BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. rugsėjo 11 d.(*)

„Subsidijos – Kinijos kilmės plono kreidinio popieriaus importas – Metodika – Naudos apskaičiavimas – Akivaizdi vertinimo klaida – Konkretus pobūdis – Nuvertėjimo laikotarpis – Lengvatinis mokestinis režimas – Kompensacinės priemonės – Žala – Pelno maržos nustatymas – Atitinkamo produkto apibrėžimas – Bendrijos pramonė – Priežastinis ryšys“

Byloje T‑444/11

Gold East Paper (Jiangsu) Co. Ltd, įsteigta Jiangsu (Kinija),

Gold Huasheng Paper (Suzhou Industrial Park) Co. Ltd, įsteigta Jiangsu,

atstovaujamos advokatų V. Akritidis, Y. Melin ir F. Crespo,

ieškovės,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J.‑P. Hix, iš pradžių padedamo advokatų G. Berrisch, A. Polcyn ir baristerės N. Chesaites, vėliau solisitoriaus B. O’Connor ir advokato S. Gubel,

atsakovę,

palaikomą:

Europos Komisijos, atstovaujamos J.‑F. Brakeland, M. França ir A. Stobiecka-Kuik,

ir

Cepifine AISBL, įsteigtos Briuselyje (Belgija),

Sappi Europe SA, įsteigtos Briuselyje,

Burgo Group SpA, įsteigtos Altavilla Vicentina (Italija),

Lecta SA, įsteigtos Liuksemburge (Liuksemburgas),

atstovaujamų advokatų L. Ruessmann ir W. Berg,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2011 m. gegužės 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 452/2011, kuriuo importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui nustatomas galutinis antisubsidijų muitas (OL L 128, p. 1), kiek jis susijęs su ieškovėmis,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka (pranešėja) ir D. Gratsias,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. lapkričio 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        2009 m. birželio 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 597/2009 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (toliau – pagrindinis reglamentas) 2 straipsnio d punkte nustatyta, kad „žala – jei nenurodyta kitaip, – materialinė [didelė] žala Bendrijos pramonei, materialinės [didelės] žalos Bendrijos pramonei grėsmė arba materialinės [didelės] kliūtys tokiai pramonei kurtis <...>“

2        Pagrindinio reglamento 4 straipsnis „Kompensuotinos subsidijos“ suformuluotas taip:

„1.      Kompensacinės priemonės subsidijoms taikomos tik tuomet, jei jos yra konkrečios, kaip apibrėžta šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.

2.      Norint nustatyti, ar subsidija individuali kuriai nors įmonei, pramonės šakai, įmonių arba pramonės šakų grupei (toliau vadinamoms „tam tikromis įmonėmis“) subsidiją suteikusiosios valdžios institucijos jurisdikcijos ribose, taikomi šie principai:

a)      tuo atveju, jei subsidiją suteikusioji institucija arba teisės aktai, pagal kuriuos veikia subsidiją suteikusioji institucija, aiškiai nurodo, kad tik tam tikros įmonės gali gauti subsidiją, tokia subsidija yra laikoma individualia;

b)      tuo atveju, jei subsidiją suteikusioji institucija arba teisės aktai, pagal kuriuos veikia subsidiją suteikusioji institucija, nustato objektyvius kriterijus arba sąlygas, pagal kurias atrenkami galintieji gauti subsidiją arba nustatomas subsidijos dydis, su sąlyga, kad atrenkama automatiškai ir kad tokių kriterijų bei sąlygų yra griežtai laikomasi, tokia subsidija nėra laikoma konkrečia;

c)      jei nepaisant to, kad subsidija, atrodytų, nėra konkreti, nes buvo taikyti a ir b punktuose išdėstyti principai, vis tiek yra pagrindo tikėti, kad subsidija iš tiesų yra konkreti, gali būti atsižvelgiama į kitus veiksnius. Tokie veiksniai yra: subsidijavimo programa naudojasi ribotas tam tikrų įmonių skaičius; daugiausia naudojasi tam tikros įmonės; neproporcingai didelės subsidijų sumos suteiktos tam tikroms įmonėms; būdas, kuriuo priimdama sprendimą suteikti subsidiją, savo nuožiūra, pasinaudojo subsidiją suteikusioji institucija. Šiuo atžvilgiu ypatingas dėmesys teikiamas informacijai, apie prašymų suteikti subsidiją atmetimo arba patenkinimo dažnumą, ir ypač priežastis, kuriomis pagrįsti tokie sprendimai.

B punkte objektyvūs kriterijai ar sąlygos reiškia tokius neutralius kriterijus ar sąlygas, kurie nesuteikia didesnio palankumo tam tikroms įmonėms palyginti su kitomis, kurie yra ekonominio pobūdžio ir taikomi horizontaliai, kaip, pavyzdžiui, darbuotojų skaičius arba įmonės dydis.

Kriterijai ir sąlygos turi būti aiškiai išdėstyti įstatyme, reglamente ar kitame oficialiame dokumente, kad juos būtų galima patikrinti.

Taikant 1 dalies [pirmos pastraipos] c punktą, būtina atsižvelgti į ekonominės veiklos įvairovę subsidiją suteikusios institucijos jurisdikcijoje, taip pat į laikotarpį, kada buvo taikoma subsidijų programa.

3.      Subsidija, kurią galėjo gauti tik tam tikros įmonės, esančios subsidiją suteikusiosios institucijos jurisdikcijai apibrėžtame geografiniame regione, laikoma konkrečia. Bet kokio lygio valstybės institucijai nustačius ar pakeitus bendrai taikomus mokesčių tarifus, pagal šį reglamentą tai nelaikoma konkrečia subsidija.

4.      Nepaisant šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų, konkrečiomis subsidijomis laikomos:

a)      subsidijos, kurių suteikimo vienintelė sąlyga (arba viena iš sąlygų), nustatyta įstatyme ar taikoma faktiškai, yra eksporto vykdymas, įskaitant I priede nurodytas subsidijas;

b)      subsidijos, kurių suteikimo vienintelė sąlyga (arba viena iš sąlygų) yra vietinių prekių vartojimo pirmenybė palyginti su importuotomis prekėmis.

Pagal a punktą laikoma, kad eksporto vykdymas yra faktiška subsidijos suteikimo sąlyga, jei faktai rodo, jog tokia subsidija suteikiama pagal esamą arba planuojamą eksporto dydį arba eksporto pajamas, nors tokia subsidijos priklausomybė nuo eksporto vykdymo nenustatyta įstatyme. Tik faktas, kad subsidija yra suteikta eksportuojančioms įmonėms, nėra laikoma eksporto subsidija pagal šias nuostatas.

5.      Nustatant, ar subsidija yra konkreti pagal šio straipsnio nuostatas, būtina aiškiai remtis tikrais įrodymais.“

3        Pagrindinio reglamento 6 straipsnis „Gavėjo naudos apskaičiavimas“ suformuluotas taip:

„Skaičiuojant naudą gavėjui, taikomos šios taisyklės:

a)      Vyriausybės įnašai į įmonės nuosavą kapitalą nėra laikomi teikiančiais naudos, nebent ši investicija galėtų būti laikoma neatitinkančia įprastos privačių investuotojų investavimo praktikos, įskaitant rizikos kapitalo suteikimą, kilmės ir (arba) eksportuojančios valstybės teritorijoje;

b)      Vyriausybės suteikta paskola nėra laikoma teikiančia naudos, nebent suma, kurią paskolą gaunanti firma moka už Vyriausybės suteiktą paskolą, skiriasi nuo sumos, kurią ta firma mokėtų už atitinkamą komercinę paskolą, kurią ji faktiškai galėtų gauti rinkoje. Šiuo atveju nauda yra šių dviejų sumų skirtumas;

c)      Vyriausybės suteikta paskolos garantija nėra laikoma suteikta nauda, nebent suma, kurią garantiją gaunančioji firma moka už Vyriausybės garantuojamą paskolą, skiriasi nuo sumos, kurią ta firma mokėtų už atitinkamą komercinę paskolą be tokios Vyriausybės garantijos. Šiuo atveju nauda yra šių dviejų sumų skirtumas, patikslintas pagal aptarnavimo rinkliavų skirtumus;

d)      Vyriausybės suteiktos prekės ar paslaugos arba nupirktos prekės nėra laikomos teikiančios naudos, nebent jos būtų suteiktos už mažesnį nei pakankamą atlygį arba nupirktos už didesnį nei pakankamą atlygį. Atlygio pakankamumas nustatomas atsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje aptariama prekė ar paslauga suteikta, nupirkta, vyraujančias rinkos sąlygas, įskaitant kainą, kokybę, galimybes gauti, paklausą, transportavimą ir kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

Jei nėra tokių vyraujančių rinkos terminų ir sąlygų produktui ar paslaugų teikimui tiekimo ar pirkimo šalyje, kuria galima remtis kaip atitinkamu modeliu, taikomos toliau nurodytos taisyklės:

i)      tokioje šalyje vyraujantys terminai ir sąlygos turi būti priderinti prie realių kainų, išlaidų ir kitų veiksnių, esamų šioje šalyje, prie atitinkamo masto, kuris atspindėtų normalios rinkos terminus ir sąlygas; arba

ii)      atitinkamai terminai ir sąlygos, vyraujantys kitos šalies rinkoje ar pasaulinėje rinkoje, kurie gavėjui yra prieinami, turi būti panaudoti.“

4        Pagrindinio reglamento 7 straipsnio „Bendrosios skaičiavimo nuostatos“ 3 dalyje nustatyta:

„Jei subsidijos suteikimas gali būti susietas su įsigytu ilgalaikiu turtu arba būsimu įsigijimu, kompensuotinos subsidijos dydis apskaičiuojamas paskirstant subsidiją visam laikotarpiui, atitinkančiam įprastinį tokio turto nuvertėjimo laiką atitinkamoje pramonėje.

Taip apskaičiuotas subsidijos dydis priskirtinas tiriamajam laikotarpiui, įskaitant laikotarpį, susijusį su ilgalaikiu turtu, įsigytu prieš tiriamąjį laikotarpį, paskirstoma pagal šio straipsnio 2 dalį.

Jei turtas yra nenuvertėjantis, subsidija vertinama kaip paskola be palūkanų ir aiškinama pagal 6 straipsnio b punktą.“

5        Pagrindinio reglamento 8 straipsnyje „Žalos nustatymas“ numatyta:

„1.      Žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai kartu ištyrus:

a)      subsidijuoto importo kiekį ir šio subsidijuoto importo poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir

b)      tokio importo poveikį Bendrijos pramonei.

2.      Vertinant subsidijuoto importo kiekį, reikia atsižvelgti į tai, ar labai padidėjo subsidijuotas importas absoliutiniu dydžiu arba palyginti su gamyba ar suvartojimu Bendrijoje. Vertinant subsidijuoto importo poveikį kainoms, reikia atsižvelgti į tai, ar subsidijuoti importuoti produktai buvo parduodami daug mažesne kaina palyginti su Bendrijos pramonės panašaus produkto kaina, arba į, tai ar toks importas kitokiu būdu verčia gerokai mažinti kainas, arba neleidžia kainoms kilti, kaip kad būtų atsitikę kitomis aplinkybėmis. Nei vienas iš šių veiksnių nėra būtinai lemiantis.

3.      Jeigu produkto importas iš daugiau nei vienos šalies vienu metu yra kompensacinio muito subjektu, tokio importo iš visų valstybių poveikis vertinamas bendrai tiktai tuomet, jei nustatoma:

a)      kad kompensuotinų subsidijų suma, apskaičiuota importui iš kiekvienos valstybės, yra didesnė nei 14 straipsnio 5 dalyje apibrėžtas minimumas ir importo iš kiekvienos šalies kiekis nėra nereikšmingas; ir

b)      kad atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas ir į konkurencijos tarp importuotų produktų ir panašaus Bendrijos produkto sąlygas, importo poveikį vertinti bendrai yra tikslinga.

4.      Nagrinėjant subsidijuoto importo poveikį aptariamai Bendrijos pramonei, reikia įvertinti visus svarbius atitinkamos pramonės būklę rodančius ekonominius veiksnius ir rodiklius, įskaitant pramonės pastangas atsigauti po subsidijavimo ir dempingo praeityje padaryto poveikio, kompensuotinų subsidijų sumos dydį, esamą ir galimą prekybos, pelno, produkcijos, rinkos dalies, produktyvumo, investicijų grąžos, gamybinių pajėgumų panaudojimo sumažėjimą, Bendrijos kainas nulemiančius veiksnius, esamą ir galimą neigiamą poveikį grynųjų pinigų srautams, atsargoms, užimtumui, uždarbiui, augimui, galimybei didinti kapitalą ar investicijas, o žemės ūkyje, ar padidėjo našta Vyriausybinėms paramos programoms. Šis sąrašas nėra išsamus, nei vienas iš šių veiksnių nėra būtinai lemiantis.

5.      Iš pateiktų, pagal šio straipsnio 1 dalį patvirtinančių įrodymų turi būti aišku, kad subsidijuotas importas daro žalos. Ypač aiškus turi būti įrodymas, kad pagal 2 dalį nustatytas kiekis ir (arba) kainos buvo 4 dalyje nurodyto poveikio Bendrijos pramonei priežastimi ir kad šio poveikio mastas yra toks, kad jį galima klasifikuoti kaip materialinę žalą.

6.      Taip pat turi būti nagrinėjami ir kiti be subsidijuoto importo žinomi veiksniai, kurie tuo pat metu daro žalos Bendrijos pramonei, siekiant užtikrinti, kad šių kitų veiksnių padaryta žala nebūtų priskiriama subsidijuotam importui pagal šio straipsnio 5 dalį. Veiksniai, kuriuos būtų galima svarstyti šiuo atžvilgiu, yra šie: nesubsidijuoto importo kiekiai ir kainos, paklausos sumažėjimas ar vartojimo būdų pokyčiai, prekybos apribojimai ir konkurencija tarp trečiosios šalies ir Bendrijos gamintojų, technologijos pažanga ir eksporto vykdymas bei Bendrijos pramonės produktyvumas.

7.      Subsidijuoto importo poveikis Bendrijos pramonei turi būti įvertintas palyginti su panašaus produkto gamyba, kai turimi duomenys leidžia išskirti tokią gamybą remiantis tokiais kriterijais, kaip antai gamybos procesas, gamintojų pardavimai ir pelnas. Jeigu neįmanoma išskirti tokios gamybos, subsidijuoto importo poveikis turi būti vertinamas nagrinėjant siauriausios produkto grupės ar rūšies, įskaitant panašų produktą, apie kurį galima gauti reikalingą informaciją, gamybą.

8.      Materialinės žalos grėsmės nustatymas turi remtis faktais, o ne vien prielaidomis, spėjimais ar neaiškiomis galimybėmis. Aplinkybių pasikeitimas, dėl kurio subsidijos padarytų žalos, turi būti aiškiai numatomas ir neišvengiamas.

Sprendžiant, ar yra materialinės žalos grėsmė, reikėtų atsižvelgti be visa kita į tokius veiksnius kaip:

a)      aptariamosios subsidijos ar subsidijų pobūdis ir dėl jo tikėtinai atsirasiantis poveikis prekybai;

b)      spartus subsidijuoto importo į Bendrijos rinką didėjimo tempas, rodantis gerokai padidėsiančio importo tikimybę;

c)      pakankamas laisvai eksportuotojo disponuojamas pajėgumas arba neišvengiamai išaugsiantis toks pajėgumas, rodantis labai padidėsiančią subsidijuoto eksporto į Bendriją tikimybę, atsižvelgiant į kitų eksporto rinkų, galinčių absorbuoti bet kokį papildomą eksportą, prieinamumą;

d)      ar importas įvežamas tokiomis kainomis, kurios ženkliai nusmukdytų kainas arba trukdytų kainoms kilti, kaip kad būtų atsitikę kitomis aplinkybėmis, ir tikriausiai padidintų importuojamų produktų paklausą;

e)      tiriamo produkto atsargos.

Nei vienas iš šių išvardytų veiksnių pats savaime nėra lemiamas, bet nagrinėtų veiksnių visuma turi paskatinti išvadą, kad tolesnis subsidijuotas importas yra neišvengiamas ir kad nesiėmus apsaugos veiksmų bus padaryta materialinės žalos.“

6        Pagrindinio reglamento 9 straipsnio „Bendrijos pramonės apibrėžimas“ 1 dalyje nustatyta:

„1.      Šiame reglamente sąvoka „Bendrijos pramonė“ aiškinama kaip panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų visuma arba tie iš jų, kurių bendras pagamintų tokių produktų kiekis sudaro didžiąją Bendrijoje pagamintų tokių produktų dalį, kaip apibrėžta 10 straipsnio 6 dalyje, išskyrus:

a)      kai gamintojai yra susiję su tariamai subsidijuoto produkto eksportuotojais arba importuotojais, arba patys yra jos importuotojai, sąvoka „Bendrijos pramonė“ gali būti aiškinama kaip reiškianti likusius gamintojus;

b)      ypatingomis aplinkybėmis dėl aptariamo produkto gamybos Bendrijos teritorija gali būti padalyta į dvi ar daugiau konkurencinių rinkų, o gamintojai kiekvienoje rinkoje gali būti laikomi atskiromis pramonėmis, jeigu:

i)      tokioje rinkoje esantys gamintojai parduoda toje rinkoje visą ar beveik visą savo pagaminto aptariamo produkto kiekį, ir

ii)      bet kur kitur Bendrijoje esantys aptariamo produkto gamintojai nepakankamai patenkina paklausą toje rinkoje.

Tokiomis aplinkybėmis, net jei pagrindinei visos Bendrijos pramonės daliai nebuvo padaryta žalos, gali būti pripažinta, kad yra žalos, jeigu yra subsidijuoto importo koncentracija į tokią izoliuotą rinką ir daro žalos visų arba beveik visų produktų gamintojams tokioje rinkoje.“

7        Pagrindinio reglamento 10 straipsnio „Tyrimo inicijavimas“ 6 dalyje numatyta:

„Tyrimas pagal šio straipsnio 1 dalį nepradedamas, nebent išnagrinėjus, kokiu mastu panašios prekės gamintojai Bendrijoje pritaria ar nepritaria pateiktam skundui, nustatyta, kad skundas yra paduotas Bendrijos pramonės arba jos vardu. Laikoma, kad skundas paduotas Bendrijos pramonės arba jos vardu, jei jam pritaria tie Bendrijos gamintojai, kurių bendras pagaminto produkto kiekis sudaro daugiau nei 50 % visos panašaus produkto, kurį pagamino ta skundui pritariančios arba nepritariančios Bendrijos pramonės dalis, gamybos. Tačiau tyrimas nepradedamas, jei skundui aiškiai pritariančių Bendrijos gamintojų pagaminto panašaus produkto kiekis sudaro mažiau nei 25 % visos Bendrijos pramonės, pagaminto panašaus produkto kiekio.“

8        Pagrindinio reglamento 14 straipsnio „Tyrimo nutraukimas nenustatant priemonių“ 2 dalyje nustatyta:

„Jeigu pasikonsultavus paaiškėja, kad apsaugos priemonės nebūtinos ir Patariamasis komitetas neprieštarauja, tyrimas nutraukiamas. Visais kitais atvejais Komisija pateikia Tarybai ataskaitą apie pasitarimų rezultatus kartu su pasiūlymu nutraukti tyrimą. Tyrimas laikomas nutrauktu, jei per mėnesį Taryba kvalifikuota balsų dauguma nenusprendžia kitaip.“

9        Pagrindinio reglamento 15 straipsnio „Galutinių muitų nustatymas“ 1 dalyje numatyta:

„Kai galutinai nustatyti faktai rodo, kad egzistuoja kompensuotinos subsidijos ir jų padaryta žala bei dėl Bendrijos interesų reikia įsikišti pagal 31 straipsnį, Taryba, remdamasi Komisijos siūlymu, pateiktu pasikonsultavus su Patariamuoju komitetu, nustato galutinį kompensacinį muitą.

