Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

M. SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2024 m. vasario 8 d.(1)

Byla C‑633/22

Real Madrid Club de Fútbol,

AE

prieš

EE,

Société Éditrice du Monde SA

(Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Atsisakymo pagrindai – Valstybės, į kurią kreipiamasi, viešosios tvarkos pažeidimas – Laikraščio ir vieno iš jo žurnalistų nuteisimas už pakenkimą sporto klubo reputacijai“

I.      Įvadas

1.        Reglamente (EB) Nr. 44/2001(2), kuris taip pat vadinamas reglamentu „Briuselis I“, laikantis tradicijos, kurią pačios valstybės narės nustatė nuo tada, kai buvo priimta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(3), buvo numatytos vienodos valstybėse narėse civilinėse ir komercinėse bylose priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės. Pagal šias taisykles tam, kad sprendimas, priimtas vienoje valstybėje narėje (toliau – sprendimo priėmimo valstybė narė), galėtų būti vykdomas kitoje valstybėje narėje (toliau – valstybė narė, į kurią kreipiamasi), pastaroji turi pripažinti jį vykdytinu.

2.        Reglamentas „Briuselis I“ buvo pakeistas Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012(4) (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“), kuriuo reglamentuojama daugiau klausimų nei jo pirmtaku ir nustatoma valstybėse narėse civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų automatinio vykdymo sistema („netaikant jokios specialios procedūros“).

3.        Vis dėlto pagal šių dviejų reglamentų nuostatas valstybė narė, į kurią kreipiamasi, remdamasi tarptautinėje privatinėje teisėje nusistovėjusia tradicine tvarka, turi teisę atsisakyti vykdyti teismo sprendimą, jeigu juo pažeidžiama jos viešoji tvarka.

4.        Žinoma, būtų galima teigti, kad viešąja tvarka grindžiamos išlygos buvimas yra būtina ir neišvengiama sąlyga siekiant liberalizuoti reikalavimus, taikomus, kad užsienio sprendimai būtų vykdytini valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teritorijoje: ši valstybė yra labiau linkusi pripažinti užsienio teismų sprendimus, kai turi saugumo garantą, leidžiantį jai tarti paskutinį žodį dėl pasekmių, kurių tokie sprendimai sukelia jos teritorijoje.

5.        Ši byla ypatinga tuo, kad vienoje valstybėje narėje priimtus sprendimus buvo atsisakyta pripažinti vykdytinais dėl to, kad juos vykdant būtų pažeista Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnyje užtikrinama saviraiškos laisvė. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę ne tik patikslinti viešosios tvarkos išlygos taikymo tvarką esant tokiai situacijai, bet ir patikslinti savo jurisdikcijos bylose dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ribas.

II.    Teisinis pagrindas

6.        Reglamento „Briuselis I“ III skyrių „Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas“ sudaro trys skirsniai: „Teismo sprendimų pripažinimas“ (33–37 straipsniai), „Teismo sprendimo vykdymas“ (38–52 straipsniai) ir „Bendrojo pobūdžio nuostatos“ (53–56 straipsniai), taip pat pateikiama sąvokos „teismo sprendimas“ apibrėžtis (32 straipsnis).

7.        Šio reglamento 33 straipsnio, kuriuo pradedamas III skyriaus pirmasis skirsnis, kuriame reglamentuojamas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, priimtų teismo sprendimų pripažinimas, 1 dalyje numatyta, kad „vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso“.

8.        Pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai.

9.        To paties reglamento 36 straipsnyje nustatyta, kad „jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės“.

10.      Reglamento „Briuselis I“ 38 straipsnio, kuriuo pradedamas III skyriaus antrasis skirsnis, kuriame reglamentuojamas kitose valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų vykdymas, 1 dalyje numatyta:

„Valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje.“

11.      Šio reglamento 41 straipsnyje nurodyta, kad „sprendimas paskelbiamas vykdytinu iš karto, kai užbaigiami 53 straipsnyje nurodyti formalumai, jo neperžiūrint 34 ir 35 straipsniuose nurodyta tvarka. Šalis, kurios atžvilgiu sprendimas yra vykdytinas, šiame bylos proceso etape neturi jokios teisės pateikti prašymo [pastabų]“.

12.      Šio reglamento 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „bet kuri šalis gali apskųsti nutartį, susijusią su prašymu dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu.“

13.      To paties reglamento 45 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Teismas, kuriam pateikiama[s] 43 arba 44 straipsnyje nurodytas skundas, vykdymo reikalavimą atmeta arba patenkina [gali atsisakyti pripažinti sprendimą vykdytinu arba panaikinti tokį pripažinimą] tik esant vienai iš priežasčių, nustatytų 34 ir 35 straipsniuose. Teismas nutartį priima iš karto.

2.      Užsienio teismo priimtas sprendimas iš esmės negali būti peržiūrimas jokiomis aplinkybėmis.“

14.      Reglamento „Briuselis I“ 48 straipsnyje nustatyta:

„1.      Jeigu sprendimą dėl kelių bylų priėmė užsienio šalies teismas ir ne visus juos galima paskelbti vykdytinais, vieną arba keletą tokių sprendimų vykdytinais paskelbia teismas arba kompetentinga institucija.

2.      Pareiškėjas gali reikalauti vykdytinomis paskelbti tik kai kurias teismo sprendimo dalis.“

III. Faktinės aplinkybės

15.      2006 m. gruodžio 7 d. laikraštyje Le Monde buvo išspausdintas straipsnis, kuriame jo autorius EE, šiame laikraštyje dirbantis žurnalistas, tvirtino, kad futbolo klubai Real Madrid ir FC Barcelona naudojosi dopingo tinklo dviračių sporte organizatoriaus gydytojo X. Fuentes paslaugomis. Straipsnio ištrauka buvo pateikta pirmajame puslapyje po antrašte „Dopage: le football après le cyclisme“ („Dopingas: po dviračių sporto – futbolas“), kartu su ja buvo išspausdintas piešinys, kuriame pavaizduotas Ispanijos vėliavos spalvomis apsirengęs dviratininkas, apsuptas mažų futbolininkų ir švirkštų. Šią publikaciją perspausdino daugelis žiniasklaidos priemonių, be kita ko, Ispanijos žiniasklaidos priemonės.

16.      2006 m. gruodžio 23 d. laikraštis Le Monde, nepateikęs jokių komentarų, išspausdino Real Madrid jam persiųstą paneigimą.

17.      Šis klubas ir vienas jo gydytojų komandos narių, kasatoriai pagrindinėje byloje, Juzgado de Primera Instancia n ^o 19 de Madrid (Madrido pirmosios instancijos teismas Nr. 19, Ispanija) pareiškė jų garbės pažeminimu grindžiamą ieškinį dėl atsakomybės Société Éditrice du Monde ir aptariamo straipsnio autoriui žurnalistui, kurie yra kitos kasacinio proceso šalys pagrindinėje byloje.

18.      2009 m. vasario 27 d. sprendimu minėtas teismas įpareigojo kitas kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje sumokėti Real Madrid 300 000 EUR, o jo gydytojų komandos nariui – 30 000 EUR ir įpareigojo paskelbti jo sprendimą laikraštyje Le Monde. Kitos kasacinio proceso šalys pagrindinėje byloje dėl tokio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas, Ispanija), kuris iš esmės patvirtino minėtą teismo sprendimą. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) 2014 m. vasario 24 d. sprendimu atmetė dėl pastarojo sprendimo paduotą kasacinį skundą.

19.      2014 m. liepos 11 d. nutartimi Juzgado de Primera Instancia n ^o 19 de Madrid (Madrido pirmosios instancijos teismas Nr. 19) nurodė solidariai(5) įvykdyti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimą ir sumokėti Real Madrid 390 000 EUR pagrindinę sumą, palūkanas ir išlaidas, o 2014 m. spalio 9 d. nutartimi – įvykdyti šį sprendimą ir sumokėti klubo gydytojų komandos nariui pagrindinę 33 000 EUR sumą, palūkanas ir išlaidas.

20.      2018 m. vasario 15 d. Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) teismo kanceliarijos tarnybų direktorius priėmė dvi nutartis, kuriomis konstatuotas minėtų nutarčių vykdytinumas.

21.      2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimais Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) panaikino tas dvi nutartis. Laikydamasis pozicijos, kad 2014 m. liepos 11 d. ir spalio 9 d. nutartys akivaizdžiai prieštarauja Prancūzijos tarptautinei viešajai tvarkai, jis nusprendė, kad jos negali būti vykdomos Prancūzijoje.

22.      Šiuo klausimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) pirmiausia pažymėjo, kad Ispanijos teismai aptariamas nepalankias nutartis ir sprendimus priėmė remdamiesi 1982 m. gegužės 5 d. Ley Orgánica 1/1982, de protección civil del derecho al honor, a la intimidad personal y familiar y a la propia imagen (Organinis įstatymas 1/1982 dėl teisės į garbę, asmens bei šeimos privatumą ir asmens atvaizdą gynimo civiline tvarka) (BOE, 1982 m. gegužės 14 d., p. 11196) 9 straipsnio 3 dalimi, nors Real Madrid nereiškė reikalavimo atlyginti turtinę žalą. Be to, Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas) sprendime, kurį patvirtino Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), konstatavo: kadangi žala paprastai siejama su neturtine žala, ją buvo sunku įvertinti ekonomine išraiška.

23.      Antra, Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) pažymėjo, kad Ispanijos teisme buvo nagrinėjami tik aptariamo straipsnio, kurį Ispanijos spauda paneigė, atgarsiai žiniasklaidoje, todėl dėl šio atgarsio patirta žala buvo apribota vietos žiniasklaidos priemonių, kurių skaitytojų daugumą sudaro ispanai, išspausdintu paneigimu.

24.      Trečia, šis teismas nusprendė, kad, pirma, įpareigojimas sumokėti 300 000 EUR pagrindinę sumą ir 90 000 EUR palūkanų susijęs su fiziniu asmeniu ir laikraštį leidžiančia bendrove ir kad iš šios bendrovės sąskaitų matyti, kad tokia suma 2017 m. gruodžio 31 d. sudaro 50 % grynojo nuostolio ir 6 % turimų lėšų, antra, be to, iš žurnalisto turi būti priteista 30 000 EUR pagrindinė suma ir 3 000 EUR palūkanos ir, trečia, labai retai pasitaiko, kad žalos, patirtos dėl garbės pažeminimo, atlyginimo suma viršija 30 000 EUR, nes pagal Prancūzijos teisę už garbės ir orumo pažeminimą privatiems asmenims skiriama ne didesnė kaip 12 000 EUR bauda.

25.      Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) padarė išvadą, kad aptariami nepalankūs teismo sprendimai turėjo atgrasomąjį poveikį kitų kasacinio proceso šalių pagrindinėje byloje dalyvavimui viešose diskusijose visuomenę dominančiais klausimais, nes trukdo žiniasklaidai vykdyti jų informavimo ir stebėsenos funkciją, todėl tokių nepalankių teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas būtų nepriimtinas Prancūzijos tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimas, kadangi taip būtų pažeista saviraiškos laisvė.

26.      Kasatoriai pagrindinėje byloje dėl Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimų pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pirma, jie teigė, kad žalos atlyginimo proporcingumo kontrolė gali būti atliekama tik tuo atveju, jei žala yra baudinio, o ne kompensacinio pobūdžio; antra, jie teigė, kad Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas), pakeisdamas sprendimą priėmusio teismo atliktą žalos vertinimą savuoju, peržiūrėjo Ispanijos sprendimus ir taip pažeidė Reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnio 1 punktą ir 36 straipsnį, ir, trečia, kad Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) neatsižvelgė į Ispanijos teismo konstatuotų pažeidimų sunkumą ir kad nuteistų asmenų ekonominė padėtis neturi reikšmės vertinant neproporcingą nepalankių teismo sprendimų pobūdį, kuris bet kuriuo atveju neturėtų būti vertinamas pagal nacionalines normas.

27.      Kitos kasacinio proceso šalys pagrindinėje byloje iš esmės teigė, kad Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas), neperžiūrėjęs Ispanijos teismo sprendimų iš esmės, pagrįstai atsisakė pripažinti juos vykdytinais dėl jais priteistų sumų neproporcingumo ir dėl to akivaizdžiai pažeistos saviraiškos laisvės, taigi ir tarptautinės viešosios tvarkos.

28.      Nurodydamas prejudicinių klausimų pateikimo motyvus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi, pirma, Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota Sprendime Krombach(6). Jis atkreipia dėmesį į šio sprendimo ištrauką, kurioje, darant nuorodą į Sprendimą Johnston(7), minėto teismo teigimu, nustatomas ryšys tarp pagrindinių teisių, kurių gerbimą užtikrina Teisingumo Teismas, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK)(8).

29.      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, kiek tai susiję su apsaugos lygiu, EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje beveik nepaliekama erdvės saviraiškos laisvės ribojimams politinio diskurso ir bendrojo intereso klausimų srityse. Antrajai sričiai priklausytų leidiniai sporto tema(9). Be to, minėto teismo teigimu, atgrasomasis įpareigojimo atlyginti žalą poveikis yra vienas iš kriterijų vertinant tokios žalos už šmeižikiškus teiginius atlyginimo priemonės proporcingumą. Dėl žurnalistų saviraiškos laisvės tas pats teismas nurodo, jog reikia užtikrinti, kad iš žiniasklaidos bendrovių priteista žalos atlyginimo suma nekeltų grėsmės jų ekonominiams pagrindams(10).

IV.    Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

30.      Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis teismas) 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. spalio 11 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1. Ar [Reglamento „Briuselis I“] 34 ir 36 straipsniai ir [Chartijos] 11 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad žalos, padarytos sporto klubo reputacijai paskelbus laikraštyje informaciją, atlyginimo priteisimas akivaizdžiai kelia grėsmę saviraiškos laisvei, todėl yra pagrindas atsisakyti pripažinti ir vykdyti sprendimą?

2. Jei atsakymas būtų teigiamas, ar šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad [valstybės narės, į kurią kreipiamasi] teismas į priteisto žalos atlyginimo neproporcingumą gali atsižvelgti tik tuo atveju, jei [sprendimo priėmimo valstybės narės] teismas arba [valstybės narės, į kurią kreipiamasi] teismas nustato, kad žalos atlyginimas yra baudinio pobūdžio, ir negali atsižvelgti, jei jis priteisiamas neturtinei žalai atlyginti?

3. Ar šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad [valstybės narės, į kurią kreipiamasi] teismas gali remtis tik priteisto žalos atlyginimo atgrasomuoju poveikiu atsižvelgiant į nubausto asmens išteklius, o gal jis gali atsižvelgti ir į kitus veiksnius, pavyzdžiui, pažeidimo sunkumą ar žalos dydį?

4. Ar vien atgrasomasis poveikis atsižvelgiant į laikraščio išteklius gali būti pagrindas atsisakyti pripažinti ar vykdyti sprendimą, motyvuojant akivaizdžiu pagrindinio spaudos laisvės principo pažeidimu?

5. Ar atgrasomąjį poveikį reikėtų suprasti kaip grėsmę laikraščio finansinei pusiausvyrai, ar jis gali pasireikšti tik kaip bauginamasis poveikis?

6. Ar atgrasomasis poveikis turėtų būti vienodai vertinamas ir laikraštį leidžiančios bendrovės, ir žurnalisto, fizinio asmens, atžvilgiu?

7. Ar bendra spaudos ekonominė padėtis yra svarbi aplinkybė vertinant, ar, nepaisant konkretaus laikraščio situacijos, priteistas žalos atlyginimas gali turėti bauginamąjį poveikį visoms žiniasklaidos priemonėms?“

31.      Pagrindinės bylos šalys, Prancūzijos, Ispanijos ir Vokietijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Pagrindinės bylos šalims, Prancūzijos, Ispanijos ir Maltos vyriausybėms bei Komisijai buvo atstovaujama 2023 m. spalio 17 d. įvykusiame teismo posėdyje.

V.      Analizė

A.      Prejudicinių klausimų performulavimas

32.      Manau, kad prieš pradedant analizę naudinga pateikti kelias įžangines pastabas dėl šių klausimų, kiek jie susiję su reglamento „Briuselis I“ 34 ir 36 straipsniais, kurie yra šio reglamento III skyriaus 1 skirsnyje „Teismo sprendimų pripažinimas“.

33.      Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja kasacinį skundą dėl sprendimų, kuriais Prancūzijos teismai panaikino nutartis, kuriomis Ispanijos teismo sprendimai pripažinti vykdytinais Prancūzijoje. Tai reiškia, kad bylai reikšmingos reglamento „Briuselis I“ nuostatos yra tos, kurios susijusios su teismo sprendimų, priimtų kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, vykdymu, ir išdėstytos šio skyriaus antrame skirsnyje „Teismo sprendimo vykdymas“, visų pirma jo 45 straipsnyje.

