BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) NUTARTIS
2011 m. rugsėjo 21 d.(*)
„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Dokumentai, susiję su sutartimi LIEN 97‑2011 – Atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais – Naujas vertinimas vykstant procesui – Atskiro ieškinio pareiškimas – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme išnykimas – Nereikalingumas priimti sprendimą“
Byloje T‑141/05 RENV
Internationaler Hilfsfonds eV, įsteigta Rosbach (Vokietija), atstovaujama advokato H. Kaltenecker,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą P. Costa de Oliveira ir T. Scharf,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2005 m. vasario 14 d. Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma leisti Internationaler Hilfsfonds eV susipažinti su visais bylos, susijusios su sutartimi LIEN 97‑2011, dokumentais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai K. Jürimäe (pranešėja) ir M. van der Woude,
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Faktinės bylos aplinkybės
1 Internationaler Hilfsfonds eV yra pagal Vokietijos teisę įsteigta nevyriausybinė organizacija, veikianti humanitarinės pagalbos srityje. 1998 m. balandžio 28 d. ji su Europos Bendrijų Komisija pasirašė sutartį „LIEN 97 2011“ (toliau – sutartis) dėl Kazachstane organizuojamos medicinos pagalbos programos bendro finansavimo.
2 1999 m. spalio 1 d. Komisija vienašališkai nutraukė šią sutartį ir 2001 m. rugpjūčio 6 d. pranešė ieškovei apie ją nutraukus priimtą savo sprendimą susigrąžinti tam tikrą sumą, kuri buvo jai sumokėta pagal šią sutartį.
3 2002 m. kovo 9 d. ieškovė pateikė paraišką Komisijai, prašydama leisti susipažinti su sutartimi susijusiais dokumentais. Kadangi šis prašymas buvo patenkintas iš dalies, 2002 m. liepos 11 d. Komisijos pirmininkui adresuotu laišku ieškovė paprašė leisti susipažinti su visais su sutartimi susijusiais dokumentais. Kadangi nebuvo patenkintas visas šis prašymas, 2003 m. spalio 6 d. ieškovė pateikė Europos ombudsmenui skundą, užregistruotą Nr. 1874/2003/GG, dėl Komisijos atsisakymo leisti jai susipažinti su visais su sutartimi susijusiais dokumentais.
4 2004 m. liepos 15 d. ombudsmenui pateikus Komisijai rekomendacijos projektą ir 2004 m. spalio 12 bei 21 d. Komisijai pateikus ombudsmenui išsamią nuomonę, 2004 m. gruodžio 14 d. jis priėmė galutinį sprendimą, kuriame, pateikdamas kritišką pastabą, konstatavo, kad tai, jog Komisija nenurodė tinkamų priežasčių, galinčių pateisinti atsisakymą suteikti ieškovei galimybę susipažinti su keliais su sutartimi susijusiais dokumentais, prilygsta netinkamo administravimo atvejui.
5 2004 m. gruodžio 22 d. ieškovė, remdamasi 2004 m. gruodžio 14 d. ombudsmeno galutinio sprendimo išvadomis, pateikė Komisijos pirmininkui naują paraišką dėl galimybės susipažinti su visais su sutartimi susijusiais dokumentais. 2005 m. vasario 14 d. laišku (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija atsakė į šią paraišką ir nusprendė pateikti jai tik tuos dokumentus, su kuriais jai jau buvo leista susipažinti.
Procesas ir šalių reikalavimai
Procesas pirmojoje instancijoje
6 2005 m. balandžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo (toliau – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje ieškovė pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Šis ieškinys užregistruotas bylos numeriu T‑141/05. Komisijai pateikus prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, šis teismas 2008 m. birželio 5 d. Sprendimu Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (T‑141/05, neskelbiamas Rinkinyje) atmetė ieškovės ieškinį kaip nepriimtiną.