Taryba priima pasiūlymą, jei paprastąja balsų dauguma ji nenusprendžia atmesti pasiūlymo per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai jį pateikia Komisija.

Kai galioja laikinieji muitai, pasiūlymas dėl galutinių veiksmų turi būti pateiktas ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki šių muitų galiojimo pabaigos.

Priemonės nenustatomos, jei subsidija arba subsidijos yra nutrauktos arba buvo įrodyta, kad subsidijos nebeteikia jokios naudos tiriamiems eksportuotojams.

Kompensacinio muito dydis neturi viršyti apskaičiuotos kompensuotinų subsidijų sumos, bet turėtų būti mažesnis nei bendra kompensuotinų subsidijų suma, jei tokio mažesnio muito pakaktų pašalinti žalą Bendrijos pramonei.“

10      Pagrindinio reglamento 28 straipsnis „Nebendradarbiavimas“ suformuluotas taip:

„1.      Tais atvejais, kai bet kuri suinteresuota šalis atsisako sudaryti galimybių gauti informaciją, kitokiu būdu nesuteikia reikalingos informacijos per šiame reglamente nurodytą laiką arba žymiai trukdo atlikti tyrimą, preliminarios ar galutinės, teigiamos ar neigiamos išvados gali būti padarytos pagal turimus faktus.

Išsiaiškinus, kad bet kuri suinteresuota šalis pateikė melagingą ar klaidingą informaciją, tokios informacijos nepaisoma ir gali būti pasiremta turimais faktais.

Suinteresuotos šalys įspėjamos apie nebendradarbiavimo padarinius.

2.      Atsakymo nepateikimas kompiuterine forma nelaikomas nebendradarbiavimu, jeigu suinteresuota šalis įrodo, kad atsakymo pateikimas reikalaujamu būdu sudarytų pernelyg didelių sunkumų ar nepagrįstų papildomų išlaidų.

3.      Suinteresuotos šalies pateiktos informacijos paisoma netgi tada, kai ji nėra visais atžvilgiais ideali, jeigu tokie trūkumai nesukelia pernelyg didelių sunkumų padaryti pagrįstai tikslią išvadą, ir jeigu tokia informacija yra pateikta tinkamu laiku ir gali būti patikrinta, taip pat, jeigu šalis kiek galėdama stengėsi.

4.      Jeigu įrodymai ar informacija yra nepriimtina, juos pateikusiai šaliai nedelsiant pranešamos priežastys ir sudaroma galimybė per nurodytą laiką pateikti tolesnius paaiškinimus. Nusprendus, kad paaiškinimai yra nepatenkinami, tokių įrodymų ar informacijos atmetimo priežastys atskleidžiamos ir paskelbiamos išvadose.

5.      Jeigu sprendimai, įskaitant kompensuotinų subsidijų sumą, remiamasi šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, įskaitant skunde pateiktą informaciją, tokia informacija, jei tai yra praktiška ir pagal tyrimo trukmės apribojimus įmanoma, tikrinama lyginant ją su kitų nepriklausomų šaltinių turima informacija, kaip antai paskelbtais kainoraščiais, oficialia importo statistika, muitinės deklaracijomis; arba su tyrimo metu iš kitų suinteresuotų šalių gauta informacija. Tokia informacija turi apimti svarbius duomenis, susijusius su pasauline rinka ar tam tikrais atvejais su kitomis tipiškomis rinkomis.

6.      Jeigu suinteresuota šalis nebendradarbiauja arba bendradarbiauja iš dalies ir dėl to nepateikiama svarbi informacija, rezultatai tai šaliai gali būti ne tokie palankūs, kaip tuo atveju, jei ji būtų bendradarbiavusi tinkamai.“

11      Pranešimu 98/C 394/04 (OL C 394, 1998, p. 6) Europos Bendrijų Komisija paskelbė Subsidijų apskaičiavimo vykdant antisubsidijų tyrimus gaires (toliau – Gairės).

12      Gairių F skirsnyje „Tyrimo laikotarpis subsidijoms apskaičiuoti: priskyrimas versus paskirstymas“, be kita ko, numatyta:

„b)      vardiklis, naudojamas subsidijos sumai paskirstyti

Nustatyta tyrimo laikotarpiui priskirtina subsidijos suma paskirstoma taikant vardiklį, kuris gali būti atitinkamo produkto pardavimų ar eksporto apimtis, kad būtų gauta vienetui priskirtina suma.

<…>“

 Ginčo aplinkybės

13      Ieškovės Gold East Paper (Jiangsu) Co. Ltd (toliau – GE) ir Gold Huasheng Paper (Suzhou Industrial Park) Co. Ltd (toliau – GHS) yra su grupe Asia Pulp and Paper China (toliau – APP grupė) susijusios bendrovės, Kinijoje gaminančios ploną kreidinį popierių, kurį jos eksportuoja į Europos Sąjungą.

 Tyrimas

14      Dėl plono kreidinio popieriaus paraleliai buvo atlikti du atskiri tyrimai. Pirma, atlikus antidempingo tyrimą buvo priimtas 2011 m. gegužės 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 451/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui, galutinis surinkimas (OL L 128, p. 1; toliau – Reglamentas, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas). Antra, atlikus antisubsidijų tyrimą buvo priimtas 2011 m. gegužės 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 452/2011, kuriuo importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui nustatomas galutinis antisubsidijų muitas (OL L 128, p. 18; toliau – ginčijamas reglamentas).

15      2010 m. balandžio 17 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbta Komisijos nuomonė dėl antisubsidijų procedūros, susijusios su Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plono kreidinio popieriaus importu, inicijavimo (OL C 99, p. 30).

16      2010 m. liepos 8 d. ieškovės pateikė atsakymus į Komisijos joms atsiųstą klausimyną dėl antisubsidijų. 2010 m. rugsėjo 15–21 d. Komisija dėl šių atsakymų atliko patikrinimus ieškovių patalpose.

17      2011 m. vasario 3 d. Komisija nusiuntė ieškovėms informacinį dokumentą, kuriame išdėstytos aplinkybės ir pagrindiniai argumentai, kuriais remdamasi ji ketina siūlyti Europos Sąjungos Tarybai nustatyti galutinį kompensacinį muitą ieškovių eksportui į Sąjungą.

18      2011 m. kovo 3 d. raštu ieškovės pateikė savo pastabas dėl galutinio informacinio dokumento.

19      2011 m. kovo 10 d. ieškovės dalyvavo Komisijos patalpose įvykusiame susitikime su asmenimis, atsakingais už bylą, kuriame dalyvavo ir auditorius.

20      2011 m. kovo 16 d. Komisija ieškovėms nusiuntė raštą, kuriame paaiškino tam tikrus savo išvadų punktus.

21      2011 m. kovo 25 d. Komisija surengė posėdį, kuriame dalyvavo ieškovės ir auditorius.

22      2011 m. kovo 28 d. ieškovės pateikė raštą, kuriame buvo apibendrinti per 2011 m. kovo 25 d. posėdį pateikti kaltinimai ir atsakyta į Komisijos pastabas bei klausimus, kuriuos ji uždavė per tą posėdį.

23      2011 m. kovo 29 d. ieškovės nusiuntė raštą auditoriui, kuriame buvo apibendrinti per 2011 m. kovo 25 d. posėdį iškelti klausimai, visų pirma dėl jų teisės į gynybą.

 Ginčijamas reglamentas

24      2011 m. gegužės 6 d. Taryba priėmė ginčijamą reglamentą.

25      Ginčijamo reglamento 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis buvo nustatytas 12 % galutinis kompensacinis ieškovių pagaminto plono kreidinio popieriaus importo į Sąjungą muitas.

 Procesas ir šalių reikalavimai

26      2011 m. rugpjūčio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pareiškimą, kuriuo ieškovės pareiškė šį ieškinį.

27      2011 m. lapkričio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Komisija paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

28      2011 m. gruodžio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Cepifine AISBL, Europos plono popieriaus gamintojų asociacija, Sappi Europe SA, Burgo Group SpA ir Lecta SA (toliau – į bylą įstojusios privačios šalys) paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. 2012 m. sausio 24 d. pateiktose pastabose Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl šio prašymo.

29      2012 m. sausio 23 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido Komisijai įstoti į bylą. Komisija paaiškinimus pateikė per nustatytą terminą.

30      2012 m. vasario 8 d. ieškovės paprašė į bylą įstojusių privačių šalių atžvilgiu konfidencialia pripažinti tam tikrą informaciją, esančią paaiškinimuose ir atitinkamuose prieduose. Jos parengė nekonfidencialią šių įvairių procesinių dokumentų versiją.

31      2012 m. kovo 8 d. nutartimi trečiosios kolegijos pirmininkas leido šioms privačioms šalims įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. Toje pačioje nutartyje trečiosios kolegijos pirmininkas nenusprendė dėl, pirma, to, ar ieškovės gaus posėdžio protokolą tam, kad identifikuotų informaciją, kuri gali būti laikoma konfidencialia, ir, antra, to, ar į bylą įstojusios privačios šalys gaus preliminarią nekonfidencialią versiją, kad galėtų pateikti galimas pastabas dėl prašymo pripažinti informaciją konfidencialia.

32      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

33      Per 2013 m. lapkričio 12 d. posėdį Bendrasis Teismas išklausė pagrindinės bylos šalių ir įstojusių į bylą šalių kalbas ir atsakymus į jo žodžiu pateiktus klausimus.

34      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek jis su jomis susijęs,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

35      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

36      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

37      Į bylą įstojusios privačios šalys palaiko Tarybos reikalavimus.

 Dėl teisės

38      Grįsdamos savo ieškinį ieškovės iš esmės nurodo dešimt pagrindų, siejamų su:

–        pirma, pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu,

–        antra, pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkto ir 28 straipsnio pažeidimu, taip pat to reglamento 4 straipsnio pažeidimu,

–        trečia, pagrindinio reglamento 4 straipsnio pažeidimu,

–        ketvirta, pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu,

–        penkta, pagrindinio reglamento 6 straipsnio b punkto pažeidimu,

–        šešta, pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalies pažeidimu,

–        septinta, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu,

–        aštunta, pagrindinio reglamento 2 straipsnio d punkto ir 15 straipsnio pažeidimu,

–        devinta, pagrindinio reglamento 8 straipsnio, 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 6 dalies pažeidimu,

–        dešimta, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimu.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu

39      Iš šio pagrindo pavadinimo matyti, kad ieškovės teigia, jog buvo pažeista pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalis. Tačiau reikia konstatuoti, kad iš esmės jos taip pat nurodo, jog buvo pažeistos pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 dalys. Pagal teismo praktiką ieškovo pateiktus ieškinio pagrindus reikia aiškinti atsižvelgiant ne į jų kvalifikavimą, bet į turinį (1961 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fives Lille Cail ir kt. prieš Vyriausiąją valdybą, 19/60, 21/60, 2/61 ir 3/61, Rink. p. 559).

40      Todėl reikia išnagrinėti ne tik kaltinimą, siejamą su pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu, bet ir kaltinimą, siejamą su to reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu.

41      Bendrasis Teismas mano, kad iš pradžių reikia išnagrinėti kaltinimą, siejamą su pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu, kiek ginčijamame reglamente naudojamas netinkamas vardiklis subsidijos sumai apskaičiuoti, o paskui – kaltinimą, siejamą su pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies, susijusios su institucijų naudotos metodikos poveikiu subsidijos procentinei daliai, pažeidimu.

42      Ieškovės teigia, kad, pirma, pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 dalys pažeistos, nes Taryba naudojo netinkamą vardiklį.

43      Taryba suklydo, kai apyvartą, kurią sudarė visi įmonės pardavimai, naudojo kaip vardiklį subsidijos sumai apskaičiuoti. Jos teigia, kad visos jų gautos subsidijos buvo klaidingai išreikštos kaip jų visos apyvartos procentinė dalis, o ne kaip kompensuotinos subsidijos, kuri buvo suteikta atitinkamo produkto vienetui, apskaičiavimo rezultatas, išreikštas Sąjungoje parduoto produkto CIF (kaina, draudimas ir frachtas) kainos procentine dalimi.

44      Iš pradžių reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „jei subsidija suteikta nesiejant jos su perdirbtų, pagamintų, eksportuotų ar transportuotų prekių kiekiais, kompensuotinos subsidijos dydis nustatomas visos subsidijos vertę atitinkamai paskirstant pagal aptariamųjų prekių gamybos, pardavimo arba eksporto mastą subsidijavimo tiriamuoju laikotarpiu“.

45      Iš Gairių skirsnyje „F. Tyrimo laikotarpis subsidijai apskaičiuoti: priskyrimas versus paskirstymas“ esančio punkto „b) vardiklis, naudojamas subsidijos sumai paskirstyti“ nuostatų matyti, kad „nustatyta tyrimo laikotarpiui priskirtina subsidijos suma paskirstoma taikant vardiklį, kuris gali būti atitinkamo produkto pardavimų ar eksporto apimtis, kad būtų gauta vienetui priskirtina suma“.

46      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti ieškovių kaltinimą.

47      Ginčijamo reglamento 369 konstatuojamojoje dalyje Taryba atmetė kaltinimą, kurį ieškovės jau buvo pateikusios per tyrimą, ir pabrėžė:

„Pažymima, kad išskyrus vieną subsidijų schemą, kuri, kaip nustatyta, yra kompensuotina, kitos schemos nepriklauso nuo to, ar vykdomas eksportas, ir jas skiriant neatsižvelgta į perdirbtą, pagamintą, eksportuotą arba vežtą kiekį. Todėl subsidijos suma buvo paskirstyta visai APP grupės bendrovių pardavimo apyvartai pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta taip: „Jei subsidija suteikta nesiejant jos su perdirbtų, pagamintų, eksportuotų ar transportuotų prekių kiekiais, kompensuotinos subsidijos dydis nustatomas visos subsidijos vertę atitinkamai paskirstant pagal aptariamųjų prekių gamybos, pardavimo arba eksporto mastą subsidijavimo tiriamuoju laikotarpiu.“ Kadangi ši subsidija nesusijusi su jokio konkretaus produkto gamyba ar eksportu, tinkamiausias vardiklis – bendrovės pardavimo apyvarta. Dėl to reikėtų pažymėti, kad susijusi apyvarta nustatyta remiantis informacija, kuria užtikrinama, kad iš apyvartos būtų kuo geriau matyti bendrovės gavėjos parduotų produktų pardavimo vertė.“

48      Iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad Taryba atsižvelgė į vieną iš pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje numatytų galimybių, t. y. į atitinkamo produkto pardavimo lygį, ir nurodė, kodėl atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes reikia paskirstyti subsidijos sumą visai įmonės pardavimų apyvartai, o ne vienam produktui.

49      Ieškovės, teigdamos, kad nebuvo galima paskirstyti subsidijos vertės visai jų pardavimų apyvartai, iš tikrųjų tvirtina, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

50      Dėl tariamos pareigos apskaičiuoti subsidijos sumą vienetui remiantis pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalimi reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Taryba, pirma, jokių kompensuotinų subsidijų nebuvo suteikta atsižvelgiant į vienetą. Antra, nė viena iš šių subsidijų nebuvo apribota atitinkamu produktu. Trečia, tik viena iš šių subsidijų, susijusi su GHS, priklausė nuo eksporto rezultatų; šiuo atveju tai buvo atlygis už augimo išlaikymą, taikant 0,05 % subsidiją.

51      Vadinasi, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, šiuo atveju nebuvo galima skaičiuoti pagal vienetą.

52      Dėl ieškovių teiginio, kad ad valorem muitas turi būti apskaičiuotas taikant atitinkamo eksportuojamo produkto CIF vertę kaip vardiklį, reikia priminti, kad, pirma, nagrinėjamos subsidijos buvo skirtos visai bendrovei ir nebuvo susijusios su eksportu į Sąjungą, antra, visi bendrovės gaminami produktai taip pat buvo subsidijuojami ir, trečia, ieškovės neteigia, jog kompensuotinos subsidijos priklausė nuo eksporto ar buvo apribotos atitinkamu produktu.

53      Tuo remiantis darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, atitinkamo eksportuojamo produkto CIF vertė nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamas vardiklis.

54      Dėl rėmimosi apyvarta ieškovės tvirtina, kad, pirma, tai nėra tinkamas vardiklis, nes ši apyvarta iš principo yra mažesnė už CIF vertę dėl to, kad ji neapima visų frachtavimo ir draudimo išlaidų, kurios įskaičiuotos į CIF kainą. Ieškovės priduria, kad jų apyvarta, susijusi su eksporto pardavimais, yra labai maža [konfidencialu](1).

55      2011 m. kovo 16 d. rašte Komisija paaiškino, kad ji naudojo ne ieškovių eksporto pardavimų apyvartą, apie kurią kalbama jų finansinėse ataskaitose, bet bendrą ieškovių apyvartą, įskaitant eksporto apyvartos korekcijas, „siekdama užtikrinti, kad apyvarta atspindėtų visą atitinkamo produkto pardavimų vertę (o ne apdirbimo sąnaudas)“.

56      Todėl reikia atmesti šį kaltinimą.

57      Antra, ieškovės teigia, kad Komisijos naudota metodika dirbtinai padidino subsidijos procentinę dalį, nes tikroji ieškovių apyvarta [konfidencialu] yra mažesnė už eksportuojamų produktų CIF vertę. Ieškovių manymu, tai yra pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

58      Pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalį kompensacinio muito dydis neturi viršyti apskaičiuotos kompensuotinų subsidijų sumos, bet turėtų būti mažesnis nei bendra kompensuotinų subsidijų suma, jei tokio mažesnio muito pakaktų žalai Sąjungos pramonei pašalinti (vadinamoji „mažesnio muito“ taisyklė).

59      Vykstant tyrimui ieškovės pasiūlė savo metodiką. Per procesą Bendrajame Teisme jos pakartojo savo argumentus šiuo klausimu.

60      Iš ginčijamo reglamento 369 konstatuojamosios dalies matyti, kad ieškovių „siūloma metodika nėra tipiška, nes pagal ją sujungiama tik nagrinėjamojo produkto apyvarta ir pagaminti vienetai ir neatsižvelgiama į kitų pagamintų produktų vienetus“.

61      Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ieškovės neatsako į Tarybos argumentus. Pirma, šiuo klausimu pažymėtina, jog ieškovės nieko nepasako apie Tarybos argumentą, kad pagal jų metodiką supainiojami duomenys, susiję su apyvarta, ir duomenys, susiję su vienetais. Antra, jos neginčija, kad pagal jų metodiką apskaičiuojant apyvartos dalį, susijusią su atitinkamu produktu, supainiojamos tikros pardavimo kainos (pardavimai vidaus rinkoje) ir [konfidencialu] (eksporto pardavimai). Trečia, jos nekalba apie Tarybos argumentą, kad per jų pasiūlyto metodo penktą etapą dirbtinai sumažinta subsidijos už atitinkamo produkto eksporto pardavimus suma padalijama [konfidencialu], o pagal CIF kainą, kurią ši bendrovė gauna už Sąjungai skirtus pardavimus. Ketvirta, jos nieko nepasako apie argumentą, kad subsidijas reikėjo padalyti visiems pardavimams, o ne tik atitinkamo produkto pardavimams, kaip jos tvirtino, tam, kad jos būtų padalytos teisingai jų pardavimų atžvilgiu, nes subsidijos nebuvo apribotos atitinkamu produktu.