34.      Atsižvelgiant į tai, pirma, dėl reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnio pažymėtina, jog šio reglamento 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsisakymo pripažinti pagrindai, įskaitant pagrindą, susijusį su valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešąja tvarka (34 straipsnio 1 punktas), taip pat yra atsisakymo vykdyti pagrindai. Antra, kalbant apie Reglamento „Briuselis I“ 45 straipsnio 2 dalį, pažymėtina, kad jos turinys beveik sutampa su šio reglamento 36 straipsnio turiniu ir patvirtina, kad draudimas peržiūrėti bylą iš esmės taikomas ir tuo atveju, kai ginčijamas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, priimto sprendimo vykdytinumas.

35.      Taigi nuorodą į reglamento „Briuselis I“ 34 ir 36 straipsnius reikia suprasti kaip nuorodą į šio reglamento 45 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 34 straipsnio 1 punktu ir 45 straipsnio 2 dalimi. Pažymėtina, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, supranta, kad nuostatos dėl teismo sprendimų vykdymo taip pat yra svarbios pagrindinei bylai. Nors prejudiciniuose klausimuose minimi tik šio reglamento 34 ir 36 straipsniai, iš jų matyti, kad šiam teismui kyla klausimas, ar šiuo atveju esama pagrindo atsisakyti pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą.

36.      Be to, pirmojo klausimo formuluotė leidžia manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi omenyje tik procesines aplinkybes, kuriomis „laikraštis“ buvo teismo pripažintas pakenkusiu sporto klubo reputacijai. Vis dėlto šiam teismui pateikti kasaciniai skundai dėl teismo sprendimų, priimtų dviejose atskirose bylose, kurias sporto klubas ir jo gydytojų komandos narys iškėlė bendrovei, leidžiančiai laikraštį, kuriame pasirodė aptariamas straipsnis, ir jos žurnalistui, šio straipsnio autoriui. Be to, šeštuoju prejudiciniu klausimu minėtas teismas siekia išsiaiškinti, ar jis turi skirtingai vertinti viešosios tvarkos išlygos taikymo sąlygas, atsižvelgdamas į individualias atsakovo savybes.

37.      Galiausiai siūlau visus prejudicinius klausimus nagrinėti kartu. Pirmasis klausimas yra gana bendro pobūdžio, o kiti klausimai susiję su nagrinėjimo, kurį turi atlikti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas, nagrinėjantis skundą dėl sprendimo dėl kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdytinumo, išsamiais aspektais. Vis dėlto šie klausimai susiję su ta pačia teisine problema ir įvairiais aspektais, kuriuos turi patikrinti kasacinius skundus nagrinėjantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, jeigu į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta nepateikus papildomų argumentų, susijusių su šiais išsamiais aspektais, galėtų būti suklaidinta dėl viešosios tvarkos išlygos taikymo ypatumų.

38.      Šiomis aplinkybėmis prejudicinius klausimus reikia suprasti taip, kad jais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis I“ 45 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 34 straipsnio 1 punktu ir 45 straipsnio 2 dalimi, ir Chartijos 11 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė, kurioje prašoma vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą, kuriuo laikraštį leidžianti bendrovė ir žurnalistas pripažinti pakenkę sporto klubo ir jo gydytojų komandos nario reputacijai dėl šiame laikraštyje paskelbtos informacijos, gali atsisakyti vykdyti arba panaikinti nutartį, kuria toks sprendimas pripažintas vykdytinu, motyvuodama tuo, kad juo akivaizdžiai pažeidžiama Chartijos 11 straipsnyje užtikrinama saviraiškos laisvė.

39.      Tam, kad būtų galima naudingai atsakyti į šį klausimą, pirmiausia pateiksiu kelias bendras pastabas dėl viešosios tvarkos išlygos (B dalis), tada analizuosiu Chartijos 11 straipsnį, atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones (C dalis), taip pat į šia nuostata užtikrinamos laisvės akivaizdaus pažeidimo vertinimo kriterijus (D dalis). Galiausiai nagrinėsiu EŽTT jurisprudencijoje įtvirtintą lygiavertės apsaugos prezumpciją (E dalis).

B.      Bendros pastabos dėl viešosios tvarkos išlygos

40.      Kaip jau nurodžiau, Briuselio konvencija buvo pakeista reglamentu „Briuselis I“, tačiau Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos išaiškinimas galioja atitinkamoms šio reglamento nuostatoms. Taip yra minėto reglamento 34 straipsnio 1 punkto, kuriuo pakeista minėtos konvencijos 27 straipsnio 1 dalis, atveju. Nors, skirtingai nei reglamente, toje konvencijoje nebuvo aiškiai numatyta, kad teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas turi „akivaizdžiai“ prieštarauti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai, Teisingumo Teismas visada aiškino Briuselio konvenciją būtent taip.

1.      Sąvoka „viešoji tvarka“

a)      Klasikinė formuluotė, susijusi su viešosios tvarkos išlyga

41.      Sąvoka „viešoji tvarka“ nagrinėta gausioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Šioje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas taip pat yra patikslinęs savo ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo jurisdikciją byloje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

42.      Iš Sprendime Krombach(11) suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nors valstybės narės, remdamosi reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnio 1 punkte įtvirtinta išlyga, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus vadovaudamosi savo nacionalinėmis sistemomis, sąvokos „viešoji tvarka“ ribas reikia aiškinti pagal šį reglamentą.

43.      Taigi ir pagal jurisprudencijoje pateikiamą klasikinę formuluotę, nors Teisingumo Teismas neturi apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinio, jis turi patikrinti ribas, kurių neperžengdamas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali remtis „viešosios tvarkos“ sąvoka(12).

44.      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas dėl reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnyje vartojamos sąvokos „viešoji tvarka“ yra nusprendęs, kad ši nuostata turi būti aiškinama siaurai, nes ja kliudoma įgyvendinti vieną iš pagrindinių šio reglamento tikslų, t. y. laisvo teismo sprendimų judėjimo tikslą(13). Jis patikslino, kad viešosios tvarkos išlyga turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais(14).

45.      Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šiuo reglamentu draudžiant peržiūrėti bylą iš esmės, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui draudžiama remtis viešosios tvarkos išlyga vien dėl to, kad skiriasi taikytini teisės aktai, ir tikrinti sprendimą priėmusios valstybės narės teismo atlikto teisinių ar faktinių aplinkybių vertinimo tikslumą(15).

46.      Taigi viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik tuo atveju, jeigu įvykdžius atitinkamą sprendimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, būtų akivaizdžiai pažeista teisės norma, kuri laikoma esmine valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemoje, arba teisė, šioje teisės sistemoje pripažįstama pagrindine teise(16).

47.      Šią klasikinę formuluotę reikia papildyti dviem aspektais, kuriais dar labiau apribojamas viešosios tvarkos išlygos aiškinimas.

b)      Pagrindinės teisės

48.      Pirmasis aspektas susijęs su pagrindinėmis teisėmis.

49.      Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas, kuris įgyvendina Sąjungos teisę taikydamas reglamentą „Briuselis I“, turi laikytis iš Chartijos 47 straipsnio kylančių reikalavimų(17). Be to, šio reglamento nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra sudedamoji bendrųjų teisės principų dalis ir kurios dabar yra įtrauktos į Chartiją(18).

50.      Iki šiol Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šioje srityje daugiausia dėmesio buvo skiriama teisei į gynybą ir procesinėms garantijoms(19). Vis dėlto Chartijos 47 straipsnis tikrai neapsiriboja tokių teisių apsauga.

51.      Pagal EŽTT jurisprudenciją EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, kurią atitinka Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, taikoma galutinių užsienio teismų sprendimų vykdymui(20), o atsisakymas pripažinti tokį sprendimą vykdytinu gali reikšti pareiškėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ribojimą(21).

52.      Kaip vienas autorius yra pažymėjęs doktrinoje(22), teismo sprendimai, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra deklaratyvaus pobūdžio, ar teisę kuriantys, yra materialinėms teisėms skirti įrankiai. Jie atlieka tą patį vaidmenį tarpvalstybinėmis aplinkybėmis, kai valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, prašoma pripažinti arba vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą. Atspindėdamas šį argumentą, EŽTT savo jurisprudencijoje pasirūpino apsaugoti tokias pagal EŽTK nuostatas užtikrinamas materialines teises ir tais atvejais, kai buvo kalbama apie vienos valstybės teritorija neapribotas situacijas(23).

53.      Kaip teigia kai kurie autoriai(24), savo jurisprudencijoje EŽTT, remdamasis EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, taip pat yra konstatavęs esant procesinę teisę į užsienyje priimto teismo sprendimo pripažinimą ir vykdymą, nes ši teisė grindžiama „teisingo bylos nagrinėjimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

54.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad doktrinoje nėra vieningai pritariama būtent tokiam EŽTT jurisprudencijos aiškinimui.

55.      Iš tikrųjų diskutuojama būtent dėl, pirma, tokios „teisės“ ribų ir jos vietos konvencijos sistemoje(25) ir, antra, būtinybės derinti šią „teisę“ su pagrindinėmis atsakovo teisėmis(26). Kita kritika daugiau susijusi su negalėjimu „teisės“ į pripažinimą ir vykdymą kildinti iš EŽTT pripažinto EŽTK 6 straipsnio pažeidimo(27). Vis dėlto pastaroji kritika manęs neįtikina. Reikėtų pažymėti, kad reglamente „Briuselis I“, kiek jame įtvirtintas principas, kad kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas vykdomas po to, kai jis buvo pripažintas vykdytinu, ir nurodomi išsamūs atsisakymo vykdyti pagrindai, pripažįstama, kad tokio pobūdžio teisė yra(28).

56.      Aiškindamas Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje pripažįstamas teises, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje užtikrinamas atitinkamas teises, kaip jas yra išaiškinęs EŽTT, kaip į minimalų apsaugos lygį(29). Taigi, mano supratimu, Teisingumo Teismas turėtų pripažinti, kad ieškovui priklauso tokia pat apsauga kaip ta, kuri kyla iš EŽTT jurisprudencijos, jeigu jis, laikydamasis reglamento „Briuselis I“, prašo pripažinti arba vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą.

57.      Tas pats turėtų būti taikoma ir tuo atveju, kai reikalavimo, kuriuo ieškovas remiasi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisme, materialinis pagrindas nebūtų Sąjungos teisė. Žinoma, nepaisant to, kad sprendimo priėmimo valstybės narės teismas savo jurisdikciją grindžia reglamentu „Briuselis I“, Chartija šiame teisme, ir kiek tai susiję su bylos esme, netaikytina(30). Vis dėlto valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisme šis reglamentas, tiek, kiek jame įtvirtintas šios išvados 55 punkte nurodytas principas ir išsamiai išdėstyti atsisakymo vykdyti pagrindai, įskaitant pagrindą, susijusį su viešąja tvarka(31), taigi ir Chartija, tampa taikytini(32).

58.      Toks „teisės“ į teismo sprendimo civilinėse ir komercinėse bylose vykdymą, grindžiamos Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, savarankiškas pobūdis atitinka poziciją kurios EŽTT laikosi savo jurisprudencijoje, susijusioje su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi(33).

59.      Vis dėlto šitaip apibrėžta „teisė“ nėra absoliuti(34). Gali būti nustatyti jos apribojimai, jeigu jie atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šiuo klausimu neginčijama, kad minėtos teisės apribojimas dėl akivaizdaus viešosios tvarkos pažeidimo turi būti laikomas numatytu įstatymo, nes jis kyla iš reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnio 1 punkto. Šiuo apribojimu nekeičiama šios teisės esmė. Juo pati ši teisė nepaneigiama, nes juo konkrečiomis ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje apibrėžtomis sąlygomis neleidžiama vykdyti teismo sprendimo(35). Tačiau toks apribojimas taip pat turi būti būtinas ir tikrai atitikti vieną iš Sąjungos pripažintų bendro intereso tikslų arba reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

c)      Tarpusavio pasitikėjimas

1)      Tarpusavio pasitikėjimas atsižvelgiant į jurisprudenciją

60.      Antrasis aspektas, kuriuo reikia papildyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos kylančią klasikinę formuluotę, susijęs su tarpusavio pasitikėjimu. Ši aplinkybė susijusi su tuo, kad atsisakymas pripažinti arba vykdyti valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą kertasi su valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu teisingumu Sąjungoje, kuriuo grindžiama reglamente „Briuselis I“ įtvirtinta pripažinimo ir vykdymo sistema. Šis pasitikėjimas kyla ne vien iš Sąjungos institucijų teisėkūros srityje padaryto pasirinkimo. Jis grindžiamas pirmine teise(36).

61.      Aplinkybė, kad šioje klasikinėje formuluotėje nėra nuorodos į tarpusavio pasitikėjimą, paaiškinama tuo, kad tuo metu, kai ji buvo įtvirtinta Sprendime Krombach, šio pasitikėjimo vaidmuo dar nebuvo aiškiai pripažintas nei Sąjungos teisėje, nei Teisingumo Teisme, kiek tai susiję su civiliniais ir komerciniais laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės aspektais.

62.      Dar svarbiau tai, kad būtent šis valstybių narių pasitikėjimas viena kitos teisinėmis sistemomis ir teisminėmis institucijomis leidžia manyti, kad tuo atveju, kai klaidingai taikoma nacionalinė ar Sąjungos teisė, kiekvienoje valstybėje narėje nustatyta teisių gynimo priemonių sistema, papildyta SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, suteikia teisės subjektams pakankamą garantiją(37).

63.      Kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, reglamento „Briuselis I“ pagrindinė mintis iš esmės yra ta, kad teisės subjektai iš esmės privalo pasinaudoti visomis teisinės gynybos priemonėmis, prieinamomis pagal sprendimo priėmimo valstybės narės teisę. Išskyrus ypatingas aplinkybes, dėl kurių tampa pernelyg sunku arba neįmanoma pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis sprendimo priėmimo valstybėje narėje, teisės subjektai privalo pasinaudoti visomis šioje valstybėje narėje prieinamomis teisinės gynybos priemonėmis, kad iš anksto užkirstų kelią viešosios tvarkos pažeidimui(38).

2)      Tarpusavio pasitikėjimas ir materialinis viešosios tvarkos aspektas

64.      Šios išvados 62 ir 63 punktuose išdėstytus argumentus Teisingumo Teismas suformulavo nagrinėdamas procesinio pobūdžio garantijų pažeidimus, dėl kurių sukeltų padarinių galėjo būti pažeista valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešoji tvarka. Vis dėlto šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti Sąjungos teisę tuo atveju, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešosios tvarkos pažeidimą lemtų materialinio pobūdžio teisių pažeidimas.

65.      Atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimą ir kiekvienoje valstybėje narėje nustatytas teisių gynimo priemonių sistemas, tokia padėtis kelia papildomų sunkumų.

66.      Tikrai atrodo, kad, kaip Teisingumo Teismas, regis, siekia pabrėžti savo jurisprudencijoje, valstybių narių tarpusavio pasitikėjimas susijęs ne tik su Sąjungos teisei priklausančiomis sritimis („klaidingo <...> Sąjungos teisės taikymo atvejai“), bet ir su sritimis, kurios nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį („klaidingo nacionalinės teisės taikymo atvejai“).

67.      Vis dėlto, kai reikalavimo, kuriuo ieškovas rėmėsi sprendimo priėmimo valstybės narės teisme, materialinis pagrindas nėra Sąjungos teisė, gali kilti abejonių dėl galimybės tokioje byloje pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl Chartijos nuostatos, kurioje įtvirtinta materialinė teisė ar laisvė.

68.      Šioje byloje nagrinėjamu atveju, kadangi kasatorių pagrindinėje byloje reikalavimo materialinis pagrindas, regis, nėra Sąjungos teisė(39), kitos kasacinio proceso šalys pagrindinėje byloje negalėtų sprendimo priėmimo valstybės narės teisme remtis Chartijos 11 straipsniu, argumentuodamos, kad dėl šio reikalavimo pažeidžiama šioje nuostatoje joms užtikrinama saviraiškos laisvė(40). Vis dėlto, pirma, jos būtų galėjusios remtis (ir, kaip rodo per teismo posėdį jų pateikti paaiškinimai, rėmėsi) EŽTK 10 straipsniu bei nacionalinėmis konstitucinėmis nuostatomis, kuriose įtvirtinta ši laisvė ir, be to, kreiptis į EŽTT su pareiškimu prieš sprendimo priėmimo valstybę narę. Antra, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui aiškinant Sąjungos teisę negalima neatsižvelgti į būtinybę užtikrinti apsaugą, bent jau lygiavertę tai, kuri suteikiama pagal EŽTK(41).

69.      Šiuo požiūriu Chartija ir EŽTK civilinėse ir komercinėse bylose sudaro vieną visumą ir papildo viena kitą pagrindinių Sąjungos ir valstybių narių vertybių apsaugos srityje. Be to, būtent šis papildomumas, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisė netaikoma kiekvienai situacijai, prisideda prie valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo.

