Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
LAILA MEDINA IŠVADA,
pateikta 2024 m. sausio 25 d.(1)
Byla C‑753/22
QY
prieš
Bundesrepublik Deutschland
(Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Bendra prieglobsčio politika – Valstybės narės priimtas sprendimas suteikti pabėgėlio statusą – Pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį toje valstybėje narėje – Kitoje valstybėje narėje pateikto naujo prašymo suteikti tarptautinę apsaugą pasekmės – Tokio naujo prašymo nagrinėjimas toje kitoje valstybėje narėje – Sprendimo suteikti pabėgėlio statusą galimos eksteritorialios privalomosios galios nustatymas – Tarpusavio pripažinimas – Keitimasis informacija“
I. Įžanga
1. Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje tarp Sirijos piliečio QY, kuriam Graikijoje buvo suteiktas pabėgėlio statusas, ir Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba, Vokietija) (toliau – Federalinė tarnyba) dėl šios tarnybos sprendimo atmesti QY prašymą pripažinti šį statusą.
2. Nagrinėjamu atveju Vokietija, valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prašymas suteikti pabėgėlio statusą (toliau – antroji valstybė narė), negali grąžinti QY į Graikiją, t. y. valstybę narę, kuri pirmoji suteikė jai šį statusą (toliau – pirmoji valstybė narė), nes dėl to QY kiltų didelis pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnį, dėl pabėgėlių gyvenimo šioje valstybėje narėje sąlygų(2).
3. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos pirminė teisė ir atitinkamos Sąjungos pabėgėlių teisės srityje priimtų trijų antrinės teisės aktų, t. y. reglamento „Dublinas III“(3), Procedūrų direktyvos(4) ir Priskyrimo direktyvos(5), nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad antroji valstybė narė privalo pripažinti pirmosios valstybės narės suteiktą pabėgėlio statusą, išsamiau netikrindama pabėgėlio statusui suteikti keliamų materialinių sąlygų.
4. Šioje byloje keliamas klausimas, ar tarp valstybių narių gali būti sprendimų suteikti pabėgėlio statusą tarpusavio pripažinimas, ir, jeigu taip, ar šis pripažinimas išlieka, kai nebegalima preziumuoti tarpusavio pasitikėjimo. Šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamos dar trys panašios bylos(6).
II. Teisinis pagrindas
A. Europos Sąjungos teisė
5. SESV 78 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Sąjunga kuria bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką trečiosios šalies piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, siekdama siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Ši politika privalo neprieštarauti 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijai[(7)] [toliau – Ženevos konvencija] <...>
2. Taikant 1 dalį, Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, patvirtina bendros Europos prieglobsčio sistemos [(toliau – BEPS)] priemones, kurias sudaro:
a) visoje Sąjungoje galiojantis vienodas prieglobsčio statusas trečiųjų šalių piliečiams;
<...>“
1. Reglamentas „Dublinas III“
6. Reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.
2. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.
Jei prašytojo neįmanoma perduoti pirmajai paskirtai atsakinga valstybei narei, nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip apibrėžta [Chartijos] 4 straipsnyje, rizikos, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė toliau nagrinėja III skyriuje išdėstytus kriterijus, kad nustatytų, ar kita valstybė narė galėtų būti paskirta atsakinga.
Jei pagal šią dalį negali būti perduodama jokiai valstybei narei, paskirtai pagal III skyriuje išdėstytus kriterijus, arba pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare.“
7. Šio reglamento 34 straipsnyje nustatytos taisyklės, susijusios su keitimusi informacija.
2. Procedūrų direktyva
8. Procedūrų direktyvos 33 straipsnio „Nepriimtini prašymai“ 1 dalyje ir 2 dalies a punkte numatyta:
„1. Be [atvejų, kuriais] prašymas nenagrinėjamas pagal [reglamentą „Dublinas III“], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Priskyrimo direktyvą], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.
2. Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:
a) tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė.“
3. Priskyrimo direktyva
9. Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse reglamentuojamas tarptautinės apsaugos prašymuose nurodytų faktų ir aplinkybių vertinimas.
10. Šios direktyvos 11, 12, 13 ir 14 straipsniai taip pat yra svarbūs šiai bylai.
B. Vokietijos teisė
11. Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet (Įstatymas dėl užsieniečių gyvenimo, profesinės veiklos ir integracijos federalinėje teritorijoje, toliau – AufenthG) 60 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad pagal Ženevos konvenciją „užsienietis negali būti išsiųstas į valstybę, kurioje dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo socialinei grupei ar politinių pažiūrų kyla grėsmė jo gyvybei ar laisvei“.
12. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal AufenthG 60 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, kai asmeniui už federalinės teritorijos ribų buvo suteiktas pabėgėlio statusas dėl tam tikros valstybės, Vokietijai taip pat draudžiama išsiųsti pabėgėlį į šią valstybę. Priimdamas šią taisyklę Vokietijos teisės aktų leidėjas atsisakymui išsiųsti atitinkamą asmenį suteikė privalomąją galią, kuris apsiriboja atsisakymu išsiųsti atitinkamą asmenį, tačiau nesukūrė jokios naujos teisės dėl pabėgėlio statuso pripažinimo.
III. Ginčas pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
13. Sirijos pilietei QY 2018 m. Graikijoje buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė datos, kada QY pateikė prašymą suteikti tarptautinę apsaugą Vokietijoje.
14. Vokietijos administracinis teismas nusprendė, kad dėl pabėgėlių priėmimo sąlygų Graikijoje QY kiltų didelis pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, todėl ji negali būti grąžinta į šią valstybę narę.
15. 2019 m. spalio 1 d. sprendimu Federalinė tarnyba suteikė QY papildomą apsaugą ir atmetė jos prašymą suteikti pabėgėlio statusą.
16. Verwaltungsgericht (Administracinis teismas, Vokietija) atmetė QY skundą, motyvuodamas tuo, kad jos prašymas negalėjo būti grindžiamas vien tuo, kad pabėgėlio statusas jai buvo suteiktas Graikijoje. Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) nusprendė, kad prašymas yra nepagrįstas, nes Sirijoje jai negrėsė persekiojimas.
17. Tada QY apskundė tokį sprendimą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji teigė, kad Federalinė tarnyba yra saistoma anksčiau Graikijos suteikto pabėgėlio statuso.
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jokia Vokietijos teisės nuostata nesuteikia QY teisės į kitos valstybės narės suteikto pabėgėlio statuso pripažinimą. Jis taip pat pabrėžia, kad Vokietijos valdžios institucijos negalėjo pripažinti jos prašymo nepriimtinu, nes, nors QY pabėgėlio statusas buvo suteiktas Graikijoje, jai kyla pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, jeigu ji būtų grąžinta į šią valstybę narę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad reikia nustatyti šios galimybės nebuvimo dėl rizikos pažeisti šią nuostatą teisines pasekmes.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, reikia nustatyti, ar pagal Sąjungos teisę Federalinė tarnyba negali atlikti naujo nagrinėjimo, nebūdama saistoma ankstesnio kitos valstybės narės sprendimo, kuriuo suteiktas pabėgėlio statusas, ar gal kaip tik šis sprendimas turi privalomąją eksteritorinę galią. Minėtas teismas mano, jog Europos Sąjungos pirminėje ir antrinėje teisėje nenurodyta, kad pabėgėlio statuso pripažinimas vienoje valstybėje narėje užkerta kelią kitos valstybės narės kompetentingai institucijai išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą iš esmės. Apibendrinant pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Sąjungos teisę nėra jokios aiškios nuostatos, kurioje būtų įtvirtintas sprendimų suteikti šį statusą tarpusavio pripažinimo principas.
20. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas dar nėra sprendęs klausimo, ar iš reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalies antro sakinio, pagal kurį tarptautinės apsaugos prašymo esmę turi nagrinėti tik viena valstybė narė, galima spręsti apie privalomąją galią. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nurodo, kad Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnis galėtų būti aiškinami taip pat. Be to, Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte antrajai valstybei narei numatyta galimybė pripažinti prašymą nepriimtinu dėl to, kad pirmoji valstybė narė jau suteikė pabėgėlio statusą, galėtų būti suprantama kaip principo, pagal kurį prieglobsčio prašymas turi būti išnagrinėtas iš esmės tik vieną kartą, išraiška.