62      Todėl reikia konstatuoti, jog ieškovės nepateikė pakankamų įrodymų, paneigiančių ginčijamame reglamente pateiktus vertinimus dėl vardiklio. Tokių įrodymų reikia tam, kad būtų nustatyta, jog Sąjungos institucija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pateisinančią akto panaikinimą (pagal analogiją žr. 2009 m. kovo 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Aker Warnow Werft ir Kvaerner prieš Komisiją, T‑68/05, Rink. p. II‑355, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63      Kadangi ieškovės neįrodė, kad apskaičiuodama kompensuotinos subsidijos dydį Taryba padarė klaidą, reikia atmesti kaltinimą, susijusį su pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

64      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šie kaltinimai nepagrįsti ir visas pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkto ir 28 bei 4 straipsnių pažeidimu

65      Šį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys.

66      Pirma dalis susijusi su pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkto ir 28 straipsnio pažeidimu, nes Komisija rėmėsi Taivanu, kaip referenciniu pavyzdžiu, siekdama nustatyti, ar dėl to, kad Kinija suteikė žemėnaudos teises, ieškovės gavo naudos.

67      Antra dalis susijusi su pagrindinio reglamento 4 straipsnio pažeidimu, nes Sąjungos institucijos turėjo padaryti išvadą, kad nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių konkretų pobūdį to, kad ieškovės įgijo žemėnaudos teises.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su rėmimusi Taivanu, kaip tinkamu referenciniu pavyzdžiu

68      Iš ginčijamo reglamento 260–262 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkto ii papunktį Komisija turėjo remtis išoriniu referenciniu pavyzdžiu, nes Kinijoje nebuvo nei realios žemės rinkos, nei jokio kito privataus referencinio pavyzdžio, pagal kurį ji galėtų nustatyti normalias sąlygas atitinkamų žemėnaudos teisių rinkoje.

69      Iš pradžių reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju ieškovės nebeginčija to, kad Sąjungos institucijos remiasi išoriniu referenciniu pavyzdžiu, siekdamos nustatyti, ar dėl žemėnaudos teisių suteikimo ieškovės gavo naudos. Savo pastabose dėl 2011 m. vasario 3 d. Komisijos galutinio informacinio dokumento (toliau – galutinis informacinis dokumentas) Kinijos vyriausybė ir ieškovės dar laikėsi nuomonės, kad Kinijoje buvo žemės rinka ir kad Kinijos žemės kainos naujose Zhenjiang ir Suzhou (Kinija) apylinkėse buvo tinkamas referencinis dydis.

70      Kyla klausimas, ar Komisija, pasirinkdama Taivaną kaip referencinį pavyzdį, akivaizdžiai suklydo.

71      Reikia priminti, kad prekybos apsaugos priemonių srityje Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių situacijų, kurias jos turi nagrinėti, sudėtingumo (1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NMB France ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, Rink. p. II‑427, 72 punktas; 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Sinochem prieš Tarybą, T‑97/95, Rink. p. II‑85, 51 punktas ir 1998 m. liepos 17 d. Sprendimo Thai Bicycle prieš Tarybą, T‑118/96, Rink. p. II‑2991, 32 punktas).

72      Referencinės šalies pasirinkimas priklauso diskrecijai, kurią institucijos turi analizuodamos sudėtingas ekonomines situacijas.

73      Tačiau naudojimuisi šia diskrecija neturėtų būti netaikoma teisminė kontrolė. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką atlikdamas šią kontrolę Sąjungos teismas tikrina, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 240/84, Rink. p. 1809, 19 punktas; žr. 71 punkte minėto Sprendimo Thai Bicycle prieš Tarybą 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

74      Kiek tai konkrečiai susiję su referencinės šalies pasirinkimu, reikia patikrinti, ar Sąjungos institucijos atsižvelgė į esminius veiksnius, kad būtų nustatyta, ar pasirinkta šalis yra tinkama ir ar bylos medžiaga buvo išnagrinėta rūpestingai, kaip to reikalaujama.

75      Nagrinėjamu atveju ieškovės teigia, kad, pirma, institucijos rėmėsi ne geriausiu turimu referenciniu dydžiu, t. y. žemės kaina Indijos Maharaštros valstijoje (Indija), bet žemės nuosavybės pirkimo kaina Taivane (žr. ginčijamo reglamento 356 ir 357 konstatuojamąsias dalis), kuris netinkamas, kiek tai susiję su žemėnaudos teisių kaina Jiangsu provincijoje 1995–2000 m., nes tos provincijos BVP buvo lygus į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos BVP, o Taivanas buvo atviros ekonomikos šalis.

76      Taryba mano, kad tai, jog Taivanas yra atviros ekonomikos šalis, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes Komisija turi pasirinkti referencinį pavyzdį, kuris atspindi normalias rinkos sąlygas, o, kaip nurodyta ginčijamo reglamento 356 konstatuojamojoje dalyje, „įprasta, kad ne rinkos ekonomikos šalis atsiliktų nuo veiksmingos rinkos ekonomikos šalies pagal BVP“.

77      Antra, ieškovės teigia, kad Komisija neužtikrino Jiangsu provincijos ir Taivano, kuris pasirinktas kaip referencinis pavyzdys, palyginamumo, nes remdamasi esama padėtimi ji manė, kad Taivanas ir Jiangsu provincija yra panašūs, o Maharaštros valstija yra mažiau išsivysčiusi. Šiuo klausimu jos nurodo, jog Komisija neišnagrinėjo jų argumento, kad pasirenkant tinkamą referencinį pavyzdį dėl kainos, kurią ieškovės turėjo mokėti už žemėnaudos teises, turėjo būti atsižvelgta į rinkos sąlygas šių teisių suteikimo momentu, o ne į esamas rinkos sąlygas, visų pirma kiek tai susiję su infrastruktūra ir miestų gyventojų tankumu. Savo argumentus ieškovės grindžia 2011 m. gegužės 18 d. PPO apeliacinės tarybos ataskaita byloje „Europos Bendrijos ir tam tikros valstybės narės – Priemonės, turinčios poveikio prekybai dideliais civiliniais lėktuvais“ (WT/DS316/AB/R) (toliau – byla EB-Airbus).

78      Taryba teigia, kad Sąjungos institucijos įvertino du kriterijus, kuriais ieškovės rėmėsi siūlydamos atsižvelgti į Maharaštros valstiją kaip išorinį referencinį pavyzdį, t. y. gyventojų tankumą ir BVP, tačiau iš jų matyti, kad Maharaštra valstija nebuvo panaši į Jiangsu provinciją.

79      Taryba mano, kad ieškovių teiginys, jog atlikdama tyrimą Komisija neatsižvelgė į rinkos sąlygas subsidijos suteikimo momentu, neturi jokio pagrindo, nes Komisija rėmėsi Taivanu, kaip išoriniu referenciniu pavyzdžiu. Taryba primena, kad, pirma, Komisija negalėjo pasitikėti vien finansiniais duomenimis, antra, BVP ir gyventojų tankumas nėra vieninteliai lemiami veiksniai ir, trečia, buvo atsižvelgta į kitus veiksnius, kaip antai atstumą ir tai, kad Indija ir Kinija neturi bendrų požymių.

80      Ginčijamo reglamento konstatuojamosios dalys, susijusios su Taivanu, suformuluotos taip:

„356)      <…> Komisija, atsižvelgdama į visą turimą informaciją, t. y. i) ekonominio išsivystymo lygį ir Taivane bei susijusiose Kinijos provincijose, kuriose įsikūrę bendradarbiaujantys eksportuojantys gamintojai, dominuojančią ekonomikos struktūrą, ii) fizinį šių dviejų Kinijos provincijų atstumą nuo Taivano, iii) aukštą Taivano ir šių dviejų Kinijos provincijų infrastruktūros lygį, iv) stiprius Taivano ir [Kinijos] ekonominius ryšius ir tarpusavio prekybą, v) panašų gyventojų tankumą susijusiose Kinijos provincijose ir Taivane, vi) žemės tipo ir sandorių atitinkamam lyginamajam dydžiui Taivane apskaičiuoti panašumą su [Kinija] ir vii) bendras Taivano ir [Kinijos] demografines, lingvistines ir kultūrines savybes, mano, kad Taivanas yra tinkamas išorinis lyginamasis dydis. Be to, Jiangsu ir Shandong provincijos laikomos geriausiomis [Kinijos] provincijomis, kuriose vykdoma gamyba. Nors BVP vienam gyventojui Taivane ir dviejose Kinijos provincijose nėra toks pat, šių Kinijos provincijų BVP vienam gyventojui pastaraisiais metais labai sparčiai didėjo, t. y. artėjama prie Taivano lygio.

Be to, iš naujausių duomenų matyti, kad [Kinijos] ir Taivano faktinio BVP augimo norma yra tokia pati. Tačiau, svarbu pažymėti, kad ne rinkos ekonomikos šalies [(Kinijos)] BVP tikslus palyginimas su veiksmingos rinkos ekonomikos šalies (Taivanas) BVP nėra lemiamas veiksnys, nes įprasta, kad ne rinkos ekonomikos šalis atsiliktų nuo veiksmingos rinkos ekonomikos šalies pagal BVP. Be to, daug kitų veiksnių, pvz., planavimo taisyklės ar aplinkosaugos politika, gali turėti poveikio pramoninės paskirties žemės pasiūlai ir paklausai. Tikrasis klausimas – kokios būtų dominuojančios žemėnaudos teisių rinkos sąlygos [Kinijoje], jei ši šalis būtų veiksmingos rinkos ekonomikos šalis, o remiantis visais turimais įrodymais šios sąlygos būtų labai panašios į sąlygas Taivane.

357)      Remiantis visa pateikta informacija manoma, kad pasirinktas lyginamasis dydis atitinka reikalavimus, pateiktus Apeliacinės tarybos pranešime JAV – spygliuočių pjautinė mediena IV (103 dalis), kuriame padaryta išvada, kad „vis dėlto pasirinktas lyginamasis dydis turi būti susijęs su toje šalyje dominuojančiomis rinkos sąlygomis, be to, juo remiantis turi matytis kaina, kokybė, prieinamumas, rinkodara, vežimas ir kitos pirkimo ar pardavimo sąlygos, kaip reikalaujama pagal 14 straipsnio d dalį“. Iš tikrųjų visos sąlygos Taivane yra susijusios su dominuojančiomis rinkos sąlygomis dviejose Kinijos provincijose. Žemės teises galima gauti vietovėse, kurių gyventojų tankumas panašus, dėl vietovių fizinio atstumo galima tvirtinti, kad žemės kokybė yra tokia pati, o tai, kad Taivano ir dviejų Kinijos provincijų kalba ir kultūra yra tokios pačios, kad tai į eksportą orientuotos ekonomikos, kuriose esama svarbių gamybos sektorių, patvirtina, kad kaina, rinkodara ir kitos žemės pirkimo ar pardavimo sąlygos yra glaudžiai susijusios.“

81      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija nei papildomų veiksnių, į kuriuos ginčijamo reglamento 356 konstatuojamojoje dalyje institucijos atsižvelgė padarydamos išvadą, kad Taivanas yra tinkamas referencinis pavyzdys, reikšmės, nei jų teisingumo.

82      Ginčijamo reglamento konstatuojamoji dalis, susijusi su Indija, suformuluota taip:

„361)      Kaip jau aprašyta 359 konstatuojamojoje dalyje, Kinijoje nėra veikiančios žemės rinkos. Todėl netikslinga kaip lyginamąjį dydį naudoti dabartines Kinijos žemėnaudos teisių kainas. Eksportuojantys gamintojai savo tvirtinimą pagrindė tuo, kad Maharaštros valstijos žemės kainas kaip lyginamąjį dydį būtų galima naudoti Indijos Maharaštros valstiją pagal BVP vienam gyventojui lyginant su gyventojų tankumu perkant žemėnaudos teises. Kaip paaiškinta pirmiau, Komisijos nuomone, BPV vienam gyventojui ir gyventojų tankumas negali būti vieninteliai lemiami veiksniai pasirenkant šalį ar regioną, kai reikia taikyti išorinį lyginamąjį dydį. Bet kuriuo atveju bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų siūloma metodika neatitinka jų teiginių. Per [tyrimo laikotarpį] labiausiai išsivysčiusios valstijos vietovės – Maharaštros valstijos sostinės Mumbajaus – pajamos vienam gyventojui sudarė 2 675 USD (128 000 rupijų), o tai iš esmės mažesnės pajamos nei Kinijos nacionalinis vidurkis, kuris siekia 3 529 USD, nekalbant apie BVP vienam gyventojui itin išsivysčiusiuose Shandong ir Jiangsu [provincijose] (atitinkamai 5 255 ir 6 550 USD). Gyventojų tankumas taip pat nėra lemiamas veiksnys, tačiau verta paminėti, kad Maharaštros gyventojų tankumas yra 314 gyventojų viename kvadratiniame kilometre, o Jiangsu provincijoje – 736 gyventojų viename kvadratiniame kilometre ir Shandong provincijoje – 600 gyventojų viename kvadratiniame kilometre, t. y. lygiai skiriasi. Be to, atsižvelgiant į kitus veiksnius, kaip antai fizinis atstumas ir bendros Indijos ir Kinijos savybės, galima daryti išvadą, kad Maharaštros lyginamasis dydis nesusijęs su dominuojančiomis rinkos sąlygomis Kinijoje. Dėl 357 konstatuojamojoje dalyje pateiktų priežasčių Komisija ir toliau laikosi nuomonės, kad žemės kainos Taivane yra daug tinkamesnis išorinis lyginamasis dydis.“

83      Iš minėtos konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos institucijos išsamiai išnagrinėjo pasiūlytą Taivano, kaip referencinės šalies, alternatyvą. Iš tiesų Sąjungos institucijos išnagrinėjo Indijos BVP ir gyventojų tankumą, kaip siūlė ieškovės. Be to, šios institucijos nurodė įtikinamus motyvus, dėl kurių Indija nebuvo pasirinkta kaip referencinė šalis.

84      Vis dėlto šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškovės tvirtino, jog Komisija neišnagrinėjo jų argumento, kad pasirenkant tinkamą referencinį pavyzdį dėl kainos, kurią ieškovės turėjo mokėti už žemėnaudos teises, turėjo būti atsižvelgta į rinkos sąlygas šių teisių suteikimo momentu, o ne į esamas rinkos sąlygas. Savo argumentus ieškovės grindžia PPO apeliacinės tarybos ataskaita byloje EB‑Airbus.

85      Pirma, negalima pritarti ieškovių argumentui dėl byloje EB-Airbus priimto sprendimo taikymo šiam atvejui. Reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Taryba, ta byla nebuvo susijusi su tinkamo išorinio referencinio dydžio pasirinkimu siekiant nustatyti suteiktos naudos dydį.

86      Antra, pažymėtina, kad ieškovės neteigia, jog dėl to, jog Komisija neišnagrinėjo jų argumento, jos negalėjo veiksmingai pareikšti savo nuomonės ir buvo pažeista jų teisė į gynybą.

87      Trečia, negalima pritarti teiginiui, kad Komisija turėjo atsižvelgti į rinkos sąlygas referencinėje šalyje žemėnaudos teisių suteikimo laikotarpiu, t. y. 1995–2000 m., o ne sąlygas, buvusias vykdant tyrimą.

88      Konstatuotina, kad ieškovės iš esmės ginčija tai, kaip Sąjungos institucijos aiškina pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkte vartojamą sąvoką „vyraujančios sąlygos“.

89      Pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkte numatyta:

„<...> Atlygio pakankamumas nustatomas atsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje aptariama prekė ar paslauga suteikta, nupirkta, vyraujančias rinkos sąlygas, įskaitant kainą, kokybę, galimybes gauti, paklausą, transportavimą ir kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

Jei nėra tokių vyraujančių rinkos terminų ir sąlygų produktui ar paslaugų teikimui tiekimo ar pirkimo šalyje, kuria galima remtis kaip atitinkamu modeliu, taikomos toliau nurodytos taisyklės:

<…>

ii)      atitinkamai terminai ir sąlygos, vyraujantys kitos šalies rinkoje ar pasaulinėje rinkoje, kurie gavėjui yra prieinami, turi būti panaudoti.“

90      Iš šio straipsnio sąvokų nematyti, kad Komisija turėjo atsižvelgti į rinkos sąlygas referencinėje šalyje žemėnaudos teisių suteikimo momentu, užuot atsižvelgusi į esamas sąlygas.

91      Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kaltinimą, siejamą su pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkto pažeidimu, reikia atmesti.

92      Kalbant apie tariamą pagrindinio reglamento 28 straipsnio „Nebendradarbiavimas“ pažeidimą, reikia konstatuoti, kad šis kaltinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškinio 45 punkte ieškovės paprasčiausiai teigia, kad „per tyrimą pasirinkdama Taivaną kaip geriausią esamą referencinį pavyzdį Komisija neužtikrino palyginamumo <...> [ir taip] pažeidė 28 straipsnį (rėmimasis geriausiais turimais duomenimis)“.

93      Reikia priminti, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsniu ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalimi, ieškinyje turi būti pateikta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški bei tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus be jokios papildomos informacijos, kuria galima būtų pasiremti. Taigi ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 68 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 333 punktas ir 2011 m. spalio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Association belge des consommateurs test-achats prieš Komisiją, T‑224/10, Rink. p. II‑7177, 71 punktas). Kadangi ieškovės neišplėtojo kaltinimo, siejamo su pagrindinio reglamento 28 straipsnio pažeidimu, šį kaltinimą reikia pripažinti nepriimtinu.

94      Siekiant išsamumo pažymėtina, kad pagrindinio reglamento 28 straipsnyje institucijoms leidžiama remtis turimais duomenimis, tačiau jos neverčiamos remtis geriausiais turimais duomenimis.

95      Todėl antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl antros dalies, susijusios su tariamu įrodymų, patvirtinančių konkretų pobūdį, nebuvimu

96      Ieškovės iš esmės mano, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jų žemėnaudos teisių įgijimo konkretų pobūdį, todėl institucijos, prieidamos prie kitokios išvados, padarė akivaizdžią šios bylos faktinių aplinkybių vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio reglamento 4 straipsnį.

97      Ginčijamo reglamento konstatuojamosios dalys, susijusios su subsidijos konkrečiu pobūdžiu žemėnaudos teisių srityje, suformuluotos taip:

„252)      [Kinijos] vyriausybės prašyta pateikti informacijos apie teisės gauti šią subsidiją kriterijus ir šios subsidijos naudojimą, kad būtų galima nustatyti tokios subsidijos teikimo tam tikroms įmonėms apribojimus, ir tai, ar ši subsidija yra konkrečiai taikoma pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnį. [Kinijos] vyriausybė tokios informacijos nepateikė. Atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 4 straipsnio 5 dalyje pateiktą reikalavimą, kad nustatant, ar subsidija yra konkrečiai taikoma, būtina aiškiai remtis tikrais įrodymais, Komisija savo išvadas turėjo paremti turimais faktais pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnį. Pažymima, kad 28 straipsnio 6 dalyje teigiama, kad „Jeigu [jeigu] suinteresuota šalis nebendradarbiauja arba bendradarbiauja iš dalies ir dėl to nepateikiama svarbi informacija, rezultatai tai šaliai gali būti ne tokie palankūs, kaip tuo atveju, jei ji būtų bendradarbiavusi tinkamai“. Toliau nurodyti faktai, kuriais naudotas.

253)      Skundo pateikėjų pateikti įrodymai dėl subsidijos konkretumo.

