sutartyje numatytą maržą neigiama marža, kuri turėjo būti numatyta sudarant sutartį, ir grąžinti vartotojui nepagrįstai išskaičiuotas sumas su palūkanomis, kad būtų išvengta sutarties negaliojimo ir sutartis būtų pakeista į tokią, kokia turėjo būti sudaryta vadovaujantis Ispanijos banko informacija?

Ar Direktyvos 93/13/EEB 7 straipsnio 1 daliai prieštarauja tai, kad, pripažinus nesąžininga sąlygą, kuria į verslininko ir vartotojo sudarytą sutartį įtraukta taupomųjų bankų IRPH grindžiama hipoteka užtikrintos paskolos palūkanų norma, o sutartis pripažinta negaliojančia, nes negalėjo toliau galioti panaikinus šią sąlygą, atsiranda Civilinio kodekso 1303 straipsnyje numatytos pasekmės, todėl pažeidėjas gauna naudos, susigrąžindamas visą paskolos sumą su didesnėmis palūkanomis, nei nurodytos sutartyje, taikomomis visai paskolos sumai nuo pirmos dienos?

Ar, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra iš anksto suformuluota tipinė sutartis, į kurią įtrauktos verslininko nustatytos bendrosios sąlygos, dėl kurių nebuvo derėtasi, ir tik verslininkas yra atsakingas už tai, kad įtraukė nesąžiningas sąlygas, susijusias su esminiais kainos elementais, Direktyvos 93/13/EEB 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad būtent verslininkas yra atsakingas už nesąžiningumą, lėmusį visos sutarties negaliojimą, todėl taikytina Civilinio kodekso 1306 straipsnio 2 dalis?

____________

¹ 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288)

¹ 2020 m. kovo 3 d. Sprendimas Gómez del Moral Guasch (C-125/18, ECLI:EU:C:2020:138)

¹ Generalinio advokato M. Szpunar išvada pateikta byloje Gómez del Moral Guasch (C‑125/18, EU:C:2019:695)

¹ 2021 m. lapkričio 17 d. Nutartis Gómez del Moral Guasch II (C-655/20, ECLI:EU:C:2021:943)

¹ 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22)

¹ 2013 m. kovo 14 d. Sprendimas Aziz (C-415/11, ECLI:EU:C:2013:164)

¹ 2017 m. sausio 26 d. Sprendimas Banco Primus (C-421/14, ECLI:EU:C:2017:60)