Apeliacija Teisingumo Teisme
7 Ieškovei pateikus apeliacinį skundą pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį, Teisingumo Teismas 2010 m. sausio 26 d. Sprendimu Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (C‑362/08 P, Rink. p. I‑0000) panaikino šio sprendimo 6 punkte minėtą 2008 m. birželio 5 d. Sprendimą Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją, atmetė Komisijos prieštaravimą dėl priimtinumo, pateiktą Pirmosios instancijos teisme, ir grąžino šiam teismui bylą, kad šis priimtų sprendimą dėl ieškovės reikalavimų panaikinti ginčijamą sprendimą.
Procesas byloje, kuri grąžinta Bendrajam Teismui
8 Grąžinus bylą Bendrajam Teismui, iš pradžių ji buvo paskirta ankstesnei antrajai kolegijai. Vėliau, pasikeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėčiai, ji buvo paskirta ketvirtajai kolegijai.
9 2010 m. kovo 23 d. laišku Bendrojo Teismo kanceliarija pagal Procedūros reglamento 119 straipsnio 2 dalį informavo šalis, kad rašytinė proceso dalis tęsiama tokioje stadijoje, kurią ji buvo pasiekusi, kai buvo priimtas sprendimas grąžinti bylą Bendrajam Teismui, ir nurodė Komisijai pateikti atsiliepimą į ieškinį.
10 2010 m. gegužės 5 d. Komisija pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai procesinį dokumentą, kuris ankstesnės antrosios kolegijos pirmininko sprendimu buvo pridėtas prie bylos medžiagos kaip prašymas, susijęs su nereikalingumu priimti sprendimą, apimantis prašymą imtis proceso organizavimo priemonių.
11 2010 m. birželio 22 d. ieškovė pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai pastabas dėl prašymo, susijusio su nereikalingumu priimti sprendimą.
12 2010 m. liepos 20 d. laišku, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas 2010 m. liepos 20 d., ieškovė, remdamasi Procedūros reglamento 48 straipsnio nuostatomis, nurodė naujus pagrindus, siekdama įtraukti į savo dabartinio ieškinio motyvaciją argumentus, tariamai panašius į tuos, su kuriais Teismas sutiko 2010 m. liepos 7 d. Sprendime Agrofert Holding prieš Komisiją (T‑111/07, neskelbiamas Rinkinyje).
13 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį dėl to, kad nebėra jo dalyko,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
14 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti prašymą, susijusį su nereikalingumu priimti sprendimą, pateiktą todėl, kad nebėra ieškinio dalyko,
– panaikinti ginčijamą sprendimą, nes Komisija atsisakė leisti susipažinti su visais su sutartimi susijusiais dokumentais,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Šalių argumentai
15 Dėl prašymo, susijusio su nereikalingumu priimti sprendimą, Komisija primena, kad 2009 m. rugpjūčio 28 ir 31 d. ieškovė pateikė naują paraišką dėl galimybės susipažinti su visais su sutartimi susijusiais dokumentais. Ji teigia, kad 2009 m. spalio 9 d. laišku atsakė į šią paraišką, nurodžiusi, kad nusprendė leisti ieškovei susipažinti su daugiau, bet ne su visais minėtais dokumentais. Komisija priduria, kad 2009 m. spalio 15 d. laišku ieškovė jos paprašė iš naujo apsvarstyti jos 2009 m. spalio 9 d. atsakymą. Komisija teigia, kad iš pradžių 2009 m. gruodžio 1 d. laišku ieškovei nurodė apgailestaujanti, kad tuo metu negalėjo priimti galutinio sprendimo dėl šio prašymo. Tačiau Komisija nurodo, kad vėliau 2010 m. balandžio 29 d. laišku, detaliai dar kartą išnagrinėjusi visus sutarties dokumentus, su kuriais iki tol nebuvo leista susipažinti ieškovei, priėmė sprendimą jai leisti susipažinti su daugiau, bet ne visais minėtais dokumentais (toliau – 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas). Galiausiai Komisija nurodo, kad ieškovė pateikė ieškinį dėl prašymo panaikinti jos 2009 m. spalio 9 d. ir gruodžio 1 d. sprendimus, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotas Nr. T‑36/10.