254)      Išvados (žr. 77 ir 78 konstatuojamąsias dalis), kad popieriaus gamybos pramonei konkrečiai taikomos subsidijos nukreipiamos pagal konkretų sektoriaus planą, t. y. popieriaus gamybos planą. Dėl to pažymima, kad minėto plano 7–11 straipsniuose nustatytos konkrečios taisyklės dėl pramonės sektoriaus plano ir nurodoma kokio tipo popieriaus gamybos pramonės įmonės gali būti steigiamos įvairiuose šalies geografiniuose regionuose.

255)      Įrodymai (žr. 76 konstatuojamąją dalį), kad popieriaus gamybos pramonės sektorius yra skatinamasis sektorius (Sprendimas Nr. 40).

256)      Išvados (žr. 260–262 konstatuojamąsias dalis), kad Kinijoje nėra veikiančios žemės rinkos.

257)      Bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų pateikti duomenys (patvirtinti per gretutinį antidempingo tyrimą), kad žemė jiems skirta atsižvelgiant į jų vykdomus popieriaus gamybos projektus <...>

258)      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir nebendradarbiaujant [Kinijos] vyriausybei, iš turimų faktų matyti, kad popieriaus pramonės sektoriaus bendrovėms suteiktų subsidijų paprastai negalima gauti, dėl to jos yra konkrečiai taikomos subsidijos pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punktą. Kadangi [Kinijos] vyriausybė nebendradarbiavo, nėra įrodymų, kad teisė gauti subsidiją yra pagrįsta objektyviais kriterijais arba sąlygomis pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą.

259)      Todėl subsidija turėtų būti laikoma kompensuotina.“

98      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija ginčijamo reglamento 252–259 konstatuojamosiose dalyse padarytų išvadų, kurios leido Sąjungos institucijoms konstatuoti, kad Kinijos vyriausybės suteiktos žemėnaudos teisės buvo konkretaus pobūdžio.

99      Ieškovės paprasčiausiai pažymi, kad žemėnaudos teises „gali įgyti visos bendrovės Kinijoje, nedarant skirtumo <...>, nes nei pagal teisės aktų reikalavimus, nei praktikoje parduodant [šias teises] nesiekiama suteikti naudos įmonei, pramonei ar įmonių ar pramonės šakų grupei“, ir kad jos „visuomet parduodamos didžiausią kainą pasiūliusiam konkurso dalyviui, o kai nėra pakankamai dalyvių arba pasiūlymai yra per maži, jos neparduodamos“.

100    Šios pastabos negali paneigti Sąjungos institucijų išvadų.

101    Ieškovės tvirtina, kad įrodymai, kurių jos pateikė Komisijai per tyrimą, patvirtina, kad „Kinijoje veikia viena visą jos teritoriją apimanti suvienodinta sistema, reglamentuojanti žemėnaudos teisių pirkimą ir pardavimą, ir kad visi pardavimai vykdomi pagal nediskriminacines konkurso, pardavimo iš varžytinių ir įrašymo į sąrašus procedūras“.

102    Be to, ieškovės mano, kad jos nurodė visus įrodymus, susijusius su žemėnaudos teisių pardavimu ir pirkimu Kinijoje, t. y. mechanizmus, reglamentuojančius žemėnaudos teises, ir taisykles, susijusias su vertės, kuri taikoma parduodant, nustatymu.

103    Kadangi ieškovės kaltindamos tik pateikia nuorodas į priedus, šiuos argumentus reikia pripažinti nepriimtinais pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą. Šiuo apsektu reikia priminti, kad nors ieškinio tekstas specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendra nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti esminių teisinės argumentacijos aplinkybių nebuvimo; jos turi būti nurodytos ieškinyje (1999 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T‑154/98, Rink. p. II‑1703, 49 punktas).

104    Ieškovės teigia, kad Tarybos diskusija apie subsidijos konkretų pobūdį neatitinka nagrinėjimo ir motyvavimo srityje galiojančių normų, nes Komisija savo vertinimą grindė argumentu, kad Kinijos vyriausybė nepateikė informacijos apie kriterijus, kuriuos patenkinus įgyjama teisė gauti subsidiją, ir apie jos panaudojimą (žr. ginčijamo reglamento 252 konstatuojamąją dalį), tačiau nenurodė, kokios informacijos ši vyriausybė nepateikė.

105    Su šiuo argumentu negalima sutikti, nes ginčijamo reglamento 248 konstatuojamojoje dalyje, kurioje pakartojamas galutinio informacinio dokumento 226 punktas, aprašomi įrodymai, kurių Komisija bergždžiai siekė gauti Kinijoje.

106    Pagal minėtą konstatuojamąją dalį:

„Skunde teigta, kad [Kinijos] vyriausybė bendradarbiaujantiems eksportuotojams suteikė žemėnaudos teises už mažesnį nei tinkamą atlygį. Atsakydama į šį teiginį [Kinijos] vyriausybė pateikė Žemės administravimo įstatymą ir 2007 m. rugsėjo 28 d. Nuostatas Nr. 39 dėl valstybinės statybų paskirties žemėnaudos teisių suteikimo pagal konkursą, aukcioną ir kotiravimą. [Kinijos] vyriausybė atsisakė pateikti duomenų apie faktines žemėnaudos teisių kainas, minimalius žemės kainos lyginamuosius dydžius, kurie, jos teigimu, egzistuoja, minimalių žemės kainos lyginamųjų dydžių nustatymo metodą, taip pat metodiką, kurios laikomasi valstybei nusavinant ankstesnių naudotojų žemę.“

107    Ginčijamo reglamento 252 konstatuojamoji dalis yra išvada dėl ginčijamo reglamento nuostatų, vadinamų „Žemėnaudos teisių suteikimu“, todėl joje neturi būti informacijos, kurios Kinijos vyriausybė esą nepateikė, aprašymo.

108    Ieškovės tvirtina, kad tyrimas negalėjo įrodyti, jog naujos Zhenjiang apylinkės ir Suzhou pramoninio parko situacija skyrėsi nuo situacijos už šių zonų ribų, kiek tai susiję su žemėnaudos teisių suteikimu ir kaina.

109    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Taryba, pastabos dėl regioninės specifikos neturi reikšmės, nes Sąjungos institucijos nepadarė išvados, kad žemėnaudos teisių suteikimas šiuose regionuose buvo konkretaus pobūdžio.

110    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti šio pagrindo antrą dalį.

111    Todėl reikia atmesti visą antrąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 4 straipsnio pažeidimu

112    Ginčijamo reglamento 125 konstatuojamojoje dalyje Taryba konstatavo:

„Ši schema skirta Kinijos įmonėms rezidentėms, kurios yra kitų Kinijos įmonių rezidenčių akcininkės. Pirmosioms taikomas atleidimas nuo pajamų iš pastarųjų įmonių sumokėtų tam tikrų dividendų mokesčio“.

113    Iš ginčijamo reglamento 127 konstatuojamosios dalies matyti, kad „pagal šią schemą nauda suteikiama visoms bendrovėms rezidentėms, kurios yra kitų Kinijos įmonių rezidenčių akcininkės“.

114    Pagal ginčijamo reglamento 129 konstatuojamąją dalį:

„Bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų pajamų mokesčio ataskaitoje nurodoma suma, kuriai netaikomas pajamų mokestis. Ši suma vadinama teise pasinaudoti schema turinčių bendrovių rezidenčių ir įmonių dividendais, premijomis ir kitomis akcinio kapitalo pajamomis pagal Pajamų mokesčio deklaracijos 5 priedėlį (Metinė lengvatinių mokesčių ataskaita). Susijusios bendrovės nuo šių sumų nemokėjo pajamų mokesčio.“

115    Taryba manė, kad, pirma, ši sistema buvo konkretaus pobūdžio, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punktą, „nes pagal teisės aktą, kuriuo vadovaujasi subsidiją suteikianti institucija, teisė naudotis šia schema suteikiama tik tam tikroms Kinijos įmonėms rezidentėms, kurios gauna dividendų pajamų iš kitų Kinijos įmonių rezidenčių, priešingai nei įmonės, kurios investuoja į užsienio įmones“ (ginčijamo reglamento 132 konstatuojamoji dalis).

116    Antra, ginčijamo reglamento 133 konstatuojamojoje dalyje Taryba konstatavo:

„Be to, kadangi visos minėtos mokesčių schemos pagal [Kinijos] įmonių pajamų mokesčio įstatymo 4 skyrių taikomos tik svarbiems pramonės sektoriams ir projektams, kuriuos remia ir skatina valstybė, kaip nurodyta 25 straipsnyje, ši schema taip pat yra konkrečiai taikoma, nes ji skirta tik tam tikroms skatinamosiomis įvardijamoms įmonėms ir pramonės sektoriams, pvz., kreidinio popieriaus pramonei. Iš tikrųjų, Komisijos supratimu, Valstybės taryba Sprendime Nr. 40 (14 straipsnis) ir Pramonės restruktūrizavimo žinyne pateikia principus ir klasifikavimą, kuriais remiantis įmonę būtų galima laikyti skatinamąja. Be to, tokiu atveju nėra objektyvių kriterijų teisei pasinaudoti apriboti ir įtikinamų įrodymų išvadai, kad teisė pasinaudoti suteikiama automatiškai pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą, padaryti. Iš tikrųjų per vizitą eksportuojančių gamintojų patalpose surinkta šiek tiek informacijos apie administracines taisykles, tačiau [Kinijos] vyriausybei nebendradarbiaujant negalima įvertinti, ar tokie objektyvūs kriterijai egzistuoja.“

117    Nagrinėjamu atveju ieškovės teigia, kad, pirma, Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog nagrinėjama Kinijos mokesčių sistema buvo konkretaus pobūdžio, nes kompetentinga valdžios institucija ja pasinaudoti leido tik Kinijos įmonėms rezidentėms, kurios gaudavo dividendus iš kitų Kinijos įmonių rezidenčių, priešingai nei įmonių, kurios investuoja į užsienio įmones, atveju.

118    Konstatuotina, kad ieškovės laikosi nuomonės, jog institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą taikydamos pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punktą, kuriame numatyta, kad „tuo atveju, jei subsidiją suteikusioji institucija arba teisės aktai, pagal kuriuos veikia subsidiją suteikusioji institucija, aiškiai nurodo, kad subsidiją gali gauti tik tam tikros įmonės, tokia subsidija yra laikoma konkrečia“.

119    Šiuo atžvilgiu ieškovės teigia, kad mokestinė sistema leidžia išvengti dvigubo apmokestinimo Kinijoje, nes bendrovės rezidentės gauti dividendai, jei juos sumokėjo kita bendrovė rezidentė, kuri taip pat priklauso Kinijos fiskalinei jurisdikcijai, gali būti atimti iš apmokestinamųjų pajamų. Kita vertus, jei dividendai yra gauti iš užsienio investicijų, nepriklausančių Kinijos fiskalinei jurisdikcijai, jie negali būti atimti iš apmokestinamųjų pajamų.

120    Informavimo tikslais reikia priminti, kad ginčijamo reglamento 338 konstatuojamojoje dalyje Taryba nurodė, jog „dėl teiginio, kad šia [finansine] paskata [dėl kurios valstybė netenka pajamų] siekiama išvengti dvigubo apmokestinimo, pažymima, kad nors pagal Susitarimą dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių pripažįstama, kad PPO narės gali neribojamos imtis priemonių dvigubam apmokestinimui išvengti (žr. Susitarimo dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių I priedą, 59 išnašą), ši nuostata yra „pozityvi gynyba“; nebuvo pateikta konkrečių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti, pvz., įmonių rezidenčių ir įmonių nerezidenčių dividendai vertinami skirtingai dėl teisinių įsipareigojimų, kuriuos [Kinija] prisiėmė pagal atitinkamus dvišalius susitarimus dėl dvigubo apmokestinimo su trečiosiomis šalimis“.

121    Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, kaip teisingai teigia Taryba, ieškovės šiame ieškinyje nepateikia jokių rašytinių įrodymų ar komentarų, kurie galėtų patvirtinti jų teiginį, kad nagrinėjama „mokestinė sistema siekiama išvengti dvigubo apmokestinimo Kinijoje“.

122    Todėl, remiantis Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu, šį argumentą reikia pripažinti nepriimtinu.

123    Dėl išsamumo reikia pažymėti, kad Kinijos pelno mokesčio įstatymo (toliau – KPMĮ) 26 straipsnis priklauso to įstatymo 4 skyriui, susijusiam su lengvatiniu mokestiniu režimu. Jei, kaip teigia ieškovės, nagrinėjama mokestine sistema iš tikrųjų siekiama „išvengti dvigubo apmokestinimo“, įdomu konstatuoti, kad KPMĮ 26 straipsnio nėra kitame minėto įstatymo skyriuje.

124    Antra, ieškovės tvirtina, kad Taryba nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl ji padarė išvadą, jog visos KPMĮ 4 skyriui priklausančios sistemos buvo skirtos skatintinoms pramonės šakoms. Jos priduria, kad KPMĮ 26 straipsnis iš tikrųjų neužkerta kelio tam, kad nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio būtų taikomas kokiai nors pramonės šakai, ir kad to įstatymo 25 straipsnis neturi reikšmės nagrinėjamu atveju.

125    Taryba, kurią palaiko Komisija, teigia, kad ieškovės savo ieškinyje nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl KPMĮ 26 straipsnis neturi būti aiškinamas atsižvelgiant į KPMĮ 25 straipsnį, o tik nurodo paaiškinimus, pateiktus Komisijai vykdant tyrimą.

126    Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad dublike ieškovės laikosi nuomonės, jog institucijos padarė KPMĮ 25 ir 26 straipsnių aiškinimo klaidą. Tai, kad abu šie straipsniai priklauso tam pačiam skyriui, t. y. 4 skyriui „Lengvatinis mokestinis režimas“, jų manymu, nereiškia, kad pagal KPMĮ 25 straipsnį lengvatinio pajamų mokesčio režimo ribos taip pat taikomos to įstatymo 26 straipsnyje numatytam atleidimui nuo mokesčio. Per posėdį ieškovės pažymėjo, kad KPMĮ 25 straipsnis nėra bendrai taikomas minėtame 4 skyriuje ir kad todėl KPMĮ 25 ir 26 straipsniai turi būti aiškinami atskirai. Priešingai, nei teigia Taryba, jų manymu, tai yra ne naujas argumentas, o jau pateikto argumento išplėtojimas.

127    Konstatuotina, kad ieškovės tik nurodo Komisijai vykdant tyrimą pateiktus paaiškinimus ir nepateikia jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti.

128    Dublike ieškovės taip pat tvirtina, kad ginčijamo reglamento 133 konstatuojamojoje dalyje pateiktas KPMĮ 26 straipsnio aiškinimas, grindžiamas vien teiginiu, kad Kinijos valdžios institucijos nebendradarbiavo (133 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys).

129    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti Sąjungos institucijų atliktą KPMĮ 25 ir 26 straipsnių sąsajos analizę, siekiant nustatyti, ar jos pateikė klaidingą KPMĮ 26 straipsnio aiškinimą, kurį lemia tariamas Kinijos valdžios institucijų nebendradarbiavimas.

130    KPMĮ 25 straipsnyje numatyta, kad „lengvatinis pelno mokestis taikomas svarbioms pramonės šakoms ir projektams, kurių vystymąsi remia ir skatina valstybė“.

131    KPMĮ 26 straipsnis suformuluotas taip:

„Neapmokestinamos šios pajamos: 

<…>

2)      Dividendai, premijos ir kitos reikalavimus atitinkančių bendrovių rezidenčių akcinio kapitalo pajamos.“

132    Iš galutinio informacinio dokumento 11 punkto, patvirtinto ginčijamo reglamento 133 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad KPMĮ 25 ir 26 straipsnių sąsajos analizę Komisija išdėstė taip:

„Be to, kadangi visos minėtos mokesčių schemos pagal [Kinijos] įmonių pajamų mokesčio įstatymo 4 skyrių taikomos tik svarbiems pramonės sektoriams ir projektams, kuriuos remia ir skatina valstybė, kaip nurodyta 25 straipsnyje, ši schema taip pat yra konkrečiai taikoma, nes ji skirta tik tam tikroms skatinamosiomis įvardijamoms įmonėms ir pramonės sektoriams, pvz., kreidinio popieriaus pramonei. Iš tikrųjų, Komisijos supratimu, Valstybės taryba Sprendime Nr. 40 (14 straipsnis) ir Pramonės restruktūrizavimo žinyne pateikia principus ir klasifikavimą, kuriais remiantis įmonę būtų galima laikyti skatinamąja. Be to, tokiu atveju nėra objektyvių kriterijų teisei pasinaudoti apriboti ir įtikinamų įrodymų išvadai, kad teisė pasinaudoti suteikiama automatiškai pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą, padaryti. Iš tikrųjų per vizitą eksportuojančių gamintojų patalpose surinkta šiek tiek informacijos apie administracines taisykles, tačiau [Kinijos] vyriausybei nebendradarbiaujant negalima įvertinti, ar tokie objektyvūs kriterijai egzistuoja.“

133    Iš galutinio informacinio dokumento 109 punkto, patvirtinto ginčijamo reglamento 131 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad Kinijos vyriausybė nepateikė informacijos apie objektyvius kriterijus, kurie turi būti tenkinami:

„[Kinijos] vyriausybės prašyta pateikti informacijos apie teisės gauti šią subsidiją kriterijus ir šios subsidijos naudojimą, kad būtų galima nustatyti tokios subsidijos teikimo tam tikroms įmonėms apribojimus, ir tai, ar ši subsidija yra konkrečiai taikoma pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnį. [Kinijos] vyriausybė tokios informacijos nepateikė. Atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 4 straipsnio 5 dalyje pateiktą reikalavimą, kad nustatant, ar subsidija yra konkrečiai taikoma, būtina aiškiai remtis tikrais įrodymais, Komisija savo išvadas turėjo paremti turimais faktais pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnį“.

134    2011 m. kovo 3 d. Kinijos vyriausybės pastabos dėl galutinio informacinio dokumento buvo patvirtintos ginčijamo reglamento 339 konstatuojamojoje dalyje:

„Taip pat teigta, kad schema yra visiškai nesusijusi su skatinamosiomis vadinamomis įmonėmis ir pramonės sektoriais, tačiau ji iš esmės yra taikoma visoms bendrovėms rezidentėms. Be to, [Kinijos] vyriausybė nurodė, kad Susitarimo dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrai taikytinų mokesčių normų nustatymas nelaikomas konkrečiai taikoma subsidija. Todėl teigta, kad teisės pasinaudoti šia schema kriterijai yra objektyvūs ir išsamūs ir kad teisė pasinaudoti suteikiama automatiškai, todėl schemos negalima laikyti konkrečiai taikoma pagal Susitarimo dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą.“

135    Nesant įrodymų, patvirtinančių 2011 m. kovo 3 d. pastabose pateiktus teiginius, ginčijamo reglamento 340 konstatuojamojoje dalyje klausimą dėl subsidijų sistemos konkretaus pobūdžio Sąjungos institucijos išsprendė taip:

„Šie argumentai turėjo būti atmesti. Dėl to primenama, kad teisinės nuostatos, pagal kurias nustatoma ši schema, pateiktos Įmonių pajamų mokesčio įstatymo 4 skyriuje „Lengvatinis mokesčių režimas“, kuriame numatytos konkrečios mokesčių paskatos svarbiems valstybės remiamiems ar skatinamiems pramonės sektoriams ir projektams. Kaip paaiškinta pirmiau, tokiomis sąlygomis nauda pagal šią programą yra konkrečiai suteikiama, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punkte. Atlikus tyrimą nenustatyta objektyvių teisę pasinaudoti schema ribojančių kriterijų ir įtikinamų įrodymų, kad teisė pasinaudoti suteikiama automatiškai. Dėl tvirtinimo, susijusio su Susitarimo dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pažymima, kad ši schema susijusi su atleidimo nuo tam tikrų pajamų, gaunamų iš tam tikrų bendrovių, mokesčio, o ne su bendrai taikytinos mokesčio normos nustatymu.“

136    Reikia priminti, kad būtent ieškovės turėjo pateikti priešingų įrodymų. Vis dėlto iš ieškovių pastabų dėl galutinio informacinio dokumento matyti, kad jos negalėjo pateikti įrodymų, paneigiančių ginčijamame reglamente padaryti faktinių aplinkybių vertinimų patikimumą.