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad ši byla skiriasi nuo bylos Generalstaatsanwaltschaft Hamm (Prašymas išduoti pabėgėlį Turkijai) (C‑352/22), šiuo metu nagrinėjamos Teisingumo Teisme ir susijusios su ekstradicijos prašymu, pateiktu trečiosios šalies, iš kurios tas asmuo pabėgo. Nagrinėjamu atveju Federalinė tarnyba suteikė QY papildomą apsaugą, todėl ji negali būti išsiųsta iš šalies.
22. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, kaip reikėtų suprasti Nutarties Hamed ir Omar(8) 42 punktą. Viena vertus, nuoroda į „naują“ prieglobsčio procedūrą galėtų reikšti naują nagrinėjimą. Kita vertus, nuoroda į „su pabėgėlio statusu susijusias teises“ galėtų reikšti kitos valstybės narės jau suteikto statuso pripažinimą.
23. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar tokiu atveju, kai valstybė narė pagal [Procedūrų direktyvos] 33 straipsnio 2 dalies a punktą suteikiama teise laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, kai pabėgėlio statusas prašytojui buvo suteiktas kitoje valstybėje narėje, negali pasinaudoti dėl to, kad dėl gyvenimo sąlygų šioje valstybėje narėje prašytojui kiltų didelis pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, [reglamento „Dublinas III“] 3 straipsnio 1 dalies antras sakinys, [Priskyrimo direktyvos] 4 straipsnio 1 dalies antras sakinys ir 13 straipsnis ir [Procedūrų direktyvos] 10 straipsnio 2 ir 3 dalys, 33 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad dėl aplinkybės, jog pabėgėlio statusas prašytojui jau buvo suteiktas, valstybei narei užkertamas kelias nešališkai išnagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą ir ji įpareigojama pabėgėlio statusą prašytojui suteikti neišnagrinėjusi materialinių šios apsaugos sąlygų?“
24. Rašytines pastabas pateikė QY, Belgijos, Čekijos, Vokietijos, Airijos, Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Šios šalys, išskyrus Belgijos, Čekijos ir Austrijos vyriausybes, taip pat buvo išklausytos per 2023 m. rugsėjo 26 d. posėdį.
IV. Vertinimas
25. Situacija, dėl kurios pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pasižymi tuo, kad atitinkamas asmuo negali būti grąžintas į pirmąją valstybę narę, t. y. Graikiją. Taigi prejudicinis klausimas grindžiamas prielaida, kad dėl pirmosios valstybės narės prieglobsčio sistemos ir, be kita ko, pabėgėlių priėmimo sąlygų, nebegali būti užtikrintas pagal Sąjungos teisę, visų pirma Chartijos 4 straipsnį, reikalaujamas pagrindinių teisių apsaugos lygis (A dalis).
26. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui pateiktu prejudiciniu klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Sąjungos teisėje egzistuoja tarpusavio pripažinimo principas, pagal kurį antroji valstybė narė privalo pripažinti ir užtikrinti pabėgėlio statusą, kurį suinteresuotajam asmeniui anksčiau suteikė pirmoji valstybė narė. Mano nuomone, šį klausimą galima padalyti į dvi dalis. Pirma, labai svarbu nustatyti, ar toks tarpusavio pripažinimo principas taikomas Sąjungos prieglobsčio politikos srityje (B skirsnis). Antra, jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, taip pat reikia nustatyti, kaip turi būti vykdomos paskesnės administracinės procedūros dėl naujų prašymų antrojoje valstybėje narėje (C skirsnis)(9).
A. Įžanginės pastabos dėl išimtinių aplinkybių, kurias lėmė tarpusavio pasitikėjimo praradimas
27. Valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas grindžiamas pamatine prezumpcija, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip aiškiai nurodyta ESS 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės su ja jomis dalijasi(10). Ši prezumpcija suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi laikantis Sąjungos teisės aktų, kuriais jos įgyvendinamos, ir pasitikėjimą tuo, kad valstybių narių nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą Chartijoje, visų pirma jos 1 ir 4 straipsniuose, kuriuose įtvirtinta viena iš pamatinių Sąjungos ir jos valstybių narių vertybių, pripažintų pagrindinių teisių apsaugą(11). Taigi, kiek tai susiję su BEPS, reikia daryti prielaidą, kad požiūris į tarptautinės apsaugos prašytojus kiekvienoje valstybėje narėje atitinka Chartijos, Ženevos konvencijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus(12).
28. Nepaisant šios atitikties prezumpcijos, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog negalima atmesti galimybės, kad konkrečioje valstybėje narėje faktiškai gali kilti didelių BEPS veikimo problemų, todėl kyla didelis pavojus, kad perdavimo tokiai valstybei narei atveju su prieglobsčio prašytojais gali būti elgiamasi neatsižvelgiant į jų pagrindines teises(13). Taigi išimtinėmis aplinkybėmis(14) tarpusavio pasitikėjimo principo taikymas tampa nesuderinamas su pareiga aiškinti ir taikyti reglamentą „Dublinas III“ atsižvelgiant į pagrindines teises(15).
29. Šioje byloje nagrinėjamu atveju prezumpcija, dėl kurios atsiranda tarpusavio pasitikėjimas BEPS, pagal kurią kiekviena iš šių valstybių turi laikyti, kad visos kitos valstybės narės veikia laikydamosi Sąjungos teisėje pripažįstamų pagrindinių teisių, nebetaikoma tai pirmajai valstybei narei. Teisingumo Teisme nagrinėjamas klausimas pateiktas esant „išimtinėms aplinkybėms“, kaip tai suprantama pagal šiai bylai reikšmingą jurisprudenciją, ir grindžiamas dvejopa prielaida, pagal kurią minėta prezumpcija negali būti taikoma, nes, pirma, buvo pakirstas tarpusavio pasitikėjimas, kadangi prašytojai kiltų didelis nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, pavojus pabėgėlio statusą jai suteikusioje valstybėje. Taigi, antra, Vokietijos sprendžiančioji institucija negali atmesti prašymo kaip nepriimtino pagal Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą.
1. Pakirstas tarpusavio pasitikėjimas ir reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas
a) Reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalis ir pagrindinė taisyklė
30. Reglamentu „Dublinas III“ sukurta sistema siekiama nustatyti valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus. Šis reglamentas grindžiamas jo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, kad tik viena valstybė narė yra kompetentinga nagrinėti prašytojo tarptautinės apsaugos poreikį.
31. Siekiant šio tikslo, reglamento „Dublinas III“ III skyriuje nustatyta objektyvių ir sąžiningų kriterijų hierarchija tiek valstybėms narėms, tiek atitinkamiems asmenims(16). Šiais kriterijais, nurodytais šio reglamento 8–15 straipsniuose, siekiama nustatyti aiškų ir veiksmingą metodą, leidžiantį greitai nustatyti atsakingą valstybę narę, kad būtų užtikrinta veiksminga galimybė naudotis tarptautinės apsaugos suteikimo procedūromis ir netrukdoma siekti tikslo greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus. Taikydamos šiuos kriterijus Graikijos valdžios institucijos įgyvendino savo įgaliojimus priimti sprendimą suteikti QY pabėgėlio statusą.
b) Reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalis
32. Sprendime N. S. ir kt. Teisingumo Teismas pripažino, kad konkrečioje valstybėje narėje faktiškai gali kilti didelių prieglobsčio sistemos veikimo problemų, todėl yra didelis pavojus, kad perdavimo tokiai valstybei narei atveju su tarptautinės apsaugos prašytojais gali būti elgiamasi neatsižvelgiant į jų pagrindines teises(17). Teisingumo Teismas atsisakė automatiškai taikyti reglamentą „Dublinas II(18)“, galiojusį prieš priimant reglamentą „Dublinas III“, siekdamas užtikrinti, kad „Sąjunga ir jos valstybės narės galėtų laikytis savo įsipareigojimų, susijusių su prieglobsčio prašytojų pagrindinių teisių apsauga“(19). Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybės narės negali perduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, kaip tai suprantama pagal reglamentą „Dublinas II“, kai joms yra žinoma apie sisteminius prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumus tokioje valstybėje narėje ir dėl to yra pagrįstų priežasčių manyti, kad prašytojui kiltų realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį.
33. Reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalyje kodifikuotas Sprendime N. S. ir kt. nagrinėtas atvejis, t. y. išimtinių aplinkybių atvejis, nustatant dvejopą kriterijų – prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų sisteminių trūkumų šioje valstybėje narėje – pagal kurį galima atsisakyti perduoti prašytoją sprendimą priėmusiai valstybei narei(20).
34. Šioje byloje prejudicinis klausimas susijęs su tokiu scenarijumi. Taigi nacionalinių prieglobsčio sistemų lygiavertiškumo prezumpcija, kuria grindžiamos reglamento „Dublinas III“ taisyklės, netaikoma. Tai reiškia, kad Vokietijos valdžios institucijos negali grąžinti atitinkamo asmens į Graikiją, nes mano, kad šioje valstybėje narėje pabėgėlių priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų. Kai toks atvejis susiklosto dėl realaus pavojaus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, valstybės narės, kurioje yra prieglobsčio prašytojas, nacionalinės valdžios institucijos turi nustatyti, kuri valstybė narė tampa atsakinga už jo prašymo nagrinėjimą.
c) Kompetentinga valstybė narė, kai taikoma reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalis
35. Pirmiausia svarbu nepamiršti, kad reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta tokia kompetencijos taisyklė: atsakingą valstybę narę nustatanti valstybė narė turi toliau nagrinėti III skyriuje nurodytus kriterijus, siekdama nustatyti, ar kita valstybė narė gali būti nustatyta kaip atsakinga. Jeigu tai išnagrinėjus nenustatoma kita atsakinga valstybė narė, šio straipsnio trečioje pastraipoje numatyta, kad „jei pagal šią dalį negali būti perduodama jokiai valstybei narei, paskirtai pagal III skyriuje išdėstytus kriterijus, arba pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare“.
36. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, ar Vokietijos valdžios institucijos atliko reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje reikalaujamą nagrinėjimą, ir, jei taip, kaip tai buvo padaryta. Vis dėlto aišku, kad šios institucijos mano turinčios kompetenciją pagal to straipsnio trečią pastraipą(21). Taigi šioje išvadoje reikėtų daryti prielaidą, kad Vokietijos valdžios institucijų kompetencija grindžiama ta trečia pastraipa.
2. Nepriimtinumas pagal Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą
37. Pagal Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 1 dalį valstybės narės neprivalo nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymų pagal Priskyrimo direktyvą, jeigu jie yra nepriimtini pagal šį straipsnį. Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalyje pateikiamas išsamus atvejų, kai valstybės narės gali pripažinti, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas, sąrašas(22). Visų pirma Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad tais atvejais, kai kita valstybė narė prašytojui jau yra suteikusi tarptautinę apsaugą, jo prašymas gali būti atmestas kaip nepriimtinas. Šią bendrojo priimtinumo išimtį galima paaiškinti tarpusavio pasitikėjimo principo svarba(23). Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte BEPS kontekste konkrečiai išreikštas tarpusavio pasitikėjimo principas(24).
38. Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl šio principo(25) valstybės narės valdžios institucijos negali taikyti Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkto, jeigu jos, remdamosi objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis ir atsižvelgdamos į Sąjungos teisės garantuojamą pagrindinių teisių apsaugos lygį prieina prie išvados, kad tarptautinę apsaugą trečiosios šalies piliečiui jau suteikusioje valstybėje narėje esama sisteminių ar bendrųjų trūkumų arba trūkumų, paveikiančių tam tikras asmenų grupes, ir kad dėl šių trūkumų yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad atitinkamam asmeniui kils realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį(26).
39. Kadangi prejudicinis klausimas grindžiamas tuo, kad šioje byloje Vokietijos sprendžiančioji institucija negali priimti sprendimo dėl nepriimtinumo pagal Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalį, galima daryti logišką išvadą, kad nacionalinis teismas nustatė tokias aplinkybes: yra sisteminių ar bendrųjų trūkumų arba trūkumų, galinčių paveikti tam tikras asmenų grupes, ir yra pagrįstų priežasčių manyti, kad tokiems trečiųjų šalių piliečiams, kaip QY, kiltų realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį.
40. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas dėl sprendimų prieglobsčio politikos srityje tarpusavio pripažinimo ir dėl tarpusavio pasitikėjimo praradimo pasekmių tokiam pripažinimui, jei tokio pripažinimo esama.
3. Tarpusavio pasitikėjimo praradimo pasekmės
41. Kaip jau minėjau, tarpusavio pasitikėjimo principas grindžiamas prezumpcija, kad kiekviena valstybė narė turi manyti, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės veikia laikydamosi Sąjungos teisės, visų pirma Sąjungos teisėje pripažįstamų pagrindinių teisių(27). Dėl šio principo valstybėms narėms kyla pareigų(28). Tarpusavio pasitikėjimo negalima painioti su aklu pasitikėjimu(29). Tarpusavio pasitikėjimas gali būti prarandamas tais atvejais, kai prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos vienoje iš valstybių narių turi sisteminių trūkumų(30). Tai reiškia, kad paneigus šią prezumpciją ir vienai valstybei narei praradus pasitikėjimą kitos valstybės narės prieglobsčio sistema, neišvengiamai kyla keli klausimai: kokį poveikį toks pasitikėjimo praradimas turi valstybių narių teisėms ir pareigoms? Ir atvirkščiai, kokioms teisėms ir pareigoms tai neturi įtakos? Be to, ar vienos valstybės narės pasitikėjimo praradimas turi įtakos kitos valstybės narės priimtų sprendimų pasekmėms?
42. Šio pasitikėjimo praradimo pasekmės tikrai nėra aiškios. Galima teigti, kad jei antroji valstybė narė (Vokietija) dėl pabėgėlių priėmimo sąlygų trūkumų praranda pasitikėjimą pirmosios valstybės narės (Graikijos) prieglobsčio sistema, antroji valstybė narė nepasitikės tik elgesiu su pabėgėliais pirmojoje valstybėje narėje (Graikijoje), bet ne jos prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūromis. Taigi šio pasitikėjimo praradimo pasekmės apsiribotų atitinkamo asmens negrąžinimu į pirmąją valstybę narę. Vis dėlto antroji valstybė narė vis dar pasitikėtų, kad pirmosios valstybės narės sprendimas suteikti pabėgėlio statusą yra pagrįstas. Ir atvirkščiai, būtų galima teigti, kad pasitikėjimo praradimas lemia bendrą nepasitikėjimą visa pirmosios valstybės narės prieglobsčio sistema, įskaitant pirmosios valstybės narės priimto pirminio sprendimo galiojimą.
43. Šiuo klausimu manau, kad svarbu atskirti, pirma, prieglobsčio procedūras, visų pirma sąlygas, reglamentuojančias prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūras pirmojoje valstybėje narėje, ir, antra, asmenų, kuriems šioje valstybėje narėje suteikta tarptautinė apsauga, gyvenimo sąlygas(31). Teoriškai galima įrodyti, kad antrajai valstybei narei yra žinoma dėl trūkumų pirmojoje valstybėje narėje (taigi ir pasitikėjimo praradimą), kiek tai susiję su prieglobsčio procedūra ir (arba) gyvenimo sąlygomis. Šioje byloje nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas aiškiai nurodo „gyvenimo sąlygas“ pirmojoje valstybėje narėje. Taigi, mano nuomone, galima manyti, kad aptariamas sprendimas buvo pagrįstai priimtas dėl atitinkamo asmens, nepaisant antrosios valstybės narės teismų konstatuoto pasitikėjimo praradimo, kiek jis susijęs su gyvenimo sąlygomis pirmojoje valstybėje narėje. Atsižvelgiant į šį skirtumą, reikia nustatyti, ar tarpusavio pasitikėjimo principas taikomas prieglobsčio politikos srityje, kai taikytinos reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antra ir trečia pastraipos, o Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktas negali būti taikomas, nes atitinkamam asmeniui kiltų realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį.