16 Todėl Komisija mano, kad priėmus 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą ieškovė nebeturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį byloje, kurioje pateiktas nagrinėjamas ieškinys. Komisija tvirtina, kad tuo atveju, jei Bendrasis Teismas nuspręstų panaikinti ginčijamą sprendimą, dėl to nepasikeistų ieškovės situacija, nes ji turėtų iš naujo išnagrinėti jos paraišką leisti susipažinti su sutartimi susijusiais dokumentais. Be to, būtent tai ji padarė išnagrinėjusi naują paraišką šiuo klausimu, pateiktą 2009 m. rugpjūčio 28 ir 31 d. laiškuose, ir užbaigė 2010 m. balandžio 29 d. priimtu sprendimu. Šiomis aplinkybėmis priėmus Bendrojo Teismo sprendimą dėl esmės šioje byloje ieškovė negautų jokios papildomos naudos.
17 Vis dėlto Komisija nurodė žinanti apie tai, kad jei būtų atmestas šis ieškinys todėl, kad nebėra jo dalyko, ieškovė galėtų būti paskatinta pareikšti ieškinį dėl 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo. Todėl vadovaujantis proceso ekonomijos principu ji siūlo Bendrajam Teismui leisti ieškovei paaiškinti, kokias pasekmes, jos manymu, turi 2010 m. balandžio 29 d. priimtas sprendimas šio proceso eigai, t. y. pritaikyti savo šioje byloje nurodytus reikalavimus ir teisinius pagrindus taip, kad būtų atsižvelgta į minėtą sprendimą kaip į naują elementą.
18 Ieškovė savo pastabose dėl prašymo, susijusio su nereikalingumu priimti sprendimą, tvirtina, pirma, kad ji turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje, būtent užtikrinti savo teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Šiuo atžvilgiu ji primena, jog, nepaisant to, kad ji pateikė šį ieškinį 2005 m., po to, kai Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo ir Bendrasis Teismas klaidingai pripažino šį ieškinį nepriimtinu (šio sprendimo 6 punktas), ji negali suprasti sprendimo, kuriuo Komisija vienašališkai ir drastiškai nutraukė sutartį, motyvų ir pasekmių. Ji priduria, kad 1999 m. nutraukus šią sutartį Komisija kliudė jai susipažinti su visais su sutartimi susijusiais dokumentais ir suprasti šio nutraukimo motyvus. Dėl šios situacijos ji negalėjo Belgijos nacionaliniam teismui, į kurį kreipėsi Komisija dėl tam tikros iš pradžių įgyvendinant sutartį sumokėtos sumos grąžinimo, pateikti visų jai gintis reikalingų dokumentų. Todėl suinteresuotumą pareikšti ieškinį ieškovė turi šio sprendimo 7 punkte minėto 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją pagrindu, pagal kurį Teisingumo Teismas nurodė Bendrajam Teismui priimti sprendimą dėl ginčo esmės, o ne pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo.
19 Antra, ieškovė nurodo, kad atsižvelgiant į Procedūros reglamento nuostatas ir teismo praktiką jos šiame ieškinyje pareikšti reikalavimai ir nurodyti pagrindai neturėtų būti pritaikyti, nes naują aktą, kuriuo remiasi Komisija, priėmė ne trečioji šalis, o pati atsakovė. Todėl ji informuoja Bendrąjį Teismą, kad nusprendė pareikšti ieškinį dėl prašymo panaikinti 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą.
20 Trečia, ieškovė prašo Bendrojo Teismo sujungti šią bylą su byla T‑36/10 (žr. šio sprendimo 15 punktą) tam, kad būtų kartu išnagrinėti pagrindai, kuriais grindžiami šie du ieškiniai. Be to, ji prašo Bendrojo Teismo savo iniciatyva sustabdyti pagal Procedūros reglamento 77 straipsnio d punktą šias dvi nagrinėjamas bylas, kol bus priimtas sprendimas dėl ieškinio, kurį ji nusprendė pareikšti dėl 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo panaikinimo (žr. šio sprendimo 19 punktą).
