Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2024 m. vasario 22 d.(1)
Byla C-76/22
QI
prieš
Santander Bank Polska S.A.
(Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, posėdžiaujantis Varšuvoje, Lenkija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2014/17/ES – Vartojimo kredito sutartys dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto – 25 straipsnio 1 dalis – Išankstinis kredito grąžinimas – Bendros kredito kainos sumažinimas – Sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“ – Sumažinimo apskaičiavimo metodas“
1. Direktyvos 2014/17/ES(2) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta vartotojo, paėmusio kreditą gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui įsigyti, teisė grąžinti visą kreditą arba jo dalį nepasibaigus sutarties galiojimui (sumažinant likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanas ir išlaidas).
2. Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą dėl bendros kredito kainos sumažinimo vartotojui, grąžinus kreditą anksčiau laiko pagal šios rūšies sutartis(3). Artimiausiu metu jis taip pat turės priimti sprendimą dėl kitos klausimo dalies: (galimos) kompensacijos kredito davėjui už išlaidas, tiesiogiai susijusias su šiuo grąžinimu(4).
3. Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti tam tikrus aspektus dėl vartotojo teisės. Konkrečiai kalbant, jis nori išsiaiškinti, pagal kokį metodą apskaičiuojamas bendros kredito kainos sumažėjimas, kai kreditas grąžinamas anksčiau laiko.
I. Teisinis pagrindas. Direktyva 2014/17
4. 66 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„[G]alimybė vartotojui grąžinti kreditą prieš pasibaigiant galioti kredito sutarčiai gali būti svarbi skatinant konkurenciją vidaus rinkoje ir laisvą Sąjungos piliečių judėjimą, taip pat padedant per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį suteikti lankstumo, kurio reikia siekiant skatinti finansinį stabilumą, kaip nurodoma Finansų stabilumo tarybos rekomendacijose. Tačiau yra reikšmingų skirtumų tarp nacionalinių principų ir sąlygų, kuriais remdamiesi vartotojai gali grąžinti savo kreditą, taip pat sąlygų, kuriomis toks išankstinis kredito grąžinimas gali vykti. Nors pripažįstama, kad hipotekinio [hipoteka užtikrinto] finansavimo mechanizmų ir siūlomų produktų esama daug ir įvairių, labai svarbu Sąjungos lygmeniu nustatyti tam tikrus išankstinio kredito grąžinimo standartus siekiant užtikrinti, kad vartotojai turėtų galimybę įvykdyti savo įsipareigojimus iki kredito sutartyje sutartos datos ir galėtų pasitikėdami palyginti pasiūlymus siekiant rasti geriausiai jų poreikius atitinkančius produktus. Todėl valstybės narės, priimdamos teisės aktus arba taikydamos kitas priemones, pavyzdžiui, įvesdamos sutartines nuostatas, turėtų užtikrinti, kad vartotojai turėtų teisę kreditą grąžinti anksčiau. Vis dėlto valstybės narės turėtų turėti galimybę apibrėžti pasinaudojimo tokia teise sąlygas. Šios sąlygos gali apimti naudojimosi šia teise laiko apribojimus, skirtingas sąlygas priklausomai nuo kredito palūkanų normos rūšies arba apribojimus, susijusius su aplinkybėmis, kuriomis galima pasinaudoti šia teise. Tais atvejais, kai išankstinis grąžinimas atliekamas per tą laikotarpį, kuriam yra nustatyta fiksuotoji palūkanų norma, galimybė pasinaudoti šia teise gali priklausyti nuo to, ar vartotojas turi kurį nors iš teisėtų interesų, apibrėžiamų atitinkamos valstybės narės. Toks teisėtas interesas gali atsirasti, pavyzdžiui, skyrybų ar nedarbo atveju. Valstybių narių nustatytose sąlygose gali būti numatyta, kad kreditorius [kredito davėjas] turi teisę į teisingą ir objektyviai pagrįstą kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu. Tais atvejais, kai valstybės narės numato, kad kreditorius [kredito davėjas] turi teisę į kompensaciją, tokia kompensacija turėtų būti teisinga ir objektyviai pagrįsta kompensacija už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, pagal nacionalines taisykles dėl kompensavimo. Kompensacija neturėtų viršyti kreditoriaus [kredito davėjo] finansinių nuostolių[.]“
5. 25 straipsnyje nurodyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojas turėtų teisę savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį visiškai arba iš dalies įvykdyti nepasibaigus tos sutarties galiojimui. Tokiais atvejais vartotojas turi teisę į bendros kredito kainos vartotojui sumažinimą, kurį sudarytų likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos.