B. Tarpusavio pripažinimas prieglobsčio politikos srityje
44. Atsakymas į klausimą, ar tarpusavio pripažinimo principas taikomas prieglobsčio politikos srityje, o jeigu taip, kaip jis taikomas, susijęs su dviem aspektais: pirmiausia reikėtų nustatyti, ar toks bendras principas taikomas įprastomis aplinkybėmis. Tik tada galima nustatyti, ar išimtinėmis aplinkybėmis antroji valstybė narė privalo automatiškai pripažinti pirmosios valstybės narės suteiktą pabėgėlio statusą ir su juo susijusią apsaugą.
45. Paprastai tarpusavio pripažinimo principas reiškia, kad vienoje iš Sąjungos valstybių narių priimtas sprendimas dėl trečiosios šalies piliečio pabėgėlio statuso turi būti be jokių apribojimų pripažintas kitoje valstybėje narėje(32). Taigi tarpusavio pripažinimas reiškia, kad antroji valstybė narė pripažįsta ir vykdo pirmosios valstybės narės kompetentingos institucijos priimtą sprendimą taip, tarsi tai būtų jos pačios sprendimas(33). Tam, kad pabėgėlio statuso tarpusavio pripažinimas turėtų prasmę, apsauga ir teisės, suteikiamos pabėgėliui pirmojoje valstybėje narėje, turėtų būti taikomos šiam asmeniui ir antrojoje valstybėje narėje(34).
46. Tam, kad toks tarpusavio pripažinimas būtų taikomas BEPS srityje, jis turėtų būti įtvirtintas pirminėje arba antrinėje Sąjungos teisėje. Taigi išanalizuosiu Sąjungos pirminės ir antrinės teisės nuostatas, siekdama nustatyti, ar toks sprendimų tarpusavio pripažinimo principas taikomas prieglobsčio politikos srityje.
1. Ar Sąjungos pirminėje teisėje įtvirtintas pagrindinis tarpusavio pripažinimo principas?
47. Pagal SESV 78 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį SESV Sąjunga turi plėtoti bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinosios apsaugos politiką. Šiuo tikslu Europos Parlamentas ir Taryba pagal SESV 78 straipsnio 2 dalies a ir b punktus turi nustatyti BEPS priemones. Tai apima, be kita ko, visoje Sąjungoje galiojantį vienodą prieglobsčio statusą trečiųjų šalių piliečiams(35). Vis dėlto nė vienoje SESV V antraštinės dalies 2 skyriaus nuostatoje nenumatyta kitos valstybės narės suteikto pabėgėlio statuso tarpusavio pripažinimo pareigos ar principo(36). Be to, priešingai nei Sutarties nuostatos dėl laisvo judėjimo(37), kurios veikia tiesiogiai(38), yra savarankiškos ir apima tiesiogiai taikomas teises, dėl kurių tarpusavio pripažinimo principas visapusiškai galioja ir veikia, neatrodo, kad taip yra kalbant apie Sutarties nuostatas, esančias SESV V antraštinės dalies 2 skyriuje. Iš tikrųjų nė vienoje Sutarties nuostatoje nėra aiškiai nurodyta, kad tarpusavio pripažinimo principas visiškai taikomas ir veikia prieglobsčio politikos srityje.
48. Atsižvelgiant į tai, lieka atsakyti į klausimą, ar tarpusavio pripažinimo principą galima kildinti iš minėtų Sutarties nuostatų(39). Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad SESV 78 straipsnio 1 dalyje Sąjungai suteikiama kompetencija prieglobsčio politikos srityje ir apibrėžtas jos tikslas – sukurti bendrą prieglobsčio politiką, pagal kurią kiekvienam trečiosios šalies piliečiui, „kuriam reikia tarptautinės apsaugos“, suteikiamas „atitinkamas statusas“. SESV 78 straipsnio 2 dalies a punktas yra teisinis pagrindas(40), kuriuo remdamasis Sąjungos teisės aktų leidėjas gali nustatyti „visoje Sąjungoje galiojant[į] „vienod[ą] prieglobsčio status[ą]“(41). Mano nuomone, tai reiškia, kad su šiuo vienodu statusu susijusios teisės nėra visiškai taikomos ir neveikia be Sąjungos teisės aktų leidėjo įsikišimo(42). Darytina išvada, kad Sutarties nuostatos, kurioje įtvirtintas teisinis pagrindas ir kompetencijos perdavimas Sąjungos institucijoms, nepakanka, kad būtų galima teigti, kad joje įtvirtintos tiesiogiai taikytinos teisės, dėl kurių tarpusavio pripažinimo principas tampa visiškai taikomas ir veikiantis(43).
49. Išsamumo sumetimais reikėtų pridurti, jog Chartijos 18 straipsnyje numatyta, kad „teisė į prieglobstį garantuojama pagal <...> Ženevos konvenciją“. Nors pagal SESV 78 straipsnio 1 dalį bendra prieglobsčio politika „privalo neprieštarauti <...> Ženevos konvencijai“, pagal bendrąjį principą tarptautinė teisė draudžia įgyvendinti eksteritorinę vykdymo jurisdikciją, nebent tai būtų aiškiai leidžiama(44). Vis dėlto pagal šią konvenciją susitariančioji valstybė neįpareigojama pripažinti prieglobsčio prašytojui kitos susitariančiosios valstybės anksčiau suteikto pabėgėlio statuso. Taigi iš Ženevos konvencijos negalima spręsti dėl eksteritorialumo. Be to, EŽTT jurisprudencijoje nereikalaujama eksteritorialumo ir, priešingai, pabrėžiamas išimtinis šio principo pobūdis(45). Tarpusavio pripažinimo principas, kuris būdingas tik Sąjungos teisinei sistemai, nekyla iš EŽTK(46).
50. Galiausiai savo pastabose Italijos vyriausybė, be kita ko, nurodo, kad šiai bylai yra svarbus prie ESV Sutarties pridėtas Protokolas (Nr. 24)(47). Nepritariu tokiam požiūriui, nes šis protokolas susijęs su Sąjungos valstybių narių piliečiais, o ši byla – tik su trečiųjų šalių piliečiais.
51. Kadangi iš pirminės Sąjungos teisės negalima kildinti jokio bendrojo tarpusavio pripažinimo principo, toliau kyla klausimas, ar iš Sąjungos antrinės teisės BEPS srityje kyla tarpusavio pripažinimo principas.
2. Ar tarpusavio pripažinimą galima kildinti iš Sąjungos antrinės teisės BEPS srityje?
52. Siekdamas atsakyti į pateiktą klausimą, remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintu įprastu aiškinimo metodu(48), taikysiu pažodinio, sisteminio ir teleologinio aiškinimo kriterijus, atsižvelgdamas į jų svarbą analizei. Šiuo klausimu tam, kad BEPS srityje būtų taikomas tarpusavio pripažinimas, reikėtų konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įpareigoti valstybes nares taikyti tokį pripažinimą(49). Vis dėlto, mano nuomone, šis ketinimas nebūtinai turi būti aiškiai įvardytas atitinkamų Sąjungos antrinės teisės nuostatų tekste ir apie jį galima spręsti iš atitinkamų nuostatų konteksto ir tikslų, kurių siekiama šiomis nuostatomis. Taip galėtų būti, be kita ko, tuo atveju, kai Sąjungos antrinės teisės nuostatos veiksmingumas priklauso nuo valstybių narių tarpusavio pripažinimo principo buvimo. Taigi, nors Sąjungos antrinės teisės nuostatoje nebūtinai turi būti aiški nuoroda į „tarpusavio pripažinimą“, turi būti aiški Sąjungos teisės aktų leidėjo valia nustatyti tokį principą(50).
a) Reglamentas „Dublinas III“
53. Pirmiausia kai kurios šios bylos šalys teigia, pirma, kad reglamentas „Dublinas III“ netaikytinas, nes atsakinga valstybė narė (šiuo atveju Graikija) jau suteikė tarptautinę apsaugą atitinkamam asmeniui(51). Antra, jos teigia, kad pagrindinėje byloje kyla klausimas, kaip nagrinėti Vokietijoje pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, o ne anksčiau Graikijoje pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą.