Bendrojo Teismo vertinimas
21 Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį šalies prašymu Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo, nepradėdamas bylos nagrinėti iš esmės. Atsižvelgęs į 2010 m. gegužės 4 d. Komisijos prašymą, susijusį su nereikalingumu priimti sprendimą, 2010 m. birželio 22 d. ieškovės pastabas dėl šio prašymo, Bendrasis Teismas mano, kad gavo pakankamai informacijos iš bylos medžiagos, todėl šį atskirąjį procesinį klausimą reikia spręsti be žodinės proceso dalies, remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 3 dalimi.
22 Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, visi ieškiniai turi būti grindžiami atitinkamo ieškovo suinteresuotumu pareikšti ieškinį (1987 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo nutarties von Bonkewitz‑Lindner prieš Parlamentą, 13/86, Rink. p. 1417, 6 punktas ir 1987 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo nutarties Vlachou prieš Audito Rūmus, 134/87, Rink. p. 3633, 8 punktas). Suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas susijęs su draudimu tęsti bylos nagrinėjimą viešosios tvarkos požiūriu, o tai Bendrasis Teismas gali nuspręsti savo nuožiūra (1987 m. spalio 7 d. Teisingumo Teismo nutarties D.M. prieš Tarybą ir CES, 108/86, Rink. p. 3933, 10 punktas; 1993 m. vasario 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mc Avoy prieš Parlamentą, T‑45/91, Rink. p. II‑83, 22 punktas ir 2000 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Orthmann prieš Komisiją, T‑261/97, Rink. VT p. I‑A‑181 ir II‑829, 31 punktas).
23 Šioje byloje reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 22 punkte nurodytą teismo praktiką, Teisingumo Teismui grąžinus bylą Bendrajam Teismui negalima nesilaikyti principo, pagal kurį Bendrasis Teismas gali nuspręsti dėl prašymo dėl nereikalingumo priimti sprendimą, kuris susijęs su tokiu draudimu tęsti bylos nagrinėjimą viešosios tvarkos požiūriu, kaip antai suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu. Todėl reikia atmesti ieškovės argumentą, grindžiamą tuo, kad atsižvelgiant į 7 punkte minėtą 2010 m. sausio 26 d. Sprendimą Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją Teisingumo Teismas įpareigojo Bendrąjį Teismą priimti sprendimą dėl ginčo esmės, o ne pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo.
24 Antra, reikia priminti, jog iš teismo praktikos matyti, kad ieškinio priimtinumo sąlygos, nedarant poveikio skirtingam klausimui dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį praradimo, vertinamos tuo metu, kai jis pareiškiamas (žr. 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shaw ir Falla prieš Komisiją, T‑131/99, Rink. p. II‑2023, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Vis dėlto, siekiant gero teisingumo vykdymo, tokia su ieškinio priimtinumo vertinimo momentu susijusi išvada negali kliudyti Bendrajam Teismui pripažinti, kad nebėra reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio, jeigu ieškovas, kuris iš pradžių buvo suinteresuotas pareikšti ieškinį teisme, dėl įvykio, atsiradusio po to, kai buvo pareikštas ieškinys, prarado bet kokį asmeninį suinteresuotumą, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Iš tikrųjų tam, kad ieškovas galėtų prašyti toliau nagrinėti ieškinį dėl sprendimo panaikinimo, jis turi būti išsaugojęs asmeninį suinteresuotumą dėl ginčijamo akto panaikinimo (2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties First Data ir kt. prieš Komisiją, T‑28/02, Rink. p. II‑4119, 36 ir 37 punktai ir 2008 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T‑301/01, Rink. p. II‑1753, 37 punktas). Priešingu atveju Bendrojo Teismo sprendimas dėl bylos esmės negali būti jam naudingas (2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333, 43 punktas ir 2010 m. sausio 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo Co‑Frutta prieš Komisiją, T‑355/04 ir T‑446/04, Rink. p. II‑1, 44 punktas).