2. Valstybės narės gali nustatyti, kad galimybei pasinaudoti 1 dalyje nurodyta teise taikomos tam tikros sąlygos. Tokios sąlygos gali apimti laiko apribojimus norint pasinaudoti šia teise, skirtingas sąlygas pagal kredito palūkanų normos rūšį, laiką, kada vartotojas naudojasi šia teise, ar su aplinkybėmis, kurioms esant galima pasinaudoti šia teise, susijusius apribojimus.
3. Valstybės narės gali nustatyti, kad kreditorius [kredito davėjas] turi teisę į teisingą ir objektyvią kompensaciją, kai ji pagrįsta, už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, bet netaiko vartotojui sankcijos. Tuo atžvilgiu kompensacija neturi viršyti kreditoriaus [kredito davėjo] finansinių nuostolių. Atsižvelg[damos] į tas sąlygas valstybės narės gali nustatyti, kad kompensacija negali viršyti tam tikro lygio arba ją leidžiama taikyti tik tam tikro laikotarpio atžvilgiu.
4. Kai vartotojas siekia įvykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį nepasibaigus sutarties galiojimui, gavęs prašymą kreditorius [kredito davėjas] nedelsdamas popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia vartotojui informaciją, reikalingą šiai galimybei apsvarstyti. Toje informacijoje nurodomos bent skaičiais išreikštos vartotojo įsipareigojimų įvykdymo nepasibaigus kredito sutarties galiojimui pasekmės vartotojui ir aiškiai nustatomos visos naudojamos prielaidos. Visos naudojamos prielaidos turi būti tinkamos ir pagrindžiamos.
5. Kai išankstinis grąžinimas atliekamas per laikotarpį, kuriam yra nustatyta fiksuotoji palūkanų norma, valstybės narės gali nustatyti, kad pasinaudoti 1 dalyje nurodyta teise būtų galima, jei vartotojas turi teisėtą interesą.“
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai
6. 2017 m. rugsėjo 15 d. QI, kaip vartotoja, su banko Santander Bank Polska S.A. teisiniu pirmtaku (toliau – Santander Bank) sudarė kredito sutartį būstui įsigyti, kurios suma –106 600 Lenkijos zlotų (PLN).
7. Sutartyje buvo numatytas 360 mėnesių kredito grąžinimo terminas ir nustatyti 2,50 % „komisiniai už kredito suteikimą“, skaičiuojami nuo kredito sumos(5). Komisiniai nurodyti kaip bendros kredito kainos elementas.
8. 2019 m. balandžio 4 d. (t. y. praėjus 19 mėnesių nuo sutarties sudarymo) QI anksčiau laiko grąžino visą kreditą.
9. QI mano, kad Santander Bank turėjo jai grąžinti dalį komisinių už kredito suteikimą, apimančią 341 mėnesio laikotarpį. Ji apskaičiavo, kad ši dalis lygi 2 462,78 PLN, ir reikalavo jos iš Santander Bank.
10. 2020 m. liepos 20 d. Santander Bank atmetė QI reikalavimą. Jis tvirtino, kad su kredito suteikimu susiję komisiniai buvo vienkartiniai ir jiems netaikoma proporcingo grąžinimo pareiga.
11. Alternatyviai Santander Bank nurodė, kad tuo atveju, jeigu dalį komisinių už kredito suteikimą reikėtų grąžinti, tos dalies grąžinimas turėtų būti proporcingas ne laikotarpių santykiui, bet atlygiui, kurį kredito davėjas tikisi gauti už vartotojo naudojimąsi suteiktais finansais.
12. Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, posėdžiaujantis Varšuvoje, Lenkija), kuris turi priimti sprendimą byloje, pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 2014/17/ES 25 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip pat, kaip ir Direktyvos 2008/48/EB 16 straipsnio 1 dalis, t. y. taip, kad vartotojo teisė į bendros hipoteka užtikrinto kredito kainos sumažinimą išankstinio hipoteka užtikrinto kredito grąžinimo atveju apima visas vartotojui tenkančias išlaidas, įskaitant komisinius už kredito suteikimą?
2. Ar Direktyvos 2014/17/ES 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga sumažinti bendrą hipoteka užtikrinto kredito kainą išankstinio hipoteka užtikrinto kredito grąžinimo atveju turi būti aiškinama taip, kad bendra hipoteka užtikrinto kredito kaina turėtų būti sumažinama proporcingai laikotarpio nuo išankstinio kredito grąžinimo dienos iki iš pradžių sutartos kredito grąžinimo dienos ir iš pradžių sutarto laikotarpio nuo kredito išmokėjimo dienos iki visos kredito grąžinimo dienos trukmės santykiui, ar bendros hipoteka užtikrinto kredito kainos sumažinimas turėtų būti proporcingas kredito davėjo negautam pelnui, t. y. palūkanų, likusių mokėti anksčiau laiko grąžinus kreditą (mokėtinų už laikotarpį nuo kitos dienos po faktinio viso kredito grąžinimo dienos iki iš pradžių sutartos viso kredito grąžinimo dienos), ir palūkanų, mokėtinų už visą iš pradžių sutartą kredito sutarties galiojimo laikotarpį (nuo kredito išmokėjimo dienos iki sutartos viso kredito grąžinimo dienos), santykiui?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
13. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2022 m. vasario 5 d.
14. Bylos nagrinėjimas jame buvo sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas byloje UniCredit Bank Austria, C-555/21.
15. 2023 m. vasario 9 d. priėmęs šį sprendimą, Teisingumo Teismas apie jį pranešė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir jo paklausė, ar atsižvelgdamas į sprendimo turinį jis neatsiims prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
16. 2023 m. kovo 22 d. šis teismas Teisingumo Teismui atsakė, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą neatsiims.
17. Rašytines pastabas pateikė QI, Santander Bank, Čekijos, Italijos, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės bei Europos Komisija.
18. Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.
IV. Analizė
A. Bendros kredito kainos sumažinimo apskaičiavimo metodai tuo atveju, jei komisinių už kredito suteikimą suma yra įsipareigojimo grąžinti kreditą dalis
19. Teisingumo Teismo nurodymu šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skiriama antrajam prejudiciniam klausimui.
20. Logiška, kad Teisingumo Teismas į šį klausimą turės atsakyti tik tuo atveju, jeigu nuspręs, kad komisiniai už kredito suteikimą yra išlaidos, kurioms taikomas Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalyje numatytas sumažinimas (dėl šio sumažinimo pateiktas pirmasis prejudicinis klausimas).
21. Taigi kaip darbine hipoteze remsiuosi prielaida, kad į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai. Jeigu į jį bus atsakyta neigiamai, mano pastabos taps nereikalingos.
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje yra nustatytas metodas, pagal kurį apskaičiuojamas bendros kredito kainos (arba šios kainos dalies) sumažėjimas(6), kai vartotojas skolą kredito davėjui grąžina anksčiau laiko.
23. Konkrečiai kalbant, jis klausia, ar Direktyvą 2014/17 atitinka du kriterijai (arba metodai), pagal kuriuos nustatoma, kiek būtų proporcingai sumažinti komisiniai už kredito suteikimą, jeigu kreditas būtų grąžintas anksčiau laiko(7).
24. Pagal pirmąjį kriterijų sumažinimo koeficientas – tai koeficientas, gautas padalijus:
– laikotarpio nuo kitos dienos po išankstinio kredito grąžinimo dienos iki sutartyje numatytos visiško kredito grąžinimo dienos trukmę (dienomis),
– laikotarpio nuo sutartos kredito išmokėjimo dienos iki iš pradžių sutartos visos kredito sumos grąžinimo dienos trukmę (dienomis)(8).