54. Dėl reglamento „Dublinas III“ taikytinumo pažymėtina, kad, kaip jau paaiškinau šioje išvadoje, jo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta antrosios valstybės narės valdžios institucijų kompetencija nagrinėti prieglobsčio prašymą. Kadangi šia nuostata konkrečiai kodifikuojamas Sprendime N. S. ir kt. nagrinėtas atvejis, klausimas dėl sprendimo suteikti pabėgėlio statusą pripažinimo, kai viena valstybė narė neteko pasitikėjimo gyvenimo kitoje valstybėje narėje sąlygomis, patenka į reglamento „Dublinas III“ taikymo sritį(52). Taigi manau, kad ši situacija patenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį.
55. Reglamente „Dublinas III“ įtvirtinti valstybės narės, atsakingos už vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai(53). Vis dėlto tarpusavio pripažinimo principas šiame reglamente neminimas. Pagal dabartinę tvarką valstybės narės individualiai nagrinėja prieglobsčio prašymus. Nors Dublino sistema grindžiama pagrindine valstybių narių prieglobsčio sistemų lygiavertiškumo idėja, tokia prezumpcija neprilygsta sprendimų, kuriais suteikiamas pabėgėlio statusas, tarpusavio pripažinimui.
56. Svarbu pabrėžti, kad reglamente „Dublinas III“ nustatytais mechanizmais numatytas gana didelis procedūrų dėl neigiamų sprendimų, t. y. sprendimų nesuteikti pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos „automatiškumas“(54). Šis „automatiškumas“ patvirtina argumentą, kad dėl reglamento „Dublinas III“ tarpusavio pripažinimo principas tampa visiškai taikomas ir veikiantis, tačiau tik tiek, kiek tai susiję su neigiamais sprendimais(55). Jeigu pirmoji valstybė narė priėmė neigiamą sprendimą, antroji valstybė narė nėra atsakinga už naujo jai pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir turi grąžinti atitinkamą asmenį į pirmąją valstybę narę, o ši savo ruožtu turi imtis reikiamų priemonių, kad grąžintų šį asmenį į jo kilmės šalį. Be to, pagal reglamente „Dublinas III“ nustatytą sistemą reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų „aktyvų horizontalų tarpvalstybinį nacionalinių administracijų bendradarbiavimą“, kad galėtų stebėti galimą kitų teismų dalyvavimą(56).
57. Vis dėlto, kaip pažymi Airijos vyriausybė, reglamente „Dublinas III“ nėra jokios teisės normos, kurioje būtų aiškiai numatytas tarpusavio pripažinimo principas, kiek tai susiję su kitų valstybių narių priimtais teigiamais sprendimais. Šiame reglamente nereikalaujama, kad valstybės narės automatiškai pripažintų ir vykdytų teigiamus viena kitos sprendimus. Nors doktrinoje pateikiama įtikinamų de lege ferenda argumentų siekiant pagrįsti būtinybę patvirtinti tokį principą(57), Sąjungos teisės aktų leidėjas, nepaisydamas Komisijos pastangų(58), šiuo klausimu nesiėmė galutinių priemonių.
58. Reikėtų pridurti, kad vienintelės atsakingos valstybės narės sąvoka yra esminis BEPS aspektas(59). Atsižvelgiant į šią sąvoką, procedūros eiga apribojama viena valstybe nare, kuri tampa atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Taigi įprastomis aplinkybėmis teigiamus ir neigiamus sprendimus priima tik viena valstybė narė.
59. Dėl išimtinių aplinkybių reikėtų pažymėti, kad valstybė narė, kuri yra paskirta atsakinga, pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalį įsipareigoja vykdyti visą procedūrą laikydamasi reglamento „Dublinas III“, Procedūrų direktyvos ir Priskyrimo direktyvos. Toji valstybė narė yra kompetentinga nagrinėti prašymą, suteikti tarptautinę apsaugą arba atmesti prašymą arba prireikus grąžinti arba išsiųsti trečiosios šalies pilietį. Kaip teigia Graikijos vyriausybė, pagal Dublino sistemą tam pačiam asmeniui skirtingose valstybėse narėse neleidžiama naudotis keliomis tarptautinės apsaugos sistemomis. Vis dėlto, kai antroji valstybė narė negali grąžinti atitinkamo asmens į pirmąją valstybę narę, suteikusią jam pabėgėlio statusą, susirūpinimas dėl to, kad asmuo naudosis keliomis apsaugos sistemomis, netenka prasmės. Taip yra todėl, kad, atsižvelgiant į pabėgėlių priėmimo sąlygų trūkumus pirmojoje valstybėje narėje, šis asmuo negali naudotis su jo pabėgėlio statusu susijusiomis teisėmis taip, kad būtų pakankamai apsaugotos jo pagrindinės teisės, pripažintos Sąjungos teisėje.
60. Darytina išvada, kad išimtinėmis aplinkybėmis reglamentu „Dublinas III“ kompetencija nagrinėti prašymą suteikiama antrajai valstybei narei, tačiau šios kompetencijos apimties ir taikytinos procedūros klausimas paliekamas atviras. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad, susiklosčius tokioms aplinkybėms, reglamente „Dublinas III“ nenustatyta pareigos įgyvendinti pirmosios valstybės narės priimtą teigiamą sprendimą dėl prieglobsčio.
b) Procedūrų direktyva
61. Tarpusavio pripažinimo principas taip pat nepaminėtas Procedūrų direktyvos nuostatose. Požiūris, kurio laikomasi šioje direktyvoje, grindžiamas vienos procedūros ir būtiniausių bendrų taisyklių samprata(60).
62. Dėl išimtinių aplinkybių atvejo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir šalys rėmėsi Procedūrų direktyvos 10 straipsniu. Šioje nuostatoje, siejamoje su šios direktyvos 16 ir 43 konstatuojamosiomis dalimis, nurodyta, jog labai svarbu, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos būtų priimami remiantis faktais ir nagrinėjami iš esmės, taip pat kad juos priimant būtų objektyviai ir nešališkai įvertinta, ar prašytojas atitinka materialines tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygas. Taigi Procedūrų direktyvoje pabrėžiamas reikalavimas, kad atsakingos valstybės narės individualiai nagrinėtų prašymus. Viena vertus, būtų galima teigti, kad „individualus nagrinėjimas“ jau buvo atliktas pirmojoje valstybėje narėje. Kita vertus, taip pat būtų galima teigti, kad dėl pabėgėlių priėmimo sąlygų trūkumų pirmojoje valstybėje narėje būtinas naujas individualus nagrinėjimas. Mano nuomone, tai reiškia, kad iš tokio reikalavimo negalima daryti jokios teigiamos ar neigiamos išvados dėl sprendimo suteikti pabėgėlio statusą privalomosios galios, jeigu nustatyta rizika pažeisti Chartijos 4 straipsnį. Manau, kad Procedūrų direktyvos 10 straipsnis svarbus šiai bylai tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas, aiškindamas kitas Sąjungos antrinės teisės nuostatas, nuspręstų, kad Vokietijos valdžios institucijos turi ex nunc vertinti, ar atitinkamas asmuo atitinka materialines pabėgėlio statuso suteikimo sąlygas.
63. Kadangi Procedūrų direktyvoje nenustatyta aiškaus įpareigojimo automatiškai pripažinti sprendimą suteikti pabėgėlio statusą, lieka nustatyti šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos galimybės neprieinamumo teisines pasekmes, atsižvelgiant į rimtą riziką, kad atitinkamas asmuo pirmojoje valstybėje narėje patirs nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį(61). Įprastomis aplinkybėmis, kai tarp valstybių narių yra pasitikėjimas, šia nuostata BEPS srityje konkrečiai išreiškiamas ne tik tarpusavio pasitikėjimo principas, bet ir vienintelės atsakingos valstybės narės principas(62).