25 Be to, pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43) 4 straipsnio 7 dalies nuostatas šio straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys gali būti taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai apsauga yra pateisinama, atsižvelgiant į dokumento turinį, ir asmuo gali pateikti naują paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais, su kuriais prieš tai jam nebuvo leista susipažinti. Tokia paraiška įpareigoja atitinkamą instituciją išnagrinėti, ar ankstesnis atsisakymas leisti susipažinti išlieka pateisinamas, atsižvelgiant į per tą laiką pasikeitusias teisines ar faktines aplinkybes (šio sprendimo 7 punkte minėto 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją 56 ir 57 punktas). Šiomis aplinkybėmis ši institucija negalėjo atmesti naujų paraiškų dėl galimybės susipažinti su minėtais dokumentais, remdamasi tuo, kad anksčiau atsisakė leisti su jais susipažinti (šio sprendimo 7 punkte minėto 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją 59 punktas).
26 Šioje byloje šalys neginčija, jog ieškinio pateikimo šioje byloje dieną ginčijamas sprendimas ieškovei buvo nenaudingas dėl to, kad juo buvo jai neleista susipažinti su sutartimi susijusiais dokumentais. Taigi šią datą ieškovė buvo asmeniškai suinteresuota, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas ir Komisija galėtų iš naujo nagrinėti jos paraišką leisti susipažinti su dokumentais.
27 Aišku, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. ir 31 d. laiškais, t. y. po to, kai buvo pareikštas ieškinys šioje byloje, ieškovė pateikė naują paraišką leisti susipažinti su sutartimi susijusiais dokumentais, su kuriais prieš tai jai nebuvo leista susipažinti. Remiantis šio sprendimo 25 punkte cituota teismo praktika nauja paraiška įpareigoja iš naujo išnagrinėti atitinkamus dokumentus. Be to, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad atsakydama į šią naują paraišką ir 2009 m. spalio 15 d. ieškovės laišką Komisija savo 2009 m. spalio 9 d. ir 2010 m. balandžio 29 d. sprendimais suteikė ieškovei galimybę susipažinti su daugiau, tačiau ne su visais minėtais dokumentais. Konkrečiau reikia nurodyti, kad remiantis 25 punkte cituota teismo praktika 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus naują paraišką ir Komisijai nusprendus, kad ankstesnis atsisakymas leisti susipažinti su kai kuriais dokumentais nebėra pateisinamas, tačiau kitų dokumentų atžvilgiu jis išlieka pateisinamas.
28 Todėl reikia konstatuoti, kad nors 2010 m. balandžio 29 d. sprendime Komisija aiškiai nenusprendė panaikinti ginčijamą sprendimą, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas buvo priimtas pateikus naują paraišką leisti susipažinti su dokumentais, kurie jai nebuvo perduoti; dėl tos paraiškos Komisija atnaujino, net panaikino motyvus, kuriais rėmėsi anksčiau atsisakydama leisti susipažinti su minėtais dokumentais, taigi 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo pakeistas ginčijamas sprendimas dėl savo poveikio ieškovės atžvilgiu (pagal analogiją žr. 2008 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Angé Serrano ir kt. prieš Parlamentą, T‑47/05, neskelbiamas Rinkinyje, 88 punktą).
29 Šiomis aplinkybėmis, pirma, reikia nurodyti, jog darant prielaidą, kad jei Bendrasis Teismas nuspręstų panaikinti ginčijamą sprendimą, Komisija, atsižvelgiant į SESV 266 straipsnio nuostatas, kaip ji pati tai pripažįsta (žr. šio sprendimo 16 punktą), turėtų iš naujo išnagrinėti paraišką leisti susipažinti su visais su sutartimi susijusiais dokumentais. Be to, reikia konstatuoti, kad baigusi nagrinėti ji galėtų priimti 2010 m. balandžio 29 d. sprendimui identišką sprendimą arba po jo priėmimo pasikeitus teisinei ar faktinei situacijai priimti ieškovei palankesnį sprendimą.