70.      Be to, EŽTT pripažįsta, kad EŽTK garantuojamų teisių apsaugos požiūriu sprendimo priėmimo valstybės teismai ir valstybės, į kurią kreipiamasi, teismai atlieka skirtingą vaidmenį, tačiau tai nereiškia, kad šia konvencija užtikrinamų teisių laikymosi kontrolės mechanizmas veikia netinkamai(42). Žinoma, kaip yra nurodęs EŽTT, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisme pateikiamas rimtas ir pagrįstas argumentas dėl EŽTK garantuojamos teisės akivaizdžiai nepakankamos apsaugos, ir jeigu tokio trūkumo neleidžiama ištaisyti pagal Sąjungos teisę, teismas negali atsisakyti nagrinėti šio argumento motyvuodamas vien tuo, kad jis taiko Sąjungos teisę(43). Tačiau šioje byloje nagrinėjamu atveju taip nėra. Viešosios tvarkos išlyga iš tikrųjų yra Sąjungos teisėje numatyta priemonė, leidžianti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui ištaisyti visus akivaizdžius tokios apsaugos trūkumus.

2.      Viešosios tvarkos turinys ir Teisingumo Teismo vaidmuo byloje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

a)      Problemos išdėstymas

71.      Tradiciniais atvejais, kai kyla klausimas, ar kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimas ar vykdymas pažeidžia valstybės narės, į kurią kreipiamasi, principą ar net nacionalinę sistemą, pastarosios valstybės narės teismas negali remtis viešosios tvarkos išlyga, prieš tai nenustatęs pagrindinio savo teisės sistemos principo, kuris būtų pažeistas dėl šio pripažinimo ar vykdymo(44). Kitaip tariant, jis turi nustatyti ir apibūdinti tokią savo teisės sistemos sudedamąją dalį kaip pagrindinę. Tai tiesiogiai lemia aplinkybė, kad, kaip patvirtina klasikinė Teisingumo Teismo jurisprudencijos formuluotė, valstybės narės, „vadovaudamosi savo nacionalinėmis sistemomis“, turi apibrėžti savo teisės sistemų viešosios tvarkos turinį.

72.      Savo ruožtu Teisingumo Teismas, aiškindamas viešosios tvarkos sąvoką ir neviršydamas savo jurisdikcijos ribų bylose dėl prejudicinių sprendimų, gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui paaiškinti, ar dėl neatitikties tarp kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimo ar vykdymo sukeliamų pasekmių ir principo, kuriuo remiamasi ginčijant pripažinimą ar vykdymą, šis principas akivaizdžiai pažeidžiamas.

73.      Nagrinėjamu atveju valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešosios tvarkos sudedamoji dalis, kurios pažeidimas gali pateisinti viešosios tvarkos išlygos taikymą, priskiriama Chartijos 11 straipsnyje užtikrinamai materialinei teisei. Nors Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) pabrėžė, kad Ispanijos sprendimų vykdymas būtų neleistinai nesuderinamas su Prancūzijos tarptautine viešąja tvarka, jis nurodo tik Chartijoje garantuojamą saviraiškos laisvę.

74.      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas keliose bylose taip pat turėjo galimybę priimti sprendimą dėl rėmimosi viešosios tvarkos išlyga, taikoma dėl to, kad sprendimo priėmimo valstybės narės teismas padarė klaidą taikydamas Sąjungos teisę, o šios klaidos pasekmės neatitiko valstybės narės, į kurią kreiptasi, viešosios tvarkos.

75.      Iš jurisprudencijos, susijusios su viešosios tvarkos išlyga, galima daryti išvadą, kad daugumoje tokių bylų Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas kilo dėl tokios procesinio pobūdžio klaidos ir buvo susijęs su plačiai suprantama teise į gynybą. Iš esmės iš šios jurisprudencijos matyti, kad akivaizdus ir neproporcingas atsakovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, pažeidimas pateisina rėmimąsi viešosios tvarkos išlyga(45). Taigi pripažįstama, kad tam tikrais atvejais pagrindinių teisių pažeidimas gali pateisinti rėmimąsi šia išlyga.

76.      Tai, kad rėmimasis viešosios tvarkos išlyga materialiniu aspektu buvo mažiau sėkmingas nei viešosios tvarkos išlyga procesiniu aspektu, tikriausiai lėmė draudimo peržiūrėti bylą iš esmės atliekamas vaidmuo, kuris neleidžia valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui grįžti prie jau išspręstos bylos esmės(46). Todėl jurisprudenciją, susijusią su viešąja tvarka procesiniu aspektu, reikia taikyti atsargiai viešajai tvarkai materialiniu aspektu. Taigi kyla klausimas, kokį poveikį tokia konfigūracija turėtų valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui taikant viešosios tvarkos išlygą ir Teisingumo Teismo vaidmeniui bylose dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia atidžiai išnagrinėti bylai reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

b)      Bylai reikšminga Teisingumo Teismo jurisprudencija

1)      Dėl Sprendimo Renault

77.      Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Renault(47), be kita ko, kilo klausimas, ar sprendimo priėmimo valstybės narės teismo galimai padaryta klaida taikant laisvo prekių judėjimo ir laisvos konkurencijos principus gali pakeisti naudojimosi viešosios tvarkos išlyga sąlygas. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai, konstatavęs, kad nacionalinis teismas privalo vienodai veiksmingai užtikrinti ir nacionalinėje, ir Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių apsaugą(48). Vis dėlto išvada, kad sąlygos yra tos pačios, nesvarbu, ar tai būtų nacionalinės, ar Sąjungos teisės pažeidimas, nereiškia, kad taip yra ir kalbant apie Teisingumo Teismo vaidmenį bylose dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

78.      Šiuo klausimu Sprendime Renault nėra jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima nustatyti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas darė prielaidą, kad galima pirminės teisės taikymo klaida yra akivaizdus valstybės narės, į kurią kreipiamasi, pagrindinio viešosios tvarkos principo pažeidimas.

79.      Iš generalinio advokato S. Alber toje byloje pateiktos išvados matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neišreiškė savo pozicijos šiuo klausimu. Tas teismas tik pažymėjo, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl principų, kuriuos esą pažeidė sprendimo priėmimo valstybės narės teismas, tikrosios taikymo srities kelia neaiškumų ir kad šie principai turėtų būti laikomi viešosios tvarkos principais(49).

80.      Vis dėlto Sprendime Renault Teisingumo Teismas konstatavo, kad „tokia galima teisės klaida, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, nėra akivaizdus esminės teisės normos pažeidimas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemoje“(50). Ši ištrauka leidžia manyti, kad tais atvejais, kai viešosios tvarkos išlyga ketinama remtis dėl to, kad teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas būtų nesuderinamas su valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemos sudedamąja dalimi, kuri yra jos teisės sistemos dalis dėl to, kad ši valstybė narė priklauso Sąjungai, tiek tai, ar tai yra pagrindinis tokios sistemos principas, tiek, jei reikia, tai, ar teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas akivaizdžiai prieštarautų šiam pagrindiniam principui, turi būti išaiškinta Teisingumo Teismo, jam vykdant savo užduotį aiškinti Sąjungos teisę. Šį argumentą patvirtina naujausios jurisprudencijos aiškinimas.

2)      Dėl Sprendimo Diageo Brands

81.      Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Diageo Brands(51), vienas iš prejudicinių klausimų buvo grindžiamas prielaida, kad klaida taikant antrinės teisės nuostatas, susijusias su prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimu, lemtų sprendimo, kuris „akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos teisei“, priėmimą. Teisingumo Teismas, nurodydamas šiomis nuostatomis atliktą minimalų derinimą, savo sprendime pažymėjo, jog negalima manyti, kad tokia klaida įgyvendinant šias nuostatas būtų tokia nesuderinama su Sąjungos teisės sistema, kad ja būtų pažeistas kuris nors jos pagrindinis principas(52). Taigi, kaip ir Sprendime Renault, Teisingumo Teismas kvalifikavo valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemos sudedamąją dalį, kad nustatytų, ar ši sudedamoji dalis yra pagrindinis šios teisės sistemos principas, ir tada nagrinėjo, kiek įtariamas pažeidimas yra akivaizdus.

3)      Dėl Sprendimo Charles Taylor Adjusting

82.      Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Charles Taylor Adjusting(53), kilo klausimas, ar valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti kitos valstybės narės teismo sprendimą, kurį galima laikyti „kvazi“ draudimu reikšti ieškinį, dėl to, kad jis prieštarauja pirmosios valstybės narės viešajai tvarkai.

83.      Teisingumo Teismas pirmiausia nusprendė, kad toje byloje nagrinėtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas prieštaravo, be kita ko, bendrajam principui, kylančiam iš jo jurisprudencijos, susijusios su Sąjungos tarptautinės privatinės teisės normomis, pagal kurį kiekvienas teismas, kuriam ginčas pateiktas nagrinėti, pats nustato, ar jis turi jurisdikciją spręsti šį ginčą(54).

84.      Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad aptariamų sprendimų pripažinimas ir vykdymas galėjo būti nesuderinamas su valstybės narės, į kurią kreiptasi, teisine sistema, nes šiais sprendimais galėjo būti pažeistas šis pagrindinis tarpusavio pasitikėjimu grindžiamos Europos teisminės erdvės principas, tačiau tai turėjo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(55).

85.      Taigi, kaip ir sprendimuose Renault ir Diageo Brands, Teisingumo Teismas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemos sudedamąją dalį kvalifikavo kaip jos „pagrindinį principą“ ir tada nusprendė, kad kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimas ir vykdymas gali būti neleistinai nesuderinamas su šiuo principu.

86.      Žinoma, galima kelti klausimą, kokį vaidmenį atlieka Sprendime Charles Taylor Adjusting Teisingumo Teismo patikslinimas „tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas“. Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikėtų atsižvelgti į toje byloje pateiktą išvadą, į kurią Teisingumo Teismas pateikė nuorodą savo sprendime.

87.      Generalinis advokatas J. Richard de la Tour savo išvados 53 punkte(56) nurodė, kad pritaria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pozicijai, nes pagal Sprendimą Gambazzi(57) jis turi bendrai įvertinti procesą ir visas aplinkybes ir kad nagrinėjamų sprendimų pripažinimas ir vykdymas buvo akivaizdžiai nesuderinamas su teismo valstybės viešąja tvarka.

88.      Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Gambazzi(58), kilo klausimas, ar, atsižvelgiant į viešosios tvarkos išlygą, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali atsižvelgti į tai, kad atsakovas buvo pašalintas iš proceso valstybėje, į kurią kreipiamasi, dėl to, kad neįvykdė toje pačioje byloje anksčiau priimtoje nutartyje nustatytų įpareigojimų. Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks pašalinimas gali pateisinti rėmimąsi viešosios tvarkos išlyga, kai, bendrai įvertinus procesą ir atsižvelgus į visas aplinkybes, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui paaiškėja, kad ši pašalinimo priemonė buvo akivaizdus ir neproporcingas atsakovo teisės būti išklausytam pažeidimas(59).

89.      Mano nuomone, Teisingumo Teismo atsakymo formuluotę lėmė, pirma, būtinybė atsižvelgti į kelias faktines aplinkybes siekiant nustatyti šio atsakovo teisės pažeidimo proporcingumą („[ar jis buvo] akivaizdus ir neproporcingas“) ir, antra, esminis skirtumas prejudicinio sprendimo priėmimo srityje tarp Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo. Manau, kad Sprendime Charles Taylor Adjusting(60) Teisingumo Teismo pateikta nuoroda į „patikrinimus, kuriuos turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas“, parodo tą patį skirtumą. Taigi ši nuoroda nepaneigia šios išvados 85 punkte pateiktų argumentų.

90.      Taigi Teisingumo Teismas turi tik išaiškinti Sąjungos teisę ir neturi jos taikyti. Teisingumo Teismas, vykdydamas savo užduotį aiškinti Sąjungos teisę, pirmiausia turi nustatyti, ar šios teisės sudedamoji dalis yra pagrindinis Sąjungos teisės sistemos principas. Antra, Teisingumo Teismas taip pat turi išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas faktines aplinkybes, yra įvykdytos Sąjungos teisėje numatytos viešosios tvarkos išlygos taikymo sąlygos. Šiuos argumentus patvirtina Sprendimas Eco Swiss(61), kuris šiuo klausimu yra labai tipiškas.

4)      Dėl Sprendimo Eco Swiss

91.      Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Eco Swiss, vienas iš klausimų buvo susijęs su tuo, ar nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas panaikinti arbitražo sprendimą, turi patenkinti tokį prašymą, jeigu mano, kad šis sprendimas iš tikrųjų prieštarauja SESV 101 straipsniui, nors pagal jo vidaus proceso teisės normas jis turi patenkinti tokį prašymą tik tuo atveju, jeigu toks sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai.

92.      Nors šis klausimas buvo pateiktas atsižvelgiant į viešosios tvarkos išlygą, ji nebuvo numatyta Sąjungos teisės akte, kurį Teisingumo Teismas būtų galėjęs išaiškinti. Pagrindinė byla buvo susijusi su arbitražo sprendimo, priimto ne Sąjungoje įsteigtų bendrovių prašymu, galimu panaikinimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo valstybėje narėje. Neatsižvelgiant į tarpvalstybinį bylos pobūdį, Briuselio konvencija netaikoma arbitražo sprendimų vykdymui.

93.      Tame sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia apibūdino SESV 101 straipsnį kaip „nuostatą, turinčią esminę reikšmę [Sąjungai] patikėtoms užduotims vykdyti, visų pirma – vidaus rinkai veikti“(62). Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu nacionalinis teismas, remdamasis nacionalinės proceso teisės normomis, turi tenkinti prašymą panaikinti arbitražinio teismo sprendimą, pagrįstą nacionalinės viešosios tvarkos nuostatų pažeidimu, jis taip pat turi tenkinti tokį prašymą, pagrįstą tokioje pirminės teisės nuostatoje įtvirtinto draudimo pažeidimu(63).

94.      Taigi savo sprendime Teisingumo Teismas neišreiškė pozicijos dėl viešosios tvarkos išlygos taikymo sąlygų („akivaizdus pažeidimas“ ar ne). Šios sąlygos nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį(64). Vis dėlto Teisingumo Teismas, kaip ir visuose šioje išvadoje pirma nurodytuose sprendimuose, nustatė, ar atitinkamos valstybės narės teisės sistemos sudedamoji dalis, kurios pažeidimas buvo nagrinėjamas, yra pagrindinis šios sistemos principas.

95.      Dėl to man kyla svarbesnis klausimas: ar tokiu atveju yra Sąjungos viešoji tvarka, kurios pagrindinius principus gali nustatyti Teisingumo Teismas?

c)      Sąjungos viešoji tvarka

96.      Per teismo posėdį vienas iš aptarinėjamų klausimų buvo tas, ar Teisingumo Teismo nuoroda „teisės nuostata, kuri valstybės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemoje laikoma esmine“ ir „teisė, šioje teisės sistemoje pripažinta pagrindine“(65) rodo Teisingumo Teismo ketinimą atskirti nacionalinę viešąją tvarką ir Sąjungos viešąją tvarką. Nenorėdamas neigti Sąjungos viešosios tvarkos buvimo, nesu įsitikinęs, ar šia nuoroda iš tikrųjų siekta atskirti šias dvi viešąsias tvarkas.

97.      Pirma, manau, kad tokia nuoroda Teisingumo Teismas veikiau siekė nurodyti, kad viešosios tvarkos išlyga galima remtis, kai kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas akivaizdžiai pažeidžia valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemos principą ar net esminį ar pagrindinį šios sistemos elementą, neatsižvelgiant į tai, kokia konkrečia forma jis išreikštas nacionalinėje teisėje(66).

98.      Antra, Sprendime Meroni Teisingumo Teismas konstatavo, kad viešosios tvarkos išlyga turėtų būti taikoma tik tiek, kiek procesinių garantijų pažeidimas reikštų, kad tokio sprendimo pripažinimas akivaizdžiai pažeistų esminę Sąjungos, vadinasi, ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės normą(67). Darytina išvada, kad Sąjungos teisei taip pat gali būti priskiriama „teisės norm[a], kuri valstybės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemoje laikoma esmine“.

99.      Trečia, Sprendime Diageo Brands Teisingumo Teismas patvirtino, kad nurodydamas „teisės normas“ ir „teises“ Teisingumo Teismas nesiekė atskirti dviejų skirtingų – nacionalinių ir Sąjungos – viešosios tvarkos šaltinių. Teisingumo Teismas konstatavo, kad kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą galima atsisakyti pripažinti tik dėl teisės normos, kuri Sąjungos, taigi ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri šiose teisės sistemose pripažįstama pagrindine, akivaizdaus pažeidimo(68).

100. Vis dėlto anksčiau buvau linkęs pripažinti esant „Sąjungos viešąją tvarką“(69), kuri pati yra sudedamoji nacionalinės viešosios tvarkos dalis. Nors Teisingumo Teismas neperėmė šios sąvokos savo jurisprudencijoje, jis nusprendė, kad Sąjungos teisinės sistemos esminė teisės norma taip pat yra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisinės sistemos esminė teisės norma, kurios akivaizdus pažeidimas gali pateisinti viešosios tvarkos išlygos taikymą(70).