25. Pagal antrąjį kriterijų sumažinimas yra proporcingas santykiui (koeficientui) tarp:
– kredito davėjo prarastų palūkanų (už laikotarpį nuo išankstinio kredito grąžinimo dienos iki iš pradžių sutartos viso kredito grąžinimo dienos) ir
– visų palūkanų (už laikotarpį nuo kredito išmokėjimo dienos iki sutartos viso kredito grąžinimo dienos)(9),
26. QI teigia, kad taikytinas pirmasis kriterijus, ir tvirtina, jog antrojo kriterijaus neįmanoma įgyvendinti. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad Lenkijos rinkoje hipoteka užtikrinto kredito palūkanų normos yra kintamosios. Taigi negalima tiksliai nustatyti, kokias palūkanas kredito davėjas tikėjosi gauti po išankstinio kredito grąžinimo dienos(10).
27. Komisija pritaria to paties metodo taikymui ir savo nuomonę grindžia tuo, kad Direktyvoje 2014/17 nepateikta nuorodų į jokį konkretų metodą. Remdamasi tuo ji daro išvadą, kad „Sąjungos teisės aktų leidėjas sumažinimą laikė paprasta išankstinio grąžinimo pasekme, todėl apskaičiuoti sumažinimą nėra sunku“(11).
28. Italijos, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės mano, kad Direktyva 2014/17 nebuvo siekiama reglamentuoti šio aspekto, todėl teisę jį apibrėžti turi kiekviena valstybė narė(12). Iš šios bendros pastabos matyti, kad:
– Lenkijos vyriausybė pasisakė už tiesinį proporcingumą, kuris, kaip „suprantamesnis ir skaidresnis vartotojams, lengvai taikomas ir nuspėjamas“ metodas, gerai atitinka tikslą suteikti vartotojui aukšto lygio apsaugą(13),
– Italijos vyriausybė savo nuomonės nepareiškė, tik nurodė, kad nesutinka, jog apskaičiavimo kriterijus turi būti vienas visoms išlaidoms, sumažinamoms pagal Direktyvos 2014/17 25 straipsnį; ji taip pat neigia, kad šis hipotetinis vienas kriterijus turi atitikti tiesinio proporcingumo nuostatą(14),
– Portugalijos vyriausybė paliko šį klausimą atvirą(15).
29. Santander Bank teigia, kad taikytinas antrasis metodas, nes jis proporcingas kredito davėjo prarastam pelnui(16).
30. Dėl toliau paaiškintų priežasčių manau, kad Direktyvoje 2014/17 nepasirinktas nė vienas iš dviejų siūlomų kriterijų. Iš tikrųjų joje nereglamentuojama metodika, taikoma siekiant apskaičiuoti bendros kredito kainos dalį, kuri turi būti sumažinta (arba prireikus grąžinta) vartotojui, kai jis anksčiau laiko įvykdo įsipareigojimus.
31. Ši pozicija tam tikru mastu atitinka poziciją, kurią dėl antrojo klausimo išreiškė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neatsiimdamas savo prašymo priimti prejudicinį sprendimą. 2023 m. kovo 22 d. atsakyme jis nurodė, kad prašymo neatsiima, „nes abi pateiktos galimybės, susijusios su išlaidų sumažinimu, gali būti laikomos pagrįstomis“, nors ir pridūrė, kad pats „pasisako už proporcingą sumažinimą“.
B. Direktyvos 2014/17 aiškinimas
1. Tekstu pagrįstas argumentas
32. Iš teksto matyti, kad Direktyvoje 2014/17 nenurodyta, kaip apskaičiuojamas bendros kredito kainos sumažinimas, kai kreditas grąžinamas anksčiau sutarto laiko.
33. Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalyje minimas tik sumažinimo dalykas (bendra kredito kaina), sumažinamos sumos (palūkanos ir kitos išlaidos) ir šių sumų apribojimas laiko atžvilgiu (likęs sutarties trukmės laikotarpis).
34. To paties 25 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad grąžinti kreditą anksčiau laiko norinčiam vartotojui būtų pateikta „informacij[a], reikaling[a] šiai galimybei apsvarstyti“. Toliau nustatyta, koks turi būti minimalus šios informacijos turinys, ir nenurodyta jokių apskaičiavimo kriterijų.