137    Savo pastabų dėl galutinio informacinio dokumento 2.3 punkte ieškovės nurodo:

„Nėra <...> jokio „konkretaus ir nepaneigiamo įrodymo“, patvirtinančio sąsają tarp nagrinėjamos apmokestinimo sistemos ir 25 straipsnio, pagal kurį įmonių rezidenčių paskirstomų dividendų neapmokestinimas taikomas tik skatintinoms programoms. Atvirkščiai, iš minėtų Pelno mokesčio įstatymo nuostatų formuluotės matyti, kad nagrinėjama sistema bendrai ir nedarant skirtumo taikoma visoje Kinijoje, remiantis objektyviais kriterijais, t. y. dividendų kilme. Todėl Komisija klysta, kai pripažįsta, kad ši sistema yra konkretaus pobūdžio.“

138    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovės nepateikė pakankamų įrodymų, leidžiančių paneigti reglamente padarytų faktinių aplinkybių vertinimus, susijusius su KPMĮ 25 ir 26 straipsnių sąsaja. Kadangi Sąjungos institucijos nepadarė jokios vertinimo klaidos taikydamos pagrindinio reglamento 4 straipsnį, šį kaltinimą reikia atmesti.

139    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad visas trečiasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu

140    Ieškovės teigia, kad Sąjungos institucijos, atsižvelgiant į šių institucijų pateiktą pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalies aiškinimą, iš esmės padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad įprastas nuvertėjimo laikotarpis atitinkamoje pramonės šakoje yra 15 metų, nes jos nenaudojo nuvertėjimo laikotarpio, nurodyto ieškovių apskaitos dokumentuose, ir neturėjo pagrindo ieškoti kitų šaltinių nuvertėjimo laikotarpiui nustatyti, nurodydamos Sąjungos pramonėje taikomus nuvertėjimo laikotarpius.

141    Šiuo atžvilgiu ieškovės pažymi, kad Komisija savo praktikoje nuvertėjimo laikotarpį atitinkamoje pramonės šakoje apskaičiuodavo remdamasi atitinkamų eksportuotojų taikomu nuvertėjimo laikotarpiu, o ne pateikdama nuorodą į kitų suinteresuotų asmenų praktiką.

142    Taigi, ieškovės teigia, kad įprastas nuvertėjimo laikotarpis atitinkamoje pramonėje turėjo būti [konfidencialu] metų, jei taikomas aritmetinis vidurkis, ir [konfidencialu] metų, jei taikomas svertinis vidurkis. Ieškovės nesutinka, kad būtų nustatytas nuvertėjimo laikotarpio Kinijoje ir Sąjungos gamintojų ar Sąjungos pramonėje taikomo nuvertėjimo laikotarpio vidurkis.

143    Be to, ieškovės mano, kad atsiliepime į ieškinį Taryba pateikė kitokį paaiškinimą nei Komisija per tyrimą, todėl buvo sunku nustatyti referencinį dydį, į kurį atsižvelgta apskaičiuojant nuvertėjimo laikotarpį.

144    Taryba tvirtina, kad apskaičiuodama popieriaus pramonėje taikomą nuvertėjimo laikotarpį Komisija rėmėsi nuvertėjimo laikotarpių, apie kuriuos pranešė bendradarbiaujantys gamintojai ir Sąjungos gamintojai, aritmetiniu vidurkiu ir taip gavo vidutinį 15 metų laikotarpį (žr. ginčijamo reglamento 344 konstatuojamąją dalį).

145    Taryba teigia, kad ieškovės paprasčiausiai pakartoja per tyrimą pateiktus argumentus, kad jos nurodė ne [konfidencialu] metų nuvertėjimo laikotarpį, o laikotarpį nuo [konfidencialu] metų iki [konfidencialu] metų, ir kad jos neįrodo, jog Sąjungos institucijos anksčiau laikėsi tam tikros praktikos; be to, ši praktika nesukuria teisinės pareigos visus atvejus ateityje vertinti tokiu pačiu būdu.

146    Pažymėtina, kad ieškovės ginčija, pirma, nuvertėjimo laikotarpio apskaičiavimo pagrindą ir, antra, apskaičiavimo rezultatą.

147    Pirma, dėl nuvertėjimo laikotarpio apskaičiavimo pagrindo reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Jei subsidija gali būti susieta su ilgalaikio turto įsigijimu arba būsimu įsigijimu, kompensuotinos subsidijos suma skaičiuojama išdėstant subsidiją visam laikotarpiui, atspindinčiam įprastinį tokio turto nuvertėjimo laiką atitinkamoje pramonėje.“

148    Iš šios nuostatos matyti, kad turto nuvertėjimo laikotarpis turi būti nustatytas atitinkamoje pramonėje, t. y. plono kreidinio popieriaus pramonėje, kurios negali atstovauti vien ieškovės.

149    Taigi iš ginčijamo reglamento 344 konstatuojamosios dalies matyti:

„APP nurodytas nuvertėjimo laikotarpis nustatytas apskaitos ir finansiniais tikslais. Kiti bendradarbiaujantys eksportuojantys gamintojai ir Sąjungos pramonė nurodė kitokius nuvertėjimo laikotarpius. Todėl Komisija pagal įprastinę praktiką ir pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalį naudojo 15 metų laikotarpį kaip naudingo įrenginių tarnavimo laikotarpį tokiam skaičiavimui atlikti, nes susijusiame pramonės sektoriuje jis laikomas įprastiniu nuvertėjimo laikotarpiu.“

150    Šiuo atžvilgiu to, kad Sąjungos institucijos atsižvelgė į Sąjungos pramonę ir bendradarbiaujančius eksportuojančius gamintojus, negalima laikyti akivaizdžia šių institucijų vertinimo klaida.

151    Darytina išvada, kad jei Sąjungos institucijos įprastą nuvertėjimo laikotarpį turėtų apskaičiuoti remdamosi vien ieškovių apskaitos ar finansiniais duomenimis, šis laikotarpis būtų ilgesnis nei realiai buvęs, todėl subsidijos suma būtų mažesnė.

152    Kalbant apie Komisijos sprendimuose įtvirtintą praktiką, kuria remiasi ieškovės grįsdamos savo argumentus, reikia pažymėti, kad ji nėra teisinis pagrindas įprastam nuvertėjimo laikotarpiui nustatyti, nes prekybos apsaugos priemonių srityje Komisija turi didelę diskreciją, kuria naudodamasi nėra saistoma anksčiau padarytų savo vertinimų.

153    Vis dėlto reikia pabrėžti, jog Komisija turi laikytis bendrųjų teisės principų, įskaitant vienodo požiūrio principą, pagal kurį reikalaujama, kad ji panašių situacijų nevertintų skirtingai, o skirtingų vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (pagal analogiją žr. 1990 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoche, C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

154    Išnagrinėjus ieškovių nurodytus pavyzdžius darytina išvada, kad įprastą nuvertėjimo laikotarpį Komisija galėjo apskaičiuoti įvairiais būdais. Byloje, kurią išnagrinėjus buvo priimtas 1999 m. liepos 12 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1599/1999 dėl importuojamos Indijos kilmės nerūdijančio plieno vielos, kurios skersmuo yra 1 mm arba didesnis, apmokestinimo galutiniu kompensaciniu muitu ir nustatyto laikinojo muito galutinio surinkimo bei tyrimo dėl Korėjos Respublikos kilmės nerūdijančios vielos, kurios skersmuo yra 1 mm arba didesnis, importo nutraukimo (OL L 189, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 32 t., p. 31), Komisija įprastą nuvertėjimo laikotarpį apskaičiavo atsižvelgdama į visus bendradarbiavusius Indijos eksportuojančius gamintojus (25 konstatuojamoji dalis). Byloje, kurią išnagrinėjus buvo priimtas 2002 m. gegužės 21 d. Komisijos sprendimas Nr. 842/2002/EAPB, kuriuo iš dalies pakeistas Sprendimas Nr. 284/2000/EAPB, kuriuo nustatomas tam tikrų, be kita ko, Indijos kilmės neplakiruotų, nepadengtų ir neapvilktų, suvyniotų į ritinius, po karštojo valcavimo toliau neapdorotų plokščių valcavimo gaminių iš geležies arba iš nelegiruotojo plieno, kurių plotis ne mažesnis kaip 600 mm, importo galutinis kompensacinis muitas ir kuriuo patvirtinamas įsipareigojimas (OL L 134, p. 18), Komisija įprastą nuvertėjimo laikotarpį apskaičiavo atsižvelgdama į atitinkamo produkto pramonės šaką (23 konstatuojamoji dalis). Galiausiai byloje, kurią išnagrinėjus buvo priimtas 2005 m. gegužės 10 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 713/2005, nustatantis galutinį kompensacinį muitą tam tikrų plataus spektro Indijos kilmės antibiotikų importui (OL L 121, p. 1), įprastas nuvertėjimo laikotarpis buvo apskaičiuotas remiantis antibiotikų sektoriumi (105 konstatuojamoji dalis).

155    1990 m. birželio 13 d. Komisijos sprendime 90/266/EEB, kuriuo pritarta Tailando vyriausybės įsipareigojimui, susijusiam su antisubsidijų procedūra dėl Tailando kilmės rutulinių guolių, kurių didžiausias išorinis skersmuo neviršija 30 mm, importo (OL L 152, p. 59), ir kurį Taryba nurodė kaip pavyzdį, Komisija atmetė Tailando eksportuotojų nurodytą nuvertėjimo laikotarpį, o rėmėsi nuvertėjimo laikotarpiu, apie kurį pranešė Sąjungos gamintojai (43 konstatuojamoji dalis).

156    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad savo praktikoje įprastą turto nuvertėjimo laikotarpį Komisija iš tikrųjų apskaičiuoja remdamasi įvairia informacija, o ne tik ieškovų pateiktais duomenimis. Todėl Sąjungos institucijos atsižvelgdamos į Sąjungos pramonę nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

157    Antra, dėl nagrinėjamo turto nuvertėjimo laikotarpio apskaičiavimo rezultato iš ginčijamo reglamento 344 konstatuojamosios dalies matyti, kad buvo nustatyta, jog įprastas nuvertėjimo laikotarpis yra 15 metų.

158    Konstatuotina, kad ieškovės nepateikia jokių paaiškinimų savo argumentui, jog apskaičiuodama įprastą nagrinėjamo turto nuvertėjimo laikotarpį Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pagrįsti.

159    Iš tiesų ieškovės tik teigia, kad Sąjungos institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nustatė, jog įprastas nuvertėjimo laikotarpis yra 15 metų.

160    Bet kuriuo atveju visų pirma reikia konstatuoti, kad šis argumentas grindžiamas klaidinga prielaida, nes Komisija atsižvelgė į kitus bendradarbiavusius eksportuojančius gamintojus ir Sąjungos pramonę apskaičiuodama nagrinėjamo turto, t. y. mechanizmų ir įrangos, nuvertėjimo laikotarpį.

161    Toliau reikia priminti, kad Komisija turi diskreciją pasirinkdama apskaičiavimo būdą, pagal kurį gauna 15 metų trukmės įprastą nuvertėjimo laikotarpį, kuris nagrinėjamu atveju yra aritmetinis vidurkis.

162    Pažymėtina, kad aritmetinis vidurkis apskaičiuojamas tam tikrą vienetų skaičių padauginus iš nuvertėjimo laikotarpio ir padalijus iš viso vienetų skaičiaus.

163    Kaip teigia Taryba, dėl savo mechanizmų ir įrangos ieškovės nurodė atitinkamai: dėl GHS – [konfidencialu] metų, o dėl GE – [konfidencialu] metų nuvertėjimo laikotarpius.

164     Jei lygintume, kitas tyrime bendradarbiavęs eksportuojantis gamintojas nurodė 10 ir 20 metų nuvertėjimo laikotarpius.

165    Taryba taip pat teisingai pažymi, kad Sąjungos pramonėje mechanizmų nuvertėjimo laikotarpiai yra nuo 10 iki 20 metų.

166    Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nustatė, jog įprastas nuvertėjimo laikotarpis yra 15 metų, t. y. ilgesnis už aritmetinį vidurkį.

167    Galiausiai ieškovių argumentas, kad vidutinis įprasto nuvertėjimo laikotarpis yra [konfidencialu] metų, jei taikomas aritmetinis vidurkis, ir [konfidencialu] metų, jei taikomas svertinis vidurkis, yra klaidingas.

168    Nuvertėjimo laikotarpis negali siekti [konfidencialu] ar [konfidencialu] metų, nes, pirma, Sąjungos institucijos atsižvelgė į Sąjungos pramonę, kurioje, remiantis per tyrimą gautais duomenimis, įprastas nuvertėjimo laikotarpis yra nuo 10 iki 20 metų, ir, antra, mechanizmų ir įrangos nuvertėjimo laikotarpių, kuriuos nurodė ieškovės, suma yra mažesnė už jų nurodytą laikotarpį, neatsižvelgiant į tai, ar jis apskaičiuojamas pagal aritmetinio vidurkio, ar pagal svertinio vidurkio metodą.

169    Vadinasi, institucijos nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos konstatuodamos, kad įprastas nuvertėjimo laikotarpis yra 15 metų.

170    Todėl turi būti atmestas visas ketvirtasis ieškinio pagrindas.

 Dėl ieškinio penktojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 6 straipsnio b punkto pažeidimu

171    Ieškovės teigia, kad Sąjungos institucijos pažeidė pagrindinio reglamento 6 straipsnio b punktą ir padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad ieškovės gavo lengvatinių paskolų, nes šios institucijos turėjo palyginti valstybinių bankų palūkanų normas su tomis, kurios ieškovėms būtų taikomos rinkoje. Šiuo atžvilgiu ieškovės laikosi nuomonės, kad Sąjungos institucijos neišnagrinėjo, ar joms buvo suteikta kokia nors garantija ar valstybės parama palankesnėmis nei rinkos sąlygomis.

172    Ieškovės teigia, kad Sąjungos institucijos šališkai joms skyrė kredito reitingo agentūros Bloomberg balą BB, o ne A1, kurį joms skyrė agentūra Moody’s. Šiuo atžvilgiu ieškovės mano, kad tai, jog jų mokumas yra puikus, leidžia joms iš Kinijos bankų gauti paskolas geromis palūkanomis.

173    Taryba teigia, kad dauguma didelių Kinijos bankų priklauso valstybei ir negali laisvai nustatyti savo palūkanų normų. Dėl šių priežasčių jie sistemingai neanalizuoja rizikos, o palūkanų normos, kurios eksportuotojams gali būti taikomos Kinijos rinkoje, negali būti referencinis dydis, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti eksportuojantiems gamintojams šiomis lengvatinėmis paskolomis suteiktų subsidijų dydį.

174    Taryba pažymi, kad Sąjungos institucijos nusprendė, jog būtų protinga tinkamą referencinį dydį nustatyti taikant pakoreguotas Kinijos palūkanų normas, tačiau jos negalėjo remtis šiuo metodu dėl to, kad nebuvo pateikta informacijos apie Kinijos bankų paskolų politiką ir paskolų suteikimo eksportuojantiems gamintojams sąlygas.

175    Taryba teigia, kad Sąjungos institucijos taikė agentūros Bloomberg balą atsižvelgdamos į palūkanų normą, kuri galėjo būti taikoma ieškovėms nesant preferencinio požiūrio, o agentūra Moody’s savo įvertinimą suteikė atsižvelgdama į paramą viešosios valdžios politikai.

176    Pirmiausia pagrindinio reglamento 6 straipsnio b punkte nustatyta:

„Skaičiuojant naudą gavėjui, taikomos šios taisyklės:

<…>

b)      Vyriausybės suteikta paskola nėra laikoma teikiančia naudos, nebent suma, kurią paskolą gaunanti firma moka už Vyriausybės suteiktą paskolą, skiriasi nuo sumos, kurią ta firma mokėtų už atitinkamą komercinę paskolą, kurią ji faktiškai galėtų gauti rinkoje. Šiuo atveju nauda yra šių dviejų sumų skirtumas“.

177    Pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Tais atvejais, kai bet kuri suinteresuota šalis atsisako sudaryti galimybių gauti informaciją, kitokiu būdu nesuteikia reikalingos informacijos per šiame reglamente nurodytą laiką arba žymiai trukdo atlikti tyrimą, preliminarios ar galutinės, teigiamos ar neigiamos išvados gali būti padarytos pagal turimus faktus.“

178    Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Kinijos vyriausybė pateikė ribotą informaciją apie Kinijos bankų akcininkus ir nuosavybę, o Kinijos finansų rinkai būdinga tai, kad į ją kišasi valdžios institucijos, nes dauguma didelių bankų priklauso valstybei (ginčijamo reglamento 84 konstatuojamoji dalis).

179    Kinijos vyriausybė tik pateikė nuorodą į metines Kinijos bankų ataskaitas, kurios Komisijos tyrimui nėra pakankamai išsamios.

180    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Kinijos vyriausybė nepateikė jokios Komisijos prašomos informacijos apie valdžios institucijų Kinijos bankuose (strateginiuose ar kituose) vykdomos kontrolės struktūrą ir valdžios institucijų strategijų ar interesų apsaugą popieriaus pramonėje (žr. ginčijamo reglamento 85 konstatuojamosios dalies pirmą ir trečią pastraipas).

181    Taip pat reikia konstatuoti, kad Kinijos vyriausybė nepateikė jokios Komisijos prašomos informacijos ar įrodymų apie komercinių bankų suteiktas paskolas, neatsižvelgiant į tai, ar tai lengvatinės paskolos, ar kitos specifinės paslaugos (žr. ginčijamo reglamento 87 konstatuojamosios dalies antrą pastraipą).

182    Pažymėtina, kad Kinijos vyriausybė nepateikė jokių duomenų apie Kinijos bankų sistemą (žr. ginčijamo reglamento 88 konstatuojamąją dalį).

183    Be to, reikia pažymėti, kad Kinijos vyriausybė ir bendradarbiavę eksportuojantys gamintojai nepateikė duomenų apie Kinijos bankų paskolų politiką ir paskolų suteikimo eksportuojantiems gamintojams sąlygas (žr. ginčijamo reglamento 99 konstatuojamąją dalį).

184    Konstatuotina, kad ieškovės neginčija to, kas pasakyta.

185    Ieškovės taip pat neginčija to, kad Kinijos bankai negali laisvai nustatyti palūkanų normos ir sistemingai neanalizuoja savo finansinės rinkos rizikos.

186    Jos tik nurodo, kad institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nepalygino valstybei priklausančių bankų palūkanų normų su tomis normomis, kurios ieškovėms būtų taikomos rinkoje.

187    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad atlikdama tyrimą Komisija savo vertinimą grindė turimais duomenimis, t. y. metinėmis Kinijos bankų ataskaitomis, 2006 m. Kinijos bankų sektoriaus studija, atlikta Deutsche Bank, ir nedideliu kiekiu informacijos, kurią perdavė Kinijos vyriausybė, Kinijos bankai ar bendradarbiavę eksportuojantys gamintojai.