101. Kaip tai patvirtina ESS 2 straipsnis, yra bendras valstybėms narėms bendrų vertybių, kurių jos laikosi ir kurias saugo, branduolys ir šios vertybės apibrėžia Sąjungos kaip bendros teisės sistemos identitetą(71). Šiuo tikslu sunku surasti reprezentatyvesnį valstybių narių saugomų vertybių pavyzdį nei Chartijoje atspindėtos vertybės.

102. Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, požiūriu yra tik viena viešoji tvarka. Toks bendras branduolys yra sudedamoji kiekvienos valstybės narės teisės sistemos dalis. Be to, kaip jau nurodžiau(72), viešosios tvarkos išlygos taikymo sąlygos yra tokios pačios, kai ja ketinama remtis todėl, kad sprendimo priėmimo valstybės narės teismas pažeidė nacionalinę ir Sąjungos teisę. Vis dėlto, mano supratimu, pirma, Teisingumo Teismo primygtinai pabrėžiamas šių sąlygų tapatumas susijęs su ketinimu neteikti pirmenybės Sąjungos teisei nacionalinės teisės atžvilgiu. Be to, toks požiūris atitinka esminį Sąjungos teisės sistemos principą, įtvirtintą ESS 4 straipsnio 2 dalyje, pagal kurį Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų. Antra, kaip matyti iš mano nurodytos šiai bylai reikšmingos jurisprudencijos, tai, kad viešosios tvarkos išlygos taikymo sąlygos yra tokios pačios, nesvarbu, ar kalbama apie nacionalinę, ar apie Sąjungos teisę, nereiškia, kad tas pats pasakytina ir apie valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo ir Teisingumo Teismo vaidmenį bylose dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

103. Nagrinėti pateiktus prejudicinius klausimus reikia atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas turi išaiškinti Sąjungos teisę pirmiausia tam, kad patikrintų, ar Chartijos 11 straipsnyje išreikštas pagrindinis Sąjungos teisės sistemos principas (C dalis), ir, antra, kad, atsižvelgdamas į šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, paaiškintų vertinimo kriterijus, leidžiančius nustatyti, ar dėl tokio nepalankaus teismo sprendimo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, vykdymo šis principas būtų akivaizdžiai pažeistas (D dalis).

C.      Dėl Chartijos 11 straipsnio

1.      Spaudos laisvė atsižvelgiant į Chartijos 11 straipsnį

104. Savo prejudiciniuose klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Chartijos 11 straipsnį. Vis dėlto šioje nuostatoje yra dvi dalys: pirmoji bendrai susijusi su saviraiškos ir informacijos laisve, o antroji – konkrečiai su žiniasklaidos laisve ir pliuralizmu.

105. Kaip jau yra paaiškinęs Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su žiniasklaidos subjektais, pažymėtina, kad saviraiškos ir informacijos laisvės apribojimas yra ypatinga kišimosi į žiniasklaidos laisvę ar laisvę transliuoti, saugomą būtent pagal Chartijos 11 straipsnio 2 dalį, forma(73). Atsižvelgiant į tai, iš Su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų(74) matyti, kad šioje nuostatoje „išsamiai išdėstytos 1 dalies dėl žiniasklaidos laisvės taikymo pasekmės“. Iš to darau išvadą, kad kai naudojimosi saviraiškos laisve ribojimas susijęs su žiniasklaidos veikla, taikoma Chartijos 11 straipsnio 2 dalis, o ne jos 11 straipsnio 1 dalis.

106. Pagrindinėje byloje nacionalinis teismas rėmėsi viešosios tvarkos išlyga, motyvuodamas tuo, kad Ispanijos sprendimų vykdymas prieštarautų spaudos laisvei. Taigi prejudiciniai klausimai konkrečiai susiję su Chartijos 11 straipsnio 2 dalimi.

107. Dabar kyla klausimas, ar Sąjungos teisinėje sistemoje šioje nuostatoje užtikrinama spaudos laisvė yra pagrindinis principas, kurio pažeidimas gali pateisinti viešosios tvarkos išlygos taikymą.

2.      Spaudos laisvė kaip pagrindinis Sąjungos teisės sistemos principas

108. Iš jurisprudencijos galima daryti išvadą, kad tai, jog Chartijoje užtikrinama spaudos laisvė turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, savaime nereiškia, kad ji yra pagrindinis Sąjungos teisės sistemos principas(75).

109. Atsižvelgiant į tai, pirma, Chartijos 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta spaudos laisve saugomas esminis žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje, t. y. skleisti informaciją ir idėjas bendrojo intereso klausimais ir prie jos priskiriama visuomenės teisė juos gauti be apribojimų, išskyrus tuos, kurie yra griežtai būtini(76).

110. Antra, pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį pagrindinės teisės, „kurias garantuoja [EŽTK]“, yra Sąjungos teisės dalis kaip bendrieji šios teisės principai. Šiuo požiūriu galima kelti klausimą, ar Chartijos 11 straipsnio 2 dalis turi savo atitikmenį EŽTK. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, žiniasklaidos laisvė ne tik būtų bendrasis Sąjungos teisės principas, bet ir EŽTT jurisprudencijoje būtų pateikta naudinga informacija dėl šios Chartijos nuostatos aiškinimo.

111. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kitaip nei Chartijos 11 straipsnyje, EŽTK 10 straipsnyje neminima nei žiniasklaidos laisvė, nei jos pliuralizmas. Vis dėlto, pirma, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, neginčijama, kad pastaroji nuostata taip pat susijusi su spaudos laisve ar net žurnalistų laisve(77). Antra, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nurodo, kad saviraiškos ir informacijos laisvės, įtvirtintų Chartijos 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir EŽTK 10 straipsnyje, esmė ir taikymo sritis abiejuose šiuose dokumentuose yra ta pati(78).

112. Žinoma, Su Chartija susijusiuose išaiškinimuose dėl 11 straipsnio nurodyta, kad jo 2 dalis „grindžiama visų pirma su televizija susijusia Teisingumo Teismo [jurisprudencija,] ypač [Sprendimu Collectieve Antennevoorziening Gouda(79)] ir <...> Protokolu dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos“. Vis dėlto atrodo, kad šiomis nuorodomis labiau atsižvelgiama į žiniasklaidos pliuralizmą, ir nors jis neatsiejamas nuo žiniasklaidos laisvės, atrodo, kad jis nėra tiesiogiai nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Bet kuriuo atveju žiniasklaidos pliuralizmas saugomas ir pagal EŽTK 10 straipsnį(80).

113. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į spaudos laisvės svarbą demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje ir į tai, kad ši laisvė yra bendrasis Sąjungos teisės principas, man atrodo nepaneigiama, kad ši laisvė yra esminis Sąjungos teisės sistemos principas, kurio akivaizdus pažeidimas gali būti pagrindas atsisakyti vykdyti teismo sprendimą.

D.      Dėl akivaizdaus spaudos laisvės pažeidimo vertinimo kriterijų

1.      Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo vaidmuo

a)      Įžanginė pastaba

114. EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad naudojimuisi saviraiškos laisve gali būti taikomi įstatymo numatyti apribojimai, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, be kita ko, siekiant „apsaugoti <...> kitų asmenų garbę ar teises“. EŽTT pripažįsta, kad nagrinėjant būtinybę kištis į demokratinę visuomenę siekiant „apsaugoti kitų asmenų garbę ar teises“ jam gali tekti patikrinti, ar nacionalinės valdžios institucijos užtikrino teisingą pusiausvyrą apsaugant dvi šia konvencija garantuojamas vertybes, kurios kai kuriose bylose gali atrodyti prieštaraujančios viena kitai(81).

115. Dėl tokios pusiausvyros paieškos reikia pažymėti, kad Ispanijos sprendimais, kurių vykdymas ginčijamas, siekiama apsaugoti tiek futbolo klubo, tiek jo gydytojų komandos nario reputaciją.

116. Šio gydytojų komandos nario reputacijai taikomas EŽTK 8 straipsnis, kurį atitinka Chartijos 7 straipsnis. Teisės į saviraiškos laisvę ir teisės į privataus gyvenimo gerbimą derinimui svarbūs kriterijai, be kita ko, yra dalyvavimas bendrojo intereso diskusijose, atitinkamo asmens žinomumas ir reportažo tema, jo ankstesnis elgesys, informacijos gavimo būdas ir jos teisingumas, paskelbto leidinio turinys, forma ir pasekmės, taip pat paskirtos sankcijos griežtumas(82).

117. Dėl futbolo klubo reputacijos pažymėtina, kad EŽTT paliko neatsakytą klausimą, ar juridinio asmens reputacijai taikomas EŽTK 8 straipsnis(83). Vis dėlto neginčijama, kad juridinio asmens reputacija patenka į sąvokas „garbė“ ar „kitų asmenų teisės“, kaip jos suprantamos pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį, tačiau juridinio asmens reputacijos apsauga neturi tokio pat svorio kaip fizinio asmens reputacijos ar teisių apsauga(84).

118. Taigi, viena vertus, teisingos visų konkuruojančių teisių ir interesų pusiausvyros turi būti ieškoma atskirai futbolo klubui ir atskirai jo gydytojų komandos nariui. Atrodo, kad į šią aplinkybę atsižvelgta Ispanijos teismo sprendimuose, susijusiuose su dviem kasatoriams pagrindinėje byloje skirtomis dviem atskiromis sumomis. Kita vertus, EŽTT vertina apribojimų proporcingumą tiek juridiniam asmeniui, tiek fiziniam asmeniui remdamasis tais pačiais kriterijais(85).

119. Pirmiausia nagrinėjamas teises būtų galima mėginti derinti pagal šiuos kriterijus ir tuo remiantis nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamų Ispanijos sprendimų vykdymas akivaizdžiai pažeistų spaudos laisvę. Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti minėtus kriterijus svarbu atsižvelgti į šios bylos aplinkybes.

b)      Draudimas iš esmės peržiūrėti sprendimą atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimą

120. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nesusijęs su tuo, kaip pirmą kartą ir remiantis ieškinį dėl atsakomybės nagrinėjančio teismo turimais įrodymais užtikrinti spaudos laisvės ir kito asmens reputacijos pusiausvyrą. Tokios pusiausvyros paiešką jau yra nagrinėję sprendimo priėmimo valstybės narės teismai. Be to, kaip buvo paaiškinta per teismo posėdį, kitos kasacinio proceso šalys pagrindinėje byloje mėgino šios pusiausvyros paieškos rezultatus tikrinti Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) ir EŽTT, kurie pripažino jų pareiškimus nepriimtinais.

121. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė valstybės narės, kurioje buvo prašoma įvykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą, teismas. Neatsižvelgus į šią aplinkybę būtų pažeista tarpusavio pasitikėjimu grindžiama reglamento „Briuselis I“ pripažinimo ir vykdymo tvarka ir atitinkami sprendimo priėmimo valstybės narės bei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismų vaidmenys.

122. Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo vaidmuo apibrėžtas reglamento „Briuselis I“ 45 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią „[kitoje valstybėje narėje] priimtas sprendimas iš esmės negali būti peržiūrimas jokiomis aplinkybėmis“. Žinoma, viešosios tvarkos išlyga leidžia šiam teismui atsisakyti pripažinti vykdytinu kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą. Vis dėlto šios išlygos ir iš jos išplaukiančios išimties taikymo sritis yra labai siaura ir ją lemia minėto teismo vaidmuo.

123. Šiuo klausimu pažymėtina, kad rėmimasis viešosios tvarkos išlyga nėra grindžiamas sprendimo priėmimo valstybės narės teisme vykusio proceso arba per jį priimto sprendimo neigiamu vertinimu. Tai labiau lemia išvada, kad šio sprendimo vykdymo pasekmės valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, akivaizdžiai prieštarautų pagrindiniam jos viešosios tvarkos principui.

124. Būtent todėl reglamento „Briuselis I“ 45 straipsnio 2 dalyje valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui draudžiama tikrinti sprendimo priėmimo valstybės narės teismo padarytų teisinių ar faktinių išvadų teisingumą(86). Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas taip pat negali papildyti tokių išvadų anksčiau buvusia informacija, į kuriuos neatsižvelgė sprendimo priėmimo valstybės narės teismas(87).

125. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas sprendime dėl Reglamento (EB) Nr. 2201/2003(88) konstatavo, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas negali kištis į galutinės sumos, mokėtinos kaip sprendimo priėmimo valstybės narės teismo paskirta bauda, nustatymą(89). Norint tai nustatyti, reikia įvertinti skolininko padarytų pažeidimų priežastis, o tokio pobūdžio vertinimus gali atlikti tik sprendimo priėmimo valstybės narės teismas, kaip jurisdikciją nagrinėti bylas iš esmės turintis teismas.

126. Juo labiau, ir kiek tai susiję su reglamentu „Briuselis I“, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas negali kvestionuoti sprendimo priėmimo valstybės narės teismo atlikto faktinių ar teisinių aplinkybių vertinimo, siekdamas perskaičiuoti sumą, kuri turi būti sumokėta šio teismo priimtu nepalankiu sprendimu. Jis taip pat negali iš naujo derinti nagrinėjamų teisių, nes būtent tokio derinimo rezultatas lemia bylos baigtį.

127. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Gambazzi(90), valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui atliekant patikrinimą gali būti siekiama nustatyti tik akivaizdų ir neproporcingą aptariamos teisės pažeidimą, tačiau nereikia tikrinti sprendimo priėmimo valstybės narės teismo atlikto esmės vertinimo.

128. Vadovaujantis šia logika, EŽTK požiūriu(91), atsižvelgiant į skirtingus sprendimo priėmimo valstybės narės teismo ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo vaidmenis reglamente „Briuselis I“ nustatytoje pripažinimo ir vykdymo sistemoje, grindžiamoje tarpusavio pasitikėjimu, pakanka, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas remtųsi viešosios tvarkos išlyga, kad ištaisytų akivaizdžius EŽTK garantuojamų teisių apsaugos trūkumus.

129. Šiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su materialinio pobūdžio principo pažeidimu, kai išnagrinėjus ieškinį dėl atsakomybės priimamas nepalankus teismo sprendimas, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo atliekami patikrinimai pirmiausia turi būti susiję su sankcijos, paskirtos sprendimu, kurį prašoma vykdyti, akivaizdžiais ir neproporcingais padariniais spaudos laisvei. Vykdant užsienio teismo sprendimą, sankcijos labiausiai paveikia valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemą. Be to, būtent tokio požiūrio laikosi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prejudiciniuose klausimuose, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama Ispanijos sprendimų finansiniam aspektui.

130. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad 11 straipsnis yra ne vienintelė šiai bylai svarbi Chartijos nuostata.

c)      Nagrinėjamų pagrindinių teisių derinimas

131. Nagrinėjamu atveju, pirma, kitų kasacinio proceso šalių pagrindinėje byloje nuomone, pripažinus vykdytinumą galėtų būti apribotas Chartijos 11 straipsnyje garantuojamos spaudos laisvės įgyvendinimas. Antra, kasatorių pagrindinėje byloje nuomone, atsisakius vykdyti aptariamus Ispanijos sprendimus būtų apribota jų teisė į šių sprendimų vykdymą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje(92).

132. Vis dėlto nei saviraiškos laisvė, nei teisė į kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo vykdymą nėra absoliučios.

133. Kai nagrinėjamos kelios pagrindinės teisės, jas reikia derinti atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus(93).

134. Šioje byloje nekyla klausimo, ar yra teisinis pagrindas apriboti kitų kasacinio proceso šalių pagrindinėje byloje naudojimąsi saviraiškos laisve. Pagrindinėje byloje nagrinėjami nepalankūs teismo sprendimai buvo priimti pagal Ispanijos teisę ir pagal reglamentą „Briuselis I“ ir iš esmės turi būti vykdomi Prancūzijoje. Tas pats pasakytina apie kasatorių pagrindinėje byloje teisės apribojimą, kylantį iš viešosios tvarkos išlygos ir numatytą šiame reglamente(94).

135. Tokiu atveju proporcingumo principo laikymąsi reikia vertinti taip, kad būtų suderinti reikalavimai, susiję su šių skirtingų teisių apsauga, ir užtikrinta jų teisinga pusiausvyra(95).

136. Tokios pusiausvyros paieška būdinga EŽTK numatytam saviraiškos laisvės apsaugos mechanizmui. Taigi nenuostabu, kad, siekdamas tokios saviraiškos laisvės ir kitų pagrindinių teisių ar laisvių pusiausvyros, Teisingumo Teismas remiasi EŽTT taikomais vertinimo kriterijais(96).

137. Kiek žinau, EŽTT dar nėra priėmęs sprendimo dėl principų, taikytinų bylose, kuriose teisė į saviraiškos laisvę, garantuojama pagal EŽTK 10 straipsnį, turi būti suderinta su šios konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teise į užsienyje priimto teismo sprendimo vykdymą. Taigi nagrinėdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas turi įtvirtinti šiuos principus, kiek tai susiję su Chartijos 11 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsnio antra pastraipa.