35. Direktyvos 2014/17 13 straipsnio dėl pagrindinės bendro pobūdžio informacijos, kurią apie kredito sutartį turi pateikti kredito davėjas, 1 dalies k punkte numatyta, kad ši informacija apima „su išankstiniu grąžinimu tiesiogiai susijusių sąlygų aprašym[ą]“, nedetalizuojant, kokios tai sąlygos.
36. Jokio konkretaus skaičiavimo metodo nėra nurodyta ir Europos standartiniame informacijos lape (ESIL)(17), kurio 9 punkte įtvirtinta teisė grąžinti kreditą anksčiau laiko ir įpareigojama prireikus nustatyti naudojimosi šia teise sąlygas(18).
2. Parengiamieji dokumentai
37. Pirmasis vartojimo kreditus reglamentuojantis Europos Sąjungos teisės aktas apskritai yra Direktyva 87/102/EEB(19), o po jos buvo priimta Direktyva 2008/48/EB(20). Vis dėlto tik Direktyvoje 2014/17 nustatytas bendras teisinis pagrindas, taikomas hipoteka ar panašia garantija užtikrintoms vartojimo kredito sutartims dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto.
38. Trijose minėtose direktyvose yra numatyta vartotojo teisė grąžinti kreditą anksčiau laiko(21). Šiuo klausimu atitinkamuose parengiamuosiuose dokumentuose sutariama, kad:
– buvo kilę ginčų dėl to, ar tokia teisė turėtų būti įtvirtinta Europos Sąjungos teisės akte, atsižvelgiant, pirma, į skirtingus sprendimus valstybėse narėse ir, antra, į tai, kad sunku rasti visų esamų interesų pusiausvyrą(22),
– nebuvo aptartas bendros kredito kainos sumažinimas, susijęs su išankstiniu kredito grąžinimu. Šis sumažinimas, Direktyvoje 87/102 vadinamas „atitinkamu“, pagal kitas dvi direktyvas taikomas palūkanoms ir išlaidoms, kurias kiekvienos iš tų direktyvų atveju konkrečiai patikslino Teisingumo Teismas(23).
39. Pasiūlymas patvirtinti vienodą minėto sumažinimo apskaičiavimo kriterijų susijęs tik su Direktyva 87/102 ir pateiktas siekiant ją iš dalies pakeisti(24). Jeigu neklystu, į šį pasiūlymą nebuvo atsižvelgta nei derybose dėl Direktyvos 2008/48, nei Direktyvoje 2014/17 dėl kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto(25).
3. Kontekstas
40. Sisteminis aiškinimas taip pat neleidžia nustatyti konkretaus kriterijaus, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalyje numatytą bendros kredito kainos sumažinimą.
41. Kitoje išvadoje paaiškinau, kad Direktyvoje 2014/17 yra pateiktas neišsamus kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto reglamentavimas ir kad joje numatytas suderinimas yra minimalus, išskyrus tam tikras išimtis(26).
42. Dėl išankstinio kredito grąžinimo pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažįsta vartotojo teisę grąžinti kreditą anksčiau laiko ir teisę į tai, kad kartu būtų sumažinta bendra kredito kaina. Vis dėlto jis pavedė valstybėms narėms apibrėžti, kaip užtikrinti šią teisę(27), ir joms leido nustatyti naudojimosi ja sąlygas, pripažindamas joms plačią diskreciją šiuo klausimu(28).
43. Nors metodas, pagal kurį apskaičiuojama pakoreguota bendra kredito kaina, nėra aiškiai nurodytas kaip vienas iš klausimų, kuriuos turi spręsti kiekvienas nacionalinės teisės aktų leidėjas, manau, kad jis yra būtent toks klausimas, nes:
– pirma, šių klausimų sąrašas yra pavyzdinis(29),
– antra, tai, kad nėra jokios nuorodos į tokį apskaičiavimą, neatitinka fakto, jog pačioje Direktyvoje 2014/17 išsamiai reglamentuojamas kitų verčių(30) nustatymo būdas.