188    Taigi reikia konstatuoti, kad Sąjungos institucijos nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kiek tai susiję su naudos dėl Kinijos bankų suteiktų paskolų egzistavimu, nes minėtus bankus kontroliuoja valdžios institucijos ir jie naudojasi valdžios institucijų prerogatyvomis (žr. ginčijamo reglamento 85 konstatuojamąją dalį), o Kinijos vyriausybė specialiomis taisyklėmis reglamentuoja palūkanų normų svyravimą (žr. ginčijamo reglamento 87 konstatuojamąją dalį).

189    Pagal ginčijamo reglamento 89 konstatuojamąją dalį:

„Komisija daro išvadą, kad Kinijos finansų rinką iškreipia vyriausybės kišimasis, o nevyriausybinių bankų ir kitų finansų įstaigų taikomos palūkanų normos veikiausiai suderinamos su vyriausybės nustatytomis palūkanų normomis. Taigi, nevyriausybinių bankų ir kitų finansų įstaigų taikomų palūkanų normų negalima laikyti tinkamais komerciniais lyginamaisiais dydžiais nustatant, ar vyriausybės paskolomis suteikiama nauda.“

190    Be to, konstatuotina, kad ieškovės nepateikia jokių įrodymų ar argumentų, o pasitenkina paprasčiausiais teiginiais, kiek tai susiję su tuo, kad dėl Kinijos bankų suteiktų paskolų nėra suteikiama nauda.

191    Galima daryti išvadą, kad remiantis turimais duomenimis Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos dėl to, kad pateikė nuorodą į agentūros Bloomberg balą BB, kuris reiškia spekuliatyvaus pobūdžio įsipareigojimus.

192    Iš ginčijamo reglamento 324 konstatuojamosios dalies matyti, kad APP grupės pateiktose kredito reitingo „ataskaitose <...> pateikta informacija faktiškai patvirtinamos Komisijos išvados, kad dabartinė eksportuotojo finansinė padėtis nustatyta iškreiptomis rinkos sąlygomis, todėl į [agentūros Moody’s pateiktą] Kinijos eksportuotojų kreditingumą [A1] negalima atsižvelgti“.

193    Konstatuotina, kad grįsdamos savo ieškinio pagrindą ieškovės neįrodinėja, jog jei rinka būtų neiškraipyta, jos išsaugotų savo esamą finansinę padėtį.

194    Taigi reikia atmesti penktąjį pagrindą.

 Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalies pažeidimu

195    Šeštuoju ieškinio pagrindu ieškovės iš esmės teigia, kad nereikėjo nustatyti kompensacinių priemonių, nes suteiktos subsidijos jau buvo kompensuotos tuo, kad buvo atmestas jų prašymas suteikti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios bendrovės statusą pagal Reglamentą, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas. Todėl tyrimas turėjo būti nutrauktas pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalį.

196    Šiuo atžvilgiu ieškovės teigia, kad, pirma, jei joms nebūtų nustatytas joks kompensacinis muitas, bendras muito dydis būtų likęs toks pats, apribotas žalos dydžiu, ir, antra, pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalį, susijusią su vadinamąja mažesnio muito taisykle, 20 % muitas, nustatytas Reglamentu, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, turėtų likti toks pats, nepaisant to, ar kompensaciniai muitai nustatyti. Taigi Komisija turėjo pateikti Tarybai pasiūlymą nutraukti antisubsidijų tyrimą.

197    Taryba teigia, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalimi institucijos neįpareigojamos pasirinkti iš antidempingo ir antisubsidijų priemonių ir joje nenumatyta jokia taisyklė dėl sąlygų, kuriomis šie du priemonių tipai gali būti tinkamai derinami, jei šios priemonės neviršija visos nustatyto dempingo ir subsidijų sumos arba žalos dydžio pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalį.

198    Šiuo atžvilgiu Taryba teigia, kad ieškovės pripažįsta, jog nėra rizikos, kad tuo pat metu vykdomi antidempingo ir antisubsidijų tyrimai joms darys netinkamą poveikį.

199    Pirma, kalbant apie Tarybos nurodytą tariamą šio ieškinio pagrindo nepriimtinumą, reikia pažymėti, kad pateikdamos tiek savo ieškinio dalyką, tiek reikalavimus dėl panaikinimo ieškovės nurodė, kad ginčija tik nustatyto galutinio antisubsidijų muito, kiek jis su jomis susijęs, teisėtumą.

200    Tokiomis aplinkybėmis šį ieškinį dėl panaikinimo reikia aiškinti taip, kad juo tik siekiama, jog iš dalies būtų panaikintas ginčijamas reglamentas, kiek juo ieškovėms nustatytas galutinis antisubsidijų muitas.

201    Šeštą ieškinio pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta.

202    Pagal ginčijamo reglamento 6 konstatuojamąją dalį:

„Per šį antisubsidijų ir gretutinį antidempingo tyrimą atliekama tokia pati žalos analizė, nes abiejų tyrimų atveju Sąjungos pramonės apibrėžtis, tipiški Sąjungos gamintojai ir tiriamasis laikotarpis sutampa. Dėl to atliekant abu tyrimus atsižvelgta į per bet kurį iš šių tyrimų gautas pastabas dėl žalos aspektų“.

203    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad abu tyrimai susiję su tuo pačiu produktu, t. y. Kinijos kilmės plonu kreidiniu popieriumi.

204    Ginčijamu reglamentu Taryba nustatė antisubsidijų priemones (ginčijamo reglamento 490 konstatuojamoji dalis), dėl kurių buvo atsižvelgta į nustatytų subsidijų dydžius ir muito dydį, kurio reikia patirtai žalai pašalinti (ginčijamo reglamento 491 konstatuojamoji dalis), kad būtų padengtos Sąjungos pramonės gamybos sąnaudos ir gautas pelnas iki mokesčių, kokio Sąjungos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis esant normalioms konkurencijos sąlygoms (ginčijamo reglamento 492 konstatuojamoji dalis).

205    Šiuo atžvilgiu Taryba konstatavo, kad iš skundo pateikėjų tikslinio pelno turėtų būti matyti didelių išankstinių investicijų poreikis ir rizika, susijusi su šia kapitalui imlia pramone, kad 8 % apyvartos sudaranti pelno marža galėtų būti laikoma tinkamu minimaliu dydžiu, kurio Sąjungos pramonė galėtų tikėtis, jeigu nebūtų buvę žalingo subsidijavimo (ginčijamo reglamento 494 konstatuojamoji dalis), ir kad tuo remiantis buvo apskaičiuota nežalinga Sąjungos gamintojų panašaus produkto kaina. Nežalinga kaina buvo apskaičiuota prie gamybos sąnaudų pridėjus 8 % pelno maržą (ginčijamo reglamento 495 konstatuojamoji dalis).

206    Taigi Taryba priėjo prie išvados, kad importuojamam nagrinėjamajam produktui turi būti nustatytas galutinis kompensacinis muitas, kurio dydis prilygtų mažesniam dydžiui (subsidijų ar žalos), vadovaujantis mažesnio muito taisykle. Šiuo atveju turi būti nustatyta šio kompensacinio muito norma, lygi konstatuotų subsidijų dydžiui, t. y. 12 %, pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalį (ginčijamo reglamento 498 konstatuojamoji dalis).

207    Taryba taip pat laikėsi nuomonės, kad dėl kitų subsidijų schemų, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo taikyta mažesnio muito taisyklė, ir į per tuo pačiu metu vykdytą tyrimą nustatytą subsidijų dydį, nebūtina toliau nagrinėti, ar ir kokiu mastu tos pačios subsidijos kompensuojamos du kartus, jei tam pačiam importuojamam produktui tuo pačiu metu nustatomi antidempingo ir kompensaciniai muitai (ginčijamo reglamento 500 konstatuojamoji dalis).

208    Reglamente, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, Taryba konstatavo, kad į investicijas buvo konkrečiai atsižvelgta ir prieita prie išvados, jog pagal tai nustatytas tikslinis pelnas atspindi didelį pradinių investicijų poreikį ir riziką, su kuria susijusi ši kapitalui imli pramonė, nesant importo dempingo kaina ar subsidijuoto importo. Todėl laikoma, kad 8 % tikslinis pelnas yra toks, kokį pramonė galėtų gauti, kai nevykdomas importas dempingo kaina (Reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, 158 konstatuojamoji dalis).

209    Taryba laikėsi nuomonės, kad turėtų būti nustatytas galutinis importo antidempingo muitas, atitinkantis mažiausią dydį pagal mažesnio muito taisyklę, o šiuo atveju turi būti nustatyta muito norma, lygi konstatuotai žalai (Reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, 160 konstatuojamoji dalis).

210    Taryba priminė, kad pagal 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, toliau – pagrindinis antidempingo reglamentas) 9 straipsnio 2 dalį reikia nustatyti, ar ir kokiu mastu subsidijų ir dempingo dydžius lemia ta pati padėtis (Reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, 161 konstatuojamoji dalis).

211    Taryba konstatavo, kad žalos pašalinimo lygis buvo mažesnis už galutinius dempingo dydžius, bet didesnis už galutinius subsidijų dydžius. Taigi Taryba sutiko nustatyti galutinį kompensacinį muitą, lygų galutiniams subsidijų dydžiams, ir pridėti galutinį antidempingo muitą, kol bus pasiektas tinkamas žalos pašalinimo lygis (Reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, 164 konstatuojamoji dalis).

212    Per posėdį paklausta apie tai, kodėl Sąjungos institucijos iš pradžių sutelkė dėmesį į subsidijas, o paskui į dempingą, Taryba pažymėjo, kad subsidijos galėjo būti dempingo veiksnys, tačiau dempingas nelėmė subsidijavimo.

213    Taryba laikėsi nuomonės, kad pagal pagrindinio antidempingo reglamento 14 straipsnio 1 dalį antidempingo muitas nebus nustatytas tokio dydžio, kad būtų laikomasi mažesnio muito taisyklės (Reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, 165 konstatuojamoji dalis).

214    Reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio muito norma yra 20 %.

215    Reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antidempingo muitas nerenkamas 12 % ieškovių atveju, jei atitinkama suma surenkama pagal ginčijamą reglamentą.

216    Reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, 1 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad antidempingo muito norma yra 8 % .

217    Pirma, iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalimi institucijos nėra įpareigojamos pasirinkti iš antidempingo ir antisubsidijų priemonių ir joje nenumatyta jokia taisyklė dėl sąlygų, kuriomis šie du priemonių tipai gali būti tinkamai derinami, kaip teisingai teigia Taryba, palaikoma Komisijos. Vis dėlto priemonės neturi viršyti visos nustatyto dempingo ir subsidijų sumos ar žalos dydžio pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalį arba pagrindinio antidempingo reglamento 9 straipsnio 4 dalį. Be to, Komisija neturi siūlyti Tarybai nutraukti tyrimo, motyvuodama tuo, kad nustatyti kompensaciniai muitai neturi reikšmės, nes žalos dydis būtų likęs nepakitęs.

218    Antra, kadangi bendras ieškovių atveju nustatytas subsidijų dydis buvo 12 %, esant bendram 43,5 % dempingui, o kompensaciniai muitai (12 %) ir galutiniai antidempingo muitai (8 %) yra ne didesni už visos žalos dydį, t. y. 20 %, konstatuotina, kad nustatytos priemonės neviršija per tyrimus nustatytų subsidijų, dempingo ar žalos lygio.

219    Trečia, kadangi skirtumas tarp dempingo dydžio ir subsidijų dydžio (31,5 %) yra didesnis už antidempingo muitų normą (8 %), priešingai, nei teigia ieškovės, taip pat nekyla kompensacinių muitų ir antidempingo muitų sutapimo klausimas.

220    Todėl šeštąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškinio septintojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu

221    Septintąjį pagrindą sudaro dvi dalys.

222    Pirma dalis siejama su pagrindinio antidempingo reglamento 3 straipsnio 2 dalies ir pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija vertindama žalą neatsižvelgė į vieną iš penkių Sąjungos gamintojų, bendradarbiavusių vykdant tyrimą, ir nenurodė su tuo susijusių motyvų.

223    Antra dalis siejama su pagrindinio antidempingo reglamento 3 straipsnio 2 dalies ir pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija vertindama vadinamuosius mikroekonominius veiksnius rėmėsi keturių reprezentuojančių gamintojų pateiktais duomenimis, o ne duomenimis apie visą Sąjungos pramonę.

224    Iš pradžių reikia priminti, kad pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį „žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai kartu ištyrus: [pirma,] subsidijuoto importo kiekį ir šio subsidijuoto importo poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir [, antra,] tokio importo poveikį Bendrijos pramonei“.

225    Reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją (šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fediol prieš Komisiją, 191/82, Rink. p. 2913, 26 punktą; 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, Rink. p. I‑7723, 40 punktą; 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą, C 535/06 P, Rink. p. I‑7051, 85 punktą ir 2012 m. rugsėjo 18 d. Bendrojo Teismo sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą, T‑156/11, 134 punktą).

226    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nustatant žalą, reikia įvertinti sudėtingus ekonominius klausimus. Tai darydamos institucijos turi didelę diskreciją (1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nakajima prieš Tarybą, C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 86 punktas; 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferchimex prieš Tarybą, T‑164/94, Rink. p. II‑2681, 131 punktas; 2007 m. kovo 14 d. Sprendimo Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą, T‑107/04, Rink. p. II‑669, 43 punktas ir 225 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 135 punktas).

227    Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (226 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tribunal Ferchimex prieš Tarybą 67 punktas; 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo EFMA prieš Tarybą, T‑210/95, Rink. p. II‑3291, 57 punktas; 226 punkte minėto Sprendimo Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą 43 punktas ir 225 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 136 punktas).

228    Be to, būtent ieškovės privalo pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, kad nustatydama žalą Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T‑35/01, Rink. p. II‑3663, 119 punktą; 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą, T‑300/03, Rink. p. II‑3911, 140 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 225 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 137 punktą).

 Dėl pirmos dalies, susijusios su tariamu nepagrindimu, kodėl vertinant žalą nebuvo atsižvelgta į Suomijos gamintoją

229    Pirma, ieškovės teigia, kad, nors Komisija ir netaikė pavyzdžių atrinkimo metodo, atlikdama analizę ji apsiribojo keliais žalos rodikliais, kurie laikomi mikroekonominiais, nes buvo patikrinti tik keturi skundo pateikėjai ir jie buvo pripažinti reprezentuojančiais Sąjungos pramonę. Taigi Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į Suomijos gamintoją.

230    Ieškovės teigia, jog kadangi Komisija vertindama žalą neatsižvelgė į vieną iš Sąjungos gamintojų, pasiekusį teigiamų rezultatų, ir reprezentuojančiais laikė tik keturis skundą pateikusius gamintojus, ji neatliko jai pateiktų faktinių aplinkybių „objektyvaus nagrinėjimo“, kaip tai suprantama pagal PPO apeliacinės komisijos aprašymą.

231    Taryba tvirtina, kad Komisija atsižvelgė į atitinkamo Suomijos gamintojo bendradarbiavimą, nes, kiek tai susiję su mikroekonominių žalos rodiklių analize, jis nepateikė reikiamų duomenų, o, kiek tai susiję su makroekonominių žalos rodiklių analize, duomenis apie šį gamintoją apėmė informacija, kurią perdavė Cepifine.

232    Taryba teigia, kad atitinkamo Suomijos gamintojo gamybos dalis Sąjungos pramonėje sudarė daugiausia 1,4 % ir kad perduoti skaičiai, nors rodo tam tikrą teigiamą tendenciją, negali prieštarauti žalos analizei visų Sąjungos gamintojų atžvilgiu.

233    Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad pavyzdžių atrankos metodas gali būti taikomas tik jeigu bendradarbiaujančių įmonių yra tiek daug, kad neįmanoma atlikti tyrimo dėl kiekvienos iš jų. Bet kuriuo atveju bendradarbiavusios įmonės reprezentuoja Sąjungos pramonę.

234    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nustatyti, ar, kaip teigia ieškovės, Komisija iš tiesų neatliko žalos vertinimo remdamasi objektyviais įrodymais, nes į Sąjungos pramonę neįtraukė Suomijos gamintojo, pasiekusio teigiamų rezultatų.

235    Šiuo klausimu ieškovės pateikia 2010 m. kovo 18 d. atsiųstą raštą, kuriame Komisija prašė, kad atitinkamas Suomijos gamintojas pateiktų pastabų, ir į kurį šis atsakė 2010 m. balandžio 30 d. raštu, iš kurio matyti, kad jis žalos nepatyrė. Todėl ieškovės vykstant tyrimui teigė, kad Komisija negalėjo be pagrindo neatsižvelgti į šio gamintojo bendradarbiavimą.

236    Reikia pažymėti, kad antidempingo bylose Taryba ir Komisija yra priklausomos nuo savanoriško šalių bendradarbiavimo, kuriuo siekiama suteikti šioms institucijoms reikiamos informacijos per nustatytus terminus (pagal analogiją žr. 227 punkte minėto Sprendimo Tribunal EFMA prieš Tarybą 71 punktą).

237    Kaip teigia ieškovės, ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad „klausimyno atsakymus ir kitą informaciją pateikė dvi eksportuojančių Kinijos gamintojų grupės, [Cepefine], keturi skundą pateikę Sąjungos gamintojai ir vienas papildomas Sąjungos gamintojas, 16 nesusijusių importuotojų ir prekiautojų, 5 naudotojai ir viena spausdinimo pramonės asociacija“.

238    Iš ginčijamo reglamento 53 konstatuojamosios dalies matyti, kad per pranešime dėl tyrimo inicijavimo nustatytus terminus apie save pranešė tik keturi Sąjungos gamintojai.

239    Iš ginčijamo reglamento 389 konstatuojamosios dalies matyti, kad „atliekant šį tyrimą Sąjungos pramonė buvo apibrėžta kaip visą Sąjungos produkciją pagaminantys Sąjungos gamintojai <...>, nepaisant to, ar gamintojai pritarė skundui ir ar bendradarbiavo atliekant tyrimą“.

240    Iš ginčijamo reglamento 372 konstatuojamosios dalies matyti, kad „per tyrimo laikotarpį Sąjungoje panašų produktą gamino 14 žinomų gamintojų ir keli kiti labai nedideli gamintojai“ ir kad „manoma, jog Cepifine pateikti duomenys susiję su 98 % Sąjungos gamintojų gamybos apimties“.

241    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į atitinkamo Suomijos gamintojo situaciją buvo atsižvelgta, kiek tai susiję su makroekonominiais rodikliais, nes Cepifine pateikti duomenys apima 98 % eksportuojančių Sąjungos gamintojų gamybos.

242    Tačiau, kalbant apie mikroekonominius rodiklius, kuriuos galima įvertinti tik atskiroms įmonėms pateikus duomenis, reikia konstatuoti, kad atitinkamas Suomijos gamintojas neatsakė per pranešime dėl tyrimo inicijavimo nustatytą terminą.

243    Taigi tai, kad Suomijos gamintojas neatsakė, negali būti trūkumas atliekant konkretų nagrinėjimą, pagrįstą objektyviais žalos vertinimo įrodymais.

244    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

245    Antra, ieškovės teigia, kad institucijos neįvykdė reikalavimo motyvuoti pagal SESV 296 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį.

246    Taryba mano, kad, kiek tai susiję su ginčijamo reglamento motyvų nebuvimu, ieškovės nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų.