30 Taip pat reikia nurodyti, jog iš ieškovės pateiktų pastabų dėl prašymo, susijusio su nereikalingumu priimti sprendimą, matyti, kad ji nusprendė, jog po to, kai buvo priimtas 2010 m. balandžio 29 d. Komisijos sprendimas, ji negalėjo pritaikyti šioje byloje pateiktų savo reikalavimų ir nurodytų pagrindų, atsižvelgdama į šį sprendimą. Tačiau ji, kaip apie tai buvo informuotas Bendrasis Teismas minėtose pastabose, 2010 m. liepos 9 d. pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijoje ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, užregistruotą numeriu T‑300/10, dėl prašymo panaikinti 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą.
31 Atsižvelgiant į šio sprendimo 29 ir 30 punktuose išdėstytus argumentus, reikia konstatuoti, kad net jeigu Bendrasis Teismas turėtų nuspręsti panaikinti ginčijamą sprendimą, ieškovė dėl tokio panaikinimo negautų jokios papildomos naudos, palyginti su ta, kurią gautų, jeigu būtų panaikintas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje T‑300/10.
32 Todėl, priešingai nei iš esmės tvirtina ieškovė, dėl tokio sprendimo nebūtų pažeista jos teisė į veiksmingą teisinę gynybą.
33 Iš tiesų pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri buvo paskelbta Nicoje 2000 m. gruodžio 7 d. (OL C 364, p. 1) ir kuri 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai pagal SESV 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 47 straipsnį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme, kad jo byla viešai ir teisingai būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką.
34 Šioje byloje reikia nurodyti, pirma, kad pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie grindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, ir, antra, jog teismo praktikoje nėra numatyta, kad ieškovo teisė pakeisti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus, nurodytus ieškinyje dėl sprendimo, kuris vėliau buvo pakeistas kitu sprendimu, reiškia, jog trečioji šalis bus kaltinama naujais veiksmais ar faktu. Iš tiesų iš teismo praktikos aiškiai matyti, kaip nurodo Komisija savo prašyme, susijusiame su nereikalingumu priimti sprendimą, jeigu vykstant procesui sprendimas pakeičiamas kitu sprendimu, kurio dalykas tas pats, jis turėtų būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui pritaikyti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Be to, dėl šio pritaikymo ieškovas gali išsaugoti savo suinteresuotumą dėl tolesnio anksčiau pareikšto ieškinio nagrinėjimo, atsiradus naujam įvykiui. Jeigu ieškovo būtų reikalaujama pareikšti naują ieškinį, būtų pažeistas geras teisingumo vykdymas ir proceso ekonomijos reikalavimas. Be to, būtų neteisinga, jeigu atitinkama institucija, susidūrusi su kritika, nurodyta ieškinyje, pateiktame Sąjungos teisme dėl sprendimo, galėtų papildyti ginčijamą sprendimą ar pakeisti jį kitu ir pasinaudoti šiuo papildymu ar pakeitimu procese taip, kad kitai šaliai būtų užkirstas kelias išplėsti savo pradinius reikalavimus ir ieškinio pagrindus paskesniam sprendimui arba dėl jo pateikti papildomus reikalavimus ar ieškinio pagrindus (1982 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alpha Steel prieš Komisiją, 14/81, Rink. p. 749, 8 punktas ir 1988 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stahlwerke Peine‑Salzgitter prieš Komisiją, 103/85, Rink. p. 4131, 11 ir 12 punktai; 2000 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CCRE prieš Komisiją, T‑46/98 ir T‑151/98, Rink. p. II‑167, 33 punktas).
35 Taigi reikia konstatuoti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, priėmus 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą ji turi teisę atnaujinti savo reikalavimus ir teisinius pagrindus, nurodytus šiame ieškinyje, atsižvelgiant į minėtą sprendimą, kuris, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 28 punkte, pakeitė ginčijamą sprendimą, arba pareikšti naują ieškinį dėl šio sprendimo.