44. Apie konkretų nagrinėjamo sumažinimo apskaičiavimo metodą taip pat negalima nuspręsti remiantis Direktyvos 2014/17 25 straipsnio aiškinimu, pateiktu atsižvelgiant į visą šį straipsnį.
45. Nemanau, kad remiantis Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje(31) pateikta nuostata dėl kredito davėjo teisės į kompensaciją reikia daryti išvadą, jog yra įtvirtintas „palūkanų kreivės“ kriterijus(32). Pagal šią dalį kiekvienas nacionalinės teisės aktų leidėjas gali nuspręsti, ar tokia teisė egzistuoja.
46. Laikausi nuomonės, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 4 dalį negalima teikti pirmenybės kitam metodui, t. y. tiesiniam proporcingumui, motyvuojant tuo, kad jis (tikėtina) paprastas(33) ar net „paprasčiausias“ vartotojui(34).
47. Pagal šią nuostatą kredito davėjas privalo informuoti vartotoją, nurodžiusį, kad nori grąžinti kreditą anksčiau laiko. Konkrečiai kalbant, verslininkas privalo nurodyti „bent skaičiais išreikšt[as] vartotojo įsipareigojimų įvykdymo nepasibaigus kredito sutarties galiojimui pasekm[es] vartotojui ir aiškiai nustat[yti] vis[as] naudojam[as] prielaid[as]“.
48. Numatydamas šią pareigą kredito davėjui, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino, kad skaičiavimai, susiję su išankstiniu kredito grąžinimu, iš esmės yra sudėtingi. Kartu jis atleido vartotoją nuo pareigos juos atlikti(35), o tai, mano nuomone, neleidžia išskirtinės pirmenybės teikti tam tikram skaičiavimo kriterijui vien todėl, kad jis laikomas paprastu arba paprasčiausiu.
49. Galiausiai atsižvelgdamas į platesnį kontekstą primenu, kad konkretus skaičiavimo metodas nepasirinktas ir Direktyvoje 2008/48; aiškindamas šią direktyvą Teisingumo Teismas taip pat nepriėmė sprendimo tuo klausimu(36).
4. Tikslas
50. Direktyva 2014/17 yra suderinti kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto aspektai, siekiant „sudaryti palankesnes sąlygas sukurti sklandžiai veikiančią vidaus rinką, kurioje būtų užtikrinta aukšto lygio vartotojų apsauga“ šių sutarčių srityje. Ja taip pat siekiama „užtikrinti, kad vartotojai, norintys sudaryti [šias] kredito sutartis, galėtų tą padaryti tvirtai žinodami, kad įstaigos, su kuriomis jie susiduria, veiklą vykdo profesionaliai ir atsakingai“(37).
51. Be to, direktyvos tikslas yra „sukurt[i] skaidresn[ę], veiksmingesn[ę] ir konkurencingesn[ę] vidaus rink[ą], kurioje būtų naudojamos nuoseklios, lanksčios ir teisingos kredito sutartys dėl nekilnojamojo turto, kartu skatinant tvarų skolinimą ir skolinimąsi bei finansinę įtrauktį, taigi užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą“(38).
52. Atsižvelgiant į tai, galimybė grąžinti kreditą prieš pasibaigiant galioti kredito sutarčiai reiškia, kad skatinama „konkurencij[a] vidaus rinkoje ir laisv[as] Sąjungos piliečių judėjim[as]“, taip pat suteikiamas „lankstum[as], kurio reikia siekiant skatinti finansinį stabilumą, kaip nurodoma Finansų stabilumo tarybos rekomendacijose“. Siekiant šių tikslų sudaromos palankesnės sąlygos vartotojams rasti jų poreikius atitinkančius produktus taip pat ir sutarties galiojimo laikotarpiu(39).
53. Nemanau, kad remiantis šiais tikslais galima tiesiogiai ar netiesiogiai nuspręsti, koks turėtų būti konkretus bendros kredito kainos sumažinimo apskaičiavimo metodas. Juo labiau to negalima padaryti dėl to, kad pačioje Direktyvoje 2014/17 pripažįstami esminiai valstybių narių skirtumai, susiję su „princip[ais] ir sąlyg[omis], kuriais remdamiesi vartotojai gali grąžinti savo kreditą“, ir aiškiai nurodyta, kad jų ketinama paisyti(40).