2.      Dėl kompensacinio žalos atlyginimo

138. Antrajame prejudiciniame klausime, kaip jį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iškelta problema susijusi su tuo, ar valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali konstatuoti akivaizdų spaudos laisvės pažeidimą, remdamasis tuo, kad nepalankus teismo sprendimas yra neproporcingas, kai jis susijęs su neturtinei žalai atlyginti priteista kompensacija. Prieš pradedant nagrinėti šią problemą, manau, naudinga pateikti kelis papildomus patikslinimus dėl jos apimties.

a)      Įžanginės pastabos

139. Pirma, antrajame klausime, kaip jį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodyta problema kyla, regis, dėl kasacinio skundo pagrindo, kuriame kasatoriai pagrindinėje byloje teigia, kad žalos atlyginimo proporcingumo kontrolė gali būti atliekama tik tuo atveju, jei žalos atlyginimas yra baudinio, o ne kompensacinio pobūdžio. Be to, kasatoriai pagrindinėje byloje ir Ispanijos vyriausybė pažymi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą žalos atlyginimą Ispanijos teismas kvalifikavo ne kaip „baudinį“, o kaip tokį, kuriuo siekiama atlyginti patirtą neturtinę žalą. Iš antrojo prejudicinio klausimo formuluotės matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi ta pačia prielaida.

140. Antra, pažymiu, kad šis kasacinio skundo pagrindas susijęs su vienu iš Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) pateiktų argumentų, kad kasatoriai pagrindinėje byloje nesirėmė turtine žala ir kad neturtinę žalą sunku apskaičiuoti. Šiuo klausimu turiu nurodyti, kad nors turtinės ir neturtinės žalos neįmanoma apskaičiuoti vienodai, tai nereiškia, kad nepalankus teismo sprendimas dėl neturtinės žalos nėra kompensuojamojo pobūdžio(97).

141. Trečia, antrajame klausime, kaip jį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodyta problema, regis, grindžiama prielaida, kad žalos atlyginimą gali kvalifikuoti ir sprendimo priėmimo valstybės narės, ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas („jei [sprendimo priėmimo valstybės narės] teismas arba [valstybės narės, į kurią kreipiamasi] teismas nustato, kad žalos atlyginimas yra baudinio pobūdžio“). Vis dėlto, atsižvelgiant į šios išvados 124–126 punktuose išdėstytus argumentus, draudimas peržiūrėti bylą iš esmės neleidžia valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui taip kvalifikuoti žalos atlyginimą. Šis teismas negali sprendimo priėmimo valstybės narės teismo kvalifikavimo pakeisti savuoju. Be to, jam draudžiama nagrinėti teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimą siekiant padaryti išvadą, kad priteista kompensacijos suma neatitinka patirtos žalos ir kad todėl didelė šios sumos dalis yra ne kompensacinio, o baudinio pobūdžio.

b)      Vertinimas

142. Dabar, kiek tai susiję su antrajame prejudiciniame klausime iškeltos problemos nagrinėjimu iš esmės, pirmiausia analizuosiu šalių per teismo posėdį išsakytą argumentą dėl dabartinių tarptautinės privatinės teisės tendencijų. Po to atidžiai išnagrinėsiu bylai reikšmingą Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudenciją.

1)      Dabartinės tendencijos tarptautinėje privatinėje teisėje

143. Tarptautinėje privatinėje teisėje jau būta mėginimų (kartais sėkmingų, o kartais ir nesėkmingų(98)) nustatyti viešosios tvarkos išlygą, konkrečiai susijusią su baudinio pobūdžio žalos atlyginimo priteisimu arba išieškojimu. Vis dėlto ši aplinkybė nereiškia, kad viešosios tvarkos išlyga negalima remtis, kai nepalankus teismo sprendimas nesusijęs su kompensacinio pobūdžio žalos atlyginimu.

144. Šiuo klausimu kai kurios šalys savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį nurodė Konvenciją dėl užsienio teismų sprendimų [civilinėse arba komercinėse bylose] pripažinimo ir vykdymo(99) (toliau – 2019 m. konvencija), kurios šalis yra Sąjunga. Konkrečiau kalbant, šios šalys tvirtina, kad nors šioje konvencijoje numatytas draudimas peržiūrėti bylą iš esmės, jos 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „teismo sprendimą galima atsisakyti pripažinti ar vykdyti, jeigu teismo sprendimu priteisiamas žalos atlyginimas, įskaitant atgrasomojo ar baudinio pobūdžio žalos atlyginimą, kuriuo šaliai nėra kompensuojami faktiškai patirti nuostoliai ar žala, ir tik tokia apimtimi“.

145. Dėl 2019 m. konvencijos svarbos šiai bylai buvo diskutuojama per teismo posėdį.

146. Viena vertus, į 2019 m. konvencijos taikymo sritį nepatenka „garbės ir orumo pažeminimas“ ir „teisė į privatų gyvenimą“(100), nes, kaip paaiškinta šios konvencijos aiškinamajame pranešime, tai yra daugeliui valstybių opūs klausimai, susiję su saviraiškos laisve, todėl jie gali turėti konstitucinę reikšmę(101).

147. Vis dėlto, kita vertus 2019 m. Tarptautinės teisės institutas paskelbė rezoliuciją dėl su asmeniu siejamų teisių pažeidimų naudojantis internetu, o pagal jos 9 straipsnį 2019 m. konvencijos 10 straipsnis turėtų būti taikomas ir tokių pažeidimų atveju(102). Žinoma, ši rezoliucija nėra privaloma. Vis dėlto ji buvo parengta prižiūrint šiam institutui, o jo autoriteto nustatant aktualias tarptautinės privatinės teisės tendencijas negalima nepaisyti(103). Taigi minėtoji rezoliucija rodo, kad Hagos konferencijoje priimti sprendimai susiję ne vien su 2019 m. konvencija.

148. Vis dėlto, nepaisant 2019 m. konvencijos 10 straipsnio formuluotės, kompensacinio ir baudinio pobūdžio žalos atlyginimo atskyrimas pagal šią konvenciją neturi lemiamos reikšmės. Remiantis 2019 m. konvencijos aiškinamuoju pranešimu, atsisakyti vykdyti teismo sprendimą remiantis šia nuostata galima tik tuo atveju, jei iš teismo sprendimo akivaizdžiai matyti, kad bausmė atrodo viršijanti realiai patirtus nuostolius ar žalą. Šiomis aplinkybėmis, be baudinio žalos atlyginimo pobūdžio, „išimtiniais atvejais į šios nuostatos taikymo sritį taip pat galėtų patekti žalos atlyginimas, kurį sprendimo priėmimo valstybės teismas pripažįsta kompensaciniu“(104).  Taigi, remiantis doktrina, atsižvelgiant į tą pačią konvenciją, užsienio teismo sprendimą leidžiama atsisakyti vykdyti, jeigu jis susijęs su baudinio pobūdžio ar kitokiu pertekliniu žalos atlyginimu(105).

149. Iš to darau išvadą, kad, atsižvelgiant į dabartines tendencijas tarptautinėje privatinėje teisėje, visiškai išimtiniais atvejais viešosios tvarkos išlyga galima remtis net ir tuo atveju, kai nepalankus teismo sprendimas susijęs su kompensaciniu žalos atlyginimu. Nesant aiškios informacijos dėl požiūrio, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi reglamente „Briuselis I“, reikia pereiti prie reikšmingos jurisprudencijos, susijusios su šiuo reglamentu ir saviraiškos laisve.

2)      Bylai reikšminga Teisingumo Teismo jurisprudencija

150. Aiškinant Sprendimą flyLAL-Lithuanian Airlines(106) galima susidaryti įspūdį, kad sumos, kuria siekiama atlyginti turtinę žalą, dydis ir su tuo susijusios ekonominės pasekmės savaime nėra atsisakymo vykdyti sprendimą pagrindas. Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešosios tvarkos išlyga nesiekiama apsaugoti vien ekonominių interesų, todėl vien rėmimasis rimtomis ekonominėmis pasekmėmis nėra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešosios tvarkos pažeidimas.

151. Vis dėlto, pirma, Teisingumo Teismas tame sprendime taip pat pabrėžė, kad sprendimai, apie kurių vykdymą buvo kalbama, buvo laikinos apsaugos priemonės, kuriomis buvo nurodyta ne sumokėti konkrečią sumą, o tik stebėti atsakovo pagrindinėje byloje turtą(107). Antra, iš minėto sprendimo negalima daryti išvados, kad valstybėje narėje, į kuria kreipiamasi, juntamos sunkios ekonominės pasekmės, kurios neapsiriboja vien rėmimusi ekonominiais interesais, negali būti atsisakymo vykdyti sprendimą pagrindas.

152. Taigi Sprendimą flyLAL-Lithuanian Airlines(108) suprantu taip, kad, kai nepalankus teismo sprendimas susijęs su kompensaciniu žalos atlyginimu, viešąja tvarka galima remtis tik visiškai išimtiniais atvejais ir tik tada, kai, siekiant pasipriešinti tokio teismo sprendimo vykdymui, remiamasi kitais argumentais, susijusiais su valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešąja tvarka.

3)      Bylai reikšminga EŽTT jurisprudencija

153. Savo jurisprudencijoje dėl saviraiškos laisvės EŽTT nurodė, kad vertinant EŽTK 10 straipsnyje įtvirtintos teisės į saviraiškos laisvę pažeidimo proporcingumą reikia atsižvelgti į paskirtų bausmių pobūdį ir griežtumą(109). Aiškinant šią jurisprudenciją gali susidaryti įspūdis, kad pats nepalankus teismo sprendimas yra svarbesnis nei paskirta negriežta bausmė.

154. Vis dėlto, pirma, reikia pažymėti, kad EŽTT jurisprudenciją sudaro dvi skirtingos dalys: viena susijusi su baudžiamosiomis sankcijomis, o kita – su nepalankiais teismo sprendimais už garbės ir orumo pažeminimą, laikomą civilinės teisės pažeidimu. Nacionalinės valdžios institucijos turi atsargiai naudotis baudžiamosios teisės priemonėmis ir skirti daug dėmesio baudžiamųjų sankcijų griežtumui(110).

155. Antra, EŽTT, žinoma, yra konstatavęs EŽTK 10 straipsnio pažeidimą, kai civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas buvo susijęs su „simboliniu franku“. Vis dėlto argumentas, kad nepalankus teismo sprendimas yra svarbesnis nei negriežtas paskirtos sankcijos pobūdis, būtų ne motyvavimo atspirties taškas, o argumentas, kuriuo remiamasi paskiausiai, siekiant pabrėžti, kad vien tokio nepalankaus teismo sprendimo negriežto pobūdžio negali pakakti, kad būtų pateisintas ieškovo saviraiškos teisės apribojimas(111), ir dėl to nebūtinai iš tikrųjų atgrasoma nuo naudojimosi saviraiškos laisve(112).

156. Trečia, dar svarbiau yra tai, kad EŽTT laikosi pozicijos, kad dėl šmeižikiškų teiginių nukentėjusiems asmenims iš esmės reikia išlaikyti galimybę pareikšti ieškinį dėl atsakomybės, kuris būtų veiksminga teisių gynimo priemonė nuo su asmeniu susijusių teisių pažeidimo(113). Kaip yra nurodęs EŽTT, tam tikromis aplinkybėmis dėl išskirtinės ir labai didelės žalos atlyginimo už šmeižtą sumos gali kilti problemų, atsižvelgiant į EŽTK 10 straipsnį(114). Visų pirma, siekiant užtikrinti teisingą esamų teisių pusiausvyrą, dėl šmeižto priteisto žalos atlyginimo suma turi būti „pagrįstai proporcingai susijusi“ su reputacijai padaryta žala(115). Šiuo klausimu, kaip pažymima teisinėje literatūroje, EŽTT nedraudžia visų formų nepalankių teismo sprendimų, kuriais priteisiamas piniginis žalos atlyginimas ar didelė kompensacija. Vis dėlto pagal šią konvenciją draudžiami tokie nepalankūs teismo sprendimai, kurie yra neproporcingi, suprantant šią sąvoką taip, kaip ji yra išaiškinta EŽTT jurisprudencijoje(116), t. y. tokie, kurie dėl savo savybių, palyginti su bylos faktinėmis aplinkybėmis, lemia tokį saviraiškos laisvės apribojimą, kuris nėra būtinas demokratinėje visuomenėje.

157. Taigi, pirma, EŽTT jurisprudencijoje nėra jokios nuorodos į tai, kad baudinis žalos atlyginimo pobūdis yra būtina sąlyga galimam EŽTK 10 straipsnyje įtvirtintų laisvių pažeidimui nustatyti. Antra, joje nurodyti tam tikri kriterijai, taikomi siekiant įvertinti, ar kompensacinė sankcija neproporcinga, ir leidžiantys nustatyti, kada ji lemia saviraiškos laisvės apribojimą, kuris nėra būtinas demokratinėje visuomenėje. Toliau analizuosiu šiuos vertinimo kriterijus.

158. Bet kuriuo atveju, ir kiek tai susiję su antrajame prejudiciniame klausime, kaip jį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iškelta problema, atsižvelgdamas tiek į dabartines tendencijas tarptautinėje privatinėje teisėje, tiek į reikšmingą jurisprudenciją, manau, kad, kai nepalankus teismo sprendimas susijęs su kompensaciniu žalos atlyginimu, viešosios tvarkos išlyga galima remtis absoliučiai išimtiniais atvejais ir tik siejant su kitais argumentais, grindžiamais valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešąja tvarka.

3.      Dėl atgrasomojo poveikio

159. Vertinant juos kartu, 3–7 prejudiciniuose klausimuose, kaip juos suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodyta problema susijusi su dviem aspektais.

160. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, pirma, ar įpareigojimo atlyginti neturtinę žalą atgrasomojo poveikio savaime pakanka siekiant pateisinti rėmimąsi viešosios tvarkos išlyga, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnio 1 punktą, siejamą su Chartijos 11 straipsniu, ir, antra, į kokius veiksnius reikia atsižvelgti siekiant patikrinti tokio atgrasomojo poveikio buvimą.

a)      Atgrasomasis poveikis kaip pagrindas atsisakyti vykdyti sprendimą

1)      Atgrasomojo poveikio sąvoka

161. Pirmiausia pažymėtina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į atgrasomojo poveikio sąvoką, jis nepateikia jos apibrėžties.

162. Šiuo klausimu, pirma, atrodo, kad ši nuoroda kildinama iš Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimų, kuriuose jis, priminęs EŽTT jurisprudenciją, konstatavo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami įpareigojimai turėjo atgrasomąjį poveikį kitų kasacinio proceso šalių pagrindinėje byloje dalyvavimui viešose diskusijose visuomenei svarbiais klausimais, todėl tai galėjo kliudyti žiniasklaidai vykdyti informavimo ir kontrolės funkciją. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą mini EŽTT jurisprudenciją ir nurodo, kad „atgrasomasis įpareigojimo atlyginti žalą poveikis yra vienas iš kriterijų vertinant <...> priemonės šmeižikiškiems teiginiams atlyginti proporcingumą“.

163. Savo jurisprudencijoje saviraiškos laisvės srityje EŽTT pakaitomis nurodo „atgrasomąjį poveikį“ ir „chilling effect“(117).

164. Teisinėje literatūroje pažymima, kad nors EŽTT dar nėra iš esmės apibrėžęs atgrasomojo poveikio sąvokos, jis remiasi šia sąvoka, kad pateisintų griežtą nacionalinių priemonių, kurias jis laiko labiausiai galinčiomis daryti neigiamą poveikį, viršijantį individualius jų taikymo atvejus, nagrinėjimą, todėl fiziniai ir juridiniai asmenys atgrasomi nuo naudojimosi savo teisėmis baimindamiesi, kad jiems bus taikomos šios priemonės(118).

165. Šiuo klausimu doktrinoje pažymima, kad atgrasomojo poveikio sąvoka nėra nuosekliai vartojama jurisprudencijoje saviraiškos laisvės srityje, visų pirma, kiek ji, atrodo, apima saviraiškos laisvės ribojimo poveikį ne vien asmens, su kuriuo šis ribojimas tiesiogiai susijęs, situacijai(119).

166. Atrodo, kad šioje jurisprudencijoje, susijusioje su civilinėmis sankcijomis, EŽTT vartoja atgrasomojo poveikio sąvoką, siedamas ją su žurnalistų laisve atitinkamoje valstybėje. EŽTT kalba apie nacionalinio proceso rezultatą, dėl kurio atitinkamiems asmenims užkraunama pernelyg didelė ir neproporcinga našta, „galinti turėti „chilling effect“ spaudos laisvei valstybės atsakovės teritorijoje“(120), arba apie bendrą priteistą sumą kaip „svarbų veiksnį, kiek tai susiję su galimu proceso „chilling effect“ jam ir kitiems žurnalistams“(121), arba apie „nuteisimą, kuris neišvengiamai gali atgrasyti žurnalistus nuo dalyvavimo viešose diskusijose visuomenės gyvenimui svarbiais klausimais“(122).