36 Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, ieškovė pateikė ieškinį dėl 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo, taigi ji veiksmingai pasinaudojo turima teise pagal SESV 263 straipsnį ginčyti Sąjungos teisme šio sprendimo teisėtumą. Ieškovės bylą, konkrečiai dėl jos nurodyto neteisėtumo Komisijai atsisakius jai leisti susipažinti su visais su sutartimi susijusiais dokumentais, per kuo trumpesnį laiką, skaičiuojamą nuo ieškinio šioje naujoje byloje pateikimo dienos, viešai ir teisingai galės išnagrinėti Sąjungos teismas.
37 Antra, nors ieškovė pastabose dėl prašymo, susijusio su nereikalingumu priimti sprendimą, nepateikė šiuo klausimu kaltinimų, reikia pažymėti, kad šio ieškinio nagrinėjimas negali būti pateisinamas nei tikslu išvengti neteisėtumo, kuriuo kaltinama, pasikartojimo, nei tikslu palengvinti galimą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, nes šie tikslai gali būti pasiekti nagrinėjant ieškinį dėl 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo (pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Ryanair prieš Komisiją, T‑494/08–T‑500/08 ir T‑509/08, Rink. p. II‑0000, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
38 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, vadovaujantis gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomijos reikalavimais, reikia konstatuoti, kad po to, kai buvo pateiktas šis ieškinys, ieškovė, priėmus 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą, pateikusi ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo (žr. šio sprendimo 30 punktą), prarado bet kokį asmeninį suinteresuotumą panaikinti ginčijamą sprendimą. Taigi šis ieškinys, pateiktas dėl ginčijamo sprendimo, neteko savo dalyko.
39 Todėl nesant reikalo priimti proceso organizavimo priemonę, siekiant paklausti ieškovės, ar ji nori atnaujinti savo reikalavimus ir teisinius pagrindus, nurodytus šioje byloje, sustabdyti procesą šioje byloje ir byloje T‑36/10, nagrinėti, ar reikia sujungti šias dvi bylas, ir galiausiai vertinti naujo pagrindo, kurį ieškovė nurodė savo 2010 m. liepos 20 d. laiške, priimtinumą (žr. šio sprendimo 12 punktą), reikia nuspręsti, kad dėl šio ieškinio nebereikia priimti sprendimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 6 dalį, jeigu byloje nereikia priimti sprendimo, Teismas išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.
41 Šioje byloje visų pirma reikia konstatuoti, kad ieškovė, turėdama tokią teisę, nusprendė pateikti naują paraišką leisti susipažinti su sutartimi susijusiais dokumentais, su kuriais prieš tai jai nebuvo leista susipažinti, o Komisija, atsižvelgdama į savo pareigą išnagrinėti, ar ankstesnis atsisakymas leisti susipažinti išlieka pateisinamas, atsižvelgiant į per tą laiką pasikeitusias teisines ar faktines aplinkybes (žr. šio sprendimo 25 punkte cituotą teismo praktiką), priėmė 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą, kuriuo, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 28 punkte, buvo pakeistas ginčijamas sprendimas.
42 Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, ieškovė, nepaisant 34 punkte minėtos teismo praktikos, klaidingai nusprendė, kad negalėjo pritaikyti savo reikalavimų ir teisinių pagrindų, nurodytų šiame ieškinyje, atsižvelgiant į 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą, antraip ji būtų galėjusi išsaugoti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje. Be to, ji nusprendė pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį dėl šio sprendimo, todėl, kaip nurodyta šio sprendimo 38 ir 39 punktuose, ji neteko suinteresuotumo pareikšti ieškinį šioje byloje.
43 Šiomis aplinkybėmis reikia nurodyti ieškovei padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nutaria:
1. Nebereikia priimti sprendimo dėl Internationaler Hilfsfonds eV reikalavimų panaikinti 2005 m. vasario 14 d. Europos Komisijos sprendimą, kuriuo atmetama jos paraiška leisti susipažinti su sutartimi LIEN 97‑2011 susijusiais dokumentais.
2. Nurodyti Internationaler Hilfsfonds padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2011 m. rugsėjo 21 d. Liuksemburge.