54. Visų pirma laikausi nuomonės, kad tikslas pasiekti „aukšto lygio vartotojų apsaugą“ nėra pakankamas pagrindas pasirinkti vieną metodą, atmetant kitą. Nemanau, kad remiantis šiuo tikslu reikia daryti išvadą, jog Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas iš visų galimų kriterijų pirmenybę teikia vienam sumažinimo apskaičiavimo kriterijui (teoriškai vartotojui suprantamesniam ir lengviau pritaikomam praktiškai).
55. Kitas dalykas, kad su šiuo sumažinimu susijusios aplinkybės, kaip antai jo apskaičiavimo metodas, neturi nei de jure, nei de facto lemti pačios teisės į kompensaciją panaikinimo arba atgrasyti nuo naudojimosi šia teise(41).
56. Direktyvoje 2014/17 pripažįstama, kad vartotojų, imančių kreditus gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui įsigyti, finansinis švietimas yra menkas(42). Atsižvelgiant į tai, verslininko teikiama kokybiška informacija yra svarbiausias vartotojų apsaugos aspektas(43).
57. Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvą 2014/17 vartotojai gali neatlikti skaičiavimų, susijusių su išankstiniu kredito grąžinimu, o jų apsauga šioje srityje užtikrinama taikant teisės normas, kuriose numatyta pareiga skaidriai(44) paaiškinti vartotojams, kaip bus nustatytas bendros kredito kainos sumažėjimas.
58. Direktyvoje 2014/17 aiškiai nurodyta, kad, kai vartotojas siekia pasinaudoti teise grąžinti kreditą anksčiau laiko, kredito davėjas nedelsdamas popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia jam informaciją, reikalingą šiai galimybei apsvarstyti. Toje informacijoje nurodomos bent jau išreikštos finansinės grąžinimo pasekmės, aiškiai patikslinant, iš kur jos kyla(45).
59. Vykdydamas šią pareigą, kaip ir bet kurią kitą su sutarties vykdymu susijusią pareigą, verslininkas privalo laikytis Direktyvos 2014/17 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų verslo etikos taisyklių(46). Be to, vartotojo apsauga užtikrinama taikant ir kitas direktyvas(47).
C. Būtinybė kredito sutartyje nurodyti sumažinimo apskaičiavimo metodą
60. Direktyvoje 2014/17 nesiekiama nustatyti, kad išankstinio kredito grąžinimo atveju už sumažinimo apskaičiavimą yra atsakingas vartotojas. Bet kuriuo atveju manau, kad kredito gavėjas turi teisę iš anksto žinoti, kaip bus vykdomas sandoris, o jį įvykdžius – patikrinti, kaip jis buvo įvykdytas.
61. Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 4 dalyje numatyta informavimo pareiga pati savaime neužtikrina šios teisės, nes yra pradedama taikyti tik tada, kai vartotojas prašo grąžinti kreditą anksčiau laiko. ESIL neaprašyta, koks apskaičiavimo kriterijus taikomas sumažinimui atitinkamu laiku(48).
62. Dėl šioje byloje nagrinėjamai sričiai artimų sričių, kaip antai Direktyvoje 2008/48 reglamentuojamos srities, Teisingumo Teismas:
– konstatavo, jog kredito davėjas turi pateikti vartotojui „kredito sutarties kopiją ir visą su kredito grąžinimu susijusią informaciją, kuri nėra nurodyta pačioje sutartyje, tačiau reikalinga siekiant, viena vertus, patikrinti apskaičiuotą sumažintos bendros kredito kainos dydį, kurio vartotojas gali reikalauti dėl kredito išankstinio grąžinimo, ir, kita vertus, sudaryti vartotojui galimybę prireikus pareikšti ieškinį dėl šios sumos sumokėjimo“(49),
– dėl grąžinus kreditą anksčiau laiko mokėtinos kompensacijos pažymėjo, kad sutartyje „turi būti konkrečiai ir vidutiniam vartotojui lengvai suprantamai nurodytas šios kompensacijos apskaičiavimo būdas, kad šis vartotojas galėtų nustatyti išankstinio grąžinimo atveju mokėtinos kompensacijos dydį pagal šioje sutartyje pateiktą informaciją“(50).