2)      Reikšmė šiai bylai

167. Manau, kad EŽTT pateikta spaudos laisvės apsaugos požiūriu atgrasomojo ar net nepriimtino poveikio, susijusio su diskusijomis bendrojo intereso klausimais, sąvokos apibrėžtis svarbi šios bylos aplinkybėmis, susijusiomis su atsisakymo vykdyti teismo sprendimą problematika, kai toks atsisakymas motyvuojamas tuo, kad kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymas akivaizdžiai pažeistų valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešąją tvarką.

168. Pirma, toks nepriimtinas poveikis gali atgrasyti žurnalistus nuo dalyvavimo viešose diskusijose visuomenės gyvenimui svarbiais klausimais. Diskusijos dopingo futbole klausimais yra susijusios su bendruoju interesu(123), o dalyvavimas visuomenei svarbiose diskusijose yra esminis aspektas, į kurį reikia atsižvelgti derinant konkuruojančias pagrindines teises(124).

169. Taip pat šiomis aplinkybėmis, antra, viena vertus, kai remiamasi viešosios tvarkos išlyga, reikia rasti tinkamą pusiausvyrą tarp saviraiškos laisvės ir teisės į kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje. Teisingos pusiausvyros paieška iš esmės neturėtų lemti to, kad sprendimo vykdymo pasekmės, kurios turės įtakos atsakovui, neleistų jo vykdyti. Nepalankaus teismo sprendimo esmė ta, kad jo pasekmes pajustų atsakovas.

170. Kita vertus, kaip pažymėjau šios išvados 152 punkte, kai nepalankus teismo sprendimas susijęs su kompensaciniu žalos atlyginimu, remtis viešąja tvarka galima tik absoliučiai išimtiniais atvejais ir tik siejant su kitais argumentais, susijusiais su valstybės narės, į kurią kreipiamasi, grėsme viešajai tvarkai. Taip yra kalbant apie argumentą, susijusį su tuo, kad vykdytinumo pripažinimas gali turėti atgrasomąjį poveikį spaudos laisvei atitinkamoje valstybėje narėje. Taip apibrėžtas atgrasomasis poveikis paveikia tiek žurnalistų laisvę atitinkamoje valstybėje narėje, tiek apskritai visuomenės informavimo laisvę. Tokiu atveju atsisakymu vykdyti teismo sprendimą apsaugomas ne tik atsakovas nuo jam paskirtos sankcijos, bet ir atitinkamos valstybės narės visuomenės interesas.

171. Taigi kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymas, kuris gali turėti atgrasomąjį poveikį naudojimuisi spaudos laisve valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, reikštų akivaizdų ir neproporcingą šios valstybės narės pagrindinio principo pažeidimą, todėl tai yra pagrindas atsisakyti vykdyti šį sprendimą. Dabar reikia nustatyti kriterijus, leidžiančius išsiaiškinti, ar nepalankus teismo sprendimas sukelia tokį poveikį.

b)      Atgrasomojo poveikio vertinimo kriterijai

1)      Atgrasomasis poveikis valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo požiūriu

172. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar galima atsižvelgti į 3–7 prejudiciniuose klausimuose aprašytas aplinkybes, kaip jas suformulavo tas teismas, siekiant nustatyti, ar būtų akivaizdžiai pažeista valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešoji tvarka. Šiuo klausimu būtų galima mėginti semtis įkvėpimo iš EŽTT jurisprudencijos, pagal kurią, siekiant konstatuoti EŽTK 10 straipsnio pažeidimą, atrodo, reikia įvertinti kiekvienos iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių reikšmę.

173. Vis dėlto, kaip matyti iš šios išvados 129 punkto, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisme kyla klausimas ne dėl to, ar žalos atlyginimas yra proporcingas, o veikiau dėl to, ar sprendimo, kuriuo priteista atlyginti žalą, vykdymas gali turėti atgrasomąjį poveikį, kuris dėl paskirtos sankcijos lemtų akivaizdų ir neproporcingą spaudos laisvės pažeidimą šioje valstybėje narėje. Taigi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo atliekamais patikrinimais gali būti siekiama tik nustatyti tokio atgrasomojo poveikio riziką, netikrinant sprendimo priėmimo valstybės narės teismo atlikto esmės vertinimo. Tęsiant šį samprotavimą, Teisingumo Teismas taip pat neturi pakeisti EŽTT vaidmens nustatant šiai valstybei narei priskirtiną spaudos laisvės pažeidimą.

174. Vėlgi šiomis aplinkybėmis kitos kasacinio proceso šalys pagrindinėje byloje buvo įpareigotos ne tik sumokėti žalos atlyginimą, palūkanas ir išlaidas, bet ir publikuoti sprendimo priėmimo valstybėje narėje priimtą sprendimą. Vis dėlto prejudiciniai klausimai susiję tik su piniginiu nuteisimo aspektu. Viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik tuo atveju, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešoji tvarka pažeidžiama tam tikrais teismo sprendimo, kurį prašoma vykdyti šioje valstybėje narėje, elementais. Vis dėlto, EŽTT nuomone, vertinant saviraiškos laisvės ribojimą atgrasomojo poveikio aspektu reikia atsižvelgti į kitų atitinkamam asmeniui skirtų sankcijų ir priemonių pobūdį(125).

2)      Šioje byloje reikšmingi kriterijai

175. 3–7 prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nustatant atgrasomojo poveikio buvimą reikia atsižvelgti į atitinkamo asmens išteklius, kaltę, žalos dydį ir atgrasomąjį poveikį, nustatytą atsižvelgiant į laikraštį leidžiančios bendrovės ir apskritai spaudos ekonominę padėtį. Be to, jam kyla klausimas, ar atgrasomojo poveikio buvimą reikia vertinti vienodai, kiek tai susiję su laikraštį leidžiančia bendrove ir žurnalistu.

176. Dėl atgrasomojo poveikio svarbos (4 prejudicinis klausimas, kaip jį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) pažymėtina, kad, atsižvelgiant į būtinybę derinti nagrinėjamas pagrindines teises(126), tik tokio atgrasomojo poveikio, kuris apimtų ne vien tiesiogiai susijusio asmens situaciją, grėsmė pateisintų atsisakymą vykdyti teismo sprendimą, nes tai būtų akivaizdus ir neproporcingas spaudos laisvės pažeidimas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Tik tokiu atveju šios valstybės narės teismas turi remtis viešosios tvarkos išlyga, kad ištaisytų akivaizdų šios laisvės apsaugos nepakankamumą(127).

177. Kiek tai susiję su atitinkamo asmens ištekliais, atsižvelgiant į tai, ar tai yra fizinis, ar juridinis asmuo (3 klausimo pirma dalis ir 5 bei 6 klausimai, kaip juos suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), pažymėtina, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas turi atsižvelgti į tai, kad bendra suma, kurią atitinkamas asmuo turi sumokėti, yra svarbus veiksnys galimo atgrasomojo poveikio šiam asmeniui ir kitiems žurnalistams aspektu(128).

178. Aišku, EŽTT kaip į lengvinančią aplinkybę, regis, atsižvelgia į tai, kad leidėjas ir žurnalistas, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, yra solidariai atsakingi už paskirtos sankcijos sumokėjimą(129). Vis dėlto atgrasomasis poveikis nėra vertinamas vienodai žurnalą leidžiančiai bendrovei ir kritikuojamą straipsnį parašiusiam žurnalistui.

179. Pirma, kiek tai susiję su fiziniu asmeniu, pažymėtina, kad EŽTT remiasi atitinkamo asmens darbo užmokesčiu arba referencinėmis vertėmis, pavyzdžiui, minimaliu(130) arba vidutiniu(131) darbo užmokesčiu atitinkamoje valstybėje atsakovėje. Iš esmės bendra suma, kurią privalo sumokėti atitinkamas asmuo, turi būti laikoma akivaizdžiai nepagrįsta, jeigu šis asmuo turėtų daug metų stengtis sumokėti ją visą, arba kai ši suma prilygsta sumai, kuria keliasdešimt kartų viršijamas standartinis minimalus darbo užmokestis valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Antra, kiek tai susiję su juridiniu asmeniu, pažymėtina, jog EŽTT užtikrina, kad žalos atlyginimo suma, kurią įpareigojama sumokėti leidybos bendrovė, negalėtų kelti grėsmės jos ekonominiams pagrindams(132) ir dėl to nebūtų akivaizdžiai nepagrįsta.

180. Be to, kalbant apie spaudos ekonominę padėtį apskritai valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi (7 klausimas, kaip jį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), pažymėtina, kad nors galimas atgrasomasis poveikis turi poveikį žurnalistams ir spaudos bendrovėms šioje valstybėje narėje, tos valstybės narės teismas neturi atsižvelgti į jos ekonominę padėtį, kad atsisakytų vykdyti teismo sprendimą. Žurnalistų ir spaudos bendrovių požiūriu, svarbiausia žinoti, kad jie taip pat gali būti akivaizdžiai nepagrįstai nuteisti atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

181. Galiausiai, atsižvelgiant į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo vaidmenį reglamente „Briuselis I“ nustatytoje pripažinimo ir vykdymo sistemoje(133) pažymėtina, kad šio teismo atliekami patikrinimai visų pirma turi būti susiję su sprendimu, kurį prašoma vykdyti, paskirtos sankcijos akivaizdžiu ir neproporcingu poveikiu spaudos laisvei. Taigi minėtas teismas negali tikrinti sprendimo priėmimo valstybės narės teismo atlikto teisinių ar faktinių aplinkybių vertinimo, susijusio su kaltės laipsniu ir žalos dydžiu (3 klausimo antra dalis, kaip ją suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), teisingumo.

182.  Vis dėlto, siekdamas užtikrinti, kad esamų teisių derinimo rezultatas nelemtų akivaizdžiai nepakankamos pagrindinių teisių apsaugos(134), valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali atsižvelgti į kaltės laipsnį ir žalos dydį, kad nuspręstų, jog, nepaisant a priori akivaizdžiai nepagrįstos bendros priteistos sumos, ji yra tinkama siekiant neutralizuoti šmeižikiškų teiginių poveikį(135).

E.      Lygiavertės apsaugos prezumpcija

183. Pagal gerai žinomą „lygiavertės apsaugos“ prezumpciją, įtvirtintą EŽTT jurisprudencijoje ir taikomą valstybėms narėms(136), valstybės narės priemonė, kurios imtasi vykdant įsipareigojimus, kylančius iš jos narystės Sąjungoje, turi būti laikoma pateisinama pagal EŽTK, kai yra nustatyta, kad Sąjunga suteikia pagrindinėms teisėms apsaugą, bent jau lygiavertę tai, kuri užtikrinama pagal šią konvenciją(137). Žinoma, šios prezumpcijos taikytinumą ir iš jos kylančias pasekmes vertina tik EŽTT. Vis dėlto, atsižvelgiant į Chartijos ir EŽTK nuostatų tarpusavio koordinavimą ir siekiant pateikti išsamų atsakymą Teisingumo Teismui taip pat ir dėl jo būsimo sprendimo poveikio, norėčiau pateikti kelias papildomas pastabas dėl šios prezumpcijos.

184. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad lygiavertės apsaugos prezumpcijai taikomos dvi sąlygos: tai, kad nacionalinės valdžios institucijos neturi diskrecijos ir kad yra pasitelktos visos Sąjungos teisėje numatyto kontrolės mechanizmo galimybės(138), įskaitant prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą, kuriame gali būti aptarti pagrindinių teisių klausimai. Kadangi Teisingumo Teismui buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir kadangi tik EŽTT turi išnagrinėti, ar yra įvykdyta antroji sąlyga, sutelksiu dėmesį į pirmąją sąlygą.

185. Šiuo tikslu klausimą, ar taikoma lygiavertės apsaugos prezumpcija, EŽTT nagrinėja atsižvelgdamas į „byloje taikomą konkrečią nuostatą“(139) ir į visas atitinkamai valstybei narei iš to kylančias pasekmes, vadovaujantis Teismo pateiktu išaiškinimu(140). Tam reikia atsižvelgti į visus reikšmingus Sąjungos teisinio pagrindo, iš kurio atitinkamai valstybei narei kyla pareigos Sąjungai ir kitoms valstybėms narėms, elementus.

186. Taigi nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar pagal reglamente „Briuselis I“ nustatytą tvarką valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas, kuriam pateiktas šio reglamento 43 ir 44 straipsniuose numatytas skundas, išlaiko diskreciją nuspręsti, ar taikyti viešosios tvarkos išlygą, kai kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymas akivaizdžiai pažeidžia Chartijoje garantuojamą pagrindinę teisę.

187. Mano žiniomis, EŽTT dar nėra priėmęs sprendimo dėl tokio atvejo(141). Dalis autorių mano, kad viešosios tvarkos išlygai būtina, kad būtų diskrecija, todėl lygiavertės apsaugos prezumpcijos negalima taikyti(142). Vis dėlto manau, kad taip nėra tuo atveju, kai nurodomas pažeidimas susijęs su Sąjungos teisės sistemos pagrindiniu principu.

188. Žinoma, reglamento „Briuselis I“ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali atsisakyti vykdyti teismo sprendimą tik esant vienai iš šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose nurodytų priežasčių. Vis dėlto, kiek tai susiję su atsisakymo vykdyti pagrindu, pirmojoje nuostatoje daroma nuoroda į šio reglamento 34 straipsnio 1 punktą, kuriame kategoriškai nurodyta, kad teismo sprendimas nepripažįstamas, jeigu toks pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai.

189. Be to, kaip matyti iš šios išvados 102 punkto, valstybė narė, į kurią kreipiamasi, vienašališkai nenustato Sąjungos viešosios tvarkos turinio. Šios tvarkos pažeidimo kvalifikavimas kaip akivaizdaus išplaukia iš teisingo Sąjungos teisės aiškinimo, todėl jam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė. Dar svarbiau tai, kad pagarba pagrindinėms teisėms nėra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, geros valios ar mandagumo klausimas. Kai yra pateiktas argumentas, kad į reglamento „Briuselis I“ taikymo sritį patenkančio teismo sprendimo vykdymas reikštų akivaizdų Sąjungos viešosios tvarkos ir, konkrečiau kalbant, pagrindinės teisės pažeidimą, ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas šį argumentą laiko pagrįstu, jis privalo atsisakyti pripažinti tokį teismo sprendimą vykdytinu. Taigi tokiu atveju jis turi atsisakyti pripažinti šį sprendimą vykdytinu arba panaikinti ar atšaukti tokį pripažinimą.

190. Išsamumo sumetimais pažymėtina, kad tai, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas privalo išnagrinėti, ar įvykdytos egzekvatūros sąlygos, nereiškia, kad jis naudojasi diskrecija, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, susijusią su EŽTK. Iš tikrųjų EŽTT laikosi pozicijos, kad lygiavertės apsaugos prezumpcija taikoma, kai valstybė narė, į kurią kreipiamasi, gali atsisakyti pripažinti ir paskelbti vykdytinu užsienio teismo sprendimą „laikantis labai tikslių ribų ir su sąlyga, kad yra įvykdytos tam tikros išankstinės sąlygos“(143)

F.      Baigiamosios pastabos

191. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau į prejudicinius klausimus atsakyti taip: reglamento „Briuselis I“ 45 straipsnio 1 dalis, siejama su jo 34 straipsnio 1 dalimi ir 45 straipsnio 2 dalimi, taip pat Chartijos 11 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė, kurioje prašoma vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, susijusį su laikraštį leidžiančios bendrovės ir žurnalisto nuteisimu už pakenkimą sporto klubo ir jo gydytojų komandos nario reputacijai dėl šiame laikraštyje paskelbtos informacijos, turi atsisakyti pripažinti tokį teismo sprendimą vykdytinu arba panaikinti tokį pripažinimą, jeigu dėl jo vykdymo būtų akivaizdžiai pažeista Chartijos 11 straipsniu užtikrinama saviraiškos laisvė(144). Tokio pažeidimo esama, kai minėto sprendimo vykdymas gali turėti atgrasomąjį poveikį tiek asmenų, dėl kurių priimtas toks nepalankus sprendimas, tiek kitų spaudos bendrovių ir žurnalistų dalyvavimui diskusijose bendrojo intereso klausimais valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi(145). Toks galimas atgrasomasis poveikis pasireiškia, kai bendra suma, kurią prašoma sumokėti, yra akivaizdžiai nepagrįsta, atsižvelgiant į atitinkamo asmens pobūdį ir ekonominę padėtį. Žurnalisto atveju galimas atgrasomasis poveikis pasireiškia visų pirma tada, kai ši suma keliasdešimt kartų viršija standartinį minimalų darbo užmokestį valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Laikraštį leidžiančios bendrovės atveju galimas atgrasomasis poveikis turi būti suprantamas kaip akivaizdus pavojus laikraščio finansinei pusiausvyrai(146). Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali atsižvelgti į kaltės laipsnį ir žalos dydį tik tam, kad nuspręstų, jog, nepaisant a priori akivaizdžiai nepagrįstos bendros priteistos sumos, ji yra tinkama siekiant neutralizuoti šmeižikiškų teiginių poveikį(147).