247    Atsižvelgiant į atliktą pirmos dalies pirmo kaltinimo nagrinėjimą, darytina išvada, kad SESV 296 straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio nuostatos taip pat nebuvo pažeistos.

248    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

249    Todėl šio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

 Dėl antros dalies, susijusios su tariamu makroekonominių žalos rodiklių vertinimu, pagrįstu keturiais reprezentuojančiais Sąjungos gamintojais

250    Pirma, ieškovės teigia, kad Taryba Sąjungos pramonę apibrėžė kaip sudarytą iš keturiolikos Cepifine narių, nors jai atliekant tyrimą Komisijos analizė, kiek tai susiję su tam tikrais žalos rodikliais, buvo apribota keturių reprezentuojančių gamintojų situacijos vertinimu.

251    Ieškovės tvirtina, kad tam tikri žalos rodikliai, būtent mikroekonominiai, yra susiję su nedideliu gamintojų skaičiumi, t. y. keturiais skundo pateikėjais ir atitinkamu Suomijos gamintoju, kurie vieninteliai atsakė į klausimyną.

252    Anot ieškovių, ši metodika sukūrė iškreiptą žalos vaizdą, nes ji neatspindi nei gamintojų pogrupio situacijos, nei keturiolikos Cepifine narių situacijos. Komisija negali, viena vertus, vertinti Sąjungos pramonės patirtos žalos, kiek tai susiję su tam tikrais rodikliais, ir, kita vertus, vertinti tik reprezentuojančios gamintojų dalies patirtos žalos, kiek tai susiję su kitais rodikliais.

253    Ieškovės mano, kad kriterijai, kuriuos Komisija naudojo, kad žalos rodiklius suskirstytų į makroekonominę ir mikroekonominę kategorijas, nelogiški. Be to, jos teigia, kad ginčijamame reglamente šiuo klausimu nepateikta jokių motyvų ar paaiškinimų.

254    Taryba tvirtina, kad Sąjungos pramonė buvo apibrėžta kaip visą Sąjungos gamybą apimantys visi Sąjungos gamintojai, įskaitant keturiolika Cepifine narių.

255    Taryba teigia, kad pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį nedraudžiama analizuoti įvairių žalos rodiklių įvairių Sąjungos gamintojų pogrupių atžvilgiu.

256    Taryba mano, kad analizė tenkina pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus tiek dėl mikroekonominių, tiek dėl makroekonominių žalos rodiklių.

257    Taryba tvirtina, kad nustatytas makroekonominių ir mikroekonominių žalos kriterijų atskyrimas yra logiškas ir grindžiamas praktiniais sumetimais, visų pirma duomenų buvimu.

258    Reikia pažymėti, kad pateikdamos šį pagrindą ieškovės neginčija nei ekonominių veiksnių ir rodiklių, kuriais remiasi institucijos, vertindamos Sąjungos pramonės patirtą žalą, svarbos, nei Komisijos analizės šiuo klausimu, pateiktos ginčijamo reglamento 389 ir 390 konstatuojamosiose dalyse.

259    Reikia priminti, kad ieškovės ginčija rodiklių suskirstymą ir Komisijos naudotą metodiką.

260    Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Nagrinėjant subsidijuoto importo poveikį aptariamai Bendrijos pramonei, reikia įvertinti visus svarbius atitinkamos pramonės būklę rodančius ekonominius veiksnius ir rodiklius, įskaitant pramonės pastangas atsigauti po subsidijavimo ir dempingo praeityje padaryto poveikio, kompensuotinų subsidijų sumos dydį, esamą ir galimą prekybos, pelno, produkcijos, rinkos dalies, produktyvumo, investicijų grąžos, gamybinių pajėgumų panaudojimo sumažėjimą, Bendrijos kainas nulemiančius veiksnius, esamą ir galimą neigiamą poveikį grynųjų pinigų srautams, atsargoms, užimtumui, uždarbiui, augimui, galimybei didinti kapitalą ar investicijas, o žemės ūkyje, ar padidėjo našta Vyriausybinėms paramos programoms. Šis sąrašas nėra išsamus, nei vienas iš šių veiksnių nėra būtinai lemiantis.“

261    Kalbant apie makroekonominius veiksnius, iš ginčijamo reglamento 389 konstatuojamosios dalies matyti, kad „Komisija paprastai vertina makroekonominius veiksnius, kad nustatytų, ar žala daryta visai Sąjungos pramonei <...>. Sąjungos pramonė apibrėžta kaip Sąjungos gamintojai, kurie pagamina visą Sąjungos produkciją <...> nepaisant to, ar gamintojai <...> bendradarbiavo atliekant tyrimą.“

262    Šiuo atžvilgiu iš ginčijamo reglamento 385 konstatuojamosios dalies matyti, kad „makroekonominiai rodikliai (gamyba, pajėgumai, pajėgumų naudojimas, pardavimo apimtis, rinkos dalis, augimas ir kompensuotinų subsidijų sumos dydis) remiantis Cepifine pateikta informacija vertinti visos Sąjungos pramonės lygmeniu“.

263    Kalbant apie mikroekonominius veiksnius, iš ginčijamo reglamento 390 konstatuojamosios dalies matyti, kad šie rodikliai „analizuojami tipiškų Sąjungos gamintojų lygmeniu, nepaisant to, ar jie pritarė skundui, ar nepritarė“.

264    Šiuo atžvilgiu iš ginčijamo reglamento 386 konstatuojamosios dalies matyti, kad „mikroekonominiai rodikliai (vidutinės vieneto kainos, užimtumas, darbo užmokestis, našumas, atsargos, pelningumas, grynųjų pinigų srautas, investicijos, investicijų grąža ir pajėgumas padidinti kapitalą) nagrinėti Sąjungos gamintojų lygmeniu, remiantis tinkamai patikrinta šių gamintojų pateikta informacija“.

265    Reikia priminti, kad antisubsidijų bylose Taryba ir Komisija yra priklausomos nuo savanoriško šalių bendradarbiavimo, kuriuo siekiama suteikti šioms institucijoms reikiamos informacijos per nustatytus terminus (žr. šio sprendimo 236 punktą).

266    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 4 dalį Komisija atliko įvairių kriterijų analizę Sąjungos pramonės atžvilgiu, kiek tai susiję su makroekonominiais rodikliais, ir atskirų įmonių atžvilgiu, kiek tai susiję su mikroekonominiais rodikliais.

267    Makroekonominiai rodikliai buvo įvertinti remiantis Cepifine pateikta informacija, kuri apima 98 % Sąjungos gamintojų gamybos.

268    Be to, mikroekonominiai rodikliai, priklausantys nuo atskirų įmonių pateiktos informacijos, buvo įvertinti remiantis keturių skundą pateikusių reprezentuojančių gamintojų, išskyrus atitinkamą Suomijos gamintoją, kuris apie save nepranešė per nustatytą terminą, perduotais duomenimis.

269    Pagrindiniame reglamente nėra nustatyta, kad naudodamosi diskrecija Sąjungos institucijos privalo suskirstyti makroekonominius ir mikroekonominius kriterijus ar negali sudaryti gamintojų pogrupių, jei Komisija atlieka objektyvų nagrinėjimą, pagrįstą objektyviais įrodymais, koks ir buvo atliktas nagrinėjamu atveju.

270    Taigi konstatuotina, kad ieškovės savo kaltinimui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad žalos rodiklių suskirstymas ir Komisijos metodika neleido atlikti konkretaus nagrinėjimo, pagrįsto objektyviais įrodymais.

271    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

272    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija turėjo taikyti pavyzdžių atrankos metodą.

273    Iš pagrindinio reglamento 28 konstatuojamosios dalies matyti, jog „būtina numatyti, kad kai šalių ar sandorių yra daug, reikia pasinaudoti atranka, kad tyrimus būtų galima užbaigti per nustatytą laiką“.

274    Kaip teigia Taryba, Komisija šiuo atveju neturėjo taikyti pavyzdžių atrankos metodo (žr. šio sprendimo 233 punktą).

275    Atsižvelgiant į Sąjungos institucijų diskreciją, pripažįstamą teismo praktikoje, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, nes tik keturi reprezentuojantys gamintojai padėjo atlikti tyrimą.

276    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

277    Trečia, konstatuotina, kad ieškovės tik teigia, kad ginčijamas reglamentas nemotyvuotas, tačiau nepateikia įrodymų, patvirtinančių tariamą SESV 296 straipsnio pažeidimą.

278    Taigi šis kaltinimas turi būti atmestas.

279    Vadinasi, antra dalis turi būti atmesta.

280    Todėl reikia atmesti visą septintąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl ieškinio aštuntojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 2 straipsnio d punkto ir 15 straipsnio pažeidimu

281    Pirma, ieškovės Bendrajame Teisme pažymi, kad „vykstant procedūrai tik labai vėlai [jos] sužinojo apie metodiką, pagal kurią Komisija apskaičiavo tikslinę 8 % pelno maržą“.

282    Net jei tai būtų argumentas, ieškovės neįrodo, kad dėl šio tariamai pavėluoto sužinojimo buvo pakenkta jų galimybei pareikšti savo nuomonę ir teisei į gynybą.

283    Taigi, kadangi ieškovės iš esmės remiasi teisės į gynybą pažeidimu, šį kaltinimą reikia atmesti.

284    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio d punktą ir 15 straipsnį, nes nusprendė, kad tikslinis pelnas yra 8 %.

285    Reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio d punkte nustatyta, jog „žala – jei nenurodyta kitaip, – materialinė [didelė] žala Bendrijos pramonei, materialinės [didelės] žalos Bendrijos pramonei grėsmė arba materialinės [didelės] kliūtys tokiai pramonei kurtis“.

286    Pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „kompensacinio muito dydis neturi viršyti apskaičiuotos kompensuotinų subsidijų sumos, bet turėtų būti mažesnis nei bendra kompensuotinų subsidijų suma, jei tokio mažesnio muito pakaktų pašalinti žalą [Sąjungos] pramonei“.

287    Remiantis šiais straipsniais darytina išvada, kad pelno marža, kuria remiasi Taryba apskaičiuodama tikslinę kainą, kuri gali pašalinti atitinkamą žalą, turi būti ne didesnė už pelno maržą, kurios Sąjungos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis normaliomis konkurencijos sąlygomis, kai nevykdomas subsidijuotas importas (ginčijamo reglamento 494 konstatuojamoji dalis). Pagrindinio reglamento 2 straipsnio d punktas ir 15 straipsnio 1 dalis būtų pažeisti, jei Sąjungos pramonei būtų priskirta pelno marža, kurios ji nebūtų galėjusi pasiekti, nesant subsidijavimo (pagal analogiją žr. 227 punkte minėto Sprendimo EFMA prieš Tarybą 60 punktą).

288    Ieškovės teigia, kad tikslinis pelnas buvo apskaičiuotas remiantis tuo, kas laikoma tinkama (investuoto) kapitalo grąža Sąjungos popieriaus pramonėje, o ne marža, kuri iš tikrųjų gali būti pasiekta nesant subsidijuoto importo ir kuri turi būti ne didesnė už pelno maržą, kurios Sąjungos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis normaliomis konkurencijos sąlygomis.

289    Esą svarbu ne tai, ar 8 % tikslinės pelno maržos pakanka investicijoms ir kylančiai rizikai padengti, o tai, ar tokia pelno marža gali būti pasiekta nesant subsidijuoto importo. Manytina, kad šis argumentas siejamas su akivaizdžia vertinimo klaida, padaryta apskaičiuojant pelno maržą.

290    Taryba tvirtina, kad egzistuoja ryšys tarp būtent pramonės kapitalo tinkamos grąžos ir pelno, kuris gali būti pasiektas normaliomis ir neiškraipytomis rinkos sąlygomis, nes didelio kapitalo intensyvumo pramonės sektoriuose, kuriems reikia didelių pradinių investicijų, bus investuojama tik jeigu galima tikėtis pakankamos grąžos.

291    Kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, kiek tai susiję su sudėtingos ekonominės situacijos vertinimu, Taryba turi didelę diskreciją nustatydama tinkamą pelno maržą. Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (227 punkte minėto Sprendimo EFMA prieš Tarybą 57 punktas ir 226 punkte minėto Sprendimo Ferchimex prieš Tarybą 67 punktas).

292    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, ar apskaičiuodama pelno maržą Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

293    Reikia priminti, kad būtent ieškovės turi pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, jog Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką (šiuo klausimu žr. 228 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 119 punktą ir 228 punkte minėto Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą 140 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 225 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 137 punktas).

294    Pagal ginčijamo reglamento 494 konstatuojamąją dalį:

„Skunde nurodytas tikslinis pelnas ir vėlesnis skundo pateikėjo pageidavimas nagrinėtas remiantis klausimyno atsakymais ir tikrinamaisiais vizitais tipiškų Sąjungos gamintojų patalpose. Manyta, kad iš tikslinio pelno turėtų matytis didelių išankstinių investicijų poreikis ir rizika, susijusi su šia kapitalo imlia pramone, kai nėra importo dempingo kainomis arba subsidijuoto importo. Taip pat atsižvelgta į investicijų į įrenginius sąnaudas. Todėl manyta, kad 8 % apyvartos sudarantis pelno dydis galėtų būti laikomas tinkamu minimaliu dydžiu, kurį Sąjungos gamintojai būtų galėję tikėtis pasiekti, jeigu nebūtų buvę žalingo subsidijavimo.“

295    Reikia konstatuoti, kad ieškovės ginčija tik tai, kad apskaičiuodama pelno maržą Komisija atsižvelgė į argumentus, susijusius su investicijų ir rizikos padengimu.

296    Reikia pažymėti, kad naudodamosi pagrindiniu reglamentu suteikta diskrecija institucijos neprivalo išsamiai ir iš anksto išaiškinti kriterijų, kuriuos jos ketina taikyti kiekvienu atveju, net jei jos nustato naujas pagrindines taisykles (71 punkte minėto Sprendimo Thai Bicycle prieš Tarybą 68 punktas; šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1988 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Brother Industries prieš Tarybą, 250/85, Rink. p. 5683, 28 ir 29 punktus ir 226 punkte minėto Sprendimo Nakajima prieš Tarybą 118 punktą).

297    Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Komisija atsižvelgė į kelis kriterijus, kaip antai atsakymus į klausimyną, investicijų sąnaudas, riziką, aplinkybę, kad pramonė reikalauja didelio kapitalo, ir tai, kad nebuvo atsižvelgta į bendrovės, priklausančios bendradarbiavusiam eksportuojančiam gamintojui, pardavimus eksportui.

298    Kaip pažymi Taryba, ieškovės „neteigia <...>, jog kuris nors iš šių veiksnių yra klaidingas ar nepatikimas“.

299    Reikia konstatuoti, kad ieškovės neginčija Tarybos teiginio, jog „egzistuoja akivaizdus ryšys tarp būtent pramonės kapitalo tinkamos grąžos ir pelno, kuris gali būti pasiektas normaliomis ir neiškraipytomis rinkos sąlygomis“.

300    Vis dėlto jos teigia, kad antisubsidijų muito nustatymo tikslas yra atkurti ne normalų neiškraipytą kainos lygį, bet lygį, kuris galėtų būti pasiektas nesant subsidijuoto importo.

301    Nėra pagrindo daryti išvados, kad Komisija siekė nustatyti kompensacinius muitus, kad atkurtų normalų neiškraipytą kainos lygį.

302    Ieškovės teigia, kad antisubsidinio skundo 356 punkte Cepifine tvirtina, jog nesant subsidijuoto importo asociacijos Europos gamintojai galėjo tikėtis 5 % pelno.

303    Tačiau iš šio skundo nematyti, kad Komisija nustatė kompensacinius muitus siekdama atkurti normalų neiškraipytą kainos lygį.

304    Naudodamosi diskrecija Sąjungos institucijos nusprendė, kad 8 % pelno marža galėjo būti pasiekta nesant subsidijuoto importo.

305    Taigi reikia daryti išvadą, kad Komisija aiškiai nustatė, jog 8 % tikslinis pelnas yra toks, kokį pramonė galėtų gauti nesant subsidijuoto importo (žr. šio sprendimo 294 punktą).

306    Bet kuriuo atveju konstatuotina, kad ieškovės tik pateikia nuorodą į įrodymus, esančius administracinėje byloje, ir nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Sąjungos institucijos padarė tam tikrą akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nustatė kompensacinius muitus siekdamos vienintelio tikslo – atkurti normalų neiškraipytą kainos lygį.

307    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

308    Trečia, ieškovės, kad pagrįstų savo argumentus, teigia, kad 2005 m., t. y. prieš tyrimo laikotarpį, skundo pateikėjų vidutinė pelno marža buvo 2 %, o 2009 m., t. y. tyrimo laikotarpiu, marža tiksliniam pelnui apskaičiuoti buvo 2,88 %.

309    Taryba teigia, kad Sąjungos institucijos negalėjo remtis pelnu, kurį Sąjungos pramonė gavo nagrinėjamu laikotarpiu, nes atitinkamame sektoriuje dėl struktūrinių problemų buvo patirta ypač didelių nuostolių. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės šių argumentų neginčijo.

310    Pagal ginčijamo reglamento 416 konstatuojamąją dalį:

„Keturi tipiški Sąjungos gamintojai 2006–2008 m. patyrė nuostolių, o finansinė padėtis tapo teigiama tik 2009 m., kai dėl ekonomikos nuosmukio labai sumažėjo pagrindinės žaliavos – plaušienos – pasaulinės kainos. Plaušienos kainų sumažėjimas 20 % laikytas neįprastai dideliu sumažėjimu, kuris turėjo tiesioginio poveikio pagerėjusiai finansinei padėčiai per tyrimo laikotarpį. Reikia pažymėti, kad nuo tyrimo laikotarpio plaušienos kainos vėl padidėjo iki tokio lygio, kuris buvo prieš tyrimo laikotarpį.“

311    Pagal ginčijamo reglamento 457 konstatuojamąją dalį:

„Tačiau atlikus tyrimą nustatyta, kad Sąjungos pramonė nuostolių nagrinėjamuoju laikotarpiu, ypač 2008 m., patyrė nepaisant gamintojų restruktūrizacijos, nes <...> Sąjungos pramonė vis dėlto negalėjo didinti kainų tiek, kad jos būtų didesnės už sąnaudas. Tokia padėtis iš esmės susiklostė dėl to, kad dėl subsidijuoto importo priverstinai mažinant Sąjungos pramonės kainas buvo daromas spaudimas kainoms.“ 

312    Iš ginčijamo reglamento 444 konstatuojamosios dalies matyti, kad „padaryta išvada, kad didelė subsidijuoto importo mažomis kainomis iš [Kinijos] apimtis turėjo didelio neigiamo poveikio Sąjungos pramonės ekonominei padėčiai“.

313    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tik skundo pateikėjų vidutinės pelno maržos 2005 m., kuria remiasi ieškovės, nepakanka įrodyti, jog Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai prieš tyrimo laikotarpį nustatė pelno maržą nesant atitinkamo importo (šiuo klausimu žr. 227 punkte minėto Sprendimo EFMA prieš Tarybą 89 punktą).

314    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

315    Remiantis visa tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad aštuntasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio devintojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 8 straipsnio, 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 6 dalies pažeidimu

316    Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija, jog plonas kreidinis popierius, naudojamas lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, ir ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, nėra tarpusavyje pakeičiami.

317    Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija, jog ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, ir ritiniai, naudojami lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, nėra tarpusavyje pakeičiami.

318    Be to, ieškovės neginčija, kad ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, gali būti naudojami lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, kuriose taikoma CutStar technologija.