64. Vis dėlto, esant išimtinėms aplinkybėms, Teisingumo Teismas Nutartyje Hamed ir Omar, remdamasis ankstesne jurisprudencija, konstatavo, kad valstybė narė (Vokietija) negali remtis Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktu, kad kaip nepriimtiną atmestų asmens, kuriam kita valstybė narė (toje byloje nagrinėtu atveju – Bulgarija) suteikė pabėgėlio statusą, pateiktą prieglobsčio prašymą, kai tos valstybės narės prieglobsčio sistema turi sisteminių trūkumų, panašių į nagrinėtuosius byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas N. S. ir kt. Teisingumo Teismas obiter taip pat pažymėjo, kad nors Vokietijos teisėje numatyta tam tikra prieglobsčio prašytojų apsauga susiklosčius tokioms aplinkybėms, kurios nagrinėtos Sprendime N. S. ir kt., joje „nėra numatyta šio statuso pripažinimo ir su juo susijusių teisių suteikimo Vokietijoje, nesant naujos prieglobsčio procedūros“(63). Atrodo, kad ši ištrauka, nors ir implicitiškai, patvirtina Vokietijos teisės aktų leidėjo požiūrio suderinamumą su Sąjungos teise. Jeigu Procedūrų direktyvoje būtų numatytas šio statuso pripažinimas, manau, Teisingumo Teismas būtų visiškai kitaip suformulavęs šią ištrauką ir pareikalavęs, kad Vokietijos valdžios institucijos suteiktų atitinkamam asmeniui tokį statusą. Atvirkščiai, nuoroda į „naują prieglobsčio procedūrą“ leidžia manyti, kad, nustačius, jog atitinkamam asmeniui kyla pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, antroji valstybė narė turi teisę vykdyti antrą prieglobsčio procedūrą. Praktiškai antroji valstybė narė įgyja dvejopą kompetenciją: kompetenciją nagrinėti atitinkamo asmens pateiktą prašymą ir kompetenciją įgyvendinti jo teises.
65. Taigi pritariu kai kurių bylos šalių pozicijai, kad valstybė narė, kuriai pateiktas naujas prašymas, gali atlikti naują nagrinėjimą. Vis dėlto toks nagrinėjimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į pagrindinius Procedūrų direktyvos ir Chartijos tikslus. Kaip paaiškinsiu tolesnėje mano išvados dalyje (C skirsnis), naujas nagrinėjimas nereiškia „visiškai naujo“ nagrinėjimo. Kitaip tariant, valstybė narė, kuriai pateiktas naujas prašymas, nepradeda jo nagrinėti „nuo pradžių“ ir priimdama sprendimą turėtų tinkamai atsižvelgti į kitos valstybės narės sprendimą, kuriuo atitinkamam asmeniui suteiktas pabėgėlio statusas.
c) Priskyrimo direktyva
66. Priskyrimo direktyva siekiama nustatyti „vienodą [prieglobsčio] statusą“ trečiųjų šalių piliečiams pagal Ženevos konvenciją(64). Priskyrimo direktyvos 4, 23 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Ženevos konvencija yra „tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo“ ir kad šios direktyvos nuostatos priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais(65). Darytina išvada, kad Priskyrimo direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Ženevos konvenciją ir kitas atitinkamas sutartis, nurodytas SESV 78 straipsnio 1 dalyje.
67. Priskyrimo direktyvos I, III, IV, V ir VI skyriuose apibrėžti bendri kriterijai, leidžiantys nustatyti asmenis, kuriems „tikrai reikia tarptautinės apsaugos“(66) ir kuriems turi būti suteiktas vienas iš dviejų statusų. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal Priskyrimo direktyvos 13 straipsnį valstybės narės neturi diskrecijos ir turi suteikti pabėgėlio statusą bet kuriam trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris atitinka materialines priskyrimo pabėgėliams sąlygas pagal šios direktyvos II ir III skyrius(67).
68. Be to, Priskyrimo direktyvos VII skyriuje nustatytas tarptautinės apsaugos pobūdis, o tai, mano nuomone, sukuria ryšį tarp atitinkamo asmens ir šią apsaugą suteikiančios valstybės narės. Šį ryšį iliustruoja šio skyriaus nuostatos, kuriose nustatyti reikalavimai: pirma, užtikrinti tarptautinės apsaugos gavėjams galimybę susipažinti su informacija, išduoti leidimą gyventi, kelionės dokumentus, taip pat užtikrinti užimtumą, švietimą, kvalifikacijų pripažinimo procedūras, integracijos programas, socialinę gerovę ir sveikatos priežiūrą ir, antra, garantuoti šeimos vientisumą(68).
69. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad nė viena iš minėtų Priskyrimo direktyvos I–VII skyrių nuostatų neturi realaus poveikio teigiamų sprendimų, kuriais suteikiamas pabėgėlio statusas, eksteritorialiam poveikiui. Konkrečiai kalbant, šios direktyvos 13 straipsnis, kurį nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nesuteikia pagrindo manyti, kad pagal šią direktyvą egzistuoja tarpusavio pripažinimo pareiga.
70. Savo pastabose Graikijos vyriausybė tvirtina, kad Priskyrimo direktyvos 25 straipsnyje numatyta valstybės narės pareiga išduoti pabėgėliui kelionės dokumentą tam, kad jis galėtų laisvai keliauti už jos teritorijos ribų, yra konkreti tarpusavio pripažinimo principo išraiška(69). Vis dėlto šia nuostata pirmajai valstybei narei tik nustatomos pareigos išduoti minėtus dokumentus, o antroji valstybė narė tik pripažįsta, kad šie dokumentai galioja kelionei. Šis pripažinimas yra riboto taikymo ir neturi įtakos klausimui, ar tarpusavio pripažinimo principas taikomas teigiamiems sprendimams, kuriais suteikiamas pabėgėlio statusas. Kitaip tariant, ši nuostata yra kelionės dokumentų tarpusavio pripažinimo pavyzdys ir neturi įtakos teigiamų sprendimų suteikti pabėgėlio statusą tarpusavio pripažinimo klausimui.
71. Per teismo posėdį šalys taip pat nurodė pirmosios valstybės narės išduotą ilgalaikį leidimą gyventi šalyje(70), siekdamos įrodyti, kad prieglobsčio politikos srityje egzistuoja tarpusavio pripažinimas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad kiekvienas trečiosios šalies pilietis, kuris yra valstybės narės teritorijoje, bet neatitinka atvykimo į ją, buvimo ar gyvenimo joje sąlygų, vien dėl šios aplinkybės šalyje yra neteisėtai(71). Taigi Priskyrimo direktyvos 24 straipsnio negalima aiškinti kaip įpareigojančio visas valstybes nares išduoti leidimą gyventi šalyje asmeniui, kuriam kita valstybė narė suteikė tarptautinę apsaugą(72). Mano nuomone, iš to darytina išvada, kad šios bylos tikslais leidimų gyventi šalyje sistema grindžiamas argumentavimas nėra galimas.
72. Be to, Priskyrimo direktyvos 11, 12 ir 14 straipsniuose įtvirtintos specialios pabėgėlio statuso pasibaigimo, nesuteikimo ir panaikinimo taisyklės. Mano nuomone, pagal šiuos straipsnius valstybei narei nesuteikiama teisės panaikinti ar nutraukti kitos valstybės narės suteikto pabėgėlio statuso. Ši kompetencija priklauso tik pabėgėlio statusą suteikusiai valstybei narei. Tai, kad antroji valstybė narė prarado pasitikėjimą gyvenimo sąlygomis pirmojoje valstybėje narėje, nesuteikia šios antrosios valstybės narės valdžios institucijoms teisės pažeisti pirmosios valstybės narės įgaliojimų ir atimti iš trečiosios šalies piliečio pabėgėlio statusą pirmojoje valstybėje narėje. Kai taikoma reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalis, šios valdžios institucijos įgyja teisę tik nustatyti kompetentingą valstybę narę ir prireikus iš naujo išnagrinėti, ar tenkinami Priskyrimo direktyvoje nustatyti šio statuso suteikimo kriterijai.
73. Toks vertinimas atitinka Priskyrimo direktyvos 14 straipsnio tikslą, pagal kurį valstybei narei leidžiama panaikinti trečiosios šalies piliečio pabėgėlio statusą arba atsisakyti pratęsti jo galiojimą. Šiuo klausimu šio straipsnio 1 ir 2 dalys patvirtina mintį, kad pabėgėlio statuso išsaugojimas glaudžiai susijęs, be kita ko, su aplinkybėmis atitinkamo asmens kilmės šalyje. Be to, sistema sukurta taip, kad antroji valstybė narė galėtų peržiūrėti prašymo esmę, nes ji gali pasinaudoti pagal šią nuostatą jai suteiktais įgaliojimais, jei mano, kad tai būtina. Taigi remiantis šia nuostata galima daryti išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė suteikti antrajai valstybei narei įgaliojimus peržiūrėti prašymo pagrįstumą. Galiausiai iš Priskyrimo direktyvos 14 straipsnio 4 dalies darytina išvada, kad pabėgėlio statusas glaudžiai susijęs su valstybe nare, „kurioje [pabėgėlis] yra“, o tai patvirtina minėto ryšio buvimą(73).