192. Išsamumo sumetimais pažymėsiu, kad kai pateikiamas argumentas, kad kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo, kuriuo laikraštį leidusi bendrovė ir straipsnį parašęs žurnalistas įpareigojami solidariai sumokėti didelę sumą tai pačiai neturtinei žalai atlyginti, vykdymas pažeistų spaudos laisvę valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, pastarosios valstybės narės teismas gali atsisakyti vykdyti teismo sprendimą, kiek jis susijęs su vieno iš šių asmenų nuteisimu. Pagal reglamento „Briuselis I“ 48 straipsnį, jeigu užsienio teismo sprendime patenkinti keli reikalavimai ir teismo sprendimas negali būti pripažintas vykdytinu dėl visų šių reikalavimų, teismas arba kompetentinga institucija turi pripažinti šį sprendimą vykdytinu tik dėl vieno ar kelių iš šių reikalavimų.

VI.    Išvada

193. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 45 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 34 straipsnio 1 punktu ir 45 straipsnio 2 dalimi, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnį,

turi būti aiškinami taip, kad

valstybė narė, kurioje prašoma vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, susijusį su laikraštį leidžiančios bendrovės ir žurnalisto nuteisimu už pakenkimą sporto klubo ir jo gydytojų komandos nario reputacijai dėl šiame laikraštyje paskelbtos informacijos, turi atsisakyti pripažinti tokį teismo sprendimą vykdytinu arba panaikinti tokį pripažinimą, jeigu dėl to būtų akivaizdžiai pažeista Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu užtikrinama saviraiškos laisvė.

Tokio pažeidimo esama, kai minėto sprendimo vykdymas gali turėti atgrasomąjį poveikį tiek asmenų, dėl kurių priimtas toks nepalankus sprendimas, tiek kitų spaudos bendrovių ir žurnalistų dalyvavimui diskusijose bendrojo intereso klausimais valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Toks galimas atgrasomasis poveikis pasireiškia, kai bendra suma, kurią prašoma sumokėti, yra akivaizdžiai nepagrįsta, atsižvelgiant į atitinkamo asmens pobūdį ir ekonominę padėtį. Žurnalisto atveju galimas atgrasomasis poveikis pasireiškia visų pirma tada, kai ši suma keliasdešimt kartų viršija standartinį minimalų darbo užmokestį atitinkamoje valstybėje narėje. Laikraštį leidžiančios bendrovės atveju galimas atgrasomasis poveikis turi būti suprantamas kaip akivaizdus pavojus laikraščio finansinei pusiausvyrai. Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali atsižvelgti į kaltės laipsnį ir žalos dydį tik tam, kad nuspręstų, jog, nepaisant a priori akivaizdžiai nepagrįstos bendros priteistos sumos, ji yra tinkama siekiant neutralizuoti šmeižikiškų teiginių poveikį.

1      Originalo kalba – prancūzų.

2      2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42).

3      1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselyje pasirašyta konvencija (OL L 299, 1972, p. 32, toliau – Briuselio konvencija).

4      2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1), kuris pagal jo 66 straipsnį taikomas ieškiniams, pareikštiems nuo 2015 m. sausio 10 d.

5      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad 2014 m. liepos 11 d. nutartimi Juzgado de Primera Instancia no 19 de Madrid (Madrido pirmosios instancijos teismas Nr. 19) įpareigojo leidybos bendrovę sumokėti Real Madrid 390 000 EUR pagrindinę sumą, palūkanas ir išlaidas. Vis dėlto jis nepatikslina, ar ši nutartis buvo susijusi ir su žurnalistui nepalankaus teismo sprendimo vykdymu. Iš šio prašymo ir šalių pastabų atrodo, kad ši nutartis buvo susijusi su teismo sprendimo dėl dviejų kitų kasacinio proceso šalių pagrindinėje byloje vykdymu.

6      2000 m. kovo 28 d. sprendimas (C‑7/98, EU:C:2000:164, toliau – Sprendimas Krombach, 36 ir 37 punktai).

7      1986 m. gegužės 15 d. sprendimas (222/84, EU:C:1986:206, 18 punktas).

8      1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta konvencija.

9      2007 m. balandžio 26 d. EŽTT sprendimas Colaco Mestre ir SIC. Sociedade Independente de Comunicacao, S.A. prieš Portugaliją (CE:ECHR:2007:0426JUD001118203, 28 punktas).

10      2013 m. lapkričio 26 d. EŽTT sprendimas Błaja News Sp. z o. o. prieš Lenkiją (CE:ECHR:2013:1126JUD005954510, 71 punktas).

11      Šio sprendimo 22 punktas.

12      Sprendimas Krombach (23 punktas).

13      Šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Charles Taylor Adjusting (C‑590/21, toliau – Sprendimas Charles Taylor Adjusting, EU:C:2023:633, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

14      Žr. Sprendimą Krombach (21 punktas) ir Sprendimą Charles Taylor Adjusting (32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

15      Žr. Sprendimą Krombach (36 punktas).

16      Žr. Sprendimą Krombach (37 punktas).

17      Žr. 2016 m. birželio 24 d. Sprendimą T. (C‑559/14, toliau – Sprendimas T., EU:C:2015:349, 44 punktas).

18      Žr. Sprendimą Meroni (45 punktas).

19      Žr. Sprendimą Meroni (45 punktas).

20      2016 m. gegužės 23 d. EŽTT sprendimas Avotiņš prieš Latviją (CE:ECHR:2016:0523JUD001750207, toliau – Sprendimas Avotiņš prieš Latviją, 96 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21      2008 m. balandžio 29 d. Sprendime McDonald prieš Prancūziją (CE:ECHR:2008:0429DEC001864804) EŽTT pripažino, kad atsisakymas pripažinti nagrinėjamus teismo sprendimus vykdytinais reiškė EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje užtikrinamos pareiškėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ribojimą. 2011 m. gegužės 3 d. Sprendime Négrépontis-Giannisis prieš Graikiją (CE:ECHR:2011:0503JUD005675908, 89–92 punktai) jis taip pat konstatavo, kad atsisakius pripažinti vaiko įvaikinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas Jungtinėse Amerikos Valstijose, motyvuojant tuo, kad taip būtų pažeista valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešoji tvarka, buvo pažeisti EŽTK 8 ir 14 straipsniai bei 6 straipsnio 1 dalis. Konkrečiau kalbant, EŽTT, konstatavęs šių dviejų pirmųjų nuostatų pažeidimą, pažymėjo tik tiek, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas neturi sąvokos „viešoji tvarka“ aiškinti savavališkai ir neproporcingai.

22      Žr. Kinsch, P., „Enforcement as a Fundamental Right“, Nederlands Internationaal Privaatrecht, n^o4, 2014, p. 543.

23      Žr., be kita ko, dėl EŽTK 8 straipsnio pažeidimo 2011 m. gegužės 3 d. EŽTT sprendimą Négrépontis-Giannisis prieš Graikiją (CE:ECHR:2011:0503JUD005675908).

24      Žr., be kita ko, Kinsch, P., op. cit., p. 543, ir Hazelhorst, M., „Free movement of civil judgments in the European Union and the right to a fair trial“, Springer, Haga, 2017, p. 160.

25      Žr., be kita ko, Spielmann, D., „La reconnaissance et l’exécution des décisions judiciaires étrangères et les exigences de la Convention européenne des droits de l’homme. Un essai de synthèse“, Revue trimestrielle des droits de l’homme, vol. 88, 2011, p. 774–779 ir 776, ir L. R. Kiestra „The Impact of the European Convention on Human Rights on Private International Law“, 2014, Haga, Springer, p. 262–274, kurie pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad savo jurisprudencijoje šioje srityje EŽTT kartais pripažįsta EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tiek, kiek šia nuostata užtikrinama galimybė kreiptis į teismą. Vis dėlto atrodo, kad šios krypties jurisprudencija siejama su bylomis, kuriose, kaip teigė pareiškėjai, buvo gerokai vėluojama pripažinti ar vykdyti teismo sprendimą.

26      Žr., be kita ko, Cuniberti, G., Rueda, I., „Abolition of Exequatur. Addressing the Commission’s Concerns“, Rabels Zeitschrift für ausländisches und internationales Privatrecht, 2011, vol. 2(75), p. 294, kurie, kategoriškai neteigdami, kad pareiškėjas turi tokią „teisę“, visgi daugiausia dėmesio skiria būtinybei išlaikyti tokios teisės ir pagrindinių atsakovo teisių pusiausvyrą.

27      Žr. Barba, M., „L’exequatur sous le regard de la Cour européenne des droits de l’homme“, Les Mémoires de l’Équipe de Droit International, Européen et Comparé, Lionas, 2012, n^o2, https://dumas.ccsd.cnrs.fr/dumas-04035845, p. 35 ir 36. Dėl šios kritikos žr. Pailler, L., Le respect de la Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne dans l’espace judiciaire européen en matière civile et commercial, Éditions A. Pedone, Paryžius, 2017, p. 113.

28      Žr. reglamento „Briuselis I“ 38 straipsnio 1 dalį ir 45 straipsnio 1 dalį. Be to, generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje byloje Apostolides (C‑420/07, EU:C:2008:749, 52 punktas) nurodė, kad nebūtina nustatyti, ar pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį reikalaujama pripažinti ir vykdyti užsienyje priimtus sprendimus, nes tokia teisė bet kuriuo atveju suteikiama reglamentu „Briuselis I“.

29      Šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 22 d. Sprendimą K. B. ir F. S. (Pažeidimo nurodymas savo iniciatyva baudžiamosios teisės srityje) (C‑660/21, EU:C:2023:498, 61 punktas).

30      Dėl šio klausimo žr. mano išvadą byloje Glawischnig-Piesczek (C‑18/18, EU:C:2019:458, 89 punktas).

31      Žr. reglamento „Briuselis I“ 38 straipsnio 1 dalį ir 45 straipsnio 1 dalį.

32      Šiuo klausimu Chartijos 47 straipsnio taikytinumas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisme, nepaisant to, kad procesas sprendimo priėmimo valstybės narės teisme nebuvo reglamentuojamas Sąjungos teisės, buvo patvirtintas 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Trade Agency (C‑619/10, EU:C:2012:531, 52–54 punktai) ir Sprendime Meroni (45 ir 45 punktai). Mano nuomone, akivaizdu, kad jeigu valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas nagrinėja atsisakymo vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, motyvuojamo tuo, kad toks vykdymas pažeistų viešąją tvarką, klausimą, jis šiuo tikslu taiko reglamentą „Briuselis I“, vadinasi, jam yra privalomos visos Chartijos nuostatos.

33      Žr. Cuniberti, G., „Le fondement de l’effet des jugements étrangers“, Recueil des cours de l’Académie de droit international de la Haye, vol. 394, 2018, p. 140, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad „išimtinai procesinio pagrindo pripažinti užsienio teismo sprendimus ir teisės į teismo sprendimų vykdymą pagal EŽTK 6 straipsnį autonomizavimas kelia nuostabą, nes teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmė yra užtikrinti šioje konvencijoje garantuojamų materialinių teisių veiksmingumą“.

34      Šiuo klausimu dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Trade Agency (C‑619/10, EU:C:2012:531, 55 punktas).

35      Pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Delvigne (C‑650/13, EU:C:2015:648, 48 punktas).

36      Pirmiausia iš ESS 4 straipsnio 3 dalies matyti, kad, vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis. Be to, iš SESV 67 straipsnio 4 dalies matyti, kad Sąjunga sudaro palankias sąlygas pasinaudoti teisingumu, be kita ko, taikydama teisminių ir neteisminių sprendimų civilinėse bylose tarpusavio pripažinimo principą. Be to, pagal SESV 81 straipsnio 1 dalį Sąjunga tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose plėtoja teisminį bendradarbiavimą, grindžiamą teisminių ir neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimo principu. Šiuo tikslu, remdamasi SESV 81 straipsnio 2 dalies a punktu, Sąjunga imasi priemonių, kad būtų užtikrintas teisminių ir neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimas ir vykdymas valstybėse narėse.

37      Žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Diageo Brands (C‑681/13, toliau – Sprendimas Diageo Brands, EU:C:2015:471, 63 punktas) ir Sprendimą Meroni (47 punktas).

38      Žr. sprendimus Diageo Brands (64 punktas) ir Meroni (48 punktas).

39      Šiuo klausimu 2022 m. Komisija pateikė Direktyvos dėl asmenų, užsiimančių visuomenine veikla, apsaugos nuo akivaizdžiai nepagrįstų ar piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesų (strateginių ieškinių dėl visuomenės dalyvavimo) (COM(2022) 177 final), geriau žinomų anglų k. vartojamu akronimu „SLAPP“ (Strategic Lawsuit Against Public Participation), projektą. Šiuo direktyvos projektu siekiama nustatyti apsaugos priemones dėl akivaizdžiai nepagrįstų ar piktnaudžiaujamų teismo procesų tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, iškeltose fiziniams ir juridiniams asmenims, visų pirma žurnalistams ir žmogaus teisių gynėjams, dėl jų dalyvavimo viešose diskusijose. Atsižvelgiant į galutinį tokios direktyvos turinį, ji galėtų pakeisti Chartijos 11 straipsnio taikytinumą bylose, nagrinėjamose valstybės narės, kurioje priimtas sprendimas, teisme tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje.

40      Kita išeitis būtų patikslinti prejudicinių klausimų priimtinumo sąlygas teismų bendradarbiavimo tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose srityje ir leisti valstybės narės, kurioje priimtas sprendimas, teismui pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl būsimo ir galimo atsisakymo vykdyti sprendimą, kurį jis priims pasibaigus jame vykstančiam procesui. Tokiai išeičiai negalima pritarti be išlygų ir bet kuriuo atveju šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas ne iš valstybės narės, kurioje priimtas sprendimas. Vis dėlto dėl šio kontraversiško klausimo teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą AY (Arešto orderis – Liudytojas) (C‑268/17, EU:C:2018:602, 27–30 punktai).

41      Žr. šios išvados 183 ir paskesnius punktus.

42      Šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 18 d. EŽTT sprendimą Povse prieš Austriją (CE:ECHR:2013:0618DEC000389011, 86–87 punktai).

43      Sprendimas Avotiņš prieš Latviją (113–116 punktai).

44      Šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimą Apostolides (C‑420/07, EU:C:2009:271, 61 ir 62 punktai). Šiuo klausimu taip pat žr. 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimą P (C‑455/15 PPU, EU:C:2015:763, 40 punktas).

45      Šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Trade Agency (C‑619/10, EU:C:2012:531, 52, 54 ir 62 punktai). Taip pat žr. Sprendimą Krombach (25–27 ir 45 punktai) ir 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimą Gambazzi (C‑394/07, EU:C:2009:219, 28, 29 ir 48 punktai).

46      Šiuo klausimu žr. Hess, B., Rapport relatif à l’application du règlement Bruxelles I dans les États membres (tyrimas JLS/C4/2005/03), Heidelbergo Ruprecht-Karls universitetas, 2007 m. rugsėjo mėn., p. 249, 558 punktas, skelbiamą internete adresu http://ec.europa.eu/civiljustice/news/docs/study_application_brussels_1_en.pdf.

47      Žr. 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimą (C‑38/98, toliau – Sprendimas Renault, EU:C:2000:225, 32 punktas).

48      Žr. Sprendimą Renault (32 punktas).

49      Žr. generalinio advokato S. Alber išvadą byloje Renault (C‑38/98, EU:C:1999:325, 6 punktas).

50      Žr. Sprendimą Renault (34 punktas).

51      30, 32 ir 39 punktai. Taip pat žr. mano išvadą byloje Diageo Brands (C‑681/13, EU:C:2015:137, 52 punktas).

52      Žr. Sprendimą Diageo Brands (51 punktas).

53      Šio sprendimo 23 ir 27 punktai.

54      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Charles Taylor Adjusting (37 punktas).

55      Žr. Sprendimą Charles Taylor Adjusting (39 punktas).

56      Žr. generalinio advokato J. Richard de la Tour išvadą byloje Charles Taylor Adjusting (C‑590/21, EU:C:2023:246).

57      2009 m. balandžio 2 d. sprendimas (C‑394/07, EU:C:2009:219, 48 punktas).

58      2009 m. balandžio 2 d. sprendimas (C‑394/07, EU:C:2009:219, 20 punktas).

59      2009 m. balandžio 2 d. Sprendimas Gambazzi (C‑394/07, EU:C:2009:219, 48 ir 49 punktai).

60      Šio sprendimo 39 punktas.

61      1999 m. birželio 1 d. Sprendimas (C‑126/97, toliau – Sprendimas Eco Swiss, EU:C:1999:269)

62      Sprendimas Eco Swiss (36 punktas).

63      Sprendimas Eco Swiss (37 punktas).

64      Žr. šios išvados 92 punktą.