319    Ieškovės ginčija atitinkamo produkto apibrėžtį, nes institucijos neįtraukė ritinių, naudojamų ruloninėms spaudos mašinoms, ir nusprendė, kad jie ir pjaustomi ritiniai nėra tarpusavyje pakeičiami.

320    Taryba teigia, kad ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, neturi būti įtraukti į atitinkamo produkto apibrėžimą, nes skirtingi popieriaus tipai pasižymi skirtingomis fizinėmis savybėmis.

321    Taryba tvirtina, kad skirtingi popieriaus tipai negali vienas kito pakeisti ir kad Sąjungos institucijos atitinkamą produktą apibrėžė kaip popierių, naudojamą lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, neatsižvelgiant į tai, ar tai popieriaus lakštai, ar ritiniai, naudojami CutStar mašinoms.

322    Taigi, siekiant išsiaiškinti, ar produktai yra tarpusavyje pakeičiami, reikia išnagrinėti, ar ruloninėms spaudos mašinoms naudojami ritiniai gali būti naudojami lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, kuriose taikoma CutStar technologija, ir ar lakštinio popieriaus spaudos mašinoms naudojami ritiniai gali būti naudojami ruloninėms spaudos mašinoms.

323    Iš ginčijamo reglamento 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad „ruloninėms spaudos mašinoms tinkamų naudoti ritinių ir šio tyrimo aprėpčiai priskiriamų produktų (ritiniai ir lakštai) pagrindinės techninės ir fizinės savybės tokios pačios, be to, jų neįmanoma atskirti vienas nuo kito“.

324    Šiuo klausimu ieškovės teigia prie ieškinio pridėjusios „patvirtinamųjų įrodymų, iš kurių matyti, kad spaudos mašinoms, kuriose taikoma CutStar sistema, gali būti naudojami dviejų tipų ritiniai“.

325    Pagal ginčijamo reglamento 17 konstatuojamąją dalį:

„[Plonas kreidinis popierius] yra aukštos kokybės popierius ir kartonas, dažniausiai naudojamas skaitymui skirtai medžiagai, pvz., žurnalams, katalogams, metinėms ataskaitoms ar metiniams leidiniams, spausdinti. Nagrinėjamajam produktui priskiriami tiek lakštai, tiek ritiniai, tinkami naudoti ant lakštinio popieriaus spausdinančioms spaudos mašinoms. Spausdinimo ant lakštinio popieriaus mašinoms tinkami ritiniai skirti pjaustyti į dalis prieš spausdinant, todėl laikomi pakeičiamais ir tiesiogiai konkuruojančiais su lakštais.“

326    Ginčijamo reglamento 18 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad ruloninėms spaudos mašinoms naudojami ritiniai, kurie neįtraukti į atitinkamo produkto apibrėžimą, „paprastai tiesiogiai paduodami į spaudos mašinas prieš tai jų nepjaustant“.

327    Konstatuotina, kad ieškovės tik nurodo, kad Sąjungos institucijos atitinkamo produkto apibrėžime padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, tačiau nepateikia jų argumentus pagrindžiančių įrodymų.

328    Iš tiesų ieškovės nepateikia įrodymų, galinčių patvirtinti, kad plono kreidinio popieriaus ritiniai gali būti naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, nei dėl fizinių ar techninių savybių, nei dėl pakeičiamumo ekonominiu požiūriu.

329    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką atitinkamo produkto apibrėžimas vykdant antisubsidijų tyrimą padeda parengti sąrašą produktų, kurie prireikus bus apmokestinti kompensaciniais muitais. Apibrėždamos atitinkamą produktą Sąjungos institucijos gali atsižvelgti į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, fizines, technines ir chemines produktų savybes, jų naudojimą, produktų tarpusavio pakeičiamumą, vartotojo požiūrį į juos, platinimo tinklus, gamybos procesą, gamybos sąnaudas ir kokybę (pagal analogiją žr. 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Whirlpool Europe prieš Tarybą, T‑314/06, Rink. p. II‑5005, 138 punktą; 2010 m. gruodžio 17 d. Sprendimo EWRIA ir kt. prieš Komisiją, T‑369/08, Rink. p. II‑6283, 82 punktą ir 2012 m. spalio 10 d. Sprendimo Gem‑Year ir Jinn-Well Auto-Parts (Zhejiang) prieš Tarybą, T‑172/09, 59 punktą).

330    Pagal ginčijamo reglamento 20 konstatuojamąją dalį:

„Atlikus tyrimą pasitvirtino, kad iš tiesų yra skirtingų ruloninėms spaudos mašinoms tinkamo naudoti ir ant lakštinio popieriaus spausdinančioms spaudos mašinoms tinkamo naudoti popieriaus techninių ir fizinių savybių, pavyzdžiui, drėgnumas ir standumas. Be to, atlikus tyrimą patvirtinta, kad 18 konstatuojamojoje dalyje išvardytos techninės savybės būdingos tik ruloninėms spaudos mašinoms tinkamiems naudoti ritiniams. Dėl minėtų skirtumų ruloninėms spaudos mašinoms naudojamo arba ant lakštinio popieriaus spausdinančioms spaudos mašinoms naudojamo popieriaus negalima naudoti tokios pačios rūšies spaudos mašinoms, dėl to šių produktų negalima pakeisti vienas kitu. Pažymima, kad visos šalys sutiko, jog abiejų rūšių popierius skiriasi pagal paviršiaus stiprumą ir tempimo stiprumą.“

331    Iš ginčijamo reglamento 35 konstatuojamosios dalies matyti, kad „18 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nustatyti papildomi kriterijai, dėl kurių nagrinėjamasis eksportuojantis gamintojas neprieštaravo“.

332    Reikia pažymėti, kad panašaus produkto nustatymas nebuvo ginčijamas.

333    Taigi pagrindinio reglamento nuostatos, susijusios su atitinkamo produkto apibrėžimu, nebuvo pažeistos, todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

334    Dėl Sąjungos pramonės apibrėžimo ir galimybės imtis veiksmų taikant antisubsidijų procedūrą ieškovės teigia, kad buvo remtasi klaidingu atitinkamo produkto apibrėžimu siekiant apibrėžti Sąjungos pramonę, gaminančią panašų produktą, ir įvertinti šiai pramonei padarytą žalą.

335    Pagal ginčijamo reglamento 374 konstatuojamąją dalį:

„Kaip nurodyta 19 konstatuojamojoje dalyje, viena suinteresuotoji šalis teigė, kad šio tyrimo aprėpčiai turėtų būti priskirtas ruloninėms spaudos mašinoms tinkamas naudoti [plonas kreidinis popierius]. Tuo remdamasi ta pati šalis teigė, kad šiam tyrimui pritartų nepakankamai Sąjungos gamintojų, pateikusių skundą. Tačiau šis tvirtinimas turėjo būti atmestas remiantis 22 ir 25 konstatuojamųjų dalių išvadomis, t. y. kad ruloninėms spaudos mašinoms tinkamas naudoti [plonas kreidinis popierius] ir spausdinimo ant lakštinio popieriaus mašinoms tinkamas naudoti [plonas kreidinis popierius] yra du skirtingi produktai.“

336    Kaip pažymi Taryba, šį pagrindą derėtų nagrinėti tik jeigu atitinkamas produktas buvo klaidingai apibrėžtas.

337    Tačiau iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Sąjungos institucijos nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos apibrėždamos atitinkamą produktą.

338    Taigi šis kaltinimas neturi pagrindo.

339    Be to, konstatuotina, kad ieškovės tik teigia, jog Sąjungos institucijos pažeidė pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnį ir 6 straipsnio 4 dalį, tačiau nepateikė įrodymų savo argumentams pagrįsti.

340    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

341    Dėl SESV 296 straipsnio pažeidimo ieškovės teigia, kad Sąjungos institucijos nesilaikė pareigos motyvuoti ginčijamą reglamentą, nes tai, kad šios institucijos nieko nepasakė apie dviejų nagrinėjamų produktų tarpusavio pakeičiamumą, kai jie naudojami mašinose, naudojančiose CutStar tipo įrangą, užkirto kelią ieškovėms Bendrajame Teisme veiksmingai ginti savo teiginį, kad dėl CutStar sistemos ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, ir pjaustomi ritiniai yra tarpusavyje pakeičiami, ir ginčyti svarbų sprendimą, kuris turėjo didelę įtaką galimybei imtis veiksmų, taip pat žalos įvertinimui ir tyrimo baigčiai.

342    Reikia priminti, kad motyvai, kurių reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 147 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

343    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis formos reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo, nes pastarasis yra susijęs su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu (žr. 342 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 146 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

344    Taigi individualių sprendimų atveju iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad, be tikslo leisti atlikti teisminę kontrolę, pareiga motyvuoti individualų sprendimą siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar sprendimas galėtų turėti trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas (žr. 342 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 148 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

345    Darytina išvada, kad kaltinimas, siejamas su tuo, jog ginčijamas reglamentas nemotyvuotas ar nepakankamai motyvuotas dėl to, kad Sąjungos institucijos galimai nepateikė nuomonės dėl atitinkamų produktų tarpusavio pakeičiamumo, nepagrįstas.

346    Iš tiesų Sąjungos institucijos išnagrinėjo aplinkybę, kad plonas kreidinis popierius lakštais arba ritiniais, naudojamas lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, ir ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, priklauso skirtingoms grupėms ir negali būti tarpusavyje pakeičiami (ginčijamo reglamento 20 konstatuojamoji dalis) tiek fizinių ir techninių savybių požiūriu, nes ginčijamo reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje patvirtinama ginčijamo reglamento 18 konstatuojamoji dalis, visų pirma kiek tai susiję su atsparumu tempimui ir stiprumu kaip reikšmingais skiriamaisiais kriterijais (ginčijamo reglamento 18, 35 ir 40 konstatuojamosios dalys), tiek ekonominiu požiūriu (ginčijamo reglamento 22 konstatuojamoji dalis).

347    Taigi Sąjungos institucijos nepažeidė SESV 296 straipsnio, nes ieškovės aiškiai galėjo identifikuoti elementus, į kuriuos ginčijamame reglamente atsižvelgta darant išvadą, kad pjaustomi ritiniai, naudojami lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, ir ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, nėra tarpusavyje pakeičiami.

348    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

349    Todėl remiantis visa tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad devintasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio dešimtojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimu

350    Pirma, ieškovės teigia, kad, remiantis nepriskyrimo principu, ginčijamas reglamentas yra nemotyvuotas, nes Sąjungos institucijos nepateikė reikiamų paaiškinimų ar pakankamų motyvų, kiek tai susiję su tuo, kad nežalinga kaina neviršijo to, ko reikėjo žalai, patiriama dėl subsidijuoto importo ir (arba) importo dempingo kaina, pašalinti.

351    Pažymėtina, kad Sąjungos institucijos aiškiai motyvavo rezultatą, gautą taikant nepriskyrimo principą, nes vertino kitų veiksnių, kaip antai vartojimo pokyčių Sąjungos rinkoje (ginčijamo reglamento 445–448 konstatuojamosios dalys), žaliavų kainos (ginčijamo reglamento 449–481 konstatuojamosios dalys), Sąjungos pramonės eksporto rezultatų (ginčijamo reglamento 452 ir 453 konstatuojamosios dalys), importo iš kitų trečiųjų šalių (ginčijamo reglamento 454–456 konstatuojamosios dalys) ir struktūrinių pajėgumo perviršio (ginčijamo reglamento 457 ir 458 konstatuojamosios dalys), įtaką žalai.

352    Taigi konstatuotina, kad Sąjungos institucijos aiškiai motyvavo tai, kodėl žalai, padarytai dėl subsidijuoto importo ir (arba) importo dempingo kaina, nebuvo galima priskirti kitų veiksnių, vadinasi, buvo nustatyta nežalinga kaina, neviršijant to, kas būtina šiuo importu padarytai žalai pašalinti.

353    Ieškovės taip pat teigia, kad Sąjungos institucijos neužtikrino, jog į žalą, priskirtiną kitiems veiksniams nei dempingas ir subsidijos, nebūtų atsižvelgta nustatant jų importui taikytino muito dydį, nors šios institucijos turi įrodyti, kad jos atliko nepriskyrimo analizę.

354    Reikia konstatuoti, kad ieškovės paprasčiausiai pažymi, jog nustatyto muito dydis siekia 20 %, o nežalinga kaina, kurios pagrindu buvo apskaičiuotas šis muitas, buvo gauta prie gamybos sąnaudų pridėjus 8 % pelno maržą.

355    Kaip pažymi Taryba, ieškovės iš esmės neginčija Sąjungos institucijų požiūrio į tikslinį pelną ir taip pat neginčija, kad nustatytas toks jo dydis, kokį Sąjungos pramonė galėtų pasiekti nesant subsidijuoto importo.

356    Šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškovės neginčija šių elementų patikimumo.

357    Todėl pažymėtina, kad ieškovės neginčija nustatyto muito dydžio, nes jos tik primena pelno maržos apskaičiavimą, paminėtą ginčijamo reglamento 499 konstatuojamojoje dalyje.

358    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad, remdamosi pagrindinio reglamento 8 straipsnio 6 dalimi, Sąjungos institucijos išnagrinėjo kitų žinomų veiksnių, dėl kurių Sąjungos pramonė galėjo patirti žalos, įtaką ir konstatavo, jog nė vienas iš jų negalėjo nutraukti importo iš Kinijos dempingo kaina ir Sąjungos pramonės patirtos žalos priežastinio ryšio (ginčijamo reglamento 445–458 konstatuojamosios dalys). Taigi Sąjungos institucijos įvykdė reikalavimus, tenkintinus norint imtis atitinkamų priemonių.

359    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

360    Antra, ieškovės tvirtina, kad Sąjungos institucijos glaustai atmetė visas žalos priežastis, kurios joms buvo nurodytos atliekant tyrimą, nesusijusias su subsidijuotu importu.

361    Šiuo klausimu ieškovės kaip pavyzdį tiesiog nurodo tai, kad ne visa patirta žala gali būti priskirta importui iš Kinijos, nes, per tyrimo laikotarpį netekus 5 % rinkos dalies, importas iš Kinijos padidėjo tik 3 %, o tai reiškia, kad kitam konkurentui atiteko 2 % Sąjungos pramonės prarastos rinkos dalies. Taigi ne tik ieškovės yra atsakingos už rinkos dalies netekimą ir dėl to atsiradusią žalą.

362    Kadangi tai yra ieškovių argumentas, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką Taryba ir Komisija turi pareigą išnagrinėti, ar žalą, kuria jos ketina grįsti savo išvadas, iš tikrųjų lemia subsidijuotas importas, ir atskirti ją nuo bet kurios žalos, atsiradusios dėl kitų veiksnių (pagal analogiją žr. 1992 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Extramet Industrie prieš Tarybą, C‑358/89, Rink. p. I‑3813, 16 punktą ir 2011 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo sprendimo CHEMK ir KF prieš Tarybą, T‑190/08, Rink. p. II‑7359, 188 punktą).

363    Taip pat reikia priminti, kad klausimas, ar kiti nei subsidijuotas importas veiksniai prisidėjo prie Sąjungos pramonės patirtos žalos, apima sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą, kurį atlikdamos Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją, o tai reiškia, kad Sąjungos teismas gali vykdyti tik ribotą šio vertinimo kontrolę (pagal analogiją žr. 363 punkte minėto Sprendimo CHEMK ir KF prieš Tarybą 189 punktą).

364    Be to, būtent ieškovės turi pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, kad vertindama žalą Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą (žr. 228 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 119 punktą; 228 punkte minėto Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą 140 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 225 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 137 punktą).

365    Remiantis šia teismo praktika darytina išvada, kad vertinant žalą atsižvelgiama į visus šios žalos nustatymo reikalavimus, įskaitant priežastingumo ryšį.

366    Ieškovės apsiriboja pateikdamos paprasčiausius teiginius, be to, juos pateikia tik kaip pavyzdžius.

367    Taigi konstatuotina, kad ieškovės nepateikia jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti, kurie patvirtintų, jog nustatydamos priežastinį ryšį Sąjungos institucijos padarė vertinimo klaidą.

368    Papildomai reikia pažymėti, kad, kaip teigia Taryba, ieškovės neginčija ginčijamo reglamento 454 ir 455 konstatuojamosiose dalyse padarytų išvadų, kad importas iš kitų trečiųjų šalių neprisidėjo prie didelės žalos, kurią patyrė Sąjungos pramonė, atsiradimo.

369    Trečia, kiek tai susiję su Sąjungos pramonės eksporto rezultatų pablogėjimu, ieškovės ginčija Sąjungos institucijų teiginį, kad šis pablogėjimas nėra pagrindinė gamintojų patirtos žalos priežastis, todėl nenutraukia priežastinio ryšio.

370    Kaip pažymi Taryba, Sąjungos pramonės eksporto rezultatai sumažino subsidijuoto importo žalingą poveikį.

371    Ginčijamo reglamento 452 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, teigiama:

„Eksportas yra svarbus užtikrinant didelį pajėgumų naudojimą, kad būtų padengtos didelės nuolatinės investicijų į įrangą išlaidos, todėl manyta, kad, nors eksporto apimtis mažėjo, apskritai ji turėjo teigiamo poveikio. Taigi, manoma, kad, net jei sumažėjusi eksporto apimtis galėjo turėti poveikio apskritai blogėjančiai Sąjungos pramonės padėčiai, kita vertus, dėl eksporto sumažėjo Sąjungos rinkoje patirti nuostoliai, tad dėl jos negali būti nutrauktas nustatytas subsidijuoto importo iš [Kinijos] ir Sąjungos pramonei padarytos žalos priežastinis ryšys.“

372    Šiuo klausimu konstatuotina, kad ieškovės nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog nustatydamos priežastinį ryšį Sąjungos institucijos padarė vertinimo klaidą.

373    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą dešimtąjį pagrindą.

374    Darytina išvada, kad visas ieškinys turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

375    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos, be savo bylinėjimosi išlaidų, turi padengti Tarybos, Cepifine, Sappi Europe, Burgo Group ir Lecta išlaidas pagal šių pateiktus reikalavimus.

376    Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Gold East Paper (Jiangsu) Co. Ltd ir Gold Huasheng Paper (Suzhou Industrial Park) Co. Ltd, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia Europos Sąjungos Tarybos, Cepifine AISBL, Sappi Europe SA, Burgo Group SpA ir Lecta SA išlaidas.

3.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz Labucka Gratsias

Paskelbta 2014 m. rugsėjo 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės

Tyrimas

Ginčijamas reglamentas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies pa˛eidimu

Dėl ieškinio antrojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkto ir 28 bei 4 straipsnių pa˛eidimu

Dėl pirmos dalies, susijusios su rėmimusi Taivanu, kaip tinkamu referenciniu pavyzdžiu

Dėl antros dalies, susijusios su tariamu įrodymų, patvirtinančių konkretų pobūdį, nebuvimu

Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 4 straipsnio pažeidimu

Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu

Dėl ieškinio penktojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 6 straipsnio b punkto pa˛eidimu

Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalies pažeidimu

Dėl ieškinio septintojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu

Dėl pirmos dalies, susijusios su tariamu nepagrindimu, kodėl vertinant žalą nebuvo atsižvelgta į Suomijos gamintoją

Dėl antros dalies, susijusios su tariamu makroekonominių žalos rodiklių vertinimu, pagrįstu keturiais reprezentuojančiais Sąjungos gamintojais

Dėl ieškinio aštuntojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 2 straipsnio d punkto ir 15 straipsnio pažeidimu

Dėl ieškinio devintojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 8 straipsnio, 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 6 dalies pažeidimu

Dėl ieškinio dešimtojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.

1 Konfidencialūs duomenys nepateikiami.