74. Taigi, mano nuomone, iš Priskyrimo direktyvos negalima daryti išvados, kad vienose valstybėse narėse priimti teigiami sprendimai dėl prieglobsčio yra privalomi kitose valstybėse narėse, nesvarbu, ar įprastomis, ar išimtinėmis aplinkybėmis.
3. Tarpinė išvada
75. BEPS kuriama laipsniškai ir pagal SESV tik Sąjungos teisės aktų leidėjas gali nuspręsti, kada sprendimams suteikti pabėgėlio statusą reikia suteikti privalomąją tarpvalstybinę galią. Reglamente „Dublinas III“, Procedūrų direktyvoje ar Priskyrimo direktyvoje nėra nieko, kas rodytų, kad valstybės narės privalo suteikti asmeniui pabėgėlio statusą vien dėl to, kad kita valstybė narė jam jau yra suteikusi šį statusą.
76. Šioje byloje nagrinėjamu atveju antrosios valstybės narės (Vokietijos) sprendžiančiajai institucijai, kuri neturi galimybės taikyti Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkto, nes dėl tokio taikymo kiltų didelė rizika, kad bus pažeistas Chartijos 4 straipsnyje nustatytas draudimas, nėra privalomas ankstesnis pirmosios valstybės narės (šiuo atveju Graikijos) priimtas sprendimas suteikti pabėgėlio statusą. Antrosios valstybės narės sprendžiančioji institucija turi iš esmės išnagrinėti naują prašymą pagal Priskyrimo direktyvos ir Procedūrų direktyvos nuostatas.
77. Nors pirmosios valstybės narės priimtas sprendimas suteikti pabėgėlio statusą nėra privalomas antrosios valstybės narės sprendžiančiajai institucijai, svarbu nustatyti, ar pastaroji valstybė narė yra kaip nors įpareigota tinkamai atsižvelgti į šį sprendimą, kai iš naujo nagrinėja atitinkamą prieglobsčio prašymą.
C. Paskesnės administracinės procedūros pagal „išimtinių aplinkybių“ scenarijų
78. Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad, kai valstybė narė turi iš esmės išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą dėl to, kad prašytojui kyla pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį pirmojoje valstybėje narėje, reikėtų taikyti Direktyvą 2013/33/ES(74), kurioje išsamiai reglamentuota tvarka, kaip elgtis su tarptautinės apsaugos prašytojais, kai yra nagrinėjami jų prašymai.
79. Be to, nagrinėdama tarptautinės apsaugos prašymą antroji valstybė narė turi laikytis ne tik Procedūrų direktyvoje ir Priskyrimo direktyvoje numatytų principų ir garantijų, kad nustatytų, ar atitinkamam asmeniui reikia tokios apsaugos, bet ir reikalavimų, kylančių iš gero administravimo principo, kuriuo nustatomos konkrečios pareigos, atsižvelgiant į tai, kad atitinkamam asmeniui dėl išimtinių aplinkybių turi būti taikomos dvi paskesnės administracinės procedūros. Kitaip tariant, taikant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalį pareiga perkeliama antrajai valstybei narei, kuriai šie reikalavimai yra privalomi.
1. Tarptautinės apsaugos prašymo vertinimas
80. Pirma, nagrinėdama tarptautinės apsaugos prašymą, antroji valstybė narė turi atsižvelgti į principus ir garantijas, įtvirtintus Procedūrų direktyvos II skyriuje, įskaitant šios direktyvos 10 straipsnio 2 ir 3 dalis, kurias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pagal 10 straipsnio 2 dalį sprendžiančioji institucija pirmiausia turi nustatyti, ar prašytojas priskirtinas prie pabėgėlių, o jeigu ne, ar jis gali gauti papildomą apsaugą. Pagal Procedūrų direktyvos 10 straipsnio 3 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo, laikantis šios nuostatos a–d punktų reikalavimų.
81. Antra, Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybė narė įvertintų „atitinkamą su prašymu susijusią informaciją“, įskaitant informaciją, į kurią anksčiau atsižvelgė pirmoji valstybė narė, ir tai, kad asmeniui kitos valstybės narės valdžios institucijos suteikė pabėgėlio statusą. Reikėtų pabrėžti, kad ši nuostata suformuluota plačiai. Taigi visos faktinės išvados ir informacijos šaltiniai laikytini „informacija“ pagal Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, įskaitant tą informaciją, kuria remdamasi pirmoji valstybė narė priėmė teigiamą sprendimą. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad atitinkamo asmens pateiktas prašymas jau buvo išnagrinėtas ir kad buvo priimtas teigiamas sprendimas suteikti pabėgėlio statusą.
82. Šiuo klausimu antrosios valstybės narės valdžios institucijos negali tiesiog neatsižvelgti į tai, kad pirmosios valstybės narės valdžios institucijos prieš tai suteikė atitinkamam asmeniui pabėgėlio statusą. Atvirkščiai, jei pasitikėjimas prarastas dėl nežmoniško elgesio, o ne dėl pačios prieglobsčio procedūros trūkumų, tokio sprendimo buvimui turėtų būti suteikta derama reikšmė. Taigi teigiamo sprendimo suteikti pabėgėlio statusą buvimas gali būti viena iš aplinkybių, pagrindžiančių faktines aplinkybes, kuriomis remiamasi atitinkamo asmens pateiktame tarptautinės apsaugos prašyme(75).
2. Reikalavimai, kylantys iš gero administravimo principo
83. Jeigu tarpusavio pasitikėjimo principu negalima remtis dėl išimtinių aplinkybių ir jeigu taikoma reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalis, šiame reglamente, Procedūrų direktyvoje ir Priskyrimo direktyvoje nenustatyta jokių konkrečių taisyklių dėl pirmosios ir antrosios valstybių narių institucijų bendradarbiavimo, visų pirma dėl keitimosi informacija tarp jų, arba dėl terminų, kurių turi laikytis antroji valstybė narė. Kadangi šioje byloje nagrinėjamu atveju pasitikėjimo praradimas susijęs su gyvenimo sąlygomis pirmojoje valstybėje narėje, o ne su pačia prieglobsčio procedūra, išimtinėmis aplinkybėmis tam tikros šio reglamento ir šių direktyvų nuostatos gali būti taikomos pagal analogiją. Vis dėlto, kai susiklosčius išimtinėms aplinkybėms Sąjungos teisėje nenumatyta išsamių procedūrinių taisyklių, remiantis procesinės autonomijos principu, valstybės narės išlaiko kompetenciją nustatyti šiuos reikalavimus, jeigu šios taisyklės nėra mažiau palankios nei taisyklės, kuriomis reglamentuojamos panašios vidaus situacijos (lygiavertiškumo principas), ir jeigu dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teise suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(76).
84. Vis dėlto nacionalinė institucija, taikydama Sąjungos teisę, t. y. reglamentą „Dublinas III“ ir Procedūrų bei Priskyrimo direktyvas, yra saistoma gero administravimo principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas ir apima, be kita ko, nacionalinės valdžios institucijų rūpestingumo pareigą(77).
a) Valstybių narių bendradarbiavimas ir keitimasis informacija
85. Reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnyje numatyti valstybių narių keitimosi informacija mechanizmai. Remiantis šia nuostata, valstybių narių keitimasis informacija yra tik galimybė, nes informacija keičiamasi „to prašančios valstybės narės“ pageidavimu(78). Vis dėlto, jeigu susiklosto reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalyje numatytas scenarijus, visų pirma jeigu pakertamas pasitikėjimas tarp valstybių narių, šiame reglamente nenustatyta jokių konkrečių taisyklių dėl keitimosi informacija. Svarbu pabrėžti, kad kai pasitikėjimo praradimas susijęs su gyvenimo pirmojoje valstybėje narėje sąlygomis(79), tai neturėtų turėti poveikio valstybių narių pareigai bendradarbiauti tarpusavyje dėl prašymų procedūrų.
