Byla C‑90/22
ADB „Gjensidige“
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2024 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse bei komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 1215/2012 – 45 straipsnis – Atsisakymas pripažinti sprendimą – 71 straipsnis – Šio reglamento ryšys su konvencijomis dėl tam tikrų rūšių bylų – Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) – 31 straipsnio 3 dalis – Lis pendens – Jurisdikcinis susitarimas – Sąvoka „viešoji tvarka“
1. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 1215/2012 – Ryšys su konvencijomis dėl tam tikrų rūšių bylų – Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija – Sprendimas dėl ieškinio, susijusio su šia sutartimi – Galimybė atsisakyti pripažinti šį sprendimą dėl jurisdikcinio susitarimo nepaisymo – Reglamento taikymas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies b punktas)
(žr. 41, 44–47 punktus)
2. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 1215/2012 – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Atsisakymo pagrindai – Išimtinės jurisdikcijos nepaisymas – Taikymo sritis – Valstybės narės teismo sprendimas, priimtas nepaisant jurisdikcinio susitarimo – Netaikymas – Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimas – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnis ir 45 straipsnio 1 dalies a punktas, e punkto ii papunktis ir 3 dalis)
(žr. 52, 53, 56–59, 72–76 punktus ir rezoliucinę dalį)
Santrauka
Gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas patikslino atsisakymo pripažinti valstybėse narėse priimtus teismo sprendimus pagrindų, numatytų reglamente „Briuselis Ia“(1), apimtį tuo atveju, kai kilmės teismas pripažino turįs jurisdikciją, nepaisydamas tarptautinio krovinių vežimo sutartyje įtvirtinto jurisdikcinio susitarimo.
UAB „ACC Distribution“ su transporto UAB „Rhenus Logistics“ sudarė prekių vežimo iš Nyderlandų į Lietuvą sutartį. Už dalį prekių, kurios buvo pavogtos gabenant, ADB „Gjensidige“ atlygino ACC Distribution.
2017 m. vasario mėn. Rhenus Logistics Nyderlandų teisme pareiškė ieškinį dėl atsakomybės ribojimo pripažinimo. Šis teismas pripažino, kad turi jurisdikciją priimti sprendimą, ir nusprendė, kad ACC Distribution ir Rhenus Logistics sudarytoje sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos negalioja, nes juo apribojamas jurisdikciją turinčių teismų pasirinkimas, numatytas Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (toliau – CMR)(2).
2017 m. rugsėjo mėn. Gjensidige kreipėsi į Lietuvos teismą, prašydama įpareigoti Rhenus Logistics grąžinti ACC Distribution sumokėtą sumą kaip žalos atlyginimą. Šis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kol 2019 m. Nyderlandų teismas priims galutinį sprendimą dėl Rhenus Logistics atsakomybės ribojimo. Vėliau Lietuvos teismas atmetė Gjensidige pareikštą ieškinį dėl Nyderlandų teismo sprendimo res judicata galios. Šis sprendimas buvo paliktas galioti apeliacinėje instancijoje.
Gavęs Gjensidige kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas abejoja CMR suderinamumu su reglamentu „Briuselis Ia“, nes ši konvencija leidžia netaikyti susitarimų dėl jurisdikcijos, kurie iš esmės yra išimtiniai(3). Be to, net jei šis teismas mano, kad tas reglamentas aiškiai nenumato pagrindo atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, priimtą pažeidžiant susitarimą dėl jurisdikcijos, jam kyla klausimas, ar šių susitarimų apsauga turėtų būti taikoma ir pripažinimui bei tokio sprendimo vykdymui, ar ne. Todėl jis nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirmiausia, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama tarptautinio krovinių vežimo sutartis patenka ir į reglamento „Briuselis Ia“, ir į CMR taikymo sritį, Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar klausimas dėl galimo atsisakymo pripažinti teismo sprendimą, priimtą nepaisant to, kad yra susitarimas jurisdikciją suteikti kitos valstybės narės teismams, turi būti vertinamas atsižvelgiant į reglamentą „Briuselis Ia“, ar į CMR.
Šiuo klausimu, pirma, reglamente „Briuselis Ia“(4) numatyta, kad valstybėje narėje teismo, kuris savo jurisdikciją grindžia konvencija dėl tam tikros rūšies bylų, priimti sprendimai turi būti pripažįstami ir vykdomi kitose valstybėse narėse pagal šį reglamentą, kurio nuostatos bet kuriuo atveju gali būti taikomos, net jei ši konvencija nustato šių sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas. CMR(5) apsiriboja tuo, kad teismo sprendimo vykdymas priklauso nuo atitinkamoje valstybėje šiuo tikslu nustatytų formalumų, kurie negali būti peržiūrimi, įvykdymo.
Antra, tokios konvencijos taikymas negali pažeisti principų, kuriais Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose. Kalbant konkrečiai apie tarpusavio pasitikėjimo principą, pažymėtina, kad valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas jokiu būdu negali geriau nei kilmės valstybės teismas priimti sprendimo dėl pastarojo teismo jurisdikcijos, todėl pagal reglamentą „Briuselis Ia“ neleidžiama kitos valstybės narės teismui atlikti valstybės narės teismo jurisdikcijos kontrolės.
Šiomis aplinkybėmis galimo atsisakymo pripažinti klausimą reikia vertinti atsižvelgiant į reglamentą „Briuselis Ia“.
Pirma, tai patikslinęs Teisingumo Teismas, remdamasis reglamento „Briuselis Ia“ 45 straipsnio 1 dalies a punkto(6) ir e punkto ii papunkčio(7) formuluote, padarė išvadą, kad valstybės narės teismas negali atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės teismo sprendimo, remdamasis tuo, kad šis teismas pripažino turįs jurisdikciją, nepaisydamas jurisdikcinio susitarimo.
Antra, šį pažodinį aiškinimą patvirtina minėtų nuostatų kontekstas ir reglamento „Briuselis Ia“ uždaviniai ir tikslas. Teisingumo Teismas primena, kad pagal šiuo reglamentu nustatytą sistemą tarpusavio pripažinimas yra taisyklė, o atsisakymo pripažinti pagrindai yra išsamūs. Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė tarp šių pagrindų neįtraukti reglamento nuostatų dėl jurisdikcijos prorogacijos pažeidimo. Taigi šiame reglamente(8) numatyta jurisdikcinių susitarimų apsauga nereiškia, kad jų pažeidimas savaime yra atsisakymo pripažinti pagrindas.
Trečia, Teisingumo Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju jo turimoje bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų daryti išvadą, kad Nyderlandų teismo sprendimo pripažinimas būtų toks nesuderinamas su Lietuvos teisės sistema, kad juo būtų pažeistas pagrindinis principas. Konkrečiai kalbant, vien tai, kad jurisdikciniame susitarime nurodytas teismas nenagrinėja ieškinio ir kad dėl to sprendimas dėl šio ieškinio priimamas ne pagal šio teismo valstybės narės teisę, negali būti laikoma tokiu sunkiu teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu, kad sprendimo dėl minėto ieškinio pripažinimas akivaizdžiai prieštarautų valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešajai tvarkai.