65      Primintina, kad nuo to laiko, kai buvo priimtas Sprendimas Krombach (37 punktas), siekiant laikytis draudimo iš esmės peržiūrėti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešosios tvarkos pažeidimas, leidžiantis šiai valstybei atsisakyti pripažinti ar vykdyti šį sprendimą, turi būti „teisės normos, laikomos esmine valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje, akivaizd[us] pažeidim[as] arba teisės, laikomos pagrindine toje teisės sistemoje, akivaizd[us] pažeidim[as]“. Kursyvu išskirta mano.

66      2014 m. spalio 23 d. Sprendime flyLAL-Lithuanian Airlines (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 56 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvoka „viešoji tvarka“ skirta apsaugoti teisinius interesus, išreikštus per teisės normą. Vis dėlto ši šiek tiek per siaura formuluotė buvo susijusi su konkrečiomis tos bylos aplinkybėmis. Bet kuriuo atveju šiuo argumentu Teisingumo Teismas iš esmės norėjo pabrėžti tai, kad viešosios tvarkos išlyga gali būti naudojama tik siekiant apsaugoti teisinius interesus.

67      Žr. Sprendimą Meroni (46 punktas).

68      Žr. Sprendimą Diageo Brands (68 punktas).

69      Žr. mano išvadą byloje Diageo Brands (C‑681/13, EU:C:2015:137, 39 punktas).

70      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Diageo Brands (50 punktas). Taip pat žr. Sprendimą Meroni (46 punktas) ir Sprendimą Charles Taylor Adjusting (36 punktas).

71      Šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Vengrija / Parlamentas ir Taryba (C‑156/21, EU:C:2020:97, 127 punktas).

72      Žr. šios išvados 77 punktą.

73      Žr. 2021 m. vasario 3 d. Sprendimą Fussl Modestraße Mayr (C‑555/19, EU:C:2021:89, 83 punktas).

74      OL C 303, 2007, p. 17.

75      Žr. sprendimuose Renault ir Eco Swiss suformuotą jurisprudenciją, aptartą šios išvados 77–80 ir 91–94 punktuose.

76      Šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Spiegel Online (C‑516/17, EU:C:2019:625, 72 punktas).

77      2009 m. rugsėjo 23 d. EŽTT sprendimas Jersild prieš Daniją (CE:ECHR:1994:0923JUD001589089, 31 punktas).

78      Šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 3 d. Sprendimą Fussl Modestraße Mayr (C‑555/19, EU:C:2021:89, 82 punktas).

79      Žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Collectieve Antennevoorziening Gouda (C‑288/89, EU:C:1991:323)

80      Pavyzdžiui, žr. 2012 m. birželio 7 d. EŽTT sprendimą Centro Eurpa 8 S.rl. ir Di Stefano prieš Italiją (CE:ECHR:2012:0607JUD003843309, 129 punktas).

81      Žr., be kita ko, 2012 m. vasario 7 d. Sprendimą Axel Springer AG prieš Vokietiją (CE:ECHR:2012:0207JUD003995408, 78–81 punktai).

82      Iš naujesnių žr. 2017 m. gruodžio 5 d. EŽTT sprendimą Frisk ir Jensen prieš Daniją (CE:ECHR:2017:1205JUD001965712, 53 punktas).

83      Žr. 2014 m. vasario 2 d. EŽTT sprendimą Firma EDV für Sie, EfS Elektronische Datenverarbeitung Dienstleistungs GmbH prieš Vokietiją (CE:ECHR:2014:0902DEC003278308, 23 punktas).

84      Iš naujesnių žr. 2022 m. sausio 11 d. EŽTT sprendimą Freitas Rangel prieš Portugaliją (CE:ECHR:2022:0111JUD007887313, 53 punktas).

85      Iš naujesnių žr. 2017 m. gruodžio 5 d. EŽTT sprendimą Frisk ir Jensen prieš Daniją (CE:ECHR:2017:1205JUD001965712, 55 punktas).

86      Žr. šios išvados 45 punktą.

87      Žr. Sprendimą T. (52 ir 53 punktai).

88      2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243)

89      Žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Bohez (C‑4/14, EU:C:2015:563, 59 punktas).

90      2009 m. balandžio 2 d. sprendimas (C‑394/07, EU:C:2009:219, 46 punktas). Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, buvo numatyta remtis viešosios tvarkos išlyga, motyvuojant tuo, kad vykdymas pažeidė pagrindinę procesinio pobūdžio teisę, kad būtų laikomasi draudimo peržiūrėti bylą iš esmės.

91      Žr. šios išvados 70 punktą.

92      Žr. šios išvados 56–59 punktus.

93      Šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Deutsche Umwelthilfe (C‑752/18, EU:C:2019:1114, 45 punktas).

94      Žr. šios išvados 59 punktą.

95      Šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Deutsche Umwelthilfe (C‑752/18, EU:C:2019:1114, 50 punktas).

96      Pavyzdžiui, žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Funke Medien NRW (C‑469/17, EU:C:2019:623, 72–74 punktai).

97      Pavyzdžiui, žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimą Liffers (C‑99/15, EU:C:2016:173, 26 punktas).

98      Pasiūlymo dėl kito esminio Sąjungos tarptautinės privatinės teisės akto, t. y. 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007, p. 40) 23 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje buvo numatyta, kad „šis reglamentas neturi pažeisti [Sąjungos teisės] nuostatų, kurios neleidžia taikyti bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisės arba šiame reglamente numatytos teisės nuostatos ar nuostatų“. Be to, pasiūlymo dėl šio reglamento 24 straipsnyje buvo numatyta, kad „[minėtu] reglamentu nustatytos teisės taikymas, dėl kurio gali būti priteistas ne kompensacinio pobūdžio žalos atlyginimas, pvz., atgrasomasis ar baudinio pobūdžio žalos atlyginimas, prieštarauja Bendrijos viešajai tvarkai“ (pasviruoju šriftu išskirta mano). Ši antroji nuostata turėjo būti laikoma sukonkretinančia tokią viešosios tvarkos išlygą, numatytą 23 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje, nustatant specialiąją normą. Pasiūlymui įtraukti šias dvi nuostatas nebuvo pritarta.

99      2019 m. liepos 2 d. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje priimta konvencija.

100      Žr. atitinkamai šios konvencijos 2 straipsnio 1 dalies k ir l punktus.

101      Žr. 2019 m. konvencijos aiškinamąjį pranešimą, kurį parengė Garcimartín, F., ir Saumier, G., (skelbiamas internete adresu https://www.hcch.net/en/publications-and-studies/details4/?pid=6797), p. 63.

102      „Les atteintes aux droits de la personnalité par l’utilisation d’internet : compétence, droit applicable et reconnaissance des jugements étrangers“, https://www.idi-iil.org/app/uploads/2019/09/8-RES-FR.pdf

103      Pavyzdžiui, žr. generalinio advokato F. Capotorti išvadą byloje Bier (21/76, EU:C:1976:147, 6 punktas), o dėl principo perpetuatio fori žr. generalinio advokato G. Pitruzzella išvadą byloje Gemeinde Bodman-Ludwigshafen (C‑256/21, EU:C:2022:366, 72 punktas).

104      Žr. 2019 m. konvencijos aiškinamojo pranešimo p. 137.

105      Žr. Symeonides, S. C., „Cross- Border Infringement of Personality Rights via the Internet. A Resolution of the Institute of International Law“, Brill Nijhoff, Leiden–Boston, 2021, p. 143 ir 144.

106      2014 m. spalio 23 d. sprendimas (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 56 ir 58 punktai).

107      Šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 23 d. Sprendimą flyLAL-Lithuanian Airlines (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 57 punktas).

108      2014 m. spalio 23 d. sprendimas (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 56 ir 58 punktai).

109      2004 m. gruodžio 17 d. EŽTT sprendimas Cumpănă ir Mazăre prieš Rumuniją (CE:ECHR:2004:1217JUD003334896, 111 punktas).

110      2015 m. balandžio 23 d. EŽTT sprendimas Morice prieš Prancūziją (CE:ECHR:2015:0423JUD002936910, 176 punktas).

111      Žr. 2006 m. balandžio 11 d. EŽTT sprendimą Brasilier prieš Prancūziją (CE:ECHR:2006:0411JUD007134301, 43 punktas). Taip pat žr. Baumbach, T., „Chilling Effect as a European Court of Human Rights’ Concept in Media Law Cases“, Bergen Journal of Criminal Law and Criminal Justice, 2018, vol. 6(1), p. 102.

112      Šiuo klausimu dėl „gana nedidelės“ sumos priteisimo žr. 2022 m. gegužės 24 d. EŽTT sprendimą Pretorian prieš Rumuniją (CE:ECHR:2022:0524JUD004501416, 81 punktas).

113      Šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. EŽTT sprendimą Mesić prieš Kroatiją (CE:ECHR:2022:0505JUD001936218, 111–113 punktai) ir 2015 m. birželio 16 d. EŽTT sprendimą Defi AS prieš Estiją (CE:ECHR:2015:0616JUD006456909, 110 punktas).

114      2013 m. lapkričio 26 d. EŽTT sprendimas Błaja News Sp. z o. o. prieš Lenkiją (CE:ECHR:2013:1126JUD005954510, 71 punktas).

115      2017 m. gegužės 29 d. EŽTT sprendimas Tavares de Almeida Fernandes ir Almeida Fernandes prieš Portugaliją (CE:ECHR:2017:0117JUD003156613, 77 punktas).

116      Šiuo klausimu žr. Wurmnest, W., „Towards a European Concept of Public Policy Regarding Punitive Damages“, Punitive damages and private international law: state of the art and future developments, Bariatti,S., Fumagalli, L., Crespi Reghizzi, Z., Wolters Kluwer – CEDAM, Milanas, 2019, p. 259.

117      Pavyzdžiui, žr., 2023 m. vasario 14 d. EŽTT sprendimą Halet prieš Liuksemburgą (CE:ECHR:2023:0214JUD002188418, 205 punktas) ir 2023 m. gegužės 15 d. EŽTT sprendimą Sanchez prieš Prancūziją (CE:ECHR:2023:0515JUD004558115, 205 punktas). Kai kuriuose sprendimuose EŽTT vartoja žodžius „chilling“, dissuasive effect“, žr. 2017 m. birželio 27 d. EŽTT sprendimą Ghiulfer Predescu prieš Rumuniją (CE:ECHR:2017:0627JUD002975109, 61 punktas) ir 2019 m. sausio 8 d. EŽTT sprendimą Prunea prieš Rumuniją (CE:ECHR:2019:0108JUD004788111, 38 punktas), prancūzų k. ši sąvoka išversta tiesiog kaip „un effet dissuasif“. Žr. 2022 m. gegužės 5 d. EŽTT sprendimą Mesić prieš Kroatiją (CE:ECHR:2022:0505JUD001936218, 113 punktas).

118      Pech, L., „The concept of chilling effect“, Open Society European Policy Institute, 2021, p. 6.

119      Šiuo klausimu žr. Baumbach, T., op. cit., p. 112.

120      2007 m. kovo 1 d. EŽTT sprendimas Tønsbergs Blad AS ir Haukom prieš Norvegiją (CE:ECHR:2007:0301JUD000051004, 102 punktas). Kursyvu išskirta ir išversta mano.

121      2011 m. balandžio 19 d. EŽTT sprendimas Kasabova prieš Bulgariją (CE:ECHR:2011:0419JUD002238503, 71 punktas) ir 2011 m. balandžio 19 d. EŽTT sprendimas Bozhkov prieš Bulgariją (CE:ECHR:2011:0419JUD000331604, 55 punktas). Kursyvu išskirta ir išversta mano.

122      2010 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimas Público-Comunicação Social, S. A. ir kt. prieš Portugaliją (CE:ECHR:2010:1207JUD003932407, 55 punktas).

123      2007 m. balandžio 26 d. sprendime Colaço Mestre ir SIC prieš Portugaliją (CE:ECHR:2007:0426JUD001118203, 27 punktas) EŽTT konstatavo, kad labai aktyvios ir žiniasklaidoje nušviečiamos diskusijos dėl korupcijos futbole priskiriamos bendrajam interesui, todėl, vadovaudamasis šia logika, 2007 m. vasario 22 d. Sprendime Nikowitz ir Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją (CE:ECHR:2007:0222JUD000526603, 25 punktas) jis konstatavo, kad „visuomenės požiūris į sporto žvaigždę“ yra bendrojo intereso dalykas.

124      Šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Funke Medien NRW (C‑469/17, EU:C:2019:623, 74 punktas). Dėl asmens duomenų apsaugos taip pat žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Google (Nuorodų į tariamai netikslų turinį pašalinimas) (C‑460/20, EU:C:2022:962, 97 punktas).

125      Šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 27 d. EŽTT sprendimą Ghiulfer Predescu prieš Rumuniją (CE:ECHR:2017:0627JUD002975109, 61 punktas).

126      Žr. šios išvados 169–171 punktus.

127      Žr. šios išvados 128 punktą.

128      2011 m. balandžio 19 d. EŽTT sprendimas Kasabova prieš Bulgariją (CE:ECHR:2011:0419JUD002238503, 71 punktas) ir 2011 m. balandžio 19 d. EŽTT sprendimą Bozhkov prieš Bulgariją (CE:ECHR:2011:0419JUD000331604, 55 punktas). Taip pat žr. 2015 m. vasario 10 d. EŽTT sprendimą Cojocaru prieš Rumuniją (EC:ECHR:2015:0210JUD003210406, 33 punktas).

129      1997 m. rugpjūčio 29 d. EŽTT sprendimas Worm prieš Austriją (CE:ECHR:1997:0829JUD002271493, 15 ir 57 punktai).

130      Žr. 2011 m. balandžio 19 d. EŽTT sprendimą Kasabova prieš Bulgariją (CE:ECHR:2011:0419JUD002238503, 71 punktas) ir 2011 m. balandžio 19 d. Sprendimą Bozhkov prieš Bulgariją (CE:ECHR:2011:0419JUD000331604, 55 punktas).

131      2015 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimas Morar prieš Rumuniją (CE:ECHR:2015:0707JUD002521706, 70 punktas).

132      Žr. 2008 m. birželio 2 d. EŽTT sprendimą Timpul Info-Magazin ir Anghel prieš Moldovą (CE:ECHR:2007:1127JUD004286405, 39 punktas) ir 2013 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Błaja News Sp. z o. o. prieš Lenkiją (CE:ECHR:2013:1126JUD005954510, 71 punktas).

133      Žr. šios išvados 126 ir 129 punktus.

134      Žr. šios išvados 135 ir 137 punktus.

135      Šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. EŽTT sprendimą Mesić prieš Kroatiją (CE:ECHR:2022:0505JUD001936218, 111–113 punktai).

136      Žr. 2005 m. birželio 30 d. EŽTT sprendimą Bosphorus Hava Yolları Turizm ve Ticaret Anonim Şirketi prieš Airiją (CE:ECHR:2005:0630JUD004503698).

137      Sprendimas Avotiņš prieš Latviją (101–104 punktai).

138      Sprendimas Avotiņš prieš Latviją (105 punktas).

139      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Avotiņš prieš Latviją (106 punktas).

140      Šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 18 d. Sprendimą Povse prieš Austriją (CE:ECHR:2013:0618DEC000389011, 79–81 punktai).

141      2013 m. birželio 18 d. Sprendime Povse prieš Austriją (CE:ECHR:2013:0618DEC000389011, 79–83 punktai) EŽTT konstatavo, kad ši prezumpcija taikytina, kai pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 turi būti vykdomas sprendimas grąžinti vaiką. Jis pabrėžė, kad šiuo reglamentu valstybei narei, į kurią kreipiamasi, nepaliekama jokios diskrecijos. Kalbant apie reglamentą „Briuselis I“, pažymėtina, kad EŽTT taip pat taikė šią prezumpciją Sprendime Avotiņš prieš Latviją (108 punktas). Jis rėmėsi prielaida, kad, kiek tai susiję su kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo vykdymu, šiuo reglamentu valstybei narei, į kurią kreipiamasi, nesuteikiama jokios diskrecijos. EŽTT išnagrinėjo pareiškimą neatsižvelgdamas į minėtame reglamente numatytą viešosios tvarkos išlygą, nes pareiškėjas nesirėmė šia sąlyga nacionaliniuose teismuose.

142      Šiuo klausimu žr. Cuniberti, G., „Le fondement de l’effet des jugements étrangers“, Recueil des cours de l’académie de droit international de La Haye, 2019, vol. 394, p. 275 ir 276, ir Hazelhorst, M., „Free movement of civil judgments in the European Union and the right to a fair trial“, 2017, Springer, Haga, p. 212.

143      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Avotiņš prieš Latviją (106 punktas).

144      Žr. šios išvados 113 ir 189 punktus.

145      Žr. šios išvados 171 punktą.

146      Žr. šios išvados 177–179 punktus.

147      Žr. šios išvados 182 punktą.