86. Kadangi šiuo klausimu Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybė narė įvertintų „atitinkamą su prašymu susijusi informaciją“, ir jeigu atitinkamas asmuo remiasi pirmosios valstybės narės priimtu sprendimu, kuriuo jam suteiktas pabėgėlio statusas, antroji valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, leidusias pirmajai valstybei narei priimti tokį sprendimą. Tam, kad šis reikalavimas būtų įvykdytas ir, laikantis gero administravimo principo, atsižvelgiant į tai, kad atitinkamam asmeniui jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas kitoje valstybėje narėje, antrosios valstybės narės kompetentingos institucijos privalo išnagrinėti, ar reikėtų taikyti reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnį. Pagal šio reglamento 34 straipsnio 3 dalį šios institucijos gali pirmosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikti prašymą suteikti informaciją, visų pirma pateikti paaiškinimus dėl aplinkybių, dėl kurių buvo suteiktas šis statusas; tokiu atveju pirmosios valstybės narės institucijos privalo pateikti atsakymą.
b) Dėl protingo termino
87. Atsižvelgiant į tikslą, kad prašymas būtų išnagrinėtas sparčiai(80), ir gero administravimo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, nagrinėjant prieglobsčio prašymus procedūra dėl antrojo prašymo turėtų būti užbaigta per protingą terminą. Procedūrų direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje šis Sąjungos prieglobsčio procedūrų spartumo principas aiškiau nurodytas dar kartą ir valstybėms narėms paliekama „lankstumo <...> teikti pirmenybę bet kurio prašymo nagrinėjimui kitų, anksčiau pateiktų prašymų atžvilgiu“, siekiant „tam tikrais atvejais sutrumpinti bendrą procedūros trukmę“.
88. Taigi, kai susiklosto reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalyje numatytas scenarijus, reikėtų atsižvelgti į abiejų kumuliacinių procedūrų trukmę. Jeigu prašytojams anksčiau jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas kitoje valstybėje narėje, tačiau jie negali remtis šiuo statusu pirmojoje valstybėje narėje dėl pavojaus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, jie kreipiasi į antrąją valstybę narę dėl tarptautinės apsaugos „išimtinėmis aplinkybėmis“, kurias lėmė valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo praradimas. Su šiomis „išimtinėmis aplinkybėmis“ susiję atvejai turėtų būti laikomi „tam tikrais atvejais“, kuriems pagal Procedūrų direktyvos 19 konstatuojamąją dalį teikiama pirmenybė.
89. Svarbu pažymėti, kad tos direktyvos 31 straipsnio 7 dalies a punktas, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama „suteikti pirmenybę tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimui <...> kai tikėtina, kad prašymas yra visiškai pagrįstas“, papildomai patvirtina prieglobsčio prašymo prioritetizavimą antrojoje valstybėje narėje dėl šių konkrečių „išimtinių aplinkybių“ ir kai pirmoji valstybė narė jau yra nustačiusi, kad atitinkamam asmeniui gali būti suteiktas pabėgėlio statusas.
90. Taigi, kai susiklosto reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalyje numatytas scenarijus, dėl gero administravimo principo antrajai valstybei narei tenka konkreti pareiga ir jos valdžios institucijos turi veikti nedelsdamos, nes atitinkamam asmeniui jau buvo taikyta pirmoji prašymo nagrinėjimo procedūra ir galbūt teismo procesas, kai nustatytas pavojus pagal Chartijos 4 straipsnį. Šiuo tikslu svarbu pažymėti, jog Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos(81). Taigi šis šešių mėnesių terminas yra maksimalus terminas, nustatytas prašymui išnagrinėti įprastomis aplinkybėmis. Dėl šioje byloje nagrinėjamų išimtinių aplinkybių reikėtų dar didesnės spartos, o antrajai valstybei narei pateiktas prašymas turėtų būti išnagrinėtas per kur kas trumpesnį laiką.
91. Pirmoji valstybė narė, kuri suteikė pabėgėlio statusą atitinkamam asmeniui, taip pat turi prisiimti ypatingą, platesnę pareigą, kad padėtų antrajai valstybei narei kuo veiksmingiau laiko atžvilgiu išnagrinėti atitinkamo asmens pateiktą prašymą. Apskritai keičiantis informacija pagal reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnį taikomas jo 5 dalyje nustatytas terminas (joje nurodyta, kad valstybės narės, kurių paprašyta pasidalyti informacija, turi tai padaryti per penkias savaites)(82). Šis penkių savaičių terminas taip pat yra maksimalus terminas, nustatytas prašymui išnagrinėti įprastomis aplinkybėmis. „Išimtinėmis aplinkybėmis“, kai tarp valstybių narių prarandamas pasitikėjimas dėl nežmoniško ar žeminamo elgesio vienoje iš valstybių narių pavojaus, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, reikėtų dar didesnio spartumo. Pirmoji valstybė narė į visus antrosios valstybės narės pateiktus prašymus pateikti informaciją turėtų atsakyti per daug trumpesnį laiką nei tas, kuris taikomas įprastomis aplinkybėmis(83).
3. Tarpinė išvada
92. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad antrosios valstybės narės kompetentinga institucija turi įvertinti naujo prašymo esmę pagal Procedūrų direktyvos ir Priskyrimo direktyvos nuostatas ir nustatyti, ar atitinkamas asmuo atitinka pabėgėlio statusui gauti būtinas materialines sąlygas, kartu užtikrindama gero administravimo principo laikymąsi. Pagal šį principą ir reikalavimą išnagrinėti visą reikšmingą prašymo informaciją, kaip tai suprantama pagal Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, kyla pareiga atsižvelgti į tai, kad atitinkamo asmens pateiktas prieglobsčio prašymas jau buvo išnagrinėtas ir kad pirmosios valstybės narės valdžios institucijos priėmė teigiamą sprendimą suteikti pabėgėlio statusą. Antrosios valstybės narės kompetentingos institucijos turėtų teikti pirmenybę prašymo nagrinėjimui ir apsvarstyti galimybę taikyti reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnį, kuriame numatyti valstybių narių tarpusavio keitimosi informacija mechanizmai, pagal kuriuos pirmoji valstybė narė turėtų atsakyti į visus antrosios valstybės narės prašymus suteikti informaciją per daug trumpesnį laikotarpį nei tas, kuris taikomas įprastomis aplinkybėmis.
V. Išvada
93. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:
Jeigu valstybė narė negali pasinaudoti 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 32 straipsnio 2 dalies a punkte suteiktais įgaliojimais atmesti kaip nepriimtiną tarptautinės apsaugos prašymą siekiant suteikti pabėgėlio statusą kitoje valstybėje narėje, nes dėl gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų prašytojui kiltų didelis pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį,
SESV 78 straipsnio 1 ir 2 dalys,
2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 3 straipsnio 2 dalis,
2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnis ir
Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 33 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a punktas
turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nereikalaujama, kad valstybė narė, neatlikdama nagrinėjimo iš esmės, pripažintų tarptautinę apsaugą, kurią prašytojui jau suteikė kita valstybė narė.
Vertindamos naują prašymą, pateiktą atsižvelgiant į tai, kad pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalį susiklostė „išimtinės aplinkybės“, kompetentingos valdžios institucijos, vadovaudamosi Direktyvos 2011/95 ir Direktyvos 2013/32 nuostatomis, turi nustatyti, ar atitinkamas asmuo atitinka pabėgėlio statuso suteikimo materialinius reikalavimus, ir kartu užtikrinti, kad būtų laikomasi gero administravimo principo, taip pat atsižvelgti būtent į tai, kad atitinkamo asmens pateiktą prašymą jau išnagrinėjo kitos valstybės narės valdžios institucijos, nes ši aplinkybė yra atitinkama su prašymu susijusi informacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalį. Šį vertinimą atliekančios kompetentingos institucijos turėtų teikti pirmenybę prašymo nagrinėjimui ir apsvarstyti galimybę taikyti Reglamento Nr. 604/2013 34 straipsnį, kuriame numatyti keitimosi informacija tarp valstybių narių mechanizmai, o pirmosios valstybės narės institucijos turėtų atsakyti į visus antrosios valstybės narės prašymus pateikti informaciją per daug trumpesnį laikotarpį nei tas, kuris taikomas įprastomis aplinkybėmis.