Byla C‑621/21
WS
prieš
Intervyuirasht organ na Darzhavna agentsia za bezhantsite pri Ministerskia savet
(Administrativen sad Sofia-grad prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2024 m. sausio 16 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Bendra prieglobsčio politika – Direktyva 2011/95/ES – Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos – 2 straipsnio d punktas – Persekiojimo priežastys – „Priklausymas prie tam tikros socialinės grupės“ – 10 straipsnio 1 dalies d punktas – Persekiojimo veiksmai – 9 straipsnio 1 ir 2 dalys – Persekiojimo priežasčių ir persekiojimo veiksmų arba persekiojimo priežasčių ir apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo ryšys – 9 straipsnio 3 dalis – Nevalstybiniai subjektai – 6 straipsnio c punktas – Papildomos apsaugos suteikimo sąlygos – 2 straipsnio f punktas – „Didelė žala“ – 15 straipsnio a ir b punktai – Tarptautinės apsaugos prašymų vertinimas pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo tikslais – 4 straipsnis – Smurtas prieš moteris dėl lyties – Smurtas šeimoje – Grasinimas padaryti „nusikaltimą dėl garbės“
1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos – Grėsmė būti persekiojamam – Persekiojimo priežastys – Vertinimas – Priklausymo prie tam tikros socialinės grupės sąvoka – Visos tos pačios kilmės šalies moterys arba siauresnės moterų grupės, kurioms, atsižvelgiant į aplinkybes toje šalyje, būdinga papildoma bendra savybė – Įtraukimas
(SESV 78 straipsnio 1 ir 2 dalys; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktas, 4 straipsnio 3 ir 4 dalys ir 10 straipsnio 1 dalies d punktas)
(žr. 37, 38, 44, 46, 47, 49–62 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos – Prašytojo baimė savo kilmės valstybėje būti persekiojamam nevalstybinių subjektų – Persekiojimo priežasčių ir persekiojimo veiksmų ryšio reikalavimas – Nebuvimas – Sąlyga – Persekiojimo priežasties ir apsaugos teikėjų teikiamos apsaugos nebuvimo nuo persekiojimo veiksmų ryšio nustatymas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 6 straipsnio c punktas, 7 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1–3 dalys ir 10 straipsnio 1 dalis)
(žr. 64–67, 70 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Papildomos apsaugos suteikimo sąlygos – Didelė žala – Sąvoka – Prašytojui kylanti reali grėsmė būti nužudytam arba nukentėti nuo šeimos ar bendruomenės nario smurto, grindžiamo tariamu nusižengimu kultūrinėms, religinėms ar tradicinėms normoms – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 2 straipsnio g punktas, 15 straipsnio a ir b punktai ir 18 straipsnis)
(žr. 75–80 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)
Santrauka
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjęs Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) išaiškino persekiojimo priežastį, dėl kurios gali būti pripažintas pabėgėlio statusas, t. y. „priklausymą prie tam tikros socialinės grupės“(1), kai tarptautinės apsaugos prašytojas yra moteris, kuri baiminasi, kad grįžimo į kilmės šalį atveju bus nužudyta arba nukentės nuo šeimos ar bendruomenės nario smurto, grindžiamo tariamu nusižengimu kultūrinėms, religinėms ar tradicinėms normoms.
WS yra kurdų kilmės Turkijos pilietė. 2018 m. birželio mėn. ji teisėtai atvyko į Bulgariją, paskui nuvyko pas savo šeimos narį į Vokietiją, ten pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. 2019 m. vasario mėn. Nacionalinės pabėgėlių agentūros(2) (toliau – DAB) sprendimu, priimtu Vokietijos valdžios institucijoms pateikus prašymą, Bulgarijos valdžios institucijos atsiėmė WS, kad būtų išnagrinėtas jos tarptautinės apsaugos prašymas.
Per 2019 m. spalio mėn. surengtas apklausas WS pasakojo, kad, būdama šešiolikos metų amžiaus, buvo priverstinai ištekinta ir patyrė smurtą šeimoje. 2016 m. rugsėjo mėn. WS paliko savo santuokinius namus. 2017 m. ji sudarė religinę santuoką, o 2018 m. gegužės mėn. šioje santuokoje susilaukė sūnaus. Išvykusi iš Turkijos ji 2018 m. rugsėjo mėn. oficialiai nutraukė santuoką su savo pirmuoju sutuoktiniu, nors jis prieštaravo. Atsižvelgusi į šias aplinkybes ji pareiškė, jog baiminasi, kad jos šeima gali ją nužudyti, jeigu ji grįžtų į Turkiją.