63. Manau, kad šią jurisprudenciją galima taikyti Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalyje numatyto bendros kredito kainos sumažinimo srityje. Taigi nuo pat sutarties sudarymo momento vartotojas tiksliai žino: a) kad jis turi teisę grąžinti kreditą anksčiau laiko ir b) kaip bus koreguojama bendra kredito kaina, t. y. kokie bus bendros kredito kainos koregavimo kriterijai, jeigu ateityje jis nuspręs įsipareigojimus įvykdyti anksčiau laiko.
D. Šių pastabų poveikis nagrinėjamai bylai
64. Jeigu Teisingumo Teismas pritars mano požiūriui, jis galės nuspręsti, kad Direktyvoje 2014/17 nėra pasirinktas (arba nustatytas ar uždraustas) vienas iš kriterijų, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aprašo savo antrajame prejudiciniame klausime. Taigi nacionalinio teismo sprendimas turės būti motyvuotas kitokio pobūdžio argumentais.
65. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir nutartyje neatsiimti prašymo priimti prejudicinį sprendimą šis teismas nurodė, kad pritaria sumažinimui, „proporcingam sutarties nevykdymo laikotarpio (dėl išankstinio grąžinimo) ir iš pradžių sutartos sutarties trukmės santykiui“(51).
66. Lenkijos vyriausybė pažymi, kad būtent tokios taisyklės laikosi kiti šios valstybės narės teismai; be to, nacionalinėje teisėje nėra jokios nuostatos dėl bendros kredito kainos perskaičiavimo(52).
67. Tai, kad ši taisyklė iš dviejų nurodytų yra paprasčiausia ar net suprantamiausia vidutiniam vartotojui(53), nereiškia, kad ji yra vienintelė leistina pagal Direktyvą 2014/17. Pabrėžiu, kad šioje direktyvoje nėra teikiama pirmenybė vienam sprendimui, palyginti su kitu, tačiau taip pat nedraudžiama „automatiškai“ taikyti sprendimo, kurį, regis, nori pasirinkti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
E. Teisingumo Teismo sprendimo poveikio apribojimas laiko atžvilgiu
68. Italijos vyriausybė teigia, kad Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo būtų pritarta aiškinimui, jog Direktyvos 2014/17 25 straipsnyje yra nustatytas vienas ar daugiau konkrečių kriterijų, taikomų siekiant apskaičiuoti bendros kredito kainos sumažinimo dydį, artimiausiu metu galėtų lemti nekilnojamojo turto kredito sutartyse sutartų sąlygų, kuriose numatyti kiti kriterijai, negaliojimą arba neveiksmingumą.
69. Ši vyriausybė mano, kad dėl tokio Teisingumo Teismo sprendimo kiltų daugybė naujų teisminių ir neteisminių ginčų. Taigi ji prašo Teisingumo Teismo apriboti tokio sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, kad jis galiotų ex nunc(54).
70. Jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano pasiūlymui, Italijos vyriausybės prašymas netektų prasmės. Bet kuriuo atveju manau, kad apribojimas laiko atžvilgiu, už kurį pasisako ši vyriausybė, yra netinkamas, nes, kaip ir byloje UniCredit Bank Austria, C-555/21(55), nebuvo įrodyta, kad įvykdytos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šiuo klausimu reikalaujamos sąlygos(56).
V. Išvada
71. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti tokį atsakymą į Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, posėdžiaujantis Varšuvoje, Lenkija) antrąjį prejudicinį klausimą:
2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, 25 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip, kad joje
tuo atveju, kai vartotojas pasinaudoja teise visiškai ar iš dalies įvykdyti iš kredito sutarties kylančius įsipareigojimus nepasibaigus sutarties galiojimui, nėra nustatyta konkretaus bendros kredito kainos sumažinimo apskaičiavimo metodo, taikomo likusio sutarties trukmės laikotarpio išlaidoms.