2020 m. gegužės mėn. priimtu sprendimu DAB pirmininkas atmetė WS pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, motyvuodamas tuo, kad, pirma, neįvykdytos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos. WS nurodytos priežastys, be kita ko, smurto šeimoje veiksmai arba grasinimai mirtimi, nėra svarbios, nes jos negali būti susietos nė su viena iš Prieglobsčio ir pabėgėlių įstatyme, kuriuo Direktyva 2011/95 perkelta į Bulgarijos teisę, nurodytų persekiojimo priežasčių. Be to, WS neteigė, kad yra persekiojama dėl savo lyties.
Antra, WS nebuvo suteiktas papildomos apsaugos statusas. Buvo nuspręsta, kad ji neatitinka tam keliamų reikalavimų, nes, pirma, nei oficialios valdžios institucijos, nei tam tikri nevalstybiniai subjektai nesiėmė dėl jos veiksmų, kurių valstybė negali kontroliuoti. Antra, WS nepranešė policijai apie prieš ją atliktus nusikalstamus veiksmus, nepateikė skundo ir teisėtai išvyko iš Turkijos.
Dėl tokio sprendimo pateiktas WS skundas buvo atmestas.
2021 m. balandžio mėn. WS, remdamasi naujais įrodymais, pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, nes baiminosi būti persekiojama nevalstybinių subjektų, nuo kurių Turkijos valstybė negali jos apginti, dėl priklausymo prie tam tikros socialinės grupės, t. y. moterų, nukentėjusių nuo smurto šeimoje, ir moterų, kurios galėtų nukentėti nuo nusikaltimų dėl garbės. Ji nesutiko būti grąžinta į Turkiją ir nurodė, kad baiminasi, kad taps nusikaltimo dėl garbės auka arba bus dar kartą priverstinai ištekinta.
2021 m. gegužės mėn. DAB atsisakė pradėti naują tarptautinės apsaugos suteikimo procedūrą, motyvuodama, be kita ko, tuo, kad WS nepateikė jokios naujos svarbios informacijos apie savo asmeninę situaciją ar kilmės valstybę.
Nagrinėdamas dėl šio sprendimo pateiktą skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 2011/95 išaiškinimo ir paprašė jo patikslinti tarptautinės apsaugos suteikimą reglamentuojančias materialinės teisės sąlygas ir tokiomis aplinkybėmis teiktinos tarptautinės apsaugos rūšį.
Teisingumo Teismo vertinimas
Iš pradžių Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar pagal Direktyvą 2011/95, atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, visos šios šalies moterys gali būti laikomos priklausančiomis prie „tam tikros socialinės grupės“, t. y. atitikti „persekiojimo priežastį“, dėl kurios gali būti pripažintas pabėgėlio statusas, o gal atitinkamos moterys turi turėti papildomą bendrą savybę, kad galėtų priklausyti prie tokios grupės.
Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad Stambulo konvencijoje(3) numatytos pareigos, patenkančios į SESV 78 straipsnio 2 dalies, pagal kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas yra įgaliotas patvirtinti bendros Europos prieglobsčio sistemos priemones, pavyzdžiui, Direktyvą 2011/95, taikymo sritį. Ši konvencija tiek, kiek susijusi su prieglobsčiu ir negrąžinimo principu, taip pat yra viena iš Sutarčių, į kurias atsižvelgiant reikia aiškinti minėtą direktyvą(4), net jei kai kurios valstybės narės, įskaitant Bulgarijos Respubliką, jos neratifikavo.
Paskui Teisingumo Teismas priminė, kad iš Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto matyti, kad grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, jei įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, atitinkamos grupės nariai turi turėti bent vieną iš trijų šioje nuostatoje nurodytų identifikavimo požymių(5). Antra, ši grupė turi turėti „individualų tapatumą“ kilmės šalyje.
Dėl „tam tikros socialinės grupės“ pirmosios identifikavimo sąlygos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad moteriškoji lytis yra prigimtinė savybė, todėl jos pakanka, kad ši sąlyga būtų įvykdyta. Tai nereiškia, kad prie tokios kategorijos, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, negali priklausyti moterys, turinčios papildomą bendrą požymį, pavyzdžiui, bendrą istorija, kurios negalima pakeisti(6).
Dėl „tam tikros socialinės grupės“ antrosios identifikavimo sąlygos Teisingumo Teismas konstatavo, kad moteris, turinčias papildomą bendrą savybę ar jos neturinčias, supanti visuomenė gali jas suvokti kitaip ir kad šioje visuomenėje gali būti pripažįstamas jų individualus tapatumas, be kita ko, dėl jų kilmės šalyje taikomų socialinių, moralės ar teisinių normų.
Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė, kad priklausymas prie „tam tikros socialinės grupės“ turi būti nustatytas neatsižvelgiant į persekiojimo veiksmus(7), nuo kurių šios grupės nariai gali nukentėti kilmės šalyje. Vis dėlto bendrą savybę turinčių asmenų diskriminacija ar persekiojimas gali būti svarbus veiksnys, jei, siekiant patikrinti, ar įvykdyta antroji socialinės grupės identifikavimo sąlyga, reikia įvertinti, ar nagrinėjama grupė, atsižvelgiant į atitinkamos kilmės šalies socialines, moralės ar teisines normas, yra atskira.
Taigi, viena vertus, visos moterys gali būti laikomos priklausančiomis prie „tam tikros socialinės grupės“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, jeigu nustatyta, kad, atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, jos dėl lyties patiria fizinį ar psichologinį smurtą, įskaitant seksualinį smurtą ir smurtą šeimoje. Kita vertus, siauresnės moterų grupės, turinčios papildomą bendrą savybę(8), gali būti laikomos priklausančiomis prie individualų tapatumą kilmės šalyje turinčios „tam tikros socialinės grupės“, jei dėl šios savybės šios moterys yra pasmerktos ir joms gresia atgręžtinis aplinkinės visuomenės nusišalinimas, lemiantis jų socialinę atskirtį arba smurtą.
Paskui Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar tuo atveju, kai prašytojas teigia, jog baiminasi būti persekiojamas savo kilmės šalyje nevalstybinių subjektų, pagal Direktyvą 2011/95 reikalaujama, kad būtų nustatytas persekiojimo veiksmų ir bent vienos iš šios Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų persekiojimo priežasčių ryšys. Jis pažymėjo, kad pagal šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalį, siejamą su kitomis nuostatomis(9), tam, kad būtų pripažintas pabėgėlio statusas, turi būti nustatytas ryšys tarp, pirma, nurodytų persekiojimo priežasčių(10) ir, antra, persekiojimo veiksmų arba „apsaugos teikėjų“(11) apsaugos nebuvimo nuo „nevalstybinių subjektų“ vykdomų persekiojimo veiksmų. Kai persekiojimo veiksmą vykdo nevalstybinis subjektas, minėtoje 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga(12) laikoma įvykdyta, jei šis veiksmas grindžiamas viena iš šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų persekiojimo priežasčių, net jei apsaugos nebuvimas nepagrįstas šiomis priežastimis. Ši sąlyga taip pat turi būti laikoma įvykdyta, jeigu apsaugos nebuvimas grindžiamas viena iš pastarojoje nuostatoje nurodytų persekiojimo priežasčių, net jei nevalstybinio subjekto vykdomas persekiojimas nepagrįstas šiomis priežastimis. Vadinasi, jeigu prašytojas teigia, kad baiminasi būti persekiojamas savo kilmės šalyje nevalstybinių subjektų, nebūtina nustatyti ryšio tarp vienos iš Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų persekiojimo priežasčių ir persekiojimo veiksmų, jei toks ryšys gali būti nustatytas tarp vienos iš šių persekiojimo priežasčių ir apsaugos teikėjų apsaugos nebuvimo nuo šių veiksmų(13).
Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „didelė žala“(14), dėl kurios gali būti suteiktas papildomos apsaugos statusas(15), apima realią grėsmę prašytojui būti nužudytam arba nukentėti nuo šeimos ar bendruomenės nario smurto, grindžiamo tariamu nusižengimu kultūrinėms, religinėms ar tradicinėms normoms. Darydamas tokią išvadą jis pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2011/15 15 straipsnio a ir b punktus(16) „didele žala“ laikoma „mirties bausmė arba egzekucija“ ir „prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žemina[mas] elgesys arba baudimas kilmės šalyje“. Atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95 15 straipsnio a punkto tikslą užtikrinti asmenų, kurių teisei į gyvybę kiltų grėsmė grįžimo į jų kilmės šalį atveju, apsaugą, jame vartojamos sąvokos „egzekucija“ negalima aiškinti kaip neapimančios grėsmės gyvybei vien dėl to, kad ji kyla dėl nevalstybinių subjektų veiksmų. Jeigu moteriai kyla realus pavojus būti nužudytai jos šeimos narių dėl tariamo nusižengimo kultūrinėms, religinėms ar tradicinėms normoms, tokia didelė žala turi būti laikoma „egzekucija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.